Viena žiemos savaitė romantiškoje Umbrijoje

Šįkart skrydis vėlyvas: aišku, jis buvo kiek atidėtas ir lengvai panikavau. Laimei, tik pusvalanduką. Vis tiek skambinau į automobilių nuomos kompaniją ir bandžiau paprašyti jų palaukti, nes, panašu, kad vėluosime. Skrydis 20:30, leidžiamės 23:00, o nuomos kompanijos darbo laikas vos iki 23:00. Telefonu išklausiau italės šūkaliojimus: „Madam, very bad, very bad. Extra fee. Everything is closed in Ciampino at eleven ir t.t.” Dar pasiūlė „run”, kai nusileisime. Aišku, pakilome dar vėliau. Tik nusileidus Romoje, telefonas priminė, kad Italijos laikas – valanda atgal. Ech, galvelė. Valio! Išeinam iš oro uosto ir iškart matome autobusiuką, ant kurio šono automobilių nuomos kompanijų lipdukai, tarp jų – ir Locauto. Šokam į „shuttle”, kelios minutėlės ir įžengiame į Locauto ofisą 22:40. Viskas idealiai. Dokumentai sutvarkomi greitai, tarytum, ne Italija. Mus palydi iki mašiniuko – kai pamatau, ką gavome, džiaugiuosi kaip mažas vaikas. Seniai svajojau pakeliauti po Italiją gražiuoju jų Fiatuku, o šis dar ir naujas hibridinis džipukas – Fiat 600. Kol Saulius ramiai sumeta lagaminus į bagažinę, aš džiaugsmingai šypsausi. Sėdam ir po kokių 10 min mes jau viešbutyje – vienai nakvynei  „Residenza d’Epoca Pietra Di Ponente” (Via Doganale 14/A, 00043 Ciampino, Italy) galiu tikrai rekomenduoti. Ir šįkart gavome didžiulį kambarį, labiau skirtą keturiems. Buvo prišildytas, tad jaukus. Poilsis dviems su pusryčiais kainavo apie 60 eur.

Ilgai ilsimės, dar tenka padirbėti, pusryčiaujame ir pasidarome preliminarų dienos planą. Mūsų kryptis – Asyžius, kur pasirinkome praleisti 3 naktis toje pačioje vietoje. Ant kalvos šlaito įsikūrusiame  „B&B Cantico Delle Creature” (Via Cantico Delle Creature 5, 06081, Assisi, Italy) mes buvome liepos mėn. Tada pavergė vaizdai, lokacija ir miniatiūrinio namelio jaukumas – norėjome čia grįžti. Teisybės dėlei, vasarą čia man kur kas labiau patiko, nes didžiąją laiko dalį leidome prie baseino ar terasoje. Dabar, žiemą, kambariuko mažumas ir uždaryti langai (jie Italijoje visada uždaryti) po dienos gerokai slėgė. Kitam kartui ne sezonui ieškočiau kažko didesnio – erdvesnės patalpos leistų jaustis komfortiškiau, net ir tada, kai langai užverti langinėmis. Laimingieji italai turi vaizdus į kalnus, galėtų net iš lovos į juos žiūrėti, bet …negali. Nes vasaros įprotis gyventi bunkerišką gyvenimą tęsiasi ir rudenį, ir žiemą. Todėl žvilgsnis atsitrenka į aklinas sienas.

Pirmą dieną Italijoje pakeliui į Asyžių (Roma-Asyžius apie 175 km) suplanavome užsukti į Calcata Vecchia (Lazio regionas, apie valanda kelio nuo Romos) ir Spoleto (Umbrija). Jei neklystu, pirmąjį kaimelį man pasiūlė mano bičiulė Virgutė – liepos mėn. pritrūko laiko, dabar neketinome jo praleisti.

Calcata Vecchia atima kvapą – gražiausi vaizdai iš toliau. Ant uolos krašto sutupdyti namai susilieja su uoliena ir kalvą minkštai uždengusiais bei rudenį spalvą praradusiais augalais. Sunku suprasti, kur baigiasi žolynai, kur prasideda nameliukai. Juos tik langai ir dangus išduoda.

Kadangi žiema, galėjome ramiausiai įvažiuoti į patį kaimelį, nors ženklas ir rodė, kad eismas ribojamas. Buvome dar tik „vienos nakties” turistai – nepatyrę. Nedrįsome sukti pro tą eismą ribojantį ženklą. Užvažiavome į naująją miesto dalį aukščiau, sekdami parkavimo ženklus ir ten tuščiame parkinge palikome mašiną. Išlipome ir įkvėpėme oro – po snieguoto ir minusinio Vilniaus čia mus maloniai glostė plius 14 laipsnių šiluma. Žemyn iki senojo miesto ant kalvos leidomės pagrindiniu keliu apie nepilną kilometrą (vėliau tiek pat kilome – nesudėtinga) ir ten įžengę supratome, kad sezonas ne turistinis ir ramiausiai galėjome mašiną palikti prie miestų vartų.

Calcata Veccha pasitiko ramybe ir tuštuma. Prasilenkėme vos su vienu kitu vietiniu. Sutikta moterytė pasakojo, kad prieš daug metų čia atsikraustė iš Romos. Ir visi kiti 50 gyventojų yra panašūs – menininkai, atsiskyrėliai, atradę atokų ramybės uostą tarp masyvių senojo miesto sienų. Bohemiška atmosfera čia jaučiama kaip niekur kitur – kūrybinės dirbtuvėlės, keistoki savamokslių darbai, kurie (galbūt) leidžia nepripažintiems menininkams užsidirbti duonai. Jei Calcata Veccha bus pakeliui – tikrai verta užsukti. Mistiška vieta. Ypač žiemą.

Toliau sukame Spoleto link – vasarą buvome kelis kartus pravažiavę, šįkart jau nusprendėme užsukti. Parkuojamės be jokių problemų prie Municipale (Piazza Garibaldi). Prie mūsų prieina pusamžė ištaigingai apsirėdžiusi italė ir mosuodama ant rankų blizgančiomis aukso spalvos apyrankėmis, abejotina anglų kalba, pataria mums, kaip sutaupyti 2-3 už parkavimą: sako, kad važiuotume tolyn, bus daugiau aikštelių, kur pigiau, o ir į miestą patogiau užkilti. Mes padėkojame, bet nutariame netaupyti – parkingas nekainavo nė tų 2 eurų…Nuo Garibaldžio aikštės sukame aukštyn iki pagrindinės miesto aikštės. Nebuvome kažkaip ypatingai pasiruošę, nevaikščiojome su žemėlapiu rankose – tiesiog lėtai slampinėjome gražaus miesto gatvelėmis, visos jos kildamos aukštyn vedė mus iki nuostabios Basilica San Salvatore (UNESCO saugomas paminklas). Būtinai užsukite vidun – galima žvilgtelti į atidengtas senosios bažnyčios sienas su nuostabiausiais piešiniais. Didžiulėje aikštėje buvo tuščia. Per tas 30 min, kol ten sukiojomės, sutikome lygiai 9 žmones…Esu tikra, kad vasarą čia viskas kitaip. Išskirtinė vieta – jautėmės apdovanoti: visas grožis mums vieniems. Malonu ir keista. Spoleto galite nukeliauti iki Romėnų teatro. Mes gi Piazza Mercato (Turgaus aikštėje) susiradome vienintelę viekiančią kavinukę ir išgėrėme espresso kartu su dūmą traukiančiais ir alų geriančiais vietiniais. Vienintelėje vietoje, kur girdėjosi žmonių kalba ir buvo bent kažkiek itališko triukšmo.

