Pasirinkite kelionės atributus:
 

Pasirinkite šalį:

Japonija: įdomu pažinti, reikia laiko geriau suprasti

Ilgo veikimo prisiminimai: grįžti namo ir kuo labiau tolsta dienos, kai keliavai po Japoniją, tuo ryškiau prisimeni šią šalį, tuo dažniau apie ją galvoji, tuo stipriau norisi grįžti ir giliau pažinti…Gal tik kitas vietas, kitais metų laikais… Taip man dar nėra buvę…Beje, ir vyrui tas pats…Ruošiausi ilgai ir kruopščiai (pagal aprašymą žemiau suprasite), bet vis tiek grįžusi turėjau sau priekaištų. Mano patarimas būtų nerti į Japonijos gamtą, mažesnius miestelius, kitas salas ir nieku gyvu nepraleisti Naros bei Nikko. Mano tekste bus daug detalių ir nuotraukų: kai vyksite, atsisiųskite aprašymą pdf formatu be fotografijų ir su išlaidų lentele.

Kelios trumpos istorijos tebūna kaip gražus intro į Japonijos pažinimą…

Laukiame perone prie platformos. Tviskantis šinkansenas, greitasis japoniškas traukinys, jau čia. Durys atvertos, bet matome lentelę su anglišku užrašu: „Vagonas tvarkomas“. Renkasi žmonės ir už mūsų pamažu rikiuojasi tvarkinga eilutė. Niekas nesiekia pasirodyti gudresniu ar būti įžūlesniu. Kantriai ir tyliai laukiame. Iš vagono pabyra skirtingo amžiaus moterytės ir vyrukai, – visi rožiniais rūbais, su įsegtomis gėlėmis ant kepuraičių. Jie irgi tvarkingai išsirikiuoja veidais į mus, laukiančiuosius. Kadangi tai pirmos mūsų dienos Japonijoje, stebime kaip spektaklį, net neįsivaizduodami, ko tikėtis. Tvarkytojų susirenka koks 10 žmonių, – tada visi mums sinchroniškai nusilenkia ir be žodžių, su šypsenomis veiduose dingsta. Vyriausioji nuima lentelę nuo vagono durų ir mes visi tyliai įlipame į traukinį…

***

Sėdime autobuse Kiote ir važiuojame ilgą atkarpą tarp dviejų garsių šventyklų. Staiga vienoje stotelėje pranešama, kad keisis pamainos. Tai suprantame tik iš būsimų veiksmų. Sustojus autobusui vairuotojas išeina iš savo kabinos, atsistoja prieš visus keleivius, nusilenkia, gracingai nusiima baltas pirštines ir išlipa iš autobuso. Jo darbo laikas pasibaigė. Tada įlipa kitas, lygiai taip pat atsisuka į mus, nusilenkia ir ne mažiau teatrališkai užsidėjęs baltas pirštines, užima vairuotojo kėdę. Viskas trunka 2-3 min, ir autobusas pajuda…Japonams tai įprasta, o aš nuo tokio pagarbos akto beveik susigraudinu.

***

Pirma diena Tokijo metro. Spalvingas traukinių linijų žemėlapis – tikri spąstai. Kalbamės tarpusavyje, bandome atrasti siūlo galą painioje sistemoje. Staiga prie mūsų prieina vaikinas ir paklausia, ar reikia pagalbos. Žinoma, reikia! Tik, pasirodo sakinys „May I help You“ tebuvo tas vienintelis, kurį gelbėtojas mokėjo angliškai. Daug kalbėti mums ir nereikėjo, – iki reikiamo aukšto ir traukinio jis mus tiesiog palydėjo be ilgų aiškinimų. Tada nusilenkė, apsisuko ir nukeliavo savais keliais.

***

Jei manai, kad Japonijoje savarankiškai išsprendei kokią problemą, turiu nuvilti, – daugeliu atveju, deja, klysti…Nuskambės keistokai, bet situacijas, į kurias atsidursi šioje šalyje, kažkas jau buvo kruopščiai apgalvojęs ir išbandęs, todėl mes, keliaujantyspo šalį, visus lygčių sprendimus tiesiog gauname dovanų…Ir net pamirštame padėkoti:) Štai dar viena trumpa istorija. Sėdime vietiniame traukinyje, kuris paskutinę kelionės dieną veža mus į Narita oro uostą. Traukinys ne greitasis, todėl stoja kiekvienoje stotelėje. Po valandos kelionės matome artėjančią dar vieną eilinę stotį – „Narita“. Atsisukame vienas į kitą klausdami: „Tai gal čia Narita oro uostas?…“ Kol svarstome dilemą „lipti-nelipti“, traukinys lėtėja ir, žvelgdami pro langus, ant kiekvieno metalinio stoties stulpo matome negrabiai priklijuotus baltus popieriaus lapus su tiesiog ranka parašytu tekstu: „This is not Narita Airport“… Japonijoje mums taip nutiko galybę kartų: kai, atrodo, jau nežinau, kur eiti, o Google Maps pradeda beviltiškai blaškytis, tereikia pakelti (arba nuleisti) galvą ir tavo akys būtinai pamatys atsakymą…Neturiu supratimo, kaip japonams tai pavyksta, bet tai yra genialu! Savo knygą apie šią šalį labai taikliai pavadino Andrius Kleiva: „Kaip veikia Japonija“. Šalis būtent „veikia“: tiksliai, be trikdžių, su daugybe nepajudinamų taisyklių. Ir nereikia sukti galvos, kaip ar kodėl.

***

Net keliose didžiosiose Japonijos traukinių stotyse per garsiakalbius girdisi paukščių čiulbėjimas. Kaip ir dauguma turistų maniau, kad tokio muzikinio fono priežastis – noras padėti keliaujantiems atsikratyti streso ir nerimo. Tik grįžusi paskaičiau, kodėl taip yra: paukščių balsai padeda akliesiems susigaudyti erdvėje. Aklieji paukščių balsus gali sekti iki laiptų, bilietų terminalo ar išėjimo. Kartu su kitomis priemonėmis – grindiniais su tekstūruotu paviršiumi, Brailio rašto ženklais, iškiliomis rodyklėmis – kuriama aplinka, kurioje tokiems žmoniems susigaudyti kur kas lengviau. Kodėl pasirinkti paukščių garsai? Ne koks pypsėjimas ar pan. Todėl, kad paukščių metro ar traukinių stotyse nebūna, tad aklieji gerai žino, kad šie garsai yra skirti būtent jiems. Japonijos aklieji tik turi išmokti garsų reikšmes, nes, tarkime, paukščio čiulbėjimas gali vesti prie išėjimo, vandens tekėjimas – prie tualeto, o mišrūs miško garsai – prie bilietų kasų. Paliksiu tai be komentaro…

***

Čia ne istorija, bet man labai patiko: metro valytojai stumdo tokius nemažus įrenginius su visomis valymo priemonėmis. Kai tas daiktas rieda, groja linksma muzika tarytum iš kokio animacinio filmuko. Visada žinai, kada pasitraukti, o gal ir valytojui ne toks juodas tas darbas atrodo…

Panašių istorjų kelionėje buvo daug, – esu tikra, kad ir jūs tai patirsite.

Tik po kelionės atrastas ukrainiečių tinklaraštininko Antono Ptushkino video, – Jūs galite pažiūrėti čia jau dabar.

Apie šalį – keli faktai, kuriuos įmanoma prisiminti (gal:)

Japonija – salų valstybė išsidėsčiusi palei Azijos Ramiojo vandenyno pakrantę. Iš rytų salas supa Ramusis vandenynas, vakaruose Japonijos, pietuose Rytų Kinijos, šiaurėje Ochotsko jūros. Tarp Honšiū ir Šikoku salų įsiterpusi Japonijos jūra. Didžiausios salos (iš šiaurės į pietus): Hokaidas, Honšiū (didžiausia), Šikoku, Kiūšiū, Okinava. Šalies plotas – 378 000 km², gyventojų skaičius – apie 127 mln.

Maršrutai: planuotas, pasikeitęs, rekomenduotinas

Išskridome su tokiu kelionės maršrutu rankose (kai kur  buvau nakvynes rezervavusi iš anksto – kai ką eigoje nemokamai atšaukiau): Vilnius-Helsinkis-Tokijas (Narita oro uostas)-Kiotas-Nara-Kiotas-Myiajima-Hirošima-Kiotas-Kanazawa-Gokayama-Shirakawa-go (Širakava)-Takyama-Matsumoto-Yamanochi-Nagano-Tokijas-Nikko-Kamakura-Hakone-Tokijas-Helsinkis-Vilnius:

  • Spalio 1-2: skrydis iš Vilniaus į Tokiją per Helsinkį (nakvynė lėktuve)
  • Spalio 2-3: Tokijo Naritos oro uostas – Kiotas (nakvynė Kiote)
  • Spalio 3-4: Kiotas (nakvynė Kiote)
  • Spalio 4-5: Kiotas-Nara-Kiotas (nakvynė Kiote)
  • Spalio 5-6: Kiotas-Hirošima-Myiajima-Hirošima-Kiotas (nakvynė Kiote)
  • Spalio 6-7: Kiotas (išvykimas)-Kanazawa (nakvynė Kanazawoje)
  • Spalio 7-8: Kanazawa (išvykimas)-Gokayama-Shirakawa-go(Širakava)-Takayama (nakvynė Takayama)
  • Spalio 8-9: Takayama (išvykimas)-Matsumoto-Yamanochi (nakvynė Yamanochi)
  • Spalio 9-10: Yamanochi (išvykimas)-Nagano (tik persėdimas)-Tokijas (nakvynė Tokijuje)
  • Spalio 10-11: Tokijas (nakvynė Tokijuje)
  • Spalio 11-12: Nikko (nakvynės Nikko)
  • Spalio 12-13: Nikko (nakvynė Nikko)
  • Spalio 13-14: Nikko-Kamakura-Hakonė (vakare Hakonėje – tik nakvynė)
  • Spalio 14-15: Hakonė (nakvynė Hakonėje)
  • Spalio 15-16: Hakonė-Naritos oro uostas (nakvynė viešbutyje prie oro uosto)

Kelionės eigoje (dėl to, kad nespėjome, nenorėjome ar gamtinės sąlygos neleido) maršrutas pakito ir realiai pavyko toks: Vilnius-Helsinkis-Tokijas (Narita oro uostas)-Kiotas-Nara-Kiotas-Kanazawa-Takaoka-Shirakawa-go (Širakava)-Tokijas-Nikko-Hirošima-Tokijas-Helsinkis-Vilnius:

  • Spalio 1-2: skrydis iš Vilniaus į Tokiją per Helsinkį (nakvynė lėktuve)
  • Spalio 2-3: Tokijo Naritos oro uostas – Kiotas (nakvynė Kiote)
  • Spalio 3-4: Kiotas (nakvynė Kiote)
  • Spalio 4-5: Kiotas-Nara-Kiotas (nakvynė Kiote)
  • Spalio 5-6: Kiotas (nakvynė Kiote)
  • Spalio 6-7: Kiotas (išvykimas)-Kanazawa (nakvynė Kanazawoje)
  • Spalio 7-8: Kanazawa-Takaoka (nakvynė Kanazawoje)
  • Spalio 8-9: Kanazawa-Gokayama-Shirakawa-go(Širakava) (nakvynė Kanazawoje)
  • Spalio 9-10: Kanazawa (išvykimas)-Tokijas (nakvynė Tokijuje)
  • Spalio 10-11: Tokijas (nakvynė Tokijuje)
  • Spalio 11-12: Nikko (nakvynės Nikko) (spalio 12 d. – taifūnas „Hagibis“ užklupo mus Nikko)
  • Spalio 12-13: Nikko (nakvynė Nikko) (po taifūno traukiniai sustabdyti)
  • Spalio 13-14: Nikko (nakvynė Nikko)
  • Spalio 14-15: Nikko (išvykimas)-Tokijus (išvykimas)-Hirošima (nakvynė Hirošimoje)
  • Spalio 15-16: Hirošima (po miestą ir išvykimas)-Shin-Osaka (persėdimas)-Shingawa (persėdimas)-Naritos oro uostas (nakvynė viešbutyje prie oro uosto)

Su šiandienine patirtimi ir, jei nebūtų jokių taifūnų keliaučiau taip: Vilnius-Helsinkis-Tokijas (Narita oro uostas)-Kiotas-Nara-Kiotas-Hirošima-Myiajima-Kiotas-Kanazawa-Shirakawa-go (Širakava)-Tokyama-Kanazawa-Tokijas-Nikko-Hakonė (arba Fujikawaguchiko)-Tokijas-Helsinkis-Vilnius. Kiote imčiau 5 nakvynes ir prie to, kas pamatyta dabar, pridėčiau vienos dienos kelionę į Hirošimą su Myjiama (išvykimas turėtų būti ankstyvas), o mėgstantiems miestus Tokijui reiktų dar bent vienos dienos (norėjau pamatyti rajoną prie vandens, – nespėjau: gal ir gerai, nes taifūnas būtų ten užklupęs), Nikko pakaktų 3 nakvynių ramiai viskam apžiūrėti (kas mėgsta žygius po kalnus gali ir savaitę čia praleisti), o tada bandyčiau ieškoti miestuko prie Fuji (gali būti Hakonė, kuris labai turistinis, bet gali būti ir kitas). Kaip rašo internete Fuji kalnas gerai matomas iš čia:

  • Ežero Kawaguchiko apylinkės.
  • Hakone.
  • Kamakura.
  • Fuji Shibazakura.
  • Enoshima.
  • Iyashi no Sato.
  • Gotemba.
  • Fuji Q Highlands.

O jei jau visai atvirai, keliaučiai tik po Japonijos gamtą ir mažus japoniškus kaimelius. Lengva sakyti, kai jau mačiau Nikko ir Narą:) Variantų nemažai, – tikiuos, padedu Jums patiems apsispręsti.

PASIRUOŠIMAS

Ar reikia vizos?

Keliaujant į Japoniją būtina turėti tik Lietuvos Respublikos pasą. Asmens tapatybės kortelė Japonijoje negalioja, kas visai suprantama. Papildomų vizų nereikia, jei planuojama ten būti ne ilgiau nei 90 dienų per 180 kalendorinių dienų laikotarpį. Atvykus viskas fantastiškai greitai ir be problemų. Nors oro uoste daug žmonių, bet japonai spėriai sukasi. Dar lėktuve gavome popieriukus, kur teko surašyti paso duomenis, adresą, pirmąją nakvynės vietą, kiek vežamės pinigų ir pan. Įprasta, kai keliaujama ne į ES šalis. Japonai, prieš įleisami į šalį, nufotografuos jūsų veidelį ir paims pirštų antspaudus. Galiausia, žinoma, įdės spaudą į pasą, kuris irgi bus gražus kelionės prisiminimas. Tiek tų procedūrų.

Kur gyventi

Vykstant į Japoniją galima rinktis iš dviejų tipų apgyvendinimo vietų – vakarietiško tipo viešbučių ar japoniškų nakvynės namų. Ryokan tipo nakvynės namai dažniausiai būna valdomi vietinių šeimų ir įrengti įprastu japonišku stiliumi. Tačiau jie dažnai būdavo net ir gerokai brangesni, nei įprasti viešbučiai. Man patiko ši svetainė, jei norėsis rinktis gyvenimą kaimiškose vietovėse. Pasidairykite po gražius ir nepigius AirBnB butukus Tokijuje. Mes rinkomės viešbučius, – žemiau rasite visus: kai kuriuos galiu rekomenduoti, kitų vengčiau. Dauguma kambarių labai labai mažiukai (11-14 kv.m.), o kainos nėra mažos: 65-140 eur naktis/dviems. Suprantama, kad visada galima rinktis gyvenimą kapsulėse arba hosteliuose. Viskas priklauso nuo norų ir galimybių. Ką bepasirinksite, visur bus itin tvarkinga, – pakeitėme nemažai viešbučių, visuose būdavo ir dantų pastos, ir dantų šepetukai, ir šampūnai, muilai, kondicionieriai, šlepetės, chalatai, ausų krapštukai, maudymosi kepuraitės, kava, arbata ir pan…Žodžiu, neįsivaizduoju, ko dar gali prireikti vienai nakčiai. Kartais atrodo, kad galėtų ir mažiau visų tų gėrybių būti. Japonijos viešbučių tvarka nėra labai patogi: išsiregistruoti turite iki 10:00, tad per atostogas labai ilgai nepasivoliosite. Mes imdavome kai kada su pusryčiais, kai kada be jų. Geriau be, – jie brangūs ir dažnai visada vienodi. Išeini, pasivaikštai ir randi skanaus maisto vietelių, – jų daug ir įvairių, o dirba nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro. Kaip supratau, japonai yra nepataisomi darboholikai.

Ryokan’e kartą irgi nakvojome, – ant čiužinukų tiesiog ant grindų: buvo kiečiau, žinoma, bet nieko blogo. Daugiausia kankindavo nemiga ne dėl lovos kietumo, o dėl laiko skirtumo. Kapsulių nesirinkome, nes ir kai kurių viešbučių kambariai buvo tarytum kapsulės. Dažnai kapsulėse vyrai ir moterys yra atskirti, – mes per atostogas rinkomės laiką leisti kartu.

Transportas Japonijoje

Keliautojus iš viso pasaulio pasitinka 9 pagrindiniai Japonijos oro uostai. Planuojant daugiau keliauti po pačią Japoniją, galima rinktis traukinius, autobusus ar lėktuvus. Viešojo transporto tinklas čia išvystytas išties gerai, tačiau pigu nėra. Mano galva, patogiausia rinktis traukinius, o tolimoms kelionėms naudotis „Šinkansen“ (tai pirmieji pasaulio greitieji traukiniai, paleisti į specialiai jiems pastatytas trasas dar 1964 m. ir lekiantys iki 320 km/h). Šinkansenai važinėja dažnai tarsi metro – kas 10 min., kas 15 min. Kada beateisi į stotį žinai, kad traukinys tuojau atvažiuos, ir vietų visada galima rasti. Šinkansenų bilietai brangūs, tačiau mes, užsieniečiai-turistai, galime nusipirkti “Japan Rail Pass” – nuolatinį bilietą. Jei važinėsite daug, garantuotai sutaupysite. Puikus vadovas, ar verta pirkti Japan Rail Pass. Traukinių tvarkaraščiai čia. Geriau pirkti „ordinary“ (paprastą), o ne „green“ (pagerintąjį) pasą. Vienintelis pagerinto paso privalumas – galimybė lipti į 1 (“žalios”) klasės vagonus. Tačiau Japonijoje visi vagonai labai patogūs, o 1 ir 2 klasės mažai kuo skiriasi. Be to, 1 klasės vagonai yra ne visuose traukiniuose. Su 1 klasės vagonais yra papildomas nepatogumas, kad vietas privaloma rezervuoti, tuo tarpu į 2 klasės vagonus galima tiesiog įlipti (susitaupo laiko, nereikia eiti į kasas), – man patiko puikus Augustino kelionės į Japoniją aprašymas ir patarimai. Paprastojo paso kainos (verta planuojant pasidaryti Excelį ir pažiūrėti, ar verta, – priklauso, kiek daug tuėsite pervažiavimų):

Be pagrindinių “Japan Railways” linijų yra daugybė “smulkių” geležinkelių kompanijų, kurios konkuruoja ir su JR, ir tarpusavyje. Tarp tų pačių dviejų miestų būna nutiesta po keletą skirtingų privačių kompanijų bėgių. Net iš Naritos oro uosto į Tokijo centrą veda trejos geležinkelio linijos. Keleivių vežimas, priešingai likusiam pasauliui, Japonijoje – pelningas verslas.

Mes užsisakėme Rail Pass internetu ir jau po 4 dienų kurjeris pristatė į biurą. Kartu su užsakyta wi-fi kortele. Tobulai sklandu ir greita.

Rail pasą tikrai verta turėti, – nepaprastai patogu keliaujant: bilietus kartais rezervuodavome (kai nebūdavo eilių – JR Pass kontoros visur gerai matomos), kartais ne. Kai nerezervuoji, tiesiog reikia žiūrėti šviesdėžėse, kurie vagonai yra skirti keleiviams, nerezervavusiems vietų („Non-reserved seats – 1-4 cars“). Vagonus jie vadina „cars“. Keliavome daug ir buvo nepaprastai patogu. Ir įeinant į traukinių zoną, ir išeinant pasą reikia parodyti darbuotojui, – šalia automatinių vartų yra būdelė su žmogeliuku, kuris užmeta akį į jūsų Rail Pass ir labai mandagiai praleidžia. Nors prieš kelionę visa ta sistema skambėjo itin klampiai, bet realybėje susigaudyti buvo lengva. Jei turite bilietą su rezervuota vieta, atėję prie traukinio, ieškokite savo „cars“ numerio ir stokite į eilutę. Viskas vyksta sekundžių tikslumu, – juk Japonijos traukiniai niekada nevėluoja! Verta nežioplinėti, – stotelėse traukiniai nestovi ilgai. Ir nesigrūskite, – visi su bilietukais ar be jų tvarkingai stovi vienoje eilutėje ir sulipa be stumdymosi vienas paskui kitą. Japoniška tvarka mane žavėjo visur: be botago, tiesiog sąmoningai kiekvienas žino, ką daryti galima, o ko ne. Visą kelionės Japonijoje laiką telefoną laikiau išjungusi, – per dvi savaites negirdėjau nei karto garsiai skambančio mobilaus telefono signalo, nemačiau viešai ir garsiai kalbančio!!! Neįtikėtina, bet tiesa. Ant priešais esančios kėdės nugarėlės kiekvienam traukinyje parašyta: „Pagalvokite, ar jūsų kompiuterio klaviatūra ne per garsiai skamba, ar netrukdo šalia sėdinčiam“.

Tokijuje buvome nusipirkę papildomai dviejų dienų metro pasą, nes su Japan Rail pasu galima keliauti Yamanote metro linija, o mes nenorėjome būti ribojami, – tad įeinant į metro, kartais naudojome tą dviejų dienų kortelę, o kartais Rail Pass, priklausomai, kur ir kaip važiuodavome. Kartais net nežinodavome, ką čia rodyti, – kai nepraeidavome į metro su dviejų dienų kortele, traukdavome Rail Pass, – suveikdavo!

Apie tai reikia parašyti prie transporto: prieš sėdant į traukinį japonai perkasi traukiniui skirtas Ekiben maisto dėžutes ir keliauja užkandžiaudami. Tos dėžutės paprastai pardavinėjamos geležinkelio stotyse, kaina svyruoja nuo 700 iki 1200 jenų (6,20-10,62 EUR). Už šią kainą gausite kokybišką ir skanų maistą. Mes irgi kartais pirkdavome, kol pabodo:) Po savaitės kelionės jau labai ieškojome kokių paprastų sumuštinukų, – ir tų rasdavome, netgi labai skanių!

Saugumas, sveikata, skiepai

Privalomų skiepų nėra, bet rekomenduojama pasiskiepyti dėl kitų galimų susirgimų – suaugusiems reikėtų pakartotinai pasiskiepyti nuo difterijos bei stabligės. Skubios pagalbos telefono numeris: 119. Lietuvos užsienio reikalų ministerija, prieš vykstant į įtemptesnius regionus, rekomenduoja užsiregistruoti čia. Mes nesiskiepijome ir nesiregistravome.

