5 dienų baziliko kelionė keltu į Stokholmą (Švedija)
Jei dar dieną prieš ramiai sau vieno prekybos centro lentynoje pūpsančiam bazilikui kas būtų pasakęs, kad jo gyvenimo saulėlydis praeis linksmoje kelionėje į Švediją, jis nieku gyvu nebūtų tuo patikėjęs…O jei dar koks pavyduolis krapas būtų užsiminęs, kad tame nuotykyje jį lydės keturios energingos, linksmos, savimi pasitikinčios, bet gal kiek nuo nesibaigiančių darbų pavargusios keturiasdešimtmetės, jis būtų tiesiog iš juoko nuvytęs… Negalėtume tvirtinti, kad Švedija buvo ekspromtas: gal tik bazilikui…Trys iš keturių merginų (viena prisijungė tiesiog…iš kitos kelionės, taip sakant, iš laivo į puotą…) bandė kruopščiai, kiek tai įmanoma tiek dirbant, susiplanuoti penkias smagias dienas – per tokį trumpą laiką netikėtumai nuotaikos nesugadintų, bet, gerokai sumažintų galimybes daugiau pamatyti. Gana pedantiškai planavome ir dėl ekonominių sumetimų. Nesinorėjo neapdairiai išleisti nemenkas sumas per penkias dienas, kas tokioje šalyje kaip Švedija yra nepaprastai lengva. Gal daugelį keliautojų atbaido būtent garsiosios Stokholmo kainos – šia kelione ir sau, ir kitiems parodėme, kad gali būti kiek kitaip.
Stokholmas? Kodėl ne? Iš tos ketveriukės, kuriai viename vakarėlyje „be antrų pusių“ kilo mintis apie Švedijos sostinę, teliko dvi – pirmiausia, ką skubiai reikėjo padaryti, tai surasti dar dvi bendramintes. Pirminio kelionės plano – vykti į Rygą, iš ten keltis keltu – nieku gyvu nenorėjome atsisakyti, todėl kitoms pakeleivėms teko prisitaikyti. Visos buvo informuotos: neieškom jokių pigių skrydžių (nors kaip tik gegužės 23-27 d. tokių skrydžių buvo apsčiai!), vykstam savu automobiliu Vilnius-Ryga (laimei, kompanijoje atsirado žavinga, ekonomiška Toyota Auris – vos 5-6 litrai dyzeliuko!), mašiniuko niekur nepaliekam – kartu braunamės į keltą (brautis neteko – matyt, dar ne sezonas, žmonių ketvirtadienį 17.15 prie kelto daug nebuvo), rezervuojamės ne pačią pigiausią kajutę (nes būtinai norėjome su langu) ir tokiu pat būdu grįžtame atgal.
Kelto bilietus nusipirkome ilgai nelaukdamos, kol entuziazmas neišblėsęs – apie kovo mėn., nors vykome gegužę. Tiesiog norėjome turėti bilietus kišenėje, kad net galimybės persigalvoti neliktų – visos dvejonės dažniausia kyla ne iš nenoro, bet dėl laiko stygiaus, o dar kai keliauja keturios – reikia griebti jautį už ragų. Akcijų, paskutinės minutės pasiūlymų nelaukėme – mūsų įsigyti kelto bilietai keturiems asmenims su automobiliu į abi puses (rinkomės keltą „Romantika“ – girdėjome, kad jis naujesnis. Taip ir datas pasiderinome, kad ir pirmyn, ir atgal plauktume šiuo keltu) kainavo 1.600 lt. Tiesą sakant, užklausimus dėl bilietų išsiuntėme kelioms turizmo agnetūroms – jei bijote, kad patys nesugebėsite įsigyti bilietų internetu, nes nemokate kalbos ar ne viskas aišku, nesibaiminkite pirkti agentūroje – kainas jie atsiuntė panašias (kreipkitės į Krantas Travel).
