Atrask Japoniją Lietuvoje su Travel Planet

Kaune prie viešbučio „Pazaislis Park Hotel” iš skirtingų miestų – Kauno, Kretingos, Vilniaus – susitikome 9:00. Mūsų jau laukė didelis baltas autobusas ir du vyrukai – 10 damučių susipažino su kelionės gidu, žinomu Lietuvos japonologu, politikos mokslų daktaru Aurelijumi Zyku. Nuo 2015 m. jis taip pat yra VDU docentas, nuo 2018 m. vadovauja įmonei „Azija LT”, o nuo 2019 m. lapkričio mėn. yra Kauno-Japonijos draugystės asociacijos prezidentas. Kaip sužinojome vėliau Aurelijaus japonų kalbos žinios yra tokios gilios, kad jis į Japoniją kaip vertėjas yra lydėjęs Lietuvos prezidentą Gitaną Nausėdą ir kitus svarbius politikos veikėjus. Aurelijus taip pat yra išleidęs kelias knygas: „Raudonas ir žalias. Taivanas”, „Japonijos spalvos ir skoniai”, „Švelnios galios vedami. Šalies įvaizdžio politika ir Japonija”. „Travel Planet” kelionių grupes į Japoniją taip pat lydi Aurelijus Zykas. Mes šį žmogų tiesiog užpuolėme klausimais, – valanda iki Alytaus neprailgo, nes viena paskui kitą bėrėm savo smalsumą…Kokie japonų ir lietuvių panašumai? O kokie skirtumai? Kokie mokymo sistema Japonijoje? Kodėl tiek daug savižudybių? Senjorų, jaunimo gyvenimo ypatumai? Religijų įtaka kasdieniam gyvenimui? Tarpusavio sugyvenimo sistema? Japonų buitis? O meilės reikalai? Tradicijos, ritualai? Darbo rinka? Kodėl japonai vietoj „election” sako „erection”? Ar japonai keliauja? Kas jiems įdomu Lietuvoje? Ką jie žino apie mūsų šalį…Ir taip toliau, ir panašiai. Galybė, kodėl, kas ir kaip…

Nepajutome, kaip atsidūrėme gyvenamųjų namų kvartale Alytuje. Prie vartelių mūsų grupę pasitiko nedidukas, bet labai guvus vyrukas. Pamatęs tokią gaują spalvingų damučių, nužvelgė visas ir linksmai pasiūlė…po grėblį. „Darbo čia netrūksta”, – šypsojosi… Po valandos su trupučiu mes supratome, kad bendraujame su labiau užsienyje, nei Lietuvoje žinomu žmogumi, kuriančių japoniškus sodus ir landšaftus turtingiems žmonėms Monake, Londone ir kitur, laimėjęs daugybę įvertinimų ir apdovanojimų skirtingose pasaulio šalyse – Korėjoje, Japonijoje, Pietų Afrikoje, Kinijoje ir t.t. Visiems trofėjams, apdovanojimams, dovanoms teko net atskirą namuką-muziejų vidiniame gyvenamojo namo kieme pastatyti. Susipažinkite, – Kęstutis Ptakauskas. Per daugiau kaip 20 metų žmogus sukūrė ne vieną sodą kitiems bei iki tobulumo išpuoselėjo savo kieme esantį. Tiesiog nuvykę į Alytų ten nepateksite, bet su „Travel Planet” ir Aurelijumi Zyku – įmanoma!

Glostėme milžiniškus japoniškus karpius – koji, nes tuomet pildosi svajonės ir kėlėme šypseną Kęstučiui vis klausdamos, ar jie valgomi…”Matyt, alkanos atvažiavot”, – juokėsi šeimininkas. „Per tą tvenkinį ir tuos karpius vos galų neatidaviau…Kritau, lūžo slanksteliai…Bet viską praeityje…Dabar čia mano džiaugsmas, – prižiūriu, gydau, kai reikia…O dėl valgymo – ar jūs savo šuniukus valgote?” Gimęs Sibire, tarnavęs Afganistane, kaip pats sakė viename interviu, seniai turėjo būt miręs, bet kažkam dar reikėjo, kad jis didelius darbus nuveiktų.

Po nelaimės kasant 3 m gylio tvenkinį japoninams karpiams, gydytojai sakė, kad Kęstutis nevaikščios, o jis…”…O aš bėgioju, kasdien važinėju dviračiu ir jaučiuosi stipresnis negu bet kada, nors man jau 63-eji. Tai nutiko 2012 m., o dabar, ar galite patikėti, bekelėmis lakstau kasdien su dviračiu po 15–70 km, per penkis mėnesius apie 3 tūkst. km nuvažiuoju! Keliuosi penktą šeštą, pamedituoju savo sausajame dzen sode, apeinu visus bonsus, pašeriu karpius ir jau tuomet šoku ant dviračio. Viską turiu suspėti iki aštuntos ryto, nes paskui prasideda darbo diena – kuriu žmonėms sodus, formuoju medžius”. Savo gyvenimą istoriją Kęstutis neseniai papasakojo diena.lt.

