Kelionės po Italiją (2025 liepa) atradimais ir 17 nakvynės vietų dalinausi čia. 2026 vasario mėn. pakartojome kelionę į Umbriją – čia rasite dar kelias nakvynės vietas.
ASYŽIUS (Umbrija)
Asyžiuje pasirinkome praleisti 3 naktis toje pačioje vietoje. Ant kalvos šlaito įsikūrusiame „B&B Cantico Delle Creature” (Via Cantico Delle Creature 5, 06081, Assisi, Italy) mes buvome liepos mėn. Tada pavergė vaizdai, lokacija ir miniatiūrinio namelio jaukumas – norėjome čia grįžti. Teisybės dėlei, vasarą čia man kur kas labiau patiko, nes didžiąją laiko dalį leidome prie baseino ar terasoje. Dabar, žiemą, kambariuko mažumas ir uždaryti langai (jie Italijoje visada ir visur uždaryti) po dienos gerokai slėgė. Kitam kartui ne sezonui ieškočiau kažko didesnio – erdvesnės patalpos leistų jaustis komfortiškiau, net ir tada, kai langai užverti langinėmis. Laimingieji italai turi vaizdus į kalnus, galėtų net iš lovos į juos žiūrėti, bet …negali. Nes vasaros įprotis gyventi bunkerišką gyvenimą tęsiasi ir rudenį, ir žiemą. Todėl žvilgsnis atsitrenka į aklinas sienas.
Netoli NARNI (nebent vasarą, bet aš nesirinkčiau)
„Agroturismo Isola Verde”: planavome ten mane įkomponuoti į lovą su arbatos puodais, nes temperatūra kilo kaip reikiant, ir daugiau niekur nevažiuoti. Iki tos sodybos teko važiuoti serpantinais – vaizdai, žinoma, pasakiški. Pati sodyba irgi atrodo daug žadanti – restauruota, gana daili. Pasitiko mus pusamžis italas – atrodė, apsidžiaugęs vieninteliais svečiais. Pats tuo metu iš savo naujo Mersiuko tempė pirkinius – matyt, tik ką iš parduotuvės, kuri, panašu, čia tikrai nėra arti. Aprodė kambarį, – jis buvo ledinis. Niekas svečių čia nelaukė. Sutarėm už 60 eur – kambariukas jaukus nebuvo, bet aš jau vos laikiausi ant kojų, o drebulys krėtė kaip reikiant. Nusimečiau batus ir griuvau į patalus su visais rūbais. Balta dėžė palubėje bandė prišildyti kambariuką – vėl su užbarikaduotais langais. Man jau buvo vis tiek. Saulius nukeliavo pas šeimininką – grįžo po pusvalandžio įsiutęs, supakavo mane vėl į mašiną ir pasakė, jog čia tikrai neliksime…Pasirodo, niekaip neišprašė nei arbatinuko, nei arbatos – visur tik „problems”. Dujos problems, arbatinukas – problems. Dar nulupo 30 eur už tą mano 30 min pagulėjimą. Kalnuose įkurti agroturizmą, toli nuo bet kokios civilizacijos ir negebėti net ir už pinigus suteikti atvykusiems svečiams karšto vandens. Na, ką čia ir pridurti. Bet kuris mūsų savo arbatinuką atiduotume. Ypač žmogui, kuris atvyko sergantis.
Rezervuoju pakelės viešbutį – su agroturizmais žaisti tiesiog nebeturiu jėgų. Prie pat gatvės esantis „Park Hotel Sabina” (Via Flaminia km 65, 02046 Magliano Sabina RI, Italy) pasitiko tiesiog tragiška architektūrine išore (gal kokie 60-ieji praėjusio šimtmečio), bet su iškalbingu reklaminiu šūkiu – „Business and romance”. Na, šiandien Valentino diena – matyt, mes imsim „romance” dalį, juolab, kad registratorė nusifotografavusi mūsų pasus, šiaip ne taip atkimšo Prosecco butelį ir įpylė mums dvi pasitikimo taures. Su meilės diena, ponai. Teisybės dėlei, turiu pasakyti, kad mažiukas kambariukas buvo su viena patogiausių lovų šioje kelionėje – griuvau visa deganti…Sauliui teko palakstyti su arbatos puodeliais – kambaryje nieko nebuvo, bet veikė baras viešbučio fojė. Aš nustojau apsimetinėti, kad vaistų negeriu, ir prisiverčiau praryti paracitamolį ir brontexą. Galva draskėsi, akys merkėsi, kosulys kankino. Ant kaktos užsimečiau šaltu vandeniu sušlapintą rankšluostį – pagerėjo. Bet mintyse vis kartojau – rytoj būsiu sveika, rytoj būsiu sveika. Tik išsimiegu ir viskas gerai!
