Pirma diena. Vilnius-Kėdainiai-Vilnius
Kėdainiai – miestas, kuris nustebina labiau, nei tikiesi. Atrodo, visai neseniai čia buvau – vieną karštą Joninių savaitgalį su vyru sėdome į automobilį ir po pusantros valandos jau vaikščiojome jaukiomis senamiesčio gatvėmis.
Kai prisėdau rašyti apie Kėdainius šįkart, smalsumo vedina atsiverčiau seną tinklaraščio įrašą. Pasirodo, tas „visai neseniai“ buvo prieš dešimt metų. Laikas keistas dalykas. Pirmoje gyvenimo pusėje jis slenka lėtai, o vėliau skuodžia nestabdydamas. Tačiau sugrįžti į vietas po dešimtmečio įdomu, – matai ne tik, kaip keičiasi miestai, bet kaip keitiesi ir pats.
Ačiū Ventei (MB „Gera gyventi”) už galimybę antrąkart jungtis prie smalsios kompanijos ir vieną maloniai šiltą birželio dieną aplankyti Kėdainius. Pirmoji kelionė buvo skirta Anykščiams, Water Tour projektui ir Labanorui (kviečiu skaityti ir keliauti). Dabar, kaip suprantate, – Kėdainiai.
Kėdainiai, 1889 m. Kėdainių krašto muziejaus eksponatas. Iš Henriko Grinevičiaus kolekcijos.
Programa intensyvi, tačiau puikiai telpa į vieną dieną. Vasarą vakarai ilgi, todėl net ir kupina įspūdžių kelionė leidžia ramiai grįžti namo dar nepradėjus temti. Iš Vilniaus ir šįkart išvykstame 7:00 val. – iki Kėdainių kelionė truks apie pusantros valandos. Mūsų grupę visos kelionės metu lydi Kėdainių turizmo ir verslo informacijos atstovė Sonata Gabševičienė. Jei sugalvosite vykti į Kėdainius, esu tikra, Sonata paglobos ir jus – vienus ar su kompanija.
Vieta, kur Kėdainiai kvepia kava
Pirmasis mūsų sustojimas (galėtų būti ir jūsų!) – jauki kavos pertraukėlė su ką tik iškeptomis cinamoninėmis bandelėmis kavinukėje „Kavamanija“. Tai pirmieji kavos namai Kėdainiuose, duris atvėrę dar 2016 metais.
Šiuo metu mieste veikia dvi šios kavinukės – mes užsuksime į naujesniąją, įsikūrusią Basanavičiaus gatvėje. Senesnė yra senamiestyje ir ją tikrai pastebėsite ten vaikštinėdami – Google žemėlapio neprireiks. Nors kavinukės vieta neatrodo pati geriausia, bet nespręsk pagal išorę – užėjus vidun apima malonumo ir tikrumo jausmas. Nemažai žmonių, nors rytas, – vadinasi, vieta žinoma ir vietinių mylima. Nuostabiausias desertų ir kavos kvapas, jaukus, natūralių medžiagų interjeras ir ryškūs akcentai. Niekuo nenusileidžia kavinukėms Kopenhagoje ar Stokholme. Kadangi ir Musė yra turėjusi kavos namus svečioje šalyje, akis iškart užkliūva už profesionalios įrangos – kavos malūno, kavos aparato, baristų įgūdžių ir kavos pupelių parinkimo. Net prekiaujama – Kėdainiečio kava. Suprantama, kad pupelių jie čia neaaugina – jos iš Salvadoro, bet tai maloni pakuotė parsinešti namo ir pasijausti bendruomenės dalimi.
Mūsų grupė užpildo visas įmanomas erdves – jaukiai įsitaisome prie didelių lėkščių su bandelėmis ir kanelėmis, o kavą gurkšnojame iš savininkės rankomis sukurtų keramikinių puodelių. Jie ne tik be galo fotogeniški, bet ir malonūs laikyti rankose – storo molio sienelės padeda ilgiau išlaikyti malonią kavos šilumą. Vėliau net buvome toje vietoje, kur savininkė tuos puodelius ir gamina – taip mažame mieste viskas susiję!
Mėgaudamiesi rytine kava (o jos skonis išties nuostabus!) klausomės kavinukės savininkės Vaigos Cechanavičės pasakojimo (susisiekite, jei irgi norite pasakojimo ar užsisakyti iš anksto didesnei grupei: kavamanija@gmail.com). Grįžusi iš Vilniaus į gimtuosius Kėdainius, ji kartu su vyru Benu ryžosi pradėti savo verslą, nors jų studijos buvo visai nesusijusios su kavos ar maitinimo sritimi. Tiesiog mieste tuo metu nebuvo vietos, kur būtų galima pasimėgauti kokybiška kava, tad jauna pora pasiraitojo rankoves ir, nepaisydama aplinkinių abejonių bei atkalbinėjimų, sukūrė savo jaukius kavos namus. Vaiga rūpinosi virtuve, meniu, o Benas – interjeru. Pirmoji „Kavamanija” jau veikia 10 metų!
Šiandien „Kavamanija“ kėdainiečiams dovanoja galimybę atrasti tikros, kokybiškos kavos skonį – tokį, kuris nė kiek nenusileidžia didžiųjų miestų kavinių pasiūlai. Vis dažniau sutinku šeimų, kurios iš Vilniaus grįžta į gimtuosius kraštus ir ne tik augina vaikus, kuria verslus, bet ir įsitraukia į miestelių renginių organizavimo, miesto kultūrinio gyvenimo veiklas – patys juos organizuoja, jungia bendruomenes, kviečia atvykti svečius. Žaviuosi tokiais žmonėmis!
Žodžiu, būsite Kėdainiuose – miesto lankymą pradėkite nuo kavos ir bandelių: bus skanu ir malonu.
Linkiu atgimti „Broma Jazz” festivaliui!
