Laikas čia stabtelėjo: Faro, Gotlandas (Švedija)

Iš Vilniaus lekiam iki Klaipėdos, kur jau ošia kasmetiniai Jūros šventės renginiai: Klaipėdą pasiekė ir tarptautinės regatos „The Tall Ships Races 2017“  nepaprasto grožio ir įspūdingo dydžio burlaiviai (laukiama 84 burlaivių iš 19-kos šalių), – būtų nuodėmė tokio reginio nepamatyti. Vos pasiekusios Klaipėdą maunam į miestą: žiūrinėjam burlaivius, laipiojam po denius, smalsaujam pro kajučių langus ir, žinoma, be paliovos fotografuojame. Kai jau atrodė, kad vaizdais pasisotinome, patraukėme į Senamiestyje siaučiančią mugę žuvies vakarienei ir…lašinių rytdienos kelionei. Šiandien dar turėjome apsirūpinti „provizija” į jachtą: apsipirkinėjome pagal sąrašą, pradedant gėlu vandeniu ir baigiant… visai ne vandeniu. Nors žinojome iš anksto, kad plaukimo parą maisto nei vienai neprireiks…Net vandens nesinorės. Bet esame moterys praktiškos ir jau į priekį mąstėme, kaip skaniai gaminsimės maistą laive, vos prisišvartavus Visbyje arba Faro. Tuo metu dar nežinojome, prie kurios salos mus vėjai nuneš. Kol plavinėjome po Klaipėdą ir maisto parduotuves, kapitonas ruošė laivą ir akylai stebėjo prognozes: matėme, kad ir jam nesinori, jog plauktume labai ilgai ir išsikankintume. Tik vėliau sužinojau, kad galvoje jis turėjo alternatyvų planą: jei jau kuriai nors būtų buvę taip bloga, kad plaukti toliau nebebūtų įmanoma, arba vėjai pūstų visiškai nepalankiai ir ant vandens lauktų nesibaigiantis ir nemalonus sūpavimas, tai būtume sukę Liepojos link labai nuo krantų nenutoldami. To Latvijos miesto ir būtų pakakę. Bet, kaip suprantate, Švedijos salas laimingai pasiekėme.

Mūsų kompanija be kapitono buvo kiek aptirpusi: viena iš gruodžio vakarėlio vis tik pasirinko kitą kelionę. Likome 4 damos, iš kurių dvi paniškai bijojo plaukimo, viena vaidino, kad jai nė motais, o kita ir iš rimtųjų nesuko dėl to galvos. Penktadienį iš visos komandos betrūko vieno ryškaus nario: turėjome draugę iš Vilniaus traukinio prigriebti šeštadienio rytą ir tada jau iškart išplaukti, – kapitonas pagal prognozes nustatė konkretų laiką. Iš Klaipėdos uosto pajudame 12:00, – kaip tik tada ir tiltas pakeliamas.

Neįsivaizduojate, kad dėjosi galvose išvakarėse: nepadėjo nei vynas, nei griežti draugės raminimai. Galvoje buvau tiek scenarijų prisikūrusi, kad ojojoj! Ir, kaip atspėjote, nei vieno su laiminga pabaiga. Buvau tikra, kad vis tiek nuskęsim, – štai, ką gali moteriškos fantazijos! Kapitonui nesakiau, kad neišmestų iš laivo anksčiau laiko, – turėjau su visomis tomis baimėmis susidoroti. Mintimis jau seniai buvau salose, – tas plaukimas mano galvoje buvo eliminuotas, nei viena kūno ląstele nenorėjau pripažinti, kad toks etapas irgi neišvengiamai bus. Nepatiko man pripažinti, kokia esu bailė. Kai pradėjom kalbėti, kuri kurioje lovoje miegos, kaip elgtis, kad netrukdyti kapitonui, kas ir kaip budės (aišku, mes nebuvome įskaičiuotos), tai man ir išvis kojas pakirto. Tą naktį beveik nemiegojau, o širdis visąlaik nerimastingai spurdėjo. Ko gero, taip būtų ir plaukiant vėl, jau žinant, ko laukti. Kapitonu pasitikėjau 100%, bet savim tai tik vienu. Valgyti nebesinorėjo nuo vakaro, – laukė para ar daugiau ant bangų, koks ten valgymas!

Šeštadienį kylam anksti: laikas suplanuotas minutėmis – paskutiniai reikalai mieste ir privalomas išplaukimas tiksliai kapitono nustatytu laiku. Be juokų. Mano dvi draugės lieka prie laivo – tvarkosi, į tinkamas vietas suslapsto maistą, kad tas plaukimo metu neskraidytų, kedena patalus ir pan. Mudu su kapitonu lekiam kai kokių reikalų sutvarkyti, o tada – į traukinių stotį. Laukiam traukinio, – kelis kartus pranešama, kad traukinys iš Vilniaus vėluos. O Dangau! Mes vėlavimui laiko neturime, – išplaukimas, uosto tilto pakėlimas nesitaikys prie vėluojančio traukinio. Skambinam draugei, klausiam vagono numerio (statom automobilį arčiausiai išlipimo vietos), draugei liepiam stovėti pasiruošus, išlipti pirmai ir lėkti kiek kojos neša…Traukinys vėlavo tikrai perdaug: vos sustojus, mano bičiulė šovė iš vagono kaip kulka (visi keleiviai jau žinojo jos situaciją apie išplaukiančią jachtą ir pan.), tada – spaudžiam greičio pedalą ir lekiam uosto link. Klaipėdoje keliai dėl šventės uždaryti, – pro automobilio langą visiems prašantiems rodom leidimus įvažiuoti į uostą ir tikrai gerokai viršyjam leistiną greitį mieste. Laimei, rytas ir miestas tuščias. Kapitoną paleidžiam su mūsų daiktais arčiausiai laivo, tuo tarpu su drauge lekiam į uosto automobilių aikštelę, – ten vėl sargai, leidimai, parkuojamės ir  skuodžiam tokiu greičiu, kiek tik galime. Tik įšokame į jachtą ir kapitonas ją atriša…Gal šita skubos operacija ir visai nieko, – nebuvo laiko labai įsibaiminti.

Išplaukimas iš uosto – tikra šventė. Burlaiviai, jachtos, nuo tilto mojuojantys šventiškai nusiteikę ir laimingi klaipėdiečiai…Žiūrėjau ir juos, suprasdama, kad dalis norėtų susikeisti su manim vietomis, – jie net neįsivaizdavo, kaip aš jiems pavydėjau tvirto pagrindo po kojomis ir galimybės ramiai gurkšnoti alutį, džiaugtis saule ir nieko nebijoti. Mano nauja draugė Baimė jau pradėjo manyje pamažu kuistis. Laimei, kad dar turėjome laivą pripildyti kuru, – vis neiškart atviron jūron. Nuo kranto į laivą draugai dar perdavė stipraus „Pelyno” gėrimo Neptūnui, – ne tik Neptūną vaišinome, bet ir pačioms puikiausiai tiko nuplaukus į Švediją. Juk pelyno žolė ramina įsisiūbavusį virškinamąjį traktą. Kai jau visi reikalai buvo atlikti, pajudėjome išėjimo į Baltiją vartų link. Kapitonas pasakė jūrai ir jos valdovams pagarbią kalbą, mano širdis tuo metu jau gulėjo tamsiausiame kulno kamputyje, o veidas susirakino: kuriam laikui praradau kalbos dovaną, o gebėjimas šypsotis ir visai išnyko. Ypač po kapitono žodžių, kad pusvalanduką reiks pakentėti, nes „išėjimas iš Klaipėdos į Baltiją yra vienas nemaloniausių, kiek jam yra tekę plaukioti.” Patikėkit, tas žmogus žino ką sako, jis ne kartą, ir ne du yra perplaukęs Atlantą, o kartą, galima, sakyti vienas, nes „pagalba” gulėjo melsdamasi ir visąlaik galva į vieną laivo kampą. Tiesa, pamiršau paminėti svarbų dalyką, – iš JAV mums buvo atkeliavusios dviejų rūšių ypatingosios tabletės nuo supimo, jūros ligos, – per kelionę abi versijas išbandėme.  Jas išgėrėme dar namie, rytą. Jausmas buvo keistas, tarytum kas būtų įdėjęs tarpinę kaklo srityje ir atskyręs skrandį nuo burnos. O visa gerklė buvo išdžiuvusi kaip Sacharos dykuma, bet pasiryžau taikytis su viskuo, kad tik plaukimo metu reiktų mažiau kankintis. Apsivemiu net sūpynėse, tad, kas laukia ant Baltijos bangų, nenorėjau net įsivaizduoti. Buvau kartą plaukusi su kapitonu Viduržemio jūroje, bet tada tiesiog dvi paras gulėjau ir nejudėjau. Man sakė, kad buvo labai lengvas plaukimas…

Artėjom prie Klaipėdos vartų į jūrą. Siūbavimas, švelniai tariant, intensyvėjo. Sėdėjau lauke, susisupusi į striukę, užsimaukšlinusi kapišoną, – girdėjau dar linksmus draugių balsus…Aš nekalbėjau jau senokai, – mane pažįstantiems turėtų būti keista. Manęs vis paklausdavo, ar man viskas gerai. Gal kažką ir išlemendavau, nepamenu. Vaistai ir baimė buvo gana neįprastas derinys, – manau, kad paskutinįkart taip atrodžiau prieš daugelį metų, kai bėgau nuo gimdyklos stalo, sakydama, kad „man viso to jau užteks” ir buvau sugauta su chalatu prie ligoninės durų.