2004 metais K.Ptakauskas surengė pirmą tarptautinę parodą, kurią aplankė 8 000 žmonių, 2005 metais II-ąją parodą pamatė jau 10 000 žmonių. 2007 metais įvyko III-ioji tarptautinė bonsų ir suiseki paroda bei I-asis Japonijos menų ir kultūros festivalis – parodą aplankė 15 000 žmonių. 2015 metais Europos bonsų ir suiseki paroda buvo pripažinta geriausia Europoje. Apie Kęstutį būtų galima pasakoti ir pasakoti, – kai žmogus su didžiule aistra daro tai, kas yra jo svajonė, nuveikiami neįtikėtini dalykai, pasiekiamos neįsivaizduojamos aukštumos, – didžiausias smagumas yra jo klausytis: apie kiekvieną centimetrą savo kiemo japoniškame sode jis gali pasakoti pasakoti pasakoti. Kaip ir apie kiekvieną įvertinimą ar dovanėlę savo muziejuje. Apie 12:00 gidas mus vos ištempė iš Kęstučio kiemo, nudažyto rudeniškomis spalvomis. Mažytė Japonija įprasto Alytaus kvartalo kieme. Kas galėtų patikėti. Išeidamos nusipirkome Kęstučio knygą ir mintyse jau svajojome bent vieną bonsai savo namuose užauginti, o ne numarinti. Jei kas, dabar jau žinosime, kur kreiptis. Kęstutis priima augalus iš mažiau žinių turinčių ir juos prikelia naujam gyvenimui. Pailsinkite akis:

Dar tik 12:00, o įspūdžių tiek, kad neišpasakosi. Sugužam visos į autobusą, mus lydintys vyrai, tikiu, lengviau atsidūsta. Lyg ir viskas pagal grafiką, nors neskubam, o mėgaujamės. Autobusui pajudėjus visos pradedame traukti kas ką: kavos ir arbatos termosus, namie keptus morkų keksiukus ir naminius pyragus, net varškėtukus, mėsytės vyniotinį su juoda lietuviška duona ir…raugintų agurkėlių stiklainį! Pasiruošta rimtai. Svarbiausia, nebadauti. Jau karantino užtenka, – jei dar ir badas, tai visai bėda. Vaišės nebuvo būtinos, nes po valandos Kaune mes iškart pietavome. Bet juk niekas nedraudžia prieš pietus dar ir pavalgyti. Kelionė Alytus-Kaunas neprailgo, – jei skaitytojui pasirodė, kad mūsų klausimai apie Japoniją turėjo išsekti, klystate. Aurelijus neturėjo laisvos minutės, kada pasivaišinti tais morkų keksiukais ar atjungti mikrofoną, – tiek visko mums knietėjo sužinoti iš žmogaus, kuris Japonijoje buvęs jau kokius  20 kartų ir net turi ten savo japoniškus tėvelius.

Kaune Aurelijus mus palydėjo iki „Sushi Masters” restorano, – vieta parinkta tiesiog idealiai. Ragavome japoniškos miso sriubos, šiek tiek japoniško ryžių vyno – sakės, dėl kurio skonio dar galima pasiginčyti, ir valgėme tokio skanumo ir tobulumo sušius, kad galvoje sukosi tik viena mintis – kaip gi aš dabar valgysiu sušius savo tradicinėse Vilniaus vietose? Juk dabar nuolat lyginsiu ir kas man įtiks?! Ar aš tikrai valgydavau sušius??? Du didžiausi padėklai išgaravo lyg jų čia nebūtų ir buvę…

Kai restoranas prisiskiria žodį „masters”, skamba pretenzingai, bet šiai vietai dėl to negali būti jokių priekaištų, – tikri amato meistrai. Jau svajoju, kaip būdama Kaune čia dar ir dar kartą užsuksiu. Kai parašiau šį sakinuką, atradau juos ir Vilniuje, ir kituose miestuose. Laukite mūsų! Į maistą žiūrėti šioks toks mazochizmas – privalote paragauti:

Po smagių ir gausių pietų Aurelijus užsiminė, kad mūsų laukia 4 su Japonija susijusios istorijos: skirtingos Kauno vietos, skirtingi žmonės, na ir, žinoma, skirtingi pasakojimai. Maršrutas mus atvedė į Kauno geležinkelio stotį, – nors stabtelėjome prie atminimo lentelės Č.Sugiharai, kuris net ir iš pajudėjusio traukinio vis dar pasirašinėjo ir mėtė vizas žydams, šįkart pasakojimas sukosi ne apie garsųjų diplomatą, o apie vieną samurajų – Jukičį Fukudzavą, iš izoliuotos Japonijos keliavusį į Peterburgą ir stabtelėjusį Kaune…Ir ne tik stabtelėjusį, bet ir išlipusį. Ne tik išlipusį, bet ir 1862 m. aprašiusį savo įspūdžius, – Jukičis buvo pirmasis japonas, pasakojęs apie Kauną. Fukudzava yra labai žinomas žmogus Japonijoje – kaip mums Maironis. Atvykę į Lietuvą japonai nustemba, sužinoję, kad toks garsus žmogus kadaise lankėsi Kaune.

Grįžkime prie jo kelionės – nepaisant to, kad aplink buvo daug gamtos ir mažai miesto, keli dalykai japonui įstrigo – naujas metalinių konstrukcijų tiltas (Kauno Žaliasis geležinkelio tiltas), geležinkelio tunelis, pro kurį ir pats pravažiavo…Grįžęs namo, ėmėsi pasakoti, kad metas ir Japonijai imtis modernizacijos ir vytis Vakarus. Čia lyg ir gaunasi, kad lietuviai prisidėjo prie Tekančios saulės šalies technologinio šuolio, – kas pakels uodegą, jei ne pats. Gaila, kad vykdama į Japoniją, nebuvau apie tai skaičiusi, – būčiau papasakojusi sutiktiems japonams. Na, bus dar progų!

Nustebome, kai mūsų autobusas sustojo prie „Kauno vandenų” pastato ir Stepono Kairio skulptūros. Pirmąkart išgirdau, kad šis inžinierius, Nepriklausomybės akto signataras parašė pirmąją knygą apie Japoniją: kodėl šis išsilavinęs žmogus susidomėjo Japonija, kurioje niekada nebuvo? Atsakymus gausite iš Aurelijaus Zyko. Dar viena nepaprasta ir netikėta istorija, kuri mane, beje, įkvėpė, – kartais visai nebūtina nuvykti į šalį, jei norisi apie ją parašyti. Aš vis galvoju, kad reikia susidėlioti kelionės maršrutus po Škotiją, Islandiją, Vietnamą….Pats metas!

Trečia istorija mums buvo papasakota prie Mato Šalčiaus namo – to pačio, iš kurio jis išvyko į ilgus 5 metus trukusią kelionę. Japoniją jis pasiekė per du metus ir buvo deportuotas dėl savo rašinėlių spaudai apie šią šalį. Istorija būtų įdomesnė ir neturėtų nemalonaus poskonio, jei Matas nebūtų susipykęs su savo pakeleiviu, motociklą vairavusiu Antanu Poška, kurį susirgusį pakeliui paliko, o savo kelionių knygoje nei karto nepaminėjo buvusio kelionės draugo. Iš serijos „Nepažįstu aš tų draugų…” Antanas Poška grįžo sveikas kaip ridikas, tik niekam neįdomus ir nežinomas, nes apie jo žygius kartu su Matu niekas nebuvo girdėjęs. Ėmėsi keliautojas savo įspūdžių knygos, – joje Matas atsiėmė su kaupu. Kažkoks gaidžių mūšis…Bet man vis tiek norisi abi knygas paskaityti, – daug apie jų kelionę savo dokumentiniame filme, rodytame per LRT, pasakojo Rimas Bružas.

Kitas mūsų taškas – Č.Sugiharos gyvenamasis namas-muziejus. Daug nepasakosiu, tik pasakysiu, kad būtina aplankyti. Apie Sugiharą buvau nemažai skaičiusi, tad pagrindinius faktus žinojau. Buvau girdėjusi nemažai ir per vieną ekskursiją Kaune. Nepaisant to, buvo labai įdomu pabūti name, kuriame šis žmogus taip didvyriškai pasielgė, – kuris iš mūsų būtume išdrįsę tose aplinkybėse, kokios buvo tuo metu? Muziejuje galima pažiūrėti ir dokumentinį filmą, kuris yra vertinga įžanga į susipažinimą su ekspozocija. Įspūdžiai įsiamžino atmintyje, – ačiū muziejaus darbuotojams, kurie dėl mūsų dirbo ilgiau, nei priklausytų.