Kelionės draudimas

Kaip ir vykstant į bet kurią kitą pasaulio šalį, planuojant kelionę į Japoniją reikėtų įsigyti kelionių draudimą. Kadangi turime SEB banko kreditines korteles, tai turime ir kelionės draudimą. Bet…būdama labai atsargi, vis tik internetu apsidraudžiau papildomai. Laimei, nieko neprireikė. Atsitikus draudžiamajam įvykiui, reikia kreiptis į „ERGO Insurance SE“ Lietuvos filialą ar jos asistavimo partnerį: „ERGO Insurance SE“ Lietuvos filialo skambučių centras: tel. (skambinant iš užsienio) + 370 5 2683 222;, el.paštas: asmenszalos@ergo.lt. Asistavimo partneris „Euro-Center Prague“: tik medicininių išlaidų ir repatriacijos draudimo atveju: Tel. +420 221 860 622
E. paštas help@euro-center.cz

Lietuvos Respublikos diplomatinės atstovybė

Elektra Japonijoje

Standartinė elektros įtampa Japonijoje yra 100 voltų, o elektros lizdai čia labiau primena amerikietiškus, nei europietiškus. Dėl šios priežasties būtina iš anksto pasirūpinti specialiais keitikliais, kurie leis naudoti savo elektros įrenginius. Tokius keitiklius galima įsigyti tiek įvairiose internetinėse parduotuvėse, tiek ir atvykus į Japoniją (tačiau pasirūpinti iš anksto – kur kas geriau).  Mes turėjome tris: reikdavo krauti ir telefonus, ir foto aparatą, ir planšetę, ir kompiuterį, ir išmanujį laikrodį. Tad būdavo, kad panaudojame visus vienu metu.

Wi-Fi

Viena rekomenduojamų kompanijų – Sakura Mobile. Jie siūlo keliautojams lengvai naudojamas SIM korteles ir kišeninius wi-fi prietaisus (pocket wifi devices), kurie sukonfigūruoti taip, kad veiktų bet kurios šalies telefone ar kompiuteryje (dauguma japoniškų SIM neveikia mūsų telefonuose). Pasirinkite, ko jums reikia, ir užsisakykite internetu. Kortelę galima bus pasiimti oro uoste/kompanijos biure Shinjuku. Užsisakyti reikia bent trys dienos iki atvykimo čia. Mes pirkome kortelę kartu su Japan Rail Pass ir gavome kartu paštu, – visą kelionę turėjome internetą bet kur ir bet kada kaip namie. Tai labai palengvino keliavimą: galėjome užsisakinėti viešbučius, visas lankytinas vietas rasdavome greičiau, lengviau orientuodavomės Tokijuje. Google Maps per kelionę būdavo didžiausias draugas, – parodydavo traukinių platformas, metro išėjimus ir pan. Daug laiko ir nervų sutaupėme. Daug kur yra nemokamas miesto wi-fi, traukiniuose irgi veikė nemokamas internetas, viešbučiuose būdavo gana geros kokybės. Tad visada keliavome su ryšiu ir Jums patariu. Lengviau ir įprasčiau.

Mokėjimo kortelės 

Keliautojai rašo, kad bankines korteles čia daugiausia naudosime pinigams išsigryninti, o ne atsiskaitinėti. Tik didieji prekybos centrai ima korteles, o visi kiti, – atsiprašinės, bet prašys grynųjų. Mūsų irgi patirtis panaši. Kortelių japonai nemėgsta. Jie yra sukūrę kitas korteles ir vadina jas IC. Išmaniosios kortelės neturi jokio ryšio su banku. Japonai į jas įsideda tiek jenų, kiek ketina išleisti. Tokiomis kortelėmis brūkšt ir atsiskaitoma. IC ženklu pažymėtame automate reikia nusipirkti „Suica“ arba „Pasmo“ kortelę ir ten pat ją papildyti pinigais. Pati kortelė kainuos 1000 jenų (8,30 eur) ir toje sumoje yra 500 jenų depozitas. Prieš išvykdami galite užsukti į kortelės aptarnavimo biurą ir jie grąžins depozitą už simbolinį administravimo mokestį. „Suica“ galima nusipirkti JR stotyse arba Narita/Haneda traukinių stotyse. Tiesą sakant, mes nepirkome, – matėme, kad kiti keliautojai naudoja. Per kelionę mums vis prisikaupdavo monetų, – tad kaip tik bagažo saugojimui, autobusams, kurių nedengdavo Rail Pass, tuos smulkius ir išleisdavome. Mums taip irgi patogu buvo.

Kur nevykti

Rekomenduojama nevykti į miestus ir rajonus apie Fukushima Daiichi atominę elektrinę, kurie Japonijos institucijų yra žymimi kaip uždraustos zonos (žr. žemėlapį).

Orai

Yra nuolatinis žemės drebėjimų ir cunamių pavojus, audrų sezonas – nuo birželio iki gruodžio mėnesio, jo metu dažni taifūnai. Prieš vykstant į Japoniją, rekomenduojama susipažinti su Japonijos meteorologijos agentūros (anglų k.) teikiama naujausia informacija ir atsižvelgti į perspėjimus dėl galimų gamtos stichijų. Čia rašau kuo rimčiausia, – mes to nedarėme, todėl teko išgyventi taifūną „Hagibį“, apie kurį rašysiu spalio 12 d. tekste.

Klimatas yra labai įvairus: nuo karšto ir drėgno subtropinio iki sauso ir šalto. Pažintinei kelionei tinkamiausias metas yra nuo spalio iki kovo mėnesio, esant mažiausiai lietingam laikotarpiui.

Esant šalyje didelės stichinės gamtos nelaimės metu kviečiama klausytis radijo pranešimų (anglų kalba, pvz., US Armed Forces stotis (810Am) ir InterFM (76.1FM), sekti oficialią Japonijos institucijų informaciją ir laikytis teikiamų rekomendacijų bei nurodymų bei sekti informaciją Lietuvos ambasados Japonijoje interneto svetainėje http://jp.mfa.lt.

Pagrindiniai turistiniai maršrutai Japonijoje (man prireikė ruošiantis kelionei)

Ko gero, pupuliariausias: Tokijas-Kiotas-Nara-Osaka-Himedžis-Hirošima. Kiti renkasi kitą pusę, – Tokijas-Nikko-Hakonė/Fudzijama. Keliautojo Augustino, kurį jau minėjau anksčiau, maršrutas buvo toks: Tokijas (tik nakvynė) – Kiotas – Himedžis – Hirošima – Mijamidžima (toliausias taškas, tada sukimas atgal) – Osaka – Nara – Kiotas (antroji diena) – Nagoja (tik nakvynė) – Narajus – Matsumoto – Judanaka – Tokijas (apžiūrėjimas). Man patiko šis pasiūlymas, ką aplankyti Japonijoje:

  • Koya-san arba Mount Koya
  • Ishigaka
  • Kanazawa
  • Hiroshima
  • Kamakura
  • Nikko
  • Takayama
  • Nara
  • Kioto
  • Tokyo

Skaičiau daug, ruošiausi tikrai ilgai, – kažką pamatėme, kažko, suprantama, nespėjome. Taifūnas irgi smarkiai pakoregavo mūsų maršrutą. Bet viską rasite žemiau.

Bagažas

Keliaujant po Japoniją, rekomenduojame nepersikrauti daiktais. Apie tai parengtas net šis puikus tekstas. Juk keliausite traukiniais ir autobusais, tad masyvus lagaminas sukels nemažai problemų. Rekomenduojama daiktų kiekį maksimaliai susimažinti, kaip ir lagaminų dydį. Mes dviese keliavome su mažais lagaminais, – tokius seniau pigios avilainijos leisdavo pasiimti į saloną nemokamai. Būdavo, kad keliaudami pasinaudodavome daiktų saugojimo kameromis, – daug jų stotyse, dažnai daiktus sutinka pasaugoti viešbučiai. Veikia elementariai, tereikia sekti angliškas instrukcijas, – nesuprasti neįmanoma, Kameros yra skirtingų dyžių, – mes savo du nedidelius lagaminus sutalpindavome į tą, kuri parai kainuodavo 500 jenų (didesniems lagaminams kainos 600-800 jenų). Pasirenki, kur dega žalia lemputė, sudedi lagaminus, paspaudi rankenėlę žemyn, užsidega raudonai, įmeti kapeikas, užrakina tavo kamerą, išduoda kvitą, ant kurio yra QR kodas. Atėjus pasiimti reiks jį pridėti prie ekranėlio, tad nepameskite. Kitos kameros buvo kiek kitokios, senesnės, bet vis tiek instrukcijos aiškios ir problemų nekildavo. Atrodo taip:

Žodynėlis

Ohayo – labas rytas. Konichiwa – laba diena. Konbanwa – labas vakaras. Domo arigato – labai ačiū. Do itashimashite – nėra už ką. Suimasen. Tokyo eki wa doko desuka? – Atsiprašau. Kur yra Tokijo stotis? Migi – dešinė. Hitari – kairė. Magatte – tiesiai. Migi o magatte, hitari gawa desu – sukti į dešinę, (norimas objektas) kairėje. Korewa ikura desuka? – Kokia kaina?

Na, ir dar…

Tualetai Japonijoje

Nemaniau, kad kada nors viešai rašysiu apie klozetus japoniškuose tualetuose. Bet po dviejų dienų Japonijoje, supratau, kad verta. Visų pirma, jie turi normalų prekinį ženklą, – mūsų viešbutyje Kiote jis buvo „Panasonic“. Be to, masyvus ir turėjo lemputes beigi valdymo pultą ant sienos šalia…japoniškais rašmenimis. Nutūpus taip maloniai šildė, kad visos čakros atsipalaiduodavo, nervai nurimdavo ir pakilt nesinorėdavo. Gal toks ir kūrėjų tikslas – viskas dėl žmogaus. Ir čia parašiau visai be sarkazmo. Apie automatizuotas vandens procedūras po… nesiplėsiu, – teigiamų emocijų netrūkdavo irgi! Kiek pastebiu, turistai iš WC Japonijoje išeina su šypsenom veiduose. Kitaip neįmanoma! Aš vis dar užtrunku, bandydama suprasti mygtukus, – mes, moterys, prieš atlikdamos kokį veiksmą, pagalvojame…Tarkime, visada uždarydavau masyvų dangtį, kad…jei mygtukas ne tas, viskas vyktų uždaroje erdvėje. Bet kiti, labiau savim pasitikintys, dangčio neuždarydavo ir, nutikdavo, kad vandens žarnelė atsidėkodavo taikliu pliūpsniu maloniai šilto vandens ant drabužių, nors suprogramuota kitam tikslui.

Viešieji WC itin švarūs ir gali rinktis: ypatingai šiuolaikišką arba visai be klozeto, – pamenate, kaip mūsų vaikystės mokyklose būdavo tik pritūpimui pritaikyti. Norėčiau tokio WC kaip foto namie, biure, – visur! Japonija mums artima, nors ir toli, – perimkim WC tradicijas!

Patiko ir tai, kad Japonijoje nereikia WC ieškoti: jie bus visada ten, kur jums prireiks:) Nesuprantu, kaip tai įgyvendinta, bet – faktas.

Pirma diena (antradienis). Vilnius-Helsinkis-Tokijas (Narita oro uostas)

01/10/2019

9:35 kylame su Finnair į Helsinkį (leidžiamės 10:50), skrydis į Tokiją 16:45. Nusileidžiame Tokijuje labai patogiu ryto laiku spalio 2 d. –  8:05.

Helsinkio oro uostas naujutėlis, gražus, – mums nuobodu nebuvo. Tiesa, net ir atvykus iš Lietuvos čia brangu, tad turėkite savo sumuštinukų, jei nenorite be reikalo išlaidauti. Už kokius 9 eur gausite mini picos gabaliuką, – yra rizika, kad susinervinsite. Parduotuvėlės stilingos, prekės įdomios, kai kur jau ir Kalėdinės, tad tikrai yra kur akis paganyti. Aš nemažai žingsnių sugebėjau suvaikščioti per ilgas laukimo valandas.

Pirmoji kelionės nakvynė – lėktuve (10.01-10.02).

Antra diena (trečiadienis). Tokijas (Narita oro uostas)-Kiotas (įsikūrimas ir pirma pažintis)

02/10/2019

Ką padarome išlipę iš lėktuvo pirmiausia (po labai greitos patikros, kuomet buvome nufotografuoti, paklausti, ką veiksime Japonijoje, bei, žinoma, palikome savo pirštų antspaudus):

  • išsikeičiame Lietuvoje gautus dokumentus į tikruosius Japan Rail Pass: reikia leistis eskalatoriumi žemyn, kur yra traukinių stotis. Japan Rail Pass ofisas gerai matomas: mums teko pastovėti eilutėje apie 30 min. Rail Pass’us gavome 2 savaitėms, kaip ir užsakinėjome. Ant kiekvieno – vardas, pavardė, šalis ir, žinoma, milžiniška galiojimo data. Kadangi neketinome likti Tokijuje, o mūsų plane buvo Kiotas, iškart gavome ir bilietus iki Kioto. Viskas idealiai: ant bilietų buvo nurodytas laikas, vagono ir vietų numeriai. Žinojome, kur reiks persėsti.

  • išsikeičiame EUR į YEN: šalia Japan Rail Pass biuro buvo valiutos keitykla, tad keblumų nekilo. Keitėmės 1500 eur, – turiu pasakyti, kad visai kelionei nepakako, tad teko keistis dar kartą. Visur yra ir bankomatai, – japonai nėra kortelių gerbėjai, geriau turėti grynuosius. Tokia technologijų šalis, tačiau bankais jie nepasitiki.

  • nusiperkame „Suica“ kortelę ir ją papildome pinigais (viskas apie korteles čia): planavome, bet to nepadarėme – vėliau rašysiu, kodėl.

Mes sekame savo dar Lietuvoje sudarytu planu: sėdame į traukinį ir tą patį rytą, neaplankę Tokijo (Narita oro uostas yra apie 65 km nuo miesto), keliaujame į Kiotą.  Japan Rail Pass biure mums atspausdino bilietus: N’EX traukiniu turėjome pasiekti Shinagawos stotį ir persėsti į šikanseną būtent iš čia. N’EX stoja ir Tokijuje, bet tada persėdant reiktų pereiti į kitą aukštą (iš 5 į 1), o Shinagawa stotyje abu traukiniai yra tame pačiame aukšte, todėl nereikia be reikalo blaškytis. Kelionė užtruko maždaug taip: Narita-Shinagawa apie 1 h, Shinagawa – Kiotas – apie 2 h 30 min (su „Hikari“ greitaisiais traukiniais, naudojantis „Japan Rail Pass“ (yra ir kiti, bet mums reikėjo žiūrėti būtent tokiu pavadinimu). Iš tikrųjų, savarankiškas keliavimas Japonijoje yra aiškus: tiesiog reikia sekti, kas parašyta įvairiose šviesdėžėse, – pasirinkti teisingą kryptį, pažiūrėti, kuris vagonas („cars“), perone laukti būtent ties savo vagono skaičiuku, gerai matomu ant plytelių. Nuo Japan Rail Pass biuro mes sukome traukinių link (tame pačiame aukšte), – prie įėjimo į peronus mažame namelyje sėdėjo žmogelis – jis akimirkai užmetė akį į mūsų kelionių pasus. Pridedu kelias pirmąsias foto:

Tobula svetainė su visais paaiškinimais, kaip pervažiuoti maršrutu Narita-Kiotas: man ji labai padėjo, kai ruošiausi kelionei. Kelias naudingas foto įdedu ir čia:

Išlipę iš „Narita Express“ turite sekti šias nuorodas, – padės nesiblaškyti:

Žinokite, kad turėdami „Japan Rail Pass“, negalite naudotis greičiausia klase, Nozomi. Reikia žiūrėti Hikari traukinius. Oficiali svetainė, kaip ištrūkti iš Naritos oro uosto.

Iš Naritos oro uosto išvykome 10:48 (lengva paskaičiuoti, kiek laiko užtrukome su visomis aukščiau aprašytomis procedūromis), o iš Shinagawa stoties – 12:10.  Kiote buvome apie 14:45. Viešbučio taisyklė – įsiregistravimas nuo 15:00 (beje, prireikus siūlo nemokamai pasaugoti bagažą), mums buvo pats tas. Tokį atsakymą gavau iš viešbučio, kurį buvau užsisakiusi dar Lietuvoje:

Ms. X,
Thank you for making a reservation at our hotel.
Should you arrive before 3 P.M ,we will keep your luggage for you.
Thank you.
The Celecton Kyoto Horikawa Sanjo

The Celecton Kyoto Horikawa Sanjo, +81 75 556 0888. Adresas: 692, Shimohachimonjicho, Horikamidori, Nakagyo-ku, Nakagyo Ward, Kyoto. Viešbutis su pusryčiais, viskas apmokėta iš anksto. Check in’as – nuo 15:00.

Kioto stotis – įspūdingo dydžio ir architektūros šiuolaikiškas pastatas. Sekdami nuorodas „Bus stop“ susiradome visai šalia esančią autobuso stotį. Google Maps davė mums aiškią instrukciją, kaip nuvykti iki viešbučio su 9 autobusu be jokio persėdimo (tvarkaraštyje prie stoties susiradau, kad 9 autobusas vyksta iš B1 stotelės – na, kaip matote, viskas sklandžiai ir aiškiai, ypač, kai Lietuvoje buvo atlikti namų darbai):

Kaip pirkti bilietus autobuse: vienos kelionės kaina vienam asmeniui Kiote – 230 jenų. Jei neturite, kaip ir mes, SUICA kortelės, verta turėti grynų ir nelabai stambių. Autobuse prie vairuotojo yra du aparatai: į vieną įmetate stambesnius pinigus ir mašina išspjauna galybę smulkių. Tada atsiskaičiuojate, kiek reikia už bilietus, ir gerą sumą sumetate į kitą aparatą.  Vairuotojas Jums linktels, – suprasite, kad viską atlikote teisingai. Žinokite, kad Japonijos autobusuose jūsų niekas neskubins, į jus neskersuos, jei veiksmus atliksite lėtai iš nežinojimo ar dėl kitų priežasčių…Dažniausia, į autobusą įlipsite pro vidurines, o išlipsite pro priekines duris, nors tai nėra taisyklė, – gali būti ir atvirkščiai. Stebėkite kitus žmones, nes susikalbėti angliškai nesitikėkite.

Nuo oro uosto iki pasirinkto „The Celecton Kyoto Horikawa Sanjo“ viešbučio – apie 15-20 min autobusu. Autobusas sustoja praktiškai priešais viešbučio įėjimą. Šis viešbutis turi ir privalumų, ir trūkumų. Vieta patogi, nes šalia – stotelė: tad visi objektai pasiekiami lengvai. Iki Nijo pilies – 3-5 min  pėsčiomis, šalia – supermarketas ir fantastiška turgaus alėja (tradicinė Japonijoje) su daug kavinukių ir vietinių keistų parduotuvėlių (man labai patiko!), bet, tarkime, iki Nigishi turgaus ir Giono jau reikia kojas paminklinti, – vaikščiodavome pėsčiomis ir užtrukdavome apie 30 min. Jei nemėgstate daug vaikštinėti, ieškokite viešbučio arčiau Giono arba visada galite paklausti „Google“, kaip autobusais pasiekti laikinuosius namus. Kambariukas buvo labai mažas, gal geriau tiktų sakyti miniatiūrinis, pusryčiai visuomet vienodi (ryžiai, keistoko skonio žuvis ir karis), bet aptarnavimas geras ir viskas mums tikrai tiko bei patiko.

Tiesa, visai šalia autobuso stoties mačiau viešbutį APA Hotel Ekimae (kai rinkausi, jis buvo tarp svarstytinų): gal patogumas tame, kad arti traukinių ir autobusų. Galite pažiūrėti jį rinkdamiesi.

Kadangi pavargę nesijautėme, iškeliavome į miestą. Norėjome po ilgų sėdėjimo valandų pasimankštinti, tad apie jokius autobusus nebuvo ir kalbos. Iki Nishiki turgaus žygiavome pėsčiomis (Google Maps vėl buvo mūsų pagalbininkas).

KIOTAS: trumpai

Kiotas – daugiau kaip 1000 metų klestėjusi imperatoriškoji sostinė (794-1868) bei dabartinis japonų meno, kultūros, religijos centras. Apie 1,5 mln gyventojų (Kioto reiškia „sostinė“). Mieste net 17 UNESCO saugomų objektų (kitur rašo, kad 14), net 1650 šventyklų, 400 sintoistų šventovių ir 60 sodų!  Ne veltui Kiotas vadinamas šventyklų miestu. Joks kitas miestas neturi tiek daug meno kūrinių kolekcijų, rūmų, puošnių vartų, šintoistų bei budistų šventyklų ir japoniškų parkų. Kiotas yra Honšiū saloje ir veikia kaip prefektūros centras. Karo metais šis miestas išvengė bombardavimo, todėl čia išliko gausybė autentiškų pastatų. Garsiausios šventovės – Fušimi Inari šventykla, dedikuota ryžių dievui Inari, Kinkaku budistų šventykla (Auksinis paviljonas) bei Kiyomizu-dera (tyro vandens šventykla) budizmo šventykla, stūksanti šalia Otowa krioklio (dabar restauruojama). Kiote verta aplankyti Nijo pilį, kurioje yra įsikūrę Nonomaru rūmai, susidedantys iš penkių sujungtų pastatų (dalis irgi šiuo metu tvarkoma).

Kioto transporto informacija čia. Geri Kioto maršrutai čia. Dar viena puiki svetainė. Svarbu žinoti: Japan Rail Pass nėra geras būdas keliauti po Kiotą, nes daugiausia naudojamasi autobusais ir traukiniais, – teks mokėti atskirai. Jei keliauja daugiau nei 3, verta imti taksi (dviems kelionės taksi nebuvo pigios, bet kartais, siekdami sutaupyti laiko, keliaudavome ir tokiu būdu – atstumai tarp žymiausių Kioto objektų irgi įspūdingi). UBER’is nėra populiarus, geriausia naudotis Didi ir JapanTaxi. Abi programėlės veikia puikiai ir įvertinimai labai geri. Lietuvės pasakojimas apie Kiotą čia.

Mes pirmiausia pėsčiomis patraukėme į Nishiki turgų (nuo viešbučio apie 1,5 km pėsčiomis), esantį Kioto senamiestyje ir veikiantį iki 17:00-18:00. Turguje atsidūrėme apie 16:00: turistų, prekiautojų buvo daug, – eilės būriavosi prie apkeptų ir ant pagaliukų pamautų jūrinių gėrybių. Turgus labai fotogeniškas, bet kartu ir komercializuotas, tarytum turistams ir sukurtas. Man kur kas labiau patiko vietinis, visai šalia viešbučio (tiesą sakant, už kampo): daugiau autentikos ir tikrumo, bet apie jį kelionių vadovuose nerašoma. Iš nuotraukų žvelgia neprasti Nishiki vaizdai – aš irgi tokiais susiviliočiau:

Nuo turgaus parduotuvių alėjomis, net neišlįsdami į gatvę, keliaujame iki Pontocho alėjos (senoji restoranų gatvė palei upę: tarp Kamogawa ir Kiyamachi-dori, Nakagyo, Kyoto). Kadangi buvo vakaras, paupys skendėjo tamsoje. Aš rekomenduočiau užsukti į gatveles už pirmųjų pastatų, esančių prie upės. Štai ten tai tikrai patiks: paslaptingi, prabangūs ar paprasti restoranėliai, medinėmis žaliuzėmis ar siuvinėtomis užuolaidėlėmis pridengtais langais, taip ir vilios užsukti…Jau pirmą dieną pasijutau filmų apie samurajus ir geišas dekoracijose.

