Pasirinkite kelionės atributus:
 

Pasirinkite šalį:

Japonija: įdomu pažinti, reikia laiko geriau suprasti

Kelios trumpos istorijos tebūna kaip gražus intro į Japonijos pažinimą…

Laukiame perone prie platformos. Tviskantis šinkansenas, greitasis japoniškas traukinys, jau čia. Durys atvertos, bet matome lentelę su anglišku užrašu: „Vagonas tvarkomas“. Renkasi žmonės ir už mūsų pamažu rikiuojasi tvarkinga eilutė. Niekas nesiekia pasirodyti gudresniu ar būti įžūlesniu. Kantriai ir tyliai laukiame. Iš vagono pabyra skirtingo amžiaus moterytės ir vyrukai, – visi rožiniais rūbais, su įsegtomis gėlėmis ant kepuraičių. Jie irgi tvarkingai išsirikiuoja veidais į mus, laukiančiuosius. Kadangi tai pirmos mūsų dienos Japonijoje, stebime kaip spektaklį, net neįsivaizduodami, ko tikėtis. Tvarkytojų susirenka koks 10 žmonių, – tada visi mums sinchroniškai nusilenkia ir be žodžių, su šypsenomis veiduose dingsta. Vyriausioji nuima lentelę nuo vagono durų ir mes visi tyliai įlipame į traukinį…

***

Sėdime autobuse Kiote ir važiuojame ilgą atkarpą tarp dviejų garsių šventyklų. Staiga vienoje stotelėje pranešama, kad keisis pamainos. Tai suprantame tik iš būsimų veiksmų. Sustojus autobusui vairuotojas išeina iš savo kabinos, atsistoja prieš visus keleivius, nusilenkia, gracingai nusiima baltas pirštines ir išlipa iš autobuso. Jo darbo laikas pasibaigė. Tada įlipa kitas, lygiai taip pat atsisuka į mus, nusilenkia ir ne mažiau teatrališkai užsidėjęs baltas pirštines, užima vairuotojo kėdę. Viskas trunka 2-3 min, ir autobusas pajuda…Japonams tai įprasta, o aš nuo tokio pagarbos akto beveik susigraudinu.

***

Pirma diena Tokijo metro. Spalvingas traukinių linijų žemėlapis – tikri spąstai. Kalbamės tarpusavyje, bandome atrasti siūlo galą painioje sistemoje. Staiga prie mūsų prieina vaikinas ir paklausia, ar reikia pagalbos. Žinoma, reikia! Tik, pasirodo sakinys „May I help You“ tebuvo tas vienintelis, kurį gelbėtojas mokėjo angliškai. Daug kalbėti mums ir nereikėjo, – iki reikiamo aukšto ir traukinio jis mus tiesiog palydėjo be ilgų aiškinimų. Tada nusilenkė, apsisuko ir nukeliavo savais keliais.

***

Jei manai, kad Japonijoje savarankiškai išsprendei kokią problemą, turiu nuvilti, – daugeliu atveju, deja, klysti…Nuskambės keistokai, bet situacijas, į kurias atsidursi šioje šalyje, kažkas jau buvo kruopščiai apgalvojęs ir išbandęs, todėl mes, keliaujantyspo šalį, visus lygčių sprendimus tiesiog gauname dovanų…Ir net pamirštame padėkoti:) Štai dar viena trumpa istorija. Sėdime vietiniame traukinyje, kuris paskutinę kelionės dieną veža mus į Narita oro uostą. Traukinys ne greitasis, todėl stoja kiekvienoje stotelėje. Po valandos kelionės matome artėjančią dar vieną eilinę stotį – „Narita“. Atsisukame vienas į kitą klausdami: „Tai gal čia Narita oro uostas?…“ Kol svarstome dilemą „lipti-nelipti“, traukinys lėtėja ir, žvelgdami pro langus, ant kiekvieno metalinio stoties stulpo matome negrabiai priklijuotus baltus popieriaus lapus su tiesiog ranka parašytu tekstu: „This is not Narita Airport“… Japonijoje mums taip nutiko galybę kartų: kai, atrodo, jau nežinau, kur eiti, o Google Maps pradeda beviltiškai blaškytis, tereikia pakelti (arba nuleisti) galvą ir tavo akys būtinai pamatys atsakymą…Neturiu supratimo, kaip japonams tai pavyksta, bet tai yra genialu! Savo knygą apie šią šalį labai taikliai pavadino Andrius Kleiva: „Kaip veikia Japonija“. Šalis būtent „veikia“: tiksliai, be trikdžių, su daugybe nepajudinamų taisyklių. Ir nereikia sukti galvos, kaip ar kodėl.

***

Net keliose didžiosiose Japonijos traukinių stotyse per garsiakalbius girdisi paukščių čiulbėjimas. Kaip ir dauguma turistų maniau, kad tokio muzikinio fono priežastis – noras padėti keliaujantiems atsikratyti streso ir nerimo. Tik grįžusi paskaičiau, kodėl taip yra: paukščių balsai padeda akliesiems susigaudyti erdvėje. Aklieji paukščių balsus gali sekti iki laiptų, bilietų terminalo ar išėjimo. Kartu su kitomis priemonėmis – grindiniais su tekstūruotu paviršiumi, Brailio rašto ženklais, iškiliomis rodyklėmis – kuriama aplinka, kurioje tokiems žmoniems susigaudyti kur kas lengviau. Kodėl pasirinkti paukščių garsai? Ne koks pypsėjimas ar pan. Todėl, kad paukščių metro ar traukinių stotyse nebūna, tad aklieji gerai žino, kad šie garsai yra skirti būtent jiems. Japonijos aklieji tik turi išmokti garsų reikšmes, nes, tarkime, paukščio čiulbėjimas gali vesti prie išėjimo, vandens tekėjimas – prie tualeto, o mišrūs miško garsai – prie bilietų kasų. Paliksiu tai be komentaro…

***

Čia ne istorija, bet man labai patiko: metro valytojai stumdo tokius nemažus įrenginius su visomis valymo priemonėmis. Kai tas daiktas rieda, groja linksma muzika tarytum iš kokio animacinio filmuko. Visada žinai, kada pasitraukti, o gal ir valytojui ne toks juodas tas darbas atrodo…

Panašių istorjų kelionėje buvo daug, – esu tikra, kad ir jūs tai patirsite.

Apie šalį – keli faktai, kuriuos įmanoma prisiminti (gal:)

Japonija – salų valstybė išsidėsčiusi palei Azijos Ramiojo vandenyno pakrantę. Iš rytų salas supa Ramusis vandenynas, vakaruose Japonijos, pietuose Rytų Kinijos, šiaurėje Ochotsko jūros. Tarp Honšiū ir Šikoku salų įsiterpusi Japonijos jūra. Didžiausios salos (iš šiaurės į pietus): Hokaidas, Honšiū (didžiausia), Šikoku, Kiūšiū, Okinava. Šalies plotas – 378 000 km², gyventojų skaičius – apie 127 mln.

Maršrutai: planuotas, pasikeitęs, rekomenduotinas

Išskridome su tokiu kelionės maršrutu rankose (kai kur  buvau nakvynes rezervavusi iš anksto – kai ką eigoje nemokamai atšaukiau): Vilnius-Helsinkis-Tokijas (Narita oro uostas)-Kiotas-Nara-Kiotas-Myiajima-Hirošima-Kiotas-Kanazawa-Gokayama-Shirakawa-go (Širakava)-Takyama-Matsumoto-Yamanochi-Nagano-Tokijas-Nikko-Kamakura-Hakone-Tokijas-Helsinkis-Vilnius:

  • Spalio 1-2: skrydis iš Vilniaus į Tokiją per Helsinkį (nakvynė lėktuve)
  • Spalio 2-3: Tokijo Naritos oro uostas – Kiotas (nakvynė Kiote)
  • Spalio 3-4: Kiotas (nakvynė Kiote)
  • Spalio 4-5: Kiotas-Nara-Kiotas (nakvynė Kiote)
  • Spalio 5-6: Kiotas-Hirošima-Myiajima-Hirošima-Kiotas (nakvynė Kiote)
  • Spalio 6-7: Kiotas (išvykimas)-Kanazawa (nakvynė Kanazawoje)
  • Spalio 7-8: Kanazawa (išvykimas)-Gokayama-Shirakawa-go(Širakava)-Takayama (nakvynė Takayama)
  • Spalio 8-9: Takayama (išvykimas)-Matsumoto-Yamanochi (nakvynė Yamanochi)
  • Spalio 9-10: Yamanochi (išvykimas)-Nagano (tik persėdimas)-Tokijas (nakvynė Tokijuje)
  • Spalio 10-11: Tokijas (nakvynė Tokijuje)
  • Spalio 11-12: Nikko (nakvynės Nikko)
  • Spalio 12-13: Nikko (nakvynė Nikko)
  • Spalio 13-14: Nikko-Kamakura-Hakonė (vakare Hakonėje – tik nakvynė)
  • Spalio 14-15: Hakonė (nakvynė Hakonėje)
  • Spalio 15-16: Hakonė-Naritos oro uostas (nakvynė viešbutyje prie oro uosto)

Kelionės eigoje (dėl to, kad nespėjome, nenorėjome ar gamtinės sąlygos neleido) maršrutas pakito ir realiai pavyko toks: Vilnius-Helsinkis-Tokijas (Narita oro uostas)-Kiotas-Nara-Kiotas-Kanazawa-Takaoka-Shirakawa-go (Širakava)-Tokijas-Nikko-Hirošima-Tokijas-Helsinkis-Vilnius:

  • Spalio 1-2: skrydis iš Vilniaus į Tokiją per Helsinkį (nakvynė lėktuve)
  • Spalio 2-3: Tokijo Naritos oro uostas – Kiotas (nakvynė Kiote)
  • Spalio 3-4: Kiotas (nakvynė Kiote)
  • Spalio 4-5: Kiotas-Nara-Kiotas (nakvynė Kiote)
  • Spalio 5-6: Kiotas (nakvynė Kiote)
  • Spalio 6-7: Kiotas (išvykimas)-Kanazawa (nakvynė Kanazawoje)
  • Spalio 7-8: Kanazawa-Takaoka (nakvynė Kanazawoje)
  • Spalio 8-9: Kanazawa-Gokayama-Shirakawa-go(Širakava) (nakvynė Kanazawoje)
  • Spalio 9-10: Kanazawa (išvykimas)-Tokijas (nakvynė Tokijuje)
  • Spalio 10-11: Tokijas (nakvynė Tokijuje)
  • Spalio 11-12: Nikko (nakvynės Nikko) (spalio 12 d. – taifūnas „Hagibis“ užklupo mus Nikko)
  • Spalio 12-13: Nikko (nakvynė Nikko) (po taifūno traukiniai sustabdyti)
  • Spalio 13-14: Nikko (nakvynė Nikko)
  • Spalio 14-15: Nikko (išvykimas)-Tokijus (išvykimas)-Hirošima (nakvynė Hirošimoje)
  • Spalio 15-16: Hirošima (po miestą ir išvykimas)-Shin-Osaka (persėdimas)-Shingawa (persėdimas)-Naritos oro uostas (nakvynė viešbutyje prie oro uosto)

Su šiandienine patirtimi ir, jei nebūtų jokių taifūnų keliaučiau taip: Vilnius-Helsinkis-Tokijas (Narita oro uostas)-Kiotas-Nara-Kiotas-Hirošima-Myiajima-Kiotas-Kanazawa-Shirakawa-go (Širakava)-Tokyama-Kanazawa-Tokijas-Nikko-Hakonė (arba Fujikawaguchiko)-Tokijas-Helsinkis-Vilnius. Kiote imčiau 5 nakvynes ir prie to, kas pamatyta dabar, pridėčiau vienos dienos kelionę į Hirošimą su Myjiama (išvykimas turėtų būti ankstyvas), o mėgstantiems miestus Tokijui reiktų dar bent vienos dienos (norėjau pamatyti rajoną prie vandens, – nespėjau: gal ir gerai, nes taifūnas būtų ten užklupęs), Nikko pakaktų 3 nakvynių ramiai viskam apžiūrėti (kas mėgsta žygius po kalnus gali ir savaitę čia praleisti), o tada bandyčiau ieškoti miestuko prie Fuji (gali būti Hakonė, kuris labai turistinis, bet gali būti ir kitas). Kaip rašo internete Fuji kalnas gerai matomas iš čia:

  • Ežero Kawaguchiko apylinkės.
  • Hakone.
  • Kamakura.
  • Fuji Shibazakura.
  • Enoshima.
  • Iyashi no Sato.
  • Gotemba.
  • Fuji Q Highlands.

O jei jau visai atvirai, keliaučiai tik po Japonijos gamtą ir mažus japoniškus kaimelius. Lengva sakyti, kai jau mačiau Nikko ir Narą:) Variantų nemažai, – tikiuos, padedu Jums patiems apsispręsti.

PASIRUOŠIMAS

Ar reikia vizos?

Keliaujant į Japoniją būtina turėti tik Lietuvos Respublikos pasą. Asmens tapatybės kortelė Japonijoje negalioja, kas visai suprantama. Papildomų vizų nereikia, jei planuojama ten būti ne ilgiau nei 90 dienų per 180 kalendorinių dienų laikotarpį. Atvykus viskas fantastiškai greitai ir be problemų. Nors oro uoste daug žmonių, bet japonai spėriai puikiai. Dar lėktuve gavome popieriukus, kur teko surašyti paso duomenis, adresą, pirmąją nakvynės vietą, kiek vežamės pinigų ir pan. Įprasta, kai keliaujama ne į ES šalis. Japonai, prieš įleisami į šalį, nufotografuos jūsų veidelį ir paims pirštų antspaudus. Galiausia, žinoma, įdės spaudą į pasą, kuris irgi bus gražus kelionės prisiminimas. Tiek tų procedūrų.

