Visą kelionės po Italiją aprašymą skaitykite čia.
17 nakvynės vietų (Lazio, Grosseto, Toskana, Umbrija, Marche, Puglia (Apulija), Basilicata, Calabria, Campania) – ir atradimai, ir…praradimai. Musė komentuoja, o jūs filtruojate per savo poreikių ir nuomonių prizmę, o tada jau renkatės arba ieškote kito varianto! Bus ir tikrų perliukų – mums taip norėtųsi kai ką pamiršti, o kai kur sugrįžti!
Orbetello (Grosseto)
Nors toliau nuo jūros, bet vieta nuostabi – galime rekomenduoti: La Posta Torrenova Orbetello kaimelio pakraštyje (nakvynė 95 eur su pusryčiais dviems ir visais grožiais bei patogumais). Jaukus Balio stiliaus interjeras, mažiukai, bet jaukiai ir dailiai įrengti kambariukai. Teritorija aptverta. Viduje – jauki žalumos oazė. Didelis pliusas karštą dieną – nedidukas baseinėlis. Vakarienei galite rezervuoti staliuką viduje esančiame restoranėlyje. Automobiliui vieta irgi yra. Jį turint galima palėkti iki maisto prekių parduotuvės ar kokios kavinės. Vienai dienai buvo puikus pasirinkimas.
Semproniano (Toskana)
Agroturismo La Meria – pigi, bet nuostabi vieta kalnuose Toskanoje. Kažkas pasakytų, velniai žino, kur, bet mums labai labai patiko. Atvykus randame uždarytas duris ir mirtiną tylą. Gyvųjų lygiai nulis, o vakarėja. Bet po kelių skambučių ir pasikalbėjimo neturint vienos abiems pusėms suprantamos kalbos, prisišaukiu žmogelį – atvažiuoja su metų nebeskaičiuojančiu kledaru, išlenda kokių 40 metų bambeklis, apsirėdęs seniai skalbyklės nemačiusiu kombinezonu. Žmogus judrus, energingas, matosi, dirba prie ūkio. Sutrikdėme jam gyvenimą atvykdami taip vėlai. Kažką itališkai šūkaliodamas nuveda į kambarį – tas tikrai nėra išvaizdus ar jaukus: aklinai uždarytomis langinėmis ir garsiai plerpiančiu kondicionieriumi, bet viskas, ko reikia vienos nakties (na, ir skamba) poilsiui, yra ir funkcionuoja: patogi lova, švari patalynė ir dušas su WC. Šeimininkas atiduoda raktą (pro praviras duris pastebime du vyrukus, be žodžių, tyliai lendančiais į nameliuką šalia mūsų – ne vieni!), o išeidamas dar itališkai su angliškomis priemaišomis paporina, koks jaunas buvo kvailas, paėmė paskolą, o dabar ta paskola kaip virvė smaugia, kokių nedėkingų būna atvykėlių, kuriuos norisi jam iššaudyti ir tai pademonstruoja..Ir seilės jam iš burnos krinta, ir šypsena lenda tuo pačiu metu, tad nėra paprasta susigaudyti, ar jis čia juokelius skaldo, ar maskuoja serijinį žudiką savo dramblavotame kūne. Vis tik nusprendžiu, kad žmogus jis geras, tik pavargęs. Vietą turi šiam agroturizmui tiesiog pasakišką – atokią, ant kalvos su tokiais Toskanos slėnių vaizdais ir horizontais, kad pageidaujant kitas žmogus mielai įsigytų šį grožį ir vargą. Yra vienas bendras pastatas visai ant šlaito, kur ruošiami pusryčiai, o aplink aplipdyti atskiri nameliukai – su tokia potencija jaukumo gerokai trūksta. Moteriškę bambekliui reiktų susirasti, bet kam gi linkėsi! Baseinas yra irgi bendras visiems: su vaizdais, kuriuos užstoja…maskuojanti tvorelė. Kodėl savo svečius nori apsaugoti nuo Toskanos grožio, – šito negaliu suprasti. Aplinka ir teritorija prižiūrėta, tvarkomasi pagal savo skonį, o šio nepasirinksi. Bet vis tiek nepavyksta užmaskuoti vietos ypatingumo. Gražu čia.
