Ir vėl dviračiais: šįkart – Norvegija

Nuo pat ryto saulė ritinėjosi dangumi, nei vieno debesėlio – ir taip visą dieną. Beveik kaip vasara, bet… šilčiau apsirengti vis tiek reikia.

Mynėme neskubėdami, nes keli dideli kalnai mums metė iššūkį, o ir paganyt akis buvo kur – trys dideli kriokliai pakeliui: Mørkhølsfossen, Fossen bratte ir Steinsdalsfossen. Paskutinysis – įspūdingiausias, nes galima takeliu palįst po kriokliu.

Įveikę 76 km, pasiekėme kempingą. Ogi žiūrim, kad jau 23 val., nors lauke dar visai šviesu…Keistas jausmas.

Kol pasistatėme palapines, pasiruošėme vakarienę ir pavalgėme jau buvo 1 val. nakties. Daugiau nieko nereikėjo – tik poilsio.

Ryte pabudino keisti garsai, iškišam galvas iš palapinės, – ogi, šalia kempingo pakrantės prisišvartavo milžiniškas kruizinis laivas!

Saulė šviečia, šildo. Šiandien niekur neskubame – atėjo laikas dirbti. Taip taip: keliaujame ir dirbame vienu metu. Labai smagu, jog mūsų abiejų darbovietės leido dirbti nuotoliu iš užsienio. Darbo dienomis numintų kilometrų skaičius bus mažesnis.

Vakare palydėjome išplaukiantį keltą ir patys pajudėjome pirmyn. Numatytas atstumas vos 20km, bet labai labai daug stataus sukilimo – apie 10 km stūmėme dviračius.

Pakeliui susidūrėme su keliomis nenumatytomis kliūtimis: viena nedidelė dviračių tako atkarpa buvo uždaryta, todėl teko važiuoti ankštu tuneliu, kaip žirniams ankštyje. Bet vairuotojai supratingi, vilkosi iš paskos (vėliau vietiniai sakė, kad gerai padarėme pasirinkę tunelį).

Per keturias valandas mynimo ir stūmimo serpantinais, užkopėme į viršų. O ten – Voringfossen krioklys! Milžiniško aukščio ir nuostabaus grožio, net akys sunkiai aprėpia viską. Pasivaikščiojome, pasigrožėjome, ir sėdę ant dviračių už kelių km pasiekėme kempingą. Kol viską išsipakavome, pasistatėme, nusiprausėme – jau ir vidurnaktis.

6 dienos maršrutas

Naktis 800 metrų aukštyje – jautėsi, kad oras žymiai šaltesnis, bet mūsų miegmaišiai šilti, tad puikiai išmiegojom. Ryte maloniai saulutė pabudino, papusryčiavome, susidėjome daiktus ir išėjome dirbti į kempinge esantį poilsio kambarį. Kitų žmonių nebuvo, todėl ramiai, niekieno netrukdomi galėjom darbuotis.

Vakare vėl ant dviračių, skubėjome kuo greičiau išvažiuoti, nes artinosi lietus. Kelias nelengvas – vėl į kalną. Po 15 km kopimo aukštyn, pakilome į 1250 m aukštį ir pagaliau pasiekėm Hardangervidda plynaukštę. Vaizdai aplink pasikeitė iš esmės – kalnai sumažėjo, fjordus pakeitė ežerai, atsivėrė toliai. Negalėjome atitraukt akių nuo įstabaus peizažo. Lietus „užkliuvo” už kalno ir nebelipo mums ant kulnų.

Šiame aukštyje palapinėje miegoti jau nebedrįsome, todėl apsistojome nedideliame atokiame keliautojų namelyje – gavome lovas barako tipo kambaryje, kuriame šeimininkavome visiškai vieni.

Viso numinta 35 km ir sukilta 640 m. Visas 7 dienos maršrutas.

Minkštai ir šiltai lovose išsimiegoję, skubėjome į darbus. Tokioje atokioje vietoje nėra jokio telefono ryšio, ir, aišku, mobilaus interneto. Tačiau registratūros/restorano pastate yra wi-fi – įsikūrėme poilsio kambaryje, kur niekieno netrukdomi galėjom darbuotis visą dieną.

Turimas maistas eina į pabaigą, nes jau trečia diena nėra jokios maisto parduotuvės pakeliui. Todėl vakarop prieš išvažiuojant pasistiprinome restoranėlyje. Bevalgant užklydo pirmas mūsų sutiktas keliautojas šveicaras, kuris irgi juda šiaurės link, tik kitu maršrutu. Palinkėjome vienas kitam sėkmės (gal dar susikirs mūsų keliai) ir išvažiavome.

Arktinis šaltas stiprus vėjas pūtė į nugarą, kelias lygus, be sukilimų, todėl „skridom” kartu su vėju. Pasiekę Haugastol miestelį išsukom iš asfaltuoto kelio, į tik dviračiams skirtą žvyro taką ir pradėjome tolti nuo civilizacijos. Tai yra vienas įspūdingiausių dviračių maršrutų Norvegijoje – Rallarvegen kelias, besidriekiantis palei geležinkelio liniją, vingiuojantis tarp kunkuliuojančių kalnų upių ir upelių. Važiavome ir gėrėjomės visa gamtos didybe – nieko aplink nėra, tik mes ir ji – atšiauri, nenuspėjama, bei nuostabi. Su kiekvienu kilometru, vis daugiau sniego aplinkui – vis šalčiau ir atšiauriau. Pagaliau tolumoje išvydome raudoną namuką – tai mūsų nakvynės vieta. Šiąnakt tik mes vieni jame šeimininkausime, net savininkų nėra. Atsirakinome trobelę – viduje visiška autentika – tikras kalnų namukas. Įsijungėme vandenį, šildymą, pasikūrėme židinį, pasigaminome vakarienę (šeimininkas buvo sakęs, kad yra palikęs visokių kruopų, makaronų ir pan, kuriuos galime drąsiai vartoti – ačiū jam, sočiai pavalgėme). Trobelė įšilo, o mes pagaliau ištiesėme kojas poilsiui ir per langą gėrėjomės nuostabiais vaizdais. Tokio susiliejimo su gamta ir tikėjausi važiuodama čia.

Numinta 35 km, sukilimo 435 m. 8 dienos maršrutas.

Ryte termometras už lango rodo 8 laipsnius šilumos.

Virš namelio saulė bando lįsti, bet tolėliau už poros kilometrų esantis Finse miestelis paskendęs tamsiai pilkuose debesyse, matome ir vėl, kaip atslenka lietus. Pasirinkimo neturim. Sutvarkome, užrakiname namelį ir pajudame link Finse į tą pilkumą. Vėjas šiandien labai stiprus, ir dar tas lietus į nosį. Bet greit pasiekiame miestuką. Toliau minti nebegalime – sniego per daug, nepravažiuojama, takas uždarytas.

Beje, vakare čia pradės snigti ir per naktį bei sekmadienio dieną prisnigs virš 20 cm sniego. Abu faktus jau žinojome iš vakaro, todėl nusipirkome bilietus, kad pavažiuotume vieną stotelę traukiniu – tą atkarpą, kuri uždaryta.

Palaukiame, traukinys jau čia pat. Atsidaro traukinio durys ir išlipa mergina su daiktais apkrautu dviračiu, apsirengusi ploną megztuką bei šortus. Mes šokame į traukinį. Mergina pamačiusi mus matyt suabejojo savo sprendimu ir šaukia mums „Ar aš gerai padariau, kad čia išlipau?” Mes atsakom „Ne!”. Durys užsidaro. Matome, kad mergina vėl įlipo tik į kitą vagoną: išgelbėjome vagšelę – o tai būtų stūmusis per sniegynus.

Konduktorius patikrina mūsų bilietus ir paklausia, ar mes tikrai tik vieną stotelę važiuosim – nuo ten kelias jau atidarytas, bet oras atšiaurus kaip ir Finse. Hmm, mąstome, bet mes jau pripratome prie tokių sąlygų, galime minti, ne problema.

Atvykstame į stotelę, konduktorius dar klusteli, ar mes tikrai apsisprendėm. Mes abejodami, bet išlipame. Konduktorius irgi iš paskos – sako, pasistiebkite (stotis uždara ir tik aukščiau keli langeliai yra), pažiūrėkite, koks oras – ar tikrai čia liekate? Mes pamatę tą darganą orą ir vėjo gūsius, visgi per akimirką nusprendžiame – grįžtame atgal į traukinį ir važiuojame dar vieną stotelę. O kaip su bilietais – klausiam. Nesijaudinkit, tiesiog važiuokit – sako jis.

Pasiekiame Myrdal miestuką. Jame išlipa ir anksčiau minėta mergina. Oras žymiai geresnis ir šiltesnis. Takas leidžiasi stačiais serpantinais žemyn. Vaizdai kaip iš pasakos – visur aplinkui kriokliai, krentantys iš milžiniško aukščio. Viskuo gėrėdamiesi, leidžiamės 20 km žemyn – praktiškai nemindami nuriedame iki Flam miestelio. Oras puikus, saulė šviečia, vakaras ilgas – nusprendžiam laivu pasiplaukioti po Nærøyfjord fjordą (įtrauktas į UNESCO). Vaizdai pasakiški, jais gėrėtis netrukdo net retkarčiais subjūrantis oras.

Po poros valandų, grįžtame prie dviračių. Orų prognozė labai bloga – naktį štorminiai vėjo gūsiai ir labai stiprus lietus. Netgi perspėjimai apie vietomis galimus potvynius ir purvo nuošliaužas. Mums pasiseka – randame namuką kur apsistot, tad nereiks drebėt palapinėje.

9 dienos maršrutas.

Sekmadienis. Flam’e oras prastas – vėjo gūsiai labai stiprūs, verčiantys iš kojų. Kas kelias minutes – tai lietus lyja, tai saulės spindulys išlenda. Bet minti tolyn neišeis, dviratį vėjas mėto į šonus, sunku išsilaikyt, pavojinga. Ilgai svarstome, ką daryt – tiek daug visko norisi aplankyti. Nusprendžiame, jog nieko nebus, reikia persikelti į kitą fjordo krantą – Leikanger. Tačiau atėjus į stotį, mums sako, jog visi kelto bilietai parduoti, galit plaukti kitą dieną. Dar turime vilties, jog parduos tiesiai kelte – kito kelio ir pasirinkimo neturime.

Nerimastingai pralaukiame porą valandų. Atplaukus laivui, kapitonas mus patikina, jog bilietus galime įsigyti tiesiai laive ir vietos tikrai atsiras.

Kiek matėme, visi laivai čia, fjorduose elektriniai – įsitaisėme minkštose kėdėse ir po valandėlės – mes jau kitam krante (laivo greitis buvo apie 50km/h).

Oras ten ne ką geresnis. Apsirengiame lietaus aprangą ir pirmyn – 13 km palei fjordą. Turėtų būti labai gražus vaizdas, bet šiandien viskas paskendę rūke. Privažiuojame dar vieną keltą – šis nemokamas dviratininkams! O kitame krante – Dragsvik miestuke – jau ir mūsų kempingas: vėl nakvosime namuke (perdaug drėgmės visur) su puikiu vaizdu, ant fjordo kranto.

Keista diena, beveik nieko nenumynėme, tik planavome, lūkuriavome ir plaukėme.

10 dienos maršrutas.

Darbo savaitės pradžia ‐ niekur neskubame. Šeimininkas nevaro, leidžia pabūti namuke iki vakaro. Pabaigę darbus pajudame – kelias driekiasi palei fjordą, garuojantį nuo drėgmės ir mįslingai debesimis apsigaubusius kalnus.

Vakare ramu, jokių mašinų ar žmonių. Besigrožėdami, net nepastebime, kaip pasiekiame šiandienos sunkiausią atkarpą: serpantinu reikia pakilti 700 m aukštyn. Kas stūmėsi, kas mynė – minti buvo įmanoma tik todėl, kad mašinų nebuvo ir galėjome išnaudoti visą kelio plotį, įstrižai nuo vieno krašto link kito. Taip ir judėjome „braižydami” zigzagus serpantine apie 1,5 valandos. Pakeliui tik avys kelyje pasimaišydavo, tipendamos nuo kalno žemyn, matyt, namo.

Artėjant prie viršūnės, užėjo toks tirštas rūkas, kad nesimatė net žmogaus už keliasdešimt metrų, tik karts nuo karto žypsintis raudonas galinis mirksiukas baltoje migloje. Bet užkilus į aukščiausią tašką, dangus prasivėrė – keliom minutėm leido pasigėrėti viskuo aplinkui ir pamatyti, kokį didelį kelią įveikėm.

Ilgai neužsibuvome, nes viršuje greit pradėjom vėsti, reikėjo vėl sėst ant dviračių ir „įdarbint” raumenis.

O toliau kelias tik žemyn – besimėgaudami ir besižvalgydami „skriejome” vienui vieni keliu. Nepastebimai pasiekėme kempingą – ir vėl namuką tenka imti, nes ir vėl daug lietaus naktį žadama. Jau nebepamenu, kada palapinę statėme.

11 dienos maršrutas, o pabaiga buvo čia.

Už lango lyja, o mes šiltai trobelėje įsitaisę dirbame nuo ryto. Trobelė miške, su samanotu stogu, bei nedideliais jau pradėjusiais augti medeliais ant jo. Namukas tiesiog susilieja su gamta. Džiaugiamės, kad visur (net ir trobelėse) leidžia pabūti ilgiau, iki pavakarių, kad galėtume ramiai padirbėti. Nors oficialiai turime išsikraustyti iki 11val, bet savininkai supratingi, ypač kai nėra kitų išankstinių rezervacijų.

Šalimais, didelė upė su kaskadomis – šniokščia, kunkuliuoja. Padarytas siauras tiltukas pasivaikščiojimui per ją. Oras ir taip drėgnas, tai papildomi purslai kylantys nuo upės nesuteikia jokio diskomforto.

Vakare vėl ant dviračių – debesuota, bet nuo to aplinka įgauna savito šarmo.

Iš pradžių nuo kalniuno, paskui serpantinais į kalniuką ir vėl žemyn nuo jo – kasdien iššūkį metantys sukilimai jau tampa kasdienybe. Na, bet tą žinojau, kai rinkausi važiavimą Norvegijos centrinėje dalyje, o ne pakrante.

Vėlai vakare pasiekiame kempingą ant upės kranto – naktis ir kitas rytas žadama be lietaus, todėl pagaliau (po 5 dienų naktų namukuose) galime išsiskleisti palapines.

12 dienos maršrutas.

Pagaliau išaušo ta diena, ryte saulutė ritinėjasi danguje.

Net teko ieškot pavėsio, kad kompiuterio ekranuose kažką įžiūrėtume. Tačiau kvapas rietė nosį – netoliese įsikūrusi ferma ir vėjas kaip tik nuo tos pusės pūtė.

Perpiet susipakavome visus daiktus ir jau sėdomės lauke prie stalo toliau darbuotis. Tačiau kaip tik tuo metu prieina šeimininkas ir sako „jeigu norit čia būt susimokėkit už papildomą dieną, arba išeikit iš teritorijos”. Pasimetėme, nes iš vakaro su kita šeimininke buvom sutarę, kad galėsim padirbėti iki vakaro. Keistuoliai – kitur net ir nameliuose leisdavo pasilikti ilgai, o čia mat beveik tuščiame kempinge mes kažkaip trukdom. Nervų sau negadinom ir nesiginčijom. Tiesiog pasiėmėm dviračius, persivedėm kelis metrus per vieškelį – kitoje pusėje žalia graži žolytė – ir įsitaisėm su kompiuteriais. Už nugaros kapinaitės – bent jau jiems mes netrukdome. Kempingo internetas čia „traukia” – tai puikiausiai padirbėjome įsitaisę medžių paunksmėje.

Vakare pradėjome minti – kelias lygus, be didelių kalnų, galima sakyti, poilsinis važiavimas. Tarp Klakegg ir Byrkjelo miestukų važiavom labai gražiu slėniu – iš abiejų pusių aukštos kalnų sienos, o per vidurį tik upė ir mūsų kelias (deja, nemažai mašinų, tai neleido atsipalaiduot). Bevažiuojant sutikome avių bandą – čia jos karaliauja kelyje, ateina į vidurį gatvės ir atsigula: mašinos pristabdo, apvažiuoja aplink, tik krovininiam automobiliui privažiavus, tingiai atsikelia ir pasitraukia arčiau kelkraščio.

Taip besidairydami pervažiavome visą slėnį ir pasiekėme Byrkjelo kempingą – čia ir apsistojome. Iškart gavome leidimą kitai dienai – būti tiek ilgai, kiek tik norime.

13 dienos maršrutas.

Permainingi orai – tai lyja, tai saulė šviečia. Ištaikę progą, susipakavome sausą palapinę ir persikėlėme darbuotis į kempingo virtuvėlę. Beveik niekas čia neužsuka, visi gaminasi savo kemperiuose. Mums gerai – galime niekieno netrukdomi darbuotis.

Vakarop vėl ant dviračių. Pradžia nelengva, iškart į didelį kalną. Reikia sukilti į 600 metrų aukštį (pradėjus nuo 100 m). 1,5val lėto judėjimo ir mes jau viršuje. Apsirengę šiltesnę ir nuo vėjo apsaugančią aprangą pasileidom žemyn – apačioje Innvik fjordas.

