Fromborkas, Malborkas, Gdanskas

Išvykstame iš Vilniaus apie 16.45 val.  Nuo Vilniaus iki Lenkijos sienos yra 162 km, sieną kertame 18.55 val.  Pirmasis ir visiems lietuviams gerai žinomas Lenkijos miestas Augustowas nuo Vilniaus yra nutolęs 213 km, tačiau čia, kaip ir dauguma turistų iš Lietuvos, neužsibūnam, o judam toliau Augustow-Elk-Orzys maršrutu. Orzys pasiekiam 21.00 val. – ko gero, pats metas persukti laiką į lenkišką. Taip tarytum „sutaupėm“ vieną valandą, – Lenkijoje 20.00! Vasara, šviesu, todėl nesustojam – nuo Orzys sukam Gizycko link (31 km), toliau – Kętrzyn’as. Būtina paminėti, kad Gizycko labai gražus, broliuojasi su mūsų Trakais, –  kada nors verta stabtelti ilgėliau ir pasigrožėti vietos gamta. Regione pilna kempingų, viešbučių – įvažiavom į nuostabų ežerų kraštą. Nuo Gizycko iki Kętrzyn‘o tėra vos 26 km. Akys užkliūva už pakelės viešbučio „Bialy Mlyn“. Šįkart, deja, nebuvo vietų, bet telefoną užsirašom: gal pravers kitą kartą, naudokite, jei prireiks, nes iš pažiūros itin daili vieta nakvynei – tel. 087 421 44 54.

Pamažu ieškom nakvynės, užsukam dar į keletą kaimo turizmo sodybų (visos pilnos, pasirodo, pataikėme į kažkokį garsų kasmetinį lenkų sambūrį), kol galiausia surandam du laisvus kambarius (keliavome keturiese) gražiame privačiame „akmeniniame“ (taip jis pelnytai vadinamas kaimynų) viešbutyje. Šeimininkė vidurnaktį pavaišino nepamirštama vakariene, o kol valgėme, dar gerai įmigti nespėjęs, bet gerokai apsnūdęs penkiasdešimtmetis šeimininkas, be sustojimo kalbino, –  mes gi atsakinėjome iškart naujai kuriama kalba iš itin keisto rusų-lenkų-anglų kalbų mišinio. Nors atvykome prieš vidurnaktį, buvome svetingai sutikti, o ir kaina pasirodė žmoniška – 50 zl/asmeniui. Nakvynė, soti vakarienė ir dar sotesni pusryčiai dviems kainavo 161 zl. Verta apsistoti šioje jaukioje sodyboje  – išduodu adresą: Kwiedzina/k. Kętrzyna, tel. (0048) 889 857 609,  www.gminaketrzyn.pl,  agromazury52@wp.pl

Po gausių lenkiškų pusryčių (kiaušinienė, dešrelės, mėsytė, sūris, bandelės ir, žinoma, tepami lašinukai – smalcyk‘as) 8.40 val. išvykstame į „Vilko guolį“ (WILCZY SZANIEC), II-ojo pasaulinio karo metu buvusią Hitlerio būstinę, esančią Gerložo kaimelyje (nuo Lazdijų – 150 km), kuris buvo vos 7 km nuo mūsų nakvynės vietos. Visur nuorodos – paklysti neįmanoma. Nuo Vilniaus iki „Vilko guolio“ yra 360 km. Bilietas dviems – 20 zl, už automobilio stovėjimą – 8 zl., gido paslaugos  – 40 zl, nors  istorinių faktų galima patiems pasiskaityti iš anksto. Kadangi buvome anksti, negalėjome įsigyti žemėlapio, – vietos planas tikrai būtų padėjęs geriau susigaudyti (kavinukės ir muziejaus parduotuvėlės dirba nuo 10 val.), bet ankstyvo ryto pliusas toks, jog nepatekome į minią, nes Hitlerio būstinę-miestą noriai lanko turistai.

Iš interneto – faktais turtingas tekstukas:

Jau praėjo suvirš 60 metų nuo antrojo pasaulinio karo pabaigos. Išaugo naujos kartos, atstatyti sugriauti miestai ir sostinės. Pasikeitė politiniai santykiai ir sistemos. Duris atvėrė archyvai, atsirado galimybė atversti iki šiol buvusius slaptus dokumentus, atskleisti daugybę nežinomų faktų. Gal būtent dėl to išaugo susidomėjimas kariniu turizmu. Ne išimtis ir labai paskutiniu metu išaugęs susidomėjimas buvusia Hitlerio būstine „Vilko Guolis”. Tai vienas iš įspūdingiausių ir dažniausiai lankomų karinio turizmo objektų Europoje. „Vilko guolis“ – viena iš devynių Hitlerio ir aukščiausios Vermachto vadovybės karinių būstinių yra kartu su Šventos Lipkos jėzuitų vienuolynu labiausiai lankomas turistų objektas Varmijos – Mozūrijos vaivadijoje. Hitlerio būstinę per metus aplanko virš 200 tūkstančių turistų. Esantis netoli buvusios Tarybų Sąjungos sienos ir natūraliai įtvirtintas ir apsuptas miškų, didelių ir mažesnių ežerų „Vilko Guolis“ buvo ideali vieta vadovauti kariniams veiksmams Rytų fronte „Blitz Krieg“-o metu. Nors buvo planuota, kad Hitleris čia praleis tik kelis žaibiško karo mėnesius, tačiau čia jis praleido virš 800 dienų. Hitlerio pagrindinės būstinės „Vilko Guolis“ statybos darbai Gierložo miške buvo pradėti 1940 metų vasarą. Pavadinimas „Vilko Guolis“ (lenkiškai – „Wilczy Szaniec“, vokiškai „Wolfsschanze“) kilo nuo žodžio „Wolf“ – vilkas. Vilkas – tai partinis Hitlerio slapyvardis. Statybos darbai vyko be pertraukos iki 1944 metų. Statybos darbus vykdė Todto organizacija, su kuria bendradarbiavo daugybė statybos firmų iš Vokietijos. Statybos firma „Chemische Werke Askania“, statanti čia chemijos gamyklą aišku buvo tik priedanga. Darbo jėga – keli tūkstančiai žmonių buvo samdomi vokiečių darbininkai – vokiečiai. Tačiau dirbo lenkai, norvegai, prancūzai ir rusai. Tai buvo nedidelis, asmeninis Hitlerio miestelis miške. Čia buvo du aerouostai, elektrinė, geležinkelis, geležinkelio stotis, telegrafas, vandentiekis, viešbutis, sauna, dvi kavinės ir restoranas, Kurhauzas pastatytas dar 1911 m . ir net du kasino. Hitleris čia priiminėjo savo feldmaršalus, generolus, ministrus, sąjungininkių vadovus. Čia jis suteikdavo karinius ir valstybinius apdovanojimus. 1944 m. Vilko guolyje buvo virš 2 000 karininkų ir kito įvairaus personalo. Hitlerį čia saugojo 1 200 asmeninio Hitlerio apsaugos bataliono karių, o administraciją sudarė 300 asmenų. Būstinės pastatų kompleksas užėmė 250 ha plotą ir dar 800 ha užėmė miškas. Buvo pastatyta daugiau nei 100 įvairaus pobūdžio objektų. Pastatyti 7 sunkiojo tipo bunkeriai- slėptuvės, kurių sienų storis siekė 8 metrus, o perdangų storis – 10 metrų . Būstinė turėjo tris apsaugos zonas. Trečią išorinę saugos zoną sudarė apimantyss visą būstinės perimetrą 100 metrų pločio minų laukai. 1945 – 1955 metais Lenkijos kariuomenės išminuotojai čia nukenksmino net 54 000 įvairių tipų minų. 2003 matais buvo atidengta paminklinė lenta, skirta lenkų išminuotojų, žuvusių ir sužeistų „Vilko Guolio“ išminavimo metu. Su savo aukščiausia Vermachto vadovybe Hitleris čia pirmą kartą atvyko pirmą kartą 1941m . birželio 24 d. o 1944 . lapkričio 20 d. išvyko iš savo Vilko Guolio visiems laikams. Reikia pastebėti, kad Eva Braun „Vilko Guolyje“ nėra buvusi nei karto. „Vilko Guolyje“ savo asmeninius bunkerius turėjo Hermanas Göringas, Albertas Jodlis, Martinas Bormanas, Wilhekmas Keitelis, Ditrichas, Albertas Špejeris, Dr. Fritzas Todtas, Luftvafės, karinių jūros pajėgų vadovybė, gynybos štabas ir saugumo tarnyba. Atskiras buvo bendro naudojimo priešlėktuvinės apsaugos bunkeris. Atskirą bunkerį turėjo ir daugybė asmeninių Hitlerio adjutantų. Aišku, įspūdingiausias ir įžymiausias visame pastatų komplekse yra pastatas Nr. 13 – Hitlerio bunkeris. Jame buvo dujinė katilinė, 352 kv .metrų virtuvė ir valgomasis, Hitlerio 432 kvadratinių metrų butas. Gelžbetoninių bunkerio sienų ir perdangų storis siekė virš 10metrų . Ant bunkerio stogo dar ir dabar auga medžiai, kurie panašiu būdu anksčiau maskavo bunkerį. Keliai automobiliams buvo padaryti iš asfalto, betono ir grindinio, o pėsčiųjų perėjos-takeliai tarp bunkerių buvo iš truputį pakietinto grunto ir betoninių šaligatvio plytelių. Visi takeliai, keliai ir perėjimai šalia bunkerių buvo pridengti iš viršaus maskuojančiais tinklais. Jie buvo pakabinti ant vielų, kurios buvo nutiestos nuo medžių iki bunkerių ir tarp medžių. Virš lengvųjų bunkerių buvo pastatyti „dirbtiniai” medžiai iš maskuojančių tinklų. Tai buvo vieliniai tinklai, prie kurių buvo pririšami atsparios ugniai plastmasės gabaliukai su medžių lapų ir eglišakių imitacijomis. Sunkieji bunkeriai buvo maskuojami natūraliu būdu. Kai kurių bunkerių sienos buvo padengtos specialiu tinku, susidedančiu iš betono, žolės, pjuvenų, sudarančių grublėtą, žaliai nudažytą paviršių, prie kurio žiemos metu „prilipdavo” snaigės. Sunkiojo tipo bunkeriai galėjo apsaugoti tik antpuolio atveju, tuo tarpu kasdieninis gyvenimas ir darbas vyko lengvuosiuose bunkeriuose ir mediniuose barakuose. Būtent „Vilko Guolyje“ 1944 metų liepos mėnesio 20 dieną įvyko pasitarimas, kurio metu buvo pasikėsinta į Hitlerį. Pagrindinis šio garsaus pasikėsinimo organizatorius ir betarpiškas vykdytojas buvo rezervinės kariuomenės štabo viršininkas pulkininkas grafas von Štaufenbergas. Daugelio aplinkybių dėka Hitleris eilinį kartą išliko gyvas, ir praėjus trims valandoms po pasikėsinimo, jau priėmė anksčiau į „Vilko Guolį“ pasikviestą Italijos diktatorių Benitą Musolinį. Štaufenbergas netrukus buvo areštuotas Berlyne ir sušaudytas. Po pasikėsinimo buvo areštuoti maždaug 7 000 asmenų, iš jų apie 5 000 nužudyta. Jų tarpe buvo 150 aukšto rango karininkų. Taip pasibaigė paskutinis pasikėsinimas į Hitlerio gyvybę. „Sudegusios žemės“ taktikos įgyvendinimo metu, 1945 metų sausio 24 dieną vokiečių išminuotojai susprogdino „Vilko Guolį“, panaudodami tam 10 tonų trotilo kiekvienam sunkiajam bunkeriui susprogdinti. Lenkų kariams išminavus aplinkinius laukus ir miškus, 1959 metais „Vilko Guolio“ bunkeriuose leista lankytis. Lankantis „Vilko Guolyje“, stebint tai, kas liko iš betoninių monstrų ir slėptuvių kyla įvairių jausmų ir minčių. Daugelis iš jų niūrios, tamsios ir ilgam sutrikdančios mūsų vidinę ramybę…Tačiau čia apsilankyti verta bent jau tam, kad suvoktumėm kokios tamsios jėgos slypėjo žmogaus, sukėlusio patį žiauriausią ir kruviniausią karą žmonijos istorijoje, sieloje.