Dar vienas dienos siurprizas – vos už kilometro ar dviejų esantis kaimelis su…Michelin žvaigždutes prieš kiek metų pelniusiu restoranu „Trattoria La Posta” (Via Giuseppe Verdi 14, 58055 Catabbio Italy). Atvykę ten gauname vietą ir kartu su vietiniais už 65 eur valgome kaip karaliai. Čia tas pats, kaip Pabradėje atsidarytų „ristorante” ir gautų Michelin. Ne, Pabradė per didelė, gal kaip koks 5 trobų kaimas pakeliui į Pabradę…Sunku patikėti, bet vien dėl to restoranėlio verta trenktis kažkur į kalnus vingiuotais Toskanos serpantinais – keliukais dažnai išdaužytas ir duobėtais (kiek aukštesnis automobilis leidžia keliaujant Toskanoje išsaugoti sveiką bamperį, nes mašinos nosimi ištarkuoti asfaltą čia labai nesudėtinga).
Volterra (Toskana)
Nakvynei – nuostabi vieta netoli Volteros ant vienos iš Toskanos gražiųjų kalvų: Agriturismo Villa Felice – didelis baseinas su atvirutiniu peizažu ir išpuoselėta aplinka. Vakarui praleisti netoliese yra Osteria Felicia – tikrai pamaitins, bet mes jau buvome sotūs. Agroturizmo sodyboje pusryčių negavome – jų gal ir nelabai reiktų, bet rytinio puodelio espresso su tokiais ypatingais vaizdais norėtųsi – pritrūko. Rytą pradėjome nuo gaivaus pasipliuškenimo baseine su Toskanos kalvomis ir slėniai fone. Jei važinėsite aplink Volterrą, vieta labai graži. Kambariuko dydis pakankamas, juolab, kad vis tiek norėsis būti lauke. Galima su savimi atsivežti picą ir vakaras garantuotai bus tobulas. Vienas gražiausių matytų saulėlydžių. Labai tvarkinga ir jauku, nors šeimininkė ir nėra pati maloniausia. Laimei, po dokumentų užpildymo daugiau jos nesutikome.
Toiano (Toskana)
Nuostabus agroturizmo viešbutis su dideliu baseinu ir puikiais pusryčiais netoli Sienos – Relais Borgo Di Toiano. Labai rekomenduoju. Kitą dieną negalėjome atsiplėšti nuo baseino ir pragulėjome su skaitiniais ir nuolatinėmis maudynėmis iki gilios popietės. Pliusas: galite paprašyti ir gausite prie baseino kokteiliukų bei užkandukų. Labai didelis pliusas: mes buvome vieni!
Vieta labai jauki. Kambarys didžiulis! Mes gavome jį pagrindinio pastato antrame aukšte. Pirmajame yra įsikūrusi registratūra ir jauki vakarienės ar pusryčių vieta, jei lauke būtų per karšta. Parkingas irgi yra. Baseinas jau kur kas rimtesnio dydžio ir mes pilnai jį išnaudojome kitą pusdienį. Aplink ir vėl nuostabūs Toskanos vaizdai: kalvos, vynuogynai, alyvmedžių giraitės, beformė, bet daili Himalajų eglutė visai šalia baseino. O kvapai! Aplink žydintys gėlynai bei masyvūs levandų krūmai – tai reikia patirti!
Beje, rytą į antrą aukštą pas mus atplasnojo šviežiai iškeptų kruasanų kvapas…Ten norėčiau grįžti.
Chianciano Terme (Toskana)
Juk negali nuolat sektis, tiesa? Už valandos kelio nuo Toiano rezervuojame Grand Hotel Terme, Chianciano Terme. Tikrai ne svajonių vieta, bet nutarėme kiek pataupyti – vis tiek atvyksime labai vėlai ir reiks tik lovos su geru čiužiniu ir veikiančio kondicionieriaus.
