Dviese Italijoje per 18 dienų, aplankant Toskaną, Umbriją, Marche, Apuliją, Abruzzo, Basilicatą.
Prieš metus keliavome dviese be jokio plano Skandinavijoje. Kartojame. Jokio maršruto neturime, startuojame tik su lėktuvo bilietais į Romos Ciampini oro uostą bei automobilio nuomos “voucheriu” bei noru ištyrinėti Toskaną, Umbriją, Apuliją. Smalsumo vedami pažaidėme su Gemini – užklausoje parašius mūsų pirmines idėjas ir dar tokius dalykus, kaip „vengti didelių miestų, žmonių minių“, gavome, iš pirmo žvilgsnio, visai neprastą 36 puslapių maršrutą, kurio kelionės eigoje…net neprilietėme! Kaip visada dalinuosi, kaip keliavome, ką tikrai verta pamatyti, o ką galime ir praleisti. Rekomenduosiu ne tik vietas, vertas pamatyti, bet ir nakvynės sodybas – juk per kelionę pakeitėme net 17-ka! Ir būsiu labai nepopuliari – Apulija nuvylė, užtat Umbrija nustebino ir sužavėjo. Bet apie viską iš eilės!
Bilietai: pirkome 2 savaitės iki kelionės – Ryanair iš Vilniaus. Pigu nebuvo, bet taip nutinka, kai atostogas planuoji paskutinę minutę. Visas kelionės išlaidas rasite aprašymo pabaigoje.
Automobilio nuoma: kadangi tai Italija, su nuoma viskas linksmiau ir ilgiau. Kelias savaites sekiau kainas economycarrental, doyoutitaly, discovercars. Bičiuliai patarė parašyti per Messenger Italijoje gyvenančiam Simui Krasaičiui – rekomenduoju automobilio paieškai pasinaudoti jo atsiųsta nuoroda: bus šiek tiek pigiau. Ačiū Simui už informaciją, kuriuos parašysiu žemiau, bet anglų kalba galite paskaityti ir čia.
Galite pasinaudoti tokiais patarimais:
- Automobilio atsiėmimo metu patikrinkite, ar yra šie daiktai: vaistinėlė, trikampis, gesintuvas ir bagažinės viršaus uždangalas. Šių daiktų draudimas nedengia, tad jei jų nėra, tuomet paprašykite nuomos kompanijos atstovo, kad šiuos trūkumus pažymėtų sutartyje.
- Paklauskite vietoje, iš kokių automobilių galite rinktis. Jie būna pasiruošę daug automobilių ir galima tiesiog pasirinkti tai, kas labiau patinka.
- Galite dar paklausti „Any special upgrade offers today?” Kartais galima už labai nedaug pasiimt geresnį automobilį.
Knygos:
- Italija, Jurga Jurkevičienė, Paulius Jurkevičius
- Umbrija: Žalioji Italijos širdis, Lina Limantaitė
- Florencija. Magiška žemė, Dalia Smagurauskaitė
- Toskanos gidas, Dalia Smagurauskaitė (įsigytas)
- Man patiko šis tik į kelionės pabaigą atrastas Apulijos aprašymas
Papildomai pasiruošiu:
Kelionės išlaidų fiksavimui turiu Trabee Pocket aplikaciją: seniai naudojuosi, pripratau – labai aiški ir patogi. Pasižymiu, ką išleidžiu ir kokiam tikslui – pramogoms, muziejams, transportui, viešbučiams ir pan. Jei norisi, galima čekio foto pridėti, o vėliau grįžus atsisiųsti Excelį (Premium privalumai).
Pasitikrinu Ryanair aplikaciją ir įlaipinimo bilietus. Registraciją į skrydį dariausi prieš kelias dienas, vietas turėjau iš anksto, tad viskas greitai ir lengvai.
Atsisiunčiu norimas klausyti knygas „Audiotekoje” – šiuo metu baigiu klausyti Beno Lyrio „Puslapis švelnumo”. Bičiulė parekomendavo, – be reikalo tiek atidėliojau. Labai jautri, labai jausminga ir kaip koks perlas mūsų laikų chaose. Manote, kad turėjau laiko knygoms klausyti? Juokiuosi pati. Planavome keliauti ramiai, bet kelionė gavosi itin aktyvi.
Kaip keliauti, kai oras sušyla iki +35
Kadangi visą Europą laižo karščio liežuvis (Portugalija, Ispanija, net Sicilija iki 48!), Italija (Toskana, Umbrija, Apulija, kur mes keliaujame, – ne išimtis), todėl keli patarimai:
- ieškokite nakvynei agroturizmo sodybų būtinai su baseinu: bent rytas ir vakaras bus su malonia gaiva!
- ir būtinai su kondicionieriumi, nors dažnai jie neveikia arba kažkaip veikia, bet neatšaldo kaip reikiant – miegas tokiose vietose būdavo nekokybiškas (skaitykite komentarus, rinkdamiesi viešbutį, nors garantijų vis tiek nebus);
- daug gerkite: termo gertuvė labai pasiteisino – ilgai išlaiko vėsą. Visas vanduo mašinoje kaip arbata! Tad geriau dažniau sustoti parduotuvėlėse ir pasipildyti.
- žmonės nešiojasi vėduokles, vėjelius ant kaklo, purškiasi vandenį – kažkiek padeda. Mes turėjome kepures ir valgėme ledus, kurie Italijoje yra nuostabūs.
- kai tik matote takelį pavėsiuke, neignoruokite. Dar galima atrasti pavėsio kampelių, kur gerokai prapučia – mes buvome tai įvaldę.
- stenkitės palikti mašiną pavėsyje – retai pavykdavo, bet tomis išskirtinėmis progomis būdavome labiau laimingi.
- jei sugalvosite pirkti vaisius ir dalis liktų mašinoje – viskas noksta ir tirpsta (ir genda) fantastišku greičiu. Tad obuoliai yra geriausias pasirinkimas. Nektarinai, slyvos, bananai – daug teršalynės jau po kelių valandų mašinos karštyje.
- Jei netyčia sugalvojote į lagaminą įsimesti megztuką, striukytę, šalikėlį, net storesnius trumparankovius medvilninius marškinėlius – tikrinkite orų prognozę ir viską meskite lauk. Tik LINAS: lininės palaidinės, lininiai šortai. Būtinai atviros basutės, paplūdimio basutės.
- Kepurė, skrybėlė, skarelė – rekomenduoju būtinai. Italijoje galima gražių nusipirkti irgi.
- Kremai nuo saulės – mes naudojome, tad svilome lėtai ir neskausmingai.
Ar mums pavyko ištverti? Jei atvirai, tai sunkiai. Vaikštai ir jauti, kaip nuo nosies kapsi prakaito lašiukai arba teka nuo kaklo iki kulniuko. Pakeli garbanas, o ten tiesiog kaip po maudynių. Dar ir dar kartą sau pasakėme – kelionės po tokias šalis tik rudenį ar pavasarį! Po Siciliją keliavome sausio mėn. Buvo tobula!
Jei kaip ir mes esate neabejingi Italija, dar galite rasti šias Musės keliones: savaitgalis Bolonijoje, nepilna savaitė – Florencija, Milanas, Bergamas.
Kaip sutaupyti keliaujant
Keliauti be plano ir rezervuotis viešbučius paskutinę minutę – brangiau, nei viską susiruošti iš anksto. Jums patiems spręsti. Mes mokėjome brangiau, rinkomės iš mažiau galimų variantų. Bet vis tiek pagal savo kriterijus (pusryčiai, baseinas, parkingas, kaimo vietovė) visada rasdavome tinkamą variantą (vidutinė nakvynės kaina kelionės metu buvo 87 eur dviems). Planuokite ir kelionėje išleisite mažiau. Toskana, Apulija labai populiarūs regionai ir tarp italų!
Kartais dienos metu užsisakydavome ledinių gėrimų ir dažnai prie jų gaudavome užkandukų – mums tokiame karštyje tai puikiausiai atstodavo pietus. Mes maistui (su gėrimais, desertais) išleisdome apie 60 eur dviems, niekaip savęs nevaržydami. Bet dažniausia pietų neprireikdavo, o pusryčiai – sodybose. Išlaidas sudarė visokie užkandukai, daug ledų ir skysčių. Espresso kavai išleidome per kelionę 20 eur (jei gersite ne pagrindinėse miestų aikštėse bus po eurą, kitur – po 2 ir daugiau), o ledams – net 47 eur! Tie jų gelato pasakiški, nors šiaip Musė ledų nemėgsta.