Kur gyventi

Vykstant į Japoniją galima rinktis iš dviejų tipų apgyvendinimo vietų – vakarietiško tipo viešbučių ar japoniškų nakvynės namų. Riokan tipo nakvynės namai dažniausiai būna valdomi vietinių šeimų ir įrengti įprastu japonišku stiliumi. Tačiau jie dažnai būdavo net ir gerokai brangesni, nei įprasti viešbučiai. Man patiko ši svetainė, jei norėsis rinktis gyvenimą kaimiškose vietovėse. Pasidairykite po gražius ir nepigius AirBnB butukus Tokijuje. Mes rinkomės viešbučius, – žemiau rasite visus: kai kuriuos galiu rekomenduoti, kitų vengčiau. Dauguma kambarių labai labai mažiukai (11-14 kv.m.), o kainos nėra mažos: 65-140 eur naktis/dviems. Suprantama, kad visada galima rinktis gyvenimą kapsulėse arba hosteliuose. Viskas priklauso nuo norų ir galimybių. Ką bepasirinksite, visur bus itin tvarkinga, – pakeitėme nemažai viešbučių, visuose būdavo ir dantų pastos, ir dantų šepetukai, ir šampūnai, muilai, kondicionieriai, šlepetės, chalatai, ausų krapštukai, maudymosi kepuraitės, kava, arbata ir pan…Žodžiu, neįsivaizduoju, ko dar gali prireikti vienai nakčiai. Kartais atrodo, kad galėtų ir mažiau visų tų gėrybių būti. Japonijos viešbučių tvarka nėra labai patogi: išsiregistruoti turite iki 10:00, tad per atostogas labai ilgai nepasivoliosite. Mes imdavome kai kada su pusryčiais, kai kada be jų. Geriau be, – jie brangūs ir dažnai visada vienodi. Išeini, pasivaikštai ir randi skanaus maisto vietelių, – jų daug ir įvairių, o dirba nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro. Kaip supratau, japonai yra nepataisomi darboholikai.

Ryokan’e kartą irgi nakvojome, – ant čiužinukų tiesiog ant grindų: buvo kiečiau, žinoma, bet nieko blogo. Daugiausia kankindavo nemiga ne dėl lovos kietumo, o dėl laiko skirtumo. Kapsulių nesirinkome, nes ir kai kurių viešbučių kambariai buvo tarytum kapsulės. Dažnai kapsulėse vyrai ir moterys yra atskirti, – mes per atostogas rinkomės laiką leisti kartu.

Transportas Japonijoje

Keliautojus iš viso pasaulio pasitinka 9 pagrindiniai Japonijos oro uostai. Planuojant daugiau keliauti po pačią Japoniją, galima rinktis traukinius, autobusus ar lėktuvus. Viešojo transporto tinklas čia išvystytas išties gerai, tačiau pigu nėra. Mano galva, patogiausia rinktis traukinius, o tolimoms kelionėms naudotis „Šinkansen“ (tai pirmieji pasaulio greitieji traukiniai, paleisti į specialiai jiems pastatytas trasas dar 1964 m. ir lekiantys iki 320 km/h). Šinkansenai važinėja dažnai tarsi metro – kas 10 min., kas 15 min. Kada beateisi į stotį žinai, kad traukinys tuojau atvažiuos, ir vietų visada galima rasti. Šinkansenų bilietai brangūs, tačiau mes, užsieniečiai-turistai, galime nusipirkti “Japan Rail Pass” – nuolatinį bilietą. Jei važinėsite daug, garantuotai sutaupysite. Puikus vadovas, ar verta pirkti Japan Rail Pass. Traukinių tvarkaraščiai čia. Geriau pirkti „ordinary“ (paprastą), o ne „green“ (pagerintąjį) pasą. Vienintelis pagerinto paso privalumas – galimybė lipti į 1 (“žalios”) klasės vagonus. Tačiau Japonijoje visi vagonai labai patogūs, o 1 ir 2 klasės mažai kuo skiriasi. Be to, 1 klasės vagonai yra ne visuose traukiniuose. Su 1 klasės vagonais yra papildomas nepatogumas, kad vietas privaloma rezervuoti, tuo tarpu į 2 klasės vagonus galima tiesiog įlipti (susitaupo laiko, nereikia eiti į kasas), – man patiko puikus Augustino kelionės į Japoniją aprašymas ir patarimai. Paprastojo paso kainos (verta planuojant pasidaryti Excelį ir pažiūrėti, ar verta, – priklauso, kiek daug tuėsite pervažiavimų):

Be pagrindinių “Japan Railways” linijų yra daugybė “smulkių” geležinkelių kompanijų, kurios konkuruoja ir su JR, ir tarpusavyje. Tarp tų pačių dviejų miestų būna nutiesta po keletą skirtingų privačių kompanijų bėgių. Net iš Naritos oro uosto į Tokijo centrą veda trejos geležinkelio linijos. Keleivių vežimas, priešingai likusiam pasauliui, Japonijoje – pelningas verslas.

Mes užsisakėme Rail Pass internetu ir jau po 4 dienų kurjeris pristatė į biurą. Kartu su užsakyta wi-fi kortele. Tobulai sklandu ir greita.

Rail pasą tikrai verta turėti, – nepaprastai patogu keliaujant: bilietus kartais rezervuodavome (kai nebūdavo eilių – JR Pass kontoros visur gerai matomos), kartais ne. Kai nerezervuoji, tiesiog reikia žiūrėti šviesdėžėse, kurie vagonai yra skirti keleiviams, nerezervavusiems vietų („Non-reserved seats – 1-4 cars“). Vagonus jie visur kaip „cars“. Keliavome daug ir buvo nepaprastai patogu. Ir įeinant į traukinių zoną, ir išeinant pasą reikia parodyti darbuotojui, – šalia automatinių vartų yra būdelė su žmogeliuku, kuris užmeta akį į jūsų Rail Pass ir labai mandagiai praleidžia. Nors prieš kelionę visa ta sistema skambėjo itin klampiai, bet realybėje susigaudyti buvo lengva. Jei turite bilietą su rezervuota vieta, atėję prie traukinio, ieškokite savo „cars“ numerio ir stokite į eilutę. Viskas vyksta sekundžių tikslumu, – juk Japonijos traukiniai niekada nevėluoja! Verta nežioplinėti, – stotelėse traukiniai nestovi ilgai. Ir nesigrūskite, – visi su bilietukais ar be jų tvarkingai stovi vienoje eilutėje ir sulipa be stumdymosi vienas paskui kitą. Japoniška tvarka mane žavėjo visur: be botago, tiesiog sąmoningai kiekvienas žino, ką daryti galima, o ko ne. Visą kelionės Japonijoje laiką telefoną laikiau išjungusi, – per dvi savaites negirdėjau nei karto garsiai skambančio mobilaus telefono signalo, nemačiau viešai ir garsiai kalbančio!!! Neįtikėtina, bet tiesa. Ant priešais esančios kėdės nugarėlės kiekvienam traukinyje parašyta: „Pagalvokite, ar jūsų kompiuterio klaviatūra ne per garsiai skamba, ar netrukdo šalia sėdinčiam“.

Tokijuje buvome nusipirkę papildomai dviejų dienų metro pasą, nes su Japan Rail pasu galima keliauti Yamanote metro linija, o mes nenorėjome būti ribojami, – tad įeinant į metro, kartais naudojome tą dviejų dienų kortelę, o kartais Rail Pass, priklausomai, kur ir kaip važiuodavome. Kartais net nežinodavome, ką čia rodyti, – kai nepraeidavome į metro su dviejų dienų kortele, traukdavome Rail Pass, – suveikdavo!

Apie tai reikia parašyti prie transporto: prieš sėdant į traukinį japonai perkasi traukiniui skirtas Ekiben maisto dėžutes ir keliauja užkandžiaudami. Tos dėžutės paprastai pardavinėjamos geležinkelio stotyse, kaina svyruoja nuo 700 iki 1200 jenų (6,20-10,62 EUR). Už šią kainą gausite kokybišką ir skanų maistą. Mes irgi kartais pirkdavome, kol pabodo:) Po savaitės kelionės jau labai ieškojome kokių paprastų sumuštinukų, – ir tų rasdavome, netgi labai skanių!

Saugumas, sveikata, skiepai

Privalomų skiepų nėra, bet rekomenduojama pasiskiepyti dėl kitų galimų susirgimų – suaugusiems reikėtų pakartotinai pasiskiepyti nuo difterijos bei stabligės. Skubios pagalbos telefono numeris: 119. Lietuvos užsienio reikalų ministerija, prieš vykstant į įtemptesnius regionus, rekomenduoja užsiregistruoti čia. Mes nesiskiepijome ir nesiregistravome.

Kelionės draudimas

Kaip ir vykstant į bet kurią kitą pasaulio šalį, planuojant kelionę į Japoniją reikėtų įsigyti kelionių draudimą. Kadangi turime SEB banko kreditines korteles, tai turime ir kelionės draudimą. Bet…būdama labai atsargi, vis tik internetu apsidraudžiau papildomai. Laimei, nieko neprireikė. Atsitikus draudžiamajam įvykiui, reikia kreiptis į „ERGO Insurance SE“ Lietuvos filialą ar jos asistavimo partnerį: „ERGO Insurance SE“ Lietuvos filialo skambučių centras: tel. (skambinant iš užsienio) + 370 5 2683 222;, el.paštas: asmenszalos@ergo.lt. Asistavimo partneris „Euro-Center Prague“: tik medicininių išlaidų ir repatriacijos draudimo atveju: Tel. +420 221 860 622
E. paštas help@euro-center.cz

Lietuvos Respublikos diplomatinės atstovybė

Elektra Japonijoje

Standartinė elektros įtampa Japonijoje yra 100 voltų, o elektros lizdai čia labiau primena amerikietiškus, nei europietiškus. Dėl šios priežasties būtina iš anksto pasirūpinti specialiais keitikliais, kurie leis naudoti savo elektros įrenginius. Tokius keitiklius galima įsigyti tiek įvairiose internetinėse parduotuvėse, tiek ir atvykus į Japoniją (tačiau pasirūpinti iš anksto – kur kas geriau).  Mes turėjome tris: reikdavo krauti ir telefonus, ir foto aparatą, ir planšetę, ir kompiuterį, ir išmanujį laikrodį. Tad būdavo, kad panaudojame visus vienu metu.

Wi-Fi

Viena rekomenduojamų kompanijų – Sakura Mobile. Jie siūlo keliautojams lengvai naudojamas SIM korteles ir kišeninius wi-fi prietaisus (pocket wifi devices), kurie sukonfigūruoti taip, kad veiktų bet kurios šalies telefone ar kompiuteryje (dauguma japoniškų SIM neveikia mūsų telefonuose). Pasirinkite, ko jums reikia, ir užsisakykite internetu. Kortelę galima bus pasiimti oro uoste/kompanijos biure Shinjuku. Užsisakyti reikia bent trys dienos iki atvykimo čia. Mes pirkome kortelę kartu su Japan Rail Pass ir gavome kartu paštu, – visą kelionę turėjome internetą bet kur ir bet kada kaip namie. Tai labai palengvino keliavimą: galėjome užsisakinėti viešbučius, visas lankytinas vietas rasdavome greičiau, lengviau orientuodavomės Tokijuje. Google Maps per kelionę būdavo didžiausias draugas, – parodydavo traukinių platformas, metro išėjimus ir pan. Daug laiko ir nervų sutaupėme. Daug kur yra nemokamas miesto wi-fi, traukiniuose irgi veikė nemokamas internetas, viešbučiuose būdavo gana geros kokybės. Tad visada keliavome su ryšiu ir Jums patariu. Lengviau ir įprasčiau.

Mokėjimo kortelės 

Keliautojai rašo, kad bankines korteles čia daugiausia naudosime pinigams išsigryninti, o ne atsiskaitinėti. Tik didieji prekybos centrai ima korteles, o visi kiti, – atsiprašinės, bet prašys grynųjų. Mūsų irgi patirtis panaši. Kortelių japonai nemėgsta. Jie yra sukūrę kitas korteles ir vadina jas IC. Išmaniosios kortelės neturi jokio ryšio su banku. Japonai į jas įsideda tiek jenų, kiek ketina išleisti. Tokiomis kortelėmis brūkšt ir atsiskaitoma. IC ženklu pažymėtame automate reikia nusipirkti „Suica“ arba „Pasmo“ kortelę ir ten pat ją papildyti pinigais. Pati kortelė kainuos 1000 jenų (8,30 eur) ir toje sumoje yra 500 jenų depozitas. Prieš išvykdami galite užsukti į kortelės aptarnavimo biurą ir jie grąžins depozitą už simbolinį administravimo mokestį. „Suica“ galima nusipirkti JR stotyse arba Narita/Haneda traukinių stotyse. Tiesą sakant, mes nepirkome, – matėme, kad kiti keliautojai naudoja. Per kelionę mums vis prisikaupdavo monetų, – tad kaip tik bagažo saugojimui, autobusams, kurių nedengdavo Rail Pass, tuos smulkius ir išleisdavome. Mums taip irgi patogu buvo.

Kur nevykti

Rekomenduojama nevykti į miestus ir rajonus apie Fukushima Daiichi atominę elektrinę, kurie Japonijos institucijų yra žymimi kaip uždraustos zonos (žr. žemėlapį).

Orai

Yra nuolatinis žemės drebėjimų ir cunamių pavojus, audrų sezonas – nuo birželio iki gruodžio mėnesio, jo metu dažni taifūnai. Prieš vykstant į Japoniją, rekomenduojama susipažinti su Japonijos meteorologijos agentūros (anglų k.) teikiama naujausia informacija ir atsižvelgti į perspėjimus dėl galimų gamtos stichijų. Čia rašau kuo rimčiausia, – mes to nedarėme, todėl teko išgyventi taifūną „Hagibį“, apie kurį rašysiu spalio 12 d. tekste.

Klimatas yra labai įvairus: nuo karšto ir drėgno subtropinio iki sauso ir šalto. Pažintinei kelionei tinkamiausias metas yra nuo spalio iki kovo mėnesio, esant mažiausiai lietingam laikotarpiui.

Esant šalyje didelės stichinės gamtos nelaimės metu kviečiama klausytis radijo pranešimų (anglų kalba, pvz., US Armed Forces stotis (810Am) ir InterFM (76.1FM), sekti oficialią Japonijos institucijų informaciją ir laikytis teikiamų rekomendacijų bei nurodymų bei sekti informaciją Lietuvos ambasados Japonijoje interneto svetainėje http://jp.mfa.lt.

Pagrindiniai turistiniai maršrutai Japonijoje (man prireikė ruošiantis kelionei)

Ko gero, pupuliariausias: Tokijas-Kiotas-Nara-Osaka-Himedžis-Hirošima. Kiti renkasi kitą pusę, – Tokijas-Nikko-Hakonė/Fudzijama. Keliautojo Augustino, kurį jau minėjau anksčiau, maršrutas buvo toks: Tokijas (tik nakvynė) – Kiotas – Himedžis – Hirošima – Mijamidžima (toliausias taškas, tada sukimas atgal) – Osaka – Nara – Kiotas (antroji diena) – Nagoja (tik nakvynė) – Narajus – Matsumoto – Judanaka – Tokijas (apžiūrėjimas). Man patiko šis pasiūlymas, ką aplankyti Japonijoje:

  • Koya-san arba Mount Koya
  • Ishigaka
  • Kanazawa
  • Hiroshima
  • Kamakura
  • Nikko
  • Takayama
  • Nara
  • Kioto
  • Tokyo

Skaičiau daug, ruošiausi tikrai ilgai, – kažką pamatėme, kažko, suprantama, nespėjome. Taifūnas irgi smarkiai pakoregavo mūsų maršrutą. Bet viską rasite žemiau.