Praleidę kelias neabejotinai įsimintinas valandas, 10.35 val. iš „Vilko guolio“ sukam į Kętrzyno miestą (apie 6-8 km). Ten trumpam išlipam (automobilį galima palikti netoli Rotušės arba pilies nemokamose aikštelėse) ir apžiūrim Šv. Georgijaus XIV a. gotikinio stiliaus apsauginę bažnyčią ir nedidelę XIV a. kryžiuočių pilį.

Pavalgę ledų, apie 12.00  val. sukam iki ŠV.LIPKOS miestelio (8 min kelio, apie 13 km), kur stūkso graži vėlyvojo baroko Šv.Lipkos bažnyčia ir vienuolynas – abu objektai lankomi ne mažiau nei Šiluvos bažnyčia. Valandos apžiūrėti tokiam nuostabiam vienuolyno ansambliui pakanka – galima dar ir kavos  išgerti šalia esančioje kavinukėje. Ši bažnyčia labai primena Pažaislio vienuolyną, nors, kiek žinau, architektai yra skirtingi. Tai, ką pamatai, palieka milžinišką įspūdį.

Apie 13.00 val. sukam 5 km iki  RESZEL  miestelio –  apžiūrime senamiestį, XIV a. Šv.Petro ir Povilo bažnyčią ir gotikinio stiliaus pilį, buvusią vyskupų rezidenciją XIV-XV a. Pilyje šiuo metu yra restoranas, viešbutis. Įėjimo kaina suaugusiam 3 zl – pamatyti galima tik vidinius kiemus, trumpam užbėgti verta. Miestukas mažiukas ir jaukus.

