Dvi dienos trijose Saarema salose

Kelionei paskirtos tik dvi dienos, tad nelieka nieko kito, kaip penktadienį išvykti beveik nemigus, – nuo biuro Vilniuje su keistai energinga Vilniaus kolegų kompanija nuomuotu autobusu išvykstame 2:00 nakties. Prie biuro pasikrauname gaiviųjų gėrimų, tik ką „Dinerio” pagamintų kelioninių sumuštinukų (reklamuoju, nes buvo skanūs) ir milžinišką šviežią „Napoleoną” (negaliu duoti kontakto, nors jis tiesiog tobulas – prašykite asmeniškai), kurį sukirsti turėjome vakare, viešbutyje Saarema sostinėje. Buvau patarusi kolegoms įsimesti kelioninių apklotukų ir pagalvėlių, – iki Rygos keliavome tik lietuviai, tad turėjome kiekvienas po dvi ir daugiau vietų. Kūrėmės miegui.

Apie 3:45 stojame Circle-K už Panevėžio, – kas kavos, kas saldėsių. Rygoje likusius kolegas surenkame tiksliai pagal planą. 6:20 pajudame iš Rygos, išvengdami nežmoniškų sostinės kamščių – kitas sustojimas bus Ikla, Latvijos-Estijos siena. Ten yra toks didesnis Bistro ir kai kurie mūsiškių pusryčiams valgė tikrai skanias sriubas. Kojų pamiklinimui ir atsibudimui su kolege buvome paruošusios pramogų, tai, jei jums irgi prireiks, parašykite, papasakosiu. Žaidėme šalia Bistro, – plodami ir šokinėdami. Prisijungė net vyrukai, gal dėl to, kad primigę dar buvo, gal dėl to, kad žiūrovų svetimų nesimatė, o gal dėl to, kad tikrai smagiai pavyko.

8:50 – 10:50: Ikla Border station – Virtsu uostelis. Tame Virtsu daugiau nieko ir nėra, tik keli namukai ir keltas. Atvykstame idealiai laiku, bilietus į Muhu buvome nusipirkę iš anksto. Visi keltų tvarkaraščiai čia>>, o bilietus pirkome čia>> (galima iškart į abi puses, bet pagal mūsų planą namo grįšime iš kitos salos, tad į vieną pusę vienam žmogui kainavo 4,3 eur, autobusui – 16 eur). 11:25-11.52 (27 min) plaukiame keltu iš Virtsu į Muhu (Kuivatsu). Keltas nėra didelis, bet beveik identiškas tam, kokiu neseniai teko plaukti Norvegijoje: švarus, dideliais vitrininiais langais ir su kavinuke bei vaikų žaidimų kambariais. Švarūs WC, tad prireikus krante neieškokite, geriau pakentėkite. Kelte rinkomės didelį apžvalgos denį, nes saulė jau šildė, o vėjuką jautėme tik vos vos. Bangavo irgi menkai, tad gurkšnojome kavą, plepėjome ir dairydamiesi mėgavomės neilgu plaukimu.

Kuivatsu uostelyje nestojame – apie 11 km ir mes pasiekiame pirmąją savo kelyje bažnyčią. Kažkur skaičiau, kad geras ženklas yra pradėti ir baigti keliones apsilankymuose bažnyčiose. Kas žino, gal taip ir bus.

Muhu Šv. Katerinos bažnyčia>> (25 min nuo Kuivatsu uostelio) datuojama 1267 m. ir yra ankstyvojo Gotikos stiliaus pavyzdys. Ant šiaurinės ir rytinės bažnyčios choro salės sienų yra išlikę 1330 m. freskų fragmentai. Bažnyčią randame užrakintą, tad tiesiog pasivaikščiojame aplinkui. Muhu bažnyčia – idealių proporcijų, todėl viena gražiausių kaimo bažnyčių Estijoje, o jos sakykla – viena seniausių Saare apskrityje. Prireikus ši bažnyčia taip pat tarnaudavo kaip gynybinis statinys. Antrąkart Saarema ir antrąkart užrakinta, nors darbo valandos rodo ką kitą. Gal jos atvertos tik vasarą, – ant durų radome lapelį su telefono numeriu, skambinau, bet, deja, bergždžiai.

