Estija, Suomija ir Švedija: 5000 km automobiliu ir keltais per 12 dienų

Išvykstame vakare, stengiamės pasiekti Rygą. Galėtume judėti toliau, bet nenorime niekur skubėti. Iškart už Rygos, Talino plento pusėje ieškome vietos nakvynei. Tai, ką randame, mums tampa nematomo globėjo ženklu, kad kelionės kryptis pasirinkta teisingai. Svečių namai „Gustini“ (Alderu iela 49, Baltezeras, LV-2164, Latvija, telefonas paskambinti tiesiai: +37126595808, 108 eur/naktis) – tikra poilsio oazė prie Baltazerės ežero. Mus pasitinka miela šeimininkė Vita, panašaus amžiaus kaip ir mes, lietuviškų šaknų turinti latvė. Ant veido šypsena, nors jau gana vėlu, o rankose – pintas krepšelis pomidorų bei agurkų iš jos šiltnamio. Neįkyriai aprodo romantišką kambarį, paduoda du didelius rankšluosčius vakaro maudynėms, motiniškai patardama nenaudoti jokių audinių ant kūno, nes „čia mes visai vieni“, ir palieka mus leisdama grožėtis aplinka ir saulėlydžiu, nuostabiais tonais dažančio ramius ežero vandenis. Pasinaudojame visais patarimais ir po nuostabiausių maudynių ir dviejų taurelių solidaus konjako griūname miegoti  jaukiuose lininiuose pataluose.

Ilgai pusryčiaujame, maudomės, paplepame su šeimininke – vos apie 11:00 pajėgiame išvykti.

Smalsi Musė dar nėra keliavusi be plano, todėl tas pirmas kartas yra šioks toks iššūkis. Visada maniau, matyt, ir dabar tebemanau, kad keliauti be plano galėsiu pensijoje, kai turėsiu daug laiko (nors kiek girdžiu iš savo Mamos, tai ji nuolat neturi laiko, nors jau yra guvi senjorė), – išankstinis pasiruošimas leidžia pamatyti daugiau, sutaupyti atostogų minučių ir lėšų bei išvengti bereikalingo streso. Na, žiūrėsime, kaip seksis kitokia kelionė.

Stojam prie Baltazerės bažnyčios ir kapinaičių – gražios čia apylinkės. Dievo namai užrakinti, – tik pagyvenęs dviratukas atremtas į sieną laukia šeimininko.

Talino link netoli Rygos pamatome rodyklę – Miunhauzeno muziejus (Dunte, Liepupe parish, Limbaži Municipality, LV-4023, Latvia, bilietai po 6 eur)! Sukame, žinoma! Dar ankstyvas rytas, tad žmonių vienas kitas – pagal tai, kokie čia plotai ir kokio dydžio piratų laivas su visokiomis karstynėmis-supynėmis, sprendžiu, kad muziejus skirtas šeimoms. Mes traukiame į pagrindinį pastatą – pirmas aukštas skirtas Miunhauzenui ir jo istorijoms, antrame įsikūrusi žinomų Latvijos žmonių vaškinių figūrų ekspozicija – mes pažinome gydytoją P.Stradins, kompozitorių R.Paulsą ir vieną labai aukštą krepšininkę. Prisipirkome suvenyrų, pasimaivėme senovinių dvaro rūbų rūbinėje, prisidarėme nuotraukų ir patraukėme tolyn. Ar verta? Žinoma, jei esate su vaikais ir, žinoma, jei esate tiesiog linksmoje atostogų nuotaikoje. Mums patiko.

Kelias iš Rygos iki Talino tiesiog nuostabus – vaizdingas, gamtiškas, tad kelionė neprailgsta. Nerekomenduoju stoti prie Latvijos-Estijos sienos esančio „Ikla Bistro” – nors barščiai riebūs ir skanūs, bet aptarnavimas, švara, požiūris į keliautojus atsainus ir nemalonus. Tokio daugiau niekad nesutikome kelionėje.

Taliną pasiekėme vakarėjant – ne kartą esame buvę, bet kaskart žavimės tokiu sparčiu žingsniu keliaujant modernaus ir turistus traukiančio miesto keliu. Daug žavesio Estijos sostinei teikia jūra ir uostas bei, žinoma, broliškas Helsinkio artumas. Net trijų kompanijų keltai – Tallink Silja Line, Viking ir Eckerö Line – zuja po daug kartų per dieną. Rinkitės pagal laiką ir patogumą jums. Kainos kiek skiriasi, bet nežymiai. Eckero pigiausias, bet jis ir skirtas labiau ne turistams, o, tarkime, krovininių mašinų vairuotojams. Tallink‘ą giria estai ir tinklaraštininkai. Vikingą giria suomiai ir kai kurie tinklaraštininkai. Vos 2-2,3 h ir tu išlipi Suomijoje: „Tallink Silja Line“ keltas toks dizaineriškai gražus ir įdomus tyrinėti, kad tos dvi valandos pralėks akimirksniu.

Taline apsigyvenome viešbutyje „Adoryal Hotell” prie keltų terminalo A: tik vėliau pažiūrėjome ant bilieto – mums buvo reikalingas D terminalas! Viešbutis buvo 4 žvaigždučių – visas funkcijas atliko: švarus, patogi lova, draugiškas personalas. Daugiau mums nieko nereikėjo. Bet žvaigždutes tikrai gavo „per blatą” (šypsausi). Mokamą parkavimą radome šalia. Iš išorės „Adoryal“ atrodo, švelniai tariant, neišvaizdžiai, bet viduje, nors ir tamsoka, viskas buvo gerai. Beje, 84 eur dviems be pusryčių. Kitąkart, jei reiktų keltis keltu, bet dar norėčiau aplankyti ir senamiestį, irgi pasirinkčiau, nes kaina ir kokybė gana neblogai susičiulba.

Į senamiestį išėjome vakarėjant, – vis dar buvo karšta, bet gavome nedidelę dozę efektingo tropikų lietaus. Po Senamiestį vaikščioti be plano puikiai tinka – čia labai gražu ir vis gražėja. Talinas išraustas ir iškastas – miestas tvarkosi ir keičiasi. Panašiai matosi ir Vilniuje, tik Ryga, panašu, atsilieka, nors įvažiavimus nuo Vilniaus pusės pasidarė tiesiog fantastiškus!

Būtinai susiraskite Talino Senamiestyje meno ir meistrų (sendaikčių) kiemelį (Vene 6, Tallinn 10123 Estonia) – būtinai ten išgerkite kavos!

Vaikštinėdama atsitiktinai fotografavau vieną gražų pastatą – koks nustebimas trenkė! Ten buvo Lietuvos Respublikos ambasada!

Dar vienas nuostabus kiemelis, pro kurį eidami išgirdome kalbant itališkai, – mažytė jauki vieta su bažnytėle ir dailia Marijos skulptūra bei parkeliu nukėlusi mus į Romą (Vene tn 18, Tallinn
Vanalinn):

Bet labiausiai mus šįkart nustebino naujas rajonas Rotermann, dar vadinamas Talino Manhatanu (mudu pavadinome Talino Hafen Sičiu: Hamburge yra toks kadaise mus ilgam sužavėjęs miestas mieste). Atsidūrėme Rotermanne visiškai atsitiktinai, jau temstant žingsniuodami viešbučio link. Matyt, taip turėjo būti – iškrito sėkmė. Čia likome iki vėlumos – jei kada ten pabūsite, suprasite, kodėl. Linkiu nepraleisti! Užeikite į ten įsikūrusius barus – kiek vis tik žmonės turi išradingumo! Nuotraukos tegul kalba už mane:

Nesu buvusi, bet yra ir dar vienas rajonas Taline, – Noblessner. Užsuksiu kitąkart.

Tiesa, bilietus į keltą sekančiai dienai (rinkomės 7:30, kad 9:30 jau būtume Helsinkyje) pirkome išvakarėse Tallink interneto svetainėje: kaina dviems ir automobiliui kainavo 106 eur (keltas “My Star”). Gal susirūpinus anksčiau galima ir sutaupyti – šito pasakyti negaliu.

Rytą kylam anksti – laimei, tokiu metu Taline jokių kamščių nėra. Nuo viešbučio – apie 15 min automobiliu iki D terminalo. Laipinimas į keltą baigiasi likus 30 min iki išplaukimo. Terminalas milžiniškas, modernus, tviska kaip naujas – sekame nuorodas ir be jokių problemų įvažiuojame į keltą „My Star”. Viskas sklandu ir aišku! Liftas kelte giriasi, kad turi darbo, – važinėja per 10 aukštų! Iš B denio kylame iki kavinių aukšto – kol plaukėme, aplankėme ir terasą, ir kitus aukštus. Pagarba dizaineriams – tiek daug jaukių poilsio zonų! Pusryčiavome (maistas nuostabus, beje), vaikščiojome, apsipirkome kelto parduotuvėje – nepajutome tų dviejų valandų, sakyčiau, net pritrūko laiko knygai paskaityti ar tiesiog ramiai pabūti – smalsumas kuteno ir vis norėjosi judėti. Kadangi mane lengvai užsupa, turėjau vaistų, – neprireikė. Buvo akimirkų, kai kiek daugiau pasupo, bet tokius pabangavimus galėjo pajusti tik patys jautriausi. Jokio blogumo nebuvo! Žodžiu, plaukimas tokiu nauju keltu su puikiu aptarnavimu – tikras malonumas, kurį svajoju pakartoti. Rekomenduoju! Beje, su mažyliais plaukti turėtų būti tikra pasaka – vaikų žaidimų aikštelės leis tėveliams ramiai išgerti kavos ir pasimėgauti keliomis valandomis ramesnio laiko su kavos puodeliu.

Helsinkyje buvo ankstyvas ir šiltas, bet kol kas kiek apniukęs rytas. Nutarėme apvažiuoti ratu aplink prieplauką ir pradžiai taip apžiūrėti miestą bei aplinkinius rajonus. Saulius buvęs 10+ kartų, – aš lankiausi pirmąkart, tad godžiai ryjau vaizdus. Miestas patiko iškart, nors yra pašiepiamas ir kritikuojamas dėl architektūros, tiksliau, jos nebuvimo. Net yra grupė pavadinimu „Architecture in Helsinki“. Žinoma, erzina ruzzijos simbolių ir artefaktų palikimas – suomiai nieko negriauna, tiesiog juos igoruoja ir keliauja į priekį, statydami stiklinius ir įdomių formų pastatus, tiltus, estakadas aplink visas šias nemalonias istorines senienas.

Jokio plano neturėjau, – nuvažiavome į centre esančios Stockmann parduotuvės požeminę parkavimo aikštelę – kainavo daug (5 h – 40 eur), bet ramiai galėjome apžiūrėti miestą ir patogiai grįžti iki mašinos. Kam įdomus apsipirkimas, – tai „Stockmanas” puikiai tiks (o apsipirkti Suomijoje tikrai verta!). Parkingas išraustas kalne – didžiulis, platus – iškart supranti, kad esi ne Italijoje ar Ispanijoje. Už patogumą, žinoma, susimoki!

Mes patraukėme tiesiai į Mumiams skirtą parduotuvę šalia – atsilaikyti be pirkinio ten tiesiog neįmanoma. Mes irgi neatsispyrėme užrašinėms, knygoms ir kitiems mieliems niekučiams.

Nuo Mumių pasaulio už poros žingsnių, – gražiausia Helsinkio aikštė ir parkelis (Eteläesplanadi-Pohjoisesplanadi, 00170 Helsinki) – Esplanade. Vietiniai vadina tiesiog Espa. Gėlėse ir paukščių čiulbėjime paskendusio parko centre – nuostabus ažūrinis restoranėlis „Kappeli”, o priešais jį – scena, kur vasarą vyksta koncertai. Kaip tik pataikėme į vieną tokį – jaunuoliai kareiviškomis uniformomis „skėlė” tokį gerą metalą, kad amo netekome. Paklausyti koncerto susirinko pilnas parkelis – visokio amžiaus, visokių pomėgių žmonių. Audringai visi sveikino įsijautusius metalistus.

Mes, žinoma, užsukome į tą grasųjį „Kappeli”, kuris savo maisto istorijas pasakoja nuo 1867 m. Dienos metu čia galima gauti bufeto tipo pietus. Rinkomės salotas ir gurkšnojome alutį – diena pasitaikė karšta, nors netrukus viešai pademonstravo visus savo nenuspėjamos nuotaikos niuansus. Kaip supratau, „Kappeli” yra populiari helsinkiečių susitikimo vieta – šį tarytum iš filmo nužengusį restoranėlį, žino kiekvienas. Niekas nedrauždia rinktis ir kitą restoraną „Savoy”, kuris klientus aptarnauja net 85 metus.

