Tenerifė: 10 dienų kelionė

12:40 iš Vilniaus oro uosto skrendame į Liutono, ten būname jų laiku 13:30. Esame pasitikti oro uosto darbuotojos su plakatu, kad be eilės kviečiami neįgalūs žmonės, šeimos su mažyliais ir ukrainiečiai, bėgantys nuo karo. Kas jau kas, o britai gėdos nedaro, remdami Ukrainos žmones. Londono oro uostas sausakimšas, erzelio daug, bet prisitaikome. Skrydis į Tenerifę vakare, tad kokia knyga būtų ne pro šalį. Tenerifėje būname jau tamsoje. Iš anksto užsakytas automobilis (mes naudojomės Cicar paslaugomis, gavome tvarkingą mašiną, jokių nusiskundimų – kaina savaitei 230 eur, dalinantis iš keturių, nėra brangu, o automobilis keliaujant Tenerifėje savarankiškai yra būtinas, – čia ne Malta su išvystytu viešuoju transportu). Atvykus vakare, belieka lėkti į atostogų namus. Mūsų namais šįkart tapo Santa Cruz, Tenerifės sostinės, uostelis, nes savaitę supomės jachtoje ant lengvų bangelių – čia gyvenome, pasitikome saulėtekius (teisybės dėlei reikia pasakyti, kad aš juos pramiegodavau, bet gi yra nuotraukos!), lydėjome saulėlydžius, pažindinomės su žmonėmis, kažkas sportuodavo ankstyvais rytais, gaminomės iš turgaus parsigabentas daržoves, kirtome žuvį, jūros gėrybes ir, žinoma, pusryčiams iš artimiausios kepyklėlės tempėmės gardžiausius pasaulio…krososenus ar, kaip vis pamiršdama tą klampų pavadinimą sako mano Mama, kroksus. Kruasanai čia išties verti nuodėmės. Vakarais, tiesa, dar pokšėdavo burbuliukai, leidžiantys lengviau moteriškoms paslaptims atsiskleisti.

O pirma kelionės diena tiesiog tokia – lagamininė. Skrisdami į Tenerifę turėkite bliuzoną ir/ar lengvą lietaus striukytę, gal net geriau – striukę-liemenę. Kalnuose pravers. Kita bagažo dalis juokinga: šortai, lengvos palaidinės, suknelės, skrybėlaitė (įdomesnių rasite įsigyti), akiniai nuo saulės, kremas nuo įdegio, sportinė avalynė žygiams ir paplūdimio šlepetės. Kraukitės mažiau, – gražių dalykėlių galima ir nusipirkti, jei būsite Santa Cruz. Mums 9 dienoms pakako rankinio bagažo – daiktų vis tiek buvo perdaug prikrauta, bet, laimei, lauktuvės tilpo. Aš vežiausi atgal naują suknelę, naują skrybėlaitę, kelias poras batelių mažyliams (galima rasti kokybiškos sportinės avalynės už juokingą kainą, – mano bičiulės pirkosi po kelias poras!), kvepalus, alijošių vonios druską, na, ir, žinoma, magnetuką. Daugiausia vežiausi įspūdžių ir geros nuotaikos, kurios kažkuriam laikui tikrai pakako.

Mūsų Cikar automobilis buvo ne toks ryškus, bet yra ir tokių. Rekomenduoju Tenerifėje negriebti didelių, – su mažute lengviau važinėsite kalnų serpantinais.

Antra diena prasidėjo ilgais atostogų pradžios pusryčiais su mums vieno nuostabaus žmogaus laive paliktu lauknešėliu – papaja ir kruasanais. Diena ir vieta buvo iš pasakos, tad neskubėjome: lėtumas poilsiui tinka.

Po ilgo ryto automobiliu keliavome į turgų – rekomenduoju aplankyti Mercado Nuestra Señora de Africa (Avenida San Sebastián, Santa Cruz de Tenerife; darbo laikas: šešt.-ketv: 6:00-14:00, penkt.: 6:00-14:00, 17:00-19.30). Sekmadienio rytais gatvelėse aplink turgų – sendaikčiams skirtas laikas, tad žmonių būna labai daug. Mes atvykome trečiadienį, automobilį palikome turgaus pastate esančioje mokamoje aikštelėje, tada pakilome eskalatoriumi į antrą aukštą ir atsidūrėme tarytum kitame mieste su centrine aikšte, pasipuošusia fontanu, laikrodžio bokštu ir prekeiviais aplink, įsikūrusiais po stogeliais nuo saulės. Viename kampe – didžiulis sambūris. Ten ir yra garsioji daržovių krautuvė. Imi nemažą medinę dėžę, pasidedi ją ant ilgo stalo parduotuvės centre ir vaikščiodamas aplink renkiesi daržoves, vaisius, tiesiog suguldytus įspūdingais kiekiais elementariuoju ūkiškuoju būdu. Toks malonus triukšmas viduje – turistų čia nesutikome, tik vietiniai. Jų veiksmus kopijuodamos pradėjome ir mes į savo dėžę krauti dideles kvapnias paprikas, citrinas, salotų gūžes, pomidorus, agurkus, petražoles ir kt. Prigriebėme ir 6 papajas desertui, – pats sezonas! Tada su visu turtu keliauji prie kasos, kur viską pasveria – už 6 sunkiai pakeliamus maišus sumokėjome vos 24 eur!

Šalia daržovių parduotuvės neseniai atsidarė naujas itališkų, naminių ledų kioskas – pagundai neatsispyrėme. Laikydamos rankose kaitrios saulės naikinamus skanėstus prisėdome kavinukėje turgaus miesto aikštėje ir užsisakėme „cortado” („Tres cortados, por favor!” – espresas su šlakeliu pieno, kiek didesniu šlakeliu nei itališkajame macchiato).

