Anykščių ir Labanoro apylinkės bei Water Tour projektas

Šį Musės išbandytą vienos dienos maršrutą rekomenduoju padalinti į dvi dienas: vieną skirkite Anykščių kraštui, o kitą – Labanoro regioniniam parkui. Čia tiek nuostabių dalykų galima pamatyti ir patirti!

ANYKŠČIŲ REGIONINIO PARKO LANKYTOJŲ CENTRAS

Musė dėkinga Ventei Viteikaitei (MB „Gera gyventi“) už kvietimą leistis į šią kelionę drauge su žurnalistais, tinklaraštininkais ir Lietuvos regionų šviesuoliais. Idėja man labai patiko: keliaujame pagal iš anksto parengtą maršrutą, sutinkame įdomių vietinių žmonių, išbandome edukacijas bei įvairias patirtis, skanaujame nuostabų maistą, klausome, ką naujo regionai parengė vasaros sezonui. O paskui šias patirtinis sudedame į istorijas ir rekomendacijas jums – kad planuojant šeimos savaitgalius nepritrūktų idėjų, kur nuvažiuoti, ką pamatyti ir ką patirti. Įspūdžiais dalinuosi po pirmosios savo kelionės – gal mano patirtys įkvėps kitą šeštadienį ar sekmadienį praleisti keliaujant po Aukštaitiją. Labai tikiuosi!

Išvykstame iš Vilniaus anksti – apie 7:00, kai miestas dar tik budinasi. Anykščių regioninio parko administracijos lankytojų centrą pasiekiame prieš 9:00. Jums labai rekomeduoju padaryti taip pat – pradėti nuo šios vietos, nes galbūt čia kils mintis, ką norite pamatyti pirmiau, o gal atrasite vietų, apie kurias dar nebuvote girdėję. Žmonės, kuriems rūpi gamta, gali prisidėti prie jos saugojimo, įsigydami regioninio parko lankytojo bilietą.

Šiame lankytojų centre maloniai nustebino šiuolaikiškai ir įtraukiančiai parengta interaktyvi ekspozicija – labai rekomenduoju apsilankyti joje ir būtinai su gidu – bus kur kas įdomiau, nors šiek tiek ilgiau! Išklausius ir pamačius, kokie turtingi Anykščiai ir visas regionas, gali kilti noras užsisakyti nakvynę, nes diena taps per trumpa gausybei vietų aplankyti.

Musė rekomenduoja lankytojų centro ekspozicijai skirti bent 40 min. Man buvo labai įdomu – Anykščiuose esu ne kartą buvusi, bet patyrinėjusi ekspoziciją, supratau, kiek daug atradimų manęs dar laukia: galiu čia grįžti ir ne kartą.

Beje, gido paslaugas rekomenduojama užsiregistruoti iš anksto, tel. +370 658 30472 arba +370 658 30470, info@anyksciuparkas.lt.

PROJEKTAS „WATER TOUR”: ATNAUJINTI VANDENS MARŠRUTAI

Ačiū Rasai Petrauskienei (Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcija) ir Žydriui Mukuliui (Labanoro regioninis parkas) už Anykščių regioninio parko lankytojų centre pristatytą naują ir solidžiai įgyvendintą projektą, jungiantį Lietuvą ir Latviją: “Darnaus vandens turizmo stiprinimas Lietuvos ir Latvijos pasienio regione, įtraukiant vietos verslininkus ir bendruomenes”. Žmonių kalba jis vadinamas paprasčiau, tiesiog “Water Tour” – tai vandens ir pažintinio turizmo plėtra Biržų, Anykščių ir Gražutės regioniuose parkuose. Projekto rėmuose buvo parengti nauji vandens turizmo maršrutai ir išleisti žemėlapiai, keliaujantiems upėmis ir ežerais. Žemėlapiai ir Musei labai patiko – kompaktiški ir sumaketuoti aiškiai ir paprastai: Juose rasite:

• vandens maršrutus baidarėms ir valtims
• prieplaukos ir sustojimo vietas
• stovyklavietes ir poilsiavietes
• pažintinius takus ir lankytinus objektus

Žemėlapius (pdf) galite atsisiųsti:

• Anykščiai – Parko svetainėje: ANYKŠČIAI
• Biržai – Parko svetainėje: BIRŽAI
• Gražutė – Parko svetainėje: GRAŽUTĖ

Kuriant naujas vandens trasas, buvo atnaujintos poilsio vietos, pakrančių lieptai, sukurti informaciniai stendai, navigaciniai plūdurai ir t.t.