13.30  sukam iki Lidzbark Warm. Nuo Reszel iki Lidzbarko per Bisztyneką – apie 41 km. LIDZBARK Warminski pilis – tai Varmės žemės Vyskupų rezidencija. Tikrai verta, susimokėjus už bilietą po 8 zl, apžiūrėti pilį iš vidaus – iš ten išvykome tik 16.00 val. Taip ir planuokitės  – tokiam muziejui laiko negaila.

Toliau vykstame per  ORNETĄ (nuo Lidzbarko – 34 km), sukdami Mlynari link 509 keliu, o tada jau netoli ir FROMBORKAS, viena įsimintiniausių mūsų kelionės vietų. Nuo Ornetos iki Fromborko – apie 57 km.  Fromborką pasiekiam apie 19.00 val. Fromborke  savo dvarą ir pilį turėjo garsus lenkų astronomas Mikalojus Kopernikas. Ten būtina užkopti į pilies bokštą, kur kabėjo Fuko švytuoklė, įrodanti, jog žemė sukasi aplink savo ašį. Paleidus svyruoti ant ilgo lyno pririštą metalinį burbulą, jis valandos bėgyje gan žymiai nukrypsta nuo savo pradinio svyravimo tiesės. Iš tikrųjų, tas rutulys svyruoja vienodai, tik žemė sukasi aplink savo ašį ir atrodo, kad švytuoklė švytuoja „neteisingai”.

Verta aplankyti Fromborko Katedrą, apžiūrėti Koperniko muziejų, negailėti jėgų ir užkopti į didįjį bokštą, nuo kurio atsiveria nuostabus vaizdas į Katedrą, visą nedidelį Fromborko miestą, Aistmares ir anapus jų ištįsusią Aistmarių neriją. Kadangi mes atvykome gana vėlai ir muziejaus bokštas buvo uždarytas – susiradom senąjį vandens bokštą ir kopėme aukštyn, kad pamatytume tą patį nuostabų vaizdą.

Iš interneto apie Fromborką:

XV amžiaus pradžioje po Rytų Europą keliavęs flamandų keliautojas Žiliberas de Lanua rašė, kad jo matytos Vilniaus gotikinės katedros (šiuolaikinį klasicistinį vaizdą pagrindinė Lietuvos šventovė įgavo tik XVIII amžiaus pabaigoje) architektūrai įtakos turėjo Fromborko katedra. Architektas Napoleonas Kitkauskas, tyrinėdamas Vilniaus katedros raidą, taip pat priėjo išvadą, kad Vilniaus katedra kažkada buvo labai panaši į vieną didžiausių ir gražiausių Šiaurės Rytų Europoje bažnyčių – Fromborko katedrą. Taigi, apsilankę Fromborke, galime pamatyti, kaip daugmaž atrodė Vilniaus katedra, iki Laurynas Stuoka-Gucevičius apvilko ją klasicistinės gulbės apdaru. Įspūdingi klauptai, antkapiniai paminklai, vargonai, didžiulis sudedamas altorius puikiai išlikusioje Fromborko katedroje, pradėtoje statyti XIII amžiuje, sudaro didingą įspūdį. Besidairant po jos interjerą, verta atkreipti dėmesį ir į vienoje koplyčių pakabintą Vilniaus Aušros vartų Mergelės Marijos paveikslo kopiją bei nelabai tikslią Gailestingojo Jėzaus paveikslo repliką. Dėl Gailestingojo Jėzaus paveikslo Vilniuje buvo kilę nemažai aistrų, nusprendus perkelti paveikslą iš lenkiškos Šventosios Dvasios bažnyčios į Dievo Gailestingumo šventovę. Šių dviejų Vilniuje esančių šventų paveikslų kopijas arba replikas galima pamatyti daugelyje Lenkijos bažnyčių.

Fromborke šimtus metu buvo įtvirtinta vyskupų rezidencija, juosiama gynybinių sienų ir bokštų. Iš čia dangų stebėjo Mikalojus Kopernikas, dirbęs Fromborke vyskupijos kancleriu. Didysis astronomas, būdamas vyskupo padėjėju, Fromborke gyveno ir dirbo nuo 1510 m. iki mirties – 1543 m. Manoma, kad Kopernikas palaidotas Fromborko katedroje. Masyvus didysis gynybinis bokštas, kurio viršuje dabar yra apžvalgos aikštelė, o viduje veikia planetariumas, kelis šimtmečius buvo naudojamas kaip pozicija artilerijos pabūklams. Pasakojama, kad iš šio bokšto Kopernikas stebėjo dangų, nors yra žinoma, kad jo asmeniniai kambariai buvo kitame įtvirtinimų gale. XVII a. pabaigoje didžiojo bokšto viršuje įrengta barokinė varpinė. Greta katedros glaudžiasi buvę vyskupų rūmai, kuriuose įrengtas Koperniko muziejus. Puikioje ekspozicijoje galima apžiūrėti su didžiojo astronomo gyvenimu ir darbais susijusius eksponatus, senovinius dangaus stebėjimo prietaisus, Fromborke aptiktus archeo­loginius radinius. Katedros komplekso papėdėje – miestelio centras su paminklu Kopernikui, dviem gotikinėmis bažnyčiomis, suvenyrų parduotuvėmis, kavinėmis, prieplauka, paplūdimiu ir atskiru baseinu po atviru dangumi.