Espa aikštę puošia dabar tokie madingi lauko gėlių gėlynai (jie tiesiog nuostabūs), šarmingi senieji kioskeliai, skulptūrėlės ir didelis monumentas centre. Aplink aikštę – įspūdingi pastatai, ko gero, irgi iš XIX a. – visiškai tinkama lokacija „Anos Kareninos” istorijai filmuoti.

Aikštės prieigose yra viena parduotuvė, kurios neturi praleisti dizaino gerbėjai, – tai „Iittala & Arabia flagship store Esplanadi„. Norite parsivežti unikalų daiktinį prisiminimą, kuris, beje, bus ir vertingas, – apsilankykite, neapsiriksite. O įdomių Suomijos dizainerių drabužių galite rasti garsiojoje „Marimekko„.

Visiškai šalia – Senato aikštė, klasikinis neoklacicizmo architektūros pavyzdys. Nuo Senato aikštės – prie pat vandens – uostas, iš kurio galite pasiplaukioti aplink Helsinkio salas, bei turgus, kur vilioja nebrangus, bet skanus gatvėje ruošiamas maistas. Iš Turgaus aikštės matosi didžiulė Uspenskio katedra, didžiausia stačiatikių bažnyčia Vakarų Europoje (Katajanokka rajone).

Laiko Helsinkiui ypatingai daug skirti neplanavome – nesame miestų žmonės, bet vis tik slampinėdami po turgaus aikštę susigundėme pasiplaukiojimu laivu. Ir buvo verta. Visiškai kitoks įspūdis liko apie Helsinkį – pamačius salas saleles ir visas grožybes plaukiant, susidėliojo kur kas margesnė ir pilnesnė miesto mozaika.

Plaukdami iš arti pamatėme dar vieną Helsinkio garsenybę – Suomenlinna tvirtovę. Tiesą sakant, miestas, kuris pašiepiamas dėl architektūros nebuvimo, man patiko – tiesiog geras jausmas čia būti. Dėl jūros, laivų, salų, dėl mumių, dėl žmonių, kurie paslaugūs ir besišypsantys. Dėl parduotuvių, kuriose apstu gražių ir tikrų daiktų. Žinau, kad dėl darbo reikalų vis dažniau čia būsiu, todėl džiaugiuosi, kad galėsiu labiau pažinti miestą, kuriame malonu leisti laiką. Tik reikės nepamiršti, kad Helsinkyje verta rengtis sluoksniais – nepamenu kito tokio miesto, kur per 15 min keitėme aprangą 10 kartų: trumpos rankovės, akiniai nuo saulės, bliuzonas, lietaus ir vėjo striukė, skėtis, – tada viskas kita kryptimi. Ir taip kas kelios minutės – oras linksminasi ir kvailioja, ką mėgsta daryti ir  patys suomiai.

Grįžę į Turgaus aikštę, valgėme lašišos sriubos ir traškių žuvyčių, o tada pamažu sukome mašinos link.

Tikrai žinau, kad kitąkart Helsinkyje norėsiu aplankyti meno muziejus, pravažiuoti Huvilakatu vilų gatve, užsukti į Helsinkio Katedrą ir Uspenskio Soborą, patylėti Kamppi bažnytėlėje, kuri kitaip vadinama Tylos vardu, nuvykti pasivaikščioti į Tervasaari salą ir suomišką Užupį – Kallio rajoną, paaikčioti moderniame „Arabianramta” rajone (2000 m. statybos – dizaino, industrijos, meno harmonijos pavyzdys), apžiūrėti centrinę traukinių stotį, gal iš j0s nudundėti į garsųjį XIV a. miestelį Porvoo, o ten užkąsti „Gumbo kiosk„. Dar grįžusi į Helsinkį leisčiausi aptaškoma Helsinkio krioklio „Vanhankaupunginkoski” (kas prisimins pavadinimą?) purslų ar aplankyčiau kitas mažiau žinomas vietas. Na, ir vakarui būtinai viena iš Helsinkio saunų – gal rinkčiausi „Löyly Helsinki”, jei prireiktų prabangos…

Įsėdusi į automobilį prisiminiau, kad skaičiau apie vieną ypatingą vietą Helsinkyje kiek toliau nuo centrinės dalies, – nusprendėme nuvykti iki „Temppeliaukio” bažnyčios. Mašiną palikti paprasta šalia – tik reiks susimokėti už parkavimą aplinkinėse gyvenamųjų pastatų gatvelėse. Bažnyčia oloje – moderni, didelė, unikali, netradicinė. Kaip tik suomiai geba. Tiesiog vienas didelis ir ilgas nustebimas.

Įėjimas 8 eur (keista, kad neturi WC, po ilgo slampinėjimo, būtų nepakenkę). Labai norėtųsi kada nors čia mišių ar klasikinės muzikos koncerto paklausyti. Bažnyčia priklauso liuteronams ir atidaryta buvo 1969 m. Kasmet šią uolos bažnyčią aplanko per pusę milijono turistų. Projektavo ją du broliai – daugiau istorijos galima paskaityti čia. Užsukti verta – nepamirštama.

Netoli Helsinkio norėčiau praleisti savaitgalį Myllyjärvi ežero pakrantės namelyje. Kada nors tikrai! Ežeras – vos 29 km nuo miesto. Apie 80 km nuo Helsinkio yra garsieji Askolos…katilai🙂 Gal savo viralus juose troliai čirškindavo, kas žino, kur legendose tiesa, o kur pramanai.

Dar labai norėtųsi aplankyti Pirunpesę arba Velnio lizdą prie Lahti (Suomijoje yra keletas vietovių tokiu pavadinimu ) – tai yra geologinis darinys, 20 m aukščio skardžio sienos susiformavusios ištirpus ledyniniam ežerui. Tarp jų yra susidarę įtrūkimai, o kai kuriuose iš tų – vis dar yra akmenų, įstrigusių viduje! Čia yra 4,5 km žygio takas. Apie 45 km nuo šios vietos yra dar vienas žadą atimantis objektas – Kiikunlähde ežeras. Dabar prie jo geriausia vykti dviračiais. Automobiliams ženklai sako: „Ežeras nori pailsėti”…Kadaise čia būdavo tiek daug lankytojų, kad teko imtis mandagių priemonių (apie 120 km nuo Helsinkio).

Valanda kelio nuo Helsinkio yra Nuuksio nacionalinis parkas. Juk Suomija – tai gamta. Pagyvenčiau Fiskars kaime, o iš ten – visi grožiai ranka pasiekiami. Su gerais žygio batais ir gera kamera!

Po šio lyrinio nukrypimo, kuris gali niekada nesibaigti, grįžkim prie mūsų faktinės kelionės – nutarėme važiuoti iki Turku. Neklauskite, kodėl. Nuo Helsinkio – vos 2 h kelio, – manėme, kad ten pavyks rasti nakvynę. Jau važiuojant supratau, – bus nuotykių. Gali net tekti nakvoti automobilyje, kas nelabai ir gąsdino. Visose nakvynių platformose – Turku tiesiog iššluotas! Ar galite įsivaizduoti, kad randate vieną likusį kambarį už brangiai ir labai labai blogomis sąlygomis (booking.com įvertinimas 6 tikrai kažką reiškia…). Atvykę į miestą, mąstėme: gal bandyti pirkti kelto bilietus į Alando salas, o iš jų – į Stokholmą. Bet tada nepamatysime Suomijos, neapkeliausime Botnijos įlankos. Suptis ant bangų malonu, bet norisi peno akims! Apsukame kelis ratus Turku (nelabai patinka čia mums), patikriname kelis viešbučius, tą „prabangų” irgi (dar laiptais lipdami apsigręžiame…) – viename jų gauname atsakymą, kad Turku šį savaitgalį vyksta burinių laivų regata ir nakvynės nė neverta ieškoti! Nei pas žmones, nei kažkur kitur. Nebent po krūmu – oras juk geras.

Kadangi žmonių miniomis ir lauko mugėmis niekada nesižavėjome, nutarėme lėkti toliau – iki Tamperės ir ten pernakvojus skirti visą laiką dar vienam mums nieko nesakančiam miestui. 163 km gerais Suomijos keliais ir visiškoje vasaros naktų šviesoje nepasirodė kažkokia baisinga mintis. „Dėl viso pikto” patikrinome situaciją Tamperėje – nesunkiai galime rinktis nakvynę. Tad valio! Apsukę kelis garbės ratus Turku, sutikę gatvėmis važinėjantį Suomijos geležinkelio robotą, ir taip pamatę miesto perimetrą, lekiame į Suomijos gilumą.

Jei jums pavyks Turku (186,756 gyventojų) užtrukti, mano rekomendacijos remiantis kitų keliautojų užrašais, maršrutais:

• Turkų pilis, XIII a. ir muziejus
• Akmenimis grįstose paupio gatvėse rikiuojasi restoranai. Manau, kad verta pasivaikščioti – kitąkart tai padarysiu.
• Rytiniame krante – Senoji Didžioji Prekybos aikštė, apsuptas nemenkų pastatų. Internete nemažai rašoma apie modernų naująjį turgaus paviljoną.
• Netoliese esančioje Turku katedroje – karališkasis kapas ir muziejus.

Turku man pasirodė tarytum kokie vartai į gamtą, grožį ir poilsį. Panašu, kad nemažai suomių čia atvyksta pailsėti Šventosios tipo nameliukuose.

Mes gi visai vakare lekiame į Tamperę. Žinome, kad apie 23:00 ten būsime. Renkamės „Scandic Tampere Station” viešbutį (187 eur dviems su pusryčiais ir sauna) – gerą, priklausantį puikiai Skandinavijoje žinomam tinklui. Patiko mums ten. Spalvotas toks. Naktį šonus glostė minštutėliai baltučiai patalai. Rytą patirsime nuostabius pusryčius, o akys per langą nustebs pamačiusios traukinių stotį. Juk kambaryje nė garselio nesigirdėjo! Kažkoks traukinys lagaminuotų turistų spiečių atgabeno saulei tekant – geras ženklas. Matyt, yra šiame mieste, į ką žiūrėti.

Na, ir pasislėpus tu, Tampere! Nustebinai mus – privertei dar vienai nakčiai likti (antra naktis su pusryčiais ir sauna dviems – 179 eur). Bet apie viską nuo pradžių – palinkėkite daugiau nuotraukų ir mažiau teksto.

Po ilgų, gausių (kaip ir visoje Suomijoje bei Švedijoje) pusryčių, tingiai ir neskubiai lendam į automobilį. Važiuojame iki Pyynikki apžvalgos bokšto – tiesą sakant, bokštas kaip bokštas, o ir miestas ne iš, kurį reiktų pamatyti iš paukščio skrydžio (pakilimas 2 eur/vienam). Bet ši vieta populiari tarp mėgstančių pasivaikščioti – maršrutų rodykles matėme. Pačiame bokšte yra senas liftas – egzotika juo kilti. Taip pat jaukioje namų aplinkos kavinukėje arba lauke galime išgerti kavos. Tai vieta kiek toliau ir aukščiau nuo centro – aplink šliejasi gražių privačių namų kvartalai. Daug žmonių sportuoja ar tiesiog vedžioja šuniukus. Rudenį čia turėtų būti labai vaizdinga.

Nežinome, ką rinktis kaip kitą tašką, tad pasižymime pakeliui pastebėtą cerkvę – tokią panašią į kremlių. Mane, tiesą sakant, net supykina nuo to vaizdo, bet Sauliui norisi pamatyti. Iki jos vos keletas minučių – visai šalia vienoje iš gatvelių paliekame automobilį. Siunčiamės programėlę, mokame už parkingą – pasirenkame 3 h (verta buvo daugiau, 6 eur).

Sėduosi ant laiptų į Aleksandro Nevskio cerkvę – nesiruošiu niekur eiti. Protestuoju, grauždama nuo obels nusiskintą obuolį. Vyras po kelių minučių grįžta ir kažkaip įtikina užeiti, – nusiraminu tik pamačiusi Ukrainos vėliavą, ant tribūnos priešais altorių sudėliotą iš mažų geltonų bei mėlynų gėlyčių. Pasinaudoję viduje esančiu tualetu, paliekame 5 eur, sakydami „Už Ukrainą” – jaunas popas mums lenkiasi beveik iki žemės…

Į Google įsivedame miesto centrą – tinka ir Tamperės teatras. Šalia teatro yra ir aikštelė automobiliams – brangesnė, žinoma, nes miesto širdyje. Mes gi iki ten keliaujame pėsčiomis nuo A.Nevskio cerkvės – netoli. Sukiojamės gatvelėmis, vis užeiname į keistas vintažines parduotuvėles, – malonios akiai aplinkos detalės kužda, kad čia mums patiks. Du ežerus jungiantis kanalas mieste, buvęs raudonų plytų fabrikas viename krante su jau neveikiančiais kaminais, virtęs restoranais ir parduotuvėmis, pakrantės išpuoštos gėlynais ir puikiai sutvarkyta aplinka aplink užtvanką su tiltukais, atitvarais, praėjimais, susisiekimais (ta vieta vadinasi Tammerkoski – akis traukia žmogiškomis jaukumo detalėmis sušvelnintas industrinis peizažas, subtiliai išlaikant istorinį autentiškumą). Išsaugoti masyvūs metaliniai atributai, kurie puikiausiai įsipaišo į aplinką.