Pontocho alėja yra senajame Kyoto kvartale, kuris yra miesto širdyje, pavadinimu Gionas. Giono centre verta aplankyti:

  • Hanami-koji, – čia susikoncentarvusi tipiška Kioto architektūra, daug restoranų ir arbatos namų (tarp Shijo ir the Kennin-ji šventyklos): lengva rasti, nes iškaba gerai matoma – vakare čia vaikščiojo nemažai su kimono rūbais pasidabinusių žmonių, prie arbatos namų būriavosi eilutės žmonių; ši dalis – labai tipiška Japonijos miestams. Pirmąjį tokį senamiestį pamatėme Kiote, – vėliau panašiuose lankėmės ir kituose miesteliuose. Ko gero, čia reikia ateiti anksti rytą, kad pasivaikščiot ramiai ir pasigrožėti tais tamsiais mediniais nameliais su kabančiais raudonais žibintais.
  • Shirakawa – promeneda palei kanalą, kur restoranų terasos pastatytos tiesiog ant vandens; jautėme, kad Japonijoje – ne sezonas: ši vieta neatrodė kažkuo ypatinga. Europos miestuose mes promenadų grožį kitaip suprantame.
  • Pontocho – maža, bet garsi restoranų gatvė (tarp Shijo-dori ir Sanjo-dori).

Nuo Hanami-koji nukeliavome iki gatvės galo, – vakare iš toli švietė Yasaka Shrine: čia japonai su šeimomis ar bičiuliais vaikštinėjo, fotografavosi. Grįžti atgal iki viešbučio susidarė gerokas atstumas, – tikrai jautėmės pasportavę. Žmonių visur buvo devynios galybės, – kol kas atostogos buvo per triukšmingos su perdaug miesto šviesų… Norėjosi daugiau ramybės, bet juk Kiotas negalėjo užsidaryti, kad mus vienus priimtų…

Pasigrožėkite naktiniu šventyklų miestu:

Antra kelionės nakvynė – Kiote (10.02-03):  The Celecton Kyoto Horikawa Sanjo, +81 75 556 0888. Adresas: 692, Shimohachimonjicho, Horikamidori, Nakagyo-ku, Nakagyo Ward, Kyoto. Viešbutis su pusryčiais, viskas apmokėta iš anksto. 

Trečia diena (ketvirtadienis). Kiotas

03/10/2019

Miegas nebuvo anei geras, anei gilus: jautėsi laiko skirtumas, nors jis, viso labo, tėra 5 valandos. Po keistų pusryčių (ryžiai su kariu, neįprasto skonio žuvis ir smulkinti kopūstai) išjudėjome į miestą. Kiote buvo eilinė darbo diena, bet miesto triukšmo ir ūžesio nesigirdėjo, – keistas jausmas, kai tyku net ir miestuose net ir darbo dienomis, lydėjo visos kelionės Japonijoje metu. Šalis gyvena prisukto garso fone.

Pusryčių metu savo pirminį planą pakeitėme, – supratome, kad visko neaprėpsime, nes objektai vienas nuo kito nutolę, o lakstyti per atostogas nesinorėjo. Tiesiog naujai susidėliojome prioritetus.

Iki Kinkakuji šventyklos (kitaip, Auksinio paviljono, nukeliančio į Muromači valdymo laikus (1336 – 1573)) nuvykome autobusu (Nr.203, stotelė šalia viešbučio durų). Šio Unesco saugomo objekto praleisti nesinorėjo.

Trumpai ne mano tekstas: du viršutiniai Auksinės šventyklos aukštai dengti tikrais aukso lakštais. XIII-XIV a. tai buvo Ashikaga Yoshimitsu šogūnato rezidencija, o jam mirus, tapo Zen šventykla. Kiekvienas šventyklos aukštas atspindi vis kitą architektūros stilių: pirmasis aukštas suręstas Shinden stiliumi – natūralaus medžio stulpai ir balto tinko sienos stipriai kontrastuoja, bet tuo pačiu ir papildo paauksuotus viršutinius paviljono aukštus; čia saugomos Shaka Buddha skulptūros. Antras aukštas – Bukke stiliumi, naudotu samurajų rezidencijų statybose, iš išorės pilnai dengtas aukso lakštais; sakoma, kad viduje yra patalpinta Kannon Bodhisattva statula, apsupta Keturių Dangaus Karalių figūromis, – neturėjome galimybių tai pamatyti. Viršutinis trečiasis aukštas suręstas tipiniu kinišku Zen stiliumi: tiek išorė, tiek vidus dengti auksu, o ant stogo patupdytas auksinis feniksas.

Apžiūrėti Kinkakuji galima tik einant tvorelėmis pažymėtu taku ir per atstumą, – žmonių srautas toks didelis, kad esi beveik nešte nešamas, – ilgiau pasigrožėti beveik neįmanoma. Žmonių upė per kelias minutes nuplukdo tave į šventyklos sodus, kur veikia arbatos namai su poilsio zonomis. Linkiu nepasiduoti miniai, nes nė nepajusite, kad jau pabaiga ir „esate pamatę Auksinį paviljoną“. Likau nesupratusi, buvau aš čia, ar ne…Kad taip greit neišeiti, bent žalios arbatos ledų suvalgėme:) Beje, nuotraukos pavyko gražios, – atrodo, kad buvome ten vienui vieni. Koks kartais melas yra fotografija:)

Naudinga žinoti: Auksinis paviljonas yra atvertas 9:00-17:00 (kaina 400 jenų). Jei iki Auksinio paviljono važiuoti iš Kioto stoties, tuomet reikia rinktis 101 ar 205 autobusus (40 min). Keliaujant spalio mėn. Japonijoje temsta apie 18:00, o švinta itin anksti, net ir 6:00 prabudus matydavau šviesą…

Nuo Kinkakuji nukeliavome pėsčiomis iki Ryoan-ji. Užtrukome gal kokias 20 min. Ryoan-ji yra garsi ir labiausiai lankoma dėl savo akmenų sodų. Japonijoje mane nepaliaujamai stebino tai, kad skaitydama vieno ar kito objekto angliškus aprašymus bei japonų įvertinimus, verždavausi jį trūks plyš pamatyti, užkėlusi lūkesčius iki dangaus…ir vis pamatydavau kažką nepaprastai kuklaus ir paprasto…Tačiau ir tuomet jausdavau tą japonišką unikalumą, gal pernelyg gracingai pasakydama, – iki dvasinio lygmens pakylėtame paprastume. Štai ir ši Ryoanji šventykla: tradicinis japoniškas pastatas, gana kuklus, kiek kilsteltas ant nedidelio kalnelio ir apsuptas gražaus japoniško sodo, tarytum apglėbančio visą šventyklą, – įeini vidun, nusiauni batus ir patenki į idealios tvarkos vidinį kiemelį, su tobulomis eilutėmis išdėliotais smulkiais akmenukais ir tik kur ne kur patupdytais didesniais akmenimis. Bet atsisėdi kur pasirėmęs į riestą stogą laikančią medinę koloną ir tas vaizdas užhipnotizuoja taip, kad norisi tik sėdėti sėdėti sėdėti…Ir jei ne šimtas klegančių japoniukų su savo mokytojais galėtum ir visai užsimiršti. Jei tikitės Orvidų sodybos Gargždelės kaime akmenų muziejaus, tai teks gerokai nusivilti…Pradžioje ir mano galvoje tupėjo kitoks „akmenų sodų“ vaizdas…Dabar, žinoma, jis visai kitoks.

Nuo Ryoan-ji tiesiog gatvėje pasigavome išblizgintą taksi (galinių durų nelieskite, – jos atsidaro automatiškai), kurį vairavo kostiumuotas vyrukas baltomis pirštinaitėmis, – kol važiavome iki bambukų giraitės dairėmis pro langą ir vaišinomės „bambonkėmis“. Rajonai buvo dailūs: daug žalumos, gėlių ir vandens. Man labai patiko.

Iš gausėjančios žmonių minios supratome, kad artėjame prie itin gausiai turistų lankomo Kioto rajono, – jis buvo atokiau nuo centro ir veikė kaip atskira planeta. Bent jau toks jausmas apėmė: galybė restoranėlių, gatvės maisto kioskelių ir suvenyrų parduotuvėlių. Puošnias dvivietes karietas su įspūdžių ištroškusiais turistais tampė išvaizdūs jauni ir liekni, bet, matyt, raumeningi japoniukai. Bėgte ir be jokios įtampos veiduose.

Sumokėję apie 20 eur už kokius 10 km, iš taksi iššokome tiesiog gatvėje prie įėjimo į Arashiyama bambukų giraitę, – ko gero, vienos labiausiai Instagrame afišuojamų vietų Japonijoje. Kai ten užėjome, nebuvo nei instagramerių žadėto apšvietimo, nei kažko beprotiškai įspūdingo, sunku buvo rasti ir bent vieną metrą, ant kurio nebūtų žmogiškosios pėdos… Pastebėjau vieną plyšį tvoroje ir persisvėrusi padariau tokį pat instagraminį kadrą, kaip ir daugelis panašių landžių gudročių. Kažkoks eilinis „fake’as“, – brrr, net pačiai nemalonu. Ar lankyti šią vietą Japonijoje? Atsakymo neduosiu: gal ateisite vakarėjant, leidžiantis saulei, gal būtent tą minutę papūs vėjelis ir lengvai kedens bambukų lapų šluotas, o gal tą dieną iš visų keliaujančių atminties išsitrins ši giraitė ir būsite vienui vieni, gal niekada nesate buvę panašioje vietoje ir todėl ji neabejotinai sužavės. Geriausia, kas ten nutiko, – tai gatvės muzikantas, kuris švelniai liesdamas keisto ir nematyto instrumento „pilvą“, skleidė jaukius garsus, kurie, rodės, priversdavo linguoti liaunus jaunų bambukų kamienus…Buvo gražu. Ir tylu. Tyla Japonijoje jau neturėtų stebinti, bet vis dar…

Perėję bambukų miškelį per kelias minutes, nusipirkome bilietus į dar vieną japonišką šventyklą: Tenruji, kuri buvo pastatyta 1339 m. ir yra dar vadinama Dangiškojo Drakono šventykla. Nuostabus Zen parkas aplink Tenryu-ji atrodo taip, kaip buvo ir 1900 m. Tenryu-ji – pagrindinė Rinzai zen budizmo atšakos atstovų šventykla, skirta Gautama Budos garbinimui.

Tenryu-ji šventykla atidaryta 08:30 – 17:30; bambukų giraitė nuo aušros iki sutemų; Okochi Sanso vila (japonų aktoriaus vila, kurioje mes nebuvome): 09:00 – 17:00. Tenryu-ji bilieto kaina 600 Yen/5 eur, bambukų giraitė nemokamai, o Okochi Sanso vila – 1000 yen/8,2 eur.

Po Tenruji teritoriją galima vaikščioti nors ir visą dieną: man ten irgi visai patiko, tad sakyčiau, kad verta atvykti, jei būsite Kiote.

Nuo Tenruji gana ilgai autobusu (gal gerą pusvalandį) važiuojame iki Ginkakuji (sunku nesusipainioti su pavadinimais, tiesa?). Kinkakuji (Auksinio Paviljono) grožis įkvėpė šogūno Ashikaga Yoshimitsu anūką. Šis kitoje miesto pusėje pastatė beveik identišką šventyklą, tik ji vadinosi Ginkakuji (Sidabrinis paviljonas). Tai taip pat ne mažiau graži Zen šventykla, turinti samanų sodą ir rafinuotą, skrupulingai prižiūrimą smėlio sodą, kuris dar vadinamas „sidabrinio smėlio jūra“. Man ši vieta paliko didelį įspūdį, – gaila, kad įsilijo, nors, iš kitos pusės, lietus tik dar greičiau pripildė mano susižavėjimų ir aikčiojimų taurę. Nuostabus japoniškas sodas ir precizika smulkiausiose detalėse, – esu tikra, kad japoniškus sodus kuria savo protą ir sielą harmonijoje apgyvendinę, filosofiją ir meditaciją įvaldę meistrai. Pasidairykite:

Išėjusi iš Ginkakuji, kur, beje, pirmąkart buvo vos vienas kitas (na, sąlyginai) lankytojas, pastebėjau neišvaizdžią ir visai neturistinę kavinukę, – užėjusi sukirtau porciją gardžiausių pasaulyje ryžių, puikiai suvaldžiusi pagaliukų tango, ir išlenkiau bokaliuką japoniško alaus. Buvo nuostabu. Lietus nenustojo, bet aš vis tiek pasukau pasivaikščioti Filosofų keliu, pastebėjusi nuorodą visai šalia kavinukės. Nukeliavau visiškai viena tuo keliu, palei kanalą, gal kokius 2 km, – toks keistas jausmas. Eini eini, aplink kaip ir nieko ypatingo nėra, lietus lyja, aplinka skęsta kvapuose ir drėgmėje, kur ne kur veikia pavienės, tokios šiek tiek pankiškos kavinukės…Kelionių vadovuose šis kelias vadinamas vienu gražiausių piligriminių takų pasaulyje. Na, aš net nežinau. Man tikrai čia patiko, buvo ramu ir maloniai gera, bet tokiu skambiu titulu taip drąsiai nesimėtyčiau, – ko gero, tada ir daugelį miško takelių palei upę Lietuvoje irgi užtikrintai galėtume pavadinti gražiausiais ir garsiausiais. O gal man pamažu ateina supratimas apie Japoniją: šalis, turėdami tiek mažai ploto, tausoja ir vertina kiekvieną gamtos lopinėlį, – tarytum sudievina ir kartais net pervertina…Čia nuostabi vieta pramankšinti kojas ir užsimiršti, kur esate:

Į Gioną autobusu atvažiavome temstant ir dar pasivaikščiojome. Iki namų irgi nutarėme keliauti savom pavargusiom kojomis. Pakeliui pamatėme kavinukę, – ką gi, užsukome. Pataikėme jau į kiek prabangesnį restoranėlį, – pavalgėme skaniai ir gana brangiai (apie 37 eur dviems), bet užtat turėjome gerą progą pamatyti, kaip vakarus leidžia japonai: po darbų kostiumuoti vyrukai susirenka bokalui alaus ir kelioms cigaretėms surūkyti, pasimatymus viena kitai skiria ir dailutės japonės ar pagyvenusios poros…Maisto užsisako labai įvairaus, bet viskas gana kukliomis porcijomis. Arbatpinigių palikti Japonijoje nėra tradicijos, tad nereikia dėl to sukti galvos. Čia įvyko ir pirmas nuotykis su moderniuoju WC: mano vyras grįžo visas šlapias, – gera pamoka, kad nereikia bet ko spaudyti neuždarius dangčio. Visaip dangstydamiesi ir besijuokdami išsliūkinome iš restorano. Aišku, prieš tai kelis kartus nusilenkę, – Japonijoje lankstėmės daug ir su didžiausiu džiaugsmu. Kažkaip norėjosi dėkoti tiems nuostabiems žmonėms.

Kavinukės vieta – gal kažkaip pavyks ir Jums rasti:

Nors iki namų jau sunkiai vilkome kojas, bet aš netyčia užmačiau tarp mūsų viešbučio ir „Lawson“ minimarketo tradicinį japonišką turgų, – ilgą alėją dengtu stogu, kuri tęsėsi gal kokį kilometrą ar daugiau ir jungė kelis kvartalus: neįsivaiduoju, ko ten nėra, – mačiau, kaip tradicinius šokius mokosi šokti kimono apsirengusiu pora, vaikus su tėvais ir seneliais žaidžiančius šachmatais, o gal ir kitus žaidimus (gerai neįsižiūrėjau), mane vis aplenkdavo visokiausio amžiaus žmonės ant dviračių, nukrautų pirkiniais. Čia buvo galima rasti visko, – nuo maisto iki buities rakandų, nuo jaukių „vintage“ daiktelių ir keistų rūbų butikų iki garsių prekinių vardų išparduotuvių. Sukiojaus, visur norėjosi užeiti, nors kojas po ilgos dienos jau kaip reikiant diegė, – juk batai buvo drėgni, kaip ir visi rūbeliai ant kūno. Slankioti „Sanyo“ turguje man buvo kur kas įdomiau, nei garsiajame Nigishi…Atleiskit jau man, – pasigardžiuodama suvalgiau tą vyšnią ant torto prieš naktį…

Gyvenimas čia virė jau jau visai vakare. Japonai labai daug dirba, todėl daugelis parduotuvėlių atidarytos iki vėlumos ir darbuojasi ten labai daug tokių senjorų, kuriems jau, atrodo, tuoj stuktels koks 90…Nesu tikra, ar tai tikrai gerai…

***

Pasidalinsiu šiuo žemėlapiu su Kioto šventyklomis – man jis pravertė geriau įsivaizduoti, kaip rasti visas šventyklas:

Trečia kelionės nakvynė – Kiote (10.03-04): The Celecton Kyoto Horikawa Sanjo, +81 75 556 0888. Adresas: 692, Shimohachimonjicho, Horikamidori, Nakagyo-ku, Nakagyo Ward, Kyoto.

Ketvirta diena (penktadienis). Kiotas-Nara-Kiotas

04/10/2019

Rytą sunkiai budinomės, – išvakarėse teko prisiminti ofiso darbus, deja. Tad tik apie 13:00 sėdame į autobusą Nr.9, kuris stoja kitoje gatvės pusėje esančioje stotelėje, ir už 15 min būname Kioto traukinių stotyje. Vykstame į Narą, japonų kultūros ir politikos lopšį, klestėjusį 710 – 794 metais. Nara buvo pirmoji Japonijos sostinė, įkurta VIII a.

Traukinys (JR – Miyakoji Rapid train) iš Kioto stoties 8 platformos iki Naros nuveš per 45 min – renkamės Japan Rail traukinius  (be JR paso kaina vienam – 710 jenų). Išlipę Naros traukinių stotyje, žiūrėkite nuorodas, – išeiti reikia per „East Gate“ ir sukti kiek kairiau. Praėję turizmo informacijos centro pastatą, pereikite judrią miestelio gatvę ir pateksite į kitą – parduotuvių bei kavinių pilną, kuri nuves tiesiai į garsųjį Naros parką. Naroje mes būname apie 14:00, o iš jos viską ramiai apžiūrėję išvykstame 18:55. Pakeliui į parką stabtelime jaukioje, išskirtinio interjero kavinukėje ir išgeriame ledinės kavos, – Japonijoje šiandien karšta. Nors penktadienis, bet žmonių nėra daug, – pagaliau ramu…Narą, esant kažkur netoliese, verta aplankyti: ir dėl nesuskaičiuojamo skaičiaus stirnų, laisvai vaikštančių po parką, ir dėl įspūdingiausių šventyklų, ir dėl galimybės ramiai pasivolioti pievutėje, stebint japonų šeimas…Tik sumuštinukų pievutėje netraukite, – prisistatys pulkas stirnų (elnių), neapsiginsite.

Jei nutiks, kad tingėsite eiti iki parko pėsčiomis, – ieškokite Naros parko autobuso – kainuos 210 jenų vienam. Taksi iki parko nuveš už 750-1000 jenų. Bet rekomenduoju pasivaikščioti: nepajusite, kaip nužingsniuosite.

Nuo stoties mums arčiausiai buvo Kofukuji. Nuo gatvės laiptukais į viršų – apžiūrėsite per kelias minutes. Šventykla buvo įkurta 669 m. ir stovėjo Kiote, tačiau 710 m. ji buvo perkelta į Narą – šiurpsta oda bandant suvokti tokias datas. Nors ir kentėjusi nuo gaisrų ir karų, vis tiek buvo išsaugota iki šių dienų.

Toliau – Hōryū-ji šventykla ir įspūdinga medinė 5 aukštų pagoda, antra aukščiausia pagoda Japonijoje (statyta 730 m.). Viduje šventyklos nebuvome, – vis rinkdavomės intuityviai, kur eiti vidun, kur ne. Nemažai aplankius supranti, kad jos viena su kita turi nemažai panašumų. Horyu-ji – tai seniausias medinis statinys pasaulyje, nesenos studijos įrodo, kad pradėtas statyti 670 m. (šiandien 20% medienos vis dar mena VII a.)!

Užsukome į šalia esančią Yakushi-ji šventyklą, – Nara stebina viena už kitą gražesnėmis šventyklomis. Yakushi irgi įtraukta į Unesco saugomų objektų sąrašą. Tai neabejotinai spalvingiausia Naros šventykla: gaila, kad 972 m. ir 1528 m. gaisrai statinį visiškai sunaikino, todėl didžioji dalis komplekso – naujesnių laikų rekonstrukcijos. Tik rytinė pagoda yra likusi iš VIII a.

Senovinis Naros miestas su savo miškingomis kalvomis, šventyklų parkais, vienais seniausių pasaulyje mediniais pastatais – nuostabi ramybės oazė Japonijoje. Dauguma miesto įžymybių yra 660 hektarų plotą užimančiame Elnių parke. Čia ganosi apie 1200 prijaukintų elnių (aš labiau sakyčiau stirnų, bet internete skaitau, kad elnių…), atliekančių ypatingą misiją, – jie yra Kasuga šventyklos saugotojai. Nepraleiskite Kashuga-Taisha šventyklos, kurią išskiria 1000 akmens žibintų – tōrō, žyminčių kelią į garsiąją šventovę. Jos vidų taip pat puošia bronzinių žibintų eilės.

Šalia senojo šinto tikėjimo į japonų pasaulėžiūrą yra įsiliejęs ir budizmas. Iš Kinijos per korėjiečių vienuolius į Tekančios saulės šalį budizmas atkeliavo VI a., o galutinai prigijo dar po dviejų šimtmečių, Naros klestėjimo laikotarpiu. Iš to meto išlikusi „Didžioji Rytų šventykla“ – Todaidži. Japonų budistinės šventyklos, lyginant su kitų šalių, – asketiškesnės, neperkrautos prabangos detalių, čia vyrauja paklusimas šimtmečių patikrintai tvarkai ir griežtai tradicijai. Todaidži šventykloje – didžiausia Japonijoje bronzinės Budos Vairočanos statula (15 m aukščio, virš 500 tonų svorio). Kaip rasti:

Todai-ji (東大寺, Eastern Great Temple) pastatyta 728 m. Ką matome dabar, – tai yra 1709 m. rekonstruota šventykla, praradusi apie 30% tikrojo dydžio. Nepaisant to, iki 1998 m. ji buvo didžiausiu mediniu statiniu pasaulyje. Man paliko didžiulį įspūdį:

Jei Naroje būsite visai trumpai, bent šitą šventyklą privalote pamatyti…Mane pribloškė ir jos dydis, ir kuklus grožis, na, ir žinoma, Budos statulos dydis viduje…O saulės spinduliams bandant prasiveržti pro medines šventyklos sienas, kuriasi kinematografiškas apšvietimas, – norisi fotografuoti ir fotografuoti tiek akimis, tiek atmintimi, tiek…telefonu:)

Mes po Narą vaikštinėjome ramiai, nelabai skubėdami, pirkome sausainukus elniams, kurie man priminė lietuviškas stirnas, maitinome juos (būkite atsargūs, tai labai išdrąsėję gyvūnai) ir džiaugiamės šeštadieniu Naroje. Grįždami stoties link dar užsukome į Higashimuski prekybos po stogu alėją, kur labai kuklaus interjero kavinėje kartu su vietiniais sukirtome sočią vakarienę su japonišku alumi (beje, skaniu), aštria sriubyte ir traškia mėsyte. Nesuprantu, kaip tiek suvalgėme…Japonijoje prisiminkite, kad daugelyje vietų viskas veikia taip: ateinante, gaunate meniu, užsisakote, maistas atkeliauja neįtikėtinu greičiu, pavalgote ir…keliaujate prie kasos. Jokių arbatpinigių palikti nereikia, – mokate pagal čekį, ir tiek. Nusilenkta ir padėkota, kad užsukote, bus begalė kartų…Šįkart mokėjome pas tą senjorą nuotraukoje:

Naroje praleidome pusdienį, bet, manau, kad verta pasiplanuoti ilgesnį laiką, – bent pilną dieną, jei ne dvi…Iš Naros į Kiotą traukiniai vyksta iš 4 platfromos – visada sekite nuorodas, paklysti neįmanoma. Ką pamatyti Naroje – skaitome čia, čia.