Norcia (Umbrija)
Labai rekomenduoju „Agriturismo Le Sorgenti” (Loc. Casali Legogne, 06046 Norcia PG): atvykę sutikome jauną šeimininką, vardu Alesio: jis mums viską greit organizavo ir gavome kambarį 40 eur pigiau, nei booking.com svetainėje (80 eur/naktis su pusryčiais nuostabiausiame peizaže). Jaunam vaikinukui ūkininkui galima skambinti ir tartis: telefonu +39 333 615 2324. Gražus namas ant kalvos (sutvirtintas nuo žemės drebėjimų), patogi lova, jaukus mažas kambarėlis ir pasakiški vaizdai pro langą ir visur aplink. Važiavome serpantinais ir tai buvo paskutinysis namas akligatvyje. Galite tik įsivaizduoti ramybę, kuriai egzotikos priduoda ir kvapai iš tvartų. Jaunuolis Alesio – ne butaforinis, o tikras ūkininkas. Pasisekė mums šiąnakt! Be šunų, Alesio ir dviejų keistų italų turistų (nepasakosiu visko, bala jų nematė) šiame šeimos per amžius valdomame name niekas ramybės nedrumstė. Buvo gera. Kaip namie. Ir užsimanėme Umbrijos kalnuose senatvėje turėti mažą, jaukų, sutvirtintą, akmeninį nameliuką. Su kvapais sklindančiais iš kaimynų tvartų ir prisivejančiais nuo nušienautų slėnių.
Prabudau 5 ryto. Švito. Puoliau prie atviro lango. Slėniu slinko jis: pieno baltumo, purus, lengvutis ir plastiškas, apglėbdamas, uždengdamas ar atskleisdamas tai, ką pats geidavo, – keliuką, kalvos šoną, kiparisus ar tolumoje matomą sodybą…Ir slinko niekur neskubėdamas – pasirodė iš už kalvos ir pamažu švelniai glostė Umbrijos kalvas ir lietė slėnių linkius. Norėjosi žadinti Saulių, bet jis mažai miega, tad palikau ramybėje pagaliau rimtai įmigusį. Užsimečiau jo marškinius ir išlėkiau į lauką. Buvo maloniai vėsu. Akimis sekiau Rūko kelionę prieš Aušrą – tokią lėtą ir tokią magišką. Atrodė, kaip gyvūnas ar ateivis, kuris man vienai pasirodė. Kaip dovaną padovanojo. Jis nesimaivė: jam to ir nereikėjo. Gyveno savo gyvenimą, kaip milijonus dienų prieš mane ir po…Tik vienas žinojo savąjį tikslą, o gal jo net ir nebuvo. Bandžiau fotografuoti. Beviltiška. Norėjau, kad mano akys galėtų ištransliuoti šį grožį visam pasauliui. Atsirėmiau į medinę tvorelę, skiriančią mane nuo kalvos šlaito. Sekiau akimis. Gėriau tą ramų, lėtą ir magišką balkšvos šilkinės skarelės slinkimą slėniu. Didžiulis nepaprasto grožio gamtos reiškinys – neapsakomas žodžiais. Vien dėl šio vaizdo verta čia atvažiuoti. Dabar jau galima ir namo keliauti, pagalvojau. Ką paslaptingesnio galėčiau pamatyti, sakykit jūs man…
Pusryčiaujame lėtai ir ilgai – esame vieni. Mus aptarnauja Alesio ir jo draugė, gyvenanti Norcia. Kepa kiaušinienę, neša sūrį, mėsytę, jogurtus ir pyragus – tartum tiek įmanoma suvalgyti! Mėgaujamės kava ir bendravimu. Alesio mergina gana neblogai kalba angliškai. Pagaliau! Sunkiai atsiplėšiame nuo šios vietos.
Lesina (Apulija)
Nakvynė nuostabiame „Agriturismo Masseria Cannella” (Strada provinciale 35 Chilometro 22, Lesina, 71010, Italy) pas Giovanni, su kuriuo praplepėjome iki pirmos nakties. Vieta graži, visiškai ant kelio Gargano nacionalinio parko kryptimi. Didelis pastatas, jaukiai suplanuotas ir ilgesniam laikui pasiliekantiems svečiams su bendromis erdvėmis, tarkime, knygai paskaityti ar dirbti. Netoliese – paplūdimiai, Lesinos uostelis. Lesina mums nepadarė tokio įspūdžio kaip nuostabi nakvynės vieta. Didelis kambarys, patogios lovos, maistas tradicinis itališkas, naminis ir tiesiog pasakiškas – šviežias, subtiliai prieskoniuotas ir pilnas meilės. Čia atvykę valgėme nuostabiausią, Michelin žvaigždučių vertą vakarienę (dviems 56 eur): skirtingos ūkyje užaugintos ir lengvai pačirškintos daržovės, alyvuogės, burnoje tirpstanti rikota ir šviežiausia „Buffalo mozzarella“ (tai ypatinga mocarelos rūšis, gaminama ne iš karvės pieno, kaip įprasta daugeliu atvejų, o iš buivolų (konkrečiai – Italijos Viduržemio jūros buivolų) pieno. Ši mocarela yra laikoma aukštesnės kokybės: ji yra švelnesnė, turtingesnio skonio ir kremiškesnė nei įprasta karvės pieno mocarela). Apie naminius makaronus – Saulius valgė su skaniausiu pasaulyje pomidorų padažu, aš mažiau tipinius – su šparagų padažu, švelnios mėsytės gabaliukais ir…riešutais – galiu įvertinti taip: čia suvalgiau skaniausią savo gyvenime „pastą”. Vien dėl jos galima atskristi – ačiū „Ryanair” už skrydžius į visai netoli esančią Pescarą. Čia puikiai pailsėjome, išvažiavome susidraugavę – palikome savo kontaktus: gal Giovanni ir jo šeima – broliai, jų žmonos, vaikai – kada nors irgi iš tos pačios Pescaros atvyks į Kauną. Puikūs žmonės, kalbantys angliškai, – labai įdomu pažinti!
