Raktas į Italijos pažinimą: Sicilija (dviese aplink fantastiško grožio salą)
Pirma diena. Vilnius - Trapani
Skrydis, automobilio nuomos niuansai ir pirmoji „agroturistico“ nakvynė
Sausio 9 d. 10:55 išskrendame iš Vilniaus į Romą su pigių skrydžių bendrove Ryanair. Jei esate jau patyrę keliautojai, žinote visus niuansus, jei su Ryanair teko mažiau keliauti, tai primenu, – bagažas turėtų tilpti į tam tikro dydžio lagaminėlį (išmatavimai 55cm x 40cm x 20cm ir ne sunkesnis nei 10kg) ir į nedidelę rankinę (35X20X20). Išvykstant 13-ai dienų tai nesudaro bėdų – susikrovus būtiniausius daiktus (skysčius pamirškite – viskas tik mini tarose) dar lieka pakankamai vietos būsimoms lauktuvėms. Rekomenduoju įsimesti namie ruoštų pakramtukų ar lengvų sumuštinių – tikrai praves, o ir sutaupysite. Lėktuve ir brangu, ir ne itin skanu.
12:40 atsiduriame tvarkingame nykštukiniame Romos Ciampini oro uoste, užkandame savo naminių sumuštinukų ir toliau stumiame laiką: slampinėjame, skaitome, privaloma tvarka net kelis kartus išgeriame ir itališko espresso, ir cappuccino – tiesiog ilsimės ir ramiai laukiame skrydžio į Trapani Sicilijoje. Laukimas gana ilgas – jei pirksite tokius pat skrydžio bilietus, nusiteikite panuobodžiauti. Aplink oro uostą laukai, plačios gatvės, kuriomis pralekia viena kita mašina – jokių pramogų neradau, gal tik paganiau akis po karinių lėktuvų parką per vielinę tvorą. Vis tiek jausmas buvo geras – išvykus iš lietuviškos žiemos, čia vis dar žydėjo gėlės ir čiauškėjo paukščiai. Striukės užsisegti neteko, vėl prireikė akinių nuo saulės – tai maloniai nuteikė. Pats oro uostas mažiukas, bet yra kelios kavinukės, parduotuvėlės – jų asortimentą per netrumpą laukimo laiką galima mintinai išmokti.
Pagaliau 19:25 išskrendame ir jau 20:40 pasiekiame kelionės tikslą – Trapani. Kadangi turime tik rankinius bagažus – iškart sukame pagal iš anksto gautas instrukcijas automobilių nuomos link. Žinome, kad mus turi paimti ir kažkur nuvežti, nes mūsų automobiliuko oro uoste nėra. Palaukę 20min, prisiminėme, kas yra rašoma ir pasakojama apie italus, supratome, kad laukti beprasmiška, – nutarėme paskambinti. Atsiliepė energingas Roberto ir linksmai pareiškė, kad laukė mūsų skambučio! Valio! Vadinasi, kol kas viskas sklandžiai – nesinorėtų atvykus vėlų vakarą į oro uostą kažkur laukų plynėje, susidurti su netikėtumais. Dar už 10min mes jau sėdėjome tamsios spalvos naujutėlaičiame Fiat Punto ir vykome pildyti dokumentų – mašiną buvome užsisakę internetu dar Vilniuje (Fiat Panda or similar). Ačiū jau buvusiems Sicilijoje ir žinojusiems visas nuomos subtilybes už patarimus. Nes tokio keblaus ir neaiškaus auto nuomos rebuso dar nebuvom sprendę. Apie tai galima atskirą traktatą parašyti. Bet viską išsiaiškinus, pasitelkus draugų žinias (geriausia, jei jie draudimo specialistai Lietuvoje ir keliavę nuomuota mašinyte Italijoje), galima įveikti ir tai. Tik keli mano patarimai: stebėkite nuomos kainas internete (aš naudojausi http://www.economycarrentals.com, nors sekiau ir http://www.autoeurope.com/, ir http://www.europcar.com/, peržiūrėjau ir vietinių bendrovių pasiūlymus (tik, deja, apie jas daug prastų atsiliepimų), ir labiau žinomų nuomų, tokių kaip Hertz, Avis, Sixt puslapius. Galiausia, apsistojau ties http://www.economycarrentals.com. Geriausios kainos pasiūlymas buvo likus maždaug savaitei iki pirmos nuomos dienos – taip man sakė ir jau ankščiau keliavę lietuviai, vadinasi, bent tiek tikrai išlaukite. Labai atidžiai stebėkite, kas įskaičiuota į kainą – čia prasideda aukštasis pilotažas. Svarbiausia, kad būtų:
- privalomasis civilines atsakomybes draudimas, angliskai TPL – Third Party Liability Insurance;
- draudimas avarijos atveju, angliskai CDW – Collision Damage Waiver;
- draudimas vagystės atveju, angliskai TI – Theft Insurance arba TW – Theft waiver.
2 ir 3 poziciju draudimai standartiniame pakete yra su franšizėmis/išskaitomis (nuo 600EUR iki 2.000EUR) priklausomai nuo automobilio klasės ir modelio. Franšizė/išskaita – tai pinigų suma, kurią nuomos ar draudimo kompanija neišmoka atsitikus draudimo ivykiui. Todėl nuomos kompanijos franšizės/išskaitos dydį visada įšaldo (depozitas) kreditinėje kortelėje nuomos laikotarpiui. Todėl privalote turėti kreditinę su tokia suma. Ar ją įnešite, ar turėsite kredito limitą – nesvarbu kaip, bet tokia suma kelionės laikui, bus reikalinga. Atvykus paimti mašinos, nuomos kompanija iškart pasiūlė franšizės/išskaitos draudimą (Excess Insurance). Šio draudimo kaina labai priklauso nuo ES šalies, t.y. nuo 5EUR iki 30EUR dienai. Sicilijoje ji siekia maksimalią sumą – toks draudimas reikštų, kad dėl mašinos mes tampame BEVEIK ramūs, kas benutiktų, bet…tada nuoma pasidaro ne tokia ir pigi. Kodėl „beveik“?? Todėl, kad ir toks draudimas bebūtų, jis dažnai neapima padangų, stiklų, stogo ir dugno draudimų ir atvykus į nuomos kompaniją jie pareiškia, kad šios draudimo rizikos neapdraustos ir reikia papildomo draudimo (stiklams, padangoms ir t.t.). Todėl mes tiesiog nuomavome mašiną geriausia mums kaina, žiūrėjome, kad būtų mano suminėti 3 punktai viršuje ir ėmėme papildomą draudimą ne nuomos kompanijoje Sicilijoje, bet tokia veikla besiverčiančiose įmonėse. Draudimą, kuris galioja bet kurioje Europos šalyje metams ir už panašią kainą, nei būtume sumokeję Trapani vos 10-ies dienų nuomai. Svetainėje https://www.icarhireinsurance.com toks draudimas mums kainavo 39,99 svarai. Jų yra ir daugiau: laimei, mums joks įvykis nenutiko, tad negalime nieko nei gero, nei bloga pasakyti apie šių draudikų darbą. Mano patarimas – labai atidžiai drauskitės, rimtai žiūrėkite į automobilio nuomą ir draudimą, nes tuos itališko vairavimo ypatumus, kuriuos per 10 dienų keliaudami ir vairuodami patyrėme savo kailiu, verta apdrausti visais įmanomais būdais. Net didžiausias asas čia nėra apsaugotas nuo kelyje atsipūtusių siciliečių. Kai tu keliauji ne savo mašina, o aplink matai 99% automobilių, kurie yra įmantriausiais būdais aplamdyti, nukarusiais veidrodėliais, sumaitotais bamperiais, pradedi abejoti, kad būsi tuo vieninteliu Sicilijoje, kuris to išvengs…Nepajėgiau neįsiplėsti apie nuomą, nes man asmeniškai tai buvo sudėtingiausia kelionės planavimo dalis. Kai pradėsite žiūrėti patys, suprasite, apie ką čia aš – lig tol tai nekeldavo klausimų ir man. Negaliu praleisti dar vieno patarimo – geromis kainomis Sicilijoje nuomuojamas saldaininis FIAT500, net jei abejojate, imkite jį – jausitės tikru siciliečiu. Jų daug, jie nauji, visokiausių spalvų, dauguma irgi gerokai pabraižyti, bet atrodo lyg sukurti šiai salai. Mes pasinaudojome Fiat Punto, kuris mus visa kelionę stebino savo subtiliais ekonomiškais miesto režimais, staiga tyliai išsijungiančiu varikliu, bet paspaudus sankabą vėl ramiai veikiančiu, sugebėjimu puikiai įsiropšti į nepatogiausias įkalnes, kai reikia, ir skrieti greitkeliais. Nesame mini mašinyčių fanai (nors šio FIAT tuo tradiciniu mini ir nepavadinsi), bet Sicilijoje jos puikiai tinka. Na, nebent žiema pasitaikytų kitokia – su sniegu…Atvirutėse matėme, kad nutinka ir taip. Žinoma, geriausias variantas būtų mažas džipukas – Sicilijoje nedaug tokių matėme. Tiesiog reikia, kad jis būtų kompaktiškas ir įsipaišytų į siaurus posūkius, bet būtinai aukštesnis dėl keistų formų šaligatvių briaunų ir pajėgus ropštis kalnuose bei manevringas staigiuose viražuose.
Prirašiau daug ir visko, nors nuo tos minutės, kai Roberto mus pasiėmė oro uoste iki išvykimo iš jų aptvertos automobilių aikštelės ir iš konteinerio padaryto švaraus ofisiuko su FireFly ženklu (vietos Hertz atstovas, kaip paaiškėjo) tepraėjo ne daugiau nei pusvalandis. Mūsų paklausė, kurlink mes sukame, davė žemėlapį, kuris lydėjo visa kelionę ir į Lietuvą grįžo gausiai primargintas mano komentarais (vienas vaikų taikliai pastebėjo, kad daugiausia ten tokių žodelių kaip “wow”, “10 balų”, “must see”, “amazing” ir pan.), pažymėjo jame mūsų pirmos nakvynės vietą ir mes linksmai atsisveikinome. Likome vieni tamsoje, – vietovė atrodė daug keisčiau nei Vilniaus stoties rajonas…Pabirę netvarkingi namai, apleisti laukai, alyvuogių plantacijos, nemažai šiukšlių visur, bet mums niekas negadino nuotaikos – juk atostogos.
Dar Lietuvoje mano bendrakeleivis buvo pasirūpinęs GPS išmaniajam telefonui – internetas tam visai nereikalingas, jis nematomais ir man nesuvokiamais ryšiais jungiasi su kosminiais palydovais. Todėl net ir gūdžiame “the hell knows where” Trapani regione vėlyvą vakarą (greičiau, jau naktį), pasiklysti nebuvo jokių galimybių. Per visa kelionę mus lydėjo SYGIC GPS (I’pad’ui ir I’phonui) – žemėlapis, visos GPS subtilybės supaprastino Sicilijos tyrinėjimą, todėl tikrai rekomenduojame (tada kainavo 29,99 eur / visa Europa).
Pasukome pirmosios vilos link (rinkau ją pagal mūsų skonį – gamtoje, toliau nuo žmonių, miestų, senoviško stiliaus): Villa Pia Cornelia, Cda Pietretagliate Strada Immacolatella, 91100 Paceco – tel. +393319314366, e-mailas: agriturismovillacornelia@gmail.com (nakvynė dviems realybėje kainavo 59 eur, nors per booking.com užsisakėme už 50 eur su pusryčiais – nenorėjome ginčytis, nes tikrai skaniai pusryčiavome, gerai pailsėjome). Tiesa, antrąkart, matyt, čia nesukčiau, nors viskas ne taip ir blogai. Tiesiog galima rasti arčiau Trapani – prie oro uosto (kelyje Marsalos link, tarkime, bet tai reikia žinoti). Vasarą šis viešbutis atveria svečiams didelį baseiną, aplink alyvuogių giraitės ir akiai mieli vaizdai. Tiesiai iš kambario išeini į sodą, kambariai aukštomis lubomis, milžiniški. Dviems tikrai per dideli. Pusryčiai sotūs: netgi su dešra ir sūriu, ne tik saldžiomis bandelėmis, kaip mėgsta italai, su šviežiai spaustomis apelsinų sultimis…Padovanoję mielai šeimininkei lietuviško šokolado (tiesa, šiame „agroturismo“ niekas nekalba angliškai ir vakare atvykę negavome nei taurės vyno, nei alaus – tik vandens:) Dar vienas mažas minusiukas – rasti vilą nebuvo paprasta net su GPS – jei ten vyksite, sekite nuorodas), mainais mums atiteko visas krepšys ką tik nuskintų citrinų, kurios lydėjo mus visą kelionę ir praversdavo salotų padažams, bet galiausia liko Sicilijoje, – išvykdami palikome jį prie vienos mažos kepyklėlės pro langą į mus smalsiai žvelgiančiai moterytei. Atsisveikinom su Villa Pia Cornelia ir lydimi šypsenų, saulės išvykome, nors pro masyvius vartus kurį laiką negalėjome išvažiuoti dėl šunų varovų ir piemenų genamos avių bandos bei vieno smalsaus avino, įsistebeilėjusio į mus. Neskubėjome, pasidavėme atostogų pradžios nuotaikai. Saulė spigino vaiskiai žydrame baltų debesų fone, žaluma ir joje besislapstantys smarkūs ir be paliovos čiauškantys paukščiai svaigino, kalnuotas peizažas, sulygiuoti alyvuogių medeliai, citrinmedžiai, tos pačios avys ir dideli balti šunys, genantys jas, – viskas liejosi į prasidedantį, mums naują Sicilijos pažinimą..
Antra diena. Marsala - Marinella - Selinunte - įsikūrimas Scopello
Pirmas maršrutas – Marsala, Marinella, Selinunte, įsikūrimas Scopello
Nuo mūsų pirmosios vilos iki MARSALA – 24 km arba 36 min kelio (pasikliauju google.maps duomenimis). Neturėjome tiksliai paruošto plano ar vietovės aprašymo – norėjosi tiesiog ramiai paslampinėti, išgerti espresso, pasigrožėti beveik griūvančiais, apleistais mažaukščių namų balkonėliais arba, atvirkščiai, prižiūrėtais ir išpuoštais spalvingais gėlių vazonais, stebėti niekur neskubančius italus, – tiesiog įsilieti į ramaus miestelio gyvenimą. Jei keliais sakiniais, Marsala – uostamiestis Sicilijos vakarinėje dalyje, Trapanio provincijoje. Joje gyvena 77.784 gyventojai. Marsala išsidėsčiusi labiausiai į vakarus nutolusiame Sicilijos salos kampe ir yra žinoma dėl Marsalos vyno, kurio mes neišmėginome, – tiesiog nebuvo tam noro. Prie pirmos gardžios picos, kurią čia ir paragavome, rinkomės vandenuką (aqua naturale itališkai). Iš miesto istorijos žinojome, kad 1860 metų gegužės 11 dieną Džiuzepė Garibaldis ir jo „tūkstantukas“ išsilaipino Marsaloje ir pradėjo savo Burbonų valdžios Sicilijoje nuvertimo kampaniją, kaip žingsnį link Italijos suvienijimo. Šiame žemėlapyje matosi, kad Marsala nuo Trapani, kur atskridome, nėra nutolusi.
Marsala pasitiko mus nuo ankstyvo ryto verdančiu nedidelio miestelio gyvenimu: pilnos kavinukės tiesiog prie baro savo ryto espresso gurkšnojančių miestelėnų, šuniukus vedžiojančių marsalėnų, atrodo, turinčių galybę laisvo laiko ir niekur neskubančių. Architektūra mums priminė Havaną, o nedidukės, bet jaukios bažnytėlės suteikė Marsalai rimtumo. Čia paragavome ir pirmos itališkos picos, čia stebėjome tikrą vietinių gyvenimą – turistų šiuo metu laiku nebuvo nei kvapo. Nepamirškite, kad italai dirba iki 12.30 ir nuo 16.30. Todėl tas metas, kai jie nedirba, yra tuščias ir tylus – mums, tiesą sakant, labai priimtinas.
Pasivaikščioję Marsaloje, pasukome SELINUNTĖS link (pagal google.maps, 55 km, 1 h kelio – man regis, kad atvažiavome anksčiau ir greičiau). Iškilusi ant kalvų romantiškoji Selinuntė buvo viena galingiausių Senovės Graikijos kolonijų. Įspūdingiausi 6 а.pr.Kr. šventyklos, skirtos Apolonui ir apimančios 270 ha plotą, griuvėsiai. Plotas gana didelis – jei esate tokių vietų gerbėjas ir norite neskubėti, skirkite daugiau laiko. Mes atvykome dieną, sutikome vienintelę porelę, traukinukai, kurie po šią teritoriją vežioja turistiniu sezonu, dabar ramiai pūpsojo po stogeliu ir laukė pavasario. Buvome vienui vieni tokios didybės apsuptyje, kurią paryškino fotografijoms tobulas oras – pro baltus kamuolinius debesis skverbėsi saulutė ir šlovingus laikus menančiai šventyklai suteikė ypatingo šventumo. Jei parašyčiau, kad netekau amo, nei kiek nepagražinčiau. Slampinėjome visai vieni, ramiai, tingiai, tiesiog neskubėdami grožėjomės istorine vieta (įėjimas 3eur). Į tokias vietas užklydus, tereikia įjungti fantaziją ir iškart išgirsite tais laikais čia gyvenusių žmonių žingsnius, moterų suknelių šiurenimą, vaikų klegesį, tylius ir paslaptingus vyrų pokalbius…
Selinuntė – saugoma archeologinė vietovė, šalia išaugo šių laikų kaimeliai, bet jokio didesnio miesto arti nėra. Gana atoki vieta, todėl ne tiek daug lankoma, juolab, kad yra mažiau turistiniame Sicilijos regione – didžiausia trauka Sicilijoje garsėja Etna, Taormina, Katanija, Sirakūzai. Tokių pavadinimų kaip Selinuntė, Segesta, Trapani, Marsala ir aš nebuvau girdėjusi, kol neatvykau čia. Bet ir ta salos dalis yra ne mažiau įdomi ir, žinoma, nepamačius jos, sakyti, kad matei Siciliją, nebūtų teisinga – Sicilija labai skirtinga ir kiekvienas jos regionas tik jam būdingomis spalvomis papildo salos paveikslą.