Bagažas

Keliaujant po Japoniją, rekomenduojame nepersikrauti daiktais. Apie tai parengtas net šis puikus tekstas. Juk keliausite traukiniais ir autobusais, tad masyvus lagaminas sukels nemažai problemų. Rekomenduojama daiktų kiekį maksimaliai susimažinti, kaip ir lagaminų dydį. Mes dviese keliavome su mažais lagaminais, – tokius seniau pigios avilainijos leisdavo pasiimti į saloną nemokamai. Būdavo, kad keliaudami pasinaudodavome daiktų saugojimo kameromis, – daug jų stotyse, dažnai daiktus sutinka pasaugoti viešbučiai. Veikia elementariai, tereikia sekti angliškas instrukcijas, – nesuprasti neįmanoma, Kameros yra skirtingų dyžių, – mes savo du nedidelius lagaminus sutalpindavome į tą, kuri parai kainuodavo 500 jenų (didesniems lagaminams kainos 600-800 jenų). Pasirenki, kur dega žalia lemputė, sudedi lagaminus, paspaudi rankenėlę žemyn, užsidega raudonai, įmeti kapeikas, užrakina tavo kamerą, išduoda kvitą, ant kurio yra QR kodas. Atėjus pasiimti reiks jį pridėti prie ekranėlio, tad nepameskite. Kitos kameros buvo kiek kitokios, senesnės, bet vis tiek instrukcijos aiškios ir problemų nekildavo. Atrodo taip:

Žodynėlis

Ohayo – labas rytas. Konichiwa – laba diena. Konbanwa – labas vakaras. Domo arigato – labai ačiū. Do itashimashite – nėra už ką. Suimasen. Tokyo eki wa doko desuka? – Atsiprašau. Kur yra Tokijo stotis? Migi – dešinė. Hitari – kairė. Magatte – tiesiai. Migi o magatte, hitari gawa desu – sukti į dešinę, (norimas objektas) kairėje. Korewa ikura desuka? – Kokia kaina?

Na, ir dar…

Tualetai Japonijoje

Nemaniau, kad kada nors viešai rašysiu apie klozetus japoniškuose tualetuose. Bet po dviejų dienų Japonijoje, supratau, kad verta. Visų pirma, jie turi normalų prekinį ženklą, – mūsų viešbutyje Kiote jis buvo „Panasonic“. Be to, masyvus ir turėjo lemputes beigi valdymo pultą ant sienos šalia…japoniškais rašmenimis. Nutūpus taip maloniai šildė, kad visos čakros atsipalaiduodavo, nervai nurimdavo ir pakilt nesinorėdavo. Gal toks ir kūrėjų tikslas – viskas dėl žmogaus. Ir čia parašiau visai be sarkazmo. Apie automatizuotas vandens procedūras po… nesiplėsiu, – teigiamų emocijų netrūkdavo irgi! Kiek pastebiu, turistai iš WC Japonijoje išeina su šypsenom veiduose. Kitaip neįmanoma! Aš vis dar užtrunku, bandydama suprasti mygtukus, – mes, moterys, prieš atlikdamos kokį veiksmą, pagalvojame…Tarkime, visada uždarydavau masyvų dangtį, kad…jei mygtukas ne tas, viskas vyktų uždaroje erdvėje. Bet kiti, labiau savim pasitikintys, dangčio neuždarydavo ir, nutikdavo, kad vandens žarnelė atsidėkodavo taikliu pliūpsniu maloniai šilto vandens ant drabužių, nors suprogramuota kitam tikslui.

Viešieji WC itin švarūs ir gali rinktis: ypatingai šiuolaikišką arba visai be klozeto, – pamenate, kaip mūsų vaikystės mokyklose būdavo tik pritūpimui pritaikyti. Norėčiau tokio WC kaip foto namie, biure, – visur! Japonija mums artima, nors ir toli, – perimkim WC tradicijas!

Patiko ir tai, kad Japonijoje nereikia WC ieškoti: jie bus visada ten, kur jums prireiks:) Nesuprantu, kaip tai įgyvendinta, bet – faktas.

Pirma diena (antradienis). Vilnius-Helsinkis-Tokijas (Narita oro uostas)

01/10/2019

9:35 kylame su Finnair į Helsinkį (leidžiamės 10:50), skrydis į Tokiją 16:45. Nusileidžiame Tokijuje labai patogiu ryto laiku spalio 2 d. –  8:05.

Helsinkio oro uostas naujutėlis, gražus, – mums nuobodu nebuvo. Tiesa, net ir atvykus iš Lietuvos čia brangu, tad turėkite savo sumuštinukų, jei nenorite be reikalo išlaidauti. Už kokius 9 eur gausite mini picos gabaliuką, – yra rizika, kad susinervinsite. Parduotuvėlės stilingos, prekės įdomios, kai kur jau ir Kalėdinės, tad tikrai yra kur akis paganyti. Aš nemažai žingsnių sugebėjau suvaikščioti per ilgas laukimo valandas.

Pirmoji kelionės nakvynė – lėktuve (10.01-10.02).

Antra diena (trečiadienis). Tokijas (Narita oro uostas)-Kiotas (įsikūrimas ir pirma pažintis)

02/10/2019

Ką padarome išlipę iš lėktuvo pirmiausia (po labai greitos patikros, kuomet buvome nufotografuoti, paklausti, ką veiksime Japonijoje, bei, žinoma, palikome savo pirštų antspaudus):

  • išsikeičiame Lietuvoje gautus dokumentus į tikruosius Japan Rail Pass: reikia leistis eskalatoriumi žemyn, kur yra traukinių stotis. Japan Rail Pass ofisas gerai matomas: mums teko pastovėti eilutėje apie 30 min. Rail Pass’us gavome 2 savaitėms, kaip ir užsakinėjome. Ant kiekvieno – vardas, pavardė, šalis ir, žinoma, milžiniška galiojimo data. Kadangi neketinome likti Tokijuje, o mūsų plane buvo Kiotas, iškart gavome ir bilietus iki Kioto. Viskas idealiai: ant bilietų buvo nurodytas laikas, vagono ir vietų numeriai. Žinojome, kur reiks persėsti.

  • išsikeičiame EUR į YEN: šalia Japan Rail Pass biuro buvo valiutos keitykla, tad keblumų nekilo. Keitėmės 1500 eur, – turiu pasakyti, kad visai kelionei nepakako, tad teko keistis dar kartą. Visur yra ir bankomatai, – japonai nėra kortelių gerbėjai, geriau turėti grynuosius. Tokia technologijų šalis, tačiau bankais jie nepasitiki.

  • nusiperkame „Suica“ kortelę ir ją papildome pinigais (viskas apie korteles čia): planavome, bet to nepadarėme – vėliau rašysiu, kodėl.

Mes sekame savo dar Lietuvoje sudarytu planu: sėdame į traukinį ir tą patį rytą, neaplankę Tokijo (Narita oro uostas yra apie 65 km nuo miesto), keliaujame į Kiotą.  Japan Rail Pass biure mums atspausdino bilietus: N’EX traukiniu turėjome pasiekti Shinagawos stotį ir persėsti į šikanseną būtent iš čia. N’EX stoja ir Tokijuje, bet tada persėdant reiktų pereiti į kitą aukštą (iš 5 į 1), o Shinagawa stotyje abu traukiniai yra tame pačiame aukšte, todėl nereikia be reikalo blaškytis. Kelionė užtruko maždaug taip: Narita-Shinagawa apie 1 h, Shinagawa – Kiotas – apie 2 h 30 min (su „Hikari“ greitaisiais traukiniais, naudojantis „Japan Rail Pass“ (yra ir kiti, bet mums reikėjo žiūrėti būtent tokiu pavadinimu). Iš tikrųjų, savarankiškas keliavimas Japonijoje yra aiškus: tiesiog reikia sekti, kas parašyta įvairiose šviesdėžėse, – pasirinkti teisingą kryptį, pažiūrėti, kuris vagonas („cars“), perone laukti būtent ties savo vagono skaičiuku, gerai matomu ant plytelių. Nuo Japan Rail Pass biuro mes sukome traukinių link (tame pačiame aukšte), – prie įėjimo į peronus mažame namelyje sėdėjo žmogelis – jis akimirkai užmetė akį į mūsų kelionių pasus. Pridedu kelias pirmąsias foto:

Tobula svetainė su visais paaiškinimais, kaip pervažiuoti maršrutu Narita-Kiotas: man ji labai padėjo, kai ruošiausi kelionei. Kelias naudingas foto įdedu ir čia:

Išlipę iš „Narita Express“ turite sekti šias nuorodas, – padės nesiblaškyti:

Žinokite, kad turėdami „Japan Rail Pass“, negalite naudotis greičiausia klase, Nozomi. Reikia žiūrėti Hikari traukinius. Oficiali svetainė, kaip ištrūkti iš Naritos oro uosto.

Iš Naritos oro uosto išvykome 10:48 (lengva paskaičiuoti, kiek laiko užtrukome su visomis aukščiau aprašytomis procedūromis), o iš Shinagawa stoties – 12:10.  Kiote buvome apie 14:45. Viešbučio taisyklė – įsiregistravimas nuo 15:00 (beje, prireikus siūlo nemokamai pasaugoti bagažą), mums buvo pats tas. Tokį atsakymą gavau iš viešbučio, kurį buvau užsisakiusi dar Lietuvoje:

Ms. X,
Thank you for making a reservation at our hotel.
Should you arrive before 3 P.M ,we will keep your luggage for you.
Thank you.
The Celecton Kyoto Horikawa Sanjo

The Celecton Kyoto Horikawa Sanjo, +81 75 556 0888. Adresas: 692, Shimohachimonjicho, Horikamidori, Nakagyo-ku, Nakagyo Ward, Kyoto. Viešbutis su pusryčiais, viskas apmokėta iš anksto. Check in’as – nuo 15:00.

Kioto stotis – įspūdingo dydžio ir architektūros šiuolaikiškas pastatas. Sekdami nuorodas „Bus stop“ susiradome visai šalia esančią autobuso stotį. Google Maps davė mums aiškią instrukciją, kaip nuvykti iki viešbučio su 9 autobusu be jokio persėdimo (tvarkaraštyje prie stoties susiradau, kad 9 autobusas vyksta iš B1 stotelės – na, kaip matote, viskas sklandžiai ir aiškiai, ypač, kai Lietuvoje buvo atlikti namų darbai):

Kaip pirkti bilietus autobuse: vienos kelionės kaina vienam asmeniui Kiote – 230 jenų. Jei neturite, kaip ir mes, SUICA kortelės, verta turėti grynų ir nelabai stambių. Autobuse prie vairuotojo yra du aparatai: į vieną įmetate stambesnius pinigus ir mašina išspjauna galybę smulkių. Tada atsiskaičiuojate, kiek reikia už bilietus, ir gerą sumą sumetate į kitą aparatą.  Vairuotojas Jums linktels, – suprasite, kad viską atlikote teisingai. Žinokite, kad Japonijos autobusuose jūsų niekas neskubins, į jus neskersuos, jei veiksmus atliksite lėtai iš nežinojimo ar dėl kitų priežasčių…Dažniausia, į autobusą įlipsite pro vidurines, o išlipsite pro priekines duris, nors tai nėra taisyklė, – gali būti ir atvirkščiai. Stebėkite kitus žmones, nes susikalbėti angliškai nesitikėkite.

Nuo oro uosto iki pasirinkto „The Celecton Kyoto Horikawa Sanjo“ viešbučio – apie 15-20 min autobusu. Autobusas sustoja praktiškai priešais viešbučio įėjimą. Šis viešbutis turi ir privalumų, ir trūkumų. Vieta patogi, nes šalia – stotelė: tad visi objektai pasiekiami lengvai. Iki Nijo pilies – 3-5 min  pėsčiomis, šalia – supermarketas ir fantastiška turgaus alėja (tradicinė Japonijoje) su daug kavinukių ir vietinių keistų parduotuvėlių (man labai patiko!), bet, tarkime, iki Nigishi turgaus ir Giono jau reikia kojas paminklinti, – vaikščiodavome pėsčiomis ir užtrukdavome apie 30 min. Jei nemėgstate daug vaikštinėti, ieškokite viešbučio arčiau Giono arba visada galite paklausti „Google“, kaip autobusais pasiekti laikinuosius namus. Kambariukas buvo labai mažas, gal geriau tiktų sakyti miniatiūrinis, pusryčiai visuomet vienodi (ryžiai, keistoko skonio žuvis ir karis), bet aptarnavimas geras ir viskas mums tikrai tiko bei patiko.

Tiesa, visai šalia autobuso stoties mačiau viešbutį APA Hotel Ekimae (kai rinkausi, jis buvo tarp svarstytinų): gal patogumas tame, kad arti traukinių ir autobusų. Galite pažiūrėti jį rinkdamiesi.

Kadangi pavargę nesijautėme, iškeliavome į miestą. Norėjome po ilgų sėdėjimo valandų pasimankštinti, tad apie jokius autobusus nebuvo ir kalbos. Iki Nishiki turgaus žygiavome pėsčiomis (Google Maps vėl buvo mūsų pagalbininkas).

KIOTAS: trumpai

Kiotas – daugiau kaip 1000 metų klestėjusi imperatoriškoji sostinė (794-1868) bei dabartinis japonų meno, kultūros, religijos centras. Apie 1,5 mln gyventojų (Kioto reiškia „sostinė“). Mieste net 17 UNESCO saugomų objektų (kitur rašo, kad 14), net 1650 šventyklų, 400 sintoistų šventovių ir 60 sodų!  Ne veltui Kiotas vadinamas šventyklų miestu. Joks kitas miestas neturi tiek daug meno kūrinių kolekcijų, rūmų, puošnių vartų, šintoistų bei budistų šventyklų ir japoniškų parkų. Kiotas yra Honšiū saloje ir veikia kaip prefektūros centras. Karo metais šis miestas išvengė bombardavimo, todėl čia išliko gausybė autentiškų pastatų. Garsiausios šventovės – Fušimi Inari šventykla, dedikuota ryžių dievui Inari, Kinkaku budistų šventykla (Auksinis paviljonas) bei Kiyomizu-dera (tyro vandens šventykla) budizmo šventykla, stūksanti šalia Otowa krioklio (dabar restauruojama). Kiote verta aplankyti Nijo pilį, kurioje yra įsikūrę Nonomaru rūmai, susidedantys iš penkių sujungtų pastatų (dalis irgi šiuo metu tvarkoma).

