Dviese Italijoje per 18 dienų

Vilnius-Romos Ciampino oro uostas. Skrydis iš Vilniaus labai ankstyvas – 6 val. kylame.

Išvakarėse 18-ai dienai susikrauname vasarinę mantą į nedidukus „Mandarina Duck” lagaminus – Ryanair’as leistų didesnius, bet mūsiškiai jau tokie. Maža talpa yra geras dalykas – daiktus dedame atmetimo būdu. Kadangi visąlaik keliausime, lagaminas turi būti patogus – juk jam skirta mobiliosios spintelės funkcija. Šis populiarus prekinis ženklas iš tikro vertas dėmesio – ne pirma kelionė, dar nepavedė.

Kaskart pasinaudoju kadaise susikurtu kelioninių daiktų sąrašu, kuris koreguojasi tik tuomet, jei kelionė kitokia, nei poilsinė: tarkime, šiemet skrisdama į sporto stovyklą Turkijoje pakavausi visai kitaip: sportiniai rūbai ir kedai užėmė didžiąją dalį lagamino, o tada – vakariniai aprėdai ir bateliai. Nesugalvočiau aukštakulnių vežtis į aktyvią kelionę po Italiją. Bet dauguma daiktų daiktelių kelionėse vis kartojasi ir vis mokausi jų dar pamažinti. Tad atsidarau sąrašą, susipaukščiuoju, ir ramu!

Kadangi esame ilgamečiu statusu besididžiuojantys kaimiečiai, Vilniaus oro uostas mums nėra arti – iš namų išvažiuojame 3 val. nakties. Išvakarėse nesėkmingai bandau užmigdyti save anksčiau ir šiek tiek pailsėti. Nulūžtu likus 2 h iki nustebinusio žadintuvo ir, žinoma, keiksnoju pigias oro linijas, kurios, beje, vasarą visai nepigios (569 eur dviems).

Skrydis lengvas, ramus, tik kojas laužė ir niekaip nepavyko įsitaisyti nepatogioje Ryanair kėdėje miegui. Po 2 h 20 min leidomės Romos Ciampini – jau 8 ryto tvoskė karštis. Supratome, kad po plius 12 Lietuvoje, čia turėsime prisitaikyti ir 18 dienų kęsti ne mažiau kaip +30 dienomis.

Oro uostas mažiukas, – bagažas tik rankinis, tad pagal instrukciją išeiname ir susirandame įvažiavimą į parkingą Nr. 3 – jis ties sankryža ir degaline. Pakeliui dar sugebu palikti savo mobilųjį telefoną moterų tualete ir pastebiu, kad naujos palaidinės rankovė per siūlę ties pečiais jau prairusi…

Ties tuo parkingu Nr. 3 turėjo laukti nemokamas mikriukas, bet…nelaukė. Juk Italija! Skambiname nurodytu telefonu ne kartą – autoatsakiklis. Bet tai neerzina – žinome, kur atvykome, suprantame, kad „dirbame nuo 8:00” italams yra tik privaloma būtinybė įrašyti darbo valandas į Google.

Po 15 minučių išties pasirodo „shuttle” – sulipame tie patys lietuviai iš Vilniaus lėktuvo – mes, laimei, paskutiniai, tad…atvykę esame pirmieji ir automobilį gauname pirmieji. Visų dokumentų užpildymas trunka apie 30-40 min. Tad, jei eilėje esate gale, galite tik įsivaizduoti…Gauname džipuką, vardu Škoda. Pravažiavusi vos 2000 km, tad nauja. Parodome auto nuomos karalaitei jaunai italei pastebėtą įbrėžimą (juk paliekame 1200 eur užstatą ir svajojame po kelionės jį atgauti neapkarpytą) – ji nusijuokia: iki 3 cm italams jokie įbrėžimai nėra verti dėmesio! Mašina, žinoma, esame patenkinti – nauja, automatas, ne tokia ir maža – bagažinėje lengvai telpa mūsų rankinio dydžio lagaminukai ir kuprinės. Tilptų visko ir daugiau, tik kol kas nieko neturime. Auto nuoma 18-kai dienų su pilnu draudimu, papildomu vairuotoju ir automatinės pavaros privalumais – 692 eur, kai didžioji dalis sumos mokama užsisakant mašiną, o atvykus padengiamas 120 eur likutis.

Plano neturime, tad žemėlapyje susirandame jūrą – ten ir sukame. Beje, dar atsisveikinime su lėktuve sutiktais bičiuliais, kurie traukia į Romą, o vėliau – Apuliją.

Romos pakraščiai šiurpina nuo šiukšlių ir netvarkos – Lietuvoje mūsų akys yra pripratusios prie švaros ir vis tiek sugebame pabambėti, kad kažkas negerai. Užsukame į kelis miestukus pakeliui – kai kurie Romos priemiesčiai pasirodo mums kaip apleisti „bomžynai”. Brr…

Pasiduodame rudos spalvos kelio nuorodos vilionėms ir netrukus atsiduriame prie Ostia Antica. Google rekomenduoja aplankyti, ypač tiems, kurie nebuvo ir neplanavo būti Pompėjoje – šioje kelionėje mes kaip tik tokie. Perkame bilietus po 18 eur kiekvienam, paprašome aptarnavusio italo išpiešti ant žemėlapio, ką labiausiai verta aplankyti ir imame muziejaus atvirą mašinytę, kad nuvežtų į senovės miesto priešingą pusę, kad per 3 h galėtume grįžti (o ne per 6!). Teritorija tokia milžiniška, kad čia galima praleisti ir visą dieną, net kokį pikniką pasiorganizuojant. Kepinant 30+ tikrai nuvargome, – laimei, kad vis pavykdavo rasti šešėlius. Šešėliai yra visų brangiausias dalykas – dažnai tiesiog deficitinis. Ypatingai gelbėjo garsiosios skėtinės pušys – pinijos. Jos puošė visą regioną aplink Romą (Lazio regionas), kurdamos taip reikalingus pavėsius. Ostia Antica verta dėmesio – rekomenduoju tiek buvusiems Pompėjoje, tiek praleidusiems.

Sukame iki naujosios Ostios dalies – suprantame, kad senovės Ostia buvo kur kas gražesnė ir tikra neviltis ištiktų tų laikų žmones, jei jie pamatytų, kaip dabar atrodo arčiau jūros pasislinkęs naujasis jų miestas. Apsukę ratą ir mudu sprunkame. Važiuodami pakrantėmis ir toldami nuo Romos matome tvarkingesnius paplūdimius, gražesnius miestelius ir atsiranda viltis, kad Lazio regionas irgi turi gražių vietų. Faktas, kad turi, – ką čia paistau po kelių pirmųjų valandų kelionės.

Alkani ir be miego užsukame į Havanos paplūdimį – kavinėje ant jūros kranto kertame salotas ir garsiąsias brusketas (paskrudintas batonas su pomidorais, baziliku, nuostabiuoju Italijos aliejumi – pirmąkart ragavau Romoje ir nuo to laiko kartais ir namie pagaminu). Ledinis alus – pats tas prie svilinančių 30+. O mes vis dar iš lėktuvo su prie kūno limpančiais lietuviškai vasarai pritaikytais rūbeliais…

Prie Santa Severa pilies sustojame tik pasigrožėti pilies, žvelgiančios į vandenis, vaizdais – paplūdimiuose tiršta, nes Roma vis dar arti. Kur akys užmato, italai mirksta vandeny. Nuotraukos neeilinis gebėjimas išgaudyti momentą be jų:

Kur kas didesnė – Santa Marinella, susiliejanti su uostamiesčiu Civitavecchia ir mums priminusi tą pačią Havaną. Atostogauti čia nenorėčiau, bet miestukas dailus, – laimei, visi esame skirtingi ir gal kažkam patiktų. Italai turi tiek pakrančių, kad tikrai galima rinktis ramesnes vietas.

Lekiam toliau. Ledus kartu su klegančiais paaugliais ir nuo saulės besislapstančiais senjorais kertame pakeliui – irgi ant jūros kranto, Lido de Tarquinia. Paplūdimiai čia nusėti gultais ir kavinėmis, bet ku ku – kur žmonės. Be vieno kito italo popiet čia absoliučiai tuščia. Kelionėje vėliau supratome – per dienos įkarštį vietiniai išsislapsto, ištuštėja parkingai ir senamiesčiai, tavernos (nors ir atvertomis durimis, bet nieko ten negausite iki 19:00, italų vakarienės meto). Miesteliuose pagrindinės kaitros metu slampinėja tik turistai, – paskrudę italai net prie jūros tokiu metu nebūna.

Pakeliui susirandame nakvynę – nors toliau nuo jūros, bet vieta nuostabi – galime rekomenduoti: La Posta Torrenova Orbetello kaimelio pakrašty (nakvynė 95 eur su pusryčiais ir visais grožiais bei patogumais). Jaukus Balio stiliaus interjeras, mažiukai, dailiai įrengti kambariukai: mes dar pasipliuškename baseine. Vakarienei galėjome pasinaudoti jų restoranėliu, bet buvome nuvargę, tad puikiai tiko pirktinės salotos ir užkandukai. Maistas Italijoje nuostabus visur – net tie išsinešimui skirti paruoštukai.

Gavosi toks ilgos dienos maršrutas (apie 200 km):

Nedaug žinome apie šį Italijos kąsnelį netoli mūsų nakvynės vietos, bet intuityviai sukame –  būna, kad pagalvoju, jog čia galėčiau atostogauti. Ne Amalfi (kurį mačiau tik internete kol kas), bet vaizdai ne ką prastesni, jūra viliojanti, uosteliai dailučiai, o žmonių kur kas mažiau. Įvažiavę į šį Monte Argentario pusiasalį-atvirutę, užsukame į Porto Ercole – pradžioje pasigrožime vaizdu į uostelį nuo kalvos ir bažnyčios (mašinai vietos nerandame), tada leidžiamės žemyn, parkuojamės visai prie vandens, ir keliaujame rytinio espresso. Ramu ir gražu. Kainos vis tik čia nemažos: butike lininius šortukus pamatėme už 150 km, kai visur kitur ne daugiau 50 eur. Restoranėlyje „Caffe Piazzetta” irgi kainos didesnės – apsidairome. Tuščia. Klausiam savęs: „Gal ne sezonas?”. O gal netinkamas dienos metas? Vieta graži, bet čia tik katinai, žuvėdros ir vienas kitas atklydęs turistas ar ant suoliuko pavėsyje primerktomis akimis žmones stebintis senolis.

Ką veikti pusiasalyje esančiame Porto Stefano, – paskaitykite čia. Ši vieta yra tikrai labai graži ir išskirtinė – malonumas sukti pagrindiniu keliu ir mėgautis vaizdais – nuo kalvų į mėlynus jūros vandenis, susiliejančius su horizontu. Pasakiškai gražu, tikiu, kad atostogaujant čia būtų ką veikti ne tik paplūdimiuose, kurių netrūksta, bet ir kalnuose – žygiai maloniai paįvairintų poilsinį skrudinimąsi.

Pasidairę gražiajame pusiasalyje sukame žemyninėn dalin – Orbetello matome garsųjį malūnėlį vandenyje, skrodžiam tarp dviejų ežeriukų tiltu, stebime flamingų būrelius ir vienišą senuką ant kėdutės pagrindinėje aikštėje – kai pravažiuojant pro atdarą langą jam nusišypsau, jis dar labiau suraukia antakius. Nelaimingas žmogus, matyt.

Dar gerokai prieš kelionę už nedidelę sumą buvau nusipirkusi Dalios Smagurauskaitės Toskanos gidą (beveik visas Dalios knygas turiu namų bibliotekoje irgi) – ten akis užkliuvo apie Italijos tufo (uoliena, susidariusi iš vulkaninių pelenų išsiveržus ugnikalniui) miestus. Pietų Toskanoje galima aplankyti Pitigliano, Sorano ir Sovaną, kurie pastati ant tufo uolų ir yra šio regiono pažibos.

Visi jie buvo netoli mūsų, tad pirmasis lankomas ir maloniai pritrenkęs – Pitigliano. Nė negalvokite aplenkti! Miestas įsikūręs ant stačios tufo uolos, o namai tarytum išaugę iš jos – geriausia yra stabtelti dar neprivažiavus miesto parkingų ir pasigrožėti juo iš toli. Vaizdas tiesiog pribloškiantis. Jokio plano neturime, tiesiog slampinėjame. Atsitiktinai pataikome ir į žydų kvartalą, kur sinagogą saugo ginkluoti pareigūnai. Laikai neramūs, deja. Kaip gide rašo Dalia, Pitiglano dar galima aplankyti Palazzo Orsini rūmus, kur įsikūręs paslaptingos tautos – etruskų – muziejus ir paveikslų galerija, Chiesa San Rocco bažnyčią, Santi Pietro e Paolo katedrą, Pitigliano nekropolį, o degustuoti autorė rekomenduoja Bianco di Pitigliano – tipišką tufo regiono vyną, bręstantį vyno statinės laikomose tufo olose.

Mudu tiesiog pasimetame karščiu alsuojančio miesto gatvelėse, o atsigaivinti prisėdame kartu su vietiniais pagrindinėje aikštėje su vaizdu į Orsini rūmus.

Jei trumpai, Pitigliano ištakos siekia etruskų laikus (apie VIII a. pr. m. e.), o tai liudija aplink esantys uoliniai kapai ir senoviniai tuneliai (VIE CAVE. Tufo uolienose išgremžtas etruskų kelių tinklas, jungęs Sovaną, Soraną ir Pitigliano; kelių plotis siekia 1-4 m, o aukštis vietomis net iki 25 m.). Viduramžiais Pitigliano tapo svarbiu feodaliniu centru ir priklausė Orsini šeimai, kuri čia valdė nuo XIII iki XVII a. (gal bus įdomu sužinoti, kad iš šios šeimos yra kilę 5 popiežiai ir 34 kardinolai). Jie pastatė pilį ir sustiprino miesto sienas. Nuo XVI a. mieste įsikūrė žydų bendruomenė, kuri čia rado prieglobstį nuo persekiojimų. Dėl to Pitigliano dar vadinamas „Mažąja Jeruzale“ (La Piccola Gerusalemme).

Tai neabejotinai viena iš gražiausių Toskanoje esančių vietovių – esant ilgesnį laiką ir ne plius 37, čia galima praleisti daugiau laiko.

Mes gi sukame Sorano link, nes Sovana buvo priešingoje pusėje. Sorano yra visai mažytė Pitigliano kopija – tarytum perkeltas vienas garsiojo kaimyno kvartaliukas, kuriam suteiktas kitas pavadinimas. Nieko neprarasite, jei nenuvažiuosite, bet mums buvo šalia ir visai nesigailime trumpam užsukę.

Sorano yra įsikūręs ant uolos virš Lente upės slėnio. Kartu su Pitigliano ir Sovana jis sudaro vadinamąjį „Tufa miestų trikampį“, žinomą dėl įspūdingų uolų, etruskų paveldo ir viduramžių architektūros. Miestelio ištakos siekia etruskų laikus. Romėnų laikais Sorano buvo mažiau reikšmingas, tačiau viduramžiais išaugo į svarbų strateginį tašką. Nuo XIII a. Sorano priklausė galingai Orsini šeimai (nesistebiu!), kuri pastatė įspūdingą Orsini tvirtovę (Rocca degli Orsini), saugojusią miestą nuo priešų. Vėliau miestas perėjo garsiajai Medici giminei (oho!). Dėl savo sunkiai prieinamos vietovės Sorano išliko autentiškas, su siaurų gatvelių labirintais, uolose įkirstais namais ir senovinėmis sienomis. Šiandien tai – ramus istorinis miestelis, išlaikęs unikalią senovės atmosferą. Kai lankėmės, žmonių nesutikome. Tik keli diedukai nuo karščio kortavo remonto besišaukiančiame garaže.

Diena ritasi į antrąją pusę. Pati nesuprantu, kaip man pavyksta įkalbėti savo kelionės partnerį važiuoti iki „instagraminio” Cascate del Mulino (terminių Saturnios baseinų).

Cascate del Mulino – tai natūralūs šilto terminio vandens kriokliai prie Saturnia miestelio. Garsūs dėl labai vaizdingų, kalkakmenio suformuotų baseinų ir sieros turinčio vandens, kuris yra gerokai šiltas. Apie sieros junginių naudą jums puikiausiais gali papsakoti ChatGPT. Trumpai tariant – tai natūralus „SPA“ gamtoje, kur šiluma, mineralai ir aplinka veikia kartu, kad kūnas ir protas pailsėtų. Ir viskas tikrai taip, – veikia 100%.

Atvykstame dar visai padoriu metu – milžiniškos parkavimosi aikštelės apytuštės, bet aiškiai indikuoja, kokias minias čia galima sutikti kitu metu. Kažkiek kainuoja palikti mašiną, bet nebaisiai. Iki tų natūralių terminių baseinukų atstumas labai nedidelis – šalia yra dušai, tualetai, kavinės, bet žodis „švara” čia pamirštas, matyt, dar etruskų laikais. Persirengiu sukandusi dantis. Artėjame prie baseiniukų-kriokliukų su visokių medžiagų prisotrintu, vizualiai ir natūraliai „pablūrintu” smaragdiniu vandeniu. Žmonių….oje, vaje. Mano vyrukas surūgęs nulenda po kažkokia uola: slepiasi, kenčia. Viskas dėl smalsios musės. Aš gi prisitaikau prie situacijos, nusimetu suknelę ir brendu. O dangau! Ore plius 36, – vanduo čia dar karštesnis! Jei tiksliai – 37 °C. Kunkuliuoja, pursluoja, riebiomis (tikrai tikrai!) srovelėmis vyniojasi aplink kūną…Nors nešalta ir taip, vis tiek vandenyje malonu. Susirandu laisvesnį kampelį, įsikuriu ir užsimerkiu. Suprantu, kad galėčiau taip būti, taip tarpti, brinkti ir ilsėtis valandų valandas…Išlendu tik dėl didelio noro įtikinti vieną paniurėlį patirti to magiškojo vandens prisilietimus. Oda nepaprastai keista, maloni liesti. Pavyksta prikalbinti – Saulius irgi ilgokai neišlenda…Magija, ir tiek. O dar didesnė magija, kad atsigaiviname! Išlipus net truputuką vėsoka, sakyčiau.

Keli patarimai, lankantis tuose terminiuose baseinuose:

• ateikite persirengę, – nerasite, kur galėsite tai padaryti higieniškai, nors lyg viskas ir paruošta tam…teoriškai;
• stenkitės čia atsidurti anksti rytą ar vėliau vakare – išvengsite minių;
• dar vienas būdas išvengti galybės žmonių: pasidomėkite, kaip patekti iš kito kranto pusės – ten matėme 1-2 atklydėlius su kuprinėmis – viskuo tuo pačiu naudojosi vieni; mes tik žvelgėme su pavydu;
• neturėjome, bet verta turėti guminius aptemptus batelius (šlepetes galite pamesti dėl srovės) – akmenukai kaip reikiant masažuoja pėdas;
• turėkite patiesaliuką, kurio negaila – jokios augmenijos, klosite ant birių uolų ir jis bus nelabai švarus: dulkėsite čia kaip reikiant;
• atsiveskite vaikus ir…nebeišeisite. Tad čia jau reikia išankstinio susitarimo.

Įsivaizduokite, kaip gerai buvo: rezgiu mintį, kaip arti rasti nakvynę ir atvažiuoti čia dar kartą iš ryto. Bet rytas buvo jau su kita nuotaika ir noru judėti pirmyn, kitur.

Antra nakvynė tampa labai įsimintina: Agroturismo La Meria – pigi, bet nuostabi vieta kalnuose Toskanoje. Kažkas pasakytų, velniai žino, kur, bet mums labai labai patiko. Atvykus randame uždarytas duris ir mirtiną tylą. Gyvųjų lygiai nulis, o vakarėja. Bet po kelių skambučių ir pasikalbėjimo neturint vienos abiems pusėms suprantamos kalbos, prisišaukiu žmogelį – atvažiuoja su metų nebeskaičiuojančiu kledaru, išlenda kokių 40 metų bambeklis, apsirėdęs seniai skalbyklės nemačiusiu kombinezonu. Žmogus judrus, energingas, matosi, dirba prie ūkio. Sutrikdėme jam gyvenimą atvykdami taip vėlai. Kažką itališkai šūkaliodamas nuveda į kambarį – tas tikrai nėra išvaizdus ar jaukus: aklinai uždarytomis langinėmis ir garsiai plerpiančiu kondicionieriumi, bet viskas, ko reikia vienos nakties (na, ir skamba) poilsiui, yra ir funkcionuoja: patogi lova, švari patalynė ir dušas su WC. Šeimininkas atiduoda raktą (pro praviras duris pastebime du vyrukus, be žodžių, tyliai lendančiais į nameliuką šalia mūsų – ne vieni!), o išeidamas dar itališkai su angliškomis priemaišomis paporina, koks jaunas buvo kvailas, paėmė paskolą, o dabar ta paskola kaip virvė smaugia, kokių nedėkingų būna atvykėlių, kuriuos norisi jam iššaudyti ir tai pademonstruoja..Ir seilės jam iš burnos krinta, ir šypsena lenda tuo pačiu metu, tad nėra paprasta susigaudyti, ar jis čia juokelius skaldo, ar maskuoja serijinį žudiką savo dramblavotame kūne. Vis tik nusprendžiu, kad žmogus jis geras, tik pavargęs. Vietą turi šiam agroturizmui tiesiog pasakišką – atokią, ant kalvos su tokiais Toskanos slėnių vaizdais ir horizontais, kad pageidaujant kitas žmogus mielai įsigytų šį grožį ir vargą. Yra vienas bendras pastatas visai ant šlaito, kur ruošiami pusryčiai, o aplink aplipdyti atskiri nameliukai – su tokia potencija jaukumo gerokai trūksta. Moteriškę bambekliui reiktų susirasti, bet kam gi linkėsi! Baseinas yra irgi bendras visiems: su vaizdais, kuriuos užstoja…maskuojanti tvorelė. Kodėl savo svečius nori apsaugoti nuo Toskanos grožio, – šito negaliu suprasti. Aplinka ir teritorija prižiūrėta, tvarkomasi pagal savo skonį,  – koks yra, toks. Bet niekaip nepavyksta užmaskuoti vietos ypatingumo.

Pusryčiai, beje, skanūs, itališki, labai naminiai su daug saldėsių ir geros kavos. Pradedame priprasti prie fakto, kad kava Italijoje yra gera net ir užkampių užkampyje – jokių nuolaidų jos kokybei italai nelinkę daryti. Laimei.

Dar vienas dienos siurprizas – vos už kilometro ar dviejų esantis kaimelis su…Michelin žvaigždutes prieš kiek metų pelniusiu restoranu „Trattoria La Posta” (Via Giuseppe Verdi 14, 58055 Catabbio Italy). Atvykę ten gauname vietą ir kartu su vietiniais už 65 eur valgome kaip karaliai. Čia tas pats, kaip Pabradėje atsidarytų „ristorante” ir gautų Michelin. Ne, Pabradė per didelė, gal kaip koks 5 trobų kaimas pakeliui į Pabradę…Sunku patikėti, bet vien dėl to restoranėlio verta trenktis kažkur į kalnus vingiuotais Toskanos serpantinais – keliukais dažnai išdaužytas ir duobėtais (kiek aukštesnis automobilis leidžia keliaujant Toskanoje išsaugoti sveiką bamperį, nes mašinos nosimi ištarkuoti asfaltą čia labai nesudėtinga).

