Vienas seniausių Lietuvos miestų: Kėdainiai

Spontaniškai į galvą atėjusi mintis vieną Joninių savaitgalio dieną tiesiog sėsti į automobilį ir nulėkti iki Kėdainių pasiteisino su kaupu. Važiuodami paskaitėme šiek tiek miesto istorijos faktų, o tada tiesiog slampinėjome dairydamiesi be jokio konkretaus plano ar tikslo. Kadangi tvoskė 36 laipsnių karštis, tokių nukvakėlių turistų mieste daugiau nesutikome nei vieno: pravažiuodavo ant dviračio vienas kitas kėdainietis, ištuštėjusio Senamiesčio gatvelėse fotografavosi tik ką mokyklą baigusios trumpais sijonukais, smailiais aukštakulniais ir plačiabrylėmis skrybėlėmis išsipuošusios mergaičiukės, sukiojosi išvakarėse gerai šventusios flegmatiškos vietinių porelės; medinė Šv.Juozapo bažnyčia ir ta pamaldų metu buvo apytuštė, nors ten tvyrojo maloni vėsa ir norėjosi pabūti ilgiau. Dar sutikome du berniukus , ko gero, atvežtus pas močiutes vasarai ir gavusių po 10 eur, nes mūsų keliai vis kirtosi ir vis kavinėse. Abu buvo kokių dešimties-dvylikos metų. Tokie dar neapsiplunksnavę kietuoliai. Juos įsidėmėjome, nes prasilenkėme kelis kartus, – tokie maži tie Kėdainiai. Nors parašyti norisi rekomendacinį tekstą, po kurio miestelį Jūs visi tiesiog užplūstumėte, bet pradėsiu ne tokia linksma gaida: net pats miesto turizmo centras tuo “vietinio turizmo” faktu menkai tiki, arba tiksliau, netiki visiškai. Buvo smalsu pažiūrėti jų darbo laiką: dažnas dalykas keliaujant po Lietuvą rasti po keliom spynom užrakintas turizmo skatinimo vietas. Šis kartas nebuvo išimtimi, todėl tik sukėlė liūdną šypseną. O juk galėtų viskas būti kitaip: nežinau, kiek tai lemtų lietuvaičių keliavimą po savo šalį, bet pabandyti pasitikti šeštadienio-sekmadienio atvykėlius atvertomis durimis ir šypsenomis, manau, tikrai verta. Tikiu, kad būtume radę kokį naudingą lankstinuką ir kažkur dar užsukę pakeliui, apie ką nežinojome…

Na, tiek to. Valstybininkų mąstymo taip greit nepakeisi, nors yra vietų Lietuvoje, kur puikiausiai sugebama išnaudoti visokiausias gudrybes viliojant vietinius keliautojus. Leisti vasaras Lietuvoje yra fantastiškas dalykas: turime gamtą, ežerus, upes, pagaliau, jūrą ir Kuršių neriją, vyksta daugybė švenčių, renginių, festivalių, koncertų, lauko kavinukės laukia ne menkiau išsipuošusios nei kokioje Bavarijoje…Kelis metus iš eilės vasaromis liekame čia ir prisigalvojame, kaip savaitgalį paversti…savaite. Pabandykite kažkur nukeliauti, nors ir visai netoli, ir pirmadienį kolegoms sakysite, kad, atrodo, jog savaitę nebuvote darbe. O rugsėjį-spalį arba sausį-vasarį kažkur išlėkiame toliau ir taip pratęsiame vasarą…Kai Lietuvoje pradeda nemaloniai kandžiotis pirmieji šalčiai, Portugalija, Sicilija, Malta, Ispanija, Italija būna geriausias sprendimas: ištuštėję paplūdimiai ir viešbučiai, gerokai nukritusios kainos, ramesni ir paslaugesni vietiniai žmonės, be to, nereikia stumdytis prie garsiųjų ir lankomiausių objektų, o saulė tokia pat maloni kaip vasarą, – mums atvykus iš lietumi ir tamsa apsigaubusio krašto nieko negali būti geriau.