Kadangi iki iš anksto sutartų pietų dar turime laiko, tad vykstame iki Koguva etnografinio muziejaus, – neužtrunkame, bet kaimelis įdomus aplankyti. Iš kiek didelės kompanijos išsigandusios močiutės įsigyjame nebrangius bilietus (po 3 eur grupei) ir be jokio reguliavimo kiekvienas kas sau pasivaikštome Muhu salos muziejuje, sumažintoje Rumšiškių versijoje. Mažiukai akmeniniai nameliukai, tikros, bet tarytum sumažintos senųjų daiktų formos, – vis norisi mažybiniais vardais vadinti: kėdutė, lovytė, sofutė, staliukas. Gal tai salos bruožas: tas pats buvo ir Japonijoje, kur abu su vyru kartais jautėmės tikrais Guliveriais, o į kavinukes užsukę nustebdavome, – negi čia skirta suaugusiems?! Buvo koks kartas, kai dviese vos tilpome prie japoniško keturviečio staliuko. Toks lyrinis nukrypimas, bet Muhu muziejuje kai kurių eksponatų mažumas mane nukėlė į vis dar šviežius japoniškus prisiminimus.

Etnografinės sodybos sode gausiai dera obuoliai, – tokie saldūs, tokie raudoni ir mažiukai. Tiko paskanauti prieš pietus! Tą penktadienio rytą čia esame vieninteliai lankytojai, kas džiugina mus, bet, ko gero, ne muziejininkus.

Mūsų gausiai kompanijai pietus apie 13:00-13:15 rengia Vanatoa Taluhotell>> – kadangi vakarienė laukė gausesnė, pietums rinkomės barščiukus su antiena, naminį pyragą ir kavą. Aptarnavimas, maistas, vieta, atmosfera, – 10 balų. Tad nedvejokite ir čia pailsinkite kojas bei galvas. Apžiūrėjau ir kambarius, – man pasirodė labai jauku. Kitąkart mielai likčiau nakvynei. Nuo Koguvos etnografinio muziejaus iki Vanatoa – vos keli žingsniai, niekur važiuoti nereikia.

Toliau pro miniatiūrinį Eemu malūną vandens keliu Vaika Vein judame į Saaremą, didžiausią Estijos salą. Tas vandens kelias toks fotogeniškas, norisi sustoti – idiliška ramybė, daug vandens augalų, paukščių ir nesiliaujantis švelnaus vėjelio švilpimas. Su oru mums pasisekė!

Nuo restorano iki sekančio suplanuoto aplankyti objekto vos daugiau nei 10 min kelio – važiuojame prie Maasi forto griuvėsių. Ši vieta visai nauja ir man. Kadangi ruošdamasi radau tik kuklius aprašymus, dvejojau, ar tikrai verta. Atvykstame ir, nors dar sėdime autobuse, matau nuostabų, šiaurietišką ir taip Saarema saloms būdingą peizažą – nusekęs vanduo, pelkinė augalija ir masyvūs rieduliai vandenyje. Ant kalvos – Maasi įtvirtinimų likučiai. Kopiame, randame restauratorių (o gal statybininkų) paliktus daiktus, jų pačių nesutinkame, – pokyčiai šioje vietoje yra vykdomi, tik…ne penktadieniais.

Neapsigaukite, kaip ir mums vos neatsitinka. Griuvėsiai ant kalvelės – tik ledkalnio viršūnė! Išdrįskite ieškoti nusileidimo žemyn. Raskite tuos jokiomis rodyklėmis nepažymėtus akmeninius laiptus, – vaizdas požemiuose bus netikėtas, privers stebėtis ir aikčioti. Įspūdingi arkų aukščiai ir akmeninių sienų storiai – po paviršiuje matomais griuvėsiais slepiasi tikrasis senosios pilies dydis. Buvęs skepticizmas dėl šios vietos akimirksniu išgaruoja, – būtinai čia atvažiuokite. Vaikai galės lakstyti ir ieškoti paslapčių, suaugusieji „googlins” istorinių šios vietovės faktų. Tikiu, kad lokacijų filmams ieškotojai jau yra atradę šią vietą, tik tyli, viešai niekam nepasakoja.

