Ir vėl dviračiais: šįkart – Norvegija

Nuo pat ryto saulė ritinėjosi dangumi, nei vieno debesėlio – ir taip visą dieną. Beveik kaip vasara, bet… šilčiau apsirengti vis tiek reikia.

Mynėme neskubėdami, nes keli dideli kalnai mums metė iššūkį, o ir paganyt akis buvo kur – trys dideli kriokliai pakeliui: Mørkhølsfossen, Fossen bratte ir Steinsdalsfossen. Paskutinysis – įspūdingiausias, nes galima takeliu palįst po kriokliu.

Įveikę 76 km, pasiekėme kempingą. Ogi žiūrim, kad jau 23 val., nors lauke dar visai šviesu…Keistas jausmas.

Kol pasistatėme palapines, pasiruošėme vakarienę ir pavalgėme jau buvo 1 val. nakties. Daugiau nieko nereikėjo – tik poilsio.

Ryte pabudino keisti garsai, iškišam galvas iš palapinės, – ogi, šalia kempingo pakrantės prisišvartavo milžiniškas kruizinis laivas!

Saulė šviečia, šildo. Šiandien niekur neskubame – atėjo laikas dirbti. Taip taip: keliaujame ir dirbame vienu metu. Labai smagu, jog mūsų abiejų darbovietės leido dirbti nuotoliu iš užsienio. Darbo dienomis numintų kilometrų skaičius bus mažesnis.

Vakare palydėjome išplaukiantį keltą ir patys pajudėjome pirmyn. Numatytas atstumas vos 20km, bet labai labai daug stataus sukilimo – apie 10 km stūmėme dviračius.

Pakeliui susidūrėme su keliomis nenumatytomis kliūtimis: viena nedidelė dviračių tako atkarpa buvo uždaryta, todėl teko važiuoti ankštu tuneliu, kaip žirniams ankštyje. Bet vairuotojai supratingi, vilkosi iš paskos (vėliau vietiniai sakė, kad gerai padarėme pasirinkę tunelį).

Per keturias valandas mynimo ir stūmimo serpantinais, užkopėme į viršų. O ten – Voringfossen krioklys! Milžiniško aukščio ir nuostabaus grožio, net akys sunkiai aprėpia viską. Pasivaikščiojome, pasigrožėjome, ir sėdę ant dviračių už kelių km pasiekėme kempingą. Kol viską išsipakavome, pasistatėme, nusiprausėme – jau ir vidurnaktis.

6 dienos maršrutas

Naktis 800 metrų aukštyje – jautėsi, kad oras žymiai šaltesnis, bet mūsų miegmaišiai šilti, tad puikiai išmiegojom. Ryte maloniai saulutė pabudino, papusryčiavome, susidėjome daiktus ir išėjome dirbti į kempinge esantį poilsio kambarį. Kitų žmonių nebuvo, todėl ramiai, niekieno netrukdomi galėjom darbuotis.

Vakare vėl ant dviračių, skubėjome kuo greičiau išvažiuoti, nes artinosi lietus. Kelias nelengvas – vėl į kalną. Po 15 km kopimo aukštyn, pakilome į 1250 m aukštį ir pagaliau pasiekėm Hardangervidda plynaukštę. Vaizdai aplink pasikeitė iš esmės – kalnai sumažėjo, fjordus pakeitė ežerai, atsivėrė toliai. Negalėjome atitraukt akių nuo įstabaus peizažo. Lietus „užkliuvo” už kalno ir nebelipo mums ant kulnų.

Šiame aukštyje palapinėje miegoti jau nebedrįsome, todėl apsistojome nedideliame atokiame keliautojų namelyje – gavome lovas barako tipo kambaryje, kuriame šeimininkavome visiškai vieni.

Viso numinta 35 km ir sukilta 640 m. Visas 7 dienos maršrutas.

Minkštai ir šiltai lovose išsimiegoję, skubėjome į darbus. Tokioje atokioje vietoje nėra jokio telefono ryšio, ir, aišku, mobilaus interneto. Tačiau registratūros/restorano pastate yra wi-fi – įsikūrėme poilsio kambaryje, kur niekieno netrukdomi galėjom darbuotis visą dieną.

Turimas maistas eina į pabaigą, nes jau trečia diena nėra jokios maisto parduotuvės pakeliui. Todėl vakarop prieš išvažiuojant pasistiprinome restoranėlyje. Bevalgant užklydo pirmas mūsų sutiktas keliautojas šveicaras, kuris irgi juda šiaurės link, tik kitu maršrutu. Palinkėjome vienas kitam sėkmės (gal dar susikirs mūsų keliai) ir išvažiavome.

Arktinis šaltas stiprus vėjas pūtė į nugarą, kelias lygus, be sukilimų, todėl „skridom” kartu su vėju. Pasiekę Haugastol miestelį išsukom iš asfaltuoto kelio, į tik dviračiams skirtą žvyro taką ir pradėjome tolti nuo civilizacijos. Tai yra vienas įspūdingiausių dviračių maršrutų Norvegijoje – Rallarvegen kelias, besidriekiantis palei geležinkelio liniją, vingiuojantis tarp kunkuliuojančių kalnų upių ir upelių. Važiavome ir gėrėjomės visa gamtos didybe – nieko aplink nėra, tik mes ir ji – atšiauri, nenuspėjama, bei nuostabi. Su kiekvienu kilometru, vis daugiau sniego aplinkui – vis šalčiau ir atšiauriau. Pagaliau tolumoje išvydome raudoną namuką – tai mūsų nakvynės vieta. Šiąnakt tik mes vieni jame šeimininkausime, net savininkų nėra. Atsirakinome trobelę – viduje visiška autentika – tikras kalnų namukas. Įsijungėme vandenį, šildymą, pasikūrėme židinį, pasigaminome vakarienę (šeimininkas buvo sakęs, kad yra palikęs visokių kruopų, makaronų ir pan, kuriuos galime drąsiai vartoti – ačiū jam, sočiai pavalgėme). Trobelė įšilo, o mes pagaliau ištiesėme kojas poilsiui ir per langą gėrėjomės nuostabiais vaizdais. Tokio susiliejimo su gamta ir tikėjausi važiuodama čia.

