Pasirinkite kelionės atributus:
 

Pasirinkite šalį:

Dienos turas: nuo piliakalnių ir ežerų iki miesto vaiduoklio

Dienos turas: nuo piliakalnių ir ežerų iki miesto vaiduoklio

Maršrutas: Vilnius - Pabradė - Švenčionys - Ignalina - Palūšė - Ginučių malūnas - Ginučių piliakalnis - Ladakalnis - Didžiasalis (prie Baltarusijos sienos) - Didžiasalio kaimas (netoli Švenčionių) - Didžiasalio kaimo apžvalgos bokštas - Vilnius

Vieną debesuotą, bet šiltą vasaros šeštadienį nusprendėme pasisukioti po Lietuvą: kadangi buvome netoli Pabradės, ilgai negalvodami rinkomės Ignalinos kryptį.

Pabradė – nedidelis miestas (5492 gyventojai) Švenčionių rajone, 38 km į pietvakarius nuo Švenčionių, prie Žeimenos ir Dubingos santakos. Miestą puošia pratekanti Žeimena.  Kaip ir kiekvienas miestas, Pabradė turi savo istoriją, bet mažai kas ją mena, tad miestelis vis dar bando iš naujo susikurti savitą veidą. Susibūrusi bendruomenė labai aktyvi: prižiūri Dubingėlės skverą, atnaujina susibūrimų vietą prie upės, organizuoja renginius, į svečius kviečiasi Nato kareivius, nepamiršta valstybinių švenčių bei kviečia miestiečius į sporto užsiėmimus. Bandydama sugalvoti, kodėl reiktų sustoti Pabradėje, randu tik vieną priežastį, – gatvelė prie geležinkelio stoties. Ji man įdomi ir nuotraukose atrodo labai fotogeniškai.  Jei Pabradėje būsite alkani, nežinau, ar išsigelbėsite. Visai neseniai duris atvėrė picerija „Focus pica”, bet, deja, negaliu šios vietos rekomenduoti. Esu ragavusi jų picų, – net ir alkanai sunku įveikti. Gal ne tas pasirinkome, nežinau. Yra ir kebabinė su Londono metro ženkliuku (galvojau, gal emigrantai grįžo ir įkūrė), bet ten dar nebuvau. Niekada kebabai netraukė. Ypač lietuviškos jų versijos. Mokyklos Pabradėje atnaujintos, atkreipėme dėmesį ir į restauruotus kultūros rūmus. Tarytum gyvybės čia ne tiek ir mažai. Yra net muzikos mokykla! Privatūs namai tvarkomi, gal tik tvorų spalvos netipinės – ryškios…Pabradėje veikia ir viena gerai žinoma įmonė – UAB Intersugical. Tokiam mažam miestui tai tikras išsigelbėjimas. Aišku, nuo seno čia yra ir garsusis pabėgėlių priėmimo centras (gal oficialiai ir kitaip vadinasi), tad Pabradės prekybos centruose čia galima sutikti skirtingiausių žmonių…Net afrikiečių su tautiniais rūbais. O kur dar kareivukai iš įvairiausių pasaulio šalių, dalyvaujantys pratybose Pabradės poligone.

Nuotraukas iš Pabradės įdedu seniau fotografuotas, ne vasarą:

Pabradės mieste BUVO išlikęs užeigos namų baroko laikotarpio pastatas. Vieno aukšto, su rūsiu ir mezoninu. 1672 metais prie Vilniaus vieškelio šiuos užeigos namus pastatė Tyzenhauzai. Tačiau dabar šioje vietoje pūpso naujas namas ir, deja, nebėra į ką žiūrėti. Užeigos savininkas – privatus asmuo. Gaila, kad jis nesugebėjo įvertinti buvusios smuklės grožio ir ją nugriovė. Nors ką čia vertinti, nežinant visų aplinkybių.

Taip atrodė smuklė 1930 m., – dabartinės foto nedėsiu, nes tikrai susierzinsite:

Kelias Švenčionių link ves per kalvą, tad Jums atsivers Pabradės panorama. Švenčionyse šįkart nestojome, nes jau buvau buvusi ir aprašiusi įspūdžius.

Ignalinoje stabtelėjome trumpai: apžiūrėjome tvarkingą, gėlėmis pasipuošusį miestą, pagrindinę aikštę,  kurioje malėsi kokie 2 vietiniai su vaikais, na, ir žinoma, užsukome į Ignalinos rajono turizmo ir informacijos centrą: labai norėjosi man magnetuko, kad galėčiau surinkti Lietuvą. Jų jau nebuvo likę, bet po kelių savaičių gavau visai nemokamai paprastuoju, senuoju paštu. Esu labai dėkinga už tokį paslaugumą! Pasiklausinėjau, ką galime aplink pamatyti, – gavau visą reikalingą informaciją, tad beliko keliauti toliau.

