Pasirinkite kelionės atributus:
 

Pasirinkite šalį:

Svajonių svajonė išsipildė: Norvegija vietinių akimis

Vilnius - Kauno oro uostas - Bergen - Aksdal - Vikedal - Haugesund - RØLDAL - Stavanger - Kauno oro uostas - Vilnius

Tik praleidusi tas 9 dienas Norvegijoje, supratau, ką reiškia keliautojų užuomina apie šį kraštą: „Tai šalis, kuriai patinka adrenalinas“. Ji išties tokia! Jei vasarą dar sugeba suvaldyti savo laukines emocijas, apsiribodama ilgomis netemstančiomis naktimis, netikėtais liūčių pliūpsniais ar nenuspėjama orų kaita, tai žiemą kaip reikiant įsismagina, užliedama ledu kelius, sustingdydama krioklius, nuklodama kalnus masyviomis sniego pagalvėmis, trikdydama keltų eismą banguotuose fiordų vandenyse, sukeldama pastatus griaunančias audras, pradangindama elektrą ir laužydama medžius…Dar daug visko galėčiau parašyti, apie ką pasakoja gamtoje ir su gamta gyvenantys norvegai, išmokę ekstremaliomis sąlygomis nepanikuoti ir rekordiškai greitai susigrąžinti įprastą tvarką. Nepaisant visų šių gamtos pasismaginimų, šalis nepakartojamai graži ir apdovanota. Kalnų šlaituose veši vandens ir saulės numylėtos ganyklos, nuo viršūnių dunda masyvūs vandens nestokojantys kriokliai, o kalnų upės šniokščia nesuvokiama galia! Man Norvegija pasirodė kaip Pasaulio Mama, – tokia gausi gėrybių ir sodrios gamtos, tokia apdovanota ir dosni savo žmonėms. Ar plaukiant keltu, ar palei vakarinius krantus važiuojant autobusu, visąlaik lydėjo viena ir ta pati mintis, – Dievų numylėta žemė. Tiek grožio vienai šaliai! Bet, esu tikra, ne veltui, –   ši Žemė atiteko jos vertiems. Kiek kartų pagavau save galvojant, kaip gražiai ir su kokia pagarba norvegai gyvena gamtoje. Miestuose – mažaaukštė statyba kalnų šlaituose, kaimuose, – darniai į peizažą įsiliejantys nameliukai, fermos, ganyklos. Tarp kaimelių fiordais nardantys nedideli, bet greiti keltai. Populiauriausias žmonių užsiėmimas, – žygiai. Po vieną, šeimomis, bendruomenėmis. Kokybiški rūbai parduotuvėse: storapadžiai kalnų batai, lietaus nepraleidžiančios striukės, spalvingi šilti bliuzonai, vilnoniai šalikai, kepurės ir pan. Juk nėra blogo oro, yra tik negebėjimas tinkamai apsirengti. Nežinau, ką sako statistika, bet, nepaisant to, kad Norvegijoje dažnai lyja ir pučia vėjai, aš čia mačiau besišypsančius, draugiškus žmones. Gal jiems pakanka tų kelių savaičių per atostogas šiltuose Europos kurortuose, – šito nežinau. Neįžvelgiau liūdesio jų akyse, – labiau atkreipiau dėmesį į tai, kad jie linkę bendrauti: pakalbinti vieni kitus gatvėse, automobilių aikštelėse, parduotuvėse. Gal kitaip ir neįmanoma šalyje, kur vis dar gali pasitaikyti išgyvenimo situacijos. Apie tai man primindavo ir degalinėse esantys ekranai, transliuojantys išimtinai orų prognozę, – kalnuose ji pasidaro itin aktuali, o ne tiesiog patikima tema pokalbiui palaikyti.

Norvegijoje gyvena 5,2 mln gyventojų. Dar XIX a. keliautoja Lilian Leland apie Norvegiją sakė: „Viskas yra žuvies skonio. Tu geri ir valgai žuvį, tu uostai žuvį ir kvėpuoji žuvimi“. Aš ir važiavau pažiūrėti vietų, kur tos žuvies daug. Važiavau ramiai pabūti gamtos prieglobstyje ir susitikti su bičiuliais. Važiavau susipažinti su šalimi, kuriai, kaip jau rašiau, nesvetimas adrenalinas. Kokia dar ji? Kažkiek pamačiau dabar, kažkiek pamatysiu kitą kartą, bet tikrai žinau, kad čia dar sugrįšiu. Retai kada taip rašau, bet Norvegija bus išimtis. Noriu pakeliauti su tais storapadžiais turistiniais batais, sudalyvauti avių sugrąžinimo iš kalnų į fermas dienose ir, žinoma, pažvejoti. Juolab, kad šiltą, tikros vilnos ir norvegiškų raštų ausinukę jau parsivežiau…O ir rudą vietinį karamelės skonio sūrį jau išmokau valgyti. Taip, kaip daro tikri norvegai. Vakarais, prieš miegą plonomis juostelėmis…

Pirma diena. Vilnius - Kauno oro uostas - Bergenas

03/06/2019

Pagaliau ilgai lauktos trumpos atostogos! Jos dvigubai smagesnės, nes aplankysiu Norvegijoje ilgą laiką gyvenančią bičiulę.

15:05 su „Wizzair“ iš Kauno kylam į Bergeną (beje, į Kauną puikiai pristato Ollex)  ir, o stebukle, 16:20 jau leidžiamės Bergene. Maloniai nuteikė miestiečių humoras: ant kalno šlaito pasitiko užraštas „Bergen?“. Vien iš to supratau, kad man čia patiks.

Kambarį visai netoli centro buvau užsisakiusi tradiciškai per booking.com, – pasirodė itin pigu pagal norvegiškas kainas, nes vieta nauja ir kol kas neturinti nei vieno atsiliepimo. Po rezervacijos gavau laišką iš savininkų, kurie pagelbėjo su informacija, kaip atsidurti pas juos nuo Bergeno oro uosto. Kiek girdėjau, taksi kaina bus didesnė, nei visi lėktuvo bilietai, tad verta pasinaudoti viešuoju transportu. Mano nakvynės vieta Bergene: „Fløenbakken Gjestehus“ (1 Fløenbakken, Bergenhus, Bergen, tel. +4799129167). Čia praleisiu 2 naktis: birželio 3-5 d. (2 naktys ir 113 eur – tikrai neįtikėtina kaina Bergene). Po rezervacijos gavau iš šeimininkės Kirsten tokį laišką:

„Welcome, Lina!

We are glad you chose Fløenbakken Gjestehus for your stay and hope you will have a pleasant stay in Bergen. Check-in happens whenever after 15:00. The key will be in the keybox (the code xxxx) outside of your door. Your entrance is on the side of the house facing the garden. Check-out is 11:00 at the latest. Please leave the key in the keybox when you leave, and don’t hesitate to ask if you have any questions!

You can take the lightrail (Bybanen) or Flybussen to Bergen Bystasjon. From there you can either walk along the water or you can take a bus (I would recommend just walking, itʼs shorter). Please let me know if you have any other questions!“

Kaip iš Bergeno oro uosto nusigauti iki miesto centro, labai aiškiai išdėstyta čia. Pigiausias būdas yra susirasti miesto traukinius Bybanen, kurie yra oro uosto terminale, nusipirkti bilietą už maždaug 4 eur ir važiuoti iki pat centro apie 45 min.