Numinta 35 km, sukilimo 435 m. 8 dienos maršrutas.

Ryte termometras už lango rodo 8 laipsnius šilumos.

Virš namelio saulė bando lįsti, bet tolėliau už poros kilometrų esantis Finse miestelis paskendęs tamsiai pilkuose debesyse, matome ir vėl, kaip atslenka lietus. Pasirinkimo neturim. Sutvarkome, užrakiname namelį ir pajudame link Finse į tą pilkumą. Vėjas šiandien labai stiprus, ir dar tas lietus į nosį. Bet greit pasiekiame miestuką. Toliau minti nebegalime – sniego per daug, nepravažiuojama, takas uždarytas.

Beje, vakare čia pradės snigti ir per naktį bei sekmadienio dieną prisnigs virš 20 cm sniego. Abu faktus jau žinojome iš vakaro, todėl nusipirkome bilietus, kad pavažiuotume vieną stotelę traukiniu – tą atkarpą, kuri uždaryta.

Palaukiame, traukinys jau čia pat. Atsidaro traukinio durys ir išlipa mergina su daiktais apkrautu dviračiu, apsirengusi ploną megztuką bei šortus. Mes šokame į traukinį. Mergina pamačiusi mus matyt suabejojo savo sprendimu ir šaukia mums „Ar aš gerai padariau, kad čia išlipau?” Mes atsakom „Ne!”. Durys užsidaro. Matome, kad mergina vėl įlipo tik į kitą vagoną: išgelbėjome vagšelę – o tai būtų stūmusis per sniegynus.

Konduktorius patikrina mūsų bilietus ir paklausia, ar mes tikrai tik vieną stotelę važiuosim – nuo ten kelias jau atidarytas, bet oras atšiaurus kaip ir Finse. Hmm, mąstome, bet mes jau pripratome prie tokių sąlygų, galime minti, ne problema.

Atvykstame į stotelę, konduktorius dar klusteli, ar mes tikrai apsisprendėm. Mes abejodami, bet išlipame. Konduktorius irgi iš paskos – sako, pasistiebkite (stotis uždara ir tik aukščiau keli langeliai yra), pažiūrėkite, koks oras – ar tikrai čia liekate? Mes pamatę tą darganą orą ir vėjo gūsius, visgi per akimirką nusprendžiame – grįžtame atgal į traukinį ir važiuojame dar vieną stotelę. O kaip su bilietais – klausiam. Nesijaudinkit, tiesiog važiuokit – sako jis.

Pasiekiame Myrdal miestuką. Jame išlipa ir anksčiau minėta mergina. Oras žymiai geresnis ir šiltesnis. Takas leidžiasi stačiais serpantinais žemyn. Vaizdai kaip iš pasakos – visur aplinkui kriokliai, krentantys iš milžiniško aukščio. Viskuo gėrėdamiesi, leidžiamės 20 km žemyn – praktiškai nemindami nuriedame iki Flam miestelio. Oras puikus, saulė šviečia, vakaras ilgas – nusprendžiam laivu pasiplaukioti po Nærøyfjord fjordą (įtrauktas į UNESCO). Vaizdai pasakiški, jais gėrėtis netrukdo net retkarčiais subjūrantis oras.

Po poros valandų, grįžtame prie dviračių. Orų prognozė labai bloga – naktį štorminiai vėjo gūsiai ir labai stiprus lietus. Netgi perspėjimai apie vietomis galimus potvynius ir purvo nuošliaužas. Mums pasiseka – randame namuką kur apsistot, tad nereiks drebėt palapinėje.

9 dienos maršrutas.

Sekmadienis. Flam’e oras prastas – vėjo gūsiai labai stiprūs, verčiantys iš kojų. Kas kelias minutes – tai lietus lyja, tai saulės spindulys išlenda. Bet minti tolyn neišeis, dviratį vėjas mėto į šonus, sunku išsilaikyt, pavojinga. Ilgai svarstome, ką daryt – tiek daug visko norisi aplankyti. Nusprendžiame, jog nieko nebus, reikia persikelti į kitą fjordo krantą – Leikanger. Tačiau atėjus į stotį, mums sako, jog visi kelto bilietai parduoti, galit plaukti kitą dieną. Dar turime vilties, jog parduos tiesiai kelte – kito kelio ir pasirinkimo neturime.

Nerimastingai pralaukiame porą valandų. Atplaukus laivui, kapitonas mus patikina, jog bilietus galime įsigyti tiesiai laive ir vietos tikrai atsiras.

Kiek matėme, visi laivai čia, fjorduose elektriniai – įsitaisėme minkštose kėdėse ir po valandėlės – mes jau kitam krante (laivo greitis buvo apie 50km/h).

Oras ten ne ką geresnis. Apsirengiame lietaus aprangą ir pirmyn – 13 km palei fjordą. Turėtų būti labai gražus vaizdas, bet šiandien viskas paskendę rūke. Privažiuojame dar vieną keltą – šis nemokamas dviratininkams! O kitame krante – Dragsvik miestuke – jau ir mūsų kempingas: vėl nakvosime namuke (perdaug drėgmės visur) su puikiu vaizdu, ant fjordo kranto.