Toliau kelias fjordo pakrante iki Olden miestelio, ir slėniu palei ežerų pakrantes link Briksdal ledyno. Netoli jo ir sustojam – Gryta kempinge. Iki šiol tai pats gražiausias ir patogiausias kempingas kokiame teko lankytis. Ant ežero kranto, apsuptas kalnų ir krioklių, su vaizdu į ledyną, viskas švaru, išpuoselėta ir patogu. O ant samanotų namukų stogų net žemuogės auga. Nieks jų nepasiekia, galim tik pažiūrėt iš apačios ir pasimėgaut tuo gardžiu kvapu.

Naktį prognozė žada vos 1 laipsnį šilumos, tai miegui apsirengiam šiltus vilnonius termo rūbus (vėliau teko nusirengt ar miegmaišius prasisegt, nes buvo per karšta; temperatūra nenukrito taip stipriai, kaip žadėta).

14 dienos maršrutas.

Ryte įsitaisome pavėsinėje po stogu, nes šiek tiek lynoja. Penktadienis – paskutinė diena prieš atostogas, visi turime labai daug darbų užsibaigti. Laiko yra, palapinių ir daiktų šiandien pakuoti nereikia, nes nusprendėme šiame kempinge antrą naktį dar praleisti.

Vakare, sėdam ant tuščių dviračių – jis visas spurda, nestabilus, akivaizdu, kad per lengvas. Reikėjo laiko, kol pripratome ir pajudėjom link ledyno.

Jostedalsbreen ledynas yra didžiausias ledynas Europos žemyninėje dalyje. Didžioji jo dalis yra 1500 metrų aukštyje, tačiau kelios „rankos” nusileidžia žemiau, kur žmonės iš arčiau gali pasigėrėti. Viena tokių atšakų Briksdalen ledynas – iki jo mes ir nuvažiavome.

Dar prieš 30 metų jis buvo taip žemai, kad savo lediniu liežuviu siekdavo ežerą, o dabar jau žymiai susitraukęs. Bet vistiek įspūdingai atrodo. Pasivaikščiojome, pasigrožėjome (vakare žmonių nedaug) ir atgal į kempingą.

15 dienos maršrutas.

Pagaliau savaitgalis, tad ištaikę progą tarp vis pasikartojančio lietaus, susipakavome palapines (beveik sausas) ir nuėjome į pavėsinę pusryčiauti. Dviračius atrėmėme į ožkyčių aptvarą (prieš 30 metų kempingo teritorijoje buvo ožkų ūkis, o dabar paliktos tik 2 ožkos pramogai). Ramiai sėdime ir staiga atbėga moteris bei susijaudinusi klausia: „Ar ten jūsų dviračiai? Ožkos juos valgo, aš bandžiau vieną dviratį patraukti, bet jis toks sunkus, kad nepajėgiau!”. Nubėgame, viskas gerai, dviračiai sveiki, ožkos tik gumines ir odines dviračių dalis laižė (matyt, atsibodo žolė, norėjo nesveiko ėdesio), bet nieko nesukandžiojo.

Būdami viename slėnyje prie ledyno, nusprendėme nuvažiuot į kitą slėnį kitoje kalno pusėje bei pamatyti kitą ledyno atšaką.

Vos už 10 km Olden miestukas, o ten kelios drabužių parduotuvės. Kol lijo lietus, užėjom į vieną, antrą, trečią…Rezultatas – prisipirkome drabužių, kuriuos vos sutalpinome į krepšius (tarsi mažai svorio mums būtų), o svarbiausia, kad visi išėjome su naujomis striukėmis nuo lietaus – dabar atrodysime kaip tikri norvegai.

Pasiekę slėnio pradžioje įsikūrusį Sande kempingą (antras iš eilės puikus kempingas – 10 balų), nusimetėme daiktus ir pajudėjome tuščiais dviračiais link Kjenndal – dar vienos, to paties, didžiausio Europoje Jostedalsbreed ledyno, atšakos. Keliukas siauras, paskutiniai 5 km net neasfaltuoti – nenuostabu, kad mažiau žinomas, nes su autobusu ar kemperiu, manau, neprivažiuosi, o su mašina būtų vietomis baisu dėl siaurumo. O mums su dviračiais pats tas. Vaizdai pasakiški, galėjome gėrėtis viskuo aplinkui, niekieno netrukdomi, vienui vieni – jausmas nuostabus.

16 dienos maršrutas.

Saulėtas rytas, saulutė šildo. Ramiai sėdėjome terasėlėje su vaizdu į kalnus, pusryčiavome ir mėgavomės. Ir taip iki pietų. Šiandien niekur skubėti nereikia. Nors diena ideali, galėtume mint toli ir daug. Bet už 50 km prasideda labai didelelis kalnas, kurio per pusdienį neįveiksime – šiandien tikslas numinti iki jo pradžios. Todėl lėtai susipakavę ir apsirengę trumpomis rankovėmis bei šortukais (pirmą kartą šioje kelionėje taip išsirengėm) pajudėjom pirmyn. Mėgavomės kiekviena akimirka, kiekvienu kalnu, ežeru, upeliu, snieguota viršukalne. Pusiaukelėje sustojom prie ežeriuko – užkandome ir išsitiesę priešais saulutę nusnaudėme posmelį.

Vakarop pasiekėme Nygård kempingą: apsuptas kalnų, prie upės. Tikra poilsio diena, kai niekur nereikia skubėti.

17 dienos maršrutas.

Nuostabi saulėta diena nuo pat ankstyvo ryto. Ir prognozė žada – tokia bus visą dieną, visu keliu kur važiuosime. O šiandienos maršrutas eis vaizdingu „Gamle Strynefjellsvegen” keliu, suformuotu 19 amžiuje, ir jungiančiu miestelius esančius priešingose kalno pusėse. Jo ilgis 27 km – šiandien pusė jo yra asfsltuota, kita ne. Mums tai bus sunkiausia šios kelionės diena, nes jau per pirmus 16 km reikia sukilti ~1100m.

Morališkai pasirengę, pajudėjome pirmyn – lėtai, bet užtikrintai kilome aukštyn, priekyje matydami kalnus ir daugybę krioklių, o už savęs vis labiau ir labiau tolstantį slėnį, nuo kurio pradėjome. Vis stodavome pasigrožėt ir įamžinti tuos vaizdus bei nubraukti prakaitą nuo akių. Ir taip po 4 val. (gryno mynimo 2,5 val.) pasiekėme viršūnę. O ten – sniegas ir nuostabaus grožio turkio spalvos ežeriukai. Iš pradžių atrodė šilta, bet neilgai trukus pradėjo pūsti žiemiškai šalti vėjai, priekyje pasirodė tamsūs lietaus debesys – greit apsirengėme kelis papildomus rūbų sluoksnius.

Norvegijoje orai gali keistis labai greit, ir nebūtinai pagal prognozę. Be to, kylant į kalną visi išgėrėme savo vandens atsargas – buvo proga pirmą kartą išbandyti vandens filtravimo sistemą, kurią vežamės šioje kelionėje (nors tame aukštyje gal ir taip vanduo švarus).

Dar po 20 km neasfaltuoto kelio, nuostabių žiemiškų vaizdų, kur net ežeruose sniego lytys plaukioja, ir gavę šiek tiek lietaus, pasiekėme civilizaciją.

Tai buvo nuostabiausias kelias, kuriuo mums teko važiuoti šioje kelionėje. Sunku tiek žodžiais nupasakoti, tiek nuotraukomis perteikti – tiesiog pasaka.

Dar kurį laiką važiavome tame kilometro aukštyje, kol galiausiai pradėjome leistis žemyn link Geiranger miestuko – deja, nei viename kempinge nebuvo laisvų vietų palapinėms (dar prieš pradedant leistis žemyn apskambinome kelias vietas), todėl sustojome pusiaukelėje (400 metrų aukštyje) esančiame kempinge – visur drėgna, bet bent jau ne taip šalta kaip viršuje.

18 dienos maršrutas.

Ryte susipakavomee daiktus ir pajudėjome – 8 km iki Geiranger miestuko ir tik riedėt žemyn, žemyn.

Kuo toliau tuo labiau pradeda daugėti turistinių autobusų, kylančių į kalną. Prie apžvalgos aikštelės pilna žmonių. Po pusvalanduko mes jau kempinge – gauname vietas palapinėms (po valandėlės visas kempingas jau buvo užpildytas). Keistas jausmas – ką tik palapines surinkinėjome, o nepraėjus nei valandai vėl statome.

Tuo mūsų šios dienos važiavimas ir baigėsi – net kojos neapšilo.

Likusiai dienos daliai išsiruošėme į žygį pėščiomis. 4 km į priekį ir tiek pat atgal. Akmenuotas takelis vinguriuoja tarp upeliukų (vietomis labai šlapia) vis kildamas aukštyn į kalną – tarp medžių, todėl apsaugo nuo kaitrios saulės. Užkopę pamatėme „7 seseris”:  taip vadinami 7 kriokliai vienas šalia kito krentantys iš kalnų į fjordo vandenis.

Sėdėjom paunksmėje ir gėrėjomės. Tik popietinė saulė spigino į akis – geriau reiktų žygiuoti iš ryto.

19 dienos maršrutas.

Žygis.

Ryte apsižvalgėme dar po Geiranger miestuką, kuris jau po truputį pildėsi iš kruizinio laivo plūstančiais turistais, ir skubėjome į savo „mini” laivą. Valandėlę plaukėme fjordu iki Hellesylt miestuko. Pakeliui dar kartelį pasigrožėjome vienoje vietoje krentančiais 7 kriokliais („7 sisters”).

O iš ten ir vėl kopimas aukštyn į kalną. Bet po kiekvienos įkalnės būna nuokalnė. Šįkart leidomės Norangsdalen slėniu – tai vienas siauriausių ir įspūdingiausių Norvegijos slėnių, garsėjantis ne tik kvapą gniaužiančiais gamtos vaizdais, bet ir turtingu kultūros paveldu. Šis slėnis pasakoja apie amžiną žmogaus kovą su galingomis gamtos stichijomis. Pravažiuojant ežerų dugne matomos akmenų nuošliaužos. Namai buvo statomi dalinai įkasti į žemę, kad apsisaugotų nuo nuošliaužų grėsmės. XX amžiaus pr. nuo kalno nuslinkusi uola suformavo paslaptingąjį Lygnstøylvatnet ežerą. Iki šiol jo skaidriame vandenyje galima įžiūrėti senuosius kelių ruožus, sodybų pamatus ir net vartus – tarytum prarastą pasaulį po vandeniu. Dar XVIII amžiaus pab. turistiniais laivais atplaukdavo garsiausi to meto žmonės ir keliaudavo ponių tempiamomis karietomis per šį slėnį.

Besigrožėdami nuriedėjome iki Leknes uosto, iš kurio persikėlėme į Sæbø miestuką. Nors dar visas vakaras prieš akis, bet toliau judėt negalėjome, nes mums reikalingas keltas trečiadieniais neplaukia, tad reikia laukti rytojaus (kelio pakrante irgi nėra!).

20 dienos maršrutas.

Bar bar bar – ryte žadina lietaus krapnojimas. Vos keli lašai nukrinta. 7 val ryto. Orų radaras rodo, kad ateina didesnis lietus, turime valandėlę sausai susipakuoti. Susirinkę daiktus, prisėdame pavėsinėje po stogeliu ramiai papusryčiauti. Vėliau sėdame į keltą ir 10 val. ryto mes jau kitoje kranto pusėje. Toliau – ramus keliukas driekiasi palei Hjørund fjordą. Nors daug kur skaičiau, kad tai vienas gražiausių fjordų šalyje, bet mano asmenine nuomone – matėme ir gražesnių. Gal dėl to, kad diena apniukus ir aplink stūgsančių kalnų viršūnės pasislėpusios rūke. Už 15 km dar vienas keltas. O tada dar 15 km iki Ålesund miesto centro. Varginantis važiavimas – daug mašinų, eismo, šurmulio. Bent dviračių takai visur yra. Šiek tiek pasikankinę, atvykstame.

Prirakinę dviračius užkopiam 418 laiptelių į kalną nuo kurio atsiveria vaizdas į visą miestą. XX a. pr. didelė dalis Ålesund miesto sudegė, o vėliau jis atstatytas išlaikant vienodą stilistiką, spalvotus fasadus.

Apžiūrėję miestuką iš viršaus ir iš apačios, apsisukome atgal ir skubėjome išvažiuot iš jo. Tas didelis šurmulys vargino, norėjome kuo greičiau grįžti į gamtos apsuptį: į kalnus, slėnius, fjordus.

Pakeliui dar sustojome pašto skyriuje – kiekvienas turėjome po kelis rūbus, kurių kelionėje nebeprireiks, todėl supakavome ir išsiuntėme į LT. Dabar krepšiuose daugiau vietos atsirado, – siūlės nebraškės jas užseginėjant! 21 dienos maršrutas.

Puikus oras nuo pat ryto – saulė šildo, dieną net iki +25 laipsnių sušils. Kelio pradžia sunki – reikia sukilti 550 m aukštyn per ~10km. Po truputį judam, vis stabtelėdami vandens gurkšniui ir prakaitui nuo akių nusivalyt. Likę 4 kilometrai – 10% įkalnė. Viršuje –  slidinėjimo trasos. Bet keltuvai ir vasarą kelia aukštyn. Nusprendžiame ir mes užkilti. Pradedame krapštytis prie dviračių, galvojame, ar šalta ten viršui, gal reikia kelnių, gal striukės nuo vėjo, o gal net pūkinės striukės. Kol mes paskendę savo apmastymuose, staiga išdygsta darduotoja ir klausia: „Ar norite su dviračiais keltis?”. Aš pasimečiau ir nustebau, nes man tokia mintis net į galvą neatėjo. Atsakau „O galima?”. Rimtu veidu ji man sako: „Kažkaip sutalpintume į keltuvą dviratį, bet nusileidimas jau jūsų pačių rizika ir atsakomybė”. „Ne, ne, mes tikrai nesikelsim, paliksim dviračius čia” – atsakau. Toks rimtas pokalbis buvo, o viduje man taip juokinga. Matomai ji galvojo, kad mes kaip kalnų dviratininkai nuo stačių šlaitų norim pavažinėti.

Su ta smagia nuotaika pakilome aukštyn – o ten wow: atsiveria nuostabūs, keliasdešimt km atstumą siekiantys toliai, pabaltavusios kalnų viršūnės ir fjordas – 110 km ilgio Storfjorden.

Oras visai šiltas, todėl valandėlę sėdėjome viršuje ir meditavome – neįmanoma atsigėrėti. Tačiau viskam ateina laikas – taip ir mums, laikas judėti. Keltuvu atgal, ant dviračių ir 10 km nuo kalno nulėkėme žemyn. Iš miestuko į keltą, ir už 15 min mes jau kitame krante. Ir iškart vėl į statų kalną – vėl 10% įkalnė, besitęsianti 2 km, iš kurių 700 m tuneliu. Turėjom lygiai 30 min šiai atkarpai įveikti, nes vėliau vėl atplaukia keltas su mašinomis. O tunelyje su mašinomis lipančiomis ant kulnų tikrai nesinori būti.

Sukaupę visas jėgas ir padedant adrenalinui, įveikėme tą atkarpėlę. Vėliau, leidžiantis žemyn nuo kalno, teko pervažiuoti 3 tunelius – 1.6 km, 1.3 km ir 0.7 km ilgio. Kuo ilgesnis, tuo šaltesnis ir dar drėgnas. Greitis didelis, nes nuokalnė. Rankos, kojos pradėjo šalti, akys ašaroti. Išvažiavome iš pirmo tunelio – karščio banga, bet nespėjus sušilti už kelių šimtų metrų – antras tunelis, o paskui ir trečias. Pravažiavus stabtelėjome kelioms minutėms saulėje atšilti.

Galiausiai pasiekėme miestuką Valldal. Jo pradžioje paplūdimys, vaikai smagiai pliuškenasi, suaugę plaukioja. Stabtelim ir mes – gal reikia išsimaudyt fjorde. Bet pirmiausia gal pabraidysime. Pora žingsnių į vandenį ir sutraukia raumenis, kojas gelia, po minutės jau nejaučiu pirštų. Atrodo, kad ne daugiau 15-16 laipsnių. O vietiniams čia jau šilta!

Atsigaivinę judėjome toliau, likę 10 km gražiu slėniu palei upę aukštyn, vėl į kalną, šįkart po truputį kylantį aukštyn. Bet viršūnę šturmuosime ryt. Šiandien sustojame gražiame, kalnų ir upės apsuptame Gudbrandsjuvet kempinge (10 balų). 22-os kelionės dienos maršrutas.