Tikrai vertas dėmesio patarimas: kartais salotų, itališkos duonos, vaisių, supakuotų salotų, alyvuogių, sūrio, prosciutto pirkdavome COOP ir kitose parduotuvėse – maisto kainos pigesnės nei Lietuvoje, o skonis – pasaka! Ką tik paimi, – beveik viskas skanu! Didelis dubuo paruoštų valgyti nuostabaus skonio salotų – 3 eur. Vynas nuo 2,5 eur…
Parkingas tapo viena iš įsimintinų kaštų eilučių kelionėje (65 eur) – mes mokėmės iš italų ir kartais parizikuodavome palikti mašiną ne visai ten, kur galima. Tokiame karštyje parkuotis kokio kalno papėdėje ir kopti iki miestelio centro kilometrą ar daugiau, kartais visai ne išeitis. Tad visada važiuodavome iki kalno viršaus ar tiek, kiek leidžiama, ir, apsišarvavę kantrybe, vis tiek kažką surasdavome: jei išpiešta balta juosta – nemokamas parkavimas, jei mėlyna – mokamas, o jei geltona – tikrai negalima statyti mašinos, tik specialiam transportui! Tad geltonų vietų vengdavome, už mėlynas mokėdavome, džiaugdavomės baltomis kaip laimėję aukso puodą. Italams nė motais, kad vietos prie miestelių sienų yra skirtos elektromobiliams…Mes savo Škodą irgi ten palikdavome. Kartais. Arba prie parduotuvių, kur dažnai mašiną galima palikti, tarkime, valandai. Bet mes juk pilnais maišais išeidavome iš tų parduotuvių, na, dar ir miestelį apžiūrėdavome. Ir jei parkingas miesto su mokėjimo automatu, gausis pigiau. Bet kartais tekdavo sukti pas kokį privatininką ant žvyro – ten jiems nė motais, kad tu būsi valandą, mokėsi 5-6 eur ir galėsi būti nors ir visą dieną.
Vakarienei galite rinktis ristorante (bus brangiau) – mums patikdavo tratorria tipo šeimyninės užeigos: pigiau ir daugiau vietinių su visomis jų emocijomis. Maistas nuostabus visur.
Atskira istorija – arbatpinigiai. Pirmomis dienomis palikdavome ir taip papildomai išleidome – nereikia to daryti, sumos nuo 2 iki…7 eur jau būna įtrauktos į sąskaitą. Sunku mums kažkaip atsistoti nuo stalo ir tik padėkojus nueiti, bet priprasite, nes italai nepamirš pasiimti savo „coperto” net ir tada, kai aptarnavimas kelia klausimų.
Beje, sutaupysite keliaudami keturiese – Musė dažnai taip daro; šis kartas toks labiau išimtinis. Tada ir automobilio nuoma, ir kuras, ir mokami keliai, ir net arbatpinigiai bus draugiškai pasidalinti.
Aišku, galite keliauti nepirkdami lauktuvių, nelankydami mokamų objektų (jiems mes išleidome dviese apie 130 eur), nevalgydami ledų, negerdami kavos, maistą pirkdami tik iš prekybos centrų…ir t.t. Kiekvienas renkamės, kaip galime ir norime, o Musė tik pataria. Nesu linkusi bereikalingai švaistytis, – taupumas yra visai nebloga savybė.
Tad jei sužinosiu, kaip dar sutaupyti keliaujant Italijoje, būtinai pasidalinsiu! Arba jei jūs norėsite patarti, parašykite: lina@smalsimuse.lt.
Kaip neerzinti italų:
- kaip supratau, italai yra žmonės, kurie gali priimti sprendimus už tave, – jie geriau žino, ką tu nori valgyti! Priimkite tai – bus brangiau, bet dažniausiai – labai gerai.
- Nors jau yra maisto be gliuteno, alkoholio be alkoholio ir Italijoje, bet visi tokie pageidavimai perkreips italo veidą. Labiau turistinėse vietoje, nelikę tų papročių ir aptranaujantiems vietiniams dzin, ką ir kaip užsisakysite.
- Kava: taisyklė paprasta – kapučinas tik iki 11:00, nes tai yra dalis saldžiųjų itališkų pusryčių, espresso – bet kada, net ir po vėlyvos vakarienės! Nesistebėkite.
- Būkite mandagūs, mokėkite pagrindinius itališkus žodžius – Grazie, Buongiorno, Prego ir t.t. Daugiau čia.
- Keliaujant nėra paprasta, bet žinokite ir gerbkite jų gyvenimo ritmą: pusryčiai 8:00-10:00 su saldžiais pyragais, saldžia kava; pietaujama apie 13:00-14:00 (kavinės lauks jūsų), o tada – viskas kaip išmirę ir atgyja nuo 19:00, kai italai miniomis sėdi ir vakarieniauja tavernose. Ką daryti Jums, jei keliaujate ir valgyti pagal itališką grafiką sudėtinga – vis daugiau gatvės maisto užeigėlių dirba, tad ten visad gausite miltinių bandelių, arrancini ar kitokių panašių skanėstų, kurie man atrodo labai nutolę nuo Viduržemio jūros dietos. Bet skanu!
- Nesugalvokite užsisakę makaronų su jūros gėrybėmis paprašyti tarkuoto parmezano – italas išgrius! Prie visos kitokios pastos – visada mielai ir patys pasiūlys.
- Espresso ir desertas po gausios vakarienės prieš miegą – užsisakykite ir italas bus laimingas. Tik taip ir daroma!
- Girkite, dėkokite, žavėkitės (Perfecto!), reaguokite, šypsokitės – italams tai patinka! Tavernose, picerijose prašykite, kad jie patys pasiūlytų, ką paragauti, – mielai tai padarys! Jei būsite mandagūs ir malonūs, iš italų galite gauti dovanų – taip mes kartą gavome namuose keptos foccacia Baryje, nors neužsakėme, o iš dviejų agroturizmo sodybų išvykome su puskilogramiais naminių makaronų, nes išvakarėse juos valgėme ir gyrėme.
Pirma diena. Vilnius-Roma-Havana Beach-Santa Severe Castle-Santa Marinella-Civitavecchia-Tarquinia-La Posta Di Torrenova Hotel
Vilnius-Romos Ciampino oro uostas. Skrydis iš Vilniaus labai ankstyvas – 6 val. kylame.
Išvakarėse 18-ai dienai susikrauname vasarinę mantą į nedidukus „Mandarina Duck” lagaminus – Ryanair’as leistų didesnius, bet mūsiškiai jau tokie. Maža talpa yra geras dalykas – daiktus dedame atmetimo būdu. Kadangi visąlaik keliausime, lagaminas turi būti patogus – juk jam skirta mobiliosios spintelės funkcija. Šis populiarus prekinis ženklas iš tikro vertas dėmesio – ne pirma kelionė, dar nepavedė.
Kaskart pasinaudoju kadaise susikurtu kelioninių daiktų sąrašu, kuris koreguojasi tik tuomet, jei kelionė kitokia, nei poilsinė: tarkime, šiemet skrisdama į sporto stovyklą Turkijoje pakavausi visai kitaip: sportiniai rūbai ir kedai užėmė didžiąją dalį lagamino, o tada – vakariniai aprėdai ir bateliai. Nesugalvočiau aukštakulnių vežtis į aktyvią kelionę po Italiją. Bet dauguma daiktų daiktelių kelionėse vis kartojasi ir vis mokausi jų dar pamažinti. Tad atsidarau sąrašą, susipaukščiuoju, ir ramu!
Kadangi esame ilgamečiu statusu besididžiuojantys kaimiečiai, Vilniaus oro uostas mums nėra arti – iš namų išvažiuojame 3 val. nakties. Išvakarėse nesėkmingai bandau užmigdyti save anksčiau ir šiek tiek pailsėti. Nulūžtu likus 2 h iki nustebinusio žadintuvo ir, žinoma, keiksnoju pigias oro linijas, kurios, beje, vasarą visai nepigios (569 eur dviems).
Skrydis lengvas, ramus, tik kojas laužė ir niekaip nepavyko įsitaisyti nepatogioje Ryanair kėdėje miegui. Po 2 h 20 min leidomės Romos Ciampini – jau 8 ryto tvoskė karštis. Supratome, kad po plius 12 Lietuvoje, čia turėsime prisitaikyti ir 18 dienų kęsti ne mažiau kaip +30 dienomis.
Oro uostas mažiukas, – bagažas tik rankinis, tad pagal instrukciją išeiname ir susirandame įvažiavimą į parkingą Nr. 3 – jis ties sankryža ir degaline. Pakeliui dar sugebu palikti savo mobilųjų moterų tualete ir pastebiu, kad naujos palaidinės rankovė per siūlę jau prairusi. Na, pagalvoju, ok..
Ties tuo parkingu Nr. 3 turėjo laukti nemokamas mikriukas, bet…nelaukė. Juk Italija! Skambiname nurodytu telefonu ne kartą – autoatsakiklis. Bet tai neerzina – žinome, kur atvykome, suprantame, kad „dirbame nuo 8:00” italams yra tik privaloma būtinybė įrašyti darbo valandas į Google.
Po 15 minučių išties pasirodo „shuttle” – sulipame tie patys lietuviai iš Vilniaus lėktuvo – mes, laimei, paskutiniai, tad…atvykę esame pirmieji ir automobilį gauname pirmieji. Visų dokumentų užpildymas trunka apie 30-40 min. Tad, jei eilėje esate gale, galite tik įsivaizduoti…Gauname džipuką, vardu kažkokia Škoda. Pravažiavusi vos 2000 km, tad nauja. Parodome auto nuomos karalaitei jaunai italei pastebėtą įbrėžimą (juk paliekame 1200 eur užstatą ir svajojame po kelionės jį atgauti neapkarpytą) – ji nusijuokia: iki 3 cm italams jokie įbrėžimai nėra verti dėmesio! Mašina, žinoma, esame patenkinti – nauja, automatas, ne tokia ir maža – bagažinėje lengvai telpa mūsų rankinio dydžio lagaminukai ir kuprinės. Tilptų visko ir daugiau tik kol kas nieko neturime. Auto nuoma 18-kai dienų su pilnu draudimu, papildomu vairuotoju ir automatinės pavaros privalumais – 692 eur, kai didžioji dalis sumos mokama užsisakant mašiną, o atvykus padengiamas tik 120 eur likutis. Jei norite mažiau mokėti nuomuojantis internetu, automobilio nuomos kaina kyla.