Šiuo projektu norima parodyti, kad saugomos teritorijos nėra tik vietos, kuriose viskas ribojama. Tai gyvos erdvės, kur galima pažinti gamtą, ilsėtis, keliauti atsakingai ir kartu prisidėti prie regionų gyvybingumo. Gamtos apsauga ir turizmas turėtų ne konkuruoti tarpusavyje, o papildyti vienas kitą. Projektas įgyvendintas atsakingai, mums telieka taip pat atsakingai nauja infrastruktūra naudotis.

Daugiau apie „Water Tour” kviečiu paskaityti: „Dėmesys vandens turizmui Lietuvoje: jis nebeturi būti necivilizuotas ir spartietiškas”.

ANYKŠČIŲ LAJŲ TAKAS, PUNTUKAS, LYNO TILTAS IR KARALIENĖS LIŪNAS

Iš regioninio parko lankytojų centro sukame Anykščių lajų tako link (Adresas: Dvaronių k. 5, 29168 Anykščių r. sav.) – mus lydi idėjos autorius, ilgus metus buvęs regionio parko direktorius Kęstutis Šerepka.

Google Maps atves į didelę automobilių aikštelę. Tuomet eikite prie Puntuko – šalia nesudėtingas pakilimas – laiptai patogūs ir neskubant įveikiami kiekvienam.

Įėjimas yra mokamas, bet tokiose vietose tai visiškai suprantama. Lajų tako kompleksas sukurtas taip solidžiai, kad belieka tik aikčioti ir vežti svečius. Prieš vykdami paskaitykite labai logiškas taisykles – žaibuos ar pūs stiprus vėjas, įeiti nepavyks, augintinius teks neštis, nes jų pėdutėms lajų takas nėra pritaikytas ir pan.

Vingiuoti taip aukštai ir bent šiek tiek pajusti Anykščių šilelio grožį iš viršaus – lenkiu galvą prieš idėjos autorių ir projekto kūrėjus. Lajų taką vainikuojantis apžvalgos bokštas leidžia iš dar aukščiau pamatyti krašto grožį. Kai lankėmės, buvo ne vienas autobusas – mačiau atvykusius iš Jonavos, Šiaulių. Vaikams įspūdis buvo dar didesnis. Kai matau tokį judrumą aplink kompleksą, nutvilko malonus jausmas – mes jau kaip kokie italai, vis daugiau keliaujame po savo kraštą. Kai yra tokios vietos, tai ir pačiam norisi skirtingais metų laikais atvažiuoti, ir svečius atsivežti. Nusileidus nuo apžvalgos bokšto, gražiai įrengtas lankytojų centras, šalia – lauko kavinukė.

Praėjus pro aikštelę, vos kelis šimtai metrų iki Lyno tilto (beje, nuo jo puikiai matosi projekto Water Tour darbai –  atnaujinta krantinė, informaciniai ženklai baidarininkams).

Nepatingėkite nueiti apie 700 m iki legendomis apipinto vieno didžiausių gėlo vandens šaltinių Lietuvoje Karalienės liūno. Liūnas dėl savo gylio ir nuolatos į paviršių trykštančio vandens net šalčiausiomis dienomis neužšąla, toje vietoje kur trykšta vanduo lieka akivaras. Liūną iš visų pusių supa miškas, todėl čia visada tylu ir ramu. Vasarą liūnas apsitraukia dumbliais; žiemos metu neužšąla, lieka akivaras. Liūnas išskirtinis ne tik dėl savo dydžio, bet ir legendų. Pasakojama, kad į liūno gelmes nugarmėjusi karalienė kartu su savo karieta, varoma obuolmušių žirgų. Kita legenda byloja, kad vaidilutė kūreno deivės Mildos aukurą ir nusiskandino, kadangi nenorėjo krikštytis.