Nuo pat ankstyvo ryto saulė kaitina, nei vieno debesėlio danguje, bus karšta diena, žada +30 laipsnių. O kelias laukia ne iš lengvųjų. Iškart prasideda kilimas į beveik 900 metrų aukštį. Bent kelis kartus stojame atsivėsinti šaltame kalnų upių vandenyje – apsiprausiame, pabraidome ir kuriam laikui geriau. Kuo aukščiau, tuo vėsiau, ir vėjai stipresni, bet vistiek karšta minti. Kaip visada viršuje nuostabūs vaizdai atsiveriantys į abi puses – slėnį, kuriuo kilome ir slėnį, kuriuo leisimės. O nusileidimas taip vadinamu „Trolių keliu” (Trollstigen). Jis ypatingas tuo, kad stačiu kalno šlaitu daro 11 staigių posūkių (zigzagų), o šalimais krenta krioklys. Šis kelias buvo uždarytas visiems 2024 metams, dėl pasikartojančių nuošliaužų ir akmenų griūties, kurios net pataikydavo į važiuojančias mašinas. Taigi visus metus tvarkė ir šiemet pagaliau atidarė – planavo, kad atidarys liepos 14 d., bet mūsų laimei paankstino ir atidarė liepos 11 d. Pasisekė, nes galėjome kirsti šią atkarpą anksčiau, nelaukdami pirmadienio. Pasimėgaudami nusileidome serpantinais žemyn. O apačioje labai labai karšta, virš +30 laipsnių – viršuje buvo geriau. Prisėdame pavėsyje, užkandame, pailsime, šiek tiek palaukiame, ir vėl judame pirmyn. Daug nebeminame, nes jaučiame, kad visos dienos karštis stipriai išsekino.

Pasiskambiname į vieną kempingą – o ten netikėtai lietuvis atsiliepia. Sutariame, kad atvažiuosime. Tik pasistačius palapinę, girdim milžinišką riaumojimą – motociklininkų grupė suvažiuoja į palapinių pievą, ogi žiūrim, lietuviai. Visą vakarą atrodė, kad esame Lietuvoje, nes nematėme ir negirdėjome kitų žmonių nei kitos kalbos – tik lietuvių.

P.S. su šiandiena jau numynėme virš 1000 km, o jų metu sukilome į daugiau nei 15 km aukštį. 23-ios kelionės dienos maršrutas.

Kaitri saulė iš palapinių išvijo anksti. Šiandien vėl žada +30 šilumos. Išsitepę saulės kremais nuo galvos iki kojų, 10 val. sėdome ant dviračių. Pradžia lengva, o palei kelią augantys medžiai davė šešėlio. Neužilgo privažiavome keltą ir turėjome pasirinkimą – persikelt ir važiuot palei fjordą šiaurine puse arba nesikelt iir toliau minti pietine puse. Iš anksčiau buvom pažiūrėję, kad vaizdai gražesni antruoju variantu – jį ir pasirinkome, nors jis ilgesnis ir pakeliui laukia sukilimas į 500 m kalną. Oj, kaip mes vargome, kol į jį užkilome, karštis darė savo. Pamoka ateičiai – per karščius rinktis paprastesnius kelius. Aišku, nusileisti visada smagu, vėjelis prapūtė, atgaivino.

Šiek tiek buvome susirūpinę, kad vanduo baiginėjasi, o sekmadieniais čia parduotuvės nedirba. Bet susiradę nedidelį krioklį ir panaudoję filtravimo sistemą, pasipildėme vandens atsargas. 18 val. termometras vis dar rodė +35 karščio. O aš galvojou, kad Norvegijoj bus šalta. Taip ir mynėme fjordo pakrante iki kempingo. Per dieną suvartojome po 4 litrus vandens. 24-os kelionės dienos maršrutas.

Pirmadienis, atostogos baigėsi, važiavimo rutina vėl keičiasi – dieną dirbsime, vakarais minsime.

Ir vėl dieną virš 30 karščio. Gerai, kad kempinge turėjom stalą pavėsyje. Vakare situacija nepagerėjo, bet minti vis tiek reikėjo. Pavažiavus vos 10 min puslankiu aplink kalną (per tunelį važiuot nenorėjome), žiūrime, kad iš tolumos ateina pilka lietaus „siena”. Sparčiu tempu lekiam kelis kilometrus, kol privažiuojame antrą kalną ir tunelį – 6 km ilgio. Kaip tik pradeda lyti, pasislepiame po stogeliu ir sprendžiame dilemą – važiuot tuneliu su mašinom ar aplink kalną senuoju keliu. Tačiau jis jau nebesaugus, pernai nuotraukos ir komentarai rašė apie prikritusius akmenis ant kelio. Apsirengę kelis sluoksnius rūbų (nes tunelis dvelkė šalčiu) pajudėjome tuneliu – jis apšviestas, vakare mašinų nedaug, lenkia dideliu atstumu ir dar kitus dviratininkus sutinkame. Pasirinkimas buvo geras. Išlendame iš tunelio, o tolumoje antra lietaus banga. Tik spėjame pasiekti miestuką ir pirmą parduotuvę – pradeda lyti. Mes per tą laiką apsiperkame maisto, pavalgome vakarienę (šiltą picą iš picerijos). 22:00 nustoja lyti ir mes pajudam pirmyn. O dar 35 km liko – slėniu palei upę, bet nuolat į nedidelę įkalnę. Aplink iš abiejų pusių daugybė nuo kalnų krentančių krioklių. Vienas jų – Vinnu krioklys – trečias pagal aukštį Europoje ir septintas pasaulyje, ~850 metrų.

Gaivus oras leidžia mint itoliau, o geriausia dalis – net ir vidurnaktį šviesu. Mirksiukus įsijungiam, kad mašinos mus geriau matytų, bet patiems kelio apsišviesti nereikia.

Kempingą pasiekėme 1 val. nakties. 25-os kelionės dienos maršrutas.

Tik ryte apsidairę supratome, kokiame gražiam Gjøra kempinge apsistojome – pušynas, daug pavėsio, aplink kalnai – beveik visi žmonės išėjo haikinti, o mes vieni šeimininkavom kempinge. Nuostabi vieta darbuotis. Ir karštis nebebuvo toks nepakeliamas.

Vakare vėl ant dviračių – kelias neilgas vos 35 km, bet į kalną, reikia sukilti ~800 metrų ir atsidurti beveik kilometro aukštyje. Tai paskutinis kilometro aukščio kalnas, pradedame tolti nuo fjordų. Reljefas jau po truputį keičiasi, stačias uolų sienas keičia slėniai, lygesni banguoti žemės plotai, vis daugiau ūkininkų, sodybų ir dirbamos žemės lopinėlių. Komplikuota jiems čia – daug pastangų reikalauja, kol išsivalo plotelį nuo uolienos ir akmenų.

Vakare, dar su saule, pasiekiame viršų. Ten iš anksto buvome nusižiūrėję kempingą, bet tokį keistą – jokios informacijos ir jokių kontaktų. Užkilę matome iškabą “Skarsvatnet Camping”. Julius eina į teritoriją (beje, aptvertą elektriniu piemeniu) – paaiškėja, jog čia stacionarių kemperių teritorija, kur atvažiuoja žmonės ilgesniam laikui apsistoti. Vis tik mums leidžia praleisti naktį su palapinėmis nemokamai (vieta puiki, šalia pavėsinės su suolais ir stalais, ryt turėsim kur nuo saulės pasislėpt dirbant) ir dar vietinė gyventoja duoda mums kronų, kad galėtume duše nusiprausti (čia visur stovi tokie aparatai, kur įmetus monetą pradeda bėgti karštas vanduo, o mes iki šiol visur atsiskaitinėjom kortelėmis ir monetų neturėjome).

Pirmą kartą apsistojome nemokamai, bet su patogumais.

26 kelionės dienos maršrutas.

Visą dieną pavėsinė saugojo mus nuo saulės – viduje sėdint net šiltesnio megztinio reikėjo, o išėjus saulė kaitino. Pagal norus turėjom ir kur atsivėsint ir kur sušilti.

Aplink avys vaikščiojo ir žolę rupšnojo. Buvo juokinga, kai kalbiesi su kolegomis, o aplink avys skalambija (ant kaklo turi didelius varpelius) ir mekena. Bet ausinės turėtų blokuoti pašalinius garsus – tikiuosi, negirdėjo.

Vakarop sėdome ant dviračių – šiandien leisimės daug žemyn, todėl planavome numinti 90 km. Tačiau nenuvažiavus nei pusės, riedant žvirkeliu, Julius pastebėjo, kad jo galinis ratas nebesisuka tiesiai – pasirodo lūžo vienas stipinas. Rimta problema – nes toliau važiuojant grandinine reakcija pradės lūžinėti ir kiti. Mudu su Tautvydu, kiek galėjome, perėmėme daiktų ir svorio ant savo dviračių ir judėjome toliau – atidžiai žiūrėdami į kelio nelygumus ir vengdami net mažiausių duobelių.

Vakare pasiskambinome į Orkla kempingą, nes skaičiavome, kad lėtai judėdami pasieksime jį tik prieš pat vidurnaktį. Deja, atsiliepusi šeimininkė nebuvo draugiška – pasakė, kad 22 val. užrakina vartus ir mes (net kaip pėstieji) į teritoriją nepateksime (reiškia, kad ir kempingo svečiai būna užrakinti ir negali išeit ir grįžt – kaip kalėjime). Kai pradėjome daugiau klausinėt, pakeltu tonu pasakė, kad mūsų palapinėms apskritai vietų nėra.

Na kagi, būna ir tokių žmonių. Pasiskambinus į kitą – Frilsjøen kempingą, maloni moteris pasakė: „Atvažiuokit kada norit ir palapinę statykite, kur rasite vietos, susimokėsite iš ryto”. Bedravimas skiriasi kaip diena ir naktis. Bet tas kempingas ant kalno, tai reikėjo dar pavargti kelis kilometrus, kol pasiekėme vietą.

Planuotų 90 km nenuvažiavome, bet priartėjom prie miestelio, kuriame yra dviračių meistras – tikėkimės, kad rytoj pavyks sutvarkyt Juliaus dviračio ratą. 27 kelionės dienos maršrutas.

Šios dienos svarbiausia misija – sutvarkyti Juliaus ratą, kad galėtume toliau tęsti kelionę be didesnių problemų.

Ryte nudirbęs svarbiausius darbus, išvažiavo ieškot dviračių meistro. O aš likau kempinge darbuotis iki vakaro. Diena vėl karšta, bet šalia ežeras – perpiet įšokau išsimaudyti ir atsigaivinti. Vanduo šiltas, 20 laipsnių – nepalyginsi su kalnų upės ar vandenyno vandeniu fjorduose.

Vakare po darbų dar kartelį pliumpt į vandenį ir į kelią. Julius tuo metu jau buvo susitvarkęs dviratį ir laukė už 55 km kitame kempinge.

Kelias gražus, vakaras šiltas – tik minti ir mėgautis.

Pakeliui vikingų laikais statytų medinių bažnyčių pavyzdys išraitytais, išraižytais ornamentais (ji vos 100 metų senumo) – gal vėliau pakeliui bus proga pamatyt originalių senųjų statinių.

Kempingas ant Trondheim fjordo kranto. Vakare vanduo nusekęs, matosi tamsus dugno smėlis, norint išsimaudyt reikia bristi labai toli. Nesivarginom – dušas buvo arčiau.

28 dienos maršrutas.

Dienos metu nuo saulės slėpėmės savo palapinėse – išsitempėme papildomus tentus, kurie apsaugojo nuo saulės, atsisegėme palapinės išėjimus ir leidome vėjui mus vėdinti.

Įdomus dalykas, kad vakare nusękęs vanduo, vėlyvą rytą pakilo apie 2 metrus ir dabar jau atrodė kaip „normalus” vandens telkynys, kuriame galima maudytis įbridus prie pat kranto.

Vakare vėl ant dviračių. Valandėlė mynimo ir pasiekėme Trondheim miestą – ketvirtą pagal žmonių skaičių Norvegijoje.

Užkilome į kalną apžiūrėt forto, nusileidus senamiestyje pasigrožėjom ant kranto stovinčiais spalvotais namukais ir nuostabia gotikine Nidaros katedra. Ji pradėta statyti 1070 metais ir yra šiauriausia gotikinė katedra pasaulyje.

Dar šiek tiek pasisukinėjome ir pakrante pajudėjome į už 15 km esantį Flakk uostą ir mūsų kempingą.

Sakyčiau, kad šiandien užbaigėme pirmą didelę ir sunkią (galbūt net sunkiausią) kelionės dalį – nuo Bergen iki Trondheim per fjordus ir kalnus.

4 savaitės. Numinta 1350 km. 16 km sukilimo. Kur toliau? Įdomu pamatyt, kaip atrodo Atlanto vandenyno pakrantė

29 dienos maršrutas.

Savaitgalis prasideda – planas per dvi poilsio dienas numinti apie 200 km.

Bet ryte Julius sugalvoja grįžti atgal į Trondheim dviračių parduotuvę – nupirkti atsarginių grandinių. Visur pardavinėja elektriniams dviračiams skirtas grandines – vienos kaina apie 80 eur. Reikia kelias parduotuves apvažiuoti, kol randa paprastas grandines – vienos kaina 35 eur. O Lietuvoje tokias perkame už 18 eur. Na, bet pasirinkimo neturime.

Pralaukus pusę dienos, pagaliau 14 val. galim judėti. Pirmiausia keliamės su keltu per Trondheim fjordą į kitą krantą. Plaukiant stebiu vandenį – po nosim daugybė medūzų, tolumoje matau vis išlendančius pelekus – delfinai.Vienas visai šalia laivo išlenda.

Kitoje pusėje, kelias nusidriekęs pakrante, banguotas – tai šiek tiek pakylam, tai nusileidžiam. Pavakary sustojam miestelyje atsikvėpti, pagulėti, pavalgyti ir atgauti jėgas. O tada vėl ant dviračių – ir iškart į 300 metrų įkalnę. Saulė tiesiai į veidą, prakaitas bėga per akis. Pusiaukelėje matome iš aukščiau sparčiu žingsniu per kaimą link mūsų eina grupelė žmonių (suaugę ir vaikai). Ties vieškelio sankryža susitinkame – jie tiesia mums tris šaltas Pepsi skardines ir sako: „Pamatėme jus iš toli, tai pagalvojome, kad jums reikia šalto gėrimo atsigaivinti”. Dar persimetame keliais žodžiais, padėkojame ir vėl po truputį judėjome aukštyn. Užkilome, o ten vėl seniai matytos „draugės” – avelės, jau buvom pasiilgę jų.

Vakare reikėjo daryti pasirinkimą – važiuoti daugiau km ir nakvoti kempinge, arba sukt iš pagrindinio kelio, kirsti kampą ir nakvoti laukiniam kempinge prie ežero (o gal fjordo). Pasirinkom laukinį variantą. Tik pradėjus judėti kelis metrus į kalniuką, ‘pokšt’ – vėl lūžo Juliaus rato stipinas. Artimiausiais meistras už 100 km – tikėkimės, ryt vakare pasieksim. Tačiau kyla klausimas, ar apskritai Julius galės tęsti kelionę. Matomai ratas degraduoja ir visi stipinai pradeda lūžinėt. O meistrų, kurie galės pataisyt, jeigu vėliau dar lūš, nebebus.

Apie 22 val. pasiekiame savo „laukinę” vietą. Būsime ne vieni – jau vienas kemperis ir viena palapinė stovi, o mums iš paskos dar vienas dviratininkas. Nusiprausę šalia tekančiame upelyje (ne toks ir šaltas jis, kai kūnas įšilęs), užsikūrėme lauželį, pasikepėme dešreles, pasigrožėjome ežero/fjordo vaizdu ir griuvome miegot.

30-os kelionės dienos maršrutas.

Naktis tokia šilta, kad net miegmaišio nereikėjo. O prabudome 7 val. ryto nuo karščio, nes rytinė saulė plieskė tiesiai į palapinę. Reikėjo kuo skubiau pakuotis, nes kuo toliau, tuo bus karščiau. 10 val ryto pajudėjome. Už valandėlės kaimelyje pas žmones pasiprašėme vandens (parduotuvės nedirba). Norvegai visada maloniai padeda. Kelias gražus: tai palei vandenį, tai per kaimelius, banguoja aukštyn žemyn. Pakeliui sutikome daug dviratininkų, per vieną dieną daugiau nei per visą važiuojamą laiką – akivaizdžiai pasijuto, kad mes jau Eurovelo trasoje.

Apie 15 val. stojame prie upelio pavėsyje nusnausti. Važiuot nebeįmanoma, nes saulė svilina odą, +35 laipsniai karščio. Už poros valandų situacija šiek tiek geresnė, vėl sėdame ant dviračių. Tik pradėjus minti, matome, kad kitas dviratininkas iš paskos vejasi mus į kalniuką. Mums stabtelėjus privažiuoja – pasirodo, lietuvis Marius. Irgi juda šiaurės kryptimi, ten kur šalčiau. Persimetėme keliais žodžiais, pavažiavome kartu apie 20 km iki jo kempingo, ir, apsikeitę kontaktais, palinkėjome vieni kitiems sėkmės! Mums dar 30 km iki Namsos miestelio ir jame esančio kempingo (dar viena puiki vieta apsistoti – 10 balų). Šiandien numintas pirmasis 100 km. Kai didelių kalnų nebeliko, tai ir ilgesnį atstumą įmanoma numinti.

Su nesklandumais, bet savaitgalio planas įvykdytas – beveik 200 km. Daugiau nuostolių nepatyrėme, ryt Julius važiuos pas meistrą už kelių km tvarkyti lūžusio stipino.

Trisdešimt pirmos dienos maršrutas.