Plano neturime, tad žemėlapyje susirandame jūrą – ten ir sukame. Beje, dar atsisveikinime su lėktuve sutiktais bičiuliais, kurie traukia į Romą, o vėliau – Apuliją.
Romos pakraščiai šiurpina nuo šiukšlių ir netvarkos – Lietuvoje mūsų akys yra pripratusios prie švaros ir vis tiek sugebame pabambėti, kad kažkas negerai. Užsukame į kelis miestukus pakeliui – kai kurie Romos priemiesčiai pasirodo mums kaip apleisti „bomžynai”.
Pasiduodame rudos spalvos kelio nuorodos vilionėms ir netrukus atsiduriame prie Ostia Antica. Google rekomenduoja aplankyti, ypač tiems, kurie nebuvo ir neplanavo būti Pompėjoje – šioje kelionėje mes kaip tik tokie. Perkame bilietus po 18 eur kiekvienam, paprašome aptarnavusio italo išpiešti ant žemėlapio, ką labiausiai verta aplankyti ir imame muziejaus atvirą mašinytę, kad nuvežtų į senovės miesto priešingą pusę, kad per 3 h galėtume grįžti (o ne per 6!). Teritorija tokia milžiniška, kad čia galima praleisti ir visą dieną, net kokį pikniką pasiorganizuojant. Kepinant 30+ tikrai nuvargome, – laimei, kad vis pavykdavo rasti šešėlius. Šešėliai Italijos vasarą yra visų brangiausias dalykas – dažnai tiesiog deficitinis. Ypatingai gelbėjo garsiosios skėtinės pušys – pinijos. Jos puošė visą regioną aplink Romą (Lazio), kurdamos taip reikalingus pavėsius. Ostia Antica verta dėmesio – rekomenduoju tiek buvusiems Pompėjoje, tiek praleidusiems.
Sukame iki naujosios Ostios dalies – suprantame, kad senovės Ostia buvo kur kas gražesnė ir tikra neviltis ištiktų tų laikų žmones, jei jie pamatytų, kaip dabar atrodo arčiau jūros pasislinkęs naujasis jų miestas. Apsukę ratą ir mudu sprunkame. Važiuodami pakrantėmis ir toldami nuo Romos matome tvarkingesnius paplūdimius, gražesnius miestelius ir atsiranda viltis, kad Lazio regionas irgi turi gražių vietų. Faktas, kad turi, – ką čia paistau po kelių pirmųjų valandų kelionės.
Alkani ir be miego užsukame į Havanos paplūdimį pakeliui – kavinėje ant jūros kranto kertame salotas ir garsiąsias brusketas (paskrudintas batonas su pomidorais, baziliku, nuostabiuoju Italijos aliejumi – pirmąkart ragavau Romoje ir nuo to laiko kartais ir namie pagaminu). Ledinis alus – pats tas prie svilinančių 30+. O mes vis dar iš lėktuvo su prie kūno limpančiais lietuviškai vasarai pritaikytais rūbeliais…
Prie Santa Severa pilies sustojame tik pasigrožėti pilies, žvelgiančios į vandenis, vaizdais – paplūdimiuose tiršta, nes Roma vis dar arti. Kur akys užmato, italai mirksta vandeny. Nuotraukos neeilinis gebėjimas išgaudyti momentą:
Kur kas didesnė – Santa Marinella, susiliejanti su uostamiesčiu Civitavecchia ir mums priminusi tą pačią Havaną. Atostogauti čia nenorėčiau, bet miestukas dailus, – laimei, visi esame skirtingi ir gal kažkam patiktų. Italai turi tiek pakrančių, kad tikrai galima rinktis ramesnes vietas.
Lekiam toliau. Ledus kartu su klegančiais paaugliais ir nuo saulės besislapstančiais senjorais kertame pakeliui – irgi ant jūros kranto, Lido de Tarquinia. Paplūdimiai čia nusėti gultais ir kavinėmis, bet ku ku – kur žmonės. Be vieno kito italo popiet čia absoliučiai tuščia. Kelionėje vėliau supratome – per dienos įkarštį vietiniai išsislapsto, ištuštėja parkingai ir senamiesčiai, tavernos (nors ir atvertomis durimis, bet nieko ten negausite iki 19:00, italų vakarienės meto). Miesteliuose pagrindinės kaitros metu slampinėja tik turistai, – paskrudę italai net prie jūros tokiu metu nebūna.
Pakeliui susirandame nakvynę – nors toliau nuo jūros, bet vieta nuostabi – galime rekomenduoti: La Posta Torrenova Orbetello kaimelio pakrašty (nakvynė 95 eur su pusryčiais ir visais grožiais bei patogumais). Jaukus Balio stiliaus interjeras, mažiukai, dailiai įrengti kambariukai: mes dar pasipliuškename baseine. Vakarienei galėjome pasinaudoti jų restoranėliu, bet buvome nuvargę, tad puikiai tiko pirktinės salotos ir užkandukai. Maistas Italijoje nuostabus visur – net tie išsinešimui skirti paruoštukai.
Gavosi toks ilgos dienos maršrutas (apie 200 km):
Antra diena. La Posta Di Torrenova Hotel-Pozzarelo-Porto San Stefano-Porto Ercole-Orbetello-Pitigliano-Sorano-Cascate del Mulino (Saturnia)-Catabbio-Agriturismo La Meria
Nedaug žinome apie šį Italijos kąsnelį netoli mūsų nakvynės vietos, bet intuityviai sukame – būna, kad pagalvoju, jog čia galėčiau atostogauti. Ne Amalfi (kurį mačiau tik internete kol kas), bet vaizdai ne ką prastesni, jūra viliojanti, uosteliai dailučiai, o žmonių kur kas mažiau. Įvažiavę į šį Monte Argentario pusiasalį-atvirutę, užsukame į Porto Ercole – pradžioje pasigrožime vaizdu į uostelį nuo kalvos ir bažnyčios (mašinai vietos nerandame), tada leidžiamės žemyn, parkuojamės visai prie vandens, ir keliaujame rytinio espresso. Ramu ir gražu. Kainos vis tik čia nemažos: butike lininius šortukus pamatėme už 150 km, kai visur kitur ne daugiau 50 eur. Restoranėlyje „Caffe Piazzetta” irgi kainos didesnės – apsidairome. Tuščia. Klausiam savęs: „Gal ne sezonas?”. O gal netinkamas dienos metas? Vieta graži, bet čia tik katinai, žuvėdros ir vienas kitas atklydęs turistas ar ant suoliuko pavėsyje primerktomis akimis žmones stebintis senolis.
Ką veikti pusiasalyje esančiame Porto Stefano, – paskaitykite čia. Šiaip, ši vieta yra tikrai labai graži ir išskirtinė – malonumas sukti pagrindiniu keliu ir mėgautis vaizdais – nuo kalvų į mėlynus jūros vandenis, susiliejančius su horizontu. Pasakiškai gražu, tikiu, kad atostogaujant čia būtų ką veikti ne tik paplūdimiuose, kurių netrūksta, bet ir kalnuose – žygiai maloniai paįvairintų poilsinį skrudinimąsi.
Pasidairę gražiajame pusiasalyje sukame žemyninėn dalin – Orbetello matome garsųjį malūnėlį vandenyje, skrodžiam tarp dviejų ežeriukų tiltu, stebime flamingų būrelius ir vienišą senuką ant kėdutės pagrindinėje aikštėje – kai pravažiuojant pro atdarą langą jam nusišypsau, jis dar labiau suraukia antakius. Nelaimingas žmogus, matyt.
Dar gerokai prieš kelionę už nedidelę sumą buvau nusipirkusi Dalios Smagurauskaitės Toskanos gidą (beveik visas Dalios knygas turiu namų bibliotekoje irgi) – ten akis užkliuvo apie Italijos tufo (uoliena, susidariusi iš vulkaninių pelenų išsiveržus ugnikalniui) miestus. Pietų Toskanoje galima aplankyti Pitigliano, Sorano ir Sovaną, kurie pastati ant tufo uolų ir yra šio regiono pažibos.
Visi jie buvo netoli mūsų, tad pirmasis lankomas ir amą atėmęs – Pitigliano. Nė negalvokite aplenkti. Miestas įsikūręs ant stačios tufo uolos, o namai tarytum išaugę iš jos – geriausia yra stabtelti dar neprivažiavus miesto parkingų ir pasigrožėti juo iš toli. Vaizdas tiesiog pribloškiantis. Jokio plano neturime, tiesiog slampinėjame. Atsitiktinai pataikome ir į žydų kvartalą, kur sinagogą saugo ginkluoti pareigūnai. Laikai neramūs, deja. Kaip gide rašo Dalia, Pitiglano dar galima aplankyti Palazzo Orsini rūmus, kur įsikūręs paslaptingos tautos – etruskų – muziejus ir paveikslų galerija, Chiesa San Rocco bažnyčią, Santi Pietro e Paolo katedrą, Pitigliano nekropolį, o degustuoti autorė rekomenduoja Bianco di Pitigliano – tipišką tufo regiono vyną, bręstantį vyno statinės laikomose tufo olose.