Mano pasirinkimas buvo kitas – oro uosto autobusai Flybussen: važiuoja 30 min, kainuoja 11 eur. Bilietus įsigijau internetu. Autobusas sustoja keliose vietose Bryggen, Bergen rajonuose, o rasti lengva,- tik išėjus iš oro uosto pastato. Mano stotelė buvo pirmoji, – Bergeno autobuso stotis. Toks vaizdas tos stotelės, – vos nepražiopsojau:

Tik išėjus iš oro uosto, prie šio daikto (foto žemiau) verta laukti autobuso į centrą: visada dar galite pakalbinti žmogų, kurio nuotraukoje nėra, bet jis viską kontroliuoja:

Dar prieš atvykdama Google žemėlapiuose buvau gerai išstudijavusi gatveles, takelius, kaip pasiekti savo naujus namus, tad ilgai neužtrukai (kadangi Google rinkausi 3d vaizdą, tai, atrodė, kad viską jau čia buvau mačiusi, – visada geriau pasiruošti iš anksto, ypač keliaujant vienam, – mažiau streso). Po 15-20 min jau beldžiausi į naujų namų duris bei bendravau su norvegu Aleksandru, Bergeno universitete studijuojančiu rusų kalbą. Buvo laimingas, sutikęs žmogų, su kuriuo gali pabendrauti rusiškai. Tad pakalbėjome apie gyvenimą Norvegijoje, apie studijas, apie Bergeną…Su apgyvendinimu viskas sklandu nebuvo, bet greit išsprendėme. Aleksandras minėjo, kad nutrauks šią nuomos veiklą, nes per sunku ir per daug laiko reikalauja, – tad nesu tikra, ar kitąkart booking.com rasite šią vietą. Tiesa, ji labai ekonominė ir gana keista, – nesu tikra, ar visiems patiktų, todėl labai drąsiai negaliu rekomenduoti. Booking.com palikau savo atvirą nuomonę. Man viskas buvo gerai, bet, laimei, ten neužtrukau:)

Mano kambariukas pusrūsyje su langeliu į geltoną gėlytę ir kiemo tvorą, bei mano baltas nameliukas:

Trumpai apie taksi Bergene. Taksi būtų greita ir patogu, bet ir kainuotų apie 50-100 eur: kalkuliatorius čia. Man suskaičiavo, kad pigiausias taksi nuo oro uosto iki naujų namų Christiania taksi apie 54 eur (tel. 02365 (vietinis) +4722578000 (iš užsienio) – su nuolaidomis galima išsikviesti atsisiuntus mobiliąją aplikaciją). Atskridus vėlai, gal tai būtų ir vienintelis variantas. Kaip gaila, kad čia dar nėra Bolt’o!

Eidama į savo namus pagal didelį ežerą, pastebėjau daug bėgiojančių, sparčiai vaikščiojančių visokio amžiaus ir sudėjimo žmonių, – tas pats pasikartojo rytą, dieną. Važiuoja dviračiais, bėga, žingsniuoja, – man tai labai patiko! Juolab, kad čia nėra jokio intensyvaus transporto, – tik kalnai, vanduo ir nuostabaus gaivumo oras!

Palei šią krantinę, kuri yra 30 sec nuo mano naujų namų (foto žemiau), ir aplink visą ežerą – dviračių takai! Kur nebėgiosi!

Nors atvykau iki namų apie 17:30-18:00, bet nutariau niekur neiti. Toks buvo noras – nneketinau priešintis. Ramiai pabūti, pabaigti nebaigtus darbinius reikalus, paskaityti apie Bergeną ir pasiruošti rytdienai. Dar buvau labai protingai pasielgusi Vilniuje (jums irgi rekomenduoju!) – „Rimi“ ekologiškų produktų skyriuje prisipirkau sriubų, košių, sveikuoliškų batonėlių, – tad pirmą vakarą ir rytą neteko ieškoti, kur pavalgyti.

Antra diena. Bergenas

04/06/2019

Visa diena skirta Bergenui, – iš paveiksliukų daug kartų matytas, o dabar bus ir kojomis išvaikščiotas. Seniai to laukiau, – na, pagaliau aš čia.

Kartu su kitais bėgančiais, vaikščiojančiais, dviračiais vykstančiais į darbus keliavau nuo namų iki autobusų stoties Bustassjon, o nuo jos kažkaip intuityviai kojos vedė prie didelio miesto tvenkinio, – apėjau jį iš dešinės ir teisingai padariau. Pataikiau ten, kur reikia: prie didelių meno galerijų ir, kaip supratau, buvusio pašto pastato. Japonų turistai spragsėjo savo foto aparatais, – prisijungiau ir aš, tik su mažesniu entuziazmu. Buvo apsiniaukę, bet nelijo ir šiltos striukės nereikėjo. Pirmieji vaizdai Bergene man visai patiko:

Taip intuityviai ir vis pažiūrėdama, į kurią pusę keliauja turistinės grupės, nukeliavau iki garsiojo Bergeno žuvų turgaus (eidama bandžiau įsiminti, kaip turėsiu grįžti, – viskas atrodė ypatingai paprasta ir aišku). Turgus čia labai turistinis: kinai, norvegai ir kitokių tautybių žmonės tiesiog po mėgėjiškai suręstais plastikinių palapinių stogeliais kepa žuvį, o tu užsisakai ir valgai. Kainos už porciją nuo 15 iki 30 ir daugiau eurų. Kvepia skaniai, žinoma, bet palapinės užstoja vaizdą į uostą ir vienintelis dalykas, kuris mane čia suviliotų, – tai, kad maistas gaminamas šviežiai ir vietoje. Žmonės tikrai stoja ir skanauja, tad, ko gero, žuvis ilgai šaldytuvuose ir akvariumuose neužsibūna.

Vis dar buvo rytas, žuvies patiekalai manęs neviliojo, nusipirkusi stiklinę šilauogių už 5 eur, keliavau toliau.

Visai šalia žuvies turgaus – pabiręs Bergeno uostas, kuris taip pat yra įtrauktas į pasaulinio paveldo sąrašą, – būtent čia buvo pastatyti pirmieji miesto pastatai. Modernus uostas užtikrina profesionalų ir greitą laivų aptarnavimą, be to, čia yra pagrindinė vieta kruiziniams laivams. Kasmet čia užsuka apie 330 kruizinių laivų, atplukdančių apie 450 000 keleivių.

Praėjus žuvies turgų, tiesiog nebus kito kelio, kaip iki Bryggeno, į UNESCO paveldo sąrašą įtraukto senojo miesto, atkurto remiantis senųjų gatvių, kurios ne kartą buvo suniokotos gaisrų, modeliais ir metodais. Nors tikrai pulsite fotografuoti spalvotų medinių Bergeno namelių, taip pažįstamų iš miestą pristatančių atvirukų, bet nepatingėkite įlisti į atkurto senojo miestelio vidų, – įspūdžiai unikalūs. Aš užsukau čia dienos metu, kai buvo galybė turistų, bet sugrįžau ir vakare apie 19:00, kai visi plūdo į Eltono Džono koncertą, – medinėmis senosios miesto dalies „gatvelėmis“ galėjau pasivaikščioti vienui viena. Nors viskas ir čia miniatiūriška, bet užtrukau: norėjosi visur įlisti, viską pažiūrėti, o tada dar ir dar kartą sukti jau apeitą maršrutą. Susiradau jaukią kavinukę, užsisakiau espresso ir stebėjau atsipalaidavusius, smalsius žmones. Patiko man čia.

Pilna įspūdžių išlindau iš Bryggeno, – kadangi buvau pastebėjusi funikulieriaus nuorodas, nutariau ten ir keliauti. Teko šiek tiek grįžti žuvies turgaus pusėn, bet atstumai čia tikrai juokingi. Nors funikulierių jau gerai mačiau, bet akis užkliuvo už gražių mažų gatvelių, tad išklydau, kad ramiai pavaikštinėti be jokio konkretaus tikslo. Pasikėlimas į kalną natūraliai atsidėjo. Tikrai nežinau, koks čia rajonėlis, bet tiesiog lįskite gilyn pro „McDonalds“, kuris įsikūręs tipiniame baltame norvegiškame pastate (tikrai pamatysite netoli žuvies turgaus!). Mane suviliojo gražūs spalvoti namukai, gėlėmis apipinti durų turėklai, keistos kavinukės, žali variniai bažnyčių stogai ir Užupio gyvenatojus primenatys vietiniai. Statybvietes supančios tvoros buvo nukabinėtos menininkų darbais, o kai kurios pastatų sienos išpaišytos mažais ar dideliais piešiniais. Suprantu, kad jau daug kur taip yra, bet Bergenui irgi labai tinka. Čia aptikau ir vinilinių plokštelių parduotuvę.

Pagaliau pribrendo metas apžiūrėti miestą iš viršaus, – iš aukštai galėjau pasirinkti tas vietas, kur norėtųsi ir pėsčiomis nukeliauti. Fløibanen keltuvas yra Vetrlidsallmenningen 21 gatvėje: kadangi Bergeną supa 7 kalnai, vaizdą nuo vieno iš jų, Mt Fløyen, ir nutariau įvertinti. Funikulierius užkelia į kalno viršūnę per kokias 5 minutes (bilieto kaina apie 12 eur pirmyn-atgal) ir čia, kaip rašo keliautojai, atsiveria nuostabi fiordų panorama, – galiu tik pritarti. Kalno viršūnėje yra suvenyrų parduotuvėlių, kavinių, restoranų ir vaikščiojimo takų, kuriais aš mielai pasinaudojau.