Visai šalia SELINUNTĖS yra MARINELLA, keistoka vietelė ant jūros kranto, kurioje verta stabtelti, išgerti kavos puodelį ir pasitikti sutemas. Nebuvome suplanavę čia užsibūti, bet saulėlydis tvinpyksiškame žvejų kaimelyje buvo geriausia, ko galėjome tikėtis vakarui. Marinellos atviruką kūrė slampinėjantys, kiek patriušę, amžiaus ir alkio išvarginti šunys (jų čia buvo ne vienas ir ne du – jie niekam nekliudė ir jų nekliudė niekas) ir į juos panašūs tamsaus gymio, senstelėję čiabuviai, paslaptingai besišnekučiuojantys ant pakrypusių suoliukų besileidžiančios saulės fone tarytum regztų kokį negerą darbelį ar tiesiog mąsliai tylintys ir nuobodžiai žvelgiantys į ramiai bangas ridenančią jūrą, tiesiog nuobodžiai stumiantys lėtas minutes. Miestelio piešinį paryškino švelniai paskutinių saulės spindulių glostomi, vienas prie kito prigludę pakrantės namukai, kurių maži, kreivi langeliai žaismingai maivėsi, kutenami spindulių, atspindėdami vandens purslus, atidarytas kaimyno langines ir puikiai žinodami, kokie jie mieli turistų akims, kokie įkvepiantys poeto plunksnai – vakarėjanti Marinella buvo magiška ir nepaprasta. Nutūpėme lauko kavinukėje “su vaizdu”, prireikė taurės gero vyno ir laiko paklausyti bangų ošimui, pasigrožėti gamtos piešiamu paveikslu ir patalpinti jo atvaizdą tame atminties lobyne, kuris pildosi keliaujant, stebint, pažįstant. Kada nors, praėjus daug metų, dėliodama vieną tobulą dieną Sicilijoje, pabaigsiu ją saulėlydžiu Marinelloje.
Nuo Marinellos sukam SEGESTA link, kryptis ta pati kaip ir Scopello, kur mes turime praleisti penkias sėslias dienas – buvo vėlu, tamsu ir šventyklos bei Segestos teatro mes nebepamatėme, atidėjome kitai dienai. Bet užtat pats miestukas ant kalvos buvo tikras mūsų kantrybės ir vairavimo įgūdžių išbandymas. Stačios ir siauros gatvės, visomis kryptimis, visais aukščiais nugulusios apdaužytomis mini mašinytėmis – kartais atrodydavo, kad stačia įkalne sustatyti automobiliai tuoj tuoj nudardės žemyn, tiesiog kažkur dugnan – apačios veik ir nematyti, perdaug statu ir tamsu. Smagiausia, jei įsirėžęs pirmu bėgiu kyli siaura gatvele į kalvą, tikėdamasis išvengti šonų nubrūžinimo ir per gatvę ramiai einančių ir beveik nesidairančių italų kliūdymo, Sygic‘as (GPS) staiga mums pasako „turn right“, šiaip ne taip pasuki ir pamatai….vos ne 90 laipsnių skardį, – Segestos gyventojams tai yra tiesiog dar viena miestelio gatvė, kur kuo ramiausiai parkuojami automobiliai (mano akims – stačiai sukabinti!). Atrodo, ėmiau žavėtis itališkų automobilių modelių rankiniais stabdžiais…Įkalnės-nuokalnės – tokia atmintin įsirėžė naktinė Segesta. Тik veiksmo filme gali pamatyti tokius vaizdus. Tokios išplėstos mano akys paskutinįkart buvo leidžiantis amerikietiškais kalneliais Paryžiaus Disneilende prieš daug metų…
Kadangi 19.00 val. vienoje Castellamare del Golfo (12km iki Scopello kaimelio) kavinukėje buvo paskirtas pasimatymas su dar Lietuvoje išsinuomuoto namuko kalnuose savininku, teko paskubėti. Su Vincenzo susirašėme sms‘ais – stebėtina, bet visai neblogai pavyko angliškai, nors dar Lietuvoje būnant apsikeitėme el.laiškais ir italas tikino, kad nemoka kitos svetimos kalbos, todėl teko kelis sakinius užsirašyti itališkai, kad nebūtų bėdų ieškant vienas kito. Žinoma, parodžiau savo lingvistinius sugebėjimus ir pirmą sms‘ą, ilgai nesvarsčiusi, išsiunčiau itališkai – nieko stebėtina, kad ir atsakymas atėjo.. itališkai. Supratau tik savo vardą. Vincenzo susitikimo vietą su savo svečiais parinkęs apgalvotai – tik įvažiavus į Castellamare švyti ta kavinukė, šalia jos – aikštelė automobiliui, o priešais – supermercado, kuris tikrai pravertė (užsipirkome maisto kelioms dienoms – norėjome gamintis patys). Namuką kalnuose (visai šalia jaukaus kaimelio Scopello, kuriame, matyt, vasarą daugiau gyvybės – dabar gi radom vieną veikiančią kavinukę su 3-imis vietiniais, karts nuo karto atvažiuojančiu karabinieriumi, ieškančiu kavos ir ramybės, bei reguliariai atidarytu paštu ir savaitgaliais veikiančia daržovių prekyviete) atradau Villa renters svetainėje. Sistema veikia puikiai – neturiu jokių nusiskundimų. 5 naktys ne sezono metu kainavo 222,61 eur. Nuo pavasario iki vėlyvo rudens čia viskas užimta – reikia pasirūpinti rezervacija iš anksto, kiek supratome, daugiausia čia atvyksta patys italai. Vincenzo namelis – dviejų dalių, pritaikytas dviems šeimoms su vaikais. Arba tokiems romantikams kaip mes – kalnai iš vienos pusės, vaizdas į jūrą – pro miegamojo langus. Kondicionierius jaukiai pašildydavo vakarais, nes vis tik žiemą jie vėsoki. Lauke yra grilis, net skalbyklė. Auga kelios nedidelės palmės, šiltuoju metu čiurlena fontanėlis. Labai skoningai įrengta, yra viskas, ko reikia maloniam poilsiui. Gyventi čia buvo vienas malonumas..Savaitgalį nusileidus nuo kalnų į Scopello galima užsukti į VINCENZO BAR ir paragauti tik ką iškeptų Pane Cunzatu, Sfincione (gardžios picų variacijos). Mus Vincenzo pavaišino, susipažinome su jo šeima. Vasarą jie dirba nuolat, žiemą – tik penktadienį ir šeštadienį. Kaip išsiaiškinome kitą dieną, pirmąkart Scopello vardas pamimėtas dar XI amžiuje, pati miestuko centrinė dalis – tai nedidukė stačiakampė aikštė, kaip ir visa kita čia – mažų formatų, vasarą čia veikia FUEGO baras (pavadinimas sukėlė šypseną, nes priminė filmą „Laukiniai šernai“ ir El Fuego rokerių barą). Paklaidžiojus kokiomis 2 miestuko gatvelėmis randi jaukių užkaborių, pamirštų žiemą ir naujai atrandamų šiltuoju sezonu. Vasarą, tikiu, čia ankšta. Nuo kaimelio atsiveria tobulas smaragdinės jūros vaizdas, nusileidus žemyn, patenki prie vandens, kiek paėjus, atsiduri prie Zingaro nacionalinio parko…Vien dėl jo čia verta apsistoti. Ant kranto tarp vandenyje iškilusių uolų vandenyje stūkso kadaise buvęs tuno fabrikėlis – dabar čia privatus nardymo centras. Scopello – idealiai tinkanti ramybės ištroškusiems ir patogi vieta, jei nusprendi patyrinėti pietvakarinę Sicilijos dalį ir ne tik – mes ir į Palermą vykome iš Scopello, nes taip mums tiko ir patiko. Nors, žiūrėdami mano kelionės planelį, pagalvosite, kad ne itin protingas sprendimas. Viskam bus laikas – paaiškinimams irgi!
Šiek tiek Scopello istorijos galima rasti čia.
Prisijaukinus naujus namus, pasimėgavus itališka vakariene, su nekantrumu laukiau kitos dienos – Sicilija „užkabino“, norėjosi ją pažinti, prisijaukinti…
Trečia diena. Scopello - Segesta - Erice - San Vito Lo Capo - Castellamare - Scopello
Pakeliaukim: Segesta, Erice, San Vito Lo Capo, Castellamare ir vėl Scopello
Miegam, kiek norim, pusryčiaujam namie. Nors nepasakyčiau, kad labai miegasi – norisi grožėtis, džiaugtis saule, ypač, kai iš Lietuvos ateina žinios, jog termometro stulpelis jau nukrito iki minus 20. Nutariame pasinaudoti Vincenzo kvietimu – pusryčiaujame šalia jo kavinukės, išbandom ir Pane Cunzatu, ir Sfincione. Viskas ką tik iš krosnies – nuodėmingai skanu. Šilta. Vaizdai žydri dėl jūros, žaliai-pilkai margi dėl kalnų. Patinka, ir taškas. Ramiai pasidžiaugę Scopello, sukam SEGESTA link (nuo Scopello bus 40km). Bet jau ne į patį miestuką, o į šalia esančias istorines vietas. GPS‘ui duokite galimybę ieškoti tokio adresiuko ir pateksite tiesiog prie Šventyklos vartų: Contrada Barbaro, 91013 Segesta.
Atsivėrė vaizdai, kurių naktį mes nematėme – aukštai ir išdidžiai ant kalvos stūksanti Šventykla (Doric Temple) bei senojo miesto griuvėsiai ir gana gerai išlikęs teatras, dar ir dar kartą priminęs, kad mūsų protėviai sugebėdavo parinkti gražiausias vietas ne tik savo dievams garbinti, bet ir gyventi. Jos buvo saugios, tik labai jau nepatogios dabartinio žmogaus akimis žvelgiant – kopti reikėdavo nemažai, dabar gi mus, išlepusius turistus, užveža transportas, tereikia 1,5 eur žmogui ir magiški vaizdai po tavo kojomis…Šventykla stovi kiek atokiau (bilietas žmogui 6eur), todėl pėstute užkopę ir pasigrožėję ja, nepamirškite, kad arba autobusu, arba kokią valandą pėstute pakilsite ir tik tuomet išvysite miesto ir teatro griuvėsius. Segestos istorija prasideda 500 m.pr.Kr. – labai dažnai pagaunu save galvojant, kad šito nors ir negaliu suvokti protu, bet stovint tokiose vietose, tiesiog suvysto jausmai – tampi mažas ir menkas prieš laiko tėkmę, bet kartu didelis ir nepaprastas, nes tęsi tai, ką kadaise kūrė kiti, ir, žinoma, kloji kelią ateičiai. Nesvarstykime, kaip mums sekasi, bet taip yra…Tokiose ypatingose vietose apima melancholiškos nuotaikos. Supranti, kad per šimtmečius pasikeitė neišvardijama galybė dalykų, bet tas gamtos fonas, kurį susirinkę į teatrą stebėjo praėjusių kartų žmonės ir kuris buvo natūrali dekoracija, nepakito arba pakito nežymiai…tą foną papildė kaskadomis nutiesti šiuolaikiški keliai, tiltai, bet ta kalva, ta jūra, tie saulėlydžiai – viskas juk tas pats…Tokia ta istorinė Segesta.
Kadangi oras buvo geras, nutarėme sukti Trapani link – pakilus į kalnus, mus pasitiks nepaprastas Viduramžių miestas ERICE. Nuo Segestos iki TRAPANI tebuvo vos 39 km (važiuojam SP33, tada A29dir/E933). Nors tai yra miestas-uostas ir gana judrus – iš jo laivai plaukia į Tunisą ir aplinkines salas, o sakoma, kad Senamiestis vertas dėmesio, mus labiau viliojo ERICE. Žinojome, kad keltuvai uždaryti nuo sausio 7 iki kovo 16 kasmet planiniams remontams. Informacija tiems, kas keliaus kitu metu: funikulieriumi pasikeliama 743 m į ERICE per 12 min. Iki ERICE nusigauti yra kiti būdai: keliu 15 km aukštyn – posūkiai, sunkūs privažiavimai, todėl, jei oras netinkamas, geriau nerizikuoti. Iš TRAPANI dar vyksta AST autobusai nuo PORTA TRAPANI, kainuoja 1,8eur ir važiuoja 45 min. Viršuje visuomet keliais laipsniais šalčiau – reikia pasiruošti.
Kol nuo Segestos vykome Trapani link, dėl bendro išprusimo paskaičiau kiek informacijos apie miestą, į kurį ir skraidina Ryanair, dalinuosi keliais sakinukais: Trapani gyvena apie 67 tūkst. gyventojų, apie šį miestą sklando ne viena legenda: viena pasakoja, kad Trapani kilo , kai iš gerovės deivės Demetros rankų iškrito pjautuvas (miesto uostas būtent tokios formos), kita pasakoja, kad Dangaus valdovas Saturnas pjautuvu galabijo savo tėvą ir pjautuvas įkrito vandenin – toje vietoje kilo miestas. Saturnui miesto centre stovi paminklas ir jis yra miesto globėjas. Vilniaus legenda man kur kas labiau patinka:) Iki Trapani gana greitai atlėkėme (kaip jau patyrėme, keliai Sicilijoje puikūs, visur nuorodos – nesunku rasti būtinas vietas), tada prasidėjo nepamirštamas kilimas į kalną, į Erice. Puikiai suprantu dabar šios vietos izoliaciją – jei tik lyja, sninga, rekomenduojama ten nekilti. Ir teisingai daroma, kad rekomenduojama. Apie 8km įspūdingų serpantinų, dar įspūdingesnių vaizdų atima kvapą – žinoma, vairuojantiems nepavydėtina, bet keleiviams tiesiog fantastiškai gražu. Galva apsisuka ir nuo vingiuoto kelio (jei parašiau tiesiog „vingiuotai“, tai padauginkit iš penkių ir suprasit tikrą prasmę), ir nuo atsiveriančių vaizdų. Ir lyg to būtų negana, pakilus pamatai miestą, kuris stūkso didingai ir išdidžiai, tikra karališka poza, žinodamas savo vertę…Nors vėjas siauromis gatvelėmis nardo ir griausmingai ūbauja, gąsdina ir verčia susisukti į šiltesnius megztukus – norisi vaikštinėti iš vienos gatvelės į kitą, liestis prie akmeninių sienų, lįsti į ankštus praėjimus ir tarytum išgirsti praeities gyvenimo aidus…Jausmas tarytum čia tik laikinai sustojo laikas, lyg tuoj visi sugrįš, moterys ilgomis sukniomis šiurens, kalviai stuksens, batsiuviai sius, siuvėjai tarškės, vaikai žais slėpynių, kažkur atokiusiuose kampeliuose bordeliai giliomis naktinis slėps nuodėmingas aistras…Didelis Erice senamiestis – ne senamiestis, tiesiog visa Erice tokia, toks miestas…Tik šiek tiek pakraščiuose erdvesnė, išplitusi – tik eiti ten visai nesinori. Senojoje Erice reikia tiesiog pabūti. Mums ir vėl pasisekė – ne tik dėl oro, suteikusio galimybę pasiekti kalvos viršunę, bet ir dėl žmonių nebuvimo. Nenoriu įsivaizduoti šių gatvelių, pilnų turistų, suvenyrų parduotuvių, kavinių…Tegul atmintyje viskas taip, kaip pamatėme mudu – tuščia, tylu, magiška. Pėdinant siauromis gatvelėmis galima pasiekti aukščiausią tašką – kadaise ten buvo Veneros šventykla, Castello di Venere.
Palikę ERICE, žemyn leidomės kur kas lengviau. Dar vienam kavos puodeliui pasirinkome SAN VITO LO CAPO, Žemės kraštą – ten ir pasukome. Kiek didesnis nei lietuviškoji Šventoji prie Baltijos, toks tas San Vito…Milžiniškas smėlio paplūdimys “atitvertas” milžiniška uola, į kurį veda komercinė kavinių gatvė, viešbučiai, žiemos metu tik skraidančios šiukšlės, be tikslo šmirinėjantys paaugliai, senučiukai tingiai stebintys praeivius ir laukiantys įspūdžių pokalbiams prie vakarienės, tokie pat tingūs šunys ir saulės spinduliuose besišildančios katės, vienas kitas pasiklydęs turistas… – toks tas kurortas. Vasarą, matyt, iš čia bėgtume, žiemą tiesiog įsilieji į tą laukimo būseną, į tą sezoninę siestą…Suvalgyti dvi dideles cannoli’ias (švelnaus skonio itališkas traškaus vaflio ir ricottos sūrio desertas) su cappuccino, paskanauti arrancini (tokie ryžių cepelinai su visokiausiais įdarais) vienoje iš vis dar atidarytų lauko kavinukių mums patiko, bet užsibūti neketinome…Iš San Vito pasukome atgal iki Castellammare del Golfo (mums ten ne itin patiko – gražiausias vaizdas į šį miestą nuo kalvos, pakeliui į Scopello), tiesa, ten yra ir pizzeria su nuostabiu vaizdu į Castellammare uostą. Gal klystu, bet pasirodė, jog tai ir yra vienintelis Castellammare privalumas. Paskutinėmis dienomis atradome dar porą, bet apie tai vėliau.
Į namelį kalnuose stengdavomės grįžti su tamsa – apie 18-19 val., kad dar turėtume laiko saviems pomėgiams – skaitymui, rašymui. Internetą turėjome, nors ir menkai naudojomės. Visokias priklausomybes kalnai sėkmingai gydo.
Ketvirta diena. Scopello - Palermas - Monreale - Scopello
PALERMAS ir MONREALE – įspūdžių daugiau nei galima tikėtis iš vienos dienos
Prieš vykdama į Siciliją apie Palermą (700 tūkst. gyventojų), Sicilijos sostinę, rašiausi taip: „…reiktų nusigauti iki PALERMO, jis atrodo senas ir yra senas, miestui per 3000 metų – kaip tik sekmadienis, ten bus ramesnė diena, išvengtume baisių kamščių“. Kaip džiaugiuosi, kad planuojant kelionę protas ir patirtis puikiai suskambėjo. Negalėjau sugalvoti tinkamesnio laiko – manau, kad bet kokią kitą savaitės dieną, tiesiog būtume movę iš šio miesto, net į jį neįvažiavę – tokia lavina žmonių, mašinų, garsų, šiukšlių, šunų, kačių, skalbinių, – visos šios beprotiškos kakofonijos mūsų kalnų nameliui pritaikytos sielos nebūtų ištvėrusios. Va, tada tikrai pagalvojome, būtų smagu buvę kokiai bičiulių porai užkrauti tą smagumą įvairuoti ir išvairuoti iš Palermo. Saugiai ir sėkmingai tai atrodė tiesiog neįmanoma misija…
Iki Palermo nuo Scopello beveik visą kelią lėkėm greitkeliu – iki sostinės vos 77 km. Jei savo aprašymu išgąsdinsiu ne taip tobulai vairuojančius kaip mes:) (mums tiesiog labai sekėsi!), neprastas variantas pasiekti Palermą yra vykti iki TRAPANI, sėsti į AUTOBUSĄ. Geras išradimas. Iki Trapani mums 36 km. Internete rašoma, kad geriausia važiuoti autobusu iš stoties, kuri yra PIAZZA MONTALTO – iš Trapani 8.00, Palerme 10.00 – kaina pirmyn/atgal gausis 30 eur dviems. Bilietais prekiauja kioskai, kurie yra stotyje. Visi maršrutai čia. Segesta Bus Lines vyksta kas 30-60 min (nuo 6 a.m. iki 9 p.m.) iš Palermo Central Train Station, sustoja Piazza Politeama Palermo naujamiestyje (šalia the Politeama Palace Hotel), ir sustoja tiek Trapani autobusų stotyje (šalia traukinių stoties), tiek Trapani uoste Senamiestyje. Jokių tarpmiestinių sustojimų, važiuoja apie 2 h ir vienam kainuoja 7,9 eur. Visi rašo, kad autobusu geriau!
