Malonus atradimas – Kačėniškės piliakalnis ir pažintinis takas. Nuo Vilniaus – apie 1,5 val. automobiliu.
Susiruoškite su šeima ar vieni. Įsimeskite užkandžių ir termosą arbatos – čia netrūksta vietų prisėsti, o vaizdai tokie, kad norisi neskubėti ir tiesiog pabūti.
Prieš kelerius metus panašų įspūdį man paliko gerokai toliau nuo Vilniaus esantys Sudargo piliakalniai. Kačėniškių piliakalnis gal kiek mažiau lankomas, nes yra atokiau ir čia reikia specialiai susiplanuoti išvyką – tai tikrai ne vieta, kurią netyčia pravažiuosite.
Beje, pakeliui galima aplankyti dar ne vieną gražią vietą – juk čia Sirvetos regioninis parkas. Apie jas taip pat parašysiu žemiau.
Kačėniškės – tai toks piliakalnis, kur mielai vežčiau savo svečius – kaip ir į Kernavę ar Sudargą. Tiesiog pritrenkia savo grožiu ir netikėtumu.
Įsiveskite į Google Maps: Kačėniškė, Švenčionių r. Piliakalnis pasiekiamas iš Raudonės-Ceikinių kelio, Kačėniškėje pasukus į dešinę (PR), pavažiavus miško keliuku 1,1 km iki kalvos Mergežerio ežero PV krante (yra 100 m į kairę (Š)). Koordinatės: 55.220455, 26.262185.
Atvyksite į erdvią automobilių stovėjimo aikštelę. Kai mes čia lankėmės, sutikome vos vieną porelę – vieta vis dar maloniai rami ir neperkrauta lankytojų.
Iki piliakalnio nueisite puikiai įrengtais mediniais takais, vingiuojančiais per nemažą pelkę. Tai dalis pažintinio tako, o rudenį šis ruožas tiesiog užburia spalvomis.
Perėjus pelkę, prieš akis iškyla įspūdinga, Lietuvos masteliais tikrai didelė kalva. Maždaug pusės kilometro ilgio kalvagūbris tarsi atskiria pelkę nuo Mergežerio – nuostabaus, miškų apsupto ežero. Aukščiausioje vietoje kalvos šlaitai nuo vandens paviršiaus pakyla net iki 22 metrų, todėl vaizdai čia išties įspūdingi.
Mes apėjome ilgąją kalvą jos kraštu ir lengvai pakilome iki aukštesnės dalies – lipimas lengvas ir keikvienam įveikiamas. Nuo piliakalnio viršūnės, kur aikštelės plotas apie 660 m2, atsiveria vaizdas į ežerą ir kitame krante esančias Švenčionių aukštumos kalvas.
Piliakalnio šlaituose yra buvusių griovių su pylimais likučių. Rytinis šlaitas buvęs statesnis ir praeityje yra nušliuožęs į ežerą. 2013 m. atlikti piliakalnio tvarkymo bei pritaikymo lankymui darbai. VĮ ,,Kultūros paveldo išsaugojimo pajėgos” atliko žvalgomuosius archeologinius tyrimus, kurių metu užfiksavo bent du kultūrinio sluoksnio horizontus, leidžiančius daryti išvadą, kad piliakalnis buvo apgyvendintas dviem etapais – vėlyvosios brūkšniuotosios keramikos laikotarpiu (I tūkst. pr. Kr. pabaiga) bei ankstyvosios grublėtosios keramikos periodu (I tūkst. pradžia – I tūkst. vidurys).
Atliekant archeologinius tyrimus rasta smulkių, ugnyje buvusių akmenukų, keletas gyvulių kaulų, ištirpusios keramikos ar molio tinko žymių, brūkšniuotosios keramikos liekanų, o taip pat keramikos dirbinių fragmentų, turinčių lygų arba grublėtą paviršių, bylojantį apie skirtingus Kačėniškės piliakalnio apgyvendinimo laikotarpius. Šią informaciją radau čia. Galite pažiūrėti video.
Jūsų vietoje tiesiog pasitikėčiau Musės rekomendacija ir nuvažiuočiau. Net truputį pavydžiu tiems, kurie šią vietą dar tik atras. Garantuoju – Kačėniškės maloniai nustebins.
Pakeliui į Kačėniškes patariu užsukti į Sirvėtos regioninio parko lankytojų centrą:
Šventos kaime įsikūręs centras siūlo išskirtinę ekspoziciją, supažindinančią su baltų mitologija ir Pasaulio medžio simbolika.