Kioto transporto informacija čia. Geri Kioto maršrutai čia. Dar viena puiki svetainė. Svarbu žinoti: Japan Rail Pass nėra geras būdas keliauti po Kiotą, nes daugiausia naudojamasi autobusais ir traukiniais, – teks mokėti atskirai. Jei keliauja daugiau nei 3, verta imti taksi (dviems kelionės taksi nebuvo pigios, bet kartais, siekdami sutaupyti laiko, keliaudavome ir tokiu būdu – atstumai tarp žymiausių Kioto objektų irgi įspūdingi). UBER’is nėra populiarus, geriausia naudotis Didi ir JapanTaxi. Abi programėlės veikia puikiai ir įvertinimai labai geri. Lietuvės pasakojimas apie Kiotą čia.

Mes pirmiausia pėsčiomis patraukėme į Nishiki turgų (nuo viešbučio apie 1,5 km pėsčiomis), esantį Kioto senamiestyje ir veikiantį iki 17:00-18:00. Turguje atsidūrėme apie 16:00: turistų, prekiautojų buvo daug, – eilės būriavosi prie apkeptų ir ant pagaliukų pamautų jūrinių gėrybių. Turgus labai fotogeniškas, bet kartu ir komercializuotas, tarytum turistams ir sukurtas. Man kur kas labiau patiko vietinis, visai šalia viešbučio (tiesą sakant, už kampo): daugiau autentikos ir tikrumo, bet apie jį kelionių vadovuose nerašoma. Iš nuotraukų žvelgia neprasti Nishiki vaizdai – aš irgi tokiais susiviliočiau:

Nuo turgaus parduotuvių alėjomis, net neišlįsdami į gatvę, keliaujame iki Pontocho alėjos (senoji restoranų gatvė palei upę: tarp Kamogawa ir Kiyamachi-dori, Nakagyo, Kyoto). Kadangi buvo vakaras, paupys skendėjo tamsoje. Aš rekomenduočiau užsukti į gatveles už pirmųjų pastatų, esančių prie upės. Štai ten tai tikrai patiks: paslaptingi, prabangūs ar paprasti restoranėliai, medinėmis žaliuzėmis ar siuvinėtomis užuolaidėlėmis pridengtais langais, taip ir vilios užsukti…Jau pirmą dieną pasijutau filmų apie samurajus ir geišas dekoracijose.

Pontocho alėja yra senajame Kyoto kvartale, kuris yra miesto širdyje, pavadinimu Gionas. Giono centre verta aplankyti:

  • Hanami-koji, – čia susikoncentarvusi tipiška Kioto architektūra, daug restoranų ir arbatos namų (tarp Shijo ir the Kennin-ji šventyklos): lengva rasti, nes iškaba gerai matoma – vakare čia vaikščiojo nemažai su kimono rūbais pasidabinusių žmonių, prie arbatos namų būriavosi eilutės žmonių; ši dalis – labai tipiška Japonijos miestams. Pirmąjį tokį senamiestį pamatėme Kiote, – vėliau panašiuose lankėmės ir kituose miesteliuose. Ko gero, čia reikia ateiti anksti rytą, kad pasivaikščiot ramiai ir pasigrožėti tais tamsiais mediniais nameliais su kabančiais raudonais žibintais.
  • Shirakawa – promeneda palei kanalą, kur restoranų terasos pastatytos tiesiog ant vandens; jautėme, kad Japonijoje – ne sezonas: ši vieta neatrodė kažkuo ypatinga. Europos miestuose mes promenadų grožį kitaip suprantame.
  • Pontocho – maža, bet garsi restoranų gatvė (tarp Shijo-dori ir Sanjo-dori).

Nuo Hanami-koji nukeliavome iki gatvės galo, – vakare iš toli švietė Yasaka Shrine: čia japonai su šeimomis ar bičiuliais vaikštinėjo, fotografavosi. Grįžti atgal iki viešbučio susidarė gerokas atstumas, – tikrai jautėmės pasportavę. Žmonių visur buvo devynios galybės, – kol kas atostogos buvo per triukšmingos su perdaug miesto šviesų… Norėjosi daugiau ramybės, bet juk Kiotas negalėjo užsidaryti, kad mus vienus priimtų…

Pasigrožėkite naktiniu šventyklų miestu:

Antra kelionės nakvynė – Kiote (10.02-03):  The Celecton Kyoto Horikawa Sanjo, +81 75 556 0888. Adresas: 692, Shimohachimonjicho, Horikamidori, Nakagyo-ku, Nakagyo Ward, Kyoto. Viešbutis su pusryčiais, viskas apmokėta iš anksto. 

Trečia diena (ketvirtadienis). Kiotas

03/10/2019

Miegas nebuvo anei geras, anei gilus: jautėsi laiko skirtumas, nors jis, viso labo, tėra 5 valandos. Po keistų pusryčių (ryžiai su kariu, neįprasto skonio žuvis ir smulkinti kopūstai) išjudėjome į miestą. Kiote buvo eilinė darbo diena, bet miesto triukšmo ir ūžesio nesigirdėjo, – keistas jausmas, kai tyku net ir miestuose net ir darbo dienomis, lydėjo visos kelionės Japonijoje metu. Šalis gyvena prisukto garso fone.

Pusryčių metu savo pirminį planą pakeitėme, – supratome, kad visko neaprėpsime, nes objektai vienas nuo kito nutolę, o lakstyti per atostogas nesinorėjo. Tiesiog naujai susidėliojome prioritetus.

Iki Kinkakuji šventyklos (kitaip, Auksinio paviljono, nukeliančio į Muromači valdymo laikus (1336 – 1573)) nuvykome autobusu (Nr.203, stotelė šalia viešbučio durų). Šio Unesco saugomo objekto praleisti nesinorėjo.

Trumpai ne mano tekstas: du viršutiniai Auksinės šventyklos aukštai dengti tikrais aukso lakštais. XIII-XIV a. tai buvo Ashikaga Yoshimitsu šogūnato rezidencija, o jam mirus, tapo Zen šventykla. Kiekvienas šventyklos aukštas atspindi vis kitą architektūros stilių: pirmasis aukštas suręstas Shinden stiliumi – natūralaus medžio stulpai ir balto tinko sienos stipriai kontrastuoja, bet tuo pačiu ir papildo paauksuotus viršutinius paviljono aukštus; čia saugomos Shaka Buddha skulptūros. Antras aukštas – Bukke stiliumi, naudotu samurajų rezidencijų statybose, iš išorės pilnai dengtas aukso lakštais; sakoma, kad viduje yra patalpinta Kannon Bodhisattva statula, apsupta Keturių Dangaus Karalių figūromis, – neturėjome galimybių tai pamatyti. Viršutinis trečiasis aukštas suręstas tipiniu kinišku Zen stiliumi: tiek išorė, tiek vidus dengti auksu, o ant stogo patupdytas auksinis feniksas.

Apžiūrėti Kinkakuji galima tik einant tvorelėmis pažymėtu taku ir per atstumą, – žmonių srautas toks didelis, kad esi beveik nešte nešamas, – ilgiau pasigrožėti beveik neįmanoma. Žmonių upė per kelias minutes nuplukdo tave į šventyklos sodus, kur veikia arbatos namai su poilsio zonomis. Linkiu nepasiduoti miniai, nes nė nepajusite, kad jau pabaiga ir „esate pamatę Auksinį paviljoną“. Likau nesupratusi, buvau aš čia, ar ne…Kad taip greit neišeiti, bent žalios arbatos ledų suvalgėme:) Beje, nuotraukos pavyko gražios, – atrodo, kad buvome ten vienui vieni. Koks kartais melas yra fotografija:)

Naudinga žinoti: Auksinis paviljonas yra atvertas 9:00-17:00 (kaina 400 jenų). Jei iki Auksinio paviljono važiuoti iš Kioto stoties, tuomet reikia rinktis 101 ar 205 autobusus (40 min). Keliaujant spalio mėn. Japonijoje temsta apie 18:00, o švinta itin anksti, net ir 6:00 prabudus matydavau šviesą…

Nuo Kinkakuji nukeliavome pėsčiomis iki Ryoan-ji. Užtrukome gal kokias 20 min. Ryoan-ji yra garsi ir labiausiai lankoma dėl savo akmenų sodų. Japonijoje mane nepaliaujamai stebino tai, kad skaitydama vieno ar kito objekto angliškus aprašymus bei japonų įvertinimus, verždavausi jį trūks plyš pamatyti, užkėlusi lūkesčius iki dangaus…ir vis pamatydavau kažką nepaprastai kuklaus ir paprasto…Tačiau ir tuomet jausdavau tą japonišką unikalumą, gal pernelyg gracingai pasakydama, – iki dvasinio lygmens pakylėtame paprastume. Štai ir ši Ryoanji šventykla: tradicinis japoniškas pastatas, gana kuklus, kiek kilsteltas ant nedidelio kalnelio ir apsuptas gražaus japoniško sodo, tarytum apglėbančio visą šventyklą, – įeini vidun, nusiauni batus ir patenki į idealios tvarkos vidinį kiemelį, su tobulomis eilutėmis išdėliotais smulkiais akmenukais ir tik kur ne kur patupdytais didesniais akmenimis. Bet atsisėdi kur pasirėmęs į riestą stogą laikančią medinę koloną ir tas vaizdas užhipnotizuoja taip, kad norisi tik sėdėti sėdėti sėdėti…Ir jei ne šimtas klegančių japoniukų su savo mokytojais galėtum ir visai užsimiršti. Jei tikitės Orvidų sodybos Gargždelės kaime akmenų muziejaus, tai teks gerokai nusivilti…Pradžioje ir mano galvoje tupėjo kitoks „akmenų sodų“ vaizdas…Dabar, žinoma, jis visai kitoks.

Nuo Ryoan-ji tiesiog gatvėje pasigavome išblizgintą taksi (galinių durų nelieskite, – jos atsidaro automatiškai), kurį vairavo kostiumuotas vyrukas baltomis pirštinaitėmis, – kol važiavome iki bambukų giraitės dairėmis pro langą ir vaišinomės „bambonkėmis“. Rajonai buvo dailūs: daug žalumos, gėlių ir vandens. Man labai patiko.

Iš gausėjančios žmonių minios supratome, kad artėjame prie itin gausiai turistų lankomo Kioto rajono, – jis buvo atokiau nuo centro ir veikė kaip atskira planeta. Bent jau toks jausmas apėmė: galybė restoranėlių, gatvės maisto kioskelių ir suvenyrų parduotuvėlių. Puošnias dvivietes karietas su įspūdžių ištroškusiais turistais tampė išvaizdūs jauni ir liekni, bet, matyt, raumeningi japoniukai. Bėgte ir be jokios įtampos veiduose.

Sumokėję apie 20 eur už kokius 10 km, iš taksi iššokome tiesiog gatvėje prie įėjimo į Arashiyama bambukų giraitę, – ko gero, vienos labiausiai Instagrame afišuojamų vietų Japonijoje. Kai ten užėjome, nebuvo nei instagramerių žadėto apšvietimo, nei kažko beprotiškai įspūdingo, sunku buvo rasti ir bent vieną metrą, ant kurio nebūtų žmogiškosios pėdos… Pastebėjau vieną plyšį tvoroje ir persisvėrusi padariau tokį pat instagraminį kadrą, kaip ir daugelis panašių landžių gudročių. Kažkoks eilinis „fake’as“, – brrr, net pačiai nemalonu. Ar lankyti šią vietą Japonijoje? Atsakymo neduosiu: gal ateisite vakarėjant, leidžiantis saulei, gal būtent tą minutę papūs vėjelis ir lengvai kedens bambukų lapų šluotas, o gal tą dieną iš visų keliaujančių atminties išsitrins ši giraitė ir būsite vienui vieni, gal niekada nesate buvę panašioje vietoje ir todėl ji neabejotinai sužavės. Geriausia, kas ten nutiko, – tai gatvės muzikantas, kuris švelniai liesdamas keisto ir nematyto instrumento „pilvą“, skleidė jaukius garsus, kurie, rodės, priversdavo linguoti liaunus jaunų bambukų kamienus…Buvo gražu. Ir tylu. Tyla Japonijoje jau neturėtų stebinti, bet vis dar…

Perėję bambukų miškelį per kelias minutes, nusipirkome bilietus į dar vieną japonišką šventyklą: Tenruji, kuri buvo pastatyta 1339 m. ir yra dar vadinama Dangiškojo Drakono šventykla. Nuostabus Zen parkas aplink Tenryu-ji atrodo taip, kaip buvo ir 1900 m. Tenryu-ji – pagrindinė Rinzai zen budizmo atšakos atstovų šventykla, skirta Gautama Budos garbinimui.

Tenryu-ji šventykla atidaryta 08:30 – 17:30; bambukų giraitė nuo aušros iki sutemų; Okochi Sanso vila (japonų aktoriaus vila, kurioje mes nebuvome): 09:00 – 17:00. Tenryu-ji bilieto kaina 600 Yen, bambukų giraitė nemokamai, o Okochi Sanso vila – 1000 Yen.

Po Tenruji teritoriją galima vaikščioti nors ir visą dieną: man ten irgi visai patiko, tad sakyčiau, kad verta atvykti, jei būsite Kiote.