Ryte Julius sulakstė iki Namsos miestelio ir atgal – meistras įstatė naują stipiną, išlygino ratą. Galės važiuot toliau. O jeigu vėliau dar stipinai lūžinės, tai nusipirko atsarginių stipinų ir papildomą įrankį/raktą diskiniams stabdžiams nuimti – bėdai ištikus galėsime kažkiek patys pasitvarkyti. Tikiuosi, neprireiks. Per tą laiką Tautvydas mano dviračiui pakeitė grandinę – pirmas keitimas nuo kelionės pradžios: nors ir neturėjome, kaip pamatuoti, bet jautėme, kad jau laikas.

Visą dieną dirbome didelėje uždaroje salėje su kondicionieriumi, kol už lango saulė svilino. Niekas mums netrukdė.

Dažniausiai visi kempingai ištuštėja rytais ir vėl pradeda pildytis tik nuo ~17 val. – tuo metu, kai mes baigiame darbus, pakuojamės daiktus ir išvažiuojame. O kai mes atvykstame į kempingus, tai dauguma jau miega. Taip mes ir karaliaujame visuose kempinguose, tarsi būtume vieni, kitų žmonių beveik nematydami.

Dienos atstumas: 65 km, bet 800 metrų sukilimo. Pabaigoje keltas – norėjom suspėti į paskutinį 22:00. Tačiau abejojome, ar mums pavyks, nes 18 val. termometras rodė virš 30 laipsnių – matyt, reiks dažnai stoti pavėsyje atvėsti ir atsigerti vandens.

Tačiau tik išvažiavus iš miesto, mus pradėjo persekioti ir terorizuoti „bimbalai” /”varmai” – tokie įkyrūs, kad sugebėjo kandžioti net minant. Akivaizdu, kad sustoti ir ramiai pailsėti nebuvo šansų – maksimum 30 sekundžių, gurkšniui vandens ir prakaitui nusišluostyt nuo akių, o tada greit vėl ant dviračių. Taip ir lėkėme, pasibaisėję, didelėm akim, mosikuodami rankomis ir šiaip visaip judėdami ant dviračio. Tik vienoje vietoje, užkilus į aukštesnį kalną ir papūtus stipresniam vėjui, galėjome šiek tiek atsikvėpti.

Vieną teigiamą dalyką įžvelgėme šioje situacijoje – nuvažiavome visą atstumą žymiai greičiau, nei planavome (kelios minutės po 21 val. buvom vietoj): be šių kraujasiurbių būtume mynę lėtesniu tempu ir ilgiau. Pasiekus prieplauką, turėjome beveik valandėlę luktelt, kol atplauks mūsų keltas. Per tą laiką užsukome į parduotuvę ledų ir, svarbiausia, purškalų nuo uodų. Kitą kartą būsim labiau pasiruošę.

Trisdešimt antros dienos maršrutas.

Dieną darbavomės kempingo bendroje erdvėje – namuke yra didelė salė su terasa, keliais stalais, kėdėmis ir sofomis, su terasa ir vaizdu į vandenyną. Vėl karšta diena, jau 10 val. ryto sunku buvo ant saulės būti, todėl džiaugėmės, kad turim kur vėsiai darbuotis.

Vakarop, išvargę nuo karščio, dviratininkai pradėjo rinktis į kempingą, o mes pasisveikinę ir atsisveikinę pajudėjome iš kempingo – kažkam aktyvi dienos dalis jau pasibaigė, o mums dar tik prasideda.

Nuo pat pirmų kilometrų jautėsi nuovargis, jėgų ir energijos stygius. Matyt, praeitos dienos bėgimas nuo bimbalų, išvargino labiau nei tikėjausi. O gal kasdienis nesibaigiantis karštis išsunkia energiją iš organizmo – jau daugiau nei 2 savaitės gyvenam ~30 laipsnių karštyje.

Julius judėjo greičiau, bet aš, atrodė kad važiuoju sraigės greičiu, nors rezultatas ne toks ir blogas – vidutinis greitis panašus kaip ankstesnėmis dienom. Diena tokia, kai jokių nuotykių neįvyko, niekas nelūžo, nieko išskirtinio nematėme. Tiesiog mynėme, ir tiek.

Vėlai vakare pasiekėme kempingą ant fjordo kranto. Kuo toliau važiuojame, tuo labiau matosi, jog kempingai orientuoti į žvejybos entuziastus. Nuomojamos rimtos valtys, daug žvejybos reikmenų, specialiai žuvų darinėjimui pastatytos pavėsinės, stalai, kriauklės ir pan.

Pasistatę palapinę ir nusiprausę, nebeturėjome jėgų vakarienės gaminimui. Šiek tiek užkandę, kritom miegoti.

Trisdešimt trečios dienos maršrutas.

Miegojome kaip užmušti, bet anksti ryte dar žadintuvui nesuskambus, teko keltis ir lįst iš palapinės – patekėjusi saulė greit prikaitino (jokio pavėsio pievoje nebuvo, tai statydami palapinę, to ir tikėjomės). Nieko nelaukę iškart susipakavome visus daiktus, dviračius su krepšiais sustatėme pavėsyje, o patys įsitaisėme prie mažo apvalaus namuko, pavėsyje.

Šalia, už nugaros, ką tik parplaukę žvejai darinėjo žuvis. Viena jų – jūrų velnias. Mums sakė, kad pirmą kartą tokia užkibo. Oj, kaip jie vargo kol ją išdarinėjo – vienas laikė, kitas odą dyrė. O liko tik nedidelė saujelė išdarinėtos žuvies.

Baigę darbus, skubėjomw minti apie 20 km iki Holm uosto ir suspėti į keltą 18:40 (kito būtų tekę laukt dvi valandas). Taip skubėjome, kad atmynėme pusvalandžiu anksčiau – kaip tik tuo metu jau buvo beišplaukęs ankstesnis keltas. Julius atmynęs pirmasis, pamojo darbuotojams, o šie geranoriškai luktelėjo pusę minutės, kol aš bei Tautvydas žaibišku greičiu nusileidome nuo kalniuko į prieplauką ir įskridom į keltą.Tą pačią akimirką keltas pakėlė lieptelius ir pajudėjo.

20 min ir mes jau kitoje pusėj – Vennesund (Sømna regionas). Reljefas akivaizdžiai pasikeitė – kelias pakrante lygus, tik vos vos banguoja, o tolumoje eina kalnų linija. Tikrai gražu, važiavome ir mėgavomės. Net nepastebėjome, kaip per vakarą įveikėme 70 km.

Prieš atvykstant į kempingą, užsukom į parduotuvę – užsimanėme kažko, ko dar šioje kelionėje nevalgėme – užmatę lentynoje konservuotus burokėlius, supratome, kad laikas pasidaryt šaltibarščių – puiki atgaiva vakarui.

Trisdešimt ketvirtos dienos maršrutas.

Dieną padirbėję kempinge, vakarop susipakavome daiktus ir sėdome ant dviračių. 20 km iki Horn uosto. Nuo čia du pasirinkimai:

1. a) keltis į kitą krantą ir toliau tęsti kelionę Eurovelo trasa – taip, kaip daro visi kiti dviratininkai
2. b) keltis į Vega salą.

Nusprendėme rinktis antrąjį variantą. Nes visą dieną dangus buvo giedras, o saloje tikėjomės pamatyti nuostabių vaizdų. Į salą keltai kursuoja ne dažnai, todėl buvo itin svarbu laiku pasiekti Horn uostą.

Be nuotykių atvykome pačiu laiku, įlipome į keltą ir valandėlę plaukėme. Julius dirbo prisėdęs kajutėje, o aš dairiausi į tolius vaikščiodama ant denio.

Po valandėlės pasiekėme Vega salą. Pati Vega ir ją supantis šimtų mažų salelių salynas, pasklidęs sekliuose vandenyse, yra įtrauktas į UNESCO paveldo sąrašą.

Atplaukus, mažame uosto kempinge greit pasistatėme palapines ir sumetėme daiktus. Jau 20 val vakaro. Planas – lengvais dviračiais numinti 20 km skersai visą salą (iš rytinės į vakarinę salos pusę). O ten padarytas takas į kalną. Takas Vegatrappa nepaprastas – bet 2000 stačių laiptų aukštyn. Kuo aukščiau kilome, tuo nuostabesni vaizdai atsivėrė – viena sala kaip didelis kalnas, ir šalimais esantis visas salynas. Įpusėjus lipimą, pamatėme, jog iš šono dideliu greičiu link mūsų slenka tiršti debesys. Stebėjome, kaip kalnas apsigaubia balta skraiste, o vėliau ir visas salynas pasislepia po debesimis. Nors vandenyno nebesimatė, bet vistiek nusprendėme lipti į patį viršų. Ir tikrai nesigailėjome, nes viršuje saulė švietė ir atrodė, kad vaikštome ant debesų. Neįtikėtinas gamtos reiškinys – vietiniai kalbėjo, kad nieko panašaus dar nėra matę.

Tiesiog sėdėjome valandėlę ir gėrėjomės. Tik kai saulė nusileido šiek tiek žemiau ir pasislėpė debesyse, nusprendėme, kad ir mums jau laikas judėt, juk jau 23 val. vakaro. O mums dar reikia nulipt žemyn visais tais laiptukais ir 20 km parminti į kempingą.

Nusileidus pasijautė, kad su debesimis atkeliavo ir labai stiprus vėjas. Gerai, kad mums palankus. Vos užsėdus ant dviračio, jis pats pradėjo judėt, o kai pasukome pedalus, tai tiesiog skridome su vėju.

Beje, ši sala garsėja tuo, jog joje gyvena didžiausios Europos laukinės antys Gagos (dydis kaip žasų). Vietiniai gyventojai renka jų švelnius ir šiltus pūkus, iš kurių vėliau gaminama aukščiausios kokybės patalynė.

Vėlai vakare mindami pievose matėme didelius pulkus šių ančių.

Kempingą pasiekėme jau po vidurnakčio, o dar kol nusiprausėm ir susitvarkėm visus daiktus palapinės viduje, tai kojas ištiesėm tik 01:30 nakties.

Stiprus vėjas ir gūsiai tiesiog lenkė visą palapinę ant šono, bet jau nebeturėjome jėgų galvot, kas bus… akys pačios užsimerkė.

P.S. lūžo dar vienas stipinas Juliaus dviračio galiniame rate – jau trečias šioje kelionėje. Ryt bandysime tvarkytis – reikiamą įrankį ir atsarginį stipiną turime.

Trisdešimt penktos dienos maršrutas.

Ryte šokome iš miegų ir skubėjome viską susipakuoti, nes artėjo lietus. Papusryčiavome, pakalbėjome su porele, kuri jau nuo vasario mėnesio keliauja dviračiu, dar palaukėme, kol lietus pasibaigs ir sėdome ant dviračių. Pirmas įdomus objektas – ilgas Helgeland tiltas. Viršuje stiprus šoninis vėjas – gūsiai dviratį nešiojo.

Įveikus tiltą, laukė 30 km iki kelto. Pusiaukelėje pradėjo lyti. Stabtelėjome prie parduotuvės po stogu, užkandome, apsirengėme aprangą nuo lietaus ir nusprendėme nieko nelaukiant judėti pirmyn. Mums iš paskos – dar 3 dviratininkai. Visi norėjome suspėti į 15:00 valandos keltą (kitas būtų tik už 1,5 val). Spėjome. Įlipus į laivą ir lietus baigėsi, saulė išlindo. Persikėlėme į Nesna miestuką. Čia apsipirkę maisto ir pavalgę, nusprendėme minti toliau (nors buvo ir kempingas miestuke), nes vakaras ilgas, lietaus nebenusimato, ir dangus pradeda giedrytis.

Pajudėjome ir už kelių posūkių prasidėjo sukilimas į kalną – 350 metrų aukštyn. Jau buvome pamiršę tą ilgo kopimo jausmą ant mažiausio bėgio – smagu prisiminti. Be didelių pastangų ir be poilsio pertraukėlių pasiekėme viršų. Pasigrožėjome atsivėrusiais vaizdais į tolius, vandenyną ir salas. Kas toliau – aišku: nusileidimas žemyn nuo kalno. 10 km nulėkėme su vėjeliu.

Apačioje miestuke stabtelėjome, reik nuspręsti, ką daryti toliau. Jau 20:00 vakaro. Už 20 km yra dvi nemokamos stovyklavimo aikštelės arba už 45 km kempingas (pasiskambinus, sakė kad galime atvažiuot bet kada).

Privažiavus pirmą nemokamą aikštelę – puikiai įrengta, lygu, žolytė nupjauta, daug staliukų ir suolų – ideali vieta palapinei, bet paaiškėjo, kad nėra nei WC, nei geriamo vandens. Už kilometro antra aikštelė – čia viskas yra, bet visur asfaltas arba akmenys – pritaikyta kemperiams. Iš bėdos rastume plotelį palapinei. Jau numinta 100 km, bet nusprendėme važiuoti toliau iki kempingo. Pakeliui 2 tuneliai (abu 3 km ilgio), bet važiuojant vėlai vakare juose nesutikome nei vienos mašinos. Važiuoti tokiu laiku – tikras malonumas.

Vienoje vietoje lėtesniu tempu kildami į nedidelį kalniuką, staiga išgirstame kitoje kelio pusėje kažkokį traškėjimą, tarsi kažkas didelio stotųsi ant kojų – privažiuojam, ogi ten 2 briedžiai – vienas suaugęs, kitas jauniklis. Jaunėlis baikštus, nepasitikėdamas pabėgėja toliau nuo mūsų. O suaugęs ramiai sau stovi ir žiūri, nesuprasdamas, kas jį prikėlė iš saldaus miego. Pirmą kartą mačiau briedį ir dar iš taip arti. Neįtikėtinas jausmas. Pastovėję ir pasigėrėję, pajudėjom toliau.

Pagalvojau, kad nuostabu minti vėlai vakare – keliuose jokių mašinų ir didesnė tikimybė pamatyt laukinės gamtos atstovus. Gal tik leidžiantis nuo kalno didesniu greičiu reikia būt budresniems, kad kas staiga neiššoktų ant kelio.

Vakaras pasakiškas, šiek tiek saulės, plunksniniai debesys, kelias palei vandenį, matosi salos ir kalnai. Nuolat stoviniuodami, fotografuodami ir gėrėdamiesi 23:30 pasiekėme kempingą. 120 km – šios kelionės rekordas! Didelio nuovargio nejautėme, bet palapines statyti jau tingėjome, todėl nusprendėm šiandien apsigyvent namuke – nusipelnėme. Dar sugalvojom rūbus išsiskalbti. Kol nusiprausėm, pavalgėm vakarienę ir išsidžiaustėm skalbinius, jau 2:30 nakties. Kritom kaip lapai į lovas miegoti.

Neplanuotai ilga, bet nuostabi diena buvo.

P.S. Šiandien jau perkopėm 2000 numintų kilometrų.

Po labai turiningos vakarykštės dienos, šiandien leidome sau ilgai pamiegoti. Miegant namuke nereikia jaudintis dėl artėjančio lietaus, kad palapinės sušlaps. Pamažu susidėjome daiktus ir perpiet sėdome ant dviračių. Tuo metu ir lietus prasidėjo – jis lydėjo mus visą dieną, tai stipresnis, tai silpnesnis. Jo pabaigos laukti nevertėjo.

Pamynus 20 km pasiekėme Kilboghamn uostuką. Likus mažiau nei 1 km jau neskubėjau minti, nes žinojau, kad keltas išplauks už 10 min. Julius nuskubėjo į priekį, o aš sau ramiai riedėjau besidairydama aplink. Už vieno, kito posūkio, jau ir uostas – matau tolumoje Julius moja greičiau važiuot. Pasirodo, keltas norėjo anksčiau išplaukti ir kai tik mes įvažiavome, jis pajudėjo – 5 minutėm anksčiau nei numatyta pagal grafiką! Jei ne Julius – būtume tik pamoję nuplaukiančiam laivui ir stovėję po lietum dar 1,5 val iki sekančio.

1 valanda plaukimo – spėjome ir po denį pavaikščioti ir užkąsti, ir šiek tiek pradžiūti. Išlipome Jektvika miestuke ir nuo ten dar 30 km iki kito kelto. Prieš važiuojant dar paskambinome į įvairius kempingus – gal kažkur bus šilta pastogė šiam lietingam vakarui. Deja, kaip tyčia, viskas užimta. Pora valandėlių mynimo ir keltas į Forøy. Apsistojom ten esančiame kempinge savo palapinėse. Toliau minti nebegalime, nes už 35 km dar vienas keltas, o jis šį vakarą daugiau nebeplaukia.

Trisdešimt aštuntos dienos maršrutas.

Dar vienos savaitės pradžia. Po intensyvaus savaitgalio, pirmadienis gaunasi beveik kaip poilsio diena. Visą dieną darbuojamės prie kompiuterių ir baigiame ~16:30. Kol susipakuojame, jau 17:30. Keltas už 35 km ir paskutinis išplaukia po pusvalandžio. Akivaizdu, kad niekaip nespėsime.

Likti tame pačiame kempinge – ne variantas, nes ryt bus vėl ta pati situacija – anksčiau baigti darbinių skambučių irgi negalime. Beviltiškas jausmas: atrodė, kad užstrigome šioje vietoje ilgam. Atidžiau pasinagrinėję žemėlapį, pastebėjome kempingą, kuris mums visai ne pakeliui. Bet nuvažiuotume 25 km mums tinkama linkme ir tada 10 km išsuktume į šoną. Ryt iki kelto būtų nebe 35 km, o 20 km – įveikiamas atstumas per valandą.