Miesto teatro pastatas žvelgia į pagrindinę Tamperės gatvę – Hameenkatu, pilną gražių namų su pirmuose aukštuose įsikūrusiais butikais ar prekinių ženklų parduotuvėmis. Jų aplenkti neįmanoma – velkam didelius popierinius maišus. Suomių dizainerių parduotuvėje irgi viskas įperkama – kai kas brangiau, kai kas pigiau, bet neišgąsdina.

Šalia teatro – nuostabi medinė bažnytėlė, gaila, uždaryta. Miestas labai gyvas – pilnas visokio amžiaus keistuolių ir įprastuolių. Yra kur akis paganyti. Ne itin triukšmingas, bet labai spalvingas. Nuo ankstyvo ryto jaukios kavinukės pilnos žmonių. Languose atsispindi tyliai miestą skrodžiantis tramvajus…

Centrinė Tamperės aikštė – Keskustori. Ji daugiau kaip koks jungiamasis visa ko centras. Mums labai patiko industrinis Tamperės rajonas – Finlayson, kuris irgi šalia teatro, tik kiek į šoną nuo Hameenkatu, labiau prie tos centrinės parkavimo aikštelės. Ten mačiau šnipų muziejų, bet kadangi užrašai buvo ir ruzziški, nenorėjau užeiti. Čia visai neblogas pasakojimas, ką veikti vieną dieną Tamperėje. Paskaičiau tik grįžusi. O mes jau ir naują kolegą turime iš Tamperės (linkėjimai Antti!) – pasirodo, šiuo metu iš Rygos ten galima tiesioginiu reisu nuskristi!

Tas 3 valandas šmirinėdami po miesto centrinę dalį praleidžiame su didžiausiu malonumu. Tada grįžtame prie mašinos ir pasirenkame kitą objektą – rekomenduoju Tamperėje jo nė už ką nepraleisti. Tai su didžiule meile įrengtas Mumiams ir Tovei Jansson skirtas muziejus adresu Tampere-talo Oy, Yliopistonkatu 55, 33100 Tampere (Moomimuseo), garsinantis miestą visame pasaulyje. Nors keliavome be vaikų, nė už ką nebūtume jo praleidę. Bilietas vienam 14,5 eur (vaikams 7 eur). Atvykus nustebino pastatas – tai Tamperės Filharmonija, kurios erdvėse veikia ir Mumiukų muziejus, vyksta kitos laikinos parodos. Architektūriškai labai įdomus ir dėmesį atkreipiantis statinys. Viduje – šviesu, skandinaviška (kas nustebtų!), lengva, pritaikyta žmonėms – jaukiose poilsio oazėse norisi įsikurti ir pamedituoti.

Perkam bilietus ir žygiuojam į magišką Tuvės mumiukų pasaulį. Ne viską buvo galima fotografuoti, o ir nereikėjo. Čia pabūti linkiu kiekvienam…Dėl Tuvės pasaulio pajautimo ir įsijautimo. Originalūs piešinukai, Mumiukų pasaulėlio „sekretai”, maketukai, instaliacijos, – visokie stebuklėliai užburs, įtrauks ir norėsis pabūt dar.

Beje, mumiukų muziejuje yra dirbtuvėlės ir kartu su mokytojais tiek vaikai, tiek suagusieji gali piešti.

Užtrukome ir suvenyrų parduotuvėje – Mumiukų atributų pilna Suomija, visur jie pasiveja. Ir tai yra malonu. Kaip troliai Norvegijoje – gaila, kad nesugalvoju, ką mes tokio turime ar galėtume turėti. Pirmiausia prisimenu „Eglės – Žalčių karalienės” pasaką – jos muziejus turėtų būti šiurpokas…

Ši Tovės biografinė knyga grįžo kartu į Lietuvą, kaip ir užrašinės, pieštukai, drobiniai maišiukai – visi suvenyrai labai dailūs.

Dar prieš užeidami į muziejų – visiškai simboliškai (už nesimbolinę kainą:) užkandome ten pat esančiame restoranėlyje. Ir vėl – nuostabus skandinaviškas interjeras. Ir vėl nuostabus suomiškas aptarnavimas. Dar nežinojome, kad Švedijoje nieko panašaus jau nebus. Kažkur švedai pridarė klaidų ir dabar patys kenčia.

Grįžtame į Tamperės centrą. Prekybos centre „Ratina” pirmame aukšte randame piceriją „Classic Pizza Restaurant” (labai skanu – rasite ne viename mieste), turinčią lauko terasą – joje įsikuriame. Jau reikėjo prisėsti – vidiniame prekybos pasažo kieme daug žmonių, o ant didžiulių laiptų į Pyhäjärvi ežero vandenis vietos irgi mažėja. Matome laivus pilnus žmonių, visos gatvės gatvelės užtvindytos jaunų tamperiečių jūros. Klausiame padavėjos, ko mes nežinome. Pasirodo, šiandien šalia esančiame stadione vyks populiariausių Suomijos grupių koncertas, kurio metus laukė Tamperės jaunimas. Sulaukė. Mes šypsomės, iš toli stebėdami tokią visuotinę miesto šventę. Pavalgę užleidžiame vietą alkaniems ir lėtai slenkame prie automobilio. Tamperėje vakarėja, bet, panašu, kad naktis čia bus ilga ir linksma.

Beje, mes nebandėme, bet populiari pramoga mieste, o gal ir visoje Suomijoje, – sauna laive, angliškai ieškokite Google „sauna boat cruise„.

Kadangi kiekvienai progai pasitaikius kitų keliautojų tinklaraščiuose skaitydavau apie tas vietas, kuriose buvome, pasitaikydavo mažų stebuklų – juos atrasti visada padeda paieškos laukelyje įrašytas sakinukas „hidden germs of…”

Vienoje tokioje paieškoje užkliuvo kiek kitoks Tamperės rajonas, nuo centro automobiliu nutolęs apie 8 km. Buvo rašoma, kad industrinis, grafičiais išmargintas, menininkų pamėgtas kvartaliukas. Neketinome praleisti – ieškokite Hiedanranta gatvės ir meno erdvių parko apleistame fabrike, naujai atgimstančiame meno dirbtuvėlių ir jaunų, kūrybingų žmonių dėka (Tehdaskartanonkatu, 33400 Tampere). Pradžioje lėtai važiuodami ignoravome rodyklę, rodančią, kur sukti, nes sudomino visiškai nauji miesto kvartalai, prisišlieję prie vandens, uostelio su jachtomis, labai žalio, su dar tiesiamu tamvajumi, kurio bėgiai įkompnuoti pievoje (taip mačiau ir Liuksemburge). Namai čia neaukšti, skirtingos architektūros, margi, bet atrodo, kaip tai pačiai mozaikai priklausančios dalys. Labai patiko, sakyčiau, net sužavėjo. Pasimalę naujojoje Tamperėje šiek tiek grįžome ir susiradome posūkį į senąjį fabriką – jis iš toli matosi, nes ant sienų – įspūdingo dydžio talentingų grafiti menininkų darbai.

Aikštelė pilna mašinų – matome vestuvių puotą vienamą iš mažesniųjų pastatų. Sukame ieškodami garsiojo gulbės grafičio. Girdime muziką – jaunatviškoje lauko kavinukėje nuostabiai groja gitara, o mergina dainuoja taip, kad nebūtų gėda ją išgirsti ir didelėje scenoje. Žmonių nedaug – visi gurkšnoja alutį. Viena šeimyna mirksta šalia scenos pastatytame garuojančio vandens kubile – juk Suomija. Taip čia jauku ir gera tarp tų suomių. Dzin jiems, kas ir kaip atrodo – žmonės tiesiog gyvena!

Kitoje fabriko pusėje pamatome konteinerius, išpieštus grafiti, – ten stebime jaunus žmones, įsitraukusius į purškimą ir marginimą. Iki šios vietos iš naujųjų namų kvartalo žmonės atvažiuoja dviračiais arba atbėga – sportuojančių žmonių (kaip, beje, ir apkūnių) matėme labai labai daug – gal kokios skatinimo programos Suomijoje yra įsijungusios. Daug naujai parengtų sporto aikštelių, dviračių takų.

Po ilgos dienos grįžtame į šurmuliuojantį viešbutį – dar rytą buvome pasirinkę 22:00 val. kaip mūsų dviejų saunos laiką. Sauna paprastutė, bet visas funkcijas atliko. Gerai įkaitusi griūvu į stulbinančiai baltus ir maloniai minkštus patalus su besisukančia atsiminimų karusele galvoje. Esamasis laikas taip greitai virsta būtuoju. Bet tas būtasis mus augina, moko ir rodo kelią būsimajam. Na, visiški burtai galvoje – karštis, matyt, paveikė galvą. Einam ilsėtis. Dienos per atostogos tokios drūtos ir tokios ilgos!

Po lėtų pusryčių iš Tamperės išvykome apie 11 val., pirmąkart taip anksti užsirezervavę nuostabų (taip manėme) privatų būstą Oulu, moderniame inovacijų kūrėjus traukiančiame mieste pačiame Suomijos centre (taip manėme, kol nebuvome). Jei to nebūtume padarę, kažin, ar pakeliui maršrutas būtų likęs stabilus. Čia tiek yra visko, kad važiuodami vis pakalbame, – gal aplenkti Švediją ir likti tik Suomijoje. Taigi, mūsų rezervacija čia: Oulu Loft Guesthouse (Riekkotie 6 A, Oulu).

Iki pirmojo taško, kurį pasižymėjome važiuodami, buvo apie 2 h puikiais Suomijos keliais. Susiradome 2 UNESCO saugomus objektus pakeliui į Jyväskylä. Pats miestukas buvo ant kelio į Oulu, – kiek panardę paieškos svetainėje, supratome, kad mes ten sustosime. Likus gal kokiems 60 km išsukome iki pirmojo UNESCO saugomo objekto: Struvės geodezinio lanko matavimo taško ant Oravivuori kalno. Asfaltą greit pakeitė vieškelis ir mes jau dardėjome kalvotomis vietomis, grožėdamiesi slėniais, kalvelėmis ir suomių sodybomis. Google žemėlapis painiojosi ir klydo, tad verčiau sekite pakelės lenteles su užrašu “Oravivuori”. Nelėkite, tik tada pastebėsite automobilių stovėjimo aikštelę ir kitoje pusėje – nuorodą į kalvą. Toliau jau teks įdarbinti kojytes – aukštyn apie 1 km (visa informacija čia). Matėme, kad žmonės lipa su gera avalyne ir vaikščiojimo lazdomis.

Mus spaudė laikas ir daug kilometrų iki vakaro, tad grįžome apie 12 min iki pagrindinio kelio ir lėkdami greitkeliu netrukus pasiekėme universitetinį miestą Jyväskylä – šalia universiteto yra gana gausiai sekmadienį lankomas Alvar Aalto ir Centrinės Suomijos muziejus viename. Alvar Aalto – garsus Suomijos architektas, daiktų dizaineris – žinojome, kad mums bus įdomu ir neklydome. Centrinės Suomijos muziejaus ekspozocija irgi puiki, tad labai labai rekomenduojame (kaina vienam 17 eur, jei nesate studentas, vaikas ar senjoras). Muziejuje praleidome gerokai daugiau nei valandą.

Centrinės Suomijos muziejaus ekspozocija:

Tada nuvažiavome iki miesto centro ir šiek tiek pasivaikščiojome, pradėdami nuo traukinių stoties – senajame jos pastate (kaip iš Hario Poterio filmų) veikia gana įdomaus interjero bariukas (panašių matėme keliaudami po Teksasą). Išėję patraukėme į priešingą pusę miesto Rotušės link – iš toli gana gerai matosi gelsvas miesto savivaldybės pastatas. Aplink – parduotuvių ir restoranų gatvės („Kekale“ tinklo parduotuvėje radome kažką ir sau, ir namiškiams).

Nors sekantis Unesco saugomas objektas nebuvo pakeliui, bet būtų buvusi tikra nuodėmė praleisti šią vietą. Petäjävesi Senoji bažnyčia centrinėje Suomijoje buvo pastatyta tarp 1763 ir 1765. Ši liuteroniška kaimo bažnyčia – tipinis rytų Skandinavijos architektūrinės tradicijos pavyzdys. Čia praleidome, ko gero, valandą. Niekaip negalėjome suvaldyti emocijų ir fotografavimo. Įėjimas vienam 9 eur, apsiavus lininius apavus ant batų, saugant senąsias rąstines (!) grindis. Viena gražiausių matytų vietų asmeninių kelionių istorijoje.