O mes judame toliau ir palikę autobusą didelėje aikštelėje netoli senamiesčio, visi keliaujame prie upės. Nepraleiskite mažytės Džiazo gatvės. Džiazo gatvės idėja gimė Kėdainių džiazo bendruomenėje ir festivalio „Broma Jazz“ organizatorių iniciatyva. Gaila, kad festivalis nutrūkęs – mielai atvažiuotume lygiai taip pat, kaip lankomės Birštono džiazo festivalyje. Vienas pagrindinių iniciatorių buvo muzikos pedagogas ir džiazo puoselėtojas Vitalis Vidikas. 2018 m. freską ant gyvenamojo namo sukūrė ir nutapė dailininkas Marius Skrupskis kartu su kolega Gediminu Soku, kurie puikiai žinomi gatvės meno kūrėjai (ankstesnis darbas – „Senis“ ant Baltischeshaus pastato Kaune). etalinėje kompozicijoje įamžinti Kėdainių džiazo muzikantai Jonas Stankevičius, Edvinas Šablevičius ir Dovydas Sagaitis. Džiazo gatvė oficialiai atidaryta 2016 m. balandžio 30 d., minint Tarptautinę džiazo dieną. Kėdainių Džiazo gatvių yra viena iš labai nedaugelio pasaulyje oficialiai taip pavadintų gatvių. Registro nėra, bet dauguma pasaulio „džiazo gatvių“ yra garsios dėl savo istorijos ir muzikos, tačiau jų oficialūs pavadinimai yra visai kitokie – pavyzdžiui, 52nd Street Niujorke ar Frenchmen Street Naujajame Orleane.
Viena neįprasčiausių Kėdainių stotelių – Milošfonas
Lėtai žingsniuodami nuo Džiazo gatvės Nevėžio link pasiekiame meninę instaliaciją „Milošfonas”, skirtą Česlovui Milošui (gimė Šeteniuose, rytiniame Nevėžio krante, Surviliškio valsčiuje, Kėdainių apskrityje, apie 70 kilometrų į šiaurę nuo Kauno, savo senelių iš motinos Veronikos pusės Kunatų dvare) – tai gražus priminimas, kad visame pasaulyje garsus poetas ir rašytojas visada siejo save su Lietuva ir sakydavo esąs paskutinysis LDK pilietis.
Už Lietuvą ir Nevėžio upės apylinkes Kėdainių rajone išaukštinusį romaną „Isos slėnis“ (1955) Česlovui Milošui 1980 m. buvo suteikta literatūrinė Nobelio premija. Skulptūrą Kėdainiuose 2011 m. sukūrė metalo plastikos meistras Feliksas Paulauskas. Ji atrodo kaip stilizuotas vežimo ratas ar patefono/telefono mechanizmas. Pasukus skulptūros rankeną, jis pradeda veikti ir pasigirsta paties Česlovo Milošo balsas – galima paklausyti jo skaitomų eilių lietuvių bei lenkų kalbomis. Vieta šiai instaliacijai parinkta idealiai – ant Nevėžio kranto, šalia metalinės konstrukcijos, išskirtinių inžinierinių sprendimų tilto, jungiančio senamiestį su kita miesto dalimi. Perskaičiau, kad tiltas jungia ne tik dvi istorines Lietuvos žemes – Aukštaitiją ir Žemaitiją, kartu jis jungia ir du tikėjimus – Evangelikų reformatų ir Šv. Jurgio bažnyčias. Tai yra labai svarbus kultūrinis emocinis akcentas, todėl jis tiesiog negali būti nepastebimas. Šio nestandartinio tilto architektas – prof. Jurgis Rimvydas Palys, žymus Lietuvos architektas, urbanistas ir paminklosaugininkas, auksinio Architektūros riterio ordino kavalierius, o bendraautorė – jo dukra, architektė Ieva Palytė-Veilandienė.
Lietuvos kultūros sostinė ir žmonės, kuriantys miestą. Įspūdidinga!
Leidžiamės žemyn ir sėdame visai prie vandens – ten jau laukia Vaigos vyras Benas Cechanavičius, kuris mūsų grupei pristato Kėdainius kaip kultūros sostinės 2026-aisiais miestą. Tokio entuziazmo ir užsidegimo galima tik pavydėti: gausybė idėjų jau įgyvendinta, nemažai dar laukia – kiekvienas iš mūsų galime atrasti kažką, kas sudomintų – parodas, paskaitas, progines šventes. Viską lengva rasti dedikuotame puslapyje. Klausydama renginių idėjų ir komunikacijos vadovo Beno pasakojimo apie kultūros sostinės atidarymo renginį „Oratorija AŠIS” net pajaučiau baltą pavydą tiems, kurie čia tuo metu buvo ir matė įspūdingą spektaklį, spaudžiant įprastam sausio mėnesio šaltukui. Net antims buvo įrengta kita vieta, kad netrukdytų renginiui – jos vis tiek atplaukė pažiūrėti. Vandenyje, ore ir miesto gatvėse atgimė Kėdainių kronikos. Pasirodyme dalyvavo per 300 kėdainiečių savanorių! Laimei, kad dar visas pusmetis renginių Kėdainiuose – pažiūrėkite, kaip puikiai paruoštas kalendorius. Dar laukia Tarptautinis festivalis „Akustinė akordeono vasara”, dainuojamosios poezijos festivalis „Ant Nevėžio kranto 2026“, didžiausias giminių piknikas, tapytojų pleneras, muzikinių grupių konkursas „Aktyvacija 2026: garažinių grupių kovos“, renginių ciklas „Atrask meną”, kultūros ir istorijos festivalis „Radviliada“, Kėdainių miesto šventė 654 ir dar daug daug visko. Vėliau dar papasakosiu apie impresionistų parodą, kurią rekomenduoju kiekvienam! O gruodžio 5 dieną dar galima suspėti į uždarymo renginį – misteriją „Ko nesapnavo Radvilos: Ateities Kodas“.