Toliau laukė supermarketas – susiraskite „Hiperdino”, nuo turgaus bus ape 800 metrų. Ten be duonos, kiaušinių, makaronų, būtinai pirkite sūrių (įvairesnių – ragaukite, jie čia nuostabūs, ypač su lietuvišku medumi) ir ieškokite žuvyčių „boquerones” acte. Pasakiškas skanėstas. Na, kas mėgsta, tikrai nepraeis ir pro kumpelių skyrių. Mes gi dar pasipildėme ir burbuliukų atsargas.

Šiandien dieną niekur nenorėjome daugiau važiuoti (prisivažinėjome:), tad likome pasivaikščioti po Santa Cruz, pilną tokios tipinės ispaniškos kolonijinės architektūros, žavingų, gėlėmis žydinčių parkelių, kavinukių, restoranėlių, kepyklėlių. Taip pat, žinoma, didelių prekybos centrų ir mažų parduotuvėlių pagrindinėje Santa Cruz gatvėje, vedančioje iki pat mūsų uostelio. Santa Cruz’o nebijočiau, – nors tai ir sostinė, bet ji nepasirodė triukšminga ar minių apgulta. Bent tuo metu, kai mes buvome. Negalėčiau pasakyti, kad kažką būtinai privalote pamatyti. Pirmiausia galite užsukti į netoli marinos esantį turizmo informacijos centrą – visuomet gausite idėjų. Šalia galėsite nusifotografuoti prie Santa Cruz raidžių kalnų fone. Būtinai nukeliaukite iki koncertų salės Auditorium de Tenerife – mes netgi susiplanavome vieną vakarą paskirti koncertui! Slampinėdamos Santa Cruz gatvelėmis ne kartą pamatysite ir garsųjį Tenerifės El Drago – drakono medį, tad tikrai nesusiviliokite važiuoti kažkur jo „lankyti” specialiai ir už pinigus. Visą grožį galima pamatyti ir čia, mieste, ir daugelyje kitų mažų Tenerifės miestelių ar tiesiog pakeliui. Drakono medis gerokai išplitęs Tenerifėje.

Laikas paplūdimiui – pačiame Santa Cruz jo nerasite, tad automobilis ar geros kojos čia praverstų: nuo uostelio iki gražaus, plataus, ilgo, didelio Playa de Las Teresitas – apie 12 min mašina. Bėgikams bus kokia valanda, gal kiek ilgiau, – bėgioja čia daug, įrengti  takai, miestietiškos sporto aikštelės. Norintiems judėti – visos sąlygos!

Paplūdimys Las Teresitas apsuptas kalvų, ant šlaito nedidukas miestelis su viena restoranėlių gatvele, pačiame paplūdimyje irgi netrūksta lengvo užkandžio vietelių. Yra gelbėtojų būdelė. Tik neužsisvajokite! Normalūs žmonės tie gelbėtojai. Vandenyno bangoms sulaikyti pastatytas molas, kuriantis gigantišką ir ramų paplūdimio „baseiną”. Vanduo skaidrus, gal ne toks šiltas, kaip įsivaizduotum, bet gaivinantis. Gera įsikurti po palme, gurkšnoti ledinį Mochito, stebėti senolius ispanus iki juosmens įsibridusius į vandenį ir valandų valandas audringai bendraujančius. Juos čia galima sutikti kasdien. Rudi, visokių dydžių, formų, bet atsipalaidavę ir linksmi. Graži senjorystė ne vienatvėje, su daug šilumos, vandens, skanaus maisto ir gražių vaizdų. Ir taip ištisus metus.

Pailsėjusios, išsimaudžiusios, spontaniškai susiplanavome – šiandien lankome artimus miestelius: Laguną ir Orotavą. Daug apie juos nežinome, bet lietuviai keliautojai rekomenduoja – kelias netolimas:

Šarmingas San Cristóbal de La Laguna – mažas miestelis, žavintis XVI a. pastelinių spalvų senamiesčio namukais, kurių sienomis lipa vijokliai, medinius balkonėlius puošia ornamentai ir žydinčių gėlių vazonai, o ant stogų iš lietvamzdžių dygsta ir stiprėja augaliukai. Gal net ir kokio drakono medžio jaunikliai. Čia vaikštinėjome be plano, užsukdamos į bažnyčias ar jaukius vidinius kiemelius, atrasdamos baltai mėlynomis glazūruotomis keramikinėmis plytelėmis azulėjo, būdingomis Portugalijos, Ispanijos architektūrai, išpuoštas sienas.

Taip vaikščiodami būtinai atsirenksite į Santo Domingo de Guzman bažnyčią, visai šalia užeikite į muziejų kartu su kavinuke viename iš vidinių kiemelių. Nuo šios bažnyčios leisdamiesi kiek žemyn pateksite prie kitos, ne mažiaus gražios, bet jau turinčios garbingesnį titulą, – San Christobal de Laguna Katedra. Greta pastebėsite mažą kepyklėlę, – mes ten gėrėme kavą, valgėmė tik ką iškeptus desertus ir džiaugiamės naujais moteriškais pirkiniais bei atostogine miestelio atmosfera. Žmonių nedaug, grožio pakankamai. Verta aplankyti Tenerifės Laguną.

Ne taip toli nuo Lagunos ant kalvų įsikūrusi La Orotava. Vieša automobilių aikštelė yra visai šalia prekybos centro „Dino”. Gerai, kad miestelius lankėmė tokiu eiliškumu, nes pastaroji – dailesnė, jaukesnė ir vertesnė keliautojų laiko. La Orotavos praleisti būnant Tenerifėje tiesiog negalima. Miestelis yra seniausias saloje ir įkurtas XVI amžiaus pradžioje. Čia kadaise, ir, tikėtina, šiais laikais gyvena labiau pasiturintys žmonės, netaupiai įkūrę vilas, net dvarus, sakyčiau. Gražiausia dalis yra išsidėsčiusi ant kalvos, o puošnių, spalvotų namų langai atsiveria į nuostabius vaizdus  – žemiau esančių bažnytėlių stogines ir varpus, jaukius nedidukų pastatų kiemelius ir, galiausiai, vandenyną. La Orotavoje sunku išjungti kameras. Kilkite iki Konstitucijos aikštės, o ten jau bus viskas aišku, – tiesiog grožėkitės.