Kėdainiai – miestas Vidurio Lietuvoje, vos 51 km nutolęs nuo Kauno. Miesto senamiestis yra įtrauktas į kultūros paveldo registrą kaip urbanistikos paminklas. XIXa. žydams pradėjus agurkų verslą, šitas šlovės šleifas vis dar velkasi – visur, kur skaitai, paminima šiais laikais švenčiama agurkų šventė. Laimei, apie pilietį, kuris su ja susijęs, nutylima. Nors kėdainiečiai, ko gero, džiaugiasi dėl čia esančios ne vienos įmonės ir įsisukusio verslo: čia ir “Vikonda”, ir “Daumantai LT”, ir “Lifosa”, ir “Vikeda” (Dadu ledai) ir t.t. Tačiau Kėdainius garsina išlikęs Senamiestis, bent jau galėtų garsinti.

Kada į Kėdainius atsikraustė pirmi gyventojai, nėra žinoma, tačiau, kad jų čia būta, patvirtina vis aptinkami akmens amžiaus dirbiniai. Rašytiniuose šaltiniuose Kėdainiai pirmą kartą paminėti 1372 m. Pasak legendos, Kėdainių pavadinimas yra kilęs iš turtingo pirklio Keidangeno, atvykusio iš Kuršo ir įkūrusio nedidelį žvejų kaimelį, vardo. Archeologiniai kasinėjimai paliudijo, kad Kėdainiai išaugo iš nedidelės žvejų ir žemdirbių gyvenvietės, kuri XIV a. pradžioje jau buvo įsikūrusi dešiniajame Nevėžio krante. To kaimelio šiaurėje augo didžiulė giria, kurioje būta pagonių šventyklos. Ją kryžiuočiai sunaikinę, o jos vietoje 1403 m. pastatę mūrinę bažnyčią. Spėjama, kad pirmasis miesto savininkas Radvila Astikaitis apie XV a. vidurį ant stataus ir vaizdingo kairiojo Nevėžio kranto pastatė dvarą. Žemiau dvaro kūrėsi miestas (kurį XV a. mini Janas Dlugošas), per kurį nuo XV a. vidurio ėjo prekybos vieškeliai iš Vilniaus į tuo laiku svarbų Žemaitijos centrą Raseinius ir iš Kauno į Rygą ir Šiaulius. Šio vieškelio pašonėje, netoli Smilgos upelio žiočių, atsirado turgaus aikštė, dabar vadinama Senąja rinka. 1520 m. jau buvo 145 gyvenamieji namai ir apie 1160 gyventojų, vykdavo turgūs ir buvo renkami turgaus mokesčiai. Daugiau miesto istorijos galite paskaityti čia. Skaitant supranti, iš kur tas miestelio grožis, tas margumas ir žmonių verslumas. Kėdainiai buvo aktyvūs ir pastebimi: nuo 1574 m. Kėdainiuose vykdavo visuotiniai Žemaičių bajorų seimeliai, o 1590 m. balandžio 15 d. karalius Zigmantas Vaza Kėdainiams suteikė Magdeburgo teises, o kartu ir teisę rengti šeštadieninius turgus, tris metines muges, miestiečiams statyti parduotuves ir laikyti pavyzdines svarstykles, ilgio bei saiko matus. Valdant Lietuvos didiesiems etmonams ir Vilniaus vaivadoms – Kristupui Radvilai ir jo sūnui Jonušui (1612-1655) – miestas išgyveno ūkinį ir kultūrinį pakilimą. XVII a. pirmoje pusėje Kėdainiuose veikė 10 amatininkų cechų, kuriems priklausė apie 300 amatininkų. Mieste veikė siuvėjų, puodžių, odminių, kalvių, audėjų, batsiuvių, dailidžių, gyvulių skerdikų cechai ir pirklių brolijos.