Klausiau Beno ir žavėjausi užsidegimu, kūrybiškumu, nuoširdumu – tokių žmonių indėlis miestui, bendruomenėms tiesiog neišmatuojami. Tokias šeimas – Vaigą ir Beną – reiktų replikuoti ir paskleisti po kitus miestelius, kuriems gal kiek sunkiau sekasi.
Benas papasakojo, kad pelnyti Lietuvos kultūros sostinės vardą nėra paprasta – dėl jo varžosi ne vienas miestas ar miestelis, o paraišką su visa idėja ir išsamiu jos įgyvendinimo planu tenka parengti net prieš dvejus metus. Tad įsidėmėkite: šiemet visi keliaujame į Kėdainius, o kitais metais estafetę perims Pasvalys. Dar po metų mūsų keliai ves į Zarasus, kur, net neabejoju, susitiksime su ne mažiau veiklia šeima – Agnę ir Modestą Stumbriais.
Vos nepamiršau, Kėdainių kultūros sostinės renginiams ir visiems kultūriniams metams apibūdinti buvo sugalvotas naujadaras – įspūdidinga! Beveik antras Kėdainių vardas!
Didžioji rinkos aikštė
Kėdainių širdis – Didžioji rinkos aikštė. Nuo Nevėžio krantinės iki jos – vos kelios minutės pėsčiomis. Čia akį iškart patraukia įspūdingas paminklas Radviloms „Skrynia“, primenantis, kokį svarbų vaidmenį ši didikų giminė suvaidino miesto ir visos Lietuvos istorijoje. Paminklas vertas apeiti ir apžiūrėti – ne tik vienai nuotraukai. Atrodo įspūdingai – ne pirmą kartą čia naudoju tą žodį – išskirtinis.
Paminklo centre – masyvi bronzinė skrynia, simbolizuojanti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės iždą. Virš jos iškilęs LDK didžiojo etmono Jonušo Radvilos biustas, o iš abiejų pusių sustingusios viena į kitą atsigręžusios lietuvių ir švedų karių rikiuotės. Vieno kario galva guli nukritusi prie paminklo pagrindo. Tai ne atsitiktinumas – skulptorius taip primena, kad net didžiausių pergalių ir galingiausių valdovų istorijose žmogaus gyvenimas išlieka trapus ir laikinas.
Aplink aikštę išsidėstę XVI–XVII a. pirklių namai – nedidukai, kokia ir mūsų Lietuva, bet puošnūs ir spalvingi. Rinkos aikštėje yra Stiklių namai, burmistro Jurgio Andersono namas, Rotušė, Evangelikų reformatų bažnyčia. Jie atvirukiniai ar kaip dabar sakytų – instagraminiai. Kėdainių Didžiosios Rinkos aikštė mena miesto klestėjimo laikus, kuomet miestą kūrė amatininkai ir pirkliai. Kai kuriuose ir dabar įsikūrusios jaukios parduotuvėlės. Apie Rotušę verta ir daugiau parašyti – Vilnius, Kaunas ir Kėdainiai buvo tie miestai, kurie turėjo Rotušes. Tad apie miesto svarbą neverta ir abejoti. Kėdainių Rotušė yra renesanso stiliaus ir buvo pastatyta XVII a. Jonušo Radvilos iniciatyva. Rūsyje veikė kalėjimas ir buvo patalpa budeliui. Pirmame aukšte buvo įsikūrusios parduotuvės, saugomi pavyzdiniai svoriai bei ilgio ir saiko matai. Ten pat 1653 m. atidaryta pirmoji miesto vaistinė. Antrame aukšte posėdžiaudavo teismas ir Magistratas. Vaikštinėjant po Kėdainius vis lydi jausmas, kad čia niekada nebuvo eilinis miestas – jis buvo kuriamas pagal vakarietiškų miestų tradicijas, prekybos klestėjimo laikais tai darė turtingesni miestiečiai.
Dabar Rotušėje galima susituokti, čia veikia turizmo informacijos centras.
Ar žinojote, kad Kėdainiai kadaise turėjo net šešias turgaus aikštes? Tai – išskirtinis reiškinys Lietuvoje. Iki šių dienų išliko keturios, o viena jų – Janušavos turgaus aikštė – tebėra gyva. Turgus čia šurmuliuoja jau beveik keturis šimtmečius – nuo XVII amžiaus pirmosios pusės. Ne veltui sakoma, kad Kėdainiuose prekybos tradicijos ne tik saugomos, bet ir tebegyvena. Ačiū mūsų gidei Sonatai už žinias!
Ir vėl baltas pavydas – Kėdainių dailės mokykla sinagogos pastate
Nuo Didžiosios Rinkos aikštės iki Senosios Rinkos – vos kelios minutės pėsčiomis. Kėdainiuose viskas ranka pasiekiama, todėl netrukus jau stovime prie įspūdingo sinagogų komplekso.
Ir štai čia vėl apima tas baltas pavydas. Gražiai restauruoti istoriniai pastatai nevirto tuščiais muziejais – jie gyvena. Šiandien sinagogų kompleksas pritaikytas kultūrinei veiklai, o buvusioje Vasarinėje (Didžiojoje) sinagogoje Paeismilgio g. 12A nuo 2004-ųjų veikia Kėdainių dailės mokykla.
Patys žydai sako, jog ši sinagoga buvo viena iš gražiausių Lietuvoje. Jos interjerą puošė gausi tapyba, o lubose buvo nupiešti žydų tremties Babilone vaizdai. Sinagogoje kabojo milžiniški variniai pakeliami ir nuleidžiami šviestuvai. Lubose buvo nutapyti debesys ir žvaigždės, kurie vaizdavo dangų. Jų centre, tarp Aron Kodešo ir bimos, kabojo didžiausias ir puošniausias šviestuvas su daugybe žvakidžių kiekvienoje šakoje. Angą, pro kurią jis buvo nuleidžiamas, juosė nutapyta milžiniška žuvis Leviatanas, laikanti nasruose savo uodegą.