Apie 17:30 vakarėjo. Sukome savo nakvynės vietos link. Labiausia nustebome, kai gavome tą patį kambarį, kurį turėjome liepos mėn.! Nedidukas viešbutukas tą vakarą buvo pilnutėlis. Likusias dienas leidome su dar viena pora – ištuštėjo ir čia.

Apie 19:00 visi automobiliai iš parkingo aikštelės dingo. Visiems – vakarienės metas. Mes rinkomės „La Bella Trattoria degli Angeli” – nedaug kas veikia žiemos metu. Maisto buvo gerokai perdaug – pamoką išmokome. Po vakarienės apėjome nemažą ratą po Asyžiaus papėdės miestuką ir apžiūrėjome garsiąją baziliką – vidun keliausime rytoj.

Niekur neskubame – pusryčiaujame ilgai: gauname dešrytės, sūrio, tik ką iškeptos duonos, jogurto, kavos ir, žinoma, kruasanų. Leidžiamės žemyn – užsukame į garsiąją Asyžiaus papėdėje esančią baziliką „Basilica di Santa Maria degli Angeli”.

Bazilikos istorija glaudžiai susijusi su Šventuoju Pranciškumi Asyžiečiu ir pranciškonų ordino pradžia. XII a. čia stovėjo maža koplyčia, vadinama Porziuncola. Ją sutvarkė ir naudojo Šv. Pranciškus kaip savo bendruomenės dvasinį centrą. Būtent Porciunkulėje susiformavo pirmoji pranciškonų brolija; taip pat čia Pranciškus suprato savo pašaukimą ir čia mirė 1226 m.

Dėl augančio piligrimų skaičiaus XVI a. nuspręsta virš mažos koplyčios pastatyti didelę baziliką. Statyba pradėta 1569 m., baigta XVII a. Bazilika suprojektuota taip, kad Porciunkulė liktų jos viduje kaip svarbiausia šventovės dalis. Per žemės drebėjimus XIX a. pastatas buvo smarkiai apgadintas, bet vėliau atstatytas. Šiandien tai viena svarbiausių pranciškonų piligrimystės vietų pasaulyje. Keliaujant automobiliu čia verta užsukti.

Toliau važiuojame į Bettoną – nenustembame, aprašymuose tai dar vienas „charming etruscian hill town”. Kylam iki pat viršaus ir automobilį paliekame prie garsiosios Bettoną supančios etruskų ir romėnų laikų sienos. Mašinų mažai, šiek tiek lynoja. Pro vieną siaurą tarpelį laiptukais kylame į senąją miesto dalį (Via San Giacomo). Galite tik įsivaizduoti – miesto pradžia siekia 90 m. pr. Kr. Dėl miesto ant kalvos nuolat buvo pliekiamasi – matyt, tokios tradicijos. Nors žmonių nė kvapo, bet visur jaučiasi jų rankų prisielimai – beveik ant kiekvienų durų koks nors mezginys-krepšelis ar mini vazonėlis su gėlėmis. Slinkdami siauromis gatvelėmis atrandame pagrindinę miestelio aikštę (Piazza Cavour) – bokšto laikrodis muša kažkiek valandų. Pilna automobiliukų, bet žmonių ir toliau – anei vieno! Užsukame į Sant Maria Maggiore bažnyčią, iškilusią krikščionybės pradžioje ir pastatytą ant pirmosios stebuklingai pasveikusios moters namo. Vėliau ji augo ir kilo. Šalia šios yra prisišliejusi ir Šv. Pranciškaus bažnyčia (XII a.).

Dar Bettona graži savo Šv. Andriejaus oratorija – nedidelė, bet labai sena sakralinė koplyčia istoriniame miesto centre. Ji datuojama viduramžiais (apie XIII–XIV a.) ir buvo naudojama kaip maldos bei brolijų susirinkimų vieta. Viduje išlikę vertingi freskų fragmentai ir religinė tapyba, būdinga Umbrijos regiono mokyklai. Oratorija liudija laikotarpį, kai Bettona po sukrėtimų ir karų vėl stiprino religinį bei bendruomeninį gyvenimą. Šiandien tai mažas, bet kultūriškai reikšmingas miesto paveldo objektas.

Apsukę ratuką išlendame kitoje miesto vietoje pro gigantiškus vartus – aplink Bettoną išties žavingi vaizdai. Šiandien visą miesto sieną okupavę balandžiai – įsikūrę mažose akmenų nišose jie tingiai stebi beveik nesikeičiantį pasaulį aplink šį tylų ir žiemą visų pamirštą miestą. Mums tokia tyla ir ramybė labai patiko. Reikėjo tik nepaslįsti ant lietaus nublizgintų akmeninių takelių, išraizgusių kinematografišką viduramžių miestą.

Kita mūsų kryptis – netoliese esanti Bevagna, dar vienas nedidukas viduramžių miestelis Umbrijoje, kurio istorija irgi siekia etruskų ir romėnų laikus. Romėnai jį vadino Mevania – man irgi taip gražiau ir tarti lengviau. GPS atveda prie miesto vartų – ten randame ir apytuštę mokamą automobilių aikštelę. Įžengiame vidun lengvai purškiant lietui, kuris pagąsdinęs netrukus ir baigiasi, – siauros gatvelės vinguriuoja iki Piazza Filippo Silvestri. Tai pagrindinė istorinio Bevagna miesto aikštė, dažnai vadinama miesto „širdimi“. Ji išlaikė viduramžių charakterį su akmeninėmis grindimis ir pastatais iš įvairių istorinių laikotarpių. Tikrai tiktų kokį istorinį filmą sukti – jautiesi, kaip nublokštas šimtmečius atgal.

Visur, kur užsukame, tuščia. Butikėliai, restoranėliai, suvenyrų parduotuvėlės – viskas uždaryta. Man vis mintis braunasi galvon – kaip ta Italijos provincija gali gyvuoti žiemą? Kaip ekonomika? Ką veikti žmonėms? Automobiliai aplipę tik savivaldybę, mokyklą ar kokią didesnę parduotuvę papėdėje. Dar gerai matomos karabinierių mašinos, kurios vis apsuka ratukus ir stebi tvarką. Kartais sutinkame lėtus statybininkus ar pastebime uždarytus, kai kada tvarkomus, kalnų keliukus. Mažesniuose miesteliuose nėra net ir to!