Keltuvo vieta:

Kilsite iš čia:

Pakilimas buvo smagus – šonus tryniau su galybę kinų turistų, bet aš labiau įsiminiau dvi moterytes amerikietes, kurioms, ko gero, per 80, – jos buvo tokios linksmos ir entuziastingos, kad man pasidarė gėda, jog išorėje šypsodamasi, viduje vis tik dar nebuvau atpalaidavusi lietuviško nuovargio gijų. Jos pokštavo, triukšmavo, aikčiojo, baksnojo viena kitą, pamaniau, kad tikiuosi, jog mes su draugėmis, sulaukusios jų amžiaus, irgi taip keliausime.

Mt Fløyen – būtina atrakcija, esant Bergene. Vaizdai pasakiški, o dar ir galimybė nukeliauti iki ant kalno esančio ežeriuko. Tokia ramybės oazė vos už kokių 300 metrų nuo kavinių ir suvenyrų. Jei kam prireiktų, ežeriuko pakrantėje yra tvarkinga WC trobelė.

Ant kalno praleidau, ko gero, daugiau nei valandą. Radau savo namus, tada apsižiūrėjau, kur dar galiu ir noriu nukeliauti. Vėjas buvo nemažas, debesų daug, bet lietus susivaldė. Suvenyrų parduotuvėje sutikau savo amerikietes, kurios matavosi baltas gėlėtas striukes ir klausinėjo manęs, ar joms tinka. Kažkaip ir į mane, vis joms po akis pasitaikančią, moterytės atkreipė dėmesį. Apsikeitusios keliais žodžiais ir šypsenomis, ir vėl išsiskyrėme. Man dar norėjosi pasižvalgyti, pasėdėti, persiką sukrimsti.

Žmonės čia nuolat keičiasi: vieni užkyla, kiti nusileidžia. Pamačiusi nemenką eilę leistis žemyn, nutariau, kad jau metas ir man stoti tarp šurmuliuojančių turistų. Laimei, eilė judėjo labai greit ir laukimas neprailgo. Vagonėlyje vėl susidūriau su savo amerikietėmis. Kol plepėjome, pasiekėme žemąjį miestą.

Kadangi iš viršaus buvau nusižiūrėjusi dar vieną bažnyčią, pasukau tiesiai ten. Dar kartą praėjau Bryggeną, tik jau ne iš fasadinės pusės. Keliavau iki „Mariakirken“, Šv. Marijos bažnyčios. Šalia jos pamačiau ir vienos lietuvių kelionių agentūros autobusą. Supratau, kad kažkur turiu sutikti tautiečių (tiesa, nesutikau). Bažnyčia įspūdinga, o šalia esanti trumputė gatvelė Kroken irgi patiks, – ją tikrai pastebėsite. Netoliese – Håkon’s Salė ir Rosenkrantz bokštas. Vos 400 m nuo Rosenkrantz yra sauganti patekimą į uostą Bergenhus (Bergenhus Festning) tvirtovė – viena seniausių ir geriausiai išsilaikiusių tvirtovių visoje Norvegijoje, todėl verta kelių mūsų minučių.

Aš gi prie bažnyčios susiradau mažą maisto parduotuvėlę, – savitarnos skyriuje prisikroviau salotų ir pietavau prie pat krantinės ant suoliuko. Buvo skanu ir…taip turistiška. Niekas į mane dėmėsio nekreipė, gal tik alkani balandžiai. Vaizdas į gražutę jachtą iš Maltos ir spalvotus Bryggeno namelius tapo man nuostabiu pietų meto fonu.

Skaičiau, kad apie 2 km nuo centro rekomenduojama apsilankyti Senajame Bergeno muziejuje, kur po atviru dangumi galima apžiūrėti apie 40 istoriją menančių medinių namų (Nyhavnsveien 4, 5042 Bergen; atidarytas nuo 9:00 iki 16:00, kaina suaugusiam 100 NOK/10,18 eur). Jei kas apsilankysite, parašykite, ar verta, – aš nusprendžiau, kad man pakaks Bryggeno.

Papietavusi sukau dar ne vieną ratuką Bergeno gatvėmis, gėriau skanų espresso kavos namuose netoli žuvies turgaus ir iki vėlyvo vakaro grožėjaus ramiu miestu: be kamščių, be lėkimo, be streso, be įtampos. Nejaučiau nieko, ką kasdien patiriu Vilniuje. Vėliau man draugai aiškino, kad norvegų kasdienio gyvenimo moto, – nestresuoti. Tiesa ta, kad jie patys ir sukuria tą atmosferą, – sportuodami, bendraudami, rūpindamiesi vienas kitu, neskubėdami. Jei manęs kas paklaustų, kas man labiausiai patiko Bergene, tai aš nedvejodama atsakyčiau, – rami atmosfera ir…gaivus miesto oras, pučiamas iš kalnų, kuris irgi, neabejoju, gerokai pravėdina galvas…

Per dieną praėjau daugiau kaip 30.000 žingsnių, – jei būčiau mieste dar vieną dieną, sėsčiau į keltą plaukti fiordų link arba ruoščiausi į žygius. Bergene tikrai nenuobodu.

Dar kelios miesto nuotraukos:

Trečia diena. Bergenas-Aksdal-Vikedal

05/06/2019

Trečią kelionės dieną kylu anksti. Dar Lietuvoje buvau nusipirkusi bilietus į autobusą Bergenas-Stavangeris, kuris stabteli ir Aksdalyje. Tai ir yra mano tikslas bei susitikimo su artima bičiule vieta. Vykstu Kystbussen autobusu iš centrinės ir vienintelės Bergeno autobusų stoties gana anksti 9:10.

Kelionė iki Aksdalio užtruko apie 2-2,5 h – tai buvo pusiaukėlė. Nuo pat ryto lijo, tačiau net ir pilka lietaus skraistė nepajėgė paslėpti vaizdų, kuriuos dosniai dalijo nepakartojamas Norvegijos peizažas. Vos išsukus iš Bergeno prasidėjo vanduo ir kalnai, kalnai ir vanduo. Gal už pusvalandžio autobusas įvažiavo į tviskantį keltą, – visi išlipome, išgirdę, kad plaukimas truks apie 45 min. Kas sukrito į minkštus kelto krėslus, kas pirkosi vėlyvus pusryčius kelto kavinėje…Ant denio ilgai neužsibuvome, – lietus nesiliovė…Tikrai rekomenduoju visiems šiuo maršrutu keliauti, – vaizdai pasakiški! Kaip suprantu, maršrutas Bergenas-Stavangeris yra vienas gražiausių Norvegijoje, tad keliautojams reiktų įtraukti į savo kelionės planus. Suprantama, kad keliaujant autobusu galimybės pabūti ilgiau ten, kur norisi, nėra, bet Jūs gi nevaržomi keliausite kemperiais, automobiliais, motociklais ar pėsčiomis su kuprinėmis, kaip ir daro didelė dalis atvykstančių į šią šalį, – svarbiausia, kad nebūtumėt varžomi laiko ar autobusų grafiko. Čia buvo tiek daug vietų, kur norėjosi likti!

Aksdalyje mane pasitiko Norvegijoje jau antrą dešimtmetį gyvenanti bičiulė, tad šioje vietoje visos planų gijos nutrūko ir pasidaviau tikram poilsiui bei bendravimui.

