Andalūzija, Gibraltaras: 10 dienų maršrutas

Pagal namuose parengtą planą dienos maršrutas buvo „Malaga – Mihasas (Mijas) – Cabopino paplūdimys – Marbela“.  Jei turėsite patarimą, kaip atvykus iš vėsios Lietuvos ir patekus į nuostabius apartamentus su didžiule terasa ir baseinu, atsikėlus saulėtą ir vaizdingą rytą iškart rauti į kelią beigi vykdyti spitrius planus, gal ir pasinaudosiu, bet tik kitą kartą. Pusryčiaudami terasoje su akiai neįprastais vaizdais, išjungėme visas įmanomas pavaras, plepėjome, tylėjome, buvome. Su Aušrele po iiiiilgooooo kavos gėrimo, traukėme ryškiasapalvius maudymosi kostiumėlius ir organiškai įsiliejome į smaragdinį baseino vandenį. Žmonių sutikome vos vieną kitą – keli britai, keli italai. Identifikavome po kelių sakinių ir pagal išvaizdą – vieni buvo balti kaip mes, kiti – gerokai paskrudę ir itin atsipalaidavę. Toks mūsų rytas maksimaliai užsitęsė. Ir kas galėtų mus kaltinti:

Kai pajutome, kad pamažu norisi judesio (tokie impulsai aplankė gerokai po pietų!), vasariškai išsipuošę susiruošėme į Mihasą (Mijas Pueblo), nedidelį miestelį apsuptą kalnų visai šalia (mes lyg ir gyvenome Mijase (Mihase), bet tas pavadinimas tiko ir žemai kalnuose esančiam kurortiniam miestui, ir mūsų aprtamentų vietovei (Mijas Golf), ir senajai miestelio daliai, kitaip Mijas Pueblo. Jei įvesite į Youtube šį pavadinimą, rasite ne vieną keliautojų susuktą video filmuką, – net ir pažiūrėję kelias minutes užsinorėsite įsitraukti jį į lankytinų sąrašą.  Taigi, iš pirminio ilgo ir judraus dienos maršruto liko nuotrupa „Apartamentai – baseinas – Mijas“. Ir, patikinčiau, tai buvo viena tų gerųjų dienų, kai visko pakako – saulės, atsipalaidavimo, vandens, pokalbių, vaizdų, net pirkinių ir nuostabaus maisto.

Mijas – pirmasis Andalūzijoje pamatytas baltasis miestelis kalnuose. Rekomenduoju jame pasimesti, nesekti jokio konkretaus plano, nes čia jis nereikalingas. Šalia pagrindinės aikštės yra didelė aikštelė automobiliams (mums pasisekė, nes ir žmonių, ir automobilių buvo mažai) ir galima nesunkiai juos išsikeisti į…asiliukų taksi. Išpuošti gyvūnėliai nuobodžiavo, nes norinčiųjų pasinaudoti jų paslaugomis stigo, nepaisant didelių jų šeimininkų pastangų. Asiliukai miesto aikštėje „kūrė” specifinį kvapą, tokį gamtinį ir tik šiam miesteliui būdingą…Ir jis buvo tikrai geresnis, nei kokio benzino… Netoliese miesto aikštės susiradome kavinukę ant kalvos šlaito po dideliais medžiais, kuriančiais malonų pavėsį. Tiek tradicinis cortado (espresso su šlakeliu pieno), tiek vaizdai pagaliau leido suprasti, kad jau tikrai esame Ispanijoje. Nuotaikingi ir pilni jėgų patraukėme tyrinėti jaukių Mijas gatvelių, kurios skendėjo gėlėse ir dailiose parduotuvėlėse bei užeigose. Tiek grožio vienoje vietoje! Nėriniuotos staltiesės, daug odinių dalykėlių, daug pintų, rankų darbo daiktelių, nemažai keramikos ir labai daug spalvų, kurios dar ryškiau spindėjo baltame Mijas fone. Kaip netikėta, – netrukus krepšiuose atsidūrė odinės striukės lietuviškam rudeniui pritaikytos (rašau aprašymą rugsėjį ir suprantu, kad tuoj tuoj jas išsitrauksime). Su pardavėju ilgame derybų kelyje beveik tapome draugais: jis buvo laimingas, kad pardavė prekę, o aš – patenkinta nauju gražiu daiktu, kurio kainą pavyko sutarti, o derybos buvo smagios. Netrūko gražbylysčių, bet pats procesas – neįkyrus, malonus ir…abiems pusėms rezultatyvus.

Pačiame Mijas centre yra ne tik turizmo informacijos centras, bet ir asiliuko skulptūra – geriau nerodysiu, kaip mes, visi tokie rimti žmonės, atrodėme sulipę ant vargšo asilo pozuoti! Tik asmeniniams albumams! Kaip atrinkti nuotraukas ir vietoj šimto pasidalinti dešimt, nežinau. Vis dar negaliu to išmokti.

***

Jei norėsite Mijas apžiūrėti pagal planą, galite pasinaudoti šiuo:

• Centrinė Mijas aikštė
• Virgen de la Peña koplyčia
• Ermita del Calvario koplyčia
• Plaza de Constitucion fontanas
• Burrotaxis – Asilų taxi
• Plaza de toros
• Mijas bažnyčia
• Mijas gynybinė siena
• Botanikos parkas
• Mijas paplūdimys

Tradiciškai pradėsiu nuo to, kokį planą turėjome šiai dienai: Marbela – Caminito del Ray – Olvera – Zahara de sa Sierra – Setenil de las Bodegas – Ronda – Benahavis (dienos maršrutas apie 292 km). Ištiko gyvenimas ir šią dieną praleidome kiek kitaip. Lengviau, ramiau, – grožio, smagumo netrūko, bet nereikėjo daug vairuoti ir lakstyti akis išdegus. Beveik viskas, kas buvo suplanuota, įsigyvendino, tik kiek vėliau.

Į Malagą atvykome dieną, – nors tikėjomės palikti mašiną prie pat Katedros, nepavyko. Tuomet ignoravome GPS balsą ir tiesiog sekėme P ženklo nuorodas, palei miesto gynybinę sieną nuvedusias iki didelės požeminės aikštelės (šliejasi prie senamiesčio). Malagoje praleidome kokias 3-4 h (tiksliai nefiksavau), – visas tas laikas parkavimo aikštelėje kainavo 9,65 eur (Mijas vakar dieną už tą patį laiką sumokėjome eurą!).

Pakilome iš parkingo į miesto karštį ir vos perėjus gatvę mus įtraukė Malagos senamiesčio garsai, vaizdai, kvapai. Vos keli žingsniai dešimtmečius žmonių gludintomis plytelėmis ir mes jau prie…Amfiteatro! Nors į šį istorijos muziejų eiti neplanavome, bet patį amfiteatrą galima apžiūrėti ir neužsukant – jis tiesiog aikštės centre, atviras smalsuolių akims.

Vaikščiodami po Malagą, kelkite akis į viršų – koks pastatų grožis su tais ažūriniais, tarytum močiučių nunertais, balkonėlių turėklais, su medinėmis langinėmis ir tokia spalvų įvairove! Taip vaikštinėdami, jei nenusisuksite sprando, pasieksite Malagos Katedrą. Įėjimas mokamas (32 eur dviems), bet negailėkite, – įspūdingas achitektūros paminklas. Pabirome kiekvienas sau, bet šimtus kartų galiu pakartoti – verta pabūti ir užsibūti. Labai labai gražu.