Mums labai tinka toks dienos režimas: nors Lietuvoje pusryčius visada praleidžiame, čia atvirkščiai – rytine kava su skaniausiu proschiuto, duonele, sūriais, pomidoriukais, kruasanais tiesiog neskubėdami mėgaujamės. Laikas ištįsta, niekur nereikia lėkti – keliaujame be plano, niekada nežinome, kur atsidursime. Umbrija nėra didelė, tad ir vairavimo nedaug. Po sočių pusryčių valgyti nenorime visą dieną (o ir nelabai būtų, kur: jei viena kita taverna ir dirba, tai tik pietų metui 12:00-14:00 arba vakarienei nuo 19:00), keliaudami pakramsnojame riešutų ar obuolių, o tikrajai maisto šventei jungiamės prie vietinių tik vėlai vakare. Nepaliauju stebėtis, kaip gausiai italai valgo ir kokie liekni yra. Mano skrandis atsisako priimti itališkas tradicijas. Jūs tik paskaitykite žemiau!

Ilgai pusryčiaujame ir vėl. Aš jau kaip reikiant kosėju – žinau, kad prisivijo virusiukas iš namų, kur visa likusi šeimyna jau iškritusi ir visi – nuo mažų iki didelių – su tais pačiais simptomais: kosulys, sloga ir aukšta temperatūra. Nesu sirgusi kelionėje – bus pirmas kartas. Kuprinėje turiu tik Brontex, – pradedu naudoti, nes laukti, kol savaime susitvarkys, kelionėje yra tikra prabanga.

Apie 18 km nuo mūsų namų – Spello. Kai kam jis dar gražesnis ir jaukesnis, nei Spoleto. Spello labai gerai matomas nuo automagistralės – naktį jis atrodo, kaip miestukas iš pasakos. Kaip kokia stebuklingoji Narnija. Rytą šviečia saulė, – bus šilta diena. Nors pamėginome kilti maksimaliai į viršų, bet supratome, kad bus keblu, nes kelio ženklai čia palankūs tik vietiniams. Bet miesto apačioje yra didžiulės aikštelės – tupdome ten savo Fiatą, mokėti nereikia. Išlipam ir intuityviai keliaujame aplink miestą, kol pasiekiame didžiuosius vartus – einame vidun ir visąlaik kylame. Kokia laimė, kad dirbo vaistinė – nusipirkau kažkokių „no sugar” čiulpamų tablečių nuo kosulio – tokio baisumo dar niekada gyvenime nebuvau vartojusi. Iki pykinimo jau ne nuo kosulio, o nuo tų šleikštaus skonio žolinių tabletyčių. Pasiekiame pagrindinę aikštę – čia pagaliau yra gyvybės: vaikai triukšmauja mokyklos prieigose. Saulių užkalbina kažkoks entuziastingas vyrukas – įsitempia pro atviras stiklines duris ir sužinome viską apie garsiąsias Spello gėlių kilimų šventes – ji vyks ir šiemet birželio ar liepos mėn. Grupelės po 8-10 žmonių kuria tuos kilimus ir išrenkamas gražiausias. Vėliau per juos keliauja aukštas pareigas užimantys bažnyčios atstovai su savo svita – trumpalaikis tas grožis. Gėlių kilimams naudojamos ir šviežios, ir džiovintos gėlytės, ir visokie žalieji augaliukai. Geriau pasigilinus, tikrai ypatingi ritualai. Nuo vietos entuziasto beveik neįmanoma atsitraukti – šįkart gelbėja mano kosulys, dėkojame, atsisveikiname ir keliaujame tolyn.

Užsukame į Di Saint Andrea bažnyčią, o Via Sant’Ercolano gatvėje užsukame pas vieną keistuolį į antikvarinę keramikos parduotuvę – susižavime šviestuvais: jei turėtume namus Italijoje, šviestuvus neabejotinai pirktume čia.

Jeigu norite pasiekti aukščiausią Spello tašką ir pasidairyti po apylinkes, nuoširdžiai rekomenduoju rinktis šią ėjimo kryptį – per Via Giulia iki Piazza Vallegloria (ten irgi gražūs vaizdai atsiveria), o tada sukti Via Cappuccini gatve iki Belvedere apžvalgos aikštelės. Gražu ten viršuje išties. Tada rinkitės Via Torre di Belvedere ir lengvai kulniuodami žemyn ir žemyn grįšite iki miesto aikštės. Kaip džiaugiamės, kad miestą apėjome tokia kryptimi, o ne atvirkščiai – ne tiek daug teko kopti, o ir lipimas aukštyn buvo lengvesnis. Jei eiti atvirkščiai, – visa Via Cappuccini iki Belvedere yra ištisa įkalnė  – rudenį ir žiemą tai tikrai nieko tokio, bet vasarą čia kopti nesinorėtų. Sutikome vyresnio amžiaus žmones, – jiems nebuvo lengva.

Keliaudami vis sutikdavome vieną kitą porą – bendraamžius arba vyresnius. Jokių keliaujančių šeimų su vaikais, jokio jaunimo. Tos sutiktos poros – vietiniai italai, girdėjome vienus skandinavus ir vokiečius. Tivolyje išgirdome ir lietuvių kalbą. Žiemą Umbrija gerokai pritilusi.

Spello – vienas gražiausių Umbrijos miestelių, garsėjantis romėnišku paveldu ir labai jaukiu senamiesčiu. Svarbiausi objektai, ko nereiktų praleisti: Santa Maria Maggiore – svarbiausia miesto bažnyčia, kurioje ir Baglioni koplyčia su garsiosiomis Pinturicchio freskomis, o vienas vertingiausių objektų mieste – Villa dei Mosaici di Spello, kur galima pamatyti romėniškas mozaikas.

Kaip diena prabėga, gerai net nesuprantame. Apie 16:00 mes atsiduriame prie Orvieto – kai buvome liepos mėn., garsioji Katedra (Duomo di Orvieto) buvo uždaryta, o ją būtinai norėjosi pamatyti ne tik iš išorės. Mašiną šįkart paliekame apatiniame parkinge prie garsiojo Orvieto funikulieriaus. Parkavimas nekainuoja, susimokame kelis eurus tik už pakilimą Kauną primenančiame vagonėlyje. Nors puikiausiai galėjome užkilti aukščiau ir savo Fiatuku – funikulieriaus viršutiniame aukšte parkingas buvo didelis ir tuščias. Iki Katedros pėsčiomis kulniavome apie 14-15 minučių – ėjimą geriau rinktis senamiesčiu, ne pagal miesto sieną – bus kur kas įdomiau, o atstumas panašus.

Orvieto katedra (Duomo di Orvieto) yra vienas įspūdingiausių Italijos gotikos šedevrų, garsėjantis stulbinančiu, spalvingu mozaikų fasadu (puoštas auksuotomis mozaikomis, bareljefais, skulptūromis, raižiniais, vaizduojančiais biblijinius siužetus) ir ir 300 metų trukusia statyba.  Viduje ji nebuvo tokia įspūdinga, o gal mes tiesiog visko jau daug matę – tai kiek atbukina emocijas ir reakcijas. Atvažiuoti dėl Duomo ne tik verta, bet ir būtina. Nors man priminė Florencijos Katedrą, bet čia ji pribloškia netikėtumu – taip aukštai ant kalvos kažkur Umbrijoje pamatai tokį grožį!