Per booking.com susiradome ir iškart rezervavome šeimyninius apartamentus su virtuvėle – “Alfa Apartaments Hotel”. Tik atvykusios susipažinome su viešbučio savininku iš Ukrainos Aleksandru ir kambarine rusaite iš Talino, mielų mieliausia moterimi. Viešbutukas švarus, paprastas – kiek vėliau papasakosiu daugiau, kol kas dar anksti – juk tik bilietus perkamės! Už dvi naktis sumokėjome po 260 lt kiekviena. Jei matematika mokykloje nebuvo Jūsų priešas, suskaičiuosite, kad kelto bilietai ir nakvynė vienam žmogui kainavo 660 lt. Tokią sumą investavome į būsimą kelionę kovo mėnesį – nebuvo taip skausminga šeimos biudžetams, teliko sukaupti panašiai tiek pat išlaidoms kelionėje…Taigi, pats metas planuotis maršrutą ir laukti kelionės…
Jei svarstytumėte, reikia automobilio ar ne, galvokite apie privalumus: galimybę jaustis laisvam (kuro pakaks to, kurį pilsitės Lietuvoje ar Latvijoje, – tiesiog nespėsite išvažinėti), apie galimybę vežtis mėgstamą maistą ir pamaininius drabužėlius (moterims tikrai aktualuJ), apie galimybę išvykti už miesto (tikrai nesigailėsite!), o kol vaikštinėsite po Stokholmą, mašina galės ramiai pūpsoti viešbučio kieme. Maltis po didelį nepažįstamą miestą nereiks, nors, jei ir reiktų, nebūtų didelė problema – tik nepamirškite gero GPS. Mes turėjome gana įdomią programėlę – kiek padykusią, kuri veikdavo pagal savo pageidavimus, todėl tekdavo palavinti akis bei galvą – paklydimai tolimi nebuvo, labiau miestą ir jo tunelius pažinome…Jei galvosite automobilį palikti Rygoje, žinokite, kad teks įtraukti išlaidas už stovėjimą (kelto uostas pačiame miesto centre). Jei vyksite autobusu, – irgi geras sprendimas, bet 4-iems tikrai neekonomiška. Ne tik nesutaupysite, bet ir teks prisiderinti prie grafiko bei neturėsite jokių galimybių užsukti į Rundalės pilį grįžtant, o tai tikrai verta padaryti…
Nuo kovo iki gegužės sugebėjome atlikti ir kitus namų darbus – kas atspausdino daugiau informacijos apie žymius objektus, kas paskaitė knygelę ar paklausinėjo bičiulių, ką būtina pamatyti. Vis tik vertingiausių žinių gavome iš tikro švedo, vienos iš mūsų verslo partnerių…Jis mielai surašė, kur ir kaip eiti, ką ragauti, ko negalima praleisti. Jo pasiūlytas vietinis restoranas PELICAN RESTAURANT nors ir patuštino pinigines, buvo viena maloniausių atrakcijų skrandžiams, akims, jausmams – tokie dalykai išlieka. Ir maistas, ir vietinių triukšmas, ir aptarnavimas – visos menkiausios detalės leido pasijusti kaip namie…Labiausia įstrigo akcentai – ne išpuoselėtas interjeras, ne išblizgintas damų kambarėlis, o patiekalai, aplinka, dėmesys…Bet ir vėlgi užbėgau už akių – juk mes dar Lietuvoje: kas Vilniuje, kas tarp Pabradės ir Nemenčinės, kas Kretingoje, kas Budapešte. Bet visų mintys jau ten, žinoma…
Jokio rimto, sudėlioto popieriuje, kelionės plano taip ir nesudarėme – tikrai žinojome, kad vaikščiosime po miestą, stebėsime žmones, paragausime garsiosios espresso kavutės…Iš must see objektų – VAZOS muziejus, galbūt, šventinis savaitgalio sargybos keitimasis prie Karališkųjų rūmų – visas Gamla Stan, Stokholmo senamiestis…Tikrai žinojome, kad kartu su daugeliu švedų šeštadienį mausime iš miesto į Uppsalą – universitetinį miestuką, kur Ingmaras Bergmanas filmavo savo filmus, kur nustebome atradę fantastiškus dalykus – gal ir gerai, kad vykome mažokai apie tai žinodamos…
Gegužės 22-ą, kelionės išvakarėse, I.J. atsiuntė kelių dienų meniu – net diskusijų nekilo. Tokiu būdu susitikusios 23-ios 9.30 val. ir atvykusios į vieną prekybos centrą, užtrukome labai neilgai, – tik kol pripildėme vežimėlį suplanuotais produktais – ženklaus nuokrypio nuo meniu nebuvo, gal tik vyno dar prigriebėm „dėl viso pikto, nešti ant pečių juk nereiks…“ Nuotaika buvo kuo puikiausia – juk startuoja trumpos ilgai lauktos atostogos.
Gal šiek tiek sukels šypseną, bet palengvinsime Jūsų kelionės planavimą – dalinamės mūsų meniu, kurį paredagavau pagal de facto:
Ketvirtadienis, pirma kelionės diena
Pietūs: lengvai užkandame pakeliui.