Užsukame į vidų. Iškart atsiduriame nedidelėje galerijoje, kur – mokinių darbai, tarp kurių ne vienas verčia stabtelėti. Kas žino, gal būtent čia savo kelią pradeda būsimi garsūs Lietuvos menininkai?
Pastatas kelių aukštų, tačiau labiausiai nustebina pakėlus akis aukštyn. Pro stiklines perdangas matyti mokinių dekoruotos lubos. Nežinau, kaip tiksliai pavadinti šį stilių, bet vaizdas tikrai įspūdingas – spalvingas, netikėtas ir puikiai derantis istoriniame pastate. Tai dar vienas įrodymas, kad senoji architektūra gali tapti puikiais namais jaunųjų menininkų kūrybai.
Čia gražiuosius puodelius savo „Kavamanijai” sukūrė ir Vaiga. Mokytis dailės mokykloje kviečiami ne tik vaikai, bet ir suaugę – keramikos, dailės būreliai pavydėtinomis kainomis! Be visų kitų – dar vienas gyvenimo mažesniuose miesteliuosi privalumų.
Atvykus čia verta užsukti, bet mokykla atidaryta tik darbo dienomis.
Sukame dar vienos restauruotos sinagogos link adresu Smilgos 5A (anksčiau žinomos kaip Siuvėjų sinagoga arba Didysis kloizas). Šis pastatas irgi atiduotas dailės mokyklos piešimo, tapybos ir tekstilės klasėms.
Abiejų pastatų istoriją paskaityti galite čia.
Kaip be agurkų? Niekaip! Bet kitaip.
Grįžtame į senamiestį ir užsukame į „Gurkę” (Didžioji g.28). Jauki gero maisto parduotuvėlė, kurioje mūsų grupės laukė edukacija su savininke Justina Kočetova – lygiai tokią pat agurkinę degustaciją galite ir jūs užsisakyti.
Ten įsikūręs ir miniatiūrinis agurkinis muziejukas – dėkinga vis tik tematika: jei turite eksponatų, Justina mielai juos priglaustų: siuntinukus su įvairiais daiktais agurkų tema savininkė gauna iš žmonių, kurie grįžę namo supakuoja agurkinius eksponatus. Taip atkeliavo įdomus puodas agurkams raugti iš Vokietijos (net su akmeniu prislėgimui!), lenkė turistė atsiuntė knygų, viena maloni senjorė atnešė…agurkų sėklų. Bet eksponatų čia yra ir daugiau – kaip Vilnius turi rožinę spalvą, taip iš Kėdainių negali atimti žalios. Ir nors kėdainiečiams ilgą laiką nebuvo malonūs „agurkiniai” komplimentai ir būdvardžiai, bet su kūrybingų ir verslių kėdainiečių idėjomis pateikti šią temą kitaip, subtiliau – viskas pasikeitė. Tad ir mes pas Justiną ragavome ir agurkų džemą, ir agurkinius zefyrus, ir šokoladinius saldainius su agurkiniu įdaru. Visi žinome ir nuostabų istorinį desertą – šviežius agurkus su šviežiu medumi! Panašių derinių galima rasti ir kitose šalyse – pavyzdžiui, Graikijoje agurkai valgomi su medumi ir jogurtu, Artimuosiuose Rytuose medumi gardinamos šviežios daržovės. Tačiau šviežias agurkas su ką tik išsuktu medumi yra būtent lietuviško kaimo vasaros klasika, kurią prisimena daugelis vyresnės kartos žmonių. Musė ligi šiol tuo pasimėgauja, kai tik yra mažiukų agurkiukų ir Padusčio sodų Indrės ir Aurelijaus Škimelių medaus!
Smalsu, ar tokį vasaros skanėstą ragavo Radvilos Kėdainiuose? Rašytinių įrodymų nėra. Tačiau jų dvaruose netrūko nei daržų su agurkais, nei bitynų, todėl visi ingredientai buvo po ranka. Visai tikėtina, kad šis paprastas vasaros derinys buvo pažįstamas ir didikų stalui – nors šiandien to jau nebegalime nei patvirtinti, nei paneigti.
Edukacija su pasakojimais apie Kėdainių istoriją truko apie valandą, o gal ir kiek ilgiau. Laikas neprailgo – buvo žaliai smagu. Rekomenduoju! Išeidami pagriebkite agurkinių ledų – idealu karštą dieną.
Beje, ar žinojote, kad agurkai į Kėdainius, kaip manoma, atkeliavo XVII amžiuje? Prie šios tradicijos formavimosi prisidėjo mieste apsigyvenę škotai ir iš Juodosios jūros regiono atvykę graikai, kuriems agurkai buvo įprasta kasdienio stalo daržovė. O XIX amžiuje tikrąjį agurkų verslą išplėtojo Kėdainių žydų bendruomenė. Švieži ir sūdyti kėdainiški agurkai buvo vežami ne tik po Lietuvą, bet ir už jos ribų. Gal dėl to Kėdainiai turi ir geležinkelį?
Įdomu, kad dar visai neseniai kėdainiškiai neretai krūptelėdavo išgirdę miestą siejant su agurkais. Šiandien požiūris keičiasi. Vis daugiau žmonių supranta, kad tai – ne stereotipas, o išskirtinė miesto istorijos dalis ir stiprus Kėdainių tapatybės ženklas.
Ir ne be reikalo. Kėdainiai iki šiol garsėja daržininkyste – čia auginami ne tik agurkai, bet ir pomidorai bei kitos daržovės. Kai tradicija gyvuoja kelis šimtmečius, ji tampa ne priežastimi juokauti, o priežastimi didžiuotis.