Esu didelė mėgėja vis kur nors nosį įkišti, – pats smagumas yra atvertos durys, atrakinti kiemelių varteliai…Žingeidumas leidžia pamatyti gražių dalykų, o iš tų mažų dalelyčių dėliojasi miesto paveikslas, jo spalvos ir nuotaikos. Man Malaga patiko. Nors čia praleidome pusdienį, bet visas išankstinis skeptiškumas išgaravo. Miestas turi savito žavesio.

Jei būsite Malagoje ilgiau, būtinai rezervuokite laiką arabiškose pirtyse – atima kvapą šie hamamai jau nuotraukose. Buvome užsukę tik kelis klausimus užduoti…ir jau patiko! Malagoje yra dvi arabiškų pirčių vietos: EL HAMMAM OPEN & SPA ir HAMMAM AL ANDALUS (norėčiau būtent čia).

Dar vienas didelis atradimas mūsų kompanijai buvo Pablo Pikaso muziejus (Palacio de Buenavista, Calle San Agustín, 8, 29015 Málaga). Net jei save įvertintumėte kaip visiškai nesidominčiu menu, drąsiai pirkite bilietą ir keliaukite pasidairyti – gal būtent Pikaso pakeis jūsų nuostatas. Prie šio muziejaus net ir ne sezono metu driekiasi eilės, tad bilietus verta įsigyti anksčiau. Mes eilutėje pastovėjome apie 30-40 min. Bilietai keturiems kainavo 38 eur. Pasakoti apie muziejų nesistengsiu, nes tai ir neįmanoma. Turtingas savo kolekcija, pilnas mažų atradimų, sužinojau daug dalykų, kurie man nebuvo girdėti. Todėl būnant Malagoje jis turėtų atsidurti lankytinų sąraše.

Pasidavėme kitų keliautojų nuomonei ir užsukome į restoraną „El Pimpi“ – visai netoli Pikaso muziejaus. Interjeras kūrybiškas, jaukus, margas, bet rinkomės pasisėdėjimą lauke, kur skambėjo melodingos, gyvai atliekamos ispaniškos dainos. Apetito negadino! Maistas brangus nebuvo, gana skanu, bet porcijos per mažos, – norint pavalgyti, reikia užsakinėti daugiau, nei po vieną patiekalą arba bent jau rinktis ne iš salotų ar užkandžių meniu. Man pasirodė kiek pervertinta vieta, – buvo įdomu, bet kitąkart rinkčiausi ką nors labiau autentiško ir mažiau turistiško.

***

Dar Lietuvoje buvau pasidariusi tokį planelį Malagai – ne visur buvome, bet pagrindinius objektus pamatėme, nors esmė – ne objektai, o atmosfera ir įspūdis. Dalinuosi, gal Jums pravers:

• Malagos Katedra (Cathedral of Málaga, C. Molina Lario, 9, 29015 Málaga, Spain)
• Pikaso muziejus (Picasso Museum Málaga, Palacio de Buenavista, C. San Agustín, 8, 29015 Málaga, Spain): 9-12 eur, 10:00-19:00.
• Bodega Bar El Pimpi – restoranas, kurį minėjau.
• Pikaso gimimo vietos muziejus (Museo Casa Natal de Picasso, Pl. de la Merced, 15, 29012 Málagaa, Spain): nuo 9:30 iki 20:00, kaina 3 eur/asm.
• Teatro Romano (lankymas nemokamas) (Teatro Romano de Málaga, C/ Alcazabilla, s/n, 29015 Málaga, Spain): su gidu apie 2 h.
• Alcazaba di Malaga (XI a), šalia yra Gibraltaro pilis, XIV a. (čia kiek palipti reikia, tad galima sėsti į #35 autobusą nuo Avenida de Cervante – bilietas į Alcazabą ir Gibraltaro pilį kartu – 5,5 eur/asm.) (Alcazabas: Alcazaba de Málaga, Málaga, Spain; Gibraltaro pilis: Castillo de Gibralfaro, Cam. Gibralfaro, 11, 29016 Málaga, Spain). Jei kilsim patys, praeisime gražias vietas, iš kur matysis visa Malaga (Mirador de la Coracha, Vista Lookout).
• Centre Pompidou: šiuolaikinio meno centras (turint laiko daugiau, turėtų būti įdomu).
• Malagos uostas: matysime jį lipdami į kalvas ir pilis.

***

Iš Malagos sukome Cabopino paplūdimio link. Kodėl? Negaliu atsakyti, – kažkur buvau skaičiusi, kad ten gražu ir ispanai labai giriasi ten esančiomis kopomis – Dunas de Artola nature preserve. Kopos gražios ir vieta graži. Šimtus kartų sumažintos Kuršių Nerijos kopos, – atvykite nesusikūrę galvoje jokių vaizdinių. Cabopino paplūdimyje nuo automobilių aikštelės kairėn – smagūs bariukai, taip reikalingas pavėsis, energinga muzika, na, ir gultai po 8 eur. Šaltas alus ir nuostabiausios salotos su pomidorais ir tunu jūros žydrynės fone – tikra pasaka po miesto! Žmonių nebuvo daug, tad malonumas dar didesnis. Paėjus dešiniau – laukiniai paplūdimiai: tuščia, kur akys mato. Tik smėlis tiesiog padus svilinantis! Neįsivaizduoju, kaip išbūti laukinėje pusėje be skėčio. Kaitra nežmoniška!

Pakvėpavę tikruoju atostoginiu jūriniu oru vakarėjant sukome Marbelos link. Nuo Cabopino vos 16 km. Automobilį palikome arčiausia centro – P ženklas nuvedė mus į požeminę aikštelę. Marbela kiek kitokia – pakvipo kokia nors Ibiza, nors nesu ten buvusi. Visa pakrantė – didžiuliai pastatai, viešbučiai, barai, kuriuos nuo smėlėto kranto skiria tik siaura gatvė. Vakarėjo, kvapai iš restoranų kuteno nosis, muzika skambėjo gana subtiliai, nors garsų netrūko – žmonės čia būtent dėl to ir ateina.

Palei visą Marbelą uosto link – playa (paplūdimiai) skirtingais pavadinimais. Manau, tikrai galima rasti, kur praleisti kelias valandas ir pasimaudyti: net Playa Casablanca yra! Rašoma, kad šis gražus su kalnų vaizdasi fone: Playa de Nagüeles.

Avenida del Mar – garsusis Marbelos bulvaras, jungiantis Alamedos parką ir La Venus paplūdimį. Pagrindinis bulvaro akcentas – penkių bronzinių skulptūrų kolekcija, kurią sukūrė Salvadoro Dali. Tiesą sakant, mes jų nematėme, – mums rūpėjo kas kita Marbeloje.