Prie išėjimo į Baltiją, bangos būna dukar didesnės nei jūroje. Patekome į tikrą skalbimo mašinos centrifūgą, – kapitonas ramino, kad tai užtruks vos „pusvalanduką”. Į apsvaigintą makaulę lindo šie ir panašūs žodžiai: „Mergaite, kur tavo protas? Kam lįsti ten, kur tau ne vieta???” Dar buvo daug žodžių labiau tinkančių slapstyti po garsu „pypt”. Jaučiau, kad manyje esanti kaklo tarpinė neatlaikys spaudimo. Tuščias skrandis pamažu virto į drakoną ir labai norėjo nežinia kuo spjaudytis. Sėdėjau susigūžusi kamputyje, bangos agresyviai trankėsi visomis pasaulio kryptimis, mačiau šypsenos nutviekstą kapitono veidą, kuris akivaizdžiai demonstravo, kad pagaliau  atsidūrė normalioje stichijoje. Ant žemės jis rečiau taip šypsosi, nebent laukdamas išplaukimo…Mano gi dvi akys, matomos iš kapišono, svaidė pykčio sau žaibus, – kodėl reikėjo čia lįsti???? Bet nutiko tai, apie ką kapitonas ir sakė: po kokių 25-30 min nerimastingas bangavimas rimo, jachta pakrypo ant vieno šono ir stipraus vėjo buvo genama mums reikiama kryptimi. Lėkėm fantastišku greičiu, – bangavimas nenuslūgo, bet jis buvo pakenčiamas. Deja, mano vestibiuliarinis jau negalėjo atsigauti po tos centrifūgos, – kelis kartus pašokau prie borto, po to bandžiau nejudėti, nekvėpuoti, o tiesiog būti. Tada supratau, kad tai užsitęs…Kad negaliu išlipti, kad mažiausia 24 h teks su tuo gyventi. Bandžiau pasiduoti situacijai, kurią pati vyno apsvaiginta galva priėmiau ir kurios negaliu pakeisti. Kelias valandas praleidau lauke, buvau užklota, apkamšyta, – bičiuliai šnekučiavosi, bandė juokauti…Pastebėjau, kad dar vienai iš mūsų pasidarė panašiai kaip ir man, gal net ir blogiau…Ją kapitonas įtaisė į kajutėje prikabintą hamaką, kuris supdamasis prisitaikė prie bangavimo ir buvo kiek geriau. Ji bandė miegoti. Po kelių valandų įstengiau atsistoti ir nukeliauti iki savo lovos. Patarimas: jei randate bent vieną daugmaž malonesnę pozą, kai mažiausiai bloguojate, nekeiskite jos. Negerkite skysčių ir stenkitės kuo daug prakaituoti, nes prie tokio bangavimo ir skridimo bangomis nuėjimas iki tualeto tampa tikru iššūkiu, primenančiu nerangų pradedančiųjų cirko artistų numerį. Grožio nedaug. Galima bandyti aiškintis su kapitonu, kada jachta bus pakreipta ant to šono, kai klozetas atsidurs apačioje, – vis lengviau į jį pataikyti. Jei klozetas kabės viršuje, užjaučiu jūsų bandymus. Nepamirškite, kad tuo pačiu metu, kai viena ranka traukiate kelnes žemyn (patarsiu turėti su gumele), kita turite tvirtai laikytis, nes pagal taisykles jachtoje visada viena ranka privalai laikytis…Pabandykite:) Ypač dar su nuolatiniu pykinimo jausmu, kai tampa sunku susigaudyti, kas labiau reikalingas – klozetas ar kibiras. Beje, juodas kibiras su stora pinta balta virve tapo mano mylimiausiu daiktu kelionėje, kurį matydavau tuo momentu, kai atmerkdavau akis. Pati to buvau pasiprašiusi. Kibiras kelionėjde man tapo tikru ramybės garantu. Labai sunerimdavau, kai jį arčiau savęs prisitraukdavo bičiulė.

Bet galiu pasakyti, kad tabletės vis tik veikė: traukė miegas, jaučiausi gerokai prislopinta ir be energijos, kažkiek sumažėjo pykinimas ir baimės jausmas. Įsijungė toks „o man viskas….” Tiesos dėlei, reikia pasakyti, kad ne visiems plaukimas jachta yra sunkus reikalas. Mūsų kapitonas, kaip supratote, yra labiau jūros, nei žemės žmogus, tad jam mūsų bėdos išties sunkiai suvokiamos, nors jis ir stengėsi iš mūsų nesijuokti bei mums padėti. Aišku, menka čia pagalba, kai žmogus verdasi grikius su lašinukais (įsivaizduokit, kvapus!!!), niūnuoja, pasakoja istorijas apie nuskendusias jachtas, nuo bortų nuplautus žmones, kas pusvalandį kviečia pasigrožėti jūra ant denio (man pilnai pakanka kajutės lango, per kurį matau nuolat virstančias bangas) ir šiaip, – tiesiog gyvena ir mėgaujasi akimirka. Mes gi špaguojamės su savo baimėmis, troškuliu nuo tabletės (bet net vandens nesinori, kad skrandis ko nors neprisigalvotų) ir keista apatija. Ar neatsiras pragulų nuo gulėjimo 24 h??? Gulėjom daugiausia dviese – mums buvo blogiausia. Trečioji bijojo taip žiauriai, kad jokia tabletė tos baimės neįveikė, bet užtat nejautė absoliučiai jokio pykinimo!!! Pavydas vien dėl to. Ketvirtoji, plaukiojusi dešimtis kartų, susipakavo savo kajutėje ir tiesiog miegojo kūdikio miegu iki naktinio budėjimo. Nei baimė, nei pykinimas…Sugebėjo ir kapitono grikių košės su spirgais pavalgyti.

Kad ir kiek bijotume, veiksmas vyko – plaukėme…Kapitonas matė, kad mes visos vienaip ar kitaip laikomės, tad Liepojos planas buvo atmestas. Pagal vėjus matėsi, kad pirmiau pasieksime Faro, nei Gotlandą. Planavome, kad saloje būsime sekmadienį apie 15:00 (primenu, kad išplaukėme šeštadienį 12:00). Jūra išties buvo graži, nors mačiau to grožio nedaug. „Ėjo” didelė, masyvi banga – viena keitė kitą, saulės spinduliai mėlynai baltus vandens purslus apiberdavo blizgučiais. Jachtų tądien nematėme, prasilenkdavome su krovininiais laivais. Kapitonas pranešinėdavo greitį, džiaugėsi mus taip greit nešančiu vėju, tvarkėsi su burėmis, gaminosi valgyti, bandė mus kalbinti. Tiesą sakant, iš tos dienos nelabai ką pamenu…Iš nakties pamenu tik tai, kad prieš akis mačiau sendintą Šventųjų ikoną (ji mane ramino), susirietusias drauges, su kuriomis persimesdavome vienu kitu žodžiu ir palaikydavome moraliai be pavydo, kai kuri nors susiruošdavo į wc, girdėdavau galybę garsų (negaliu patikėti, kaip agresyviai bangos daužo jachtos šonus!) ir akys vis krypdavo į kabantį laikrodį, – nepamenu, ar esu dar kada mačiusi tokį, kuris taip sulėtintai rodytų valandas. Miegas buvo kiauras, labiau skaičiuojant minutes ir įtemptai klausant garsų bei pesimistiškai improvizuojant jų tema…Prisiminiau dukras, mamas, vyrą, kas 10 min dėkojau aukščiausioms jėgoms už viską, ką turiu gyvenime, ir kokia esu laiminga. Prašiau sau proto. Viena akimi stebėjau ir drauges, – mokiausi iš jų, kaip bandyti raminti baimes. Jaučiau, kad nei viena nemiega. Kapitonas su kapitoniene kas kelias valandas keitėsi ant denio, – ten buvo daug judesio. Naktį prasidėjo škvalas, tad budėjimo ramiu nepavadinsi. Naktį jūra buvo dar agresyvesnė,  vėjas įsiūbavo bangas kaip reikiant bei kėlė daug triukšmo, lietus daužėsi per visus kajutės langus, bet aš tiesiog stengiausi kuo mažiau apie tai galvoti. Kapitonui poilsio nebuvo, – manau, jis tikrai džiaugėsi, kad mes visko nematome, nes paleistume isteriją ir reikalautume išlipti.