Išeiname iš Katedros, sukame į senamiestį ir…išgirstame lietuviškai! Apstulbau – prieš mane viena mano mylimiausių klasiokių su vyru. Nors buvo šalta, o mano kosulys neleido visiškai atsipalaiduoti, bet vis tiek saulę palydėjome kavinukėje Duomo aiktšėje su vaizdu į Katedrą – vakarėjantys saulės spinduliai ją taip nuostabiai išryškino ir privertė spindėti, kad ne kartą ir ne du traukėme savo telefonus ir fotoaparatus.

Išsiskyrėme jau visai temstant – nuo savo namų buvome nutolę apie 90 km: grįždama namo intuityviai jaučiau, kad kitąkart šiuo keliu reikia važiuoti dieną – turėtų būti daug grožio. O dabar gi serpantinais sukiojomės aklinoje tamsoje, tik kartas nuo karto tolumoje iškylant tamsoje spindinčiam mažam kalvos kaimeliui priešakyje.

Dar truputis apie Orvieto: rašoma, kad ten verta pamatyti požeminį miestą („Orvieto Underground“ turas yra tarp rekomenduojamų) ir inžinierinį XVI a. šedevrą Pozzo di San Patrizio. Ne toks buvo tikslas, bet ateičiai sau pasižymiu irgi.

Labai vėlai pasiekiame namus – penktadienis, tad gauti staliuką tavernoje tiesiog nerealu. Su panašiais kaip mes stovime lauke prie tos pačios vakarykštės picerijos – po gerų 40 min su karštomis, pečiuje keptomis picomis lekiame namo.

Man norisi tik šiltos lovos ir karštos arbatos. Aišku, kad itališkas dievų maistas man irgi tiko. Ir vėl tas pats keistumas – pavalgius šių picų jokio sunkumo nebuvo nei tą vakarą, nei kitą rytą. Beje, su malonumu vakare pažiūrėjome dailųjį čiuožimą – nors Umbrijoje tikrai nesijaučia žiemos Olimpiados, vykstančios Italijoje, dvasios, bet mums prie šios šventės vis tiek norisi bent akimis per ekraną prisilieti. Beje, tie ekranai Italijos agroturizme (jei išvis yra), tokie mažiukai, kad bandau prisiminti, kur paskutinįkart tokio dydžio televizorių esu mačiusi…

Šeštadienis visų prognozių buvo pažadėtas lietingas – apsirengėm šiltai, pasirūpinome skėčiais. Ilgai šildėmis rytiniu maistu ir kava – šiandien turėjom išsikraustyti iš šios vietos. Paplepėjom per pusryčius su malonia angliškai kalbančia itale, prižiūrinčia šį agroturismo, kuomet nėra savininkų.

Mūsų planuose buvo Asyžius – ne pirmas kartas, bet turi tiek paslaptingumo ir dvasios, kad grįžti galima ne kartą. Jei važiuosite pirmąkart, galite skaityti daugiau mūsų liepos mėnesio kelionės aprašyme. Žemiau pasidalinsiu keliais patarimais, nes toks tuščias Asyžius būna tik žiemą – kitu metu visiems gali tekti gerokai pasistumdyti miniose.

Pradėti rekomenduoju nuo tos Asyžiaus pusės, kur yra garsioji San Damiano – viena svarbiausių dvasinių vietų netoli Asyžiaus (sakyčiau, Asyžiuje), glaudžiai susijusi su Šv. Klara ir pranciškonų judėjimo pradžia. Kilsite į kalną ir nuorodos atves į San Damiano parkavimo aikštelę – jei nebus vietos čia, kiek pakilus bus didesnė, kur atvyksta turistiniai autobusai. Drąsiausi gali kilti automobiliu dar aukščiau ir mašiną palikti jau visai prie įėjimo į miestą – tas parkingas vadinasi Matteoti.

Bet vis tiek labai verta pažintį su Asyžiumi pradėti nuo San Damiano – tada visa istorija plauks upe…

Nuo Matteoti parkingo tai visiškai kita Asyžiaus pusė, nei mes startavome liepos mėn. – gausis, kad pirmiau aplankysite San Damianą (man tai viena įsimintiniausių vietų visoje Italijoje dėl savo autentiškumo, ramumo, dvasingumo), tada kilsite aukštyn ir užsuksite iki San Rufino Katedros, kiek nusileisite iki pagrindinės miesto aikštės, joje svarbu užsukti į Minervos šventyklą, o tada stovint į ja nugara pirmiausia pasukti kairėn ir nukeliauti iki nuostabiosios Šv.Klaros bazilikos (XIII a.), joje eilės stovi kriptoje, kur palaidota Šv. Klara.

Kripta buvo pastatyta 1852–1872 m., o 1935 m. atnaujinta neogotikiniu stiliumi. Čia saugomi šv. Klaros palaikai, pagerbiami paprastoje balto ir rausvo akmens urnoje.

Erdvės, kuriose eksponuojamos pranciškonų ir klarisių relikvijos, įrengtos palyginti neseniai. Šv. Klaros kūnas, rastas po didžiuoju altoriumi 1850 m., yra šios vietos širdis. Klara, kuri savo gyvenimu tapo malda, šiandien užtariančia savo dukras ir sūnus Dievo akivaizdoje.

Kiek pasidairius į nuostabius Umbrijos slėnius nuo bazilikos aikštės, reiktų grįžti iki pagrindinės aikštės ir keliauti priešingon pusėn – garsiosios Šv. Pranciškaus bazilikos link. Jei kada pagalvosite, kad galbūt esate ne tiek tikintis ir ši vieta ne jums – persigalvokite. Pamatysite ir pajausite Asyžių, net neabejoju. Šimtmečius žmonių maldos, šventųjų pasišventimai šiai vietai suteikė sakralumo, kuris tarytum sklando ore – ties kiekviena freska, ties kiekvienu kryželiu. Pati bazilika yra iš kelių aukštų – apatinė ir viršutinė. Apatinės rūsyje pasiruoškite eilėms prie Šv. Pranciškaus Asyžiečio kapo. Jo gyvenimo istorija verta paskaityti – žmogus, galėjęs gyventi ramų ir pasiturintį gyvenimą, pasirinko asketizmą ir atsidavimą žmonėms.

Šv. Pranciškaus Asyžiečio bazilika – viena iš šešių didžiųjų Romos katalikų bazilikų, pagrindinė pranciškonų ordino šventovė, piligrimų traukos centras vidurio Italijoje, Umbrijos regione, Asyžiuje. Pasaulinę šlovę jai pelnė XIII a. sukurtos žymiosios freskos, vaizduojančios scenas iš Šv. Pranciškaus Asyžiečio gyvenimo. Bazilika kartu su vienuolynu Sacro Convento nuo 2000 m. yra įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo objektų sąrašą.

Žemutinė bazilika buvo pastatyta 1230 m. Į pranciškonų ordino įkūrėjo šventovę buvo perkelti Šv. Pranciškaus palaikai, iki tol laikinai saugoti Šv. Jurgio bažnyčioje (dab. Šv. Klaros bazilika). Aukštutinė bazilika buvo statoma nuo 1239 iki 1253 m. 1288 m. popiežius Mikalojus IV, kuris iki tol buvo pranciškonų ordino galva, suteikė bazilikai popiežiškosios bažnyčios statusą.