Apsidairę promenados atkarpoje sukome Centro Historico pusėn. Štai čia atrasite tai, dėl ko ir mes atvykome į Marbelą. Miniatiūrinis jaukus senamiestis, – puošnus kaip jaunutė nuotaka baltu nuometu. Čiurlenantis gyvybe, pasipuošęs svyrančiomis gėlėmis iš spalvingų keramikinių vazonų, puošiančių baltutėles nameliukų terakotiniais stogais sienas. Tradicinis europietiškas kaimelis – susiraskite Plaza de los Naranjos. Apie 120 m nuo aikštės yra barokinė bažnyčia Iglesia de Nuestra Señora de la Encarnación (Pl. de la Iglesia, 29601 Marbella), kiek į kitą pusę – apie 200 m nuo Los Naranjos yra gražus Alameda parkas (Parque de la Alameda, Av. Ramón y Cajal, s/n, 29602 Marbella). Pasivaikščioti jame ir suvalgyti tradicinių spurgyčių churros dar karštas jas mirkant skystame šokolade (rasite ten Churrerijų!) tiesiog neišvengiama ir labai malonu. Pabuvome Marbeloje iki sutemų, o grįžę namo Mijas vakarojome iki vėlumos terasoje, kur pokalbiai pasiekė ekstremalias aukštumas, – tik seni draugai gali būti tokie atviri. Buvo emocinga ir gilu ir ne, ispaniškame vyne po 3 eur nepaskendome!

***

Tagi, planas ir vėl pasikeitė – pirminis buvo: Marbela – Casares – La Linea (pasienio miestukas) – Gibraltaras – Vejer de la Frontera. Panašu, kad per vieną dieną viskas persikelia. Šiandien mes važiavome taip: Olvera – Zahara de sa Sierra – Setenil de las Bodegas – Ronda. 

Keliavimui diena pasitaikė nuostabi – tvenkėsi debesys, karts nuo karto griausmingai sugriaudėdavo dangus, bet masyvi skirtingiausių atspalvių debesija tik dar gražiau papuošdavo kalvas, ant jų įsikūrusius miestelius, apglėbdavo bažnyčias ir pilis. Nesustojome pyškinti telefonų kameromis. Vos 8500 gyventojų turinti Olvera patraukė mano dėmesį, kaip vienas gražiausių baltųjų kaimelių Andalūzijoje, – ant aukštos kalvos, su puošnia bažnyčia užkopus. Tą dieną turistų sutikome vos vieną kitą. Automobilį palikę žemutinėje miesto dalyje (ieškokite pilies nuorodų – šalia yra du nemaži parkingai) kilome suktais takeliais vis grasinant lietui aukštyn, – iki bažnyčios centrinėje miesto aikštėje. Pakeliui susigundėme minatiūrine kavinuke „Amaranta. Wine and tapas”, kur be espresso dar paragavome gardžiųjų ančiuvių (boquerones en vinagre). Vaizdas nuo kavinukės atsiveria pritrenkiantis, – tiesiog trūksta žodžių. Beje, joje – gražiausias mano kelionėse matytas WC! Ieškokite: Plaza Torre Del Pan 1, Olvera.

Apie 30 km nuo Olveiros yra Zahara de la Sierra, apsupta žmonių pastatytos užtvankos ir smaragdinės spalvos ežero, kalvų bei slėnių. Vėlgi, teks pasivaikščioti. Automobiliu kilome viršun siauromis gatvelėmis tiek, kiek leido ženklai, – ne sezono metu lengvai radome, kur palikti mašiną. Jei keliausite kitu metu, rekomenduoju automobilį palikti žemutinėje dalyje ir duoti darbo kojoms. Vaizdai tokie gražūs, kad kojos labai nepyks. Viršuje tradiciškai rasite nedidukę miesto aikštę su aikštele panoraminėms nuotraukoms pasidaryti į pasakiškos spalvos ežerą. Miestelis nedidelis, bet mums labai patiko. Buvome beveik vieni – čia praleidome nepilną valandą.

Nuo Zaharos apie 45 min vingiuoto važiavimo iki Setenil de las Bodegas. Viena šio kaimelio vieta yra tiek fotografuojama, kad lengvai sugriauna visą „wow“. Viskas būtų gerai, jei ne turistų mėgstamas nuotraukų koregavimas – tikrąjį vaizdą pamatysite atvykę. Į šitą nediduką miestuką atvažiuoti verta dėl jo unikalumo – nameliukai iškalti olose ir tai tikrai nedažnas dalykas. Bet tai vienas tokių atvejų, kai nuotraukos gražesnės, nei realybė. Toks jausmas, kad vietiniai visais būdais bando prisivilioti turistus, bet pamiršta, kad svarbiausias dalykas yra jausmas, emocija – čia ramybės nedavė mintis, kad vieta pervertinta, kad ji galėtų būti tokia, kokią ją pristato kelionių svetainės, jei vietiniai susirinktų šiukšles, pasirūpintų apleistais namais, pradėtomis ir nebaigtomis renovacijomis, apaugusia upės vaga…Pridėjus šiek tiek darbščiųjų rankų ir fantazijos, nuotraukų koreguoti nebereiktų. Jau vien ta masyvi pakibusi ola, po kuria turistai vaikšto nepaleisdami iš rankų foto kamerų, ko verta. Automobilį paliksite milžiniškoje aikštelėje šalia miesto, o toliau jau tik pėsčiomis, – iki instagraminės miestelio dalies netoli ir pakilimai nėra aukšti, tad įveikiama kiekvienam. Jei yra noro iki vienos apžvalgos aikštelės galima užkilti 93 laiptelius – visur matysite nuorodas Mirador. Čia daug vyninių, mažyčių kavinukių, – po didžiąja ola ir mes pavalgėme pietus (Bar La Tasca, Cuevas Del Sol 71, pietūs 4-iems 66 eur). Setenil praleidome nepilnas 2 h su pavalgymu – parkingas kainavo vos 3 eur.

Sukome Rondos link (22 min nuo Setenilo) – pasimatymo su šiuo miestu-stebuklu laukiau ilgai. Ir štai įvyko! Atvykę apsigyvenome miesto centre (problema su parkingu, bet radome aplinkinėse gatvelėse – buvome ne sezono metu) „Apartamentos Avanel” (10 Calle Virgen de los Dolores, 29400 Ronda, Ispanija) – dviejų kambarių butukas su dviem vonios kambariais ir nediduke virtuve.

Didžiausias ir įspūdingiausias dalykas – didele terasa į nuostabų miestą, kuriame mes vaikščiojome tiesiog iki nugriuvimo, iki gilios vėlumos. Niekaip nepajėgėme su Ronda išsiskirti. Jei tik galite, skirkite šiai vietai bent pilną dieną (mes žinojome, kad rytą teks išvažiuoti – išnaudojome turimą pusdienį maksimaliai). Ką pamatyti: senamiestis, dvi skirtingos miesto dalys, vandentiekio muziejus, kelios CASA kaip muziejai, koridos arena. Žadą atims miesto unikalumas – tos gigantiškos olos miesto centre man priminė „Žiedų valdovo” filmą. Mačiau šimtus Rondos fotografijų, bet išvydus realybę ir vėl ištiko Stendalio sindromas, kaip kadaise Florencijoje. Ronda įsikūrusi tarp dviejų 120 m tarpeklių, o juos jungia įspūdingas arkinis tiltas. Skirkite Rondai laiko, vaikštinėkite, leiskitės ir kilkite – pasimeskite ir vėl sugrįžkite. Tokia ji nuostabi!

Jei norite plano, ką būtina pamatyti:

• Naujasis tiltas (pasiruoškite foto aparatus!) – Puente Nuevo (leiskitės žemyn iki Guadalevín upės dar įspūdingesniems įspūdžiams)
• Viena seniausių koridos arenų Ispanijoje
• Maurų karaliaus rūmai ir arabiški hamamai
• Aikštė/Plaza Duquesa de Parcent su Šventosios Marijos bažnyčia (Santa María la Mayor) ir miesto rotuše.
• Puerta de Almocábar – XIII a. miesto vartai.