Mudu tiesiog pasimetame karščiu alsuojančio miesto gatvelėse, o atsigaivinti prisėdame kartu su vietiniais pagrindinėje aikštėje su vaizdu į Orsini rūmus.
Jei trumpai, Pitigliano ištakos siekia etruskų laikus (apie VIII a. pr. m. e.), o tai liudija aplink esantys uoliniai kapai ir senoviniai tuneliai (VIE CAVE. Tufo uolienose išgremžtas etruskų kelių tinklas, jungęs Sovaną, Soraną ir Pitigliano; kelių plotis siekia 1-4 m, o aukštis vietomis net iki 25 m.). Viduramžiais Pitigliano tapo svarbiu feodaliniu centru ir priklausė Orsini šeimai, kuri čia valdė nuo XIII iki XVII a. (gal bus įdomu sužinoti, kad iš šios šeimos yra kilę 5 popiežiai ir 34 kardinolai). Jie pastatė pilį ir sustiprino miesto sienas. Nuo XVI a. mieste įsikūrė žydų bendruomenė, kuri čia rado prieglobstį nuo persekiojimų. Dėl to Pitigliano dar vadinamas „Mažąja Jeruzale“ (La Piccola Gerusalemme). Mieste iki šiol išlikusi sinagoga ir žydų kvartalas.
Tai neabejotinai viena iš gražiausių Toskanoje esančių vietovių – esant ilgesnį laiką ir ne plius 37, čia galima praleisti daugiau laiko.
Mes gi sukame Sorano link, nes Sovana buvo priešingoje pusėje. Sorano yra visai mažytė Pitigliano kopija – tarytum perkeltas vienas garsiojo kaimyno kvartaliukas, kuriam suteiktas kitas pavadinimas. Nieko neprarasite, jei nenuvažiuosite, bet mums buvo šalia ir visai nesigailime trumpam užsukę.
Sorano yra įsikūręs ant uolos virš Lente upės slėnio. Kartu su Pitigliano ir Sovana jis sudaro vadinamąjį „Tufa miestų trikampį“, žinomą dėl įspūdingų uolų, etruskų paveldo ir viduramžių architektūros. Miestelio ištakos siekia etruskų laikus. Romėnų laikais Sorano buvo mažiau reikšmingas, tačiau viduramžiais išaugo į svarbų strateginį tašką. Nuo XIII a. Sorano priklausė galingai Orsini šeimai (nesistebiu!), kuri pastatė įspūdingą Orsini tvirtovę (Rocca degli Orsini), saugojusią miestą nuo priešų. Vėliau miestas perėjo garsiajai Medici giminei (oho!). Dėl savo sunkiai prieinamos vietovės Sorano išliko autentiškas, su siaurų gatvelių labirintais, uolose įkirstais namais ir senovinėmis sienomis. Šiandien tai – ramus istorinis miestelis, išlaikęs unikalią senovės atmosferą. Kai lankėmės, žmonių nesutikome. Tik keli diedukai nuo karščio kortavo remonto besišaukiančiame garaže.
Diena ritasi į antrąją pusę. Pati nesuprantu, kaip man pavyksta įkalbėti savo kelionės partnerį važiuoti iki „instagraminio” Cascate del Mulino (terminių Saturnios baseinų).
Cascate del Mulino – tai natūralūs šilto terminio vandens kriokliai prie Saturnia miestelio. Garsūs dėl labai vaizdingų, kalkakmenio suformuotų baseinų ir sieros turinčio vandens, kuris yra gerokai šiltas. Apie sieros junginių naudą jums puikiausiais gali papsakoti ChatGPT. Trumpai tariant – tai natūralus „SPA“ gamtoje, kur šiluma, mineralai ir aplinka veikia kartu, kad kūnas ir protas pailsėtų. Ir viskas tikrai taip, – veikia 100%.
Atvykstame dar visai padoriu metu – milžiniškos parkavimosi aikštelės apytuštės, bet aiškiai indikuoja, kokias minias čia galima sutikti kitu metu. Kažkiek kainuoja palikti mašiną, bet nebaisiai. Iki tų natūralių terminių baseinukų atstumas labai nedidelis – šalia yra dušai, tualetai, kavinės, bet žodis „švara” čia pamirštas, matyt, etruskų laikais. Persirengiu sukandusi dantis. Artėjame prie baseiniukų-kriokliukų su visokių medžiagų prisotrintu, vizualiai ir natūraliai „pablūrintu” smaragdiniu vandeniu. Žmonių….oje, vaje. Mano vyrukas surūgęs nulenda po kažkokia uola: slepiasi, kenčia. Viskas dėl smalsios musės. Aš gi prisitaikau prie situacijos, nusimetu suknelę ir brendu. O dangau! Ore plius 36, – vanduo čia dar karštesnis! Jei tiksliai – 37 °C. Kunkuliuoja, pursluoja, riebiai vyniojasi aplink kūną…Nors nešalta ir taip, vis tiek malonu. Susirandu laisvesnį kampelį, įsikuriu ir užsimerkiu. Suprantu, kad galėčiau taip būti, taip tarpti, brinkti ir ilsėtis valandų valandas…Išlendu tik dėl didelio noro įtikinti vieną paniurėlį patirti to magiškojo vandens prisilietimą. Oda nepaprastai keista, maloni liesti. Pavyksta prikalbinti – Saulius irgi ilgokai neišlenda…Magija, ir tiek. O dar didesnė magija, kad atsigaiviname. Išlipus net truputuką vėsoka, sakyčiau.
Keli patarimai, lankantis tuose terminiuose baseinuose:
- ateikite persirengę, – nerasite, kur galėsite tai padaryti higieniškai, nors lyg viskas ir paruošta tam teoriškai;
- stenkitės čia atsidurti anksti rytą ar vėliau vakare – išvengsite minių;
- dar vienas būdas išvengti galybės žmonių: pasidomėkite, kaip patekti iš kito kranto pusės – ten matėme 1-2 atklydėlius su kuprinėmis – viskuo tuo pačiu naudojosi vieni; mes tik žvelgėme su pavydu;
- mes neturėjome, bet verta turėti guminius aptemptus batelius (šlepetes galite pamesti dėl srovės) – akmenukai kaip reikiant masažuoja pėdas;
- turėkite patiesaliuką, kurio negaila – jokios augmenijos, klosite ant birių uolų ir jis bus nelabai švarus: dulkėsite čia kaip reikiant;
- atsiveskite vaikus ir…nebeišeisite. Tad čia jau reikia išankstinio susitarimo.
Įsivaizduokite, kaip gerai buvo: rezgiu mintį, kaip arti rasti nakvynę ir atvažiuoti čia dar kartą iš ryto. Bet rytas buvo jau su kita nuotaika ir noru judėti pirmyn, kitur.
Antra nakvynė tampa labai įsimintina: Agroturismo La Meria – pigi, bet nuostabi vieta kalnuose Toskanoje. Kažkas pasakytų, velniai žino, kur, bet mums labai labai patiko. Atvykus randame uždarytas duris ir mirtiną tylą. Gyvųjų lygiai nulis, o vakarėja. Bet po kelių skambučių ir pasikalbėjimo neturint vienos abiems pusėms suprantamos kalbos, prisišaukiu žmogelį – atvažiuoja su metų nebeskaičiuojančiu kledaru, išlenda kokių 40 metų bambeklis, apsirėdęs seniai skalbyklės nemačiusiu kombinenzonu. Žmogus judrus, energingas, matosi, dirba prie ūkio. Sutrikdėme jam gyvenimą atvykdami taip vėliau. Kažką itališkai šūkaliodamas nuveda į kambarį – tas tikrai nėra išvaizdus ar jaukus: aklinai uždarytomis langinėmis ir garsiai plerpiančiu kondicionieriumi, bet viskas, ko reikia vienos nakties (na, ir skamba) poilsiui, yra ir funkcionuoja: patogi lova, švari patalynė ir dušas su WC. Šeimininkas atiduoda raktą (pro atvertas duris pastebime du vyrukus, be žodžių, tyliai lendančiais į nameliuką šalia mūsų – ne vieni!), o išeidamas dar itališkai su angliškomis priemaišomis paporina, koks jaunas buvo kvailas, paėmė paskolą, o dabar ta paskola kaip virvė smaugia, kokių nedėkingų būna atvykėlių, kuriuos norisi jam iššaudyti ir tai pademonstruoja..Ir seilės jam iš burnos krinta, ir šypsena lenda tuo pačiu metu, tad nėra paprasta susigaudyti, ar jis čia juokelius skaldo, ar maskuoja serijinį žudiką savo dramblavotame kūne. Vis tik nusprendžiu, kad žmogus jis geras, tik pavargęs. Vietą turi šiam agroturizmui tiesiog pasakišką – atokią, ant kalvos su tokiais Toskanos slėnių vaizdais ir horizontais, kad pageidaujant kitas žmogus mielai įsigytų šį grožį ir vargą. Yra vienas bendras pastatas visai ant šlaito, kur ruošiami pusryčiai, o aplink aplipdyti atskiri nameliukai – su tokia potencija jaukumo gerokai trūksta. Moteriškę bambekliui reiktų susirasti, bet kam gi linkėsi! Baseinas irgi bendras su vaizdais, kuriuos užstoja…maskuojanti tvorelė. Kodėl savo svečius nori apsaugoti nuo Toskanos grožio, – šito negaliu suprasti. Aplinka ir teritorija prižiūrėta, tvarkomasi pagal savo skonį, ne kito. Ir niekaip nepavyksta užmaskuoti vietos ypatingumo.