Daugiau įdomių lankytinų objektų rasite čia. Ar žinojote Puntuko brolį arba Pavarių amenį? Ar buvote ant Vorutos piliakalnio, vieno iš didžiausių Aukštaitijoje esančių piliakalnių ant kurio XIII a. iškilo medinė pilis, kurią saugojo Vorelio ir Volupio upeliai, galbūt, kilus pavojui, galėję būti patvenkti. Ar matėte Elmės šešiakamienį ąžuolą? O kiek nuostabaus grožio atodangų! Nepašykštėta Anykščių regionui gamtos grožio.

Anykščiuose tiek daug pažintinių takų, kad čia visą vasarą galima praleisti!

Paklausiau regiono parko gidės, kur galima pavalgyti Anykščiuose, – tai ji nusišypsojo. Vietų daug ir visur skanu. Restoranas “Miške”, picerija “Juna” ir daug kitų. Makalius ištisą tekstą tam skyrė – kaip nepaminėti garsiųjų Kavarsko koldūnų!

MARIJOS TROBELĖ: SUDIE KOSTIUMAI, LABAS KALIOŠAI

Mes sukome į svečius pas Mindaugą Balčiūną ir jo šeimą, internetinėje svetainėje prisistatančia linksmu šūkiu “Sudie kostiumai, labas kaliošai”. Gal net ne visai tiksliai – mus pasitiko hobitiškos basos kojos, kurias ir pats savininkas apibūdino kaip labai laimingas, nes nebereikia kaime, skirtingai nei Vilniaus Fabijoniškėse, kankintis su batais ir laukti, kol jie “gal prasinešios…” 49 dydis – ne juokas prasinešiojimui. Mindaugo ir jo žmonos bei keturių vaikų vieta vadinasi Marijos trobelė (Ulyčios g. 1, Padvarninkų k., LT-29330 Anykščių r.). Čia šeimininkas jau mūsų vėluojančių laukė – pavėsinėje buvo priruošta skanėstų, stiprus pavasario vėjas vėsino kavą ir arbatą. Pievoje rūko griliaus-krosnelės kaminas – pas Mindaugą visa didele kompanija ir pietausime. Ir Jūs galite taip užsisakyti: pamaitins labai skaniai!

Kuomet iš Vilniaus kamščių ir kostiumų išniręs Mindaugas atvyko į kaimą prie Anykščių, reikėjo sugalvoti, kokios gi veiklos imtis. Norėjosi brandžiam tėčiui vaikus gamtoje, ne mieste auginti. Panevėžiečio ir šiaulietės pora pasirinko Padvarninkų kaimą (o gal kaimas pasirinko juos?). Ir sutapk man taip, kad pirmaisiais gyvenimo metais čia esančios obelys nepagailėjo obuolių. Ką su jais daryti – tiek sulčių išgerti neįmanoma. Mindaugo mama užsiminė apie obuolių sūrį! Per keletą metų Balčiūnai ištobulino receptūrą ir dabar tas sūris yra toks tik čia: ne per saldus, gaminamas lengvai suvalgomo ir patogaus dovanoti dydžio. Prekiaujant mugėse, plėtėsi poreikis (savų 11 obelų jau tikrai neužtenka!), asortimentą papildė naujos receptūros traškūs džiovinti obuoliukai (iš serijos „paragavęs negali sustoti“), plono popieriaus lapą primentys plėšomi vaisinukai be kruopelytės cukraus, tik pramaišiui su skirtingomis uogomis (šitie vaikų mėgstamiausi).