Keista diena, beveik nieko nenumynėme, tik planavome, lūkuriavome ir plaukėme.

10 dienos maršrutas.

Darbo savaitės pradžia ‐ niekur neskubame. Šeimininkas nevaro, leidžia pabūti namuke iki vakaro. Pabaigę darbus pajudame – kelias driekiasi palei fjordą, garuojantį nuo drėgmės ir mįslingai debesimis apsigaubusius kalnus.

Vakare ramu, jokių mašinų ar žmonių. Besigrožėdami, net nepastebime, kaip pasiekiame šiandienos sunkiausią atkarpą: serpantinu reikia pakilti 700 m aukštyn. Kas stūmėsi, kas mynė – minti buvo įmanoma tik todėl, kad mašinų nebuvo ir galėjome išnaudoti visą kelio plotį, įstrižai nuo vieno krašto link kito. Taip ir judėjome „braižydami” zigzagus serpantine apie 1,5 valandos. Pakeliui tik avys kelyje pasimaišydavo, tipendamos nuo kalno žemyn, matyt, namo.

Artėjant prie viršūnės, užėjo toks tirštas rūkas, kad nesimatė net žmogaus už keliasdešimt metrų, tik karts nuo karto žypsintis raudonas galinis mirksiukas baltoje migloje. Bet užkilus į aukščiausią tašką, dangus prasivėrė – keliom minutėm leido pasigėrėti viskuo aplinkui ir pamatyti, kokį didelį kelią įveikėm.

Ilgai neužsibuvome, nes viršuje greit pradėjom vėsti, reikėjo vėl sėst ant dviračių ir „įdarbint” raumenis.

O toliau kelias tik žemyn – besimėgaudami ir besižvalgydami „skriejome” vienui vieni keliu. Nepastebimai pasiekėme kempingą – ir vėl namuką tenka imti, nes ir vėl daug lietaus naktį žadama. Jau nebepamenu, kada palapinę statėme.

11 dienos maršrutas, o pabaiga buvo čia.

Už lango lyja, o mes šiltai trobelėje įsitaisę dirbame nuo ryto. Trobelė miške, su samanotu stogu, bei nedideliais jau pradėjusiais augti medeliais ant jo. Namukas tiesiog susilieja su gamta. Džiaugiamės, kad visur (net ir trobelėse) leidžia pabūti ilgiau, iki pavakarių, kad galėtume ramiai padirbėti. Nors oficialiai turime išsikraustyti iki 11val, bet savininkai supratingi, ypač kai nėra kitų išankstinių rezervacijų.

Šalimais, didelė upė su kaskadomis – šniokščia, kunkuliuoja. Padarytas siauras tiltukas pasivaikščiojimui per ją. Oras ir taip drėgnas, tai papildomi purslai kylantys nuo upės nesuteikia jokio diskomforto.

Vakare vėl ant dviračių – debesuota, bet nuo to aplinka įgauna savito šarmo.

Iš pradžių nuo kalniuno, paskui serpantinais į kalniuką ir vėl žemyn nuo jo – kasdien iššūkį metantys sukilimai jau tampa kasdienybe. Na, bet tą žinojau, kai rinkausi važiavimą Norvegijos centrinėje dalyje, o ne pakrante.

Vėlai vakare pasiekiame kempingą ant upės kranto – naktis ir kitas rytas žadama be lietaus, todėl pagaliau (po 5 dienų naktų namukuose) galime išsiskleisti palapines.

12 dienos maršrutas.

Pagaliau išaušo ta diena, ryte saulutė ritinėjasi danguje.

Net teko ieškot pavėsio, kad kompiuterio ekranuose kažką įžiūrėtume. Tačiau kvapas rietė nosį – netoliese įsikūrusi ferma ir vėjas kaip tik nuo tos pusės pūtė.

Perpiet susipakavome visus daiktus ir jau sėdomės lauke prie stalo toliau darbuotis. Tačiau kaip tik tuo metu prieina šeimininkas ir sako „jeigu norit čia būt susimokėkit už papildomą dieną, arba išeikit iš teritorijos”. Pasimetėme, nes iš vakaro su kita šeimininke buvom sutarę, kad galėsim padirbėti iki vakaro. Keistuoliai – kitur net ir nameliuose leisdavo pasilikti ilgai, o čia mat beveik tuščiame kempinge mes kažkaip trukdom. Nervų sau negadinom ir nesiginčijom. Tiesiog pasiėmėm dviračius, persivedėm kelis metrus per vieškelį – kitoje pusėje žalia graži žolytė – ir įsitaisėm su kompiuteriais. Už nugaros kapinaitės – bent jau jiems mes netrukdome. Kempingo internetas čia „traukia” – tai puikiausiai padirbėjome įsitaisę medžių paunksmėje.

Vakare pradėjome minti – kelias lygus, be didelių kalnų, galima sakyti, poilsinis važiavimas. Tarp Klakegg ir Byrkjelo miestukų važiavom labai gražiu slėniu – iš abiejų pusių aukštos kalnų sienos, o per vidurį tik upė ir mūsų kelias (deja, nemažai mašinų, tai neleido atsipalaiduot). Bevažiuojant sutikome avių bandą – čia jos karaliauja kelyje, ateina į vidurį gatvės ir atsigula: mašinos pristabdo, apvažiuoja aplink, tik krovininiam automobiliui privažiavus, tingiai atsikelia ir pasitraukia arčiau kelkraščio.