Visos dienos maršrutas (apie 150 km):

Po ilgų ir saldžių pusryčių La Merijoje nebebuvo reikalo ten užsibūti. Karštis tvoskia nuo ryto – automobilis signalizuoja – lauke, mielieji, jūsų laukia 34,5+. Keliaujant be plano, esi laisvas kaip paukštis: tokia šilumėlė mudu pakvietė pajūrin, kuris nebuvo toli. Pro Marina di Grosseto, sukame pajūrio miesteliais – jie pasitinka atsitvėrę tvoromis ir užbarikaduotais priėjimais prie vandens. Tarkime, Castiglione della Pescaia – prie vandens daugybė visokių kempingų-nameliukų-glampingų – priminė kažkuo man mūsų Šventąją. Prie vandens paruošti mokami gultai, skirti čirškintis ir taip nuo saulės gerokai paskrudusiems italams. Tokiu oru prie jūros – masinė migracija. Gal pasenau, bet man Lietuvos pajūryje ir jaukiau, ir gražiau. Nors, teisybės dėlei, reikia pasakyti – čia gana švaru, daug Karibų stiliaus barų, o prie jų – persirengimo nameliai ir WC.

Kai skaitysite internete, kad tas Castiglione della Pescaia yra Toskanos perlas, įjunkite kritinį mąstymą. Viskas su tuo miestuku gerai, bet iki Toskanos pajūrio perlo jam tikrai dar reikia pasistiebti. Man regis, italams didelis privalumas yra smėlio paplūdimiai. Tas smėlis ne visai toks kaip Nerijoje – trūksta jam švelnumo, labiau linkęs į žvyro pusę, bet vis tiek smėlio vardą nešioja.

Mums nepasirodo nei labai gražūs, nei įdomūs paplūdimiai aplink Bibboną, Mazzantą, bet išsimaudyti, žinoma, pavyksta, už parkingą susimokėjus 4 eur (valandinio įkainio nėra – moki už dieną ir kepiniesi). Italai irgi yra pamėgę šias pakrantes – žmonių netrūksta.

Po dienos pasivažinėjimo ir maudynių, praalkstame. Dažnai kelionėje valgydavome tik pusryčius ir vakarienę, – užkandukų gaudavome prie aperityvo ir to visiškai pakakdavo. Šiam vakarui renkamės AI ir internautų rekomenduotą piceriją – ir maistas ten tiesiog nuostabus: Moka Mo picerija Cecinoje. Būtinai imkite Vezuvijaus picą – skanesnės nesu valgiusi! Užlenkti picos krašteliai yra pripildyti prieskoniais pagardintos rikotos. Tą picą prisiminsiu visą gyvenimą. Rimtai! Nors ir sočiai prikirtę, dar vieną piciukę imame į savo agroturizmą. Laimei, protas dar vaikšto šalia: ilgam vakarojimui su nepakartojamais Toskanos vaizdais toks užkandis labai praverčia – aplink kalnai, mudu ir…pica su gėrimu. Tokie vakarai yra tikras atostogų malonumas!

Nakvynei – nuostabi vieta netoli Volteros ant vienos iš Toskanos gražiųjų kalvų: Agriturismo Villa Felice – didelis baseinas su atvirutiniu peizažu ir išpuoselėta aplinka. Vakarui netoliese yra Osteria Felicia – tikrai pamaitins, bet mes jau buvome sotūs.

Visos dienos maršrutas apie 264 km:

Agroturizmo sodyboje pusryčių negavome – jų nelabai reiktų, bet rytinio espresso puodelio su tokiais ypatingais vaizdais norėtųsi. Rytą pradėjome nuo gaivaus vandeniuko baseine, ramaus daiktų susidėliojimo ir dar ramesnio dienos plano pasibraižymais. Volterra buvo visai šalia – kavą gersime ten! Jei ir nesate ten buvę, ko gero, šį pavadinimą esate girdėję – toks gražus miesto vardas! Volterra įsikūrusi ant kalvos, kaip ir dauguma Toskanos, Umbrijos miestelių, kaimelių – jie vienas už kitą gražesni, tiesiog vieni labiau turistiniai, kiti kiek mažiau. Galima tiesiog važiuoti, nesirenkant, neplanuojant, – kilti ant tų kalvų, pamačius bažnyčią ir į Google įsivedus miesto aikštės ar Katedros tašką.

Volterra žinomas kaip vienas svarbiausių ir seniausių miestų etruskų eroje. Įsikūręs ant vėjo glostomo kalnagūbrio, žvelgiančio į Sienos kalvas, Volterra traukia akį ir vis dar išlieka etrusiškiausiu iš visų Toskanos miestų.

Tarp VIII ir IV a. pr. Kr. (kaip tokius amžius įsivaizduoti?!) šis Etrurijos regionas klestėjo kaip 12 miestų-valstybių konfederacija Vidurio Italijoje. Paslaptingoje Volterroje galima pamatyti senųjų šventyklų sienas, perdirbtas į romėniškus pastatus, bei senovinius įrašus, įkomponuotus į renesanso rūmus. O einant gynybinėmis sienomis, lengva pastebėti šio daugiasluoksnio viduramžių miesto vaizdus – su romėniškomis ir etruskų sienomis bei plačia žemumų panorama žemiau.

Beslampinėjant viduramžiškomis miestuko gatvelėmis, žavingų italų – muziejininkų – esame beveik už rankų sugriebti – nesuprantame kalbos, bet pasiduodame ir užsukame į teatro, atverto nemokamam lankymui, pastatą. Ta vieta vadinasi „Teatro Persio Flacco„. Nieko panašaus nesame matęrealybėje – tik filmuose! Mėgaujamės atmosfera, spalvomis, sienų dekoracijomis, muzika  – geras jausmas iš tikro patirti tokias vietas.

Teatras buvo oficialiai atidarytas 1820 m. rugpjūčio 15 d. – ne toks senas, bet, suprantu, kad gana tipinis, leidžiantis trumpam pabūti XIX amžiuje. Rekomenduoja ir mūsų nuotraukos!

Volteros pagrindinė aikštė irgi ne mažiau įsimintina – Piazza dei Priori. Aikštėje esančių rūmų – Palazzo dei Priori – istorija siekia 1208. Kaip keliauti po Volterą, jei norisi daugiau tikslumo, paskaitykite čia.

Vienas labiausiai lankomų Toskanos miestelių – San Gimignano. Nedidukas, tad su juo lengva artimiau susipažinti lėtai klaidžiojant siauromis gatvėmis ir pasiduodant maloniai atmosferai. Jo išskirtinumas – bokštai. Tokius buvau mačiusi Bolonijoje, jų turi ir daugiau Italijos miestelių. III–XIV a. čia stovėjo net 72 bokštai, simbolizuojantys turtingų šeimų galią – tas noras pasipuikuoti ir pasidemonstruoti, panašu, nedingęs, tik kitokias formas įgavęs ir šiais laikais. Šiandien San Gimignano yra išlikę 14 bokštų, kurie vis dar dominuoja miesto panoramoje ir labai išskiria šį miestelį iš visų kitų. Dėl išlikusios autentiškos išvaizdos jis yra įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.

Ramiai slankiodami pasiekiame miesto aikštę. Karštis tvoskia kaip reikiant. Po Volterros čia tiesiog knibždėte knibžda turistų – slankioja palei įkaitusių akmeninių namų sienas, medžiodami menkiausią šešėlį. Kinų turistai apsiginklavę skėčiais, nešiojamais vėjeliais, vėduoklėmis, – be kepuraičių jų išvis nepamatysi. Piazza della Cisterna – pagrindinė aikštė su viduramžių šuliniu, apsupta didikams priklausiusių rūmų ir bokštų. Jausmas tarytum laiko mašina esi nublokštas į XIV amžių. Aikštės „Piazza dell Cisterna” pavadinimas kilo nuo 1287 m. viešam naudojimui pastatytos cisternos, kurią vainikavo monumentali aštuoniakampė šulinio konstrukcija iš travertino. Net ir šiandien galima pamatyti griovelius, paliktus virvių, kuriomis buvo keliami vandens kibirai.

Virš aikštės iškyla Ardingelli šeimos bokštai – taip pat ir „Velnio bokštas“ (Torre del Diavolo), kuris, pasak legendos, buvo pastatytas paties Šėtono.

Aikštėje yra ledainė „Gelateria Dondoli„, laimėjusi pasaulio ledų čempionatą, todėl yra vadinama skaniausius ledus gaminanti kavinuke. Apdovanojimas neša naudą – eilės vingiuoja per aikštę prie tų gelato. Mes pirkome ledus šalia esančioje ledainėje „Gelateria Dell’Olmo”, kuriai nutrupa nemažai tų, kurie nenori stovėti neprotingose eilėse. Ledai ir čia pasakiški, – kaip ir visur, kur tik valgėme Italijoje!

Nuo šios aikštės visai netoli yra Katedros aikštė. Aplankykite Katedrą ir pasigrožėkite freskomis, kurias 1356 m. nutapė Bartolo di Fredi. Freskose atvaizduotos Senojo Testamento scenos. Ypač įsimintinas Nojaus atvaizdas – jis guli girtas ant žemės, o jo chalatas atlapotas taip, kad akivaizdžiai matyti – apatinių jis tikrai nedėvi. Po saule – nieko naujo! Kitas freskų ciklas, vaizduojantis pragarą, buvo nutapytas Benozzo Gozzoli 1465 m. Šios freskos – bauginančiai realistiškos. Jei keliaujate su vaikais, galbūt verta jų išvengti.

Aukščiausias bokštas San Džiminjane – Torre Grossa, siekiantis 54 metrus. Jis priklauso Palazzo Comunale rūmams, kuriuose įsikūręs Civico muziejus. Aplankykite ir muziejų, jei planuojate mieste praleisti daugiau laiko. Jei diena graži, eikite ryte arba vakare, kad išvengtumėte minių.

Popiet atsiduriame dar viename grožyje – Monteriggioni. Jis matomas iš toli – kalva apjuosta akmeninė siena su bokštais. Miesto net nematyti, kol neįžengsi vidun. Primena ant kalvos užmaukšlintą karūną. Miestukas buvo strateginė karinė tvirtovė, pastatyta apie 1214 m., siekiant kontroliuoti svarbų kelią tarp Sienos ir Florencijos.

Parkuojamės prie pat miestuko vartų ir iškart patenkame į Piazza Dante Alighieri. Senieji miesto vartai yra dveji – Porta Franca ir Porta San Giovanni: vieni nukreipti Sienos link, kiti – Florencijos.

Monteriggioni – tai vienas seniausių, įsimintiniausių ir atpažįstamiausių kaimų visoje Italijoje, manoma, jog čia gyventa jau VIII a. pr. Kr. Ir tai vienas iš nedaugelio Italijos miestų, kurio architektūra beveik nepasikeitė nuo XIII a. Tikras saldainis tiems, kurie nori pajusti viduramžių dvasią, – miestelis netgi minimas Dantės Aligjerio „Dieviškojoje komedijoje“. Dantė Monteridžonio bokštus lygina su milžinais, kurie saugojo pragarą – tai viena galingiausių vizualinių metaforų visame kūrinyje. Tokia literatūrinė paralelė sustiprino Monteridžonio, kaip viduramžių tvirtovės, įvaizdį.

Miesto vardas minimas Dantės „Pragaro“ (Inferno) 31-ojoje giesmėje:

«…come in su la cerchia tonda / Montereggion di torri si corona…»
(„…kaip bokštais vainikuotas Monteridžonis…“)

Ši eilutė vaizduoja Monteridžonio sieną su bokštais, kuri Dantės laikais (XIII a. pab.) buvo gerai žinomas Sienos Respublikos gynybinis bastionas, iškilęs prieš Florenciją – Dantės gimtąjį miestą.

Karštis jau siekia kokius plius 38. Atrodo, nieko nebesinori, tik į ledinį vandenį. Bet smalsumo vedami apžiūrime miesto aikštę „Piazza Roma”, užsukame į XII a. mažutę „Santa Maria Assunta” bažnytėlę, tradiciškai paslampinėjame siauromis gatvelėmis, – vietinių beveik nesutinkame, tik vos vienas kitas nuo prakaito šlapias turistas. Pastebėję veikiančią kavinukę aikštėje „Piazza Dante Alighieri” prisėdame – pats laikas aperityvui: kartu su lediniu ir itin populiariu kokteiliu Aperol Spritz (beje, gimusiu Italijoje) ir nealkoholiniu alumi, tradiciškai gauname užkandukų, kurie puikiausiai atstoja pietus.

Į Sieną, kurią labai norėjau aplankyti, atvykstame apie 17 val. Kylame į viršų ir šįkart parkuojamės prie pat miesto vartų ne visai leistinoje vietoje – mašinų galybė, nesuprantame, iš kur toks kiekis. Karštis verčia iš koto, tad apsisprendžiame – geriau mokėsime baudą, bet liksime arčiau įėjimo į miestą. Prie šio:

Įžengus pro vartus apstulbina eilės ilgų medinių stalų ir kėdžių. Žmonių kol kas tik vienas kitas, bet aišku viena, – miestas švęs! Ir ne bet kaip – sėdimų vietų čia tiek, kad matyt, tilps visi miestiečiai.

Mes lendame gilyn – šiek tiek esame pasiruošę: norime pamatyti aikštę – Piazza del Campo, kurią išgarsino Bondo filmas ir kuri išties yra netradicinis sprendimas. Tai ne tik pagrindinė Sienos aikštė, bet ir viena unikaliausių bei gražiausių viduramžių aikščių visoje Europoje. Ji išsiskiria ne tik forma ir architektūra, bet ir gyva istorija, kurios aidai jaučiami kiekviename žingsnyje. Jos forma neįprasta – aikštė yra kriauklės arba vėduoklės formos, padalinta į devynias dalis, kurios simbolizuoja Devynetuką (Il Governo dei Nove) – miesto valdytojus XIII–XIV a., kai Siena klestėjo. Aikštės nuolydis sudaro natūralų amfiteatrą – todėl čia puikiai girdisi garsai ir matosi veiksmas. Tas nuolydis apstulbina – nieko panašaus niekada nesu mačiusi! Neįmanoma nepaminėti garsiųjų ir vienų seniausių (nuo XVII a.) pasaulyje žirgų lenktynių „Palio di Siena“, kurios vyksta dukart metuose – liepos 2 d. ir rugpjūčio 16 d.  Lenktyniauja 10 miesto kvartalų (contrade), kurių kiekvienas turi gyvūno simbolį, spalvas, vėliavas, himnus ir ilgas tradicijas. Lenktynės trunka vos 90 sekundžių, tačiau joms ruošiamasi ištisus mėnesius. Aikštė nuo pat pradžių buvo grindžiama raudonomis plytomis, sudėliotomis „žuvingo kaulo“ (herringbone) raštu. Visa Sienos senamiesčio dalis, įskaitant Piazza del Campo, yra įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą dėl autentiškai išsaugoto viduramžių miesto plano.

Mes į Sieną atvykome birželio 28 d. – gatvėse, kurios veda aikštės link jau plevėsuoja vėliavos, Piazza pakraščiuose jau statomos sėdimos vietos, o mes braidomė po smėlį, kuris irgi čia dėl lenktynių. Suprantame, kad miestas ruošiasi didžiajai šventei. Pasižymiu galvoje, kad kada nors planuosiu kelionę į Sieną tik dėl šių lenktynių.

Aikštėje yra Fonte Gaia – „Džiaugsmo fontanas“, kuris buvo sukurtas 1419 m. Jacopo della Quercia ir tai buvo pirmas fontanas, kuriame vanduo į aikštę atitekėdavo akveduku iš kalnų. Mums matoma versija yra kopija, nes originalas – saugomas muziejuje.

Dar du paminėjimo verti objektai: Palazzo Pubblico ir Torre del Mangia. Palazzo Pubblico – buvę Sienos valdžios rūmai, dabar čia yra muziejus. Torre del Mangia (102 m aukščio) – pastatytas 1338–1348 m., yra vienas aukščiausių viduramžių bokštų Italijoje, kuris buvo lygus katedros aukščiui ir simbolizavo pasaulietinės ir religinės valdžios pusiausvyrą.

Tada būtinai lankome Santa Maria Assunta Katedrą – ji ypatingo grožio ir tikrai rekomenduoju užeiti vidun. Nors gali pasirodyti, kad kažką panašaus jau esate matę Florencijoje ar kur kitur, bet būsite nustebinti ir vėl. Tokia ta Italija: kai jau atrodo, kad buvai, matei, ji vėl ir vėl pateikia mums grožio, istorijos, emocijų dozę.

Grįžtant atgal automobilio link patenkame ir vos sugebame išsprūsti iš šventiškai pasipuošusios minios – vaikams – tiek mažiems, tiek dideliems – dalinami mokslo baigimo pažymėjimai. O, atrodo, begalinės medinių stalų eilės jau papuoštos baltomis staltiesėmis, paaugliai dėlioja indus, įrankius, lanksto kėdes. Nuostabus jausmas, tikiu, taip visiems susirinkti! Pasirodo, tai kasmetinis ir tradicinis bendruomenės susitikimas ir į jį galima patekti, nusipirkus vakarienės bilietą.

Ši diena gavosi įsimintina – tiek daug įspūdžių! Per dieną nuvažiavome apie 110 km – viskas buvo šalia.

Tvoskiant tokiam beprotiškam karščiui gana neblogai ištvėrėme. Jei sustodavome prie vynuogynų, tai norinti išlipti net trumpam buvo tik Smalsi Musė. Gaudėm šešėlius, pavėsį, kūnus vėsinome bažnyčiose, valgėme ledus ir gėrėme vandenį. Ir stengėmis būti lėti lėti.

Nakvynei ir vėl nuostabus agroturizmo viešbutis su dideliu baseinu ir puikiais pusryčiais, netoli Sienos, gamtoje – Relais Borgo Di Toiano. Labai rekomenduoju. Kitą dieną negalėjome atsiplėšti nuo baseino ir pragulėjome su skaitiniais ir nuolatinėmis maudynėmis iki gilios popietės. Pliusas: galite paprašyti ir gausite prie baseino kokteiliukų bei užkandukų. Labai didelis pliusas: mes buvome vieni!

Ilgi pusryčiai atvirutės vaizduose – apie 11 val. išsiregistruojame, susikrauname daiktus į automobilį. Lauke jau plius 29. Susižvalgome ir abu mąstome vienodai – dar vienas kartas įšokti į didelį baseiną tokioje ypatingo grožio vietoje dar niekam nepakenkė. Įšokome ir…likome iki 16 val.! Mūsų ryto planas keliauti po Toksanos kaimelius ir jau pamažu traukti į Perugiją, Umbrijos sostinę, verkė kamputyje, bet, svarbiausia, mes buvome tuo visiškai patenkinti. Poilsiavome ir tik šiandien supratome, kad ir tokias karštas dienas galima išgyventi, tiesiog reikia būsto su baseinu! Kaitra prie vandens po medžių kuriamu pavėsiu beveik nevargino. Voliojomės, skaitėme ir mirkome, o tada…atvirkščiai. Ach, tas gaivinantis smaragdinis baseino vanduo! Gerulis!

Ir dar tas grožis aplink mus: Toskanos kalvos, vynuogynai, alyvmedžių giraitės, beformė, bet daili Himalajų eglutė visai šalia baseino. O kvapai! Aplink žydintys gėlynai bei masyvūs levandų krūmai – tai reikia patirti! Ramiai leisdami laiką vis tik sugebėjome rezervuotis sekančią nakvynę – už valandos kelio nuo čia! Ir tai yra: Grand Hotel Terme, Chianciano Terme (Piazza Italia, 8, 53042 Chianciano Terme SI). Tikrai ne svajonių vieta, bet nutarėme kiek pataupyti – vis tiek atvyksime labai vėlai ir reiks tik lovos su geru čiužiniu ir veikiančio kondicionieriaus.

Nuo baseino atsiplėšiame apie 16 val. ir sukame Montalcino link. Kelias Toskanos kalvomis ir slėniais tiesiog nuostabus, o artėjant prie senojo kalvos miestelio ir dar pagražėja: peizažą užtvindo tvarkingomis eilėmis ant Montalcino kalvos šlaitų surikiuoti vynuogynai ir solidaus dydžio vyno ūkiai su masyviais akmeniniais pastatais, išdidžiai pūpsančiais ant kalvų. Vien dėl šių vaizdų, nors ir ne tik, Montalcino rekomenduočiau jokiu būdu nepraleisti. Užkilome. Galybė mokamų parkavimo vietų – mašinų nedaug. Patarčiau palikti automobilį prie pilies. Susiraskite Google Maps ar ką naudosite: Parcheggio Piazzale Fortezza (Montalcino). Patogiausia apžiūrėti miestą iš čia – jei paliksite kažkur žemai, kojoms bus reikalų, nes visas miestas – kalvos kalvelės, žemyn-aukštyn. Prie 38 karščio stengiesivengti nereikalingų judėjimo. Vaizdai aplink pritrenkiantys – giliai nuguls atmintyje.

Pasivaikščioję filmo dekoracijas primenančiomis miestelio gatvėmis ir aplankę garsiąsias Montalcino baznyčias – St.Egidio (XIV a.), Šv.Augustino (XIII-XIV a.), San Salvatore Katedrą (XIX a.) – Piazza Del Popolo aikštėje kavinėje „FIASCHETTERIA ITALIANA, CAFFE 1888” su vaizdu į Montalcino bokštą su laikrodžiu, užsisakome…baltojo vyno. Mandagus padavėjas dar kartą pasitikslina – buvo karšta, tad tikrai norėjosi būtent baltojo. Patvirtiname. Kadangi Italijoje tokiu metu iki vakarienės yra aperityvo metas, taikliai pataikome. Buvome valgę tik pusryčius, tad nudžiungame, nes kartu su vynu nuostabiose taurėse ant mūsų stalo stebuklingai atsiranda ir užkandžiai – brushettos ir apvalūs sausainukai su saulėje džiovintų pomidorių tyre viduje. Tokia aperityvo formulė mums tiesiai į dešimtuką! Po kelių pirmų gurkšnių nutariame paklausti mūsų kelionės draugo Gemini, kodėl montalčinietis taip nustemba dėl baltojo vyno (šis, beje, buvo nuostabus!) užsakymo ir – o, Dievai – pasirodo, Montalcino yra visame pasaulyje garsus savo raudonu vynu – Brunello Di Montalcino! Taisome klaidą ir antras mūsų užsakymas jau labai taiklus – vynas dar skoningesnis ir dar malonesnis gomuriui. Laikas tiksi, kalboms pabaiga niekaip neateina, – pakylame tik po valandėlės…Visai šalia miniatiūrinėje vyno parduotuvėlėje pas malonų senyvo amžiaus italą nusiperkame butelį gero Brunello į kelionę (36 eur, bet kainos čia už butelį nuo 24 eur iki…kiek įsivaizduojate).

Suprantame, kad vyno degustacijos Montalcino kaimelyje yra privalomos. Mes degustavome savarankiškai, pasikliaudami vietinių barmenų parinkimu. Ir buvo gerai. Pasitikėkim žinovais!