Švito. Su šviesa buvo daugiau optimizmo. Kapitonas iškilmingai pareiškė, kad skridome tokiu greičiu, jog Faro pasieksime daug anksčiau. Jau rytą pamatėme krantą, visos išsiropštėme iš kajučių ant denio, – gyvenimas atrodė vėl nuostabus. Bangavimas nurimo, ypač priplaukus arčiau Gotlando ir Faro. Pasimatė pirmieji laivai, kiek vėliau keltai, švyturiai. Labiausiai, ko norėjosi, padėjus koją ant tvirto žemės, – tai puodelio kavos…

Tiesa, vos išplaukus į Baltiją, fotografuojančių staiga neliko. Keista.

Sekmadienio rytą artėjome į Faro salos prieplauką – žemėlapyje ji vadinama Lauters Hamn. Plaukdamos matėme, kokios abi salos žalios, kiek daug kormoranų, labiausiai pamėgusių ryškiai raudonos švyturius ir molus. Prašokome tarp Gotlando ir Faro plaukiojančius geltonus keltus.

Uostelis labai mažas, jame buvo kokios 10 jachtų – su lietuviška vėliava buvome vieni, daugiausia čia bazavosi skandinavai, dar matėme estukų ir vokiečių laivus. Išlipome ant kranto, – vis dar atrodė lyg žemė suptųsi. Jėgų daug nebuvo, galva kiek sukosi, bet labai norėjosi bent kažkiek pamiklinti kojas, apsidairyti. Kiek prisijaukinę jausmą, kad viskas pavyko, kad žemė po kojomis stabili, padėkojusios Kapitonui ir Neptūnui, pajutome begalinį alkį. Kapitonas ėmėsi iniciatyvos ir išvirė mums kapitoniškos košės. Nieko skanesnio nebuvau valgiusi, – tiesą sakant, ir dabar labai dažnai namuose ją savaitgaliais ruošiu. Gal kapitonas nesupyks, jei kada pasidalinsiu receptu. Paprasta pagaminti, bet tobulai skanu. Kiek pailsėjusios, pavalgiusios, pasidalinusios įspūdžiais ir palikusios kapitoną pamiegoti laive, iškeliavome į šalia esantį Faro gamtos rezervatą. Žinojome, kad jam pilną dieną skirsime rytoj, – šiandien norėjosi tą grožį bent akies krašteliu pamatyti. Čia bus „kelios” nuotraukos: uolėti Baltijos krantai, garsiosios Faro „raukar“ (kalkakmedžio uolos) ir iš akmenukų tarpų lendančios bei žydinčios atšiaurų klimatą įveikusios ryškiaspalvės gėlės. Šiandien pėsčiomis nuėjome ne taip toli – iki Diger Huvud. Nuo tabletės ir plaukimo galvose pusrutuliai ginčyjosi, kuriam kuri vieta priklauso, tad didesniems žygiams tikrai nebuvome pasirengusios.

Vakare laive gaminomės makaronus su daug daržovių, atsidarėme gero vyno ir dainavome kartu su kapitonu, brazdinančiu gitara…Miegas buvo toks saldus, kad sunku ir įsivaizduoti…Vis dar negalėjau patikėti, kad esame Bergmano numylėtoje vietoje – Faro.

Kadangi keliaujame su labai sportiška kapitonų šeimyna, tad rytą tenka keltis, vilktis sportinę aprangą ir…į trasą. Bėgioti nesiruošiau, bet spėriu žingsniu prasiėjau 8 km ir padariau mankštą and aukštos kalvos su vaizdu į jūrą. Rytą gamta dar tik budinosi, jachtose žmonės miegojo, bėgiojo vos vienas kitas…Po dušo skanūs, pačių gaminti pusryčiai ir artimiausių dienų planas: kapitonas geriausiai žinojo, kiek mums teks pabūti čia ir kada pradėsime galynėtis su vėjais Gotlando sostinės link. Nusprendėme, kad šiandien visą dieną skiriame Faro pažinimui, o ryt 6:00 ryto startuojame Visbio link. Uostelyje pamatėme skelbimą, kad maždaug už 2 km yra žmogelis, kuris nuomuoja dviračius. Nieko nelaukę po pusryčių, pasiėmę kuprines, gertuves, patraukėme dviračių nuomos punkto link. Diena laukė labai saulėta ir šilta, – tikrai sekėsi. Itin tvarkingoje sodyboje mus pasitiko pagyvenęs atsiskyrėlis, kuris mažai kalbėjo, bet užtat gavome, ko ir atėjome. Aišku, pažiūrėjęs į mūsų margą kompaniją, vyrukas primygtinai siūlė imti automobilį – seną Volvo, bet mes buvome ryžtingi: norėjome dviračių, ir taškas. Eismas Faro saloje nedidelis, diena laukė nuostabi, o savo jėgomis tikėjome. Kai kas, žinoma, pervertino. Bet tai supratau tik dienos pabaigoje. Išgyvenau, bet labai lengva nebuvo. Vis tiek labai džiaugiuosi, kad keliavome tokiu būdu, – saloje nėra daug automobilių, nacionaliniame gamtos rezervate kur kas artimesnė gamtai transporto priemonė yra dviratis. 5 dviračių nuoma visai dienai kainavo apie 500 kronų (10-11 eur dviratis/dienai).

Mūsų dienos maršrutas dviračiais:

Kadangi mūsų kapitoniška šeimyna saloje jau buvo buvusi, tai ir be žemėlapio žinojome, kokia kryptimi turime važiuoti. Žinoma, visur yra nuorodos, – pamatote, sukite. Tikrai pasieksite ką nors nepaprastai gražaus.

Iš savo uostelio Lauters Hamn sukome iki tos pakrantės vietos, kur labai gražiai vandenyje mirksta garsiosios Faro uolos, o ta vieta žemėlapyje parašyta kaip Gamle Hamn. Čia yra ir senos bažnyčios St.Olofs vieta (St.Olofs kyrka). Važiuodami keliuku Gamle Hamn link pamatysite tikrą pasaką – Žydrąją lagūną. Neįtikėtini gamtos kūriniai – čia ir Baltija, ir įlankėlė su baltais akmenukais ir smaragdiniu vandeniu kaip kokiuose Karibuose. Pasiganę atvirutėje, mynėme link Faro sostinės Faro: tylūs salos gyventojai nesuko galvos dėl kažkokio kito pavadinimo. Faro pažiba – smailiabokštė baltutė bažnyčia ir kapinaitės aplink. Jokių didelių monumentų, tik kuklūs atminimo užrašai. Čia aplankėme Ingman ir Ingrid Bergmanų kapą, o bažnytėlėje pasirašėme svečių knygoje. Protesnatiškoje bažnyčioje nebuvo jokios pompastikos, – tas lakoniškumas ir kuklumas šiai vietai taip tinka.

Saulė kaip reikiant plieskė, prie bažnyčios iš kranelio pasipildėme vandens atsargas. Taip pat užsukome į šalia esančią mažutę parduotuvėlę ir kavinukę, – ten pirkome suvenyrus. Skoningi daiktai, – rankų darbo, tikri (mediniai drožiniai, stiklas, vilna). Iš čia pasukome Bergmano centro link, kur pasėdėjome jaukioje bibliotekoje: čia daug Bergmano nuotraukų, knygų apie kūrėją įvairiausiomis kalbomis, DVD filmų, – interjeras šiaurietiškas ir labai jaukus, tiesiog balta spalva meiliai kalbasi su medžiu. Bergmano centras kartu yra ir Faro muziejus. Čia galima išgerti kavos ir pasėdėti kieme su vaizdu į jūrą. Prie Bergmano centro stebėjome bičiulių sužaistą šachmatų partiją, o kartu ir kiek pailsėjome. Saulė plieskė, – geras jausmas!