Planas yra, galėjome minti. Kelias gražus: į kalniuką, nuo kalniuko, mašinų nedaug. Turėjome padaryti nemažą kilpą pakrante, nutoldami nuo vandenyno ir vėl grįždami link jo. Kuo labiau tolom, tuo tamsesnis dangus virš galvos kabojo, bijojome, kad tik nepatektume į lietų. Viskas gerai, lietaus negavome, apsukome kilpą ir – atgal į šviesą.

Kempingas įsikūręs nedidelėje saloje, kurią, su žemynine dalimi jungė keli tiltai. Didžiąją dalį salos užima kalnai, tik pakrantė lygesnė. Gėrėdamiesi vaizdais pervažiavom visą salą ir pasiekėme Åmnes kempingą.

Nors vakaras saulėtas ir šiltas, nusprendėme apsistoti namuke, kad ryt sutaupytume laiko – nereiktų pakuoti palapinės ir visų daiktų, o tik išjungti kompiuterį po darbų ir sėsti ant dviračio. Tik tokiu atveju turėjome šansą spėti į paskutinį keltą. Prieš važiuojant į kempingą, pasiskambinome ir rezervavom nedidelį vieno kambario namuką, bet kol atvažiavom, šeimininkė jį išnuomavo kitiems – todėl mums už tą pačią kainą leido apsigyventi dideliame namelyje su dviem miegamaisiais, svetaine ir virtuve- viskas nauja, gražu, švaru.

Likusį vakaro laiką praleidome vaikščiodami pajūryje, grožiedamiesi saulėlydžiu ir tyrinėdami į krantą išmestas kriauklytes.

Trisdešimt devintos dienos maršrutas.

Vakare baigę darbus, skubėjome sėsti ant dviračių. Gerai, kad nereikėjo palapinių surinkinėti – tik krepšius iš namuko išsinešti ir ant dviračių susikabinti. Turėjome 1 val. 20 min laiko iki kelto. Pakeliui dar stabtelėjome apžiūrėt ankstyvojo akmens amžiaus laikų piešinius ant uolų. Toje vietoje iš viso yra nupieštos 23 įvairaus dydžio gyvūnų figūros. Deja, konkreti kiekvieno piešinio vieta nepažymėta, todėl teko ilgokai ir atidžiai pasisukioti aplink, kol galiausiai įžiūrėjome vieną iš jų- vienu kampu žiūrint nesimato, kitu kampu matosi – sudėtinga užduotis ieškoti, ypač kai laikas spaudžia. Pasitenkinome vienu ir skubėjome grįžt prie dviračių. Liko lygiai valanda ir 20 km iki kelto.

Nors vaizdai aplink nuostabūs – bet visi sutarėme, jog jokiais būdais negalime stoviniuoti nuotraukų darymui. Priešingu atveju, teks nakvoti krūmuose. Pagundai pavyko atsispirti ir iki kelto atlėkėme per 40 min. Spėjome.

Persikėlus jau niekur nebeskubėjome, mynėme ir grožėjomės besileidžiančia saule. Skaugvoll kempingą pasiekėme jau 23 val. vakaro. Nei gyvos dvasios. Pusvalandį vaikščiojome po teritoriją, kol suradome dušus. Kempingas toks didelis, kad dalis jo yra ant kalno, kita dalis apačioje prie vandens – iki dušo ir wc teko pėdint pusę kilometro. Bestatant palapines žvilgtelėjome į orų prognozę – ogi, matome, kad ateina lietaus debesys ir naktį žada labai stiprų lietų su žaibais. Įtempėme papildomą tentą virš palapinių kaip apsaugą nuo lietaus ir vėjo. Taip atėjo ir 00:30. Jau nebeturėjome jėgų ir valgyti. Nusiprausėme ir ėjom miegot.

P.S. naktį taip ir nelijo – matyt nuo vandens pučiantis vėjas ir netoliese stūgsantis kalnas mus apsaugojo.

Keturiasdešimtos dienos maršrutas.

Naktis praėjo ramiai: nei žadėto lietaus, nei žaibų. Tik ryte truputį pakrapnojo. Darbavomės iš palapinių, kol neatidarė kempinge esančios užkandinės – savininkas leido prisėsti ir padirbti prie stalo. Kavinė populiari, perpiet prigūžėjo daugybė vietinių – galvojome stalų neužteks. Na, ir ką vietiniai valgo – ogi visi kaip susitarę užsisakinėjo burgerius ir picas, o mes galvojome, kad bus žuvies patiekalų. Nusprendėme vėl patys savo maistą gamintis.

Vakare niekur neskubėjome, sočiai pavalgėme ir išvažiavome – sunki atkarpa, nuolat į kalniuką ir žemyn, buvo ką veikt, kojos atidirbo visus 55 km.

Galiausiai 22:30 pasiekėm Saltstraumen miestuką.

O čia dienos vinis – vienas įspūdingiausių gamtos reiškinių – galingiausia potvynio srovė žemėje. Kas 6 valandas (per potvynius ir atoslūgius) siaurame sąsiauryje tarp dviejų fjordų pradeda tekėti neįtikėtinai stipri vandens srovė. Vandens greitis gali siekti iki 40 km/h. Vienos potvynio bangos metu per siaurą sąsiaurį prateka apie 400 milijonų m³ vandens.

Dėl stiprios srovės formuojasi milžiniški sūkuriai, kai kurie jų gali būti net 10 metrų skersmens ir kelių metrų gylio. Virš srovės yra Saltstraumen tiltas, nuo kurio iš aukštai galima stebėti šį neįtikėtiną gamtos reiškinį.

Galingiausia srovė stebima per pilnatį ir jauną mėnulį. Mes pavėlavom savaitėlę, bet neišdildomą įspūdį vistiek paliko.

Pluscamp kempingas (puikus 10 balų) iškart už tilto, vos keli šimtai metrų. Ryt galėsime dar kartą grįžt pasigrožėti.

Keturiasdešimt pirmos dienos maršrutas.

Dieną darbas, o pavakary dar kartą nuėjome pažiūrėti Saltstraumen sūkurių. Vakar stebėjome atoslūgį, o šiandien potvynį. Vanduo esantis fjorde maišosi su naujai įplaukiančio vandens srovėm, susidarę sūkuriai labai dideli, bet negilūs.

Pasigrožėję sėdome ant dviračių – reikia numinti 30 km iki Bodø miesto ir suspėti į keltą. Laiko buvo užtektinai, todėl nelėkėm akis išdegę. O atvykus, dar spėjom ir po centrą pasisukioti. Bodø žinomas kaip gatvės meno miestas, todėl įvairiose vietose ant namų sienų galima išvysti pasislėpusius piešinius.

Taip besižvalgydami pasiekėm uostą ir mūsų keltą į LOFOTENUS (pėstiesiems ir dviratininkams nemokamas). Apie 100 km atstumą plaukia 3,5 valandos. Nors laivas didelis, bet šioks toks siūbavimas jautėsi, prie miego traukė. Ir nusnaudėme, ir padirbome, ir po denius pasivaikščiojome. Laikas greit prabėgo ir 22:00 pasiekėm Lofotenų krantus. Išlipome Moskenes miestuke ir apsistojome šalimais esančiame kempinge. Čia praleisim dvi naktis.

Keturiasdešimt antros dienos maršrutas.

Paskutinė darbo diena ir prasidės atostogos – ne šiaip kažkur, bet Lofotenuose! Dieną dirbame pavėsinėje su stogu, su elektra, su geru wifi ir dar su puikiu vaizdu – tiesiog pasaka. Vakarop užvėrę kompiuterius, susiruošiame apsižvalgyt po apylinkes. Oras puikus, saulė šviečia, šildo.

Pirmiausia numinam iki pietinio salos taško – Å miestuko. Pavadinimas nei per ilgas, nei per trumpas. Čia žvejų kaimelis, namukai stūgso ant pastolių vandenyje. Šiandien čia atrodo daugiau turistų nei žvejų.

Apsižvalgę, sukamės atgal. Artėja lietus, nors žadėjo visą vakarą saulėtą. Jau pripratome – orai čia nenuspėjami. Kol pasiekėme kempingą, mums kliuvo tik keli lašai, lietus praėjo šonu. Todėl nusprendėme minti toliau į šiaurę: 5 km iki Reinebringen kalno – tikriausiai, popupiariausias kalnas visoje saloje. Kad užkilti į viršūnę beveik 500 m aukštyje, reikia įveikti 1,1 km ir visas šis atstumas…akmeniniais laiptais. Viso apie 2000 laiptukų. Pradžioje dar girdėjome griaustinį kalno viršuje. Ėjome palengva, niekur neskubėdami, vis atsisukdami atgal ir matydami, kaip greit nuo mūsų tolsta žemė ir vandenynas. Viršuje wow: atsivėrė vaizdas į kalnus ir saleles bei Reine miestuką. Akys viską aplink ryte rijo, negalėjome atsigėrėt. O pačioje viršūnėje sutikom lietuvius – jie su mašina keliauja iš Nordkapp žemyn, o mes tais pačiais keliais aukštyn į šiaurę.

Mums bešnekant ir besigėrint, pradėjo krapnoti – atrodo, ateina ilgesnis lietus, todėl nusprendėme leistis žemyn. Šlapiais akmenimis ne taip paprasta – užtrukome ne ką trumpiau, nei kylant į viršų.

Lietus nustojo, o mes greit parmynėme atgal į kempingą.

Nuostabi atostogų pradžia.

Keturiasdešimt trečios dienos maršrutas. 

Kopimas į Reinebringen.

Ryte saulė ilgai neleido miegoti, prikaitino palapinę. Ramiai susipakavome, papusryčiavome ir sėdome ant dviračių. Pirminis planas buvo greit numinti ~30 km iki kito kempingo ir visą likusią dienos dalį žygiuoti į kalną. Bet greit supratome, jog taip nebus- viskas aplink taip gražu, jog neįmanoma tiesiog pravažiuot nesustojus.

Pirmiausia užsukome į Reine miestuką ir kitas saleles, kurias matėme vakar nuo kalno viršaus. Pakeliui daugybė medinių „pastolių” – pasirodo, ten žvejai sukabina žuvis ir jas džiovina. Dabar visi jie tušti, tai nežinau, kada tas pagrindinis žuvininkystės sezonas.

Sustojame žuvies parduotuvėje – pirmoji tokia per visą kelionę pasitaikė kelyje. Visko norisi paragauti – nusiperkame įprastos rūkytos žuvies ir rūkyto banginio mėsos (tradicinis norvegų užkandis). Čia taip pat ir kavinė, kurioje pagrindiniai meniu patiekalai – burgeris su lašiša ir krevetėmis.

Miname toliau negalėdami atsigrožėti viskuo aplink – tikra pasaka. Paliekame žvejų miestukus už nugaros. Kelias sukasi aplink kalną. O ten, neįtikėtina – oras kardinaliai kitoks. Už nugaros dangus giedras, be debesėlio, saulė kaitina, o kitoje kalno pusėje žemi, tiršti, stori debesys, – viskas atrodo tarsi būtų paskendę pilkame rūke. Dar vėjas toks stiprus, kad sunku minti ir dviratį išlaikyt tiesiai per gūsius. Oras apsivertė aukštyn kojom. Ilgai kovojome su tuo priešpriešiniu vėju, kol likus keliem šimtam metrų iki kempingo, užkilome ant nedidelio kalniuko, nuo kurio atsivėrė gražus platus balto smėlio paplūdimys ir mūsų kempingas jame. Neįtikėtina, bet ties juo saulė šviečia! Vėjas nuo vandenyno stiprus, bet palapinės neišvers – palapines statome prie pat paplūdimio ir visą vakarą gėrimės nuostabiais vaizdais, saulėlydžiu, kalnais ir užmiegame su bangų mūšos lopšine.

P.S. Banginio mėsa savito skonio, bet skani.

Keturiasdešimt ketvirtos dienos maršrutas. 

Ryte vėl saulė anksti prikėlė. Nuo pat ryto danguje nė vieno debesėlio. Palapinių nereikėjo pakuotis – šiandien vaikščiojimo diena. Įsidėjome į kuprines šiek tiek maisto, kelis šiltesnius drabužius ir su tuščiais dviračiais numynėm 11 km. Kuprines ant pečių ir pradėjome kopimą į Ryten viršukalnę (~500 m aukščio). Nesudėtinga trasa, bet saulės kaitra šiek tiek vargino. Per 2,5 val. pasiekėme viršų. Nuo ten – puikūs vaizdai į visas puses. O gražiausia – kalno apačioje matomas Kvalvika paplūdimys.

Žinoma, neatsispyrėme pagundai ir nusileidome iki jo. Žmonių nelabai daug – dalis guli, dalis maudosi.

Atėjo laikas ir mums išsimaudyt vandenyne – geresnės progos gal ir nebus. Persirengėme ir saulei šildant įbridome į vandenį. Šaltukas pradėjo durstyti padus, paskui blauzdas. Julius persigalvojo – toliau neis, pradėjo raumenis traukti. Aš ilgai nelaukiau, žingsnis po žingsnio gilyn ir tūpt į vandenį. Taip šalta, kad net krūtinėje kvapą užgniaužė. Nesuprantu, kaip vaikai sugeba ilgai mirkti ir žaisti tokiame vandenyje. Aš greit išlendu, saulutė iškart sušildo.

Niekur skubėt nereikia, galim mėgautis ir ilsėtis kiek širdis geidžia. Bet viską čia kontroliuoja orai – po valandėlės pradeda niauktis. O be saulės ir nebe taip šilta. Todėl apsirengiame, ir pradedame kopti atgal į kalną. Jokių kelių čia nėra – patekimas tik pėsčiomis per kalną arba vandeniu, matyt todėl ši vieta ir išlieka tokia graži.

Ilgai netrukus pasiekiame finišą ir savo dviračius.

Parmynę į kempingą šalia mūsų palapinių radome įsikūrusią kitą lietuvių šeimą – jie su dviem mažais vaikais keliauja dviračiais per Lofotenus. Vaikai patys mina dviračius ir net kelis daiktus veža. Labai smagu žiūrėti. Juos buvome sutikę praeitame kempinge, dabar šitame, o kitą naktį planuoja irgi važiuot ten pat kur mes.

Keturiasdešimt penktos dienos maršrutas.

Žygis į Ryten ir Kvalvika: maršrutas.

Nors planavome anksčiau išvažiuoti, bet planai ir liko planais. Nors ir anksti kėlėmės, bet susipakuoti nepavyko greit, o kai jau galėjome važiuoti, pradėjo lyti. Todėl teko sėdėti kempinge ir laukti. Apie 14:00 apstojo. Pirmiausia reikėjo maisto apsipirkti. Bet jokios parduotuvės pakeliui nebus. Todėl nusprendėme grįžti 4 km atgal iki miestuko. Tik pajudėjus, „triokšt” Juliaus dviračio stipinas. Pasiekėm eparduotuvę ir, kol aš apsipirkinėjau, jis susitvarkė. Pagaliau 15:00 pajudėjome. Sunkiai mynėsi – ir vėjas trukdė, ir trumpalaikiai lietaus šuorai kliudydavo, ir daug mašinų lenkė.

Privažiavome tunelį – ne šiaip įprastą, bet po vandeniu. 1 km atstumą leidomės žemyn ir tokį pat kilome aukštyn. Labai nejaukus jausmas. Apšviestas negausiai, dviračių takas labai siauras – dviem dviračiams apsilenkti neįmanoma (o dviratininkų šios dienos atkarpoje labai daug), mašinos pašonėje lekia dideliu griečiu. Na, bet šiaip ne taip įveikėme.

Už tunelio, aikštelėje prirakinome dviračius, persiavėme žygio batus ir pasipustę padus bėgome į kalną – į Offersøykammen viršūnę. O ten pasakiški vaizdai atsivėrė – į visas puses, 360°, viskas aplink matėsi. Tame tarpe ir balti paplūdimiai tolumoje – tai mūsų nakvynės vieta – nemokamai galima statyti palapines (wc, geriamas vanduo, lauko dušas su drungnu vandeniu ir daug vietos palapinėms). Palaukėme, kol pasitrauks rūkas, pasigrožėjome vaizdais ir palengva nusileidome žemyn.

Dviračiais gražiu keliuku pasiekėme laukinį kempingą. Vos keli kilometrai iki jo ir… lūžo dar vienas Juliaus dviračio stipinas (antras per šią dieną).

Pasistatę palapines ir nusimetę daiktus, dar apsukome ratuką aplink kalną – nuostabiu pėsčiųjų taku palei vandenyną. Kitoje kalno pusėje dar vienas paplūdimys: ten palapines galima statyt ant idealiai lygios pievutės, avių ganykloje – tiesiog idiliška vieta. Labai seniai ši vieta su vos keliais namais buvo pasiekiama vingiuotu keliu per kalno viršų, vėliau padarė geresnį kelią, kuriuo mes ir mynėme, o prieš 30 metų nutiesė tunelį po kalnu (labai jaukų, siaurą, laimei, apšviestą) – ir tai tik dėl kelių trobų.

Po tiek įspūdžių, greit lūžome miegoti.

Keturiasdešimt šeštos dienos maršrutas.

Žygis į Offersøykammen. 