Kai turi prekę, kuri nėra šakotis, tenka pasukti galvą. Ir galva pasisuko taip, kad dabar Mindaugas organizuoja edukacijas – ne sūrio gaminimo, o labiau degustavimo. Būdamas teatrališku šnekoriumi ir kalbos nepritrūkstančiu pasakotoju pažindina atvykėlius su savo obuolių sūriu (beje, kur tas sūris jame, klausia užsieniečiai), kuris pasakiškai skanus su tuo ar anuo. Mindaugo vaizduotė neeilinė, todėl ir edukacijos tapo ėdukacijomis iš keturių dalių – nuo klasikos, džiazo iki hard rock‘o ir meilės sonetų. Tą patį obuolių sūrį mes valgėme su džiovintomis kriaušėmis, graikiškais riešutais, čiobreliais, čili padažiuku, dar ragavome su baltu ar pelėsiniu sūriu, bandėme su žemaitiškuoju kąstiniu. Ir kaskart aikčiojome: kartais tai desertas, kartais prabangus vieno kąsnio užkandis tarytum nuo karalių stalo.

Maistas būtų tik maistas, bet Mindaugas dar ir pakalbėti geba. Ir žmones apdalina dideliu rūpesčiu ir nuoširdumu. Gali ne visiems patikti toks plepumas ir tokia užsukta radijola, bet žmogus viską daro nuoširdžiai. Tas ir paperka. Gebėjimas laukuose susikurti gyvenimą, verslą ir dar kitus prisikviesti – čia, bičiuliai, tik kalbėjimo nepakanka.

Jau atrodė, kad pilvai sprogs nuo užkandžių, kai išmušė laikrodžiai (telefonai?) pietų metą ir Mindaugas pakvietė pas save į namus, kur mūsų laukė nuostabaus skonio sriuba, pečiuje kepta itališka duonelė ir net 6 h pečiuje čirškinta, saugiai į foliją įvyniota, kiauliena. O kai atrodė, kad nebepakelsime pilvų, Mindaugas suko vaisinukų lakštus į ledų vafliuko formas ir krovė ten grietinėlę…Na, šitą dalį Musė jau praleido.

Išeidami dar visi gavome glėbius dovanų. Jei norite patirti ėdukacijos malonumą arba susikurti kramteikslą (valgomą paveikslą, vaikams turėtų patikti), susisiekite su Mindaugu tel. +37068787826 arba krosnis@marijostrobele.lt).

DANGAUS ŠVIESULIŲ STEBYKLA IR ISTORIKO JONO VAIŠKŪNO PASKAITA

Laimei, kad iki kitos stotelės teko pavažiuoti: po tiek maisto norėjosi popietinės ramybės. Labanoro regioninio parko lankymą atidėjome kitam kartui – sukome vieškeliais  ir visokiais vingiuotais keliukais iki dangaus šviesulių stebyklos Kulionių kaime, kur mūsų laukė Jono Vaiškūno paskaita apie lietuviškus zodiako ženklus ir žmogaus santykį su visata, metų laikų ir kasdienybės ryšius senaisiais laikais (tiesą sakant, ne kas ir dabar pasikeitę būtų, jei gyventume gamtoje, ne miesto dulkėse).

Atvykome iki įspūdingos etnografinės sodybos – įkurta nuostabioje gamtos oazėje, ant kalvos, su pavydėtinu vaizdu į ežerą ir Molėtų observatoriją (taip ir neteko ten būti, nors vyras būdamas studentas ten nemažai laiko yra praleidęs – juk astrofizikas). 1996 metais šalia sodybos buvo įrengta Senovinė dangaus šviesulių stebykla – šventvietė. Rato iš dešimties medinių šventyklos stulpų su kalendoriniais ženklais viduryje įrengtas akmeninis Saulės-ugnies aukuras. Stulpai žymi šešias pasaulio šalis ir Saulės tekėjimo bei laidos azimutus svarbiausių kalendorinių švenčių dienomis. Nuo 1997-tų metų paskutinį balandžio savaitgalį čia kasmet švenčiama senovinė lietuvių pirmosios žalumos šventė – Jorė. Senosios dangaus šviesulių stebyklos buvo skirtos ne tik dangaus šviesulių stebėjimams, tačiau ir tradicinėms tikybinėms apeigoms.