Trinitapoli (Apulija)
Kadangi užtrukome Umbrijos miške bei užsibuvome Monte Sant’Angelo, nakvynė buvo bet kur pakeliui – mums išpuolė labai keistame mieste, kur nesijauti labai saugiai, o ir motelio administratorius, angliškai nekalbantis italas mums tai patvirtino. Teko pirkti saugomą parkavimo vietą viešbutuko kieme už aukštos tvoros. Paaiškėjo, kad jis visiškai naujas, gal vienas iš nedaugelio tame mieste-vaiduoklyje – kambarys buvo „ledinis”, bet kondicinieriui pataupė ir visą naktį kankinomės – įsivaizduokite miegą pirtyje…O dar karts nuo karto visai šalia pralekia traukinys. Tad čia toks variantas iš nevilties, – booking.com už tą naują dvivietį kambarį norėjo 110 eur, mes atvykę sutarėme už 80 su parkavimo vieta, bet be saldžiųjų pusryčių. Italas pažadėjo kavos. Derybos užtruko gal valandą, nes bendravome su Google Translate. Šio „Holygold Suite” nerekomenduoju, nebent nebūtų išeities. Per vėlai pradėjome ieškotis nakvynės. Būna ir taip – užskaitome kaip nuotykį ir naują patirtį.
Alberobello (Apulija)
Nakvynė trulyje Bed and Breakfast Trulli San Leonardo (Contrada San Leonardo 1, 70011 Alberobello, Italy) buvo vienas maloniausių kelionės patyrimų. Mūsų asmeninis trulis ne pats mažiausias – jame tilpo ir virtuvėlė su stogeliu-smaigaliuku, ir toks pat miegamasis, ir vonia. Nustebome, kaip jauku jame, kaip puikiai nameliukas išlaiko vėsumą. Ir kiek daug meilės savininkai įdėjo į įrengimą ir svarbias smulkmenas.
Šalia trulio yra itališkas vandens pramogų parkas – nedidelis, bet mums atvykus apie 17 val. buvo pilnas klegesio ir šurmulio – mes galėjome ten maudytis nemokamai kaip trulio gyventojai. Apie 18:00 vandens pramogos nutyla ir čia įsivyrauja ramybė. Ilsimės ir jau visai vakarop gurgiančiais pilvais važiuojame iki vakarėjančio Arbelobelo. Saulė leidosi greitai ir mes beveik nespėjome įamžinti garsiojo trulių miestelio saulėlydžio fone. Pasivaikščioti vakare tiesiog nuostabu! Tikrai buvome ne vieni – juk šeštadienis! Pagrindinė miesto aikštė tiesiog ošė. Bet pabėgti nuo žmonių minios lengva – tiesiog sukite į bet kurią miestelio gatvelę ir keliaukite jomis visai vienas. Pabuvę tarp žmonių, norime grįžti į savo jaukų trulį už 3 km. Griebiame vieną skaniausių picų picerijoje „Tremme” ir vakarojame prie savo namų visai vieni.