Bazilika nuostabi, bet joje dažniausia labai daug žmonių – mano širdis vis tiek linksta prie San Damiano vienuolyno. Ten asketiška, tikra, tylu, šventa. Nepraleiskite.

Šįkart Asyžių lankėme pilant lietui ir man jau dėl kosulio ir kylančios temperatūros buvo per sunku. Šiek tiek popiet kiaurai peršlapę grįžome iki automobilio – Narnia pusėje, kol Saulius vairavo, sugebėjau rasti agroturizmo sodybą „Agroturismo Isola Verde” – planavome ten mane įkomponuoti į lovą su arbatos puodais ir daugiau niekur nevažiuoti. Iki tos sodybos teko važiuoti serpantinais – vaizdai, žinoma, pasakiški. Pati sodyba irgi atrodo daug žadanti – restauruota, gana daili. Pasitiko mus pusamžis italas – atrodė, apsidžiaugęs vieninteliais svečiais. Pats tuo metu iš savo naujo Mersiuko tempė pirkinius – matyt, tik ką iš parduotuvės, kuri, panašu, čia tikrai nėra arti. Aprodė kambarį, – jis buvo ledinis. Niekas svečių čia nelaukė. Sutarėm už 60 eur – kambariukas jaukus nebuvo, bet aš jau vos laikiausi ant kojų, o drebulys krėtė kaip reikiant. Nusimečiau batus ir griuvau į patalus su visais rūbais. Balta dėžė palubėje bandė prišildyti kambariuką – vėl su užbarikaduotais langais. Man jau buvo vis tiek. Saulius nukeliavo pas šeimininką – grįžo po pusvalandžio įsiutęs, supakavo mane vėl į mašiną ir pasakė, jog čia tikrai neliksime…Pasirodo, niekaip neišprašė nei arbatinuko, nei arbatos – visur tik „problems”. Dujos problems, arbatinukas – problems. Dar nulupo 30 eur už tą mano 30 min pagulėjimą. Kalnuose įkurti agroturizmą, toli nuo bet kokios civilizacijos ir negebėti net ir už pinigus suteikti atvykusiems svečiams karšto vandens. Na, ką čia ir pridurti. Bet kuris mūsų savo arbatinuką atiduotume. Ypač žmogui, kuris atvyko sergantis.

Mašinoje plyštančia galva ir visa drebėdama, kol Saulius serpantinais leidžia mus žemyn, susirandu dar vieną agroturizmą apačioje – atvykstam. Vartai, namo langinės – viskas uždaryta, nors booking.com galiu ramiai rezervuoti! Skambinu: italė laužytai angliškai aiškina, kad jie neturi vietų! Nors ten gyvybės lygiai nulis – patingėjo, matyt. Kas būtų, jei vis tik būčiau užrezervavusi, neįsivaiduoju.

Stabtelim parduotuvėje – nusiperkame maisto. Patyrusio keliautojo gestas – faktas, kad niekur jau nevakarieniausime.

Rezervuoju pakelės viešbutį – su agroturizmais žaisti tiesiog nebeturiu jėgų. Prie pat gatvės esantis „Park Hotel Sabina” (Via Flaminia km 65, 02046 Magliano Sabina RI, Italy) pasitiko tiesiog tragiška architektūrine išore (gal kokie 60-ieji praėjusio šimtmečio), bet su iškalbingu reklaminiu šūkiu – „Business and romance”. Na, šiandien Valentino diena – matyt, mes imsim „romance” dalį, juolab, kad registratorė nusifotografavusi mūsų pasus, šiaip ne taip atkimšo Prosecco butelį ir įpylė mums dvi pasitikimo taures. Su meilės diena, ponai. Teisybės dėlei, turiu pasakyti, kad mažiukas kambariukas buvo su viena patogiausių lovų šioje kelionėje – griuvau visa deganti…Sauliui teko palakstyti su arbatos puodeliais – kambaryje nieko nebuvo, bet veikė baras viešbučio fojė. Aš nustojau apsimetinėti, kad vaistų negeriu, ir prisiverčiau praryti paracitamolį ir brontexą. Galva draskėsi, akys merkėsi, kosulys kankino. Ant kaktos užsimečiau šaltu vandeniu sušlapintą rankšluostį – pagerėjo. Bet mintyse vis kartojau – rytoj būsiu sveika, rytoj būsiu sveika. Tik išsimiegu ir viskas gerai!

Na, ir išties. Prabundu be temperatūros, su vos juntamu galvos skausmu ir jau gana sodriu kosuliu. Bet vis tiek – galiu keltis, judėti, džiaugtis. Saulės šviečia nuo pat ryto. Tikrai negulinėsiu šiandien – išsikraustome vėlai, gal apie 11.00 ryto. Plano neturime, bet pamažu krutėsime ir kažką per dieną lėtai, bet vis tiek aplankysime.

Vos už 20 km nuo mūsų – tikra garsenybė: Villa Farnese (Villa Caprarola arba Palazzo Farnese). Ji Lazio regione, ne Umbrijoje.

Įvažiuojame įkalnėn pagrindine Caprarola arterija (Via Diretta) ir priekyje matome įspūdingo dydžio Palazzo Farnese. Kylame kairiu pastato šonu aukštyn iki didelės parkingo aikštelės – nuo jos lengva įeiti į vidinį kiemą. Pirmiausia, ką pamatome, – tai vainiko šonus primenančius dvejus laiptus ir didelę aikštę priešais vieną įspūdingiausių kada nors Italijoje pastatytų pastatų.

Pastatas buvo užsakytas XVI a. 3-iajame dešimtmetyje kardinolo Alessandro Farnese – būsimojo popiežiaus Pauliaus III. Jį suprojektavo Antonio da Sangallo Jaunesnysis ir Baldassare Peruzzi. Iš pradžių jis buvo sumanytas kaip penkiakampės formos tvirtovė su nuožulniomis sienomis, didžiuliais kampiniais bastionais ir grioviu. Statybos buvo nutrauktos apie 1534 m., kai kardinolas Alessandro Farnese buvo paskirtas popiežiumi.

Darbai atnaujinti maždaug po dvidešimties metų jo vyriausiojo anūko, taip pat kardinolo Alessandro Farnese, pastangomis. Jo tikslas buvo paversti senelio tvirtovę puošnia ir didinga rezidencija, o projektavimą jis patikėjo Jacopo Barozzi da Vignola. 1573 m., architekto mirties metais, pastatas, laikomas jo šedevru, buvo beveik užbaigtas.

Išlaikant penkiakampį pagrindą, vidaus erdvės išdėstytos per penkis aukštus aplink apskritą kiemą. Prabangios rezidencijos interjerus puošė geriausi to meto dailininkai, o freskų temas parinko mokslininkas Annibal Caro.