Bažnyčia, kuri sovietmečiu buvo paversta sandėliu
Vos išėję iš „Gurkės“, kur netrūko geros nuotaikos ir skanių agurkinių užkandukų, netrukus visai kitu žvilgsniu žvelgiame į Kėdainius. Užsukame į medinę Šv. Juozapo bažnyčią – vieną jaukiausių miesto sakralinių pastatų.
Šią liaudies baroko stiliaus bažnyčią su varpine 1703 metais pradėjo statyti karmelitai. Tačiau statybos nebuvo lengvos – vietos reformatai joms priešinosi net šešis dešimtmečius, todėl bažnyčia baigta tik 1766-aisiais.
Šiandien sunku patikėti, kad bene didžiausi išbandymai jos laukė ne XVIII, o XX amžiuje. Sovietmečiu bažnyčia buvo uždaryta ir beveik tris dešimtmečius tarnavo… kaip gamyklos sandėlis. Čia buvo sandėliuojami metalo vamzdžiai, elektros kabeliai, įvairūs įrankiai. Dalis bažnytinių vertybių išvežta į Vilnių, o altoriai išliko tik todėl, kad buvo pripažinti menine vertybe.
Net 27 metus pajuodusi, aptverta tvora ir apleista bažnyčia stovėjo tarsi nebylus sovietinių represijų simbolis. Vietiniai gyventojai, eidami į pamaldas kitoje miesto bažnyčioje, kas kartą matydavo šį skaudų vaizdą.
Laimei, istorija tuo nesibaigė. Atgavus nepriklausomybę bažnyčia buvo sugrąžinta tikintiesiems ir vėl prisipildė gyvybės. Ne veltui daugelis kėdainiečių ją vadina viena brangiausių miesto vietų. Medinės bažnyčios ir Musei atrodo jaukiau, saviau.
Buvęs švedo Arneto namas – dabar gyvas amatų centras
Jei vaikščiodami po Didžiąją Rinkos aikštę pamatysite solidų mūrinį pastatą, stabtelėkite. Tai Arnetų namas – vienas ryškiausių priminimų, kad XVII amžiuje Kėdainiai buvo tarptautinis prekybos miestas, kuriame gyveno gausi škotų bendruomenė.
Namas pastatytas XVII amžiaus viduryje škotų pirklio Jono Arneto. Tais laikais čia pat šurmuliavo pagrindinė miesto turgavietė, todėl prekybininkams tai buvo viena geriausių vietų gyventi ir plėtoti verslą.
Įdomu tai, kad pastatas iki šių dienų išsaugojo autentišką planą ir yra vienas geriausių XVIII–XIX amžiaus miestietiškos architektūros pavyzdžių Lietuvoje. Musę pribloškė išplanavimas ir namo dydis, o puikiai išlikę rūsiai išvis atėmė žadą. Architektūriškai šis pastatas tuo metu buvo vienas pažangiausių, – tuo galima neabejoti.
Dabar Arnetų namas nėra tik istorinis eksponatas: čia veikia Kėdainių krašto muziejus ir Tradicinių amatų centras. Pastatas vėl pilnas gyvybės. Čia ne tik apžiūrėsite ekspozicijas, bet ir galėsite patys išbandyti senuosius amatus: audimą, juostų pynimą, keramiką, vytelių pynimą, medžio drožybą ar margučių marginimą vašku.
Lankymas nemokamas, bet atviras…tik darbo dienomis. Labai tikiuosi, kad darbo laiką bus galimybė pakoreguoti. Tai vieta, kuri Kėdainiuose gali tapti traukos centru, ypač su galimybėmis išbandyti senuosius amatus. Mes rūsyje apžiūrėjome medinius drožinius – mielai pamėginčiau su meistru ten kokį šaukštą pasidirbinti. Arba pasėdėti prie staklių šalia audėjos. Juolab, kad čia dirba tikri amato išmanytojai – meistro vardą reikia užsidirbti ir tai nėra paprasta.
Istorija čia nelieka už stiklo vitrinos. Ji atgyja meistrų rankose ir kviečia kiekvieną prisiliesti prie amatų, kuriuos protėviai puoselėjo šimtus metų. Musei Arneto namas labai patiko – rekomenduoju!
Radvilų mauzoliejus – viena įspūdingiausių Kėdainių vietų
Kitoje gatvės pusėje, visai šalia Arneto namo – kunigaikščių Radvilų mauzoliejus evangelikų reformatų bažnyčioje. Pati bažnyčia – viena seniausių (XVII a.) ir didžiausių protestantų bažnyčių. Viduje buvo ir tebėra kuklu ir be katalikų bažnyčioms būdingų puošybos elementų. Ligi šiol galima pasigrožėti bažnyčios kunigų ložės fragmentu ir sakykla. Didžiausių nuostolių šiai nuostabiai vietai pridarė sovietmetis, kuomet bažnyčia paversta grūdų sandėliu, o vėliau – vaikų sporto mokykla. Protu nesuvokiama, kad čia buvo galima mėtyti kamuolį ir rėkauti. Unikalaus darbo medinė sakykla, kunigų ložė, Radvilų sostas, paneliai ir suolai sulaužyti, mauzoliejuje esantys sarkofagai suniokoti, o kunigaikščių ir garbingų miestiečių palaikai išniekinti. Laimei, 1986 – 1991 m. bažnyčia buvo restauruota. Lietuvai atgavus nepriklausomybę bažnyčia ir joje esantis mauzoliejus tapo Kėdainių krašto muziejaus padaliniu.
