Pasirinkite kelionės atributus:
 

Pasirinkite šalį:

Atradimų dalį, matyt, galėčiau pildyti ir pildyti. Nes keliaujant su pozityviu nusiteikimu jų pastebima, sutinkama, išbandoma, išragaujama, patiriama kasdien. Stengiuosi būti savikritiška ir galvoti apie skaitytoją, kuris yra įvairus. Būtų nesmagu, jei perdėtas džiugesys ar besaikis epitetų naudojimas aprašymuose klaidintų skvarbesnio žvilgsnio keliautojus. Vis svarsčiau, ar atsitiktinai aptiktas (keliaujant be tikslo po Labanorą vieną sekmadienį) Pakretuonės vandens malūnas taip pat patiktų ir kitiems. Surizikuosiu.

Tiesiog žaidžiau su Google žemėlapiais, – pavalgius cepelinų vienoje Labanoro kavinukių ir apėjus gerą ratą sutvarkytame Kaltanėnų parke, pagauna nuotaika įspūdžiams. Norisi dar kažko! Taip randu Pakretuonės vandens malūno aprašymą. Fotografijas internete apžiūrinėju senąsias, parodau Sauliui – abu sutinkame, kad malūnas vertas pamatyti.

Per Labanoro girią miško keliu važiuojame lėtai ir ilgai. Bet diena tokia graži, o miškas toks stebuklingas, – mėgaujamės atsidarę langus. Būdavo minučių, kai vėl ir vėl tikrinau, ar tikrai gerą kelią išsirinkome, – neįtikėtinai atoku. Vis važiuojame ir, atrodo, niekaip nepriartėjame. Nesutikome nei vieno žmogaus!

Pagaliau privažiuojame nepaprastą vietą, saugiai milžiniškų medžių glėbiu apjuostą. Privati teritorija aptverta medine tvora. Pirma mintis – nepateksime vidun. Vis tik sustojusius prie informacinės lentos ir vartelių, mus pasitinka viduramžis, lieknas žmogelis – paprastai apsirengęs, apsiavęs botais. Paaiškina, kad įėjimas kainuos po 2 eur. Mums tinka, – prasilenkiame su išeinančiais. Žmogutis kalbus, – atvykęs iš Ukrainos. Kalbame rusiškai, jis su žymiu ukrainietišku akcentu. Pakeitė šioje vietoje seniau buvusią pagyvenusią ir silpnos sveikatos moterytę. Jis čia vienas, šiek tiek prisibijo nežinomybės, nelaukia žiemos. Bet turi automobilį ir vokiečių aviganį. Kadangi patys esame miškiniai, raminame jį, kad čia Lietuva ir laikai, kai reikdavo gyventi baimėje, jau pasibaigė. Matėme, kad mūsų žodžiai jam patiko. Aleksandras turi žmoną, – ji dirba Pabradėje ir atvažiuoja rečiau, nei jam norėtųsi. Bet žmogelis, sako, esąs iš gamtos, darbo nebijantis. vienatvės irgi. Tokiai vietai nuolatinis sargas ir auksarankis yra tiesiog būtini. Nupjauti žolei, paremontuoti medinius laiptus, tvoras, prižiūrėti sodelį, svečių namus, pirtukę.

Pasirodo, šią vietą Labanore vasaras leidžiantys turistautojai gerai žino, – jie čia ateina pasimaudyti.

Gaila, kad senasis malūnas sudegė ir atstatyta versija jau nėra tokia akiai maloni. Gražiausia čia – pati vieta. Susižvalgę su vyru beveik vienu metu įgarsinome, – kaip kokia Šveicarija! Šis palyginimas iššovė tiesiog spontaniškai. Toks retai matomas reljefas – kalvelės, užtvanka, apsupta gūdaus senojo miško ir užauginusi margą vandens augmeniją, tada tilteliai, pirtelė, galingos vandens kaskados, gigantiškas malūno ratas ir vingiuotas upelis su akmenukais, nusvirusiomis medžių šakomis ir atvirais šaknynais, už keliasdešimt metrų pranykstantis miško tankmėje. O tie dangų remiantys medžiai! Ir pavieniai, ir šakomis susipynę. Nesu specialistė, bet, ko gero, per 100 metų daugumai jų. Gerklėje džiaugsmo gumulas tokią pasakišką vietą atradus (kinematografišką, magišką – mažiau epitetų, sakote?..) – vienu metu ir apie ją pasakoti norisi, ir apie ją patylėti. Sutarėme su Aleksandru, kad jam paskambinsime ir atkeliausime žiemą į pirtukę. Labai norisi šią dievų sutvertą vietą pamatyti ir kitais metų laikais.

Pakretuonės malūno savininkai dabar yra Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka. Labai džiaugiuosi, kad darbuotojams pavyko malūną išgelbėti, bet tikrojo šeimininko trūkumas juntamas. Svečių fligelis atrodo liūdnokai, tarytum iš kokių 80-ųjų. Aplinkos idėjai reiktų kūrybingo žmogaus, kuris sugebėtų šią vietą sutvarkyti nesugadinant, nesukultūrinant. Kasdienei tvarkai pakaktų rankų – piktžolėms ravėti, tvarkingai šienauti, medžius genėti ir kt. Ko gero, dabar esantis ukrainietis nemažai jau nuveikė ir mes galime lankytis, nebraidydami aukštoje žolėje.

Meilės šiai vietai vis dar trūksta, – grožio ir gausos atseikėta negailint. Atsivešim gerąsias emocijas lankydamiesi!

Koordinatės 631048, 6128525 (LKS) arba 26.062484, 55.274698 (WGS).