Vakarienė: rūpinasi kavinukė „Kryžkelė“ (Kretinga)
Penktadienis
Pusryčiai kelte: vaisiai, jogurtas/varškytė, kava
Pietūs apartamentuose: mozzarella salotos su pomidoriukais ir baziliku
Vakarienė: Pelican restaurant
Šeštadienis
Pusryčiai apartamentuose: vaisiai, varškės sūris su mamos uogiene iš namų, kavutė
Pietūs apartamentuose: vežamės pasigamintas gaivias salotas su tunu, pietaujame Uppsaloje
Vakarienė apartamentuose: makaronai su pomidorais ir sūriu, česnakiuku, baziliku
Sekmadienis
Pusryčiai: vaisiai, kiaušiniai, kava
Pietūs: salotos ir visa kita iš likučių – iš tikro sukramtėme po bananą, užkandome netolies namų esančioje kavinukėje
Vakarienė: laive pasipjaustėme salotų, dar turėjome tuno
Pirmadienis
Pusryčiai laive: vaisiai, jogurtas/varškytė, kava
Pietūs: Rundalės dvare (arba kažkur šalia Bauskės) – mes kavinukėje prie Rundalės dvaro tenorėjome kavos su obuolių pyragu, o grįžtant mus nuostabiausia dilgėlių sriuba pavaišino bičiuliai iš Panevėžio…
Taigi, susipakavusios (ir jei įdomu, išleidusios maistui po 107 Lt/vienai) pasukome Panevėžio link – ten dar laukė trumpas sustojimas: paimti atvykusią Žemaitijos atstovę L.I., kurios krepšyje puikavosi restoranėlyje užsakyta kepta duona, žuvytė pataluos ir salotėlės vakarienei laive…
Pirma diena. Vilnius - Panevėžys - Ryga - Baltijos jūra
Nesusekėme kelintą valandą pasiekėme Panevežį, bet atvykusią iš Žemaitijos draugę perpakavome ir dar spėjome užsukti pas I.J. bičiulį, paruošusį kelionei ką tik keptų bandelių iš vietinės kepyklėlės, špinatų ir alyvuogių duonelės prie vakarinių salotų laive. Gera turėti draugų, kuriems nesvetimas šviežios bandelės traškėjimas…
Iš Vilniaus į Rygą įvažiavus, pakanka dairytis ženklų – jie nuves tiesiai prie kelto. Tada teliks parodyti elektroninį bilietą ir iškeisti jį į kelionės bilietukus su kajutės numeriu, dokumentus ir…stoti į eilutę. Mes atvykome likus maždaug 1,5 h iki išplaukimo – nepasakosiu, kaip linksmai pasveikinome kelionės pradžią, tik užsiminsiu, kad žuvytė su padažiuku buvo kaip tik…
Prieš įleisdami į keltą latviukai patikrino mašinos bilietą ir vairuotojo dokumentus – bagažinė nebuvo atidaryta, jokios rimtesnės patikros nesulaukėme – tai labai nustebino. Vežkis, ką nori, – niekas dėl to nesuka galvos. Automobiliai kelte rikiuojami 3-iame aukšte – mums teliko pakilti į penktąjį ir atsidūrėmė…„Titaniko“ laiptų aikštelėje. Tiek spindesio ir bruzdesio – sutikome keisčiausių žmonių (atskiros knygos reiktų), pagalvojome, kad nesuklydome vykdamos keturiese ir žinodamos, kad visa kajutė bus mūsų vienų…
Prisijaukinusios savo kuklią būstą, iššovusios kelionės pradžios purslus, nutarėme apžiūrėti savo šios nakties namus – visoms tokia kelionė buvo pirmoji, vedė smalsumas…Nors tas spigus blizgesys gana greit nebekėlė jokių emocijų. Ne šarkos juk mes:) Ilgi kajučių koridoriai, auksu spindintys laiptų turėklai, veidrodžiai, laivams būdingi chromo ir aksomo deriniai, dizainerio išieškoti šviesos efektai, liftai, restoranas-naktinis klubas, kavos, sporto barai, greito maisto „valgykla“, pirtis, konferencijų salės, į devintą aukštą keliantys liftai, saulės terasos – visa tai pirmas kelias minutes tikrai daro įspūdį. Kaip daugelis lietuvių rašo kelionių aprašymuose – turėk pinigų, laivas išvilios, nes vis tiek daugiau nelabai yra ką veikti, kaip tik sukti ratus pro spindinčias vitrinas…
Mes pasirinkome denį: plepėjome, stebėjome žmones, džiaugėmės prasidedančia kelione. Tai, kokie žmonės mus supo, vis nukeldavo mintis namo – apie mūsų šalies likimą. Dauguma vyko dirbti į Skandinavijos šalis. Nuo jaunų ir pusamžių vyrų iki vyresnių moterų, net močiučių. Visai nedaug buvo užsieniečių, dar mažiau turistų ir beveik visai nematėm rimtų verslo žmonių, pastarieji, matyt, renkasi skrydžius.