Bažnyčia tapo ir kunigaikščių Radvilų šeimos nekropoliu. Po bažnyčios skliautais išmūrytose devyniose kriptose buvo laidojami kunigaikščių Radvilų ir garbingų miestiečių palaikai. Kunigaikščių Radvilų mauzoliejus – tai pirmoji atkurta XVII a. LDK didikų kapavietė Lietuvoje. Jame saugomi 6 unikalūs XVII a. nacionalinės reikšmės dailės paminklai – kunigaikščių Kristupo I Perkūno (1547-1603), Jonušo II (1612-1655), Mikalojaus (1610-1611), Jurgio (1616-1617), Stepono (1624-1624) ir Elžbietos (1622-1626) Radvilų sarkofagai. Mauzoliejus restauruotas ir atidarytas lankymui nuo 2021 m. – padaryta itin pagarbiai ir solidžiai. Tikrai verta aplankyti. Sarkofagai atrodo įspūdingai – puošnūs ir prieštaraujantys kuklumą vertinančiai kalvinizmo doktrinai. Mauzoliejumi Radvilos demonstravo ne tik išimtis šiai doktrinai, bet ir savo politinę galią.
Darbo laikas: III – V nuo 11 val. iki 18 val., VI nuo 10 val. iki 17 val., VII nuo 10 val. iki 15 val. Bilietas: suaugusieji – 2 Eur, o mokiniams, studentams ir senatvės pensijos amžiaus sulaukusiems asmenims – 1 Eur (informacija: 8 347 53685 arba 8 347 51330).
Senoji rinkos aikštė ir vienas įsimintiniausių ir mažiausių žydų muziejų sinagogoje
Aplankę Radvilų poilsio vietą, grįžtame į vieną iš restauruotų sinagogų Senojoje rinkos aikštėje. Pastate dabar veikia daugiakultūrinis centras, kuris yra Kėdainių krašto muziejaus padalinys. Įsikūręs restauruotoje 1837 m. Mažojoje žiemos sinagogoje (Senosios Rinkos a. 12), centras kviečia aplankyti nuolatinę ekspoziciją, pasakojančią apie vietos žydų bendruomenę ir Holokaustą.
Mus pasitiko daugiakultūrio centro vadovė ir gidė Audronė Pečiulytė – jos pasakojimų galima klausytis be galo. Ji pasakoja taip įtraukiančiai, kad po trumpučio pristatymo, pagalvojau, kad norėčiau ilgesnės ekskursijos.
Pirmajame pastato aukšte buvusi vyrų patalpa su bimos vietą žyminčiomis keturiomis plytų mūro kolonomis su daugiakampėmis bazėmis ir keturkampiais kapiteliais. Ši erdvė dabar skirta parodoms, renginiams.
Kuomet lankėmės čia buvo iš privačios Kesauri kolekcijos atvežta paroda „Impresionistų grafika”. Net 41 originalus grafikos darbas: Paulio Gauguino, Pierre’o-Auguste’o Renoiro, Édouardo Manet, Henri de Toulouse-Lautreco, Edgaro Degas, Émile’io Bernardo, Alfredo Sisley, Armando Guillaumino ir Paulio Cézanne’o. Mums tiesiog pasisekė, kad galėjome ją apžiūrėti. O jūs dar galite spėti – paroda veiks iki 2026 rugpjūčio 5 d.
Antrame – moterų aukšte – mažytė ekspozicija „Ich bin Keidaner“, skirta Kėdainių žydų bendruomenės istorijai. Kaip minėjo Audronė, čia besilankantys žydai sako, kad nėra matę geriau atvaizduotos jų istorijos. Ekspozicijai skirta erdvė yra tikrai miniatiūrinė ir esant daugiau žmonių, čia tektų palaukti. Bet įžengus norisi viską skaityti, paliesti, atverti, išgirsti. Būtinai užsukite.
Pietums – dvidešimtmetį veikiantis „Grėjaus namas”
Kelios minutės – ir mūsų grupė jau „Grėjaus name”. Stalai paruošti, o prie durų pasitinka pats šeimininkas Mantas Petrulis. Dar viena graži istorija apie jaunus žmones, grįžusius į savo kraštą ir sukūrusius verslą.
Nors šiandien Kėdainiuose tikrai netrūksta vietų skaniai pavalgyti, „Grėjaus namas“ jau tapęs neatsiejama miesto dalimi. Jaukus vidinis kiemelis, geras maistas ir ypatinga atmosfera. O juk ir pats pastatas, Didžioji g. 36, – XVII–XVIII a. architektūros ir istorijos paveldo objektas. Kadaise jis priklausė žymiam škotų pirkliui ir Kėdainių burmistrui Jokūbui Grėjui. Iki šiol čia galima pasigrožėti autentiškais mūrų fragmentais, skliautuotomis vidaus erdvėmis, o, kaip pasakojama, po pastatu tebėra išlikę ir senieji rūsiai (mes į juos nenusileidome).
Įdomus faktas – Jokūbas Grėjus buvo pirmosios akcinės bendrovės Lietuvoje „Societatis Commerciorum“ steigėjas. Taigi, čia valgant galima paragauti ne tik maisto, bet ir istorijos.
Pirmasis mūsų užkandis man buvo dar vienas pirmas kartas – škotiškas hagis. Mantas atvirai papasakojo, kad hagis gaminamas iš sumaltų avies širdies, kepenų ir plaučių, kurie sumaišomi su avižiniais dribsniais, svogūnais bei prieskoniais, o tada ilgai verdami avies skrandyje. Prisipažinsiu – klausantis apetitas veikiau sumažėjo nei padidėjo. Joks šefas neįtikintų valgyti šį subproduktų pudingą, bet čia tai būtų buvę tiesiog nemandagu.
Tačiau ant stalo atkeliavo visai kitoks vaizdas. Hagis buvo išpakuotas iš skrandžio ir dailiai suformuotas bei puikiai paserviruotas ilgoje lėkštėje. Šalia pūpsojo švelnios švelnios bulvių ir ropių tyrės. Derinys – tiesiog puikus. Beje, škotai hagį tradiciškai valgo užgerdami viskiu.