Maasi viduramžių tvirtovė-pilis buvo statoma naudojant priverstinį salos gyventojų darbą. Livonijos ordinas tokiu būdu baudė vietinius gyventojus už sukilimą, sunaikinusį ankstesnę ordino tvirtovę. Pajūrio fortas-pilis buvo nenugalimas iki lemtingo momento, kuomet jį 1576 m. rugpjūčio 11 d. susprogdino danai Danijos karaliaus Frederiko II įsakymu. 

Apie 14:40 sukame Karja bažnyčios link (Karja church, Linnaka, 94213 Saare maakond, Estonia). Trumpam sustojame prie šios XIV a. bažnyčios, kuri sugebėjo per amžius išlaikyti beveik nepakitusias formas. Statant bažnyčią altoriaus viršuje buvo išpiešti pagoniški ženklai. Bažnyčios stilistika išduoda ankstyvosios gotikos elementus, kurie dera su kai kuriomis romėniškos architektūros linijomis. Rašoma, kad Karjos bažnyčia yra viena turtingiausių skulptūromis visoje Šiaurės Europoje ir tuo pačiu ji yra mažiausia bažnyčia Saarema saloje (sunku patikėti, tiesą sakant). Arkos bažnyčioje net du kartus viršija sienų aukštį. Čia važiuodami žinojome, kad bažnyčia atverta tik iki rugsėjo 1-osios. Atrodo, kad turizmas Saarema salose pats sau šauna į koją, – šiais laikais mūsų kraštuose puikiai keliauti galima iki spalio vidurio: saulė dažną dieną vis dar džiugina, o geltonas ruduo yra vienas nuostabiausių metų laikų gamtinėms kelionėms.

Vos 3 min kelio nuo Karja bažnyčios – Angla malūnų parkas (Angla Windmill Park, Angla, 94244 Saare maakond, Estonia). Jei keliausite su vaikais, ko gero, norėsite pirkti bilietus ir užsukti, – mes išlipome, pasidarėme kelias foto, pasivaišinome Janio žmonos keptomis cinamoninėmis bandelėmis ir sukome Panga skardžių link.

Anglos vėjo malūnų parkas garsėja keturiais vėjo malūnais. Rašoma, kad jiems apie 100 metų. Vienas iš keturių vėjo malūnų – Vilido vėjo malūnas buvo rekonstruotas 2009 metais ir naudoja vėjo energiją miltų malimui. Vėjo malūno malūnininkas, lankytojams pageidaujant, sumala miltus ir juos galima pasiimti mažoje pakuotėje kelionės atminimui. Daniški vėjo malūnai tokie labiau lieknesni ir labiau kvadratinių formų. Gal mūsų akims kiek neįprasti. Yra čia ir olandiško tipo vėjo malūnas su pasukamu bokštu – tokie man jau primena ir Lietuvoje esančius.

Planavome prie garsiųjų Panga uolų būti apie 16:00, – viskas pagal planą! Užtrukome rimtą pusvalanduką. Norėjosi pasivaikščioti, ramiai pasibūti šiame Saaremo salos gamtos rezervate, – daugelis neįsivaizdavome tokių Baltijos krantų: įspūdingo aukščio skardžiai, į vandenį svyrančios šermukšnių šakos, savo formomis vėjų norams paklususios mažaūgės pušys, labai seklus krantas ir toli vandenyje kyšantys rieduliai-milžinai.

Pangos skardis yra aukščiausia uolienų atodanga vakarinėje Estijoje ir jos salose. Didžiausias jo aukštis siekia 21,3 metrus, o pakrante nusidriekia apie 2,5 km. Pangos skardis stūkso iškilęs iš vandens kaip „siena“, – sunku patikėti, bet aukščiausioje vietoje kadaise (labai seniai) buvo atliekami žmonių aukojimo jūrai ritualai. 

Į Pangą tikrieji romantikai vyksta saulei leidžiantis, – mes irgi buvome vakarėjant, tad grožio stygiumi nesiskundėme. Tūkstančius kartų VERTA PABŪTI Pangoje. Geriau lėtai, su arbatos ar kavos termosu.

Nuo Pangos sukame Kaali kraterio (apie 37 min kelio: Kaali Külastuskeskus MTÜ, Kaali küla, Pihtla vald 94 102, Saaremaa) link ir ten būname apie 17:20. Važiuojant keliu peizažas toks gražus, kad vis norisi sustoti. Bet judame tolyn. Laikas lėtai kapsi, nors diena ir atrodo be galo ilga. Kol kas nuovargiu niekas nesiskundžia, – girdisi tik gera atsipalaidavusių keliautojų nuotaika.