Mes atvykome sekmadienį – tuščia čia tikrai nebuvo. Pagrindiniai lankytojai – patys italai. Tokio grožio vilos mūsų akys seniai nematė. Keliavome per sales ir sunku buvo atsigrožėti. Ne veltui Villa Farnese yra viena įspūdingiausių Renesanso rezidencijų Italijoje. Pastatas yra penkiakampės formos – tai reta ir labai išraiškinga renesansinės architektūros kompozicija. Vila sujungia tvirtovės ir prabangios rezidencijos bruožus. Viduje – gausiai freskomis dekoruotos salės, mitologinės ir istorinės scenos, sudėtingos simbolikos programos. Tai vienas geriausių manierizmo interjero pavyzdžių. Mane pribloškė tik filmuose matyti spiraliniai laiptai: platūs, elegantiški, suprojektuoti taip, kad jais galėjo kilti net raiteliai. Vila stovi aukštai virš miestelio, todėl nuo terasų atsiveria nuostabus kraštovaizdis. Pastatas vizualiai dominuoja aplinkoje – labai fotogeniška vieta. Už rūmų – terasiniai sodai ir pavėsinės, suprojektuoti kaip poilsio ir reprezentacijos erdvė. Tai buvo galingos Farnese giminės reprezentacinė rezidencija – čia tarytum architektūra, politika, istorija ir menas susijungia į vientisą legendą, dėl kurios visi čia atvykstame.

Iš Caprarolos važiuojame į Narnį (Narni, romėnų laikais Narnia) – Google Maps atveda į nemažą automobilių aikštelę prie lifto, nemokamai keliančio į senamiestį (vis tiek ir patiems dar teks nesunkiai palipti). Atvykome apie 13:00 – saulė aukštai ridinėjosi, šildė šonus, o aikštelė buvo…pilnutėlė. Matyt, apylinkių gyventojai atvyko čia pietų – kelios tavernos buvo sausakimšos, o vaizdai nuo jų vėrėsi įspūdingi ir pasakiški. Apie Narnį (iją) tikrai rasite daug informacijos – panašu, kad Narnijos kronikų autorius Lewis šį vardą rado ne keliaudamas, o studijuodamas senovinius žemėlapius ir atlasus. Jam patiko skambesys, todėl jis jį pasiskolino savo fantastiniam pasauliui. Pats autorius Narnyje niekada nesilankė.

Kopiame intuityviai ir patenkame į centrinę miesto vietą – pasisukiojame aplink, užsukame į XII a, bažnyčią, išgeriame espresso kavinukėje. Ilgai neužtrunkame, nors Narnis tikrai dailus ir užsukti čia verta. Gal net ir papietauti (14:00 tavernų virtuvės užsidaro iki 19:00), nes vietinių sekmadienio popietę buvo tikrai nemažai – skambėjo vyno taurės ir skardūs italų šeimų balsai liejosi gerokai už tavernų sienų.

Kadangi pakeliui, o mes konkretaus plano neturime – stabtelime Acquaspartoje. Mašiną paliekame prie įėjimo į nediduką senamiestį – kol važiavome, paskaičiau, kad čia yra Palazzo Cesi – vieni gražiausių rūmų regione. Tad prie jų ir žingsniuojame – žmonių nesutinkame. Tik aikštėje prie rūmų paaugliai spardo kamuolį ir tylą užpildo džiaugsmingais šūksniais. Perkame simbolinius bilietus ir žengiame į rūmus visiškai vieni. Freskomis dekoruoti aristokratiški rūmai neturėtų būti lankomi po Villa Farnese, tad mums įspūdžio nepalieka.

Palazzo Cesi buvo vienas iš renesanso mokslo centrų. Čia veikė Accademia dei Lincei – viena pirmųjų modernių mokslinių akademijų Europoje, įkurta Cesi šeimos 1603 m. Akademijos nariai siekė tirti gamtą, astronomiją ir fiziką naujais eksperimentiniais metodais. Galilėjus buvo vienas pirmųjų, susijusių su Lincei akademija – nors jis fiziškai galbūt nebuvo nuolatinis svečias Acquasparta, bet jo darbai buvo aptariami ir remiami akademijos narių rūmuose. Taigi miestelis per Palazzo Cesi tapo tarptautinės mokslo bendruomenės centru, kur Galilėjaus idėjos skleidėsi Italijoje. Čia yra ir gatvė, pavadinta jo vardu. O miestas griebiasi šio vardo turistų dėmesiui pritraukti.

Kavinėje šalia (veikia!) geriame arbatą ir ilgai neužtrukę, judame tolyn.

Kol važiuojame, rezervuoju Borgo Petroro šalia Todžio – didelį, dviejų kambariukų butuką XII a. restauruotoje pilyje, kur vasarą netyla vestuvininkai, o žiemą čia labai gražu, ramu ir visiškai tuščia. Nors pilyje veikė taverna ir ten buvo galima užsisakyti gėrimus. Nuostabus aptarnavimas, gražūs apartamentai, – mielai atvykčiau dar kartą. Tikrai rekomenduoju – pagyventi pilyje, nors ir trumpai, leidžia dar labiau įsijausti į Umbriją. Nuostabi patirtis!

Vakarienei vykome į Todį. Kylame aukštyn, kol pastebime liftą į senamiestį – šalia yra mokama aikštelė, kur paliekame automobilį. Liftas pakelia, bet dar šiek tiek tenka ir pažingnsiuoti. Sutemus miestas pasitiko tuščias, bet lemputėmis apšviestas atrodė žavingai. Todi ilgą laiką buvo susijęs su turtinga etruskų civilizacija, kuri klestėjo Tiberio dešiniame krante. Jo iškilusi padėtis ir tvirtos sienos saugojo miestą nuo barbarų invazijų, todėl jis klestėjo nepaisant ankstyvųjų viduramžių kovų su kaimyniniais Spoleto, Orvieto ir Narni miestais.

1230 m. Todi buvo ikoninio XIII a. religinio poeto Jacopone da Todi gimtinė.

Prieš įeinant į istorinį miesto centrą stovi įspūdinga Santa Maria della Consolazione bažnyčia, pradėta statyti 1508 m. pagal projektą, priskiriamą Bramante, ir laikoma vienu aukščiausių Renesanso kūrinių Umbroje.

Miesto širdyje – puiki Piazza del Popolo, kurį supa pasaulietinės ir religinės valdžios rūmai: Palazzo del Popolo, vienas seniausių Italijos savivaldos pastatų, datuojamas 1214 m.; gotikinio stiliaus Palazzo del Capitano. Miesto centrinė aikštė yra laikoma viena gražiausių Italijoje – negalėčiau prieštarauti.

XII a. Duomo, pašvęstas Maria Santissima Annunziata, stovi ant statokų laiptų ir fasade turi nuostabią centrą puošiančią rozetę. Durys buvo atvertos net ir 19:00 – maloniai nustebino.

XIII a. San Fortunato šventykla taip pat yra didelės meninės vertės. Pastatyta umbriškojo gotikos stiliumi, ji savo kriptoje saugo brolio-poeto Jacopone da Todi relikvijas ir miesto globėjus: Fortunato, Callisto, Cassiano, Degna ir Romana.