Daugelis sutinka, kad La Orotava yra viena gražiausių vietų Tenerifėje, – planuodami savo maršrutą nepamirškite to. O mes su bičiulėmis galime tik pritarti.

Po malonaus pasivaikščiojimo, eidamos žemiau palikto automobilio link, ties gatvių sankryža radome restoranėlį „Candelas”, – maistas, aptarnavimas tiko, todėl drąsiai galima rekomenduoti. Tik grįžusi perskaičiau, kad La Orotavoje yra ir vienas Michelin žvaigždutėmis apdovanotas restoranas „Haydee”, – nesistebiu.

O vakarai mūsų tokie:

***

Norint išsimaudyti reiktų važiuoti į priešingą pusę iki La Orotavos slėnyje įsipatoginusio palūdimio – Playa Los Patos. Tai ir nudistų pamėgtas pliažas. Nelengvai pasiekiamas, bet, rašoma, kad vertas aplankyti. Mes nebuvome, – gal jūs Musei kada nors papasakosite.

Jau išvakarėse buvome nusprendusios, kad šiandien keliaujame į nesudėtingą žygį. Aišku, ispanai moka sukurti pavojaus jausmą, užmaukšlindami kiekvienam šalmus ir parodydami bauginančius įspėjamuosius ženklus. Nors, iš kitos pusės, kalnai nemėgsta juokaujančių ir nesisaugančių. Tad instrukciją išklausyti verta – gal padės išvengt kokio riedulio, kai tas sugalvos nukristi.

Atvykstam iki Pragaro tarpeklio (Barranco del Infierno), esančio netoli salos pietuose įsikūrusio Adeje miesto. Rašoma, kad per dieną čia leidžiama patekti ne daugiau nei 300 žygeivių, tad vietas/bilietus (11 eur suaugusiam) norimu laiku rezervavomės iš anksto. Puikiai parengtas takas kalnuose su nuolydžiais apie 200 m sudaro apie 6 km, tad nesunkiai įveikiamas visokio amžiaus žmonėms. Žygio finalas – krioklys, nedidukas, tiesiog atokioje vietoje. Buvo gražu ir nueiti verta. Ne tiek dėl krioklio, kiek dėl viso žygio. Ir mankšta, ir vėjai galvoje, ir vaizdai. Rašoma, kad tai vienas gražiausių žygių Tenerifėje, – kituose nebuvau, tad sunku prieštarauti. Nors kalnuose tai subjektyvu, – kuo galėtų būti blogesnis žygis Teidės parke, Maskoje ar Anagoje? Sunkesnis? Galbūt. Bet mažiau gražus?

Nepasakyčiau, kad man buvo labai lengva – tai vis tiek kalnai, karštas oras ir tvankuma. Sunkesnė pirma dalis, nes nėr kur nuo saulės pasislėpt. Po to peizažas pasikeičia – atsiranda daugiau drėgmės, daugiau žalumos ir daugiau šešėlio. Bet kokiu atveju, geriau keliauti anksti rytą ir vengti kaitros. Paskui mus žygiavo daug vyresni žmonės ir nesiskundė. Juk visada galima neskubėti ar ant akmens pasėdėti. Vaizdai pasakiški. Čia be paukščių sutikome ir lietuvių, – kur tik mūsų nėra:)

Kadangi žygį baigėme gana anksti, – visa diena priešakyje! Buvau skaičiusi, kad netoliese yra toks „hidden germ” – bičiulės manimi pasitiki, tad sukame El Puertito link. Važiavome vingiuotu lavoje išgremžtu keliu, vienoje pusėje prieš akis – spalvingi nauji viešbutukai, kitoje vis dar – šiukšlynai. Artėjant prie pakrantės vienas paskui kitą dygo būstai, suręsti iš to, kas rasta aplinkoje. Turtingesni nei Indijos, Europos varguomenės atstovai, kurie, panašu, tiesiog pasirinko tokius epitetus atitikti, ir gal juos labiau tiktų vadinti tiesiog hipiais-klajūnais, keliaujančiais su šiluma, – kur ji, ten ir jie. Nors yra požymių, kad čia jie įstrigę ilgesniam laikui, – bent jau pagal aplink namelius ant ratų aptvertas tvoras. Šie „laisvieji” kuriasi pasaką primenančiame užutekyje – sunkiai pasiekiamame, nuo pagrindinio kelio jo nepamatysi, bet atvykus vaizduotė leidžia pažinti čia tikrą rojų, jei tik ta keista bendruomenė nebūtų jo taip siaubingai sudarkiusi. Kontrastų kontrastas pasukus nuo pagrindinio kelio, – vos vienas kitas apgriuvęs statinys, apipaišytomis sienomis, neva, kažkoks bariukas su vaizdu į jūrą, į kurį užsukti visai nesinorėjo, ir grėsmingi smalsiuosius, tokius, kaip mes, turistus, vejantys užrašai. Keisčiausia, kad vienintelė automobilių aikštelė prie pat vandens buvo pilnutėlė…Ir tikrai ne senų automobilių. Na, bet mes niekur nelipome ir to paslėpto brangakmenio netyrinėjome. Tik galiu įsivaizduoti, kaip kokiam tūlam verslininkui norėtųsi įsigyti šią oazę ir įkurti viešbutuką 18+. Nors pakaktų tiesiog nugriauti griuvenas, išvalyti teritoriją ir leisti augti žalumai, lendančiai net ir iš lavos tarpelių, bėginėti kiškiams, jei Tenerifėje tokių yra, sklandyti paukščiams, o bangoms dunksėti į civilizacijos neliestus krantus, kuriant vis kitas jų formas. Gražūs čia galėtų būti saulėlydžiai. Bet čia tik vizijos. Realybėje La Pirtito – nemaloni vieta ir paslėptas brangakmenis tik čia įsikūrusiems valkatų gyvenimą pasirinkusiems ir vietos grožį sugadinusiems homo sapiens.