Grožėkitės, gerkite kavą kavinukėse, užsukite į vynines, mažas suvenyrų krautuves – mėgaukitės, kad esate vienas tų, kuris pamatėte Rondą. Kokia ta Andalūzija turtinga!

Iš ryto paliekam Rondą, bet į suplanuotą Benhavio kaimelį jau nevažiuojam, – paįvairinimui suvilioju draugus ir renkamės keistoką vietą – Juzcar. Važiavimas iki jo kalnais, vingiuotais keliukais ir išties labai vaizdingas – ar verta, tai jau kitas klausimas. O istorija tokia: 2011 m. Sony Pictures studija susirado Juzcar ir pasiūlė filmo apie mėlynuosius smurfus reklamai perdažyti visus namus mėlyna spalva. Nedaug žinau apie smurfus, bet kažkokį potraukį grybams jie turi – Sony kaimelį kalnuose irgi rinkosi ne atsitiktinai, o dėl to pačio vietinių žmonių potraukio grybams. Mėlynumas turėjo būti laikinas, bet turistų dėmesys gyventojams patiko, tad Juzcaras taip ir liko smurfiškas ir atpažįstamas. Viskas būtų su ta idėja gerai ir ji atkreipia dėmesį, bet…važiuoji ilgai, gražiai, bet atvykęs randi..na, beveik nieko nerandi…Kelios filmo personažais išpaišytos sienos, pablukusi ar išvis nubyrėjusi mėlyna spalva, vienas kitas plastikinis ar keramikinis smurfas ant namo stogo ir viena kita kavinukė. Ar verta dėl to tiek važiuoti? Nusišypsosit 100%, o jūsų nuotraukos surinks daug patiktukų. Neabejotinai verta, jei esate užkietėjęs smurfų gerbėjas. Jei atvažiuosite su vaikais, rasite ne pirmos jaunystės nedidukę vaikų žaidimo aikštelę, – taigi, dėl vaikų irgi neverta.

Išgėrę cortado ir pasijuokę iš savęs ir nepiktos Juzcaro apgaulės, palikę mėlynuosius gyventojus sukome atgal – atvykome į tuščią, tylų, jaukų Casares. Čia kur kas labiau patinka: vaikštom, „restorane“ (visi ten maloniai aptriušę šeimos butukai su mamos virtuve vadinami restoranais), gurkšnojam ledinį baltą vyną, skanaujam nuostabaus skonio alyvuoges ir kertam pomidorus su tunais (namie vis dar gaminame!). Esame lėti, laimingi, kaitrios saulės glostomi – maloniai svylame ir šaldomės ledinėmis taurėmis. Užtrunkame. Gera čia tame Casares „Los Amigos“ restoranėlyje.

Nenoriai kylam ir judam Gibraltaro link. Suprantame, kad jau reiktų paskubėti. Važiuoti nuo Casares – 45 min, o pusdienio jau nėr.

Gibraltaras iki šiol yra Jungtinės Karalystės užjūrio teritorija, įsikūrusi tarp pietvakarių Europos ir Afrikos, šiaurėje ribodamasis su Ispanija. Gibraltare gyvena apie 27,9 tūkst. gyventojų ir dauguma jų yra kilę iš Andalūzijos, Anglijos, Viduržemio jūros kraštų, ypač daug atvykėlių iš Maltos ir Genujos. Oficiali gibraltariečių kalba – anglų, naudojama mokyklose ir oficialiame gyvenime. Vos perėjus pasieniečių postą (turėkite pasą, viskas paprasta ir greita), pasijauti tarytum atvykęs į Angliją. Kadangi laikas mus spaudė, žinių, kaip geriausi judėti Gibraltare turėjome nedaug, tai tiesiog už 14,4 eur keturiems nusipirkome autobuso bilietą (stotelė yra prieš nosį perėjus sieną) ir ratais-kvadratais Gibraltaro viešasis transportas vežė iki vietos, kur galima užkilti į garsųjį kalną. Tiesiai einant, manau, per kokias 30 min ramiausia galima savomis kojytėmis nukeliauti ir taip šiek tiek sutaupyti. Atvažiavome iki „cable car“ – dažniausia rašoma, kad ten visada yra eilės, bet mes ir vėl buvome vieni. Laikas spaudė, norėjome daug pamatyti, todėl nusprendėme rinktis prabangiausią siūlomą variantą – keturiese pasiėmėme mikroautobusą (siūlo prie įėjimo į „cable car“) su vairuoju-gidu, sumokėjome 200 eur ir per porą valandų pamatėme visas Gibraltaro kalno įžymybes: iškalbingas ir žinių turintis vietinis vairuotojas mus atveždavo, išleisdavo, laukdavo, važiuojant pasakojo daugybę įdomiausių dalykų, su vandens šautuvu gynė nuo beždžionių (ant mano galvos jos nutūpė net dukart –bičiuliai tokio dėmesio stebuklingai išvengė) ir visaip kaip nuoširdžiai stengėsi, kad kelionė patiktų. Pasakyčiau, kad skubant tai pats geriausias variantas.

Jei naudositės lyniniu keltuvu, tai vaizdus matysite tokius pačius, viršuje rasite restoraną, o pakėlimas jums kainuos £18 suaugusiems ir £8.50 vaikams (atidaryta 9.30-19:45). Užkilę galite pasidairyti ir leisti žemyn, bet tada kai kurie dalykai liks nepamatyti. Arba šiek tiek nusileisti, aplankyti garsiąsias vietas ir vėl kilti iki keltuvo. Viskam tiesiog reiktų daugiau laiko.

Būnant ant kalno verta aplankyti Šv. Mykolo olą – gigantiški stalaktitų bei stalagmitų dariniai, muzika, apšvietimas. Ne kartą esame panašiose vietose buvę, bet vis tiek labai gražu. Maloniausias dalykas yra nepaprasti panoraminiai vaizdai į Afriką, Gibraltaro oro uostą fone šmirinėjant beždžionių šeimynoms. Miesto valdžia jomis labai rūpinasi, kasdien maitina, kad jos nesugalvotų leistis nuo kalno ir terorizuoti restoranuose sėdinčių žmonių.

Ne mažiau įdomu pasivaikščioti ir nusileidus nuo garsiojo kalno: parduotuvėlės, restoranai, garsiosios raudonosios Londono pašto dėžės. Nukeliavome pėsčiomis iki didžiausios Gibraltaro aikštės „Grand Casemates”, išsirinkome restoraną ir pavakarieniavome. „The Little Rock Cafe” maistas buvo tikrai geras, gausios vaišės visiems keturiems su arbatpinigiais kainavo 120 eur. Vis tik esame ne Ispanijoje.

Toliau pėsčiomis patraukėme iki sienos – sulaukę žalio šviesoforo signalo, perėjome oro uosto takus. Kur dar taip galėtum? Grįžome iki automobilio jau visai saulei leidžiantis (kelios valandos parkingo – apie 11 eur). Diena buvo ilga, jautėmės išvargę, tad rinkomės neišrankiai bet kokį viešbutį arčiausiai Gibraltaro: NH Campo de Gibraltar (2 dviviečiai kambariai – 131 eur). Viešbutukas buvo įsikūręs milžiniško prekybinio centro pašonėje, tad, jei jūsų tikslas apsipirkti, – geras pasirinkimas. Tvarkingas, patogios lovos, bet mums trūko kokio restoranėlio, o prekybos centras netraukė. O ir šiaip tokiose kelionėse labiau patinka apartamentai su virtuvėlėmis ir terasomis. Na, bet nuovargis neleido ilgai vakaroti, – griuvome užtarnautam poilsiui.