Labai anksti ryte saulės šilti spinduliai išbudino iš miegų ir pasislėpė po debesimis. Užmigti daugiau neišėjo. Todėl sugalvojau, kad išnaudosiu laiką ir užkopsiu į šalimais esantį Mannen kalną. Julius išsiruošė kartu. Greitai ir lengvai žygiavom pirmyn, bet kuo toliau lipome, tuo stipresnis vėjas pūtė. Pakilus beveik iki pat viršaus vėjo gūsiai buvo tokie stiprūs, kad vertė iš kojų, telefoną plėšė iš rankų. Nerizikavom eiti paskutinių kelių šimtų metrų, nes atrodė, kad nupūs mus nuo kalno. Nusileidę papusryčiavome ir sėdome ant dviračių.

Vos už 15 km pasiekėme Leknes miestuką. Užtrukome sukinėdamiesi pirmyn, atgal, kol radom meistrą, kuris apsiimtų iškart sutvarkyti Juliaus dviračio ratą. Nors iš vakaro lūžęs stipinas buvo sutvarkytas, bet ratas vis tiek kreivaliojo.

Po valandėlės vėl sėdome ant dviračių ir ne už ilgo pasiekėme tako pradžią į Justadtinden kalną. Kol persirengėme ir pavalgėme, jau beveik 16:00. Pajudėjome. 6,5 km į vieną pusę ir tiek pat atgal. Pirmieji kilometrai lengvi, šiek tiek aukštyn, šiek tiek žemyn, o viršūnės vis nesimato. Šiek tiek neramu, nes matome, kaip artėja lietus mūsų link. Vienas, kitas pakilimas, ir štai ji – viršūnė. Julius pamatęs, sako: „Aš ten tikrai nelipsiu”.  Bet žingsnis po žingsnio, be didelio vargo, įveikėme ir atsidūrėme viršuje, vienuj vieni. Vaizdai į visas puses – kalnai, slėniai, vandenynas, maži namukai apačioje. Lietaus debesys praslinko visai šalia mūsų, ir leido ilgiau mėgautis peizažais. Užkandę ir atgavę jėgas, pradėjom leistis žemyn. Visus 13 km pirmyn-atgal įveikėme per 5 valandas.

Nusileidę ir persirengę šokome ant dviračių ir apie 23 val. pasiekėme labai gražų Brustranda kempingą ant fjordo kranto. Pasistatę palapines ir nusiprausę, neturėjome jėgų nei vakarienės gamintis, nei ją valgyt – griuvome miegoti.

Keturiasdešimt septintos dienos maršrutas

Žygis į Mannen

Žygis į Justadtinden  

Labai gražus rytas išaušo, bet vėjuota. Po vakarykštės aktyvios dienos, šiandien jautėsi nuovargis. Ilgai krapštėmės, kol pagaliau apie 12 val. pajudėjome. Diena tobula mynimui – ir saulės, ir šiek tiek debesėlių, ir vėjo, – ne per karšta, ne per šalta. Buvau numačiusi tris trumpus žygius į kalnus pakeliui: Hoven – vienišas kalnas stūgsantis pakrantėje; Tjeldbergtind arba Floya – abu šalia Svolvær miestuko su vaizdu į jį ir aplink esančius kalnus. Bet deja, nepavyko užlipt nei į vieną iš jų, nes laikas spaudė. Turėjome rezervavę namuką vakarui, o iki jo teko labai daug minti. Todėl taupėme laiką ir skubėjome. Visą dieną su dideliu mašinų srautu (nes šioje atkarpoje nėra alternatyvaus kelio) – tik vieną nedidelį ratuką apsukome ramiu kaimo keliu, kad bent pažiūrėtume į Hoven kalną iš arčiau.

O tada vėl į mašinų srautą – tai labai išvargino emociškai. Dienos pabaigoje jausmas buvo toks, kad nieko pakeliui nematėme ir veltui tuos 75 km mynėme. Vakare sau pagalvojau – likusį laiką Lofotenuose minsim ypač mažais atstumais, kad užtektų laiko ir pavaikščioti, ir pasėdėti,  – pasimėgauti, pasigėrėti. Skubėjimas čia, Lofotenuose, džiaugsmo neatneša.

Prieš 22:00 pasiekėme nakvynės vietą – Hammerstad kempingą. Kažkodėl ryte kalbant su šeimininku, jis pasakė vieną namuko kainą, o atvykus ta kaina staiga dvigubai išaugo dėl neaiškių priežasčių (dėl to, kad vasarą didesnė kaina, dėl to, kad mes trys ir pan., nors ryte jam buvom sakę keliese atvažiuosim). Neturėjom kito pasirinkimo, teko pasilikti. Tik spėjus įeit į namuką prasidėjo lietus, kuris, pagal prognozę tęsis visą naktį ir rytojaus dieną. Bent jau sausai miegosime.

Keturiasdešimt aštuntos dienos maršrutas

Ryte prabudus praėjo kelios stipraus lietaus bangos, o mes šiltai ir sausai namuke sėdėjome ir pusryčiavome. Orų prognozė visai dienai nieko gero nežadanti. Perpiet ištaikę sausesnį tarpą, sėdome ant dviračių. Vos 17 km iki artimiausio kempingo ir čia tenka sustoti, nes vėl ateina didelio lietaus debesys. Iš pradžių susimokame už palapines, bet laukdami kol baigsis lietus, persigalvojame ir pasiimame mažą namuką – drėgmės nebesinori. Šiandien gavosi kaip ir poilsio diena. Turėdami tiek laisvo laiko, ir padirbėjome, ir ateinančių kelių dienų planą pasidėliojome.

O vakarienę užsisakėme vietinėje kavinėje – išbandėme žuvies patiekalus: Oto filė ir menkių liežuvius. Skanu.

Keturiasdešimt devintos dienos maršrutas.

Rytas lietingas. Džiaugėmės, kad turime stogą virš galvos ir nereiks palapinių džiovinti. Prieš vidurdienį oras pradėjo taisytis, o mes sėdome ant dviračių. Važiuot nedaug – vos 15 km – ten, kur prasideda kopimas į Matmora kalną (788 m). Užkandę, persirengę ir pasiėmę kuprinėse šiek tiek daiktų, pradėjome lipti. Pradžia stati, bet vėliau pasiekėme didelę plynaukštę. Nuo skardžio krašto atsivėrė nuostabūs vaizdai į turkio spalvos vandenį įlankoje ir į kalnus aplink. Pasimėgaudami judėjome pirmyn po truputį kildami aukštyn. Vėliau keliukas susiaurėjo, pradėjo driegtis stataus kalno šlaitu. Julius nusprendė, kad jis savo tikslą šiandien jau pasiekė. Įsitaisė šlaito pašonėje ant žolytės su užuovėja nuo vėjo, šildančia saule ir nuostabiu vaizdu. Aš su Tautvydu nusprendėme paėjėti likusius 1,5 km iki viršūnės. Tik keli šimtai metrų buvo sudėtingesni, o paskui vėl išplokštėjęs paviršius leido greit pasiekti tikslą.

Daugybė aplink matomų kalnų viršūnių, saulė gražiai jas apšvietė. Ilgai grožėtis negalėjome, nes artinosi lietaus debesys. Skubėdami nusileidome atgal iki Juliaus. Tuo metu lietaus debesys jau ėjo pro šalį, mus pasiekė atpūsti keli lašai. Po truputį besigėrėdami vaizdais grįžome atgal prie dviračių. Jau 21:00. Persirengę, ir susidėję daiktus, pamatėm jog iš už kalnų atslenka juodi debesys. Šokom ant dviračių ir skuodėm kiek išgalėjom – už 7km mūsų numatytas laukinis kempingas su pašiūre pasislėpti nuo lietaus. Krentant pirmiems lašams, pasiekėme tikslą. Dviratininkų ten jau daug – su mumis 10 – visi jie užsiėmę miegojimo vietas ant gultų po stogu. Mes nieko nelaukdami pasistatėme palapines, susimetėme daiktus ir tuo metu prasidėjo stiprus lietus. Šiek tiek vėliau ištaikę sausesnį laiko tarpą užkandome ir kritome miegoti.

Penkiasdešimtos dienos maršrutas.  

Žygis į Matmorą.

Ryte nespėjome susipakuoti sausos palapinės ir užėjo lietus. Gerai, kad šalimais buvo pastogė, tai padžiovėme viduje ir, kol lietus baigėsi, šiek tiek nusausėjo.

Diena buvo skirta pasistūmėjimui į priekį. Oras apsiniaukęs, vėsokas, bet mynimui pats tas. Pakeliui laukia vienas keltas, pora didelių tiltų – Julius vis piktinosi, kad norvegų tiltai ne tiesūs, bet su stačiu pakilimu. Kelias driekėsi pakrante, mažais kaimo keliukais. Tiesiog mynėme ir niekur neskubėjome.

Vienoje vietoje kelią pastojo galvijų banda. Jaunieji stovi vidury kelio ir nė krust. Mašina privažiavo prie pat, o jie net nesiruošia trauktis, tik žiūri piktomis akimis. Po kokių 10 min pradėjo formuotis mašinų grūstis. Mes stovime šalikelėje ir stebime iš šono. Juokinga. Visi vairuotojai sėdi savo mašinose ir laukia, bijo išlipti ir nuvyti gyvulius nuo kelio. Tautvydas ėmėsi iniciatyvos – sėdo ant dviračio ir vieną, kitą kartą tarp galvijų bandos pravažiavęs galiausiai privertė juos pasitraukti į šalikelę. Gerai, kad jautukai nebuvo nusiteikę galynėtis, „matadoras” laimėjo. Vairuotojai padėkojo, kad atlaisvinome kelią.

Vakare šalia kempingo gausiai apsipirkę, pasigaminome sočią vakarienę, o po jos – tik į lovą.

Penkiasdešimt pirmos dienos maršrutas. 

Iš vakaro man gimė nauja mintis – išsukti iš mūsų pagrindinio kelio (Eurovelo1) ir nuvažiuoti į vienos salos tolimiausią tašką – Stø miestuką. O ten yra 15 km ilgio ratukas žygiavimui – Dronningruta – į vieną pusę einama nedidelių kalnų viršumi, o atgal – vandenyno pakrante. Tas takas dar vadinamas „Karalienės” taku .

Kėlėmės labai anksti, skubiai susipakavome, pavalgėme ir šokome ant dviračių. 40 km mynimo, ir priešpiet mes jau Myren kempinge ant fjordo kranto. Bet kempingo savininkas įspėjo, jog naktį žadami labai dideli vėjo gūsiai, jokios užuovėjos nėra ir rūpindamasis mūsų saugumu norėtų, jog susirastume kitą vietą nakvynei.

Ilgai netrukome – vos už kelių kilometrų Myren centre nebrangiai nuomojamas kambarys. Atvažiuojame, paskambinu savininkei, o ji tiesiog sako: įeikit pro duris į namą, pakilkite į antrą aukštą, koridoriuje bus daug kambarių, imkit tą, kuris su raktu duryse, t.y. neužrakintas, o pinigus išvažiuodami palikite kambaryje spintelėje. Neįtikėtinas pasitikėjimas svetimais žmonėmis.

Greit susinešėme daiktus, persirengėme žygiui ir išmynėme tolyn link tako pradžios. Bet toli nenuvažiavome. Vos už kelių kilometrų pamatėme, jog ateina didelis lietus – tolumoje viskas pilkai balta ir ta „siena” sparčiai artėja mūsų link. Dar 10 min svarstėme, ką daryti: pralaukti pasislėpus po stogu ar grįžti atgal. Vaizdas orų radare neatrodė optimistiškai, todėl apsisukome atgal. Likus keliems šimtams metrų pradėjo pilti kaip iš kibiro. Užteko minutės, kad per blauzdas tekantis vanduo susigertų į kojinę ir nuo jos sušlaptų visas bato vidus (išorė sausa, viduje kliuksėjo).

Grįžę viską išsidžiovėme, sudėjome dalį rūbų skalbti ir likusią dienos dalį ilsėjomės. Nors po valandėlės lietus nustojo, išlindo saulė ir buvo tobulas oras vaikščioti, bet su šlapiais batais mes jau niekur nejudėjome. Orai čia kaip loterija, nenuspėjami – prognozė stipriai klysta, net radaro rodoma reali situacija ir kas bus po valandos gali per kelias minutes pasikeisti – kalnai, vandenynas, vėjas viską akimirksniu gali pakeist. Šiandien žaidimą su lietum pralaimėjome.

Visa likusi diena liko poilsiui. Ryt ryte bandysime dar kartą, jei tik oras leis.

Penkiasdešimt antros dienos maršrutas.  

Šiandienai planas toks: keltis labai anksti, jeigu oras geras, ir vėl bandyti važiuoti į Dronningruta žygį, o jeigu oras prastas, nieko nepešus grįžti atgal, ten pat kur buvome vakar (dalį kelio paplaukti 8:00 valandos keltu ir pasižvalgyti po aplinkinius salynus).

6:30 prabudus girdime, kad lyja, bet matosi debesies pabaiga ir giedro dangaus lopinėlis. Kol susipakuojame, baigiasi ir lietus. Radaras rodo tik nedidelius debesėlius, kurie ateis vėliau, o gal ir neateis. Nusprendžiam į 8 val. keltą nelipti – bandysim antrą kartą žygiuoti.

Skubomis pasidarome pusryčius, ir kol valgom, pradeda vėl lynoti. Pasėdime, palaukiame. Baigiasi. Mes jau tašes iš kambario išsinešame, ir vėl pradeda purkšti. Vėl palaukiame, po pusvalandžio išsigiedrija, bet žiūrint į prognozę ir radarą atrodo, jog šioje vietoje, kur mes esame, nuolatos eis ir eis maži lietaus debesėliai. Nors vis išlendanti saulė gundo žygiuoti, bet po vakar dienos nebenorim sušlapti. Deja, belieka priimt sprendimą suktis atgal.

Nepavyko planas „chuliganas”. Veltui sudeginome pusantros dienos. Ir net grįžimą laivu praleidome. Ką padarysi, kartais taip būna. Ištaikę trumpą „langą” sėdome minti. Kuo labiau tolome nuo tos vietos, tuo labiau taisėsi oras. Daugiau lietaus nei kiek negavome. Popiet grįžome ten pat, kur nakvojom vakar. Dar liko pusė dienos ir visas vakaras prieš akis, todėl judėjome pirmyn į Andoya salą.

Pakeliui vienoje pievoje matėme tris besiganančius elnius su milžiniško dydžio ragais. Pavakary netikėtai užtikome besiilsinčius dar du elnius. Nuostabus vaizdas – pirmieji elniai šioje kelionėje ir pirmieji mano gyvenime. Tikiuosi šiauriau jų sutiksime dar daugiau.

Juokingiausia dalis ta, jog mes, dviratininkai, kaip kokios kelrodės žvaigždės – kai tik mus sustojusius ir į kažką žiūrinčius pamato mašinų vairuotojai, jie irgi staigiai pristabdo ir pradeda dairytis pro langus, įsižiūrėję supranta, ką mes čia fotografuojam, tada pavažiuoja kelis šimtus metrų, pasistato mašiną ir beveik bėgte bėga link mūsų. Mes paliekame juos grožėtis, o patys judame pirmyn.

Įvažiavus į Andoya salą, pakrantė labai išplokštėjo: aplinkui plynės, pelkės, o salos gilumoje  – kalnai. Mynėme ir mėgavomės nuostabiu vakaru.

Be to, pakeliui pravažiavome ir Andoya kosmoso tyrimų centrą su raketų paleidimo aikštelėmis – veikia viskas nuo 1962 m. Net ir po kelių dienų čia bus ribojamas eismas dėl kažkokių aeronautikos veiksmų.

Apie 21 val. pasiekėme Stave kempingą. Gal dėl to, kad turėjom daug jėgų po vakar dienos poilsio, gal todėl kad oras leido, vėjas ir kalnai netrukdė, o gal tiesiog kad buvo įdomu ir gera minti – šiandien nuvažiavome 135 km! Naujas kelionės rekordas. O svarbiausia, kad savijauta buvo puiki – net didelio nuovargio nejautėme.

Nusiprausę ir pavalgę užmigome su vandenyno bangų mūšos melodija.

Penkiasdešimt trečios dienos maršrutas.

Nauja diena ir vėl daug suplanuotos veiklos. Norint viską įgyvendinti, tenka anksti ir su žadintuvu keltis.

Greit susipakavę daiktus pavažiavome kelis kilometrus link kalno – žygiuosime į Måtind viršūnę. Rytas gražus, saulė šildo, vėjukas vėsina, žmonių dar ne daug. Užkopiame stačiu šlaitu sunkiausią atkarpą, o viršuje – beveik plokštuma. Palengva pasiekiame ir viršūnę, nuo kurios atsiveria dantytos pakrantėje kyšančios uolos bei balti paplūdimiai. Pasižvalgome, pavaikštome aplink, užkandame ir leidžiamės žemyn. Žmonių tuo metu jau nemažai prisirenka.

Prie dviračių persirengiame ir miname pirmyn. Toli nereikia važiuot – Andenes kempingas čia pat. Šiandien pajudėjome vos 20 km į priekį. Bet diena dar nesibaigia – pavakary plauksime ieškot ir stebėti banginių. Apsirengiame daug sluoksnių drabužių, dar kelis įsimetame į kuprines ir skubame į Andenes prieplauką – nuo ten prasideda ekskursijos.