Teisybės dėlei, atvykau čia po šio video, bet įspūdis liko visiškai ne tokios muzikos natose.

P.S. grįžusi namo paskaičiau straipsnį, kad šioje vietoje planuojamos prabangios vilos.

Kaip supratote, čia neužsibome, – gal kitu metu, kitomis aplinkybėmis, ši vieta kitaip pasirodytų, bet šiandien ji priėmė mus grėsmingai. Nesinorėjo gadinti nuotaikos, tad movėme atgal, į labiau įprastos Tenerifės glėbį. Paslampinėjusios tykiame miestelyje Los Abrigos, be žmonių, tik su bangų mūšos į molą garsais, susiradome  keliuką iki paplūdimio La Tejita. Ilgas, platus ir vienišas smulkaus žvyriuko paplūdimys su milžinišku kalnu, savo nosį panardinusiu vandenyje. Be jo ši vieta pusės grožio netektų. Kol kas čia nedaug žmonių, bet, esu tikra, atvykus po kelerių metų, aplink viskas bus nusėta naujais pastatais, nes ir dabar dygsta naujutėlaičiai kvartalai, tiesiami keliai su dabar tokiais madingais „žeidais”, ir visiems gi norisi kuo arčiau vandens. Bet dabar apie tai negalvojame, – diena perkopė vidurdienį, tvoskia karštis, be guminių basučių kojos ant žvyro-smėlio nepadėsi, – pėda nepadėkos, o susvils, traukiame iš bagažinės skrybėlaites, šaltą nealkoholonį alutį (chi chi chi), baltą Tenerifės sūrį, alyvuoges, sultingas kriaušes ir kitas gėrybes, krauname į neseniai įsigytus pintus atostogų krepšius, ir traukiame prie vandenyno. Kuriamės arčiau vienintelio pavėsio, kurio nediduką plotelį dovanoja kažkoks buvęs karinis objektas, tiesiog mūro gabalas su nedideliais langiukais, – labiau besidomintys žinos, kas tai. Nuo jo jau pradėtas tiesti molas iki naujai įsikūrusių kvartalų, bet mes į tą pusę nežiūrim, – visos akys į gyvūno formos kalvą ir triukšmingą vandenyną. Toliau matome žmones, bet tik toliau. Jokių paplūdimio kavinių, nieko. Beveik tuščia, gražu ir labai karšta. Persirengiame vietoje, – kas mus galėtų matyti, tai tik jaunas tėvelis ispanas, žaidžiantis su sūnumi, atsivilkusiu prie vandens didžiulę plastikinę mašiną su kaušu smėliui semti, – geresnės vietos tokiems žaidimams nerasi. Jie abu rudi rudi ir jiems nė motais teptis kremais ar ieškoti pavėsio, – čia jų ir jų senelių namai. Su ta kaitria saule ir nesibaigiančiais vėjais, kurie mus, iš šiaurės, lengvai apgauna, – lyg ir nekepi, bet vakare esi raudonas kaip virtas vėžys. Mes ne paauglės, tad saugomės tepliodamos viena kitai kūnus, vidinę vėsumą suteikia šaltas alus, mėgaujamės nuostabiu Ispanijos maistu ir linksmais pokalbiais. Kažkuri keliauja ant molo išsirengusi nuoga ir bendrauja su nuogu dieduku. Nes norisi, nes ir jis toks pat. Linksmas. Atviras. Vietinis. Kita bando skaityti. Trečia neišlenda iš vandens. Dar viena visaip maskuojasi po didelėmis skaromis ir žvelgia į gražų paplūdimį: bėgant laikui bei saulei keičiant pozicijas danguje, vandenyne nugulusi kalva glostoma vis kitokiais atspalviais. Dailininkui, tapančiam iš natūros, būtų iššūkis. Neįsivaizduoju, kiek laiko praėjo mėgaujantis atostogų dovanomis. Na, ir nereikia.

Kylam gal todėl, kad norisi kavos, – važiuojame į Candeleria, dailų miestuką apie 17 km nuo Santa Cruz. Jį lengva atpažinti iš didelės aikštės (Plaza De La Patrona De Canarias) palei vandenyną, įspūdingo dydžio baltos bažnyčios su dangų remiančiu 45 m bokštu (Nuestra Senora de La Candelaria Basilica), San Blas koplytėlės urve (the Cave of Achbinico), promenados su 10 milžiniškų skulptūrų (kaip suprantu, anksčiau Tenerifę valdę valdovai – apžiūrinėjame, renkamės sau patraukliausią, nerandam tokio, beje:). Automobilį palikome aikštelėje ant kalvos, tad iki bazilikos leidomės plačiais baltais laiptais. Balta spalva nuostabiai dera su vandenyno mėlyna. Vienoje iš aplink aikštę esančių kavinukių išgėrėme savo dienos cortado, natūralių apelsinų sulčių, o vaikštinėdamos nediduko senamiesčio gatvelėmis laižėmė ledus vafliniame indelyje. Neskubant, ramiai, vis patikrinant mažų parduotuvėlių turinį. Taip moteriškai, vienžo.

Vakarieniavome namie, laive gražių vaizdų fone…

Juokingai skamba, žinoma, – poilsio diena per atostogas! Bet keliaujantys tikrai supranta. Tingus, ilgas rytas. Apsipirkimas prekybos centre „Dino”, bilietai vakarui į koncertą Tenerifės teatre, paplūdimys Las Teresitas, įspūdingi pietūs (matyt, kartu su vakariene) viename iš vietinių restoranėlių ir pabaigai, – koncertas. Kaip ir viską surašiau.