Kitas variantas buvo (bet mes jo nepasirinkome irgi) – mašina nuvairuoti 12Km iki Castellammare del Golfo’s Piazza della Repubblica. Tada imti Russo autobusą iki Piazza Marina Palerme už 5,5 eur (Ruso įmonės info: tel 092431364). Puslapis internete sunkiai ne italams suvokiamas, bet bandyti galima – sekmadieniais važiuoja rečiau. Dar prie Castellamare, ne pačiame miestelyje, bet 3 km už jo, yra traukinių stotis – kaina panaši kaip autobusu, važiuoja pusantros valandos). VERTA ŽINOTI, kad mėlynos spalvos autobusai teikia tarpmiestinio susisiekimo, oranžiniai – vietinio susisiekimo paslaugas. Jei teks važinėti autobusu miestuose, svarbi info: transporto bilietų galima įsigyti parduotuvėse, kurios prekiauja cigaretėmis ar laikraščiais, o įlipus į vietinius autobusus nepamirškite jų pažymėti. Vienkartinis kelionės bilietas galios 90 arba 120 minučių, bet galima įsigyti ir visą dieną galiojančius bilietus. Jeigu būsite pagauti nepažymėję bilieto, laukia 50 EUR bauda. Kontrolieriai retai kalba anglų kalba, todėl sunku bus susitarti. PASKUTINIS VARIANTAS: nusigauti mašina iki Palermo priemiesčių, o centrą pasiekti taksi, autobusu. Jei ryšitės vykti į centrą-mašiną galima palikti prie uosto PORTE FELICE ir tada vaikščiot pėsčiomis (mėlynas-mokamas parkingas, geltonas – nemokamas).
Kaip supratote, visi šie aprašyti variantai nebuvo realiai patikrinti, nes mes juk drąsūs, jau kiek pailsėję, be to, ir Saulius stebėjosi, skaitydamas mano surašytas galimybes – juk turime mašiną, mieloji! Sygic’ui nurodėme tikslų Palermo katakombų (kur labiausia norėjome pakliūti) adresą ir…pirmyn! Pasisiūliau pirmąkart Sicilijoje pavairuoti, nes mačiau, jog teks lėkti daugiausia greitkeliu – manęs tai, žinoma, nebaugino.
Ir štai atsiduriame Palerme…Tai, kaip aš ten vairavau, primena tik Saulius ir jo didelės akys. Manau, kad vyrą nustebino mano ryžtas ir užsispyrimas. Laimei, kad neperdaviau jam vairo, nes, matyt, būčiau išgirdusi visą arsenalą ne visai literatūrinių žodžių. Tokio vairavimo nesame matę net Kuboje (mums ten atrodė, kad blogiau nebūna) – jei pradėčiau pasakoti, pritrūkčiau žodžių, tinkamų viešinti. Bet įsivaizduokite blogiausią vairavimo patirtį kokiam didmiestyje (tiks Indija, Pietų Amerika), viską pabloginkite maždaug 100 kartų ir gausite Palermą SEKMADIENĮ! Kaip paaiškėjo vėliau, prie katakombų yra vienuolynas, kur sekmadieniais tėvai veda savo vaikus – mums pasirodė, kad į kelias siauras gatves sugužėjo visas Palermas su savo atžalomis: tiek mašinų, tiek signalizavimo, tiek žmonių, tiek motorolerių vienoj vietoj…Plius dar kažkokie prekeiviai, visokių tautybių ir spalvų, dar senučiukės su senučiukais, kurie jau sunkiai orientuojasi, kur jie yra ir koks dabar amžius, tiek mašinų šalikėlėse ir…nei vienos sveikos…Supratome, kad arti katakombų nepateksime, pasukome į pirmą didesnę gatvę, nepaisydama pypsėjimo ir rėkavimo, važiavau taip, kaip man reikia ir kur reikia. Mano smegenys užblokavo tą zoną, kuri priimtų bet kokį itališką ženklą – ar tai būtų vizualus, ar garsinis pasireiškimas. Perduoti vairo Sauliui net ir nebūčiau galėjusi, nes rasti menką vietelę sustojimui nebuvo jokių galimybių. Čia, kaip fronte, reikėjo pralaužti priešo liniją ir susirasti atviresnę zoną…Kai tik ją radome, sustojau, prisišliejau kuo arčiau borto, kuo arčiau kitų mašinų, kad koks gudrutis su smart‘u nenutartų, kad jis čia dar puikiai tilps…ir išsiropščiusi iš Fiatuko padėkojau visiems Dievams. Tada apsidairiau – gatvė buvo tikrai plati, nešvari, tiesiogine prasme apkakokta žmonių ir šunų, bet…Palermas buvo įveiktas. Kol kas. Aplink nemačiau nei vieno sveiko automobilio, jų buvo galybė – mažų, didelių, naujų, senų, bet sveikų nebuvo! Pradžioje dar fotografavau, po to supratau, kad tai – beprasmiška. Galo tam nebus. Padiktavę Sygic‘ui gatvę, kur palikome mašiną (VIA CUBA – kaip simboliška), pėdinome katakombų link – nebuvo taip toli, kaip atrodė vairuojant. Pakeliui radome italų prikimštą kavinukę – išgėrėm po puodelį espresso prie baro ir suvalgėm cannoli, čia jos buvo neįtikėtinai pigios (vos 1 eur) ir skanios.
Tiesą sakant, Palermo nebūtume planavę savo kelionės maršrute, bet Romoje buvome matę katakombas, norėjome jas pamatyti ir čia. Sekmadienį privalėjome spėti iki pietų. Kapucinų vienuolyno katakombas rasite: Piazza Cappuccini, 1, Palermo, +39 091 212117, sekmadieniais dirba nuo 9.00 iki 13.00, kitomis dienomis dar ir po pietų: 15.00-17.00. Tai makabriška atrakcija stiprių nervų turistams – aš apėjau visas patalpas greituoju ėjimu, nes mano nervų sistema ilgiau nebūtų atlaikiusi. 1599-aisiais kapucinų vienuoliai mumifikavo ir palaidojo pirmąjį brolį ką tik įrengtose katakombose. Tačiau sumanymas jose laidoti tik vienuolius greitai buvo pamirštas ir per tris šimtmečius (paskutinis palaidojimas buvo 1920-aisiais) čia poilsio atgulė bene 17 000 italų. Mumifikacija buvo atliekama mirusius kūnus išdžiovinant požemiuose įrengtose patalpose ir vėliau juos nuplaunant actu. Balzamuoti kūnai kartais būdavo paguldomi į karstus stikliniu gaubtu. Per nugarą bėgioja šiurpuliukai, katakombos pribloškia savo dydžiu, istorija ir, žinoma, mirusiųjų kūnais. Beje, jie suskirstyti pagal lytį, amžių ir pareigas, o kai kurie sustingę įvairiose pozose (pvz., porelė vaikų, pasodintų ant akmeninio suoliuko)…
Aplankę katakombas, tiesiog pasukome miesto centro link. Ėjome pro gatves, kurių pastatų balkonai buvo nudžiaustyti skalbiniais, iš jų rūkančios moteriškės rėkavosi viena su kita skirtingose gatvės pusėse, motoroleriais lakstė ne tik jauni žmonės, bet ir 70-metės senutės, vis sustodamos paplepėti su sutiktais pažįstamais. Palermas negali palikti abejingų – jis visai kitoks: didingi pastatai, konrastinga istorija, išraiškingas arabiškasis palikimas, plačios gatvės, spindintys rūmai ir aptriušusios gatvės…Bet viskas kažkokiu paslaptingu būdu yra vientisa, nedaloma – jei būtų kitaip, tai jau – ne Palermas. Miestas turi kažkokio grėsmingumo, pavojingumo, bet tuo pačiu ir magiškos traukos galią. Būtent Palermo gatvėse, jei būčiau kino kūrėja, filmuočiau gangsterių filmus. Fotografams čia tikras rojus – karpai miestą, lyg žvelgtum pro fotoobjektyvą ir supranti, kad kiekviena atskira kadruotė prašosi parodos. Kai kurios Palermo vietos man vėlgi priminė Havaną ir jausmai, klaidžiojant šiuose miestuose, panašūs, sumišę. Kartais kažkaip nejauku, bet taip įtraukia…Nors, tiesą sakant, naktį vienoje iš šių skalbiniuotų gatvių atsidurti vienam nelinkėčiau. Tikrai nesakau, kad kada nors norėčiau čia grįžti, taip nėra, bet smalsumą patenkinau, pamačiau kitokią Siciliją. Palermą pažinti reiktų su kokiu vietiniu žmogumi – būtų labai įdomu…Mes tokio neturėjome, todėl pažindinomės patys, kaip mokėjome.
Kitos Palermo įdomybės: Ballaro – tai seniausias Palermo turgus, kuriame prekiaujama vietos ūkininkų produktais. Iš pradžių išgąsdinti pardavėjų riksmais, reklamuojančiais prekes, o vėliau sužavėti – turgaus savybė. Turgus kunkuliuoja, siauros gatvelės praryja čia užsukusiuosius, motoroleriai braunasi tarp prekystalių, kažkas šaukia ir derasi. Palermo katedra: milžiniška šventovė – tarsi architektūrinė mozaika, pradėta statyti XII amžiuje. Ji pasipuošusi keturiais normanų laikų bokštais, užgrobta saracėnų ir paversta mečete, paskutinius „pataisymus“ išgyveno prieš 250 metų. Kitas dėmesį traukiantis pastatas – Palermo operos rūmai (Teatro Massimo Vittorio Emanuele). Didžiausias Italijoje ir trečias pagal dydį Europoje operos teatras su puikia akustika, pastatytas XIX a. antrojoje pusėje talentingo italų architekto Basile’io, kuris įkvėpimo sėmėsi senoje salos architektūroje. Tad ne veltui didysis teatras primena Agrigento šventyklas.
Niekur kitur Palerme arabiška praeitis nėra tokia akivaizdi, kaip viduramžius menančiame kasbos stiliaus turguje apgriuvusiame Loggia rajone. Kadaise amatininkų mėgtoje vietoje šurmuliuoja prekiautojai, pirkėjai ir kišenvagiai. Aplinkinės alėjos vadinamos įvairių amatų pavadinimais – sidabrakalių, dažytojų, raktų gamintojų. Judriame turguje, didžiausiame Palerme, siūlomos tradicinės prekės – nuo kasdienių reikmenų iki šviežių daržovių, žuvies ir vaisių. Visos parduodamos žuvys (nuo ryklių iki aštuonkojų) guli tiesiai ant prekystalių, nubarstytų storu ledu. Ledas tirpsta, varva upeliais gatvėmis ir šaligatviais…Tiesa, verta užsukti į Vucciria, didelį jūros gėrybių turgų seniausiame Palermo rajone La Kalsa, kadaise buvusiame arabų, užėmusių Siciliją 831-aisiais, tvirtove.
Palermas – tai miestas, atspindintis visa, ką mes kažkada buvome skaitę ar girdėję apie šį kraštą: kontrastų, saulės ir netvarkos sostinė.
Esu labai laiminga, kad kažkokia nematoma ranka nuvedė mus iki MONREALE (ant kalvos, 9 km nuo Palermo) su savo garsiąja Katedra.
Monreale – tobula vieta apžvelgti Palermą, pasivaikščioti, išgerti puodelį kavos; būtinai užkilkite ant Monreale Katedros terasų (2eur) – įėjimas iš Katedros vidaus, lengvai pamatysite bilietuotoją-kasininką prie siauros nišos. Pati Katedrą palieka nepamirštamą įspūdį – viena tų vietų, kurios ne baugina, o priverčia aiktelti. Nuo Monreale atsiveria visa Palermo panorama. Pirmąkart per mūsų kelionę iškrito keli lietaus lašai, – to kaltininkai dideli debesys tik suteikė dar daugiau mistikos šiai vietai, įrėmindami ir taip nepaprastą Monreale Katedrą į tobulą atviruką. Tokį pasakiškai sodrų Katedros vaizdą išsivežėme į Scopello. Namo galėjome grįžti tik antrąkart įsiliedami į Palermo eismą – prisitaikėme prie viso to chaoso kaip tikri vietiniai: skubėdami, pypsėdami ir įžūliai lįsdami ten, kur mums reikia, laimingai pasiekėme saugią greitkelio zoną. Sutemus pasiekėme Scopello namus ant kalno šlaito.
Penkta diena. Scopello - Zingaro Reserve Naturale - Scopello
Gera diena be plano
Kiekvienas pasirinkome savo planą dienai „be plano“. Po pusryčių sėdau į Fiatuką ir nurūkau iki netoliese esančio Zingaro nacionalinio parko (Zingaro Reserve Naturale) – nei dorai pasiruošusi kažkokiems žygiams, nei vandens pasiėmusi – maniau, tiesiog patrypčiosiu, prie vandens pasėdėsiu, pasvajosiu, pasidėliosiu mintis – kiekvienam reikia tokio laiko sau. Prie įėjimo buvo didelė aikštelė mašinoms, jų saulėje šildėsi tik viena, kaip paaiškėjo, bilietuotojo. Jis man įbruko į rankas žemėlapį – tokį gaudavau dar tuomet, kai ankstyvoje jaunystėje užsiiminėjau orientaciniu sportu. Supratau, kad teks man į kažkokį žygį eiti. Vis dar abejojau, kad tai darysiu, bet žemėlapį pasiėmiau, – pamaniau, įeisiu už tuos 3eur į parką, nusileisiu prie vandens ir ramiai pabūsiu. Mielas vyrukas (vėlgi, kalbantis tik gimtąja kalba) pažymėjo man gražiausias vietas – supratau, kad nuo čia galiu pakrante nueiti iki San Vito Lo Capo (neseniai ten buvome – ratais važiuojant, atstumas buvo kur kas didesnis) ir kad žygis vos 7km arba 2h. Supratau, kad įveikiama (bent į vieną pusęJ, nors privalėjau grįžti – juk mašina liko pradžios punkte, o Saulius supratimo neturi, kur čia aš atsidūriau (vėliau parašiau sms – tuo atveju, jei nusivyniočiau paslydusi nuo kokio skardžio).
Pradėjau kelionęJ Jau po pirmų 500 metrų pasigailėjau, kad batai nepritaikyti vaikščioti tokiais smagiais, turistams „adaptuotais“ šlaitų takeliais, kad nepasiėmiau vandenuko – saulė gerokai plieskė, nuokalnės sekėsi gana lengvai, bet kalniukai kartais atimdavo kvapą. Keliskart pro pat mane prasliuogė kiškiai, tokie mažiukai – visai kaip ne namie. Nusilaksto čia kalnuose. Arba tiesiog viskas sumažėja salose – ir gyvūnai, ir žmonės, ir automobiliai. Nors visą kelionės aprašymą tvarkingai sudėliojau į vientisą tekstą grįžusi, žemiau pateiksiu gabaliuką to, kurį rašiau būdama pačiame Zingaro – tiesiog nuo vaizdų galva buvo apsisukus, rašiau ranka, vėliau tik perrašiau ir pateikiu tiems, kas skaitysJ Taigi, toliau bus tekstas iš tos dienos ir tų emocijų, kurių nespėjo nuraminti tos jau kelios Lietuvoje prabėgusios savaitės.
“Rašau pasidėjusi lapą ant kelmo – dar pusmetris ir tas kelmas be vargo nudardėtų į smaragdinį jūros vandenį – tokį vaizdą dažniausia matome kelionių agentūrų reklaminiuose kataloguose. Sėdžiu prie parke esančio MUSEO NATURALISTICO po kelis šimtus menančiu (norisi taip manyti), žemaūgiu, plačiai išsikerojusiu ir todėl jaukų šešėlį metančiu alyvuogės medeliu. Mane supa kalnai, kai kurių jų viršūnes kutena debesų patalai, o padus gludina švelnios bangelės, tolumoje matau jaukias, kalvų šlaitus nusėjusias vilas uždaromis langinėmis – juk žiema. Į žygius paskutiniu metu išsiruošiu ypač retai, taip retai, kad čia jau labiau tiktų žodelis „niekada“. Net ir tuomet, kai jie įvyksta, būna spontaniški, netikėti. Kaip ir šiandien – be vandens, be tinkamos avalynės, nors ir turėdama svarbius atributus: entuziazmą, fotoaparatą, popieriaus ir metalistų iš Latvijos Skyfoger padovanotą tušinuką. Skamba paradoksaliai, bet šiadien mūsų kelionėje po Siciliją – poilsio diena. Kas sau. Su savo pomėgiais. Taip buvome sutarę dar namuose. Ir namelis netoli Scopello, pakibęs kalnuose ir pasiekiamas kalnų upelių išvagotu žvyrkeliu, irgi buvo pasirinktas neatsitiktinai – kaip tik dėl ramybės, toliau nuo šurmulio, dėl būtinybės pabūti vieniems. Abu savaip tai ir atrandame.