Pasigrožėję nuostabiais Fromborko vaizdas, sukam Elbląngo keliu Malborko link – nakvynės ieškom aplink Malborką. Fromborkas-Elbląngas – 30 km. Pasirinkome kelią palei marias – labai gražus maršrutas. Nesustojome, bet pravažiavome puikų Kadyny kaimą – su pranciškonų vienuolynu ant Aistmarių kranto. Žavingas kaimelis!  Ne mažiau gražus is Suchacz, visai šalia Kadyny. Gaila, kad to laiko į valias neturim…

Apie 20.15 val. pasiekiam didesnį miestą – Elbląngą, pramoninis, bet iš pirmo žvilgsnio labai tvarkingas. Važiuodami nuolat turime priminti sau, kad mes Lenkijoje – niekas čia neprimena Varšuvos regionų, viskas labiau vokiška, labiau lietuviška:) Iki Malborko lieka visai nedaug – 30 km. Atvykę 21.30 val. ieškome nakvynės. Nakvojame mažame viešbutuke „Karat“ (Tczew kelias, viešbutį rasite ul. Boczna 2, tel. (055) 272 89 53, www.karat.malbork.net.pl) – už dvivietį kambarį be pusryčių sumokėjom tik 120 zl. Tai tikrai pigu, nes birželio mėn. Malborke – pats sezonas. Galima rasti viešbutį už 180-230 zl dviems su pusryčiais (tarkim, Majewski Hotel, 2*), bet pigiau, ko gero, tik koks hostelis.

MALBORKAS – įspūdingiausia plytinės gotikos pilis Europoje. Šioje pilyje buvo įkalintas Lietuvos didysis kunigaikštis Kęstutis. Ansamblį sudaro trys pilys, sujungtos į bendrą gynybinį kompleksą, tapusį neįveikiama tvirtove. Pasivaikščiojimas po pilį, jos kiemus, koridorius, celes, prabangias Ordino pasitarimų sales, valgomuosius, buitines patalpas.  Bilieto kaina 35 zl ir 15 zl už fotografavimą. Automobilio parkavimas visai dienai – 14 zl. Pilyje galima praleisti apie 3 valandas – per šį laiką įmanoma susidaryti pakankamai gerą vaizdą. Tiesa, stenkitės ten būti anksti kaip ir mes, nes nuo pusiaudienio plūste užplūsta turistiniai autobusai. Po trijų valandų žygio po pilies menes, vidinius kiemus, bokštus ir rūsius pietums pasirinkome lauko kavinukę pilies papėdėje. Pietums dviems išleidome 28 zl.

Apie 13.00 val. išvykstame į SZTUTOW‘ą (nuo Malborko – 38 km)  – net nenumanėme, kokius jausmus ten patirsime ir kad tikrai reiks nemažai laiko užsimiršti ir vėl sugrįžti į atostogų nuotaiką. Jei keliausite su vaikais iki 13 m., žinokite, kad į koncentracijos stovyklą-muziejų jie nebus įleidžiami. Įėjimas į teritoriją nemokamas, tik už automobilio stovėjimą teks mokėti 6 zl.  Vaikščiodami čia buvome paskendę apmąstymuose, atrodo, net jautėme ore sklandančias nukankintų žmonių vėles. Liūdna  – tikrai per silpnas žodis jausmams apibūdinti. Tai sunku papasakoti – automobilyje visi ilgai tylėjome (Sztutow‘e buvome nuo 14.00 iki 15.40 val.).