Bet kokiu atveju, vakaras nusimatė ilgas – programa žadėjo efektingus šou, loterijas – visą kurortinių viešbučių programą, lengvai supant Baltijos bangoms…Pasidavėme ne savo skoniui, be to, alternatyvų buvo ne tiek ir daug, todėl apie devintą vakaro, anot D.K., puikiai prisitaikusios ant savo galvų karūnas, kad net minčių niekam nekiltų artintis prie linksmos ketveriukės su tikrai skaniais Mojito kokteiliais, pasirinkome staliuką naktiniame klube. Programą sunkiai tvėrėme – Afrikos ritmai pasirodė lėti ir nuobodūs, dar ir perdėtai blizgūs…Daugiau nei vidutinis gyvos muzikos grupės, berods, Black Diamond, dainavimas tikrai pakėlė mus nuo kėdžių, bet…ne į šokių aikštelę, o į kajutę, kur jaukiai plepėdamos užbaigėme gražią pirmąją dieną. Jei būsite ne tokie priekabūs muzikai arba jei romantikai nuteiks klubo kokteiliukai, tam turėsite ilgą naktį, kupiną garsių šlagerių ir pašėlusių modernių šviesos efektų bei natūraliai visus įpūdžius sustiprinantį nepaliaujamą bangavimą. Mes ieškojome ne to…Tiesa, ausų krapštukų neprireiks – laivo kajutės sudėliotos eilėmis toliau nuo linksmosios zonos, todėl tikrai pailsėsite.
Antra diena. Baltijos jūra - Stokholmas
Ryte papusryčiavome kajutėje, kavos išgėrėme kelto kavinukėje ir pakilome ant viršutinio denio – atrodė, kad jūros platybių net ir nebuvo, keltas ramiai ir užtikrinai skrodė vandenį tarp galybės salelių – artėjimas prie Stokholmo man pasirodė vienu gražiausių kada nors matytų gamtos stebuklų. Tikrai nelindėkite kajutėse – dairykitės, mėgaukitės, klausykite žuvėdrų klyksmo, įkvėpkite vaizdų ir vėjo gaivos. Tokie gamtos potėpiai įkvepia poezijai…
Tik išvykusios iš kelto (skamba keistokai, bet būtent taip ir buvo) pasukome pagal turimą google.maps viešbutuko link – pačios nustebome savo pasirinkimu: taip patogiai ir neįtikėtinai arti keleivinio uosto buvo mūsų „Alfa Appartments”. Maždaug 2,8 km – vos kelios minutės ir mes jau liftu kėlėmės į šeimyninį kambarį. Gabenomės visą bagažinės turinį, ant palangės nutupdėme lietuviškąjį baziliką…
Patekome į žalią ir ramų Stokholmo priemiestį – džiaugiamės, kad mums taip pasisekė. Viešbutukas buvo mažas, šeimyninis, paprastas, bet jaukus ir švarus. Kokybė tikrai atitiko kainą – mus tenkino viskas, o ypač ukrainiečio savininko Aleksandro paslaugumas, švediška ramybė ir draugiškumas. Šiek tiek apsitvarkusios (o gal geriau tiktų, apsikuitusios), pasigaminome puikiausius pietus ir susiruošėme į miestą – buvo smalsu, traukė noras patirti naujus įspūdžius.