Mus pasitiko Jonas Vaiškūnas, Lietuvos etnoastronomas, fizikas, muziejininkas, Etninės kultūros globos tarybos narys, Aukštaitijos etninės kultūros globos tarybos pirmininkas, tautinio žinių ir gyvenimo būdo interneto portalo Alkas.lt įkūrėjas ir vyriausias redaktorius. Prigimtinio baltų tikėjimo bendruomenės „Romuva“ vaidila.

Jonas papasakojo apie Nacionalinio Baltarusijos meno muziejaus filialo Liaudies meno muziejuje Raubičiuose saugomą unikalų radinį – viduramžių apeiginį kaušą su išpaišytais savitais ženklais, kurio dėka tyrinėtojams tapo įmanoma rekonstruoti senovės lietuvių Zodiaką. Šiam atradimui Jonas Vaiškūnas skyrė daug dėmesio. Remdamasis tyrimais ir turima medžiaga, 2012 m. jis išleido knygą „Skaitant dangaus ženklus. Lietuviško Zodiako pėdsakais“.

Mums pasisekė – gerb. Jonas yra fantastiškas pasakotojas. Galiu pasakyti tik tiek, kad galėčiau jo klausyti ir klausyti – gebėti faktų ir tyrimų raizgalynę sudėti į logišką ir rišlų pasakojimą, kuris dar ir įtraukia, įtikina, užkuria smalsumą, – ne kiekvienam duota dovana. Labai rekomenduoju užsisakyti Jono laiką ir pasinerti į nesibaigiančius pasakojimus.

Man tai buvo įdomiausia ir gražiausia dienos dalis. Šalia degančio aukuro, nuostabioje vietoje, lengvai vakarėjant.

LABANORO REGIONINIS PARKAS

Toliau kelias mus vedė gražiais Labanoro girios keliukais iki Aiseto ežero – turėjome išbandyti naująjį keltą per ežerą, ilgiausią Lietuvoje. Važiuoti reiktų į Paeisietę II. Tiesą sakant, priėjimas iki kelto vietos pasirodė netradicinis – žingsniuoti tenka per privačias, žmonių išpuoselėtas valdas. Yra susitarimas, kad, jei nekuri laužų, nemėtai šiukšlių, o ramiai pats sau vienas ar su savo dviratuku nukeliauji iki kelto, gali netrukdomas persikelti. Žodžiu, elkis pagarbiai, ir niekas neuždraus pasinaudoti žmonių nupjautomis pievelėmis asmeninėse teritorijose.

Persikėlimas buvo gana nuotaikingas. Įlipi (reiktų turėti pirštines) ir tiesiog trauki grandinę, kuri traukia keltą. Jėgos tikrai reikia. Kadangi tai gana ilga atkarpa, o mūsų atvykimo dieną buvo nemenkas vėjas, po vandeniu esantis lynas susipainiojo mums pasiekus ežero vidurį…Laikas spaudė, eksperimentams jau neturėjome nė minutės – lengviau buvo grįžti. Tragiško nieko nebūtų nutikę, bet nenumatytais atvejais verta turėti veikiantį telefoną ir prisiminti Anykščių regioninio parko numeriuką arba tiesiog 112. Juk gali ir nepavykti to lyno išpainioti. Kol kas jokių incidentų nėra buvę. Linkiu, kad ir nebūtų!

Tai dar vienas objektas atsiradęs projekto „Water Tour” dėka. Mus lydėjęs projekto koordinatorius Žydrius Mukulys paminėjo, kad keltas jungs ne tik du Aiseto krantus, bet ir dvi savivaldybes – Švenčionių ir Molėtų. Taip buvo praplėsti dviračių ir pėsčiųjų maršrutai (žr. trasa Labanoras-Kulionys).

Labanoro regioniniame parke esame su vyru atradę labai gražią vietą – Pakretuonės vandens malūną. Pasitikrinkite, ar ten vis dar galima nuvykti – jei taip, tikrai verta.