Kaali – pirmasis mokslininkų pripažintas meteorito krateris Europoje. Meteorito kritimo laikas apytikriai skaičiuojamas prieš 7500-7600 metų. Meteorito smūgis padarė didelių nuostolių jau apgyvendintoje Saaremoje ir yra lyginamas su atominės bombos sprogimu. Maždaug 5-10 km aukštyje meteoritas subyrėjo. Didžiausias gabalas trinktelėjo Saarema saloje, – dabar mes matome tą pėdsaką: 110 m skersmens ir 22 m gylio kraterį bei aplinkui  pabirusius dar 8 mažesnius kraterius. Kaali meteoritų kraterių laukas Saaremos saloje yra vienas rečiausių gamtos stebuklų ne tik Estijoje. Mažiukų kraterių netyrinėjome, – didžiojo ir pagrindinio visiškai pakako. Oras vėso, tad buvo pats metas judėti viešbučio link. 

Jei Saarema saloje turėsite nedaug laiko, – štai Jums „būtina pamatyti” trejetukas:

• Panga skardžiai
• Kaali krateris
• Kuressaare pilis sostinėje (čia dar būsime!) – internete vietoj šios pilies minimas Angla malūnų parkas. Bandau pasipriešinti ir siūlyti savo variantą – visą Kuressaare (su pilimi ir senamiesčiu).

Apie 18:00 atvykstame į viešbutį ASA SPA Hotel, – kuriamės, ilsimės. Kai kurie mūsų renkasi spa procedūras, aš gi kartu su nemaža kompanija lendu į Kuressaare.

Kadangi viešbučio lokacija yra centrinė ir pro kambario langus matyti ir jūra, ir pilis, – pirmasis objektas, prie kurio atsiduriame, – Kuressaare pilies muziejus>>.Jau vakaras ir į vidų nepatenkame, bet pasivaikščioti aplink niekas nedraudžia. Ir tai padaryti neabejotinai verta, ką paliudija ir kelios fotografijos. Saulei leidžiantis pilis pradeda priminti vaikystėje skaitytas pasakas apie riterius ir princeses. Tokių aplink nematyti, bet grožis dėl to nesumenksta.

Nuo pilies sukame centro-Senamiesčio link. Jis nėra didelis, bet labai jaukus: miesto Rotušė, St.Laurence bažnyčia, dailių istorinių pastatų gatvelė. Saulei leidžiantis senoji miesto dalis atrodė jaukiai: spalvota, mažytė, išdabinta gėlėmis ir vis dar veikiančiais miesto fontanėliais. Penktadienio vakarą miesto centras buvo kiek judresnis, nei vietos, kurias šiandien lankėme. Puošnios damos, atostogaujančios poros, ryškus jaunimas, – visi tokie skubantys. Mes irgi spartinome žingsnį, – 20:00 laukė vakarienė viešbučio restorane.

Maistas buvo nuostabiai skanus – tiek lašiša, tiek jautienos didkepsnis. Ačiū viešbučio restorano šefui! O gabaliukas šviežio „Napoleono” ir taurė ledinio kokteilio karališkai užbaigė tokią ilgą ir tokią margą dieną.

Visai kelionei paskyrus vos dvi dienas, antrąją vėlgi neleidžiame sau voliotis lovose, nors jos ir labai patogios. Šiandien norime aplankyti Hiiumaa, o keltas rudens šeštadieniais išvyksta tik dukart per dieną: rytą ir vakare, kas mums visiškai netiktų.

Pusryčiai viešbutyje labai gausūs ir skanūs, geriau ateiti anksčiau, nes ASA SPA, pasirodo, yra labai populiarus ir gali tekti pastovėti eilutėje, ypač prie kavos. Pusryčiaujame anksti, apie 7:30, pasikrauname į autobusą restorano virėjų mums paruoštus pikniko rinkinukus, dėl kurių buvome sutarę iš anksto, ir lekiame iki kelto.

Iki Triigi, iš kur plaukia keltai į Soru Hiiumaa saloje, yra apie 45 km (38 min automobiliu). Keltų tvarkaraščius ir bilietus galima rasti čia>. Kelionė keltu „Soela” trunka apie valandą. Keltas išplaukia 9:30, – laikai keičiasi pagal sezoną, tad visada tikrinkite.