Visai šalia „Alfa Appartments” esančioje parduotuvėlėje, nusipirkusios valandą galiojančius bilietus (po 36 kronas/15 lt), įsėdome į autobusą (tiko visi, išskyrus vieną – viską buvo tiksliai išaiškinęs paslaugus šeimininkas Aleksandras), išlipome „Ropsten” stotelėje, persėdome į metro ir labai greit atsidūrėme Stokholmo širdyje…Prasidėjo miesto pažinimas – čia nesutalpinsiu miesto įžymybių aprašymų, jų pilni interneto puslapiai…Tiesiog klajojome 700 metų senumo senamiesčio gatvėmis, žvalgėmės, fotografavome, stebėjome žmones, dviračius, pastatus, laivus, žuvėdras, kioskelius, parduotuvėles, gėles, kavinukes, grožėjomis tiltais ir tilteliais, bendru 14-oje salų išsidėsčiusio miesto vaizdu, karalių rūmais, besikeičiančia sargyba, užsukdavome į suvenyrų arba antikvaro parduotuvėles, sustodavome išgerti kavos (espresso puodelis – 10 lt, patartina ieškoti „coffee shop” ir tik ten ragauti kavą, kitaip liksite skaudžiai nuvilti), pastoviniavome prie Nobelio muziejaus vienoje iš senamiesčio aikščių, kuri taip priminė Brėmeno ar Briuselio aikštes, įrėmintas spalvotais ir gėlėmis nusagstytais pirklių nameliais…
Turėjome ir vieną labai konkretų tikslą – nieku gyvu negalėjome išvykti iš Stokholmo, nepamačiusios VAZOS muziejaus. Nesunkiai jį radome – Stokholme susiorientuoti labai paprasta, mums pakako žemėlapio iš viešbutuko. Bilietas 1 asm. kainavo apie 35 lt, bet tikrai vertas kiekvieno cento – beje, tai lankomiausias muziejus Švedijoje. Prieš vykdamos visos matėme muziejaus nuotraukų internete, knygose, bet atvėrus duris ir išvydus Švedijos karaliaus Gustavo Adolfo užsakymu pagamintą gigantišką laivą, kuris nuskendo XVII a., vos išplaukęs iš uosto, atėmė kvapą…Prietemoje išnyrantis didingas, raižiniais išpuoštas ir puikiai vandenyje išsilaikęs medinis galiūnas, užbūrė…Atrodė, kad per vieną akimirką atsidūrei praeityje, tarytum laivas tiesiog į veidą alsuotų prisiminimais, istorijomis, žmonių likimais – atrodė, kad net kvapas, sklindantis meistriškai nepaprastam eksponatui pritaikytoje erdvėje, ir tas ateina iš Kažkur, iš kitų, mums nepažintų, laikų…Norėjosi klaidžioti, liesti, domėtis, gilintis – nepamenu, kada paskutinįkart tiek laiko būčiau praleidusi muziejuje. Laikas ištirpo mums visoms – neskubėjome, grožėjomės žmonių rankų darbu, didybe ir bandėme suvokti kadaise įvykusią tragediją.
Po kelių valandų ištrūkusios į pavasario karštį Stokholme, supratome, kad likusį laiką tiesiog skirsime maloniems pasivaikščiojimams – niekas kitas nebeįstengtų tiek nustebinti. Gal kiek pagailėjome, kad pamiršome vos prieš kelias savaites atsidariusį ABBA muziejų, – tikėtina, kad mums būtų patikę.
Stokholmą pažinti galima ir plaukiant iš vienos salos į kitą laiveliais „Hop-on hop-off” ar tradiciniais raudonais autobusiukais.
Pagal mūsų planą laukė vakarienė vietinių žmonių mėgstamame restorane – iki „Pelican Restaurant” keliavome pėsčiomis gerą pusvalanduką, orientavomės pagal žemėlapį – restoranas centre, nesunkiai jį suradome. Kadangi šią vietą rekomendavo švedas, norėjome vakarieniauti būtent ten. Ir nesuklydome. Patekome į didelę salę, pilnutėlę žmonių – kiek priminė vokišką aludę. Neįsivaizdavome, kad švedai tokie emocingi – buvo nepaprastai triukšminga, girdėjosi šakučių tarškėjimas, padavėjų šūkavimai, svečių pokalbių nuotrupos. Pasisekė – atrodo, kad mūsų tiesiog laukė vienintelis likęs staliukas – į šurmulingą penktadienio vakarą kartu su vietos gyventojais įsiliejome ir mes. Pamačiusios meniu, akimirką pasimetėme – bet greit susitvardėme, nutarusios kainų į lietuviškus litus neversti, o tiesiog atsipalaiduoti ir pasimėgauti. Mūsų padavėja buvo linksma, maždaug 50 metų moteris, taisyklinga anglų kalba ir didžiule šypsena veide priėmusi užsakymą – pradėjome nuo alaus (bokalas apie 62 kronos – jei smalsu, padalinkite iš 2,5, gausite litukus) ir kelių rūšių silkutės. Viskas tirpte tirpo burnoje! Kai pamatėme milžinišką karką, kurią atnešė mūsų kaimynams, sunerimome, kad reikėjo užsisakinėti vieną patiekalą dviems…Na, bent jau alkanos neliksime. Švediški „meatballs” (kotletukai) su šilkine bulvių koše, lietuviškus cepelinus primenantys kukuliai, pačirškinti kiaulienos gabaliukai grietinėlės padaže – taip maitinasi švedai ir…mes. Labai sveiku maistu nepavadinsi, bet itin kokybiška ir itin gardu (vienos porcijos kaina maždau 190-260 kronų). Maisto buvo kiek perdaug – maloniai apsunkusios, bet laimingos, palikome šią palaimingą vietą ir netylantį šurmulį…(visą romantiką šiek tiek sugadinsiu, bet gal Jums bus įdomu ir naudinga žinoti: pietūs mums keturioms kainavo apie 1.400 kronų arba apie 560 lt).