Mano naujieji namai – norvegiškas ūkis su baltutėliu nameliu ant kalvos, pasipuošusiu iš masyvių vazonų virstančiomis ryškiaspalvėmis gėlėmis. Terasa, kurioje kasryt gerdavome kavą, buvo apglėbta auksu žydinčiu pupmedžiu (Laburnum). Ir vėl susidūriau su norvegiškojo humoro subtilybėmis (jie patys gal ir nežino, kad humoro jausmą turi išlavintą ir subtilų – tą ne kartą kelionėje patyriau) – šis toks populiarus medis, žydintis būtent birželio pradžioje ir puošiantis daugelį norvegų sodybų, yra…nuodingas! Visas augalas, o ypač sėklos, turi stipriai žmogaus organizmą veikiančių junginių. Paragavus šių sėklų, lapelių ar žiedų, mirtinai nenusinuodysite, bet gali supykinti ar kitaip sutrikti virškinimo sistema, raumenis sutraukti mėšlungis, skaudėti galvą ir pan. Būdama ten to nežinojau, tad ir galvos nesukau. Geltonžiedis labai papuošė mano fotografijas. Sėdint terasoje, akys matė nedideles žalias kalveles, kurias formavo gigantiški akmenys ar kalnų uolienų dariniai, žaliuojančias pievas ir mažaūgius medelius, tarp kurių nardė baltutėlės avys su kovo mėnesį gimusiais ėriukais. Netoliese buvo dar keli kaimynai ir jų laukai bei jų avys. Jaukų, vos keletos namų kaimelį, nuo Aksdalio nutolusį maždaug 40 min kalnų keliais, gaubė kalnai, ežeriukai ir, žinoma, garsieji Norvegijos fiordai. Viskas čia pat – aš gyvenau šio grožio, šios nepaprastos ramybės ir sodrių spalvų epicentre! Per vonios ar miegamojo langą nuolat žvelgė kelios poros akių – avys manęs nesidrovėjo, dažniau kalbino. Atsidūriau pasakoje! Laukė dienos, per kurias sužinojau galybę dalykų apie norvegus, jų kasdienybę, norą kurtis kaimuose ir auginti vaikus gamtoje, apie avių auginimo subtilybes, apie maistą, santykius, pomėgius, apie bendrystę, pasitikėjimą, pagarbą, net apie žvejybą! Kai kada pagaudavau save galvojant, kad viskas, ką mačiau islandų-danų filme „Avinai“, yra tikrų tikriausia tiesa! Mano mielieji šeimininkai apie avis galėtų kalbėti valandų valandas, o aš galėčiau klausyti ir klausyti, nes tai man menkai pažįstamas pasaulis, bet toks ypatingas: kinematografiški avinų konkursai, įtemptas ėriukų gimdymo metas („lemingas“), avių gynimas į kalnus birželio mėn. ir susigrąžinimas rugsėjo mėn. (tik kalnuose geriausia žolė, – nežinojote??), o kur dar skerdyklos reikalai ir ėrienos patiekalai (taip, taip, – yra ir ta pusė!)…O tada ratas ir vėl sukasi…Mano bičiulių avys gauna viską, kas geriausia, – sunkiai įsivaizduočiau daugiau meilės ir nuoširdesnės priežiūros. Ir viskas daroma be patoso, – kažkaip natūraliai ir tiesiog iš širdies. Kuomet ten lankiausi, jaučiausi atsidūrusi vietoje, kurioje visi turėtume būti, – tikrume. Busti ir migti su gamta, valgyti tai, ką augini ar pasigauni jūroje, kvėpuoti oru, kurį dovanoja gamta. Be dulkių, be stiklo narvų, be nuolatinių lenktynių, kurios, beje, niekur neveda. Na, filosofuoju. Norvegijoje to nedariau, – ten tiesiog gyvenau. Keista buvo ir tai, kad nesijaučiau svečiu, – buvau kaip namie. Ačiū bičiuliams. Neatrodė, kad jiems reikėjo labai stengtis, – tiesiog aš buvau priimta į gražią jų realybę.

Pirmas vakaras praėjo prie už šimto metrų esančio smaragdinės spalvos kalnų ežero su mažyčiu poilsio nameliu. Tada pirmąkart ir išgirdau, ką reiškia norvegams, gyvenantiems mieste, turėti tokias vietas kalnuose, kažkur prie vandens. Vasarnamiais, kitaip „hytte“ (sulietuvintai būtų „hiuta“), buvo nusėti kalnų šlaitai ir pakrantės. Kartais net sunku suvokti, kaip savininkai kai kurias atokias „hiutų“ vietas pasiekia…Jei vyksite į Norvegiją, ieškokite galimybės bent kelias naktis praleisti tokiuose nameliuose. Aš pati neieškojau, bet, esu tikra, kad nuomos galimybės egzistuoja. Booking.com jie vadinasi „holiday home“.

Pasidalinsiu nuostabios naminės sriubos receptu, kurią akimirksniu sukurpė bičiulė, – pasakiško skonio kūrinys. Ingredientai: lašiša, eko sultinuko gabaliukas, naminiai makaronai, kukurūzai (gali būti konservuoti – mažiukas indelis), salierai, morkytės, pomidoriukai ar paprika, naminiai makaronai. Viską dedame į puodą pamažu, – visi tikrai žino, kas išverda greičiau, kam reiikia daugiau laiko. Prieskoniai irgi pagal skonį (reiks nedaug, nes kubelis duos sūrumo), o pačioje pabaigoje – grietinėlė. Nepamenu, ar skanesnę sriubą esu valgiusi:

Visai vakare leidomės prie fiordų, – naktys birželio mėn. Norvegijoje šviesios. Nors ant lieptelio su fantastišku vaizdu pasėdėjome iki kokios 23:00, bet visiškai netemo ir tapo sunku susigaudyti laike! Keista, bet keliauti tikrai smagu, kai iki vėlumos vis dar gali kažką veikti ir nemiegoti! Šviesa nemigdo:)

Ketvirta diena. Vikedalis - Haugesundas - Vikedalis

06/06/2019

Pirma rami atostogų diena: ilgi ilgi pusryčiai (kas yra mėgstamiausia atostogų dalis) medžiu kvepiančioje terasoje su vaizdais į kalnus, slėnius ir žolę skabančias aveles su aplink strikinėjančiais ėriukais. Kaimiški garsai ramina, – nesinori niekur bėgti.

Šiandienos planas labai paprastas: apsilankyti Haugesundo vikingų šventėje, apžiūrėti XIII a. bažnyčią ant kalvos ir pasigrožėti apylinkėmis. Prie tų atvirutinių vaizdų akys niekaip nepriras: tiesiog atsipalaiduoji ir nustoji pleškinti telefono kamera. Vis tiek gražiausia yra tai, kas gyva, ne per ekraną…

Nors nebuvome itin alkanos, bet vis tiek sustojome prekybos centre „Oasen Storsenter“, esančiame Haugesundo priemiesčiuose (Austbøveien 16, 5542 Karmsund). Apsipirkti neplanavome, bet suvalgyti garsiąją jūros gėrybių sriubą kavinukėje „MM Cafe Oasen“ privalėjome. Bičiulė „pamiršo“ perspėti dėl kiekio…Kai prieš mano akis nutūpė prabangi baltos tirštos sriubos lėkštė, gausiai papildyta masyviomis jūros gėrybėmis ir stambiais lašišų gabaliukais (o kur dar  vietoje pagamintas sviestukas su žolelėmis aptepti ką tik iškeptos duonos riekei), maniau, galas man…Bet kadangi skonis nunešė į padebesius, o laikas neskubino, pamažu pamažu savo porcijas įveikėme (be duonos, žinoma). Nors lėkštės kaina buvo 15 eur, paragavus to nežemiško skonio, tampi itin atlaidus ir kainai. Atrodytų, niekuo neypatinga prekybos centro kavinukė, bet maisto skoniui jų šefas nedaro jokių išlygų…Rašau ir svajoju kada nors ją vėl ragauti. Kaip supratote, rekomenduoju! „MM Cafe“ yra kavinių tinklas Norvegijoje, – užsukite, kai pamatysite.

Saulė plieskė kaip reikiant, kas Norvegijoje nedažna net ir vasarą. Sukome prie vienos žymiausių istorinių vietų Norvegijoje – Avaldsnes. Pirmiausia, prieš akis išdygo garsioji St. Olavs bažnyčia, kurios sienos mena XIII a. Daugiau informacijos apie šį įspūdingą praėjusių amžių šlovės monumentą galite paskaityti ir čia. Šiuo metu bažnyčia restauruojama, tad teks atvykti dar kartą.

Avaldsnes yra seniausia karališka gyvenvietė Norvegijoje (buvusi gyvenvietė, – dabar tik atkurta jos dalis). Įkurta 872 metais savo galią išlaikė iki 1450-ųjų. Avaldsnes yra lyginama su Uppsala Švedijoje, kurioje ir Musė jau lankėsi.