Taip besidairydami pervažiavome visą slėnį ir pasiekėme Byrkjelo kempingą – čia ir apsistojome. Iškart gavome leidimą kitai dienai – būti tiek ilgai, kiek tik norime.

13 dienos maršrutas.

Permainingi orai – tai lyja, tai saulė šviečia. Ištaikę progą, susipakavome sausą palapinę ir persikėlėme darbuotis į kempingo virtuvėlę. Beveik niekas čia neužsuka, visi gaminasi savo kemperiuose. Mums gerai – galime niekieno netrukdomi darbuotis.

Vakarop vėl ant dviračių. Pradžia nelengva, iškart į didelį kalną. Reikia sukilti į 600 metrų aukštį (pradėjus nuo 100 m). 1,5val lėto judėjimo ir mes jau viršuje. Apsirengę šiltesnę ir nuo vėjo apsaugančią aprangą pasileidom žemyn – apačioje Innvik fjordas.

Toliau kelias fjordo pakrante iki Olden miestelio, ir slėniu palei ežerų pakrantes link Briksdal ledyno. Netoli jo ir sustojam – Gryta kempinge. Iki šiol tai pats gražiausias ir patogiausias kempingas kokiame teko lankytis. Ant ežero kranto, apsuptas kalnų ir krioklių, su vaizdu į ledyną, viskas švaru, išpuoselėta ir patogu. O ant samanotų namukų stogų net žemuogės auga. Nieks jų nepasiekia, galim tik pažiūrėt iš apačios ir pasimėgaut tuo gardžiu kvapu.

Naktį prognozė žada vos 1 laipsnį šilumos, tai miegui apsirengiam šiltus vilnonius termo rūbus (vėliau teko nusirengt ar miegmaišius prasisegt, nes buvo per karšta; temperatūra nenukrito taip stipriai, kaip žadėta).

14 dienos maršrutas.

Ryte įsitaisome pavėsinėje po stogu, nes šiek tiek lynoja. Penktadienis – paskutinė diena prieš atostogas, visi turime labai daug darbų užsibaigti. Laiko yra, palapinių ir daiktų šiandien pakuoti nereikia, nes nusprendėme šiame kempinge antrą naktį dar praleisti.

Vakare, sėdam ant tuščių dviračių – jis visas spurda, nestabilus, akivaizdu, kad per lengvas. Reikėjo laiko, kol pripratome ir pajudėjom link ledyno.

Jostedalsbreen ledynas yra didžiausias ledynas Europos žemyninėje dalyje. Didžioji jo dalis yra 1500 metrų aukštyje, tačiau kelios „rankos” nusileidžia žemiau, kur žmonės iš arčiau gali pasigėrėti. Viena tokių atšakų Briksdalen ledynas – iki jo mes ir nuvažiavome.

Dar prieš 30 metų jis buvo taip žemai, kad savo lediniu liežuviu siekdavo ežerą, o dabar jau žymiai susitraukęs. Bet vistiek įspūdingai atrodo. Pasivaikščiojome, pasigrožėjome (vakare žmonių nedaug) ir atgal į kempingą.

15 dienos maršrutas.

Pagaliau savaitgalis, tad ištaikę progą tarp vis pasikartojančio lietaus, susipakavome palapines (beveik sausas) ir nuėjome į pavėsinę pusryčiauti. Dviračius atrėmėme į ožkyčių aptvarą (prieš 30 metų kempingo teritorijoje buvo ožkų ūkis, o dabar paliktos tik 2 ožkos pramogai). Ramiai sėdime ir staiga atbėga moteris bei susijaudinusi klausia: „Ar ten jūsų dviračiai? Ožkos juos valgo, aš bandžiau vieną dviratį patraukti, bet jis toks sunkus, kad nepajėgiau!”. Nubėgame, viskas gerai, dviračiai sveiki, ožkos tik gumines ir odines dviračių dalis laižė (matyt, atsibodo žolė, norėjo nesveiko ėdesio), bet nieko nesukandžiojo.

Būdami viename slėnyje prie ledyno, nusprendėme nuvažiuot į kitą slėnį kitoje kalno pusėje bei pamatyti kitą ledyno atšaką.

Vos už 10 km Olden miestukas, o ten kelios drabužių parduotuvės. Kol lijo lietus, užėjom į vieną, antrą, trečią…Rezultatas – prisipirkome drabužių, kuriuos vos sutalpinome į krepšius (tarsi mažai svorio mums būtų), o svarbiausia, kad visi išėjome su naujomis striukėmis nuo lietaus – dabar atrodysime kaip tikri norvegai.

Pasiekę slėnio pradžioje įsikūrusį Sande kempingą (antras iš eilės puikus kempingas – 10 balų), nusimetėme daiktus ir pajudėjome tuščiais dviračiais link Kjenndal – dar vienos, to paties, didžiausio Europoje Jostedalsbreed ledyno, atšakos. Keliukas siauras, paskutiniai 5 km net neasfaltuoti – nenuostabu, kad mažiau žinomas, nes su autobusu ar kemperiu, manau, neprivažiuosi, o su mašina būtų vietomis baisu dėl siaurumo. O mums su dviračiais pats tas. Vaizdai pasakiški, galėjome gėrėtis viskuo aplinkui, niekieno netrukdomi, vienui vieni – jausmas nuostabus.

16 dienos maršrutas.