Pirmiausia gidas papasakoja apie banginius ir ką šiuose vandenyse galima sutikti. Banginiai yra dviejų kategorijų: ūsuotieji banginiai minta planktonu, moliuskais ir kitais bestuburiais, o dantytieji banginiai yra plėšrūs, minta žuvimis, ruoniais. Būtent Andenes pakrantėse galima sutikti didžiausius dantytuosius banginius – kašalotus ir orkas. Kodėl čia? Nes šalia Andenes krantų yra didelis ir gilus kanjonas po vandeniu (net 2 km gylio) ir tokia vieta idealiai tinka didiesiems kašalotams. Patelės kartu su vaikais gyvena šiltuosiuose vandenyse netoli Azorų salų, o 10 metų sulaukę patinai atsiskiria nuo šeimos ir išplaukia į šiaurę, kur yra žymiai daugiau maisto. Jie gali kaip reikiant įmisti ir auginti masę – kuo didesnis kašalotas, tuo jis labiau patrauklesnis patelėms. Kas kažkiek laiko jie parplaukia atgal, kaip lovelasai „vienai nakčiai”, o paskui vėl atgal į šiaurę. Dar minėjo, kad jie išpučia orą tiesia linija į kairę pusę, bet ten ne visai oras, o snargliai, ir kvapas iš arti ne koks.

Prisiklausę tiek daug įdomios informacijos, entuziastingai sulipome į didelį katamaraną ir pajudėjome nuotykių ieškot. Tokių ekskursijų organizatorių ne vienas ir laivelių bei valčių vienu metu plaukia bent kelios – vienos plaukia į šiaurę, kitos į pietus ir pan. Kai nors viena pastebi banginį, praneša kitoms ir visos suplaukia žiūrėt. Taip ir mums buvo – plaukėme į šiaurę, ir staiga sustojome, apsisukome, nes gavome informacijos, jog pietuose pastebėtas būrys banginių. Neužilgo ir mes juos pasiekiame – būrys delfinų šeimos banginių („ilgapelekė grinda”) ramiai sau plaukia. Kelis kartus aukštyn žemyn išnyra, o paskui keliom minutėn dingsta po vandeniu. Tuomet vėl išnyra pakvėpuoti. Tas jų bangavimas vandens paviršiuje mane labai ramino ir migdė. Vėliau gidas paaiškino, jog jie taip lėtai ir ramiai plaukė, nes miegojo- pasirodo, pusė smegenų miega, o kita pusė koordinuoja plaukimą ir kvėpavimą. Po pusvalandžio ta smegenų pusė pabunda, o kita pusė užmiega. Įdomus faktas, kad šie banginiai plaukioja būriais – jie turi vieną vedlį ir seka iš paskos. Jeigu vedlys užplaukia ant seklumos, tai visas būrys irgi kartu.

Valandėlę stebėjome tą būrį, kol pabodo. Kai kurie žmonės suirzę gidui sakė „kiek galima, plaukiam ieškot tikrų banginių!”. Galiausiai palikome juos ir pasukome kita linkme. Vėl prasidėjo ieškojimas. O jis vyksta labai paprastai ir primityviai – laivas plaukia tiesia linija į vieną pusę, o gidas su žiūronais ieško tolumoje vandens paviršiuje, ar nesimato banginių. Deja, bet nieko nepastebėjo. Pusvalandį paplaukęs į vieną pusę, laivas apsisuko ir grįžo į krantą. Žmonių veiduose matėsi nusivylimas. Šiaip pasiplaukiojimas gal ir įdomus, bet tikrai nevertas tos kainos, kurią reikia mokėti, – 150 eur žmogui. Na, bet išmėginti reikėjo.

Penkiasdešimt ketvirtos dienos maršrutas.

Išaušo šventinė diena – Juliaus gimtadienis. Nors jo didžiausias noras buvo ilgiau pamiegoti, bet šiandien jis neišpildomas. Vėl teko keltis 6:30, o 8:30 jau ant dviračių. Gerai, kad ryte saulė pašvietė ir rasą nuo palapinių greit išdžiovino. Vos keli kilometrai iki kelto, bet vos vos suspėjome. Atsisveikinom su Andøya sala ir po 2 valandų išlipome Senja saloje. Iškart užėjom į maisto parduotuvę, o ten – ką tik iškeptos, dar šiltos cinamoninės bandelės. Pirmą kartą per visą kelionę užtaikėme (nes dažniausiai apsiperkam vakarais, kai lentynos jau būna tuščios). Gimtadienio pusryčiai – ledai, šilta bandelė ir kefyras.

Pilni energijos, sėdome ant dviračių ir pirmyn. Oras puikus, reikėjo tik minti ir grožėtis. Vienoje vietoje užtikom prisirpusių raudonųjų serbentų krūmą – neatsispyrėme, reikėjo paragauti.

Per visą dieną pervažiavome net 6 tunelius – tiek daug dar neteko šioje kelionėje. Vakarop lietaus debesys pradėjo kauptis, bet spėjome pasiekti kempingą ir su pirmais lašais pasistatyti palapines.

Vakarienei Julius pagamino nekasdienį patiekalą – načios su mėsa, pupelėmis, kukurūzais, jelapenais – visai, kaip meksikietiškame restorane. Gerai, kad kempingas pasitaikė geras – nemaža virtuvė su orkaite ir visais reikalingais įrankiais bei kepimo forma.

Sočiai pavalgius, beliko tik eiti miegoti.

Penkiasdešimt penktos dienos maršrutas.

Jau penkta diena iš eilės turime keltis su žadintuvais 6:30. Bet nieko negalime pakeisti – šiandien mus verčia tą daryt labai ankstyvas keltas (kitas būtų tik popiet). Susipakavę ir pavalgę, 8:30 sėdam ant dviračių. Valandėlė iki kelto, vėjas padeda minti, todėl atvykstame anksčiau, dar turime luktelti. Per tą laiką privažiuoja daug kitų dviratininkų keliautojų.

Beveik 2 valandos plaukimo ir mes jau kitam krante. Toliau kelias driekiasi pakrante, persiverčiame per vieną kalną ir pasiekiame Tromsø (liet. Trumsė) miesto pakraščius. Ir mus iš karto pasitinko elniai, tiesiog aplink gyvenamuosius namus besisukinėjantys ir ieškantys skanesnės žolytės, o vienas jų dviračių taku pėdino – buvo baisu prasilenkti, todėl palaukėme, kol nusuko į kiemą.

Neskubėdami pasiekėm miesto centrą, pasižvalgėme aplink. Užsukome į šiauriausią pasaulyje McDonald – ne valgyt, bet pasiimt atvirutę. Aplankėme modernistinę Arkties katedrą, o dienos pabaigai – 1200 laiptukų aukštyn į kalną, nuo kurio atsivėrė miesto panorama.

Miesto kempinge (puikus, 10 balų) likome nakvoti.

Su šia diena baigėsi dar vienas kelionės etapas – palikome už nugaros Lofotenus ir aplinkines salas. Tromsø dar kartais vadinamas vartais į Arktį – ir kaip tik nuo čia prasidės mūsų kelionės paskutinė atkarpa iki tikrojo visos vasaros kelionės tikslo – NORDKAPP. Jau numynėme ~2800km, o liko vos 600 km. Atrodo juokų darbas, bet matysime, kaip seksis.

Penkiasdešimt šeštos dienos maršrutas. 

Pagaliau išaušo diena, kai galėjome šiek tiek ilgiau pamiegoti. Bet anksti prabudino lietus. Prognozė nieko gero nežada – trumpas tarpas už valandėlės, o paskui visą dieną labai stiprus lietus (įdienojus gavome net perspėjimo žinutę dėl itin gausių kritulių).

Ištaikę progą susipakavome drėgnas palapines (trumpam buvo išlindus saulutė ir šiek tiek pradžiovino), pavalgėme ir pajudėjome į kelią. Laukė 50 km iki kelto per 4 valandas.

Palikome už nugaros Tromsø. Mynėme skubėdami, kad suspėtume į keltą ir pabėgtume nuo lietaus, kuris jau lipo ant kulnų. Lijo dešinėje, lijo kairėje, o mes važiavome tarsi tuneliu tarp debesyse paskendusių kalnų – jie stovėjo mūru ir neleido lietui pasiekti mūsų.

Spėjome laiku atvykti. Keltas greit mus nukėlė į kitą pusę. Nusprendėme čia esančiam kempinge nelikti, bet važiuoti dar 20 km iki kito kelto. Lėkėme kiek galėjom. Likus paskutiniams kilometrams pradėjo krapnoti. Nestipriai, todėl beveik sausi pasiekėm uostą. Įlipom į keltą ir už 20 min mes jau kitoje pusėje. Atsisukus, ano kranto nebesimatė – viskas buvo paskendę debesyse ir pasislėpę už pilkos lietaus sienos. Vos keli šimtai metrų nuo kelto – mūsų nakvynės vieta. Šiai lietingai nakčiai išsinuomavome kambarį. Miegosime šiltai ir sausai.

Penkiasdešimt septintos dienos maršrutas. 

Gerai išmiegoję ir pailsėję, 11 val. sėdome ant dviračių. Šiandien vėjas labai stiprus (tik vakarop aprimo) ir tiesiai į nosį. Apie 30 km su juo kovojome, kol pagaliau mūsų kelias pasisuko kita linkme, o vėjas aprimo. Diena ne iš gerųjų – debesuota, vienur kitur fjordo viduryje ar kitam krante matėme, kad lyja. Bet kolkas, ne mums ant galvos. Įdomiausia, kad orų radaras nerodė tų lietaus debesėlių – todėl teko labiau vadovautis tuo, ką matėme prieš akis, o ne ką rodė telefonas.

Pakeliui, vienas didesnis kalnas – sukilti 250 metrų. Įpusėjus, užtikom gausų mėlynių plotą, negalėjom praleisti. Pasisotinę iki valios judėjom toliau.

Dienos metu gavom stipresnio ir smulkesnio lietaus. Tačiau šuorai trumpi – pavyko arba po stogu pasislėpt arba greit lietaus aprangą apsivilkti.

Nuvažiavę beveik 80 km, stabtelėjome ir grožėdamiesi pasirodžiusia vaivorykšte tarėmės, ką daryt toliau.

Kitas kempingas tik už 30 km ir toje atkarpoje 400 m sukilimas. Nusprendėme, kad užteks, turėsime šiandien ilgesnį vakarą.

Penkiasdešimt aštuntos dienos maršrutas.  

Ryte lietus. Per tą laiką susidėjome daiktus, papusryčiavome. Gerai, kad kempingas turėjo itin šiltą patalpą – pakabinus šlapią palapinę, per pusvalanduką ji šiek tiek pradžiūvo.

Paskaičiavau, kiek mums liko dar minti iki kelionės pabaigos, kiek kilometrų kasdien numiname (šiek tiek mažiau nei planuota – vakarais vis patingim, nors oras leidžia) ir kiek atostogų dienų dar liko. Su tokiu tempu grįžtume į LT tik rugsėjo viduryje, o planas buvo rugsėjo pradžioje. Vadinasi, reikia minti daugiau, kai tik oras leidžia. O šiandien diena nebloga. Aplink slankioja lietus, matome ir virš kalno juodus debesis, ir virš fjordo lietaus šuorus, bet ant mūsų nelyja (negavome lietaus visą dieną).

Oras stipriai atvėsęs, lyginant su tuo kas buvo iki Tromso. Reiks pamiršti trumpas rankoves ir trumpus šortus – išsitraukėme žiemines mynimo kelnes ir džemperius. Šiandien dieną 10-15 šilumos. Jaučiasi arktinis oras su šaltais vėjo gūsiais. Tokiu oru šaltas vanduo nesigeria, norisi šiltos arbatos. Matyt, labiausiai pasiteisinęs daiktas šioje kelionėje – termosas, nors daug sveria ir nėra pirmos būtinybės, bet šaltomis dienomis – nepakeičiamas. Vežamės 2 trims žmonėms ir negalime atsidžiaugti.

Apie 11 val. pradėjome mint.i Pirmieji kilometrai į 400 m kalniuką. Šiandien mums vėjas palankus. Stiprūs vėjo gūsiai į nugarą kartais taip pastumia, kad tik spėk minti.

Ant kalno elnių šeimyna – vienas mažylis visiškai baltas, albinosas. Nusileidus nuo pirmojo kalno, laukė antrasis – 250 metrų. Bekylant prie mūsų sustojo mašina ir vairuotojas nuleidęs langą paaiškino mums, kad mes ką tik iš 69° platumos įvažiavom į 70° platumą – t.y. dar arčiau priartėjom prie šiaurės ašigalio.

Įveikėme šį kalną, paskui dar kelis mažesnius ir apie 17 val. nuvažiavę 70 km turėjome priimti sprendimą – stoti kempinge (vėl nuvažiavus mažiau, nei planuota) ar važiuoti toliau. Vakaras dar ilgas, bet problema, kad kitas kempingas tik už 70 km. Nusprendėme minti pirmyn. Iš anksto pasiskambinome ir rezervavome namuką, kad nereiktų vidurnaktį statyti palapinės ir galėtume iškart krist miegot. Mynėsi visai neblogai, vėjas palankus – į nugarą, vakare mašinų vis mažėjo.

Stabtelėjome poilsiui viename iškyšulyje, pažiūrėti II pasaulinio karo įtvirtinimų liekanų, bet vietoj jų pamatėm 2 besiganančius elnius – juos stebėt buvo žymiai įdomiau.

Mynėm, mynėm, mynėm… kad energijos nepritrūktų užkandžiavome šokoladu, guminukais, bandelėmis, bananais su riešutų sviestu – viskuo, kas greit suteikia energijos. Tiek saldumynų per dieną tikriausiai niekada nesu suvalgiusi.

Pagaliau, lygiai vidurnaktį pasiekėme Alta miestą ir mūsų kempingą. Instrukcija su namuko raktais palikta. Greit susinešėm edaiktus, nusiprausėme ir kritome kaip lapai miegoti.

Naujas kelionės rekordas – nuvažiuota 146 km, sukilta 1.9 km. Tai buvo iki šiol ne tik ilgiausia, bet ir sunkiausia diena.

Penkiasdešimt devintos dienos maršrutas. 

Prabudus po vakar dienos ilgo mynimo jautėsi didelis jėgų trūkumas. Pirmiausia reikėjo sočiai papusryčiauti, o tada susipakuoti daiktus. Kai viskas jau buvo ant dviračių, sėdėjom edar valandėlę, ilsėjomės ir dėliojome artimiausių dienų planus. Pagaliau 12 val. dienos reikėjo pradėti minti.  Kojos visai neklausė, jėgų nulis. Pavažiavome kelis km iki Alta muziejaus – po atviru dangumi raižiniai ant akmenų, datuojami net 5000-7000 metų senumo. Kai kurie jų nudažyti, kad turistame būtų lengviau pamatyti, kitus reikia patiems surasti gerai įsižiūrėjus.

Vaikščiodami praalkome. Pajudėjome miesto centro link. Ten dar užsukome pas dviračių meistrą – šįkart dėl mano dviračio, jaučiasi, jog ratas netolygiai sukasi (nors stipinai nelūžę, bet keli atrodo laisvesni nei kiti). Bet meistras atsisakė mums padėt – šiandien turi labai daug darbų – gal ryt/poryt atvažiuokite. Aišku mums netinka. Važiuosiu tolyn ir tikėsiuos, kad stipriau neišsibalansuos.

Dabar jau tikrai laikas valgyt.i Norėjome šilto maisto – prieš akis išdygo picerija. Ten ir sustojom.e Dvi didelės picos mums trims buvo pats tas. Atrodo, energijos lygis pradeda kilti.

Pavakary, 16 val., pajudėjome iš Alta miesto. Tai paskutinis didesnis miestelis. Laukia beveik 70 km ir pora didesnių įkalnių. Labai sunkiai mynėsi, įkalnėn sraigės greičiu. Dar karts nuo karto užeinantis lietus lėtino važiavimą. Įveikus pirmą kalną lūžo Juliaus dviračio stipinas (jau nebesuskaičiuoju kelintas). Greit nusiėmė ratą, susitvarkė ir judėjome pirmyn. Po truputį įveikėme ir antrą kalną. O viršuje atsivėrė didelė plynė – čia karaliauja elniai. Daug jų būrių matėme tolumoje besiganančių. O namų ir gyventojų beveik nėra. Temperatūra čia – vos 7 laipsniai šilumos. Kol judame, tol šilta. Čia jokių kempingų nėra, todėl bus laukinė nakvynė. Buvome iš ryto nusimatę poilsio aikštelę su tualetais, pavėsinėmis ir lygia pievute.

Atvykom į ją prieš pat vidurnaktį – jau visiškoje tamsoje. Greit pasistatėme palapines. Pradėjo lyti ir pakilo stiprus vėjas. Bet turėdami tentą virš galvos, ramiai išsivirėme sriubos (reikėjo užpildyt skrandį šiltu maistu), pavalgėm.e WC patalpos prižiūrimos, švarios, kvepiančios ir net šildomos radiatoriais. Ten šiek tiek apsiprausėme (pasišildę vandens ant savo dujų), persirengėme ir užsivilkę vilnonius termo rūbus sulindome į miegmaišius. Šilta ir gera pagaliau ištiesti kojas. Atsijungėme per porą minučių.

Iki Nordkapp liko ~170 km. Per dvi dienas būtinai turime nuvažiuoti – ten laukia jau išnuomotas šiltas namukas.

Šešiasdešimtos dienos maršrutas.   