Po lėtų pusryčių, sulaukėme, kol teatre atsidarys bilietų kasos. Rinktis nebuvo iš ko, tad pirkome nesirinkdamos. Bilietų kaina apie 20 eur, – vakare laukė Tenerifės simfoninio orkestro koncertas, gaila tik, kad buvo pasirinkti garsių praeityje rusų kompozitorių kūriniai, o pianistas – jaunas rusas, matyt, seniai dingęs iš savo šalies. Mane tas „meniu” erzino. Kodėl toks orkestro pasirinkimas šiuo metu, – nedavė ramybės klausimas. Santa Cruz’e pilna Ukrainos vėliavų, bent jau vizualiai palaikymas Ukrainai matomas, tad kokias čia programas renkasi orkestras…

Bilietai rankose, tad – paplūdimys. Raminu save, kad už 20 eur apžiūrėsiu operos pastatą ir už kelis papildomus eurus išgersiu vakarinio šampano. O dabar – visa diena saulės (laimei, kartais su nuo kalvos nukritusiais debesiukais be lietaus), miego, ramybės, pasivaikščiojimų, žmonių stebėjimo. Maždaug taip:

Visai šalia Las Teresitas paplūdimio yra dviejų gatvelių miestukas, – kavinukę pietums susiradome pagal didžiulį vietinių keliamą triukšmą vienoje jų. Mums sunkiai buvo rastas staliukas viduje, kažkur kampe prie virtuvės. Džiaugiamės juo, nes norėjosi valgyti ten, kur renkasi, atrodytų, visa miestelio bendruomenė. Linksmi, apgulę mažyčius staliukus: žavingos, įdegusios moterys su vasarinėmis suknelėmis ir masyviais juodais akiniais nuo saulės, jaunos šeimos su ant galvų lipančiais mažyliais, atsipalaidavusios sportiškos porelės, prie medžio palikusios dviračius, įdegę senučiukai, tik ką atsiplėšę nuo prie vandenyno paliktų paplūdimio kėdžių, vidutinio amžiaus žmonių kompanijos, kažką švenčiančių sekmadienio popietę, na, ir mes – keturios laimingos atostogautojos, užsispyrusios patekti ne kur kitur, o tik čia. Mums pavyksta. Gauname meniu nuo apvalainos, bet spitriai besisukančios pusamžės padavėjos. Ji laksto kaip vėjas – tarp stalų su iš senelės spintelės pasiskolintomis lėkštėmis, iš kurių tiesiogine prasme virsta bet kaip sudėtas, bet tik ką pagamintas, tad šviežias maistas. Šen bei ten nukrenta iš nešamos lėkštės koks troškinto kopūsto ar virtos morkos gabalas, iš virtuvės skrieja šūksniai, – ispanai ir tyla nesuderinama! Atrodo, sprogs galva nuo garsų, nosis – nuo kvapų. Bet taip viskas tikra! Pasiduodame nuotaikai, – užsisakome ledinio alaus, su per stiklą bėgančia putele, – gauname jį akimirksniu. Kaip akimirksniu nuo padavėjos padėklo atskrieja popierinės staltiesėlės, – jas bus galima lengvai su visais trupiniais išmesti, gauname krūvelę prieskonių, aliejuko, minkštos duonos. Viena mūsų moka ispaniškai, tad kitos nesukame galvos dėl pietų užsakymo, – gal tik išreiškiame pageidavimus: salotos, jūros gėrybės, skrudinti užkandukai, – sveika-nesveika pagaliau nerūpi. Juk atostogos. Puota prasideda! Pagal maisto kiekį gal būtume ir kokį būrį alkanųjų pamaitinusios. Valgome kaip vietiniai, – daug, gardžiai, triukšmingai. Išduodu tos vietos pavadinimą – restaurante (o kaip kitaip!) „El Peton”. Gali būti, kad čia suvalgysite pirmą ir gardžiausią savo gyvenime – chocos. Mes rinkomės aštuonkojus, – choco ragavome kitur, nes čia jų nebuvo likę. Skanaus!

Vakaras. Bandome surasti atostogų lagamine geriausiai į teatrą tinkančius rūbus, – faktas, kad tarp išsipuošusių ispanių išsiskiriame baltais sportiniais bateliais ir paplūdimio sukneles maskuojančiomis skaromis. Vilniuje rinktumės kiek kitokį spintos turinį. Bet jaučiamės puikiai. Saulei leidžiantis teatro rūmai atrodo labai šventiškai. Ir jie mūsų laukia su aplink visą pastato perimetrą pakeltomis durimis, tad visi besirenkantys svečiai, lėtai vaikštinėjantys milžiniškame fojė su šampano taurėmis rankomis gali ir jausti, ir matyti gaiva dvelkiantį vandenyno alsavimą.

Į salę įleidžiama tik su kaukėmis, – kokie niekai tokiame karštyje! Interjeras įspūdingas, kaip ir besirenkantys žmonės. Kartais nuostabus dalykas yra pasielgti taip spontaniškai. Nebijant, kad nėra lagamine vakarui tinkamos puošnios suknios ar aukštakulnių.

Muzika, atlikimas – viskas buvo profesionalu ir gražu. Bet nedžiugino. Ir rankos nekilo ploti. Nors visa salė ošė ir džiūgavo.

Šiandien vėl likome Santa Cruz: po ilgų pusryčių kelias dienos valandas praleidome mokamoje baseinų zonoje šalia Operos teatro ir uosto. Iki ten nuo mūsų namų-laivo vos 10 minučių: ateini, susimoki kelis eurus, gauni paminkštinimą ant gulto su skėčiu ir visą dieną leidi a la Turkijos kurorte. Nesakau, kad man patinka tokie dalykai, bet tiems, kas mėgsta degintis, maudytis dirbtiniuose baseinuose išdažytais žydrai-baltomis spalvomis,  paplaukioti aplink dirbtines saleles su palmėmis, ilsėtis garsiai skambant muzikai ir dūkstant vaikams, gerti kokteilius atvirose stoginėse-kavinėse, turėtų patikti. Į šią baseinų zoną renkasi Santa Cruz miestiečiai, kuriems patogiau atvykti čia, nei keliauti autobusu ar automobiliu iki artimiausių paplūdimių.