Saulėtas rytas, saulutė šildo. Ramiai sėdėjome terasėlėje su vaizdu į kalnus, pusryčiavome ir mėgavomės. Ir taip iki pietų. Šiandien niekur skubėti nereikia. Nors diena ideali, galėtume mint toli ir daug. Bet už 50 km prasideda labai didelelis kalnas, kurio per pusdienį neįveiksime – šiandien tikslas numinti iki jo pradžios. Todėl lėtai susipakavę ir apsirengę trumpomis rankovėmis bei šortukais (pirmą kartą šioje kelionėje taip išsirengėm) pajudėjom pirmyn. Mėgavomės kiekviena akimirka, kiekvienu kalnu, ežeru, upeliu, snieguota viršukalne. Pusiaukelėje sustojom prie ežeriuko – užkandome ir išsitiesę priešais saulutę nusnaudėme posmelį.

Vakarop pasiekėme Nygård kempingą: apsuptas kalnų, prie upės. Tikra poilsio diena, kai niekur nereikia skubėti.

17 dienos maršrutas.

Nuostabi saulėta diena nuo pat ankstyvo ryto. Ir prognozė žada – tokia bus visą dieną, visu keliu kur važiuosime. O šiandienos maršrutas eis vaizdingu „Gamle Strynefjellsvegen” keliu, suformuotu 19 amžiuje, ir jungiančiu miestelius esančius priešingose kalno pusėse. Jo ilgis 27 km – šiandien pusė jo yra asfsltuota, kita ne. Mums tai bus sunkiausia šios kelionės diena, nes jau per pirmus 16 km reikia sukilti ~1100m.

Morališkai pasirengę, pajudėjome pirmyn – lėtai, bet užtikrintai kilome aukštyn, priekyje matydami kalnus ir daugybę krioklių, o už savęs vis labiau ir labiau tolstantį slėnį, nuo kurio pradėjome. Vis stodavome pasigrožėt ir įamžinti tuos vaizdus bei nubraukti prakaitą nuo akių. Ir taip po 4 val. (gryno mynimo 2,5 val.) pasiekėme viršūnę. O ten – sniegas ir nuostabaus grožio turkio spalvos ežeriukai. Iš pradžių atrodė šilta, bet neilgai trukus pradėjo pūsti žiemiškai šalti vėjai, priekyje pasirodė tamsūs lietaus debesys – greit apsirengėme kelis papildomus rūbų sluoksnius.

Norvegijoje orai gali keistis labai greit, ir nebūtinai pagal prognozę. Be to, kylant į kalną visi išgėrėme savo vandens atsargas – buvo proga pirmą kartą išbandyti vandens filtravimo sistemą, kurią vežamės šioje kelionėje (nors tame aukštyje gal ir taip vanduo švarus).

Dar po 20 km neasfaltuoto kelio, nuostabių žiemiškų vaizdų, kur net ežeruose sniego lytys plaukioja, ir gavę šiek tiek lietaus, pasiekėme civilizaciją.

Tai buvo nuostabiausias kelias, kuriuo mums teko važiuoti šioje kelionėje. Sunku tiek žodžiais nupasakoti, tiek nuotraukomis perteikti – tiesiog pasaka.

Dar kurį laiką važiavome tame kilometro aukštyje, kol galiausiai pradėjome leistis žemyn link Geiranger miestuko – deja, nei viename kempinge nebuvo laisvų vietų palapinėms (dar prieš pradedant leistis žemyn apskambinome kelias vietas), todėl sustojome pusiaukelėje (400 metrų aukštyje) esančiame kempinge – visur drėgna, bet bent jau ne taip šalta kaip viršuje.

18 dienos maršrutas.

Ryte susipakavomee daiktus ir pajudėjome – 8 km iki Geiranger miestuko ir tik riedėt žemyn, žemyn.

Kuo toliau tuo labiau pradeda daugėti turistinių autobusų, kylančių į kalną. Prie apžvalgos aikštelės pilna žmonių. Po pusvalanduko mes jau kempinge – gauname vietas palapinėms (po valandėlės visas kempingas jau buvo užpildytas). Keistas jausmas – ką tik palapines surinkinėjome, o nepraėjus nei valandai vėl statome.

Tuo mūsų šios dienos važiavimas ir baigėsi – net kojos neapšilo.

Likusiai dienos daliai išsiruošėme į žygį pėščiomis. 4 km į priekį ir tiek pat atgal. Akmenuotas takelis vinguriuoja tarp upeliukų (vietomis labai šlapia) vis kildamas aukštyn į kalną – tarp medžių, todėl apsaugo nuo kaitrios saulės. Užkopę pamatėme „7 seseris”:  taip vadinami 7 kriokliai vienas šalia kito krentantys iš kalnų į fjordo vandenis.

Sėdėjom paunksmėje ir gėrėjomės. Tik popietinė saulė spigino į akis – geriau reiktų žygiuoti iš ryto.

19 dienos maršrutas.

Žygis.

Ryte apsižvalgėme dar po Geiranger miestuką, kuris jau po truputį pildėsi iš kruizinio laivo plūstančiais turistais, ir skubėjome į savo „mini” laivą. Valandėlę plaukėme fjordu iki Hellesylt miestuko. Pakeliui dar kartelį pasigrožėjome vienoje vietoje krentančiais 7 kriokliais („7 sisters”).