Nežinau, kaip man pavyko, bet prikalbinau savo vyrą iš Kioto stoties persėsti į kitą traukinį – vos už kelių minučių išlipome prie tikro stebuklo Kiote (beje, naktį tas stebuklas įspūdingai švietė, o žmonių irgi buvo vos vienas kitas) , – tai garsioji Fushimi Inari Shrine. Tai pati svarbiausia ryžių ir sakės deivei Inari skirta šventykla. Šis religinis paminklas žinomas dėl 4 km ilgio 32.000 medinių Tori (arkos formos vartų), kurie sustatyti vienas šalia kito iki pat pagrindinės šventyklos. Ypatingai daug čia ir lapių skulptūrų, – akmeninės lapės čia garbinamos kaip dievų pasiuntiniai. Jei nueiti pirmyn-atgal, tai gali užtrukti ir 2 h. Jau buvo vėlu ir mes nuėjome, ko gero, apie kilometrą. Įspūdis, kurį paliko Fushimi Inari kompleksas, išliks visam gyvenimui. Tai, ką matydavau fotografijose, nė iš tolo neprilygo jausmui, kurį patiri čia būdamas. Kitąkart labai norėtųsi praeiti visą maršrutą, – planuodami savo kelionę, atitinkamai planuokite laiką. Tikrai verta čia jo skirti daugiau! Ach, kaip norėčiau sugrįžti…

Dar kelios foto iš naktinio Kioto – vaizdas prie traukinių stoties:

Ketvirta kelionės nakvynė – Kiote (10.04-05): The Celecton Kyoto Horikawa Sanjo, +81 75 556 0888. Adresas: 692, Shimohachimonjicho, Horikamidori, Nakagyo-ku, Nakagyo Ward, Kyoto.

Penkta diena (šeštadienis). Kiotas

05/10/2019

Kai kelionę planavau namie, šios dienos maršrutas skambėjo taip: Kiotas-Myiajima-Hirošima-Kiotas. Bet vakare grįžusi iš Naros į tuos 11 kv.m. Kiote, dar kartą peržiūrėjau planus ir pamaniau, kad vis tik labiau noriu pamatyti kai kuriuos praleistus objektus Kiote. Teko rinktis: trenktis gana toli iki Hiroshimos ar likti. Nors Hiroshima irgi labai viliojo, pasirinkimą nulėmė noras „pristabdyti arklius“ bent per atostogas. Tad dar vienai dienai likome Kiote. Tiesą sakant, nepasigailėjome…Juolab, kad nenumatyti nutikimai netolimoje ateityje nubloškė ir iki Hirošimos.

Rytą palieku S.K. dar pamiegot, nes ir vėl teko naktį leisti prie „skype“ su kolegomis iš Vilniaus, o aš gerai pailsėjusi  ir po tradiciškai keistų kario-ryžių pusryčių traukiu iki Nijo pilies. Karštis plieskia iš pat ryto (gal plius 25): iki pilies vos 3 min pėsčiomis, tad sukaisti nespėju. Čia jau būriuojasi minios uniformuotų mokinukų su savo auklėtojais. Keliaujant po Japoniją stebino, kiek daug vaikų lanko muziejus, šventyklas ir su kokia pagarba bei atidumu klauso vyresniojo mokytojo ar gido. Dar kartą nusistebėjusi, aplenkiu jaunųjų smalsuolių minias ir, nusipirkusi bilietus, smunku tarp fotografuojančių turistų pro masyvius pilies vartus.

Nors pagal aprašymus kelionių portaluose ši vieta negundė, bet užtrukau beveik pusantros valandos ir įsitikinau, kad Kiote tai buvo vienas įdomiausių objektų ir kiek kitoks, nei matyti prieš kelias dienas. Su galimybe geriau pažinti japoniškų pilių interjerą, pasigrožėti lakonišku įrengimu, prasmingomis vienetinėmis detalėmis ir nepaprasto grožio piešiniais ant sienų, o kur dar preciziškai suformuotas sodas ir netikėtai nuostabi laikina fotografijų paroda viename iš pilies paviljonų. Nors žmonių buvo nemažai (vis tik šeštadienis), aš buvau viena, tad mikliai vairavau minioje, sąmoningai išjungusi nervingų reakcijų nervą:)

Jei labai trumpai, – Nidžio pilis XVII a. buvo oficialia Kioto šioguno Tokugavos rezidencija Kiote. Pradėta statyti 1603 m. iš sudegusios Fušimi pilies likučių, savo didybe pilis turėjo simbolizuoti galios ir realios valdžios perėjimą iš imperatoriaus į šioguno rankas. Nors formaliai egzistavo ir imperatorius, realiai šiogunas tuo metu vienvaldiškai sprendė Japonijos likimą. 1994 m. Nijo pilis buvo paskelbta Unesco saugomu objektu.

Prie pilies susitikome su S.K. – bandėme išsiaiškinti, kaip nuvažiuoti iki Kiyomizu-dera šventyklų komplekso, – šito irgi nesinorėjo praleisti. Google rodė maršrutą, bet mes sunkiai supratome, kaip rasti tą mums reikalingą autobuso stotelę, – teko pasigauti policinininką. Šeštadieniais prie lankytinų objektų jų nestigo. Jums galime paaiškinti paprastai: atsisukite veidu į Nijo pilies vartus – eikite kokius 400 m dešinėn. Priėję pirmą didesnę sankryžą sukite kairėn ir iškart atsidursite jums reikalingoje stotelėje: pažiūrėkite, kuris autobusas veža iki Kiyomizu-dera (bus arba 202, arba 204, – neįsidėmėjau: reiks išlipti Kumanojinjamae ir perlipti į 206, kuris jau nuveš iki Kiyomizu). Tiesą sakant, nuo čia labai netoli Imperatoriškieji rūmai, – mes dėl laiko stokos jų nelankėme, bet turėkit minty, – verta ar ne, čia jau Jūs man papasakosite:)

Nuo Kiomidzu šventyklos (Kiyomizu-dera Temple) atsiversia puikūs Kioto vaizdai. Iki Kiomidzu keliausite vis kildami aukštyn, – mus nešė minia kaip per Kaziuko mugę. Siaura gatvelė iki šventyklos buvo nusėta tradiciniais geišų nameliukais, kurių pirmi aukštai dabar tarnavo kaip prekybos taškai: čia buvo galima rasti japoniškų niekučių – nuo vėduoklių, muiliukų, atviručių, prieskonių, arbatų iki tradicinių geišos aprėdų. Nors čia mano bendrakeleivis jau nerodė šypsenos, bet aš tikrai raginsiu jus čia užsukti, – gal tik laiką pasirinkti kitokį. Ankstyvas rytas ar vakaras, ko gero, būtų geresnis sprendimas. Dar reikia žinoti ir tai, kad pagrindinis šventyklos pastatas yra restauruojamas ir garsioji terasa, kuri yra pasistiebusi ant 139 kolonų ir atrodo tarsi kybanti virš slėnio, šiuo metu yra uždangstyta ir nematoma…Tačiau pėrėjus per tiltelį iki gerai matomos ryškios pagodos, vis tiek pamatysite tą gražų vaizdą į Kiotą. Apskritai, šis rajonėlis dabar labai komercinis, bet turiu fantaziją ir lengvai įsivaizduoju, kaip čia viskas atrodė prie kelis šimtus metų. Tad man čia labai patiko. Jei ne minios turistų ir kimono pasidabinusių japonų (kurie, reikia pripažinti, kurią šventinę senojo Kioto atmosferą), ne šimtai vaikų su tėvais ir mokytojais, jei ne visas tas prekybinis sujudimas, – duočiau šiai vietai 100 balų! Kai lankėmės mes, minia buvo sunkiai pakenčiama ir varginanti…Tačiau šios saulėje tviskančios raudonos šventyklos ant kalvos ir aplink pabirę miniatiūriniai rudi japoniški nameliai siauromis gatvelėmis besileidžiantys žemyn, man priminė vaikystėje skaitytas egzotiškas pasakas. Mes čia neužsibuvome, kiek pasižvalgę movėme žemyn iki Hokanji šventyklos, kur minia sklaidėsi ir jau lengviau kvėpuodami galėjome pasigrožėti atvirutiniu vaizdu bei kimono pasidabinusiais japonais, nuolat besifotografuojančiais pagodos ir šventyklų fone. Japonės, susikūrusios nepriekaištingą geišų įvaizdį, atrodė kaip aktorės iš filmo: šviesia veido oda ir paryškintais bruožais…Man jos visos buvo gražios, – nežinau, kaip europiečiams vyrams čia įmanoma atsilaikyti…

Prie Hokanji pagodos sukirtome skanių žaliosios arbatos ledų ir toliau leidomės žemyn, kol pasiekėme jau mums matytas Kioto vietas…- Gaoną. Ten perėjus tiltą per gerokai išsekusią upę yra didelis „Food Hall“: užkilkite iki maisto zonos 7 aukšte ir susiraskite „Ramen Nobnaga“ kavinukę, – tokio skanaus rameno kaip ten per visą kelionę daugiau ir negavome. Buvo nebrangu ir dieviškai skanu. Aplinkinėse gatvelėse restoranėliai atsidaro tik nuo 18:00, – norintiems papietauti anksčiau geriausia tai daryti prekybos centrų maisto zonose.

Vakarėjant paslampinėjome po Kiotą, apsilankėme elektronikos ir muzikos prekių parduotuvėse, aš užsukau į Nigishi turgų lauktuvių, o tada jau visai vėlai grįžome į  viešbutį.

Panašu, kad Kiote galima praleisti ir savaitę, jei kiltų noras visas garsiausis šventyklas aplankyti, – o, jei dar ir po apylinkes norisi pavažinėti, tai čia galima ir dviejų savaičių atostogas turėti. Na, bet mes pakuojamės savo daiktus (beje, atvykome su, galima sakyti, rankiniu bagažu, tai pakavimas būdavo labai greitas) ir ryt atsisveikiname su Kiotu, atminties talpyklas pripildžiusiu galybę įspūdžių.

Penkta kelionės nakvynė – Kiote (10.05-06): The Celecton Kyoto Horikawa Sanjo, +81 75 556 0888. Adresas: 692, Shimohachimonjicho, Horikamidori, Nakagyo-ku, Nakagyo Ward, Kyoto. 

Šešta diena (sekmadienis). Kiotas-Kanazawa

06/10/2019

Šiandienos planas yra pasiekti Kanazawos miestą (466 tūkst. gyventojų), bet dar parašysiu, ką užmačiau ruošdamasi kelionei: apie 130 km nuo Kioto esantis nuošalus ir nelengvai pasiekiamas Ine žvejų kaimelis krito man į akį – beje, jis laikomas vienu gražiausių Japonijoje:

Šįkart iš kelio nepasukome, bet gal  jūs sugalvosite tai padaryti. Jei taip, tuomet reiktų susirasti „Hashidate limited express“ traukinį Kioto stotyje ir išlipti Amanohashidate stotyje. Kartą per valandą iš šios stoties į kaimelį veža autobusai. Kelionė autobusu truks 60 min. Man regis, kitą kelionę į Japoniją planuosiu vien tam, kad aplankyti gražiuosius šalies kaimelius

O mes 9:42 Kiote sėdame į traukinį nuostabiu pavadinimu „Thunderbird“ (0 platforma), vežantį į Kanazawą (nuo Kioto – 190km;  bandėme rezervuoti vietas, bet prie kasų buvo tokia eilė, kad nutarėme rizikuoti ir sėsti į vagoną be rezervacijos, – vietas gavome!). Kiekvieną valandą vyksta vienas ar keli traukiniai. Jei turite Japan Rail Pass, tai mokėti papildomai nereiks. Jei neturite, bilietas vienam kainuos 6,380 Yen/52 eur (jei vieta nerezervuota). Kelionė trunka 2 h. Kanazawa yra vadinama mažuoju Kiotu, nors iš dabartinės patirties sakyčiau, kad pavadinimas gerokai per skambus. Kelionė „Thunderbird“ traukiniu fantastiška: akys ilsisi, nardydamos už kalnų ir vandens…Prie interneto, kuris traukiniuose puikiai veikia ir nieko nekainuoja, jungtis nesinori.

Atvykę išėjome iš stoties ir gerai apsižvalgėme, – savo viešbučio iškabą pastebėjome iškart: požemine perėja praėję kokius 500 m, atsidūrėme prie „Hotel Mystays Premier Kanazawa“, kurį buvau rezervavusi dar Vilniuje. Pamatę kambarį, vos neišgriuvome: milžiniškas, modernus, jaukus, net su foteliukais ir rašomuoju stalu, su pižamomis tinkamo dydžio ir galybe visokių smulkmenų, kurias panaudoti per vieną naktį tiesiog neįmanoma…Iškart atšaukėme viešbutį Takajamoje ir taip pratęsėme gyvenimą čia: geriau jau traukiniais kažkur keliauti, nes stotis arti, o traukiniai patogūs ir važinėja taip dažnai, kad visada grįšite. Norėjome per atostogas komforto, – kai gavome, nesugebėjome atsispirti pagundai pasinaudoti. Juolab, kad nakvynės kaina buvo žemiausia per visą mūsų kelionę Japonijoje.

Kadangi Japonijoje temsta anksti, nutarėme, kad negaišime laiko ir nuo stoties sėdome į taksi, kad nuvyktume iki Kanazawos pilies ir parko. Taksi nuo stoties iki bet kurio vietos Kanzawoje – apie 1000 jenų (skaičiuojama labai netipiškai: 690 yen/5,7 eur įsėdimas+80 yen/0,65 eur už kiekvieną 277 metrų; autobuso bilieto kaina – 200 yen/1,64 eur (Kiote buvo 230 yen/1,89 eur).

Kanazawos pilis yra vienoje upės pusėje, o garsieji Kenroukeno sodai – kitoje. Tad atvykus į vietą nušausite…du objektus vienu apsilankymu. Kanazawos rūmai labai gražūs, baltutėliai ir puošnūs, o ištisai medžiu iškaltas interjeras praktiškai be jokių daiktų, kur vaikščiosite vien su kojinaitėmis, bus labai įdomus, jei esate neabejingi medžio darbams:) Nieko ten daugiau nėra, bet išstudijuosite, kaip pilis ir šventyklas stato japonai, kaip sujungia medines konstrukcijas, stogelius ir pan., tikrai pamatysite. Kadangi mes gyvename mediniame name, buvo gana įdomu, bet ar verta čia atvykti, jei ne pakeliui, – suabejočiau…Man priminė mūsų Gedimino kalno bokštą, – reikia užlipti, užeiti, bet  išėjus kruopa nusivylimo išlieka ilgam:) Pasivaikščiojome po tobulai nupjautą pievą, padarėme selfį, kurio neišspausdino delfy, stebėdami viskuo nuoširdžiai besižavinčius japonus, išgėrėme žaliosios becukrės arbatos, tokios populiarios Japonijoje ir pasukome Kenroukeno sodų pusėn…

Kaip jau minėjau, pagrindinis traukos objektas Kanazawoje ir yra Kenrokuenas (Kenroku-en Garden) – „šešių tobulybių sodas“, vienas iš trijų garsiausių Japonijos sodų. Sodą įkūrė svarbiausias Kanadzavos istorijoje Maedų klanas. Miestiečiai Maedoms iki šiol dėkingi, nes būtent jų valdymo metai susiję su didžiausiu miesto klestėjimu (buvo globojami menai ir amatai, puoselėta miesto pilis ir šis šešių tobulybių sodas). Po sodą galima vaikščioti ištisas valandas, – kaip ir visuomet, preciziškai tvarkinga, tobulai suplanuota, su daug čiurlenančio vandens, įmantriai apkarpytų medžių, man visai nematytų, nuostabių akmeninių tiltelių…Nežinau, kiek užtrukome.

Iš sodo išėjome ir pėsčiomis su Google Maps nukeliavome iki samurajaus namo-muziejaus: Kurando Terashima samurajaus namas, XVIII a.). Žmonių nebuvo visaik, – įsivaizduokite, kaip nudžiugoje kasoje sėdinti moterytė! Bilieto kaina buvo 300 jen. Nameliukas mažiukas, beveik tuščias, – tik fantastiška ramybė ir akiai mielas vaizdas į vidinį kiemelį su mažiu, jaukiu japonišku sodeliu. Sėdėjome, tylėjome, jautėmės lyg nukeliavę laiku, – tik musės ar kažkokie uodai vis įkasdami priminė apie realybę…Samurajaus namai Kanazawoje yra keli: rinkitės, kurį norėtumėt aplankyti, – esu tikra, kad bent vieną tikrai verta.

Aplink šią vietą pamatysite senąją miesto dalį su mažiukais nediniais nameliukais. Šiaip Kanazawa dabar atrodo tokia eklektiška – skirtingų epochų mozaika. Kartais tos dalelės dera ir skamba, o čia jos atrodo lyg dirbtinai sulipdytos ir neįtikina…

Pasibuvę muziejuje keliavome iki Omicho turgaus (visi kelionių vadovai rekomenduoja), – mano subjektyvia nuomone, ten eiti tikrai neverta, man kažkaip priminė Kalvarijų turgavietę senais laikais…Visai šalia yra nedidelis prekybos centras, kur radome vietinę kavinukę papietauti. Toks ir gėris šiame kvartale. Iki mūsų viešbučio nuo čia galima nukeliauti pėsčiomis arba važiuoti autobusu.

Aš patarčiau vietoj Omicho, iškart važiuoti iki Higaši arbatinių rajono, kitaip geišų kvartalo (manau, reiks autobuso, – Google Maps padės rasti Higashi Chaya Area; mes ten atsidūrėme visiškai sutemus, todėl buvome vienui vieni). Šis kvartalas buvo įkurtas XIX a.  – visiškos filmo dekoracij0s: ypatingai gražu ir įdomu. Nedidelis, bet vertas Jūsų laiko. yra Kanazawoje yra 3 pagrindiniai Chaya rajonai – Higashi, Nishi ir mažiau populiarus Kazuemachi. Rekomenduoju Higashi. Nors Kiote buvome jau matę panašų, bet čia vaikštai nestumdomas, todėl gali apžiūrėti viską iki menkiausių smulkmenų.

Papildomai Jums: geras keliautojos tekstas apie Kanazawą ir kaimelius aplink – foto nuostabios! Ko negalima praleisti Kanazawoje – atsidarykite, rasite turus.

Kanazawoje gyventojų mažiau nei Vilniuje, o stotis kaip kokiam didmiesty…

Šešta kelionės nakvynė – Kanazawoje (10.06-07): „Hotel Mystays Premier Kanazawa“ (920-0031 Ishikawa, Kanazawa, Hirooka 2-13-5, Japan,  +8176-290-5255).

Galite rinktis iš šių: Hotel Intergate Kanazawa (su pusr. buvo 79 eur, be – 55 eur); kapsulinis: First Cabin Kanazawa Hyakumangoku Dori (22-27 eur/vienam su pusr.); dar vienas – Unizo Inn Kanazawa Hyakumangoku Dori: 60 eur dviem su pusr. (agoda.com).

Septinta diena (pirmadienis). Kanazawa-Takaoka-Kanazawa

07/10/2019

Nuo šios dienos prasideda tikrieji nuotykiai ir visokie maži niuansėliai, kurie keičia pirminius kelionės planus. Planuoji planuoji, o Kažkas juokiasi.

Pusryčiavome viešbučio „Hotel Mystays Premier Kanazawa“ kavinukėje pirmame aukšte, – meniu kasdien tas pats, bet išties skanu. Kas keista, kava irgi nuostabi. Užsibuvome, įsitaisę patogiuose krėsluose, mėgaudamiesi puodeliu kapučino ir atostogų ramybe. Sėdėjome prie vitrininių langų ir stebėjome skubančius kostiumuotus japonus, – vis tik pirmadienis, o mūsų viešbutis buvo miesto ofisų rajone, kuris net ir pirmą savaitės darbo dieną atrodė gana ramus. Jokių gazuojančių, pypsinčių automobilių, jokio pastebimo streso ar skubėjimo, – kaip apie Japoniją pasakė vienas ukrainietis tinklaraštininkas Antonas Ptuškinas, milijonai japonų kasdien gyvena gerbdami vienas kitą.

Šiandien mes susiplanavome nusipirkti autobuso bilietus į garsiuosius Japonijos kaimelius, pasiekti Takayamą ir grįžti nakvynei į Kanazawą. Bet…autobusų kasose pagrindinėje traukinių stotyje (visai šalia Starbucks, tikrai rasite), sužinojome (kalbėjome su kasininke gestais, – angliškai niekas mūsų nesuprato), kad autobusų bilietų…nėra, o traukiniu kaimelių nepasieksime. Apsvarstėme įvairiausius variantus: traukiniu iki Takayamos, iš ten iki kaimelių ir pan. Planai neišdegė, – buvo arba nepatogu, arba kaimelius pasieksime sutemus (temsta anksti!), arba dar kas nors. Tad…nusipirkome paskutinius autobuso bilietus iki Širakawos rytdienai. Ką gi. Dar viena diena Kanazawoje, – čia tiek laiko tikrai nėra ką veikti, nebent vaikštinėti po prekybos centrus (nežavėjo, nors valandai užėjome, – tiek madingų ir gražių rūbų nedideliame mieste, neįtikėtina! Tiesą sakant, japonai labai madingi ir nešioja itin stilingus, natūralių medžiagų drabužius. Jiems tinka net keisčiausi deriniai!)…

Stovėjome stotyje ir svarstėme, ką veikti. Variantų nebuvo itin daug. Galėjome sėsti į traukinį ir važiuoti iki Japonijos jūros paplūdimio: Japonijos jūros Chirihama paplūdimys (千里浜) yra Noto iškyšulyje Ishikawos prefektūroje. Paplūdimys unikalus galimybe privažiuoti mašinomis prie pat kranto. Mašinos mes, suprantama, neturėjome. Paplūdimys nuo Kanazawos buvo vos 40 km. Nuotraukose atrodė gražiai, bet…oras subjuro ir visaip kaip grasino lietumi, – ką mes veiktume paplūdimyje tokiu metu? Turizmo centre traukinių stoties pirmame aukšte iš tokios mūsų minties nepasijuokė, bet ir nepalaikė. Mums patiko važinėtis šinkansenais, – sėdome į vieną jų ir nulėkėme iki Takaokos. Kaip vėliau pasirodė, šis sprendimas buvo keistokas, – niekuo neypatingas miestas, bet jis mums leido pamatyti kitokią Japoniją. Takaoka mums priminė apleistus Route 66 miestus-vaiduoklius Amerikoje: kai kurios parduotuvių iškabos iš 5-6 dešimtmečio, kai kurie architektūriniai sprendimai demonstravo buvusią miesto gerovę, kurią jau seniai visi pamiršo. Į turistus, kurių, matyt, čia nepamatysi, visi žiūrėjo su nuostaba. Mūsų nesuprato japonai, o mes nesupratom savęs. Bet vienas vertas dėmesio ir laiko objektas Takaokoje vis tik yra. Na, gal du.