Visą naktį lijo ir didelis vėjas taršė palapines. Temperatūros nebuvo daug, vos keli laipsniai šilumos. Bet savo šiltuose miegmaišiuose išmiegojome komfortiškai. Ryte ilgai gulinėjome, šildėmės rūbus įsidėję į miegmaišį prisiglaudę prie kūno ir tik apie 10 val. ryte iškišome galvas į lauką.

Kai saulutė išlindo, mūsų termometras rodė 7 laipsnius šilumos, bet jautėsi žymiai šalčiau. Kol gaminomės pusryčius, dėliojomės daiktus palapinės viduje, oras nuolat keitėsi – dešimt minučių saulutės, o tada pusvalandis lietaus. Ir taip be sustojimo. Julius su Tautvydu apsiėmė šiandien juodą darbą – pakeisti visiems dviračiams grandines. Dar apžiūrėjo mano ratą – pasirodo ratlankis pradėjo trūkinėti. Tai jau nebepataisoma, reikia tik laikyti špygas, kad galutinai nelūžtų.

Kiti dviratininkai ištisai pro šalį važiavo, vis sustodami prie mūsų po stogu pasislėpti. Matėsi, kad jau visi sušalę ir sušlapę… Pasakojo kaip Altoje be sustojimo lyja – pasirodo, pas mus dar labai gerai.

Ištaikę kelias akimirkas be lietaus, susipakavom edrėgnas palapines ir 16 val. pajudėjome į kelią. Jau nuo pirmų metrų ir visą likusią dieną mynėme su lietaus apranga. Aš po apačia su žieminėmis kelnėmis – buvo pats tas.

Pavažiavę vos 20 km, stojome į kavinę pavalgyti – jau laikas pietums, o gal vakarienei, 17:30.

Užkandę ir sušilę, judėjome toliau. Dar 20 km iki kito miestuko Olderfjord. Ten man jau teko persiauti kojines (Tautvydas davė savo neperšlampamas – patiko man jos, reiks grįžus namo įsigyti), nes batai net ir su gerais antbačiais nuo lietaus kiaurai peršlapo.

Toliau kelias į šiaurę palei fjordą. Pastarosiomis dienomis pradėjo labai greit temti. Kramtyta uolėta pakrantė turėtų atrodyti labai gražiai dienos metu. Bet po 22 valandos vakaro matėm tik tiek, kiek mūsų prožektoriai švietė, o tolėliau – tik šešėliai. Kelis kartus šalikelėje elnius pravažiavome, porą kartų spėjome pristabdyti kai už 20 metrų elniai sugalvojo mums kelią kirsti.

Kelios minutės po vidurnakčio pasiekėme nakvynės vietą – namuką, kuriame galėjome sušilti ir išsidžiovinti visus daiktus. Vakarienei jau nebebuvo jėgų, tad 2 val. nakties kritome miegoti.

Iki Nordkapp liko šiek tiek mažiau nei 100 km.

Šešiasdešimt pirmos dienos maršrutas.

Anksti ryte iškišus galvą iš namuko, elniai sukinėjasi aplink, visai šalia. Ramiai susipakavę sausus išdžiūvusius daiktus, sėdome ant dviračių. Žinoma, iškart su apranga nuo lietaus. Nes diena vėl bus ir saulėta, ir lietinga. Taip ir buvo: bent 5 kartus gavome šalto lietaus. Prie 6-7 C šilumos ir stipraus šoninio ar priešpriešinio vėjo, kiekvienas atskriejantis lietaus lašas jautėsi kaip adatėlės dūris į veidą. Po kiekvieno tokio šuoro išlįsdavo trumpam saulutė, pasigailėdama mus sušildydavo.

Apranga nuo lietaus puikiai atliko savo darbą – visi likom patenkinti. Kol judėjome, tol buvo šilta. Žinoma sustojus ilgiau nei 5 minutėms darydavosi šalta, nes palaidinės iš vidaus buvo šiek tiek sudrėgusios nuo prakaito.

Pusiaukelėje „didysis tunelis” 7 km ilgio, kurio labiausiai bijojome – 212 metrų po vandeniu, 3 km leistis 9% statumo nuokalne, tada 1 km lygiai ir 3 km 9% statumo įkalnėn. Bet kelias gerai apšviestas, platus, mašinų ne tiek daug, kiek tikėjomės, krovininių automobilių visai nebuvo, o nesaugiausiai jautėmės, kai lenkė motociklininkai – jie niekada neišvažiuodavo į kitą juostą lenkdami, pralėkdavo visai šalia. Paskutinį 1 km teko stumtis – nebeužteko žemų pavarų ir jėgų kojose. Tik kelkraštis labai siauras, tai teko pavargti, kol pagaliau pakilome į viršų.

Gamta aplink nuostabi: elniai ir tolėliau, ir arčiau prie kelio vaikštinėja. Mynėme ir gėrėjomės. Jausmas toks, kad artėjame prie pasaulio pakraščio. Gamta atšiauri, rodanti savo galybę – norint čia gyventi, reikia stipriai prisitaikyti. Bet tuo ji ir kerinti – minant čia reikia nusiteikti ir išeiti iš savo komforto zonos. Neapsakomas jausmas.

Pavakary apsipirkome paskutinėje parduotuvėje ir pradėjome minti paskutinius 20 km iki kempingo. Bet pakeliui laukia didelis sukilimas į kalną. Nuvažiuoti reikia per 2 valandas iki 21 val. vakaro, nes vėliau tiesiog liksime už durų.

Pamatę, koks kalnas laukia, pradėjome galvoti, jog nespėsime. Bet Julius sukaupęs visas jėgas, šovė į priekį ir be sustojimo nulėkė. Mes su Tautvydu judėjome lėtesniu tempu, vis stabtelėdami pasigėrėti vaizdais. Atvykom prieš 21:00, bet Julius jau laukė ant kelio su raktais. Valio, miegosim šiltai!

Pasiekėme savo nakvynės vietą – raudoną namuką, aplink kurį sukinėjosi du elniai. Šiek tiek mūsų išsigandę, paėjėjo į šoną ir atsigulė poilsiui.

Iki Nordkapp liko 12 km. Ryt paskutinis šturmas. O šiandien poilsis šiltame namuke. Po kelių dienų naktinio važiavimo, šiandien turėsim ilgesnį vakarą.

Šešiasdešimt antros dienos maršrutas.

Rytas išaušo apsiniaukęs, o paskui pradėjo purkšti, stipriau lyti. Per tą laiką papusryčiavome, apsirengėme, susipakavome atsarginius šiltesnius rūbus. Krepšiai paruošti, tad mes pasiruošę ir laukėme, kaip prie starto linijos, ženklo, kad jau galime pajudėti.

Lietus popiet apstojo ir mes 15:00 pajudėjome. Nors tik 12 km, bet pirmieji 6 km į didelį kalną, o likę 6 km aukštyn žemyn trumpesniais kalniukais. Pakeliui dar bent kelis kartus lijo. Ir pagaliau (po 1,5 val.) mes pasiekėme NORDKAPP – šiauriausią Europos žemyno tašką. 2 mėnesiai vasaros: buvo ir labai karštų savaičių, ir labai lietingų šaltų dienų (ypač paskutiniu metu), ir vėjo į veidą, ir pavėjui, dviračiai ožiavosi, bet atlaikė, mūsų organizmai ir raumenys taip pat. Valio ! Tikslas pasiektas!

Pavaikščiojome aplink, užfiksavome džiugias akimirkas ir pajutome, kad darosi šalta. Šalimais yra informacijos centras su kavine, restoranu, suvenyrų parduotuve ir parodos erdvėmis, bet norint ten patekt reikia įsigyti bilietą už ~30 eur. Jau iš anksčiau kiti dviratininkai mus buvo paprotinę – bilietas galioja 24 val. ir su juo galima įeiti ir išeiti kiek nori kartų, todėl pakalbinus žmones, kurie jau išvyksta, galima iš jų gauti bilietus. Taip ir padarėme: nemokamai patekome į vidų, pavaikščiojome valandėlę, sušilome, pradžiūvome, persirengėme sausus marškinėlius.

Įdomus dalykas, jog šis šiauriausias taškas nėra pats šiauriausias – jis matomas šalimais kitame iškyšulyje ir pasiekiamas tik pėsčiomis (18 km ilgio ratas). Kadangi iš anksto planavome, jog bandysime ten eit, tai sėdome ant dviračių ir pavažiavome kelis kilometrus atgal. Pradžioje takas buvo balose, vėliau virto akmenuotu takeliu, bet labai šlapioje žemėje.

Truputį paėjėjus, nusprendžiau, kad niekur toli mes nenueisime, o ir saulė tuoj pradės leistis. Tamsoje tokiu taku nesinorės eiti. Parmynėme atgal prie infocentro, dar kartą pavaikščiojome prie žemyno krašto, pažiūrėjome į neaprėpiamus tolius ir už kelių valandų, jau tamsoje, grįžome į savo trobelę.

Oras šiandien buvo prasčiausias per visą kelionės laikotarpį, bet jis parodė mums, kokia yra ta tikroji atšiauri Norvegijos dalis. Nuostabi, visokiu oru.

Šešiadešimt trečios dienos maršrutas.

Nordkapp pasiektas, o kas toliau? Laikas grįžti namo. Planas toks – minti 700 km į Suomiją, Rovaniemi miestuką (su Kalėdų seneliu pasilabinsim), tuomet naktiniu traukiniu į Helsinki, keltu į Taliną ir autobusu arba traukiniu į Vilnių.

Šiandien reikia numinti 115 km tuo pačiu keliu, kaip ir atmynėme, – kito kelio tiesiog nėra. Ryte prabudus, po langu elnias vaikštinėjo, atsisveikinti norėjo. Diena lietinga nuo pat ryto, bet tenka važiuoti. Pakeliui vėl tas „baisusis” tunelis, bet šįkart jau žinojome, ko tikėtis. Vėl mašinų nedaug, o sukilimas 9% nebe toks sunkus kaip buvo prieš kelias dienas (ten pasirodo 10% įkalnė buvo) – įveikėme mindami, stumtis nereikėjo.

Nors kelias ir tas pats, bet vaizdai kitokie – kitoks oras, kitokia šviesa, kitokia kryptis – atrodė, kad čia miname pirmą kartą. Pakeliui daugybė elnių, atrodo visur kur akys nukrypsta, tik kartais reikia gerai įsižiūrėti.

Nuvažiavus pusę atstumo, mano padanga staiga sprogo, nebeatlaikė. Ne vidinė kamera, bet išorinė padanga plyšo keliose vietose. Neaišku, kodėl – ar todėl, kad daug barų pūtėm, ar dėl didelio svorio, ar dėl kitų priežasčių, bet pradėjo skilinėti, ir siūlai lįsti į išorę. Neatrodo ji dar sena, vos tris sezonus naudojama.

Tą minutę kaip tik nustojo lyti, tad abu vyrai kibo į darbą – nuėmė abu ratus, priekinio rato padangą uždėjo ant galinio, o ant priekinio uždėjo atsarginę, kurią Tautvydas vežėsi (niekada nežinai, kada gali prireikti).

Vakare, jau sutemus, pasiekėme savo kempingą Olderfjord miestuke. Ten šiltas namukas. Lauke šalta, drėgna, todėl palapinėse mažiausiai norėjosi gyventi.

Į priekį važiuojant, šį atstumą įveikėme per 1.5 dienos, o grįžome per 1 dieną. Vėjas ir kalnai labai stipriai įtakoja važiavimo greitį.

Šešiasdešimt ketvirtos dienos maršrutas.

Pagaliau nuo pat ryto pašvietė saulė. Jau galvojome, jog nebereiks dėtis visos ekipuotės nuo lietaus. Bet pamynus vos kelis kilometrus, teko ją rengtis. Vėl dieną daug lietaus. Mynėsi sunkiai, nes per trumpai naktį miegojom ir dabar tiesiog akys merkėsi sėdint ant dviračio. Nesaugu. Stoviniavom dažnai, kad nors kažkiek prasiblaškytume. Vienoje vietoje saulei pašvietus net nusnaudžiau kelias minutes ant suoliuko – pasidarė lengviau.

Važiuojant akį traukė pakelėse augantys raudonikiai. Neatsispyrėme, sustoję paėjėjom šiek tiek toliau nuo kelio – o ten raudonikių tiek, kad galima vežimu vežt. Prisirovėme kiek rankose tilpo – vakarienei bus grybai su bulvėmis.

Šiaip ne taip įveikę 65 km, pasiekėme Lakselv miestuką. Apsipirkome ir į kempingą – nors iš pradžių galvojome, jog jau nakvosime palapinėse, bet dar šaltoka – gavome šiltą didelį kambarį.

Šešiasdešimt penktos dienos maršrutas.

Gerai, šiltai išsimiegojome ir pailsėjome, o pusryčiams pabaigėme valgyti vakarykščius keptus grybus su bulvėmis – ilgam nebesinorės. Iš vakaro šeimininkas laužyta anglų kalba bandė paaiškinti, kad mes drąsiai galime savo patiekalo likučius palikti bendroje virtuvėje šaldytuve, nes niekas čia taip grybų negamina ir tikrai nesiryžtų valgyti.

Diena šiek tiek šiltesnė nei pastarąją savaitę – žiemines kelnes pakeičiau šiek tiek plonesnėmis. Saulutė perpiet pašildė, priminė, jog vis dar vasara, bet popiet lietus neleido atsipalaiduoti. Kuo toliau į pietus, tuo labiau keičiasi kraštovaizdis – paskutinį fjordą palikome už nugaros, atsirado daugiau lapuočių, pelkių, ežeriukų, upių, ir daugybė grybų pakelėse (daugiausia, raudonikiai, ir šiek tiek baravykų) – stengėmės užmerkti akis, nestoti ir nerinkti.

Šiandien paskutinė diena Norvegijoje. Reikėjo kažkur išleisti paskutinius turimus grynus NOK pinigus. Kadangi sekmadienis ir niekas nedirba, vakare radome piceriją – užsisakėme dvi dideles picas. Kaina 590 nok (50 eur), o mes turėjom tik 490 nok (42 eur). Siūlėme likusią dalį sumokėti kortele, bet savininkas (imigrantas) paėmė tai, ką turėjome rankose ir sakė, kad viskas gerai, daugiau primokėti nereikia – bet į kasą neįmušė.

Sočiai privalgę, sėdome ant dviračių. Liko paskutiniai 20 km Norvegijos žemėje. Privažiavom tiltą – kitoje pusėje jau Suomija ir mūsų kempingas iškart už jo. Pagaliau, po savaitės vėl statėmės palapines – nors naktis šalta (vos +4C), bet geras jausmas gulėti šiltuose pataluose ir kvėpuoti grynu, vėsiu oru. Nakvojome Suomijoje su vaizdu į Norvegiją.

Per tris dienas įveikėme beveik 300 km iš 700 km. Bet šiandien paskutinė atostogų diena. Nuo rytojaus prasidės darbai ir vakarais judėsim žymiai mažesniu tempu.

Šešiasdešimt šeštos dienos maršrutas.

Šią savaitę pradėjome judėti per Suomijos laplandijos regioną. Bet žymiai mažesniais atstumais ir tik vakarais po darbų. Per tris dienas pasistūmėjome 130 km link Rovaniemi. Visos dienos lietingos ir vėsios – dienomis vos +10, o naktimis +5 laipsniai. Bet visas naktis praleidome palapinėse ir tikrai nesušalome. O dienomis darbui visur buvo šilti virtuvės/poilsio namukai. Suomijoje visi kempingai beveik tušti, todėl mes galime laisvai šeimininkauti visą dieną. Tačiau yra ir viena problema – kempingai dirba tik iki 21:00 vakaro ir vėliau atvažiuoti neleidžia. Tai reiškia, kad vakare po darbų turim tik 2-3valandas mynimui ir galime nuvažiuot mažiau nei norėtume. Na nieko, savaitgalį teks „pasportuoti” daugiau.

Šešiasdešimt septintos dienos maršrutas

Gamta – pelkės, ežeriukai ir berželiai, o ant kalniukų smėlyje augančios pušaitės. Kartais atrodė, jog miname per Lietuvos miškus. Kelias tiesus, be didelių kalnų, dvi dienas judėjome ir matėme vienodą medžių vaizdą – ne pats įdomiausias kelias.

Šešiasdešimt aštuntos dienos maršrutas.

Trečią dieną Suomijoje pelkių ežeriukus pakeitė akmenimis nusėti dideli ežerai – pakrantėje akmenų sangrūdos, viduryje – ežerų akmenų salos. Miškuose atsirado daugiau akmenų nei grybų – į vieną tokį akmens luitą net pavyko įlįsti ir visu ūgiu atsistoti kaip kokiam urve. Ežerų pakrantėse ne tik valtis, bet ir vandens lėktuvėlius galima pamatyt – nauja, mums nematyta transporto priemonė.

Pirmasis įspūdis – minti dviratį šiek tiek nuobodu, nėra kur akių paganyti. Reiktų atvažiuoti čia žiemą – žygiui su lygumų slidėmis (idėja ateičiai).

P.S. pirmadienį vakare pasiekę „Muotkan Ruoktu Tunturikylä” kempingą, išsikalbėjome su šeimininke, jog ji turi LT kraujo – senelis kilęs iš Vilniaus.

Šešiasdešimt devintos dienos maršrutas.