Kelios geros nuorodos apie šį regioną: skaitykite čia ir čia.

Iki Oulu vis dar buvo beveik 400 km. Supratome, kad atvyksime ne 18:00 kaip planavome, o kokią 23 val. Pasiėmę McDonalds davinius, klausydami koncertinio Hadouk Trio, šokome į kelią, pažadėdami sau, kad vieninteliai sustojimai bus tik atliepantys gamtos šauksmą. Kol Saulius vairuoja, dairausi ir rašau, rašau ir dairausi. Miškai, miškai, miškai. Dar pievos, sodybos tik kur ne kur, daugiausia pavienės arba vos kelių ryškių medinių namų gyvenvietės. Na, ir žinoma, ežerų mozaikos. Poilsio zonos retėja, degalinės-kavinės – irgi. Esame ežerų, ežerėlių, ežeriukų krašte – sekmadienis, tad dažniausia sutinkame suomius su nameliais ant ratų. Užsienietis čia vos vienas kitas – pastebėjome kelis vokiečius, airius. Suomių šeimynos masiškai keliauja po savo kraštą – nuostabu matyti!

Po kelių dienų Suomijoje jausmas čia būti labai geras, – keliauti nėra pigus kraštas, bet labai gražus. Puikiai angliškai kalbantys, labai draugiški ir paslaugūs žmonės. Kiek sutikome, visi atsakys, padės, kantriai paaiškins, nusišypsos. Ir viskas be maivymosi, – paprastai ir nuoširdžiai. Dar vienas svarbus dalykas – labai skanus maistas! Viskas tikra, paprasta ir kaip namie. Beveik visada norisi dar (šypsenėlė). Krinta į akis švara – man, kaip išsilaisvinusiai pedantei, malonu akiai. Ir tai laisvų žmonių šalis – kaip nori renkis, kaip nori, atrodyk! Daug tatuiruotų, daug vikingiško stiliaus jaunimo, daug puošnių ir įdomių žmonių, kartais raudonais ar mėlynais plaukais. Tokie pat spalvingi ir kai kurie senjorai – amžius jų saviraiškai ne kliūtis.

Kai kurie WC Suomijoje jau bendri – neskirstoma pagal lytis. Bet, tarkime, MacDonald’s galite rinktis: vienos kabinos abiems lytims (ne fanė šioje vietoje esu), kitos – tik moterims ar tik vyrams. Žmonės pasirodė linksmi, žaismingi, smalsūs. Ekskursijose gidų vienodai klauso tiek jaunas, tiek senas, kavinėse diskusijos verda irgi tarp skirtingiausių amžių ir išvaizdų žmonių. Suomiai moka linksmintis ir švęsti – savaitgaliai čia kunkuliuojantys: tai koncertai, tai lenktynės, tai mugės…Kai kada pavydas suimdavo dėl jų požiūrio: maža kavinukė industriniame rajone, matyta vakar, ant scenos – vaikinas ir mergina, kurios nuostabus balsas švelniai aidi tarp betono ir grafiti, o šalia scenos – kubilas, kuriame mirksta tradicinių kūno formų šeimyna ir klausosi koncerto. Taip, taip, yra žmonių priešais sceną, yra kavinukė. Kas valgo, kas gurkšnoja, – į mirkstančius karštame kubile dėmesį kreipiame tik mudu. Nes kelia šypseną ir net lengvą pavydą dėl tokio atsipūtimo ir tokios aplinkos reakcijos. Tiksliau, jokios reakcijos nebuvimo, nes juk suomiams yra normalu, kas kitiems gal keltų šiokių tokių abejonių. Klausyti gražaus balso, tupint kubile sveikai įraudusiais kūnais! Na, velniškai pavydu!

Pakeliui Olu link akį patraukė Ravintolos degalinė (Vaskikello vietovė) – sutojome. Kažkokia stebuklų šalis! Degalinė varpų apsupty. Taip, taip, būtent! Radome varpą su užrašu Regina Pacis – pamenate Šv.Petro ir Povilo bažnyčios užrašą Vilniuje? 1973 m. savininkas, įkūręs šią poilsio oazę, pradėjo pirkti…varpus (o kodėl ne?) – tai netapo oficialiu muziejumi, bet mažai kas ignoruoja šią vietą.  Sustojome ir mes. Štai Jums ir marketingas!

Apie 40 min vėlavome atvykti į savo rezervuotą nakvynės vietą „Oulu Loft Guesthouse“. Booking.com nebuvo aiškiai parašyta, kad tu negausi viso lofto, bet tai supratome tik atvykę ir sutikę nepatenkintą šeimininką. Virtuvėje prie kompiuterio sėdėjusi jauna mergina į mus nepakėlė akių, tad į pasisveikinimus ir atsiprašymus, kad vėluojame, buvo atsakyta…reikšminga tyla. Susižvalgę supratome, kad patekome pas kažkokius keistuolius, švelniai tariant. Nors loftas buvo išties įspūdingas, – tokius esame matę tik architektūros žurnaluose. Kambariuką gavome mažą, laimei, su išėjimu į terasą ir vaizdu į upę. Pasitikimas malonus nebuvo. Būstą Teemu pademonstravo atsainiai, dūsaudamas, atsainiai parodė, kur ir kaip pasidaryti kavos rytą (stalčiuje puodelių su Mumiais Troliais buvo koks 100 – vieno tokio kaina apie 40 eur) – jausmas toks, kad šioje įmantriai įkurtoje vietoje, gyvena slaptas serijinis žudikas. Keisčiausia buvo tai, kad rytą sutikome beveik kitą žmogų – išeidami dar kartą atsiprašėme, padovanojome „Padusčio pievų“ medaus iš Lietuvos. Bandome kietus žmogaus šarvus pramušti gerumu. Na, ir ką gi – išsimiegojęs Teemu šypsojosi, kalbino mus, pasakojo apie Rovaniemi, kur mes planavome vykti. Patarė atidžiai stebėti elniukus, kurių dabar užgimė ir, jei reiks išvengti avarijos, geriau numušti elniuką, nei sudaužyti automobilį. Neva, nuo elniuko mašinai nieko nenutiks, o šeimininkai už tokį žiopliuką gaus nemažą kompensaciją. Beveik susidraugavome. Na, tikrai keista. Išvykdami rytą dar nežinojome, kad teks grįžti, susirinkti vonios kambaryje paliktus nepigius daiktelius.

Iš nesvetingo lofto išvykome apie 11 val. Mašiną palikome Oulu “Kauppakeskus Valkea” prekybos centre (dar vienas prekybos centras mieste – “Kauppakeskus Zeppelin”). Išalkus rekomenduoju “Hangover” picą picerijoje “Classic Pizza Restaurant” – valgėme kartą Tamperėje ir antrąkart Oulu. Net seilės tįsta prisiminus.

Oulu nuo pirmų akimirkų priminė provincialų miestą be veido – sukurtas iš tingėjimo ar neaiškios būtinybės. Jei “gūglinsite” rasite patrauklų aprašymą – tai programuotojų ir technologijų miestas, traukiantis viso pasaulio protus, – įdomu, ką tie protai čia veikia laisvalaikiu (nebuvome nuvykę iki Oulu technologijų miestelio, esančio už 45 km nuo miesto, – gal nuomonė būtų kitokia). Oulu man pasirodė nykus, vos su keliais likusiais medinės architektūros namais, vertais išsitraukti fotoaparatą.

Nukulniavome iki Turgaus pastato (Rantakatu 6) centrinėje miesto aikštėje “Kauppatori” prie vandens. Alkani nebuvome, tad tik akis paganėme (čia galima ir pavalgyti). Priminė „Halės“ turgų Vilniuje. Šalia įėjimo į pastatą, – stambaus linksmo policininko skulptūra, prie kurios fotografuojasi reti atvykėliai. Aikštėje akį patraukė virtinė medinių nameliukų, tokių būdingų seniesiems pajūrio kaimeliams – čia jie atvežti, surikiuoti palei vandenį ant betoninių pamatų, o viduje įkurdinti vietos menininkai su savo kūriniais. Ką suomiai moka, – tai kurti suvenyrus: daug medžio, stiklo, akmens, medvilnės, vilnos, lino. Tikri dalykai yra šalies vizitinė kortelė.

Dar Oulu turi mokslo muziejų, bet mes jį praleidome („Tietomaa Science Centre”). Mieste yra Ainolos parkas su fontanais, jei jums norėsis čia pabūti ilgiau. Galite aplankyti ir Pikisaari, – tai sala mieste su spalvotais mediniais namais. Jei būtų įdomu, galite nukeliauti ir iki Oulu pilies griuvėsių. Ką pamatyti Oulu: skaityti čia.

Teisybės dėlei, turiu parašyti, kad miestas plečiasi ir tvarkosi, – žavesio jam priduoda Oulu upė ir, žinoma, vos 5 km nuo miesto esantys paplūdimiai (Nallikari ir kiti). Nallikari – platus, smėlėtas, bet ne mūsų skonio tas pagerintas Šventosios vaizdas. Vis tik miestui turėti jūrą yra geras dalykas, ar ne? Nallikari išgėrėme kavos. Beje, ir vėl laukė karšta diena. Kada tuos šalikus ir kepures panaudosime – kol kas iš lininių rūbų neišlendame.

Oulu, kaip ir visur Suomijoje, netrūksta kepyklėlių ir espresso kavinukių. Itin jauki „Esspresso House” (Café Rooster 4.4) – kava irgi puiki. Išbandėme ją skirtinguose miestuose – visur buvo labai gerai.

Suomijoje krinta į akis daug apkūnių (bet labai laisvų!) žmonių, bet kartu matosi ir judančiųjų gausa: dviračiais važiuojančių, pėsčiomis einančių, risnojančių, ant miesto treniruoklių besivartančių. Apie saunos populiarumą atskiras tekstas turėtų būti: buvo visuose viešbučiuose, o kartais net ir kambarį galima rezervuotis su sauna! Dažnai jos visiškai paprastos, bet atlieka funkciją – pasikaitini, o tada – į šaltą dušą!

Mąstėme, kur patraukti iš Oulu – ar tiesiai pas Kalėdų Senelį į Rovaniemi, ar dar kažkur. Metę akį į žemėlapį, pasirinkome salą netoli Oulu, – ten nemokamai plukdo keltai (beje, kartu su automobiliu). Iš Oulu galima vykti ir autobusu, jei keliausite be mašinos. Oulunsalo prieplauka yra apie 25 km nuo Oulu (puikiausi dviračių takai iš Oulu!) – iš ten keltai vasarą plaukia kas 20-30 min (tvarkaraštis čia). Tiek pat laiko trunka ir persikėlimas (beje, žiemą gali tekti važiuoti į salą…tiesiog ledu).

Saloje iškart kita nuotaika – priminė Saaremos salas: raudoni nameliukai, mažučiai apgriuvę malūnėliai ir visiška ramybė. Vienas kitas namelis ant ratų, – kemperis Skandinavijoje yra karalius.

Mes ilgai nesvarstę movėme į patį salos galą – iki Marjaniemi žvejų kaimelio su švyturiu. Užtrukome gal 20 min – ten radome didelę aikštelę automobiliams ir švyturio viešbutį “Arctic LightHouse Hotel” – įsivaizduokite, kokia laimė, – iš 20 kambarių vienas mažiukas dvivietis už 135 eur (su pusryčiais) buvo laisvas – susižvalgėme ir griebėme be žodžių. Nors asketiškas, bet švarus ir vietoje už milijoną. Pažiūrėkite, kaip šitame kampelyje galėtumėte praleisti kelias žiemos naktis:

Mūsų kambariukas – ilgai neužsibūtume tokiame, bet nakčiai buvo tai, ko reikia:

Salos smaigalyje – nedidukų raudonų medinių namelių kaimelis, keli žvejų laivai, kelios kavinės ir jūra jūra…Dar, žinoma, švyturys ir senų medinių tualetų „Rumšiškės”, – tos būdelės nuo vėjo pakrypusios į skirtingas puses, bet prižiūrėtos ir ryškiai raudona spalva nudažytos. Saulei leidžiantis akį traukia.