Pusryčiai, beje, skanūs, itališki, labai naminiai su daug saldėsių ir geros kavos. Pradedame priprasti prie fakto, kad kava Italijoje yra gera net ir užkampių užkampyje – jokių nuolaidų jos kokybei italai nelinkę daryti. Laimei.
Dar vienas dienos siurprizas – vos už kilometro ar dviejų esantis kaimelis su…Michelin žvaigždutes prieš kiek metų pelniusiu restoranu „Trattoria La Posta” (Via Giuseppe Verdi 14, 58055 Catabbio Italy). Atvykę ten gauname vietą ir kartu su vietiniais už 65 eur valgome kaip karaliai. Čia tas pats, kaip Pabradėje atsidarytų „ristorante” ir gautų Michelin. Ne, Pabradė per didelė, gal kaip koks 5 trobų kaimas pakeliui į Pabradę…Sunku patikėti, bet vien dėl to restoranėlio verta trenktis kažkur į kalnus vingiuotais Toskanos serpantinais – keliukais dažnai išdaužytas ir duobėtais (kiek aukštesnis automobilis leidžia keliaujant Toskanoje išsaugoti sveiką bamperį, nes mašinos nosimi ištarkuoti asfaltą čia labai nesudėtinga).
Visos dienos maršrutas (apie 150 km):
Trečia diena. Agriturismo La Meria-Castiglione della Pescaia-Bibbona-Mazzanta-Castiglioncello-Cecina-Agriturismo Villa Felice (Volterra)
Bus pridėtas pilnas aprašymas.
Nakvynei – nuostabi vieta netoli Volteros, kalnuose: Agriturismo Villa Felice – pasakiški vaizdai, didelis baseinas su vaizdais į kalnus ir nuostabi aplinka. Be pusryčių. Vakarui netoliese yra Osteria Felicia – tikrai pamaitins. Rytą mes vykome iki Volteros, tad nepajutome pusryčių stygiaus. Gal tik nuostabiosios itališkos espresso norėjosi…
Mes vakarienei buvo pasirinkę internautų rekomenduotą piceriją – ir maistas ten buvo nuostabus: Moka Mo picerija Cecinoje. Būtinai imkite Vezuvijaus picą – skanesnės nesu valgiusi! Užlenkti picos krašteliai buvo pripildyti prieskoniais pagardintos rikotos. Tą picą prisiminsiu visą gyvenimą. Rimtai!
Ketvirta diena. Agriturismo Villa Felice (Volterra)-Volterra-San Giminiani-Monteriggioni-Siena-viešbutukas Relais Borgo Di Toiano (Sovicille)
Bus pridėtas pilnas aprašymas
Nakvynei ir vėl nuostabus agroturizmo viešbutis su dideliu baseinu ir puikiais pusryčiais, netoli Sienos, gamtoje – Relais Borgo Di Toiano. Labai rekomenduoju. Kitą dieną mes negalėjome atsiplėšti nuo baseino ir pragulėjome su skaitiniais ir nuolatinėmis maudynėmis iki kokių 16 val. vakaro. Pliusas: galite papra6yti ir gausite prie baseino kokteiliukų bei užkandukų. Didelis pliusas: mes buvome vieni!
Penkta diena. Viešbutukas Relais Borgo Di Toiano (Sovicille)-Montalcino-San Quirico d'Orcia (tik pralėkėme)-Grand Hotel Terme (Piazza Italia, 8, 53042 Chianciano Terme SI)
Ilgi pusryčiai atvirutės vaizduose – apie 11 val. išsiregistruojame, susikrauname daiktus į automobilį. Lauke jau plius 29. Susižvalgome ir abu mąstome vienodai – dar vienas kartas įšokti į didelį baseiną tokioje ypatingo grožio vietoje dar niekam nepakenkė. Įšokome ir…likome iki 16 val.! Vis norėjosi dar čia pabūti. Mūsų ryto planas keliauti po Toksanos kaimelius ir jau pamažu traukti į Perugiją, Umbrijos sostinę, jau verkė kamputyje, bet mes buvome laimingi. Poilsiavome ir tik šiandien supratome, kad ir tokias dienas galima išgyventi, tiesiog reikia būsto su baseinu! Karštis prie vandens po medžių kuriamu pavėsiu beveik visai nevargino. Voliojomės, skaitėme ir mirkome, o tada…atvirkščiai. Ach, ir tas gaivinantis smaragdinis baseino vanduo!
Ir tas grožis aplink mus! Toskanos kalvos, vynuogynai, alyvmedžių giraitės, beformė, bet daili Himalajų eglutė visai šalia baseino. O kvapai! Aplink žydintys gėlynai bei masyvūs levandų krūmai – tai reikia patirti! Nors ramiai leisdami laiką vis tik sugebėjome rezervuotis sekančią nakvynę – už valandos kelio nuo čia! Ir tai yra: Grand Hotel Terme, Chianciano Terme (Piazza Italia, 8, 53042 Chianciano Terme SI). Tikrai ne svajonių vieta, bet nutarėme kiek pataupyti – vis tiek atvyksime labai vėlai ir reiks tik lovos su geru čiužiniu ir veikiančio kondicionieriaus.
Nuo baseino atsiplėšėme apie 16 val. ir pasukome Montalcino link. Kelias Toskanos kalvomis ir slėniais buvo nuostabus, o artėjant prie senojo kalvos miestelio ir dar pagražėjo: peizažą užtvindė tvarkingomis eilėmis ant Montalcino kalvos šlaitų surikiuoti vynuogynai ir rimti vyno ūkiai su masyviais akmeniniais pastatais. Vien dėl šių vaizdų, nors ir ne tik, Montalcino rekomenduočiau nepraleisti. Užkilome. Galybė mokamų parkavimo vietų – mašinų daug nebuvo, galėjome rinktis. Patarčiau palikti mašiną prie pilies. Susiraskite Google Maps ar ką naudosite: Parcheggio Piazzale Fortezza (Montalcino). Patogiausia apžiūrėti miestą – jei paliksite kažkur žemai, kojoms bus reikalų, nes visas miestas: kalvos kalvelės, žemyn-aukštyn. Bet vaizdai aplink pritrenkiantys ir vis norėsis fotografuoti. Reiks save gerokai suvaldyti. Mes pasivaikščioję filmo dekoracijas primenančiomis miestelio gatvėmis ir aplankę garsiąsias Montalcino baznyčias – St.Egidio (XIV a.), Šv.Augustino (XIII-XIV a.), San Salvatore Katedrą (XIX a.) – pasukome į jaukią Piazza Del Popolo, kur kavinėje (FIASCHETTERIA ITALIANA, CAFFE 1888) su vaizdu į Montalcino bokštą su laikrodžiu, užsisakėme…baltojo vyno. Mandagus padavėjas dar kartą pasitikslino – buvo karšta, tad tikrai norėjosi būtent baltojo. Kadangi Italijoje tokiu metu iki vakarienės yra aperityvo metas, mes labai taikliai pataikėme. Buvo valgę tik pusryčius, tad nudžiugome, nes kartu su vynu nuostabiose taurėse ant mūsų stalo stebuklingai atsirado ir užkandžiai – brushettos ir apvalūs sausainukai su saulėje džiovintų pomidorių tyre viduje. Tokia aperityvo formulė mums buvo labai į temą! Po kelių pirmų gurkšnių nutarėme paklausti mūsų kelionės draugo Gemini, kodėl nustebinome montalčinietį su baltojo vyno (šis, beje, buvo nuostabus!) prašymu ir – O, Dievai – pasirodo, Montalcino yra visame pasaulyje garsus savo raudonu vynu – Brunello Di Montalcino! Taisome klaidą ir antras mūsų užsakymas jau labai taiklus – vynas buvo dar skoningesnis ir dar malonesnis gomuriui. Laikas tiksėjo, mūsų kalboms nebuvo pabaigos, bet po valandėlės pakilome…Visai šalia miniatiūrinėje vyno parduotuvėlėje pas malonų senyvo amžiaus italą nusipirkome butelį gero Brunello į kelionę (36 eur, bet kainos čia už butelį nuo 24 eur iki…kiek įsivaizduojate).
Supratome, kad vyno degustacijos Montalcino kaimelyje yra privalomos. Mes degustavome savarankiškai, pasikliaudami vietinių baarmenų parinkimu. Ir buvo tobula.
Beje, per metus 5.500 gyventojų miestuką ant kalvos aplanko…2 mln gyventojų! Mes daug jų nematėme – dar ne atostogų sezonas italams, kurie irgi daug keliauja po savo šalį. Bet nepaisant tiek svečių, miestukas tuštėja ir čia nesunkiai galima įsigyti būstą. Pigus nebus, nes vieta graži!
Vakarėjant leidžiamės nuo Montalcino kalvos – Toskanos vaizdai saulei pamažu slepiantis už kalvų tiesiog akina. Mėgaujamės. Pravažiuojame dar vieną mažiuką viduramžišką kaimelę – galite irgi užsukti: San Quirico d’Orcia. Pilaičių, bokštelių – pilna Toskana!