Štuthofo pragaras

Šį miestelį kone kiekvienas lietuvis žino iš Balio Sruogos knygos „Dievų miškas“. Štutove, iki karo pabaigos vadintame Štuthofu, naciai buvo įrengę koncentracijos stovyklą. Dabar čia veikia muziejus. Jo lankymas nemokamas (išskyrus 3 zlotus už kino seansą), tačiau būtina atvykti ne vėliau kaip likus valandai iki muziejaus uždarymo (17 val. vietos laiku). Ekspozicija – sukrečianti, todėl muziejaus administracija primygtinai siūlo nevesti į vidų jaunesnių nei 13 metų amžiaus vaikų. Galima iš anksto faksu arba elektroniniu paštu užsisakyti ekskursiją, – gido paslaugos kainuoja 140 zlotų. Lietuvių istorinėje atmintyje Štuthofo koncentracijos stovykla įsirėžė ne mažiau, nei viso pasaulio žmonių sąmonėje – Osvencimas. 1943 m. kovą į Štuthofą atvežti suimti 46 Lietuvos inteligentai, o balandžio pabaigoje – dar 16 gestapo areštuotų spaudos darbuotojų ir antinacinės pogrindžio literatūros platintojų. Jų kančias, aprašytas Balio Sruogos autobiografiniame romane, Leono Puskunigio ir Rapolo Mackonio prisiminimuose, gyvai iliustruoja išlikę stovyklos pastatai. 1939 m. įrengtoje koncentracijos stovykloje iš pradžių kalėjo iki 3,5 tūkst. kalinių. Ilgainiui stovykla augo, ir 1944 m. čia kalėjo jau 57 tūkst. žmonių. Jie buvo trisdešimties tautybių, įskaitant ir lietuvius, tačiau daugiausia buvo žydų ir lenkų. Iš barako, kuriame kalėjo Balys Sruoga bei daug kitų lietuvių, telikę pamatai. Tačiau išliko komendanto namas, ligoninė, valgykla, keli barakai, tūkstančius žmonių prarijusi dujų kamera. Stovi net kartuvės. Apytiksliais paskaičiavimais, Štuthofe buvo nužudyta apie 65 tūkst. žmonių. Iš viso Štuthofo pragare pabuvojo apie 127 tūkst. kalinių.

Iš Štuthofo sukam į Lenkijos Nidą – KRYNICA MORSKA (apie 16 km). Nors, tiesą sakant, iki Nidos jiems kaip iki Mėnulio… 

Kitapus banguojančių marių – Aistmarių nerija, lenkiškai vadinama Mierzeja Wislana – Vyslos nerija. Kaip ir Kuršių nerijoje, čia yra nedidelių gyvenviečių grandinėlė, sujungta į vieną miestą. Pagrindinė Krynicos Morskos (Jūros Šaltinio) dalis taip ir vadinasi, o atokesnės miesto dalys – Praski ir Pšebrno – yra lyg mūsų Juodkrantė ir Preila. Iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos Krynica Morska, įsikūrusi senovinės prūsų gyvenvietės vietoje, buvo Vokietijoje Kalbergo kurortas. Šią funkciją miestelis išsaugojo ir atitekęs Lenkijai. Krynicoje Morskoje ir jos apylinkėse yra puikūs paplūdimiai (įskaitant uždarą nudistų paplūdimį ties Piaskais). Kurortas garsėja iš gręžinių gaunamu mineraliniu vandeniu, kultūros paveldu (senomis vokiškomis vilomis, švyturiu, raudonplytėmis bažnyčiomis kurorto gyvenvietėse) bei gamtos turtais. Aukščiausia kopa lenkiškoje Aistmarių nerijos dalyje yra beveik 49 metrų aukščio Kupranugario gurbas, nuo kurio atsiveria vaizdas ir į Baltiją, ir į anapus Aistmarių likusią Fromborko katedrą. 

Nors internete rastas aprašymas skamba gražiai, rekomenduojame ten išvis nevykti, – tai viso labo nejaukus kampelis ir nejaukus miestukas, labiau primenantis nugyventą Šventosios kurortą prie Baltijos nei Nidą. Susidarę nuomonę, bėgame iš tos nemielos vietos.

18.10 mes pasiekiame GDANSKĄ. Nuo Vilniaus iki Gdansko jau nuvažiavome 787 km. Nepamirškime, kad nuolat sukinėjomės, lankėme įžymias vietas, todėl laiko prasme tikrai užtrukome. Gdanske susiradome nakvynę pas privačius asmenis, nes viešbučiai gana brangūs. Gyvenome viloje “Agis”(tel. +303 1688): nakvynė dviems su pusryčiais -150 zl. Visur kitur, kur buvome sustoję, kainos sukasi apie 240-340 zl/dviems.

Apie 19.00 val. vykstame į vieno gražiausių Lenkijos miestų centrą. Trys valandos žygio po senamiestį ir valanda prabangiame lauko restorane („EURO“: gurmaniška ir labai skani vakarienė keturiems – 120 zl.). Naktinis Gdanskas nepamirštamas – gražios fotografijos garantuotos. Man Gdanskas priminė Hamburgą, Brėmeną. Tik įsivaidzuoti galime, koks galėjo būti kaimynas Karaliaučius, kurį lankėme prieš kelis metus, jei ne negailestingas bombardavimas, o galiausia, ir vilties neteikiantis dabartinis „prieglobstis“. Apie 23.00 val. visai išvargę dar užsukam į „Bravaria Gdansk“ – triukšmingą alubarį. Trys maži bokalai vietinės gamybos alaus – 23 zl. Vyrams skonis tiko, interjeras vakarietiškas, žmonių pilna – ko dar reikia geram vakarui!