Įsukę į Kėdainius, pravažiavę jų areną, tiesiog sekėme nuorodas, vedančias į senamiestį. Automobilį palikome apytuštėje Senosios Rinkos aikštėje. Dešinėje Nevėžio pusėje pradėjus kurtis miesto tipo gyvenvietei, atsirado ir turgaus aikštė. Kol nebuvo Nevėžio tilto, pavasarį ir rudenį, pakilus vandens lygiui, ne visada buvo galima pervažiuoti per brastą. Žmonės, atvažiavę į turgų, sustodavo dešinėje upės pusėje ir čia parduodavo savo produktus. Gyvenvietei augant, aikštės pakraščiuose pradėjo kurtis sodybos, krautuvės, karčiamos, užeigos namai. Taip atsirado aikštė, kuriai kaip seniausiai Kėdainių turgavietei prigijo Senosios rinkos vardas. XVII a. į Kėdainius pradėjo keltis žydai. Jiems gyventi buvo paskirta Senosios rinkos teritorija. Palaipsniui ši miesto dalis perėjo į žydų rankas ir nuo XVII a. antrosios pusės Senoji rinka pradėta vadinti Žydų rinka. Senosios rinkos aikštėje yra dviejų sinagogų kompleksas. Viena jų – XVII a. pabaigą menanti halinė vasarinė sinagoga (1784 m. po gaisro perstatyta). Ji yra viena iš dviejų baroko stiliaus sinagogų Lietuvoje. Šioje sinagogoje studijavo žymus žydų mąstytojas Gaonas Elijahu. Kita XIX a. pradžioje pastatyta „mažoji“ sinagoga atliko ir mokymo funkcijas. Nuo 2002 m. rugpjūčio 16 d. joje duris atvėrė Daugiakultūris centras, organizuojantis parodas, klasikinės muzikos koncertus, džiazo vakarus, konferencijas, seminarus, vykdantis edukacinę veiklą.

Kadangi po kelionės buvome kiek išalkę, o ir karščiui plieskiant, siaubingai norėjosi gerti, užsukome į kavinukę-blyninę savotišku pavadinimu “Nu, blin”. Be mūsų ten sėdėjo mano jau minėti berniukai: kirto blynus ir ledus. Išsirinkti lengva nebuvo: meniu įtraukė, taip lengvai nuo tokių aprašymų neatsitrauksi. Ar Jums būtų lengva sugalvoti, ką valgyti, kai patieklų pavadinimai tokie: “Seimo tinginiai”, “Kelionė į Briuselį”, “Europinė parama” (keli salotų lapai su pomidoriukais), “Aš tikrai myliu Lietuvą”, “Dosnios priemokos”, “Politinė aklavietė” ir pan. Išsirinkę “Sustiprintą kontrolę” (blyneliai su daržovėmis, priminė kinietišką patiekalą) ir “Kėdainiečio kasdienybę” (bulviniai blynai su mėsa), svarstėme, kaip miestelis sugebėjo išlikti tokiu nepaliestu, lyginant su kitais Lietuvos miestais: nesubomborduotu per karą, taip nesunaikintu per sovietinį istorijos laikotarpį…Taip plepėjome ir užkandžiavome. Maistas nebuvo kažkuo ypatingas, gal kokie 8 iš 10. Alkaniems tikrai tiks. Išėję iš “geros nuotaikos” blyninės (taip jie save pristato), sukinėjomės Senamiestyje. Kadangi apie daugelį garsesnių pastatų informaciją rasite čia, pasidalinsiu savo nuotraukomis ir taip viliosiu Jus nuvykti į Kėdainius (nors to manęs nieko neprašė, bet juk aš tikrai myliu Lietuvą).

Vaikštinėjant galite vis stabtelti prie gatvių pabaigose esančių Senamiesčio žemėlapių, – žinosite, kur dar verta pasukti. Nesitikėkite, kad senasis miestas bus toks didelis, kaip Vilniaus, bet turėtų patikti: neskubėkite, dairykitės, mėgaukitės. Labai norisi tikėti, kad kada nors, kai turizmo centrai įsileis jaunus žmones, draugančius su technologijomis, prie kiekvieno pastato atsiras QR kodukai su visa informacija ir nereiks blaškytis po skirtingus interneto puslapius, ieškant įdomesnių faktų.

Pasisukus nuo pagrindinių aikščių, galima rasti tokių vietelių. Akmenimis grįsta, kai kur apleista, kai kur kėdainiečiai įkūrę meno galerijas ar jaukius savo kasdienybės kiemelius. Neįmanoma nesistebėti.