Razina ant įspūdžių torto – japoniška arbatos ceremonija labai jaukioje Aurelijaus Zyko Azijos atmosferoje sukurtoje studijoje. Nuostabi moteris, arbatos ceremonijos ritualų išmokusi Japonijoje, atsakė į dešimtis mūsų klausimų, o tada pademonstravo, kaip arbatos ceremonija vyktų Japonijoje. Mes buvome svečiai, kuriems meistras ruošė tradicinę japonišką arbatą mačą…Buvo taip rituališka, taip magiška, – tikras smagumas prasidėjo, kai turėjome pačios paruošti viena kitai mačą, laikantis japoniškų tradicijų. Tai, kas iš šono stebint atrodo labai paprasta, neturint įgūdžių, tampa labai sudėtinga. Ir suplakti sunku, ir nusilenkti neįprasta. Idealesnio užbaigimo nuostabiai dienai nesugalvosi – mača kiek tonizuoja, o mūsų dar laukia ilgas mergaitiškas vakaras, – tokių pabaiga dažnai neprognozuojama.

Su Japoniją mylinčiais žmonėmis atsisveikiname prie viešbučio. Dalis mūsų kompanijos juda į Vilnių, dalis – į namus Kaune, o didžioji, įsikūrusi trijuose poniškuose viešbučio kambariuose ir pakedenusi plunksnas, nutupia prie didelio stalo viešbučio restorane „Svarstyklės”, siūlančio tiek kinišką, tiek europietišką maistą. Šeštadienio vakarą viešbučio restoranas buvo išsipūtęs nuo svečių, – stebėjomės. Covid’o baimės Kauną aplenkė. Tačiau nuostaba truko neilgai, – vos paragavusios pirmųjų patiekalų supratome, kad esame talentingų šefų vaišinamos. Skonio nepapaskosi, – jį reikia patirti. Nors užsisakėme skirtingus patiekalus, visi buvo aukščiausios kokybės. Dar didesnį smagumą patyrėme gavusios sąskaitą, – seniai nematėme Vilniuje tokių sumų už tokias patirtis. Pasirodo, yra dar vietų…Čia būtinai grįšime. Ir dėl nakvynės patogumo, ir dėl aptarnavimo kokybės, ir dėl gardžių ir gausių pusryčių. Mums čia patiko viskas, – rekomenduoju!

Nežinau, kaip prasidėtų jūsų rytas, bet mūsų kompanijoje yra dvi bėgikės, – tai kol jos suko savo rytinius kilometrus po rudeniškai šiltą, saulėtą Kauną, mes mėgavomės fantastiško skonio omletu, avižų koše, storais, sočiais varškės blyneliais ir, žinoma, kava. O labiausiai mėgavomės lėtu neskubėjimu ir bendravimu.

Plano neturėjome, – jį padiktavo lokacija. Atsisveikinusios su draugiška viešbučio komanda, pasukome Pažaislio link. Apie 11:00 buvo tuščia, tad galėjome ramiai pasivaikščioti po vienuolyno teritoriją. Sukome Kauno marių ir jachtų klubo link, – auksinės spalvos fone jautėmės pasakiškai. Šiluma maloniai glostė,  – jokio vėjelio, jokio lietaus, jokių ramybės trikdžių. Tiesiog gražus sekmadienis.

Parkas pilnėjo – pačiu laiko sėdome į savo „bolidus” ir sukome į Ožeškienės gatvę, – labai norėjome pasisukioti po Kiemo galeriją. Čia ilgai neužtrukome, bet būnant Kaune neabejotinai verta apsilankyti. Pasižvalgykite po nepaprastą kiemelį:

Netikėtai atėjo laikas kavai – kur galėtume jos ieškoti, jei ne Laisvės alėjoje – juk buvome visai šalia. Garsiąją „Spurginę” pažinome iš besivingiuojančios eilės – jei jos nebūtų, dar užsuktume, bet stovėti eilėje prie, nors ir pačių skaniausių spurgų pasaulyje, neturint šalia mažų vaikučių, – ne, čia ne mums…O jei koks pažįstamas eis pro šalį? Mes gi tik salotas valgom, kokios dar spurgos:)

Besidairant pamatėme moliūgais pasipuošusį mažiuką restoraną, – Kauno nepažinojom, tad užsukome vedamos intuicijos. Nors tikslas buvo kava (čia, beje, ją reiktų keisti…), netrukus ant staliukų puikavosi žaliosios salotos, žuvienė ir brušetos…Tirpo burnoje! Kiek gi tas Kaunas gali stebinti! Pasižymėkite dar vieną gero maisto vietą – šeimyninis restoranėlis „La Fa” pačioje Kauno širdyje.

Sakom Kaunui „iki” ir įsėdusios į automobilį griebiamės peiliuko – laikas susipjaustyti G. iškeptą varškės keksiuką. Draugė jau seniai namie, o pyragas – ant mūsų kelių. O Dangau! Tokia ir visa ši kelionė: aikčiojimai, subtilių juokų ping pongas, smagumas ir lengvumas. Jei ką ir norėtume sušukti pabaigai, tai tik – „Pakartot!”