Ažumiškės nuotraukas pastebėjau internete ir ilgai nelaukusi vieną ankstyvą rugsėjo pabaigos sekmadienio rytą sėdau į automobilį ir nurūkau, įsivedusi į Google „Ažumiškė II”. Kadangi gyvenu ne Vilniuje, – nuo mano namų ši vieta – vos 26 km. Nuo Pabradės važiavau Švenčionių link asfaltuotu keliu, – netrukus teko sukti kairėn kelių trobų kaimelio, pavadinimu Gužiai, pusėn ir apie 5 km dardėjau vieškeliu. Po lietaus jis buvo kiek paplautas, bet pakankamai geras. Vingiavo per pievas ir nedidelį miško masyvą. Įdomūs ženklai čia pasitaikydavo – ir garsai, ir ženklai signalizavo, kad kažkur netoliese yra poligonas:
Paskutinė keliuko atkarpa per mišką buvo gerokai susiaurėjusi, bet važiavau viena, su niekuo prasilenkti neteko – būtų kebloka tai padaryti. Atvykus pasitiko didelis „P” ženklas su prašymu toliau nevažiuoti. Nei vieno automobilio. Mokėti čia kol kas nereikia – šeimininkai leidžia lankyti jų saugomus gyvūnus. Kokia vietos istorija – kol kas nieko nežinau…
Grįžusi namo radau vieną 2019 m. straipsnį apie Ažumiškę, bet kiek vėliau čia sutikti žmonės minėjo, kad šeimininkai čia jau triskart keitėsi. Tad nežinia, ar interviu nėra pasenęs.
Aukštos tinklinės tvoros, vaikščiojimams palikti sutvarkyti miško takeliai tarp didelių aptvarų, aplink nuostabaus grožio giria – senos dangų remiančios eglės, pušys, liauni beržynai…Tiesiog spengianti tyla aplink. Na, ir daug daug akių pro plačius vielinės tvoros kvadratus. Įvairiausių modelių stirnos, stirninai, stirniukai pasitiko smalsiais žvilgsniais ir absoliučiame stingulyje – net kilo mintis, jog jie gal vaškiniai, o gal atsidūrusi paveiksle šmirinėju sau viena, kol ši sustingusi minia sprendžia apie mano asmens keliamo pavojaus lygmenį. Kaip ir žmonių bendrijoje, taip ir čia atsirado vienas raguotas drąsuolis, – priėjęs labai arti ir kišdamas snukį pro tvoros plyšį reikalavo savo įprastinių desertų. Tik eidama tolyn mačiau raudonus ženklus – gyvūnus galima pamaitinti morkomis ir obuoliais. Kitąkart atsivilksiu maišą šių gėrybių, nes alkanų čia nemažai! Šįkart draugišką bandą kiek nuvyliau. Vaikštinėjau takeliais, grožėjausi nuostabiu mišku ir didžiuliais gyvūnams skirtais plotais – su nedideliais tvenkinukais atsigerti, sutvarkyta, bet natūraliai atrodančia gamta. Klausiausi tos spengiančios tylos, – ją karts nuo karto perskrosdavo keistas didžiulio juodo varno balsas ir plačių jo sparnų mostų garsas, įveikiant oro pasipriešinimą. Buvo ir gera, ir keista, ir magiška, ir kartais kiek šiurpu. Papuoliai į pasaką. Paskutinįkart tokioje buvau Japonijoje, – ten yra toks miestas Niko visai netoli Tokijo, kur šimtai stirnų vaikštinėja visiškoje laisvėje – jos tiesiog visur: aplink šventoves, kavinukes, muziejus, autobusų stotelėse, gėlynuose…Čia, žinoma, kiek kitaip, bet nemažiau gražu:
Atstumai tarp skirtingų aptvarų labai nedideli ir, jei atvyktumėt tik greit užmesti akį, ko gero, pakaktų 20 min. Bet jei pabūti lėtai, ramiai, jei maitinti gyvūnus, jei leisti jais pasidžiaugti vaikams, – čia galima užtrukti ir kelias valandas. Man labai norėjosi sulankstomos kėdutės ir kavos puodelio – tada galima gerokai pratęsti meditacinę būseną. Stebėti gyvūnus – ramybė ir gerumas. O dar tas nuostabus šiltas oras pro naktį praūžusio lietaus. Nieko nežinau apie šią vietą, savininkus, norėjau sutikti bent vieną gyvą žmogų, paklausinėti, bet prie sodybos radau „pašaliniai nepageidaujami”, tai apsisukau ir žingsniavau atgal, – dėkinga už galimybę pasigrožėti ir be bendravimo.
Didžiausia nuostaba – stumbrai. Masyvūs gyvūnai besivoliojantys smėlyje, besikasantys snukius į nulūžusio beržo kamieną ar lėtai lėtai artėjantys prie tokios menkos, lyginant su jų kūno svoriu, tvoros su vieninteliu tikslu – gauti obuolių ar morkų. Koks nusivylimas! Iš pradžių kiek nedrąsu buvo artintis, bet pamačius, kad mane nuo jų dar saugo žema tvorelė – įtikinau save, kad tai elektrinis piemuo, – nusiraminau.
Einant arčiau šeimininkų sodybos, – didžiuliai aptverti plotai, kuriuose ganosi elniai, danieliai. Jie buvo kiek atokiau, tad be maisto taip lengvai neprisiviliosi.
Grįždama takeliais automobilio link sutikau šeimyną su metukų mažyliu. Jie čia ne pirmąkart, pasidalino su manimi tomis morkomis iš kibiro (sakė, kad maišais atsiveža), tad ir man galiausiai pavyko stirninus paglostyt. Tuos su ragais irgi. Artėjo vidurdienis, mašinų daugėjo – lyg susitarę, visi atvykdavo su džipukais. Nors tikrai nebūtina! Išvažiuodama palikau jau kokias 4 šeimynas, – buvo matyti, kad visi čia ne pirmą kartą. Nes tie obuoliai ir morkos, maišais tempiami iš mašinų, – ne šiaip sau!
Taigi, važiuokite, atsivežkite vaikus, leiskite jiems prisiliesti prie gamtos. Nors ši Vilniaus kryptis nelepina įdomybėmis, bet ir čia galima atrasti perliukų. Vieną maršrutą buvau aprašiusi čia, o kitą čia.