Maždaug 10 min pėsčiomis ir atsidursite vikingų gyvenvietėje: kadangi laukė ilga savaitgalio šventė (kaip mūsiškės Gyvosios archeologijos dienos Kernavėje), buvo labai gyva. Po pievas lakstė basi, vikingų laikų drabužiais aprengti vaikai, vyresnieji statė palapines, žiedė puodus ar gamino odinius batus, bangose suposi ilga ir grakšti vikingų valtis…Senųjų laikų puoselėtojai buvo atvykę iš skirtingų pasaulio šalių, – prieš kelis metus tokios šventės pasiruošimo dieną praleidome Visbyje, Gotlando saloje. Atmosfera buvo nuostabi, – vaikštinėjom, kalbinom žmones, domėjomės. Ketvirtadienį čia dar nebuvo žmonių antplūdžio. Vikingų kaimelio pastatai, kurie čia yra stacionarūs, kitokie nei mūsuose matyti: apverstų laivų formos arba apvalūs, primenatys hobitų namelius garsiajame filme. Man labai patiko mažiausiems moksleiviams vedamos ekskursijos: savo apdarais ir šukuosena raganą primenanti žolininkė su mažųjų grupe įsikūrusi menkai apšviestoje vikingų trobos dalyje pasakojo apie žoles, gyvai jas demonstruodama, duodama pauostyti ir mosuodama palubėje. Brr…Kitame, jau kur kas didesniame name, centre kūrenosi ugnis: vienoje laužavietės pusėje buvo miegamoji, kitame – valgomoji namų zona. Ir tamsu tamsu. Apžiūrėjom vikingų daržus, vietas maldai ar susibūrimams. Vienąkart tikrai verta čia pabuvoti.

Niaukstėsi, tad sukome atgal. Visai prie Šv. Olavo bažnyčios keistokai paslėptas kalne buvo istorijos muziejus. Kvepėjo lietumi, tad sukome tiesiai į muziejaus patalpas. Vėlgi, – tikrai rekomenduoju besidomintiems istorija. Šiuolaikiška, interaktyvi ir įdomiai įrengta ekspozicija neleido nuobodžiauti. Puikiai praleidome maždaug valandą. Per tą laiką driokstelėjo nemenka audra…Džiaugiamės, kad mes požeminiame muziejuje jos visai nepajutome. Tik artėjusios prie automobilio prisiminėme, kad buvome palikusios atvertus automobilio langus. Galite įsivaizduoti, kaip grįžinėjome namų link, – mano džinsai buvę sausi po kelių minučių tapo kiaurai gręžiamais. Išlipusi degalinėje sausų maišų nusipirkti bičiulei leidau išlieti susitvenkusias emocijas kvatojant iš mano kelnių ir eisenos – šlapi džinsai tempė žemyn ir priešinosi kiekvienam žingsniui, tad sliūkinau palei parduotuvės sienas prilailydama sunkias ir vis žemyn smunkančias kelnes. Visaip bandžiau slapstytis nuo žmonių, nes vaizdelis, tiesą sakant, buvo nekoks.

Vakare laukė pirmoji mano gyvenime rimta žvejyba. Rūpintis niekuo neteko, – tik klausyti tai išmanančių žmonių patarimų. Pirmiausia, stabtelėjome vienoje fiordo vietoje. Gamta nuostabi, oras apniukęs, bet nešaltas, o pats procesas ramino…Buvo jau kokios devynios vakaro, – kol kas naujoko sėkmė nelydėjo. Man tai visai negadino nuotaikos, – viskas buvo nauja, įdomu ir egzotiška. Tačiau mano bičiuliai po kelių užmetimų, nutarė, kad čia nekimba ir mes pasukome prie seniau kelto stotele tarnavusios vietos. Aikštelėje stovėjo keletas kemperių – prancūzai tingiai leido laiką minkštuose krėsluose. Mūsų atvykimas turistams paįvairino vakarą. Po kokių 15 min mes jiems nusibodome, nes žuvis nekibo. Fiordus rėminantys kalnai buvo paskendę debesyse, kažkur tolumoje saulės likučiai spalvino dangų ryškiomis spalvomis, o didžiuliais būriais skraidę jūrų paukščiai tarytum pranašavo, kad žuvies čia vis tik yra…Tas metimas buvo kitoks: Egil užmetė ir padavė man meškerę. Turėjau vis sukti ratuką ir judinti meškerę į šonus, – taip reikėjo žuviai vilioti. Staiga pajutau svorį ir tempimą. Prireikė jėgos, – jutau kažką, kas neketino pasiduoti…Egil šypsojosi ir patvirtino, kad tikrai turiu laimikį. Kuo arčiau kranto, tuo tas laimikis buvo aršesnis. Pasirodo, nėra toje žvejyboje viskas taip paprasta, o žuvys tikrai neketina lengvai pačios atplaukti ir į krantą išlipti bei virsti pilvu aukštielnikos. Viskas priešingai. Auka ardėsi iš paskutiniųjų, – aš buvau net mažiau galinga, nes adrenalinas neleido priimti protingų sprendimų, beje, bijojau nuslysti nuo uolos į vandenį. Egil matė, kad man prireiks pagalbos. Kol krykštavau, subėgo visi prancūzai ir smalsiai laukė, kas bus. Su Egil pagalba kažkaip iš visų jėgų išmečiau žuvį į krantą. Ji buvo didelė, ypač lyginant su mano matytomis Lietuvos žvejų kibiruose. Aš klykiau iš malonumo, prancūzai klykė kartu, o Egil tą klykimą fotografavo, – tad nuotraukose va taip ir atrodau:) Mano sėkmė privertė vieną tylų prancūzą grįžti ir atsistoti už kelių metrų… su meškere. Užsisvajojo vyrukas apie žuvienę…Mes dar pusvalandį-kitą pabandėme, bet likusios žuvys pasirodė protingesnės. Grįžus namo buvo akimirksniu pagaminta žuvies filė, apkepta svieste su pipiriukais ir druskyte. Skonis žodžiais nenusakomas! Čia buvo ta akimirka, kai rimtai pavydėjau gyvenimo prie žuvimi dosnių krantų…

***

Jei planuosite aplankyti Haugesundą, paskaitykite, ką verta ten pamatyti.

Penkta diena. Skipevag - Sauda - Roldal - Låtefossen krioklys - Langfossen krioklys - Åkrafjorden - Etne - Ølen - Sandeid - Vikedal - Skipevag

07/06/2019

Šita diena tapo saldžiausia kelionės razina, – bičiulių dėka aikčiojau nuo gigantiškų krioklių, šniokščiančių kalnų upių, snieguotų viršūnių, uolėtų spalvotų plokštumų kažkur aukštybėse, sodrių žalių pievų, vingiuotų kalnų keliukų, senųjų bažnyčių. Važiavome tokiais vaizdingais keliais, jog kas sekundę prašiau stoti…Lipau ir gėriau į save tą grožį, guldžiau viską atmintin, – juk tik baigsis diena ir visi matyti vaizdai taps prisiminimais. Šie bus nepamirštami. Paskutinįkart taip aikčiojau prieš kelis metus prie Didžiojo kanjono, Suakmenėjusių medžių parke, Bryce kanjone, Ugnies ir mirties slėniuose JAV ir, žinoma, Tailando saloje Koh Kood’e…Čia skaitantys draugai šypsosis į ūsą, galvodami mintyse: „Tau gi daug nereikia iki aikčiojimo“, bet giliai viduje tikės, kad Norvegija abejingų nepalieka…

 

Dienos maršrutas žemiau – kartokite ir liksite sužavėti. Sauda – Roldal kelias ves per aukštus kalnus, net ir vasarą galėsite pasimėtyti sniego gniūžtėmis, o keliukas vietomis susiaurės tiek, kad nebesu tikra, ar didesnis namelis ant ratų pravažiuotų…Ši atkarpa angliškuose kelionių giduose vadinama „scenery road“.

Važiuojant pasitaikys ir toks unikalus architektūrinis objektas, sukeliantis Norvegijoje tiek pat diskusijų kiek Vilniaus vamzdis: vieni keikia iššvastytas lėšas, kiti bando suprasti, rodydami atvykusiams svečiams ir laukdami jų reakcijos. O ji dvejopa: gražūs skandinaviški pastatai, natūraliai įkomponuoti į gamtą, tačiau jų paskirtis neaiški: būtų restoranas, bet ne restoranas, muziejus, bet ne muziejus…Tą penktadienį viskas buvo uždaryta, – negalėjau patikrinti. Statiniai ir peizažas lyg ir kviestų atvykti meno žmones, gal kokius senjorus kavutei ir poilsiui, bet buvome vienui vieni. Keisčiausias vietas galima paversti gyvomis, jei tik yra idėjų ir noro. Šių ingredientų čia pritrūko.