Pamažu leidosi saulė, nudažydama didingą vandens ir salų miestą gražiausiomis spalvomis, vaizdingais šešėliais. Fotoaparatai tiesiog pokšėjo, nenorėdami praleisti nuostabių akimirkų…Virš Katedros bokštų pakibo pilnatis – pamažu judėjome atgal, naujų namų link…Kojos jau sunkiai nešė, atrodo, kad tik mes ir dar keli nuvargę turistai žygiavome į priešingą pusę, nei visas Stokholmo jaunimas…Supratome, kad penktadienis prasideda – turėjome kur akis paganyti: spalvingi, originaliai atrodantys jauni žmonės miniomis traukė į klubus, kavines, centrinius miesto parkus – jiems diena (tiksliau, naktis) tik prasidėjo…
Temo, nuovargis sumišo su neslopstančiu juoku – metro ir autobusu tokiu pat paprastu būdu grįžome į savo jaukų rajonėlį, – atrodė, kad atsidūrėme kokiamе Žvėryne, taip tyku ir žalia buvo…Akis džiugino didžiuliai tulpynai ir gaivus vakaro aromatas, pripildytas žiedų ir nupjautos žolės kvapais. Tokį Stokholmą atradome pirmąją dieną ir jis mums labai patiko…
Trečia diena. Stokholmas - Uppsala - Stokholmas
Antros kelionės Švedijoje dienos rytą papusryčiavusios pagal mūsų meniu sušokome į automobilį ir pradžioje kiek su nuotykiais išvykome į Uppsalą, 40.000 studentų miestą…Bet vykome ne dėl to, kad pamatytume 1477 metais įkurtą Universitetą – tiesiog norėjosi pavaikščioti gatvelėmis, kurias taip mėgo Ingmaras Bergmanas. Važiuodamos paskaitinėjome turimą informaciją apie Uppsalą ir pirmiausia patraukėme GAMLA UPPSALA (Senoji Uppsala) link (nuo Stokholmo vos 70 km plentu). Išvydome tikrą Kernavę – mistišką vietą, menančią seniausius laikus. Vietą, kaip sužinojome, tokią svarbią visai Skandinavijos istorijai. Karališkieji palaidojimai siekia V-VI a. Savo laiku tai buvo svarbus religinis ir politinis centras, tačiau XIII a. Uppsala pasislinko keletą kilometrų į pietus, į dabartinę vietą. Senoji Uppsala dabar yra priemiestyje ir liko svarbi istoriniu požiūriu, piliakalniais, muziejumi ir XIII a. bažnyčia, traukiančia smalsius lankytojus ir vietinius gyventojus, norinčius čia susituokti ar pakrikštyti vaikus… Man ši vieta priminė ir lietuviškąją Kernavę, ir Saaremo salas Estijoje.
Pasivaikščiojusios GAMLA UPPSALOJE suradome buvusiame sode pastatytus medinius stalus, išsitraukėme savo namuose pagamintas salotėles su tunu, baltą vyną, iš Lietuvos atsigabentas stiklo taures ir draugiškai plepėdamos praleidome puikią poilsio valandėlę piliakalnių apsuptyje…
O tada jau patraukėme į dabartinę Uppsalą – ji buvo visai netoliese…Nuo 1164 metų Uppsala yra Švedijos arkivyskupijos centras. Miesto katedroje 1594 m. Švedijos karaliumi buvo vainikuotas Lietuvos-Lenkijos valdovas Zigmantas Vaza, Vazų dinastijos pradininkas. Čia ilsisi ir jo motina Kotryna, kurios garbei katedros koplyčia vadinama Jogailaičių vardu, o sarkofagą puošia Lietuvos ir Švedijos herbai.