Vieta ši vadinasi Parque Maritimo Cesar Manrique (Avenida de La Constitucion 5, 38005 Santa Cruz de Tenerife, Tenerife, Spain). Aplinką čia kūrė Lanzerotės menininkas César Manrique, o jo idėjas praktiškai įgyvendino inžinieriai Jose Luis Olcina ir Juan Alfredo Amigo. Jei Santa Cruz būsite su vaikais, užsukite čia – vaikams bus daug džiaugsmo, o jūs turėsite laiko sau. Vieta padaryta stengiantis, tik ji kažkokia sintetinė ir plastikinė, dirbtinais statiniais užstojanti patį didžiausiq grožį – vandenyną.

Vakarop rinkomės Tenerifės meno galerijos aplankymą, – net jei nesate didelis tokių vietų lankytojas, pabandykite. Kartais tokie netikėtumai puikiai papildo dienos įspūdžių mozaiką. Po tingaus laiko prie baseinų menas labai tiko ir praturtino dieną. Dėkinga bičiulei mums parinkusiai šiuolaikinio meno centrą TEA Tenerife Espacio de las Artes, kuris įsikūręs įspūdingame betono ir stiklo architektūros pastate Santa Cruz širdyje. Lankymas nemokamas, kas irgi maloniai nustebino. Nesu didelė specialistė, bet vaikštant su drauge, kuri domisi labiau ir net piešia, meno kūrinius imi geriau suprasti, o pasivaikščiojimas salėse tampa lėtesniu ir įdomesniu. Atsišaldo kūnas, pailsi akys ir mėgaujasi dešinysis pusrutulis.

Išlindome iš meno galerijos, dar pasižiūrėjome gyvą performancą lauke ir sukome laivo link. Mieste ošė kažkokia kostiumuotųjų šventė, oras buvo pasakiškas, – norėjosi slampinėti ir slampinėti. Pasukusios iš pagrindinės Santa Cruz gatvės atradome dar vieną miesto pusę. Išklyskite ir jūs!

Ilgai nevakarojome, – ryt lauke ypatinga diena: Teidė. Man tai nebuvo pirmas kartas, bet vis tiek, – pati kelionė parko link, buvimas šalia šio ugnikalnio, – tai galima kartoti ir kartoti!

Teidės parko (Unesco saugomas gamtos paminklas, 3718 m) lankymui pasirinkome sekmadienį, – žinojome, kad gali būt nemažai žmonių, todėl išvykome ankstų rytą. Nemiegoti ilgai – geriausias sprendimas lankant tokias įžymybes! Rytas buvo šiltas, bet kylant į kalnus, oras vėso ir tose apžvalgos aikštelėse, kur mes vis sustodavome, tekdavo trauktis šiltus bliuzonus. Kaip čia įmanoma nefotografuoti, kaip įmanoma iki Teidės nuvažiuoti greitai, – tokio recepto nežinau. Pasigrožėkite:

Kadangi Teidės papėdėje prie bilietų kasų buvome gana anksti, mašiną pavyko palikti beveik prie pat funikulieriaus, – saulė kilo, oras šilo, prie ugnikalnio mašinos, autobusai važiavo nepaliaujamai ir parkuotis jau tekdavo gana žemai ir toli. Anksti kilęs – nesuklysi.

Iš mūsų dvi turėjo iš anksto nupirktus bilietus kiek vėlesniam laikui, bet, kadangi žmonių daug nebuvo, merginos galėjo kilti iškart, nelaukiant ant bilieto pažymėtos valandos. Į Teidę keliama, kai kas kopia patys – nuo pačios papėdės arba nuo tam tikros vietos viršuje. Rinkitės jums tinkamą būdą, bet būtinai ten nuvykite būdami Tenerifėje.

Šįkart dviese apačioje – grožėjomės kaip tik birželio mėnesį žydinčiu Tenerifės augalu, paplitusiu būtent prie Teidės: Echium wildpretii. Ji gali užaugti iki trijų metrų ir žydi nepaprastai gražiais mažais žiedeliais. Toks ypatingai fotogeniškas augalas:

Teidės lankymui galite skirti ir visą dieną, bet, jei esate čia ne pirmą kartą arba skubate, viską galite ramiai spėti ir per kelias valandas. Nusileidus žemyn mūsų bičiulėms po šiek tiek daugiau nei pusantros valandos, sėdome į mašiną ir važiavome į dar vieną vietą, kurios negalima praleisti, – visai šalia Teidės yra Roques de Garcia. Teidės parke jums verta tiesiog važiuoti, stoti apžvalgos aikštelėse (net 26 siūlomi gražių vaizdų taškai!), pavaikštinėti lavos paklotu, pasigrožėti vaizdais. Kaip bekeliautumėte, kiek laiko benuspręstumėte skirti, įspūdžių bus tiek, kad net ir po daugelio metų Tenerifę siesite su Teide.

Iš Teidės parko keliu TF38 sukome Maskos (Masca) link, – jei ir gerti kavą, tai tik ten. Vienoje vaizdingiausių Tenerifės vietų, iškilusioje 750 metrų kalnuose, pamėgtų ekstremalių ir bebaimių kalnų žygeivių.

Maska – mažytis, kalnuose pasislėpęs ir sunkiai vingiuotais serpantinais pasiekiamas kaimelis. Kai keliausiu kitąkart, čia atvažiuosiu ir vėl. Net pabandysiu rasti nakvynės vietą. Jauki, atoki vieta, – tyli, paslaptinga, magiška. Visi žodžiai čia tinka. Ir nepalieka vienas klausimas, – na, kaip? Kaip čia galima kurtis ir gyventi? Taip toli nuo civilizacijos, – tie keli kilometrai iki artimiausio kaimelio tokie nepaprasti, taip sudėtingai suvingiuoti, tokie lėti, tokie siauri ir tokie nuolat verčiantys aikčioti. Ir, kai jau pasieki Maską, niekas nepasikeičia – vis bandai surasti siaurą, į kalnus pasirėmusią vietelę automobiliui palikti. Kai reiks apsisukti, tada ir galvosime, kaip tai padaryti. Saugiai palikę savo mažą mašinytę, sukome kelių trobelių, virtusių restoranais ir turistų centriukais su suvenyrų parduotuvėlėmis, ir mažytės bažnytėlės link. Vaizdai gniaužia kvapą. Ten išgertą kavos puodelį atsiminsiu labai ilgai. Ne dėl kavos skonio, žinoma.