 GDANSKAS (žemiau – vieno keliavusio lietuvio aprašymas internete, kuris man visai patiko, todėl  ir pridedu – gaila, kad neturiu nuorodos):

Gdanskas yra pilnas turistų – ir lenkų, ir užsieniečių. Visi sutinka – tai vienas gražiausių Lenkijos miestų.

Tradicinis užsiėmimas Gdanske – pasivaikščioti po senamiestį. Jis dydžiu bene prilygsta Vilniaus senamiesčiui. Nors buvo beveik visiškai sunaikintas per Antrąjį pasaulinį karą, Gdanską, kaip ir Klaipėdą, karo pabaigoje subombardavo nekantrūs Vokietijos priešininkai – bet, priešingai nei Klaipėdos, pokario metais Gdansko senamiestis buvo atstatytas pagal išlikusias fotografijas.

Daugiausia turistų vaikšto trijose gatvėse: plačioje pėsčiųjų gatvėje Dlugoje (Ilgojoje), iš abejų galų pabaigiamoje vartų; siauroje vadinamojoje auksinėje gatvelėje Mariackoje ir ilgoje Motlavos upės krantinėje, į kurią atveda abi turistinės gatvės.

Valgyti geriausia Dluga gatvėje – savotiškoje Laisvės alėjoje, nustatytoje lauko restoranais (antri patiekalai čia kainuoja 10–20 zlotų). Bene kiekvienoje valgykloje galima rasti lietuviškos šaltos sriubos – tirštokų šaltibarščių, patiekiamų be karštų bulvių. Gerti kavą ar gurkšnoti alų – Mariackoje, kurioje kiekviename name yra arba lauko kavinukė, arba gintaro parduotuvė, arba ir tai, ir tai (puslitris alaus – 7 zlotai). Pasivaikščioti maloniausia palei upę, ramiai dairantis į prekiaujamus suvenyrus.

Čia pat galima pavalgyti šviežios žuvies (100 g plekšnės kainuoja apie 3 zlotus, menkės – 4,50 zloto, uotas – 6 zlotai, plekšnės patiekalas su salotomis ir bulvytėmis atsieis apie 15–20 zlotų).

Nebloga pramoga yra krantinėje sėsti į senovinį vikingų laivą pusantros valandos išvykai iki Versterplatės tvirtovės, esančios prie pat jūros žiočių, ir atgal (35 zlotai). Laive esančiame bare bokalais parduodamas alus. Mes neplaukiojome…

Gdansko bažnyčios ir muziejai

Iš bet kokios vietos senamiestyje matyti Šventos Marijos bažnyčia, kuri, manoma, yra didžiausia plytų bažnyčia pasaulyje (įėjimas kainuoja 3 zlotus). Skaičiuojama, kad joje telpa 25 tūkst. žmonių. Nuo 78 metrų aukščio bokšto atsiveria gražiausias vaizdas Gdanske. Tiesa, į bokštą lipti tenka savo kojomis. Visus 405 laiptelius.

Visi gidai noriai pasakoja legendą, kad bažnyčioje stovinčio įmantrus XV a. astronominio laikrodžio kūrėjui buvo išdurtos akys, kad jis nepadarytų tokio pat gražaus laikrodžio. Labiau išmanantieji teigia, kad analogiškos legendos pasakojamos apie bene kiekvieną garsesnį senovinį laikrodį.

Gdanske karjerą pradėjo Lechas Valensa, 1980-aisiais vadovavęs masiniams streikams Gdansko laivų statykloje. Laivų statytojai privertė prosovietinę Lenkijos valdžią įgyvendinti 21 jų reikalavimą, pavyzdžiui, leisti kurti nepriklausomas profsąjungas (taip atsirado „Solidarnošč“) bei pastatyti paminklą per laivų statytojų protestus žuvusiems žmonėms.

Paminklas prie įėjimo į laivų statyklą stovi ir dabar. Greta įsikūrė gana nedidelis „Solidarnošč“ muziejus (6 zlotai), lankytojams paaiškinantis apie to meto Lenkijos gyvenimą, laivadirbių protestus, jų sėkmę. Rodomas filmas apie tai, kad gdanskiečiai kartu su popiežiumi Jonu Pauliumi II buvo esminė grandis, turėjusi įtakos Berlyno sienos griuvimui, sovietų bloko žlugimui Rytų Europoje, Sovietų Sąjungos iširimui ir net 2004-ųjų oranžinei revoliucijai Ukrainoje.