Susiradome kavinukę leidžiantis lifto link „Osteria Valle” – netoli centrinės aikštės. Buvome vieni, kol prisijungė porelė italų. Valgėme lęšių sriubą, gnocchi ir risotto su žalumynais. Maistas buvo labai skanus ir gana nepigus. Kartais pagalvojame, kad mes sumokame ir už visas tas tuščias vietas tratorijose, keliaudami žiemą…Negausi vakarienė dviems kainavo 68 eur.

Malonumas buvo grįžti į pilį kalnuose – nuo Todžio apie 7-8 km. Pagalvojau, kad šitas mūsų Borgo labai tiktų, mėgstantiems rytais pabėgioti – keliukas vietinis, Umbrijos kalvų slėnių su vynuogynais vaizdai – tiesiog džiaugsmas sielai! Ir oras čia išties gaivus.

Pilyje pusryčius gauname ant didžiulių sidabro spalvos padėklų tiesiai į kambarį – kaip kitaip galėtų būti! Jau žinome, kad čia pabūsime iki 11:00 – tiek, kiek oficialiai leidžiama, o tada jau suksime Tivolio kryptimi. Norėjome aplankyti garsiąsas vilas mieste netoli Romos.

Rezervuoju dar vieną kaimo turizmo sodybą – vėliau daugiau papasakosiu, bet paskutinė kelionės naktis bus „Agriturismo La Cerra„.

Išjudam Todžio link. Bedame Google Maps bet ką – pasitaiko Izzalini. Galite specialiai nevažiuoti, – mums taip patiko kalvotos apylinkės aplink Todį, kad tiesiog apvažiavome miestą šlaitu ir leidomės kitoje pusėje. Peizažai atvirutiniai – norėjosi dar juose pabūti. Kalvos, kuklios vilos, kiparisai, vynuogynai, alyvmedžiai – apdovanotas kraštas! Daug žemės ūkio ir paprastumo. Umbrija skiriasi nuo Toskanos – spindinčios ir prabangios. Mums čia jaukiau, saviau.

Iki garsiosios Tivolio Vilos D’Este (UNESCO) jau pačiame Tivolyje važiuojame keistai – atvykome ne nuo pagrindinio kelio, matyt, nes aukštyn kylame siauromis gatvelėmis, bandydami suprasti itališkas vairavimo taisykles ir nenudaužti žmonių, kurie čia slampinėja šonais trindami pravažiuojančius automobilius. Kažkaip pasiekėmė pagrindinę Tivolio aikštę Piazza Giuseppe Garibaldi – mums pasisekė, kad ne sezonas ir radome vietą mokamoje aikštelėje tiesiog pačiame aikštės centre. Piazza iškilusi aukštai ir vaizdai nuo jos atsiveria neprasti. Pati aikštė nepasirodė kažkuo ypatinga – gal tik vienas dalykas buvo neįprastas: italai prisitaikė prie kalendorinės žiemos ir aikštėje išliejo nedidelę čiuožyklą. Matyt, buvo proga, bet mums atvykus ji neveikė ir vietiniai abejingai ją apeidavo. Ledas, kai lauke plius 10, tikrai keistokai atrodo. Visa aikštė pilna konfeti – daugelis kaimelių, kur mes lankėmės, irgi buvo taip „pasipuošę”. Tvarkytis italai neskuba, – gal tikisi, kad tos konfeti šiukšlytės pačios ištirps ar išgaruos. Ką vietiniai šventė, mes nežinojome, bet nusprendėme, kad varė žiemą iš kiemo. Laikas tokiam festivaliui labai tinkamas, o švęsti italai juk mėgsta.

Tivolis pasirodė labai judrus ir gyvas – tikras Romos priemiestis. Pasukome į vilą D’este, kuri buvo mūsų vienintelis tikslas mieste – nuo aikštės vos viena minutė pėsčiomis. Kadangi atvykome pirmadienį, žinojome, jog vila veiks turistams vos dvi valandas. Prie kasos mus taip pat perspėjo, kad fontanai yra išjungti ir pilno grožio nepamatysime. Mandagiai pasitikslino, ar vis tiek esame linkę susimokėti ir…nenusivilti.

Kartu su nedaugeliu kitų turistų perkame bilietus (10 eur/vienam) ir įeiname į vieną gražiausių kada nors matytų vilų: ji nepaprasta tiek savo architektūra, tiek parku, tiek pasakiško grožio interjerais. Galiu tik įsivaizduoti, kaip viskas atrodo, kuomet įjungiami garsieji fontanai ir parkas prisipildo vandens skambesio ir tos malonios drėgmės, kuri justi net ir žiemą. Čia labai žalia ir dėl to visiškai nesistebiu.

Villa d’Este – tai viena įspūdingiausių renesanso laikotarpio vilų ir sodų Europoje. Šį grožį 4,5 ha plote XVI a. sukūrė kardinolas Ippolitas II d’Este. Vila garsėja daugiau nei 500 fontanų, sudėtinga vandens inžinerine sistema ir terasiniais sodais, kurie tapo įkvėpimu daugeliui vėlesnių Europos parkų (net ir Versaliui). Ypatingą įspūdį palieka Neptūno fontanas bei „Vargonų fontanas“, kuriame vandens slėgis sukuria muziką be jokios elektros. Nuo 2001 m. vila įtraukta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Tai vieta, kur istorija, architektūra ir inžinerinis genialumas susilieja su romantiška Italijos atmosfera – tikrai verta užsukti viešint Tivolyje netoli Romos.

Toks vaizdas pasitiktų ne žiemą – suprantame, kad čia teks grįžti:

Nuo Vilos D’Este astiveria vaizdas į apačioje esančią kitą, ne mažiau garsią vilą, – Villa Adriana. Mes patingėjome ir iki jos nenuėjome – palikome kitam kartui. Buvome pilni įspūdžių, o aš dar ir nevisiškai pagijusi. Bet šiek tiek paskaičiau apie šią vilą. Tai II a. Romos imperatoriaus Hadrian rezidencija – milžiniškas rūmų, pirčių, teatrų ir sodų kompleksas, labiau primenantis miestą nei vilą. Čia atkartoti imperatoriaus kelionių po Egiptą ir Graikiją įspūdžiai (pvz., garsusis Kanopo baseinas). Objektas taip pat įtrauktas į UNESCO sąrašą. Verta aplankyti dėl masto, architektūrinės įvairovės ir galimybės pamatyti, kaip gyveno vienas galingiausių Romos valdovų. Ir mes tikrai tą padarysime kitą kartą.

Viloje D’Este praleidome, ko gero, daugiau nei valandą, – neskubėdami ėjome iš salės į salę, o tada apėjome parką – leidomės žemyn, tada kilome aukštyn. Malonumas tai daryti, kai oras gaivus.