Beje, per metus 5.500 gyventojų miestuką ant kalvos aplanko…2 mln svečių! Mes daug jų nematėme – dar ne atostogų sezonas italams, kurie irgi daug keliauja po savo šalį. Bet nepaisant tiek svečių, miestukas tuštėja ir čia nesunkiai galima įsigyti būstą. Pigus nebus, nes vieta graži!

Jei pamatysite šio restorano iškabą ir užsimanysite pavalgyti – linkiu persigalvoti. Vienintelį kartą Italijoje buvo ir brangu, ir neskanu. Net nuotraukos nesigavo:

Vakarėjant leidžiamės nuo Montalcino kalvos – Toskanos vaizdai saulei pamažu slepiantis už kalvų tiesiog akina. Mėgaujamės. Pravažiuojame dar vieną mažiuką viduramžišką kaimelį – galite irgi užsukti: San Quirico d’Orcia. Pilaičių, bokštelių, kaimelių ant kalvų viršūnių beigi šlaitų – pilna Toskana!

Keista pirmadienį leisti taip ramiai. Kad diena italams prasidėjo anksčiau, girdime pro viešbučio langus (beje, jei galite tokio spa centro išvengti – taip ir padarykite: jei internete nuotraukose nuimtumėt gerokai makiažo, jas pakeistumėte įamžinę realybę su senais baseinais, surūdijusiais kranais, lagaminų nutrankytomis sienomis, suplyšusiais kilimais, nemaloniu nešvaros jausmu, – tai būtų būtent tikslesnis to Grand Spa vaizdas; mes, lietuviai, esame išlepinti gražių, subtilių, jaukių spa centrų – turime daug geriau!).

Rytą išvykstame gana anksti – ne ta vieta, kur norėtųsi užsibūti. Pravažiuojame Chianciano miestuko senamiestį – gražūs tie jų senamiesčiai. XX a. viduryje buvęs populiarus terminių baseinų kurortinis miestas dabar virtęs miestu-vaiduokliu. Na, beveik…Pasidalinu ne savo video.

Šiandien laukia Val D’Orcia, Unesco saugomi Toskanos slėniai ir viskas aplink! Pirminį maršrutą pasidėliojome išvakarėse – sakyčiau, gana skubotai,  – kryptį turime, o važiuosime taip, kaip gausis ir norėsis.

Maršrutas: Grand Hotel Terme (Piazza Italia, 8, 53042 Chianciano Terme SI) – Montepulciano – Podere Belvedere sodyba ir vaizdai (Loc.Belvedere, 1, 53049 Montefollonico SI) – Pienza – San Quirico d’Orcia (SP146 kelias!) – Bagno Vignoni – Castiglione d’Orcia – Cortona – SP 88 kelias (Via della Montagna, 11-17, 53045 Montepulciano SI)-Perugia.

Patarimas: važiavimui rinkitės žymųjų Strada dei cipressi di Monticchiello kelią SP 88, 53026 Monticchiello di Pienza). Kitas kelias slėnio grožiams pamatyti – SP146.

Nuo Cortona Perugia link yra garsusis Umbrijos regiono ežeras Trasimeno. Kadangi tiesioginio priėjimo prie jūros regionas neturi, džiaugiasi šiuo smaragdinio vandens milžinu. Matėme jį ne kartą pravažiuodami. Jei kelionę planuosite kitaip, galite čia skirti daugiau laiko ramiam poilsiui. Šiandien to dar to nežinome, bet kelionės pabaigoje į Umbriją grįšime ir dar kartą gėrėsimės ežero dydžiu ir grožiu.

Esame įsigudrinę – Google Maps gauna užduotį vesti mus į Montepulciano centrą – vingiuojame keliukais į kalvą, galva sukasi nuo Toskanos grožio, ir prie Vicolo Di S.Donato, praktiškai iškart prie įėjimo į senamiestį, randame vieną mokamą parkavimo vietą (1.5 eur/h). Vos įžengę suprantame, kad miestukas yra turistų lankomas: rudos spalvos nuorodų į žinomas senojo miesto vietas apstu ties kiekvienu kampu. Žmonių daug nesutikome – vos vienas kitas tiek pat nupušęs šiame karštyje kūnus tempti nuo vienos bažnyčios ligi kitos. Kaitra išbando nuo ryto – bet kokie kūno judinimai nėra toks jau paprastas dalykas.

Montepulciano tarytum įpieštas į gražųjį Toskanos peizažą ir yra pelnytai tituluojamas dar vienu Renesansiniu gražuoliu ant vienos iš Toskanos kalvų. Vaizdai nuo miesto pilies ar iš bet kurios senamiesčio vietos yra tokie gražūs, jog tiesiog stoviniuojame ir paleidžiame žvilgsnius plaukti slėniais, kiparisais, toli atsiveriančiu horizontu. Montepulciano nėra didelis – tiesiog lėtai vaikštinėjame, užsukę skanaus rytinio espresso į veikiančią kavinukę. Užeiname į senas akmenines bažnyčias, nukeliaujame iki pilies (beje, ten yra parkingo aikštelė, tad galite Google Maps liepti atvesti iki jos – irgi būsite centre) ir grįžtame iki pagrindinės miesto aikštės Piazza Grande, kur garsiųjų miesto pastatų ir bažnyčių šešėliuose slepiasi ryžtingi keliautojai. Prisėdame ir mes pasigrožėti – leidžiame prakaito lašams nuriedėti nuo kaklo iki pirštų galiukų. Skaitome, kad šioje Piazzoje buvo filmuota ir kažkokia svarbi filmo „Saulėlydis” scena – filmą žinau, nors nesu gerbėja.

Sukame Pienzos link, pakeliui vis sustodami įsikrauti tuos nuostabius Toskanos vaizdus į atmintį, į širdį. Filmuose, atvirukuose matyti peizažai realybėje dar gražesni, dar jaukesni ir vis pagaunu save galvojant, kad Dievas yra ypatingų gabumų dailininkas. Tiek spalvų – gelsvos, rudos, žalios atspalvių, tiek faktūrų, linkių, derinių, kvapų absoliučioje darnoje, kurioje įsiterpia toskaniečiai su savo nuostabiomis vilomis, keliaujančiomis iš kartos į kartą, apsuptomis kiparisų, alyvmedžių ir vynuogynų. Ir ta dermė tiesiog tobula. Galiu tik įsivaizduoti, kaip keičiasi ir spalvinasi tie peizažai skirtingais metų laikais – knieti atvykti čia rudenį.

Pienzą pasiekiame pačiame dienos karštyje – apie 13 val. Šešėlių jau beveik nerandame – saulė savo kaitriais delnais apglėbusi visą senamiestį: šliejamės nuo vienos akmeninės sienos prie kitos, stumdomės su kitais taip pat lėtai šlitinėjančiais ir vos kvėpuojame. Vietą automobiliui randame lengvai – miesto planuotė tobula: erdvu, aišku, paprasta susigaudyti. Sekite akimis rodykles su „P” ženklu ir mokamoje aikštelėje rasite vietą prie pat miesto sienos.

Nedidukė, jauki Pienza laikoma vienu gražiausių „idealaus renesansinio miesto“ pavyzdžių. Jo centras – Piazza Pio II aikštė – apsupta XV a. pastatų, tokių kaip Pienzos katedra (Cattedrale dell’Assunta) ir Pikoloominio rūmai (Palazzo Piccolomini). Pastarieji buvo popiežiaus Pijaus II vasaros rezidencija, garsėjanti sodu ant stogu su kvapą gniaužiančiais Val d’Orčos slėnio vaizdais, kurie gerai matomi ir iš kitų miesto vietų.

Vyskupijos muziejuje (Museo Diocesano) eksponuojamos flamandų gobelenų kolekcijos, religiniai meno kūriniai bei išsiuvinėta popiežiaus kapa. Į vakarus nuo centro stovi Pieve di Corsignano – romaninė bažnyčia su unikaliu apvaliu varpiniu bokštu, kurios istorija siekia ankstyvuosius viduramžius.

Pienza yra žinoma kaip renesanso miesto planavimo šedevras – čia puikiai išlaikytas harmoningas gatvių tinklas, architektūra ir urbanistinė struktūra. 1996 m. miestas įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.

Pienza taip pat yra žinoma ir dėl Musės taip mėgstamo pecorino sūrio – čia gaminamas vienas skaniausių Toskanos avių pieno sūrių, kurio galima nusipirkti daugelyje parduotuvėlių.

Šiame mieste buvo filmuoti tokia filmai kaip „Romeo ir Džiuljeta” (1968) ir „Anglas ligonis” (1996).

Išėjus iš miesto senosios dalies, parkingo pusėje randame kavinukę – užsisakome ledinių gėrimų ir mėgaujamės pomidorų-mozarelos salotomis. Atsigaivinti sunkiai pavyksta, nes kavinė lauke, o ventiliatoriai tik gainioja tvankų orą – šiek tiek padeda ledinis nealkoholinis alutis.

Užsimanau nuvykti iki Bagno Vignoni. Kelias – patys matote, kokiais vaizdais:

Užkylame ant kalvos – parkingas didžiulis, vietos pilna. Vos vienas kitas šlapias nuo prakaito turistas. Nors nėra labai aišku, bet kažkaip susigaudau – nuo parkingo iki miestelio aikštės, kuri visa skendi terminiame vandenyje, yra vos keli šimtai metrų. Tad nors oro ir trūksta, dedikuoju pastangas šiai unikaliai vietai pamatyti. Saulius praleidžia – žmogui tas karštis jau tirpdo kantrybę.

Bagno Vignoni – tai mažas, bet gana unikalus kaimelis Toskanos Val d’Orčos slėnyje, vos už keliolikos kilometrų nuo Pienzos. Jis garsėja tuo, kad jo centrinę aikštę užima ne grindinys, o didelis viduramžių laikų baseinas su karštosiomis termėmis. Šis neįprastas vaizdas masina užsukti.

Karštieji šaltiniai Bagno Vignoni buvo žinomi dar senovės romėnams, o viduramžiais juos mėgo tokios istorinės asmenybės kaip Šv. Kotryna Sienietė ir Lorencas Nuostabusis (Lorenzo il Magnifico). Vanduo čia išteka apie 52 °C temperatūros, praturtintas mineralais, ir jau šimtmečius garsėja gydomosiomis savybėmis. Dabar jis, žinoma, ne itin italų prižiūrimas, maudytis čia negalima, o ir nesinori, bet fantazijai, kaip būdavo senaisiais laikais, peno netrūksta. Musė tokio vaizdo – vandensyje skęstančios centrinės miesto aikštės – nėra niekur anksčiau mačiusi. Aplink miestelio centrą yra įsikūrę SPA centrai ir natūralios poilsio zonos, kur galima mėgautis karštu mineraliniu vandeniu – mačiau iš šono, tad rekomenduoti negaliu. Pagal išorę, panašu, kad pigiai neprasisuksite.

Viduramžiais iš Bagno Vignoni ištekantis karštasis vanduo buvo nukreipiamas į keturis akmeninius vandens malūnus, įrengtus šalia miestelio šlaito. Šie malūnai buvo ypatingi, nes veikė karšto vandens srove – itin retas reiškinys Europoje. Malūnai maldavo grūdus apylinkių gyventojams net ir žiemą, kai kiti malūnai sustodavo dėl užšalusių upių. Dabar išlikusios tik malūnų liekanos: akmeniniai pastatų fragmentai, senos arkos, vandens kanalų griuvėsiai ir požeminės dalys, kuriose vis dar matosi, kaip buvo nukreipiama vandens srovė. Stovint ant malūnų griuvėsių ir žiūrint į tolius ant vienos iš aukštesnių kalvų pūpso Rocca d’Orcia – gana įspūdingai atrodanti viduramžių tvirtovė. Pilis buvo strateginis gynybinis punktas, priklausęs garsiai Salimbeni šeimai, o vėliau perėjusi Sienos Respublikai.

Mes sukome kitur – panoraminiai vaizdai, kuriais garsėja pilis, puikiai matosi iš bet kurios vietos šiame pasaką primenančiame regione. Kai taip karšta, priverstinai renkiesi, kur ir kaip vykti.

Sukiojamės, važinėjame nuostabiais Toskanos peizažais – aikčioju daugiausia aš, Saulius geba grožėtis santūriau. Nors ir kepykla, bet tokia nuostabi. Tartum viso pasaulio garsiausi dailininkai susirinko į plenerą ir nutapė, ką galėjo geriausio, o gamta kaitros vibracijomis įliejo nuostabius potėpius į lengvutėlės pilkšvos skraistės foną. Kartais net akis norisi prasivalyti – tas švelnus neryškumas…ir tvankaus oro prislopintos spalvos. Ką čia bepridursi. Visokių kvailysčių Toskanoje įmanoma prikrėsti nuo tokio grožio. Svaigina.

Gražiausi Val D’Orcia slėnio keliai atveda į Cortoną, prisišliejusią prie sienos su Umbrijos regionu, iš kurios atsiveria vaizdai į Val di Chiana slėnį ir net Trasimeno ežerą Umbrijoje. Vėlgi, lengvai randame parkingui skirtą vietą beveik šalia įėjimo į senamiestį. Įsliuogiame lyg pro mūsiškius Aušros Vartus, o ten įtraukia butikėliai ir prie jų būreliais vis dar tikras cigaretes rūkančios italės-pardavėjos. Žmonių negausu, tarp akmeninių miesto pastatų dar karščiau, – rodos, nė menkas vėjelis čia neužsuka, tad rūkymas šešėlyje ir moteriškos apkalbos kai kam tampa geriausia popietės pramoga. Užsukame į vieną kitą suvenyrų parduotuvę vedami labiau smalsumo, nei reikalo. Daiktai Italijoje tikri, gražūs. Plastiko čia rasi nedaug.

Cortona laikoma viena seniausių Toskanos gyvenviečių – įkurta etruskų dar VIII–VII a. pr. Kr., todėl čia įžengus itin jaučiamas tūkstantmetis istorijos sluoksnis.

Cortonos linkiu nepraleisti. Trumpai atsakysiu, kodėl:

• Panoraminiai vaizdai – Cortona įsikūrusi apie 600 m aukštyje, todėl pro miesto sienas ir aikštes atsiveria Toskanos ir Umbrijos peizažai. Akis sunku atplėšti. Suprantu, kad jau būsite matę, bet juk…kitas kampas!
• Etruskų paveldas – miestas garsėja išlikusiomis etruskų sienomis, kapais ir muziejais.
• Autentiška atmosfera – čia mažiau turistų nei Florencijoje ar Sienoje, todėl kur kas lengviau pajusti tikrąją Toskanos miestelio dvasią.
• „Saulės ir mėnulio miestas“ – Cortona išgarsėjo pasaulyje po Frances Mayes knygos „Under the Tuscan Sun” („Po Toskanos saule”) ir pagal ją sukurto filmo. Šį filmą esu žiūrėjusi kokius dešimt kartų!

Lėtai judėdami pasiekiame pagrindinę miesto aikštę – Piazza della Repubblica su renesansine Rotuše. Apžiūrime Santa Maria Nuova bažnyčią – XVI a. simetriškos, harmoningos architektūros šedevrą. Nuo miesto globėjai šventajai Margaritai skirtos Santa Margherita bazilikos atsiveria kvapą gniaužiantys vaizdai. Mes nebuvome, bet Cortona garsi Etruskų akademijos muziejumi (MAEC), kuriame saugoma unikali etruskų ir romėnų artefaktų kolekcija, bei etruskų kapais (Tanella di Pitagora, Melone II) – senoviniais laidojimo statiniais miesto pakraštyje. O ant pačios aukščiausios kalvos virš Cortonos stūkso Fortezza del Girifalco tvirtovė, iš kurios matosi Apeninų kalnai.

Aperityvui prisėdame kavinukėje Piazza della Repubblica aikštėje – ją iškart pastebėsite.

Vakarėjant pasukame Perugia link. Vos įvažiavę į miestą suprantame, – mums čia patiks! Parkingą randame kiek sunkiau, – pasisukiojame miesto centrinėje dalyje ant kalvos, tada leidžiamės žemyn ir ten jau akimis ieškome laisvos vietelės. Miestas ošia: daug žmonių, pilnos kavinukės, restoranai, parkai, parduotuvėlės, gyvos aikštės. Juk čia studijuoti atvyksta studentai iš viso pasaulio (seniausias universitetas regione – Università degli Studi di Perugia veikia nuo 1308 m., o užsieniečiams skirtas Università per Stranieri di Perugia garsėja italų kalbos mokymu) – jaunystė čia yra savo pike: gaivališka, garsi, matoma. Kam rūpi, kad pirmadienis! Ir mums jau norisi kuo greičiau palikti mašiną ir pradėti gerti šio nuostabaus miesto gyvybę!

Gražioji Perugia įkurta etruskų laikais (miestas turi įspūdingą Etruskų arką (Arco Etrusco), bet per amžius keitėsi ir dabar yra nepakartojamas antikos, viduramžių ir renesanso atspindys.

Ką pamatyti Perugijoje:

• Piazza IV Novembre – pagrindinė aikštė su Fontana Maggiore – XIII a. gotikiniu fontanu, laikomu vienu gražiausių Italijoje.
• Perudžos katedra (San Lorenzo) – iš dalies neužbaigtas, bet įspūdingas gotikinis pastatas.
• Rocca Paolina – XVI a. gynybinė tvirtovė, po kuria slypi „požeminis miestas“, kur galima pasivaikščioti tarp senųjų gatvių liekanų.
• Galleria Nazionale dell’Umbria – meno galerija su Piero della Francesca, Perugino, Pinturicchio ir kitų meistrų darbais.
• Etruskų šulinys (Pozzo Etrusco) – inžinerijos stebuklas iš III a. pr. Kr.
• Corso Vannucci – pagrindinė pėsčiųjų gatvė su kavinėmis, parduotuvėmis ir istorine atmosfera.

Šokolado sostinė – miestas garsėja saldumynų gamyba, ypač „Perugina“ fabriku ir legendiniais saldainiais Baci. Mes irgi pirkome garsiuosius Perugijos bučinukus. Kiekvieną spalį čia vyksta tarptautinis Eurochocolate festivalis. Tai ir džiazo centras – vasarą čia rengiama viena garsiausių pasaulyje džiazo švenčių – Umbria Jazz Festival, pritraukianti muzikos garsenybes.

Be šokolado, dar verta paragauti umbriniškų trumų patiekalų, porchetta (kepta kiauliena) ir vietinių vynų, tokių kaip Sagrantino di Montefalco.

Slampinėdami pėsčiųjų gatvėje Corso Vannucci iš daugybės išsirenkame vieną ristorante „Il Bacio” ir ten vėl mėgaujamės skaniąja Italijos virtuve.

Miestą paliekame jau visai tamsoje.

Nakvynę esame pasirinkę dienos metu nuostabiame La Locanda dei Golosi (Bosco, netoli Perugia, pakeliui į Asyžių). Nors Sauliui priminė vestuvinį kaimo turizmą, man patiko – kambariukas buvo mažas, bet švarus, sutikimas nuoširdus, aplink labai žalia ir gražu, pilna gėlių, o baseinas buvo tiesiog tobulas – kitą rytą sunkiai iš jo išsikrapčiau. Pusryčiai irgi nenuvylė. Tad mielai ten užsukčiau ir kitąkart.

Visos dienos maršrutas – apie 175 eur:

Ir dar keletas dienos vaizdų:

La Locanda dei Golosi agroturizme ilgai ir saldžiai pusryčiaujame. Kol Saulius sėda prie darbinių reikalų, keliauju prie baseino. Temperatūra tiek lauke, tiek ore vienodai maloni – rytas… Esu viena apsupta gėlių – mėgaujuosi baseino nuosavybe ir niekaip negaliu išlipti. Po valandos šiaip ne taip einu ruoštis. Šiandien laukia Asyžius.

Apie Asyžių vis pagalvodavau, o su metais ir visokiais įvykiais gyvenime, vis dažniau. Norėjau pamatyti, – labiau gal pajausti, ramiai pabūti, pagalvoti.

Būdama dviejų labiausiai katalikybės gerbiamų šventųjų ir Italijos globėjų – šv. Pranciškaus Asyžiečio ir šv. Kotrynos iš Sienos – gimtinė, Asyžius yra miestas, kurio esmė giliai persipynusi su religija. Nenustembame pamatę gatvėmis vaikštančius vienuolius ilgais rudais abitais ar piligrimų grupes, keliaujančias kaimo keliais aplink miestą.

Šv. Klara, gyvenusi Asyžiuje, įkvėpta šv. Pranciškaus, kartu su juo įkūrė Neturtėlių klarisių ordiną – palikimą, gyvuojantį iki šių dienų. Šiandien to dar nežinome, bet kelionės pabaigoje mes sugrįšime į Umbriją ir nakvynei pasirinksime nuostabią vietą ant kalvos prie Asyžiaus ir virš galvų mums, kiek aukščiau, bus būtent žymusis Šv. Klaros vienuolynas – patirtimis ir jausmais pasidalinsiu, kai aprašinėsiu priešpaskutinę kelionės dieną.

Dieną prieš pavarčiau šiuos puslapius apie Asyžių: šį, bernardinai.lt, dar šį.

Ačiū bičiuliams už patarimą palikti automobilį čia – pakanka praeiti pro kavinę, leistis žemyn, kilti aukštyn ir štai – visu grožiu atsiveria Šv. Pranciškaus Asyžiečio bazilika, įtraukta į UNESCO paveldo sąrašą. Geras tekstas apie tai, ką joje pamatyti, yra čia. Bazilika iš tiesų yra dvi bažnyčios vienoje: apatinė (pastatyta 1228–1230 m.) ir viršutinė (1230–1253 m.). Apatinė – tamsesnė, gotikinė, skirta tylai ir meditacijai; viršutinė – šviesi, aukšta, puošni savo freskomis (Giotto ir jo mokinių sukurtos freskos yra laikomos vienais svarbiausių italų meno istorijos kūrinių. Yra ir Cimabue, Pietro Lorenzetti bei kitų meistrų darbų).

Šv. Pranciškaus palaikai buvo slapta palaidoti apatinėje bazilikoje, kad būtų išvengta galimų vagysčių ar relikvijų išnešimo. Jie buvo atrasti tik 1818 m.,

Ši bazilika viena įspūdingiausių matytų Italijoje – būtinai aplankykite. Ir ne tik dėl architektūros ir lokacijos…

Nuo bazilikos labai aiškiai matosi pagrindinė miesto gatvelė – ji gana ilga ir veda į kitas Asyžiaus įžymybes. Klaidžiodami tiesiog užsukame ten, kur atidarytos durys, – Asyžiaus senamiestyje atrandame paslaptingus kampelius.

Užsukame į Minevros šventyklą. Ji stovi pagrindinėje miesto aikštėje – Piazza del Comune ir iš karto krinta į akis puikiai išsilaikiusiomis šešiomis korintinėmis kolonomis. Pastatyta I a. pr. Kr. kaip romėnų deivės Minervos šventykla, ji stebėtinai gerai išliko per daugiau nei 2000 metų. Viduramžiais šventykla buvo paversta Šv. Marijos bažnyčia (Santa Maria sopra Minerva), o jos vidus buvo perstatytas baroko stiliumi. Įdomu tai, kad fasadas išliko autentiškas romėniškas, tad išorėje matai antikos didybę, o viduje – XVII a. baroko puošnumą. Ji yra viena geriausiai išsilaikiusių romėnų šventyklų visoje Italijoje už Romos ribų.