Žemiau pasidalinsiu, ką skaičiau planuodama kelionę į Gibraltarą – gal jums pravers. Mes pasirinkome tokį smūginį Gibraltarą. Buvo šeštadienis, viskas uždaryta, ne sezonas – mums tai buvo tiesiog tobulas būdas: gal brangenis, bet žinių gavome ir vaizdų patyrėmeužtektinai.

• Ką ten veikti – daugiau čia.
• Ką pamatyti Gibraltare
• Video: Gibraltaras
• Išsamus Augustino aprašymas

Iš „šiaip sau” viešbučio Gibraltare sukame Tarifos link – vieta, kur susitinka jūra ir vandenynas, kur kaituotojai spalvina pajūrį bei dangų ir pritraukia šimtus smalsuolių, kur drąsiausi dosniai sumoka jachtų savininkams ir plaukia į atvirus vandenis tikėdamiesi pamatyti banginių šokius (pastaruoju metu būtent ties Tarifa šie gigantai puldinėja laivus), kur kasdien išplaukia keltai į Afriką, kur jos krantai gražiai įrėmina putojančius smaragdinius vandenis. Ir čia pagalvoji, kaip vis tik arti yra Afrika! 4 valandos skrydžio, šiek tiek automobiliu ir…štai!

Tarifa velniškai turistinė, bet ji turi traukiančio savitumo. Neabejotinai dėl to, kad čia Europa glaudžiasi su Afrika, kad čia daug istorijos ir daug gamtos, daug nuotykių kvapo. Nelikčiau čia leisti atostogų, bet pasivaikščioti, leisti šiaušti plaukus pašėlusiam vėjui, pajusti smėlio ir žmonių sielų karštį bei pasigrožėti dūkstančiomis bangomis, tikrai verta.

Ilgokai sukiojome ratus, kol radome, kur palikt automobilį (ne sezonas!), bet radome važiuodami pagal miesto sieną ir sekdami ženklą P – tiesiog kažkas išvažiavo. Pirmiausia, ką padarėme, tai pro miesto vartus žengėme į senamiestį, – namų baltumą išryškina gėlės, suoliukai su visokiais dailiais mažmožiais. Tiek skoningų (ir brangesnių!) parduotuvėlių seniai nemačiau vienoje vietoje – pasipildykit pinigines, kai kurie daiktai tokie kitokie ir tokios kokybės, kad susilaikyti lengva nebus: tikri daiktai iš odos, lino, vilnos – viskas, prie ko prisilieti, taip tikra. Žinoma, daug Afrikos atributų, maurų palikimas architektūroje sumišęs su ispaniškąja tradicija. Pasivaikščioję po senamiestį, sukome Playa link. Vandens skaidrumas, kaituotojų triukai, Afrikos krantai, dviejų jūrų susidūrimas veikia užburiančiai, atrodo, galėtum čia būti ir būti…

Tarifa mums labai patiko, – tikiuosi, patiks ir Jums. Keliautojai rašo, kad Tarifoje skaniausi žuvies patiekalai, – mes rinkomės restoraną su vaizdu į uostelį, pavadinimu „Freiduria La Almena”. Už nuostabiai skanų maistą keturiems sumokėjome 76 eur. Rekomenduojama paragauti šio krašto nacionalinio patiekalo – pescado a la sal.

Jei norėsis persikelti į Maroką: į Tanžirą Maroke plaukia greitaeigiai keltai iš Tarifos – turėkite minty ir pasinaudokite, jei turite laiko ir noro! Vos valanda iš Tarifos uostelio ir išlipsite Tanžiro centre. Jokių visų nereikia, jei būsite ne ilgiau nei 90 dienų. Bilietas kainuos 30-50 eur: maršrutus, bilietus galite rasti čia. Didelė pagunda, tiesą sakant!

Išankstiniuose planuose turėjome Vejer de La Frontera aplankymą, buvau pasižymėjusi, kad ten privalomai grožimės šiais vaizdais. Vejer atidėjome kitam kartui.

Važiuodami Los Canos link ir lydimi nuostabiausių vaizdų ieškojome, kur apsistoti. Radome tokį nuostabų motelį, kad mielai grįžtume ir ne kartą. Nors šeimininkas šypsojosi nedaug – žmogelis toks perfekcionistas, kad jo galva nuolat užimta mintimis, ką dar reikia sutvarkyti, o ne bendravimu su atvykėliais. Vieta tokia nuostabi, kad nuotaikos negadino ir nuolat krutantis šeimininkas, o vietoj vienos paros likome dviems!

Motelis yra antroje eilėje nuo jūros – mažiau nei minutė ir būsite paplūdimyje be žmonių ir su smėlynų toliais ilgiems pasivaikščiojimams! Akys užklius tik už švyturio. Ant motelio stogo – atvira terasa su įvairiausiais daikčiukais iš Bali (spėjimas), plačios lovos, medinės supynės, masyvios skulptūros ir žvakidės. Vienoje pusėje matyti jūra, kitoje – žaluma pasidengusios kalvos ir kaimynystės namai, skendintys ryškiuose gėlių vijokliuose. Buvo pasakiškai gražu ir jauku, – čia galėtume leisti ištisus mėnesius…

Išduodu tą vietą: Hostal Casa Arco Iris (Playa) (Avda. de Trafalgar, 11159 Los Caños de Meca, Ispanija) – 65 eur/kambarys dviems/naktis. Kai ieškosite nakvynės vietų Los Canos, pamatysite, kiek daug ten žavių, jaukių pasirinkimų – namus ten stato ir nedidukus motelius kuria žmonės, kurie paliko gyvenimus Europos miestuose ir kuriasi toliau nuo triukšmingos civilizacijos, siūlydami tikrą poilsį – ramybę, grožį ir neperteklinius dalykus – tiek, kiek reikia maloniam laiko leidimui. Tokiam maloniam, kad norisi likti ir kyla visokiausių minčių – gal ir man čia atvykti ilgesniam laikui.

P.S. vienoje nuotraukų bus mūsų pačių pasigaminta vakarienė – ko ne restoranas!

Kai keliaudamas randi gerą vietą, galima skubos planus atidėti. Ilgai pusryčiaujame gražioje aplinkoje (tiesą sakant, vakar iki vėlumos voliojomės didelėse lovose terasoje su vaizdu į švyturį, apsupti jaukių šviesų), tada sutariame su šeimininku dėl papildomos nakvynės (laimei, vienai parai dar galėjome likti net ir tuose pačiuose kambariuose) ir keliaujame pagulinėti tuščiame paplūdimyje. Po kelių valandų vėl šaukia smalsumas – sėdam į automobilį ir lekiam pakrantės keliukais, atrasdami plačius balto smėlio paplūdimius su mini restoranėliais ir kavinukėmis Karibų pakrančių stiliumi. Labai sava ir galima čia būtų leisti ilgesnes atostogas – jokių didelių viešbučių, tik jaukiai ir hipiškai atrodantys nameliukai, kur galima nuomuotis apartamentus. Vos keli kilometrai ir gali atsidurti miesteliuose, kur civilizacijos daugiau, jei vis tik atsiranda toks poreikis. Mūsų maršrutas šiandien buvo maždaug toks – tiesą sakant, turint daugiau atostogų dienų, reiktų čia mažiau važiuoti, o daugiau stoviniuoti, – jūra ir smėlis taip vilioja, kad atsispirti beveik neįmanoma.