O iš ten ir vėl kopimas aukštyn į kalną. Bet po kiekvienos įkalnės būna nuokalnė. Šįkart leidomės Norangsdalen slėniu – tai vienas siauriausių ir įspūdingiausių Norvegijos slėnių, garsėjantis ne tik kvapą gniaužiančiais gamtos vaizdais, bet ir turtingu kultūros paveldu. Šis slėnis pasakoja apie amžiną žmogaus kovą su galingomis gamtos stichijomis. Pravažiuojant ežerų dugne matomos akmenų nuošliaužos. Namai buvo statomi dalinai įkasti į žemę, kad apsisaugotų nuo nuošliaužų grėsmės. XX amžiaus pr. nuo kalno nuslinkusi uola suformavo paslaptingąjį Lygnstøylvatnet ežerą. Iki šiol jo skaidriame vandenyje galima įžiūrėti senuosius kelių ruožus, sodybų pamatus ir net vartus – tarytum prarastą pasaulį po vandeniu. Dar XVIII amžiaus pab. turistiniais laivais atplaukdavo garsiausi to meto žmonės ir keliaudavo ponių tempiamomis karietomis per šį slėnį.

Besigrožėdami nuriedėjome iki Leknes uosto, iš kurio persikėlėme į Sæbø miestuką. Nors dar visas vakaras prieš akis, bet toliau judėt negalėjome, nes mums reikalingas keltas trečiadieniais neplaukia, tad reikia laukti rytojaus (kelio pakrante irgi nėra!).

20 dienos maršrutas.

Bar bar bar – ryte žadina lietaus krapnojimas. Vos keli lašai nukrinta. 7 val ryto. Orų radaras rodo, kad ateina didesnis lietus, turime valandėlę sausai susipakuoti. Susirinkę daiktus, prisėdame pavėsinėje po stogeliu ramiai papusryčiauti. Vėliau sėdame į keltą ir 10 val. ryto mes jau kitoje kranto pusėje. Toliau – ramus keliukas driekiasi palei Hjørund fjordą. Nors daug kur skaičiau, kad tai vienas gražiausių fjordų šalyje, bet mano asmenine nuomone – matėme ir gražesnių. Gal dėl to, kad diena apniukus ir aplink stūgsančių kalnų viršūnės pasislėpusios rūke. Už 15 km dar vienas keltas. O tada dar 15 km iki Ålesund miesto centro. Varginantis važiavimas – daug mašinų, eismo, šurmulio. Bent dviračių takai visur yra. Šiek tiek pasikankinę, atvykstame.

Prirakinę dviračius užkopiam 418 laiptelių į kalną nuo kurio atsiveria vaizdas į visą miestą. XX a. pr. didelė dalis Ålesund miesto sudegė, o vėliau jis atstatytas išlaikant vienodą stilistiką, spalvotus fasadus.

Apžiūrėję miestuką iš viršaus ir iš apačios, apsisukome atgal ir skubėjome išvažiuot iš jo. Tas didelis šurmulys vargino, norėjome kuo greičiau grįžti į gamtos apsuptį: į kalnus, slėnius, fjordus.

Pakeliui dar sustojome pašto skyriuje – kiekvienas turėjome po kelis rūbus, kurių kelionėje nebeprireiks, todėl supakavome ir išsiuntėme į LT. Dabar krepšiuose daugiau vietos atsirado, – siūlės nebraškės jas užseginėjant!

Puikus oras nuo pat ryto – saulė šildo, dieną net iki +25 laipsnių sušils. Kelio pradžia sunki – reikia sukilti 550 m aukštyn per ~10km. Po truputį judam, vis stabtelėdami vandens gurkšniui ir prakaitui nuo akių nusivalyt. Likę 4 kilometrai – 10% įkalnė. Viršuje –  slidinėjimo trasos. Bet keltuvai ir vasarą kelia aukštyn. Nusprendžiame ir mes užkilti. Pradedame krapštytis prie dviračių, galvojame, ar šalta ten viršui, gal reikia kelnių, gal striukės nuo vėjo, o gal net pūkinės striukės. Kol mes paskendę savo apmastymuose, staiga išdygsta darduotoja ir klausia: „Ar norite su dviračiais keltis?”. Aš pasimečiau ir nustebau, nes man tokia mintis net į galvą neatėjo. Atsakau „O galima?”. Rimtu veidu ji man sako: „Kažkaip sutalpintume į keltuvą dviratį, bet nusileidimas jau jūsų pačių rizika ir atsakomybė”. „Ne, ne, mes tikrai nesikelsim, paliksim dviračius čia” – atsakau. Toks rimtas pokalbis buvo, o viduje man taip juokinga. Matomai ji galvojo, kad mes kaip kalnų dviratininkai nuo stačių šlaitų norim pavažinėti.

Su ta smagia nuotaika pakilome aukštyn – o ten wow: atsiveria nuostabūs, keliasdešimt km atstumą siekiantys toliai, pabaltavusios kalnų viršūnės ir fjordas – 110 km ilgio Storfjorden.

Oras visai šiltas, todėl valandėlę sėdėjome viršuje ir meditavome – neįmanoma atsigėrėti. Tačiau viskam ateina laikas – taip ir mums, laikas judėti. Keltuvu atgal, ant dviračių ir 10 km nuo kalno nulėkėme žemyn. Iš miestuko į keltą, ir už 15 min mes jau kitame krante. Ir iškart vėl į statų kalną – vėl 10% įkalnė, besitęsianti 2 km, iš kurių 700 m tuneliu. Turėjom lygiai 30 min šiai atkarpai įveikti, nes vėliau vėl atplaukia keltas su mašinomis. O tunelyje su mašinomis lipančiomis ant kulnų tikrai nesinori būti.

Sukaupę visas jėgas ir padedant adrenalinui, įveikėme tą atkarpėlę. Vėliau, leidžiantis žemyn nuo kalno, teko pervažiuoti 3 tunelius – 1.6 km, 1.3 km ir 0.7 km ilgio. Kuo ilgesnis, tuo šaltesnis ir dar drėgnas. Greitis didelis, nes nuokalnė. Rankos, kojos pradėjo šalti, akys ašaroti. Išvažiavome iš pirmo tunelio – karščio banga, bet nespėjus sušilti už kelių šimtų metrų – antras tunelis, o paskui ir trečias. Pravažiavus stabtelėjome kelioms minutėms saulėje atšilti.