Važiuodami link šių statinių pataikėme į retro automobilių klubo suvažiavimą: daug spalvų, gražių automobilių ir žmonių, rūbais ir elgsena persikėlusių į savo automobilių gyvavimo epochą. Sunku buvo akis atplėšti:

Palikę architektų sukurtus paukščių namus ir retro mašinas vis kilome ir kilome, sukomės ir sukomės, – oras kiek vėso, kalnų šlaitai dabinosi sniegu, o tarp jų atsiveriantys smaragdinės spalvos ežerai vis dar vadavosi iš ledo gniaužtų. Buvo birželis, bet gyvybei  prasiskleisti šioje vietoje trūko laiko ir šilumos. Nors ant uolų tik kur ne kur matėsi augmenija, tačiau spalvų  netrūko, – kai negali pasidabinti žydinčiomis gėlėmis, gamtos padedamas imi spalvinti pats save…Galva sukosi nuo gryno oro, malonaus gaivumo ir netikėto gamtos grožio. Iš kalnų čiurlendami veržėsi upeliukai, ant šlaitų pindami visokio storio ir grožio kasas. Poetiškos vikingų sielos, kadaise atgimusios nuo šių vaizdų, suteikdavo kriokliams iškalbingus pavadinimus, tarkime, „nuotakos nuometas“ ir pan.

Nuo didžiulio kalno kartu su sraunia upe leidomės žemyn, – Roldalis vėrėsi visu savo gražumu. Bandau įsivaizduoti, kaip žmonės čia žiemą gyvena. Kaip suprantu, yra dar vienas kelias, nes tas, kuriuo atvykome, šaltuoju sezonu dažnai būna uždarytas.

Roldalyje pirmiausia apžiūrėjome senąją bažnyčią, – ji atrodo, kaip iš pasakos ar knygų nužengusi, datuojama 1200-1250 m. Tokia idealiai simetriška, tokia daili ir išdidi. Kadaise Roldalis buvo svarbi Norvegijos piligrimų kelionių vieta, – suprantama, kad jų maldos tyliai skambėjo šioje miesto bažnytėlėje:

Kiek pasukome iš Roldalio į kalnus: mano bičiuliai turėjo pažiūrėti, ar kalnuose, kur kitą savaitę jie išleis savo avis, dar yra sniego. Tas išsukimas buvo dar vienas pasigėrėjimas gamta:

Grįžę į Roldalį stabtelėjome vienoje (vienintelėje?:) kavinukėje, – prie baro užsisakėme kotletukus, tokius tradicinius norvegiškus. Rinkomės iš…vieno patiekalo. Prie staliukų lauke sėdėjo dar keli atvykėliai, – su masyviais žygio batais ir kuprinėmis. Porcija ir vėl buvo tokia didelė, kad teko giliai kvėpuoti. Kiauliena čia nekvepia, – kotletukai buvo iš ėrienos, gal su kažkuo pamaišytos. Neįprasta, bet labai skanu, – štai ta galinga naminė porcija:

Gerai pasisotinę ir išgėrę kavos, leidomės į kelią. Bičiuliai man nieko nepasakojo, – žinojau tik, kad kalnuose aplankysime jų draugą. O ką pamatysiu pakeliui, man bus siurprizas. Ir buvo. Net ne veinas! Sukome link Oddos, matėme ne vieną krioklį, bet pakeliui sustojome prie, tikiu, vieno garsiausių Norvegijos krioklių. Låtefoss kriokliai vadinami kriokliais-dvyniais arba visų krioklių karaliais. Tai tarptautiniu mastu žinomas gamtos stebuklas. Jau artėjant supratau, kad laukia kažkas fantastiško, –  palei sraunią upę vingiuojantis kelias buvo šlapias lyg po gero lietaus, o garsas kurtino. Kai už kalno atsivėrė vaizdas, netekau amo, – dydis pribloškiantis, o vandens galia stulbinanti. Buvo sunku susikalbėti, o arti prieiti reiškė gerokai sušlapti. Bandžiau fotografuoti, bet nuotraukose tas dydis niekaip neatsispindi. Tad leidau sau ramiai grožėtis:

Po lavinos vandens ir įspūdžių aplankėme netoliese gyvenantį mano draugų bičiulį, – medžiu kvepiančiame namelyje, prilipusiame prie kalno šlaito ir sraunios kalnų upės, buvome pavaišinti norvegiškais saldėsiais ir kava. Po to, žinoma, apžiūrėjome naujai statomą ir itin modernių pastatą (netinka žodis „tvartas“) avims (beje, statė lietuviai!).

Tada dar nežinojau, kad sukant namų kryptimi manęs lauks dar vienas pasaulio stebuklas, – jo paslėpti nepavyko: už vieno posūkio Langfossen krioklys atsivėrė visu savo dydžiu, nuo aukšto kalno stumdamas vandens masę į smaragdinės spalvos kalnų ežero vandenis. Dar 2006-aisiais jis buvo išrinktas gražiausiu pasaulio kriokliu. Krinta jis iš 612 m aukščio ir yra penktas didžiausias krioklys Norvegijoje. Rasite jį E134 kelyje ties fiordu Åkrafjord. Šalia yra nedidelis kioskelis skanėstams ir suvenyrams nusipirkti, o kiek nusileidus laiptukais – ir pikniko zona. Arčiau iki krioklio nueisite požemine perėja. Žemiau nusileisti irgi šiek tiek galėsite, – nepatingėkite. Galiu naudoti tūkstančius gražiausių, skambiausių epitetų, bet vis tiek jie bus bejėgiai prieš stulbinantį gamtos kūrinį. Užkimau besižavėdama šioje kelionėje…Ačiū Egil, kuris būtent čia man padovanojo karamelinio skonio, tipišką norvegišką ožkos sūrį: pastebėjau, kad po gabaliuką jis suvalgomas kiekvieną dieną vėlai vakare. Girdėjau gandą, kad jame yra ir vitamino D.  Šioje vietoje galite susiruošti į žygį, – užtruksite geras 3 h, bet galėsite pasigrožėti kriokliu iš viršaus. Man teks atvažiuoti dar kartą – tada jau tikrai kopsiu.

Toliau jau per Etne, Olen važiavome namų link, – kelias mažiau vingiavo, bet vaizdais vis tiek stulbino. Negi galime prie to priprasti?

Namie manęs laukė dar viena pramoga: šiandien man leido užsukti pažiūrėti ėriukų. Meiliausi pasaulio padarai, – žingeidūs, drąsūs, triukšmingi. Kaip ir visi mažiukai. Jiems buvo ne mažiau smalsu, nei man. Jei avis pagimdo daugiau nei 2 mažylius, trečiajam tenka augti maitinamam žmonių tvarte įkurtame vaikų darželyje. Vis galvodavau, kodėl paskui avį laksto tik du ėriukai, – pasirodo, daugiau išmaitinti ji nėra pajėgi. Tad šiandien aplankiau tą vaikų darželį: nors gimę panašiu metu, visi jie buvo labai skirtingo dydžio. Vienas išvis pasirodė mažiukas, bet ir jis kabinosi į gyvenimą. Tikiuos, jau paaugo.

Po apsilankymo pas mažylius man buvo suteiktas išskirtinis malonumas ganykloje šalia namų stebėti, kaip dirba bičiulių veisliniai šunys, išmokyti suginti avis ten, kur liepia šeimininkas. Tai žodžiais sunkiai papasakojama! Nesu mačiusi tokio paklusnumo ir supratingumo: kairėn, – lekia kairėn, dešinėn – lekia dešinėn. Sustoti, – reiškia gulti ir nė krust. Viena kalytė supranta tik norvegiškai, kita – angliškai. Egil meistriškai jas valdo dviem kalbomis, o klusnios avelės labai greit atsiduria ten, kur joms priklauso. Kaip sako mano bičiuliai, be šunų pagalbos kalnuose sugaudyti pasklidusias avis būtų tikras vargas. Nupirkti tokį šuniuką, – tikras kapitalas. Ir to dar neužtenka, – įgimtas savybes reikia tobulinti tokiam rezultatui, kokį mačiau, pasiekti. O būna ir taip, kad nuperki šios veislės mažylį, o jis į avis net nežiūri, neįdomios jos jam…

Dienos pabaigai – naminis maistas ir ilgas ilgas saulės palydėjimas prie šalia namų esančio fiordo. Jei būsite kažkur netoliese, kartokite tą maršrutą, visur likite ilgiau, ieškokite kitų krioklių ir man papasakokite!