Nuo Tenruji gana ilgai autobusu (gal gerą pusvalandį) važiuojame iki Ginkakuji (sunku nesusipainioti su pavadinimais, tiesa?). Kinkakuji (Auksinio Paviljono) grožis įkvėpė šogūno Ashikaga Yoshimitsu anūką. Šis kitoje miesto pusėje pastatė beveik identišką šventyklą, tik ji vadinosi Ginkakuji (Sidabrinis paviljonas). Tai taip pat ne mažiau graži Zen šventykla, turinti samanų sodą ir rafinuotą, skrupulingai prižiūrimą smėlio sodą, kuris dar vadinamas „sidabrinio smėlio jūra“. Man ši vieta paliko didelį įspūdį, – gaila, kad įsilijo, nors, iš kitos pusės, lietus tik dar greičiau pripildė mano susižavėjimų ir aikčiojimų taurę. Nuostabus japoniškas sodas ir precizika smulkiausiose detalėse, – esu tikra, kad japoniškus sodus kuria savo protą ir sielą harmonijoje apgyvendinę, filosofiją ir meditaciją įvaldę meistrai. Pasidairykite:

Išėjusi iš Ginkakuji, kur, beje, pirmąkart buvo vos vienas kitas (na, sąlyginai) lankytojas, pastebėjau neišvaizdžią ir visai neturistinę kavinukę, – užėjusi sukirtau porciją gardžiausių pasaulyje ryžių, puikiai suvaldžiusi pagaliukų tango, ir išlenkiau bokaliuką japoniško alaus. Buvo nuostabu. Lietus nenustojo, bet aš vis tiek pasukau pasivaikščioti Filosofų keliu, pastebėjusi nuorodą visai šalia kavinukės. Nukeliavau visiškai viena tuo keliu, palei kanalą, gal kokius 2 km, – toks keistas jausmas. Eini eini, aplink kaip ir nieko ypatingo nėra, lietus lyja, aplinka skęsta kvapuose ir drėgmėje, kur ne kur veikia pavienės, tokios šiek tiek pankiškos kavinukės…Kelionių vadovuose šis kelias vadinamas vienu gražiausių piligriminių takų pasaulyje. Na, aš net nežinau. Man tikrai čia patiko, buvo ramu ir maloniai gera, bet tokiu skambiu titulu taip drąsiai nesimėtyčiau, – ko gero, tada ir daugelį miško takelių palei upę Lietuvoje irgi užtikrintai galėtume pavadinti gražiausiais ir garsiausiais. O gal man pamažu ateina supratimas apie Japoniją: šalis, turėdami tiek mažai ploto, tausoja ir vertina kiekvieną gamtos lopinėlį, – tarytum sudievina ir kartais net pervertina…Čia nuostabi vieta pramankšinti kojas ir užsimiršti, kur esate:

Į Gioną autobusu atvažiavome temstant ir dar pasivaikščiojome. Iki namų irgi nutarėme keliauti savom pavargusiom kojomis. Pakeliui pamatėme kavinukę, – ką gi, užsukome. Pataikėme jau į kiek prabangesnį restoranėlį, – pavalgėme skaniai ir gana brangiai (apie 37 eur dviems), bet užtat turėjome gerą progą pamatyti, kaip vakarus leidžia japonai: po darbų kostiumuoti vyrukai susirenka bokalui alaus ir kelioms cigaretėms surūkyti, pasimatymus viena kitai skiria ir dailutės japonės ar pagyvenusios poros…Maisto užsisako labai įvairaus, bet viskas gana kukliomis porcijomis. Arbatpinigių palikti Japonijoje nėra tradicijos, tad nereikia dėl to sukti galvos. Čia įvyko ir pirmas nuotykis su moderniuoju WC: mano vyras grįžo visas šlapias, – gera pamoka, kad nereikia bet ko spaudyti neuždarius dangčio. Visaip dangstydamiesi ir besijuokdami išsliūkinome iš restorano. Aišku, prieš tai kelis kartus nusilenkę, – Japonijoje lankstėmės daug ir su didžiausiu džiaugsmu. Kažkaip norėjosi dėkoti tiems nuostabiems žmonėms.

Kavinukės vieta – gal kažkaip pavyks ir Jums rasti:

Nors iki namų jau sunkiai vilkome kojas, bet aš netyčia užmačiau tarp mūsų viešbučio ir „Lawson“ minimarketo tradicinį japonišką turgų, – ilgą alėją dengtu stogu, kuri tęsėsi gal kokį kilometrą ar daugiau ir jungė kelis kvartalus: neįsivaiduoju, ko ten nėra, – mačiau, kaip tradicinius šokius mokosi šokti kimono apsirengusiu pora, vaikus su tėvais ir seneliais žaidžiančius šachmatais, o gal ir kitus žaidimus (gerai neįsižiūrėjau), mane vis aplenkdavo visokiausio amžiaus žmonės ant dviračių, nukrautų pirkiniais. Čia buvo galima rasti visko, – nuo maisto iki buities rakandų, nuo jaukių „vintage“ daiktelių ir keistų rūbų butikų iki garsių prekinių vardų išparduotuvių. Sukiojaus, visur norėjosi užeiti, nors kojas po ilgos dienos jau kaip reikiant diegė, – juk batai buvo drėgni, kaip ir visi rūbeliai ant kūno. Slankioti „Sanyo“ turguje man buvo kur kas įdomiau, nei garsiajame Nigishi…Atleiskit jau man, – pasigardžiuodama suvalgiau tą vyšnią ant torto prieš naktį…

Gyvenimas čia virė jau jau visai vakare. Japonai labai daug dirba, todėl daugelis parduotuvėlių atidarytos iki vėlumos ir darbuojasi ten labai daug tokių senjorų, kuriems jau, atrodo, tuoj stuktels koks 90…Nesu tikra, ar tai tikrai gerai…

Foto daryta kažkurį kitą vakarą, kai jau viskas buvo uždaryta – vaizdas neviliojantis, bet man čia patiko:

***

Pasidalinsiu šiuo žemėlapiu su Kioto šventyklomis – man jis pravertė geriau įsivaizduoti, kaip rasti visas šventyklas:

Trečia kelionės nakvynė – Kiote (10.03-04): The Celecton Kyoto Horikawa Sanjo, +81 75 556 0888. Adresas: 692, Shimohachimonjicho, Horikamidori, Nakagyo-ku, Nakagyo Ward, Kyoto.

Ketvirta diena (penktadienis). Kiotas-Nara-Kiotas

04/10/2019

Siūlau sėsti rytą į traukinį ir vykti į Narą (apie valanda kelio), japonų kultūros ir politikos lopšį, klestėjusį 710 – 794 metais. Nara buvo pirmoji Japonijos sostinė, įkurta VIII a. Naroje pakaktų praleisti 3-4 h, o grįžus dar galima aplankyti Kiote tai, ko nespėjome (Imperial Royal Garden?) arba tiesiog kažkur ramiai pasibūti.

Traukinys (JR – Miyakoji Rapid train) iš Kioto stoties iki Naros nuveš per 45 min ir galima rinktis Japan Rail, tada galios turimas pasas (be paso kaina 710 jenų).

Senovinis Naros miestas su savo miškingomis kalvomis, šventyklų parkais, vienais seniausių pasaulyje mediniais pastatais ir dabar išlieka ramybės simboliu. Dauguma miesto įžymybių yra 660 hektarų plotą užimančiame Elnių parke. Čia ganosi apie 1200 prijaukintų elnių, atliekančių ypatingą misiją, – jie yra Kasuga šventyklos saugotojai. Praeisime daugybę akmens žibintų – tōrō, kurie žymi kelią į garsiąją šventovę. Jos vidų taip pat puošia bronzinių žibintų eilės. Šventykloje dar daugiau atsiskleis senojo japonų šinto tikėjimo paslapčių. Šalia senojo šinto tikėjimo į japonų pasaulėžiūrą įsiliejęs ir budizmas. Iš Kinijos per korėjiečių vienuolius į Tekančios saulės šalį budizmas atkeliavo VI a., o galutinai prigijo dar po dviejų šimtmečių, Naros klestėjimo laikotarpiu. Iš to meto išlikusi „Didžioji Rytų šventykla“ – Todaidži. Japonų budistinės šventyklos, lyginant su kitų šalių, – asketiškesnės, neperkrautos prabangos detalių, čia vyrauja paklusimas šimtmečių patikrintai tvarkai ir griežtai tradicijai. Apgaubti smilkalų aromato, stebėsime, kaip vietiniai atlieka ritualus. Pamatysime ir 15 metrų aukščio Daibutsudeną. Tai didžiausia Japonijoje bronzinės Budos Vairočanos statula. Budos pakelta ranka, sėdėjimo poza, veido bruožai, jį supantys simboliai – kiekviena smulkmena budistiniame mene svarbi ir turi savo nekintamą reikšmę.

Ką pamatyti Naroje – skaitome čia, čia.

Grįžus į Kiotą galime pasirinkti iš čia, ką dar norėtume aplankyti. Galime išgerti arbatos labai ramioje vietoje – Kifune Shrine, bet reiktų iš Kioto stoties sėsti į kitą traukinį ir pavažiuoti į priešingą pusę, – gautųsi toks nepamirštamas pabėgimas iš Kioto. Šventykla atidaryta iki 16:30. Kaip nuvykti iš Kioto stoties: rinktis Keihan Train Line⇒ Demachiyanagi Station ⇒ Eizan Train Line Kurama link ⇒ Kibuneguchi Station ⇒ Kyoto Bus Route 33 ⇒ Kibune Bus Stop ⇒ 5 minutes walking.

Ketvirta kelionės nakvynė – Kiote (10.04-05): The Celecton Kyoto Horikawa Sanjo, +81 75 556 0888. Adresas: 692, Shimohachimonjicho, Horikamidori, Nakagyo-ku, Nakagyo Ward, Kyoto.

Penkta diena (šeštadienis). Kiotas-Myiajima-Hirošima-Kiotas

05/10/2019

Netoli Kiomidzu yra kiek kitokia, medinė šventykla: Sanjusangendo. Ją lengva rasti nuo

BUS KOREGUOJAMA:

Kioto stoties sėdus į miesto autobusą (100 or 206, bilietas ¥230).  1001-a Kannono medinė statula, pastatyta dar 1254 m. atrodo įspūdingai. Lengva rasti, užtruksime apie valandą.

Toliau: arba Nanzenji šventykla (86 Nanzenji Fukuchicho, Sakyo Ward, Kyoto), arba tiesiai į Nidžio pilį. Šalia Nanzenji yra dar dvi šventyklos – Eikando, Haian. Artimiausia metro stotelė prie Nanzenji yra Keage stoties Tozai linijoje (apie 20 min, 260 yen nuo Kyoto Station metro per Karasuma-Oike stotį), arba 5-10 min pėsčiomis nuo artimiausios autobusų stotelės, pavadinimu Nanzenji-Eikando-michi (35 min, 230 yen muo Kioto stoties – Kyoto City Bus Nr.5).

Toliau – Nidžio pilis, kuri XVII a. buvo oficialia Kioto šioguno Tokugavos rezidencija Kiote. Pradėta statyti 1603 m. iš sudegusios Fušimi pilies likučių, savo didybe pilis turėjo simbolizuoti galios ir realios valdžios perėjimą iš imperatoriaus į šioguno rankas. Nors formaliai egzistavo ir imperatorius, realiai šiogunas tuo metu vienvaldiškai sprendė Japonijos likimą.

Iš Kioto išvykstame Hiroshimos link (ankstesnis planas buvo sustoti ir Himeji (68 Honmachi, Himeji, Hyogo 670-0012, Japan), kur turėjome apžiūrėti vieną žymiausių Japonijos pilių (“baltojo garnio”, 46 metrų aukščio, iš tolo kylanti virš plynų apylinkių, supama galingų įtvirtinimų ir 83 pastatų), tačiau nutarėme taupyti laiką ir pinigus, todėl planą pakeitėme. Jei Jums pavyks vis tik lankyti Himėji, tai daugiau info čia:

Greitasis traukinus „JR Kyoto Line“ nugabens iki Himeji stoties per 92 minutes (2,270 yen) Su Japan Rail Pass imame Hinkari šinkanseną, kuris nugabens per 45-58 min (priklauso nuo traukinio). Vaizdingai išdėstyta informacija, kaip iš stoties patekti iki Himėji pilies. Šiaip pakanka išeiti iš stoties ir pilis matysis, – iki jos pėsčiomis apie 20 min. Himeji piliai apžiūrėti gali prireikti nuo 1.5 iki 4 h, priklausomai nuo to, kiek bus turistų.

Visos smulkios detalės apie Himeji aplankymą čia – man buvo naudingos informacijos. Jei iš Himėji vyksite į Hiroshimą, – vėl traukinys (tarp miestų 241 km). Būtinai pažiūrėti iš anksto, kada išvyksta traukinys. JR pasas nedengia tos kelionės dalies, tad teks pirkti bilietą ir susimokėti ne taip ir mažai – apie 75 eur/vienam. Aš randu, kad teks rinktis Kodama (lėčiausius Sanyo linijos traukinius, – tiesiog dažniau stos).

Mes gi iš Kioto stoties 7:20 startuojame į Hiroshimą (tikrinau, tikrai yra traukinys tą valandą) – naudojamės turimu JR pasu, kelionė truks 1 h 40 min. Reikia sėsti į Hikari arba Sakura šinkanseną (nesirinkti Nozomi, kuris greitesnis ir nereikia persėsti, bet JRP nedengia). Su Hikari ar Sakura (13-14 platforma) turėsime persėsti Shin-Osaka Station ar Shin-Kobe stotyse – tai prie kelionės pridės 10-15 min. Tvarkaraščiai: JR West Timetable & Route Finder.

Iš Hiroshima stoties su JRP judame toliau: per 46 min pasieksime keltą: sėdame į JR Sanyo liniją iki Miyajimaguchi stoties (25 minutes, 410 yen one way, covered by the Japan Rail Pass). Nuo Miyajimaguchi stoties yra vos keli žingsniai iki prieplaukos, iš kurios plaukia keltai į Miyajima: JR ir Matsudai. Abi kompanijos pludko per 10 min.  Japan Rail Pass galioja JR keltuose. Keltai iš Miyajimaguchi plaukia 6:25-22:42, o iš Miyajima 5:45-22:14. Keltai plaukia kas 15 min.

Sala dar vadinama Itsukushima – garsi savo miškais ir senovinėmis šventyklomis. Iš nuotraukų pažįstama iš raudonų vartų, vedančių į garsiąją Itsukushima šventovę, kuri buvo pastatyta dar XII a. Tai dar vienas UNESCO saugomas objektas Japonijoje. Kaip iš Hirošimos centro pasiekti salą?  Reikia sėsti į tramvajų į Miyajimaguchi keltų uostą. Gera žinia ta, kad kelte galios  Japan Rail Pass ir papildomao mokėti nereiks.

Sala didelė, bet pamatyti verta Itsukushima Shrine ir Mount Misen. Iš prieplaukos keliaujame tiesiai (10 min pėsčiomis) iki Itsukushima Shrine. All the other sights are also located within walking distance from the shrine.

Mount Misen galime pasiekti Miyajima Ropeway, whose lower station is a ten minute walk from Itsukushima Shrine. There are also three hiking trails from the town to the mountain’s summit.

Apžiūrėję šventyklą, pakilę ir pasigrožėję vaizdais iš aukštai bei papietavę, vėl į keltą ir atgal į Hiroshimą.

Dar yra tokie laiveliai, kurie jungia Miyajima tiesiogiai su Hiroshima Peace Park (45 min, 2000 yen vienam/16,6 eur, 1-2 kartus/h). Japan Rail Pass šių keltų paslaugų nedengia. Gal visai patogu mums būtų pasiekti Hiroshimos parką.

Ko gero, tai vienas tų Japonijos miestų, kurio pavadinimą gerai įsiminėme dar nuo mokyklos laikų. Hirošima buvo visiškai sugriauta, lankytinų objektų čia nėra daug. Mes aplankysime po sprogimo išlikusį vienintelį pastatą Genbaku Dome – Hirošimos taikos memorialą (dažnai vadinamas Atominės bombos kupolu) ir Hirošimos taikos parką. Kaip nuvykti: iš Hiroshima stoties rinktis tramvajų liniją 2 arba 6 iki Genbaku-Domu Mae (原爆ドーム前) stotelės. Kelionė truks 15 min ir kainuos 180 yen į vieną pusę. Geras vieno keliautojo tekstas apie dienos kelionę į Hirošimą.