Kadangi jau buvome čia, norėjome pamatyti ir švedų pamėgtą poilsio kampelį Faro saloje, – Sudersand. Čia jau visiškas kurortas, tik vakarietišku supratimu. Skoninga ir neperkrauta. Daug kempingų, nedidukai poilsio nameliai, daug vasariškų niekučių pardavimo vietų, o ilgame geltono smėlio paplūdimyje Karibų stiliumi įrengtos jaukios kavinukės, yra net masažo „salonas” su raumeningu, ilgaplaukiu ir gerai įdegusiu masažuotoju. Galėtume sakyti, kad čia kaip Palanga, bet nelimpa toks apibūdinimas…Žmonių tikrai tiršta, bet ore sklando kažkokia ramybė, kiekvienas gerbia šalia esančio poilsį, niekur nesigirdi garsaus tono, net vaikų spiegimo nėra. Man labai patiko ši idėja – ant kranto veikianti bibliotekėlė. Atstovėjome eilę prie ledų, – mums čia užteko pabūti tol, kol ledai atsidūrė skrandžiuose (didelis ir skanus ledas – apie 3 eur). Gražu, bet kur kas mieliau rinkčiausi tą Faro pusę, iš kurios atvykome, – su vos keliais žmonėmis ir nepaprasto grožio gamtos rezervatu.

Tada mynėme iki kelio atsišakojimo ties Molnor. Čia viena bičiulė pasuko tuo keliu, kuriuo atvykome, nes jau tikrai buvo per sunku, o mes, likusi kompanijos dalis, mynėme namo ratu, per visą gamtos rezervatą. Pirmiausia, pro Langhammars, kur irgi nuostabi vieta su Faro uolomis (visi taškai, sustojimo vietos yra sužymėti, tad daug galvoti apie maršrutą nereikia), kitas sustojimas – žvejų kaimelis Helgumannens. Iki čia minti reikia palei jūrą, kalvotom vietom ir pučiant smarkiam vėjui. Mes vis sustodavome – tai prie malūno, tai prie kokio seno ir palikto trobesio, tai prie garsiųjų Faro avių. Buvo velniškai gražu, – fotoaparatas ir aš kraustėmės iš proto nuo malonumo…Ir dėl vaizdų, ir dėl to, kad reikėjo kovoti su savo kūnu, nepratusiu tiek km ir dar prieš tokį vėją minti. Ant galvos kormoranai jau galėjo lizdus sukti. Ševeliūra susiraitė nepavydėtino gražumo. Kapitonas, beje, kadaise buvo dviračių sporto entuziastas, tad pasiduoti neleido. Reguliariai girdėjome: „Mink! Mink! Nesustok!” Užknisdavo, bet be tokių įsakmių raginimų laivo nebūtume ir naktį pasiekusios, bent jau dvi iš mūsų. Kapitoniška šeimyna skriejo nesuvokiamais greičiais, visąlaik tekdavo vytis:) Jaučiau, kaip kilogramai akyse tirpo:) Helgumannens yra visai ant kranto, – dabar čia tokios mini Rumšiškės, bet tai vieta, kurią būtinai reikia pamatyti. Čia pagauna emocijos ir fantazija nuneša toli toli…

Faro sutvertas aktyviam poilsiui ir yra tikra atgaiva sielai: dviračiai, gamta, malūnai, kempingai, sendaikčių muziejukai, prie vandens įrengtos poilsio aikštelės su mediniais stalais, suolais, griliais. Galima rasti atokių vietų, kur esi vienui vienas tarytum ant pasaulio krašto…Kas žingsnis vis atsiduri National Geographic atvirutėje.

Nuo žvejų kaimelio sukome Digerhuvud link, – ten vėl stojome, vėl grožėjomės. Pakrantėse iš uolų susiformavę spa baseinai, – visur norėjosi vaikščioti, viską pamatyti. Šie gamtos stebuklai siekia 430 mln metų ir toks laiko matas sunkiai susidėlioja galvoje. Šiame rezervate nemažai ir šiam klimatui atsparios gyvūnijos – zuikiai, stirnos, lapės. Visai kaip Lietuvoje. Mes dviračius nuomuojančio vyruko klausėme, kaip jie čia žiemą gyvena. Viskas keičiasi Žemėje – nebėra ir šiose salose gilių ir šaltų žiemų. Vis sukasi temperatūra apie nulį ir tik kada ne kada pasiekia kokius minus 15-20. O ir sniego nebėra tiek, kiek būdavo anksčiau. Tad sunku jau ir šias Švedijos vietas vadinti atšiauriomis.

Prasukę apie 46 km dviračiais (plius pėsčiomis per dieną nuėjome apie 16 km), pavargę, bet labai laimingi, grįžome į nuomos punktą, tada pėsčiomis iki jachtos. Ten jau radome pailsėjusią draugę. Pirmiausia, ką sukirtome akimirksniu – didelis arbūzas! Nežinau, ar kas gali būti tinkamesnis ištroškus! Vakarienei virėme bulves ir kirtome jas su silke ir daržovėmis. Miegot ėjome nesulaukę ir dešimtos vakaro, kaip tikri gamtos vaikai. Sutemo ir marš į lovytes! Aš dar spėjau palydėti saulę kartu kitais buriuotojais, – mano kompanija šįkart buvo aptingusi nuo vyno ir dienos mynimo, tad visiškai manęs nepalaikė. Ryt laukė ankstyvas išplaukimas.

6:00 ryto išplaukiame iš uostelio. Kai kurios keliamės anksčiau, nes valanda prieš reikia išgerti stebuklingąsias „antisupimines” ir „antibaimines” piliules. Pasidalinsiu pakuočių foto – Lietuvoje jų nėra, abi atkeliavo iš JAV:

Vėjas pūtė ne pats smagiausias, – priešpriešinis (buriuotojai supras). Apie plaukimą daug nerašysiu, buvo nemažai horizantalios padėties, bet šįkart jaučiausi geriau ir nemažai laiko praleidau ant denio. Vis tiek kažkaip drąsiau žmogus jautiesi matydamas krantą. Plaukimas trumpas nebuvo, bet anksti kėlęs, nesigailėsi…Į jau kur kas didesnį, jachtomis nusėtą ir tikrai judrų Visbio uostą įplaukėme apie 14:00. Tokių kaip mes buvome ne vienas, – visas jachtas su kateriuku pasitikinėjo vietinis jaunuolis ir palydėdavo iki vietos, kur reikia prisirišti. Vėjas pūtė, bet įplaukėme į užuovėją ir pamažu nėrėmis iš gausių žieminių rūbų…

Kantrybės daug neturėjome, – norėjosi kuo greičiau mauti į miestą. Kol kas iš toli matėme tik raudonus stogus ir masyvias akmenines bažnyčias. Sukirtusios po rimtą porciją grikių ir išgėrusios kokpite po didelį puodą kavos, dar, žinoma, pasikedenusios plunksnas, išmovėme į Senamiestį. Uostas yra beveik centre, – vos keli žingsniai ir mes jau Rotušėje, kur yra ir turizmo informacijos centras. Apsišarvuojam Gotlando istorijos knygomis, žemėlapiu, susižinome apie vykstančias ekskursijas (viską atidedame kitoms dienoms, šiandien geriausias planas – jokio plano) ir neriame siaura gatvele gilyn į Visbio pažinimą. Juk tai geriausiai išsilaikęs Viduramžių miestas Skandinavijoje. Visas apjuostas masyvia akmenų siena su aukštais bokštais, tarp miesto sienų abipus siaurių gatvelių gūžiasi mažučiai (gal čia kadaise gyveno hobitai?) nameliukai, kurių sienomis vijasi žydinčių rožių lijanos. Kiekviename lange – vis kitokia dekoracija, bet kiekviena pasakoja jūros istorijas: mediniai laiveliai, mediniai žmogeliukai. Vis dar veikė stebuklingosios piliulės: po eilinės ir gardžios ledų porcijos (ledai – 3-4 eur), staiga supykino ir apsisiuko galva. Nutariau gydytis šioms dienoms netinkančiais metodais ir viename bariuke tiesiog  užsisakiau 40 g…viskio (apie 4,6 eur). Toliau tykiai slampinėjome be jokio tikslo, tiesiog mėgaudamosios kompanija ir vieta: atkreipėm dėmesį į skoningai ir įdomiai apsirengusius žmones, jaukius kavinių, restoranų, barų interjerus, kurie vis kitokie ir vienas į kitą nepanašūs. Čia daug ir mažų butikų, parduotuvėlių jūrine tematika, – jokio kičo, jokių plastmasinių daiktų. Gal viskas kiek brangiau, bet tikra, – pasirodo, esame primiršę, kas tai yra…

Apie 20:00 vakaro jau sutemus grįžome į ant bangų besisupančią jachtą: kepėmės blynus, degustavome vyną ir dalinomės įspūdžiais. Aplink kokpituose virė gyvenimas: girdėjosi estų, švedų, suomių, vokiečių kalbos…Vakare į uostą įplaukia milžiniškas keltas iš žemyninės Švedijos dalies „Destination: Gotland”. Girdime garsius pasveikinimo signalus.