Nuo pagrindinės aikštės seku rodykles ir užlipu iki Šv. Rufino katedros (Cattedrale di San Rufino) – tai romaninė katedra, kurioje pakrikštyti Šv. Pranciškus ir Šv. Klara. Fasadas – vienas gražiausių Umbrijoje. Negaliu atsižavėti.

Neskubėdami nukeliaujame pagrindine miesto arterija iki Šv. Klaros bazilikos (Basilica di Santa Chiara), skirtos Šv. Klarai – Šv. Pranciškaus bendražygei ir Klarisių ordino įkūrėjai. Viduje saugoma Klaros relikvijos ir originalus San Damiano kryžius, iš kurio Šv. Pranciškus išgirdo pašaukimo žodžius. Aikštėje prie šios bazilikos – daug žmonių, muzikantų, net gražioji prancūziška karuselė vaikams, o vaizdai atsiveria nepakartojami: vienoje pusėje – spalvoti slėniai, kitoje, ant kalvos – didinga Rocca Maggiore tvirtovė. Galite iki jos irgi užkopti. Mes prie 38 plius nesiryžome.

Asyžiuje lengva užtrukti – norėčiau čia atvykti ne tokią karštą dieną ir pabūti ilgiau. Atrodo, kad tos viduramžiškos sienos tik dar labiau miestą įkaitina. Pamažu grįždami atgal randame valgyklą „Foro Romano Self-Service” su gerai veikiančiu kondicionieriumi – jungiamės prie italų ir skaniai papietaujame bei pusvalanduką atsivėsiname. Išvažiuojame iš Asyžiaus daug nekalbėdami – tokia ta vieta.

Riedėdami slėniais Gubbio kryptimi stojame prie vienų kaimo kapinaičių – mažos, gražioje vietoje, bet kaitra plieskia tokia, kad man apsisuka galva ir apima panika: lyg trūktų oro ir kaitros nebepakelčiau, – atsikvėpuoju tik sugrįžusi į automobilį.

Gubbio automobilį paliekame dideliame parkinge prie Teatro Romano liekanų – randame atsitiktinai. Važiuojant aplink miesto sieną nesunku rasti automobiliams skirtų vietų. Nors aikštelės didžiulės, – jos tuščios. Saulių vos prikalbinu išlipti – šiandien jaučiasi galynėjimosi su karščiu nuovargis. Randu įdomų praėjimą visai šalia autmobilių aikštelės į senąją miesto dalį – įžengiame… ir iškart patinka!

Niekada nebuvau girdėjusi apie Gubbio, bet, panašu, kad čia praleisiu ilgiau laiko. Pakėlusi galvą ant kalvos matau didelius rūmus – sukame ton pusėn. Reiks lipti aukštyn. Saulius sėdasi pirmoje kavinukėje tarp vietinių, pasiduoda. Lieka skaityti ir ramiai palaukti smalsios žmonos. Aš lendu tarp viduramžių mūrų ir kopiu viršun. Nors galva beveik sproginėja nuo nesuvokiamos temperatūros, bet tai, ką mato akys, neša įkaitusį kūną tolyn. Nors apie daugumą Italijos miestelių rašoma vienodai – jie visi „viduramžių perlai”, bet Gubbio – išties ypatingas ir nė nemanykite jo praleisti. Gubbio senamiestis praktiškai nepakitęs nuo XIV–XV a. – akmeninės gatvelės, masyvūs bokštai ir amžių patamsinto akmens namai suteikia jam autentišką viduramžių atmosferą. Gal dėl to, kad visiškai nėra žmonių, įspūdis dar didesnis. Slampinėju viena be jokio plano su tikimybe pasiklysti – praskuodžia mintis, kad čia mane kas nors lengvai galėtų apvogti ar kaukštelti kuo per makaulę – niekas ilgai nerastų pėdsakų, o apie liudininkus net nėra ko kalbėti. Vis atrodo, kad esu ne tikrovėje, o filme, kad tuoj tuoj iš už kokio kompo išlįs vienuolis su rudu abitu ar kokios skalbėjos su skalbinių krepšiais, išbėgs apdriskę vaikigaliai, o gal prajos koks raitelis ant žirgo, ieškodamas savo Dulsinėjos. Į realybę sugrąžina tik gėlėmis šiuolaikiniuose vazonuose išpuošti įėjimai į akmeninius namus ir vienas kitas ryškiaspalvis Mini Cooperis šalia. Kopiu aukštyn, kol galiausia pasiekiu Gubbio Piazza Grande: pakibusi virš miesto aikštė įrengta ant masyvios terasos, pastatytos XIV a., todėl iš vienos jos pusės atsiveria įspūdingas vaizdas į Umbrijos lygumą ir kalnus. Taip gražu! Aikštėje pasigrožiu dviem rūmais:

• Palazzo dei Consoli – didingas XIV a. gotikinis rūmas, šiandien veikiantis kaip miesto muziejus. Jo varpas Campanone daužomas per didžiąsias šventes ir Corsa dei Ceri startą.
• Palazzo Pretorio – kitas įspūdingas rūmas priešingoje aikštės pusėje, kur dabar įsikūrusi miesto taryba.

Užsuku į suvenyrų parduotuvėlę ir nusiperku indelį moters rankomis išpaišytą – kai valgysiu namie iš jo alyvuoges, prisiminimai sugrąžins į Piazzą ant aukštos kalvos…

Leidžiuosi žemyn ir…nepasinaudoju proga. Vaje! Mieste gyvuoja tradicija gauti patente da matto – „bepročio pažymėjimą“. Tai smagus turistinis ritualas: tereikia tris kartus apeiti Fontana dei Matti fontaną Piazza Grande aikštėje, o tada miesto turizmo biuras išduoda specialų sertifikatą.

Miestas man pasirodė ištuštėjęs, – kavinukėje prie Sauliaus buvo užimti visi staliukai. Italai senjorai smagiai leido karštą dieną. Nors viskas tvarkoma, restauruojama, bet gyvybė prigesusi. Nors Gubbio visokiais būdais bando ją naujai įkvėpti: tarkime, nuo 1981 m. Gubbio kalno šlaite kiekvieną žiemą sužimba šviesų instaliacija, kuri suformuoja milžiniškos eglės siluetą – ji matoma net už kelių kilometrų ir yra įtraukta į Gineso rekordų knygą. Kad tik žmonės atvyktų pasigrožėti.

Dirbtinis intelektas pataria Gubbio pasivažinėti „Colle Eletto“ lyno keltuvu, rašydamas taip: „…leiskis į unikalią kelionę, įlipdamas į Colle Eletto lyno keltuvą, kuris pakels tave į Monte Ingino viršūnę. Šis keltuvas išsiskiria tuo, kad vietoje tradicinės uždaros kabinos čia yra atvira, krepšio formos platforma, į kurią telpa du žmonės – todėl jausmas toks, lyg plauktum ore virš Gubbio stogų. Pakilus į viršų, atsiveria nuostabi Umbrijos kalvų ir lygumų panorama – galima pamatyti visą viduramžių miestą iš paukščio skrydžio perspektyvos. Čia taip pat yra galimybė aplankyti didžiąją Šv. Ubaldos baziliką (Basilica di Sant’Ubaldo), kurioje saugomi miesto globėjo – Šv. Ubaldos – palaikai ir trys garsiosios „Corsa dei Ceri“ šventės kolonos. Viršūnėje taip pat rasi pasivaikščiojimo takų, mažų apžvalgos aikštelių bei vietų, kur galėsi ramiai pasimėgauti gamtos tyla. Ypač gražu čia pavasarį, kai kalvos nusidažo žaluma, ir rudenį, kai Umbrija paskęsta auksiniuose lapuose.” Tuo nesuabejoju.

Kita mūsų stotelė – Urbino Italijos Marche regione. Automobilį paliekame prie pat miesto sienos ir įėjimo į senamiestį (Varco 3, Porta Santa Lucia). Pro vartus nė nemėginkite važiuoti – visur grėsmingas ZTL ženklas, reiškiantis draudimą ir dideles baudas jį pažeidus.

Na, ir įvairovė šiandien – Urbino jau visai kitoks, nei Asyžius ar juolab Gubbio. Miestas itin gyvas, pilnas jaunų žmonių, barai ir kavinukės sausakimši, – aišku, jau ir vakarienės metas Italijoje. Urbino žinomas universitetu, kuris buvo įkurtas 1506 m., o jo biblioteka ligi šių dienų saugo neįkainojamus rankraščius.

Tai renesanso miestas Italijos Markė regione, garsėjantis ne tik kaip garsiojo dailininko Raffaello gimtinė (galima aplankyti jo namą), bet ir kaip vienas geriausiai išsilaikiusių XV–XVI a. Italijos miestų. Vos už kelių minučių mums atsiveria Urbino katedra (Duomo di Urbino): neoklasikinė katedra, pastatyta po 1789 m. žemės drebėjimo, tačiau išsaugojusi renesanso bruožų. Viduje – vertingi Federico Barocci ir kitų tapytojų kūriniai.

Na, ir žinoma garsieji Palazzo Ducale (Herzogų rūmai). Monumentalūs Federico da Montefeltro rūmai – vienas svarbiausių Italijos renesanso architektūros pavyzdžių. Viduje veikia Galleria Nazionale delle Marche – su Piero della Francesca, Raffaello, Paolo Uccello ir kitų meistrų darbais. Kitąkart, kai būsime ne vakare, būtina aplankyti studiolo – kunigaikščio darbo kambarį su išradingomis medžio intarsijomis. Į Urbino būtinai grįšime, nes ne viską vakare spėjame pamatyti.

Maisto buvome nusipirkę prekybos centre, tad valgėme viešbučio kambaryje – nuovargis laužė.

Paskutinę minutę renkamės viešbutį šalia – nors „Hotel La Meridiana” turi nepakartojamus vaizdus į Urbino, esantį ant kalvos, bet viešbutis pavargęs, o lauko baseine tiek chloro, kad išsimaudyti nesiryžtame. Laimei, gavome, rodos, niekieno negyventą kambarį naujame korpuse ir viskas buvo tikrai neblogai, bet senasis korpusas ir motelio kontingentas – juokavome, kad aikštelėje vien š…siurbiasiurbės mašinos – neįkvepiantys. Viena čia nė už ką nevažiuočiau, nejauku. Rytą pusryčiai buvo tragiškai netvarkingame „restorane” ir, žinoma, nevykę. Kaina nepasirodė maža: 93 eur su pusryčiais. Už 50 eur suprasčiau… Bet taip nutinka, kai keliauji be plano ir būni pavargęs ilgoms paieškoms. Ir Musė juk kartais nutupia ant š…

Per dieną nuvažiavome ne tiek ir daug: 150 km.

Po nekokių pusryčių „Hotel La Meridiana” ir kiek pasimakalavę aplinkiniais keliais, nes pirmiausia važiavome Adrijos jūros kryptimi. Sustoję vienoje pakelės degalinėje espresso, daugiau paskaitome ir planas kardinaliai pasikeičia.

Gražių paplūdimių matysime Apulijoje, tad šiandien sukame į kalnus. Kuo daugiau skaitome, tuo geriau suprantame, kad Monti Sibillini nacionalinis parkas yra kur kas geresnis pasirinkimas. „Gūglinu” apie „the best scenic roads” – net 6 ratai! Renkamės maždaug nuo Spoleto iki Norcios ir dar toliau iki Castelsantangelo sul Nera. Galite ir kitokius pasirinkti – daugiau čia.

Monti Sibillini nacionalinis parkas yra padalintas tarp Umbrijos ir rytinėje pusėje esančio kaimyninio Marke (Marche) regiono. Įkurtas 1993 metais, parkas užima 697 kvadratinių kilometrų plotą, o aukščiausias jo taškas – Monte Vettore viršūnė – siekia 2 476 metrus virš jūros lygio. Netoliese esantys lankytini objektai: spalvingasis Kastelučijas (Castelluccio) Piano Grande lygumoje, Norčia (Norcia), Prečis (Preci), Selanas (Sellano) ir Čeretas di Spoletas (Cerreto di Spoleto).

Pirminis planas buvo toks, – teksto pabaigoje rasite, kaip pavyko:

Kelias SS3 vingiuojasi nuostabiausiais peizažais – būtina pravažiuoti. Nors Umbrija ir čia turistų mažiau, bet vaizdais regionas nė kiek nenusileidžia turistų pamiltai Toskanai. Nesistebim – važiuojame pro Parco Regionale del Monte Cucco.

Stojame lengvai papietauti prie įvažiavimo į kalnus – Bar Valnerina (savitarnos restoranas Vallo Di Nera) tikrai tam tinka. Skanu, greitai, populiaru tarp vietinių. Skaniai užkandę pradedame važiuoti – ir, ką jūs sau manote, – kalnai mus pasitinka lietumi! Karštis nurungtas! Pila kaip iš kibiro, už aukštų žalių kalvų kliūva grėsmingi debesys, vairavimas ne pats maloniausias lietaus lašų plaunamais vingiuotais serpantinais, bet, kokia laimė, kad gauname gaivos ir šviežio, drėgno oro. Spraudėmės tarp gigantiškų kalnų ir lėtai judėjome pirmyn ir aukštyn.

Susiradau pirmą tašką – užkylame į Cerreto di Spoleto. Parkuojamės pagrindinėje aikštėje ir bandome pralaukti tuos skalbiančius lietaus šuorus. Miestukas akmeninis, mažiukas ir visiškai tuščias. Vos keli automobiliai ir vienas žmogelis prie savo atvertų tavernos durų. Nelyjant nuo čia atsivertų fantastiški vaizdai. Patiko čia. Leidžiamės pamažu pamažu žemyn – keliu bėga vandens upeliukai. Reikia atsargiai – gali būti slidu.

Castelsantangelo sul Nera link vis sustojame, nes akys išsiilgusios kalnų grožio, o nosis godžiai traukia oro gaivą. Gal tik koks plius 26! Net lengvą skudurėlį ant pečių užsimetu. Vėsoka.

Jūs net įsivaizduoti negalite, kokiuose peizažuose atsiduriame, – ir sapnuose nesapnavau tokio Italijos Apeninų grožio. Tiek spalvų, tiek švelnumo ant šių nuostabių pilvukų pasakiškuose slėniuose. Akys lakstė nuo vienos kalvelės prie kitos, bandydamos sugaudyti bendro nuostabios gamtos mozaiką ir sutalpinti ją giliai atmintin. Būtinai važiuokite. Lėtai, kaip mes. Vis sustojant, vis pasigėrint.

Castelsantangelo sul Nera gausite maisto – kelių namų kaimelis, vis dar rekonstruojamas po prieš dešimtmetį regioną sudrebinusį žemės drebėjimo – įvažiuojame į regioną, kur masiškai sugriauti ištisi miesteliai, kaimeliai, bažnyčios, miesto aikštės, žmonių namai. Mus nuolat lenkia statybines medžiagas gabenančios mašinos, o kalnų peizažą keičia galybė kranų ir laikino gyvenimo namelių tiek vietos gyventojams, likusiems be būsto, tiek ir statybininkams, kurie ištisus miestelius atstatinėja jau daugelį metų atstatinėja. Vaizdas gerėja, bet vis dar nedžiugina. Tokia nuostabi gamta ir kartais tokia negailestinga čia įsikūrusiems žmonėms!

Toliau pravažiuojame Visso – dar šiurpiau nuo žemės drebėjimo padarinių. Bet žmonės vis tiek grįžta ir gyvena, kantriai laukdami, kol bus naujai pastatyti namai, – labiau sutvirtinti, labiau pritaikyti gyvenimui kalnuose. Drebėjimas nepagailėjo nei bažnyčių, nei merijų, nei mokyklų – nieko. Visso naujai dygsta įvairiaspalviai namai, klojami nauji šaligatviai, formuojamos naujos miestų aikštės.

Visso tapo vaiduoklių miestu, kai vietos gyventojai apleido savo apgadintus namus po žemės drebėjimų serijos. Mirtinas drebėjimas 2016-ųjų rugpjūtį nusinešė 300 gyvybių, o du spalį įvykę drebėjimai dar labiau apgadino pastatus. Toks Visso, suprantu, buvo. Mes pamatėme kitokį…

Privažiuojame Preci – identiška istorija. Kaimelis įsikūręs vaizdingoje Monte Sibillini nacionalinio parko kalnų aplinkoje, vidutiniškai apie 956 metrų virš jūros lygio. Preci XIX a. ir viduramžiais turėjo unikalią reputaciją – čia veikė garsioji chirurgų mokykla (Scuola Chirurgica), kurios meistrai gydė net karališkąją aristokratiją visoje Europoje. Tarkime, Anglijos karalienės Elžbietos I kataraktos operacijos chirurgai yra iš Preci.

Preci senamiestis per 2016 m. drebėjimą buvo stipriai apgadintas ir vėliau visiškai uždarytas lankymui. Po rugpjūčio ir spalio mėn. smūgių (kurie smogė netoliese esantiems Norcia, Castelluccio kaimeliams), Preci senamiestis atsidūrė „raudonojoje zonoje“  – žmonės buvo evakuoti, daugelis pastatų liko be stogo, o kai kurios kaimo dalys tiesiog ištisai sugriuvo. Buvo paralyžiuota ligi tol gerai veikusi infrastruktūra. Kadaise kaimelis buvo įrašytas į „gražiausių Italijos kaimelių“ sąrašą (I Borghi più belli d’Italia).

Iš Preci sukame Norcia link – vakarėja. Su saulės laida pradeda gurgti pilvai. Suitalėjome.

Visa Norcia apsupta akmeninės XIV a. sienos. Šalia – pilna parkavimo vietų ir baisokų tavernų su vietiniais atskalūnais. Pradžioje net manėme, kad tikrai čia eiti nenorime. Bet po dienos nevalgymo, turime pabandyti ką nors padoresnio surasti. Paliekame mašiną su visais daiktais, nors saugu neatrodo, ir žengiame prie miesto vartus. O čia tarytum koks fimas – atsiveria užuolaida ir pamatai kitą pasaulį. Nors Norcia lygiai taip pat nukentėjusi ir lig šiol vyksta atstatomieji darbai, bet joje išlikusi graži pagrindinė miesto gatvė, jungianti dvejus miesto vartus. Joje gausu gurmaniško maisto parduotuvėlių – Norcia garsėja savo kulinarine tradicija, o ypač salumi (fermentuoti mėsos gaminiai), sūrių, juodųjų trumų gamyba ir šerniena. Spalvotais nameliukais Norcios senamiestis labai priminė Kubą. Tvoros aplink namus, o ir patys namai čia sutvirtinti įspūdingomis metalinėmis sijomis – jau vis geriau moka italai gintis nuo stichijų.

Kol slampinėjame, liaujasi lietus, o karštis net ir vakarėjant bando susigrąžinti pozicijas. Populiaroje tavernoje lauke mums nuvalo šlapias kėdes, – mes vėl kartu su vietiniais ragaujame nuostabų maistą. Ir taip kasdien! „Locanda del Teatro”: skanu, geras aptarnavimas ir protinga kaina. Norcia mus išties maloniai nustebino!

Truputis dar iš interneto platybių: „Norcia kiek kitokia, netipinė Umbrijai, nes išsidėsčiusi plokštumoje. Miestelis išsiskiria tuo, kad senasis jos centras, gana plokščias. 2016 m. spalio 30 d. Norcia dar kartą sukrėtė 6,6 balus siekiantis žemės drebėjimas, kuris smarkiai pažeidė baziliką (liko tik fasadas) ir miesto katedrą. Miesto aikštės beveik neliko. Nors atstatinėjama, bet vaizdas vis dar pribloškiantis. Esame daugiau nei nulis prieš gamtos jėgą. Palazzo Comunale (Rotušė) irgi buvo kardinaliai sugriauta 2016 m. drebėjimo metu, tik miestelio bokštas vėl atidarytas 2020 m., po restauracijos. Vienuolynas “Abbey of St. Benedict on the Mountain” (Norcia Abbey) — 1990-aisiais atkurta Benediktinų bendruomenė — buvo priversta persikraustyti į buvusį Kapucinų vienuolyną už miesto ribų po 2016 m. drebėjimo.”

Apie 228 km per visą dieną – gal buvo galima tiesiau, geriau, bet važiuojant be plano tenka ir pasisukinėti:

Nakvynė kalnuose: labai rekomenduoju „Agriturismo Le Sorgenti” (Loc. Casali Legogne, 06046 Norcia PG): atvykę sutikome jauną šeimininką, vardu Alesio: jis mums viską greit organizavo ir gavome kambarį 40 eur pigiau, nei booking.com svetainėje (80 eur/naktis su pusryčiais nuostabiausiame peizaže). Jaunam vaikinukui ūkininkui galima skambinti ir tartis: telefonu +39 333 615 2324. Gražus namas ant kalvos (irgi sutvirtintas nuo žemės drebėjimų), patogi lova, jaukus mažas kambarėlis ir pasakiški vaizdai pro langą ir visur aplink. Važiavome serpantinais ir tai buvo paskutinysis namas akligatvyje. Galite tik įsivaizduoti ramybę, kuriai egzotikos priduoda ir kvapai iš tvartų. Jaunuolis Alesio – ne butaforinis, o tikras ūkininkas. Pasisekė mums šiąnakt! Be šunų, Alesio ir dviejų keistų italų turistų (nepasakosiu visko, bala jų nematė) šiame šeimos per amžius valdomame name niekas ramybės nedrumstė. Buvo gera. Kaip namie. Ir užsimanėme Umbrijos kalnuose senatvėje turėti mažą, jaukų, sutvirtintą, akmeninį nameliuką. Su kvapais sklindančiais iš kaimynų tvartų ir prisivejančiais nuo nušienautų slėnių. Palaukit, dar papasakosiu apie rytą šioje kinematografiškoje vietoje. Kantrybės, kaip sako mano Herkus: „Ar tu Pelėda Drūlija? Ar Tu visai neturi kantrybės?”

Prabudau 5 ryto. Švito. Puoliau prie atviro lango. Slėniu slinko jis: pieno baltumo, purus, lengvutis ir plastiškas, apglėbdamas, uždengdamas ar atskleisdamas tai, ką pats geidavo, – keliuką, kalvos šoną, kiparisus ar tolumoje matomą sodybą…Ir slinko niekur neskubėdamas – pasirodė iš už kalvos ir pamažu švelniai glostė Umbrijos kalvas ir lietė slėnių linkius. Norėjosi žadinti Saulių, bet jis mažai miega, tad palikau ramybėje pagaliau rimtai įmigusį. Užsimečiau jo marškinius ir išlėkiau į lauką. Buvo maloniai vėsu. Akimis sekiau Rūko kelionę prieš Aušrą – tokią lėtą ir tokią magišką. Atrodė, kaip gyvūnas ar ateivis, kuris man vienai pasirodė. Kaip dovaną padovanojo. Jis nesimaivė: jam to ir nereikėjo. Gyveno savo gyvenimą, kaip milijonus dienų prieš mane ir po…Tik vienas žinojo savąjį tikslą, o gal jo net ir nebuvo. Bandžiau fotografuoti. Beviltiška. Norėjau, kad mano akys galėtų ištransliuoti šį grožį visam pasauliui. Atsirėmiau į medinę tvorelę, skiriančią mane nuo kalvos šlaito. Sekiau akimis. Gėriau tą ramų, lėtą ir magišką balkšvos šilkinės skarelės slinkimą slėniu. Didžiulis nepaprasto grožio gamtos reiškinys – neapsakomas žodžiais. Vien dėl šio vaizdo verta čia atvažiuoti. Daugiau jau galima ir namo keliauti, pagalvojau. Ką paslaptingesnio galėčiau pamatyti, sakykit jūs man…

Pusryčiaujame lėtai ir ilgai – esame vieni. Mus aptarnauja Alesio ir jo draugė, gyvenanti Norcia. Kepa kiaušinienę, neša sūrį, mėsytę, jogurtus ir pyragus – tartum tiek įmanoma suvalgyti! Mėgaujamės kava ir bendravimu. Alesio mergina gana neblogai kalba angliškai. Pagaliau! Sunkiai atsiplėšiame nuo šios vietos.