Šešta diena. Grand Hotel Terme-Val D'Orcia-Montepulciano-Podere Belvedere sodyba ir vaizdai-Pienza-San Quirico d'Orcia-Bagno Vignoni-Castiglione d'Orcia-Cortona-SP 88 kelias-Perugia (jau Umbrija!)-La Locanda dei Golosi (Bosco)
Keista pirmadienį leisti taip be streso, atostoginiu ritmu. Kad diena italams prasidėjo anksčiau girdime pro viešbučio langus (beje, jei galite tokio spa centro išvengti – taip ir padarykite: jei internete nuotraukose nuimtumėt gerokai makiažo, jas pakeistumėt įamžinę realybę su senoliais baseinais, surūdijusiais kranais, lagaminų nutrankytomis sienomis, suplyšusiais kilimais, nemaloniu nešvaros jausmu, – tai būtų būtent tas Grand Spa; mes tikrai esame išlepinti gražių, subtilių, jaukių spa centrų).
Šiandien laukia Val D’Orcia, Unesco saugomi slėniai ir viskas aplink! Maršrutas:
Grand Hotel Terme (Piazza Italia, 8, 53042 Chianciano Terme SI) – Montepulciano – Podere Belvedere sodyba ir vaizdai (Loc.Belvedere, 1, 53049 Montefollonico SI) – Pienza – San Quirico d’Orcia (SP146 kelias!) – Bagno Vignoni – Castiglione d’Orcia – Cortona – SP 88 kelias (Via della Montagna, 11-17, 53045 Montepulciano SI)-Perugia
Patarimas: važiuokite žymiuoju Strada dei cipressi di Monticchiello keliuku (SP 88, 53026 Monticchiello di Pienza) ir antras – važiuokite iki Podere Belvedere sodybos ir mėgaukitės vaizdais (SP146, 6A, 53027 San Quirico D’orcia).
Nuo Cortona Perugia link yra garsusis Umbrijos regiono ežeras Trasimeno. Kadangi tiesiginio priėjimo prie jūros regionas neturi, džiaugiasi šiuo smaragdinio vandens milžinu. Matėme jį ne kartą pravažiuodami.
Bus pridėtas pilnas aprašymas (tiksliau, visos emocijos ir rekomendacijos).
Nakvynė nuostabiame La Locanda dei Golosi (Bosco, netoli Perugia, pakeliui į Asyžių). Rekomenduoju. Labai malonus sutikimas, graži aplinka, pilna gėlių ir nuostabus baseinas, iš kurio sunkiai kitą rytą išsikrapčiau. Labai geri pusryčiai.
Septinta diena. La Locanda dei Golosi (Bosco)-Asyžius (Assisi)-kelias SP240 (būtinai)-Gubbio-Urbino-Hotel La Meridiana (netoli Urbino)
Bus pridėtas pilnas aprašymas (tiksliau, visos emocijos ir rekomendacijos)
Maršrutas: La Locanda dei Golosi (Bosco)-Asyžius (Assisi)-kelias SP240 (būtinai)-Gubbio-Urbino (jau Marche regionas Italijoje)-Hotel La Meridiana (netoli Urbino)
Nakvynė „Hotel La Meridiana” netoli Urbino – gavome visiškai naują kambarį naujame viešbutuko pastate su nuostabiu vaizdu į kalvas. Bet senoji dalis labai ekonominė, o kontingentas – aš gal buvau vienintelė moteris, o šiai italai-vilkikų ir panašių transporto priemonių vairuotojai. Nebuvo malonu. Nuo baseino taip trenkė chloru, kad nutarėme išvengti. Nors jis buvo. Buvo ir parkingas. Buvo ir gražus vaizdas į tolumoje esantį Urbino. Bet gal verta rinktis kitą. Beje, pigus nebuvo! (93 eur, su pusryčiais).
Aštunta diena. Urbino-Cerreto di Spoleto-Norcia-Castelluccio-Castelsantangelo sul Nera-Preci-Agriturismo Le Sorgenti (Norcia)
Po nekokių pusryčių „Hotel La Meridiana” ir kiek pasimakalavę aplinkiniais keliais, nes pirmiausia važiavome Adrijos jūros kryptimi, bet sustoję vienoje pakelės degalinėje espresso, daugiau paskaitėme ir planas pasikeitė. Gražių paplūdimių matysime Apulijoje, tad šiandien sukame į kalnus. Kuo daugiau skaitėme, tuo geriau supratome, kad Monti Sibillini nacionalinis parkas yra kur kas geresnis pasirinkimas. „Gūglinu” apie „the best scenic roads” – net 6 ratai! Renkamės maždaug nuo Spoleto iki Norcios ir dar toliau iki Castelsantangelo sul Nera. Galite ir kitokius pasirinkti – daugiau čia.
Monti Sibillini nacionalinis parkas yra padalintas tarp Umbrijos ir rytinėje pusėje esančio kaimyninio Marke (Marche) regiono.
Įkurtas 1993 metais, parkas užima 697 kvadratinių kilometrų plotą, o aukščiausias jo taškas – Monte Vettore viršūnė – siekia 2 476 metrus virš jūros lygio.
Netoliese esantys lankytini objektai: spalvingasis Kastelučijas (Castelluccio) Piano Grande lygumoje, Norčia (Norcia), Prečis (Preci), Selanas (Sellano) ir Čeretas di Spoletas (Cerreto di Spoleto).
Mes pasidarėme naują maršrutą ir juo pajudame apie 12 val. dienos: Urbino – Cerreto di Spoleto – Norcia – Castelluccio – Castelsantangelo sul Nera – Preci.
Kelias SS3 vingiuojasi nuostabiausiais peizažais – verta pravažiuoti. Nors Umbrija, turistų mažiau, bet vaizdais nenusileidžia turistų pamiltai Toskanai. Nesistebim – važiuojame pro Parco Regionale del Monte Cucco.
Bus pridėtas pilnas aprašymas (tiksliau, visos emocijos ir rekomendacijos) – viena nuostabiausių patirčių gyvenime.
Nakvynė kalnuose: labai rekomenduoju „Agriturismo Le Sorgenti” (Loc. Casali Legogne, 06046 Norcia PG): atvykę sutikom Alesio, jis mums viską greit organizavo ir gavome kambarį 40 eur pigiau, nei booking.com svetainėje (80 eur/naktis su pusryčiais nuostabiausiame peizaže). Rekomnduoju, o tada – dar kartą rekomenduoju. Jaunam vaikinukui ūkininkui galima skambinti ir tartis: +39 333 615 2324.
Devinta diena. Agriturismo Le Sorgenti (Norcia)-L'Aquila-Santo Stefano di Sessanio-Church Santa Maria della Pietà-Calascio-Lesina
Po tokios nuostabios dienos kaip vakar mes ir vėl nenorime prie jūros – liekame Apeninuose. Šiandien suksime į Gran Sasso nacionalinį parką. Gal pasinaudosite šiuo 5 dienų maršrutu – mes patys skaitėme, bet tiek laiko nenorėjome skirti, tad improvizavome.
Pirminis maršrutas: Norcia-L’Aquila (Basilica of San Bernardino, Via S. Bernardino, 67100 L’Aquila AQ)-Fonte Cerreto-Church Santa Maria della Pietà, Rocca 67020, Calascio AQ-Rocca Calascio-Agriturismo Masseria Cannella (Lesina).
Bus pridėtas pilnas aprašymas (tiksliau, visos emocijos ir rekomendacijos).
Nakvynė nuostabiame „Agriturismo Masseria Cannella” (Strada provinciale 35 Chilometro 22, Lesina, 71010, Italy) pas Giovanni, su kuriuo praplepėjome iki pirmos nakties. Vieta graži, ant kelio Gargano nacionalinio parko kryptimi. Didelis pastatas, jaukiai suplanuotas ir ilgesniam laikui pasiliekantiems svečiams su bendromis erdvėmis, tarkime, knygai paskaityti ar dirbti. Netoliese – paplūdimiai, Lesinos uostelis. Lesina mums nepadarė tokio įspūdžio kaip nuostabi nakvynės vieta. Didelis kambarys, patogios lovos, maistas tradicinis itališkas, naminis ir tiesiog pasakiškas – šviežias, subtiliai prieskoniuotas ir pilnas meilės. Čia atvykę valgėme nuostabiausią, Michelin žvaigždučių vertą vakarienę (dviems 56 eur): skirtingos ūkyje užaugintos ir lengvai pačirškintos daržovės, alyvuogės, burnoje tirpstanti rikota ir šviežiausia „Buffalo mozzarella“ (tai ypatinga mocarelos rūšis, gaminama ne iš karvės pieno, kaip įprasta daugeliu atvejų, o iš buivolų (konkrečiai – Italijos Viduržemio jūros buivolų) pieno. Ši mocarela yra laikoma aukštesnės kokybės: ji yra švelnesnė, turtingesnio skonio ir kremiškesnė nei įprasta karvės pieno mocarela). Apie naminius makaronus – Saulius valgė su skaniausiu pasaulyje pomidorų padažu, aš mažiau tipinius – su šparagų padažu, švelnios mėsytės gabaliukais ir…riešutais – galiu įvertinti taip: čia suvalgiau skaniausią savo gyvenime „pastą”. Vieno dėl jos galima atskristi – ačiū Ryanair už skrydžius į visai netoli esančią Pescarą. Čia puikiai pailsėjome, išvažiavome susidraugavę – palikome savo kontaktus: gal Giovanni ir jo šeima – broliai, jų žmonos, vaikai – kada nors irgi iš tos pačios Pescaros atvyks į Kauną. Puikūs žmonės, kalbantys angliškai, – labai įdomu pažinti!