Tiems, kas jautėsi neišmiegoję, padovanota papildoma valanda poilsio. Plaukimas ramina. Ypač toks – jūra tik tykiai vilnijo, net pamiršdavome, kad plaukiame. Draugiškai būrėmės atvirame denyje – bendravome, gurkšnojome kelto restoranėlyje pirktą kavą, fotografavome. Rytas nepagailėjo saulės, rudeniškos šilumos ir baltų plunksnų žydrame dangaus fone. Ech, gražu!

10:30 mes vėl kelyje – norėdami įgyvendinti dienos planą, negalime žiopsoti. Pailsėję kelte, pusvalandžiui įsitaisome autobuse: iki Kopu švyturio (KÕPU MAJAKAS, Mägipe küla, Hiiumaa vald, Hiiu maakond) apie 30 min kelio. Hiiumaa peizažas tarytum panašus į Saaremą, bet atmosfera šioje saloje kiek kitokia: jaukiau, gražiau ir labiau primena Kuršių Nerijos gamtą. Pušelės, vingiuoti puikios kokybės keliai, – tai priartėji prie vandens, tai nutolsti. Čia labai tvarkinga, švaru, pilna lankytinų vietų nuorodų. Vėlgi, – beveik nėra autobusų, net automobilių. Vos vienas kitas. Nesutinkame nei dviratininkų, nei kitaip keliaujančiųjų. Sala kvepia rudeniu, kuris čia tolygus pasibaigusiam atostogų sezonui. Jei ieškotumėte vienatvės, rudenį Hiiumoje jūsų lauktų sėkmė.

Kopu švyturio lankymui (5 eur/asmeniui) buvau planavusi valandą, – jei nėra žmonių, neskubant pakaktų ir 30 min. Kol kolegos kopė aukštyn ir išmaniaisias prigamino tūkstančius kadrų, kavinukėje apačioje likusieji gėrėme kavutę ir valgėme ledus. Buvo šilta, striukių nereikėjo.

Kopu švyturys – seniausias Baltijos jūros regione, jo istorija siekia 500 metų. Svarbiausias Šiaurės Europos rytų-vakarų prekybos kelias ėjo pro Hiiumaa salą, o pirkliai skųsdavosi Baltijos jūroje dingstančiais laivais. Dėl to Kõpu buvo pastatytas švyturys, perspėjantis laivus apie seklumas aplink salą. Švyturys buvo pastatytas 67 metrų aukštyje virš jūros lygio aukščiausioje Hiiumaa vietoje. Jis yra 36 metrų aukštyje virš žemės, o tai reiškia, kad jo šviesa šviečia 102,6 metrų aukštyje virš jūros lygio. Jokie kiti švyturiai prie Baltijos jūros nėra tokie aukšti. 

Tingūs, laimingi lipame į autobusą – pagal planą apie 12:30 būname naujoje vietoje. Nuo Kopu švyturio iki Takhuna (VIKTORI, Tahkuna küla, Hiiumaa vald, Hiiu maakond) – apie 40 km arba 30 min kelio.

Tahkuna švyturys, esantis Hiiumaa šiaurinėje pusėje, yra ketaus švyturys, kuris buvo pradėtas statyti dar 1873 m. Surinktas iš atskirų ketaus dalių – detales buvo lengva transportuoti, todėl šį aukštą bokštą gana lengva pastatyti. Švyturį iš pasaulinės Paryžiaus parodos 1871 m. nupirko carinė Rusija. Tai aukščiausias Estijos švyturys – 42,7 m virš jūros lygio. Kol kolegos apžiūrinėja švyturį ir nuostabias vietas aplink, mes, čia jau anksčiau buvę, surandame pušyne arčiau jūros jaukią vietą piknikui. Valgome nuostabius paruoštukus, – tikrai rekomenduojame!

Apie 13:40 sukame kelto link: nuo Takhuna iki Heltermaa (uostas) vos 36 min, 43 km.

Lekiant kelto link kolegoms duodu galimybę rinktis: skubame namo ir pasiekiame juos protingomis valandomis (ypač lietuviai – apie 00:00) ar apžiūrime nuostabų kurortinį miestelį Estijoje, vos persikėlus į žemyną, bet tuomet namuose būsime labai vėlai. Draugiškai nubalsuojame UŽ dar vieną sustojimą, – širdis džiūgauja. Mintyse dėkoju kolegoms, – labai norėjau bent akies krašteliu pamatyti Haapsalu.