Kadangi buvom praalkę, susiradome „Romnesos” šakočių kepyklą ir restoraną: valgėme skaniai, lietuviškai. Ten pirkome ir šakočius lauktuvėms. Šviežūs, labai skanūs ir kur kas pigesni! Restorane virė gyvenimas: kas valgė lauko terasoje, kas ruošė stalus vakarinei daliai – išleistuvininkams. Labiausiai man patiko paslaugus ir paprastas aptarnavimas bei…juokingos šakočio spyglius imituojančios restorano lubos. Pakvipo šešiasdešimtaisiais:)

Ištrūkę iš Ignalinos pasukome į visai šalia esančią Palūšę, kur nebuvome lankęsi gal 20 metų. Vaikštinėjome po kadaise lankytas vietas – kai ką dar buvo galima atpažinti, kai kas – visiškai pasikeitę. Europos sąjungos lėšos ir čia buvo panaudotos: netoliese garsiosios Palūšės bažnyčios puikavosi skandinaviško stiliaus pastatas: jame – restoranėlis (tuo metu beveik tuščias), neaiškios paskirties konferencijų salė (žmonės, ku ku…- kas čia daro konferemciajs?), o gal ir nakvynės vietos, nežinau…

Šiaip miestelis atrodė gražus, bet beviltiškai pamirštas – šiltą vasaros dieną čia vaikščiojo vos vienas kitas žmogus, valčių nuomuotojas tingiai trynėsi palei prieplauką, egzotiškame Piratų bare nebuvo nei vieno žmogaus, o kavos pateikimas iš pavargusio automato priminė gūdžius Baltarusijos kaimus. Ant ežero kranto buvo pilna baidarių nuomuotojų ir gana įdomus hostelis Tiki Inn, indėniškais motyvais pasidabinęs. Žmonių ir vėl nesimatė – vienas kitas prasėlindavo be didelio ūpo veide. Tad atmosfera, patys suprantate. Neįkvepia. Tokia graži vieta, tik kur ta šeimininko ranka? Kažkas pradėta daryti, bandyta, bet be idėjos, be koncepcijos ir be krypties: kažkur kažkas modernaus suręsta, kažkur – atvirkščiai. Kur skaniai pavalgyti – nerasi. Nors tokiam laukiniam poilsiui gal ir visai nieko. Tiesa, yra pažintinis takas pėsčiomis, – ta kyptimi einančius du žmones matėme. Palūšėje ilgai neužsibuvome, gal tik prie medinės bažnyčios ilgiau stebtelėjome –  unikali ir ypatinga vieta. Nelabai linksmai pasivaikščioję važiavome Ginučių piliakalnio link.

Aišku, sustojome prie Ginučių malūno, – štai ten gyvenimas ir virė! Ir kavinėje, ir susisiekiančių ežerų pakrantėse, ir malūne. Kas baidarėmis plaukė, kas jas nešė, kas kažko laukė, kas stovėjo eilėje prie biotualetų, kas krimto gardžiai keptą duoną ir žiūrėjo futbolą, kas maudėsi malūno krioklyje…Tai štai kur visi! Perduokit linkėjimus nespėjančiam klientus aptarnauti restorano savininkui, – malonus žmogus, o maistas tikrai kaip kreidinėje lentoje parašyta („Kaip pas Mamą”)! Atvykom ne alkani, bet keptos duonos su alumi neatsisakėme, – pigu nebuvo, bet skonis ir aptarnavimas atpirko. Alkani ar nealkani, – palaikykime lietuvišką verslą regionuose, juk tas verslas čia toks sezoninis. Rasite nespalvotą restoranėlio foto šioje galerijoje:

Po alaus labai norėjosi pajudėti, – puikiausiai įgyvendinome savo norus. Nuo Ginučių piliakalnio, pakilus aukštai, galima nueiti iki Ladakalnio, – atstumų nuorodų niekur nerasite, bet žinokite, kad tikrai bus 1.5-2 km. Tad planuokite: nukeliavus juk reiks ir grįžti prie automobilio. Vaizdai nuo abiejų piliakalnių atsiveria pasakiški – graži ta mūsų Lietuva. Liūdniausia tik, kad per patį vasaros sezoną, keliaujančių beveik nesutinkame – vos vienas kitas…

Ginučių piliakalnis yra prie Linkmeno ežero. Spėjama, kad ant pailgos, 20-30 m aukščio stačiašlaitės kalvos stovėjusi Linkmenų pilis, kuri XIII-XV a. įėjo į bendrą Lietuvos ginybinę sistemą. Pilį 1433 m. sudegino kalavijuočiai. Greta stūksantis Papiliakalnės piliakalnis ir gausybė archeologinių radinių rodo, kad čia žmonių čia gyventa jau II-I a. pr. m. e.