Bloga naujiena suskumba pasidalinti kapitonas: ateina rimtas ciklonas, nežinia, kiek jis truks, tad buvimas Visbyje gali užsitęsti. Mintyse labai apsidžiaugiu, nes čia tokia vieta, kur nesinori skubėti. Žinau, kad mano bosas mane supras, jei negrįšiu laiku, nes ir pats yra plaukęs jachta tuo pačiu maršrutu, o namiškiams visada svarbiausia, kad man būtų gerai, ar Gotlande, ar Lietuvoje, ar kitame pasaulio krašte. Jaučiuosi pakylėta ir laiminga, – visa esybe suvokiu, kad šios salos man velniškai artimos.

Taigi, dabar antradienis ir jau visiškai aišku, kad iki sekmadienio išplaukti negalėsime. Valio! Turime apsčiai laiko ramiam pasibuvimui! Valio! Valio! Valio! Taip ir užmigau džiūgaudama, – apie tai, kaip ir kada ciklonas nurims bei mes galėsime galvoti apie sukimą namo, galvoti visai nenorėjau. Noriu būti čia. Bent jau kol kas – laikas iki sekmadienio man puikiausiai tinka, o vėliau, – bus kaip bus.

Rytą pradėjome lengvu risnojimu ir mankšta su vaizdu į Baltiją. Sportuojančių čia labai daug, – 5 km pakrante tęsiasi promenada (Strandpromenaden), tad būtų nuodėmė ją ignoruoti. Kai asfaltuotas keliukas baigiasi, vis dar galima bėgti toliau iki uostelio, bet čia jau rimtesniems sportininkams. Prabėgome (pražygiavome) kempingų miestelį, kur švedai poilsiauja su savo gyvūnėliais ir visa namų amunicija, kemperių languose pasikabinę užuolaidėles ir augindami gėlytes vazonuose. Matėme ir miesto ligoninę su langais į jūrą, ir atskirų namelių poilsio bazes, mažaaukščius viešbučius. Tikru iššūkiu tapo apsimesti, kad nematome nediduko autobusiuko šalia bėgimo tako su…ką tik iškeptomis ir kvepiančiomis bandelėmis! Laimei, šiandien neturėjome pinigų. Kitąkart buvome labiau pasiruošusios:)

Apie 9:30 jau pusryčiavome su blynais, baltu sūriu, medumi ir lietuviška duona. Po mankštos pusryčiai tapo dvigubai malonesni. Prognozės nepasikeitė, – ciklonas nė nemanė keisti savo krypties. Pagal jachtos lingavimą jutome, kad čia tik pradžia…

Krante oras buvo nuostabus, tad 10:00 kartu su kitais turistais mes jau laukėme gido ir „nemokamos” ekskursijos (ji tikrai nemokama, tik pabaigoje gidas paprašo paaukot, – gali taip nedaryti, bet pasijauti kažkaip nemaloniai). Turėjom ir ne pačių maloniausių „nuotykių”: viena iš mūsų nualpo ir teko „pasisvečiuoti” ligoninėje. Visos ten vienu metu nevykome: dalis kompanijos tęsė ekskursiją, kol bičiulei darė tyrimus. Laimei, viskas baigėsi sėkmingai, o patirtis su medicina Gotlande liko pati geriausia. Malonūs ir paslaugūs, angliški kalbantys gydytojai, tyrimai akimirksniu, išvados ir prašymas grįžti kitą dieną pakartoti tyrimus bei pažiūrėti, ar impulsyvi organizmo reakcija gėrėja, laikosi stabiliai ar blogėja…Ir jokių vaistų ar receptų! Nes tam kartui tai tiesiog nebuvo būtina. Patarė, kaip elgtis su maistu, ko vengti, o ko nebijoti. Įsivaizduokite mūsuose, kad būtumėt paleisti iš greitosios ligoninės be jokio vaistuko, – patys įsiprašytume:)

Keliaujant yra būtinas draudimas, – bičiulė turėjo veikiantį su kreditine kortele. Nepamirškite kelionėse draustis, nes niekada nežinosit, kaip organizmas sureaguos į visokius ekstremalumus.

Gidas buvo tikras keistuolis, pats sau susikūręs darbo vietą: prieš šešerius metus atvykęs į salą kaip turistas kelioms savaitėms, čia ir liko. Plauti indus ar dirbti kavinėje manė esąs per senas ir ne toks galingas, tad pradėjo gidauti anglakalbiams svečiams. Ekskursija truko apie 2 h, – pradinei miestelio pažinčiai visai neblogai. Miesto istorijos čia nepasakosiu, – pasinaudokite gidu arba paskaitykite. Visbis tikrai nustebins įdomiais faktais. Nepaisant to, kad tai mažas miestukas, jis garsus geriausiai išsaugotais griuvėsiais Šiaurės Europoje: net 10 senųjų bažnyčių sienos bei 27 užkonservuotos viduramžių tvirtuvės iš 29, pastatytų ginti miestą. Viso saloje yra apie 31000 istorinių objektų! O  šaltiniai teigia, kad saloje žmonės gyveno prieš 8000 metų (arba prieš 6000). Skirtingi šaltiniai, skirtingos datos. 3,5 km akmeninė miesto siena yra vadinama Ringmuren (Žiedo siena) ir buvo pastatyta XIII a. Yra trys pagrindiniai įėjimai ir apie 50 bokštų (man skamba kaip klaida, – pasirodė mažiau). Sienos puikiai apsaugojo apie 200 akmeninių gyvenamųjų pastatų. Kai kuriuos namų fasadus įkvėpė gotika. Visbio pažiba – raudonas XVII a. pastatytas vokiečių prekybininko Hanso Burmeisterio namas, esantis Donners aikštėje (Rotušės aikštėje). Maloniausias faktas yra tas, kad tuose istoriniuose Visbio namuose ir toliau gyvena žmonės, kuriasi krautuvėlės, turizmo centrai, kavinukės, restoranai, picerijos, o bažnyčių griuvėsiuose vyksta spektakliai, žmonės tuokiasi ir linksminasi. Visbis yra gyvas, šurmuliuojantis ir užtikrintai tęsiantis istorijos vagą…

Pati miesto Rotušė – didžiausias gyvenamasis namas, pastatytas turtingos prekybininkės – moters, kaip suprantu, ponios Donner. Keliaujant siauromis gatvelėmis vis sustosite tai prie XVI a., tai prie XVII a. pastatų, nukeliausite iki aikštės, kur kadaise net buvo įvykdyta 14 asmenų egzekucija. Aplink aikštę – netipiniai pastatai, seniau tarnavę kaip sandėliai (siauri ir stiebiasi aukštyn). Didelę prekių dalį kadaise sudarė vynai. Tada nužygiuosite iki labiausiai fotografuojamos gatvelės Visbyje – Žvejų. Kadaise žvejai čia valydavo žuvį ir dvokas buvo toks nemalonus, kad buvo pradėtos auginti rožės, norint bent kažkiek užmaskuoti prastą kvapą. Rožynai šioje gatvėje vis dar žydi, nors žuvimi jau senokai čia niekas neužsiima. Šalia yra gražus parkas, kuriame kadaise stovėjo grandiozinė bažnyčia, – dabar liko tik kai kurių kolonų žymės. Toliau pasieksite miesto sieną ir išgirsite istorijas apie Parako bokštą, Lizos bokštą (aukščiausias) ir kt. Gražiausios Visbio Šv.Marijos bažnyčios antrasis aukštas tarnavo kaip sandėlys – miestui, kuriam prekyba buvo pagrindas, sandėlių niekada nebuvo perdaug. Šalia bažnyčios yra likęs rusų kvartalas, – jie čia irgi aktyviai prekiavo, kvartalo pavadinimas taip ir liko. Matosi, kad Visbis yra buvęs labai turtingu miestu. Na, ir dabar neatrodo, kad žmonės čia vargtų.