Po tokios nuostabios dienos kaip vakar mes ir vėl nenorime prie jūros – liekame Apeninuose. Šiandien suksime į Gran Sasso nacionalinį parką. Gal pasinaudosite šiuo 5 dienų maršrutu – mes patys skaitėme, bet tiek laiko nenorėjome skirti, tad improvizavome. Dar viena parko svetainė čia.

Išvykstame apie 11 ryto. Niekur neskubame – buvo kilusi mintis likti čia dar kelioms dienoms, bet žinome, kad grįšime, tad išvykstame ramia širdimi. Leidžiamės nuo kalnų iki plokštumoje esančios Norcia, prasukame ratą palei miesto sieną. Pro Montereale (irgi su kranais), L’Aquila sukame iki Fonte Cerreto – ten yra į kalną keliantis funikulierius. Mums atvykus niekas neveikė ir buvo tuščia. Išgeriame espresso ir važiuojame keliu gilyn į kalnus. Intuityviai pasirinkome. Šiaip tas Fonte man pasirodė gerai nugyventas slidinėjimo kurortas. Toks apšepęs. Gal vasara jam tiesiog netinka.

Kelias veda nuostabiais peizažais – nepaliauju aikčioti. Pasiekiame Campo Imperatore Plateau, il „Little Tibet”. Vėl galiu parašyti – vien dėl šios vietos galima čia atvažiuoti! Pabėgimas į laukinę Italijos gamtą buvo geriausias sprendimas – kitokia šalis, man lig šiol nepažinta! Galimybė pabūti „kitame pasaulyje“ – kalnų tyloje, kur horizontą dengia tik dangus ir viršūnės.

Campo Imperatore vieta, dar vadinama „Italijos Mažuoju Tibetu“, yra nepaprastas atradimas Abruzzo nacionaliniame parke, ties Gran Sasso kalnų masyvu Apeninuose. Tai didžiulė aukštikalnių plynaukštė, esanti apie 1800 metrų aukštyje virš jūros lygio, kuri atsiveria mums savo laukiniu grožiu ir savita atmosfera, primenančia tolimąsias Himalajų aukštumas (mažąją jų versiją, žinoma), kurias mačiau tik Youtube ir draugų nuotraukose. Šią plynaukštę supa didingi kalnai, tarp jų ir aukščiausias Apeninų viršūnė – Corno Grande (2912 m). Mes atvykome vasarą, kai čia plyti žaliuojančios pievos, – galiu tik įsivaizduoti, kaip žiemą ši vietovė pavirsta sniegu padengta sunkiai įveikiama vieta. Rašoma, kad čia galima sutikti laukinių arklių, erelių, vilkų ir net retųjų Abruzzo regiono rudųjų lokių. Mes sutikome avis ganantį piemenį, avių būrius be piemenų ir matėme žirgus, laukiančius savo eilės prajodinėti turistus, kurių, mūsų laimei, daug nebuvo. Ši vieta pakuteno mano jausmus kaip reikiant, nes pagalvojau, kad norėčiau čia leistis į žygius, ką esu dariusi gana seniai. Rimčiau ankstyvoje jaunystėje, visai nerimtai ne taip seniai Tenerifėje.

Plynaukštė – populiari vieta žygeiviams, dviratininkams ir alpinistams. Iš čia prasideda daugybė takų į Gran Sasso kalnus. Žiemą Campo Imperatore tampa slidinėjimo kurortu su trasomis, kurias mėgsta tiek pradedantieji, tiek patyrę slidininkai. Čia taip pat yra įsikūrusi viena svarbiausių Italijos observatorijų. Dėl mažo šviesos užterštumo Campo Imperatore yra viena geriausių vietų Europoje stebėti žvaigždes.

Campo Imperatore garsėja ir istoriniu kontekstu – būtent čia, viešbutyje ant kalno, 1943 m. buvo kalinamas Benito Mussolini, kol vokiečių parašiutininkai jo neišvadavo.

Važiuojame puikiais kalnų ir slėnių keliais toliau – iki Castel Del Monte. Kaimelis apsuptas tiek gamtos grožio, kad žodžių trūksta apsakyti! Jo lokacija verta milijonų ir kadaise jis irgi buvo tituluojamas gražiausiu regione: dabar jis visas okupuotas kranų ir neypatingo grožio laukinių tavernų. Užgrūstas mašinomis ir žmonėmis, kurie vis tikisi kuo arčiau privažiuoti. Neužsibūname, sukame į gamtą, iš kur ir atvažiavome.

Castel del Monte stūkso 1350 m aukštyje, Sasso kalnų papėdėje. Iš čia atsiveria kvapą gniaužiantys vaizdai į Campo Imperatore plynaukštę, todėl miestelis dažnai laikomas „vartais į Italijos Tibetą“. Man pasirodė tai, kaip patogi vieta turistams gauti greito maisto, susitikti, pasidalinti įspūdžiais. Balandžio 6 d. 2009 m. 6,3 balo stiprumo žemės drebėjimas sukrėtė Abruzzo sostinę L’Aquilą ir aplinkinius miestelius. Castel del Monte, būdamas kalnuose, taip pat patyrė rimtų pažeidimų: sugriuvo dalis namų, daugelis kitų pastatų buvo apgadinti, atsirado įtrūkimų bažnyčiose ir viduramžių sienose. Dalis gyventojų turėjo evakuotis, o miestelis kurį laiką buvo beveik apleistas. Dabar jis, matosi, pamažu atsigauna, bet vis tiek dar intensyviai tvarkomas ir apsuptas kranų, kurie nepuošia.

Sukame Calascio kryptimi. Mums įdomus ne tiek pats miestelis, kiek ant kalvos aukštai aukštai esanti Chiesa Della Madonna Della Pieta (XVI-XVII a.). Kylame aukštyn, keliukas siauras ir mintyse tik viena – kad niekas nesugalvotų leistis. Prasilenkimams vietos beveik nėra. Matyt, kai daug lankytojų, čia reikia ilgai kopti. Pasistatome automobilį viršuje mažoje aikštelėje. Randame paskutinę vietelę. O toliau – lengvas prasiėjimas. Neįtikėtinai užsikonservavęs Calascio – nedidelis viduramžių kaimelis aukštai ant kalvos – pilnas restoranėlių ir suvenyrinių parduotuvėlių. Visur rodyklės, kaip pasiekti bažnytėlę ir pilies griuvėsius. Einame dangui dundant – gal pavyks išvengti lietaus. Kalnuose tas dundėjimas tarp juodų debesų baugina, bet bent jau ne taip karšta.

Chiesa della Madonna della Pietà – tai viena iš labiausiai fotografuojamų vietų visame Abruzzo regione, nes bažnytėlė stovi vieniša ant kalvos, 1350 m aukštyje, o fone matosi įspūdingi Campo Imperatore platybių ir Gran Sasso kalnų peizažai. Ji buvo pastatyta apie 1450 m., vėliau restauruota po 1573 m. žemės drebėjimo. Pasakojama, kad bažnytėlė iškilo kaip padėkos ženklas vietos gyventojų, kurie laimėjo kovą prieš plėšikus. Ji skirta Madonnai della Pietà – gailestingumo ir apsaugos simboliui. Iš aikštelės aplink ją atsiveria vieni gražiausių panoraminių vaizdų Italijoje: nuo kalnų viršūnių iki plynaukštės, kartais net debesys atrodo lyg po kojomis. Kaip ir pats Castel del Monte miestelis, bažnytėlė nukentėjo per 2009 m. L’Aquila žemės drebėjimą: sienose atsirado įtrūkimų. Ji buvo sutvirtinta ir restauruota, todėl šiandien galima saugiai lankyti. Išskirtinė jos forma – aštuoniakampė. Tikrai verta čia atvykti!

Griaudžiant ir žaibuojant sukame mašinos link ir leidžiamės žemyn – pavežame dar tris mergaičiukes žygeives. Jaunos italės, kurios vos ne vos sugraibo kelis angliškus žodžius. Nusileidus nuo kalno jas paleidžiame. Tikrai dar ne vieną dieną būtų galima čia, kalnuose, praleisti. Vakarėja, ieškome nakvynės vietos ir pasirenkame ją Lesinoje, – grįžtame prie jūros.

Per dieną gavosi apie 375 km:

Nakvynė nuostabiame „Agriturismo Masseria Cannella” (Strada provinciale 35 Chilometro 22, Lesina, 71010, Italy) pas Giovanni, su kuriuo praplepėjome iki pirmos nakties. Vieta graži, ant kelio Gargano nacionalinio parko kryptimi. Didelis pastatas, jaukiai suplanuotas ir ilgesniam laikui pasiliekantiems svečiams su bendromis erdvėmis, tarkime, knygai paskaityti ar dirbti. Netoliese – paplūdimiai, Lesinos uostelis. Lesina mums nepadarė tokio įspūdžio kaip nuostabi nakvynės vieta. Didelis kambarys, patogios lovos, maistas tradicinis itališkas, naminis ir tiesiog pasakiškas – šviežias, subtiliai prieskoniuotas ir pilnas meilės. Čia atvykę valgėme nuostabiausią, Michelin žvaigždučių vertą vakarienę (dviems 56 eur): skirtingos ūkyje užaugintos ir lengvai pačirškintos daržovės, alyvuogės, burnoje tirpstanti rikota ir šviežiausia „Buffalo mozzarella“ (tai ypatinga mocarelos rūšis, gaminama ne iš karvės pieno, kaip įprasta daugeliu atvejų, o iš buivolų (konkrečiai – Italijos Viduržemio jūros buivolų) pieno. Ši mocarela yra laikoma aukštesnės kokybės: ji yra švelnesnė, turtingesnio skonio ir kremiškesnė nei įprasta karvės pieno mocarela). Apie naminius makaronus – Saulius valgė su skaniausiu pasaulyje pomidorų padažu, aš mažiau tipinius – su šparagų padažu, švelnios mėsytės gabaliukais ir…riešutais – galiu įvertinti taip: čia suvalgiau skaniausią savo gyvenime „pastą”. Vien dėl jos galima atskristi – ačiū „Ryanair” už skrydžius į visai netoli esančią Pescarą. Čia puikiai pailsėjome, išvažiavome susidraugavę – palikome savo kontaktus: gal Giovanni ir jo šeima – broliai, jų žmonos, vaikai – kada nors irgi iš tos pačios Pescaros atvyks į Kauną. Puikūs žmonės, kalbantys angliškai, – labai įdomu pažinti!

Ryte pas Giovanni gauname sūrius ir saldžius pusryčius, dar dovanų – naminių makaronų pakuotę ir apie 11 val. išvykstame, turėdami minimalų planą, ką visą dieną veiksime.

Lesinos uostelis nepasirodo įdomus, tad sukame keliu palei jūrą, pravažiuojame Sannicandro Graganico ir susirandame privažiavimą prie paplūdimio. Nėra jis gražiausias, švariausias, bet italams tinka įsikurti su savo pliažo kėdutėmis ir kitais daiktais tarp šiukšlių. Maudomės, ilsimės, – jei tokio šiltumo ir skaidrumo būtų Baltijos vanduo, į Italiją skristume tik dėl kalnų! Nešvara šiame pajūryje pykina. Maudomės šalia Lida Sun Beach baro, gali būti, kad ta vieta vadinasi Cagnano Varano. Žmonių nedaug, oras svilinantis, bet skaidrus vanduo vis tiek gaivina. Ilgai negalime išlįsti. Plaukioju, o po to tiesiog sėdžiu tarp švelnių bangelių, stebėdama italus – jie beveik juodi nuo savo dosnios saulės vasarą!

Važiuojant pajūriu, galima lipt bet kur ir maudytis. Čia, nors namai beveik vandeny, galima rasti ir privažiavimą arčiau, ir parkavimą. Ar gražu? Na, ne mūsų skonio. Kažkoks itališkas šiukšlynėlis baltų namų fone. Žemė karščio išdžiovinta, augalai suvargę, tik didelės palmės kiek papuošia pajūrio vaizdą. Vaikštai ne žole, o smėlio-žvyro takeliais – žolytė išdega. Batai, rūbai dulkėse.

Traukiame toliau ir per patį dienos karštį pasivaikštome Rodi Graganico. Kurortinis miestelis. Baltas ir dailus. Kepino 38 laipsniai, žmonių beveik nesutikome. Judėti buvo sunku. Bet kelias foto pasidarėme.

Judame toliau – mašinoje su kondicionieriumi šiandien geriausia! Važiavome San Menaio link – visąlaik palei vandenį, visąlaik buvo galima šokti į jūrą. Traukinio linija irgi eina šalia, tad čia lengva pasiekti paplūdimius iš įvairių regiono miestų ir tiesiog iš vagono šokti į vandenį.

Giovanni mums patarė pamatyti UNESCO saugomą Umbrijos mišką, esantį Gargano nacionaliniame parke. Ta kryptimi ir judame. Pravažiuojame dar vieną kurortinį miestuką Peschici – vėl visą baltą (primena Andalūziją, Graikiją) ir vėl ant kalvos su fantastiškais vaizdais į smaragdinius vandenis. Užkylame į viršų, žmonių nedaug, tad numetame automobilį visai senamiestyje ir tvoskiančiame karštyje judiname kūnus tarp baltųjų labirintų. Na, labai gražu, žinoma. Sėdame centrinėje aikštėje veikiančioje lauko kavinukėje, susiradę vietelę su minimaliu skersvėju (aukso vertės tokios vietelės!) – šalti gėrimai ir absoliutus nejudėjimas šiek tiek atgaivina. Aikštėje dirba vyrukai – ruošia sceną vakaro koncertui. Kaip jie gali toje kaitroje dirbti, tik jie patys težino. Bet drabužiai šlapi nuo prakaito, kuris dar ir nuolat varva nuo veido. Gaila žiūrėti. Mes prakaituojame nejudėdami, o jiems dar dirbti reikia…

Pasiekiame Vieste: baltas, ant jūros kranto, su švyturiu ir uostu. Manau, kad ankstyvą rudenį čia būtų visai ir nieko. Dabar esi tarytum kiaušinis, ištekštas ant petelnės, –  šonams svylant ne iki kurortinių miestelių grožio.

Judame garsiojo Umbrijos miško link – pro Vico del Gargano.Umbrijos miškas kaip lietuviškos sengirės. Mums labai priminė. Nuostabi vieta: kaitrią dieną geriausias sprendimas čia atvykti. Kol sukome ratą ir grožėjomės senuoju mišku – galingais medžiais ant samanotų kalvų – kažkas kietai įmigo. Užtrukome čia nemažai laiko, nes sukome pilną ratą – gal kitiems patarčiau pasirinkti informacijos centrą, atvažiuoti iki jo, o vėliau tuo pačiu keliu grįžti. Nes kalnuose važinėti užtruksite, o vaizdas jau ir pabos.

Umbrijos miškas (Foresta di Camoscio d’Umbria / Foresta Umbra), kurį dažniausiai žmonės vadina Foresta Umbra, yra didžiulis saugomas miškų masyvas Gargano nacionaliniame parke, Apulijos šiaurėje. Tai ne pats Umbrijos regionas (čia pavadinimas „Umbra“ reiškia „šešėlis“ arba „tankus miškas“), o vienas iš gražiausių Viduržemio jūros miškų, įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą kaip dalis senųjų bukų miškų. Miške yra specialus turistinis maršrutas automobiliu, vadinamas „Strada della Foresta“ – tai kelias, vingiuojantis per tankius bukų (kai kuriems virš 500 metų), ąžuolų ir klevų miškus. Kelias yra asfaltuotas, bet siauras, su daug posūkių, todėl važiuojama lėtai. Pakeliui yra stovėjimo aikštelės ir pažintiniai takai, kur galima sustoti ir pasivaikščioti pėsčiomis.

Automobilį pgalima palikti prie Centro Visite Foresta Umbra (miško lankytojų centro). Iš čia prasideda daugybė takų, pavyzdžiui:

• Lago d’Umbra takas – aplink mažą ežerą, labai lengvas (~1 km).
• Sentiero Natura – pažintinis takas (~3 km), su informacinėmis lentelėmis apie florą ir fauną.
• Ilgesni takai veda į gilesnes miško dalis, kur galima pamatyti šimtamečių bukų.

Pasidalinsiu turistiniu maršrutu automobiliu (visas ratas per mišką sudaro maždaug 35–40 km, priklausomai nuo to, kur pradėsi (Vieste, Monte Sant’Angelo ar Vico del Gargano):

1. Pradėti nuo Vieste arba Monte Sant’Angelo miestelio.
2. Važiuoti link Foresta Umbra lankytojų centro (Centro Visite).
3. Pavažiuoti Strada della Foresta keliu, sustojant aikštelėse.
4. Pasivaikščioti prie Lago d’Umbra ir pasirinkti trumpą pažintinį taką.
5. Tęsti kelionę miško keliu iki kito išvažiavimo link Vico del Gargano arba grįžti į Vieste.

Tai tarsi žiedinis maršrutas per Gargano kalvų ir miško kraštovaizdį, kur galima derinti automobilių kelionę ir trumputes išvykas pėsčiomis.

Kiek laiko prireiks?

• Vien tik pravažiavimui (be sustojimų): apie 1–1,5 val. – kelias vingiuotas, todėl važiuoti reikia lėtai (apie 30–40 km/h).
• Su sustojimais:
  • Jei planuoji tik kelias trumpas stoteles (pvz., Lago d’Umbra ežeras ir vienas pažintinis takas) – skirk apie 3–4 valandas.
  • Jei norėsi ramiai pasivaikščioti vienu iš ilgesnių takų (pvz., Sentiero Natura arba bukų miško maršrutu) – gali prireikti 5–6 valandų.
  • Jei derinsi su pakrantės miesteliais (Vieste, Peschici, Monte Sant’Angelo) – tuomet verta skirti visą dieną (apie 8–10 val.).

Mums vaikščioti buvo per karšta, bet vis tiek užtrukome apie pusantros, gal net dvi valandas. Jei nesate didelis gamtos mėgėjas, galite praleisti arba važiuoti pusratį. Mums patiko, – tokio senumo miškai yra protu nesuvokiami! Ir jie tikria kitokie. Atrodo, kad nėra tikri, bet matėme – egzistuoja ir gyvuoja! Ir gyvuos, kuomet ir mūsų nebus.

Dabar papasakosiu, kaip plakiau save, kad važiuojame be plano ir labiau nepasidomėję, kur, kodėl ir kaip. Iš Umbrijos miško kylame miestelio ant aukštos kalvos link – Monte Saint Angelo.

Aukštai, vingiuotai – kylame dėl to, kad vakarėja, kad nežinome, kur nakvosime, ar gausime pavalgyti. O pilvai jau gurgia. Miestelio pakraščiai man nepasirodo jaukūs ir aš bambu, kad neverta kilti, nes ką gi ten pamatysime. Nuovargio bambėjimas. O ir važiavimas serpantinais nėra pats maloniausias. Nejauku, nors tu ką. Bet pasitikiu Sauliaus penktuoju jausmu – gal šaligatvius nusėdę diedukai jį traukia (juk jis irgi diedukas jau, abudu mes tokie), gal kažkokia vyriška intuicija. Užkilus niekaip negalime rasti, kur palikti mašiną. Tai irgi tarytum koks ženklas. Sukinėjamės siauromis gatvėmis – keista patiems, kad taip užkimšta. Lyg ir ne tiek daug žmonių, o ir miestukas ne pats didžiausias. Staiga du diedukai, sėdintys tiesiog gatvėje ant kėdučių prie namo sienos, pašoka ir pradeda bėgti prieš mūsų automobilį mojuodami rankomis ir itališkai šaukdami – vienoje iš artimų gatvelių jie mums randa parkingo vietą! Tiesiog fantastika! Italijoje keliaudamas gali gauti visko: nuo vidurinio piršto ar iškišto liežuvio iki tokios štai neprašytos pagalbos, nesiekiant jokio atlygio. Susimojuojame, dėkojame ir lipame iš mašinos. Šypsosi tiedu ir visi kiti, sėdintys ant medinių kėdžių – siauras šaligatvis nėra trikdis vakariniams italų susibūrimams.

Kai atvažiuoji nežinodamas, kur ir kodėl, įsivedi į Google Maps Cathedral ar Centro Storico ir keliauji ta kryptimi. Ir ką sau manote – miestukas labai labai gražus, iškart krinta į akį. Jis yra 800 m aukštyje, tad nuo terasų atsiveria fantastiški vaizdai į Tavoliere lygumą, Manfredoniją ir Adrijos pakrantę. Man gėda pasidaro, kad nesuveikė maniškė keliautojos intuicija. Laimei, keliaujame dviese ir visada yra tikimybė, kad kuris nors vienas bus pastabesnis.

Eidami pasiekiame bažnyčią…Iš išorės ne tokia ir didelė, bet įeini vidun ir pradedi leistis žemyn…Kai galvoji, kiek jau galima lipti tais laiptais ir kada pabaiga, jos nėra ir lipi toliau…Leidiesi ir leidiesi ir kuo žemiau, tuo labiau supranti, kad atsidūrei ypatingoje vietoje – tokių dar gyvenime nepasitaikė. Kai pasieki bažnytėlę, esančią giliai po žeme, kažkur kalne, netenki amo. Iš netikėtumo ir grožio. Nieko panašaus nebuvau gyvenime mačiusi, nors šventas vietas lankau visur, kur keliauju. Laimei, žemai nedaug žmonių. Būnu akimirkoje, prisimenu šiemet išėjusį brolį, prisimenu seniai seniai iš gyvenimo pasitraukusį tėtį, galvoju apie savo mylimą anytą, stebinčią mane nuo debesies, galvoju apie savo rūpesčius, apie visus artimuosius ir draugus, apie ties proto riba atsidūrusį pasaulį. Nieko neprašau, tik dėkoju. Dėkingumas nebuvo man svetimas, bet dabar jam suteikiu didesnę reikšmę kasdienybėje. Gyvenimas yra trapus dalykas. Be garantijų. Kai to nepamiršti, atsiprašai ir padėkoji. Už kiekvieną dieną, už prabudimą, kvėpavimą ir sveikatą, už galimybes, už žmones šalia, kurie tampa tavo gyvenimo liudytojais, už kasdienybę. Nes mes ją turime!