Vakaras dviese tiesiog tobulas, jei ne…uodai, kurie Saulių sukapojo negailestingai. Po to skaitėme, kad čia kažkokie itališki uodai, kurie gali pridaryti nemalonumų kelionėje. Ir pridarė. Skausmas ir niežulys dar kelias dienas buvo tiesiog nežmoniškas, jau nekalbant apie vaizdą ant kojų. Su savo linininias šortukais naujojo grožio mano vyras neslėpė – manau, italai šiurpo nuo vaizdelio. Tokiame karštyje niekas nesiruošė uodų įkandimo žemėlapio slėpti džinsuose. Po kelių nemiegotų naktų skausmas atlėgo, bet žaizdos gijo daugiau nei mėnesį. Va, ir pasėdėk vakare prie trulio. Man, miegalei, pavyko geriau – neužsibuvau lauke, išvengiau tokių įžūlių įkandimų, nors lietuviški uodai mane tikrai mėgsta.
San Foca (Apulija)
Iškart pasirenkame naują nakvynės vietą – Agroturismo Antares (84,5 eur su pusryčiais dviems, Sp 145 km 3, 73026 San Foca, Italy). Taip keliauti ramiau ir laisviau. Visada žiūriu, iki kelių valandų vakaro italai priima svečius, renkuosi kuo vėlesnį. Agroturizmo sodybose tai paprastai būna iki 21:00.
Pasisekė: normalaus dydžio baseinas, graži aplinka, restoranas ir kambariukas su privačia terasa ir vaizdu į gyvūnų aptvarus: laisvai po teritoriją vaikšto žąsys, vištos, nepasisekė tik asiliukui, nors jo aptvare vietos užtektinai.
Imu atostoginį gėrimą ryškios oranžinės spalvos su daug ledo, išgeriu ir šoku į baseiną. Vakarienę iš anksto užsisakome vietiniame restorane ir liekame mirkti baseine iki pat 19:00, kuomet visi italai (ir mes) puošiamės ir saulei leidžiantis lauke mėgaujamės maisto švente. Nors pirmadienis, bet staliukai beveik beveik visi užimti. Italų muzikantų grupelė čia turi kūrybinę stovyklą, o vakare kartu su mumis visais iki vėlyvo vakaro draugiškai ir triukšmingai vakarieniauja. Maistas tiesiog nuostabus, rašau prisiminimus ir seilė trykšta. Gausi, net per gausi vakarienė dviems su viskuo, ko tik širdis geidžia, kainavo 63 eur. Buvo verta!
Kambarys didelis ir jaukus. Čia praleidome puikų laiką, nors atrodytų, kad vieta tiesiog ant kelio. Nejautėme – šeimininkai sukūrė jaukią ir žalią oazę.
Matera (Basilicata)
Išsirinkome nakvynę prie pat Materos ir galime ją rekomenduoti: Agroturismo Nonna Rosa. Mums patiko ši vieta, nors tarytum niekuo nepasižyminti: ne mieste (Matera labai arti – gal kokie 5 km), bet aptarnavimas papirko. Čia valgėme geriausius ir gausiausius pusryčius, o išvykdami ir vėl gavome kilogramą naminių makaronų. Kambarys didelis, naujas, – miegoti patogu. Kondicionierius puikiai veikė. Šaldytuve šaldėmės vandenį. Aplink pastatą – alyvmedžiai ir suoliukai. Matėme net plastikinį nameliuką vaikučiams. Mums čia patiko. Vienai dienai lankant Materą ir nenorint būti mieste – idealu. Mašina, žinoma, būtina.
Montefredane (Campania)
Atvažiavome į vienos šeimos namus gana vėlai – vestuvėms pritaikyta vieta, kaip koks spa, bet įrengta su nedaug skonio ir daug plastiko. Bet man patiko švara, parkingas, o ypač pačios šeimininkės ruošiamas maistas. Dar, žinoma, baseinas, kurį ankstyvą rytą pati viena (buvom vieninteliai svečiai) įvertinau. Labai žalia, daug gėlių, gaidžiai gieda, šunys loja. Mums vieta tiko, nors atvažiuoti nuo greitkelio buvo reikalų – kalnuose tie keli kilometrai visai nėra tas pats, kas lygumoje. Saulius čia suvalgė ir vėl skaniausią Italijoje pastą. Angliškai nesusikalbėjome, bet buvo lengva paaiškinti, koks gardus maistas! Taigi, ši vieta kalnuose – tai Villa Noemi (Contrada Bosco della Corte, 83030 Montefredane, Italy). Ne geriausia, bet vienai nakčiai tikrai tinkama.