Po kelių valandų vėl visa kompanija susitikome ir tęsėme pasivaikščiojimą: dar kartą kartu nukeliavome iki Šv.Marijos bažnyčios, kur intensyviai ieškojome užrašo su lietuvių paminėjimu. Deja, neradome nei šiandien, nei kitomis dienomis.

Prie Šv. Marijos bažnyčios laiptais būtinai užkopkite į aukštutinę miesto dalį – čia atsiveria pasakiški vaizdai, o ir pats miniatiūrinių gyvenamųjų namelių kvartalas palei gynybinę sieną vertas pasivaikščioti. Čia kiek užtrukome, nes buvo tikrai labai gražu. Šiaip Visbis yra vadinamas „rožių miestu”: tiek rožynų prie namų niekur kitur nesu mačiusi.

Kitą savaitę Visbis laukia daugybės svečių iš viso pasaulio: vyks kasmetinė Viduramžių šventė (visą savaitę!). Žinojome, kad jos nesulauksime, bet pasiruošimą, repeticijas jau matėme. Miestelis buvo pilnas viduramžiškais drabužiais apsirengusių žmonių.

Vaikštinėjome iki vakaro, tada į laivą tempėme bulves (parduotuvė Torgkassen), nes kapitonas nusprendė iškepti…bulvinių blynų!

Bevalgant blynus išgirdome keistą motorų burzgimą, tokį galingą, su pretenzija. Pasirodo, didelėje aikštelėje prie marinos rinkosi senoviniai automobiliai, – mums nerūpėjo proga, tiesiog puolėme apžiūrinėti vieną už kitą įspūdingesnes mašinas. Kai jautėmės pilni įspūdžių, patraukėme į nakties šviesų apšviestą miestą, pasirinkome nedidelę kavinukę su gyva muzika…Geresnio vakaro ir nesugalvosi.

Išplaukti negalime – ciklonas jūroje siaučia. Miegam kiek ilgiau, – atrodo, pradedam atsipalaiduoti ir įsijausti į atostogų režimą. Miegam taip skaniai, kad bičiulė vos nepavėluoja į ligoninę paskirtiems pakartotiniams tyrimams.

Kol mūsų sportininkai bėgo savo rytinius 10 km, sparčiu žingsniu prasiėjau promenada, padariau pilates pratimų seriją, žvelgdama į baltomis bangelėmis pasidabinusią Baltiją, nusėtą masyviais akmenimis ir rytą ant jų kuo ramiausiai tupinčiais paukščiais. Sportuojančių tiek daug, kad nespėji linksėti galvą prasilenkiant. Grįždama iš juodojo autobusiuko prigriebiau ką tik iškeptos duonos kepaliuką pusryčiams. Didžioji dalis sportininkų prie „bandelinės” baigia savo maršrutus ir namo grįžta su maišeliais, pilnais kvepiančių saldžių bandelių.

Jaučiu, kad pradedame įsigyventi Visbyje ir tapti kaip vietiniai. Atsiranda rutina: sportas, pusryčiai, miestas, vakarienė. Tokiais atvejais tie rutininiai dalykai padeda atsipalaiduoti: niekur nereikia skubėti, žinai savo nusistovėjusią tvarką, kuriam laikui gali išjungti smegenis ir tiesiog būti.

Uostelyje jachtos jau siūbuoja kaip reikiant, vėliavos krante plazda triukšmingai, – išplaukti negali nei vienas. Plaukioja tik didysis keltas. Estai taip blogai buvo prisitvirtinę jachtą, kad sugebėjo atsitrenkti į prabangų ir didžiulį amerikiečių katerį. Užjaučiu estukus, nors, iš kitos pusės, daugiau profesionalumo reiktų, jei jau sugalvoji jachtą įsigyti.

Šiandien dieną leidžiam be plano – oras permainingas: tai saulė, tai palyja. Iš Visbio nenorime niekur važiuoti, nors ir svarstėme apie mašinos nuomą (uostelyje galima išsinuomuoti). Mes taip gerai čia jaučiamės, kad nutariam nesiblaškyti. Slampinėjam po miestą, kurį jau, manome, beveik gerai pažįstančios. Stebime detales, diskutuojame įvairiausioms temomis, žinoma, vis užsukame į jaukias parduotuvėles – bagažas mūsų neriboja, tad perkamės žiemines striukes, sijonėlius, sukneles, ofisinius švarkelius ir mielus daiktus namams. Net po 4 kg avižų parsitempėm į laivą, – labai jau jos skanios…Radome net lietuviško lino (UAB „Linas”) mugėje pagrindinėje aikštėje bei lietuviškų voveraičių vienoje iš maisto prekių parduotuvių! Švediškos kainos negąsdina, – nedaug skiriasi nuo lietuviškųjų. Viskas čia kronomis, mes jų vežėmės iš Lietuvos, nors mieste yra bankomatai ir nesibaiminant galima nusiimt, kiek trūksta. Visur atsiskaitoma kortelėmis. Nors ir mažytė, bet normaliai funkcionuojanti sala.

Daug laiko praleidome miesto parke tarp levandų ir rožių kvapų, stebėjome, kaip miestas ruošiasi kitą savaitę prasidedančiai Viduramžių šventei, susiradome seniausios bažnyčios griuvėsius, o aš prie vieno namo pastebėjau inkiliuką, – labai panašų pirkau prieš daugelį metų Kaziuko mugėje Vilniuje ir labai gailėjau, kad neįsigyjau kelių. Grožis ir kokybė nepalieka abejingų, – kiek pamenu, juos gamino lietuvių įmonė ir daugiausia eksportui, bet dabar jau niekur jų nerandu…Ir štai pamatau Visbyje!

Ciklonas nė neketina trauktis, tad mes toliau gyvename naujame savo mieste. Rytą sportuojame, pusryčiaujame, dieną vaikštome po miestą, – dabar jau užsukam ir į interjero parduotuvėles, atrandame naujas vietas, niekur neskubame. Kai ima kiek palyti, perkam šiuolaikiškus lietaus paltukus, skėčius ir vėl vaikštinėjame. Kažkiek laiko praleidžiame ir jachtoje, – kas rašo, kas skaito, kas tiesiog ilsisi. Ją nuolat supa, laimei, ne tiek, kad ir krante reiktų tabletės. Tokią dieną turėjau gerą progą kiek daugiau sužinoti ir Gotlando istorijos.

Apie Gotlandą žinoma nuo XII a. Pasibaigus vikingų erai salos ekonominė gerovė truko kelis šimtmečius. Prie to prisidėjo geografinė padėtis: sala buvo prekybos centras tarp Rytų ir Vakarų. Mieste tas prekybinis palikimas akivaizdžiai matomas. Skaičiuojama, kad Gotlande buvo apie 50 uostų, vikingų laikais didžiausiu jų buvo Frojel, kuris yra apie 40 km nuo Visbio, o panašių į Frojel priskaičiuojama dar 6-8. Tokiai mažai salai tai fantastiški kiekiai. Vikingai statė laivus ir prekiavo. Tarkime, Rusijoje pirkdavo medų, kailius ir gabendavo į Gotlandą. Vikingai pasiekdavo ir Kaspijos, Juodąją jūras, Bizantiją. Kadangi vikingų laiveliai buvo nedideli, atokias vietas jie galėdavo pasiekti upėmis. Gotlando vikingai buvo labiau prekybininkai, nei kariai. Jie be reikalo į mūšius nesiveldavo, skirtingai, nei norvegų ar danų vikingai. XII a. pabaigos prekybos kelius į Rusiją jau kontroliavo Hanzos sąjunga, tad vikingams atėjo sunkūs laikai, o Frojel uostas buvo apleistas. 1150 m. įsikūrus Hanzos sąjungai, didžiausiais uostais buvo Liubekas, Talinas, Bergenas ir Visbis.