Į Zingaro įžengiau pro kalnų tuneliuką, šalia ant sienos tarytum kartu su manimi žengė koks tuzinas medinių piliečių. Kokio vietinio drožėjo menas. Praėjus kelis šimtus metrų, mane išgąsdino zuikių porelė. Nuolat šmirinėjo driežiukai, ausys turėjo adaptuotis prie čirškiančių paukščių, o galva – prie šviežio oro svaigumo. Žydėjo gėlės, keisčiausi garsai sklido iš palmių, man nepažįstamų žemaūgių medelių, sklandė erelis, krykštavo kirai (man atrodo, kad teisingai įvardijau tuos baltus vandens plačiasparnius). Pamažu yriausi pirmyn, – bent vieną „būdelės dieduko“ pažymėtą paplūdimį turėjau pasiekti! Būdama čia visai viena, kaip niekad pajutau, kaip esame nutolę nuo savos esmės – buvimo gamtoje, kaip egzotiška ir neįprasta tampa pabūti vienumoje ir tyloje. Pirmą pusvalandį nuolat krūpčiojau nuo garsų, aikčiojau nuo vaizdų – norėjosi grožiu dalintis. Nuolat poškėjo fotoaparatas. Praėjus kiek laiko natūraliai nurimau, nustojau aikčioti ir krūpčioti, paslėpiau giliau kamerą ir pasidaviau švelniai gamtos globai. Savaime. Paprastai. Žmonių nesutikau. Buvau vienui viena. Iki pirmojo laukinio paplūdimio nusileidau ir tiesiog pasėdėjau – supratau, kad šioje kelionėje man tai buvo tikrų tikriausia dovana. Panardinau rankas į vandenį, jokio čaižaus šalčio, tik rami vėsa – beveik galima būtų ir maudytis. Įsivaizduoju, kokie karšti tokioje uždaroje oazėje vasarą būną vandens nubučiuoti balti akmenukai. Jei kada grįžtume į Siciliją, norėtųsi atkeliauti čia dar kartą – kažkas būtų kitaip, bet tame ir įdomumas…Tokios vietos prašyte prašosi poeto plunksnos –nesu tokia, todėl dedu čia tašką ir atsiduodu šventai gamtos ramybei, nesipriešindama panyru į spalvų, kvapų, garsų piešinį, kuriame vienatve net nekvepia. Jame yra viskas, ko žmogui reikia. Pailsinsiu galvą ir visai kitokia grįšiu ten, kur esu laukiama. Namo.“
Kilau ir leidausi, pagal žemėlapį mačiau, kad įveikiau kokius 4km, virš manęs kaupėsi debesiukai, norėjosi sukti atgal. Klioviausi savo norais – sekiau mintis ir norus intuityviai, neversdama daryti kitaip nei vidus reikalauja. Grįžusi prie mašinos, neradau nieko – nei savo dieduko, nei kitų žmonių.
Apie vakarinę dalį irgi verta kelis sakinius parašyti. Nutarėme vakarieniauti Castellamare, buvo gana vėlu ir kai atrodė, kad nieko doro nerasime, prie pat išvažiavimo iš miesto užsukome į vietinę ledainę, tarybinius laikus savo interjeru (kai nėra jokio interjero) primenančią kavinę Cappanele – nieko doro ten nebuvo, susikalbėti praktiškai nesugebėjome, bet užsisakėme picą…Kai mums ją atnešė, mažulė vos tilpo ant apvalaus stalo, praktiškai jį visą ir užklojo. Čia idealiai tinka pasakymas „per barzdą varvėjo“. Tokios skonio harmonijos picoje nebuvom ragavę – padažiukai, prieskoniukai, daržovės, saliami, sūris suskambėjo tobulai. Kai sužinojome, kad ta pica, kurią galima buvo skirti keturiems (mes vežėmės dalį pusryčiams), mums tekainuos 5eur, dar pasimėgavome cannoli, mažute taurele „nuotaikai“ ir dideliu puodu naktiniu cappuccino. Čia kava veikė kitaip – miegas jai buvo atsparus.
Ši vakarienė irgi buvo įsimintina – vėlokas vakaras, nieko gero nežadantis miestas ir nekokį bufetą primenanti ledainė, o tokia tobula pica. Kad ir kiek tokios beieškotume Vilniuje, vis dar nerandame. Nors jau buvome susivilioję gerbiamojo A.Užkalnio rekomendacijomis aplankyti keistą piceriją atokiame užkampyje Grybo gatvėje, – deja, ilgai klaidžioję ir tą vietą šiaip ne taip atradę, atvykę apie 20:00 radome uždarytas duris be jokio paaiškinimo – malkų pasiimti išėjęs pilietis burbtelėjo, kad po straipsnio viename portale visus produktus picai baigė dar iki pietų ir pakvietė atvažiuoti kitą dieną…Bet mums jau noras buvo praėjęs.
Šešta diena. Scopello - Marsala - Scopello
Dar viena lengvo pasivažinėjimo diena VIA DEL SALE keliu, Marsala
Pakrantės kelias tarp Trapani ir Marsalos yra vadinamas VIA DEL SALE (Druskos kelias) ir garsėja savo malūnais-malūnėliais beigi mažiuku, bet įdomiu druskos muziejumi. Kadangi planuose buvo dar viena rami, tingi diena, o Trapani ir minėtas muziejus nebuvo toli, nutarėme nuvykti – dar smalsumui patenkinti užsukome į kelias elektronikos parduotuvėles (norėjosi namo tempti fenus, lygintuvus, vintage svarstykles, visokias sulčiaspaudes, bet, laimei, Ryanair bagažas limituoja ne tik svorį, bet ir poreikius). Moterys mane supras – nuolaidų metas Sicilijoje gali suvilioti kiečiausią antiparduotuvininką. Dar pasižvalgėme po didelį prekybos centrą – susiviliojom kai kuo, bet telieka paslaptis. Vežtis ne ką galėjome, todėl pirkome tai, ką galime suvartoti per likusią kelionės dalį.
Museo del Sale atradome vidury taisyklingų formų druskos „plantacijų“. Nei arčiau muziejaus, nei toliau žmonių nebuvo nei kvapo – mes vieninteliai smalsuoliai, dėl to tik maloniau, nes muziejuje (5eur dviems), jauna simpatiška italė, nei sekundei neleido suabejoti, kad ji kažko nežino apie druskos kasimą, jos istoriją ir dabartinį likimą. Nors pirmas muziejaus įspūdis nieko gero nežadėjo (Sicilijoje, kaip spėjome patirti, verta vengti „pirmo įspūdžio“ ir nepaisant nieko elgtis priešingai, – daugumoje atvejų realybė pranoksta lūkesčius), po paskaitos likome patenkinti – lakoniškai ir glaustai išgirdome viską, kas mums rūpėjo. Arba ne tiek rūpėjo, kiek tikėjomės sužinot, atvykę į tokią vietą, žiemą visiškai tuščią. Merginą, mūsų gidę, radome beskaitančią knygą, – mums pasirodžius ir sutikus pasižvalgyti po vidų, ji visur uždegė šviesas ir mielai, aiškia anglų kalba mums išdėstė druskos gavybos istoriją. Išvykdami vėlgi matėme, kaip ji palinko prie knygos…Geras jausmas žinoti, kad po mėnesio ar metų čia atvykus rastume lygiai tą patį. Gal tik kitą merginą – ši tikrai pasieks daugiau.
Savininkams jau nei pelną neša ta druskos gavyba, nei šiaip norisi čia jiems investuoti, bet pagarba istorijai ir jos „gyvos“ išlaikymas kelia susižavėjimą. Druskos gavyba čia vyksta tais pačiais metodais, gal tik kiek daugiau modernizuota, kad žmonių saulės kaitroje nekankinti. Bet esminiai principai per amžius nepakito. Pakito tik druskos vertė – iš itin brangios prekės ji liko beveik beverte…Nesugebėjo to numatyti dabartinių savininkų protėviai ir paliko anūkams tik prestižą ir…galimybę turėti muziejų. Gal savo svarstymuose nesu visai tiksli, bet tokie mano įspūdžiai.
Net svetainė rodo, kad muziejus neskirtas platesnei auditorijai – nieko nerasite angliškai. Kaip bebūtų, patiems netikėtai, mums muziejukas patiko.
Mano aprašymuose beveik nėra neigiamų dalykų, dėkoju Didžiajam Dirigentui už sklandų laiką šalyje – svetimoje tuomet, bet labai artimoje dabar.
Ši diena buvo geras poilsis prieš artėjantį maratoną – labiau turistinės Sicilijos dalies tyrinėjimus.
Septinta diena. Scopello - Cefalu - Mistretta
Paliekam Scopello ir leidžiamės į kelią: spalvingasis Cefalu ir mistiškoji, neturistinė Mistretta kalnuose
Atsisveikinam su Scopello vila, paliekam ją tokią, kokią radome, ir 10:00 judam CEFALU link, praskrisdami Palermą – net ir greitkeliu važiuojant vairavimo įspūdžiai neprasti, mano kelionės partneris karts nuo karto vis paleisdavo gana riebokas, literatūroje nevartotinas, garsines emocijas. Iki Cefalu bus 142 km, taigi, maždaug po 2 h atsiduriame gražiame gamtos kampelyje. Rinkitės kelią SS113, ne greitkelį. Judėsite kiek lėčiau, bet visąlaik palei jūros krantą. Skubėti ir nesinori. Lygiagrečiai važiuoja traukiniai – kitąkart norėtųsi jaos pralėkti (Messina-Palermas). Pirmas mūsų sustojimas – miestelis TERRASINI. Nesu tikra, kodėl nusprendėme ten užsukti – gal norėjosi kavos. Ji Sicilijoje užima ypatingą vietą – skani, jos norisi, ji lėtame tempe yra svarbi kaip oras. Klaidos ir čia nepadarėme – tikru atradimu mums tapo Terrasini Katedros aikštė. Jaukiai pasėdėjome ir išgėrėme po puodelį cappuccino. Tarp vietinių žmonių, kurie saulėtą rytą leido ramiai besišnekučiuodami. Rekomenduojame ir Jums taip padaryti. Po geros kavos iki Cefalu laikas neprailgo.
Trumpai apie CEFALU: tai žymiausias kaimas Tirėnų jūros pakrantėje. Pradžioje buvo nedidelis žvejų kaimelis, kuris dabar savo grožiu, gamta, balto smėlio paplūdimiu ir restoranais tapo pačiu garsiausiu šiaurės Sicilijos kurortu. Miestelis įsikūręs didžiulės, galvą primenančios uolos La Rocca papėdėje. Manoma, kad dėl to graikai jį pavadino Kephalos. Miesto katedra buvo pastatyta 1240 metais. Vidų puošia bizantietiškos mozaikos. Museo Mandralisca, kuriame mes nebuvome, bet gal Jums bus įdomu (bilietas – 4,15 eurų), yra gausi senų monetų, vazų, medalių bei amatininkų darbų kolekcija. Į La Rocca galima užkopti pėstute – pamatę tą kalvą, supratome, kad nekopsimeJ Iki Dianos šventyklos liekanų reikia eiti 20 minučių. Šventykla stovėjo IX ir IV a. prieš mūsų erą. Iki viršūnės dar teks kopti 45 minutes. Viršuje atsiveria nuostabi panorama, galima matyti net Palermą. Labiausia patiko tai, kad Cefalu gana skirtingas: prie vandens – tai jaukus, paprastas žvejų kaimelis, vaikštant siauromis Senamiesčio gatvelėmis – tai prabangus, savo vertę žinantis miestelis; kylant šventyklos link kalno šlaitu – tai Dievus gerbianti, pamaldi Sicilijos vieta.
Atvykę į Cefalu, leiskitės žemyn ir suraskite tą mažytę kalvų apgobtą pakrantę, kuri yra visuose Cefalu atvirukuose. Saulė, kalnai, vienas kita žvejas, namukai, kurių duris atvėrus, bangos galėtų ramiai ristis į vidų ir, žinoma, žmonės. Mums pasitaikė keista kiniečių porelė, kuri persirengė vestuviniais drabužiais, nusifotografavo ir patraukė toliau: kaip paaiškėjo, jie į visas savo keliones vežasi šiuos rūbelius ir taip įsiamžina. Į mūsų objektyvą pateko ir aplinkai abejingas vietinis žvejas – atrodė, kad jis nemato nei manęs fotografuojančios, nei keistų kiniečių, nieko aplink – sėdėjo sau ant molo, primerkęs akis prieš spiginančią saulę ir tik du dalykai jam buvo svarbūs – meškerė ir ramybė. Užsibuvom čia. Pasėdėjom. Toks jausmas, lyg būtume čia savi. Kylant aukštyn siaurutėmis, nudailintomis, žinant, ko reikia turistų akims, gatvelėmis, patenki į visai kitokį Cefalu. Nevisiškai sicilietišką – labai jau išpuoselėtą, numyluotą. Katedros aikštėje nieko neįtardami prisėdome kavos ir deserto – jei nenorite čia pakloti už tokį kuklų maistelį 24eur, galima tai padaryti kitoje vietoje. Bet vaizdas buvo to vertas. Kol išgėrėme kavos, duris atvėrė ir Katedra. Lyg laukdama mūsų…
Kadangi nesnigo, nelijo, pasvarstėme, kiek turime laiko, ir nusprendėme pasukti nuo jūros į kalnus. Buvau paskaičiusi apie neturistinį Sicilijos perlą – MISTRETTĄ. Vingiuotais serpantinais, stačiais šlaitais nėrėme į Nebrodį kalnų glėbį (PARK NATURALE DE NEBRODI, Apeninai). Pamačiau kaip sužibėjo mano bendrakeleivio akys – kuo toliau nuo civilizacijos, tuo labiau jos spindėjo. Gera nuotaika tapo puikia nuotaika. Nors pamažu temo ir Mistrettą pasiekėme visiškoje tamsoje – lyg negana būtų tos kalnų magijos, tarp tamsių debesų išlindusi pilnatis ir netrukus prapliupęs stiprus lietus viduramžių miestą padarė filmo „Kvepalai“ filmavimo aikštele. Gal ir ne visai tikslus palyginimas – filmus visi mato per savo prizmę, man jis buvo kaip tik toks, mistretiškas. Bet Mistrettos aplinkoje įsivaizduoju ir Fellini kūrinius, ir Timo Burtono, jau nekalbant apie L.Visconti, kurio „Leopardas“ tarytum pratęsė Sicilijos atradimus, grįžus namo…Nors ant kalno šlaitų pabiręs kaimelis bandė slėptis po tamsa ir lietaus širma, pajutęs nelauktų turistų kvapą, – visos gamtos pastangos buvo bevertės – negalėjome nepastebėti Mistrettos ypatingumo, unikalumo. Nors buvau skaičiusi, kad nakvynę gauti čia keblu – nepasidavėme. Užėję į vietos bariuką pamėginome susišnekėti su vakarojančiais vietiniais – supratome, kur turime ieškoti Bed&Breakfast SANTA SOFIA. Lietuje ir aklinoje tamsoje surasti ant šlaito pasislėpusią vilą nebuvo lengva, bet juk mums sekėsi – nors susišnekėti su šeimininkais tapo sunkiai įveikiama kliūtimi, bet laimei, kambarį gavome (60eur) ir nusiraminome, kad rytą galėsime prisijaukinti Mistrettą, kad nereikės kalnais per lietų grįžti prie jūros arba sukti gilyn – iki sekančio miestelio kalnuose Nicosios apie 30 km važiuotume, matyt, kokią valandą, bet ten, tikėtina, nakvynę būtume suradę. Įsikūrę SANTA SOFIJOJE, pasivaišinę kakava bei pasišildę prie židinio, nutarėme dar paslampinėti po pilnaties apšviestą miestuką. Stebuklingai ir lietus liovėsi. Praskleidę paslapties šydą, abu supratome, kad atradome tikrą Sicilijos lobį, nepaliestą maršrutą, kuriame nerasite jokių išpuoselėtų gatvelių – viskas kaip prieš kelis šimtmečius…jokių suvenyrų parduotuvių, jokių specialiai turistams skirtų kavinių, restoranų – viskas taip, kaip reikia vietos gyventojams. Savivaldybė, Katedra, mokykla, masonų ložė ir karo veteranams įrengtos patalpos bendravimui, televizijos žiūrėjimui. Visa tai centre, aplink nedidukę miesto aikštę. Visa kita – mielais namukais tarytum kregdžių lizdeliais nusėtas kalno šlaitas. Mistretta įsikūrusi apie 950m virš jūros lygio, jos istorija prasidėjo apie 600 а.pr.Kr.
Aštunta diena. Mistretta - Stefano di Camastra - Stefano di Camastra - Stefano di Camastra - Tindario - Taormina - Augusta
Nepaleidžianti Mistretta, pajūrio kurortai, Tindario Juodoji Madona ir Taormina naktį
Pusryčius mums pateikė jauna pora (deja, irgi nekalbanti angliškai) Giuseppe ir Sonya. Po didžiąją restorano salę bėgiojo dviejų metukų Snaigė – gražutė mergytė Neve. Nors mes buvome tik du šio šeimyninio viešbutuko svečiai, šeimininkė stengėsi kiek įmanydama, aptarnaujami buvome nuoširdžiai. Iškart pasijutome kaip namie – Sonya iškepė didžiulį pyragą, paruošė kavos, pirmąkart paragavome garsiųjų Sicilijos džemų – apelsinų, citrinų. Bandėme susikalbėti, nes mums viskas buvo įdomu. Gaila, kad nekalbėjome itališkai – angliškai ir vėlgi niekas mūsų nesuprato…Apsikeitėme adresais. Giuseppe nubėgo miestelin ar atnešė Mistrettos žemėlapių – norisi jiems tų turistų… Jaunas vyras žinojo Pabaltijo valstybes ir sumaniai paaiškino, kodėl Mistrettoje tiek bažnyčių, kiek visame Vilniuje – „You had Stalin, we had Pope“. Miestelyje gyvena 5000 žmonių, o namas, kuriame mes gyvenome, jau matė per 200 tokių žiemų. Iš Mistrettos niekaip negalėjome išvykti – vis slampinėjome iš vienos gatvelės į kitą, kilome ir leidomės, vėl kilome, vėl leidomės…Net ir tokiame miestuke gyvenimas virte virė: atrodo, kad be tikslo tik mudu slampinėjame. Kas remontavo, kas pardavinėjo namus, kas ėjo į mokyklą, kas – iš jos, kas pardavinėjo daržoves, kad ruošė kava, kas skalbėsi, kas stebėjo situaciją iš Carabinieri ofiso…Netikėtai patiems sau atsidūrėme VIA RUPE – atsivėrė visas Mistrettos grožis. Senučiukai nameliukai čerpiniais stogeliais ir kur ne kur iš kaminų rūkstantis dūmelis kalnų fone – šiandien čia betrūko tik Svynio Todo. Ši vieta yra verta kito autoriaus ir kitos plunksnos. Norėjosi Jus suvilioti Mistretta – labai tikiuosi, kad pavyko. Jei nutarsite ten vykti, perduosiu žemėlapį ir dovanėlę Neve, mergaitei iš gražiausio kalnų miestelio Sicilijoje…
Į Lietuvą parvežėme kelis Mistrettos žemėlapius – vietiniai žmonės bus laimingi, jei jų miestelį aplankysite, o mes esame laimingi, pamatę Mistrettą tokią, kokią ją kasdien mato čia gyvenantys…
Paliekame ją, sukame atgal, jūros link. Pralekiame Stefano di Camastra – keramikos miestą, mes nesustojame, keramikos dirbiniais grožimės pro Fiatuko langus. Nusileidus nuo kalnų vėl apgaubia šiluma – tik jos ir pasigedome kalnuose. Vėl renkamės kelią SS113, palei jūrą, mokamo greitkelio vengiame ne dėl to, kad mokamas, o todėl, kad lėkti patogiai, bet tuneliais, nematėme prasmės. Kol kas vis dar niekur neskubėjome. Užsukome kavos į nedidelį vietos kurortą ACQUADOLCI. Čia daug kavinukių, graži Katedra ant kalvos – atrodo, tarytum kurortas vietiniams. Espressiukus išgėrėme kavinukėje Bar Lous – gavome ir ne itin skanios picos. Tokiose kavinukėse, kur užsukdavome trumpam, nusiteikite gauti daug saldumynų, rytą iškeptos ir pašildytos picos, įvairių variacijų arrancini , cannoli, sumuštinių, panini. Rimčiau pavalgyti reikia sukti į restoranėlius ir…vakare. Toliau sekė kurortiniai Capo D‘Orlando, St.Georgio, ilgėliau sustojome PATTI – ilgi ir tušti paplūdimiai, vienas kitas vietinis, viena kita veikianti kavinė. Užklydome į Bar L‘Amore: gavome puikias salotas ir gardų panini, dar porą skanių espresso.