Stebiu laikrodį, – nedrąsiai prašau vairuotojo pasukti iš kelio 5 minutėms iki Puhalepa Church. Visus kuo rimčiausiai perspėju, kad sekantis keltas vėlai vakare, tad tik iššokame, apeiname bažnyčią, kelios foto ir atgal į autobusą.

Pühalepos bažnyčia yra seniausia akmeninė bažnyčia Hiiumaa saloje (kiek nemažai salose -iausių!). 1255 m. vokiečių ordinas pradėjo statyti mūrinę tvirtovę-bažnyčią. Iš pradžių neturėjusi bokšto arkinė mūrinė bažnyčia buvo baigta statyti XIV a. Bokštas pradėtas statyti vos 1770 m. Po rekonstrukcijos 19 amžiuje ant sienų buvo ištapyti Maltos kryžiai, kurie pirmiausia siejami su vienos garsios šeimos narių priklausymu šiam ordinui. Sustoti buvo tikrai verta, – taip kelionę ir pradėjome, ir užbaigėme bažnyčios aplankymu!

Į keltą, laimei, spėjome minučių tikslumu: Heltermaa – Rokuhula, 1 h 15 min kelionė. Rudenį šis keltas plaukia dukart: 14:30 – 15:45 ir 17:30 – 18:45. Tvarkaraščius ir keltų bilietus rasite čia.

Pasižiūrėkite, kokia nuostabi diena pasitaikė:

Po  šiek tiek daugiau nei valandos plaukimo, lieka vos 8 km iki Estijos kurorto Haapsalu. Važiuojant iš kelto miesto kryptimi beveik ant kelio pamatysite Ungru dvaro griuvėsius, – mes nesustojome, bet neskubant verta. Tokia keista, bet instagramiška vieta, ypač esant geram orui.

Įsivedus į GPS Haapsalu pilį, pakeliui nuo kelto taip pat būtinai sustokite traukinių stotyje. Ji yra viena dailiausių mano matytų. Šįkart pasigrožėjome pro autobuso langus, bet anksčiau esu čia buvusi. Pirmasis keleivinis traukinys atvažiavo čia 1904 m., o paskutinysis išvyko 1995 m. Dabar senųjų bėgių vietoje yra sveikatingumo kelias, tad verta tuos 50 km iš Haapsalu į Riisipere nuvažiuoti dviračiais. Gal kada nors!

Lauke esanti ekspozicija gali būti lankoma 24/7 ir yra visiškai nemokama. Kainuotų tik ekskursija su gidu, – panorėjus reiktų užsisakyti iš anksto.

Haapsalu mus pasitinka šilta rudeniška saule ir šeštadienine miesto švente: kurorto gatvėmis važinėja įvairiausio amžiaus vintažiniai automobiliai, o vietiniai vaikšto pasipuošę skirtingų laikotarpių rūbais: čia sutikome damas puošniomis, pūstomis sukniomis su nėriniuotomis skrybėlaitėmis ir tokiais pat skėtukais, jaunas merginas su gėlėtomis suknelėmis, vyrukus amžiaus pradžios lėktuvų pilotų aprangomis, sutikome net Elvį Preslį, ir dar daug visokių personažų. Be tikslaus laikotarpio – šimtmečių margumynas, pasklidęs parduotuvėlėse, kavinukėse, miestelio parkeliuose, prie pilies sendaikčių turguje, keistais apavais kaukšintis į akmeninį gatvių grindinį. Kur bepasisuksi vis lenda iš skersgatvių smagios kompanijos, prie aprangos  priderinusios atitinkamo laikotarpio lagaminus, rankinukus, dviračius, vaikiškus vežimėlius, motorolerius ir, žinoma, automobilius.

Kūrybingų, išradingų žmonių kuriama miesto atmosfera, – jei visi šie personažai staiga dingtų, liktų spalvotais nameliais pasidabinęs žavingas, bet gyvybingumo netekęs kurortas. Patys sau pavydėjome: saulės, spalvų, nuotaikos. Tiesiog šventės.

Palikę autobusą aikštelėje prie pat puikiai išlikusios Vyskupų pilies, sukame jos vartų pusėn, – ten, kur traukė dauguma puošeivų.