Nuostabios vietos:

Cadizą pasiekėme gerokai antroje dienos pusėje. Susiradome požeminę parkavimo aikštelę pačiame miesto centre (buvome įsivedę į Google Maps Cadizo Katedros aikštę – už kelias valandas, kol vaikščiojome mieste, sumokėjome apie 5 eur) ir po miestą plavinėjome be jokio rimto plano. Cadizas gražus, apsuptas vandens ir nesigalėjome, kad čia atvykome.

Jei vis tik norite plano, kurį atvykdama ir pati turėjau, tai jis maždaug toks – iš serijos „ką pamatyti Cadize“:

• Romėniškas teatras: apsilankymai yra visiškai nemokami, bet įleidžiama tik tam tikru laiku. Nuo balandžio iki rugsėjo jis dirba nuo pirmadienio iki šeštadienio nuo 11 iki 17 val. ir sekmadieniais nuo 10 iki 14 val. Likusiais mėnesiais tvarkaraštis keičiasi: nuo pirmadienio iki šeštadienio: nuo 10 iki 16.30 val.
• Susiraskite miesto Rotušę, San Juan de Dios aikštę ir bažnyčią, Pasos de Miranda namą (gražus pastatas, daugiau ne kažką radau anglų kalba).
• Verta aplankyti stilių mišinio pavyzdį – Cadizo Katedrą: kadangi buvo statoma net 116 metų, barokinei architektūrai teko susidraugauti su neoklacicizmu. Del Reloj bokštas – Katedros dalis – irgi yra viena iš lankytinų miesto vietų. Iš ten pamatysite miesto panoramą.
• Susiraskite pėsčiųjų gatvę – Calle Compañía. Kaip įprasta, čia bus galybė visokiausių parduotuvėlių.
• Viena spalvingiausių Cadizo aikščių – Plaza de Las Flores. Ji dar žinoma Plaza Topete pavadinimu. Čia pardavinėjamos gėlės – taip neypatingą aikštę galima paversti atraktyviu objektu. Mes jos specialiai neieškojome, bet klaidžiodami atrasite.
• Turite laiko ir noro, kilkite į Taviros bokštą. Miestas garsėja savo bokštais, kurie intensyviai buvo naudojami XVIII – XIX a. Jų buvo net 150 – iki šių dienų išliko ne taip ir mažai – 126. Bokštus tradiciškai statė pirkliai ant savo namų ir tai buvo neabejotinos gerovės bei turtų simbolis. Vis tik jie atliko ir labai svarbią funkciją – iš aukštai buvo lengva stebėti prekių judėjimą Cadizo uoste.
• Dar viena aikštė – Plaza de la Libertad yra žinoma ir lankoma dėl čia veikiančio centrinio šviežių produktų turgaus, kuris buvo atidarytas dar 1838, o renovuotas jau dukart – 1928 ir 2009.
• Na, ir žinoma, garsusis Cadizo La Caleta paplūdimys – patiks tiems, kas mėgsta ilsėtis tarp žmonių, restoranų.
• Yra Cadize ir keli parkai – spręskite patys, ar verta specialiai ieškoti: Alameda Apodaca sodai ir Genoves Park.

Aplink Cadizą ir Tarifą – gražiausi regiono paplūdimiai:

• Bolonia paplūdimys, Cadiz (aplankėme, tikrai gražu)
• Los Canos de Meca, Cadiz (visa šita pakrantė tiesiog pasakiška)
• Cala de Roche, Cadiz (visa šita pakrantė tiesiog pasakiška)
• Los Alemanes, Cadiz
• Monsul paplūdimys, Almeria
• Barronal paplūdimys, Almeria
• Los Muertos paplūdimys, Almeria
• Maro paplūdimys, Malaga
• La Caleta de Maro, Malaga
• Cabopino paplūdimys, Malaga (buvome, gražu irgi)
• Punta Umbria paplūdimys, Huelva
• La Bota paplūdimys, Huelva
• Nueva Portil paplūdimys, Huelva
• Rijana paplūdimys, Granada

Pietavome tą dieną ne pačiame Cadize – mums labai patiko paplūdimio restoranas „Restaurante Los Pescadores” (Avenida De La Barrosa, Paseo Marítimo, 1, 11139 La Barrosa, Chiclana, Cádiz) – gausūs pietūs su šaldančiais-gaivinančiais gėrimais keturiems kainavo apie 100 eur. Rekomenduoju! Žmonių buvo daug, bet palaukti vertėjo.

Ilgai nestoviniuodami (tik su vaizdu išgeriame kavos!) pralekiame pro Arcos del la Frontera – dar vieną įspūdingą Andalūzijos miestelį (kaip greitis akys prie grožio pripranta!).

Mūsų tikslas šiandien – elegantiškoji Sevilija. Jau vien pavadinimas ko vertas. Kokia mintis pagauna, kai išgirstate „Sevilija“? Man prieš akis ir vėl močiučių nėriniai, tik architektūroje. Į Seviliją norėta, svajota, laukta. Kai prieš kelias dienas reikėjo pakeisti kelionės planus, žinoma, kad lengviau buvo atsisveikinti (iki kito karto) su Cordoba. Aplenkti Seviliją – ne ne ne, tokio varianto nesvarstėme. Pakanka vos kirsti miesto prieigas ir supranti, kad Sevilija buvo sukurta kaip puošnumo etalonas. Kaip kitaip pasauliui paaiškinsi, kas yra trapumas, gležnumas, subtilumas, kas yra nėriniai architektūroje, kaip kitaip parodyti sodus, fontanus, gėlynus, sušvelninančius ir sujaukinančius net ir pačius gražiausius mūrus. Sevilija – palaima akims! „Och” ir „ach” kiekviename žingsnyje!

Automobilį paliekame pačioje Sevilijos širdyje – susiraskite „Paseo de Roma” parkavimosi aikštelę.  Pigu nebus, bet patogumas garantuotas (už popietę sumokėjome apie 14 eur).

Tada keliaujame į Sevilijos Alkazarą – bilietus turime iš anksto (keturiems 58 eur). Rekomenduočiau imti su gidu – mes šįkart po garsiuosius ispaniškuosius rūmus dairėmės patys. Papasakoti neįmanoma – bent kartą gyvenime reikti pamatyti ir patirti. Nebesvajoti, o nusipirkti lėktuvo bilietus ir atskirsti. Apie Alkazaro istoriją galite paskaityti čia.

Jokiu būdu negalima praleisti ir Sevilijos Katedros (bilietas keturiems 48 eur) ir Giraldo varpinės. Katedra yra UNESCO saugomas paminklas. Tai didžiausia gotikinė bažnyčia visame pasaulyje (net 10 durų!) – pamatykite būtinai, įvertinsite.

Tiek daug grožio per kelias valandas atlaikyti neįmanoma, todėl susiradome kavinukę Sevilijos Santa Cruz rajone (centras, senamiestis – “Café Santa Cruz Sevilla”) ir atsigaivinome, vis dar negalėdami patikėti tuo, kas mus ką tik ištiko.