Galiausiai pasiekėme miestuką Valldal. Jo pradžioje paplūdimys, vaikai smagiai pliuškenasi, suaugę plaukioja. Stabtelim ir mes – gal reikia išsimaudyt fjorde. Bet pirmiausia gal pabraidysime. Pora žingsnių į vandenį ir sutraukia raumenis, kojas gelia, po minutės jau nejaučiu pirštų. Atrodo, kad ne daugiau 15-16 laipsnių. O vietiniams čia jau šilta!

Atsigaivinę judėjome toliau, likę 10 km gražiu slėniu palei upę aukštyn, vėl į kalną, šįkart po truputį kylantį aukštyn. Bet viršūnę šturmuosime ryt. Šiandien sustojame gražiame, kalnų ir upės apsuptame Gudbrandsjuvet kempinge (10 balų).

Nuo pat ankstyvo ryto saulė kaitina, nei vieno debesėlio danguje, bus karšta diena, žada +30 laipsnių. O kelias laukia ne iš lengvųjų. Iškart prasideda kilimas į beveik 900 metrų aukštį. Bent kelis kartus stojame atsivėsinti šaltame kalnų upių vandenyje – apsiprausiame, pabraidome ir kuriam laikui geriau. Kuo aukščiau, tuo vėsiau, ir vėjai stipresni, bet vistiek karšta minti. Kaip visada viršuje nuostabūs vaizdai atsiveriantys į abi puses – slėnį, kuriuo kilome ir slėnį, kuriuo leisimės. O nusileidimas taip vadinamu „Trolių keliu” (Trollstigen). Jis ypatingas tuo, kad stačiu kalno šlaitu daro 11 staigių posūkių (zigzagų), o šalimais krenta krioklys. Šis kelias buvo uždarytas visiems 2024 metams, dėl pasikartojančių nuošliaužų ir akmenų griūties, kurios net pataikydavo į važiuojančias mašinas. Taigi visus metus tvarkė ir šiemet pagaliau atidarė – planavo, kad atidarys liepos 14 d., bet mūsų laimei paankstino ir atidarė liepos 11 d. Pasisekė, nes galėjome kirsti šią atkarpą anksčiau, nelaukdami pirmadienio. Pasimėgaudami nusileidome serpantinais žemyn. O apačioje labai labai karšta, virš +30 laipsnių – viršuje buvo geriau. Prisėdame pavėsyje, užkandame, pailsime, šiek tiek palaukiame, ir vėl judame pirmyn. Daug nebeminame, nes jaučiame, kad visos dienos karštis stipriai išsekino.

Pasiskambiname į vieną kempingą – o ten netikėtai lietuvis atsiliepia. Sutariame, kad atvažiuosime. Tik pasistačius palapinę, girdim milžinišką riaumojimą – motociklininkų grupė suvažiuoja į palapinių pievą, ogi žiūrim, lietuviai. Visą vakarą atrodė, kad esame Lietuvoje, nes nematėme ir negirdėjome kitų žmonių nei kitos kalbos – tik lietuvių.

P.S. su šiandiena jau numynėme virš 1000 km, o jų metu sukilome į daugiau nei 15 km aukštį.

Kaitri saulė iš palapinių išvijo anksti. Šiandien vėl žada +30 šilumos. Išsitepę saulės kremais nuo galvos iki kojų, 10 val. sėdome ant dviračių. Pradžia lengva, o palei kelią augantys medžiai davė šešėlio. Neužilgo privažiavome keltą ir turėjome pasirinkimą – persikelt ir važiuot palei fjordą šiaurine puse arba nesikelt iir toliau minti pietine puse. Iš anksčiau buvom pažiūrėję, kad vaizdai gražesni antruoju variantu – jį ir pasirinkome, nors jis ilgesnis ir pakeliui laukia sukilimas į 500 m kalną. Oj, kaip mes vargome, kol į jį užkilome, karštis darė savo. Pamoka ateičiai – per karščius rinktis paprastesnius kelius. Aišku, nusileisti visada smagu, vėjelis prapūtė, atgaivino.

Šiek tiek buvome susirūpinę, kad vanduo baiginėjasi, o sekmadieniais čia parduotuvės nedirba. Bet susiradę nedidelį krioklį ir panaudoję filtravimo sistemą, pasipildėme vandens atsargas. 18 val. termometras vis dar rodė +35 karščio. O aš galvojou, kad Norvegijoj bus šalta. Taip ir mynėme fjordo pakrante iki kempingo. Per dieną suvartojome po 4 litrus vandens.

Pirmadienis, atostogos baigėsi, važiavimo rutina vėl keičiasi – dieną dirbsime, vakarais minsime.