Pereiname didžiulį pilies kiemą, neužsukdami į pilies muziejų (paliekame ramybėje vis dar ten gyvenantį Baltosios ledi vaiduoklį), smalsiai ir susižavėję apžiūrinėjame laikinai įsikūrusį senovinių automobilių parką kitoje pilies pusėje, miniatiūrinį Rotušės pastatą, o tada sukame vandens link, – labai norisi pamatyti vieną gražiausių Haapsalu pastatų Kuursaal, kuris yra tikra medinių namų Estijoje žvaigždė. Laimei, galime užeiti vidun. Jei tik restoranas veiks, būtinai ir jūs pasmalsaukite. Niekas neišvarys, o pamatytas interjeras leis trumpam užsimiršti, kuriame amžiuje esate.

Haapsalu yra spa miestas. Pirmasis Haapsalu purvo SPA duris atvėrė dar 1825 m. ir nuo tada Haapsalu pritraukė sveikatinimosi mylėtojus iš viso pasaulio, įskaitant senuosius Rusijos carus. Senosios tradicijos Haapsalu yra ir toliau puoselėjamos. Savo dydžiu, medine architektūra kiek priminė Birštoną ar Druskininkus, nors dar labiau vieną Vokietijos kurortą – Baden-Badeną. Per valandą apie Haapsalu susidarėme puikų įspūdį, – spalvotas, linksmas, puošnus, nedidukas poilsio miestas. Gal kitomis aplinkybėmis kitaip pasirodytų, bet šįkart išvažiuoti buvo sunku. Norėjosi kokioje kavinukėje prisėsti, tingiai kaip kokiam katinui paslampinėti tarp tos medinės Haapsalu architektūros statinių, atrasti piešinių ant sienų, pakalbinti išsipusčiusius vietinius, įkvėpti jūros oro. Bet atidedu kitam kartui, – esu tikra, kad čia dar sugrįšiu.

Iš Haapsalu pajudame 18:00, – Rygoje būname apie 22:30, o Vilnių pasiekiame, kaip ir planuota, jau kitą dieną, šiek tiek po 2:00. Dvi kelionės dienos su mažu pliuseliu: nuo 2:00 iki 2:00, nuo bažnyčios iki bažnyčios.

Vykite į Saaremą, jei esate gamtos ir tylos mėgėjai. Jei norite pailsėti, palepinti žvilgsnį kitokiais Baltijos krantais, ramiai pasivaikščioti ar neramiai pasivažinėti dviračiu. O tada būtinai pasiplanuokite kitą kelionę, –  į Faro bei Gotlandą Švedijoje. Salos turi labai savitų išskirtinumų, – jos gali būti skirtingos peizažais, architektūra, istorija, bet atmosfera jas dažnai vienyja. Tokią jaučiau Saaremoje, Hiiumoje, Gotlande, Faro, net Mauricijuje, Maltoje ar Japonijoje. Kai niekur nereikia skubėt, lėkt, – toli nenulėksi, iki kranto tik…

Patarimas: nesirinkite kelionei tik vienos salos, manydami, kad įspūdžiui apie Estijos salas susidaryti pakaks ir tiek. Būtinai į savo planus įtraukite Saaremą ir Hiiumaą vienu metu, – suliejus skirtingus abiejų salų įspūdžius prisiminimų kokteilis bus sodresnis ir skanesnis.

***

Kaip ir žadėjau, pridėsiu Jums kelis objektus Saarema salose, kuriuos šįkart aplenkėme, bet esu buvusi anksčiau. Suprantama, kad dviejų dienų jiems visiems pamatyti jau niekaip nepakaktų.

Važiuojant iš Maasi tvirtovės griuvėsių, galima aplankyti: St. Mary’s Church in Pöide (Pöide küla, Saaremaa vald, 94520). Ši bažnyčia buvo pastatyta XIV a. viduryje vietoje buvusios pilies. Tai didžiausia vienos navos  bažnyčia Vakarų Estijoje ir salose. Turtingas raižytas bažnyčios dekoras yra vienas geriausių gotikos pavyzdžių Estijoje. Pagrindinis bažnyčios portalas yra pietuose, o ne vakaruose, kaip kitose bažnyčiose. Seniai seniai su dukromis čia lankėmis, – neabejotinai verta dėmesio, kaip ir kitos bažnyčios salose.