1477 m. įkurtas Upsalos universitetas, seniausia aukštoji mokykla Skandinavijoje. Uppsaloje gimė ir Ingmaras Bergmanas. “Fany ir Aleksandras”, filmas pelnęs 4 “Oskarus”, buvo filmuotas šiame mieste… Uppsaloje aplankėme garsiąją Katedrą – didingą paminklą, žinomą visoje Skandinavijoje. O tada tiesiog mėgavomės šilta diena jaukiame, šeštadienio nuotaikoje paskendusiame mieste – slampinėjome gatvelėmis, stebėjome baidarininkus ir aplink upę nusėdusius jaunus žmones, besimėgaujančius alumi, kola, ledais…Pagundai paragauti ledų neatsispyrėme ir mes – atstovėjusios nemenką eilutę, gavome daugiau nei tikėjomės – gaivius, burnoje tirpstančius ir labai natūralius skonius. Ledams iškart suteikėme aukščiausią kategoriją ir įtraukėme į privalomų “objektų” sąrašą.
Gerokai popiet pasukome namų link – grįžusios ir pasigaminusios gardžiausius makaronus kokius tik galima įsivaizduoti (su pomidoriukų, bazilikų ir česnakų padažiuku) pavakarojome ir ramiai plepėdamos iki gilios nakties prailginome dar vieną gražią dieną…
Ketvirta diena. Stokholmas - Baltijos jūra
Sekmadienio rytas mums buvo paskutinis Švedijos sostinėje – susitvarkiusios, papusryčiavusios ir maloniai paplepėjusios su rusaite mokytoja iš Estijos, kuri Švedijoje gyveno pas dukrą, dirbo šiame viešbutyje ir jautėsi laiminga kaip niekuomet dėl nurimusio gyvenimo ir garantuotos senatvės, palikome jaukius laikinuosius namus. Sukrovę savo mantą ir gerokai apskabytą baziliką į automobilį, nukeliavome į viešbučio savininko rekomenduotą vietą, kuri, pasirodo, buvo vos už 10 min kelio pėsčiomis. Suviliojo Aleksandro pareklamuotas sodas – anot jo, japonai į Stokholmą vien dėl šios vietos atvyksta. Taip visai neplanuotai atsidūrėmė Millesgarden name-muziejuje, skulptūrų parke, kurį XX a. pradžioje įkūrė menininkų pora – Karlas ir Olga Milles. Praleidome dar vieną nuostabią popietę, tykiai vaikštinėdamos išpuoštų Olgos ir Karlo namų koridoriais, grožėjomis jų skoningai dekoruotais kambariais, išpuoselėtu parku su baseinais, fontanais, skulptūromis. Žinomi menininkai, išėję iš gyvenimo apie 1955 m., paliko Stokholmo gyventojams ir svečiams namus, kurie dabar pritraukia šimtus lankytojų. Čia vyksta įvairios parodos, plenerai, susitikimai – ir mes turėjome unikalią progą pamatyti garsiausių impresionistų parodą – net nesitikėjau, kad tokioje atokioje vietoje galėsiu pamatyti Klodo Monė paveikslą…
Paklaidžiojusios meno labirintais, susiradome jaukią kavinukę ir paragavome garsiosios Stokholmo kavos. Espresso buvo tobulas…Pakeliui užsukome į vietos maisto prekių parduotuvę, pripirkome švediškų lauktuvių – švediškos duonos, silkutės, šokolado. Jautėme, kad kelionė persirito į baigamąją fazę, bet labai liūdna nebuvo – juk toks gyvenimas.
Švedija atsisveikino su mumis prapliupusiu lietumi – eilėje į keltą apie 15.30-16.00 stovėjome be sustojimo dangui raudant…
Bet laive, kuris mums jau buvo gerai pažįstamas, pasitiko nuostabias melodijas atliekanti grupė iš Havanos. Numetusios daiktus kajutėje, palikusios baziliką ant palangės, prisijungėme prie salsos ritmų – kvietėme lipančius į laivą, išdykavome…Žinojome, kad atostogos vis dar tęsiasi!