TODI (UMBRIJA): rekomenduoju!
Kol važinėjame, rezervuoju Borgo Petroro šalia Todžio – didelį, dviejų kambariukų butuką XII a. restauruotoje pilyje, kur vasarą netyla vestuvininkai, o žiemą čia labai gražu, ramu ir visiškai tuščia. Nors pilyje veikė taverna ir ten buvo galima užsisakyti gėrimus. Nuostabus aptarnavimas, gražūs apartamentai, – mielai atvykčiau dar kartą. Tikrai rekomenduoju – galimybė pagyventi pilyje, nors ir trumpai, leidžia dar labiau įsijausti į Umbriją. Nuostabi patirtis!
TIVOLIS (LAZIO)
Paskutinė kelionės naktis bus „Agriturismo La Cerra„. Italai apsimelavo. Nuo Tivolio ta mūsų pasirinkta sodyba tikrai ne 3-4 km, o kokie 8-9 ir važiuoti teko apie 15-20 min. Visąlaik siauru kalno šlaito keliuku. Pasiekėme milžinišką teritoriją, kur ganėsi karvės, aplink jas trynėsi veršiukai, vaikštinėjo avys ir ėriukai. Girdėjosi gaidžiai. Garduose matėsi triušiai. Tikras, nesuvaidintas agroturizmas. Iki registratūros pastato teko pravažiuoti pro du atitvarus (labai saugu, suprask), o ten….barikados, galybė išmėtytų daiktų, išvartyti baldai, išgriuvę medžiai, pabirusios susipynusios medžių šakos…Vos ne vos įžiūrime ženklą „Reception”. Kryptį matome, bet ten nusigauti tiesiog neįmanoma! Laimei, iš kažkur atsiranda gerai nusiteikęs italas ir pakviečia mus užeiti pro šonines pastato duris, – rytoj čia bus filmuojamas Netflix serialas, todėl tenka pakentėti. Na, įdomu įdomu…
Užeiname į keisto interjero pagrindinį pastatą visiškai ant kalvos šlaito – tokia amerikietiškai itališka eklektika. Keistai suderinti senoviniai daiktai su Route 66 kavinių atributais iš praėjusio šimtmečio vidurio…Net pagalvojome, kad čia koks tūlas amerikietis įgyvendino savo svajonę – gal net iš kokios Aliaskos, nes pilna ragų ir šiltų apklotų ant masyvių krėslų. Bet kažkodėl kartu čia guli šimtai pliušinių žaislų, kurie kažkaip „bendrauja” su nemenkesniais kiekiais skirtingų dydžių medinių buratinų…Velnias, kur mes čia papuolėme. Pagrindinis įėjimas buvo papuoštas dirbtinių eglės šakų arka, apkarstyta lempučių girlianda. Kažkokia butaforija. Netflixo serialui paruošta katastrofos zona atrodė ir įtikinamesnė, ir gražesnė (ryt ten bus filmuojamas gaisras ir kažkas nelabai smagaus).
Papuolėme į gigantišką kaimo turizmo sodybą – esu tikra, kad vasarą čia sunku gauti vietą. Prikepta nameliukų skirtinguose kalvos aukščiuose, pagrindinis pastatas – vasarą, matyt, veikia kaip restoranas, o dabar mus priims tik ryto pusryčiams. Atvykę negavome nieko – net kavos, nors aparatas stovėjo didžiulis. Mūsų nameliukas buvo dviejų kambarių – tie, kas darė remontą, neturėtų ramiai miegoti: kuomet bandau apeiti miegamojo lova, tas, kas joje tuo metu guli, sulig kiekvienu žingsniu skrenda lubų link. Taip siūbuoja neva medinės grindys. Įrengta tarytum ir gražiai, bet neišbaigta ir laiko jaukumui sukurti pritrūko. Norėjosi tik įėjus bent baldus perstumdyti – jau būtų buvę geriau, nors nelaikome savęs jokiais dizaineriais. Bet bent jau buvo šilta, o išėjus iš namelio vaizdai vėrėsi už milijoną.
Nors peizažai aplink stulbinantys, bet jauku čia nebuvo: kažkokia beskonybė. O dar apėjusi didelį ratą ir pamačiusi bandančius iš purvo išbristi ėriukus ir asiliuką, visai supykau. Ar tikrai normalu gyvūnams tokiuose sh…mirkti. Nesu tikra. Tikrai nesu.
Pusryčiai buvo nuostabūs. Keista vieta – jei vykčiau su vaikais, ko gero, imčiau, nes vaikams čia yra veiklos, tad tėveliai galėtų pailsėti. Jei dviese, ngal verta ieškoti kito varianto. Vis mums kažkas netinka, ar ne? (šypsausi).