Palei jūrą vinguriuoja mediniai takeliai. Net kelių kilometrų! Krantai mūsų Kuršių Nerijoje daug gražesni – čia irgi smėlis, tik ne toks baltas ir švelnus kaip Lietuvoje. Vaizdo nepuošia jūržolės ir suneštos jūros dugno gėrybės – gal neseniai būta audros? Krantas negilus ir reikia nemažai paeiti, kol jautrios kūno dalys pajus vandens temperatūrą. Diena mums pasitaikė itin karšta, nors iki Arkties žiedo beliko vos 100 km. Tvoskė 27 laipsnių šilumėlė, bet saulė negnybo aštriai, – buvo kur kas gailestingesnė nei pas mus. Mūsų maršrutas saloje:

Hailuoto sala – didžiausia Botnijos įlankoje. Salos maršrutus dalinasi ir kitas keliautojas – galite paskaityti čia – jis pamini daugiau vietų, nei mano žemėlapyje viršuje.

Viešbučio administratorės paklausėme, ką verta pamatyti Hailuoto. Mums labiausia patiko jos nurodytas laukinis paplūdimys „Sunikari“ – ten ir patraukėme išsimaudyti. Graži vieta, labai mažai žmonių, o krantas tiesiog pasakiškas. Vanduo skaidrus ir buvo labai šiltas. Čia kiek ilgiau užtrukome. Po to nuvažiavome iki Hailuoto bažnyčios – keistas pastatas, visiškai netipinis – trikampio forma stiklinis pastatas niekaip „nesirišo“ su bažnyčia, bet įdomu. Suomiai mėgsta suderinti nesuderinamus dalykus. Ir jiems tai puikiai sekasi. Netoli bažnyčios yra garsi salos alaus darykla – kai atvykome, jau buvo uždaryta, bet aplankėme kitą dieną išvažiuodami ir, aišku, nusipirkome alaus kelionei. Ta vieta turi pavadinimą – „Hailudon Panimo“. Labai patiko pastatas ir jaukios vietos pasėdėti aplink – čia vyksta koncertai ir kitokie renginiai. Šalia yra labai labai įdomių suvenyrų parduotuvėlė. Ten irgi rekomenduoju užsukti – jaukus, moteriškų rankų globojamas muziejukas su kavinuke. Saloje yra ir oficialus lauko muziejus bei paukščių stebėjimo bokštas.

Tai štai ta alaus darykla ir garsieji Suomijos suvenyrai:

Jei netyčia užsibūsite aplink Oulu, tai labiausia verta dėl gamtos: raftingo, žygių, paukščių stebėjimo. Paminėsiu kelias vietas, o jūs ir patys sugebėsite pasidaryti maršrutus: vietinių mėgiamas yra Pohjola maršrutas, kuris ir rieda pro Hailuoto, dar minimas istorinis medinių namų kaimelis Raahe (čia galima šoktį į laivą ir pasidairyti po archipelagą) ir Kalajoki su savo smėlio paplūdimiais. Abu šie miestukai mums buvo į priešingą pusę, nes mes gi vis tiek kažkaip turėjome pasiekti Švediją ir keltą po keletos dienų. Jei važiuosite priešingai nei mes, dar paskaitykite apie Liminiką, kur yra 100 km maršrutų važiuoti kalnų dviračiais.

Aplink Oulu yra ir Rokua Geoparkas, saugomas UNESCO. Geoparkas prasideda Oulu ir tęsiasi 90 km, apimdamas Oulujoki upės slėnius bei Rokua kopas bei Oulujärvi ežero šiaurinę dalį. Kelias seniausias Europos olas galite pamatyti keliaudami laiku Utajärvi regione. Arktinius miškus galima pamatyti Syote nacionaliniame parke – ten reiktų nepraleisti ir Koiteli. Vienas populiariausių žygeivių taškų netoli Oulu yra Pilpasuo (Natura 2000). Galite išbandyti 2 maršrutus: Lystireitti (1 km) ir Aistireitti (7 km). Raftingo mėgėjams: Koitelinkoski vietovė, kuri yra Kiiminki (apie pusvalandis nuo Oulu).  Kam įdomūs tradiciniai muziejai-kaimeliai, pažiūrėkite Turkansaari, apie 16 km nuo Oulu.

Vakarieniavome jaukioje kavinukėje šalia švyturio – skanu, bet likome alkani sumokėję daug. Tad kitąkart verčiau kažką pagriebt parduotuvėje ir tiesiog įsikurti prie vandens. Vietelių daug.

Mes ilgai vakarojome prie savo švyturio žvejų kaimelyje Marjaniemi jaukioje Hailuoto saloje – saulėlydis buvo pasakiškas! Netikėtai gali ir „ant romantikos” patraukti. Būkite atsargūs, keliautojai!

Lėtas keliavimas tęsiasi: pusryčiaujame ilgai kartu su suomių senjorais ir keistokomis galingo stoto vyrukų draugiškais veidais kompanijomis. Nuotaika puikiausia: dar viena šilta diena. Aplinka atostoginė: vanduo, laiveliai, kiaušinienė ir uogienė ant batono. Garsai irgi atitinkami – fone plyšauja žuvėdros. Iš viešbutuko, kiek padirbėję prie kompiuterių, išvykstame apie 11 val. Prisimename, ką pamiršome lofte, – teks užsukti. Ten greit susitvarkome – piktasis Teemu tiesiog mūsų draugų draugas, – paliktas medus sušildė nejautrią širdį. Išsiskyrėme kaip seni pažįstami! Mažos dovanėlės… – toliau patys žinote.

Užsukame į Nallikari paplūdimį. Be reikalo. Nors išsimaudyti galima: platūs, ilgi smėlio paplūdimiai, suomiškai tvarkinga, bet po salos rojaus čia mums visko per daug: triukšmo, žmonių, guminių gulbių, kurias tempia vaikai, na, ir šlepečių per pirštą…

Negaištame laiko, lekiame į Rovaniemį. Ten mūsų laukia neprasta nakvynė Arctic City Hotel (129 eur su pusryčiais) ir, žinoma, prakaituotas Kalėdų Senelis, nes šiandien vėl 26 plius. Važiuojant stebime peizažo virsmą – mažiau spygliuočių, daugiau lapuočių. Dar matome, kad plente beveik nieko nėra, kiek daugiau automobilių  atsiranda tik arčiau Rovaniemi. Prasideda mūsų Suomija – sengirių ir burbuliuojančių upių.

Sutinkame pirmą elnių jauniklį – tokį ilgomis kojomis elniuką Rudolfą, plavinėjantį po plentą be orientacijos. Priėjo arti mūsų mašinos, – nesudominome, tad nusliūkino į margais žiedais pasipuošusią šalikelės pievutę.

Iki Rovaniemi likus apie 50 km yra kelio kavinukė su vaizdu į ežerą, – čia sustojome paminklinti kojas.

Kadangi viešbutis (beje, tikrai geras, – rekomenduoju) buvo pačiame centre, išsirinkome kavinukę, prisikirtome viščiukų sparnelių ir viso kito neleistino (nevalgymo visą dieną rezultatas, nerekomenduoju) – tada vaikščiojome iki nugriuvimo ratais-kvadratais, norėdami išvaikščioti perteklines, bet labai skanias kalorijas. Tad pirmiausia nusileidome iki upės – ji gerai matosi iš centro, kuris yra kiek aukščiau. Tada sukome didelį ratą – pro įspūdingą vaikų žaidimų aikštelę su „Angry Birds“ personažais, tada pasiekėme Rovaniemi bažnyčią (per karą visas miestas buvo vokiečių sulygintas su žeme, tad ir bažnyčia atgimė apie 1950-uosius), toliau sukome kokias 20 min iki Lauri senųjų medinių namų (dabar ten viešbutukas) – išlikę vos keli, bet vis tiek įdomu pamatyti. Nuo Lauri visiškai atsitiktinai nukeliavome iki „Korundi“ kultūrinio centro – jame įsikūręs ir Rovaniemi meno muziejus. Visai šalia šios vietos – miesto stadionas, kurio tribūnos irgi įspūdingos architektūros. Miestas labai žalias, daug jaukių bariukų (suomiai pamėgę angliškus alubarius, kuriuose tik alus, jokio maisto, itališkas picerijas ir, žinoma, savo pasididžiavimą – „Hebsburger“, kuris yra visur ir masiškai. Maisto kainos kavinėse nemažos (nuo 20 eur už salotas, 25 eur – už karštą patiekalą), bet visada galima kažką pasiimti parduotuvėje arba greito maisto „restoranuose“, kuriuose jau galima rasti ir sveikesnių alternatyvų – valgiau salotas, kai tekdavo paskubėti arba niekas kitas nebedirbdavo.

Man Rovaniemi – tai kiškiai iš už kiekvieno kampo, Kalėdiniai atributai mieste, įspūdingas tiltas ir paplūdimiai mieste, nesveikas, bet skanus maistas, pilnos lauko kavinės, klykiančios žuvėdros, modernios architektūros inkliūzai mieste ir gražus saulėlydis vasaros karštyje. Čia beveik nesutemo, tad apie vidurnaktį plavinėjome po miestą beveik vieni ir dar visiškoje šviesoje. Prisiminiau W.Smithą filme „Aš esu legenda”.

Na, o mūsų kambarys viešbutyje irgi ne visiškai lengvai pamirštamas – rekomenduoju (beje, kartą Tailande, o dabar ir vėl vonia nuo kambario atskirta…stiklu):

Šiandien, viešbutyje nuostabiai paspusryčiavę, nuo 10:30 ikii 13:30 apsipirkinėjame šalia viešbučio esančiuose prekybos centruose, nes taip buvome susiplanavę. Keliaujame išimtinai į suomiškus ir nematytus parduotuvių tinklus, kur prekės yra kitokios ir kokybiškos: labai dažnai ir pigesnės, nei Lietuvoje. Kai kas, žinoma, gana brangu, bet suomiai turi gerą skonį – malonumas vaikščioti tokiose parduotuvėse (mes pirkomės „Soko“ (yra visuose miestuose, kur važiavome), Rovaniemi prekybos centruose „Revontuli“, „Sampokeskus“, „Rinteelkulma“).

Išgėrę nuostabaus espresso “Espresso House” tinkle kavinėje (interjeras ir vėl – pasaka!), lekiam 7 km už Rovaniemi susitikti su Kalėdų Seneliu (ten kaimelyje buvo galima ir nakvoti – vasarą kainos nesikandžioja, bet mes rinkomės miestą). Nustebino, kad žmonių buvo nemažai – aišku, nieko panašaus nei, įsivaizduoju, žiemą. Visas miestelis – ištisa raudonai-baltai-žalia industrija. Pats pirmas pastatas kviečia užeiti susitikti su pagrindiniu personažu – užsukome. Aišku, prisipirkome grožybių suvenyrų parduotuvėje, tada be jokių eilių pasiprašėme audiencijos pas Kalėdų Senelį – praeini koridoriumi (tikiu, kad žiemą čia eilės nenutrūksta), tada – didelis veidrodis pasipudravimui. Kadangi žmonių nebuvo, su išties įspūdingu Kalėdų Seneliu pakalbėjome apie savo kelionę, apie mažylius mūsų šeimoje, apie Lietuvą, apie plius 31 laipsnį, kuris dabar mus pasitiko tiek Arkties ratu, na, o tada – nuotrauka ir atsisveikinimas. Tas malonumas kainuoja 30-35 eur – priklausomai, kokio dydžio nuotrauką išsirinksite. Po apsilankymo jautėmės laimingi kaip vaikai – tada dar kelis suvenyrų parduotuvės, keli niekniekiai ir, žinoma, susiradome pašto pastatą – ten rašėme laiškus, kurie atkeliaus į mums artimų žmonių namus…per Kalėdas. Atmosfera magiška, – vaikus tiesiog būtina atvežti! Susiradome ir elnių aptvarą – už 14 eur dviems galėjome būti tarp jų, kiek norėjome. Kalėdų Senelio kaime praleidome kokias 3-4 h – tiesą sakant, laiko nepajutome. Aišku, keista matyti išpuoštas eglutes vasarą, bet žmonių mažai ir mums tai yra gerai. Bet su vaikais verčiau važiuoti žiemą, kai viskas skendi sniege ir lemputėse. Mums keliaujant nesutemsta net ir naktį – užmigti padeda tik aklinai uždengti langai ir įspūdžių nuovargis.

Apie 17:00 sukome Švedijos sienos link – pakeliui sustojome pasiilgtos silkutės „Prismoje”. Ten viduje yra tokia kavinukė „Pizza&Buffa”, kur už 27 eur dviems kerti kiek nori – daug daržovių, pakankamai mėsos kotletukų ir vištienos sparnelių, picos, gėrimai. Maistas nuostabus – namie geriau nepagamintum! Prisikirtom ir dar pasiėmėm kavos į kelionę. Judam Švedijos link. Kelias puikus, nors ir ne greitkelis. Aplink mažaūgių eglučių miškai – klausom gerą muziką ir judam neskubėdami. Žalio supratimo neturime, kur leisime naktį.