Tikiuos nepasirodys, kad mes tik valgome, bet vėl pasidarėme naminių salotėlių, atkimšome balto vyno ir pasveikinome Neptūną, kuris, atrodė, nusprendė kiek daugiau savo galios pademonstruoti. Išplaukėm iš Stokholmo, žinodamos, kad tai miestas, kuriame nepajutome jokio atšiaurumo, kuris priėmė mus kaip savas, o švedai mums buvo paslaugūs ir geranoriški, kad tai miestas, kuriame jauku ir gera, kuris žalias ir nors pasklidęs tarp gausybės salų salelių, jokiu būdu nepriminė didmiesčio…Čia buvo kaip namie.
Keltas naujomis atrakcijomis nepasitiko – tik daugiau bangavo, žmonės vaikčiojo susikibę, kiek keistokai svyruodami, bet užtat daug linksmesni – gal dėl to, kad šįkart laivą okupavo gausesnis būrys užsieniečių, vykstančių poilsiauti…Naktinę Afrikos ritmų programą pakeitė Havanos melodijos – man tai buvo kur kas arčiau prie širdies ir vietoj to, kad anksti užsidarytume kajutėje, įsiliejome į šokančių ratą ir linksmai pasiautėjome…Iš šono visi žmonės šokių aikštelėje atrodė gana juokingai – kaip bičių spiečiusJ Laivui siūbuojant visa šokančiųjų kompanija nevalingai sukrisdavo į vieną šokių aikštelės pusę, o už minutes jau į kitą – svaigino ir siūbavimas, ir vynas, ir gera nuotaika…Nors nestabilūs buvo kūnai, nekokios ir galvos, bet kaip linksma, kai esi su sava kompaniją, tegul ir nedidele!
Už laivo restorano lango temo, nors visa naktis buvo šviesi – pagalvojome, gal skrodžiame ne bangas, o baltąsias naktis…Bangų purslai, apšviestas gigantiškas laivas ir mistiška prietema kūrė stebuklingos nakties nuotaiką…Užmigome laimingos ir užsuptos.
Penkta diena. Baltijos jūra - Ryga - Rundalė - Panevėžys - Vilnius
Rytą atsisveikinome su kelionės siela – baziliku: jo kelionė baigėsi, mūsų dar šiek tiek tęsėsi… – reikėjo pasiekti namus.
Rygoje išlipome apie 11.00 ir iš miesto centro pasukome Lietuvos link – iki Bauskės atvykome nepastebimai.
Vos 10 km nuo šio miestelio suradome Rundalės pilį, nei viena nebuvome ten buvusios – latviškasis Versalis atėmė kvapą – ir dėl didingo stoto, ir dėl natūralaus apšvietimo…Griausmingi, įvairiausių pilkų atspalvių, dydžių ir formų debesys varžėsi su saulės spinduliais, sukurdamos tobulą didžiulių rūmų atvirutę…
Prieš tai išgėrusios kavutės su naminiu obuolių pyragu, patraukėme į muziejų – klaidžiojome ištaigingų rūmų salėmis, leidome plaukti vaizduotei per kadaise gyvenusių šeimų gyvenimus…Tik tyloje su savimi vienoje iš salių išgirsti puošnių ponių suknelių šlamėjimą, įsimylėjusių porų kuždesius ar pokylio muzikos garsus, kitoje – tarnaičių pilamo vandens čiurlenimą ant jauno kunigaikštytės kūno, trečioje – miegamojo paslapčių aidus, dar kiek toliau – tėvų barnius ar vyriškus pokalbius prie pietų stalo…Tiek visko slepia rūmų sienos, tiek daug matė nuostabios koklinės krosnys, kurioms čia – ypatingas dėmesys…Tokios jos skirtingos, tokios nepaprastos…O išpuoselėtame parke sugėrusios visą grožį ir kiek pailsėjusios leidomės namų link…
Kaip jau galite įtarti, Panevėžio aplenkti negalėjome – pripirkome šviežių bandelių namiškiams, paragavome mieliausios panevėžietės dilgėlių sriubos, palikome vieną keliautoją, kuriai dar teks įveikti kelią iki Kretingos, ir jau trise… pasukome Vilniaus link.
Kiekviena kelionė įkvepia naujoms…Tik kelios dienos prieš išvykstant į Švediją, pastebėjau, kad per Kalėdas pirkta mažutė užrašų knygelė, ilgai gulėjusi šalia lovos, buvo su Švedijos žemėlapiu ant viršelio. Tada tik nusišypsojau, bet grįžusi namo vietoj jos padėjau keliautojo gidą po…Barseloną.