Muziejus nedidelis, bet po jo išeini pavydėdamas – mūsų Sąjūdis neturi nieko panašaus. Nieko, kas nenuobodžiai ir paprastai parodytų, kas ir kodėl Lietuvoje vyko 1988–1990 m. 

Be šio muziejaus, Gdanske yra jūrų muziejus (14 zlotų), sujungiantis ekspozicijas apie Gdansko uosto istoriją ir įvairių šalių laivelius su ekskursija po pirmąjį Gdansko laivų statyklos laivą bei apžiūrą „krano“ – atstatytą mechanizmą, kuriuo Gdansko uoste buvo iškraunami laivai. Kraną „kėlė“ didžiulių ratų viduje bėgę žmonės.

Mieste taip pat yra nedidelis gintaro muziejus (10 zlotų), įsikūręs XIX a. kalėjime (muziejuje išliko kelios nemalonios kameros). Gdansko priemiestyje Olivoje yra zoologijos sodas, laikomas vienu geriausių Rytų Europoje (9 zlotai).

Apie 8.00 val. pusryčiaujame ir dar trumpam užsukam pusrytinės kavos į rytinį sekmadienio Gdanską. Mes nevykome, bet galima trumpam užsukti į SOPOTĄ, jei kam įdomūs tokie kurortiniai miestai kaip Palanga. Sopotas nuo Gdansko – apie 10 km. Sopote galima apžiūrėti ilgiausią molą Baltijos jūroje (511 m) ir pasivaikščioti Monte Cassino alėja ir nusifotografuoti prie kreivojo namuko.  Aplankytumėt XII a. Olivos katedrą. Sopoto viešbutyje „Sofitel“ yra gyvenęs ir Fidelis Kastro. Galima užkopti į prie pat jūros esantį švyturį ir pasigrožėti Sopoto stogais.

10.40 val. mes jau plente. 11.20 val. užsukam pasižiūrėti Elbląngo senamiesčio, kuris tikrai nevertas dėmesio ir siūlau negaišti laiko. Tvarkinga, šiuolaikiška – nieko ypatingo.  Šv. Mikalojaus katedra graži, šalia jos – paminklas Jonui Pauliui II. Tiek to šiuolaikinio senamiesčioJ

Ostrodoje išsukam šiek tiek iš kelio, nes norime dar pažiūrėti Griunwaldą, Žalgirio mūšio vietą. Ostroda-Grunwald – apie 24 km. Grunwaldą pasieksite per Rychovo – visur ves rodyklės. Šiemet ten vyksta muziejaus rekonstrukcija, viskas išrausta, perkasta. Nors ant kalno stovi tik obeliskas, žmonių tikrai nemažai. Vis tik istorinė vieta – mus čia viskas kiek suerzino, nes visus pergalės nuopelnus lenkai paskiria sau. Tokia ta istorinė „tiesa“. Grunwalde užtrunkam nepilną valandą: nuo 13.50 iki 14.30 val.

Apie 15.00 mes pasiekiam Olsztyn‘ą. Iki Augustowo lieka 190 km. Nutariam apsipirkti Mrągow miestelyje BEDRONKA parduotuvėje – už  300 lt  pripildom pilną Subaru Legacy bagažinęJ Pasirodo, tai, ką pasakoja draugai, kartą per mėnesį važiuojantys maisto į Lenkiją, tikrai tiesa. Viskas kur kas pigiau! Visai egzotiškas gavosi apsipirkimas: namie viską išbandėm, lenkiškas maistas tikrai neprastesnis nei mūsų įprastas.

17.40 val. pajudėjom Mikolaikų link. Pietavom pakelės užeigoje „Country House“ (skanu!). 18.40 val. lekiam Lietuvos link. Namie būsim ne ankščiau 2-os valandos nakties. Gdanskas-Vilnius mano aprašytu keliu – apie 750 km.

Išvados:

*Tikrai dar kartą grįšime į šį kraštą arba bent norėtume..be lėkimo, gal savaitės ramiam poilsiui, nes tikrai gražu ir ramu. Nors tai visad sau pažadam, dažniausia renkamės naują vietą – būtų malonu, jei šitas planelis paskatintų ir Jus važiuoti į buvusią Prūsiją, Varmijos-Mozūrijos regioną…

*Prie Malborko pilies yra viso regiono pilių planas – mums pritrūko laiko pasukti dar kiek tolyn nuo Lietuvos ir pamatyti dar daugiau: matyt, verta važiuoti bent 5-6 dienoms.

*…jei turite tik 4-ias laisvas dienas ar net 3-ijų dienų ilgąjį savaitgalį, pasikoreguokite šį planelį ir VAŽIUOKITE, – tikrai verta! Ir gražu, ir arti.