Baschi (Umbrija)
Booking’e praleidome nemažai laiko – ieškojome vietos, kuri galėtų būti Umbrijoje paskutinėms 3 atostogų naktims ir atitiktų mūsų kriterijus: parkingas, agroturizmas, baseinas, nesusigalvota kaina, pusryčiai. Nors jau kiek atvėso ir baseinas nebebuvo esminis punktas (dieną plius 26, vakare apie 20), bet vis tiek – gera paplaukioti saulei tekant. Pasirinkome „Le Macchie” (Vocabolo Macchie 143, 05023 Baschi, Italy) netoli Orvieto – irgi kalnuose. Gavome didžiulius apartamentus – dviejų kambarių butuką, įrengtą pagal visus italų nonniškus (močiutiškus) standartus. Nei blogai, nei gerai, bet kvapas, kuomet įėjome, pritrenkė. Eina sau, pamanėme. Žinoti, kad pas tave atvažiuoja svečiai ir net neužeiti, nepravėdinti. Nieko nesuprantu. Šios vietos įvertinimas labai aukštas, čia tvarkosi maždaug 60 metų pora ir lyg ne mums mokyti…Nesmagus dalykas, kai lūkesčiai subliūkšta, o realybė ne visai atitinka matytą paveiksliukuose. Mažai tokių pasitaikė šioje kelionėje. Abu supratome, kad kitai nakčiai teks ir vėl ieškoti naujos vietos.
Vakarienei buvome apsipirkę viename prekybos centrų Orvieto, – ne itin gerai pataikėme su pasirinkimu, bet kelionėse būna visaip. Nesijaudiname dėl to, užkandame, griūname ilsėtis. Laukia dar viena diena be plano, be skubos, bet, svarbiausia, regione, kur jaučiamės kaip namie.
Prabudus ankstyvą rytą vėsoka. Nors baseinas didelis, bet šįkart renkuosi dušą. Dar vieni itališkai saldūs pusryčiai. Espresso terasėlėje. Nejauku, nors tu ką. Na, matyt, ne mūsų vieta. Susipakuojame ir gana anksti išvykstame. Atsidaro metaliniai vartai ir įvažiuojame praktiškai į vynuogyną. Kažkaip net oro daugiau, nei tame apaugintame ir akis nuo Umbrijos grožio saugančiame kalėjime.
Nuotraukose gražu – jausmo jos neatspindi.
Asyžius (Umbrija)
Mums pasisekė – radome nakvynę vienoje gražiausių vietų per visą kelionę. Rekomenduoju ant kalvos šlaito įsikūrusį „B&B Cantico Delle Creature” (Via Cantico Delle Creature 5, 06081 Assisi, Italy). Mus pasitiko maloni šeimininkė ir įkurdino miniatiūriniame namelyje, kuris buvo jaukiai įrengtas ir visko jame dviems žmonėms pakako, o vaizdas nuo terasos buvo tiesiog neįkainojamas, jokiais matais neišmatuojamas. Bandėme įsiprašyti likti dar vienai nakčiai, bet, deja, „fully booked”. 100% išnaudojau nediduką baseiniuką ir gultus – spėjau pagauti vakarinę saulę. Šioje vietoje atsidarėme ir brangiausią vyną, kurį vis vežiojomės ir vis ieškojome tinkamo vaizdo, tinkamos nuotaikos. Pagaliau. Tokiam vynui reikėjo taurių – šeimininkė, žinoma, iškart suprato. Tas magiškas žodis – „Brunello di Montalcino 2020″…Visi čia žino, koks tai gėrimas. Čia praleidome vieną gražiausių, jaukiausių kelionės vakarų. Ramiai. Dviese. Lengvai apsvaigę nuo gėrimo ir Umbrijos grožio. Gera čia.
Roma (Lazio)
Viešbutį „Residenza d’Epoca Pietra Di Ponente” (Via Doganale 14/A, 00043 Ciampino, Italy) galiu rekomenduoti – gavome didžiulį kambarį, buvo patogu persipakuoti lagaminėlius, sutalpinti negausias lauktuves. Laimei, veikė restoranas ir dar didesnė laimė, kad staliukai buvo atvirame ore su pasakiškais vaizdais į vakarėjančią Romą. Vakarinė gero vyno taurė, salotos, nuostabi pasta ir tiramisu – geriausias atostogų finalas. Tas malonumas dviems kainavo nepigiai – apie 70 eur. Bet buvo verta.
Linkiu pamatyti Italiją!