VAKARIENĖ LABANORE

Mes sukame Labanoro miestelio link. Esame su šeima ne kartą buvę čia veikiančiame restorane „Labanoras“. Buvome vaišinami ir visaip lepinami – vien dėl tokio maisto (beje, pradėjome nuo sraigių – tonas aukšta nata užduotas!) verta čia iš bet kokios Lietuvos vietos atvažiuoti. Labai skanu, labai jauku, – tiesiog nepamirštama! Ačiū organizatoriams ir vietos savininkams už tokią nepamirštamą puotą!

Rytų Aukštaitijos virtuvė garsi savo paprastumu. Ruginė duona – vienas iš seniausių ir pagrindinių maisto produktų Rytų Aukštaitijoje, valgomas kasdien pusryčiams, pietums ir vakarienei. Yra dvi tradicinės duonos rūšys – paprasta rauginta ir plikyta. Rauginta duona kepama nuo seniausių laikų, o plikyta duona kepama tik nuo XX a. pradžios.

Bulvės laikomos antrąja duona ir valgomos ištisus metus. Populiariausi bulvių patiekalai yra cepelinai, vėdarai, bulviniai blynai. Pieno produktai buvo populiarūs nuo senovės. Labiausiai paplitęs yra lietuviškas baltas sūris, šviežias ar džiovintas, rūgštus, saldus ar paskanintas kmynais. Labiausiai vartojama mėsa visada buvo kiauliena – šviežia, sūdyta ar rūkyta. Ypač mėgstamos įvairiausios rūkytos dešros. Populiari ir aviena, jautiena, veršiena, elniena, briediena, šerniena, kiškiena ir paukštiena. Seniausi tradiciniai gėrimai yra midus (gaminamas naudojant natūralų medų), gira ir alus. Mėgstamas ir obuolių bei uogų vynas. Rytų Aukštaitija garsi įvairiais blynais.

LABANORO DŪDMAIŠIS

Laikas spaudė, bet tokio patyrimo nebuvo galima atidėti. Po vakarienės visi susirinkome Labanoro bažnyčioje, – nors buvo vėlu, bet mūsų laukė nepakartojama dovana.

Nustebino mus lydėjęs Žydrius Mukulys, bažnyčioje papasakojęs apie Labanoro dūdmaišius ir pagrojęs kelis kūrinius, kurie nuostabiai iliustravo pasakojimus. Ar buvote kada girdėję apie tuos dūdmaišius Labanore?

Tai Lietuvos ir Gudijos teritorijoje paplitęs dūdmaišio tipas, todėl jį drasiai galima vadinti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dūdmaišiu. Dūdmaišių tradicija, tikėtina, buvo paplitusi visoje Lietuvoje, bet ilgiausiai gyvavo Labanoro girios teritorijoje, nuo ko ir liko toks instrumento pavadinimas, tačiau jis vadintas ir kitokiais vardais: dudaraginė, murenka, kulinė dūda, Alvito/Vilniaus/Labanoro dūda ir kt. Tradiciškai instrumentas yra D arba G tonacijos su 1-3 burdoninėmis ir viena melodine birbyne.

Klausytis pasakojimo ir dūdmaišio skambesio medinės Labanoro bažnyčios skliautuose buvo tikras malonumas ir nuostabi dovana dienos pabaigai. Tai, kad dūdmaišiai anksčiau atliko dabartinio vargono funkcijas, nežinojau. Vargonai dūdmaišius išstūmė ir liko šis instrumentas varguomenės linksmintoju. Dabar vis mažiau žmonių moka groti – jei kiltų noras, Žydrius mielai priims mokinius. Jis žino tiek paslapčių, kad mokymosi kelias taptų gerokai trumpesnis. O skamba dūdmaišis ypatingai.

Vilnių pasiekėme apie 21 val. Įspūdžių tiek, kad jau kuriu planus, kaip su šeima pakartoti maršrutą ir kaip dar jį papildyti. Tad laukite tęsinio.

Lietuva nuostabi. Nuostabūs regionų žmonės. Tad linkiu keliauti, dalintis ir pasidžiaugti.