Viena vietinė japonė gidė rašo, kad ji taip organizuoja vienos dienos kelionę iš Kioto į Hiroshimą:

7:20 Kyoto—–9:05 Hiroshima station 9:15 —(JR)—-Miyajimaguchi—( JR ferry)—10:00 Miyajima (lunch) 1:30—–(JR ferry)—-Miyajimaguchi—(tram)—–3:00 A-Bomb Dome / Peace Memorial Museum 5:00—-(tram)—–5:30 Hiroshima station 5:51–(shinkansen SAKURA+Hikari)—-Kyoto.

Iš Hiroshimos į Kiotą vykstame taip, kaip ir atvykome: keliaujant su JR Pass iš Hiroshimos į Kiotą – reikia sėsti į Sakura šinkanseną ir Shin-Osaka stotyje persėsti į Hikari ar Kodama traukinį. Traukinys išvyksta 17:22, 17:47. Pasitikrinti laikus galima čia.

Penkta kelionės nakvynė – Kiote (10.05-06): The Celecton Kyoto Horikawa Sanjo, +81 75 556 0888. Adresas: 692, Shimohachimonjicho, Horikamidori, Nakagyo-ku, Nakagyo Ward, Kyoto. Viso – 4 nakvynės Kiote.

Šešta diena (sekmadienis). Kiotas-Kanazawa

06/10/2019

Nors planas yra pasiekti Kanazawa, bet dar parašysiu, ką užmačiau ruošdamasi: apie 130 km nuo Kioto esantis nuošalus ir nelengvai pasiekiamas Ine žvejų kaimelis laikomas vienu gražiausių Japonijoje:

Jei netyčia sugalvotume sukti iš kelio, tai reiktų susirasti „Hashidate limited express“ traukinį Kioto stotyje ir išlipti Amanohashidate stotyje. Kartą per valandą iš šios stoties į kaimelį veža autobusai. Kelionė autobusu truks 60 min. Man regis, kitą kelionę į Japoniją planuosiu vien tam, kad aplankyti gražiuosius šalies kaimelius

Tada Kiote sėdame į traukinį, vežantį į Kanadzavą (Kanazawa; 190km; yra traukinys 8:10, 8:41, 9:09), kuri dar vadinama mažuoju Kiotu. Stotyje susirandame „limited express“ (tokkyu) traukinių liniją į Kanadzavą. Traukiniai važinėja kas valandą ir vadinami  ‘Thunderbird“. Kiekvieną valandą bus vienas ar keli traukiniai. Jei turime Japan Rail Pass, tai mokėti papildomai nereikia. Jei neturime, bilietas vienam 6,380 Yen (jei vieta nerezervuota). Kelionė truks 2 h. Iškart galime įsikurti viešbutyje.

Po 2 val. trunkančios kelionės, įsiregistravę viešbutyje ir papietavę, keliaujame po miestą.

Pagrindinis traukos objektas yra Kenrokuenas (Kenroku-en Garden) – „šešių tobulybių sodas“, vienas iš trijų garsiausių Japonijos sodų. Sodą įkūrė svarbiausias Kanadzavos istorijoje Maedų klanas. Miestiečiai Maedoms iki šiol dėkingi, nes būtent jų valdymo metai susiję su didžiausiu miesto klestėjimu (buvo globojami menai ir amatai, puoselėta miesto pilis ir šis šešių tobulybių sodas). Reikia dar susirasti Higaši očiaja (arbatinių) rajoną, kuris buvo įkurtas XIX a. ir kur geišos linksmindavo vyrus. Verta apsilankyti ir Omičio turguje, kur yra keli šimtai parduotuvių ir didelė jų dalis pardavinėja jūros gėrybes.

Geras keliautojos tekstas apie Kanazawą ir kaimelius aplink – foto nuostabios!

Kanazawoje negalime praleisti (tikrai reikia visos dienos ar net pusantros):

  • Kanazawa pilies ir parko aplink;
  • Istorinio geišų rajono (Higashi Chaya Area): yra 3 pagrindiniai Chaya rajonai – Higashi, Nishi ir mažiau populiarus Kazuemachi. Gatvelės tikrai žavingos, jautiesi lyg kitoje epochoje;
  • Nagamachi samurajų nameliukų rajono; vienas svarbiausių objektų – pačiame centre esanti Nomura-ke, restauruota samurajaus rezidencija, kurioje eksponuojami jų kasdieniniai įrankiai ir artefaktai. Atidaryta 8:30-16:30, kaina 550 jenų/asm. (To get there from Kanazawa Station, take the Kanazawa Loop Bus from the East Exit of the station, and get off at the Korinbo bus stop. The fare is 200 yen and it takes 7 minutes. From Korinbo it is a 5 minute walk to the Nomura House). Adresas: 1 Chome-3-32, Kanazawa, Ishikawa 920-0865, Japan.

Šešta kelionės nakvynė – Kanazawoje (10.06-07): mes pasirinkome „Hotel Mystays Premier Kanazawa“ (920-0031 Ishikawa, Kanazawa, Hirooka 2-13-5, Japan,  +8176-290-5255).

Kiti objektai taip nutolę nuo mūsų pasirinkto viešbučio:

Galite rinktis iš šių: Hotel Intergate Kanazawa (su pusr. buvo 79 eur, be – 55 eur); kapsulinis: First Cabin Kanazawa Hyakumangoku Dori (22-27 eur/vienam su pusr.); dar vienas – Unizo Inn Kanazawa Hyakumangoku Dori: 60 eur dviem su pusr. (agoda.com).

Viena nakvynė Kanazawoje.

Septinta diena (pirmadienis). Kanazawa-Gokayama-Shirakawa-go (Širakava)-Takyama

07/10/2019

Galima bandyti nuvykti iki Japonijos jūros paplūdimio: Japonijos jūros Chirihama paplūdimys (千里浜) yra Noto iškyšulyje Ishikawos prefektūroje. Paplūdimys unikalus galimybe privažiuoti mašinomis prie pat kranto. 8 km taip galima važiuoti. Paplūdimys nuo Kanazawos yra vos 40 km. NUOTRAUKOSE SUPER…Rašoma, kad vienos dienos kelionė.

ARBA

Tai diena, kai pradėsime kelionę po Japonijos kaimelius. Kaip nuvykti iki Gokayama iš Kanazawa: vėl traukinys iš Kanazawa iki Shin-Takaoka stoties (3,030 JPY; 14 min). Iš čia sėdame į World Heritage autobusą (1,000 JPY Shin-Takaoka stotis ir Ainokuraguchi), – taip per 60 min atvyksime į Ainokura, kuri yra Gokayamoje. Labai svarbu nepražiopsoti autobuso nuo Ainokuros iki Širakavos, – tvarkaraštis čia.

Puikus turisto pasidalinimas apie Takayamą ir Širakavą čia. Svarbu: mes turėsime lagaminus, todėl reikia ieškoti stotyje, kur juos galima palikti, – saugyklos yra, telieka tikėtis, kad bus laisvų vietų. Širakavos stotyje jos atrodo taip:

Dar yra tokia Japonijoje populiari paslauga: lagaminų pristatymas nuo viešbučio iki viešbučio kitai dienai – daugiau informacijos čia. Jei norėsime, galime užsisakyti Kioto viešbutyje ir mums nugabens iki Takayamos, jei tikrai žinome, kad ten nakvosime ir nepakeisime nalvynės vietos.

Shirakawago ir jau mano minėta Gokayama yra Japonijos kaimeliai įtraukti į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Beveik 70 gassho-zukuri autentiškų namų puošia Širakavą (namai, kurių stogai lyg maldai sudėtos rankos). Kaimelį per metus aplanko apie 1.5 mln turistų, ypač žiemą, kai sniegas gražų paveikslą paverčia tobulu. Tipiška Širakavos namų statyba labai gerai atlaiko dideles sniego pusnis, kuriomis garsėja šis regionas žiemą. Stogai pastatyti be vinių, o didelėse namo palėpėse yra vietos auginti šilkverpius. Shirakawa-go – tai UNESCO saugomas kultūrinio pavedlo objektas, susidedantis iš kelių kaimų (Ogimachi, Suganuma, Ainokura), kuriuose galima apsistoti nakvynei (sako, įspūdis lieka labai geras), jei nutartume nevykti iki Takayamos.

Iš Širakavos apie 50 min važiuosime autobusu iki Takayama Nohi Bus Center. Autobusų tvarkaraštis čia. Paskutiniai autobusai 17:30 ir 19:43. Takayamos (kaimeliu nepavadinsi – apie 88 tūkstančių gyventojų) senamiestyje irgi puikiai išsaugotas Edo periodo (1600-1868 m.) medinių namų rajonas. Dar ir šiandien, ypač pietinėje senamiesčio dalyje, Sannomachi gatvėje, vyrauja prekyba senų namų pirmuosiuose aukštuose, kai tuo tarpu parduotuvių, arbatinių ir kitokių užeigų šeimininkai gyvena antruose virš jų. Dalis namų paversti į arbatines-muziejus, kuriuose už tam tikrą mokestį galima apsilankyti, pabendrauti su šeimininkais, atsigerti tradicinės žaliosios japoniškos arbatos, užmestį akį į giliau esančius pirklių vidinius kiemus, nepasikeitusius per šimtmečius. Takayama labiausiai garsėja ir turistus traukia dėl savo Hida kaimo (Hida no Sato) – liaudies muziejaus (analogas būtų mūsų Rumšiškės).

Septinta kelionės nakvynė Takayamoje (10.07-08):  rezervavau „Super Hotel Hida Takayama“ (506-0025 Gifu, Takayama, Tenman-machi 4-76, Japan, +81 577-32-9000). Su pusr. dviems 85 eur.

(arba nakvynė Širakavoje, ramiai pasibūti, o kitą dieną nuvykti iki Takayamos – viešbutį Takayamoje galima atšaukti iki spalio 7).

Galime rinktis ir Country Hotel Takayama (patogu, nes prie stoties).

Aštunta diena (antradienis). Takayama-Matsumoto-Yamanochi

08/10/2019

Dieną prieš kelionę pradėjau galvoti, – gal šita diena neverta tokio kelio ir geriau likti kaimeliuose aplink Širakavą, o tada judėti iškart Tokijo link, bet pažiūrėjau, kad nuo Takayama stoties iki Tokijo kelionė truks 4 h 19 min! Spręsime jau nuvykę. Bet kol kas suplanuota taip:

Iš Takyamos judame Matsumoto link (Japonijos Alpėse): kaip rašo vienas keliautojas, tai itin kosmopolitiškas miestas su malonia kaimiška dvasia. Kaip mums iš Takayamos pasiekti tą Matsumoto stotį: reikia pasinaudoti autobusu, kuris vyks kiek daugiau nei 2 h. Dar yra Takayama-Matsumoto line bus  (205 minutes, 3,190 yen).

Matsumoto yra įžymus savo juodąja pilimi (kitaip vadinama “varno pilimi” ir pastatyta dar 1504 m.). Pirmuose aukštuose buvo saugomi ginklai, iš aukštesnių aukštų pro didesnius langus mūšio eigai ir gynybai vadovaudavo pilies karvedžiai, pagaliau aukščiausiai – daimijo karo meto kambarys. Abiejų pilių viršūnėse “apgyvendinta” po šintoistų dievą (kamį). Tai viena gražiausių senųjų pilių Japonijoje. Bilietas kainuos 610 jenų, atidaryta 8:30-17:00 (vos 15 min pėsčiomis nuo Matsumoto traukinių stoties).

Kuo dar ypatingas Matsumoto? Gal būtų įdomu pamatyti didžiausią vasabio fermą ar pasivaikščioti po senamiestį? Nuspręsime vietoje. Keliautojai daugiausia važiuoja dėl juodosios pilies.

Pasisukioję Matsumoto, lekiame iki Yamanochi: turėtų būti gražus ir vaizdingas kelias. Na, kelionė ne tokia jau ir paprasta: traukinys ir autobusas. Skaitome čia. Matsumoto traukinių stotyje turime rinktis Limited Express Shinano (Wide View Shinano, nes traukiniai dideliais langais) 9 traukinį (2840 JPY, 50 min.) arba vietinį Shinonoi traukinį (1140 JPY and 75 min.) ir pasiekti Nagano miestą. Traukinių tvarkaraštis: HyperDia. Jei nutarsime vykti autobusu, reikia susirasti Nagaden Shiga Kogen Express Line autobusą ir išlipti Snow Monkey stotelėje (42 minutes, 1,400 yen).

Jamanučio onsenų miestelis yra garsus savo onsenais (Shibu Onsen rajonas), – karštųjų versmių pirtimis. Na, nežinau, ar pasiryšime, – kuris išvertų plius 42 laipsnių vandens vonias? Įdomiausia, kad tokias karštas vonias pamėgo ir…beždžionės. Galime tai gyvai pamatyti apsilankę Džigokudanio beždžionių parke. Parkas atvertas ištisus metus, bilietas ¥800. Kaip pasiekti parką, puikiai aprašyta čia.

Aštunta kelionės nakvynė Yamanochi (gal pasirinksime ryokan’ą, autentišką japonišką kambarį, gal net onsen išbandysime (10.08-09): 

Gal nakvynė čia. Arba čia.

Devinta diena (trečiadienis). Yamanochi - Nagano (tik traukinio pakeitimas) - Tokijas (nakvynė Tokijuje)

09/10/2019

Iš Yamanochi (turime susirasti Yudanaka stotį – nuo centro pėsčiomis apie 8 min) važiuojame iki Nagano – susirasti Nagano Dentetsu (Nagaden) Limited express – perkam bilietus, nes Japan Rail pass nedengia šios atkarpos (važiuosime apie 45-50 min, kainuos 1230 jenų arba 10 eur/vienam). Traukinys turi atrodyti taip (nesumaišyti su vietiniais, kurie važiuoja apie 70 min):

Japan Rail pasas padengia visus 3 šinkasenus iki Tokijo. Atskirų bilietų pirkti nereikia, – į kasą reikia eiti tik tuo atveju, jei norima rezervuoti vietą (Kagayaki traikiniai – tik su rezervuotomis vietomis). Taigi, kokie traukiniai ir kiek laiko vežtų mus iki Tokijo:

  1. Asama: apie 110 mins: visur stoja (įskaitant Nagano) ir yra lėčiausias.
  2. Hakutaka: apie 100 min: stoja daugelyje (įskaitant Nagano).
  3. Kagayaki: apie 80 min: greičiausia opcija, bet tik rezervuotos vietos.