Šešta diena. Skipevag

08/06/2019

Po vakarykštės dienos norėjome pabūti namie: su avimis, vaizdais, skaniu maistu, ilgais pokalbiais. Man įspūdį paliko apsilankymas vietinėje parduotuvėlėje, kur visi visus pažįsta, o mokėti galima ir gale mėnesio, – tiesiog apsipirkdamas pasakai, kad įtrauktų į sąskaitą:)

O vakare laukė dar viena nepamirštama atrakcija, kurios be vietinių nerekomenduoju bandyti. Midijų rinkimas yra tam tikro sezono ir tam tikrose vietose reikalas, – norvegai puikiai žino, kada jas galima rinkti ir ruošti maistui, o kada jos nuodingos. Tad būkite atsargūs ir neeksperimentuokite, jei trūksta žinių. Mes susiruošėme vakare, – vanduo buvo pakilęs gerokai, tad moterytėms beliko stovėti ant kranto su kibiru ir laukti, kol Egil suras tarp žolių pasislėpusias gėrybes. Jos buvo įspūdingo dydžio, – visiškai ne tokios, kokias esu pratusi matyti.

Namie jas rūpestingai nuplovėme, – visos sugulė į puodą su prieskoniukais. Atsidariusius kriauklėms, išdarinėjome…Į didesnes kriaukles dėjome po 5-6 midijas, tada paskandinome jas grietinėlėje, apklojome sūriu, pabarstėme prieskoniais ir labai trumpam – į orkaitę. O tada jau – maisto fiesta! Kartą paragavęs, negali sustot. Pažiūrėkit, kaip viskas atrodė:

Vakare dar laukė kelios apylinkių vietos (milžiniškas naujas tiltas, jungiantis du fiordus!) ir dar viena žvejyba, – ne tokia sėkminga, bet procesas vis tiek smagus.

Septinta diena. Skipevag - Stavangeris

09/06/2019

Sekmadienio popietę turėjau išvykti, tad iki to laiko dar pasimėgavau buvimu nuostabiausioje vietoje su puikiais žmonėmis. Laikas prabėgo nepastebimai, kas dažnai nutinka keliaujant.

Iš terasos matomą kalną buvo pasiglemžęs rūkas, – atrodo, vos per kelias dienas čia pamačiau visą orų paletę, – nuo kaitros iki liūčių. Išvykstant dangus tikrai nesidžiaugė, – bent tokia paguoda.

Dar iš vakaro orkaitėje atsidūrė prieskoniais išmasažuotas ėrienos šmotas, kepęs per visą naktį iki pietų, – apie 13 valandų. Tada dar buvo išvirtos bulvikės su daržovėmis ir paruoštas padažas. Bičiuliai išgirdo, kad ėrienos nebuvau ragavusi, – o apie tokios kokybės tai ir išvis galėjau tik pasvajoti. Tad atsisveikinimo pietūs buvo, patys galite įsivaizduoti, kokios prabos.

Keltas plukdė iš netoliese esančio kaimelio Marviko, – greitas, modernus, patogus. Su minkštais krėslais ir kavinuke viduje. Keliauti tokiu būdu per fiordus – didžiulis malonumas. Gaila, kad apniukęs oras kiek pagadino kelionę, bet gi bus dar jų!

Kelto sekmadieninis tvarkaraštis:

Išplaukusios 14:40 po maždaug 2 h buvome Stavangeryje, – nuo zujančių keltų prieplaukos iki viešbučio miesto širdyje ne daugiau nei 10 minučių pėsčiomis. Stavangeryje maloniai šildė saulutė, nors vėjelis nuo jūros gerokai taršė šukuosenas. Tam tikslui ilgai nelaukus įsigijau plačią šiltos norvegiškos vilnos juostą. Vaikštinėti su ja vakare visai nebuvo karšta, jei įdomu.

Viešbutis „Victoria“ (Skansegaten 1, 4006 Stavanger) – dailus ir ryškus istorinis pastatas, šalia uosto iškilęs dar 1900-aisiais. Pro langus matėsi Stavangerio medinių nameliukų stogai, jūra ir didžiulio kruizinio laivo dalis. Kambariukas mažas, bet jaukus, čiužiniai – maloniai minkšti, o vaizdai pro langus pavydėtini. Negalėjome skųstis.

Įsikūrusios ir trumpai pailsėjusios iškeliavome į miestą. Pamažu temo, vėjukas stiprėjo, – sekmadienį visos parduotuvėlės buvo uždarytos (laimei!), – veikė tik kavinės ir barai (tokie skirtingi ir įdomūs!), kurie, mūsų nuostabai, nuo maždaug 22:00 pradėjo sparčiai pildytis. Keltams išplaukus atrodė, kad miesto senamiestis ištuštės, bet nieko panašaus nenutiko, – vietinis jaunimas ir likę „nekeltiniai“ turistai nutarė kaip reikiant atšvęsti sekmadienį. Kaip paaiškėjo, tas sekmadienis buvo tik smagus šuolis į papildomą poilsio dieną pirmadienį (kažkokia šalies šventė). Vakarėjantis Stavangerio senamiestis man paliko įspūdį, – spalvotas (baltą Stavangerį pamatysiu tik rytoj), menininkų darbais išdailintas, su gyva muzika gatvelių sankirtose ir negyva, bet trankesne iš barų. Atmosfera itin turistinė, tokia vienadienių linksmybių, bet vis tiek miestelis nuteikė maloniai, – pasivaikščioti čia labai smagu ir gražu. Vasarą Stavangerio gyventojai ir verslas susikoncentruoja į kruizinių laivų aptarnavimą. Tą vakarą, kai mes atvykome, buvo tik vienas, bet rytą prabudusios jau matėme visus tris ir jie uoste vos susitalpino! Internete skaičiau, kad 2019-aisiais laukiamas rekordinis skaičius atvykstančių tokiu būdu, – parduotuvėlės, kavinukės, laivai į fiordus, paspirtukai, dviračiai po miestą, ekskursijos atvirais autobusais, – viskas nukreipta aptarnauti tuos tūkstančius, kurie rytą atplaukę pabyra į miestą sustingusias kojas pamankštinti ir visokių įspūdžių pasisemti. Stavangeriečiams per tą vieną trumpą dieną reikia gerokai pakratyti žingeidžių turistų pinigines, juolab, kad jie noriai leidžiasi kratomi! Parduotuvėlės sausakimšos, muziejuose eilės, keltai į fiordus nespėja priimti visų norinčių, gatvėse pilna žioplinėjančių su maišiukais suvenyrų ar ledais beigi sumuštiniais. Numatoma, kad 2019 m. čia atplauks 69 kruiziniai laivai ir atplukdys apie 500.000 turistų (pernai buvo 333.000). Kaip suprantu, mūsų Klaipėda neatsilieka, kuo labai džiaugiuosi.

Šiandien vaikštinėjome po Stavangerio centrinę dalį, – kadangi nebuvau daug pasigilinusi maniau, kad čia ir yra Senamiestis, bet gerokai apsigavau. Stavangerio senasis miestas yra visai kitoje pusėje (netoli, bet ne aplink mūsų viešbutį), – ten yra ir tikroji kruizinių laivų stotelė, ir turizmo informacijos centras. Ir tas senasis miestas tikrai yra baltas, bet apie tai rytoj!

Kelios nuotraukos iš vakarėjančio Stavangerio žemiau. Nežinau, ką veiksite Jūs, bet mes tiesiog daug vaikščiojome ir kavinėse užsukdavome kažko šiltesnio. Na, dar kavos…:) Kur beįlįsdavome, visur – puikus interjeras, pilna žmonių bei ore sklandanti visapusio norvegiško atsipalaidavimo atmosfera. Jaučia širdis, kelias dienas praleisti Stavangeryje nebus blogai:)

Aštunta diena. Stavangeris

10/06/2019

Ilgai nemiegame, – apie 9:00 mes jau viešbučio restoranėlyje pusryčiaujame. Nors pasiūla gausi, kūnai dar nepasirengę priimti daug maisto. Tad viskas saikingai. Langą gožia naujas, dar didesnis kruizinis laivas nei vakar, – gatvėse girdisi gyvas šurmulys ir jis kažkaip masina prisijungti.