Išlendu į šviesą, dar apeinu aplink šią bažnyčią – iš visų pusių. Pasigėriu nuo jos matomais toliais. Ir puolu skaityti. O Dievai! Pasirodo, Monte Sant’Angelo – tai vienas svarbiausių miestelių Gargano pusiasalyje, Apulijoje. Tai piligrimų, istorijos ir architektūros perlas, kuris nuo 2011 m. įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldą kaip dalis „Šv. Arkangelo Mykolo piligrimų kelių“. Ak, nuojauta, kas tau nutiko??? Prisiekiau sau, kad be plano daugiau nekeliausiu, kad pasidomėsiu, kur važiuoju, nes tokių vietų praleisti tiesiog negalima. Kai nusiraminu, pasakau sau: „Bet juk tu čia… Juk būtent tas „be plano” ir atvedė Tave čia, kur turi tą dieną būti…Juk tai ir yra atradimo džiaugsmas!”

Bažnyčia oloje – tai Sanctuario di San Michele Arcangelo. Legenda sako, kad čia 5 a. apsireiškė arkangelas Mykolas. Tai vienas seniausių ir svarbiausių krikščioniškų piligrimų centrų Europoje – čia lankėsi net popiežiai, karaliai ir kryžiuočiai. O dabar ir mudu su Sauliumi.

Tylomis vaikštome po Centro Storico – baltai kalkėmis balinti namai, siauros gatvelės ir arkos primena kažką tarp pietų Italijos ir Graikijos salų atmosferos.

Galite nueiti iki Tomba di Rotari. Įdomus romaniškas pastatas (tikriausiai XII a. krikštykla arba karališkas mauzoliejus). Viduje – paprastas, bet labai atmosferiškas akmeninis interjeras su freskų likučiais.

Čia yra ir Castello Normanno-Svevo-Aragonese, didžiulė viduramžių pilis, iš pradžių pastatyta lombardų, vėliau perstatyta normanų, Švabų ir Aragonų dinastijų. Iš bokštų atsiveria vaizdas į Gargano kalnus ir Adrijos jūrą.

Pavalgyti pamirštame. Pasiimame greito itališko maisto kavinukėje „Napule Street Food” (skanu ir šviežia) ir einame mašinos link.

Vakarėja. Bandome spręsti, kur mums važiuoti į Mattinatą ar Manfredoniją. Abu skirtingose pusėse, o netrukus sutems. Visko nepamatysi. Leidomės iki Zaponetta – ten saulėlydis ir normali vieta vakarinėms maudynėms.

Per dieną po Apulijos kulniuką gavosi apie 212 km:

Kadangi užtrukome Umbrijos miške bei užsibuvome Monte Sant’Angelo, nakvynė buvo bet kur pakeliui – mums išpuolė labai keistame mieste, kur nesijauti labai saugiai, o ir motelio administratorius, angliškai nekalbantis italas mums tai patvirtino. Teko pirkti saugomą parkavimo vietą viešbutuko kieme už aukštos tvoros. Paaiškėjo, kad jis visiškai naujas, gal vienas iš nedaugelio tame mieste-vaiduoklyje – kambarys buvo „ledinis”, bet kondicinieriui pataupė ir visą naktį kankinomės – įsivaizduokite miegą pirtyje…O dar karts nuo karto visai šalia pralekia traukinys. Tad čia toks variantas iš nevilties, – booking.com už tą naują dvivietį kambarį norėjo 110 eur, mes atvykę sutarėme už 80 su parkavimo vieta, bet be saldžiųjų pusryčių. Italas pažadėjo kavos. Derybos užtruko gal valandą, nes bendravome su Google Translate. Šio „Holygold Suite” nerekomenduoju, nebent nebūtų išeities. Per vėlai pradėjome ieškotis nakvynės. Būna ir taip – užskaitome kaip nuotykį ir naują patirtį.

Šeštadienis. Iš keistojo Trinitapolio gerais kelias skriejame Bario link. Kadangi prabundu 5-6 ryto, galiu skaityti ir ruošti dienos maršrutą – tad pradžioje jis buvo vienoks, bet dienos eigoje mažėjo ir paprastėjo: kai kur norėjosi pabūti ilgiau, kai kur nebesinorėjo išvis dėl sunkiai tiek dienų iš eilės nemažėjančios kaitros. Šlapias vaikštai nuo pietų iki vakaro ir nepadeda nei šalti gėrimai, nei Italijos grožiai. Pirminį šios dienos keliavimo planą būtume įvykdę be vargo ir skubos, bet karštis trenkė į galvas, abu pasijutome išvargę ir gana anksti atsidūrėme savo išsinuomuotame trulyje, kur galėjome pailsėti, o garsųjį trulių miestą Arbetobelą lankyti jau visai vakarėjant, kai tampa įmanoma kvėpuoti ir viskuo džiaugtis pilna krūtine.

Palieku jums čia pirminį mūsų dienos maršrutą (nors ir turėjome progų, bet jūroje nesimaudėme): Baris – Abbazia di San Vito (maudytis galima, akmenuota, bet gražu) – Polignano a Mare (Parkingas: Viale Trieste, 70044 Polignano a Mare BA, Italia)-Monopoli-Arbelobbelo (parkingas: Via Indipendenza, 70011 Alberobello BA, Italy)-Locorotondo (parkingas: SP162, 1, 70010 Locorotondo BA, Italy)-Ostuni (parkingas: Via Giosuè Pinto, 27, 72017 Ostuni BR, Italy). Kaip nuklydome nuo savo plano ir ką aplankėme, skaitykite žemiau.

Baris. Nieko nesitikėjau, bet supratau, kaip klydau. Juk yra tiesioginis skrydis, tad rekomenduoju trumpam savaitgaliui vien dėl šio miesto atlėkti iš Lietuvos: man labai patiko. Lankyti jį lengva – galite paskaityti šį keliautojo aprašymą.

Atvykdami automobiliu, parkuojamės GestiPark, kuris yra Piazza Cesare Battisti – naujas, patogus, modernus ir vos 15 min iki centrinės miesto dalies. Žinoma, galima bandyti parkuotis palei miesto sieną prie vandens, bet Baryje laisvą vietelę mašinai nėra lengva rasti.

Nuo parkingo sukame iki Bari Vecchia, Viduramžiškos miesto dalies, apjuostos įspūdinga akmenų siena. O ten tiesiog, kaip įprasta Italijoje, pasiklystame siaurose gatvelėse. Labai fotogeniška miesto dalis. Trumpam stabtelim prie moteriškių, tradiciškai rankomis gaminančiomis Apulijos regiono makaronus – orecchiette. Jie čia iškart ir parduodami.

Eidami senojo miesto link dar stabtelime sendaikčių turguje – na, ir turtingas!

Bario senoji dalis nuostabi – laikas tirpsta, skubėti nesinori. Jei ne nežmoniška kaitra, būtų galima ilgiau, ramiau čia pabūti.

Ieškome Šv. Mikalojaus bazilikos. Tai vienas įspūdingiausių ir svarbiausių religinių pastatų Italijoje. Bazilika yra  skirta Šv. Mikalojui iš Myros. Mums šioje bazilikoje norėjosi pamatyti Bonos Sforcos kapą. Moters, kuri naujovėmis praturtino Lietuvą. Važiuodami skaitėme jos gyvenimo istoriją – norėjosi pagerbti. Bazilikoje pataikėme į įspūdingas itališkas vestuves – šimtai išsipuošusių žmonių ir karabinierių, nes vedė vienas jų!

Nepraleiskite bazilikos požemių – ten ilsisi pats Šv.Mikalojus, keliautojų, kalinių, vargšų bei vaikų globėjas. Būdamas labai turtingas  Mikalojus savo turtą dalindavo skurdžiai gyvenantiems. Jis, vaikščiodamas naktimis miestelio gatvėmis, per tvorą permesdavo įvairias dovanas neturtingiesiems. Štai, iš kur kilo Kalėdų Senelio ir dovanojimo tradicija!

Nepraleiskite ir San Sabino Katedros: nors lankymas yra mokamas, bet tikrai verta.

Būtinai išlįskite iš miesto sienų prie jūros, kur vingiuoja Bario pakrantės promenada – Lungomare di Bari – puiki vieta pasigrožėti Adrijos jūra.

Beje, Baryje yra vieta, kurioje ypatingai pagerbtas Lietuvos vardas, – „Via Lituania“. Ši gatvė buvo pavadinta Lietuvos vardo tūkstantmečio minėjimo proga, simbolizuojant tvirtus ir ilgalaikius ryšius tarp Lietuvos ir Italijos. Baris labai spalvingas ir skirtingas – kiek skiriasi nuo šioje kelionėje matytų miestų. Beje, vienas ir didesnių, kurio neaplenkėme. Dėl Bonos Sforcos.

Bario paplūdimiai, jei norėsite maudytis: be žmonių pamėgto Pane e Pomodoro dar yra Lido San Giovanni: šiek tiek toliau nuo centro, garsėja krištolo skaidrumo vandeniu bei baltu smėliu. Dar vienas – Cala San Cataldo. Tai mažas įlankos paplūdimys apsuptas uolų – tinka ir mėgėjams panardyti.

Eidami atgal parkingo link stabtelėjome pakelės kavinukėje „Caffe Portineria” – visiškai vietinių ir pavalgėme savo pusryčius-pietus. Buvo labai naminiai ir skanūs – pagaliau gavau dubenį išsvajotų salotų.

Iš Bario sukome instagraminio Polignano a Mare kryptimi, – pakeliui sustojome Abbazia di San Vito. Tvoskė nepakeliamas karštis. Bandėme privažiuoti maksimaliai arti vienuolyno, bet šeštadienį rasti nors menką vietelę šiame vienuolyno kaimelyje nebuvo jokių galimybių. Mašiną palikome už kokių 800 m pas žmogelį, kuriam sumokėjome 6 eur. Už tą sumą galėjome čia būti visą parą, o mums reikėjo tik valandos. Labai fotogeniška vieta ir, tikiu, atvykus pavasarį ar rudenį, kuomet mažiau žmonių, mums čia būtų labai patikę. O dabar…Pagailo vienuolyno, kurio kadaise buvusi rami aplinka su žvejų kaimeliu tapo minių su „maudymukais” ir komerciniais kateriais pramogų parku. Bet, kaip sakau, jei būsite ne vasarą, būtinai čia atvažiuokite. Peizažas, uolos, jūros smaragdinis vanduo ir didžiulis vienuolynas ant kranto maloniai nustebins.

Polignano a Mare parkinge bandėme atšalti, – po tiek dienų karštyje atėjo kelionės krizė. Net galvojome, kad ištiko šiluminis smūgis. Polignano atrodė labai gražus, bet jau ne mūsų jėgoms. Sukome į savo trulių namelį – ten ilsimės, o tada spręsime, kas toliau. Skubėdami ilsėtis, prasukome pro Monopoli, bet jau nelipome – per karšta, per sunku!

Nakvynė trulyje Bed and Breakfast Trulli San Leonardo (Contrada San Leonardo 1, 70011 Alberobello, Italy) buvo vienas maloniausių kelionės patyrimų. Mūsų asmeninis trulis ne pats mažiausias – jame tilpo ir virtuvėlė su stogeliu-smaigaliuku, ir toks pat miegamasis, ir vonia. Nustebome, kaip jauku jame, kaip puikiai nameliukas išlaiko vėsumą. Ir kiek daug meilės savininkai įdėjo į įrengimą ir svarbias smulkmenas.

Šalia trulio yra itališkas vandens pramogų parkas – nedidelis, bet mums atvykus apie 17 val.  buvo pilnas klegesio ir šurmulio – mes galėjome ten maudytis nemokamai kaip trulio gyventojai. Apie 18:00 vandens pramogos nutyla ir čia įsivyrauja ramybė. Ilsimės ir jau visai vakarop gurgiančiais pilvais važiuojame iki vakarėjančio Arbelobelo. Saulė leidosi greitai ir mes beveik nespėjome įamžinti garsiojo trulių miestelio saulėlydžio fone. Pasivaikščioti vakare tiesiog nuostabu! Tikrai buvome ne vieni – juk šeštadienis! Pagrindinė miesto aikštė tiesiog ošė. Bet pabėgti nuo žmonių minios lengva – tiesiog sukite į bet kurią miestelio gatvelę ir keliaukite jomis visai vienas.

Truliuose įrengtos suvenyrų parduotuvės, vyninės, kavinukės – vietinių išradingumui ir fantazijai nėra lygių. Įėjimai dažnai išpuošti gėlėmis, keramikos ar odos dirbiniais. Lietuviai čia dažni svečiai – esu tikra, kad jau matėte šimtus nuotraukų visur, bet vis tiek VERTA. Labai gražu, labai kitaip. Tik rinkitės ankstų rytą ar vėlų vakarą.

Pabuvę tarp žmonių, norime grįžti į savo jaukų trulį už 3 km. Griebiame vieną skaniausių picų picerijoje „Tremme” ir vakarojame prie savo namų visai vieni.

Vakaras dviese tiesiog tobulas, jei ne…uodai, kurie Saulių sukapojo negailestingai. Po to skaitėme, kad čia kažkokie itališki uodai, kurie gali pridaryti nemalonumų kelionėje. Ir pridarė. Skausmas ir niežulys dar kelias dienas buvo tiesiog nežmoniškas, jau nekalbant apie vaizdą ant kojų. Su savo linininias šortukais naujojo grožio mano vyras neslėpė – manau, italai šiurpo nuo vaizdelio. Tokiame karštyje niekas nesiruošė uodų įkandimo žemėlapio slėpti džinsuose. Po kelių nemiegotų naktų skausmas atlėgo, bet žaizdos gijo daugiau nei mėnesį. Va, ir pasėdėk vakare prie trulio. Man, miegalei, pavyko geriau – neužsibuvau lauke, išvengiau tokių įžūlių įkandimų, nors lietuviški uodai mane tikrai mėgsta.

Per dieną nuvažiavome apie 156 km:

Trulyje prabundu anksti. Išlekiu laukan, grožiuosi kylančios saulės apšviestais nameliukais. Tikrai verta rytus pradėti taip! Apie 8:30 į duris pasibeldžia maloni moteris: gauname nuostabų pusryčių padėklą nuostabioje vietoje. Lietuvoje niekada nepusryčiaujame, bet kelionėse šio malonumo neatsisakome: Saulius žino, kad svarbiausia dalis keliaujant su Muse – lėti ir ilgi pusryčiai. Privalumas – su vaizdais. Niekas negali atimti to malonumo.

Pavalgiusi prisėdu prie kompiuterio – pasidarau planelį: Locorotondo (parkingas: SP162, 1, 70010 Locorotondo BA, Italy)-Polignano a Mare (Parkingas: Viale Trieste, 70044 Polignano a Mare BA, Italia)-Monopoli-Ostuni (parkingas: Via Giosuè Pinto, 27, 72017 Ostuni BR, Italy)-San Foca.

Iškart pasirenkame naują nakvynės vietą – Agroturismo Antares (84,5 eur su pusryčiais dviems, Sp 145 km 3, 73026 San Foca, Italy). Taip keliauti ramiau ir laisviau. Visada žiūriu, iki kelių valandų vakaro italai priima svečius, renkuosi kuo vėlesnį. Agroturizmo sodybose tai paprastai būna iki 21:00.

Apie 11 val. iki maksimumo pasiėmę gyvenimo trulyje malonumus išvykstame Locorotondo link. Randame parkingo vietą arčiausiai Centro Storico. Žmonių vos vienas kitas – malonumas „asocialiems”! Sukame iki miesto aikštės prie merijos pastato, o ten!!! Motorų burzgimas, galybė žmonių, spalvų ir šypsenų. Italijos „Vespų” klubai čia gazuoja! Karštis nežmoniškas, o nuo benzino ir triukšmo tarytum dar karščiau. Bet ir emocijų netrūksta – smagu! „Vespų” neturime, bet visada jomis domėjomės, visada norėjosi. O čia žmonės nestabdo! Nuo vaikų iki senolių! Burzgina. Laimingi visi. Ir mes.

Būdami Apulijoje visi lanko Alberobello – tas mažiau žinomas Locorotondo buvo visiškas atradimas! Labai jaukus ir gražus. Tai dar vienas baltųjų miestelių („Borghi Bianchi“) pavyzdys, garsėjantis siauromis gatvelėmis ir būdinga architektūra. Ispanijoje, Andalūzijoje, tokių miestelių irgi netrūksta – randu baltų panašumų! Senamiesčio (Centro Storico) gatvės čia yra išdėstytos apskritimu – iš to kilo ir pavadinimas „Rotondo“ (apvalus). Kalkėmis balinti namai su spalvingais langų rėmais, mediniais langinėliais ir gėlėmis vazonuose – tikras malonumas akims. Labai autentiška Apulijos atmosfera. Užsukite į Santa Maria della Greca Katedrą (XIV–XV a.). Jos gražios visoje Italijoje. Beje, Locorotondo yra garsus baltuoju vynu Locorotondo DOC, gaminamu iš vietinių vynuogių rūšių. Lotorotonde patekome ne tik į Vespų gerbėjų būrį, bet stebėjome sekmadienio mišias ir krikštynas. Toks puošnumas! Beje, šiame baltame mieste atradau akiai malonią iškabą – „Močiutės Linos namai”. Musė juk turi vardą ir pelnytus titulus.

Nustebinti Locorotondo grožio sukame Polignano a Mare link – antras bandymas. Karštis dar nuožmesnis, nei vakar, bet man smalsu apžiūrėti. Tiek matyta nuotraukų! Vakar buvusios beveik tuščios parkavimo aikštelės, šiandien sausakimšos. Sekmadienis! Virpinu Sauliaus nervų stygas – jam neaišku, ko čia raunamės. Tiek daug žmonių – matau savo vyro veidą ir beveik suprantu, kad po miestelį keliausiu viena. Per vargus randame, kur palikti mašiną (Parcheggio a Pagamento buvo pilnas, bet jis didelis – galite bandyti). Tada einame Centro Storico link. Laimei, abu! Pamatome ir gražiausiu vadinamą paplūdimį „Lama Monachile” tarp dviejų uolų. Jūra žmonių! Vieta ypatinga išties, jei tik pajėgtume ištrinti visus tuos maudymukus ir visas tas galvas. Jei čia atvyktume ne vasarą, galėtume būti. Unikali vieta geografiškai. Senoji miesto dalis ne mažiau įspūdinga, bet srautai žmonių, kaip per Kaziuko mugę. Saulius nesišypso. Kenčia smalsios musės užgaidas. Jis jau seniai būtų iš čia dingęs.

Pietra Piatta ir Belvedere su Lama Monachile – tai populiariausi apžvalgos taškai, iš kurių atsiveria įspūdingi vaizdai į miestą ir jūrą. Beje, tai poetinis miestas, nes vaikštant po senamiestį, galima rasti eilėraščių užrašų ant sienų, durų ir laiptų, kurie prideda miestui žavesio. Šiaip mes, turistai, kartais gadiname tų miestelių unikalumą ir grožį…Savo kiekiu užkemšame gatveles, neleidžiame vietiniams gyventi savo įprastą gyvenimą. Nors, žinoma, viskas turi dvi puses. Toli nuo visko ir gana vargingai Apulijai reikia kiekvieno atvykėlio su savo piniginėmis.

Išvargę užsukame keliems užkandžiams ir šaltiems gėrimams į vieną iš mažiau apgultų kavinukių. Atsigaiviname, pasinaudojame WC (o kur kitur, jei ne kavinėje) ir pasiekiame įkaitusią mašiną: prisiliesti neįmanoma nei prie vairo, nei prie sėdynių. Kenčia mažulė, kenčiame ir mes. Bandome vėdinti. Laimei, kondicionierius veikia nepriekaištingai. Vėl mintyse dėkojame nuomos kompanijai už gerą automobilį.

Susipilame litrą vandens ir taip gelbėdamiesi judame toliau tyrinėti Apulijos (Puglia). Po Monopoli pasivažinėjame nelipdami iš mašinos – nebeturime jėgų. Pasirodo, irgi gražus, visai ant uolėto Adrijos kranto. Žmonėms tinka: guli ant akmenų, svyla ir maudosi. Bet visi turi skėčius. Tad kepimas vyksta lengvesne forma. Turiu pripažinti, kad gražu. Tie balti namai smaragdinio vandens ir uolėtų krantų fone atrodo pasakiškai. Sausio mėnesį čia galėčiau būti!

Važiuojant iš Monopolio Fasano link – ištisi paplūdimiai, tik lipk ir maudykis! Tik maždaug taip: 

Karštis išvargino – sukame savo agroturizmo sodybos link. Pasisekė: normalaus dydžio baseinas, graži aplinka, restoranas ir kambariukas su privačia terasa ir vaizdu į gyvūnų aptvarus: laisvai po teritoriją vaikšto žąsys, vištos, nepasisekė tik asiliukui, nors jo aptvare vietos užtektinai.

Imu atostoginį gėrimą ryškios oranžinės spalvos su daug ledo, išgeriu ir šoku į baseiną. Vakarienę iš anksto užsisakome vietiniame restorane ir liekame mirkti baseine iki pat 19:00, kuomet visi italai (ir mes) puošiamės ir saulei leidžiantis lauke mėgaujamės maisto švente. Nors pirmadienis, bet staliukai beveik beveik visi užimti. Italų muzikantų grupelė čia turi kūrybinę stovyklą, o vakare kartu su mumis visais iki vėlyvo vakaro draugiškai ir triukšmingai vakarieniauja. Maistas tiesiog nuostabus, rašau prisiminimus ir seilė trykšta. Gausi, net per gausi vakarienė dviems su viskuo, ko tik širdis geidžia, kainavo 63 eur. Buvo verta!

Per dieną gavosi apie 170 km:

Pirmadienis. Mėgstu juos per atostogas: galima stebėti pasikeitusią žmonių rutiną, o pačiam mėgautis besitęsiančiu savaitgaliu. Šiandien planuojame apvažiuoti Italijos bato kulniuką ir sukti Materos link. Vėl laukia plius 34, – planuojamės paplūdimius ir tikimės, kad bus mažiau žmonių.

Pasidalinu pirminiu planu: San Foca-Lecce-Cave of Poetry-Torre dell’Orso-Otranto-Santa Cesarea Terme-Spiaggia di Pescoluse (Maldive del Salento)-Caipiriña Beach-Matera. O kaip jau gausis, taip gausis.

Po eilinių saldžių itališkų pusryčių ir gaivių ryto maudynių baseine, pakuojamės ir apie 11 val. paliekame šį „agroturismo”. Esame beveik prie jūros (San Foca), bet nesukame jos link. Apulijoje visada esi „beveik” prie jūros. Tad užsimanius lengva kristi į vandens gaivą.

Atvykstame į Lecce (Centro Storico). Parkingo vietų šalia senamiesčio sienų daug, bet pirmadienis mums paslaugos nepadaro – apsukame ne vieną ratą, kol randame vietą privačiame parkinge už 5 eur dienai (tikrai tiek nebūsime, bet ką jau darysi). Lendame į įkaitusį Lecce senamiestį. Nuo pat ryto automobilyje matome 34,5. Gamta išprotėjo!