Nagano yra geras pabėgimas iš Tokijo džiunglių, nes miestas yra kalnuose. Jei norėsime, galime čia likti ilgiau arba vis tik važiuojame apžiūrėti tų miesto džiunglių.  Pats Nagano nėra kažkuo ypatingas, bet apylinkės tikrai gražios – daug daug gamtos…Matysime važiuodami traukiniu.

Tokijuje apsigyvename pasirinktame viešbutyje ir bandome pradėti pažintį su 37 mln gyventojų miestu. Nesu tikra, kad mums labai norėsis jame užsibūti. Tokijui – 600 metų, tačiau jame sunku rasti kažką seno: 1923 m. miestą sugriovė žemės drebėjimas, o 1945 m. – amerikiečių bombardavimai. Iš pelenų pokariu pakilęs Tokijas – jau naujosios, technologijų ir modernumo Japonijos, veidas. Pirmam įsivaidavimui, į kokio dydžio miestą patekome, susipažinkime su žymiausiais Tokijo rajonais:

  • Šindžiuku– dangoraižių džiunglės, ryškios reklamos ir iškabos, viena didžiausių Tokijuje, užimtumu nesiskundžianti stotis ir vis skubantys spalvingi praeiviai. Čia daugybė viešbučių, restoranų, parduotuvių, verda naktinis gyvenimas. Rytinėje miesto dalyje gyvuoja raudonųjų žibintų gatvės.
  • Šibuja – rajonas garsėja dėl įžymiosios perėjos, kuri panaudota ne viename filme apie Japoniją. Užsidegus žaliam šviesoforo signalui, žmonės susilieja ir pranyksta minioje. Čia taip pat galima aplankyti Hačiko skulptūrą.
  • Haradžiuku – Tokijo mados centras.
  • Ginza – viena geriausių apsipirkimo vietų mieste, neretai lyginama su Niujorko 5-ąja aveniu. Čia taip pat įsikūręs vienas didžiausių pasaulyje Tsukidži žuvies turgus.
  • Nihonbašis (Imperatoriškieji rūmai) – netoliese Ginzos įsikūrę rūmai, užima 3,41 km² plotą ir susideda iš centrinių rūmų, imperatoriškosios šeimos gyvenamųjų namų, archyvo, muziejaus, administracinių pastatų, parkų, sodų. Tai milžiniška teritorija pačiame Tokijo centre.
  • Asakusa – tradicijas saugantis Tokijo rajonas. Čia galima apžiūrėti Sensodzi budistų šventykla ir pasimėgauti ramybe.
  • Akihabara – elektronikos ir japoniškos animacijos (anime) rojus. Akihabara klesti įvairios subkultūros, spalvingos kavinės ir parduotuvės.
  • Odaiba – populiari laisvalaikio zona pajūryje, su gausybe prekybos centrų, pramogų zonų, atrakcionų. Į Odaibą veža tylus traukinys guminiais ratais – Jurikamome linija (kadangi neturi mašinisto, galima sėdėti pačiame priekyje gėrintis Vaivorykštės tilto, Tokijo įlankos ar modernaus Fudži TV pastato vaizdais).
  • Tokyo – visada skubantis ir pulsuojantis centrinis rajonas. Šiame rajone gali aplankyti didžiausią pasaulyje bokštą – Tokyo Skytree ir pasigrožėti didingojo miesto panorama.
  • Uenas – miesto kultūros židinys. Čia gali aplankyti daugybę teatrų, muziejų, o pagrindinis – Tokijo nacionalinis muziejus, kuris nustebins Japonijos meno ir kultūros įvairiapusiškumu.
  • Ropingis – Tokijo užsieniečių centras, kur pokariu bazavosi JAV okupacinė kariuomenė, paskui – ambasadoriai ir komandiruoti verslininkai.
  • Riogoku rajonas – sumo imtynių centras, kur ir gatvėje gali pamatyti tuos storus, samurajų šukuosenomis pasidabinusius sportininkus, kurių stumdymasis apvaliame ryžiais klotame ringe turi net religinę prasmę.

Man patiko, kaip apie Tokiją parašė keliautojas Augustinas: „Atvykdamas į kurį Tokijo rajoną būdavau susiplanavęs pamatyti ką konkrečiai – kokį postmodernistinį pastatą ar gatvę. Tačiau vos palikęs traukinių stotį tiesiog plūsdavau su tokia žmonių upe, į kurią net panašios Lietuvoje niekad nebuvo. Tokijuje labiausiai žavi jo gyvybė, įvairovė (nepaisant to, kad tai – beveik vientautis miestas), išskirtinumas.“ Ką pamatytu Tokijuje, pasirinkti man padėjo ne tik Augustino įspūdžiai, bet ir kitų keliautojų pasakojimai: šisšis, šis, šis, šis.

Ko gero, miestą būsime pasiekę gerokai popiet, tad kažko ypatingai daug jau nenuveiksime. Galime vykti iki Šindžiuko (užimčiausia Tokijo traukinių stotis) – matyt, nebūsime dar matę tokio kiekio žmonių. Šiame rajone įsukūrę daugybė viešbučių, parduotuvių, specializuotų elektronikos parduotuvių, kino teatrų, restoranų ir kavinių.

Turint JRP, kuris tinka transportavimuisi traukiniais po šalį, pačiame Tokyo su juo galima nemokamai vėžintis „žiedine“ metro Yamanote linija (Tokyo, Ueno, Ikebukuro, Shinjuku, Shibuya and Shinagawa stotys)., aplink kurią išsidėstę beveik visi „must see“ turistiniai objektai (priešingu atveju ant metro bilietukų per dieną gali palikti nemažai eur). Tokijo metro kainos 170-310 jenų (priklausomai nuo atstumo). Vienos dienos pasas – 600 yen. Kaip keliauti ir orientuotis Tokijuje skaitome čiaJapan Rail Pass ir JR Tokyo Wide Pass galioja tik JR traukiniams ir Tokyo Monorail. Jie negalios metro ar ne JR traukiniuose.

Supaprastintas Tokijo metro žemėlapis:

Kabukicho gatvė (Šindžiuku) – žymi tikrai ne dėl LED ekranų, elektronikos ar tradicinio japonų Kabuki teatro. Tai nuodėmių gatvė. Prostitucija nelegali, bet visko čia galima sulaukti. Kabukicho rajone veikia virš 3 tūkstančių įvairias seksualines paslaugas teikiančių įstaigų. Kabukicho pašonėje įsikūrusi ir Hanazono šintoistų šventykla. Sunku patikėti, kaip tokiame rajone įsikūrusi šventykla sukuria tokią jaukią ir ramią atmosferą. Atrodo, įžengus į jos teritoriją, viskas nutyla.

Vakarinė rajono dalis yra stabilioje seisminėje zonoje, todėl ten yra didžiausia koncentracija dangoraižių (Tokijo Metropolio Valdybos pastatas (čia nemokamai galima užkilti į 45 aukštą (maždaug 200 m aukštį) ir grožėtis miesto vaizdais; 9:30-22:30, Subway: 1-minute walk from exit A4 of Tochomae Station on the Toei Oedo line.
Train: 10-minute walk from the west exit of Shinjuku Station).

Verta susirasti Golden Gai rajoną: tai nedidelis kvartalas, kur tarp šešių gatvių įsikūrę daugiau negu 200 barų. Kiekvienas baras yra miniatiūrinis, jame telpa iki 6 (ar stovinčių 10 žmonių). Šis kvartalas dar nėra atrastas turistų.

Tarp Šindžiuko ir Šibuja stočių yra Haradžiuku (Harajuku) rajonas – ten galima susirasti Takeshita gatvę – čia renkasi keisčiausiai besirengiantys japonai. Sklinda gandai, kad žymūs pasaulio dizaineriai būtent čia ieško įkvėpimo savo naujausioms kolekcijoms. Šalia didžiulis parkas su viena populiariausių šventyklų Meidži Džingu (15 min pėsčiomis nuo Shibuya stoties; 1-1 Yoyogikamizonocho, Shibuya City, Tokyo 151-8557, Japan, atidaryta 5:00 ryto iki 18:00). Iš saulės kaitros ir triukšmo staiga patenki į didžiulį šimtametį mišką. Po kelių minučių net sunku patikėti, kad tu dar vis milijoniniame metropolyje. Tiesa tokie kontrastai mus persekiojo ne kartą būnant Tokijuje. Taip betarpiškai čia derėjo modernumas ir senovė su gamta.

Tada galime pasiekti Šibują rajoną ir garsiąją daugelyje filmų matytą Tokijo sankryžą.

Tai didžiulė perėja, per kurią vienu metu einama visomis kryptimis. Užsidegus žaliai šviesai keli tūkstančiai žmonių pajuda visomis kryptimis skersai išilgai. Tai akį traukiantis vaizdas. Stebėjimui šio vaizdo tinkama vieta yra Starbucks kavinė antrame aukšte, kur gali dar ir ką nors gurkšnoti. Aišku, didžiausias efektas būna vakare, piko valandą ir kai jau temsta ir įsižiebia ir neoninės šviesos.

Čia apžiūrėsime ir Hačiko skulptūrėlę. Tai paminklas šuniukui, kuris, net ir mirus šeimininkui, jo kiekvieną dieną laukdavo toje vietoje nuo 1923 iki 1935 metų.

Taip pat Šibuja rajonas garsėja kaip Japonijos mados centras ir kaip pagrindinė naktinio gyvenimo vieta. Garsiausi prekybos centrai Shibuya 109 ar Loft.

Gal tiek mums ir pakaks pirmam vakarui?

Devinta kelionės nakvynė Tokijuje (10.09- 10): 

Dešimta diena (ketvirtadienis). Tokijas

10/10/2019

Galima startuoti nuo garsiojo rytinio turgaus Tsukiji: 3:00 ryto čia prasideda turgų išgarsinę tuno aukcionai. Kaip rasti: 5-2-1 Tsukiji, Chuo, Tokyo 104-0045, Japan; Short walk from Tsukijishijo Station, Tsukiji Station and Higashi-Ginza Station. Į patį turgų rekomenduojama atvykti anksti ryte ir nepusryčiavus, kadangi šalia turgaus įsikūrę eilė restoranėlių ir užeigėlių, kuriuose gaminami patys šviežiausi sushi visame Tokyo. Pigiausias rinkinukas apsieis apie 2500 jenų (21 eur), bet to bus tikrai per akis.

Traukiame į Ginzą, kur pirmiausia susirandame Karališkuosius rūmus (9:00-11:15 ir 13:30-14:45; sekm.-pirm. nedirba; 1-1 Chiyoda, Chiyoda City, Tokyo 100-8111, Japan). Turai su gidu vyksta 10:00 ir 13:30 bei trunka 75 min (10 min nuo Tokijo stoties). KAi kurie turistai rašo: „Pačios pilies ar karaliaus rūmų nelabai pavyko pamatyti (gal dėl to, kad jie neišliko?), bet teritorija tikra didelė ir gražiai sutvarkyta, apjuosta didele aukšta akmenine siena. Na, ir kaip jau tampa įprasta tokiose vietose – keli dailūs parkiukai, tvenkiniai, botanikos sodas. Paslampinėti verta.“

Tada susirandame pagrindinę apsipirkimų gatvę Chuo Duori. Nors šiandien daugelis kitų rajonų konkuruoja su Ginza dėl geriausios apsipirkimo vietos statuso, ši nuo senų laikų dominuoja šioje pozicijoje ir yra lyginama su Niujorko 5-ąja aveniu. Jei ir neketinate išlaidauti, tai puiki vieta paspoksoti į gražias vitrinas ar užsukti į vieną kitą galeriją, kurių čia taip pat gausu.

Susirandame Akihabara: anime gerbėjų vietą. Čia elektronikos meka (Visit Yodabashi Camera to find all the fancy Japanese gadgets of your dreams). Tai žaidimų automatų ir komiksų mylėtojų rojus. Dar vienas Tokijo veidas.

Traukiam į Ueno rajoną. Gamta ir senove alsuojanti vieta. Didžiąją jo dalį sudaro parkai, kuriuose susikoncentravę Tokijo muziejai, tam tarpe ir Tokijo Nacionalinis muziejus (13-9 Uenokoen, Taito City, Tokyo 110-8712, Japan). Čia rastume puikią kolekciją senovinių meno dirbinių, piešinių, įkvėpusių Europos impresionistus, autentiškų samurajų kardų ir šarvų ir prabangiausių kimono. Nežinau, ar norėsime. Atidarytas iki 21:00.

Tarp Ueno ir Janaka rajonų yra Koishikawa Korakuen – vienas iš gražiausių ir seniausių Tokijo japoniškų sodų, įkurtas paties Tokugawa Shogun‘o giminių dar ankstyvuoju Edo periodu. Gal mums visai patiks.

Į šiaurę nuo Ueno kitas Tokijo ranjonas – Janaka. Tai vienintelis iš nedaugelio rajonų, kuris išgyveno ir žemės drebėjimus, ir karo bombardavimus. Todėl būtent čia galima pajusti senovinę miesto dvasią. Jame daugiau nei šimtas šventyklų, besislapstančių pačiose keisčiausiose vietose. Taip pat galite netikėtai patekti į kapines. Vietiniai žmonės nesibijo tokios kaiminystės – namai visai šalia, o vos ne viduryje kapinių pamatėme šurmuliuojančią vaikų žaidimo aikštelę.

Judame iki Sensoji šventyklos, populiariausia, gražiausia ir seniausia Tokijo šventykla Asakusa rajone. Aplankome šventyklą (atidaryta 6:00-17:00), o tradicinių japoniškų dalykų nusipirkti galima ilgoje Nakamise gatvėje – kažkaip jį įsikomponavusi visai šalia.

Šalia Sensoji šventyklos yra visiškai naujas (pastatytas 2012 m.) apžvalgos bokštas, vadinamą Dangaus medį ( 1 Chome-1-2 Oshiage, Sumida City, Tokyo 131-0045, Japan; 2060 jenų/17 eur). Šiai diena aukščiausias bokštas pasaulyje, siekiantis 634 metrus. Lankytojams apsižvalgyti leidžiama „tik“ iš 450 metrų aukščio. Tai tikras inžinierijos stebuklas, bokšto pagrindas yra trikampis, viršūnė apskritimo bokštas. Jam lengvumo suteikia ažūrinė metalo konstrukcija. Reikia nepamiršti, kad šis milžinas pastatytas aktyvioje seisminėje zonoje! Tą pačią dieną bilietus galima pirkti kasoje, kuri yra 4-ame aukšte. Daugiau apie bokštą čia. Atidarytas 8:00-22:00.