Nuo vaikščiojimo, įspūdžių ir karščio buvome kiek pavargę, tad nusprendėme pabūti tikrais tingiais turistais ir kitus Sevilijos objektus apžiūrėti dardėdami karietoje (45 eur keturiems). Ši transporto priemonė idealiai dera Sevilijai ir karietų čia tiek daug, tokių gražių, kad pradedi nejučiomis rinktis ne tik ją, bet ir žirgą beigi vežėją…

Pramoga trunka kokias 30-40 min, bet iš kito kampo pamatai kitus garsiuosius Sevilijos objektus bei kažkaip stebuklingai įsijauti į praėjusių dienų dvasią. Ratas suko pro istorinį Sevilijos centrą Plaza Nuevo, Sevilijos universiteto pastatus, Torre del Oro XII a. bokštą iki ispaniškosios aikštės (Plaza de España) ir parko aplink. Jei ne karieta, tai pėsčiomis tikrai nukulniuokite iki tos aikštės. Čia labai labai gražu. Ispaniškoje aikštėje yra XVII a. barokinis ligoninės kompleksas (Hospital de los Venerables) – nors buvo sumanytas, kaip vieta pagyvenusiems ir vargšams, vis tik vėliau tapo kunigų rezidencija. Šalia esančioje bažnyčioje yra nuostabių Valdes šeimos freskų, verta aplankyti ir centrinį kiemą. Ligoninėje yra muziejus, skirtas garsiems Sevilijos dailininkams, tokiems kaip Diego Velazquez, Bartolome Esteban Murillo. Aplink yra gražiausias Sevilijos parkas – Maria Luisa, atvertas lankytojams nuo 1914 m.

Norint pamatyti Seviliją tokią, kokią buvau prisiplanavusi ant sofkutės namie, reiktų bent 2 dienų. Jums paliksiu išplėstinį planą ir idėjas žemiau, – mes patys visko tikrai nepamatėme, bet miesto dvasią, grožį pajutome. Kas dar verta dėmesio Sevilijoje:

• Plaza de Toros – garsioji Sevilijos bulių kautynių arena (Plaza de Toros de la Real Maestranza de Caballería de Sevilla), įspūdingas XVIII a. statinys, o dabar ir Museo Taurino. Manau, kad verta aplankyti, – informaciją rasite jų oficialiame puslapyje.
• Man būtų labai įdomu apsilankyti Palacio de la Condesa de Lebrija. Miesto rūmai ir vienos iš aukštuomenės šeimų rezidencija, kuri dabar yra lankytojus priimantis muziejus. Labai prabangus su daug gražiausių dekoratyvių detalių, archeologinių objektų ir ypač nuostabių mozaikų.
• Dat vienas namas, nuostabus renesanso paminklas – Casa de Pilatos. Tai XVI a. rūmai istoriniame Sevilijos rajone – Santa Cruz. Vienas geriausiai išlikusių to amžiaus pastatų ir po Alkazaro tiesiog būtinas aplankyti.
• Kiek mažiau turistiniame Sevilijos rajone verta aplankyti – Basilica del la Macarena. Autentiškas Macarena rajonas patiks mėgstantiems paklaidžioti ir pasigrožėti gatvelėmis, pastatais.

Kitoje upės pusėje:

• Triana rajonas garsus tuo, kad ten gimė bilių kautynių ir flaminko tradicijos. Rašoma, kad Triana labai autentiška – rekomenduojama pasivaikščioti vakare spalvingu bulvaru, neaplenkiant ir turgaus, Mercado de Triana.

Sevilijoje rekomenduoju dar vieną puikią vietą pavalgyti – „Casa De La Moneda„:

Apsigyvenome dideliuose apartamentuose sename name su balkonėliais, kurių siauras dvigubas duris atvėrus, – o, Dangau! – nepakartojamas naktinis vaizdas į Metropol Parasol – Sevilijos inžinerinis paminklas, dar vadinamas Sevilijos Grybais (speciali medinė konstrukcija, sukurta 2011 m. su panoramine terasa, pasivaikščiojimo takais ir archeologijos muziejumi. Na, ir žinoma, vieta fotografijai su „Myliu Seviliją“). Vakare šis rajonas atrodo tiesiog pasakiškai!

Dideli dviejų kambarių apartamentai, puikiai tinkantys keturiems keliautojams, – Apartamentos Setas Cente (Calle Regina, 1, Old town, 41003 Sevilija, Ispanija).

*****

Paminėsiu vieną įdomią vietą apie 12 km nuo Sevilijos (mes nebuvome): vadinasi ji Italica (Santiponce mieste) – Romos laikų archeologinis parkas. Čia yra atkastas miestas, kuris gyvavo 206 m. prieš Kristų. Įdomu būtų pamatyti amfiteatrą ir mozaikas. Rašoma, kad šiame senovės mieste gimė Imperatoriai Adrianas ir Trajanas. Iš Sevilijos tai būtų graži pusės dienos kelionė.

Kadangi pritrūkome dienų, teko kažko iš pirminio plano atsisakyti – logiškiausia buvo tiesiog kitam kartui atidėti Kordobą (Cordoba). Paliksiu čia šiek tiek informacijos  – jei jums nereiks taip skubėti, būtinai įtraukite šį miestą į savo kelionę. Kordoba garsėja įdomiu senovės romėnų, maurų ir ispanų kultūros deriniu. Kadaise buvusi El Andalus sostinė, žymiausias miesto objektas yra Mezquita katedra – elegantiška mečetė, paversta renesanso stiliaus bažnyčia. Ką pamatyti:

1. La Merced rūmai, vienas gražiausių pastatų Cordoboje. Lankoma: pirmadienis-penktadienis, 7:00-15:00. Daugiau skaityti čia.
2. Kordobos Romėnų šventykla.
3. Kordobos mečetės katedra (kuo anksčiau rytą): nuo 10:00 iki 19:00. Garsiausia Cordobos vieta – bilietai nuo 13 eur. Mezquita mečetė simbolizuoja islamo didybės ir klestėjimo laikus Pirėnų pusiasalyje. Tai trečia pagal didumą pasaulyje mečetė, laikoma viena gražiausių musulmonų religinių pastatų. Iškilo ji VIII-XI amžių sandūroje. Šios mečetės išvaizda keitėsi bėgant laikui, o didžiausias pokytis vyko XIII amžiaus pabaigoje, miestą perėmus krikščioniams, kuomet buvo įsakyta mečetę perstatyti į krikščioniškąją katedrą. Todėl šiandien mečetę sudaro architektūrinių stilių mišinys. Užlipus į 93 metrų aukščio varpinę – Torre del Alminar, galima pasižvalgyti po miestą iš aukštai.
4. Kordobos Alkazaras. Bilietai. (5 eur). Žemėlapis. XIV amžiaus pradžioje pastatyta pilis tapo karaliaus rezidencija. Pilis laikoma antra pagal prabangą, tad pamatyti ją verta. Šalia pilies – nuostabūs sodai, kuriuose auga rečiausios bei grožiu niekam neprilygstančios gėlės, krūmai bei medžiai.
5. Kordobos Romėnų tiltas ir Torre de la Calahorra. Torre – tai gynybinis bokštas, kuris stovi čia nuo pat XIV amžiaus.
6. Puente Romano. Romos tiltas besitęsia net 176 metrus ir yra sudarytas iš 26 arkų. Kadaise šis tiltas buvo svarbus prekybai. Pasigrožėti šiuo tiltu verta ir dėl jo viduryje stovinčios Rafaelio angelo statulos, kuris, beje, yra miesto globėjas.
7. San Rafael tiltas. 