Būnant prie Panga skardžių ir turint daugiau laiko galima nuvykti iki Tagaranna (Ninase) kalkakmenio (klintis/kalkakmenis (limestone) yra nuosėdinė uoliena daugiausia sudaryta iš mineralo kalcito) skardžių ir toje pat vietoje esančio apžvalgos bokšto (VAATLUSTORNI, Tagaranna küla, Saaremaa vald, Saare maakond). Klinčių skardis yra 1 km ilgio, o aukščiausia vieta – net 5 metrų aukščio. Apylinkėmis pasigrožėti galima ir nuo šalia automobilių stovėjimo aikštelės esančio Ninasės apžvalgos bokšto.

Ninasėje siūlomi ir įdomesni būstai atostogoms – pažiūrėkite, gal išbandysite ir po to įspūdžiais pasidalinsite. O čia gana įdomus tekstas apie Ninasės artilerijos bateriją.

Kadangi keliavome su vaikais ir buvome čia sustoję, geriausiai visi prisimename keistokus malūnus, išpieštus kaip vyras ir moteris: Ninase Piiret and Tõll (visiškai šalia skardžių, pakeliui). Kelias nuotraukas rasite čia.

Jei gyvensite Kuresssaare, kaip visiškai naujas dienos maršrutas galėtų būti: Sore švyturys, Kiipsaare pasviręs švyturys ir Odalatsi šaltiniai.

MTÜ Sõrve Külastuskeskus Tuletorni linnak, Sääre village, Torgu Kingdom, Saaremaa, Estonia 93249, sorve.keskus@gmail.com, phone: +372 564 721 04, phone: +372 453 6766). Man labai graži pasirodė ši vieta, nors nesu buvusi. Kitąkart būtinai!

Kiipsaare lighthouse (pasviręs, Baltijos jūros vandenyse esantis švyturys; Kõruse-Metsaküla, Saaremaa vald, 93443). Kiipsaare švyturys buvo baigtas statyti 1933 m. ir yra 26 metrų aukščio. Iš pradžių švyturys buvo pastatytas apie 100 m nuo kranto. Tačiau dėl pakrantės pokyčių dabar jis stovi jūros vandenyje. Dėl stiprių audrų ir bangų švyturys pasviro, todėl dabar kartais vadinamas Saaremos Pizos bokštu. Švyturys yra Vilsandio nacionalinio parko teritorijoje, todėl jį galima pasiekti tik pėsčiomis. Atstumas nuo automobilių stovėjimo aikštelės iki švyturio apie 4 km, o švyturį galima apžiūrėti tik iš išorės. Kuomet mes lankėmės prieš daug metų iki pat švyturio galėjome atvažiuoti automobiliu, – dabar teks nužingsniuoti. Bet vieta įdomi,  – atoki, keistoka. Mes net maudėmės, nes aplink tuo metu nebuvo nė gyvos dvasios.

Dar viena vieta, kuriose nesu aplankiusi, – gamtos objektas Odalätsi šaltiniai. (Odalätsi bussipeatus-MAIE, Pidula-Kuusiku küla, Saaremaa vald, Saare maakond). Kaip sako legenda,  jei šiuo šaltinio vandeniu nusiplausite veidą ir rankas arba išgersite jo, išliksite jaunas amžinai. Suprantu, jog abejonių nebekyla dėl šios vietos lankymo.

Kur pavalgyti?

Ruošdamasi kelionei buvau pasižymėjusi dar kelias vietas, – tik kai kurios nuo rugsėjo 1-osios nebedirba. Man patiko galimybė užsisakyti picas, esant netoli Takhuna švyturio, – gal net iki jo jas galima atsivežti ir pasidaryti pikniką: picerija Hiiumaa saloje „Mamma Mia” (Rookopli 20 –92413 Kärdla).

Rekomenduojamus Hiiumaa salos restoranus rasite čia. Saarema saloje buvau dar išsirinkusi šią vietą prie pat vandens, bet rudeniop jie jau nedirba. Daugiau Saarema restoranų rasite čia.  Top restoranai Saarema ir Hiiumaa salose – skaitykite čia (man norėtųsi kada nors išbandyti meniu Padaste dvare).

Keliaukite, smalsaukite, dalinkitės atradimais ir patarimais!