Tik išlipę iš traukinio (vieni du!) pėsčiomis nukliavome iki Takaokos garsenybės, – Zuiryuji šventyklos. Ji baigta statyti 1659 m. ir yra pripažintas istorinis paminklas Japonijoje. Mums ji pasirodė visai kitokia, nei matytos lig šiol. Ji yra įtakota kinų architektūros tradicijų, todėl ir skiriasi nuo lig šiol matytų Japonijoje. Čia sutikome dar du turistus ir kelis vietinius, tik tiek. Ramiai praleidom kokią valandėlę, – mums labai čia patiko.

Nuo šventyklos nukeliavome kokį kilometrą, gal kiek daugiau iki Didžiojo Budos. Štai ta antroji Takaokos įžymybė. Viena iš trijų tokio dydžio Budos skulptūrų, – viena Naroje (ją matėme), antra Kamakuroje, o trečioji čia, Takaokoje.

Kadangi šalia yra kažkoks miesto parkas, nužygiavome iki jo, – sutvarkytas, bet tuščias, su milžiniškais paukščiais medžiuose ir keistais garsais, – mane jis baugino, visa atmosfera kaip iš siaubo filmo. Vis skubinau Saulių suktis atgal. Juolab, temo, o žmonių čia nebuvo išvis.

Stotyje laukdami traukinio pavalgėme, – daug diskutavome apie tokias dienas kelionėse kaip ši. Man ji atrodė tarytum sugadinta, Saulius gi žvelgė kaip į galimybę pamatyti skirtingas Japonijos puses. Galbūt.

Mano patarimas: tik atvykę į Kanazawą, pirkite bilietus į kaimelius, – neatidėliokite, nes ten važiuoja tikrai pilni autobusai…O pamatyti verta ir nereiks svarstyti, ką veikti papildomą dieną Kanazawoje.

Takaokos vaizdai – na, gal visai ir įdomu:

Septinta kelionės nakvynė – Kanazawoje (10.07-08): „Hotel Mystays Premier Kanazawa“ (920-0031 Ishikawa, Kanazawa, Hirooka 2-13-5, Japan,  +8176-290-5255).

Aštunta diena (antradienis). Kanazawa-Shirakawa-go (Širakava)-Kanazawa

08/10/2019

Ši diena turėjo išankstinį planą, kurį tiesiog išbraukėme – suplanuoto maršruto Takayama-Matsumoto-Yamanochi neliko visai, nes dieną paskyrėme Širakawai. Jei vis tik nutarsite pasiekti Matsumoto juodąją pilį ar aplankyti beždžiones, kurios pliuškenasi šiltuose  baseinuose Jatsumoto, šiek tiek informacijos paliksiu čia, kad tektų mažiau ieškoti informacijos patiems.

Kodėl Širakawa? Mes pasirinkome šį kaimą, nes jis didžiausias ir patogiausiai pasiekiamas autobusu. Jei nuomuositės automobilį, tuomet galima važiuoti ir stabtelti dar viename kalnų kaimelyje pakeliui (Gokyama): abu panašios stilistikos, tik vienas daugiau lankomas, kitas mažiau. O tada automobiliu gal pasiektumėt ir Takayamą, – mes jau matėme ne vieną japonišką senamiestį, tad nutarėme nevykti, o grįžti į Kanazawą.

Iš stoties sėdame į „Highway Express“ autobusą, – taip apytikriai per 60 min atvykstame į Širakawą. Puikus turisto pasidalinimas apie Širakavą čia.

Svarbu: mes atvykome be lagaminų, tad buvo labai patogu, – jei juos turėsite, paskubėkite pasinaudoti miniatiūrinėje autobusų stotyje esančiose saugyklose – reikia tikėtis, kad bus laisvų vietų. Širakawa yra gausiai lankoma turistų. Toks trumpas nukrypimas: Japonijoje populiari paslauga – lagaminų pristatymas nuo viešbučio iki viešbučio kitai dienai – daugiau informacijos čia. Mes nesinaudojome, neprireikė, bet mano pažįstami keliautojai šią paslaugą labai gyrė.

Shirakawago ir jau mano minėta Gokayama yra Japonijos kaimeliai įtraukti į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Beveik 70 „gassho-zukuri“ autentiškų namų puošia Širakavą (namai, kurių stogai atrodo lyg maldai sudėtos rankos). Kaimelį per metus aplanko apie 1.5 mln turistų, – ypač daug žiemą, kai sniegas gražų kalnų kaimo paveikslą paverčia tiesiog tobulu (mes matėme tik atvirukus). Tipiška Širakavos namų statyba labai gerai atlaiko dideles sniego pusnis, kuriomis garsėja šis regionas žiemą. Stogai pastatyti be vinių, o didelėse namo palėpėse yra vietos auginti šilkverpius.

Mes tiesiog slampinėjome sukdami gatvelėmis nuo vieno namo iki kito, ramiai lijo lietus, bet tai nebaugino, – čia pasakiška bet kokiu oru. Tokios japoniškos Rumšiškės. Vieta man labai priminė Lietuvą: dėl šiaudinių stogų, daržų ir gėlynų šalia, dėl daiktų, esančių trobose, – japonų ir lietuvių kultūrų artumas kelionėje nuolat stebino (dėl lininių užuolaidėlių ant langų, dėl sunkių vilnonių languotų sijonų, dėl medinių ūkio daiktų gausos, dėl pagarbos senovei ir tikriems dalykams, kurių vis mažiau lieka šiais laikais). Širakawoje praleidome apie 1,5-2 valandas: tiek laiko pakako (tiesa, mes nelipome į apžvalgos aikštelę, kur matosi visas kaimas, – vietoj to rinkomės ramiai išgerti kavos pas vieną moterytę).

Apie 17:20 išvykome iš kaimelio į Kanazawą, – tokiu metu jau buvo visiškai tamsa. Važiuodami į priekį grožėjomės kalnais, kurios glėbė vėliau ant mūsų galvų išsiliję debesys, o dabar jau viskas skendėjo juodumoje. Vietos čia stulbinamai gražios. Mes vykome atgal į Kanazawą, – jūs galite judėti į Takayamą (jei tik būsite iš anksto pirkę bilietus, – autobusai prikimšti ir užjaučiu tuos, kurie su kuprinėmis stovėjo ir neturėjo bilietų: esu tikra, kad nakvynė čia brangi, o pasirinkimas menkas).

Autobusų tvarkaraštis čia. Paskutiniai autobusai 17:30 ir 19:43. Jei vyksite ne į Kanazawą, o į Takaymą, – tai žinokite kelis dalykus: Takayamos (kaimeliu jos nepavadinsi – apie 88 tūkstančių gyventojų) senamiestyje irgi rasite puikiai išsaugotą Edo periodo (1600-1868 m.) medinių namų rajoną (mes jau matėme Kiote, Kanazawoje). Pietinėje senamiesčio dalyje, Sannomachi gatvėje, dar ir šiandien vyksta prekyba senų namų pirmuosiuose aukštuose, kai tuo tarpu parduotuvių, arbatinių ir kitokių užeigų šeimininkai gyvena antruose virš jų. Dalis namų paversti į arbatines-muziejus, kuriuose už tam tikrą mokestį galima apsilankyti, pabendrauti su šeimininkais, atsigerti tradicinės žaliosios japoniškos arbatos, užmestį akį į giliau esančius pirklių vidinius kiemus, nepasikeitusius per šimtmečius. Takayama labiausiai garsėja ir turistus traukia dėl savo Hida kaimo (Hida no Sato) – liaudies muziejaus (tokia Širakawa mieste). Kaip atstumai atrodo žemėlapyje:

Aštunta kelionės nakvynė – Kanazawoje (10.08-09): „Hotel Mystays Premier Kanazawa“ (920-0031 Ishikawa, Kanazawa, Hirooka 2-13-5, Japan,  +8176-290-5255).

Palieku žemiau, kaip ir pažadėjau, pirminio plano informaciją (tai, kaip suprantate, liko neišbandyta):

Iš Takyamos judame Matsumoto link (Japonijos Alpėse): kaip rašo vienas keliautojas, tai itin kosmopolitiškas miestas su malonia kaimiška dvasia. Kaip mums iš Takayamos pasiekti tą Matsumoto stotį: reikia pasinaudoti autobusu, kuris vyks kiek daugiau nei 2 h. Dar yra Takayama-Matsumoto line bus  (205 minutes, 3,190 yen/26,20 eur).

Matsumoto yra įžymus savo juodąja pilimi (kitaip vadinama “varno pilimi” ir pastatyta dar 1504 m.). Pirmuose aukštuose buvo saugomi ginklai, iš aukštesnių aukštų pro didesnius langus mūšio eigai ir gynybai vadovaudavo pilies karvedžiai, pagaliau aukščiausiai – daimijo karo meto kambarys. Abiejų pilių viršūnėse “apgyvendinta” po šintoistų dievą (kamį). Tai viena gražiausių senųjų pilių Japonijoje. Bilietas kainuos 610 jenų, atidaryta 8:30-17:00 (vos 15 min pėsčiomis nuo Matsumoto traukinių stoties).

Kuo dar ypatingas Matsumoto? Gal būtų įdomu pamatyti didžiausią vasabio fermą ar pasivaikščioti po senamiestį? Nuspręsime vietoje. Keliautojai daugiausia važiuoja dėl juodosios pilies.

Pasisukioję Matsumoto, lekiame iki Yamanochi: turėtų būti gražus ir vaizdingas kelias. Na, kelionė ne tokia jau ir paprasta: traukinys ir autobusas. Skaitome čia. Matsumoto traukinių stotyje turime rinktis Limited Express Shinano (Wide View Shinano, nes traukiniai dideliais langais) 9 traukinį (2840 JPY, 50 min.) arba vietinį Shinonoi traukinį (1140 JPY and 75 min.) ir pasiekti Nagano miestą. Traukinių tvarkaraštis: HyperDia. Jei nutarsime vykti autobusu, reikia susirasti Nagaden Shiga Kogen Express Line autobusą ir išlipti Snow Monkey stotelėje (42 min).

Jamanučio onsenų miestelis yra garsus savo onsenais (Shibu Onsen rajonas), – karštųjų versmių pirtimis. Na, nežinau, ar pasiryšime, – kuris išvertų plius 42 laipsnių vandens vonias? Įdomiausia, kad tokias karštas vonias pamėgo ir…beždžionės. Galime tai gyvai pamatyti apsilankę Džigokudanio beždžionių parke. Parkas atvertas ištisus metus, bilietas ¥800. Kaip pasiekti parką, puikiai aprašyta čia.

Buvau parinkusi net nakvynės variantus čia. Arba čia.

Devinta diena (trečiadienis). Kanazawa-Tokijas

09/10/2019

Atsisveikiname su Kanazawa (užsibuvome:) ir vykstame į Tokijų, – atskristi į Japoniją ir aplenkti šį miestą, būtų keista. Ypač lankant Japoniją pirmą kartą. Taip ir padarėme, nors išvykus gerai supratau, – Tokijumi nesusižavėsi per dvi dienas, jam reikia daugiau laiko. Jei tik esate miestų žmogus, šis megapolis gali patikti dėl savo unikalaus įvairialypiškumo: miesto rajonai čia tokie skirtingi, o nuo įdomiai atrodančių ir besielgenčių žmonių sunku akis atritraukti. Mums, labiau gamtos žmonėms, per tas kelias dienas buvo visko perdaug: žmonių (gal tiksliau, minių), mirgančių reklamų, taisyklių, aukščio, tempo…Gailėjomės, kad nepatraukėme iškart kažkur į Japonijos pakraščius. Vertinti Tokijo mes negalime, nes jam pažinti reikia daugiau laiko: intuicija sako, kad kiekvienas čia gali rasti tą dalį, kuri jam patiks. Dvi dienos išvargino: atstumai dideli, metro painus (nors greit įsisavinamas), bet koks pajudėjimas suryja daug laiko (kartais atrodo, kad pusę dienos praleidi požemiuose ir vis važiuoji važiuoji važiuoji…), pavalgyti brangu ir visur eilės. Pirmąkart kelionėje valgėme „Subway“, nes buvo mažai žmonių ir ramu…Mano antroji pusė Tokijo neatlaikė ir antrą dieną net nėjo iš viešbučio, – visur laksčiau viena su Google Maps (be jo niekaip!).

Atvykę iš Kanazawos, apsidairėme Tokijo traukinių stotyje, – plytinis patatas man labiau priminė kokį anglų universitetą, nei megapolio stotį. Stotį supo stikliniai dangoraižiai, rikiavosi išblizginti juodi taksi automobiliai su vairuotojais juodais kostiumais ir baltomis pirštinėmis. Taksi neužsibūdavo: tik vienas atvažiuoja, iškart sėda žmogus ir jį keičia kitas…Toks tempas, kad ojojoj…Man čia kažkaip iškart patiko (jei atmestume minias žmonių): švietė saulė, buvo erdvu ir labai švaru. Pagrindinėje aikštėje didelis laikrodis jau skaičiavo dienas iki Tokijo olimpiados kitais metais (bandau įsivaizduoti, kiek tada čia bus žmonių).

Susiradome, kaip nuvykti iki iš anksto rezervuoto APA viešbučio, – gaila tik, kad sumaišiau ir mes nuvykome ne prie tos Apos…Tad teko pasivažinėti kiek ilgiau. Tiesa, nors ir turėjome Japan Rail Pass, dar nusipirkome ir metro bilietą dviems paroms (radome kioską-biurą metro požemiuose; 1200 yen/9,86 eur vienam/48 h). Japan Rail Pass galioja ne visose metro linijose, o mes nenorėjome savęs varžyti ir ieškoti tik tam tikros. Mums buvo patogu, tad ir Jums rekomenduoju.

Turint JRP, kuris tinka transportavimuisi traukiniais po šalį, pačiame Tokyo su juo galima nemokamai vėžintis „žiedine“ metro Yamanote linija (Tokyo, Ueno, Ikebukuro, Shinjuku, Shibuya and Shinagawa stotys), aplink kurią išsidėstę beveik visi „must see“ turistiniai objektai. Tokijo metro kainos 170-310 jenų (priklausomai nuo atstumo). Vienos dienos pasas – 600 yen/4,93 eur. Kaip keliauti ir orientuotis Tokijuje skaitome čiaJapan Rail Pass ir JR Tokyo Wide Pass galioja tik JR traukiniams ir Tokyo Monorail. Čia pirkome metro bilietus:

Iš Kanazawos išvykome 9:46, viešbutyje Tokijuje buvome 14:00, – teko eilėje palaukti prie automato, kuris registravo laukiančius: japoniukė šalia tik šiek tiek padėjo…Jokio žmoniško bendravimo, – niekas čia mūsų nelaukė: jei ne mes, tai kiti. Supratome, kur atsidūrėme. Taip, čia visi mandagūs ir visur kokybei keliami aukšti reikalavimai, bet esi nelabai kam įdomus, – visada ateis kiti, jei kažkas tau nepatiks…

Laimei, gavome kambarį 15 aukšte, – nors kambarys buvo, ko gero, kiek didesnis, nei mūsų vonia Lietuvoje, bet jame buvo viskas, ko reikia patogiai nakvynei. Didžiausias privalumas: didelis langas tiesiai iš lovos su vaizdu į Tokiją. Pamiršdavome ir kambario dydį. Čia gyventi gali tik tuo atveju, jei nesi susipykęs, – kitaip niekaip. Nėra akimirkos, kad vienas kito neliestumėt. Romantika. Laimei, lova kiek pakelta ir mūsų nedideli lagaminukai tilpo po ja. Tiesa, pasidomėjome, kad 11 kv.m. butuko nuoma Tokijuje mėnesiui kainuoja 680 eur. Radome 22 kv.m. butuką už 1200 eur. Gerai mes gyvename, tiesa?

Užkandę apačioje esančioje kavinėje  ir pažiūrėję regbį dideliame ekrane (juk regbio čempionatas!) bandome pradėti pažintį su 37 mln gyventojų miestu. Tokijui – 600 metų, tačiau jame sunku rasti kažką seno: 1923 m. miestą sugriovė žemės drebėjimas, o 1945 m. – amerikiečių bombardavimai. Iš pelenų pokariu pakilęs Tokijas – jau naujosios, technologijų ir modernumo Japonijos, veidas. Pirmam įsivaizdavimui, į kokio dydžio miestą patekome, susipažįstame su žymiausiais Tokijo rajonais. Kadangi jau temo, pirmiausia nutarėme apžiūrėti Tokijų iš viršaus, – buvo tikrai gera mintis. Atvykome metro iki Tokijo Metropolio Valdybos pastato (čia nemokamai galima užkilti į 45 aukštą (maždaug 200 m aukštį) ir grožėtis miesto vaizdais; 9:30-22:30). Pastovėjome eilutėje ne daugiau nei 10 min ir…gavome tai, ko ieškojome: Tokijų visomis šviesų spalvomis iš aukštai. Slinkome kartu su visa žmonių upe stikliniais langais ir bandėme suvokti miesto mastelį. Praktiškai – misija neįmanoma. Vakarinė rajono dalis yra stabilioje seisminėje zonoje, todėl ten yra didžiausia koncentracija dangoraižių, – tą ir matėme. Vaizdas tikrai įspūdingas, todėl rekomenduoju čia užsukti. Juolab, kad ta atrakcija jums nieko nekainuos, – tikrai dar turėsite, kur išleisti pinigus Tokijuje.

Su Google Maps susirandame, kaip patekti į Šindžiuku rajoną, kuris yra vadinamas dangoraižių džiunglėmis: ryškios reklamos ir „kalbančios“ iškabos, viena didžiausių Tokijuje ir užimtumu nesiskundžianti metro stotis ir vis skubantys spalvingi praeiviai. Čia daugybė viešbučių, restoranų, parduotuvių ir kunkuliuoja naktinis gyvenimas. Rytinėje miesto dalyje vis dar gyvuoja raudonųjų žibintų gatvės. Mums čia buvo visko perdaug: kažkokia tuštybių tuštybė…Nesužavėjo, bet, sako, daugumai patinka. Dažnai džiaugies, kad nesi ta dauguma:)

Susiradome Kabukicho gatvę, raudonųjų žibintų kvartalą, – ar buvo įdomu? Ne, nelabai. Suaugę jau mes:) Keista, bet čia buvo gana tylu. Internete keliautojai rašo taip: „Kabukicho gatvė (Šindžiuku rajone) – žymi tikrai ne dėl LED ekranų, elektronikos ar tradicinio japonų Kabuki teatro. Tai nuodėmių gatvė. Prostitucija nelegali, bet visko čia galima sulaukti. Kabukicho rajone veikia virš 3 tūkstančių įvairias seksualines paslaugas teikiančių įstaigų. Kabukicho pašonėje įsikūrusi ir Hanazono šintoistų šventykla. Sunku patikėti, kaip tokiame rajone įsikūrusi šventykla sukuria tokią jaukią ir ramią atmosferą. Atrodo, įžengus į jos teritoriją, viskas nutyla.“ Mes nesusiradome šventyklos, – norėjosi greičiau bėgti nuo visų tų garsų, šviesų ir viso to rajono judesio.

Verta susirasti „Golden Gai“ rajoną: tai nedidelis kvartalas, kur tarp šešių gatvių įsikūrę daugiau negu 200 barų. Kiekvienas baras yra miniatiūrinis, jame telpa iki 6 (ar stovinčių 10 žmonių). Šis kvartalas dar nėra atrastas turistų, nors tuo netikiu, – mes tikrai buvome ne vieni, sakyčiau, pamatyti kartą visai įdomu. Juk tai irgi Tokijas. Tokį pat rajoną vėliau matėme ir Hiroshimoje. Tokia japonų girdykla:) Kai kur neužeisi šiaip, – įleidžiami tik savi. Kartą pamatyti verta: japonų kūrybiškumui ir išradingumui nėra ribų, kiekviena užeigėlė kažkuo ypatinga – dviejų vienodų nerasi: aplūžusios duryss, daug keistų niekučių, spalvų, daiktų daiktelių, iš kiekvienos sklinda vis kitokie garsai, kiekviena vis kitaip apšviesta ir į tave nuolat pro praviras duris žvelgia kažkieno apsiblaususios akys…Kartais atrodo, kad bariukas skirta 2-3, bet japonų, matyt, ten telpa ir 6…

Toliau sukome iki kito rajono – Šibuja. Šis rajonas garsus dėl įžymiosios perėjos, kuri panaudota ne viename filme apie Japoniją. Tai didžiulė pėsčiųjų perėja, per kurią vienu metu einama visomis kryptimis. Užsidegus žaliai šviesai keli tūkstančiai žmonių pajuda visomis kryptimis skersai išilgai. Kelionių vadovuose rašoma, kad tai akį traukiantis vaizdas, – na, ką gi. Bandome suprasti, kame čia tas žavesys. Stebėjimui pasirinkome Starbucks kavinę viename iš pastatų aplink antrame aukšte – eilė prie kavos buvo nenusakomo ilgio, tad mes tiesiog užlipome į antrą aukštą be kavos. Užsidegė žalia. Ir taip, tūkstančiai žmonių pajudėjo visomis kryptimis, – tarp jų dar ir nemažai fotografuojančių turistų. Ar įdomu? Na, nežinau. Gal įdomiau būtų žiūrėti į nuo kalno tekantį krioklį…Filmuose ta sankryža tikrai matyta daug kartų, – gal tas mano galvoje ją kiek reabilituoja. Juk dabar aš irgi čia!

Suprantama, kad perėją ir mes perėjome, nes norėjau (čia tik aš) apžiūrėti Hačiko skulptūrėlę. Tai paminklas šuniukui, kuris, net ir mirus šeimininkui, jo kiekvieną dieną laukdavo toje vietoje nuo 1923 iki 1935 metų. Tas filmas su Richardu Gere mane kadaise sužavėjo, – stovėjau prie metaliniuo šuniuko, aplink kurį buriavosi minios fotografuotojų, Saulius atsisėdo ant suoliuko mimika žmogaus, kuris nesupranta, ką čia veikia ir kaip čia atsidūrė. Aš jaučiausi panašiai, bet bandžiau save įtikinti, kad man čia vis tik bent šiek tiek įdomu. Nuotrauką padariau, bent tiek. Filmą tikrai pažiūrėkite, – ar verta veržtis prie skulptūros. Na, gal ne…

Tiesos dėlei, turiu parašyti, kad Šibuja rajonas garsėja kaip Japonijos mados centras ir kaip pagrindinė naktinio gyvenimo vieta. Garsiausi prekybos centrai Shibuya 109 ar Loft. Mes nebuvome nei viename.

Šiam vakarui Tokijo mums pakako. Sėdom į metro ir važiavome į savo lovos kambarį.