Ir vėl dieną virš 30 karščio. Gerai, kad kempinge turėjom stalą pavėsyje. Vakare situacija nepagerėjo, bet minti vis tiek reikėjo. Pavažiavus vos 10 min puslankiu aplink kalną (per tunelį važiuot nenorėjome), žiūrime, kad iš tolumos ateina pilka lietaus „siena”. Sparčiu tempu lekiam kelis kilometrus, kol privažiuojame antrą kalną ir tunelį – 6 km ilgio. Kaip tik pradeda lyti, pasislepiame po stogeliu ir sprendžiame dilemą – važiuot tuneliu su mašinom ar aplink kalną senuoju keliu. Tačiau jis jau nebesaugus, pernai nuotraukos ir komentarai rašė apie prikritusius akmenis ant kelio. Apsirengę kelis sluoksnius rūbų (nes tunelis dvelkė šalčiu) pajudėjome tuneliu – jis apšviestas, vakare mašinų nedaug, lenkia dideliu atstumu ir dar kitus dviratininkus sutinkame. Pasirinkimas buvo geras. Išlendame iš tunelio, o tolumoje antra lietaus banga. Tik spėjame pasiekti miestuką ir pirmą parduotuvę – pradeda lyti. Mes per tą laiką apsiperkame maisto, pavalgome vakarienę (šiltą picą iš picerijos). 22:00 nustoja lyti ir mes pajudam pirmyn. O dar 35 km liko – slėniu palei upę, bet nuolat į nedidelę įkalnę. Aplink iš abiejų pusių daugybė nuo kalnų krentančių krioklių. Vienas jų – Vinnu krioklys – trečias pagal aukštį Europoje ir septintas pasaulyje, ~850 metrų.

Gaivus oras leidžia mint itoliau, o geriausia dalis – net ir vidurnaktį šviesu. Mirksiukus įsijungiam, kad mašinos mus geriau matytų, bet patiems kelio apsišviesti nereikia.

Kempingą pasiekėme 1 val. nakties.

Tik ryte apsidairę supratome, kokiame gražiam Gjøra kempinge apsistojome – pušynas, daug pavėsio, aplink kalnai – beveik visi žmonės išėjo haikinti, o mes vieni šeimininkavom kempinge. Nuostabi vieta darbuotis. Ir karštis nebebuvo toks nepakeliamas.

Vakare vėl ant dviračių – kelias neilgas vos 35 km, bet į kalną, reikia sukilti ~800 metrų ir atsidurti beveik kilometro aukštyje. Tai paskutinis kilometro aukščio kalnas, pradedame tolti nuo fjordų. Reljefas jau po truputį keičiasi, stačias uolų sienas keičia slėniai, lygesni banguoti žemės plotai, vis daugiau ūkininkų, sodybų ir dirbamos žemės lopinėlių. Komplikuota jiems čia – daug pastangų reikalauja, kol išsivalo plotelį nuo uolienos ir akmenų.

Vakare, dar su saule, pasiekiame viršų. Ten iš anksto buvome nusižiūrėję kempingą, bet tokį keistą – jokios informacijos ir jokių kontaktų. Užkilę matome iškabą “Skarsvatnet Camping”. Julius eina į teritoriją (beje, aptvertą elektriniu piemeniu) – paaiškėja, jog čia stacionarių kemperių teritorija, kur atvažiuoja žmonės ilgesniam laikui apsistoti. Vis tik mums leidžia praleisti naktį su palapinėmis nemokamai (vieta puiki, šalia pavėsinės su suolais ir stalais, ryt turėsim kur nuo saulės pasislėpt dirbant) ir dar vietinė gyventoja duoda mums kronų, kad galėtume duše nusiprausti (čia visur stovi tokie aparatai, kur įmetus monetą pradeda bėgti karštas vanduo, o mes iki šiol visur atsiskaitinėjom kortelėmis ir monetų neturėjome).

Pirmą kartą apsistojome nemokamai, bet su patogumais.

Visą dieną pavėsinė saugojo mus nuo saulės – viduje sėdint net šiltesnio megztinio reikėjo, o išėjus saulė kaitino. Pagal norus turėjom ir kur atsivėsint ir kur sušilti.

Aplink avys vaikščiojo ir žolę rupšnojo. Buvo juokinga, kai kalbiesi su kolegomis, o aplink avys skalambija (ant kaklo turi didelius varpelius) ir mekena. Bet ausinės turėtų blokuoti pašalinius garsus – tikiuosi, negirdėjo.

Vakarop sėdome ant dviračių – šiandien leisimės daug žemyn, todėl planavome numinti 90 km. Tačiau nenuvažiavus nei pusės, riedant žvirkeliu, Julius pastebėjo, kad jo galinis ratas nebesisuka tiesiai – pasirodo lūžo vienas stipinas. Rimta problema – nes toliau važiuojant grandinine reakcija pradės lūžinėti ir kiti. Mudu su Tautvydu, kiek galėjome, perėmėme daiktų ir svorio ant savo dviračių ir judėjome toliau – atidžiai žiūrėdami į kelio nelygumus ir vengdami net mažiausių duobelių.

Vakare pasiskambinome į Orkla kempingą, nes skaičiavome, kad lėtai judėdami pasieksime jį tik prieš pat vidurnaktį. Deja, atsiliepusi šeimininkė nebuvo draugiška – pasakė, kad 22 val. užrakina vartus ir mes (net kaip pėstieji) į teritoriją nepateksime (reiškia, kad ir kempingo svečiai būna užrakinti ir negali išeit ir grįžt – kaip kalėjime). Kai pradėjome daugiau klausinėt, pakeltu tonu pasakė, kad mūsų palapinėms apskritai vietų nėra.

Na kagi, būna ir tokių žmonių. Pasiskambinus į kitą – Frilsjøen kempingą, maloni moteris pasakė: „Atvažiuokit kada norit ir palapinę statykite, kur rasite vietos, susimokėsite iš ryto”. Bedravimas skiriasi kaip diena ir naktis. Bet tas kempingas ant kalno, tai reikėjo dar pavargti kelis kilometrus, kol pasiekėme vietą.

Planuotų 90 km nenuvažiavome, bet priartėjom prie miestelio, kuriame yra dviračių meistras – tikėkimės, kad rytoj pavyks sutvarkyt Juliaus dviračio ratą.