Dešimta diena. Lesina-Rodi Garganico-Baia di Peschici-Vieste-Foresta Umbra-Mattinata-Monte Sant'Angelo-Manfredonia-Trinitapolis
Šiandien – Gargano nacionalinis parkas: supratome, kad miestų miestelių mums šioje kelionėje pakanka (jų dar ir bus), tad ieškome gamtos atradimų.
Bus pridėtas pilnas aprašymas (tiksliau, visos emocijos ir rekomendacijos).
Maršrutas:
Lesina-Rodi Garganico-Baia di Peschici-Vieste-Foresta Umbra-Monte Sant’Angelo-Mattinata–Manfredonia-Trinitapolis
Screenshot
Kadangi labai sugaišome Umbros miške bei užsibuvome Monte Sant’Angelo, nakvynė buvo bet kur pakeliui – mums išpuolė labai keistame mieste, kur nesijauti labai saugiai, o ir motelio administratorius, angliškai nekalbantis italas mums tai patvirtino – teko pirkti saugomą parkavimo vietą tame viešbutuke. Paaiškėjo, kad jis visiškai naujas, gal vienas iš nedaugelio tame mieste-vaiduoklyje – kambarys buvo „ledinis”, bet kondicinieriui pataupė ir visą naktį kankinomės – įsivaizduokite miegą pirtyje…O dar karts nuo karto visai šalia pralekia traukinys. Tad čia toks variantas iš nevilties, – booking.com už tą naują dvivietį kambarį norėjo 110 eur, mes atvykę sutarėme už 80 su parkavimo vieta, bet be saldžiųjų pusryčių. Italas pažadėjo kavos. Derybos užtruko gal valandą, nes bendravome su Google Translate. Šio „Holygold Suite” nerekomenduoju, nebent taip gautųsi kaip mums.
Vienuolikta diena. Trinitapolis-Baris-Abbazia di San Vito-Polignano a Mare-Alberobello
Šeštadienis. Iš keistojo Trinitapolio gerais kelias skriejame iki Bario. Kadangi prabundu 5-6 ryto, galiu skaityti ir ruošti dienos maršrutą – tad pradžioje jis buvo toks, bet dienos eigoje sumažėjo ir supaprastėjo: kai kur norėjosi pabūti ilgiau, kai kur nebesinorėjo išvis dėl sunkiai tiek dienų iš eilės nemažėjančios kaitros. Šlapias vaikštai nuo pietų iki vakaro ir nebepadeda nei šalti gėrimai, nei Italijos grožiai. Pirminį šios dienos keliavimo planą būtume įvykdę be vargo ir skubos, bet karštis trenkė į galvas, abu pasijutome išvargę ir gana anksti atsidūrėme savo išsinuomuotame trulyje, kur galėjome pailsėti, o Arbetobelą lankyti jau visai vakarėjant, kai tampa įmanoma kvėpuoti ir viskuo džiaugtis pilna krūtine.
Palieku jums čia pirminį mūsų dienos maršrutą (nors ir turėjome progų, bet jūroje nesimaudėme):
Baris – Abbazia di San Vito (maudytis galima, akmenuota, bet gražu) – Polignano a Mare (Parkingas: Viale Trieste, 70044 Polignano a Mare BA, Italia)-Monopoli-Arbelobbelo (parkingas: Via Indipendenza, 70011 Alberobello BA, Italy)-Locorotondo (parkingas: SP162, 1, 70010 Locorotondo BA, Italy)-Ostuni (parkingas: Via Giosuè Pinto, 27, 72017 Ostuni BR, Italy)
Važiavome taip: Trinitapolis-Baris-Abbazia di San Vito-Polignano a Mare (tik pasigrožėjome per langus, grįšime rytoj)-Alberobello.
Baris. Nieko nesitikėjau, bet supratau, kad klydau – yra tiesioginis skrydis, tad rekomenduoju trumpam savaitgaliu vien dėl šio miesto atlėkti iš Lietuvos: vertas dėmesio! Lankyti jį labai lengva. Galite paskaityti šį keliautojo aprašymą.
Atvykdami automobiliu, parkuojamės GestiPark, kuris yra Piazza Cesare Battisti – naujas, patogus, modernus ir vos 15 min iki centrinės miesto dalies. Žinoma, galima bandyti surasti vietą palei miesto sieną prie vandens, bet Baryje laisvą vietelę mašinai nėra lengva rasti.
Nuo parkingo sukome iki Bari Vecchia, Viduramžiškos miesto dalies, apjuostos įspūdinga akmenų siena. O ten tiesiog, kaip įprasta Italijoje, pasiklydome siaurose gatvelėse. Labai fotogeniška miesto dalis. Trumpam stabtelim prie moteriškių, tradiciškai rankomis gaminančiomis Apulijos regiono makaronus – orecchiette. Jie čia iškart ir parduodami.
Ieškome Šv. Mikalojaus bazilikos. Tai vienas įspūdingiausių ir svarbiausių religinių pastatų Italijoje. Bazilika yra skirta Šv. Mikalojui iš Myros. Mums šioje bazilikoje norėjosi pamatyti Bonos Sforcos kapą. Moters, kuri naujovėmis praturtino Lietuvą. Važiuodami skaitėme jos gyvenimo istoriją – na, ir gyvenimas! Bazilikoje pataikėme ir į įspūdingas itališkas vestuves – šimtai išsipuošusių žmonių ir karabinierių, nes vedė vienas jų! Nepraleiskite bazilikos požemių – ten ilsisi pats Šv.Mikalojus, keliautojų, kalinių, vargšų bei vaikų globėjas. Būdamas labai turtingas Mikalojus savo turtą dalindavo skurdžiai gyvenantiems. Jis, vaikščiodamas naktimis miestelio gatvėmis, per tvorą permesdavo įvairias dovanas neturtingiesiems. Štai, iš kur kilo Kalėdų Senelio ir dovanojimo tradicija!
Nepraleiskite ir San Sabino Katedros: nors lankymas yra mokamas, bet tikrai verta.
Būtinai išlįskite iš miesto sienų prie jūros, kur vingiuoja Bario pakrantės promenada – Lungomare di Bari – puiki vieta pasigrožėti Adrijos jūra.
Beje, Baryje yra vieta, kurioje ypatingai pagerbtas Lietuvos vardas, – „Via Lituania“. Ši gatvė buvo pavadinta Lietuvos vardo tūkstantmečio minėjimo proga, simbolizuojant tvirtus ir ilgalaikius ryšius tarp Lietuvos ir Italijos.
Bario paplūdimiai, jei norėsite maudytis: be žmonių pamėgto Pane e Pomodoro dar yra Lido San Giovanni: šiek tiek toliau nuo centro, garsėja krištolo skaidrumo vandeniu bei baltu smėliu. Dar vienas – Cala San Cataldo. Tai mažas įlankos paplūdimys apsuptas uolų – tinka ir mėgėjams panardyti.
Eidami atgal parkingo link stabtelėjome pakelės kavinukėje „Caffe Portineria” – visiškai vietinių ir pavalgėme savo pusryčius-pietus. Buvo labai naminiai ir skanūs – pagaliau gavau dubenį išsvajotų salotų.
Iš Bario sukome Polignano a Mare kryptimi, – sustojome Abbazia di San Vito. Tvoskė nepakeliamas karštis. Bandėme privažiuoti maksimaliai arti vienuolyno, bet šeštadienį rasti nors menką vietelę šiame vienuolyno kaimelyje nebuvo jokių galimybių. Mašiną palikome už kokių 800 m pas žmogelį, kuriam sumokėjome 6 eur. Už tą sumą galėjome čia būti visą parą, o mums reikėjo tik valandos. Labai instagraminė vieta ir, tikiu, atvykus pavasarį ar rudenį, kuomet mažiau žmonių, mums čia būtų labai patikę. O dabar…Pagailo vienuolyno, kurio kadaise buvusi rami aplinka su žvejų kaimeliu tapo minių su „maudymukais” ir komerciniais kateriais pramogų parku. Bet, kaip sakau, jei būsite ne vasarą, būtinai čia atvažiuokite. Peizažas, uolos, jūros smaraginis vanduo ir didžiulis vienuolynas ant kranto maloniai nustebins.
Polignano a Mare parkinge bandėme atšalti, – po tiek dienų karštyje atėjo kelionės krizė. Net galvojome, kad ištiko šiluminis smūgis. Polignano atrodė labai gražus, bet jau ne mūsų jėgoms. Sukome į savo trulių namelį – ten ilsimės, o tada spręsime, kas toliau.