Dėl įspūdingos barokinės architektūros Lecce yra vadinamas „Pietų Florencija“. Šis smėlio spalvos miestas – visai kitoks, nei matyti ligi šiol. Platesnės senamiesčio gatvės, didžiulės aikštės ir įspūdingos bažnyčios. Apžiūrime Piazza del Duomo – Katedros aikštę su Lecce katedra (Duomo di Lecce, 1144 m., yra skirta Mergelės Ėmimui į dangų su prabangiai dekoruotu barokiniu fasadu, daug šoninių altorių, nuostabiu interjeru) ir 70 m aukščio varpine. Labai geras Lecce aprašymas yra čia.

Toliau sukame pagal mieste esančias nuorodas. Užeiname į bažnyčias, pasiekiame centrinę miesto Piazza St. Oronzo aikštę ir joje esantį Teatro Romano. II a. prieš mūsų erą statytas amfiteatras, atkastas po Antrojo pasaulinio karo; iki 25 000 žiūrovų talpinusi arena yra labai gerai išsaugota. Keista, kad ji yra pačiame miesto centre ir galima tiesiog be jokių bilietų apžiūrėti (jei nesinori eiti į muziejų).

Apžiūrėkite  Church of Saints Niccolò and Cataldo: įspūdingą italo-normandų stiliaus pastatą, kurtą 1180 m. su puošnia barokine fasado restauracija, išlaikius originalų romanišką portalą. Būtinai užsukite į Basilica di Santa Croce – tai vienas iš įmantriausių baroko pavyzdžių Italijoje, jo fasadas – tikras meno kūrinys buvo baigtas tik 1695 m.

Dar Lecce yra Il Castello di Carlo V (Castello di Lecce) – tvirtovė ir kultūrinis objektas, pastatytas XVI a., šiandien – kultūros renginių erdvė. Taip pat miesto vartai iš XVI a., puošti baroko elementais: Porta Napoli (Arco di Trionfo), Porta Rudiae bei Porta San Biagio.

Gražūs ir Palazzo dei Celestini – buvęs vienuolynas, sukurtas Giuseppe Zimbalo (1659–95), šiandien ten įsikūrusi Lecco provincijos administracija. O jei laiko turite daugiau užsukite į Orto Botanico dell’Università di Lecce – 2 ha universiteto botanikos sodas, atidarytas 1994 m.. Puiki vieta ramiai pasivaikščioti ir patirti gamtą mieste.

Lecce – visiškai išskirtinis ir unikalus miestas Apulijos kontekste: barokinė architektūra visu grožiu! Ir jei apie kokį miestą galima taip sakyti, tai apie Lecce: gražiausias Apulijos miestas, baroko perlas. Nuostabu praleisti čia kelias valandas arba kelias dienas.

Vakare miestas pritraukia svečius ir vietinius judesiais Via Libertini ir Via Vittorio Emanuele II gatvėse. Reklamuojama, kad čia būtina paragauti „orecchiette” makaronų su pomidorais arba „puccia” (itališkas sumuštinis).

Kad Lecce yra ir kultūros sostinė, išduoda parodų reklamos, kinas po atvirų dangumi ir daugybė muziejų, galerijų. Labai gera čia būti išties. Jauku kažkaip. Akimirkomis man Vilnių priminė – komplimentas abiems miestams.

Prisėdome puodeliui espresso vienoje iš gausybės senamiesčio kavinukių. Lecce paliekame, kai oras įkaitęs iki plius 38.

Važiuojame pro Melendugno – uolėti krantai ir smaragdinis vanduo atrodo pasakiškai. Maudytis gal ir nėra patogu, bet pasigrožėti verta:

Pasiekiame Otranto, dar vieną kurortinį miestą, – labiau tradicinį. Baltą. Su kavinukėmis, promenadomis. Tik bažnyčios išlaikusios savo barokinę architektūrą ir smėlio spalvą. Vaikštome siauromis gatvelėmis po Otranto senamiestį (Centro Storico), kur galybė tradicinių turistams skirtų parduotuvių ir tavernų. Valgome gelato.

Pagrindinė senamiesčio alėja – Corso Garibaldi. Ten žmonių netrūksta. Labai graži Katedra – Cattedrale di Santa Maria Annunziata (XI a., nepaprastas 12 a. grindinis mozaikos kilimas, įkvėptas Biblijos ir legendų).

Garsi ir gerai išlikusi yra Otranto pilis – Castello Aragonese – su bokštais ir bastionais. Šiandien ji naudojama parodoms ar kultūros renginiams. Gražūs vaizdai atsiveria į Adrijos jūrą ir miestą. Lungomare degli Eroi ir pakrantės promenada labai graži irgi: su vaizdais į Adrijos jūros tolybes, baltas jachtas, Otranto pilį.

Išalkę prisėdame „Sosta e Gusta” (Piazza del Popolo) pačioje senamiesčio širdyje ir už 31 eur suvalgome lengvus itališkus pietus – salotos, jūros gėrybės, lediniai gėrimai. Skanu.

Otranto gražus ir įdomus, bet vasarą čia tiesiog nenormaliai daug žmonių. Kitais metų laikais mielai čia pabūčiau ilgiau – turi miestelis savo veidą. O vasaros vidury tai apuliška Palangos versija.

Iš miesto traukiame tiesiai į smėlio (!) paplūdimius. Pasirinkome Lido Sol d’Oro – plati pliažo zona ir nedidukės kopos, kuriomis apuliečiai labai didžiuojasi, priminė Nidą. Mašiną paliekame parkinge prie pat vandens (5 eur). Šalia ir Karibų stiliaus kokteilinė tiesiog ant smėlio, kur be gėrimų galima gauti kokių riešutukų ar krousaną. Pirmadienį čia daugybė žmonių – visi mirksta ir vėsinasi. Be paplūdimio skėčių ir basučių išbūti neįmanoma. Tad maudomės, išlipame trumpam, vėl maudomės. Ir po valandėlės palikę visus guminius flamingus ir rimtai bei ilgam paplūdimiuose įsikūrusius tamsiai rudai apskrudusius italus ištisomis šeimomis važiuojame toliau. Itališka paplūdimio kultūra, matosi, yra gerai išvystyta. Jie atvažiuoja su neaukštais vežimukais ant keturių ratų ir traukia iš ten žemas, atrodo, itin patogias kėdutes, kurias savo svoriu įsmeigia į smėlį, spalvotus, didelius skėčius, o tada kuriasi ir skaito knygas bei užkandžiauja. Ir nuo jų, žinoma, visada triukšminga, – šeimos susirenka ne patylėti, o pabendrauti! Jei italas vaikščiodamas kalba telefonu, girdi visi aplinkui. Čia tikrai ne Japonija!

Kol važiuojame, skaitau apie Materą, dar vieną savo svajonių miestą (pažiūrėkite video). Kuo daugiau skaitau, tuo mažiau suprantu. Kaip ją lankyti? Nuo ko pradėti? Laimei, viskas buvo kur kas paprasčiau ir rytojaus dienos aprašyme rasite mūsų įspūdžius. O šiandien išsirinkome nakvynę prie pat miesto ir galime ją rekomenduoti: Agroturismo Nonna Rosa. Mums patiko ta vieta, nors tarytum niekuo nepasižyminti: ne mieste (Matera labai arti – gal kokie 5 km), bet aptarnavimas labai draugiškas. Čia valgėme geriausius ir gausiausius pusryčius, o išvykdami ir vėl gavome kilogramą naminių makaronų. Kambarys didelis, naujas, – miegoti patogu. Kondicionierius puikiai veikė. Šaldytuve šaldėmės vandenį. Aplink pastatą – alyvmedžiai ir suoliukai. Matėme net plastikinį nameliuką vaikučiams. Mums čia patiko. Vienai dienai lankant Materą ir nenorint būti mieste – idealu. Mašina, žinoma, būtina.

Atvykus jaunas italas registratūroje Materos plane nubraižė parkingo vietas ir kur pavalgyti. Buvome alkani, tad šiek tiek atsigavę kambary, jau visai tamsumoje išvažiavome į Materos centrą. Lengvai radome mokamą parkingą ir visai šalia jo įėjimą į miestą – vos kelios minutės ir mes jau Piazzetta G Pascoli su „balkonu” į naktį nuostabiai apšviestą senąjį miestą. Tai, ką pamatė akys, užvėrė burną. Buvome pernai Andalūzijos Rondoje, bet čia, nors ir panašu, bet kitaip, įspūdingiau. Vaizdai atima kvapą. Visiškai aišku, kodėl vienam iš Bondo filmų (No Time to Die) buvo pasirinkta Matera. Nors organizuojamos ekskursijos filmavimo vietomis, ryt mes viską ramiai apžiūrėsime savarankiškai.

Šioje aikštėje radome piceriją ir sukirtome vieną nuostabią picą dviems. Nors buvo jau beveik 23 h, miestas ošė. Materai pirmadienis negalioja. O mūsų šiandien žmonės neerzina, – šios vietos magiją lengva suprasti bei grožiu būtina dalintis. Negali Matera būti mums vieniems, – gal tik labai ankstyvą rytą. Nors kartais Saulius pasišaipo iš mano pagrindinio kriterijaus, renkantis miestelius keliaujant, bet tas UNESCO vardas nėra dalinamas bet kaip ir bet kam. Aišku, tai reiškia daugiau žmonių, bet kartu ir vietos unikalumą.

Grįžtame pas Nonną jau šiek tiek žinodami, kas mūsų lauks rytoj. Ir mane tai jaudina. Norisi greičiau miegoti, greičiau sugrįžti į Materą. Dar tą dieną susirašiau su savo senų laikų bičiuliais – Instagrame mačiau, kaip jie dalinasi Materos nuotraukomis.  Tik ką. Prasilenkėme. Gavau žinutę: „Pavydime, kad jums dar viskas prieš akis”. Tiesą sakant, aš pati sau pavydžiu!

Šiandien pravažiavome ne taip ir mažai – 400 km:

Keliamės savo tempu. Valgome vienus geriausių pusryčių šioje kelionėje (tiksliau, valgau viena – Saulius atsispiria) – personalas Agroturismo Nonna Rosa labai paslaugus, mandagus ir malonus. Nors atrodė, kad sodyba tuščia, bet nedidukė pusryčių zona buvo pilnutėlė. Oras džiugino – jokios saulutės, nevarginanti ryto šiluma. Pasižvalgome aplink, pasigrožime alyvmedžių sodu ir pakuojamės. Ir vėl dovanų gauname naminių makaronų…

Materoje automobilį paliekame toje pačioje vietoje – Parcheggio Via Lucana, Via Pasquale Vena (Parcheggio Via Lucana, Via Pasquale Vena, 75100 Matera MT, Italy). Labai patogu, nes vos keli žingsniai (kokios 2 min) iki Piazzetta Pascoli, kur vakar jau buvome ir matėme naktinę Materą – tokią ypatingą, tokią gyvą. Buvau pasidariusi planelį, ko Materoje negalima praleisti, tai juo ir vadovavomės. Piazzetta Pascoli vis prieidavo gidai, siūlantys savo paslaugas, – irgi gali būti gera opcija. Šioje kelionėje mudu – intravertai, tad vieni, be gido, nuo aikštėje esančios apžvalgos aikštelės sukame dešinėn, žemyn, sekdami ženklus-vedlius. Materoje jie labai aiškūs ir neleidžia pasiklysti. Galima savo pėsčiųjų žygį pradėti ir atvirkščiai – kita puse. Kaip tik norite. Mums šis pasivaikščiojimas buvo patogus ir leido pamatyti Materos įžymybes. Nors Matera viena tų vietų, kur ir plano nereikia, tiesiog vaikštai aukštyn-žemyn-aukštyn ir mėgaujiesi vaizdais. Neskubant. Patys pajusite Materos dvasią – sužinojus daugiau apie šią vietą ir pasigilinus apie jos istoriją, pirminis romantinis įspūdis išgaruoja. Mažai romantikos čia buvo. Ir nors dabar, vos atvykus, norisi ties kiekvienu kampu fotografuotis (nes juk labai gražu), bet iš tiesų tiek kampai mena tiek daug skausmo ir negailestingų likimų, kad verkti norisi, o ne pyškinti su šypsena veide. Pasivaikščiojimo pradžioje viskas tikrai atrodė labai pakylėtai – ypatinga čia vieta. Tik sunkūs smūgiai jai teko amžių tėkmėj. Na, bet pabandysiu papasakoti viską iš eilės.

Pasidalinu pirminiu planeliu, kuris, žinoma, kiek keitėsi:

• Parcheggio Via Lucana, Via Pasquale Vena
• Piazzetta Pascoli
• Casa Grotta nei Sassi di Matera (Vico Solitario, 11, 75100 Matera MT, Italy)
• Church of Saint Mary of Idris (Via Madonna dell’Idris, 75100 Matera MT, Italy)
• Sasso Caveoso, Piazza S. Pietro Caveoso
• Chiesa di San Pietro Caveoso, Piazza S. Pietro Caveoso, 75100 Matera MT, Italy
• Chiesa di Santa Lucia alle Malve – Casa Noha (Recinto Cavone, 9, 75100 Matera MT, Italy
• Cathedral of Maria Santissima of the Bruna & Sant’Eustachio, Piazza Duomo, 75100 Matera MT, Italy
• Church of Saint Peter ‘Barisano’, Via S. Pietro Barisano, 75100 Matera MT, Italy
• Belvedere Luigi Guerricchio (Belvedere dei Tre Archi), Piazza Vittorio Veneto, 75100 Matera MT, Italy
• Palombaro lungo, Piazza Vittorio Veneto, 75100 Matera MT, Italy
• Materasum: Recinto XX Settembre, 7, 75100 Matera MT, Italy
• Parcheggio Via Lucana, Via Pasquale Vena

Taigi, leidžiamės nuo Piazzetta Pascoli žemyn, sekdami nuorodas. Vos kelios minutės ir pasiekiame Casa Grotta nei Sassi di Matera. Nedidukas muziejus – viduje galima pamatyti, kaip tuose sassi, uolose iškaltuose būstuose, gyveno materiečiai. Laimei, didelės žmonių sangrūdos nebuvo, pirkome bilietą (5 eur/vienam), palaukėme nedidelėje eilutėje (beje, saulės siautuliai jau įsibėgėjo – nevaikščiokite Materoje karštą dieną be galvos apdangalų ir vandens – tarp akmeninių pastatų ten absoliuti kepykla karštą vasaros dieną) ir užėjome vidun. Labai įdomu, labai gražu, labai muziejiška – ir vėl atrodo – kaip romantiška, kaip vėsu, kaip jauku! Bet mes čia būdami šiandien nejaučiame nei kartu gyvenusių gyvulių kvapo, nesimato ir anei jokio skurdo – gal tam tikrais laikais jo nebuvo, bet arčiau mūsų dienų viskas Materos istorijoje tik blogėjo… Namų apyvokos daiktai primena matytus ir Lietuvoje. Atkurta tiesiog idealiai – atrodytų, lyg žmonės tiesiog trumpam kažkur išvyko ir leido visiems užsukti pasmalsauti. Jūsų laiko verta vieta – rekomenduoju. Ties kitu įėjimu – koplyčia uoloje. Ir čia pamatėme vizualiai, kaip žmonės čia susirinkdavo sniego vandenį žiemą, kad visu kitu metu galėtų jį naudoti. Sniego tais laikais šiai vietai tekdavo nemažai.

Taip sausokai šia vietą pristato dirbtinio intelekto įrankiai: Casa Grotta nei Sassi di Matera yra istorinis objektas, atskleidžiantis tradicinę Sassi urvinių būstų architektūrą, įtrauktą į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Čia eksponuojami autentiški baldai ir artefaktai, iliustruojantys Materos gyventojų papročius ir kultūrą per šimtmečius. Pritariu, kad patirtis šiame sassi leidžia geriau suprasti bendruomenių, gyvenusių šiame ypatingame kraštovaizdyje, sumanumą ir ištvermę.

Sukame link Sasso Caveoso, Piazza S. Pietro Caveoso ir pakeliui aplankome bažnyčią oloje – Church of Saint Mary of Idris. Būtinai užeiname vidun – Materoje viskas kainuoja, bet net neabejojame, kad verta mokėti – pamatyti, paremti. Užėjau viena – ir viduje buvau viena. Išlikę spalvoti religiniai sienų piešiniai – spalvos prislopusios, bet dėl to tik dar malonesnės akiai. Nėra tai tradicinė bažnyčia, bet puikiai reprezentuoja panašias į save. Man čia buvo galimybė šiek tiek atvėsti.

Leidžiantis iki Sasso Caveoso, Piazza S. Pietro Caveoso, dar suvalgome ledų netipiško interjero ledainėje „Gelateria Artigianale” (Via Domenico Ridola, n.36, Matera). Nors pedantiškas barista (gal šeimininkas, bet nebūtinai, žinoma) nesišypso, – vaidina itin rūstų (gal susikaupusį) ir kuria spektaklį, kuriame jis – pagrindinis herojus (nuolat valantis skudurėliu nerūdijančio plieno indus, kur „ilsisi” ledai), visa esybe ir elgesiu demonstruojantis, kad jo ledus reikia valgyti su baltomis pirštinaitėmis ir dėkoti likimui už tokią ypatingą gyvenimo dovaną. Reikia pripažinti, kad ledai buvo išties skanūs, o staliukai lauke po aplipę nedidelėmis įkaitusių žmonių kompanijomis ir kiekvienas su savo skonio porcija. Citrininiai šiemet Italijoje man buvo skaniausi. Na, dar mangų, žinoma!

Visai šalia nuo gelaterijos – Piazza San Pietro Caveoso – Materos aikštės ansamblis, įsikūręs pačioje Sassi di Matera širdyje. Aikštė pavadinta San Pietro Caveoso bažnyčios vardu – išskirtinio uolose iškirsto architektūros pavyzdžio, siekiančio net XIII amžių. Iš aikštės atsiveria nuostabūs vaizdai į aplinkinius urvinius būstus bei į Gravina di Matera – gilų kanjoną, suteikiantį kraštovaizdžiui ypatingo dramatiškumo. Patikėkite, tikrai, – būtent dramatiškumo. Šioje vietoje imi suprasti turtingą ir įvairią Materos istoriją, kuri tęsiasi nuo paleolito laikų, ir pamataai išskirtinį gamtos bei žmogaus sukurtos architektūros dermės grožį, būdingą šiam išties nepaprastam miestui. Būdami šioje aikštėje matome žmones kitoje kanjono pusėje – Materoje galima praleisti kur kas daugiau laiko ir kitaip – net ir su žygiais bei kitonišku rakursu į miestą.

Nuo aikštės matome ir akmenimis grįstą gatvę – atrodo, kad čia filmavo vieną iš Bondo gaudynių epizodą (išties ne – dar šiandien važiuosime į Griviną, nes būten ten buvo filmuota, nors vietos išties beveik identiškos). Bondo filmo „No Time To Day” lokacijos – geras aprašymas čia.

Sukame Casa Noha link. Muziejuje mus pasitinka sunkiai angliškai kalbančios merginos – manėme, kad galėsime pamatyti turtingųjų namą Materoje, bet išties ten…beveik tuščia. Restauruota ir be jokių daiktų. Tačiau susimokėti dviems 13 eur verta, nes būtent čia galima pamatyti puikiai sukurtą filmą apie Materos istoriją. Po šio filmo vaikščiojimas senomis miesto gatvelėmis įgyja visai kitokias spalvas ir kitokį pajautimą. Atsiranda kur kas geresnis suvokimas apie akmeninių sienų sugertas dramas ir tragedijas. Romantiški periodai Materoje buvo visiškai sumalti negailestingų istorijos girnapusių.

XX a. pradžioje Sassi tapo skurdo ir ligų simboliu – urvuose be kanalizacijos gyveno vargingos šeimos. Dėl to 1950-aisiais gyventojai buvo perkelti į modernius rajonus, o senieji kvartalai ilgą laiką stovėjo apleisti. Daugiau pamatysite filme ir būtinai pasidomėkite apie Materą prieš čia atvykdami!

Nuo 1980-ųjų buvo pradėta Materos restauracija, o 1993 m. Sassi di Matera buvo įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Šiandien Matera garsėja unikaliu kraštovaizdžiu, istorija ir kino filmų lokacijomis (čia filmuota ir „Kristaus kančia“, ne tik Bondas).

Užkopiame iki Materos Katedros. Būtinai užsukite vidun – kiek skirtingo grožio turi Matera ir vis nustebina – susipynę istoriniai laikotarpiai padovanojo Materai skirtingo grožio – nuo urvų iki vertingo bažnytinio palikimo! Nuo Katedros atsiveria fantastiški vaizdai į miestą.

Sukame Piazza Vittorio Veneto link ir ten nusipirkę bilietus leidžiamės žemyn – norime pamatyti Materos cisternas – Palombaro Lungo. Čia ilgai neužtruksite, bet pamatyti įdomu ir verta.

Mes nutariame, kad į Materos Materasum’ą jau neisime – atsiliepimai ne patys geriausi, o mums jau išties karšta ir kojos sunkiai neša. Pamažu grįžtame į Piazzetta Pascoli (gavosi geras ratas senojoje Materos dalyje!), o nuo ten parkingas visai šalia (mokėjome už parkavimą 6 eur).

Įkvėpti naujų žinių apie Bondo filmo lokacijas, sukame į Graviną – ji netoli Materos. Pasirodo, tikrai verta, nes vien jau peizažai pakeliui atima kvapą! Vien dėl jų galima ta kryptimi pavažiuoti. Į Google Maps įsivedame garsųjį Gravinos ir Bondo akveduką, bet vos įvažiavus į miestą, galima sekti nuorodas. Mašiną paliekame aukštai su vaizdu į garsųjį akveduką – vietą lengvai radome. Gravina nuskriausta Materos ir turistų čia, galima sakyti, visai nebuvo. O Dangau! Koks grožis aplink – kanjonas, senojo miesto vaizdas su bažnyčia šalia! Skaitome, kad perėjus akveduką, kitoje pusėje ant kalvos Bondo mylimosios Vesper kapinaitės buvo…pastatytos tik filmui. Dabar ten tuščia, bet užkopti verta dėl vaizdų ir atsiveriančio miesto grožio. Kodėl dar nepaaikčiojus! Buvome dviese ir dar viena šeima. Tvoskė plius 38, bet vis tiek tokioje šarmingoje vietoje norėjosi pabūti. Net jei nesate Bondo gerbėjai, linkiu pamatyti.

Nors buvome svarstę aplankyti lietuvių pamėgtą Scalea, vėliau Neapolį, bet drauge nutarėme, kad kelionės pabaigai norime grįžti ten, kur mažiau kurortų ir žmonių, – į kalnus, į Umbriją. Ten, kur jautėmės geriausiai, kur labiausiai patiko.

Tad važiuojame iš Gravinos Umbrijos kryptimi. Slėniai pamažu virsta įspūdingais kalnais, kuriems grėsmingos išvaizdos prideda slenkantys audros debesys. Vakarėja ir važiuodami tiesiog „bet kur” susirandame nakvynę – vėl norėjome turėti baseiną. Apie 3-4 km kilome nuo plento į kalnus, kelias vis siaurėjo ir baiginėjosi, – na, ir pasirinkome! Kalnai mane šiandien baugino ir tarytum spaudė iš visų šonų. Tie vaizdai leido įsibėgėti fantazijai apie drebėjimus ir katastrofas.