Mes pasivaikščiojome ir šalia esančiu mitologiniu taku – tikrai verta, tad nepraleiskite. Tiesiog sekite nuorodas. Tako maršrute rasite medinių skulptūrų, vaizduojančių senovės baltų dievybes, mitologines būtybes ir legendų personažus. Takas driekiasi apie 1,5 km, todėl tai lengvas ir malonus pasivaikščiojimas, kuriam nereikės daug jėgų.
Jei keliaujate su vaikais, juos ypač pradžiugins visai netoliese įrengta lauko muzikos instrumentų erdvė. Instrumentai skamba stebėtinai gražiai, o jų garsai gamtos apsuptyje sukuria ypatingą atmosferą. Tai viena tų vietų, kur norisi stabtelėti ilgėliau.
Nepraleiskite ir lino verdenės šaltinio netoli Švenčionių – tai gamtos paveldo objektas, garsėjantis švariu, nuolat trykštančiu ir stebuklingomis galiomis laikomu vandeniu. Maudytis galima tame pačiame Bėlio ežere, kur yra ir šaltinis. Puiki vieta atsikvėpti ar pasistovyklauti, nes čia įrengti patogūs paplūdimiai ir poilsiavietės.
Ne kartą esu buvusi ir nuoširdžiai galiu rekomenduoti Švenčionių traukinių stotyje esančią kavinukę “Peronas” – maistas nuostabus, aplinka ypatinga (juk čia ir traukiniu galima atvažiuoti), aptarnavimas malonus. Kartais nuvažiuojame keliasdešimt kilometrų vien tam, kad suvalgytume bulvinių blynų ir kokio tik ką iškepto deserto. Būtinai užsukite.
Aplankykite tuo pačiu metu ir Švenčionis – daugiau paskaityti galite čia. Beje, nepamirškite, kad ten skaniausias regiono bandeles kepa „Bundė”.
Pakeliui atgal į Vilnių sustokite prie Sirvėtos (Didžiasalio) apžvalgos bokšto „Arka“.
Nuo jo matyti Šventelės upelio slėnyje esantis gatvinis Didžiasalio kaimas.
Etnokultūrinis Didžiasalio kaimas
Tai 46 sodybų pailgo plano, smulkios erdvinės struktūros gatvinis kaimas, įsikūręs 16 a. viduryje Šventelės slėnyje, kurį kerta Miškinėlės upelis, ištekantis iš Miškinio ežero. Iš pietų pusės „Salą” skalauja Švenčionių aukštumos banguotos kalvos. 1741 metais gyvenvietę sudarė 7 sodybos, kuriose buvo įsikūrę 16 gyventojų. Dar nuo caro laikų kaimas priklausė įvairiems valdininkams: Švenčionims, Zablatiškei, Ceikiniams, Kaltanėnams, Šventos dvarui… Kito ir pats gyvenvietės vardas. Caro metais kaimas vadintas „Didžiuoju kaimu”, „Didžiuoju sodžiumi”. Patys gyventojai dažnai savo kaimą vadina „Salomis” ar „Sala”. 1940-1945 metų laikotarpiu du didžiuliai gaisrai sunaikino didesnę dalį pastatų. 1991 metais buvo jau 30 sodybų… Išlikę 4 autentiški kluonai, XIX a. 4 svirnai šoniniais priesvirniais, 6 pirkios, 5 pirtys ir 3 rūsiai – architektūros paminklai. Būtent dėl šio architektūrinio ir kultūrinio paveldo 1971 metais gyvenvietėje esantys pastatai paskelbti kultūros paminklais. Didžiasalio etnokultūrinį draustinį sudaro 42 sodybos. Taip stengiamasi išsaugoti autentišką, tradicinę statinių architektūrinę išraišką, gamtinę aplinką.
Iš bokšto atsiveria ir kalvota Sirvėtos regioninio parko kraštovaizdžio draustinio panorama.
Apžvalgos bokštas lengvai pasiekiamas asfaltuotu keliu Švenčionys-Ignalina. Pravažiavus Ignalinos rajono ribą ženklinantį užrašą, reikia pasukti kairėn. Toliau tęsti kelionę asfaltuotu keliu iki stovėjimo aikštelės.
Važiuodami su vaikais sustokite Ažumiškėje – stumbrai, danieliai, stirnos bus laimingi, jei atsivešite obuolių ir morkų.
Dar vienas Musės maršrutas šiame regione aprašytas čia – kiek kitaip, bet panašiais keliais.
Keliaukite, klauskite, dalinkitės!