Oras buvo nuostabus – laiko dar turėjome, todėl Sygic‘o paprašėme nuvesti mus pažiūrėti Juodosios Madonos, kur plūsta pasaulio piligrimai, TINDARIO Katedroje (Santuaro di Tindari, nuo Patti apie 108km). Nors Sicilijoje viskas atidaryta ir uždaryta tiksliai pagal valandas, kurios turistams dažnai nėra palankios – mums vėlgi sekėsi, bažnyčia buvo tuščia, plačiai atvertomis durimis. Tindaris taip pat yra Senovės Graikų miestas – viena paskutinių graikų apsigyvenimo vietų, datuojama 396 pr. Kr. Dar išlikę griuvėsiai, romėniškos vonios ir šildymo sistemos. 4 a.pr.Kr. pastatytas Teatras irgi gerai išlikęs (įėjimas 4 eur). Ir viskas vos 5min pėsčiomis nuo Juodosios Madonos. Nuo Tindari Katedros kalvos atsiveria tobulas gamtos vaizdas – dar vienas patvirtinimas, su kokiu polėkiu mūsų protėviai rinkdavosi vietas savo gyvenimui ir šventykloms. Ir labai jau akivaizdus krikščioniškų Dievybių apsireiškimas pagoniškose vietose.
Vakarėjo, o mums iki suplanuotos nakvynės vietos GIARDINI NACHOS dar buvo geras gabaliukas – apie 100km.
Buitinis nukrypimas: pakeliui užkliuvo pamatytos bulvių kainos: 3 eur/kg (tuo tarpu, makaronai – nuo 0,60 eur). Savaime peršasi išvada, kad bulviniams patiekalams įsitvirtinti čia nėra jokių galimybių – na, bulvės čia ir neauga…
Iki TAORMINOS lėkėme mokama autostrada. Jau buvo gerokai sutemę, teko paskubėti.
Taormina, kurlink sukame, Sicilijos turizmo pažiba, čia galybė viešbučių, Bed&Breakfast – ne viskas žiemą atidaryta, daug kur privažiavus randi tik lentelę su telefonais – tiesiog skambini ir šeimininkas prilekia su motoroleriu. Keisčiausia, kad ir žiemą Taorminoje žmonių netrūksta. Nenoriu net įsivaizduoti, koks antplūdis turistų čia susikaupia šiltuoju sezonu. Mes apsigyvenamome vidutinio lygio viloje Villa La Spada: nakvynės vieta, kur buvo patogu…tik palikti automobilį ir pasiekti Giardini, Taorminos priemiesčio ant jūros kranto, centrinę dalį. Visa kita nugyventa, drėgna, nejauku, nors šeiminimas bandė būti nuoširdus – padėjo susigaudyti, kaip pasiekti Taorminos centrą, o atsisveikino žodžiais „my home is Your home“, nors tai ir neįtikino – jo registratūra tikrai atrodė prašmatniai, palyginus su kambariais…Ko gero, vienintelė ne itin pavykusi nakvynė – rekomenduočiau ieškotis kažko kito ir būtinai iš anksto šioje Sicilijos vietoje.
Žinojome, kad Taorminai turime skirti daugiau laiko – todėl nieko nelaukdami bandėme nusigauti aukštyn, į Taorminos centrą. Norėjosi pamatyti Getės išpopuliarintą ir apdainuotą miestą vakare ir sugrįžti dieną. Kaip patogiai ir arčiau privažiuoti, mūsų GPS‘as nepajėgė mums išaiškinti – vis nuvesdavo tais keliais, kurie baigdavosi užkardomis. Nutarėme pasikliauti žemėlapiu. Mūsų rekomendacija Jums būtų tokia: prie VIA GARIPOLI rasite automobilio stovėjimo aikštelę LUMBI – iki jos užvažiuosite serpantinais, staigiais posūkiais, bet ten mašinos nepalikite – sekite ženklus, lįskite į tunelį, PORTA CATANIA parkingo link (matysite nuorodas). Atvykę į Porta Catania, paliekate automobilį ir…kylate liftu į 7 aukštą – iš jo pateksite tiesiai į Taorminos širdį.
Naktį pamatėme spindinčią, prabangią, išdidžią Taorminą, visišką priešingybę mūsų dieną lankytai Mistrettai. Nepatikėjome, kai parkinge išgirdome šnekant lietuviškai. Taip susipažinome su įdomia jauna pora, keliaujančia jau kelintą mėnesį po Italiją su dviem mažais vaikais – Domas ir Rūta pasaulį rodė kokių penkių metukų Ulai ir vos 9 mėn. Ignotui. Jų tikslas irgi buvo toks pat: kiek pasižvalgyti po miestą, apšviestą šviestuvų ir parduotuvių vitrinų, o tada dienos metu jau pasidžiaugti kitokia Taormina. Smagiai pasikalbėjome, drauge pasivaikščiojome, o rytą dar labiau nustebome, kai vėl susitikome su Domu ir Rūta Teatro Greco amfiteatre. Likimas, ne kitaip.
Mums Taormina pasirodė tarytum jauna, išlepusi, savo vertę žinanti gražuolė – ji buvo tokia puošni, tokia žvilganti prabangių parduotuvių vitrinomis, prekiniai ženklai tiesiog rėkte rėkė, spindėte spindėjo…Dideliais krepšiais nešinos vaištinėjo rusaitės – čia pirmąkart išgirdome seniai girdėtą kalbą. Taorminos plyteles savo prabangiais kulniukais šlifavo pasaulio garsenybės – aktoriai, režisieriai, dainininkai. Taormina to ir neslėpė – dideliame ekrane sukosi dokumentiniai kadrai, įžymybių nuotraukos puošė suvenyrų parduotuvių vitrinas. O ir kvepėjo ji ne pigiais cigarečių, o prabangių cigarų dūmais, ne pica, o gurmaniškais garsiausių Sicilijos šefų paruoštais patiekalais. Vazonai lūžo nuo gėlių, puošnūs vietiniai italai ramiai gurkšnojo vakaro vyną, o šalia restoranų jų laukė tviskantys limuzinai. Būnant Sicilijoje, Taorminos aplenkti neįmanoma. Abejingų ji nepaliks – nuo jos terasų atsiveria poeto plunksnos prašanti panorama (kaip suprantu aš Gėtę!), prabangių vilų balkonėliai, išpuošti spalvingais vietos keramikų sukurtais vazonėliais pilnais žydinčių gėlių, jos bažnyčių varpai savo aidą išlaisvina kažkur jūros tolumoje – norisi tiesiog sėdėti ir mėgautis gero espresso puodeliu. Taorminos praeities dvaselė sklando kažkur ore ir, nors tu dar nematai to miesto, bet jau artėdamas prie jo jauti, kad laukia kažkas nepaprasto. Ir Taormina nenuvilia.
Mes vis lyginome ją su rytą palikta Mistretta, į kurią Gėtė neužsuko. Neprisileisdama lankytojų, Mistretta išsaugojo savitumą, tarytum ilgiems šimtmečiams užsikonservavo. Kiekviena vieta turi savo likimą, savo istoriją. Beprasmiška lyginti, bet neapleidžia jausmas, kad, jei reiktų kada rinktis, kurį šių miestų pamatyti dar kartą, vis tiek pasirinktume Mistrettą…
Pasidairę po naktinį miestą, vėl leidomės į Giardini Nachos ir ten susiradome vietinių pamėgtą restoranėlį – mus aptarnavo kokių 40-50 metų labai šeimyniška lyg mama italė, kas keisčiausia, puikiai nupasakojanti visus patiekalus..angliškai. Užsisakėme vakarines makaronų porcijas – jie buvo tokie gardūs, kad geresnės vakarienės negalėjome tikėtis. Susiviliojome ir marcipaninių ledų desertu. Tiek gyrėme šeimininkę, kad išeidami gavome ne tik po taurelę kai ko stipresnio, po gabaliuką dienos pyrago, bet ir lininį krepšį su restoranėlio reklama. Žodžiu, man ši vieta paliko puikų įspūdį, – matyt, kaip ir šeimininkei, žiemą pamačiusiai keistą turistų porelę…Ta visai ne paslaptinga vieta vadinasi BAR SAN GIOVANNI, Via Umberto gatvėje. Nepriekiaštingas aptarnavimas ir geras maistas gražiu mostu užvėrė dar vienos nepaprastos dienos duris…
Devinta diena. Taormina - Pedimonte Etneo - Catania - Augusta
Taorminos teatras, užburianti Etna ir brandus baroko perlas – Catania
Rytą jau gerokai paprasčiau suradome centrinę Taorminos stovėjimo aikštelę ir daug naujų įspūdžių nesitikėdami pasukome ta pačia pagrindine gatve. Nuo centrinės miesto aikštės atsivėrė visas Etnos grožis – dūmais alsuojantis ugnikalnis, prisidengęs rytinės saulės spinduliais ir sniego skraiste, skendintis baltų debesų pataluose, lyg magnetas traukė akis. Vaizdas hipnotizavo, atrodė, kad Sicilija pagaliau nebesipriešino, nebesidangstė gražiomis Šventyklomis, mielais miesteliais, neskandino mūsų dėmesio puodelyje gero espresso, – tiesiog, išlaukusi tinkamo momento, parodė tikrąją sąvastį. Ir, tuo metu atrodė, kad tai gražiausia, ką pamatėme šioje saloje, jis vis dar ruošė mums ne vieną siurprizą…
Rytas Taorminą kūrė kiek jaukesnę – vienas kitas anksčiau prabudęs turistas, prie duris atvėrusių bažnytėlių besišnekučiuojančios italės, parduotuvėles atidarymui ruošiantys pardavėjai, skubantys pusamžiai vyriškiai su raudonomis nosinaitėmis juodų kostiumų atlapuos, šen bei ten šmirinėjantys senučiukai, kavą gurkšnojantys vienišiai, spaudą skaitančios ar šuniukus vedžiojančios moterytės. Kaip ir visur Sicilijoje, čia buvo juntamas ramus ir lėtas pietinių kraštų gyvenimo būdas…
Jei trumpai apie Taorminą, tai ji buvo įkurta ant Monte Tauro uolos IV a. prieš mūsų erą. Daug kolonizatorių prisidėjo prie miesto gerovės: graikai, kartaginiečiai, romėnai, saracėnai, prancūzai ir ispanai. Taormina laikoma pačiu gražiausiu Sicilijos miestu. Lankytojų netrūksta visais metų laikais, nes miestas skirtas atsipalaiduoti ir pailsėti. Čia laiką mėgsta leisti ne tik Italijos, bet ir Europos žymūs aktoriai, menininkai bei rašytojai. Sakoma, kad turistams kelią atvėrė keturi vokiečiai: poetas Getė, fotografas Viljamas fon Gledenas, dailininkas Gledenas ir Kaizeris. Vėliau lankėsi Greta Garbo, Sophia Loren, Marlen Dietrich, Elizabeth Taylor, Richardas Burtonas, Cary‘is Grantas ir daugelis kitų pasaulio žvaigždžių. Gi de Mopasanas rašė: „Jei manęs kas paklaustų, ką galima aplankyti Sicilijoje, tai neabejodamas atsakyčiau: Taorminą. Ji pavergia akis, protą ir fantaziją“. Iš tiesų, gamtos peizažai nepakartojami: vienoje pusėje – amžinu sniegu padengta Etnos viršūnė, kitoje – nuostabi jūros panorama, tiesiog po kojomis – balti Gardini Naxos paplūdimiai. Miestą 735 m. prieš mūsų erą įkūrė pirmieji Sicilijos saloje išsilaipinę graikai. Dabartiniame Gardini Naxos mieste galima apžiūrėti pirmosios graikų kolonijos liekanas, aplankyti archeologijos muziejų (2 eurai) ir pasigrožėti citrusinių vaisių giraitėmis bei baltu paplūdimių smėliu. Logiška, kad sezono metu viešbučiai ir restoranai brangūs. Vienos žvaigždutės viešbutyje kambarys ne sezono metu gali kainuoti net 90 eurų – taip rašoma kelionių vadovuose, bet mes, laimei, su tuo nesusidūrėme. Taorminoje dar dvelkia viduramžių dvasia. Teatro Greco (bilietas – 8 eurų), antras pagal dydį Sicilijoje, įrengtas tarp dviejų uolų, yra labiausiai lankomas monumentas. Dabartinis teatras – tai antrajame mūsų eros šimtmetyje romėnų atstatytas teatras. Šiais laikais antikiniame teatre vyksta kasmetiniai kino festivaliai. Taorminoje yra pati gražiausia viešoji biblioteka, Biblioteca di Comune di Taormina, 1900 m. įrengta XV a. bažnyčioje, Chiesa di Sant`Agostino.
Lankantis Teatro Greco nuo vaizdų grožio apima meditacinė nuotaika – norisi sėdėti, tylėti ir niekur neskubėti. Jei kas klaustų, ar norėčiau vėl į Taorminą, atsakyčiau, kad tik dėl ramaus pabuvimo Teatro Greco Amfiteatre. Stebiu kitus ateinančius ir matau, kad visus sukausto ta pati nuotaika – dauguma žmonių nutyla, prisėda, pasideda šalia fotoaparatus – čia, kaip niekur kitur supranti, kas ta grožio galia. Nepamenu panašios svetimos vietos, kur taip ypatingai jausčiausi. Paprastai sėdėti ir niekur neskubėti norisi tik namie, ant lieptelio prie upės. Ir dabar štai čia – Teatro Greco amfiteatre su vaizdu į gyvybe pulsuojančią Etną.
Atsisveikinę su Taormina, sukame ETNOS link. Nors ruošiausi, kad Etną pamatysime nuo Rifugio Sapienza, visas planas apvirto aukštyn kojomis. Prie dūmeliu springstančio ugnikalnio artėjome sekdami ženklus – Padniemonte Etneo (ETNA NORD). Tai buvo geras sprendimas, nes Etną pamatėme iš dviejų pusių, kurios, mūsų nuostabai, buvo kardinaliai kitokios.
Etnos ugnikalnis dunkso už 31 km nuo Katanijos ir už 23 km nuo Taorminos. Į jį veda daug kelių. Iš anksto pasirūpinkite šiltais drabužiais ir gera avalyne. Man pravertė net mano Palerme nusipirkta žieminė kepuraitė – saulė švietė, bet šilta nebuvo. Etnos ugnikalnis – didžiausias ir aukščiausias visoje Europoje. Jo aukštis – 3292 metrai. Snieguota viršūnė, amžinai pasislėpusi dūmuose, kelia kasdienį papėdės gyventojų nerimą. Veikiantis ugnikalnis gali išsiveržti bet kuriuo metu. Išsiveržusi lava 1928 metais palaidojo kaimelį Mascali, o 2001 m. ir 2002 m. pelenų debesys pasiekė net Afriką. Etnai labai svarbi vieta skiriama graikų mitologijoje. Sakoma, kad Dzeusas čia sutriuškino daugiagalvį slibiną, kad Empedoklis šoko į kraterį ir tokiu būdu pasiekė Olimpo kalną bei užėmė vietą tarp dievų, kad Hefaistas, padedamas vienaakio Kiklopo, įkūrė savo buveinę ant Etnos viršūnės. Privažiuoti prie Etnos geriausia iš šiaurės pusės, nes gamta daug turtingesnė, mažiau miškų, laukuose pilna gėlių. Pietinė pusė nuklota sustingusia lava, vietomis apaugusi miškais. Važiuojant iš šiaurės, geriausia atvažiuoti greitkeliu iki Piano Provenanza. Tai puiki žiemos slidinėjimo vieta. Už 37 eurus čia galima nusipirkti dviejų valandų kelionę autobusu į Etnos viršūnę prie pat stebėjimo stoties. Iš Katanijos lengviausia pasiekti Etną iš šiaurės pusės važiuojant iki Tangenziale Ovest, po to pasukti Gravina link. Atvykus į Gravina tęsti kelionę ir pasukti į Mascalucia, po to – į Nicolosi. Iš ten – į Rifugio Sapienza. Tai nedidelis kaimelis pietinėje Etnos pusėje. Čia organizuojamos ekskursijos autobusu arba pėstute su gidu. Ekstremalių pojūčių mėgėjams organizuojamos 2–3 valandų ekskursijos džipais (kaina – 38 eurai) iki pat pavojingų ugnikalnio vietų. Už 75 eurus nedidelis kabantis vagonėlis apveža pro visus jau užgesusius kraterius. Visur iškabos skelbia, kad krateriai gali išsiveržti netikėtai, ir kad Etnos lankytojai rizikuoja savo gyvybe. Taip atsitiko 1990 m., kai žuvo 11 lankytojų. Prie Etnos reikėtų atvažiuoti anksti ryte, nes visos ekskursijos baigiasi 16 valandą. Viešbučių šalia nėra.