***

Žemiau vis tiek pasidalinsiu informacija apie kitus Tokijo rajonus (radau ruošdamasi kelionei, man labai padėjo Andriaus Kleivos knyga „Kaip veikia Japonija“):

  • Haradžiuku – Tokijo mados centras. Jei įdomu, susiraskite Takeshita gatvę – čia renkasi keisčiausiai besirengiantys japonai. Sklinda gandai, kad žymūs pasaulio dizaineriai būtent čia ieško įkvėpimo savo naujausioms kolekcijoms. Šalia – didžiulis parkas su viena populiariausių šventyklų Meidži Džingu (15 min pėsčiomis nuo Shibuya stoties; 1-1 Yoyogikamizonocho, Shibuya City, Tokyo 151-8557, Japan, atidaryta 5:00 ryto iki 18:00).
  • Ginza – viena geriausių apsipirkimo vietų mieste, neretai lyginama su Niujorko 5-ąja aveniu. Čia taip pat įsikūręs vienas didžiausių pasaulyje Tsukidži žuvies turgus.
  • Nihonbašis (Imperatoriškieji rūmai) – netoliese Ginzos įsikūrę rūmai, užima 3,41 km² plotą ir susideda iš centrinių rūmų, imperatoriškosios šeimos gyvenamųjų namų, archyvo, muziejaus, administracinių pastatų, parkų, sodų. Tai milžiniška teritorija pačiame Tokijo centre.
  • Asakusa – tradicijas saugantis Tokijo rajonas. Čia galima apžiūrėti Sensodzi budistų šventykla ir pasimėgauti ramybe.
  • Akihabara – elektronikos ir japoniškos animacijos (anime) rojus. Akihabara klesti įvairios subkultūros, spalvingos kavinės ir parduotuvės.
  • Odaiba – populiari laisvalaikio zona pajūryje, su gausybe prekybos centrų, pramogų zonų, atrakcionų. Į Odaibą veža tylus traukinys guminiais ratais – Jurikamome linija (kadangi neturi mašinisto, galima sėdėti pačiame priekyje gėrintis Vaivorykštės tilto, Tokijo įlankos ar modernaus Fudži TV pastato vaizdais).
  • Tokyo – visada skubantis ir pulsuojantis centrinis rajonas. Šiame rajone gali aplankyti didžiausią pasaulyje bokštą – Tokyo Skytree ir pasigrožėti didingojo miesto panorama.
  • Uenas – miesto kultūros židinys. Čia gali aplankyti daugybę teatrų, muziejų, o pagrindinis – Tokijo nacionalinis muziejus, kuris nustebins Japonijos meno ir kultūros įvairiapusiškumu.
  • Ropingis – Tokijo užsieniečių centras, kur pokariu bazavosi JAV okupacinė kariuomenė, paskui – ambasadoriai ir komandiruoti verslininkai.
  • Riogoku rajonas – sumo imtynių centras, kur ir gatvėje gali pamatyti tuos storus, samurajų šukuosenomis pasidabinusius sportininkus, kurių stumdymasis apvaliame ryžiais klotame ringe turi net religinę prasmę.

Man patiko, kaip apie Tokiją parašė keliautojas Augustinas: „Atvykdamas į kurį Tokijo rajoną būdavau susiplanavęs pamatyti ką konkrečiai – kokį postmodernistinį pastatą ar gatvę. Tačiau vos palikęs traukinių stotį tiesiog plūsdavau su tokia žmonių upe, į kurią net panašios Lietuvoje niekad nebuvo. Tokijuje labiausiai žavi jo gyvybė, įvairovė (nepaisant to, kad tai – beveik vientautis miestas), išskirtinumas.“ Ką pamatytu Tokijuje, pasirinkti man padėjo ne tik Augustino įspūdžiai, bet ir kitų keliautojų pasakojimai: šisšis, šis, šis, šis.

Devinta kelionės nakvynė Tokijuje (10.09- 10): APA Hotel & Resort Nishishinjuku-Gochome-Eki Tower. 

Dešimta diena (ketvirtadienis). Tokijas

10/10/2019

Mūsų viešbutis buvo prie Oedo metro linijos – iki Šindžiuku mums tebuvo 1 stotelė. Viešbutis visai šalia gatvės ir metro. Viskas gerai, kai kambarys aukštai, – jokio miesto triukšmo nesigirdi. Nesu tikra, ar būtų smagu, gavus kambariuką žemiau.

Ką veikiame šiandien? Aišku, kad Saulių domina muzikos, eletronikos parduotuvės. Kur dar jas rasime, jei ne Akihabaroje. Šis rajonas vadinamas anime gerbėjų vieta, žaidimų automatų ir komiksų mylėtojų rojumi. Tačiau čia yra ir elektronikos meka, – tik išlipus Akihabaros metro, kojos tiesiog veste nuveda į gigantišką elektronikos parduotuvę. Man regis, mes ten praleidome kokias 2 h, na, gal kiek mažiau…Akihabaroje tikrai nemažai pasivaikščiojome.

Kadangi jau buvome kiek pavargę, važiavome į neva ramesnį Ueno rajoną. Didžiąją dalį Ueno rajono sudaro parkai, kuriuose susikoncentravę Tokijo muziejai, tam tarpe ir Tokijo Nacionalinis muziejus (13-9 Uenokoen, Taito City, Tokijus). Čia pristatoma senovinių meno dirbinių, piešinių, įkvėpusių Europos impresionistus, autentiškų samurajų kardų ir šarvų ir prabangiausių kimono kolekcijos. Atidarytas iki 21:00. Į Ueno tikrai verta važiuoti, jei norite lankytis muziejuose ar ramiai pasivaikščioti. Ramiai – sąlyginis dalykas Tokijuje. Mes didelio parko kamputyje visai šalia fontano, „Starbucks“ kavinėje, išgėrėme šaltos kavos. Diena buvo šilta. Čia buvo galybė mokinukų su savo auklėtojais…Šiame parke yra yra zoologijos sodas. Jei Tokijuje būsite kovo pab. – balandžio pradž., atvykite čia ir sudalyvaukite „hanami“ (sakurų žydėjimo stebėjimas) – parke pasodinta net 1000 medelių.

Prie Ueno metro mes su Sauliumi išsiskyrėme, jam Tokijo jau pakako, – likau viena tolimesniam miesto pažinimui. Nepasidaviau ir nesigailiu. Tarp Ueno ir Janaka rajonų yra Koishikawa Korakuen – vienas iš gražiausių ir seniausių Tokijo japoniškų sodų, įkurtas paties Tokugawa Shogun‘o giminių dar ankstyvuoju Edo periodu. Štai čia tikrai buvo ramu: jaučiausi lyg būčiau kokioje Kretingoje. Tylu, ramu, vežimėlius stumdo mamos, viena jaunųjų pora pozuoja fotografui, sodo medelius genėja prižiūrėtojai, prieš saulutę šildosi vėžliukas. Įėjimas į japonišką sodą kainavo 300 yen/2,46 eur, – tikrai verta. Užsibuvau gal kokią valandą, nors sodas nėra labai didelis.

Vėl lendu į metro ir važiuoju iki Sensoji šventyklos, – tai populiariausia, gražiausia ir seniausia Tokijo šventykla Asakusa rajone. Dar spėju aplankyti šventyklą (atidaryta 6:00-17:00), paganau akis po spalvotas prekybos vietas Nakamise gatvėje – kažkaip ji įsikomponavusi visai šalia. Nors žmonių čia buvo devynios galybės, bet užsukti būtina: šventyklos statybos baigtos VII a. ir tai yra seniausia šventykla Tokijuje! Apie jos grožį daug šnekėti neverta, – ją reikia pamatyti. Aišku, kad aplink šventyklą viskas labai komercializuota, bet man tai netrukdė: žvilgsnis labiau užkliūdavo už nepaprastai gražių šventyklos drožinių, puošybos elementų, akį traukė nuostabi ryškiai raudona pagoda. Pasivaikščiokite aplink, – minios kaupiasi ties centriniu įėjimu, už kampo liksite vienui vieni…Nakamise prekybine gatve grįžau iki pagrindinių šventyklos vartų, – susiradau „Starbucks“, pasiėmiau puodelį kavos ir dar pabuvau šioje magiškoje vietoje niekieno netrukdoma. Tokijuje 17:00 jau buvo tamsu.

Šalia (pėsčiomis nebuvo taip arti, o dar ir lijo) Sensoji šventyklos yra visiškai naujas (pastatytas 2012 m.) apžvalgos bokštas, vadinamas Dangaus medžiu (1 Chome-1-2 Oshiage, Sumida City, Tokyo 131-0045, Japan; 2060 jenų/17 eur). Tai aukščiausias bokštas pasaulyje, siekiantis 634 metrus. Lankytojams apsižvalgyti leidžiama „tik“ iš 450 metrų aukščio. Gigantiškam statiniui lengvumo suteikia ažūrinė metalo konstrukcija. Neįsivaizduoju, kiek reikia drąsos ir žinių, kad tokį milžiną pastatyti aktyvioje seisminėje zonoje! Pamaniau, kad esu pirmąkart Tokijuje, – reikia man ten, ir tiek. Lietui lyjant žygiavau bokšto link: pamažu dingo žmonės ir klaidžiojau nepažįstamomis Tokijo gatvėmis, tai prarasdama bokšto vaizdą, tai vėl jį matydama – tik vis arčiau ir arčiau. Priėjusi dar suabejojau, ar tikrai verta (juk lyja!), bet jei aš jau čia…Kylu eskalatoriumi į 4 aukštą, visur mane pasitinka vienodomis uniformomis aprengtos japoniukės, – kažką aiškina, nors aš ir pati matau, kad man eiti. Bet tokia ta Japonija, – visur būsi palydėtas…Perku prabangius bilietus (2100 yen/17,25 eur vienam iki pirmojo apžvalgos bokšto) be jokių eilių 19:00 pilant kaip iš kibiro. Žmonių, aišku, buvo, bet ne tiek, kiek galima tikėtis kitu metu (daugiau apie bokštą čia. Atidarytas 8:00-22:00). Pasivaikštau,  – gražu. Vaiskią dieną nuo jo, sakoma, matosi Fuji. Galbūt. Vis tik man labiau patiko apžvalga nuo savivaldybės pastato, – kažkoks gražesnis vaizdas matėsi. Bet gal Sky Tree labiau tinkamas dienos metui ir esant giedram orui…

Sėdu vėl į metro, – matau, kad man teks važiuoti valandą. Oje. Neatrodė, kad tiek nutolau nuo namų. Saulius jau laukia. Apačioje susitinkame ir nueiname vakarienės į labai japonišką kavinukę šalia: automate užsisakai maistą, susimoki, atsisėdi, paduodi kvituką, gauni vandens ir užsakytą maistą. Pavalgai ir užleidi vietą kitam. Labai tradiciška. Beje, buvo visai skanu.

Vėl kraunu atgal kelis daiktus į lagaminukus, – ryt mausime iš Tokijo.

***

Ko nepamatėme, bet planavau – laiko miestui reikia tikrai daugiau. Labiausia norėjau pamatyti Odaibos rajoną prie vandens: na, kitąkart tai būtinai. Keli dar dalykai, kuriuos buvau pasižymėjusi prieš vykdama į Japoniją:

  • Galima startuoti nuo garsiojo rytinio turgaus Tsukiji: 3:00 ryto čia prasideda turgų išgarsinę tuno aukcionai. Kaip rasti: 5-2-1 Tsukiji, Chuo, Tokijas. Į patį turgų rekomenduojama atvykti anksti ryte ir nepusryčiavus, kadangi šalia turgaus įsikūrę eilė restoranėlių ir užeigėlių, kuriuose gaminami patys šviežiausi sushi visame Tokyo. Pigiausias rinkinukas apsieis apie 2500 jenų (21 eur), bet to bus tikrai per akis.
  • Traukiame į Ginzą, kur pirmiausia susirandame Karališkuosius rūmus (9:00-11:15 ir 13:30-14:45; sekm.-pirm. nedirba; 1-1 Chiyoda, Chiyoda City, Tokyo 100-8111, Japan). Turai su gidu vyksta 10:00 ir 13:30 bei trunka 75 min (10 min nuo Tokijo stoties). Kai kurie turistai rašo: „Pačios pilies ar karaliaus rūmų nelabai pavyko pamatyti (gal dėl to, kad jie neišliko?), bet teritorija tikra didelė ir gražiai sutvarkyta, apjuosta didele aukšta akmenine siena. Na, ir kaip jau tampa įprasta tokiose vietose – keli dailūs parkiukai, tvenkiniai, botanikos sodas. Paslampinėti verta.“
  • Tada susirandame pagrindinę apsipirkimų gatvę Chuo Duori. Nors šiandien daugelis kitų rajonų konkuruoja su Ginza dėl geriausios apsipirkimo vietos statuso, ši nuo senų laikų dominuoja šioje pozicijoje ir yra lyginama su Niujorko 5-ąja aveniu. Jei ir neketinate išlaidauti, tai puiki vieta paspoksoti į gražias vitrinas ar užsukti į vieną kitą galeriją, kurių čia taip pat gausu.
  • Į šiaurę nuo Ueno kitas Tokijo ranjonas – Janaka. Tai vienintelis iš nedaugelio rajonų, kuris išgyveno ir žemės drebėjimus, ir karo bombardavimus. Todėl būtent čia galima pajusti senovinę miesto dvasią. Jame daugiau nei šimtas šventyklų, besislapstančių pačiose keisčiausiose vietose. Taip pat galite netikėtai patekti į kapines. Vietiniai žmonės nesibijo tokios kaiminystės – namai visai šalia, o vos ne viduryje kapinių pamatėme šurmuliuojančią vaikų žaidimo aikštelę.
  • Visi rašo, kad verta nuvykti iki Robotų restorano: nesu tikra, kad mums bus įdomu (kaina 6000-10000 jenų; Japan, 〒160-0021 Tokyo, Shinjuku City, Kabukicho). Man atrodo kaip kažkoks kliedesys. Ten organizuojami, neva, efektingi šou. Manęs mintis ten apsilankyti nežavi.
  • Nežinau, ar spėsime dar šiandien nuvykti metro iki Odaiba rajono. Rami vieta, kelios  dirbtinės salos Tokijo įlankoje, – ramybės oazė triukšmingame mieste. Čia pat ir dailus salas jungiantis tiltas (kažkuo primenantis San Francisko ar Lisabonos tiltus), juokingas Fuji TV pastatas bei Laisvės statulos kopija.

Puikus dalykas yra pagrindiniuose mazguose ir metro stotyse esantys Ekiben kioskeliai, kuriuose parduodamas dėžutėse pakuotas maistas bento ir mano jau anksčiau minėta karšta arbata buteliukuose. Milijonams kasdien skubantiems ir laiko neturintiems japonams tai neblogas sprendimas – užkandi pakeliui į darbą ar iš jo. Na, ne visai šviežias maistas, bet ir ne fast-food. Paskaitykite daugiau keliautojo užrašuose čia.

Jei norėsime apsilankyti kokiame nors Tokijo muziejuje, galima rinktis čia. Papildys tekstas iš čia. Neblogas trijų dienų maršrutas po Tokijų čia.

Dešimta kelionės nakvynė Tokijuje (10.10- 11): APA Hotel & Resort Nishishinjuku-Gochome-Eki Tower. 

Vienuolikta diena (penktadienis) Tokijo-Nikko

11/10/2019

Taip rašiausi dar Lietuvoje: „Galime likti Tokijuje arba galime mauti iš miesto. Galima ir pasidaryti vienos dienos kelionę iki Nikko bei grįžti miegui į Tokiją. Bet, tikiu, kad nakvynė Nikko mums patiktų labiau. Ten ramu, tik penktadienį gal reiktų nakvynes užsisakinėti iš anksto. Toks savaitgalis, o Nikko – labai lankomas turistų.“

Nutarėme mauti į Nikko: kiek skaičiau apie šias vietas, neatrodė, kad galėtų nuvilti. Tada dar nežinojome, kad kitą dieną Japonijai smogs taifūnas, didžiausias per paskutinius 60 metų: žinių mes nesuprantame, net jei ir būtume girdėję, o į puslapį internete, kurį minėjau pačioje teksto pradžioje ir gerai žinojau, net neketinome užsukti…Tik dabar suprantu, kad keliaujant po Japoniją verta tai padaryti kaskart, kai keičiate vietovę: juk galėjome pasirinkti Hiroshimą, ne Nikko – visi žinojo, kad taifūnas ją aplenks. Bet negi mums kas nors gali atsitikti?! Gaila, kad išsiregistravimas iš viešbučio vyksta be žmonių: įmeti raktą į automatą ir išeini. Tikiu, kad būtume žinoję, kam rytdienai ruošiasi šalis.

Mes vėl metro lekiam iki Tokijo traukinių stoties (nuo viešbučio – 30 min). Sėdam į traukinį, kurį dengia JR ir traukinys vyksta kartą per valandą. Kelionė iki Nikko truko apie 2 h. Kaip vykti: kadangi norime naudoti JR Pass, reikia rinktis Tohoku-Hikaido šinkanseną iš Tokijo (23 platforma) ar Ueno stoties iki  Utsunomiya stoties, tada joje persėsti į JR Nikko liniją, išlipti JR Nikko stotyje. Kelionė labai vizualiai aprašyta ir čia.

Nikko buvome vienai nakčiai rezervavę namelį ant upės kranto „Stay Nikko Guesthouse“ (135 eur/naktis): kadangi registracija galima tik 15:00, stoties saugojimo kameroje paliekame lagaminus (mums užtenka vienos kameros, – abu telpa) ir išeiname į miestelį. Aplink kalvos kalvelės ir viskas primena Druskininkus ar Birštoną. Žmonių labai mažai, nameliukai mažiukai, dailūs, – pirmąkart abu su Sauliumi pagalvojome: „kodėl tokios Japonijos neatradome anksčiau???“ Pati Nikko stotis, traukinys iš Utsunomiya iki Nikko, net Nikko stoties prižiūrėtojas – viskas iki smulkiausių detalių man priminė Hario Poterio filmus. Spalvos, užrašų šriftai, net gėrimų automatai, – viskas kaip pasakoje. Pati stotis irgi istorinė, – jos antrame aukšte traukinio kadaise laukdavo prašmatni aukštuomenė…

Visai šalia stoties – dailus 4 žvaigždučių viešbutis ir kiek paėjus į priekį, kitoje gatvės pusėje, nedidukė kavinukė lietuviško kaimo stiliuje – senučiukė pardavėja be jokio entuziazmo ir emocijų pardavinėja bakalėją ir ką tik keptas, beje, skanias, bandeles. Gal ir turi ta kavinė (yra keli staliukai) pavadinimą, bet tikrai neįsidėmėjau. Nuo stoties iki žymiųjų Nikko šventyklų veža autobusas (kaina apie 200 jen į vieną pusę arba 500 jen dienos pasas), bet mes norėjome pasivaikščioti, – nedidele įkalne pagrindine gatve lėtai žingsniuojant ir sustojus kavos miniatiūrinėje šeimos kavinukėje (mus aptarnavo kokių 80+ metų moteris!) iki šventyklų atėjome per gerą pusvalandį.

Kaip rašo Makalius, „Niko – kalnuotos vietovės miestas, esantis Točigio prefektūroje, 140 km nuo Tokijo. Labai mylimas turistų, dėl ypatingo grožio senovinių pastatų, šventyklų ir įstabaus kraštovaizdžio. Miesto Niko šventyklų kompleksas, susidedantis iš budistinės šventyklos Rino-dži ir dviejų šintoistinių Futarasan ir Tošiugu, įtrauktas į UNESCO sąrašą. Miestą supa Niko kalnai ir juose glūdintys ežerėliai, keliautojus čia traukia karštosios versmės.“ Kiti keliautojai rašo: „Tai vieta, užbūrusi savo ramybe, gamta ir didžiuliais, šimtamečiais kedrais bei atvėrusi visiškai skirtingus pojūčius ir vaizdus nuo tų, kuriuos patyrėme sostinėje. Jei tyla ir ramybė ne jums, šią vietovę galite išbraukti iš kelionės sąrašo.“ Apie Nikko daugiau skaitykite čia.

Jeigu turite nedaug laiko Japonijoje ir norite pamatyti kuo daugiau šventyklų, – tai Nikko yra tobula vieta. Dauguma šventyklų pastatytos dar Edo periode (1600-1868). Nikko šventyklų komplekse yra 4 pagrindinės šventyklos: Tosho-gu : 1300 jenų; Rinno-ji : 400 jenų; Taiyuin-byo – 550 jenų; Futarasan-jinja – 200 jenų. Kadangi pagrindinė yra Tosho-gu, kurios viduje yra daug mažesnių ir didesnių šventyklų, galima rinktis tik ją. Tai mes ir padarėme.

Pakeliui dar sustojome prie garsiojo ir instagramerių itin pamėgto senojo šventojo Nikko tilto, – Shinkyō. Dabartinis tilto vaizdas yra nuo 1636 m., tikroji jo kilmės data nežinoma. Tiltas išties labai fotogeniškas, kaip ir šniokščianti kalnų upė po juo…Gražu čia labai, ir taškas. Nuo tilto kylame slidžiu, akmenuotu taku į kalną. Vieta užburianti: apgaubta stambiakamienių, milžiniškų medžių, žalia spalva tokia sodri, kad abejonių, jog čia ir lyja, ir saulė šviečia tiek, kiek reikia augalų gyvybei nekyla, šlaitai sutvirtinti gigantiškais akmenimis, kurie šiandien jau nematomi, – apaugę samanomis jie tarytum neginčyjamas įrodymas, jog guli čia ištisus šimtmečius…Einame neskubėdami ir abu jaučiame, kad artėjame prie kažko nepaprasto. Tokia vieta negali būti „apie bet ką“. Tai, ką pamačiau vėliau, mano atmintin įstrigs visam gyvenimui, – manau, kad Tošogu šventovė ir visi įspūdingo komplekso pastatai yra gražiausia, ką mačiau šioje kelionėje. Aprašyti man bus sunku, – vaikščiojau smarkiam lietui lyjant ir be paliovos aikčiojau. Pasidalinsiu „keliomis“ nuotraukomis, – laimei, išsikrovė ir foto aparatas, ir telefonas, – nebūčiau iš čia išėjusi. Mus tik labai stebino, kad čia buvo labai mažai žmonių, – už kelių valandų, sužinosime, kodėl. Lijo vis stipriau ir stipriau, – jau ir striukės negelbėjo. Išmirkusi ir netekusi amo, ko gero, paskutinė prieš uždarant išėjau iš Tošogu. Ir dabar jaudinuosi rašydama, – užbūrė mane. Ne veltui keliautojai sako: „Nebuvai Nikko, nebuvai Japonijoje“.

Grįžome iki gražiojo tilto, sėdome į autobusą, pasiėmėm daiktus ir pėsčiomis jau tamsoje pasiekėme savo svečių namus: tai buvo vieno nedidelio pagrindinio ir dviejų naujai pastatytų medinių namukų viešbutukas. Jame dirbo jauni žmonės: vyras japonas ir jo žmona iš Tailando. Abu susipažino studijuodami Bankoke. Nors vyrukas kilęs iš Tokijo, nieku gyvu nenorėjo ten grįžti. Viešbutukas Nikko kaimelyje ant upės kranto (dabar ji buvo beveik be vandens ir sunkiai įmatoma) buvo tai, ką jie norėjo daryti ir jiems sekėsi. Paslaugūs, nuoširdūs žmonės, svečių namus kuriantys su didele meile ir išlavintu skoniu. Viskas atrodė nuostabiai, kol nepradėjome pildyti specialios registracijos formos…Savininkas pamatė mūsų rytdienos planus ir pradėjo…juoktis. Kas buvo toliau, skaitykite kitos dienos aprašyme, kurį parašiau iškart po taifūno ir pasidalinau socialiniuose tinkluose (vėliau „Lietuvos rytas“ pasidalino mano tekstu, o viena televizija pakvietė filmuotis ir viską papasakoti, – grįžusi nebenorėjau apie tai kalbėti, viskas nurimo ir net kažkiek pasimiršo).