Iš Maskos atgal sukame iki Šiaurinėje Tenerifės pakrantėje išdygusio Garachico miestuko. 1706 metais įvykusio ugnikalnio išsiveržimo metu jis buvo sunaikintas, tačiau sustingus lavai vėl atstatytas. Nors miestas pastatytas tiesiog ant vandenyno kranto, paplūdimių čia nėra. Bet gamta ir žmogus sukūrė natūralius baseinus, kuriuose žmonėms smagu maudytis. Baltame Garachico malonu tiesiog pasivaikščioti ir pasigrožėti architektūriniais paminklais, puošniomis vilomis, bažnyčiomis ir vienuolynais. Turistų dėmesio sulaukia ir Šv. Mykolo pilis (Castillo de San Miguel), laikoma viena gražiausių Kanarų salyne. Mes tiesiog maloniai leidome laiką prie vandens ir slampinėdamos miestelyje – jei klaustumėt, ar verta čia važiuoti, atsakyčiau, tikrai taip:

Netoliese yra garsusis Tenerifės urvas – Cueva del Viento („Vėjo urvas“), vienas didžiausių lavos tunelių pasaulyje. Čia galima pamatyti jau išnykusių stuburinių gyvūnų fosilijas. Kiti keliautojai rašo, kad tai viena įdomiausių vietų Tenerifėje, kurioje mes pačios šįkart neapsilankėme – ir dėl laiko stokos, ir dėl nuovargio. Cueva del Viento savo pavadinimą gavo natūraliai: vulkaniniame akmens labirinte, susidarusio urve, puiki vieta siausti oro srovėms.  Maža dalis viso milžiniško urvo yra atverta turistams, – ten lankantis reikia šiltesnio rūbo ir patogesnės avalynės. Jei nuvyksite, pasidalinkite įspūdžiais.

Po įspūdingos vakarykštės dienos, šiandien liekame Santa Cruz ir paplūdimyje. Aišku, ramiai mums nesigauna, – rytą turėjome nemažai streso. Daug nepasakosiu, bet teko išsikviesti narus, stebėti jų profesionalų darbą ir…raminti draugę, netekusią telefono. Aišku, visam uosteliui užtaisėm prabangią atrakciją ir trumpam tapome vietinėmis įžymybėmis.

Po rytinio pasismaginimo norėjosi tik ramių pusryčių ir tokios pat ramios dienos, ką puikiai ir įgyvendinome.

Rekomenduosiu puikų restoraną Santa Cruz’e: La Hierbita (Calle Clavel 19, 38003 Santa Cruz de Tenerife, Tenerife Spain). Atsargiai užsisakykite – maisto porcijos didžiulės. Šią vietą lengva rasti ir čia labai skanu.

Tips’as: gerai žinomų kompanijų (Nike, Asics ir kt.) sportinių batų labai patraukliomis kainomis pirkome parduotuvėlese, kurios juos sudėdavo į maišelius su šia internetine parduotuve. Ieškokite, verta!

Vėl ilgai nesivartėme lovose – kilome anksti, nes dienos plane buvo persiristi kalnų serpantintais per Anagos kalnus: ne žygiuoti, o tiesiog pažiūrėti kiek kitokį, tiksliau, visai kitokį, Tenerifės gamtos veidą.

Pasižymime Google žemėlapyje Anagos turizmo infomacijos centrą ir lekiam, – kylam į kalnus. Peizažas kardinaliai kitoks, nei matėme Teidės nacionaliniame parke. Kalnų masyvas atokesnis, pasislėpęs vešlioje žalumoje, – gal dėl to išvengęs galybės turistų, kurių gausa visada pakeičia vietos aurą. Anagos kalnai buvo ne tik Tenerifės gimimo, bet ir įvairiausių istorinių pokyčių saloje liudininkais. 2015 metais Unesco ėmėsi šios vaizdingos vietos globos. Nors mes tik vos vos praskleidėme šydą, slepiantį Anagos kalnus, bet ir tai, ką pamatėme, leido suprasti, – akies krašteliu išvydome gamtos stebuklą. Augalų raizgalynes, šimtmečius vietinių gyventojų mintus takus, senųjų ūkių terasas kalnų šlaituose. Būdama ten, kartais pagaudavau save galvojant, kad esu filmo aikštelėje – gal Alisos, gal Žiedų valdovo istorijose.

Anaga yra pamėgta žygeivių, – internete nesunkiai rasite daugybę rekomenduojamų takų. Vos vos pasivaikščiojusios Anagoje, sustojusios apžvalgos aikštelėse, leidomės iki Tegueste miestelio – tuščias, mažytis, bet su gražia miesto aikšte. Mums čia labai patiko.

Toliau nuvykome iki vandenyno – Bajamer miestelio ant vandenyno kranto. Bajamare pasiruoškite išbandyti natūralius vandens baseinus, – juose bus ramu ir gera, nors visai šalia į molą daužysis įspūdingo dydžio bangos. Bajamere rasite ir kur pavalgyti, – kai mes lankėmės, turistų antplūdžio nebuvo, bet kiti keliautojai rašo, kad Bajamarą keliautojai mėgsta.

Toliau – Punta del Hidalgo, banglentininkų rojus. Ten radome ilgą promenadą ir kavinukę šalia vandenyno, kur ledinis alus tvankią dieną ir ispaniški užkandukai – pimentos de padron (su jūros druska pačirškinti mažiukai žalieji pipiriukai), chopitos (pagrilintos mini sepijos, jei teisingai suprantu, kad tai būtent tos miniatiūrinės žuvytės). Gal ir dar kažkas buvo, – skanu Tenerifėje. Pažiūrėkite čia, ką dar ten galite valgyti be gausybės vaisių, daržovių, jūros gėrio.