Mes priartėjome prie Etnos nuo Pedimonte Etneo miestuko, mums jis labai patiko ne tik dėl Etnos – jaukus, gražus, toks mažas saldainiukas – kur galvą pasuksi, ten akis užkliūva tai už vienos, tai už kitos akiai mielos detalės. Vis dar spindi nostalgiška buvusios praeities prabanga – dabar ji, žinoma, nykstanti, bet nuolat primena senuosius Etnos papėdės miestų klestėjimo laikus. Žemės čia buvo itin derlingos. Dar vienas to įrodymas – daili ir dekoruota Linguaglossa. Besigrožėdami Etnos nepabūgusiais miestais, toliau sekėme ETNA NORD ženklus, kol pasiekėme Randazo. Sparčiai keitėsi peizažas ir oras: iš šiltos Sicilijos staiga patekome į lietuvišką rudenį, su krentančiais medžių lapais, nuklojusiais visą kelią. Kuo artyn Etnos, tuo vėsiau darėsi – ant kelio kur ne kur jau rodėsi sniegas, ledas, kol galiausia pasiekėme slidinėjimo bazę Rifugio Citeli, aplink kurią – lavos riedulių nusėtas, tikras mėnulio vertas vaizdas…Fone – kosminė ramybė: sniego nedaug, turistų-slidininkų nei kvapo, tik snūduriuojantys ir neturintys ką veikti kioskelių su slidinėjimo atributika pardavėjai. O pačios Etnos artumas toks įsimenantis, toks nepaprastas, toks pasakiškas. Atrodė, kad buvome vienų vieni visame pasaulyje – saulės spinduliuose maudėsi kvėpuojantis Sicilijos milžinas, tik vienas žinantis, kada prabus…Akių nuo jo nebuvo įmanoma atplėšti – net ir leisdamiesi žemyn, toldami, vis stojome, gręžiojomės, grožėjomės. Būti šioje saloje – tai reiškia užsukti čia…
Leidomės visai kita puse, artėjome prie Catania – Etna buvo kitokios formos, šlaitai apaugę medžiais – atrodė, kad lava šio krašto niekada nesiekė. Nusileidome iki mielo miestelio MILO, o tada jau iki Catania buvo belikę vos 30km. Su CATANIA nesiejom didelių lūkesčių – skaitėm apie jos baroką, bet kartu žinojome, kad tai didmiestis – po to, ką pamatėme per kelias paskutines dienas, kas dar gali mus taip nustebinti? Net nenutuokėme, kokia Sicilija mūsų dar laukė…Ir pirmu siurprizu tapo būtent CATANIA. Bloknote pasižymėjau – „stebėti pigius skrydžius ir dar kartą čia sugrįžti…”
Tai antras pagal dydį Sicilijos miestas. Catania buvo įkurta graikų VIII a. pr. m. e. Vėliau ją kolonizavo romėnai, po to – arabai iš Tuniso ir galiausiai normanai. Nuolatinė miesto šeimininkų kaita paliko gilius pėdsakus jo istorijoje, kuriuos visiškai sunaikino 1669 m. išsiveržusi Etnos lava ir 1693 metų žemės drebėjimas. Dabartinis miestas, pastatytas XVIII a., regėjęs ekonominį bei kultūrinį suklestėjimą XIX a., šiuo metu atrodo lėtai nykstantis. Catania, stovinti Etnos ugnikalnio papėdėje, ant Jonijos jūros kranto, pelnytai laikoma vienu iš gražiausių Europoje baroko architektūros stiliaus miestu. Ir tokiu ji tapo architekto Battista Vaccarini dėka. Dauguma pastatų yra iš juodos lavos ir gausiai dekoruoti baltu marmuru. Catania yra žymaus kompozitoriaus Vincenzo Bellini ir garsaus rašytojo Giovanni Verga gimtasis miestas. Ji taip pat – karščiausias Italijos miestas. Vasarą temperatūra siekia 40 laipsnių karščio. Gatvės visada užtvindytos praeivių ir automobilių. Čia reikėtų praleisti mažiausiai vieną arba dvi dienas. Geriausia atvykti ryte, o vakare ieškoti nakvynės arčiau jūros. Viešbučiai mieste labai brangūs: vienos žvaigždutės viešbutyje kambarys gali kainuoti net 90 eurų. Automobilį geriausia palikti stovėjimo aikštelėje ir po miestą vaikštinėti pėstute. Stovėjimo aikštelių yra daug, paprastai jose šeimininkauja vienas vyrukas, kuris už simbolinį euro ar dviejų mokestį padeda įvažiuoti, pasistatyti automobilį ir išvažiuoti. Turizmo biurai miesto centre beveik visada uždaryti, todėl miesto žemėlapį teks nusipirkti suvenyrų kioske.
Mes automobilį palikome beveik centre – tiesiog GPS įsivedėme, kad norime pamatyti DUOMO – Sygic‘as be klaidos ir atvedė į centrinę miesto dalį.
Miestas garsus universitetu, didžiuliu ir turtingu teatru Massimo (arba dar vadinamu Bellini teatru) ir nesuskaičiuojamomis baroko stiliaus bažnyčiomis. Visi lankytini monumentai yra išsidėstę gatvėje Via Vittorio Emanuele II arba šalia jos. Miesto širdis – Piazza Duomo (žuvų turgūs visai šalia: pirmadieniais-sestadieniais nuo 8 iki 13 val.), sukurta Vaccarini. Vienoje jos pusėje puikuojasi Katanijos katedra Duomo, to paties architekto pastatyta ant normanų XII amžiaus katedros liekanų. Priekinį fasadą puošia antikinio teatro kolonos bei šventųjų statulos. Viduje yra Bellini mauzoliejus. Cappella della Madonna yra puikus romėnų sarkofagas bei XIV a. Mergelės Marijos medinė statula, o Cameredda yra saugomi šventosios Agatos, miesto globėjos, reliktai. Kitoje aikštės pusėje yra Fontana dell`Elefante, taip pat Vaccarini kūrinys, tapęs miesto simboliu. Fontaną sudaro trys dalys: apačioje – Katanijos upės Simeto ir Amenano, vidurinėje dalyje yra dramblys, miesto simbolis nuo XIV amžiaus, o viršutinėje – Egipto obeliskas. Šiaurinėje aikštės dalyje yra Palazzo degli Elefanti, dabartinė miesto rotušė, ir Palazzo Senatorio.
Praėjus aikštę ir kylant į viršų prieinamas graikų-romėnų teatras, pastatytas 415 metais prieš mūsų erą ant senojo graikų teatro liekanų. Čia vykdavo gladiatorių kovos. Laukiniai gyvūnai būdavo gabenami laivais iš netoliese esančio Afrikos žemyno. Šalia prisiglaudęs Odeonas (bilietas – 2 eurai). Vertėtų aplankyti vadinamąjį muziejų trio: Museo Civico Belliniano (nemokamas), Museo Emilio Greco (nemokamas) ir Casa di Verga (2 eurai). Palazzo Biscari yra puošniausi rūmai visame mieste. Juose gyveno princas Biscari, muzikos, meno ir archeologijos mylėtojas. Jie privatūs, todėl vidun nepatekome. Į vakarus nuo aikštės yra Castello Ursino, XIII a. statyta Frederiko II tvirtovė (įėjimas nemokamas). Šiame, atrodytų, iš lauko pusės niūrame pastate – gausi archeologinių iškasenų kolekcija. Monastero di San Nicolo All`Arena teritorijoje yra pati didžiausia Katanijos bažnyčia Chiesa di San Nicolo All`Arena. Šiuo metu vienuolynas – Catania universiteto dalis. Miesto centre yra romėnų amfiteatras, įrengtas 3 šimtmetyje, o atrastas tik XVIII amžiuje. Jo dydis patvirtina, kad Romėnų imperijos laikais Catania buvo labai svarbus miestas. Būtinai aplankykite gatvės turgų, išsiplėtusį po daugybę gatvių šalia Via Vittorio Emanuele. Turgaus vaizdų ir kvapų aprašyti neįmanoma. Populiariausia kavinė – Caffe del Duomo. Ji pastatyta 1800 m., Belle Epoque stiliaus. Galite paragauti sicilietiškų vaisių formos migdolinių pyragaičių (kaina 1–3 eurai).
Catania pasitiko mus nuostabia barokine-klacisistine architektūra, verdančiu didmiesčio gyvenimu, kuris mus ryte-prarijo. Be didelių pastangų įsiliejome į margą žmonių jūrą, – pirmiausia, ką padarėme, tai atsisėdome aikštėje prie Universiteto, užsisakėme kavos, romo, desertų ir…ramiai žvalgėmės į žmones, kurie gyveno savo kasdienį gyvenimą. Tik atsikvėpę ir sukaupę jėgas būsimiems įspūdžiams (nuojauta ir pirmi pamatyti vaizdai tikino, kad visko bus apsčiai) atsidavėme miesto globai – lėtai sukiojomės Catania gatvėmis, užeidavome į bažnyčias, prisėsdavome ant suoliukių ir stebėdavome, kaip vaikai spardo kamuolį šimtmečių istoriją menančioje Bellini teatro aikštėje…Jei visai neturėsite laiko, kai čia užsuksite, tai bent nužingsniuokite iki VIA CRUCIFERI – nedidukė gatvė, bet joje…viena už kitą gražesnės, tarytum varžytusi tarpusavyje, barokinės bažnyčios. Naktį čia tvyrojo sustingęs grožis, ant kiekvienų laiptų bučiavosi jaunos porelės.
Catania – tarytum nuostabi brandi moteris, kuri priverčia atsigręžti, kurios tyla iškalbingesnė už visus žodžius, kuriai nereikia apie save nieko sakyti ar įrodinėti. Kaip geras, metų metus išlaikytas vynas, kurio norisi paragauti. O tada pakartoti…
Žemiau rasite vieną kelionės plano vietų, kuriai aplankyti teks organizuotis dar vieną dieną į Siciliją – jei ten buvote ir galite pakomentuoti, mielai išklausysiu įspūdžius. Bet kokiu atveju, dalinuosi tuo, ko iš tikrųjų nespėjome pamatyti, nors buvome įtraukę į iš anksto pasiruoštą planą: Gola dell’Alcantara – keliautojai vieningai rašo savo blog‘uose, kad tai vieta, kurią būtina pamatyti Sicilijoje. Iki Gola reikia važiuoti nuo Taormina – Giardini Naxos SS185 pagrindiniu keliu Francavilla di Sicilia link. GPS coordinates of the Alcantara gorge, which are: 37° 52’ 46,32” N-O 15° 10’ 29,79” E. Įėjimas 8 eur suaugusiems (nepatikrinta, duomenys iš interneto ne visada sutampa su realybe, deja). Is NAXOS – 10 km, 15 min automobiliu.
2400 pr.Kr. išsiveržęs vienas iš Etnos kraterių suformavo bazalto uolas ir nepaprastus Alcantara upės slėnius – čia graikai formavo pirmąsias savo kolonijas Sicilijoje. Dalinuosi rastomis nuotraukomis – tikiuosi, tikrovė nenuvils, priešingai nei mes pamatėme Macalube regione (bet apie tai vėliau).
Atsisveikinę su Catania apie 20:00, pasukomo Sirakūzų link: kelias vedė pro komercinius priemiesčius – čia mėgėjams apsipirkti milžiniški prekybos centrai, Ikea, kiti mums pažįstami prekiniai ženklai. Viskas atidaryta iki 21:00. Lėkėme tamsiu greitkeliu – naiviai tikėjomės, kad nakvynę rasime pakeliui į PANTALICA (tai ne miestas – tiesiog UNESCO saugomas ir ne itin lankomas istorinis paminklas), šalia artimiausio kaimelio. Deja, kiek paklaidžioję klaidžiais keliukais kalnuose aplink baugią ir nedraugiškai atrodančią Sortino, grįžome į greitkelį, į AUGUSTĄ, kuri nuo autostrados neatrodė svetinga – visomis spalvomis žybsėjo naftos perdirbimo įmonės kaminai. Kaip paskaitėme vėliau, tai labiausia užterštas Sicilijos regionas. Pati Augusta – dailus miestas, tarpinė stotelė tarp turistų pamėgtų punktų – Catania ir Sirakūzų. Miestukas toks, kuriam palankiai žvaigždės nesusuklostė ir turistai arba jį aplenkia, arba užsuka atsitiktinai. Kaip mes. Buvo jau vėloka – mūsų geras bičiulis Sygic‘as nuvedė prie pirmo Bed&Breakfast “Villa Il Carmine”. Viešbučio vieta kaip iš senos italų komedijos: tame pačiame pastate dar buvo CARABINIERI (masyvus logotipas virš durų) ir prilipusi nedidukė bažnytėlė. Prie įėjmo durų tvarkingas užrašas anglų kalba skelbė, kad “svečiai, būkit mieli, atvykite iki 21.00”. Gerai gyvena italų verslas – net ir žiemą, kai turistą reikia ne tik kad kviestis-šauktis, jie leidžia sau tokius užrašus. Bet mes buvome jau kiek nuvargę ir įsidrąsinome paskambinti – ilgai laukti nereikėjo. Malonus italas už 10min jau buvo čia ir gavome labai jaukų, naujai įrengtą, Ikea baldais apstatytą tikrą mažos italų šeimos butuką pirmame atviro vidinio kiemelio aukšte. Į kiemą, lyg išdykaudamas, brovėsi ryškus mėnulis, džiuvo skalbiniai, užuovėjoje vis dar ryškiai žydėjo gėlės. Kaip ne pirmą kartą pastebiu Sicilijoje, vos atidarius butuko duris, patenki ne į kokios rūbinės ar koridoriaus patalpą, bet…į virtuvę. Abejonių, ką italams reiškia maistas, nekyla. Svetingas mūsų šeimininkas, nors buvo jau apie vidurnaktį, paaiškino, kad mums pasisekė (ir vėl!) – jis tiesiog laukė kitų svečių ir buvo alaus bare netoliese, šiaip gi jis nedirba naktimis – tokia tvarka, yra šeima, maži vaikai ir jis nesiruošia dėl verslo aukoti asmeninio laiko…Va, taip, bičiuliai, lietuvaičiai-darboholikai. Manau, kažkaip sugebėčiau priprasti prie tokio itališko požiūrio.
Buvo penktadienis. Atsidūrėme keistoje Sicilijos vietoje. Miestuko centrinė gatvė atvedė į artimiausią barą – žmonės sėdėjo lauke, šnekučiavosi, gurkšnojo vyną ir skanavo užkandėles. Suradę laisvą staliuką, prisėdome ir užsisakėme tai, ką matėme ant kaimynų stalo…Oras buvo lyg pirmų rudens dienų Lietuvoje, tik švelnesnis…Neilgai trukus susipažinome su Marco, kavinės virtuvės šefu – jis buvo dirbęs Australijoje, todėl smagiai pasišnekučiavome apie Siciliją, maistą, papročius, Augustą. Marco vaišino mus riebiu, bet nepaprastai gardžiu sūriu „Pecorino“ iš Toskanos provincijos (vėliau vežėme jį lauktuvių – radome tik panašų: kai keliausiu į Toskaną, jau žinosiu, ko reikia ieškoti…). Tikėtina, kad niekada, bei, jei netyčia kaip ir mes užsuksite į Augustą, perduokite Marco didžiausius linkėjimus (kavinukės adresas: La Mattonella, osteria-vineria, via Garibaldi 88, Augusta – TripAdvisor be gailesčio sudėjau visus maksimalius balus!).
Dešimta diena. Augusta - Pantalica - Sirakūzai - Noto
Augusta, privaloma pamatyti Pantalica, Sirakūzai ir nepakartojamas, pasislėpęs naktinis Noto
Iš Augustos išvykti neskubėjome – skaniai papusryčiavę (viena iš nedaugelio vietų, kur pusryčiai buvo gausūs ir su meile paruošti – kitur jie irgi, matyt, su meile būdavo, bet apsiribodavo kava ir vienu gardžiu kruasanu – tikrai pakanka, bet kelionėse velniškai norisi gausesnio pasirinkimo ir…ilgų ilgų ilgų pusryčių), pabendravę su šeimininku, kuris atminimui mus nusifotografavo (pirmieji lietuviai jo namuose), nutarėme dar apžiūrėti nediduką miestelio centrą: Via Garibaldi knibždėte knibždėjo parduotuvėlių, krepšiais nešinos zujo moterys, krykštavo vaikai, vyrai būriavosi centrinėje aikštėje, prie kavinukių ar prie žuvų prekystalių…Šeštadienis Augustoje buvo itališkai judrus, smagus, gyvas. Visą salos saloje (minėjau, kad ši Augustos dalis išsidėsčiusi mini salytėje) krantą buvo apsupęs karinis italų laivynas – jautėmės saugiaiJ Pasinaudoję įspūdingomis nuolaidomis United Colors of Benneton, dar įsigyję papildomą kortelę fotoaparatui sukome ten, kur jau pabuvojome naktį, tikėdamiesi rasti nakvynę.
Visai netoli Pantalicos esantis Sortino dieną neatrodė toks baugus ar nejaukus – čia dar išgėrėme kavutės, pavartėme italų spaudą, – nieko nesupratome, bet juk visi taip darė. O tada jau visai nepasiruošusius užklupo negailestinga lavina naujų įspūdžių PANTALICOJE! Unesco saugomas bronzos amžiaus nekropolis – didžiausias ir svarbiausias Sicilijoje. 13-8 а.pr.Kr. nekropolio dydis sunkiai apibrėžiamas ir įsivaizduojamas. Įėjimas į teritoriją nemokamas (tereikėjo pasakyti šalį, iš kur mes), žemėlapį gausite, apsiaukite patogius batus ir nusiteikite ilgesniam pasivaikščiojimui. Vėlgi, buvome visai vieni šioje dvasingoje vietoje – jautėmės apdovanoti tokia galimybe. Bandysiu nusakyti, ką ten suradome – ką pajutome, aprašyti neįmanoma. Stovėjome kalnuose tarp dviejų masyvų – kažkur žemai žemai čiurleno upė, norėjome iki jos nusigauti…Kuo labiau leidomės, tuo daugiau matėme laidojimų vietų, įrengtų abiejuose kalnų šlaituose, išskaptuotų akmenyse, – ištisos eilės tarytum paukščių lizdai. Protu nesuvokiama, kokia fizine jėga tai buvo daroma. Senovės žmonės visi alpinistais buvo, ar kaip suprasti? Palaidojimų čia suskaičiuojama per 2000! Pavojų akivaizdoje salos gyventojai traukėsi nuo jūros, gilyn į kalnus – kalnų saugoma Pantalicos gyvenvietė gyvavo ištisus 600 metų: žmonės čia gyveno, medžiojo, mylėjo, meldėsi ir mirė. Laidojami buvo tikslaus kvadrato formos angose, o uždengiami dideliu akmens luitu. Nei viena nuotrauka, kurias mačiau internete prieš keliaudama, neatskleidė mastelio, kurį pamatėme. Nusileidę prie nusekusios upės, pailsėjome, suradome akmeninės bažnyčios liekanas, tada vėl kilome ir svaigome nuo emocijų. Ne pirma vieta Sicilijoje, kuriai reikia ramaus laiko. Mes jo turėjome apsčiai ir tuo mėgavomės.