Tą vakarą, kai sužinojome, kad iš Nikko traukiniai jau niekur nevyksta, o rytoj irgi nevyks bei sutarę dėl dar vienos papildomos nakties „Stay Nikko Guesthouse“ (turistai, kurie buvo rezervavę negalėjo atskristi) išėjome į miestelį – pagrindinėje gatvėje suradę veikiančią taverną, pavalgėme taip skaniai, kaip ir nesvajojome..Bandėme neįsijausti į taifūno temą. Vynas padėjo…Reikėjo pailsėti, o rytą dar spėti parduotuvėje nusipirkti maisto…Didžioji banga laukiama ryt 14:00, – aišku, žmonių planų taifūnas nesekė…

Vienuolikta kelionės nakvynė Nikko (10.11-10.12): Stay Nikko Guesthouse (321-1411 Tochigi, Nikko, Inarimachi 2-360-13, Japan)

Dvylikta diena (šeštadienis). Nikko (taifūno "Hagibio" diena)

12/10/2019

Šiandien turėjome išvykti iš Nikko ir sukti į vietas, iš kur matomas Fuji. Bet, pasirodo, ten grėsė stipriausia taifūno banga, čia netgi buvo kiek saugiau…Be to, traukiniai nevažiavo jau nuo vakar pietų, – šalis ruošėsi pasitikti lietų ir vėją, dėl kurių galios yra naudojamas „taifūno“ pavadinimas…Apie rytdienos „Hagibį“ žinojome jau pakankamai daug ir tai baugino. Jei gyventume ant kalvos, toliau nuo kalnų upės, dideliame mieste, – ko gero, ramiai miegotume, užsidarę langus, ir tiek. Svarbu būti pasiruošus maisto kelioms dienoms ir žvakes, jei dingtų elektra. Tačiau mes buvome aukščiausios grėsmės zonoje ant kalnų upės kranto. Visas tekstas apie šią dieną žemiau.

JAPONIJA: TAIFŪNAS „HAGIBIS“ UŽKLUPO MUS TOCHIGI PREFEKTŪROJE

Spalio 12 d. Japonijoje: taifūno „Hagibio“ sulaukėmė Nikko, kuris yra Tochigi prefektūroje, įtrauktoje į aukščiausios kategorijos grėsmės sąrašą

Prieš ruošdamasi į kelionę po Japoniją, pasidomėjau, kokį puslapį internete reikia atsidaryti informacijai dėl žemės drebėjimų ir kitų stichinių nelaimių gauti, – dar ir vyrui papasakojau, kad kaskart išvykdami į kitą vietą, turime pasitikrinti prognozes. Juokingos tos visos išankstinės baimės, tiesa? Tačiau tik iki tam tikro momento. Per atostogas nei karto nepagalvojome atsidaryti šio informacinio puslapio. Argi tikiesi blogų dalykų poilsiaudamas? Argi apie juos galvosi? Kokia tikimybė, kad jie nutiks? Koks dar drebėjimas?! Koks taifūnas?! Tiesiog iš Tokijo kuo ramiausiai  išvykome vienai dienai į Nikko (nuostabi vieta kalnuose su neabejotinai gražiausia mano matyta šventykla ir galybe gamtos stebuklų, – kaip kiti keliautojai rašo, „ nesakyk, kad Japonija graži, kol nepamatei Nikko“), – turėjome ten pasižvalgyti, pernakvoti ir grįžti į Tokijų arba sukti į Hakonę (patogi iš Tokijo pasiekti vieta Fuji kalnui pamatyti). Atvykę į Nikko, praleidome nuostabią dieną (lietus lankomoms šventykloms suteikė dar daugiau paslapties ir mano aikčiojimams „kaip gražu“ nebuvo ribų), – vakare su lagaminais atkeliavome į pasirinktą „Stay Nikko Guesthouse“, – gavome nuostabią mažutę vilą ant upės kranto su kalnų panorama. Svajonių vaizdas per didelį langą antrame aukšte. Kokiame viešbutyje beapsistotume Japonijoje, dažniausiai prašo parašyti, iš kokios Japonijos vietos atvykai ir kuri bus sekanti. Dabar puikiai suprantu, kodėl tai svarbu, – tikrai ne vien dėl statistikos. Kai mūsų visąlaik besišypsantis šeimininkas pamatė mano parašytą „Hakonė“ prie „Next stop in Japan“, pradėjo dar labiau juoktis ir telefone rodyti orų prognozes. Čia ir išgirdome apie pirmąkart Japonijai smogsiantį tokios galios taifūną (per paskutinį panašaus stiprumo 1958 m. žuvo 1200 žmonių), kad nuo rytdienos nevyks jokie greitieji traukiniai „šinkansenai“, bus stabdomos vietinės traukinių linijos, uždaromos parduotuvės, atšaukiamos regbio čempionato varžybos, uždaromos didelės gamyklos, pirmąkart nuo atsidarymo neveiks Tokijo Disneilendas, žmonės raginami imtis maksimalių atsargumo priemonių, ne tik pirktis maisto atsargas, bet ir užkalti namų langus ir pan. Mums parodė regionus, kuriems klius labiausiai. Nikko yra Tochigi prefektūroje, – ji priklauso Kanto rajonui, o pastarasis patenka į labiausiai taifūno nusitaikytų…Nors dar iki galo nesupratome (bent jau aš) visos būsimos grėsmės, bet, susižvalgę su vyru, iškart paklausėme, ar yra galimybė gauti antrą nakvynę, – nakvynę Nikko rasti labai keblu, juolab savaitgalį. Mūsų šeimininkas iškart atsakė, kad galima, nes jo svečias neatskris, – Japonijoje spalio 12 d. atšaukta per 800 vietinių skrydžių ir 1600 tarptautinių. Nuo tų skaičių jau sukosi galva. Įsikūrę nepaprastai gražioje vietoje puolėme skaityti viską, kas įmanoma, – kuo daugiau skaitėme, tuo mažiau klausimų liko, kas tas taifūnas, kur smogs…Mes gyvenome visai šalia upės, – atvykus tai atrodė tikra romantika. Juolab, kad vandens buvo mažai, – visur kyšojo dideli akmenys, o oras nežadėjo nieko grėsmingo. Lynojo, ir tiek. Skaitydami apie taifūną, pirmiausia supratome, kad bus daug vandens ir vėjo. Bet vis tiek negalėjome įsivaizduoti, į ką per kelias valandas virs niekuo neypatinga ir gerokai pradžiuvusi upė, kurios pavadinimą labai greitai įsiminėme, – Kinugawa. Per miestą teka ir dar viena, mažesnė, – Watarase, bet ji buvo toliau, ir, atrodė, grėsmės nekelia (beje, šiandien, kai čia dėlioju prisiminimus, likome Nikko, nes traukiniai vis dar nevažiuoja, – apsigyvenome japoniško tipo viešbutyje…ant Watarase kranto, – vis dar toks pat agresyvus upės tėkmės garsas….antra diena iš eilės tarytum traukinys važiuotų…). Kol skaitėme visus įmanomus puslapius, informuojančius apie kitos dienos įvykius anglų kalba, užėjo šeimininkė, – pasakė, kad turime nusipirkti maisto, kad kitą dieną lis nuo ryto, bet iki 12:00 dar galima kažkur trumpam išeiti. Po to turime grįžti, užsidaryti langus, nepalikti jokių daiktų lauke ir tiesiog pralaukti tas ilgas valandas niekur nejudant iš namų. Na, linksmoji atostogų dalis baigėsi, – vis klausėme savęs, kodėl nepasirinkome vykti į Hirošimą, kuriai rytojus nežadėjo nieko bloga, – būtų buvę galima net degintis pakrantėje, kaip čia mums išpuolė namelis būtent ant upės kranto kalnuose…Kažkur bėgti jau buvo per vėlu, – jautėmės spąstuose. Grįžti į Tokijų – nesąmonė, nes jis gaus dar stipresnį smūgį…Kitur jau tiesiog nebūtume spėję. Dabar tereikėjo klausyti, ką sako vietiniai žmonės, kuriems taifūnai – ne naujiena, ir visu rimtumu vykdyti instrukcijas. Rytą prabudau anksti, – gana smarkiai lijo. Vis tiek turėjau išeiti į miestelį, – maisto neturėjome jokio. Gatvėse žmonių beveik nebuvo, dirbo „FamilyMart“ – pasirinkimas ten menkas, duonos nebuvo, kažką vis tiek pasiėmiau vienai dienai…Kol kas nebuvo jokio vėjo, tik lietus, lietus, lietus…Miestelyje jautėsi kažkokio didelio ir nemalonaus įvykio nuojauta…Namo grįžau gerokai permirkusi. Upė iš antro aukšto gerai matėsi, – iš mėlynos ji pamažu virto negražios rudos drumzlinos spalvos. Buvau išsirinkusi tokį aiškiai įžiūrimą bortelį kitame krante, – atrodė, kad visai ramu, kol jį matau. Dar kelis kartus užėjo šeimininkė, prašė nesijaudinti ir visaip ramino. Mes ir patys nuolat stebėjome prognozes. Lijo smarkiai ir visąlaik, nors taifūnas smogti krantui pagal pradines prognozes turėjo apie 14:00…Mums buvo sakoma, kad stipriausiai jausime 14:00-20:00, bet viskas pasivėlino, – „Hagibis“ erzino ir niekur neskubėjo. Laukimas varė iš proto. Internete matėme spalvingą prognozių animaciją, – „Hagibio“ judėjimo greitį, kryptį, kritulių kiekius (mūsų prefektūra dažėsi vis tamsesne spalva, jau nekalbant apie esančias prie jūros). Susiradome Japonijos upių žemėlapį ir jame stebėjome, kokia išsiliejimo tikimybė mūsiškės ir aplinkinių…Per žinias, atrodo, ėmėme suprasti japoniškai. Pirmosios naujienos buvo tik apie smarkų lietų ir vėją. Pas mus gausiai ir nuolat lijo, ir upė iš nekaltos bei išdžiūvusios virto galinga ir grėsminga. Kai mano bortelis dingo, susiradau didelį betoninį luitą ir akmenį, – akmuo prapuolė po bangomis per valandą-kitą, o didelis bortas sparčiai nyko po rudomis bangomis, kurios vis augo ir augo…Viskas aplinkui kriokė: ir lietus, ir gūsinis vėjas, ir upė. Tokia situacija išliko ir 14:00, ir 15:00,  ir 16:00, – valandos slinko lėtai. Vandens daugėjo, kaip ir nesmagių pranešimų per žinias iš prefektūrų, esančių prie jūros. Pirmosios prastos naujienos atėjo iš Shizuoka, Kanagawos prefektūrų, – matėme iš krantų išsiliejusias upes, apsemtus namus, gelbėjamus žmones. Tokijus buvo ištuštėjęs, kas išvis atrodė neįmanomu dalyku, žmonės dalinosi vaizdais iš viršutinių dangoraižių aukštų, tiesioginėmis transliacijos iš garsiosios Šibujos sankryžos, kuri, matyt, pirmąkart buvo tokia tuščia…Mes kol kas vis dar matėme tik smarkų, nesibaigiantį lietų ir girdėjome upės kriokimą: vandens gausėjo, upių žemėlapyje ji nusidažydavo tai “high flood risk”, tai vėl grįždavo į “low”. Į telefonus ėjo ir ėjo pasikartojantys įspėjamieji pranešimai, kurių, žinoma, nesupratome. Apie 16:30 įsijungė miesto apšvietimas, – upė nyko tamsoje, liko tik tas beprotiškas dundesys. Vis išeidavome vėjui kiek aprimus su skėčiais (vis tiek jau buvome permirkusiais batais ir striukėmis) pažiūrėti, kas vyksta su Kinugawa, – ji, laimei, buvo dauboje, reikdavo palipti laipteliais, kad ją pamatyti. Šeimininkai rekomendavo turėti paruoštas kuprines: pasai, pinigai, būtiniausi daiktai. Visaip ramino, kad gyvename netoli gaisrinės, policijos, kad gausime garsinį ar kitokį pranešimą, jei reiks evakuotis. Žemėlapyje parodė vietą, kur rinksis miestelio žmonės, esant bėdai. Vien ruoštis tokiems dalykams nėra malonu.  Jie mane nuolat ramino, kad kol kas toks upės vaizdas jiems niekuo neypatingas…Mūsų akligatviu vis pravažiuodavo spec. automobilis su švyturėliais, – situacija buvo stebima. Išsiaiškinome, kad kitame krante esantis didesnis pastatas, – įstaiga, reguliuojanti upinius reikalus regione. Pasirodo, kad upių vandens lygį jie geba kontroliuoti, – iki tam tikros ribos, suprantama. Skaitėme pranešimus, kad, tarkime  iš tam tikrų dambų tam tikromis valandomis bus išleidžiamas į upes vandens perviršis…Tik kitą dieną pamačiau, kad ir prie mūsų upės padirbėta, – padaryti masyvūs slenksčiai, išplatintos daubos, sustiprinti krantai.

Užsienio turistams buvo rekomenduojama sekti „Safe Travel Japan“ Twitteryje (tą ir padarėme), „NHK World-Japan“ svetainę internete (per japoniškas žinias buvo galima nusiskaityti QR ir gauti naujausias žinias) bei atsisiųsti programėlę „Safety tips“ – mums ji, beje, neatsidarė nei karto (tik po taifūno). Kai pranešdavo, kad Japonijoje rekomendacijos evakuotis jau pasiekė 5-is mln žmonių, tai reiškė tik tai, kad tu pats privalai savimi pasirūpinti, – susirasti tvirtus pastatus ir būti aukštesniuose aukštuose. Paskelbus aukščiausią pavojaus lygį, rekomenduojama likti, kur esi, viršutiniuose namų aukštuose, nes kažkur eiti, bėgti tiesiog jau per vėlu. Mūsų dažnai įsivaizduojama evakuacija organizuotu transportu buvo tik iš prie jūros gyvenančių regionų, – žmonės dar prieš viskam prasidedant buvo vežami į mokyklų sporto sales. Tarkime, Tokijuje likusius užsienio turistus, neturinčius viešbučio, kvietė atvykti į Ueno rajone esančią slėptuvę. Vėliau sužinojau, kad Ueno Tokijuje beveik ir nebuvo paliestas, nors kitoms miesto dalims kliuvo nemažai. Mūsų miestelyje nuolatos mirksėjo sankryžų šviesoforai…Štai ką reiškia padidintos grėsmės situacija Japonijoje…

Taifūno glėbys, deja, labai platus. Centrinė Japonija to glėbio džiaugsmus pradėjo jausti dieną prieš, nors „Hagibis“ buvo dar toli nuo kranto. Sekėme, kurioje glėbio dalyje yra mūsų Nikko: taifūno epicentras ėjo, laimei, ne per mus, tik visai šalia. Buvome ties pirmąja jo zona. Pakrantę jis pasiekė apie 19:00, – nuo tada prasidėjo pats smagumas…Nepasakyčiau, kad buvo toks vėjas, kaip epicentre buvusios prefektūros jautė, – pūtė gūsiais, ne nuolat, vis dar galėdavome nueiti iki upės. Tačiau lietus ir begaliniai vandens kiekiai varė iš proto. Mūsų gatvele tekėjo srautai, o kieme klampojome per balas. Triukšmas nuo upės buvo toks, kad lauke susikalbėti nebuvo lengva. Pro mus taifūno epicentras keliavo apie 20:00-23:00…Tą laiką reikėjo tiesiog išlaukti, nes ką kitką galėjome daryti. Per žinias vienas po kito keliavo pranešimai apie patvinusias upes, užlietus namus, nuneštus stogus, pirmuosius žuvusius ir pan. Vis daugiau prefektūrų buvo įtraukiamos į „Extreme Risk Level“ sąrašus, – jau ir mūsų Tochigi buvo nuolat minima per žinias. Apie vienuoliktą pas mus dar kartą užsuko šeimininkai, – sakė, kad skambino kaimynams, kad visi kol kas ramūs ir apie evakuaciją nekalba. Aišku, kad upė pildosi vandeniu, bet, anot jų, per paskutinius 100 metų ji nebuvo patvinusi, – mes esame kalnuose, aukštai, – jos vandenys nežmonišku greičiu tiesiog lekia žemyn ir užjausti galima tik žemiau gyvenančius žmones. Pagal upių žemėlapį buvo aiškiai matyti, kurios slėniuose esančios upės persipildo ir nusidažo raudonai ar net violetine spalva dėl grėmės išsilieti…Apie visą japonų pasiruošimą neturiu žodžių, – kaip jie geba organizuotis tokiose situacijose, kaip viskas yra skaičiuojama, matuojama ir kaip pateikiama informacija, – visiškas profesionalumas. Jei tas vyktų kitoje šalyje, ištiktų apokalipsė. Šeimininkė man pasiūlė eiti miegoti, o rytą viskas bus kitaip, juk čia – taifūnas, daug baisiau, kai žemė dreba…(beje, Tokijuje per taifūno lėkimą įvyko 5 balų žemės drebėjimas). Buvo akivaizdu, kad mano nervų sistema tai tikrai tokios įtampos, užsitęsusios 15 h, negeba šaltakraujiškai atlaikyti. Kokia esu dėkinga šiai jaunai japono ir tailandietės porai su dideliu rūpesčiu padėjusiai išgyventi situaciją. Vienu metu net atnešė mums maisto, nors visko turėjome pakankamai, – valgyti ramiai galėjo tik vienas iš mūsų. Kai vieną valandą susėdę kartu prie stalo plepėjome apie Lietuvą, Japoniją, – pačius įdomiausius dalykus, – buvau visai pamiršusi ir taifūną, ir šalia esančią grėsmingą upę. Į realybę grąžino dar kartą pravažiavusi mašina su švyturėliais, – per ruporą kažką kalbėjo japoniškai. Visi išbėgome į kiemą: mums paaiškino, kad kitame upės krante užliejo kelią.

Apie 00:00 pamažu viskas rimo: žemėlapyje matėme, kad taifūno epicentras pro mus praėjo, lietus pamažu rimo, o apie 1:30 ir visai liovėsi. Slūgo ir mano nerimas, – upės garsai niekur nedingo, bet prie jų pripranti…Po tokios dienos be sąžinės graužimo įsipylėme viskio, padėkojau visiems draugams, kurie mane visaip palaikė per tą ilgą dieną (niekada to nepamiršiu, brangieji, – susirašinėjau su Vilniumi, Klaipėda, net Busanu ir, žinoma, Tokijuje gyvenančiu ir mane kelionei įkvėpusiu, knygą apie Japoniją išleidusiu Andriumi), – tik supratusi, kad evakuacija jau tikrai negresia, parašiau į socialinius tinklus, – lig tol tiesiog nenorėjau gąsdinti mamų, kurioms ir taip baisus atrodė tos šalies pasirinkimas atostogoms…

Jau kitą dieną skaitėme, kad žuvo 49 žmonės, dar 14 laikomi dingusiais be žinios, daugiau nei 200 sužeisti; išsiliejo 6 didžiulės upės (kai kuriuos vaizdus matėme keliaudami į Hirošimą), namai buvo apsemti nuo 1 iki 3 metrų, vienas geležinkelio tiltas buvo sugriautas, o Hokuriku šinkansenų (greitųjų traukinių) remonto depas visiškai apsemtas, 10 traukinių su 120 vagonų yra sugadinti (atsidūrė po vandeniu!); visą naktį dirbo per 110.000 gelbėtojų. Per dieną išlijo 40% metinio kritulių kiekio! Daugiau pažiūrėti galite čia.

Patirtis, aišku, didelė, bet jos niekam nelinkėčiau: nei per atostogas, nei bet kada kitu metu. Baru save už tai, kad nepažiūrėjau to specializuoto orų prognozių puslapio, kurį puikiai žinojau. Turėjome dar laiko pasiekti, tarkime, Hirošimą. Laimei, viskas gerai baigėsi ir dabar galima pasakoti šią istoriją kaip kelionės nuotykį. Kažin, ar tinka čia tas žodis „nuotykis“. Kuomet seniau per žinias žiūrėdavau apie taifūnus, cunamius, drebėjimus, – tiesiog gailėjau žmonių. Kaip galėjau suprasti, kas tai yra, net arti tokios situacijos nebuvusi. Nuo šios spalio 12 d. pranešimus apie stichines nelaimes girdėsiu kitomis ausimis, matysiu kitomis akimis. O tų 15 valandų įtampos jausmas išliks visam gyvenimui ir, kai grįžusi pasakosiu apie Japoniją, pirmiausia prisiminsiu tą mažą namelį ant upės kranto (kuri, beje, kitą dieną, buvo gerokai praradusi savo galią ir atrodė visai smagu prieiti arčiau…) su dideliu langu antrame aukšte ir nuostabiais žmonėmis, padėjusiems nepamesti proto. Žilų galvoje tikrai daugiau atsirado, šuoliais prabėgo mintys apie gyvenimo trapumą (tai gal kartais ir visai sveika) ir labai norėjosi namo…Saugokimės ir saugokime kitus, mokykimės iš japonų kuo rimčiausiai laikytis visų instrukcijų, kurios kartais atrodo ir juokingos. Iki tam tikro momento.

Lina, Smalsi musė, 2019.10.13 Japonija

P.S. Fotografuoti nesinorėjo, – ne tas galvoje buvo. Kelios foto čia. Arba:

Video:

Dar vienas jau praėjus pačiam baisumui – ramiau man jau:

Dvylikta kelionės nakvynė Nikko (10.12-10.13): Stay Nikko Guesthouse (321-1411 Tochigi, Nikko, Inarimachi 2-360-13, Japan)

Trylikta diena (sekmadienis). Nikko (diena po taifūno)

13/10/2019

Pirminis mūsų planas jau kelios dienos buvo nuolat koreguojamas, – ne išimtis ir šiandien.    Atsibudome ir apie taifūną lauke niekas nepriminė, – ryškiai mėlyno dangaus fone švietė saulė, nuo ankstyvo ryto buvo gražu ir šilta. Tik upė toliau grėsmingai šniokštė. Bet dabar niekas nekėlė baimės, – juk viskas slopo ir rimo, o saulė kaitino nuo ryto. Atsisveikinę su mieliausiais šeimininkais, dar pasivaikščiojome aplink, – vieta čia nuostabi.

Apie tai, kad vyksime Lietuvoje suplanuotu maršrutu „Nikko-Kamakura-Hakone“, negalėjo būti ir kalbos: stotyje radome skelbimą, jog geležinkelio bėgiai išplauti ir traukiniai niekur nevažiuos…Bent jau šiandien. Na, tikimės, tik šiandien. Puolėme ieškoti dar vienos nakvynės, – pas mūsų šeimininkus vietos nebuvo, tad susiradome japoniško tradicinio stiliaus dviejų žvaigždučių viešbutuką „Annex Turtle Hotori-An“ kiek toliau nuo centro, – ryokaną. Su onsenu, – japoniška pirtele. Bus pats laikas išmėginti.