Kelio ženklai pirmiausia pradėjo rodyti Tornio (Suomija). Kartu su Hiparanda (Švedija) jie yra miestai-dvyniai, esantys Suomijos-Švedijos pasienyje. Miestai šalia, o skiriasi tiek daug dalykų: laikas (valandos skirtumas – įvažiuojam ne 19:30, o 18:30!), pinigai (EUR ir Švedijos krona), kalbos, administracinės sistemos. Žinoma, pirmas dalykas, kurį sieną kirtę per upę pamatome – tai IKEA! Tada ežerai ir, žinoma, puikiausias ir visiškai tuščias kelias, nuo miško žvėrių apsaugotas tinklinėmis tvoromis.

Sekantis miestas – Kalix’as, gerai žinomas šiaurinėje Botnijos įlankos pusėje kaip kulinarinių patyrimų regione vieta. Tik čia galima paragauti kažkokio ypatingo skonio ikrų „Kalixlöjrom”. Kalixe teka didžiulė upė, kurios krantai nusėti raudonais švediškais poilsio nameliais. Kemperiams skirta aikštelė tiesiog plyšta per siūles. Miestelis pasitinka įspūdinga raudona bažnytėle. Neužsukam, lekiam toliau. Iki pirmo miesto, kurį norime pamatyti, apie 800 km – Uppsala išties tolokai. Daugiau laiko neturime – iki kelto gerokai per 1000 km.

Buvome pavargę ir nakvynės nutarėme ieškoti mieste, kurio pavadinimo vis negalėdavome atsiminti – pasirinkome Comfort Hotel® Skellefteå (115 eur su pusryčiais).

Numetusi lagaminą, iškeliavau pasivaikščioti po miestelį. Vos 74 000 gyventojų turinti Skellefteå man pasirodė labai graži – su fontanais ir nuostabiu gėlynu priešais mūsų viešbutį, su ilga pėsčiųjų gatve ir žmonių pilnomis kavinukėmis. Net dvi švediško stiliaus bažnyčios – viena senesnė, kita naujesnė, bet abi įdomios, gaila, kad jau buvo vėlu ir į vidų užeiti negalėjau. Kokteilių barą pasirinkome prie pat plačios, bet ramios upės su nuostabiai sutvarkytomis pakrantėmis. Miestelis buvo švarus, – labai krito į akis skirtumai nuo Suomijos, iš kurios tik ką išvykome. Visu kuo jautei, kad šalis turtingesnė: daugiau automobilių su priekabomis žirgams, ištisi šimtai kilometrų kelių su keliomis apsauginėmis tvorelėmis nuo stirnų ir briedžių, galybė namelių ant ratų – daugiau prabangesnių. Dar vienas skirtumas – daugiau žmonių, kurie tikrai nėra švedai. Svetinga šalis…Beje, Skelleftea seniau turėjusi aukso kasyklą ir todėl turėjo dar vieną pavadinimą Guldstaden.

Būnant šiame miestuke ilgiau verta aplankyti Bonnstan – paskaitykite apie šią vietą čia.

Rytą pradedame nuo skanių pusryčių ir…baudos už parkavimą (400 kronų arba 35 eur – susimokame nelaukdami pranešimų ir baudų paštu į Lietuvą). Rytą jau tik 20 laipsnių šilumos – gal dar sušils. Šiandien visą dieną skiriame važiavimui – turime pasiekti Uppsalą, esančią nuo mūsų už 700 km. Vairuojant po 350 km, neturėtume jausti jokio nuovargio. Vakare planuojame apžiūrėti garsųjį studentišką Švedijos miestą – esu buvusi (kelionės aprašymas čia), bet norisi ir Sauliui parodyti.

Keliaujame be plano, bet vis tiek važiuodama skaitau apie šį regioną – labai gražų savo gamta. Botnijos įlankos apvažiavimui yra skirtas puslapis internete, kuris taip ir vadinasi – Bothnian Coastal Route. Mes neblogai šį maršrutą pravažiavome, bet, žinoma, norėtųsi pakartoti ramiau, lėčiau, gal su nameliu ant ratų – taip, kaip skandinavai keliauja. Maršrutas apima ir netoli Oulu esantį Unesco saugomą gamtos objektą – Kvarkeną.

Pakeliui apie valandą praleidome Lövångeryje (pasiėmę Starbucks kavos šalia, pagrindiniame kelyje esančioje neišvaizdžioje degalinėje). Tokių lietuviškai bažnytkaimių (church towns) Švedijoje buvo 47, dabar liko 16. Tik jie kiek kitokiai funkcijai kurdavosi. Tokie kaimeliai buvo būdingi protestantų bažnytinei tradicijai – didelė medinė bažnyčia ir maži vienodi nameliukai aplink ją, kad iš toli atkeliavę maldininkai rastų nakvynės vietą vienai ar kelioms dienoms. Aplink mažyčius namelius būdavo turgūs, vykdavo teismai, žmonės dalindavosi tikromis naujienomis ir, žinoma, paskalomis, tuokdavosi, gaudavo darbą ir t.t.  – sakytum, tokia socializacijos ir reikalų tvarkymo vieta. Lövångeryje galima gauti nakvynę tuose nameliukuose ir tai yra tikrai egzotiška. Gaila, kad 1870 nutikęs gaisras 25 tokius nameliukus sunaikino. Nuo 1900-ųjų likę buvo vis mažiau naudojami, juos pamiršo prižiūrėti ir tvarkyti. Laimei, iki šių dienų pavyko išsaugoti 27 pastatus. Iš 47 buvusių bažnytkaimių Švedijoje išliko 16-ka (galima rasti šiose vietose: Umeå, Bygdeå, Skellefteå, Piteå, and Gammelstad). Lövånger Kyrkstad yra vienas tokių, kur galima užsisakyti nakvynę. Slampinėdami anksti rytą sutikome juodaodę valytoją, kuri kuo mieliausiai leido mums kelis namukus apžiūrėti užeinant į vidų. Asketiška, bet labai jauku.

Trumpai stabtelim prie XVI a. Bygdea bažnyčios – nepraleiskite jos.

Apie Umea, kurią aprašiau žemiau, to nepasakyčiau. Miestas nepatiko, tad kitąkart maučiau tolyn, negaišdama laiko. Bet, jei kažkas nutiks ir reiks jame sustoti, – skaitykite toliau, ką jame veikti.

Umea – pietryčių Švedijos miestas su 30000 studentų – man visada tai geras ženklas. Kiek skaitau, tai yra viena seniausiai apgyvendintų teritorijų (nuo XIV a.), bet mieste dėl 1888 m. kilusio gaisro tos senovės nelikę. Umės upė šiam miestui padėjo tarpti prekybiniu centru ir leido praturtėti. Šiandien miestas atrodo gana modernus ir jį renkasi tie, kurie sustoja trumpam, keliaudami po šį žalią ir gamta turtingą kraštą. Pačiame mieste man užkliuvo akis už 40-ties skirtingų menininkų sukurto skulptūrų parko. Kas domisi istorija, verta aplankyti Västerbottens muziejų, tokias mini Rumšiškes. Unikalus Umea yra gitarų muziejus, kur vyksta ir gyvi pasirodymai. Pasidalinsiu 3 kitų keliautojų tekstais, ką veikti Umea: skaitykite čia, čia ir čia. Netoli Umea yra labai gražus Nudalasjon ežeras – visas aplipdytas poilsio zonomis ir infrastruktūra. Čia visai šalia ežero vandens net įrengtas didžiausias baseinas – esu tikra, kad vaikai padėkotų už pramogas jame. Daugiau skaitykite čia. Miestas pasirodė beveidis, bet pagarba turizmo skyriaus žmonėms, kurie taip neblogai sukūrė internetinį puslapį ir su užsidegimu stengiasi privilioti turistus.

Po Umea ir kelių prekybos centrų, kur buvome užsukę pavalgyti (bufetas apie 14 eur/žmogui), mano nuomonė apie Švediją keičiasi – gražius daiktus mačiau Suomijoje, Švedijoje – šiukšlynėlis. Gal geresnis vaizdas tik su namų apyvokos parduotuvėmis – Ikea įtaka, matyt. Suomija labiau atitinka Musės skonį – tad, jei kažką pamatysite, kas tikrai patiks, griebkite, nesitikėdami, kad turtingesnėje Švedijoje rasite geriau. Tikrai nerasite. Bent jau Umea ir aplink.

Jei čia keliaučiau ilgiau, Umea mesčiau iš galvos, bet persikelčiau su keltu į Holmon salą – dėl gamtos ir tikrumo. Kelto informaciją rasite čia. Dar apie salą galite paskaityti čia.

Nuo Umea iki Uppsalos apie 500 km – pasiryžę iki vakaro nuvykti, nors nenumatyti (bet dažnai malonūs!) sustojimai laiką ir susiurbia. Bet toks ir yra keliavimas be plano.

Ties Umea baigiasi Botnijos įlankos maršrutas. Už Umea atrodo niekada nesibaigs vienodas peizažas – miškai, ežerai, miškai, ežerai. Bet nutinka stebuklas ir maždaug už 200 km nuo Umea, arčiau Harnosand, Sundsvall prasideda kalnai – štai čia reiktų būti ilgiau! Grožis toks, kad aikčioju ir aikčioju. Važiuosite pro didžiausią Švedijos tiltą Högakustenbron (High Coast Bridge arba Veda bridge) – bus sunku atsipeikėti nuo dydžio ir grožio! Foto: @myrtorp_philip (Instagramas):

Vis atrodė, kad kažkas Švedijai dosniai padovanojo Norvegijos gamtos! Botnijos įlankos vandenys skverbdamiesi į žemyninę dalį kūrė nuostabaus grožio žemėlapius – vasarinis lietaus ir šilumos prisodrintas oras apaugino miškais kalnus ir kalvas, papuošė augmenija mažas saleles! Tai reikia pamatyti!

Uppsalą galėjome pasiekti, bet nebenorėjome perspausti, – likus apie 100 km susiradome neprastą viešbutį miestelyje, apie kurį ligi šios dienos net nebuvome girdėję. Nakvosime Gavlėje (Jevlėje). Aišku, diena prasidėjusi nuo baudos policijai, negali būti tokia visai jau 100% sėkminga. Likus 10 km iki viešbučio, kai jau svajojome apie restorano gaiviuosius ir baltus patalus, greitkelyje – kamštis. Labai tikimės, kad neatsitiko kažkuriam keliautojui kokia tragedija – mašinų eilė prieš akis…Stovime, kaip įbesti.

Viešbutis: Clarion Hotel Winn (Norra Slottsgatan 9, Jevlė, 801 38, Švedija, 127 eur su pusryčiais). Lova buvo kosmiškai didelė – keturi sutilptų! O minkštumas! Na, ir šaldytuvas įsiminė:

Uppsala labiausiai garsi 1477 metais įkurtu universitetu – norėjosi pavaikščioti šio ypatingos auros miesto gatvelėmis, kurias taip mėgo Ingmaras Bergmanas. “Fany ir Aleksandras”, filmas pelnęs 4 “Oskarus”, buvo filmuotas šiame mieste. Važiuodami paskaitinėjome turimą informaciją apie Uppsalą ir pirmiausia patraukėme GAMLA UPPSALA (Senoji Uppsala) link (iki Stokholmo bus likę vos 70 km). Čia mūsų Kernavės atitikmuo – istorinė vieta, kurioje karališkieji palaidojimai siekia V-VI a. Savo laiku tai buvo svarbus religinis ir politinis centras, tačiau XIII a. Uppsala pasislinko keletą kilometrų į pietus, į dabartinę vietą. Senoji Uppsala dabar yra priemiestyje ir liko svarbi istoriniu požiūriu su piliakalniais, muziejumi ir XIII a.  bažnyčia, traukiančia lankytojus ir vietinius gyventojus, norinčius čia susituokti ar pakrikštyti vaikus. Vieta ypatinga ir praleisti jos nereiktų, jei domitės istorija. Čia išgėrėme kavos.

Tada patraukėme į šalia esančią dabartinę Uppsalą – vos kelios minutės automobiliu. Nuo 1164 metų Uppsala yra Švedijos arkivyskupijos centras. Miesto katedroje 1594 m. Švedijos karaliumi buvo vainikuotas Lietuvos-Lenkijos valdovas Zigmantas Vaza, Vazų dinastijos pradininkas. Čia ilsisi ir jo motina Kotryna, kurios garbei Katedros koplyčia vadinama Jogailaičių vardu, o sarkofagą puošia Lietuvos ir Švedijos herbai. Katedrą išties įspūdinga, – būtinai užsukite (įėjimas nemokamas).