Grįžome iki automobilio ir sukome į savo „Agriturismo La Cerra” – italai apsimelavo. Nuo Tivolio ta mūsų pasirinkta sodyba tikrai ne 3-4 km, o kokie 8-9 ir važiuoti teko apie 15-20 min. Visąlaik siauru kalno šlaito keliuku. Pasiekėme milžinišką teritoriją, kur ganėsi karvės, aplink jas trynėsi veršiukai, vaikštinėjo avys ir ėriukai. Girdėjosi gaidžiai. Garduose matėsi triušiai. Tikras, nesuvaidintas agroturizmas. Iki registratūros pastato teko pravažiuoti pro du atitvarus (labai saugu, suprask), o ten….barikados, galybė išmėtytų daiktų, išvartyti baldai, išgriuvę medžiai, pabirusios susipynusios medžių šakos…Vos ne vos įžiūrime ženklą „Reception”. Kryptį matome, bet ten nusigauti tiesiog neįmanoma! Laimei, iš kažkur atsiranda gerai nusiteikęs italas ir pakviečia mus užeiti pro šonines pastato duris, – rytoj čia bus filmuojamas Netflix serialas, todėl tenka pakentėti. Na, įdomu įdomu…

Užeiname į keisto interjero pagrindinį pastatą visiškai ant kalvos šlaito – tokia amerikietiškai itališka eklektika. Keistai suderinti senoviniai daiktai su Route 66 kavinių atributais iš praėjusio šimtmečio vidurio…Net pagalvojome, kad čia koks tūlas amerikietis įgyvendino savo svajonę – gal net iš kokios Aliaskos, nes pilna ragų ir šiltų apklotų ant masyvių krėslų. Bet kažkodėl kartu čia guli šimtai pliušinių žaislų, kurie kažkaip „bendrauja” su nemenkesniais kiekiais skirtingų dydžių medinių buratinų…Velnias, kur mes čia papuolėme. Pagrindinis įėjimas buvo papuoštas dirbtinių eglės šakų arka, apkarstyta lempučių girlianda. Kažkokia butaforija. Netflixo serialui paruošta katastrofos zona atrodė ir įtikinamesnė, ir gražesnė (ryt ten bus filmuojamas gaisras ir kažkas nelabai smagaus).

Papuolėme į gigantišką kaimo turizmo sodybą – esu tikra, kad vasarą čia sunku gauti vietą. Prikepta nameliukų skirtinguose kalvos aukščiuose, pagrindinis pastatas – vasarą, matyt, veikia kaip restoranas, o dabar mus priims tik ryto pusryčiams. Atvykę negavome nieko – net kavos, nors aparatas stovėjo didžiulis. Mūsų nameliukas buvo dviejų kambarių – tie, kas darė remontą, neturėtų ramiai miegoti: kuomet bandau apeiti miegamojo lova, tas, kas joje tuo metu guli, sulig kiekvienu žingsniu skrenda lubų link. Taip siūbuoja neva medinės grindys. Įrengta tarytum ir gražiai, bet neišbaigta ir laiko jaukumui sukurti pritrūko. Norėjosi tik įėjus bent baldus perstumdyti – jau būtų buvę geriau, nors nelaikome savęs jokiais dizaineriais. Bet bent jau buvo šilta, o išėjus iš namelio vaizdai vėrėsi už milijoną.

Nors peizažai aplink stulbinantys, bet jauku čia nebuvo: kažkokia beskonybė. O dar apėjusi didelį ratą ir pamačiusi bandančius iš purvo išbristi ėriukus ir asiliuką, visai supykau. Ar tikrai normalu gyvūnams tokiuose sh…mirkti. Nesu tikra. Tikrai nesu.

Bandėme nusnūsti, nes vakarienei Tivolio tavernos atsidaro tik 19:00 – neliksime šioje liūdnoje vietoje, lėksime gero maisto atgal į miestą.

Apie 19:00 šiek tiek lynojant lėkėme atgal į Tivolį – buvome pasirinkę mokamą parkingą dar vienoje centrinėje aikštėje – Massimo (Parcheggio Piazza Massimo). Ten didžiulė aikštelė – pirmadienio vakarą ji buvo apytuštė.

Nužingsniavome iki nedidelio tilto – apačioje matėsi dar vienos vilos likučiai: Vila Gregoriana. Tai XIX a. popiežiaus Gregorijaus XVI iniciatyva suformuotas romantiškas parkas su laukine gamta, kriokliais ir uolomis. Čia stūkso ir senovinės Vestos šventyklos liekanos, kurios naktį pasakiškai apšviestos. Skirtingai nei prabangios renesansinės vilos, ši vieta žavi dramatišku kraštovaizdžiu – giliais tarpekliais ir vienais įspūdingiausių krioklių Italijoje. Ir man šiek tiek priminė Ispanijos Rondą. Šiek tiek. Toks sumažintas variantas.

Perėję tiltą, sukome kairėn ir neužilgo akis užkliuvo už jaukios tavernos. Ją ir jūs tikrai pamatysite – pro langus matosi ir didelė vitrina su šviežiai pagamintais makaronais, kuriuos galima nusipirkti. Valgėme nuostabiai skaniai – Italijoje kitaip nebūna. Už nuostabią vakarienę dviems su vynu ir netgi desertu (privalėjome paragauti tiramisu paskutinę kelionės dieną) sumokėjome 52 eur.

Namo grįžome aklinoje tamsoje – Tivolis su savo švieselėmis liko užnugaryje.

Šiandien – namo. Skrydis iš Romos Ciampino popietinis – kokia laimė! Miegojome ilgai, apie 10 nukeliavome iki „restorano”: pusryčiavome ilgai ir skaniai. Gavome espresso! Rytą čia sukiojosi žmonės ir vis atvažiuodavo mažos itališkos mašinytės. Diena planavo būti šilta – įdienojus laukė plius 17 laipsnių.

Ramiai susipakavome negausius daiktelius ir sukome Romos link. Pakeliui dar stojome kuro ir aptvarkėme savo Fiatuką. Geras mašiniukas pasitaikė!

Pasiimdami mašiną buvome pasižymėje Locauto nuomos koordinates, tad radome juos lengvai. Miela italė patikrino mašiną, palinkėjo gero skrydžio. Nors nueiti iki Ciampino būtų kokios 5 min, mes neskubėjome ir kitoje gatvės pusėje palaukėme savo „shuttle”. Dar turėjome apsčiai laiko.

Tikrai patogiau šįkart buvo su nuoma: arti, greitai, sklandžiai. Nors atsiliepimuose parašiau apie neišvalytą mašiną. Nesuka italai dėl to galvos.

Ryannair į Vilnių išskraidino laiku – ausinėse skambėjo audiotekos knyga (E.Mildažytės „Pelynų medus”), tad nepastebėjau kuomet leidomės ledo sukaustytame Vilniuje. Tikrai buvo žvarbu ir nemalonu, o juk už 2,5 h nuo mūsų namų toks oras! Būtinai grįšime į Romą. Ir į Umbriją.

***

Smalsios Musės išlaidos (vienam) – visada galima pigiau ir kitaip, bet vis tiek kai kurių išlaidų tiesiog neišvengsite:

• Ryanair: 150 eur
• Automobilio nuoma visam kelionės laikui: 127 eur
• Kuras, parkingas, kelių mokesčiai: 60 eur
• Nakvynės su pusryčiais: 305 eur
• Maistas: 218 eur
• Lankytini objektai: 30 eur

VISO: 890 eur.