1288 m. prasidėjo nesutarimai tarp Gotlando fermerių ir Visbio prekybininkų. Pirmuosius piktino augantys mokesčiai, todėl jie ėmėsi ginklais spręsti savo problemas, – tada ir buvo pradėta statyti Visbio gynybinė siena.

Apie XII a. Gotlande buvo pradėtos statyti 100 akmeninių bažnyčių (Visbyje 17!). Dabar Visbyje galima rasti 13-os bažnyčių griuvėsius, o už miesto sienų dar 92!

***

Keli naudingi dalykai keliautojams Visbyje:

-visai šalia jūros ir promenados yra gražus miesto parkas su fontanu: pasiimkite knygą ir puikiai praleistas laikas garantuotas;

-prie jachtų uostelio yra kokybiškų drabužių parduotuvė „Pelle”: nėra pigu, bet nuolaidų metu galite įsigyti tikrai gerų rūbų; didžioji dalis – jūrine tematika;

-„Stora Targiet” – maisto parduotuvė pačioje Visbio širdyje (sekite nuorodas; prie Šv.Carin bažnyčios): nėra ten paprasta rasti maisto prekių, nėra daug parduotuvių;

-didesnis prekybos centras „Coop” yra jau už miesto sienų – ten ne tik maistas, bet ir žinomos „tinklinės” parduotuvės (Lindex, Ecco ir pan.)

-visoje aikštėje prie Turizmo informacijos centro internetas – nemokamas;

-didžiausios Viduramžių šventės pradžia – rugpjūčio 8 d. (bent taip buvo 2017).

***

Buvo akivaizdu, kad iki sekmadienio mes garantuotai liekame Visbyje: vienai iš mūsų verkiant reikėjo būti Vilniuje pirmadienį. Tad pirkome bilietą į keltą (kelto prieplaukoje) ankstyvam sekmadienio reisui ir lėktuvo bilietą iš Stokholmo į Vilnių (buvo tiesioginis skrydis ir visai normali kaina, kiek pamenu, apie 100 eur). Tad jau žinojome, kad labiausiai plaukimo nepakėlusi draugė gal kiek sudėtingiau, bet gana užtikrintai sekmadienį grįš namo ir naują savaitę pradės darbe. Mes vis dar nebuvome tikri dėl išplaukimo dienos. Bet kapitonas jau matė šviesą, – gali būti, kad išplaukimas sekmadienio rytą, dar vieną naktį praleidus kitoje Gotlando salos pusėje, bus pats tinkamiausias variantas. Kapitono žodis šventas, nors šiandien jis dar nebuvo galutinis. Tačiau net ir išplaukus sekmadienį su dar viena nakvyne, Vilniuje nebūsime anksčiau nei antradienį.

Nujausdami, kad tai gali būti mūsų paskutinė diena Visbyje, nusprendėme dar kartą pražygiuoti siauromis Visbio gatvelėmis, apžiūrėti Viduramžių šventei statomas palapines ir būtinai pasižvalgyti po tuos garsiuosius akmeninių Visbio bažnyčių griuvėsius: profesionaliai saugomus, bet ne tiek, kad negalėtum viduje pasivaikščioti. O ir oras pasitaikė nuostabus: nuo ryto švietė saulė ir žadėjo vaiskią, šiltą dieną. Pasivaikščiojimui išsitempėme ir kapitoną, kuris per visą kelionę dažniausiai likdavo laive ir kažką krapštinėdavosi: tai virvė naujai nupirkta ir pakeista, tai dar kažkas, ko mums tikrai neverta suprasti. Penktadieninė nuotaika tvyrojo mieste: daug laimingų veidų, naujai atvykusių žmonių, aplink jachtas prasidėjęs krebždėjimas – kapitonai ruošė laivus sekmadienio ryto pabėgimui (juk prognozes vienodai sekė visi). Vienoje iš bačnyčių stebėjome pasiruošimą vestuvėms ir ceremonijos repeticiją – Viduramžių muzika, rūbai, vaišių stalų papuošimas. Buvo labai gražu, o jaunieji tai ir išvis pasakiški…Kaip iš kokio filmo „Sostų karai”. Užklydome į miniatiūrinę plokštelių parduotuvę, naminę ir labai jaukią pyraginę, įkišdavome nosį į uždarus mažus ir gėlėse paskendusius kiemelius su staliukais svečiams, – Visbis nepaliovė stebinti. Pagrindinė miesto aikštė ūžė: išsipuošę švedai kažką šventė, lauko restoranuose nebuvo laisvų vietų, – toks gyvas miestas!

Vakare dar pasigrožėjome besileidžiančia saule ir atsisveikinome su ypatinga vieta, kur tikrai norėtųsi grįžti. Vakarienės, kaip supratote, jau nevalgėme. Jūra rami neatrodė, baimės akys vėl buvo didžiulės, bet nutarėme nebesukti galvos dėl to, ko negalime pakeisti. Be to, rytdienos plaukimas turėjo būti nors ir sudėtingas dėl prieštaringų vėjų ir bangų, bet gana trumpas…Apiplaukiam Gotlandą ir liekam nakčiai, – labiau bijoti pradėsim rytoj vakare:)

Keliavimas jachta nėra skubantiems. Gamtai nepadiriguosi: tiesiog reikia neskubinti jos, išlaukti, nenerti stačia galva į neprotingus pavojus, o pasikinkyti tą vėją, kuris plaukimą padarytų malonumu, o ne kančia. Na, šiuo atveju, gavosi  „arčiausiai įmanomo malonumo”. Kapitonui tokie vėjai – ne iššūkiai, bet jis vis bandė labai neišgąsdinti keleivių ir plaukti tuo metu, kai vėjai palankiausi.

Vieną bičiulę išlydėjome į didįjį keltą apie 5:30: kaip tik tuo metu visos išgėrėme savo magiškas piliules – normas gavome išvakarėse. Apie 7:30 išplaukė keltas, o mes iš paskos. Jūra buvo kaip reikiant pasišiaušusi, – matėm susikaupusį kapitono veidą: reikėjo saugiai „išeiti” pro uosto vartus ir pasigauti palankiausią įmanomą vėją, kuris neštų ten, kur mums reikia, – dienos tikslas Farosund’as. Tai ta Gotlando salos pusė, kurią mes jau praplaukėme plaukdami į Faro. Iš ten keltai kelia į Faro nacionalinį parką.

Iš uostelio išplaukėme pirmieji. Kažkur tolumoje matėme vieną jachtutę, praktiškai gulinčią ant bangų ir lekiančią nesvietišku greičiu. Savo emocijų čia nepasakosiu, bo arba tai labai prajuokins, arba bus visai nejuokinga.

Kapitonas buvo pasidabinęs rimtais neperšlampančiais drabužiais, mums buvo nurodyta nesimakaluoti (kur ten makaluosies, laikiausi įsispyrusi, kad neiškrisčiau iš gulto ir įtempusi visus raumenis, – kai jachta nugriuvo kiton pusėn, įgriuvau pas draugę ir ją priplojau prie raudonmedžio sienelės užtikrinai ir nepajudinamai. Abi sukritome kaip bulvės maiše, – savo lovytę mačiau kažkur aukštai: be šansų ją pasiekti, nelankius akrobatikos pamokų bent jaunystėje). Trečiosios draugės nematėme, – vos įlipusi, ji užmerkė akis ir miegojo ramiausiai kaip moka tik kūdikiai. Jokie bangų trankymaisi, jokie burių keitimai, jokie jūros garsai, jokie vėjų šuorai, jokie jachtos svyravimai neįtakojo sklandaus miego. Gal tik pozą ji kiek pakeisdavo, nors susirietusi į kamuolį ir visais šonais įsirėmusi į stabilias vietas, laikėsi gana nepajudinamai. Mes gi dviese viename gulte skraidėme, priklausomai, kurion pusėn griūdavo jachta. Iš savo gultų pro lubų langelį matėme nuolat and denio judantį bosą ir virstančias bangas. Noro išlįsti ir pažiūrėti jūros šėlsmo nebuvo jokio. Vieną iš mūsų kapitonas įkalbėjo, tai po kelių minučių, gavusi gerą bangą, ji jau vėl buvo šalia manęs, tik permirkusi iki apatinių. Drėgmė po miegmaišiu gal savotiškai ir šildė…

Tokios audringos jūros negalėjau nepajausti – čia jau visos pasaulyje piliulės bejėgės. Akys buvo stačios, ausys plačios, o mintys nerimastingai ir bevitiškai blaškėsi galvoje. Ištransliuosiu pagrindinę mintį iš tos savo galvelės, kurioje ošė ne menkesnė audra: „Išlipu Farosunde, pasigaunu pakeleivingą mašiną, važiuoju iki Visbio, perku bilietą į keltą, kaip nors atkentėsiu 4 h plaukimo, o tada varau į Skanska oro uostą ir skrendu namo. Viskas. Taškas. Kitaip nebus.” Ryžtas buvo begalinis ir negynčyjamas. Dar buvo viena mintis  – pirkti lėktuvo bilietą iki Stokholmo iš Visbio, kaina, žinoma, buvo apie 300 eur, bet tikėjau, kad mano šeima tas išlaidas supras, be to, nelabai man tai ir rūpėjo. Bijojau taip, kad galėčiau sumokėti ir 1000 eur. Bėda tik ta, kad iš Visbio skraidė maži lėktuvėliai, – bijojau, kad tas vėjas jų nepasigailės. Esamuoju momentu nebežinojau, ko labiau bijojau.