Patiekalas neįprastas, bet nustebino gerąja prasme. Konsistencija kažkuo priminė mūsiškus vėdarus, tačiau skonis – gerokai subtilesnis. Puikiai suderinti prieskoniai, tarp jų ir kuminas, o ilgas gaminimas išryškino visa, kas geriausia šiame patiekale. Atvirai – buvo labai skanu.
Meniu šio patiekalo nerasite, tačiau jei atvykstate keturiese ar didesne kompanija, rekomenduoju hagį užsisakyti iš anksto. Tikrai verta bent kartą paragauti.
Antrasis patiekalas – garsusis Radvilų troškinys. Nebūtinai šimtaprocentiškai toks, koks kadaise garavo ant Radvilų stalo, tačiau, padedant prof. dr. Rimvydui Laužikui, atkurtas variantas, kaip teigiama, yra labai arti istorinės tiesos.
Tai ilgai troškinta jautiena su šakninėmis daržovėmis, pagardinta netikėtais ingredientais – rūgščiais obuoliais, svogūnais ir žaliųjų citrinų sultimis. Būtent tokie netikėti skonių deriniai buvo būdingi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų virtuvei. Troškinys buvo tikrai skanus. Rekomenduoju!
Vis dėlto jei šie ledai meniu gyvena jau ne vienerius metus, akivaizdu, kad turi savo gerbėjų. O aš desertuose dažniausiai ieškau paprastumo – tokio, kurį subtiliai praturtina viena kita netikėta detalė. Todėl man asmeniškai arčiau širdies būtų geri, kokybiški grietininiai ledai, aplieti tirštu, kokybišku šokoladu. Kartais mažiau iš tiesų yra daugiau.
„Grėjaus name“ pavalgėme sočiai ir skaniai. Paskutinį kartą čia lankiausi prieš dešimt metų, todėl labai norisi tikėti, kad kito apsilankymo tiek ilgai laukti nebereikės. O hagį? Jį mielai suvalgyčiau dar kartą.
Kėdainių minaretas
Šiek tiek toliau nuo centro, visai šalia traukinių stoties – Lietuvai netipiškas statinys: minaretas. Mus atveža autobusas į nedidukę atnaujintą automobilių aikštelę, kur yra ir naujai įrengtas tualetas, o pats minaretas tviska baltumu – tik ką restauruotas ir kol kas nesugalvota, kaip jį bus galima lankyti. Jei labai norisi, tiesiog paskambinkite į Kėdainių turizmo centrą: Sonata ar kolegos atrakins jums duris.
Šiandien sunku tuo patikėti, bet dabartinis Kėdainių miesto parkas kadaise buvo prabangi dvaro sodyba. XIX a. čia šeimininkavo Čapskiai – pasistatė rūmus, užveisė parką, o vėliau valdas perėmęs rusų armijos generolas grafas Eduardas Totlebenas jas dar labiau išpuoselėjo. Būtent jo dėka parkas tapo vienu pirmųjų peizažinio stiliaus parkų Lietuvoje.
Norėdamas įamžinti karus su Turkija, apie 1880 m. grafas parke pastatė net tris rytietiškus statinius – aivaną, mečetę ir 28 metrų aukščio minaretą. Laikas nebuvo jiems gailestingas – iki mūsų dienų išliko tik minaretas. Tačiau ir to pakanka, kad Kėdainiai galėtų didžiuotis išskirtiniu statiniu – tai vienintelis atskirai stovintis minaretas Lietuvoje.
Nors Kėdainiuose sklando labiau žemiška istorija – minaretas skirtas iš tolimų kraštų kilusiai meilužei. Žmonėms tokios istorijos geriau įsimena ir labiau patinka.
Minareto aukštis – 27,56 metrai. Suktais laiptais susisukti iki viršaus galės tik tam tikro – liekno – sudėjimo žmonės. Prieš kopdami kritiškai ir objektyviai įsivertinkite savo kūno sudėjimą bei gebėjimus kopti. Lankyti leidžiama keturiems žmonėms vienu metu, nes tiek telpa viršuje esančioje miniatiūrinėje apžvalgos aikštelėje, o ir apsisukti dar įmanoma. Kol kas nėra sugalvotas lankymo būdas ir atvykę, ko gero, duris rasite užrakintas, jei nebūsite iš anksto susitarę. Pakilus galima pasigrožėti Kėdainių parku.
Pelėdnagiai
Mūsų grupė užsuko ir į Pelėdnagius. Jei reikėtų pasakyti visai atvirai, gal karštą vasaros dieną čia ir galima atvažiuoti – išsimaudyti tvenkinyje, šalia kurio – tvarkingas, nedidukas smėlio paplūdimys. Nesugalvoju kitos priežasties…
Nuoširdžiai lenkiu galvą prieš aktyvias ir energingas Pelėdnagių moteris, kurių iniciatyvumo dėka kaimas tapo pastebėtas, pritraukė Europos Sąjungos projektų lėšų ir gražinasi. Akivaizdu, kad vietiniams gyventi čia malonu – aplinka tvarkinga, švari, kartais užsuka ir turistai. Visur gėlynai, tvarkomos viešos erdvės, liaudies menininkų medinės pelėdos daro gyvenvietę kiek kitokią.
Vis dėlto, kalbant apie edukacijas, norėtųsi palinkėti daugiau kūrybiškumo, paprastumo, ne prastumo. Linkiu bendradarbiavimo su kūrėjais, plenerų ar kitų idėjų, kurios Pelėdnagiams suteiktų savitą veidą ir taptų ta skania vietos „razina“, kurią lankytojai prisimintų. Lyg ir ne tiek daug trūksta…
Bet kokiu atveju, labai ačiū už svetingą priėmimą. Keptos bulvės su lašinukais buvo labai gardžios, o pyragai – nuostabūs. Kirtome, nors tikrai nebuvome spėję praalkti.
Jei važiuojant nepasivaideno, tolumoje nuo Pelėdnagių matyti balto fotogipso kalnai – toks Lietuvai netipiškas vaizdas.