Sužinojome, kad į kalnus autobusai veža, – pirkome dviejų dienų bilietus (taip buvo naudingiau) autobusų stoties informacijos centre ir sėdome į atvykusį autobusą…Buvome dviese. Iki ežero kalnuose ir gražiausio Nikko krioklio kelionė šlapiais serpantinais ir pastoviai kylant į kalną, truko apie valandą. Matėme nepaprastą grožį ir taifūno padarinius: prilaužytus medžius, šakas ant kelio, nuo kalnų per kelią bėgančias upeliukų kasas…Vis kilome ir kilome. Akimis gaudėme gamtos grožį, – viskas buvo prisodrinta drėgmės ir gyvybės. Gamta tarytum džiūgavo, šventė dar vieną nuostabią dieną.

Irohazaka kilpinis kelias veda nuo Nikko miesto senamiesčio slėnio apačioje iki pat viršūnės prie Chuzenji ežero, kur mes ir važiavome. Kelias veda aukštyn papildomus 400 metrų virš jūros lygio ir vadinamas „Iroha“ šlaitu, kadangi jo 48 posūkiai kaip tik atitinka ženklų kiekį specifiniame rašte, taip pat vadinamame „Iroha“. Kitomis dienomis čia būna spūstys, tik ne šiandien…Pravažiavome Akechidaira lyno kelią, – čia neišlipome. Jei turėsite daugiau laiko, manau, verta, – kelionė raudonu vagonu ant lyno truks vos 3 min iki apžvalgos aikštelės, bet panoraminiai vaizdai bus tokie, kokių kitur nepamatysite.

Mes gi už kokių 10 min pasiekėme savo stotelę: prie Chuzenji ežero ir Kegon krioklio. Pirmiausia, nutarėme nukeliauti iki krioklio. Pūtė vėjas ir jau nebuvo taip šilta, kaip apačioje. Susivyniojome į megztukus: čia vaikštinėjo turistai, bet tik vienas kitas. Miniomis nekvepėjo, nors būtent dabar, manau, krioklys pats gražiausias, kuo netrukus ir įsitikinome. Juk tiek vandens iš Chuzenji ežero krenta iš 100 metrų kalvos šlaitu!

Krioklys čia – pagrindinis traukos objektas: jį galima apžiūrėti nemokamai, bet pagrindinė apžvalgos aikštelė kiek žemiau, todėl reikia pirkti bilietą ir leistis liftu. Buvo verta tai daryti! Vandens kiekis, krioklio galia ir grožis neapsakomi, – tarp dviejų kalvų krintantis vanduo upę apačioje pavertė energinga gražuole – su bangomis, baltais purslais ir paslaptimi vandens rūke…

Pasigrožėję kriokliu ir architektūrine lifto konstrukcija, lauko kavinukėje pirkome ant grilio keptas ežero žuveles – buvo fantastiškai skanu. Jos mažutės, bet gardžios. Dar nusipirkau kilogramą obuolių už beprotišką kainą, nes kitos nėra (1 obuolys – 1 euras).

Žygiavome iki ežero – pakeliui matėme ženklus apie drąsias ir įžūlias beždžiones. Jų nesutikimo, – taifūnas privertė jas pasislėpti:) Ežeras kalnų fone atrodė kaip genialaus dailiniko paveikslas. Keistumo suteikė pakrantėse tupintys didžiuliai ančiukai-vandens dviračiai. Beje, gerokai sudėvėti. Šioje vietoje daug kas ir vėl man priminė apleistus Amerikos miestus: viešbučiai kadaise tikrai buvo ištaigingi, bet dabar jų iškabose trūko raidžių, sodininkas (jei toks dar buvo) pamiršdavo išravėti trinkelių tarpelius ar suvaldyti vijoklius ant gracingų, tik kiek parūdijusių tvorų…Puolėme ieškoti nakvynės čia, – norėjosi pasilikti ilgiau! Keisčiausias dalykas: visi tie (na, gal ne 100% visi) pusiau apleisti viešbučiai veikė ir buvo „fully booked“! Į kelis užėjome, nes negalėjome tuo patikėti. Fojė tuščia,  koridoriai tušti, kavinės tuščios, bet administratorė sako, kad vietų nėra. Na, nėra tai nėra, – leisimės žemyn į savo ryokaną. Bet kitam kartui tikrai norėtume būti čia, kalnuose, prie Chuzenji, – aplankyti šventyklas kalnuose, pasivaikščioti tais vaizdingais maršrutais kalnuose. Šiame regione dar daug vietų, kurias verta aplankyti, – paskaitykite čia.

Naiviai tikėjomės paplaukioti laivu ežere, – prieplauka buvo apsemta, jokios informacijos neradome (keista!), bet supratome, kad laukti neverta. Ilgą ir gražią dieną praleidome gamtoje, – prie pat autobuso susiradome piceriją (norėjosi alternatyvos japonų virtuvei), – tikrai skaniai pavalgėme ir stebėdami nuostabų saulėlydį bei slenkančius juodus lietaus debesis, pakibusius ties kalvų viršūnėmis, sulaukėme autobuso.

Stotyje buvo viena uždara patalpa, – ten veikė šildytuvas. To vakare ypač reikėjo, – šilti rūbai buvo likę lagaminuose, kurie ramiai ilsėjosi saugyklose stotyje. Leistis naktį tais serpantintais buvo kraupoka, bet nusileidome sėkmingai:) Jau visai sutemus atvykome į viešbutuką, – ryokanas mums visai patiko (su čiužiniais tiesiog ant grindų), – mūsų kambario langas atsivėrė tiesiai…į mažesnę, bet garsiai putojančią upę. Ir vėl:) Administratorė pasakojo, kad vakar taip bijojo, jog pasiprašė savininkų likti viešbutyje, – namie jai buvo baisiau, nei kartu su visais.

Pasipuošę japoniškais chalatais, nukeliavome į onseną: šįkart buvo galima dviese (daugelyje vietų vyrai ir moterys mėgaujasi vandens malonumais atskirai). Instrukcija, kaip elgtis, kabėjo ant sienos.  Pirmiausia, reikia apsiprausti, – tam paruoštos kėdutės ir kabo keli kranai. Tada lipi į karšto vandens baseiniuką (šis buvo uždaras, bet dideli vitriniai langai „žiūrėjo“ į mažą sodelį), sėdi, kiek patinka arba instrukcijoje nurodytą laiką, tada vėl apsiprausi, įlendi į chalatą ir keliauji saldžiam miegui. Onsenų Japonijoje yra įvairiausių: nuo paprastų iki prabangių. Šis buvo tikrai ekonominis, bet patirtį parsivežėme. Lietuvoje mes turime kubilus ir pirtis, tad mums tai nėra ypatinga naujiena.

Na, Nikko toliau skleidžia savo magijos burtus, – čia labai gera būti. Apie pietus dar nebuvo žinių, ar sutvarkyti bėgiai, – nežinojome, kiek laiko čia dar praleisime. Neliūdino, nes vieta graži, tik nėra labai paprasta su nakvynės pasirinkimu. Įstrigusių čia ne vienas.

Puikus aprašymas, ką nuveikti Nikko čia.

Trylikta kelionės nakvynė Nikko (10.13-10.14): Annex Turtle Hotori-An (321-1433 Tochigi, Nikko, Takumi-cho 8-28 , Japan).

Keturiolikta diena (pirmadienis). Nikko - Hirošima

14/10/2019

Rytą viešbučio administratorė dėl mūsų keliskart skambino, norėdama sužinoti, ar šiandien vyks traukiniai. Angliškai ji nekalbėjo, bet, kiek supratome, nuo pietų viskas turėtų būt gerai. Paliekame lagaminus ir keliaujame iki vienos visai šalia esančios garsios vietos. Dienos pradžiai įspūdžių net ir perdaug. Ta vieta vadinasi „Kanmangafuchi Abyss“ ir garsėja 70-ies Jizo statulėlių taku prie šiandien itin sraunios kalnų upės. Šis kompleksas dar vadinamas „Bake Jizo“ (vaiduokliai Jizo) arba „Narabi Jizo“ (Jizo linijoje). Visi Jizo žvelgia viena kryptimi į kitą upės krantą. Gana mistiška vieta. Toks šiek tiek keistas rytinis pasibuvimas: rytas dar vėsokas, labai drėgna, žmonių visiškai nėra, o upė šalia nuo vandens kiekio kraustosi iš proto, garsiai kriokdama…

Grįžtame iki viešbutuko (2 min velkant kojas), imame lagaminus, atsisveikiname – nežinau, kaip man pavyksta prikalbinti vyrą nukeliauti iki Imperatoriaus 106 kambarių vilos (į kalniuką palipom, tempdami bagažą kokias 10 min): pirkome bilietus ir kartu su keliais vietiniais turistais užėjome vidun. Prižiūrėtojas pasirūpino mūsų lagaminais, skėčiais, batais, – daugumoje muziejų Japonijoje lankomi tik su kojinaitėmis. Pasivaikščiojimas po vilą, dokumentinio filmo apie šią vietą peržiūra – tiek nedaug reikia idealiam rytui…

Eidami stoties link dar randame valgyklėlę, kur su vietiniais sukertam japoniško maisto.

Vis dar mąstome, ką veikti ir kur vykti: apie suplanuotą Hakonę negali būti nei kalbos – tai labiausiai nuo taifūno nukentėjęs rajonas. Dar svarstome kitas vietas, iš kur galėtume pamatyti Fuji, bet…visur gausiai lyja, o ištisus plotus yra apliejusios upės. Pagal pigius viešbučius matome, kad ten tikrai dabar vykti neverta:) Ir staiga topteli mintis: jei jau mums taip patinka keliauti greitaisiais traukiniais, tai kodėl nenuvykus iki…Hirošimos. Pernakvotume, apžiūrėtume muziejų ir atgal į Tokijų. Pagal tai, kokie japonų traukiniai yra punktualūs, tikėtina, kad kelionė pavyks sklandžiai ir į lėktuvą nevėluosime. Taigi, apie 13:00 iš Nikko išvykstame iki Utsunomya stoties, ten rezervuojamės vietas pirmyn per Tokijų iki Hirošimos ir persėdame į kitą traukinį. Tokijo geležinkelio stotyje papietaujame ir apie 17:03 išvykstame tuos 800 km iki Hirošimos: kitur pasaulyje tai atrodytų beprotiška – nepatogu, ilgai…Tik ne Japonijoje: traukinių patogumu abejoti neverta, o dėl greičio aš išvis tyliu! Važiuodami matėme upių užlietus Japonijos rajonus…22:15 išlipame Hirošimos stotyje: jokio nuovargio, jokio jausmo, kad tiek nuvažiavome. Visąlaik veikė internetas, – skaitėme, rinkomės viešbutuką Hirošimoje. Čia jie tikrai pigūs (47 eur/naktis/dvivietis mini numeris su pusryčiais). Užsisakėme visai šalia stoties. Dar stotyje pasiėmėm bilietus atgal – iškart iki Naritos oro uosto. Tiesą sakant, bilietus atgal gavome sunkiai, net panika lengva buvo apėmusi, bet kažkaip berniukas (vėlgi, nekalbantis angliškai) mums surado dvi vietas…nors vis sakė, kad rytdienai nėra nieko, išskyrus 11:00 ryto! Čia kalbu apie JRP traukinius, – jei jau kas, būtume vykę mokamais traukiniais. Būtų buvę labai brangu, bet Tokijų vis tiek pasiektume. Laimei, neprireikė, – kelionė iš Hirošimos laukė pačiu tinkamiausiu metu – 16:00.

Keturiolikta kelionės nakvynė Hirošimoje (10.14-10.15): Hotel New Hiroden, 732-0821 Hiroshima, Hirosima, Minami-ku Osuga-cho 14-9, Japonija.

***

Paliksiu čia ir savo pirminį planą – pagal jį turėjome pasiekti brangiąją ir populiariąją Hakonę (nors aplink yra ir kitų miestelių, iš kurių galima pamatyti Fuji, – suveskite internete, Google išmes nemažai – gal geriau svarstykite Fujikawaguchiko):

Hakone garsėja savo kaštosiomis versmėmis ir nuostabiais kalnų vaizdais, – dauguma turistų ten važiuoja pasimėgauti japoniškais onsenais ir Fuji kalno vaizdu. Kaip orientuotis Hakonėjė:

Pasakiškas reportažas iš Hakonės čia. Kaip keliauti po Hakonę čia. Galima apkeliauti visą Hakonės kilpą – iš Hakonės Gora stoties iki Sounzan kelia į lyną „įsikibęs“ (ši atkarpa itin stati) vieno vagono traukinukas. Nuo Sounzan iki Togendai galima nusikelti lyniniu keltuvu arba autobusu. Togendai keliautojų laukia piratų laivas (paprastas keltas, išorėje dekoruotas kaip piratų laivas). Jis plaukia iš Togendai per visą Ashi ežerą iki Hakone Sakisho Minami. Būtent plaukiant šiuo laivu, tolumoje tarp kalnų turėtų atsiverti Fuji ugnikalnio vaizdas, tačiau, jei bus debesuota, ne ką pamatysite.

Hakone Sakisho Minami pasivaikščiosime po 400 metų senumo kedrų alėją ir nueisime apžiūrėti Hakone šintoistų šventyklą. Hakonė irgi yra toks vienos dienos pasibuvimas iš Tokijo, bet dvi dienos šiame grožyje būtų pats tas. Galima įsigyti dviejų dienų Hakonės pasą: ¥4000 (33 eur). Detaliai apie Hakonę čia.

Lankysime žymiausią visoje šalyje Sekišo – XVII a. istorinį patikros punktą, kuriame būdavo griežtai tikrinami visi keliautojai, ypač moterys.

Penkiolikta diena (antradienis). Hirošima-Tokijas(Narita oro uostas)

15/10/2019

Suprantama, kad vietoj visos dienos Hakonėje (turėjome skirti dienos dalį Hakonės muziejui po atviru dangumi čia), mes esame Hirošimoje, – važiuodami traukiniu atgal į Tokiją abu vieningai sutikome, kad Hirošimą aplankyti privaloma. Aišku, norėtųsi šiek tiek daugiau laiko, nuplaukiant iki garsiosios salos (apie tai vėliau), bet mes džiaugiamės savo sprendimu surizikuoti, atvažiuoti ir bent pusdienį čia pabūti. Jei jau miestas, tai kol kas geriausia Japonijoje mums, – Hirošima. Erdvus, šviesus, ramus, o mums pasitaikė dar ir saulėtas…

Iš viešbučio nukeliavome atgal iki stoties: ten saugojimo kamerose palikome lagaminus ir papusryčiavome prabangiai atrodančioje kavinukėje. Maistas nebuvo labai skanus, greičiau keistas, bet kava puiki, o aptarnavimas pasakiškas.

Tada Google padėjo surasti, kokiu autobusu vykti iki Hirošimos muziejaus, – praktiškai visi ir suka prie šią miesto dalį: išlipome šalia vienintelio išlikusio nesugriauto pastato (Genbaku Dome – Hirošimos taikos memorialas (dažnai vadinamas Atominės bombos kupolu), o tada, perėję tiltą per upę, atsidūrėme dideliame plote, kur ir muziejus, ir atminimo varpas, ir amžinoji ugnis – didelė atminčiai apie žuvusius žmones dedikuota vieta. Šiandien pilna krykštaujančių ir laimingų vaikų…

Hirošimos muziejus – kol kas, ko gero, geriausias mano matytas muziejus per visas keliones: su tokiu atvirumu ir pagarba…toks lankomas…Aš nesu nieko panašaus patyrusi. Aišku, dalies eksponatų negalėjau žiūrėti, – mažieji japoniukai, atvirkščiai, viską smalsiai apžiūrinėjo, beje, praktiškai tylomis. Vaikų Hirošimos muziejuje tiek, kad sunku nupasakoti: nuo jų realybė neslepiama…Pas mus, manau, tas muziejus būtų N18. Kai kurių demonstruojamų filmų su žmonių istorijomis, beje, sukurtų labai pagarbiai ir talentingai, aš negalėjau pažiūrėti iki pabaigos. Mano emocijos ir taip jau buvo sprogusios. Jei dauguma Japonijos muziejų, šventyklų yra gana brangūs, tai Hirošimos muziejaus lankymo kaina yra labiau simbolinė, nenustebčiau, jei vaikams ir visai nemokama.

Stoties link ėjome pėsčiomis, vis užsukdami, kur patikdavo. Taip labiau pažinome Hirošimą, – laiko turėjome.

Labai skaniai pietavome stoties viršutiniame aukšte vienoje kavinukėje:

Geras vieno keliautojo tekstas apie dienos kelionę į Hirošimą.

O toliau – vėl kelionė traukiniu. 16:22 sėdame į Sakura Super Express traukinį iki Shin-Osakos. Ten 17:48 išlipame ir persėdame į kitą traukinį iki Shinagawos (netoli Tokijo), o iš ten ieškojome kitoje platformoje kitame aukšte stojančio traukinio į Naritos oro uostą. Čia kažkaip buvo painu, bet suradome. Mums pasitaikė ne greitasis, o vietinis traukinys, tad važiavome labai ilgai su šimtais nuvargusių ir tik apie 22:00 namo po darbų važiuojančių japonų: kai kurie nepatogiai įsitaisę miegojo, bet dauguma buvo įnikę į savo telefonus. Jei galite, venkite to vietinio traukinio, – su greituoju daug patogiau. Mums šią kelionę suorganizavo Hirošimos vaikinukas iš JRP kasų…Gal nebuvo kitokių bilietų, kas žino…

Penkiolikta kelionės nakvynė Tokijuje (10.15-10.16): Narita Tobu Hotel Airport (286-0106 Chiba, Narita, Tokko 320-1 , Japan, tel. +81 476 32 1234):

Iš/į Naritos oro uostą veža nemokamas viešbučio mikriukas – šito Jums prireiks:

***

Paliksiu informaciją, kurią buvau pasiruošusi Lietuvoje – juk Hirošimą planavome lankyti iš Kioto ir ten pabūti ilgiau:

Jei turėsite daugiau dienų, galite pakeliui į Hirošimą sustoti Himeji (68 Honmachi, Himeji, Hyogo 670-0012, Japan), kur galite apžiūrėti vieną žymiausių Japonijos pilių (“baltojo garnio”, 46 metrų aukščio, iš tolo kylanti virš plynų apylinkių, supama galingų įtvirtinimų ir 83 pastatų).Vaizdingai išdėstyta informacija, kaip iš stoties patekti iki Himėji pilies. Šiaip pakanka išeiti iš stoties ir pilis matysis, – iki jos pėsčiomis apie 20 min. Himeji piliai apžiūrėti gali prireikti nuo 1.5 iki 4 h, priklausomai nuo to, kiek bus turistų. Visos smulkios detalės apie Himeji aplankymą čia – man buvo naudingos informacijos. Jei iš Himėji vyksite į Hiroshimą, – vėl traukinys (tarp miestų 241 km). Būtinai pažiūrėti iš anksto, kada išvyksta traukinys. JR pasas nedengia tos kelionės dalies, tad teks pirkti bilietą ir susimokėti ne taip ir mažai – apie 75 eur/vienam. Aš randu, kad teks rinktis Kodama (lėčiausius Sanyo linijos traukinius, – tiesiog dažniau stos). Traukinių tvarkaraščiai: JR West Timetable & Route Finder.

Atvykus į Hiroshimos stotį su JRP, galima judėti toliau: sėskite į JR Sanyo liniją iki Miyajimaguchi stoties (25 minutes, 410 yen/3,4 eur su Japan Rail Pass). Nuo Miyajimaguchi stoties yra vos keli žingsniai iki prieplaukos, iš kurios plaukia keltai į Miyajima: JR ir Matsudai. Abi kompanijos plukdo per 10 min. Japan Rail Pass galioja JR keltuose. Keltai iš Miyajimaguchi plaukia kas 15 min 6:25-22:42, o iš Miyajima 5:45-22:14. Sala dar vadinama Itsukushima – garsi savo miškais ir senovinėmis šventyklomis. Iš nuotraukų pažįstama iš raudonų vartų, vedančių į garsiąją Itsukushima šventovę, kuri buvo pastatyta dar XII a. Tai dar vienas UNESCO saugomas objektas Japonijoje. Kaip iš Hirošimos centro pasiekti salą?  Reikia sėsti į tramvajų į Miyajimaguchi keltų uostą. Gera žinia ta, kad kelte galios  Japan Rail Pass ir papildomai mokėti nereiks.

Sala didelė, bet pamatyti verta Itsukushima Shrine ir Mount Misen. Iš prieplaukos keliaujame tiesiai (10 min pėsčiomis) iki Itsukushima Shrine. All the other sights are also located within walking distance from the shrine.

Mount Misen galime pasiekti Miyajima linų keltuvą – apatinė stotis vos 10 min nuo  Itsukushima šventovės.

Dar yra tokie laiveliai, kurie jungia Miyajima tiesiogiai su Hiroshima Peace Park (45 min, 2000 yen vienam/16,6 eur, 1-2 kartus/h). Japan Rail Pass šių keltų paslaugų nedengia. Gal visai patogu mums būtų pasiekti Hiroshimos parką.

Šešiolikta diena (trečiadienis). Tokijas(Narita oro uostas)-Helsinkis-Vilnius

16/10/2019

Ta diena, kai tenka atsisveikinti su Japonija: vykstame iš viešbučio nemokamu autobusu (beje, po gausių pusryčių) ir 11:00 kylame su „Finnair“ į Helsinkį. Tiesa, oro uoste įvyko malonus dalykas: man buvo keista išvakarėse gavus sms, kad Sauliaus registracija į skrydį atlikta, – apie mane nei žodžio. Nekreipiau dėmesio, – pamaniau, kad kažkokia klaida. Registruojantis oro uoste miela japonė mums pasakė, kad Saulius gavo „Economy Comfort“, t.y. geresnę, vietą lėktuve. Ji mandagiai paklausė, ar mes pirkome tai. Išgirdusi, kad ne, kažkam paskambino ir kelias minutes pakalbėjusi japoniškai, pasakė, kad mums abiems nemokamai bus skirtos tos „Comfort“ vietos! Dar nežinojome, kas tai, bet jau džiaugiamės. Nuotraukoje žemiau verslo klasės vieta – mūsų tokios prabangios nebuvo. Bet džiaugtis vis tiek vertėjo: kojoms buvo daugiau vietos, gavome didesnį paketą su įvairiomis mielomis smulkmenomis. Paprastai tokia vieta kainuoja papildomai 100 eur/vienam. Labiausiai džiugino didesnis komfortas ir oro linijų mandagumas: mes pradžioje net buvome sutikę, kad bent vienam liktų tokia pagerinta vieta. Skrydis tikrai buvo lengvesnis.

Helsinkyje leidžiamės 15:00 ir skuodžiame į Vilniaus skrydį: vėl kylame 16:20 ir Vilniuje leidžiamės 18:05. Vaikai pasitinka su gėlėmis. Ačiū Jiems ir FlowerPower.lt:)

Prirašiau daug, bet nemažai liko prisiminimuose. Kodėl aplankyti Japoniją? Daug kartų rašiau pačiame tekste, tad, esu tikra, įtikinau. Tikrai važiuokite:) Juolab, kad viskas Jums jau suplanuota – aš gi gilinausi kelis mėnesius, keičiau, dėliojau maršrutą, o kai atrodė, kad viską turiu, vėl keičiau ir vėl skaičiau… Pasiruošimas buvo nelengvas, bet kelionė įsimintina. Laiminga, kad mano vyras sugalvojo būtent šią kryptį, – ačiū Jam.

ありがとう

Arigatō.