Automobilį palikome aikštelėje šalia jos – sumoki, bet patogu. Aplink Katedrą – Universiteto pastatai, bažnyčios, ne taip toli ir Uppsalos pilis, muziejai. Miestas labai jaunatviškas, – fotogeniški istoriniai statiniai, srauni upė, tiltukai, jaukios kavinukės, skulptūros, restoranai – vasarą dar ir masyvūs vazonai žydinčių gėlių. Labai jauku būti! Kitas reikalas – ar aptarnavimas jaukiose kavinukėse malonus? Mums gal nepasisekė…Bet jau ne pirmas toks kartas Švedijoje.

Beje, jei norėsite rasti kokybiškų ir nebrangių drabužių žygiams, sportui, buriavimui ar pasipuikavimui ant jachtos denio, – nepraleiskite “Alewalds” parduotuvės visai šalia Katedros. Mes išeiname pilnais maišais…

Po kokių dviejų valandų Uppsaloje lekiam į Stokholmą – kelias nuostabus, arčiau sostinės išplatėjantis iki 4 juostų. Greičiai didėja, automobilių kiekis nedžiugina – randasi įtampos momentai. Tuos 70 km tiesiog nuskrendu. Kažkas ramiai šalia miega…Automobiliu išmakaluoju visą Stokholmo centrą – kai oras pasakiškas ir miestas atrodo kaip pasaka. Antrąkart čia ir antrąkart tokią saulėtą dieną. Daug grožio Stokholme – šįkart mums pakaks Vazos (laivo) muziejaus, bet suprantu, kad norėčiau atskristi tiesiog panardyti po muziejus ir kitas gražias vietas dar ir dar.

Sauliui norėjosi parodyti Vazos laivo muziejų. Bet ir aš pakartojau – bilietas dviems apie  44 eur. Automobiliams yra parkavimo vieta šalia muziejaus – atsisiuntėme programėlę, atrodė, kad paleidome ją, bet grįžę radome nemenką baudą. Tad mums muziejus kainavo kiek brangiau. Programėlėje neužtenka paspausti ratuką „Start“, – reikia jį pasukti ir taip nustatyti laiką. Antra baudelė šioje kelionėje – nurašom į nuostolius, išmokstam pamoką. Vazos muziejuje praleidome kokias 2-2.5 h – gera mintis buvo pradėti nuo filmuko (apie 20 min) pažiūrėjimo: tada viskas aiškiau – kur nuskendo, kodėl nuskendo, kaip rado, kaip iškėlė, kaip konservavo ir t.t. Tai vienas įspūdingiausių mano matytų muziejų, todėl kartą gyvenime čia reikia apsilankyti – aš apsilankaiu dukart ir nebuvo nuobodu. Atgaminau primirštus dalykus, – įspūdis ir vėl buvo didžiulis. O turint vaikų – čia tiesiog būtina juos atvežti!

Daugiau apie Stokholmą ir ką veikti (gaila, po kovido pandemijos kelto iš Rygos neliko) galite paskaityti čia.

Nusistatome Google Maps – Karlskrona. Labai toli: 492 km. O laikrodis jau rodo 18:30. Važiuojame ta kryptimi ir ieškome nakvynės. Nykoping’e sustojome (nuo Stokholmo apie 102 km), nes pilvai gurgė – pavalgėme nesveiko maisto. Išpardavimų centras su daug greito maisto „restoranų“: KFC, MAX, Asian Express, ChipChop. Kažką tikrai galima rasti, kai važiuoti reikia daug ir laikas kumščiuoja į nugarą.

Norėjome pasiekti Vasterviką (apie 182 km), bet per booking.com neradome jokių viešbučių pakeliui (buvo keli su prastais įvertinimais ir 250 eur kaina nakčiai) – laimei, du variantus radome Norrköping’e – nutarėme niekur nelėkti, o stoti, išsimiegoti ir tuos ilgus 400 su pliusu kilometrus važiuoti kitą dieną, paskutinę mūsų kelionėje po Suomiją ir Švediją: keltas iš Karlshamno išvyksta šeštadienio vakarą. Įsikuriame „Comfort Hotel Norrköping” už 156 eur/naktis su pusryčiais. Viešbutis ant upės kranto, šalia – lauko kavinukė, kur ir prisėdame. Vis tik penktadienis…DJ‘us „tucku-tucku“, šviesos muzika akina, lemputės spigina, kokteiliukas atpalaiduoja nuo vairavimo ir įspūdžių išvargusią galvą.

Beje, tas Norrkopingas visai neprastai atrodantis miestas – nors ir medvilnės fabrikų centras, bet dabartiniais laikais čia vis daugiau randasi kultūros. Būnant ilgiau dar galima nuvažiuoti iki Lovstad pilies (Löfstad slott, Lövstad Slott, 605 97 Norrköping). Kiek šioje kelionėje daug negirdėtų pavadinimų ir kokie visi sudėtingi įsiminti! Saulius šaipydavosi iš manęs, kaskart didele atradėja pasijautusia, o mano žodžiai, kad „aš, matyt, čia pirmoji lietuvė”, ir išvis jį prajuokindavo. Kai kada net atrasdavo skaičius kiek kokiame mieste yra lietuvių, kad sugriauti tą mano „šimtąprocentinį” tikrumą.

Parkingo aikštelėje prie viešbučio susipakavome daiktus į bagažinę, juk netrukus – keltas ir namai. Įspūdingai atrodė pirkiniai, – daugiausia dovanos ypatinga proga ypatingiems žmonėms (vienas kelionės tikslų ir buvo susijusęs su mūsų veikla, kuri jau seniai tapusi mūsų šeimos gyvenimo dalimi (darbas nelabai tinkamas žodis) – laimė dirbti su tokia komanda, kokią turime dabar, laimė šiems žmonėms ieškoti ir rasti dovanas, kurios bus ir padėka, ir simboliška užuomina į mūsų bendrą ateitį).

Pusryčiaujame (visur Suomijoje ir Švedijoje pusryčiai viešbučiuose labai gausūs, alkanam likti neįmanoma) ir apie 8:30 pajudame Karlskronos link. Labai gražus ir nenuobodus kelias – uolos, miškai, ežerai, kalvos, vėjo jėgainių sparnai vaiskiame dangaus fone. Ir vis mus lenkiantys “Volvo”, kurių gausa čia nė kiek nestebina. Šeštadienio rytas gana ramus, bet kelias tikrai nėra tuščias. Lietų pakeitė saulė ir jau neriamės iš bliuzonų į trumpas rankoves. Per 12-ka kelionės dienų lijo vos kelis kartus, ne nuolat. Visada buvo karšta – lininiai rūbai ir atviri batai buvo pats tas. Visos striukės ir kedai tebeguli bagažinėje.

Karlskronoje ir apylinkėse gyvena apie 67.000 gyventojų – ji žinoma kaip vienintelis Švedijos baroko miestas, Švedijos didžiausios karinės jūrų ir Švedijos pakrantės apsaugos bazių vieta. Visuose kvietimuose aplankyti miestą rasite pagrindinį traukos objektą – karinio jūrų laivyno muziejų.

Karlskronos pavadinimas reiškia „Karolio karūna“ – miesto įkūrėjo, Karaliaus Karolio XI, garbei. Miestas buvo pradėtas statyti 1660 m., kuomet Karlas XI nutarė įkurti čia karinio jūrų laivyno bazę. Praėjus daugiau nei 300 metų, bazė tebėra, o puikiai išsaugota architektūra ir miesto planas sužavėjo UNESCO, kuris suteikė miestui saugotino paveldo statusą. Ir visur mieste rasime to patvirtinimus: įspūdingas bažnyčias, didžiules aikštes, paradams suprojektuotas gatves, miesto įtvirtinimus (Kungsholm). Ir visa tai daugybės salų apsuptyje, nes miestas yra archipelago centre. Archipelago, kurį UNESCO mini tarp septynių kitų Švedijos biosferos saugomų rezervatų. Visas salas galima aplankyti laivu, reguliariai kursuojančiu iš čia esančio Jūrų muziejaus. Tarp vertų pamatyti pastatų – Admiraliteto bažnyčia (1685), seniausias pastatas mieste ir didžiausia medinė bažnyčia Švedijoje. Taip pat tarp didžiausių Švedijoje yra minimas čia esantis žvejų uostas. Geras tekstas, ką ir kaip apžiūrėti Karlskronoje čia.

Stortorget, pagrindinėje aikštėje, reikia atkreipti dėmesį į trinkelių ir aikštės puošnumą bei pakelti akis į du svarbiausius Švedijos baroko architektūros pavyzdžius. Pirmasis – graži Fredriko bažnyčia, Švedijos galios eros palikimas. Bažnyčia neseniai atnaujinta ir šiandien yra tapusi populiaria daugiafunkcine erdve. Kitas – didžiulė Trejybės bažnyčia su nuostabiomis lubomis. Šią aštuonkampio formos bažnyčią sukūrė vokiečių darbo imigrantai, anksčiau neturėję savo religinės vietos mieste. Vaikštant tarp tamsių medinių suolų vaizduotė nuklysta. Jei atvyksite su vaikais galite nukeliauti iki Amiralitetsparken, viena miesto žaliųjų zonų su žaidimų aikštele vaikams. Pro ją einant pasieksime medinę senolio Rosenbom figūrą. Kaip ir daugelis miesto gyventojų, jis buvo atvykėlis – jo gimtinė Alandai. Sakoma, kad Rosenbomas buvo vienas pirmųjų imigrantų XVIII a. pradžioje. Ir šiandien jis stovi visai šalia garsiosios Admiraliteto bažnyčios. Jei norite paaukoti monetą bažnyčios veiklai, pakelkite Rosenbom kepurę. Dauguma žmonių, kurie dirbo laivuose, gyveno Björkholmene. Kai kurie nameliai vis dar išlikę nuo XVIII a., nes mediniai ir ąžuoliniai. Jei mokėtume švedų kalbą, galėtume atpažinti ir švelnų Karlskronos dialektą, kuriuo vis dar kalba vietiniai, atvykėlių palikuonys. Civilinę miesto dalį nuo karinės skiria laivų statyklos siena.

Na, žodžiu, norėjosi tą Karlskroną savo akimis pamatyti ir siela pajusti. Maršrutą pasivaikščiojimui pasidariau tokį:

Nieko nežinojau apie Karslkroną – jau seniai galėjau čia atplaukti keltu (DFDS nauji keltai į Karshamną – puikūs), apvažiuoti regioną dviračiu ar nuosavu automobiliu. Tokia kelionė būtų tinkama ir ilgesniam savaitgaliui. Padarysiu sau maršrutą kelioms dienoms su plaukimo atrakcija – pasidalinsiu, gal ir Jums pravers.

Karslkrona nuostabi, – jos istorinis centras man net priminė filmuose matytos Meksiko Konstitucijos aikštę, neabejotinai priminė ir Gotlando sostinę Vizbį. Nedidukas, bet labai labai gražus miestas, kurį verta pamatyti. Mes praleidome čia kelias valandas, o norėjosi daugiau. Nepamirškite suvalgyti ledų – Švedijoje jie tokie pat nuostabūs kaip ir Italijoje.

Automobilį paliekame prie pat centrinės aikštės, susimokame ir keliaujame į aikštėje esančias bažnyčias. Erdvės pritrenkiančios čia – visiškai kitaip suprojektuota miesto aikštė. Juk paradams reikalingas mastelis!

Pirmiausia sukame į Trefaldighetskyrkan (vokiškoji bažnyčia, Trinity Church). Įspūdingos architektūros statinys, primentantis Romoje matytą Panteoną ir visiškai nebūdingos barokinės archtektūros Švedijai. Bažnyčia iškilo 1709 m. ir buvo skirta vietos vokiečių bendruomenei.

Aikštės pažiba ir didžiausia miesto garsenybė, išdidžiai nešiojanti UNESCO titulą,  – Fredrikskyrkan bažnyčia. Ji buvo pradėta statyti 1720 m., o duris atvėrė po 24 metų. Ir vėl – įspūdingasis barokas. Triskart per dieną vis dar skamba 35 bažnyčios varpai. Šiurpas per kūną…Man patiko, kad po restauracijos (baigta 2018 m.) bažnyčioje buvę suolai buvo pakeisti baltomis kėdėmis – unikalumas ir lengvumas viename.

Karlskron1 ir Klaipėdą sieja glaudūs kultūriniai ryšiai, todėl nenuostabu, kad Karlskronos senamiesčio širdyje yra Klaipėdos aikštė – Klaipedaplatsen.