Žinomiausia apžvalgos aikštelė Aukštaitijos nacionaliniame parke – Ladakalnis. Tai 176 m aukščio virš jūros lygio kalnas, stūksantis Šiliniškių gūbrio kalvų grandinėje, kuri lyg pašiaušta drakono ketera nutįsta į abi puses kiek tik užmato akys. Manoma, kad ant šio kalno buvo aukojamos aukos baltų gyvybės deivei Ladai – didžiajai Motinai, viso pasaulio gimdytojai. Nuo šio kalno atsiveria nuostabi panorama: matosi net 6 ežerai. Ladakalnis paskelbtas geomorfologiniu gamtos paminklu (info: pamatyklietuvoje.lt).

Keliaudami po tokias vietas vis pabambame – per tiek nepriklausomos Lietuvos metų ir su tiek europinės paramos seniai visa šalis, ne tik ši vieta, turėjo būti dviračių takais išvagota. Dabar gi, – vos viena kita nesijungianti atkarpa. O kiek būtų keliaujančių dviračiais, – atstumai juk čia juokingi! Ir kitų šalių aktyvius turistus būtų lengviau prisikviesti. Ir nereiktų galvot temos – dviračių rojus, tik važiuokit. Gamtos ir grožio pas mus apsčiai! Bet ne…Raitomės palei ežerus gerai išasfaltuotais keliais…

Prie Ladakalnio šovė mintis apžiūrėti visų pamirštą ir apleistą Didžiasalį prie Baltarusijos sienos, kur filmus apie Černobilį filmuoja. Apie kaimą, kuris pagarsėjo kadaise iš Vilniaus ten suvežtais prasigėrusiais ir butų sostinėje netekusiais varguoliais. Arba tais, kurie tik čia pajėgdavo butą nusipirkti – apleistą, bet savo. Dabar Didžiasalis pamažu keičiasi: nors apleistų daugiabučių užkaltais langais vis dar netrūksta, bet jie tvarkingai užkonservuoti, atjungti nuo miesto tinklų ir uždaryti taip, kad smalsuoliai nelandžiotų. Miestelio mokykla restauruota, mamos mažus vaikus vežimėliuose vežioja, kur ne kur gėlės žydi, o languose – puošnios užuolaidėlės…Prie namų pastebėjom automobilius ne lietuviškais numeriais: darbo emigrantai grįžta šeimas aplankyti. Važinėjam po miestelį, žiūrim ir viliamės, kad čia gimę vaikai turės ateitį. Liūdnas vaizdas, ir tiek, nepaisant visų pastangų. Ir dabar čia butą galima nusipirkti iki 1000 eur. Bet ką čia veikti nusipirkus? Gal kaip ir kitiems senbuviams – auginti daržovės atsirėžus sklypelį šalia miesto? Dar prieš keletą metų Didžiasalis buvo vadinamas zombių kraštu, – dabar aš taip jau nesakyčiau. Ypač šis video man įkvėpė kažkiek optimizmo – yra jaunimo, turėtų jie pakelti bendrą lygį, jei tik neišvyks. Aplankykit Didžiasalį, ypač saulei leidžiantis. Jausmas lyg filmavimo aikštelėje…O kuo daugiau mūsų važiuos, tuo geriau bus vietos gyventojams, – gal jie net kokią kavinukę atidarys ar jaukesnę maisto parduotuvėlę…Ir patiems gerai, ir svečiams.

Sukome Vilniaus link: visai netoli Švenčionių yra dar vienas Didžiasalis – etnografinis kaimas. Čia būtinai dar grįšime, – jau temo, tad nebegalėjome viso 46 sodybų kaimo grožio pamatyti. 1971 m. šis Didžiasalis buvo paskelbtas kultūros paminklu. Kaimas Šventelės upelio slėnyje susikūrė XVI a. viduryje per valakų reformą ir nuo seno priklausė Zaplatiškės dvarui. 1940 ir 1944 metais gaisrai sunaikino didesnę dalį kaimo pastatų, bet toji likusi dalis atima kvapą. Visai šalia kažkoks gudrutis pastatė apžvalgos bokštą ir net asfaltuotą keliuką iki jo nutiesė. Neva, bokštas leidžia kaimo grožį iš viršaus pamatyti: man tai pasirodė visiškai beprasmis pinigų iššvaistymas. Pats bokštas abejotinoje vietoje, manau, kad jokių žmonių srautų čia nėra ir kaži, ar kada bus, o statybos kokybė irgi nesužavėjo – bokštas siūbavo ir girgždėjo, nors lipome tik dviese. Užsibūti nesinorėjo. Nervas suėmė dėl tokių „investicinių projektų”.

Jau visai tamsoje užsukome į Zalavą, J. Pilsudskio gimtinę, – neradome vietos, kur jo gimtasis namas stovėjo, nusprendėme, kad kitąkart atvažiuosime.