Nakvynė trulyje Bed and Breakfast Trulli San Leonardo (Contrada San Leonardo 1, 70011 Alberobello, Italy) buvo vienas maloniausių kelionės patyrimų. Nebuvo mūsų asmeninis trulis pats mažiausias – jame tilpo ir virtuvėlė su stogeliu-smaigaliuku, ir toks pat miegamasis, ir vonia. Nustebome, kaip jauku jame, kaip puikiai nameliukas išlaiko vėsumą. Ir kiek daug meilės savininkai įdėjo į įrengimą ir svarbias smulkmenas. Šalia trulio yra itališkas vandens pramogų parkas – nedidelis, bet mums atvykus apie 17 val. buvo pilnas klegesio ir šurmulio – mes galėjome ten maudytis nemokamai kaip trulio gyventojai. Apie 18:00 vandens pramogos nutyla ir čia įsivyrauja ramybė. Ilsimės ir jau visai vakarop gurgiančiais pilvais nuvažiuojame iki vakarėjančio Arbelobelo. Saulė leidosi greitai ir mes beveik nespėjome įamžinti garsiojo truliu miestelio saulėlydžio fone. Pasivaikščioti vakare buvo nuostabu. Tikrai buvome ne vieni – juk šeštadienis! Pagrindinė miesto aikštė tieiog ošė. Bet pabėgti nuo žmonių minios lengva – tiesiog sukite į bet kurią miestelio gatvelę ir keliaukite jomis visai vienas.
Truliuose įrengtos suvenyrų parduotuvės, vyninės, kavinukės – vietinių išradingumui ir fantazijai nėra lygių. Įėjimai dažnai išpuošti gėlėmis, keramikos ar odos dirbiniais.
Dvylikta diena. Arbelobbelo-Locorotondo-Polignano a Mare-Monopoli-Ostuni-San Foca (Agroturismo Antares)
Bus pridėtas pilnas aprašymas (tiksliau, visos emocijos ir rekomendacijos).
Arbelobbelo – Locorotondo (parkingas: SP162, 1, 70010 Locorotondo BA, Italy)-Polignano a Mare (Parkingas: Viale Trieste, 70044 Polignano a Mare BA, Italia)-Monopoli-Ostuni (parkingas: Via Giosuè Pinto, 27, 72017 Ostuni BR, Italy)-San Foca
Nakvynė: Agroturismo Antares (84,5 eur su pusryčiais dviems, Sp 145 km 3, 73026 San Foca, Italy).
Trylikta diena. San Foca-Lecce-Cave of Poetry-Torre dell'Orso-Otranto-Santa Cesarea Terme-Spiaggia di Pescoluse (Maldive del Salento)-Caipiriña Beach-Matera
Bus pridėtas pilnas aprašymas (tiksliau, visos emocijos ir rekomendacijos).
Pirmadienis – apvažiuosime kulniuką ir suksime Materos link. Vėl laukia plius 34, – planuojamės paplūdimius ir tikimės, kad bus mažiau žmonių, nes pirmadienis.
Pirminis planas: San Foca-Lecce-Cave of Poetry-Torre dell’Orso-Otranto-Santa Cesarea Terme-Spiaggia di Pescoluse (Maldive del Salento)-Caipiriña Beach-Matera
Pasiekėme Materą ir nakvynę netoliese: Agroturismo Nonna Rosa.
Keturliokita diena. Matera-Gravina-Montefredane
Bus pridėtas pilnas aprašymas (tiksliau, visos emocijos ir rekomendacijos).
Matera (man Bondo miestas, kurį norėjau pamatyti). Tad čia esam ir keliaujam:
- Parcheggio Via Lucana, Via Pasquale Vena
- Piazzetta Pascoli
- Sasso Caveoso, Piazza S. Pietro Caveoso
- Casa Grotta nei Sassi di Matera (Vico Solitario, 11, 75100 Matera MT, Italy)
- Church of Saint Mary of Idris (Via Madonna dell’Idris, 75100 Matera MT, Italy)
-
Chiesa di San Pietro Caveoso, Piazza S. Pietro Caveoso, 75100 Matera MT, Italy
-
Chiesa di Santa Lucia alle Malve – Casa Noha (Recinto Cavone, 9, 75100 Matera MT, Italy
-
Cathedral of Maria Santissima of the Bruna & Sant’Eustachio, Piazza Duomo, 75100 Matera MT, Italy
-
Church of Saint Peter ‘Barisano’, Via S. Pietro Barisano, 75100 Matera MT, Italy
-
Belvedere Luigi Guerricchio (Belvedere dei Tre Archi), Piazza Vittorio Veneto, 75100 Matera MT, Italy
-
Palombaro lungo, Piazza Vittorio Veneto, 75100 Matera MT, Italy
-
Materasum: Recinto XX Settembre, 7, 75100 Matera MT, Italy
-
Parcheggio Via Lucana, Via Pasquale Vena
Gravina: apžiūrėjome Bondo filmo lokaciją. Labai įdomu, rekomenduoju nuvykti, jei ta kryptis.
Apskritai, Matera-Gravina kelias nuostabus savo peizažais – kerti tai Apulijos, tai Bazilikatos regionų sienas. Išskirtinai gražūs vaizdai.
Nakvynė kalnuose – Villa Noemi (Contrada Bosco della Corte, 83030 Montefredane, Italy).
Penkiolikta diena. Montefredane-Panicale-Orvieto
Bus pridėtas pilnas aprašymas (tiksliau, visos emocijos ir rekomendacijos).
Šiandien diena skirta važiavimui – nutarėme keisti planus ir aplenkti Scalea, Pompėją, Neapolį. Šaukė Umbrija – abu jautėme, kad kelionės pabaigai reikia tokio grožio ir tokio jausmo. Tad iš keistosios vietos kažkokioje Manfredonijoje, tiesiog įsivedėme Google Maps „Perugia” ir pajudėjome. Kelias laukia ilgas, nors ir nevarginantis – mokami Italijos keliai yra tvarkingi.
Pralėkėme Italijos Kampanijos regioną – nesitikėjome tiek žalumos, tiek kalnų ir tokio tankio žmonių ant tų kalvų ir slėniuose. Kampanijai dedame didelį pliusą dėl jos grožio – kada nors reikės rimčiau pasidomėti.
Gerokai popiet jau vėl „laipiojom” Umbrijos kalvomis. Iškart abu labiau šypsotis pradėjome. Vakare stabtelėjome 500 gyventojų turinčiame Panicale kaimelyje ant kalvos su vaizdu į Umbrijos pasididžiavimą – Trasimeno ežerą. Miestukas neišlepintas turistų – malonu pasivaikščioti akmenimis grįstomis Viduramžių miesto gatvėse. O jų pagrindinė bažnyčia – vien dėl jos galima atvažiuoti.
Tada – Orvieto.
Važiuodami booking’e praleidome nemažai laiko – ieškojome vietos, kuri galėtų būti Umbrijoje. paskutinėms 3 atostogų naktims ir atitiktų mūsų kriterijus: parkingas, agroturizmas, baseinas, nesusigalvota kaina, pusryčiai. Nors jau kiek atvėso ir baseinas nebebuvo esminis (dieną plius 26, vakare apie 20) punktas, bet vis tiek – gera paplaukioti saulei tekant. Pasirinkome „Le Macchie” (Vocabolo Macchie 143, 05023 Baschi, Italy) netoli Orvieto – irgi kalnuose. Gavome didžiulius apartamentus – dviejų kambarių butuką, įrengtą pagal visus italų nonnų standartus. Nei blogai, nei gerai, bet kvapas, kuomet įėjome, pritrenkė. Eina sau, tik pamanėme. Žinoti, kad pas tave atvažiuoja svečiai ir net neužeiti, nepravėdinti. Nieko nesuprantu. Šios vietos įvertinimas labai aukštas, čia tvarkosi maždaug 60 metų pora ir lyg ne mums mokyti…Nesmagus dalykas, kai lūkesčiai subliūkšta, o realybė ne visai atitinka matytą paveiksliukuose. Mažai tokių pasitaikė šioje kelionėje. Abu supratome, kad kitai nakčiai teks ir vėl ieškoti naujos vietos.
Šešiolikta diena. Baschi-kelias SP209-Rasiglia-Spello-Assisi
Bus pridėtas pilnas aprašymas (tiksliau, visos emocijos ir rekomendacijos).
Iš La Macchie – po Umbriją. Ieškojome, kur dar nebuvome buvę – kai kurie keliai pasikartojo, bet kalnuose sugrįžti buvo malonumas.
Važiavome gražiuoju kalnų keliu SP209, tada sukome iki Rasiglia, Spello ir Asyžiaus (Assisi).
Nakvynė gražiausioje ir mieliausioje vietoje ant kalno šlaito – rekomenduoju „B&B Cantico Delle Creature” (Via Cantico Delle Creature 5, 06081 Assisi, Italy).
Septyniolikta diena. Asyžius-Rome Ciampini
Bus pridėtas pilnas aprašymas (tiksliau, visos emocijos ir rekomendacijos).
Šiandien antrąkart Asyžius ir Umbrijos slėniais be jokio plano – dar viena lengvo poilsio ir gero maisto diena. Reikia viską dar kartą išragauti – krousanas ir pyragai viešbutuke buvo, dar liko pasta ir gelato. Toks mano noras. Vakar buvo nuostabūs gnocci, vakarienė dviese prie namuko su Brunello vynu ir sūriu.
Rezervavome nakvynę prie oro uosto „Residenza d’Epoca Pietra Di Ponente” (Via Doganale 14/A, 00043 Ciampino, Italy).