Mes šmirinėdami Karslkronos gatvelėmis nukeliaujame iki įstabios medinės Admiraliteto bažnyčios – įkrito mums ji į širdį ir atmintį. Tai didžiausia medinė bažnyčia Švedijoje, pastatyta 1685 m. ir yra saugoma kaip UNESCO paveldas. Pametėme ten laiko pojūtį. Šalia bažnyčios pamatysite žmogeliuko, žvejo Rosenbom, medinę figūrą – palipkite laipteliais, atidarykite jo kepurę ir įmeskite bažnyčios tvarkymui skirtų pinigų. Vis kažkaip įdomiau ir smagiau, nei tiesiog į kokią taupyklę mesti tuos centus. Pramoga sukelianti šypseną.

Nuo Admiraliteto bažnyčios pasukome dešinėn vandens link – ten pameditavome gražių vaizdų apsupty – tvirtovės bokšteliai, švyturys ir prabangus pastatas, tarnavęs laivyno vadams.

Tada sukome atgal į pagrindinę miesto aikštę – praeidami radome Karlsono namą (patys taip sugalvojome) ir garsiąją palėpę, visokių akiai mielų detalių, daug spalvų ir daug gėlių. Kelias vedė pro Admiraliteto parką, kuriame auga įspūdingi medžiai – pasirodo, jų čia per 20 skirtingų rūšių. Kadaise čia stovėjo galingas bastionas, gynęs laivyną, – dabar mes matome tik geltoną Admiraliteto varpo bokštą.

Nors trumputė, bet labai graži – Bjokholmo gatvelė (visai šalia pagrindinės miesto aikštės). Čia rasite ir skaniausius Švedijoje valgytus ledus – nepamenu, kada prie ledų esu tokią eilę stovėjusi. Bet buvo verta. Perkame knygą knygyne, stebime žmones, matom, kad tuos pačius ledus kerta italai (ir kerta su pasimėgavimu) ir, laimei, staiga prisimenam, kad reikia lėkti į keltą, nes ir tas išplauks be mūsų.

Karlskrona mus sužavėjo – taip arti Klaipėda, DFDS keltai plukdo, o mes lig šiols nebuvome čia buvę. Patiems keista. Būtinai kartosime, nes ne viską spėjome pamatyti, ką norėjome. Ilgiau būnant, reiktų užsukti į Švedijos nacionalinį laivyno muziejų.

Karslkronoje yra balto eksterjero ir interjero bažnyčia – Augerums. Pastatyta XIX a. Ji tokia didi, kad atrodo tarytum būtų pagrindine miesto Katedra.

Mūsų kelionė baiginėjosi – pylėmės kurą ir lėkėme į keltą. Taip ir nepamatėme Karslhamno, bet jau dabar žinau – grįšiu čia ir tikrai aprašysiu daugiau. DFDS naujų keltų laivų plaukimo tvarkaraštis ir kainos čia – jums reikia pasirinkti datą, kajutės tipą, įtraukti automobilį, jei keliaujate ne dviračiais, ir sužinosite kainą. Faktas, kad populiariomis datomis bus brangiau (savaitgaliai, šventinės dienos). Ir būtinai reikia žiūrėti anksčiau, būna įvairių akcijų – mums kainavo nepigiai, nes pirkome paskutinę minutę. Bet pramoga tikrai verta! Apie keltą ir plaukimą daugiau rasite žemiau.

Nuo Karslkronos iki Karlshamno (Karaliaus uosto) – apie 60 km. Ką pamatyti Karshamne, buvau prisirašiusi nemažai – tikrai rasite internete arba pas mane kiek vėliau, kai aprašysiu antrąją savo kelionę keltu. Iki Klaipėdos ne tiek ir daug liko – naktis plaukimo. Malonu, kad važiuojant kelto link jau visur akyse mirguliuoja kelio ženklas-rodyklė „Klaipėda”.

Nesu ankščiau plaukusi DFDS keltais, tad man sunku palyginti, kas ir kaip pasikeitė. Bet prisiklausiusi buvau visokiausių istorijų, kurios velkasi lyg šleifas ir DFDS komandai tikras iššūkis tuos mitus ir senas nuostatas pakeisti. Matau, kad jiems sekasi, nes dera ir marketinginė žinutė, ir realybė.

Kuo geriausia patirtis nuo pat bilieto pirkimo jų svetainėje – viskas aišku ir paprasta: pasirenki taip, kaip tau reikalinga, gauni laišką su visa informacija. Jaučiausi tarytum lėktuvo bilietus būčiau pirkusi – prie to mes esame visi įpratę. Laiške be padėkos, kas irgi malonu, buvo aiški informacija: kur atvykti, kada atvykti (adresas, koordinatės), kontaktai. Nesitikėkite, kad įšoksite į keltą paskutinę minutę – čia turite atvykti 1,5 h prieš išplaukimą. Tai yra ir gerai: per tą laiką susipažįsti su keltu, įsikuri kajutėje, apsipranti egzotiškoje erdvėje. Mes buvome įsigiję ir vakarienės kuponus (verta!) – tad atlikę formalumus, kiek atsigaivinę kajutės duše, persivilkę patogesniais rūbais, nukeliavome į savitarnos restoraną (yra ir kitas – su padavėjais ir baltomis staltiesėmis, kam norisi ramybės ir prabangesnių patiekalų). Maistas atrodė nuostabiai – didelis pasirinkimas, daug salotų, krevečių, mėsytės, – neįsivaizduoju, ko dar būtų galima norėti. Desertai, gėrimai  – ko tik širdis geidžia. Pagirtinas aptarnavimas, maisto šviežumas. Auditorija, žinoma, marga, nes tokia ir mūsų šalis. Daug krovininių mašinų vairuotojų, bet kažkas vis tiek yra pasikeitę ir toje auditorijoje. Negaliu neigti, matėme ir tipelių nemaloniais veidais (ne tik rusiškai kalbančių) su lėkštėmis, iki lubų prikrautomis krevečių – gal žmogui baltymų stygius, nežinau…Bet daug ir užsienio turistų, šeimų su vaikais, daugiausia lietuvių. Gal tai, kad keltas naujas, viskas švaru, tvarkinga kažkaip įpareigoja net ir keikūnus, pritilę jie. Be to, kelte visada matai gana solidžiai atrodantį apsauginį, – su juo susidurti nenorėtum. Gal ateity tokio žmogaus nereiks arba jo pareigas galės užimti ir koks gležnesnis, bet dabar jo buvimas „fūristams” primena gražaus elgesio taisykles.

Buvo vienas epizodas kelte su gal kiek perdėta apsauginio reakcija, bet, kita vertus, gal toks situacijos išsprendimas parodo kelto taisyklių nepaisymo netoleravimą. O situacija buvo tokia: vakare sėdėjome bare (ne vaikų laikas buvo) ir jau kurį laiką jaunuolis, iš viso sudėjimo ir išvaizdos primenantis vėgėlę (taip jį ir praminėm), ramiai miegojo, nulenkęs ant pečių nebesilaikančią galvą, kuri maskatavosi bangavimo ritmu šalia artipilnio alaus bokalo ant stalo. Kominis vėgėlė taip kiurksojo niekaip niekam netrukdydamas, bet bendrą baro vaizdą gadino. Nekreipėme į jį dėmesį, bet apsauginis kažkuriuo metu neapsikentė ir gana grubiai išvilko netikėtai prižadintą ir bandantį susigaudyti situacijoje jaunuolį. Tas spardėsi kiek pajėgė, – animaciniame filmuke būtų nupieštas, kaip už ausų pagautas triušis metamas per tvorą.

Kitas epizodas buvo su mūsų „bičiuliu” lenku – nuostabiu šokėju tame pačiame bare (čia be juokų, patiko jis mums): buvo kiek padauginęs ir po vieno pasirodymo per Pink Floyd dainą nutarė, kad metas jam nusičiurkšti – bandė rasti WC…Sunkiai jam sekėsi. Apsauginis mandagiai paprašė jo žmonos išlydėti šokėją iš viešųjų erdvių. Jokio incidento nebuvo – įsijautusį į muziką žmogelį tiesiog reikėjo gelbėti. Be jo dingo pusė šou bare, – mes su keliais lietuviais jaunuoliais bandėme atkartoti lenko šokių judesius, bet nieko panašaus jau nepavyko. Reikia paminėti, kad bare gyvai dainavo kažkoks užsienietis ir mes negalėjome niekaip nueiti miegoti, nes vietoj su baime laukto kučinskinio repertuaro, čia skambėjo (ir gerai skambėjo) Jimi Hendrix, Pink Floyd, The Beatles ir pan. Žmonių vakare bare buvo mažai, nors šeštadienis, – mes pasėdėjome iki vidurnakčio.

Kajutės naujame kelte „Luna Seaways” tvarkingos – rinkomės ne brangiausią: be dvigulės lovos, bet su dviem atskiromis ir būtinai su langu. Nuo itin lengvo ir vos juntamo supimo miegojau taip ramiai ir giliai, matyt, pirmąkart per visas atostogas. Pramiegojau viską: įplaukimą į Klaipėdą, pusryčius, saulėtekį. Pakilau, kai keltas jau švartavosi ir teko skubiai krautis daiktus ir skuosti iki mašinos. Tik įsėdau ir atsidarė kelto laivugalis išvažiavimui. O taip svajojau apie kavos puodelį su vaizdu…

Kelte galite pasirinkti skirtingas poilsio zonas – šalia bibliotekos su knygomis ir stalo žaidimais, šalia vaikų žaidimo aikštelės, šalia geros kavos kavinukės ar pačiame restorane. Galite keliauti ant denio ir plaukti su vėjeliu plaukuose ir galvoje. Man ant denio kiek pritrūko patogesnių sėdėjimui skirtų vietų – vienas žmogelis tiesiog gulėjo ant denio… Dzin jam buvo aplinkiniai, o aš net kiek pavydėjau. Tikrai galėtų būti kokie gultai, bet suprantu, kad per didesnį bangavimą gali su visu gultu išlėkt į plačiuosius Baltijos vandenis. Laikas kelte neprailgsta, nes yra ką veikti. Galima pasimalti ir parduotuvėje, jei pamiršote kokių dovanų ar norite įsigyti parfumerijos pigiau. Galite įlįsti į kokteilinę suknutę ir nueiti į restoraną. Kodėl ne?

Beje, galite keliauti su šuniukais – jiems yra ir atskiros vietos-narvai, ant denio jie gali atsigerti:

Žodžiu, kitas Musės maršrutas bus panašus: Vilnius-Klaipėda-Karslhamnas-Karlskrona. O jei bus daugiau laiko – Kopenhaga, Malmė.

Mes iš kelto lėkėme iki bičiulių – Klaipėda rytą buvo rami, bet tuoj prabus ir vėl mirgės žmonėmis – Jūros šventės savaitgalis! Aplankę draugus Karklėje, judėjome namo – lynojo, greitkelis buvo perpildytas, greitis vos 80 km/h, tad sukome gražiuoju Jurbarko keliu. Atostogos baigėsi, bet įspūdžių tiek, kad užteks iki kitos kelionės.

Ačiū, kad skaitote ir naudojatės mano maršrutais. Jei keliausite panašiai, parašykite man, atsiųsiu jums kelionės pdf’ą be nuotraukų. Jei norėsite atsidėkoti, mėgstu juodąjį šokoladą ir gerą kavą.

Beje, pabaigai apie pinigus, – gal padės planuojantis ir taupant kelionei. Turiu pasakyti, kad mes keliavome atsipalaidavę ir dėl nieko nesukdami galvos. Bet sutaupyti tikrai galima. Kur ir kaip:

• planuoti kelionę ne paskutinę minutę ir gauti gerą kainą kelte, viešbučiuose – mes keliavome be plano. Užsisakykite DFDS naujienlaiškį;
• nevaikščioti po kavines, nesimėgauti kokteiliais (jie nepigūs ten) arba mažinti tuos brangius malonumus;
• ar mašina, ar kemperio nuoma – reikia skaičiuoti: namelis ant ratų dienai gali kainuoti apie 100 eur/keltas bus kiek brangesnis/kuro reiks daugiau; sutaupyti galima keliaujant dviems šeimoms viena mašina; žodžiu, yra variantų sutaupyti ir čia;
• priklauso, koks ekonomiškas jūsų automobilis – mūsiškis labai!
• gana brangus parkavimas – rinksitės ne centre, sutaupysite pinigų, bet pralošite laiko;
• atidžiau rinktis vietas, kur valgyti, – kai kurios kavinės nebuvo vertos tų pinigų, kuriuos ten palikome.

Matydama šias išlaidas, įsivaizduoju, kad būčiau galėjusi sutaupyti apie 200 eur šioje kelionėje:

Kiek išleisite lauktuvėms, drabužiams (Suomijoje jie gražūs) – priklausys nuo jūsų. Galima juk ir asketiškiau keliauti! Visaip gerai.

Aprašymo autorė:  Smalsi musė, lina@smalsimuse.lt

P.S. tekstu dalintis galima, tik gavus Smalsios musės sutikimą. Naudokite savo asmeninei kelionei. Ačiū.