Apie Stavangerio istoriją labai glaustai galite paskaityti čia, – kaip teisingai spėjate, visus savo amžius jis buvo glaudžiai susijęs su žvejyba, karais ir gaisrais. Stavangerio Katedra, kurią pirmiausia ir planuojame aplankyti, yra seniausia Norvegijoje, – ji buvo pastatyta dar 1125 m.  (kitur randu 1250m.). Dar 1272 m. ji buvo sudegusi, tad nauja atgimė gotikos stiliuje. Senamiestyje esantys mediniai namai (baltutėliai) yra seniausi tokio tipo statiniai šalyje. Miesto gimtadieniu laikoma Katedros statybų pabaigos data – 1125 m.  Pagyvenęs tas Stavangeris, pasirodo. Nors nepasakytum:)

Trumpi faktai apie miestą man visai patiko šioje svetainėje, puikiai sudėliotas su gražiomis iliustracijomis maršrutas ir čia, per vieną dieną daugiau galima nuveikti, bet kai kas rekomenduoja tiek, kiek čia aprašyta, na, ir paskutinis tekstukas čia. Manau, tikrai pakaks, jei keliausite.

Išėjusios iš viešbučio atsitrenkėme į tokį vaizdą: nei galo, nei krašto, žodžiu:

Sukome Stavangerio Katedros link, – ėjome ėjome palei kruizinio laivo šoną ir štai, – atėjome! Įėjimas buvo mokamas (5 eur/asmeniui), – verta kiekvieno cento. Pasidalinsiu keliomis nuotraukomis:

Apžiūrėjusios Katedrą sukome Stavangerio senojo miesto link. Nuo Katedros neskubant to ėjimo bus kokios 10 min (neužsukant į suvenyrų parduotuvėles). Praėjome dar du kruizinius laivus. Baltas senamiestis saulės nutviekstas spindi iš toli – tikrai pastebėsite (adresas: Gamle Prestveien, Stavanger). Kaip atskiras miestas mieste. Balti mediniai nameliai, pasidabinę gėlių vazonais ir Norvegijos vėliavomis. Grožis pasakiškas, bet ten gyvenantiems žmonėms sunku pavydėti, – kasdien minios turistų kiša nosis ir kur galima, ir kur nelabai. Išlikę 173 namai yra statyti XVIII a. pab. – XIX a. pradž. Jei atvyksite čia anksti rytą ar vėliau vakare, pasijausite kvartale-muziejuje po atviru dangumi, kur niekas negyvena. Su bičiule čia buvome dienos metu, tai slampinėjančių tokių kaip mes buvo daug, – kadangi ta vieta man labai patiko, čia dar kartą grįžau vakarėjant, išlydėjusi draugę. Vaikštinėjau vienui viena.

Būtinai susiraskite gatvelę Øvre Strandgate, namą numeriu 90. Į Stavangerio darbininkų kotedžą galime įeiti ir jį apžiūrėti tokį, kokį, regis, ką tik paliko ten gyvenę žmonės. Daug smulkių detalių, kaip mėgstame dabar vadinti, – vintažinių. Pirmame namo aukšte jaunos merginos kepė vafliukus ir gamino kavą. Rytą žmonių nebuvo labai daug, tad mums pasisekė, – galėjome viską ramiai apžiūrėti, po miniatiūrinius kambariukus pasivaikščioti, o ir vafliukų nereikėjo ilgai laukti.

Šalia šio kotedžo, – konservų muziejus autentiškame 1920-ųjų metų konservų fabriko pastate. Užėjau, užmečiau akį ir supratau, kad būtinai čia turime užsukti. Bilietas vienam – 9,5 eur. Su bilietu gavome lietuvišką informacinį bukletą! Bet geriausia dalis buvo gidas, – aukštas, lieknas, nuoširdus vyresnio amžiaus žmogus, kuris dalinosi savo žiniomis ir begaline meile šiam muziejui. Kartu su juo ir grupe žiūrėjome dokumentinį filmą apie šį fabriką, – su gido komentarais tas filmas įsiminė visam laikui! Jis papildė rodomus vaizdus taip šmaikščiai ir pagarbiai, kad mums visiems nesinorėjo filmo pabaigos. Gidas taip pat parodė dar veikiančias mašinas konservų dėžutėms gaminti, etiketėms spausdinti. Vienas geriausių mano matytų muziejų, – jausmas kaip ir baltame mieste: tarytum darbininkai tik tik paliko šį fabriką…

Grįžome viešbučio link, – labai skaniai pavalgėme visai šalia naftos muziejaus, tik priešingoje gatvės pusėje esančiame kiniečių restoranėlyje. Jei būsite alkani kaip mes, būtinai ten užsukite. Didelės porcijos ir labai skanu:

Pažiūrėkite, ką saulėtą dieną reiškia pasivaikšioti po Stavangerį, – gražu, tiesa?

Po skanių pietų teko ne pats maloniausias epizodas, – prie kelto atsisveikinu su bičiule ir po minutės keltas atsišlieja nuo kranto. Ilgam liūdnumui laiko neliko. Kad šie du nuostabūs, mane priėmę žmonės, žinotų, kokia esu jiems dėkinga! Už trumpas, bet tokias nepaprastas atostogas. Suprantu, kad nuotraukose tai gerai atsispindi, o ir foto reportažas šįkart ilgesnis, nei rašytinis tekstas.

Grįždama nuo kelto Stavangerio centro link, pastebiu naftos muziejų. Kodėl ne? Užeinu. Juolab, kad su konesrvų muziejaus bilietu kaina gerokai mažesnė, – kainavo vos 6 eur. Muziejus toks gana rimtas: apie Norvegijoje atrastą naftą, naftos išgavimo būdus,  pavojingas situacijas ir genialius sprendimus. Eksponatus galima paliesti, didesnius apžiūrėti iš vidaus. Kadangi pastatas yra šalia vandens, prie jo yra „prilipinta“ sumažinta naftos platforma, – tad lengviau įsivaizduoti, ką reiškia panašioje atsidurti ir ištisus mėnesius dirbti. Nuo šios metalinės konstrukcijos atsiveria pasakiški vaizdai į Stavangerį ir jūrą.

Ilgai dar vaikštinėjau po Stavangerį, suvalgiau ledų, išlydėjau kruizinius laivus ir jau visai vėlai grįžau pakuotis daiktų. Pilna įspūdžių ne tik iš šios ilgos dienos. Ryt laukė ankstyvas skrydis namo. Nuo „Victoria“ viešbučio per 10 min galima nueiti iki „Radisson“ – iš ten Stavangerio autobusas už maždaug 17 eur nugabens per 30 min iki oro uosto. Pakeliui dar pamatysite garsiuosius vikingų ginklus, įsmeigtus į uolėtus Stavangerio ežero krantus…

Devinta diena. Stavangeris-Kaunas-Vilnius

11/06/2019

Iš Stavangerio kylame 8:25, Kaune leidžiamės 11.25. Skrydis buvo kažkoks labai turbulencinis, tad nesužavėjo. Iš gaivaus oro teliko prisiminimai, – Lietuva pasitiko nepakeliama tvankuma. Pilnutėliu „Ollex“ autobusu grįžau į Vilnių. Greita ir patogu. Bet vis tiek buvo karšta…:) Čia dedu tašką, – rašydama praėjus mėnesiui, vis dar labai gyvai pamenu visas smulkemas: nemažai jų čia nugulė, bet galybė dar liko galvoje ir širdyje. Bandysiu tai išlaikyti. Ir Norvegija, ir nuostabi kompanija to verti.

P.S. šita kelionė buvo geras kabliukas didesnei kelionei po Norvegiją: su didesniais žygiais, ledynais, Trolių keliu ir pan. Čia neradote žymaus akmens tarp uolų ir kitų dalykų, nes ir tikslas buvo visai kitas. Bet gal mano aprašymas įkvėps Jus neabejoti Norvegijos pasirinkimu. Jei esate gamtos žmogus, būtinai keliaukite būtent į šią šalį. O mano pdf aprašyme dar rasite ir išlaidų lentelę: nepilną, bet orientacinę.