8 km nuo Cordobos: Caliphate City of Medina Azahara. Daugiau ir čia.

Dar vienos dienos reiktų (irgi iki Granados) tokiam maršrutui: Baezos – Jaen (48 km) – Zuheros (nuo Jaen 66 km) – Montefrio (nuo Zuheros, 70 km, 1 h) – Granada (nuo Montefrio 58 km). Viso: 242 km. Ką pamatyti Jaene, kuris garsėja nuostabiu regiono alyvuogių aliejumi ir Renesanso architektūra:

• Santa Catalina Castle (Castillo de Santa Catalina)
• Jaeno Katedra (ši Katedra yra sąraše paminklų, kurie, tikėtina, taps saugomais UNESCO)

• XVI a. rūmai – Palacio de Villardompardo
• Netoliese Palacio de Villardompardo – arabiškosios pirtys, kurių istorija siekia 1002-uosius! Šios pirtys buvo atrastos tik 1913 ir po kelių metų buvo pradėti restauracijos darbai.

Apsuptas Kordobos kalnų, šmėžuoja ir Zuheros miestelis (nuo Cordobos iki Malagos, nuo Jaeno iki Granados), kuriame bene labiausiai jaučiama senųjų laikų dvasia. Tradicinės architektūros ieškotojai, pagaliau suras tai, ko visą laiką ieškojo, – baltuojančius namukus, rausvus stogus, maurų pilį. Beje, vos už keleto kilometrų nuo Zuheros yra Murcielagos ola…nuo neolito laikų. Ilgaamžių alyvmedžių giraičių pašonėje Montefrio – tikras stebuklas: pažiūrėkite čia. Gal net verta sėsti į traukinuką ir apvažiuoti (Ruta Turistica – Montefrío’s turistinis traukinys):

• Castillo Montefrío – Montefrío’s pilis
• Iglesia de la Encarnacion – Montefrío’s bažnyčia

***

Palieku čia ir tai, ką planavome pamatyti, bet nespėjome: iš Granados sustojant Capileiroje, tada šalia esančioje Pampaneiroje. Abu balti, gražučiai saldainiukai. Tarp jų dar vienas – Bubion. Leidžiamės žemyn prie vandens: apie ten esantį Maro ir Nerja galima pažiūrėti šį video pažiūrėt. Maro – 800 gyventojų. Labai gražu aplink.  Dar vienas gražus ir baltas miestelis – Frigiliiana.

Ką pamatyti Frigilianoje:

• Senamiestis: Moorish Barribarto
• Fuente Vieja – senasis XVII a. fontanas
• Frigiliana Renesanso rūmai (Palacio de los Condes de Frigiliana), miestą valdžiusios didikų šeimos namai buvo pastatyti XVI a.
• Pagrindinė miestelio bažnyčia: San Antonio de Padova, esanti Plaza de la Iglesia, senuosius maurų laikus menančioje dalyje.
• Apžvalgos aikštelės. Ieškokite Google Maps „Mirador Frigiliana“ – pamatysite miestą iš apačios. Pačiame mieste irgi yra kelios vietos gražioms fotografijoms: ieškokite „Mirador de Santo Cristo“ miestelio senamiestyje. Galite pakilti ir iki pilies griuvėsių, kur vaizdai apdovanos.
• Casa del Apero – vienas gražiausių miestelio XVII a. pastatų. Lankymas nemokamas – nuo šios vietos irgi atsiveria gražūs vaizdai.
• The Teatro Mecanico. Miesto istoriją pasakoja lėlės. Vieni rašo, kad labai turistinis, kiti, kad labai nuobodu.

Šalia Frigilianos kadaise buvęs „miestas vaiduoklis“ dabar visiškai pasikeitęs ir nuostabus: El Acebuchal.

Taigi, vėl palieku pirminį planą, kurio neįvykdėme: Frigiliana – Almeria – Cabo de Gato. Ką pamatyti Almeria – wow wow wow. Net dykuma yra – pažiūrėkite čia. Pačioje Almerijoje:

• Alcazaba Arab Palace
• Almerijos Katedra

Būtinai – Tabernas dykuma ir ramūs paplūdimiai. Toliau – Cabo de Gata – labai gražu. Čia reikia naujų atostogų. Kiek visko galima veikti skaitykite čia.

Iki pietų voliojomės paplūdimyje. Jei ir jūs netyčia atsidursite čia, mums labai patiko paplūdimio restoranėlis: La Bodeguita del Mar (Bajos de, P.º del Altillo, 10-11, 18690 Almuñécar, Granada).  Didelė lėkštė visokių paskrudintų žuvyčių – Fritura Variada (nesunku suprasti) – 25 eur. Bokalas ledinio alučio – 3 eur. Paragaukite ir Tomate y Aguacate (salotos su avokadais) – lėkštė 12 eur.

Vakarop pasivaikščiojome po miestelio senamiestį. Buvo penktadienis, lauke grojo gyva muzika, į restoranėlius rinkosi vietiniai, nes turistų buvo vos vienas kitas.

Jei atvyksite čia panašiu metu, rasite tuščią paplūdimį – vos vienas kitas besivoliojantis. Gultai keturiems – 20 eur. Paplūdimys platus, bangos trankosi kaip reikiant, bet ir ramesnį kampelį išsimaudyti rasite. Man nepanašu, kad čia būtų patogu su vaikais – jiems reiktų vietos su smėliuku ir laipynėmis.

Ilgai vakarojam, nes ryt – paskutinė kelionės diena. Lauki jos ar ne – ateina, ir taškas. Skrisim namo. Laimei, irgi į vasarą.

Susiruošiame, ilgai geriame kavą, susimokame už dviejų dienų požeminį parkingą priešais namą – kaina nemaža, bet bent buvo galimybė saugiai palikti automobilį (36,7 eur). Į Malagos oro uostą važiuojame neskubėdami ir visaip stengdamiesi pasipriešindami Google norui išvairuoti mus į greitkelį, – užsispyrusiai renkamės pajūrio kelią. Pamatėme pakeliui tokius laukinius grožius, – tik vėliau sužinojome, kad šią pusę labai mėgsta skandinavai, bet ne sezono metu čia beveik nebūna žmonių. Kalvos, jūra, restoranėliai, paplūdimiai – man ši pusė labai imponavo. Kitąkart bandytume pakeliauti čia! Viename iš restoranų („El Mirador de Guilche”) ant šlaito su vaizdu į jūrą pietavome – keturiems kainavo 89 eur, bet savęs neribojome. Buvo labai skanu.

Skrydis vakare (18:35), atiduodame mašiną lietuvaičiams, atsisveikiname su nuostabiu Ispanijos regionu, pasižadėdami kada nors sugrįžti.

Aprašymas: Smalsi musė. Jei norite kelionės aprašymo pdf formatu ar pastebėsite klaidų, rašykite: lina@smalsimusė.lt. Naudokite savo asmeniniai kelionei. Sėkmės keliaujant!

P.S. tekstu dalintis galima, tik gavus Smalsios musės sutikimą.