Išmaniai apdengtos restauruojamų objektų tvoros, – prie jų neišvengiamai pastovime ilgiau ir taip pamatome kitokius Kėdainius, dar mūsų močiučių laikų…

Puiki mintis, jau ne kartą Lietuvoje matyta, bet šiam pastatui Kėdainiuose fantastiškai tinkanti. Mačiau panašiai ir Trakuose, bet ten kai kurie vietiniai tokia puošyba kažkodėl nėra labai patenkinti.

Vaikštinėdami po Kėdainius tikrai pastebėsite Evangelikų liuteronų bažnyčia (XVII a.), Karmelitų vienuolyną, Šviesiosios gimnazijos pastatą, Kristaus atsimainymo cerkvę, neišvengiamai kirsite Knypavos rinkos aikštę, o atpažinsite ją iš mažo fontanėlio centre. Įdomus faktas apie šią nedidukę aikštę: 1648 – 1652 m. kunigaikštis Jonušas Radvila pietiniame aikštės šone savo žmonai pastatė medinę stačiatikių cerkvę ir vienuolyną. Vienuolynas neišliko, o stačiatikių cerkvė šiuo metu saugoma Lietuvos liaudies buities muziejuje Rumšiškėse. Vienas netikėčiausių objektų man buvo jau kiek toliau nuo Senamiesčio esantis objektas miesto parko pakraštyje (S. Dariaus ir S. Girėno g.5; važiuoti traukinių stoties link, kirsti bėgius ir palikti automobilį visai šalia) – tai minaretas. Jį apie 1880 m. pastatė rusų generolas E. Totlebenas. Sklido gandai, kad grafas turėjo turkę meilužę, kurios garbei Kėdainių parke ir pastatė minaretą. Labiau tikėtina versija : statinys buvo pastatytas kaip parko dekoracija ir sėkmingoms kovoms su turkais atminti. Minareto aukštis – 27, 56 metrai. Ant pietinio pagrindo fasado pritvirtintose dvejuose marmurinėse lentose arabiškai užrašyta: „Ypač šiuos rūmus, pavergiančius žavumu ir panašius į rojaus, pastatė jo didybė sultonas Mechmedas. Jis papuošė šiuos didingus rūmus, kad net dangus niekad gražesnių ir puikesnių neregėjo”. Važiavimą minareto link pasirinkome jau pačiai miesto apžvalgos pabaigai.

Jei beslampinėdami po senąją miesto dalį užsimanyste kavos ir deserto (kaip mums nutiko), dailių vietų tikrai rasite nemažai (kas maloniai nustebino), bet mes pasirinkome uždarą ir jaukų Grėjaus namo kiemą, kurio istorija irgi siekia XVIIa. Labai rekomenduojame šią vietą dėl puikaus aptarnavimo ir didžiausiam Europos didmiesčiui gėdos nedarančiam užsakymų pateikimui: su espreso kavos puodeliu gavome dailią stiklinę vandens ir…gražų palinkėjimą, išmoningai įpakuotą ir padėtą lėkštutėje, o ledų porcija buvo nuodėmingai didelė ir skani, pateikta idealiai tinkančios formos indelyje – valgyti buvo tikras malonumas. Uždaroje erdvėje tarp gėlių jautėmės kaip kokiame Paryžiuje: staliukai, kėdės, muzika, aplinka – viskas buvo labai subtilu ir skubėti visai nesinorėjo. Kurį laiką buvome tik dviese, kol galiausia prisijungė mūsų pažįstami vaikinukai, užsisakę šaltos kavos…Jiems atnešti kavos bokalai buvo įspūdingi! O tada dar užsuko būrelis jaunų žmonių, smagių, bet ramių, atrodo, kad buvo pas tėvus sugrįžę Joninėms…

Nesu didelė šios kavos gerbėja, bet sunku buvo prie ko prikibti. Čia tikrai dar grįšime.

Atrodo, užsipliurpiau. Jei šis mano rašinėlis primins Jums apie gražias vietas, kurias dažnai pamirštame ir Jūs nuspręsite jas naujai atrasti, parodyti savo vaikams, man bus gera žinoti, kad kelios savaitgalio valandos tam skirtos nepraėjo veltui. Sėdėdama prie upės namie ant lieptelio, audžiu mintį, kad reikia rytoj kažkur ir vėl nuvykti. Gal tai bus…Lentvaris?