Visi rašo, kad verta nuvykti iki Robotų restorano: nesu tikra, kad mums bus įdomu (kaina 6000-10000 jenų; Japan, 〒160-0021 Tokyo, Shinjuku City, Kabukicho). Man atrodo kaip kažkoks kliedesys. Ten organizuojami, neva, efektingi šou. Reiktų grįžti į Šindžuku – aplink tą vietą šis restoranas. Manęs mintis ten apsilankyti nežavi.

Nežinau, ar spėsime dar šiandien nuvykti metro iki Odaiba rajono. Rami vieta, kelios  dirbtinės salos Tokijo įlankoje, – ramybės oazė triukšmingame mieste. Čia pat ir dailus salas jungiantis tiltas (kažkuo primenantis San Francisko ar Lisabonos tiltus), juokingas Fuji TV pastatas bei Laisvės statulos kopija.

Puikus dalykas yra pagrindiniuose mazguose ir metro stotyse esantys Ekiben kioskeliai, kuriuose parduodamas dėžutėse pakuotas maistas bento ir mano jau anksčiau minėta karšta arbata buteliukuose. Milijonams kasdien skubantiems ir laiko neturintiems japonams tai neblogas sprendimas – užkandi pakeliui į darbą ar iš jo. Na, ne visai šviežias maistas, bet ir ne fast-food. Paskaitykite daugiau keliautojo užrašuose čia.

Jei norėsime apsilankyti kokiame nors Tokijo muziejuje, galima rinktis čia. Papildys tekstas iš čia.

Neblogas trijų dienų maršrutas po Tokijų čia.

Dešimta kelionės nakvynė Tokijuje (10.10-10.11): 

Vienuolikta diena (penktadienis) Tokijo-Nikko

11/10/2019

Jau nuo mūsų priklausys, ką veiksime. Galime likti Tokijuje arba galime mauti iš miesto.  Galima ir pasidaryti tokį vienos dienos kelionę iki Nikko bei grįžti miegui į Tokiją. Bet, tikiu, kad nakvynė Nikko mums patiktų labiau. Ten ramu, tik penktadienį gal reiktų nakvynes užsisakinėti iš anksto. Toks savaitgalis, o Nikko – labai lankomas turistų.

Jei liktume, susirastume ką veikti. Jei mauname, tada sėdam į traukinį ir judame iki Nikko. Sėdam į traukinį, kurį dengia JR ir traukinys vyksta kartą per valandą. Kelionė truks apie 2 h. Kaip vykti: jei norime naudoti JR Pass, reikia rinktis Tohoku šinkanseną iš Tokijo ar Ueno stoties iki  Utsunomiya stoties, tada persėsti į JR Nikko liniją, išlipti JR Nikko stotyje (a short walk from Tobu-Nikko). Kelionė truks 100 min. LAbai vizualiai aprašyta ir čia.

Apsigyvename Nikko.

Kaip rašo Makalius, „Niko – kalnuotos vietovės miestas, esantis Točigio prefektūroje, 140 km nuo Tokijo. Labai mylimas turistų, dėl ypatingo grožio senovinių pastatų, šventyklų ir įstabaus kraštovaizdžio. Miesto Niko šventyklų kompleksas, susidedantis iš budistinės šventyklos Rino-dži ir dviejų šintoistinių Futarasan ir Tošiugu, įtrauktas į UNESCO sąrašą. Miestą supa Niko kalnai ir juose glūdintys ežerėliai, keliautojus čia traukia karštosios versmės.“

Keliautojai rašo: „Tai vieta, užbūrusi savo ramybe, gamta ir didžiuliais, šimtamečiais kedrais bei atvėrusi visiškai skirtingus pojūčius ir vaizdus nuo tų, kuriuos patyrėme sostinėje. Jei tyla ir ramybė ne jums, šią vietovę galite išbraukti iš kelionės sąrašo.“

Apie Nikko daugiau čia>

Jeigu turime nedaug laiko Japonijoje ir norime pamatyti kuo daugiau šventyklų, – tai Niko yra tobula vieta. Dauguma šventyklų pastatytos dar Edo periode (1600-1868).

Tik atvykę, Nikk stotyje galime nusipirkti autobuso bilietus ir nuveš iki šventyklų (kaina apie 200 jenų į vieną pusę, arba 500 jenų day pass). Tačiau, jeigu planuojame apsilankyti tiktai šventyklose ir neplanuojame važiuoti giliau į kalnus link krioklių ar ežero, tuomet tas bilietas nelabai reikalingas. Pėstute iki šventyklų nueisime per 20 minučių.

Nikko šventyklų komplekse yra 4 pagrindinės šventyklos:
Tosho-gu : 1300 jenų
Rinno-ji : 400 jenų
Taiyuin-byo – 550 jenų
Futarasan-jinja – 200 jenų
Kadangi pagrindinė yra Tosho-gu, kurios viduje yra daug mažesnių ir didesnių šventyklų, galima rinktis tik ją.

Nikko – nedidelis miestelis, kaip mūsų Druskininkai ar Birštonas. Pritaikytas turistams su daug mažų parduotuvėlių ir kavinių.

Vienuolikta kelionės nakvynė Nikko (10.11-10.12): 

Dvylikta diena (šeštadienis). Nikko

12/10/2019

Jei geras oras, verta likti Nikko ir pasivaikščioti vaizdingais takais. Taip rašė ir tie, kuriems labai lijo:)

Irohazaka kilpinis kelias veda nuo Nikko miesto senamiesčio slėnio apačioje iki pat viršūnės prie Chuzenji ežero. Kelias veda aukštyn papildomus 400 metrų virš jūros lygio ir vadinamas „Iroha“ šlaitu, kadangi jo 48 posūkiai kaip tik atitinka ženklų kiekį specifiniame rašte, taip pat vadinamame „iroha“. Saulėtą rudens dieną šiame kelyje atsiveria nuostabios panoramos, dėl ko dažnai kyla spūstys.

Kanmangafuchi abisalė susiformavo po šalia ežero esančio Nantai kalno išsiveržimo. Šiame nedideliame tarpeklyje šalia Nikko yra visai maloni trasa su vaizdingais peizažais. Kanmangafuchi taip pat garsi dėl 70-ies Jizo statulėlių „alėjos“. Šis kompleksas dar vadinamas „Bake Jizo“ (vaiduokliai Jizo) ar „Narabi Jizo“ (Jizo linijoje). Visi Jizo žvelgia viena kryptimi į kitą upės krantą.

Ryuzu krioklys, dar vadinamas „drakono galvos“ kriokliu dėl savo formos panašumo. Šio krioklio apžvalgos aikštelė yra vienas populiariausių Nikko rudeninių spalvų stebėjimo taškas. Bet tik, jei geras oras.

Puikus aprašymas, ką nuveikti Nikko čia.

Dvylikta kelionės nakvynė Nikko (10.12-10.13): 

Trylikta diena (sekmadienis). Nikko-Kamakura-Hakone

13/10/2019

Iš Nikko judame atgal pro Tokijų iki Kamakuros, senoji Japonijos sostinė, pajūrio miestas Kanagavos prefektūroje. Kamakuroje daugybė šventyklų, vienuolynų ir gausybė kitokių istorinio paveldo objektų. Mieste aplankyk Kotoku-in šventyklos prieigose stūksančią didžiulę, antrą pagal dydį Japonijoje, bronzinę skulptūrą – Amida Buddha. Esant geram orui, pasilepink saulės voniomis Kamakura paplūdimyje. Šiandien Kamakura – mažas miestelis ir labai populiarus turistų traukos centras, kartais vadinamas Rytų Japonijos Kyoto. Gausybė šventyklų, vienuolynų, istorinių objektų. Be to, vasaros metu Kamakura smėlio paplūdimiai pritraukia dideles minias poilsiaujančių, bet jau bus ruduo ir gal viskas ramiau, tyliau:)

Iki Tokijo grįžtame iš Nikko taip, kaip ir atvykome. O iš Tokijo iki Kamakuros: Taking the JR Yokosuka Line (covered by JRP_ is the fastest and simplest way to reach Kamakura. It goes directly to Kamakura Station from Tokyo Station, the ticket costs 920 yen and the ride takes 57 minutes. You can take the same train from Shinagawa Station for 720 yen and the ride will take 49 minutes:

Visai šalia Kamakuros yra maža ir žavi Hokokudži šventyklėlė:

Verta nueiti iki Amida Budos statulos (lieta 1252 metais), antros pagal dydį Japonijoje (13,35 m). Didžioji Kamakura Buddha šventykloje Kōtoku-in – tai šventyklos prieigose stovinti bronzinė 13,35 metrų aukščio Amida Buddha statula – antroji pagal dydį Japonijoje, savo dydžiu nusileidžianti tik Nara miestelio Todaiji šventyklos Budai. Pati Buda pastatyta 1252 metais ir patalpinta šventyklos pastato viduje. Deja, pats pastatas 14 ir 15 amžiais buvo daugybę kartų sunaikintas taifūnų ir potvynio bangos, taigi nuo 1945 metų Budhha stovi atvirame ore.

Lankome Tsurugaoka Hachimangu šventyklą ir Komachi gatvę.

Puikus Kamakuros reportažas čia – tai buvo vienos dienos kelionė iš Tokijo.

Pervažiuoti verta į kalnų kurortą Hakone, kur viešbutyje ne tik pavakarieniausime, bet ir išbandysime onsen, t.y. karštąsias versmes. Karštųjų versmių kurortas įsikūręs aukščiausio Japonijos Fudzijamos (Fuji) kalno papėdėje. Nakvynė viešbutyje Hakone.

The JR Pass will only get you as far as Odawara. To do that, take the JR Yokosuka Line from Kamakura Station to Ofuna and change to the JR Tokaido Line.

Radau, kaip žmonės vyksta iš Tokijo į Hakonę:
JR Railpass: iš Tokyo arba Shinagawa stoties sėsti į JR Tokaido Shinkansen Odawaros kryptimi. Beje, tik Kodama ir Hikari traukiniai stoja Odawara stotyje. Kelionės trukmė apie 40 minučių. JR Pass, deja, nuveš tik iki Odawara stoties. Iš ten turėsite sėsti į Hakone Tozan Railway traukinį į Hakone, kaina apie 300 jenų, trukmė 15 min. Mes buvome apsistojusios Hakone-Gora, todėl Hakone-Yumoto, turėjome dar karta persėsti į kitą traukinį. Taigi, bendra kelionė nuo Odawara iki Gora užtruko apie valandą, kaina 650 jen.

Trylikta kelionės nakvynė Hakonėje (10.13-10.14): galima cia?

Keturiolikta diena (pirmadienis). Hakonė

14/10/2019

Hakone garsėja savo kaštosiomis versmėmis ir nuostabiais kalnų vaizdais, taigi dauguma turistų ten važiuoja pasimėgauti onsen ir Mt. Fuji vaizdu.

Kaip orientuotis:

Pasakiškas reportažas iš Hakonės čia. Kaip keliauti po Hakonę čia.

Galima apkeliauti visą Hakonės kilpą – iš Hakonės Gora stoties iki Sounzan kelia į lyną „įsikibęs“ (ši atkarpa itin stati) vieno vagono traukinukas. Nuo Sounzan iki Togendai dažniausiai galima nusikelti lyniniu keltuvu, tačiau mūsų apsilankymo metu, regione suaktyvėjus vulkaninei veiklai, ši atkarpa buvo uždaryta. Togendai pasiekėme autobusu.

O Togendai keliautojų laukia tikras piratų laivas! (Žinoma, netikras. Tai paprastas keltas, išorėje dekoruotas kaip piratų laivas). Jis plaukia iš Togendai per visą Ashi ežerą iki Hakone Sakisho Minami. Būtent plaukiant šiuo laivu, tolumoje tarp kalnų turėtų atsiverti Fuji ugnikalnio vaizdas, tačiau, jei bus debesuota, ne ką pamatysime:)

Hakone Sakisho Minami pasivaikščiosime po 400 metų senumo kedrų alėją ir nuėeisime apžiūrėti Hakone šintoistų šventyklą.

Hakonė irgi yra toks vienos dienos pasibuvimas iš Tokijo, bet dvi dienos šiame grožyje būtų pats tas. Galima įsigyti dviejų dienų Hakonės pasą: ¥4000 (33 eur).

One key thing to bear in mind is that the ropeway sometimes closes early. On the day we went, it closed at about 3pm, just as we arrived. They wouldn’t let us on, which meant we missed that part of the trip and had to take a bus up the mountain instead. This was a big disappointment as it’s from the ropeway that you get the best views of Mount Fuji. Had we known this before, we would simply have left Tokyo earlier in the morning. Don’t make the same mistake!

Hakone loop: Pirate ship from Togendai: Every 40 minutes. Time to Hakonemachi: 30 minutes; to Moto-Hakone: 40 minutes. Bus from either port to Hakone-Yumoto/Odawara using the faster „C“ bus: Every 20-30 minutes. Takes 25 minutes to Hakone-Yumoto.

Detaliai apie Hakonę čia.

Kruizas po Ashi ežerą, esantį 723 m virš jūros lygio ir susiformavusį kraterio dugne. Gal matysime šventojo Fudži kalno panoramą.

Lankysime žymiausią visoje šalyje Sekišo – XVII a. istorinį patikros punktą, kuriame būdavo griežtai tikrinami visi keliautojai, ypač moterys.

Kelsimės įspūdingu panoraminiu Hakone funikulieriumi, kurio ilgis – daugiau nei 4 km. Jo trasa nutiesta tiesiai virš aktyvaus Ovakudanio ugnikalnio.

Vakare reikia organizuotis onsen.

Keturiolikta kelionės nakvynė Hakonėje (10.14-10.15):

Penkiolikta diena (antradienis). Hakonė (visa diena)-Tokijas-Tokijo Naritos oro uostas

15/10/2019

Visa diena Hakonėje. Gal skiriame Hakonės muziejui po atviru dangumi čia. Vienas iš must see.

Vakare grįžtame į Tokijų – nakvynės arčiau Naritos oro uosto galime pasieškoti.

Penkiolikta kelionės nakvynė Tokijuje (10.15-10.16): Narita Tobu Hotel Airport (286-0106 Chiba, Narita, Tokko 320-1 , Japan, tel. +81 476 32 1234).

Iš/į Naritos oro uostą veža nemokamas viešbučio mikriukas:

Šešiolikta diena (trečiadienis) Tokijas(Narita oro uostas)-Helsinkis-Vilnius

16/10/2019

Ta diena, kai tenka atsisveikinti su Japonija: vykstame iš viešbučio nemokamu mikriuku (beje, po gausių pusryčių) ir 11:00 kylame su Finnair į Helsinkį. Leidžiamės 15:00 ir skuodžiame į Vilniaus skrydį: kylame iš Helsinkio 16:20 ir Vilniuje leidžiamės 18:05.