Gerokai pasimankštinę ir diskutuodami Pantalicos tema, svarstydami, kas ir kaip čia galėjo gyventi, kodėl taip buvo laidojama, dalindamiesi versijomis ir spėjimais, sukome SIRAKŪZŲ link, Sygic‘ui iškart nurodėme surasti mums gražiąją, senąją Sirakūzų dalį, aplenkiant naujuosius rajonus – Siracuza Isla Di Ortygia.
Automobilį pasistatėme apytuštėje automobilių aikštelėje beveik senosios mieso dalies centre – tokie tušti ir ramūs pasitiko mus Sirakūzai, turistų vasaromis mylimi ir lankomi. Pataikėme per pietų metą, tai ir vietinių tebuvo vienas kitas. Būsime nepopuliarūs, bet Sirakūzai didelio įspūdžio mums nepaliko – tikrai verta pamatyti didžiąją aikštę Piazza Duomo, – žiemą ji buvo tuštutėlė, vos keli turistai gurkšnojo cappuccino vienintelėje veikiančioje kavinukėje, vos viena kita porelė sėdėjo ant bažnyčios laiptų ir ramiai stūmė laiką. Piazza Duomo, apsupta didingais baroko ir viduramžių stiliaus rūmais, atrodė pasakiškai. Pasak graikų mitologijos, Ortigijos salą valdė gražuolė Kalipsė, kuri sugebėjo išlaikyti Odisėją net septynerius metus. Pamenate Aistės Smilgevičiūtės dainą „Septynis ilgus metus“…? Miesto architektūros stiliai keitėsi, nes keitėsi kolonizatoriai. Ant išlikusių graikų šventyklos liekanų iškilusi elegantiška ir grakšti katedra, skirta miesto globėjai šventajai Liucijai. Antroji miesto puošmena – Piazza Archimede – aikštė su didžiuliu baroko stiliaus fontanu, išpuoštu mitologiniais personažais, mums įspūdžio irgi nepalikome, jau buvome vaizdų išlepinti…
Iš vienos pusės pusiasalį, kur įsikūrusi ši senoji Sirakūzų dalis, skalauja rami Viduržemio, o iš kitos pusės – putota Jonijos jūra. Įėjus į pusiasalį pasitinka Apolono šventyklos griuvėsiai.
Kiek paslampinėję po prisnūdusius Sirakūzus, išgėrėme kavos, pasigrožėjome rūko pridengta saule ir viena kita vis dar pakrante plaukiojančia jachta, tada pasukome link PARKO GRECO, bet apie 16.00 vidun jau nepatekome, pasidairėme aplink ir supratę, kad po visko, ką matėme, daug nepraradome, todėl nusprendėme atsisveikinti su miestu, kurio pavadinimas daug metų mane labai viliojo ir pliusuką pasidėjau, bet Sirakūzai neliks ilgam mano atmintyje. Bet kokiu atveju, aplankykite šį istorinį miestą ir spręskite patys.
Kodėl „aplankykite“: Sirakūzai – tai buvęs vienas iš didžiausių ir svarbiausių senosios Graikijos miestų. Žymaus graikų fiziko ir matematiko Archimedo miestas. Iš Korinto atvykę kolonizatoriai miestą įkūrė Jonijos jūros pakrantėje maždaug 735 metais prieš mūsų erą. Prie Sirakūzų prisišliejęs Parco Archeologico della Neapolis – archeologinis parkas, kuriame yra pats didžiausias Sicilijoje graikų teatras. Prieš parką yra originalus ir nemokamas papirusų muziejus po atviru dangumi. Sirakūzai yra vienintelė vieta, išskyrus Nilo slėnį, tinkanti papirusams dėl savo specifinio klimato. Papirusas buvo naudojamas ne tik popieriaus, bet ir lengvų laivų, virvių, krepšių, avalynės net perukų gamyboje. Antikiniame graikų teatre po atviru dangumi gegužės ir birželio mėnesiais vyksta spektakliai. Jau du tūkstančiai metų, kai teatro scenoje atliekamos Aischilo, Sofoklio ir Euripido dramos. Netoli teatro yra didžiulis 60 metrų ilgio urvas Latomia del Paradiso, dėl savo keistos formos vadinamas Dionizijaus ausimi. Legenda byloja, kad despotas Dionizijus prievarta suvarydavo kalinius į urvą ir nakties metu klausydavosi jų pašnekesių. Viduje – nuostabi akustika, todėl dauguma turistų nesivaržo uždainuoti. Šalia yra Grotta dei Cordari – buvusios virvių meistrų dirbtuvės. Kitoje pusėje – romėnų amfiteatro, pastatyto Augusto laikais, kuriame vykdavo gladiatorių kovos, bei Herono altoriaus, kur graikai aukodavo gyvulius, liekanos. Aplankius antikinį parką reikia važiuoti aukštai iškilusio bokšto link. Tai – Santuario della Madonna delle Lacrime, moderni bažnyčia, pastatyta 1994 m., pagal Prancūzijos architektų projektą. Sakoma, kad čia 1953 metais vieno neturtingo siciliečio namuose pravirko Dievo Motinos statula ir verkė net penkias dienas. Žmogelis, nušluostęs ašaras nosinaite, kunigams padedant, perdavė ją mokslininkams, kad ištirtų statulos skruostais tekėjusį skystį. Tyrimai parodė, kad šio skysčio cheminė sudėtis tokia pat kaip ir žmonių ašarų. Šią vietą kasdien aplanko tūkstančiai piligrimų.
Apie 16.00 palikome vakarėjančius Sirakūzus ir pasukome NOTO link. Ilgai neieškodami įsikūrėme keistokame, eklektiškame, visiškai ne mūsų skonio, bet labai tvarkingame, jauno ir itin paslaugaus bei angliškai kalbančio vyruko tvarkomame Bed&Breakfast viešbutuke VILLA AMBRA. Pailsėję savo spalvingame kambaryje tarp gipsinių graikiškų kolonų galvūgaliuose, blizgančių spintos, šviestuvų, veidrodžių detalių, baltos-žalios-violetinės-raudonos-juodos spalvų apsuptyje, bet visiškoje vienumoje ir tyloje, pasukome vakarieniautį į šeimininko rekomenduotą vietą – visų vietinių numylėtą Tratorria-Pizzeria DUCEZIO. Bet pirmiausia norėjome apžiūrėti Noto. Prieš išeidami į apžvalginę ekskursiją, paskaitėme, kad senasis miestas buvo kiek kitoje vietoje, maždaug už 15km nuo dabartinio, iškilusio po fatališko šiai Siciljos daliai XVII a. žemės drebėjimo. Noto atstatė patys vietiniai, mylėję miestą, ambicingi ir talentingi. Ir atstatė taip, kad lig šiol traukia viso pasaulio akis…Noto yra lyginamas su St. Peterburgu: mano galva, savo puošnumu ir jaukumu net pranoksta garsųjį Rusijos miestą. Ne veltui NOTO yra saugomas UNESCO. Atvykę kelionę pradėkite V.Emmanuelle gatve ir suprasite, apie ką rašau…Naktį barokinis Noto atsiskleidė visu savo puošnumu, visa savo didybe, visu savo nepaprastu grožiu. Svaigo galva nuo minties, kad miestas kiek didesnis nei kokia Pabradė, o traukia turistus iš skirtingų pasaulio kampelių ir yra toks nepaprastas, jog atrodo, kad nei akys, nei kojos niekada nepavargs…Bet vis tik pavargo, todėl išsukę iš centrinės pėsčiųjų gatvės susiradome Ducezio ir buvome tikri laimės paukščiai – atrodė, kad visi notiečiai čia leido šeštadienio vakarą, bet dvi vietos stebuklingai atsirado – 60-metis MARIO nesipriešino, kad šalia jo pasodino du išsižiojusius ir laimingus turistus. Su Mario sunkiai, bet susikalbėjome – jis turi namelį kalnuose ir su šunimis, vištomis gyvena pavargusio atsiskyrėlio gyvenimą, tik šiltuoju sezonu nuomoja kelis kambarius (nežinau, kas čia to nedaro).
Tavernoje įsiliejome į ošiantį triukšmą – vaikai, jaunimas, giminės, šeimos, draugai, seneliai, poros, visokio amžiaus ir sudėjimo tiesiog bendravo ir mėgavosi tobulu tavernos virtuvės maistu. Paprastu ir skaniu – kvapai, garsai, muzika, emocijos trenkė per galvą labiau nei vietinis alus. Norėjosi, kad vakaras niekada nesibaigtų – vakaras nežinia, kur, bet tokioje tobuloje pasaulio vietoje tarp, regis, laimingiausių žmonių Žemėje…
Mano naktinis meniu susidarė iš burnoje tirpstančio daržovių troškinio Caponata (Mario irgi valgė tą patį ir bambėjo, kad padažas jam neskanus..bambėjo, nes buvo tipinis vienišius-bambeklis, bet ir jis Noto vakaro paveikslui suteikė savitumo ir išbaigtumo), Saulius gi susiviliojo tavernos pica, – kitaip ir būti negalėjo, kai matydavai iš pečiaus traukiamas, pjaustomas ir jaunų padavėjų nešamas po kelias iškart su džiaugsmais, riksmais, virtuoziškais pateikimais…Matyt, nebuvo staliuko, ant kurio nesipuikuotų viena-kita pica. Kvapai varė iš proto. Baro šūkis “visus skaniai pamaitinti!” buvo įgyvendintas su kaupu. Tokią atmosferą labai norėtųsi sukurti kokioje Vilniaus senamiesčio gatvelėje – bet gero virtuvės šefo tikrai nepakaks, – aurą kuria žmonės, tradicijos, temperamentas. Italų DNR užprogramuotas bendravimas, ilgos vakarienės ne namie, emocingi pokalbiai, mėgavimasis maistu ir gyvenimu.
Tokia dar viena nuostabia diena, įsimintinu vakaru ir saldžiu miegu priartinome jau visai paskutinę kelionės atkarpą.
Vienuolikta diena. Noto Antiqua - Marzamiemi - Portapalo - Modica - Ragusa - Agrigento
Senasis Noto, siciliečių kurortas Marzamiemi, žvejų uostas Portapalo ir du baroko perlai – Modica, Ragusa
Pusryčiavome labai linksmai VILLA AMBRA – gavome po puodelį kavos ir beveik nuo lėkštės neatkeliamus kruasanus – tiek buvo prikimšta juose šokolade paskandinto ricottos sūrio. Jaunasis šeimininkas labai didžiavosi ką tik iš kepyklėliais atvežtomis sunkiasvorėmis bandelėmis – kai jis nematė, bandžiau išpurkšti tą kalorijų bombą ir paslėpti pėdsakus…Paklausinėję kaip rasti NOTO ANTIQUA, senąjį miestą, nors ir atkalbinėjami šeimininko, neva ten tik „akmenų krūva“, pasirinkome ištrūkti iš savo suplanuotos kelionės maršruto ir pamatyti, kokia vieta užaugino tuos ambicingus žmones, kurie po tragiško žemės drebėjimo 1693m., ne tik sugriovusio jų miestą, bet ir pražudžiusio daugybę žmonių, sugebėjo atsitiesti ir sukurti dar gražesnį Noto. Lindome gilyn į kalnus smagiais serpantinais, kol už 15km pasiekėme tą „akmenų krūvą“ – tai visiška netiesa! Vis dar buvo išlikusi miesto gynybinė siena, vartai, pilies, bažnyčių pamatai, kai kur senųjų pastatų sienos. Klaidžiojom po sunaikintą grožį pagarbioje tyloje. Aplink miestą atradome panašius palaidojimus kaip Pantalicoje, tik kur kas mažesnius. Ši vieta buvo gyvenama nuo neatmenamų laikų. Visai netoli senojo Noto iškilęs didžiulis vienuolynas – 1708m. po drebėjimo atstatytas Santuario Maria SS Della Scala. Šventumo vietai suteikia gamta ir ramybė – senasis Noto tarytum nykstantis paminklas čia plazdenančioms, ne laiku išėjusioms sieloms…
Palikę puokštelę laukinių gėlių, pasukome atgal, pakrantės link. Nuo Noto visas krantas – ištisiniai paplūdimiai (Isola delle Corenti). Siciliečių numylėto kurorto Marzamiemi link sustokite ir aplankykite VILLA ROMANO DEL TELLARO (įėjimas 6eur): čia galima apžiūrėti istorinį Sicilijos vilų palikimą – mozaikas. Kelias Marzamiemi link nuklotas apelsinų ir cintrinmedžių plantacijomis – spalvos be jokių papildomų dalykėlių stačiai apsuka galvą! (tiesa, tik ką nuskintų apelsinų kaina – 0,6eur/1kg). Siciliečių atostogų pasididžiavimas MARZAMIEMI (jie nematė Kuršių Nerijos – tai nepalyginamai gražiau!) pasitiko šilta, prie žemės traukiančia tvankuma ir spalvingas žvejų valteles apgobusiais ūkais. Žmonių buvo vienas kitas: kas gurkšnojo espresso, kas tiesiog slampinėjo – italai grupavosi prie kavinukių ir garsiai plepėdami leido ramią sekmadienio popietę…Ir mes tokie pat apsnūdę slampinėjome – Marzamiemi senamiestukas (kitaip jo nepavadinsi – mini namukai, mini pagrindinė aikštė, mini kavinukės, mini vietos dirbinių parduotuvėlės, mini bažnytėlės) privers žavėtis kiekvieną atvykėlį. Jis toks mažiukas nuo neatmenamų laikų; jo mažus, akmeninius žvejų nameliukus iš vienos pusės talžo jūros bangos, o jie susispietę krūvon bando apsiginti ir kuria saugią zoną, vidinę miestelio aikštę, kurioje bažnyčios varpai tarytum baido piktąsias jūros dvasias ar ramina iš jūros negrįžusiųjų sielas…Stebėdama bangų mūšą tiesiog į vandens per amžius nugludintas namukų sienas, taip ir matau akyse moterų, išlydinčių savo vyrus į jūrą, veidus languose…Taip lyriškai nusiteikę kiek pabuvome šioje rūke paskendusioje, labai ramioje žiemą ir, esu tikra, triukšmingoje vasarą vietoje, o tada jau sukome į PORTOPALO DI C.PASSERO – kelias visąlaik vedė palei akmenuotą jūros krantą, kur ne kur išvalytame poilsiautojams. Taip ir matau čia, pilko smėlio pliažiukuose, triukšmingas minias siciliečių su vaikais, pagyvenusiais tėvais, dideliais kiekiais maisto…Ne veltui paplūdimio centre stovi kiek pavargusi scena – manau, kad iš tos vietos per garsiakalbius plyšauja kokia nors italų žvaigždė. Na, ne..toks poilsis ne mums. Portopalo – dar vienas vietinių vertinamas kurortas. Su senosios pilies liekanomis iškyšulyje, į kurias veda jūros pamažu naikinama siaurutė smėlio juosta. Jei jau būsite čia, gana atokioje vietoje, privalote nuvažiuoti iki žvejų uosto – čia, ko gero, geriausias ir žinomiausias vietos žuvies restoranas, sekmadienį sutraukiantis turtingesnius vietos gyventojus. Restorane LA GIARA suvalgėme jūros gėrybių salotų, pasivaišinome visai kaip ne italai, cappuccino…Šioje vietoje per pietus gausite tik šviežią žuvį, vakare ristorante virsta į tradicinę pizzeria. Maistas tikrai skanus, bet aptarnavimas buvo toks nemalonus, kad mes nutarėme, jog kitąkart čia kojos nekeltume. Bet pati vieta – galybė žvejų laivų, laivelių, valčių valtelių – tikrai ypatinga.
Leisiu sau kiek nukrypti ir papasakoti mūsų patyrimus La Giaroje, kad ten važiuodami žinotumėt, kaip elgtisJ Atvykome čia ne valgyti (tiesiog mums dar buvo anksti pietaut), norėjome tik vietoje „su vaizdu“ išgerti kavos. Atsisėdome, prie mūsų priėjo padavėja ir… ji demonstratyviai išpūtė akis, kai išgirdo mūsų užsakymą – duo cappuccino. Tada taip pat demonstratyviai nubėgo iki kolegų ir visi laimingai kikeno, net nesislėpdami. Su pekreipta šypsena veide didžiakrūtė padavėja grįžo ir tiek dirbtinai maloniai, kiek pajėgė, laužyta anglų kalba mums aiškino, kad italai pusryčiauja su kava ir kruasanu, o pietų metu kavos negeria, geria gi, supraskit, vyną, vandenį ir valgo užkandžius, pasti-antipasti…ir t.t. Mes gi, kažkaip paslaptingai žinodami, kad mes ne italai ir visai nenorime valgyti, smogėme į paširdžius ir prie kavos užsakymo pridėjome SALAD DEL MARE – netikėtai užsimanėme paragauti…
Toks aptarnavimas man atrodė kaip ypatinga provincialumo išraiška. Suprantama, kad Jūs, mieli italai, turite savo tradicijas, o mes tikrai atvykome ne jų laužyti…Tačiau esame ne vietiniai, turime savo papročius, jaučiamės suaugusiais ir galinčiais patys nuspręsti, kada norime kavos, kada žuvies, o kada nieko nenorime…Salotos tikrai buvo gardžios, turiu pripažinti (jūros gėrybių miksas, pagardintas kokybišku aliejuku ir citrinų sultimis – tikras gryno, šviežio maisto šedevras), cappuccino – tikrai prastas, pati vieta „su vaizdu“ nuostabi, bet aptarnavimas ir požiūris paliko nemalonų skonį…Jei norėsite tokio potyrio, užsukite ir nenuklyskite nuo mūsų užsakymo, – nuotykius garantuojame! Jei kam įdomu, žuvies patiekalų kaina prasideda nuo 13eur ir siekia 60-70eur! Bet spageti – “vos” 10-13eur, meniu dar rasite ravioli ir kai ką, ko mes nepažinome. Piniginę vis tiek verta turėti kiek storesnę – nėra čia eilinė užkandinė, nors ir gana atoki. Dar vienas smeigtukas už prastą aptarnavimą – vadinamojo “ristorante” tualetai man priminė vasaros sezonui atidarytos neskoningos kavinės mūsų Šventojoje tualetus tarybiniais metais…Ten atsargiai!