Lauktuvių pas bitininką
Paskutinis mūsų sustojimas – pas bitininką Ramūną Ardavičių Aukštųjų Kaplių kaime. Po trumpo pasakojimo apie bitininkystę sukome nemažo pastato vidun, kur mūsų laukė 7 rūšių midaus degustacija, midaus skonius atskiriant skaniais užkandukais (net su meškačesnakių užtepėle!). Savininkas pasakojo apie savo šeimos ūkį (net 800 avilių!), kuriame bitininkystės tradicijos perduodamos iš kartos į kartą.
Šeima taip pat neseniai pradėjo gaminti natūralų, rankų darbo midų, derindami senąsias receptūras su šiuolaikiniais skoniais. Tokią degustaciją-edukaciją ir jūs galite užsisakyti. Nesu tikra, ar kartočiau – keistas tas priėmimas buvo.
Ramūnas parodė ir medinį nediduką bičių namelį – užeini, atsiguli ant čiužinuko ir sveikatiniesi. Jei pakeltum tą gultą, pamatytum dūzgiančias bites, saugiai atskirtas tinkleliu. Toks bičių namelis, kitaip vadinamas apiterapijos nameliu, yra specialiai pritaikytas statinys su gultais virš bičių avilių, kurio pagrindinė nauda sveikatai – kvėpavimo takų gerinimas, nervų sistemos raminimas ir imuniteto stiprinimas. Procedūros metu žmogus kvėpuoja bičių mikroklimatu – nesu tikra, ar tai įrodyta, bet tokie dalykai sunkiai ir įrodomi. Svarbu, tikėti. Kai kas iš mūsų pabandė pagulėti – man nebuvo drąsu.
Per degustaciją mums grojo savamokslis muzikantas Gražvydas – kaip jis sakė, groti bandonija jam patinka dėl to, kad tai – tikra smegenų mankšta. Instrumentas, kuris prieštarauja logikai ir suvelia dešiniojo ir kairiojo smegenų pusrutulių bendravimą, jam tiesiog įdomus nuo vaikystės. Toks įveiktas užsispyrusio žmogaus gyvenimo iššūkis. Gražvydas – labai daug žinių ir įgūdžių apie bandoniją turintis savamokslis, bet toks vietos visa ko gero gyvenime neigikas, su kuriuo bendrauti nelengva. Bet groja jis profesionaliai. Jam nė motais, kad prieš jį klausančią auditoriją jis sėdi apsmukusiais treningais ir ne tai progai skirtomis šlepetėmis. Apie bandoniją žmogus kalbėti gali valandų valandas – toks vietos keistuolis tik dar kartą primena, koks vis tik margas pasaulis.
Prisipirkę midaus (namie dar taip ir neparagome) ir susisukę vaško žvakes (beje, jas labai malonu rankoje laikyti – šyla nuo kūno šilumos ir jaukiai tirpsta delne), sėdome į autobusą. Padėkoję organizatoriams, lėkėme atgal į Vilnių, žinodami, kad ne kartą grįšime į Kėdainius ir apylinkes. Tiek dar liko nepamatyta.
***
Jei turėsite daugiau laiko, aplankykite:
Dotnuva – viena įdomiausių vietų Kėdainių rajone.
- Dotnuvos vienuolynas ir bažnyčia – vėlyvojo baroko ansamblis, pradėtas kurti XVIII a. Čia veikia kapucinų vienuolynas, išlikusi Tėvo Stanislovo celė, biblioteka ir liturginių rūbų muziejus.
- Netoliese verta užsukti į Akademiją – buvusią dvaro teritoriją su senu parku ir Lietuvos agrarinių mokslų istorija.
- Senos ir įdomios Gėlainių kapinės.
Tada užkąsti galima užsukti į Sirutiškį – pagarsėjusi „Raganė” (Sodų g. 3B, Sirutiškis, Kėdainių raj.) siūlo galybę virtinukų rūšių, taip pat galima užsisakyti degustacinę programą „Mūsų istorija“, kurioje ragaujami kelių rūšių jų garsieji rankų darbo virtinukai.
20-50 km nuo Kėdainių:
- Bakainių piliakalnis – vienas įspūdingiausių rajone, nuo jo atsiveria gražūs Šušvės slėnio vaizdai.
- Skinderiškio dendrologinis parkas – didžiulė medžių ir krūmų kolekcija, ypač gražu pavasarį ir rudenį.
- Babėnų šilas – jei norisi ramaus pasivaikščiojimo gamtoje ar dviračių tako.
- Mikalojaus Daukšos ąžuolas – vienas seniausių ir storiausių rajono ąžuolų.
- Krekenavos regioninis parkas – Nevėžio slėnis, pažintiniai takai ir apžvalgos bokštas.
- Pašilių stumbrynas – galimybė pamatyti stumbrus beveik natūralioje aplinkoje.
___
Musei malonu dalintis nuostabiais ir kitų kartu keliavusių žurnalistų, tinklaraštininkų tekstais – kviečiu paskaityti:
- Loreta Lileikienė „Į Kėdainius: sočiai kultūros, istorijos ir savitų vietų paskanauti”
- Kūtvėlos kelionės ir klajonės „Kėdainiai: daugiau nei agurkai – kuo žavi miestas prie Nevėžio?
- Edmundas Ganusauskas „Lietuvos Amsterdamas Nevėžio pakrantėje: kodėl šis miestas stebina net visko mačiusius?”
- Nesėdėk namuose – puikus aprašymas ir nuostabios fotografijos. Kol kas jų puslapyje Facebook>
- Kėdainių turizmo žemėlapis>
- Puikus MARŠRUTO pėsčiomis po Kėdainius žemėlapis>
- MAŽAIS ŽINGSNELIAIS PO KĖDAINIUS (žemėlapis šeimai)>