Įdomus dalykas yra tas, kad prie vėjo ir bangų trankymosi pamažu pripranti –  išgerta piliulė juk irgi nepasiduoda ir ima demonstruoti savo galias. Gulėdama šalia prispaustos draugės girdėjau ne kartą „O, Dieve” ar „O, Mama” – jau nepamenu. Ji stebėjosi mano ramybe, – dabar skaitys ir supras, kad ji buvo išorinė:) Kapitonas jai atliepdavo, kad jokia mama čia nepadės. Tada piktinausi, kodėl laksto mūsų bosas neprisirišęs ant denio, – o jei jį pagaus banga. Kas tada???? Nusileisdamas į kajutę sušilti, jis ramindavo: „…vėjas pučia gerai, tik nekeiskit kurso, jei ką, atpūs jus į Liepojos paplūdimį…” Daug ramiau, tiesa? Dar grauždamas kokį džiovintą vaisių ar juodojo šokolado gabalą mums pasakodavo istorijas apie jachtų nutikimus Viduržemio jūroje: norėjosi žmogui bendrauti, nieko nepadarysi:) Kai pamatydavo mūsų išpūstas akis, tada jau žmoniškai kalbėdavo, kad tikrai neapsiversim, kad turim kažkokią ypatingą gelbėjimosi valtį, kad laivas patikimas, kad…Žodžiu, ramino mus, vis pradėdamas klausimu: „Na, kas blogiausia gali nutikti?” Ir vis šypsodavosi: man regis, kuo didesni iššūkiai vandeny, tuo kapitonui geriau, ramiau net kažkaip…Nes plaukimas nieko neveikiant – kas čia per plaukimas. O čia va! Gyvenimas verda. Ir dar paerzinti yra ką:)

Nors tas sulėtintas laikrodis nervino, bet vis tiek apie 12:00 pasiekėme Farosund’ą. Tik sustojus, papusryčiavus drąsiai pareiškiau savo mielai kompanijai, kad išvykstu į Visbį. Kapitonas pradėjo juoktis, kapitono žmona gerai išsimiegojusi šypsojosi ir, manau, žinojo, kad niekur neišvažiuosiu…Paskambinau mylimam vyrui ir pasakiau, kad planuoju nuskęsti, jei neišvyksiu, kad bangos tokios, jog kitaip nebus, – pyškinau geras penkias minutes be sustojimo ir nepamiršau paklausti, ką jis darys, kai aš taip kvailai ir savo noru galą gausiu. Žmogus mano nebuvo praradęs sveikos nuovokos ir su dideliu susitvardymu nesijuokti, su dideliu rūpesčiu ir labai išmaniai man atsakė: „Kapitonas žino, ką daro. Jei plaukia, vadinasi, saugu…Viskas bus gerai, mieloji, nurimk. Ir, beje, Musei tikrai bus gėda taip pasielgus ir neužbaigus suplanuotos kelionės kaip dera. Ir anūkams bus gėda pasakoti…Susikaupk, viskas bus gerai, apkabinu…” Žodžiu, kažkaip nusiraminau. Tada grįžau pas kapitoną ir paprašiau paaiškinti, kas laukia ir kaip…Jis, pamatęs, kad čia jau viskas labai rimta, ramiu tonu pasakė: „…kol kas vėjai nelabai malonūs, todėl liekame čia nakvoti (jei ne Jūs, aš plaukčiau) – rytoj pirmoje dienos pusėje gerai papūs, bet gulėsim ant vieno šono ir lėksim (tai gerai, nes greičiau grįšim), bus gana malonus vandens skrodimas, bet vakarop vėjas rims ir tada jau nežinia, ar nereiks variklių įsijungt…” Mano galvoje ta antroji kelionės dalis skambėjo maloniai, tuo tarpu kapitonui atvirkščiai, – nepūs, reiškia maskatuosimės ant bangų ir tempo nebus…

Žodžiu, kažkiek nurimau, pasitikėjau kapitono ir vyro žodžiais, tikrai nenorėjau, kad man būtų gėda prieš anūkus, nuraminau draugę, pasiryžusią keliauti lėktuvu su manimi namo, o tada visi kartu papietavome, išgėrėme vyno emocijoms nuraminti ir ištrūkome pasižvalgyti po Farosundą, mažutį kaimelį su miniatiūriniu jachtų uosteliu, jaukia kavine, sendaikčių parduotuvėle. Yra net prekybos centras, veikiantis ir sekmadieniais. Kaimelis mažiukas, bet keistuolių ir jame netrūksta, – pamatysite nuotraukose. To Farosundo ir išvis neegzistuotų, jei ne keltai į Faro. Šiandien mums kiek palijo, tai turėjom puikaus laiko ramiam poilsiui. Miegot ėjome anksti, nes ir keltis turėjome vos prašvitus. Laukė paros kelionė namo per putojančią Baltiją.

Kylam su saule ir išplaukiam patys pirmieji. Pirmos kelionės valandos palei Goltando ir Faro krantus. O toliau tiesiog skrodėme Baltiją dideliu greičiu…Mes parą voliojomės su kiauramiegiu, kaip kapitonas ir sakė, antroje dienos pusėje, labiau į vakarą, bangos rimo ir įsidrąsinome išlįsti ant denio kartu su drauge pabudėti bei palydėti saulės. Buvo fantastiškai gražu, – dėl tokių vaizdų verta pakentėti. Vienų vienas su gamta, – jokio laivelio, jokių krantų aplink. Nieko. Tik vėjas, į bangas skęstanti saulė ir tyla…

Ankstų antradienio rytą mes įplaukėme į Klaipėdą: apsimiegojusios, pavargusios nuo baimių (galiu tik įsivaizduoti kapitono nuovargį), bet labai laimingos. Ir dėl nuostabios kelionės, įspūdžių visam gyvenimui, adrenalino, ir dėl to, kad nepabėgom Farosunde. Ačiū kapitonui už kantrybę – gaila, kad nesugebėjau pasidžiaugti plaukimu visa esybe. Per tuos įsibauginimus…Bet pripažinus galima keistis.

Keliaukite į Goltandą: vienu ar kitu būdu, savaitę ar dviems, – tikrai bus ką veikti ir neabejotinai patiks. O aš noriu grįžti.

Vilniuje buvome antradienį popiet, – trečiadienį darbe buvo sunku susikaupti, nes įspūdžiai ir emocijos sprogdino galvą!

Mano nepakartojama kompanija – A Č I Ū JUMS už nepamirštamą laiką kartu!

Išlaidos: ši kelionė mums nedaug kainavo dėl to, kad mums nereikėjo viešbučių, o mokestis už uostelius tikrai yra mažesnis, išsidalinus penkiems. Maistą gabenomės iš Lietuvos ir daugiausia gaminome laive. Kavinėse tik alus, kava, ledai. Tad visai kelionei pakako po 112 eur kiekvienam. Daugiausia „pareikalavo” pirkiniai ir lauktuvės, bet užtat parsivežiau nemažai ir dabar nešiojamų rūbų. Planuotis pagal mano išlaidas nerekomenduoju, – manau, kad viešbučiai salose nebus pigūs, bet visada galima pasiruošti, o kuo atidžiau planuositės, tuo ekonomiškiau keliausite. Sėkmės!