Taip mes atsisveikinom su Portopalo ir sukome MODICA link (apie 44km) – buvau tikra, kad šokolado sostinė nenuvils…Bet negalėjau tikėtis, kad pamatysime dar vieną ypatingą miestą, kuris užtepė dar vieną ypatingą potėpį Sicilijos paveiksle. Modica irgi buvo visiškai sugriauta 1693m. drebėjimo bei visa naujai atstatyta barokiniu stiliumi. Įvažiavus į Modicą, jau nebespėjau nei dairytis, nei aikčioti -Saulius ramiai stebėjo mane ir šypsojosi. Tiek emocijų sukėlė man Modica, – kur mestelsi žvilgsnį, ten – baroko perlas. Ar tai būtų bažnyčia, ar paprastas gyvenamasi namas, ar visa miesto aikštė ar tik siaurutė gatvelė… Miestas išsidėstęs tarp kalvų – nuo vienos stovėdamas grožėsies kita…O dar tas Sicilijos saulėlydis – kartais atrodydavo, kad gražesnėmis spalvomis vakarėjančių miestų nutapyti tiesiog neįmanoma. Tas gyvas, spalvomis sušildytas Modicos paveikslas visam laikui liks atminty. Lenkiu galvą pries UNESCO, kuri saugo tokias vietas.
Modica garsi savo šokolado istorija (šokoladas ruošiamas pagal actekų-ispanų tradicijas: cukrus ir kakavas maišomas iki grūdelių žemoje temperatūroje, tada viskas paskabinama vanile, cinamonu – užsukti verta į Antica Dolceria: http://www.bonajuto.it/), bet mes Modicą lankėme sekamdienį, kai duris buvo atvėrusios tik bažnyčios, todėl garsųjį Modicos šokoladą ragavome mūsų laukiančioje Ragusoje. Apie tai bus atskiras skyrelis…
Paliekam saulėlydžio myluojamą Modicą ir per 300 m aukščio tiltą (milžinišką!) lekiame RAGUSA link – nuo Modicos bus apie 15 km. Sėdėjau nuraminta emocijų – buvau tikra, kad Ragusa manęs jau nenustebins. O kaip klydau!!! RAGUSOS vaizdas pakirto kojas ne tik man, bet ir mano emocijas tvarkingai valdančiam bendrakeleiviui. Įvažiuojant į RAGUSOS aukštutinę dalį Jus pasitiks UNESCO ženklas, bet ir jo nereikia, kad atsivėrę vaizdai priverstų aiktelti! Jei pradžioje atrodė, kad Ragusa bus tiesiog Modicos dvynė-sesuo, nes apie šiuos miestus rašoma visuomet žodis-žodin, tai tai bus toji sesuo, kuri sukelia audringas pavydo scenas, gražesnioji sesuo. Kokia aš pataikūnė – ką tik šlovinau Modica, o tik pamačiusi Ragusa, ją iškart pamiršau…Tai ne tiesa: abu miestai yra privalomų pamatyti sąraše, bet Ragusai papildomo žavesio suteikia geografinis išsidėstymas. Jums tiesiog reikia tai pamatyti – jokia nuotrauka, joks pasakojimas nebus pakankamai teisingas ir tikslus. Pirmiausia, bandykite rasti vietą ir sustokite pasigrožėti Ragusa tik įvažiavus nuo Modicos (lengva nebus – visur serpantinai, statūs šlaitai ir pamišę italai-vairuotojai), tada sukite į Senąją Ragusą (Ragusa Ibla), ją nuo Naujosios skiria gilus tarpeklis (slėnisJ) – pradžioje staigiai leisitės, po to tiek pat kilsite – tikrai rasite vietą automobiliui, jei nesigrūsite stačiomis gatvelėmis arčiau pačios miesto širdies. Pamirškite automobilį ir vaikštinėkite pėsčiomis. Mes ne tik slampinėjome tuščiomis Senosios Ragusos gatvelėmis, bet ir užsukome į kavinukę, kurioje pagaliau ragavome Modicos šokolado ledų ir paties šokolado. Skaitydama apie Modicos šokolado ypatumus ir receptūrą, galvojau: na, kaipgi, įmanoma nustebinti šokoladu – juk šokoladas ir yra šokoladas…Bet paragavusi Modicoje garbinamo, supratau, kad tai ypatingiausia ir skaniausia, ką esu ligšiol ragavusi…Tarytum kramsnotum burnoje tirpstančios saldintos kakavos žvyro (nes traška!), lyg skanautum tą traškiąją dalį iš šokoladinio torto, kurios visada būna tiek mažai…Kaip reikiant pasaldinę savo dieną, gausiai prisipirkę Modicos šokolado lauktuvėms, palikome Ragusą visai sutemus…Ir Jūs būtinai sulaukite tamsos Ragusoje, nes pamatyti jos grožį apšviestą naktyje ne reikia, o privaloma! Geriausia tai padaryti nuo Naujosios Ragusos (Ragusa Superiore) pusės – laimei, ir kelias mus vedė ta kryptimi – pagal planą turėjome pasiekti AGRIGENTO, kad kitą dieną dar spėtume apžiūrėti Šventyklų slėnį ir nepavėluotume į lėktuvą vėlai vakare…
Oficialioji informacijos apie Ragusa dalis: Ragusa – geriausias Sicilijos baroko stiliaus šedevras, susideda iš dviejų miestų: aukštutinio (Ragusa Superiore), beveik visiškai sunaikinto 1693 m. žemės drebėjimo metu, ir žemutinio (Ragusa Ibla), puikiai išsilaikiusio iki šių dienų. Juos skiria slėnis. Ragusa Superiore įdomiausias pastatas yra XVIII a. Cattedrale di San Giovanni bei Palazzo Mediterraneo (bilietas – 2,10 eurų) – dabartinis archeologijos muziejus su gausia graikų ir romėnų kultūros laikotarpių kolekcija. Važiuojant iš Ragusa Superiore į Ragusa Ibla, atsiveria puikus panoraminis pietryčių Sicilijos vaizdas. Ragusa Ibla aplankykite katedrą, Piazza Duomo, Giardino Obleo, bei Chiesa di San Giacomo, pastatytą XIV a. ir puikiai restauruotą po 1693 m. žemės drebėjimo. Ragusa yra Sicilijos sodas – čia užauginama daugiausia salos vaisių ir daržovių. Verta žinoti, kad kavinėse – didelis sūrių pasirinkimas: galima paragauti sūriais tangy pecorino, fragrant provola, robust caciocavallo aplietus makaronus.
Pro Naująją Ragusą sukame Agrigento link: mėgėjams apsipirkti bus naudinga ir ši informacija – Agrigento kryptimi Ragusoje pamatysite ilgą parduotuvių gatvę, gal kas užsimanys greito maisto – irgi rasite čia. Žinokite ir tai, kad degalus pilsitės daugiausia už grynus pinigus, o ir šiaip Sicilijoje visada turėkite grynųjų. Čia požiūris į daugelį dalykų yra senamadiškas, tiesiog, teks prisitaikyti.
Mes surizikavome į Agrigento važiuoti keliu SS115 ir…130km važiavome nei daug, nei mažai – 3h. Va, ką reiškia nepatikėti Sygic‘o parodymais. Viena paguoda, kad tokiame keistame mieste GELA (jis man priminė Radviliškį) pastebėjome VILLAGE PIZZA ir sustojome…Užsisakyti čia picą turistams buvo smagus nuotykis – nors kavinukėje zujo pilna žmonių, kalbančių angliškai neatsirado nei vieno. Su visų esančių pagalba išsirinkome ingredientus ir užsisakėme vieną skaniausių Sicilijoje ragautų picų – kai rašau „pica“, pamirškite viską, ką vadinate šiuo pavadinimu Lietuvoje ir tiesiog turėkite tikslą nuvykti į Italiją, Siciliją, paraguti šio nepažinto patiekalo…Kadangi Village buvo vieta iššsinešti, picą valgėme kažkur „už kampo“ automobilyje ir tai buvo maistas vertas garsiausių restoranų (pica+cola dviems – 8eur). Argi apie maistą įmanoma rašyti? Jį reikia ragauti, juo reikia mėgautis, todėl leiskite atitrūkti į skonio prisiminimus…ir einu pasidaryti puodelio geros kavos…
Taip pamažu, sotūs, bet kiek nelaimingi dėl nežmoniškai vingiuoto ir lėto važiavimo, pasiekėmė AGRIGENTO – tolumoje ant kalvos, apšviestos naktyje spindėjo milžiniškos Šventyklos, trys iš eilės! Buvome nuvargę ir norėjome kuo greičiau rasti vietą poilsiui – ilgai nesukę galvos, pamatėme išdidžiai stūksančią pilaitę dešinėje kelio pusėje su skambiu GRAND HOTEL pavadinimu. Čia mes ir likome…Atrodė, lyg būtume pirmieji svečiai šį vėlų vakarą, todėl mūsų pasirodymas suteikė džiaugsmo visam gausiam trijų žvaigždučių viešbučio kolektyvui. Aptarnavimas buvo tiesiog perdėtai mandagus ir saldus, bet tikrai priimtinas nuvargusiems…Užmigti padėjo „italian style“ Campari (su šviežių apelsinų sultimis) ir nuo įspūdžių braškanti galva. Ryt vakare – namo…Bet tik vakare.
Dvylikta diena. Agrigento - Macalube - Earclea Minoa - Sciacca - Trapani - Roma
Paskutinė diena Sicilijoje: šventasis Agrigento, nusivylimas Macalube, laukinės gamtos kampelis Eraclea Minoa, panorama Sciaccoje ir vakaro skrydis iš Trapani į Romą. Sicilijos ratas uždarytas!
Ilgai nemiegam, saldžiai pusryčiaujame Grand Hotel fojė ir… už 7min jau būtume buvę prie Šventyklų…Bet! Jau išvažiavę iš viešbučio prisiminėme, kad pasai juk liko pas administratorių! Susižvalgėme išpūtę akis vienas į kitą ir supratome, kad jei ne mus visą kelionę sergintis angelas sargas, tikrai būtume likę Sicilijoje dar kelioms dienoms, ko šįkart visai nereikėjo. Laimei, taip neįvyko (mums gi sekėsi!) ir mes prie Šventyklų buvome kiek vėliau, bet su asmeniniais dokumentais kišenėse. Tokia tad keista buvo paskutinės dienos pradžia.
Apie AGRIGENTO manoma, kad šis mietas žymi senovės graikų miesto Akragus vietą. Apžiūrime vieną įspūdingiausių istorinių palikimų – Šventyklų slėnį (Valle dei Templi, įėjimas 20eur/žmogui). Čia randame išlikusius 8 šventyklų griuvėsius (taip rašoma kelionių vadovuose – mes matėmė 3 puikiai išlikusias šventyklas). Tuo metu šventyklos buvo statomos iš tufo, o jas vienijantis bruožas – orientacija rytų kryptimi, tam, kad tekanti saulė apšviestų jas puošiančias skulptūras. Tad geriausiai ten patekti rytmetį, kad būtų galima pamatyti tikrąjį jų grožį (mes taip ir padarėme!). Tai 5 а.pr.Kr. dorėniškos šventyklos – seniausia yra Heraklio šventykla, datuojama 500 m.pr.Kr. Garsiausia ir lankomiausia – Tempio della Concordia, kuri rungtyniauja su Hefesto šventykla Atėnuose – lig šiol nesutariama, kuri yra geriau išlikusi. Taip pat galima užsukti į Archeologijos muziejų – mes jau neturėjome tam laiko. Gal aprašymui čia neskiriu daug vietos, bet Agrigento įtraukite į savo kelionės po Siciliją planus – nenusivilsite.
Buvau skaičiusi, kad netoli Agrigento yra keista vietą, mažų ugnikalniukų (aukščiausias nesiekia nei metro!) vieta – įtikinau Saulių, kad verta nuvykti. Susiradome miestelį ARAGONĄ, tada tiesiog sekėme nuorodas MACALUBE. Jei nesate koks užkietėjęs vulkanologas, speleologas, šią vietą galite ir pamiršti – atitempiau savo bendrakeleivį, bet nei vienas, nei kitas iš mūsų nesuprato, ką čia pamatėme – įdomų žemės paviršių pievose? Na, taip…Bet tie ugnikalniukai neveikė, dūmais nekvėpavo, – matyt, to tikėjausi. Bet nagavаuJ Macalube pasirinkau dėl šio viliojančio aprašymo ir kelių fotografijų google…: „apie 17 km nuo AGRIGENTO yra MACALUBE gamtos rezervatas– jis garsus mažais ugnikalniukais, aukščiausias jų – vos 1 metras! Vien žolė ten keista – vadinama, pseudo-stepe…“ Na, būna kelionėse ir taip.
Nuo Aragonos verta sukti ERACLEA MINOA link (50 km) – nuostabus gamtos kampelis “kažkur”. Atskirtas, nutolęs, laukinis…Yra likęs mažai lankomas graikų amfiteatras. Eraclea skirta tam, kad įkvėpti gamtos ir suvokti, kokias vietas gyvenimui rinkosi senovės graikai…Vaizdas nuo CAPO Bianco olos pribloškiantis. Eraclea Minoa – senovės graikų miesto griuvėsiai dunkso nuostabioje vietoje, ant nuošalios virš jūros iškilusios kalvos šlaito. Kalvos papėdėje pakrantė išplatėja ir tampa ilgu baltu Baltojo paplūdimiu, kurį karūnuoja tyliai ošiantis pušynas. Artėdami link Eraklea Minoa griuvėsių žavėjomės baltomis vėjo suformuotomis klintmolio (molio ir kalkakmenio mišinio, išvalyto erozijos) kopomis. Kelionės atkarpa nuo Agrigento iki Eraclea Minoa verta Jūsų laiko – neskubėkite, pasigrožėkite gamta, kalnų peizažais, jūra…Kai stovėjome prie Eraclea Minoa griuvėsių, žiūrėdami į paplūdimius, kalvas, jūrą, galvojome tik apie vieną – pagaliau Sicilijoje atradome vietą, kur norėtume atvažiuoti ilsėtis. Nes visi paplūdimiai, kuriuos matėme lig šiol, negalėjo net kėsintis lygintis su šia vieta. Bijau tik, kad vasarą Eraclea visai ne laukinė, o atvirkščiai, tankiai nusėta kemperiais, palapinėmis ir ūžianti nuo tokios „laukinės gamtos“ ieškančių poilsiautojų.
Nuo Eraclea Minoa važiavome žvejų kaimelio SCIACCA link – apsilankius čia lyg ir „uždarėme“ Sicilijos ratą, apsukome aplink visą salą, neliko nė milimetro neaplankytos atkarpos, ko aš labai norėjau, bet nemaniau pavyksiant, nes neskubėjome, mėgavomės kiekviena kelionės diena, vieta…Mums pavyko nelekiant, o mėgaujantis pamatyti visą Siciliją.
Atvykę į Sciaccą, pirmiausia pabūkite apačioje – prie laivų prieplaukos…Mes pataikėme atvykti itin vėjuotą dieną, bangos trankyte trankėsi į molą – tokius vaizdus buvau mačiusi tik filmuose. Todėl stovėjau lyg įbesta ir norėjau, kad Sauliaus cigaretė nesibaigtų…Turėjau prailginti laiką, nors nieko ypatinga šioje vietoje kaip ir nebuvo…
Būtinai pakilkite į centrinę Sciaccą dalį, – iš aukštai atsivers pasakiška panorama. Tokioje vietoje, niekur nereklamuojamoje ir turistų pamirštoje, tikra nuodėmė būtų neišgerti puodelio espresso…
Trankantis vėjui ir kaupiantis debesims, nors, termometras sausio mėn. rodė plius 14, mąstėme, kad iš Sicilijos galime neišskristi ne dėl dokumentų, o dėl tokio besimainančio ir pamažu vis blogėjančio oro – atrodė, sala liūdėjo dėl mūsų kelionės pabaigos, kaip ir mes patys…
Sukome Trapani oro uosto link – greitkeliu mums buvo likę vos 112km, o laiko turėjome apsčiai – automobilio benzino bako užpildymui ir atsisveikinimui Hertz aikštelėje prie oro uosto, paskutinėms lauktuvėms nupirkti, susipakuoti pirkinius, atsisveikinti su mus visą kelionę lydėjusiomis citrinomis…Link Trapani vykome plepėdami, – neaplankę likome tik vienos garsios vilos Piazza Amerinoje (teks grįžti).
Automobilį grąžinome 18.00, tada laukėme skrydžio, iš dangaus pasipylė siaubingas lietus, vėjas grėsmingai trankėsi, jei ne lagaminai, būtume jau ir be lėktuvo pakilę į orą…Lėktuvas į Romą buvo gana vėlai 21:05 – artėjant skrydžiui, vėjas kiek nurimo, lietus liovėsi, matyt, susitaikė su tuo, kad vis tik mes skrendame namo…
Romoje planavome sėst į taksi ir taip atsidurti mūsų užsakytame viešbutyje (Via Doganale 14/A, Ciampino, 00043, Italija, tel. +390679359420, el.paštas: info@pietradiponente.com), kuris buvo ne daugiau nei 10km nuo oro uosto. Bet įžūlus Romos taksistas užgiedojo 30eur sumą. Paskambinome į viešbutį ir buvome maloniai nustebę, kad, nors iš anksto ir nebuvome užsisakę tokios paslaugos, viešbučio shuttle‘as netrukus mus išgelbėjo…Geresnės vietos paskutiniam atostogų vakarui negalėjome tikėtis – čia buvo mano dovana mylimam žmogui. Rami vieta, skoningai restauruotas ir jaukiai įrengtas senas dvaras, svetingas aptarnavimas, didžiulis kambarys per du aukštus, miegamasis jaukioje palėpėje. Balto tinko, metalo ir medžio derinys, senųjų dvaro šeimininkų fotografijos interjerui suteikė namų jausmo. Kelionės pabaigą pažymėjome gero romo taurėmis, Modicos šokoladu, Sicilijos prisiminimais ir ilgu miegu…Rytojaus dieną laukė skrydis namo, į Vilnių.
Trylikta diena.
Visai kitaip nei Sicilijoje, Romoje pusryčiaujame itin gausiai, viešbutuko autobusiukas nuveža mus į oro uostą ir…namo: Roma Ciampini-Vilnius reisas patogiu laiku – 13:30. Vilniuje būname 17:25, kur mus pasitinka išsiilgę ir namus prižiūrėję vaikai. Dideli jie jau.