Kupinos įspūdžių, gero maisto sukame Santa Cruz link. Taip, taip, – laikas krautis lagaminus ir bandyti sutalpinti gausias lauktuves. Kai kam iš mūsų teks keliauti su keliomis striukėmis, skrybėlėmis ir ne viena pora batų ant kojų. Na, patirties turime, – suksimės.

Nors šiandien skrendame namo, bet tie namai šiek tiek nutolsta, – pagal pirminį planą, turėjome bilietus tokia tvarka, kad iš Barselonos dar tą pačią dieną pasiekiame Vilnių. Taip neįvyko. Wizzair dėka turėjome likti nakvynei Barselonoje, – su šia kompanija jau esame buvusios šiame mieste, Musės įspūdžių aprašymą galite rasti čia.

Per booking.com pagal mūsų suvestas paeiškas, viešbučių pasiūla nebuvo gausi. Vis tik Barselonoje vasara. Tad apsistojame gana naujame ir itin šiuolaikiškame motelyje pačiame Barselonos centre „TOC Hostel Barcelona” (vienam – 58 eur/naktis; Calle Gran Vía de les Corts Catalanes 580, Eixample, 08011 Barselona). Tokiame šiuolaikiškame, kad keturios pusamžės damutės sugeba papiktinti registratūros jaunimėlį. Nes…tiesiog kelia klausimus. Ne avys juk keliauja. Pasirodo, reikia palikti savo pirštų atspaudus, kad įeiti į kambarius. Nei prieš mus eilėje buvvusiems, nei po mūsų jokių klausimų nekilo, – žmonės lengvai dalinosi savo tapatybe, išvagota piršto pagalvėlėje. Mes gi, moteriškės su patirtimi ir atsargios, pakeliame antakius…Kokia čia dabar nesąmonė, – nei viena nesutinka būti skanuojama. Nepatenkintai registratorei tenka traukti magnetines korteles ir priversti jas veikti. Nebuvo labai laiminga, bet, laimei, klientas vis dar teisus. Bent jau kai kuriose vietose. Gauname korteles ir lendame į savo keturių lovų kambarį, – tvarkingą, šviesų, tik…vienintelis kambario langas/balkonėlis veriasi į gatvę. Tik atvykus tai atrodo labai „cool”, bet tik iki tol, kol nereikia bandyti…užmigti. Šiandien žinome daugiau – Barselona nėra sutverta miegantiems.

Šiek tiek pailsėjusios po skrydžio, išsiveržiame į plius 30 karščiu alsuojančias Barselonos gatves. Gal dėl to, kad jau norėjosi namo, gal dėl to, kad tvoskė kaitra, gal dėl to, kad buvo galybė turistų, – šįkart Barselona man nekėlė jokio džiaugsmo. Nedžiugino Gaudi, nestebino Rambla ar prabanga tviskančiais laivais pasipuošęs uostas. Kas žingsnį kažkas mynė ant kojų, kažkas vis stumtelėdavo, – be piktų kėslų, tiesiog Barselonoje šią birželio dieną buvo ankštoka. Jau ilgą laiką gyvenu Lietuvos miške, – ramybėje, švaroje ir grožyje. Ir staiga – karštyje besilydanti Barselona. Žavinga savo architektūra, bet atsumianti savo miniomis, triukšmu, purvu, benamiais, kvapų maišalyne ir nuolatiniu jausmu, kad reikia kažkur bėgti, nes kažkas nutiks, jei nebėgsi.

Buvo metas (gal dar net prieš karantiną), kai miestai manęs nebaugino, – galėjau skristi savaitgaliui. Tiko ir patiko. Bet kažkas pasikeite. Gal metai, gal ph, gal dėl naujų sportinukų nutrinti kulnai, gal sukritusios aplinkybės, bet šįkart aš norėjau tik vieno, – rasti vietelę pasislėpti, sulaukti rytdienos ir grįžti į savo mišką. Siurprizas! Laukė ilga diena šiame dūzgiančiame mieste – su 30000 žingsnių (Barselonoje mažiau nebūna), nerimstančiu triukšmu ir pavargusia galva. Šįkart man reikėjo daugiau burbuliukų, o jų tiek nebuvo.

Jau antrąkart Barselonoje vakarieniavome tame pačiame „Colom” restorane Bari Gotik restorane (Escudellers, 33, 08002 Barcelona) – žingsniuojate Rambla Barselonos paplūdimio link ir tiesiog vienoje vietoje išsukate į mažą gatvelę. Paelija čia nuostabių nuostabiausia, – rašau ir labai norisi vėl ir vėl.

Barselonai pasisekė, kad ji turi paplūdimius, – būtent čia galima bent šiek tiek atsikvėpti. Tądien ir čia žmonių buvo labai daug, saulė leidosi, barai springo, bet vis tiek – vanduo turi magijos. Čia vaikščioti tiesiog gera.

Iki gilios popietės turėjome laiko Barselonoje, nes skrydis buvo vakarinis, – apie 18:00.  Slampinėjome po Ramblą, susiradome netipišką vietą pietums – skanavome falafelius, daržoves. Toks nesunkus vegetariškas maistas prieš skrydį mums visai tiko.

Nesu mėgėja tokių dienų kelionėse – toks nei pirmyn, nei atgal. Ilgame laukime. Prisitaikyti galima, bet maloniau arba atostogauti, arba grįžti namo, o ne leisti laiką kažkur per viduriuką.

Tenerifė – puikus ir, beje, saugus variantas atostogoms. Turtinga įspūdžiais ir apdovanota palankiausiu vasarišku oru ištisus metus. Čia nėra aprašyti parkai, galimybės pasiekti kitas salas. Mes nežygiavome kalnuose, bet žygeiviams Tenerifė yra tikra dovana. Esu tikra, kad į Kanarų salas dar grįšiu. Norėčiau patyrinėti kitas – Fuertaventūrą ar La Gomerą. Keliaukite, nes kaip sako mano žiūrimas Ukrainos kelionių tinklaraštininkas Antonas Ptuškinas, – tai VERTA!