Atvažiavome į vienos šeimos namus – vestuvėms pritaikyta vieta, kaip koks spa, bet įrengta su nedaug skonio ir daug plastiko. Bet man patiko švara, parkingas, o ypač pačios šeimininkės ruošiamas maistas. Dar, žinoma, baseinas, kurį ankstyvą rytą pati viena (buvom vieninteliai svečiai) įvertinau. Labai žalia, daug gėlių, gaidžiai gieda, šunys loja. Mums vieta tiko, nors atvažiuoti nuo greitkelio buvo reikalų – kalnuose tie keli kilometrai visai nėra tas pats, kas lygumoje. Saulius čia suvalgė ir vėl skaniausią Italijoje pastą. Angliškai nesusikalbėjome, bet buvo lengva paaiškinti, koks gardus maistas! Taigi, ši vieta kalnuose – tai  Villa Noemi (Contrada Bosco della Corte, 83030 Montefredane, Italy). Ne geriausia, bet vienai nakčiai tikrai tinkama.

Šiandien diena skirta važiavimui – keičiame planus ir aplenkiame Scalea, Pompėją, Neapolį. Šaukia Umbrija – abu jaučiame, kad kelionės pabaigai norisi jos grožio. Tad iš keistosios vietos kažkokioje Manfredonijoje, tiesiog įsivedėme Google Maps „Perugia” ir pajudėjome. Kelias laukia ilgas, nors ir nevarginantis – mokami Italijos keliai yra tvarkingi.

Pralėkiame Italijos Kampanijos regioną – tiek žalumos, tiek kalnų ir tokio tankio žmonių ant tų kalvų ir slėniuose niekaip nesitikėjome! Kampanijai dedame didelį pliusą dėl jos grožio – kada nors reikės rimčiau ja pasidomėti.

Gerokai popiet automobiliu ir vėl „laipiojame” Umbrijos kalvomis. Iškart abu labiau šypsomės. Vakare stabtelime 500 gyventojų turinčiame Panicale kaimelyje ant kalvos su vaizdu į Umbrijos pasididžiavimą – Trasimeno ežerą. Miestukas neišlepintas turistų – malonu pasivaikščioti akmenimis grįstomis Viduramžius menančiomis gatvelėmis. Vien dėl centrinėje aikštėje esančios Šv. Mykolo Arkangelo bažnyčios čia verta atvykti. Užeiname. Tamsu. akys prisitaiko – labai gražu. Mes vieni. Apžiūrėję bažnyčios vidų prietemoje išeidami pastebime itališką užrašą – įmeti monetą ir… Įmetame. Ir ką sau manote – tik mums dviems užsižiebia šviesos, nušviesdamos visą bažnyčios grožį, freskas, puošybą. Vienoje navoje šalia altoriaus ne tik įsijungia, bet ir prabyla televizoriaus ekranas – pasakojama šios vietos istorija. Ir kas svarbiausia – ar tai sutapimas, nežinia, bet suskamba bažnyčios varpai, ir visi nedidelio miestelio gyventojai išgirsta, kad kažkas užsuko į jų centrinėje aikštėse esančią šventą vietą. Įspūdinga!

Pro miesto vartus lėtai sukame link visai šalia pamesto automobilio – žmonių čia nėra, tad ir parkingas laisvas. Vos vienas kitas vietinis slampinėja, murzini statybininkai būriuojasi ir garsiai plepa – baigiasi darbo diena.

O mes sukame Orvieto link. Kylame iki didžiulės automobilio aikštelės Piazzale della Funicolare šalia eskalatorių – į pačią viršūnę patogiai kelia eskalatoriai – ne vienas. Pakyli, pažingsniuoji, pakyli. Kokia laimė, nes ir vakare čia karšta. Specialaus plano neturime – miestas žavingas, ypač vakarėjant. Pakibęs ant tufo kalvos, – nuo parkingo matyti nuostabūs Umbrijos peizažai. Užkilus slampinėjame jaukiomis gatvelėmis. Veikia butikėliai, vakarieniauti pasiruošę italai sukinėjasi šalia restoranų. Miestas gyvas, o  iš senamiesčio parduotuvėlių vitrinų galima spręsti, kad turtingas. Žmonės puošnūs – yra kur akis paganyti. Orvieto senamiestis – tiesiog pasivaikščiokite Via del Duomo ar Piazza della Repubblica gatvelėmis. Ko tikrai negalima praleisti, – tai Duomo di Orvieto (Katedros). Kadangi nieko iš anksto nebuvau skaičiusi – vos neišgriuvau pamačiusi. Labai priminė Florencijos Katedrą. Toks grožis! Aikštė didžiulė, aplinkiniai pastatai pagarbiai atsitraukę ir tarytum leidžia grožėtis pagrindine aikštės pažiba. Dar galite nukeliauti iki Pozzo di San Patrizio (Šv. Patriko šulinys) – XVI a. inžinerijos stebuklas, dvigubos spiralės laiptai, kad vandens nešiotojai galėtų judėti nesusidurdami. Mes nebuvome, bet galite apžiūrėti ir Orvieto požemius (Orvieto Sotterranea). Tai etruskų iškasti urvai ir tuneliai po miestu. Orvieto skyrėme kiek daugiau nei valandą neskubėdami – saulė leidosi ir norėjosi jau kažkur ramiai pritūpti.

Važiuodami booking’e praleidome nemažai laiko – ieškojome vietos, kuri galėtų būti Umbrijoje paskutinėms 3 atostogų naktims ir atitiktų mūsų kriterijus: parkingas, agroturizmas, baseinas, nesusigalvota kaina, pusryčiai. Nors jau kiek atvėso ir baseinas nebebuvo esminis punktas (dieną plius 26, vakare apie 20), bet vis tiek – gera paplaukioti saulei tekant. Pasirinkome „Le Macchie” (Vocabolo Macchie 143, 05023 Baschi, Italy) netoli Orvieto – irgi kalnuose. Gavome didžiulius apartamentus – dviejų kambarių butuką, įrengtą pagal visus italų nonniškus (močiutiškus) standartus. Nei blogai, nei gerai, bet kvapas, kuomet įėjome, pritrenkė. Eina sau, pamanėme. Žinoti, kad pas tave atvažiuoja svečiai ir net neužeiti, nepravėdinti. Nieko nesuprantu. Šios vietos įvertinimas labai aukštas, čia tvarkosi maždaug 60 metų pora ir lyg ne mums mokyti…Nesmagus dalykas, kai lūkesčiai subliūkšta, o realybė ne visai atitinka matytą paveiksliukuose. Mažai tokių pasitaikė šioje kelionėje. Abu supratome, kad kitai nakčiai teks ir vėl ieškoti naujos vietos.

Vakarienei buvome apsipirkę viename prekybos centrų Orvieto, – ne itin gerai pataikėme su pasirinkimu, bet kelionėse būna visaip. Nesijaudiname dėl to, užkandame, griūname ilsėtis. Laukia dar viena diena be plano, be skubos, bet, svarbiausia, regione, kur jaučiamės kaip namie.

Prabudus ankstyvą rytą vėsoka. Nors baseinas didelis, bet šįkart renkuosi dušą. Dar vieni itališkai saldūs pusryčiai. Espresso terasėlėje. Nejauku, nors tu ką. Na, matyt, ne mūsų vieta. Susipakuojame ir gana anksti išvykstame. Atsidaro metaliniai vartai ir įvažiuojame praktiškai į vynuogyną. Kažkaip net oro daugiau, nei tame apaugintame ir akis nuo Umbrijos grožio saugančiame kalėjime.

Vynuogių kekės nemažos. Kalvų šlaitus puošia didžiuliai ritiniai – paruoštukai žiemai. Labiausiai puošia spalvos – šimtai atspalvių. Kūrėjams įkvėpimo šimtmečiams! Kiekvienu metų laiku vis nuostabiau, gal tik žiema, tikėtina, kiek kitokia.

Pagoogliname, kur dar nebuvome. Pasirenkame Rasiglia kalnuose. Jei būtumėt kažkur aplink – užsukite. Nesakyčiau, kad būtų verta specialiai važiuoti. Rasiglia Umbrijoje — mažyliukas “vandens kaimas”, paskendęs sraunių upeliukų, tekančių pro kiekvieną kiemą, trobą, glėbiuose. Aišku, kad jis vadinamas Umbrijos Venecija. Šypsausi – linkėjimai marketingistams.

Fonte Capovena – tai pagrindinis šaltinis, iš kurio teka kaimelio vandenėlis – pavydėtino skaidrumo. Ypatingą atmosferą kaime kuria vandens čiurlenimas – tas garsas ramina, čia norisi ilgiau pasėdėti ir pamedituoti. Dėl gausybės vandens čia per amžius vystėsi ir atitinkami amatai: audinių dirbtuvės, skalbyklos, tekstilės apdirbimas. Vieną atkurtą skalbyklą galima aplankyti. Atvykus nustebino žmonių gausa – vos radome, kur palikti mašiną. Pasivaikščioti pakanka ir 20 min. Bet mes dar nutarėme užkąsti. Pasirinkome L’Eco Dell Acqua – už kuklius pietus sumokėjome 35 eur. Turistinė vieta, tad restoranėliai nesikuklina. Bet bent jau skanu.

Visą likusią dienos dalį tiesiog malėmės po kalnus, neturėdami aiškaus tikslo. Anksčiau nei įprastai susiradome nakvynę. Iki jos važiavome tokiomis gražiomis vietomis, kad tik aikčiojome ir aikčiojome. Ir vėl sukome gražiuoju kalnų keliu SP209 – iki Spello ir Asyžiaus (Assisi). Tokia buvo diena. Paprasta gražiose vietose. Be plano, be skubėjimo. Tik akims reikėjo daugiau lakstyti – peizažai nekasdieniai.

Mums pasisekė – radome nakvynę vienoje gražiausių vietų per visą kelionę. Rekomenduoju ant kalvos šlaito įsikurūrusį  „B&B Cantico Delle Creature” (Via Cantico Delle Creature 5, 06081 Assisi, Italy). Mus pasitiko maloni šeimininkė ir įkurdino miniatiūriniame namelyje, kuris buvo jaukiai įrengtas ir visko jame dviems žmonėms pakako, o vaizdas nuo terasos buvo tiesiog neįkainojamas, jokiais matais neišmatuojamas. Bandėme įsiprašyti likti dar vienai nakčiai, bet, deja, „fully booked”. 100% išnaudojau nediduką baseiniuką ir gultus – spėjau pagauti vakarinę saulę. Šioje vietoje atsidarėme ir brangiausią vyną, kurį vis vežiojomės ir vis ieškojome tinkamo vaizdo, tinkamos nuotaikos. Pagaliau. Tokiam vynui reikėjo taurių – šeimininkė, žinoma, iškart suprato. Tas magiškas žodis – „Brunello di Montalcino 2020″…Visi čia žino, koks tai gėrimas. Čia praleidome vieną gražiausių, jaukiausių kelionės vakarų. Ramiai. Dviese. Lengvai apsvaigę nuo gėrimo ir Umbrijos grožio. Gera čia.

Paskutinė mūsų kelionės po Italiją diena – rytoj jau lauks tik nakvynė ir lėktuvas namo. Nuotaika kuo puikiausia – pasiryžę paimti iš tos dienos viską, ką pasiūlys, ir viskuo pasidžiaugti.

Šiandien antrąkart – Asyžius ir Umbrijos slėniai be jokio plano – dar viena lengvo poilsio ir gero maisto diena. Reikia viską dar kartą išragauti – kruasanas ir pyragai iš pat ankstyvo ryto, dar lieka pasta ir gelato. Toks noras, o bus kaip bus.

Po nuostabių pusryčių susikrauname daiktus į automobilį ir jį kelioms valandoms paliekame – esame pasiryžę užkopti iki Asyžiaus savomis kojomis. Vos keliasdešimt laiptukų ir mes atsiduriame vienoje švenčiausių Asyžiaus vietų (UNESCO saugoma) – miegojome papėdėje to net nežinodami!

Santuaro San Damiano negalima praleisti, lankantis šiame mieste. Įėjimas nemokamas, bet žmonės įleidžiami limituotai – visur aiškios nuorodos ir lengva orientuotis. Pirmoji koplytėlė čia buvo pastatyta apie IX-X a. Protas nesuvokia tokių skaičių. 1205 m. Šv. Pranciškus (Francis of Assisi) meldėsi San Damiano bažnyčioje, kai iš kryžiaus (San Damiano kryžiaus) išgirdo balsą „Eik, Pranciškau, statyk mano bažnyčią, kuri griūna“. Tai buvo lūžio momentas jo pašaukime. 1211-1212 m. čia gyveno Šv. Klara ir tais metais buvo įkurtas vienuolynas. Ji gyveno San Damiane iki pat mirties 1253 m. – viso apie 42 metus. Čia ji ir mirė. Šv. Klaros apsisprendimas gyventi tylų, nuolankų, asketišką gyvenimą ligi šiol turi didelę įtaką katalikiškam vienuolystės idealui. Vienuolynas mažiukas, visas patalpas galima apžiūrėti – žodžiais neapsakoma. Amžiai įsigėrė į sienas, orą, freskas, baldelius…Čia pabūti – dovana.

Tyloje kopiame aukštyn – norisi dar kartą išgerti espresso Asyžiaus centre. Nuo Parco del Monte Subasio kalvos atsiveria nuostabiausi Umbrijos vaizdai. Sportuojame kaip reikiant. Karštis tvoskia ir nėra lengva. Galiausiai, prieiname eskalatorius ir jie užkelia prie Largo Propercio miesto vartų – pamažu nukeliaujame iki Šv. Klaros bazilikos – šiandien jau galime užsukti vidun. Tenka palaukti eilėje prie kriptos. Aikštėje aplink baziliką – vaikai ant prancūziškos karuselės, gatvės muzikantai ir malonus rytinis šurmulys. Bare „Trovellesi” geriame espresso ir valgome citrininius gelato. Tada dar kiek slampinėjame Asyžiaus senamiestyje. Asyžius apdovanotas vaizdais.

Automobilį pasiekiame gerokai įdienojus – kaitra nežmoniška. Pasižymime kelis kaimelius, kuriuos norime pravažiuoti, užsukame į netoli Asyžiaus esantį prekybos centrą – perkame lauktuves. Važinėjame be plano, ramiai.

Pasiekiame dar vieną vietą „apie nieką”, sunkiai randame, kur užkąsti. Kelių sankirtoje pamatome nediduką prekybos centrą – kol perku mažyliams lauktuves parduotuvėlėje „Blukids” (rekomenduoju!), Saulius apeina visą centrą – padorios vietos užkąsti nėra. Sėdame į automobilį ir ramiai išvažiuojame iš aikštelės iki pirmos sankryžos su „Stop” ženklu. Stojame ir BUM! Abu galvom pirmyn. Supratome, kad prasideda nuotykiai. Jaunas italas su žydru mini Cooperiu nemanė, kad „stop” ženklas vertas dėmesio ir tiesiog nešvelniai pabučiavo mūsų „Škodą”. Mes dar neatsitokėję, bet jis jau aplenkęs mus rodo kažkokios ženklus, neva, važiuojam, tarsimės. Kadangi jau pajudėjęs iš įvyko vietos ir nieko čia neįrodysi, sekame paskui jį – nusukame į tą pačią prekybos centro aikštelę. Iš Cooperio iššoka trisdešimtmetis trumpomis kelnėmis, basomis kojomis lininėse šlepetėse-batuose, baltais lininiais marškiniais – žinoma, prasegtais ir su auksiniu kryželiu ant kaklo. Kietas toks. Mačo. Jaunuolis be sustojimo gestikuliuoja ir su kažkuo kalbasi telefonu. Jokia kita kalba pilietis nekalba. Tik gimtąja. Už kokių 10 min su visišku kledaru privažiuoja vaikinuko mama. Visa esybe demonstruoja nepasitenkinimą situacija ir mumis – ko mes čia norim iš jos sūnelio.

Suprantame, kad mums siūlomi pinigai. Aiškiname, kad automobilis nuomuojamas ir jokie pinigai nepadės. Skambinu į nuomos kompaniją, laimei, ten įmanoma susikalbėti. Maloniai nustebina, kad pirmiausia paklausia, ar mes sveiki. Tada, žinoma, pasiūlo užpildyti įvykio deklaraciją ir nufotografuoti mašiną. Dar perduodu ragelį kaltininkui – kalbos tarp italų užtrunka. Mašinoje, žinome, nerandame jokios deklaracijos – laimei, nuomos dokumentus turime. Piliečio mama išvažiuoja atvežti, ką pildyti. Taip suprantame. Nepraėjus nė pusvalandžiui prie mūsų privažiuoja amerikietiškų standartų džipas – išlipa raumeningas bičas. Gal jaunuolio tėvas, gal brolis – kas žino. Auksinės grandinės spigina akis. Žvilgnis ir kalbos – ne vienuolio. Griežtas italas. Vos ne „imi pinigus ir skirstomės”. Užrūstiname atsisakydami tokio dosnumo. Šeimynėlė nepatenkinta. Mūsų automobiliui akivaizdžios žalos nesimatė – italai net neremontuotų. Žydrasis Cooperis buvo nukentėjęs ženkliau. Grįžta motina. Iki to laiko mes jau kalbamės Google pagalba. Pradedame pildyti deklaraciją, atsisiuntę lietuvišką formą – jos identiškos, tik itališkai nemokame – lyginimo būdu pamažu judame į priekį. Prisėdame lauko kavinukėje prie to paties nušiurusio prekybos centro. Mūsų italai dar ilgai sprendžia, kurį asmenį pripraišyti kaip kaltininką. Kai paprašau trumpakelnio teisių, – špyga taukuota. Gal tik po valandos, kol tėvas-brolis kažkuo kitu užsiėmęs, iš jaunuolio išprašau teisių ir jas nufotografuoju – bent kažkoks dokumentas. Tėvas-brolis įsiunta. Aiškina, kad čia nelegalu, nors tik ką buvo Sauliaus teises nusifotografavęs. Po geros valandos gal jiems mūsų pasidaro gaila, nežinau, bet visi išgeria vandens, nusiramina, o tas lininis tėvas-brolis užpildo deklaracijas ir mūsų vardu. Tikimės, kad viskas bus gerai. Procedūra užtruko – laimei, mes niekur neskubėjome. Jei taip prieš lėktuvą, tai vaje oje…

Nuotykių vienai dienai užtenka – sukame Romos ir viešbučio prie oro uosto link. Man vis dar norisi atsisveikinimo pastos…

Važiuodami patikriname: nors mašinos dar nebuvome grąžinę, bet nuomos kompanija grąžino užstatą. Tik kai atidavėme mašiną ir visus avarijos dokumentus, mums nuskaičiavo apie 500 eur. Grįžusi namo užpildžiau du „claims”: ir nuomos tarpininkams, ir tiesiogiai draudimui „Sincera” (kai nuomavomės mašiną, tiesiog buvau pažymėjusi varnelę papildomam draudimui, – net neprisiminiau, koks jis, bet draudimo dokumentus buvau gavusi el.paštu). Gana greitai (per savaitę, gal dvi) visa suma mums buvo grąžinta. Tai tikrai galiu pasakyti, kad procesas vyko gana sklandžiai, o draudimas pasiteisino. Avarijos padarinių finansiškai nepajutome. Tikrai nesugalvokite imti grynų – jie mums tada siūlė gal 100 eur. Neva, nieko neatsitiko. Tokia pagunda būtų išvirtusi į rimtesnius nuostolius. Vėliau draudimas informavo, kad remontas kainavo apie 700 eur – mums lygiai nulį. Drauskitės Italijoje, nes pataupius galima gerokai pakratyti kišenes. Net ir dėl smulkaus įbrėžimo.

Viešbutį „Residenza d’Epoca Pietra Di Ponente” (Via Doganale 14/A, 00043 Ciampino, Italy) galiu rekomenduoti – gavome didžiulį kambarį, buvo patogu persipakuoti lagaminėlius, sutalpinti negausias lauktuves. Laimei, veikė restoranas ir dar didesnė laimė, kad staliukai buvo atvirame ore su pasakiškais vaizdais į vakarėjančią Romą. Vakarinė gero vyno taurė, salotos, nuostabi pasta ir tiramisu – geriausias atostogų finalas. Tas malonumas dviems kainavo nepigiai – apie 70 eur. Bet buvo verta.

Ryanair kyla iš Ciampini idealiu laiku – 12:10. Rytą pusryčiaujame tik su kava – saldumynų jau nė už ką nesinori. Pamažu jungiamės į lietuviško gyvenimo bangas. Šiaip namie išvis nepusryčiaujame. Važiuojame iki nuomos kompanijos – nuo viešbučio labai arti, gal kokios 6-7 min. Romos pakraščių gyventojai šeštadienio rytą bėgioja – nei normalių bėgimo takelių, nieko. Tarp mašinų tvaiko. Užuojauta, brangieji. Vis dar nesuprantate, kur reikia gyventi dėl maksimalios gyvenimo kokybės!

Auto nuomos kompanijoje mus pasitinka ta pati mergina – pildome kažkokius popierius dėl avarijos. Prie mašinos niekas net neprieina! Užpildžius sėdame į autobusiuką ir esame saugiai pristatomi į oro uostą. Ten atvykstame, aišku, per anksti – skaitome, ilsimės, slampinėjame. Mažiukas tas Ciampini – gal ir neverta anksti būti.

Skrydis namo laiku, sklandžiai. Nuostabu grįžti šeštadienį ir dar turėti laisvą sekmadienį prieš grįžimą į darbus.

Kelionė buvo nuostabi – nepaisant mus talžiusio karščio bangų, prisiminimai išliks kuo gražiausi. O jei kas paklaustų, kas išties patiko, ilgai pasakočiau. Vis tik iš visų regionų labiausiai sužavėjo Umbrija, tada jau Toskana. Apulija nuvylė vasarą, bet, manau, ji man patiktų rudenį ar žiemą. Miesteliai, kaimeliai – jie žavingi. Vienur daugiau Unesco, kitur – mažiau ar išvis be. Vis tiek labai gražu. Maistui nėra lygių. Italų draugiškumas saikingas – būsi mandagus, korektiškas, gerbiantis jų tradicijas, tave išlydės su dovanomis. Suerzinsi – pamatysi gestų, kurių jokie žodynai neišvers. Nors iškištą liežuvį tikrai lengvai suprasi. Kava ir ledai – skanūs visur. Espresso kokybei net ir didžiausiame užkampyje nebus jokių išlygų.

Kur norėčiau grįžti? Į Umbrijos kalnus. Į Asyžiaus šventumą. Į mažus miestelius. Į Michelin restoraną kažkur kalnuose. Į kai kurias sodybas kalnuose. Į Perugia, Sieną, Materą. Norėčiau grįžti pas Giovannį skaniausios pastos su riešutais. Norėčiau išmokti taip mėgautis maistu, kaip moka italai. Norėčiau importuoti itališką bendruomeniškumą – bendravimą su kaimynais, draugais. Ir gebėjimą kiekvieną dieną gyventi sau, dėl savęs – tiesiog La Dolce Vita.

Dar norėčiau Sauliui parodyti Florenciją. Gal žiemą – šįkart neįtikinau. Rinkomės miestelius iki 5000 gyventojų. Šypsausi, ne visada pavykdavo, žinoma. Keliaukite. Italija tam sutverta. Į ją galima grįžti ir grįžti.