Route 66 ir dar toliau (JAV)

Skrydis į Čikagą ir “sutaupyta” diena miesto pažinimui

Susitinkame Vilniaus oro uoste laimingi ir su šiokiu tokiu kelionės pradžios virpuliu. Daiktų tempėmės ne itin daug: kaip pasirodė kelionės pabaigoje, ir tiek nereikėjo. Porai vienas didelis lagaminas ir du mažiukai – pats tas, nes vienas mažylis buvęs visai tuščias keliaudamas atgalios pūtėsi nuo dovanų ir daiktų. Nors aprašymo pabaigoje rasite patarimų, ką imti, o ko tikrai nereiktų, bet jau dabar galiu patikinti: palikte namie pusę tiek, kiek planuojate vežtis, – geriau įsimeskite šiek tiek daugiau pinigų ir prireikus trūkstamo rūbo įsigysite pigiau ir kokybiškesnių. Taigi, 6:05 su Lufthansos Airbus’u kylame iš Vilniaus oro uosto. Iki Frankfurto vos porą valandų skrydžio, – nusileidę 7:20 turime šiek tiek laiko, kad ramiai susirastume Čikagos skrydį. Pašliaužioję po Duty Free ir išgėrę kavos, 10:45 kylame didžiuliu monstru Boeing 747-8I, kuris iš laukimo salės atrodo aukštesnis, nei Frankfurto oro uosto pastatas (visai nekeista, juk šis milžinas – tai keturių variklių reaktyvinis keleivinis lėktuvas, kuris yra ir ilgiausias pasaulyje. Lufthansa jais skraido nuo 2012 m.: dar prieš pirkdama bilietus buvau paskaičiusi apie jo saugumą. Skamba parajoniškai, tiesa? Na, ką darysi, nesu skraidymo gerbėja, turiu su savimi pakovoti, o informacija padeda. Po 9 valandų sklandaus skrydžio, skanaus maisto, puikaus aptarnavimo, trijų filmų ir kelių taurių „Campari” nerviukams nuraminti leidžiamės Čikagos O’Hara oro uoste. Vietos laiku 12:55. Nors skridome apie 10 h, vis dar esame tos pačios dienos epicentre. Sutaupytos dienos, galima sakyti. Oro uoste mūsų niekas nepasitinka, nes taip ir turi būti. Išėjimo salėje nematome jokių nuorodų auto nuomų link, todėl pasigaunu ramiai žingsniuojantį oro uosto darbuotoją ir klausiu, kur rasti. Jis lengvu rankos mostu išsiunčia mus į lauką. Ten jokių nuorodų vėlgi nematome, tik skubančius lekiančius žmones ir ilgą taksi juostą…Netikėtai pastebiu „Hertz” užrašą ant vieno nediduko autobusiuko – skuodžiu ten, mano kompanija lekia iš paskos – storapilvis tamsiaodis kuo maloningiausiai paaiškina, kad mums reikia sulaukti kito, su užrašais „Thrifty, Dollar, Budget”. Nors jis važiuoja ten pat, bet paimti mūsų negali, – tokia tvarka. Mielas diedukas pirmasis pamato mums reikalingą autobusiuką ir ima mojuoti kolegai, taip išreikšdamas garsą “stok”. Dar akimirka ir mes kartu su laimingai atskridusiais lagaminais atsiduriame „mikriuko” viduje tarp keletos amerikiečių, kurie su dideliu susidomėjimu klauso nepažįstamos jiems kalbos. Važiavimo kokios 3-4 min, – štai ir stiklinis mūsų nuomos kompanijos kioskelis. Eilė nemenka, bet veltui baiminomės, – aptarnavo 4-5 žmonės, ir ji labai greitai tirpo.

Visada nusiraminu tik tą akimirką, kai sumetu daiktus į išnuomuotą automobilį, – niekada nepatiko automobilio forminimo formalumai. Mielai perleisčiau juos kitam: labai dažnai atsiranda kažkokie papildomi mokesčiai, visada pagąsdinama dėl draudimo ir siūloma imti “patikimesnį” variantą, bandoma įsiūlyti kitą, tokiai ilgai kelionei labiau tinkamą mašiną, kuri dažnai ir gerokai brangesnė…Lietuvoje intensyviau žiūrinėjau automobilių nuomos kainas likus mėnesiui iki kelionės – varčiau economycarrentals, americancarrentals, hotwire, carrental, rentalcars, kayak, expedia ir t.t., kol, galiausiau, aptikau instantcars.eu – pasirinkau juos, nes užsakinėdama turėjau klausimų, o svetainėje nurodytu el.paštu ir telefonu gavau visą reikalingą informaciją apie draudimus, kainas, visokiausias subtilybes ir, kas svarbiausia, instantcars.eu mačiau galutinę kainą su visais įmanomais draudimais. Beje, svetainė yra ir lietuvių kalba, o ten nurodytas kontaktinis asmuo, vardu Algirdas  – kantrus ir profesionalus žmogus.  Nuomos kaina 17-ai dienų buvo gana didelė dėl suprantamų priežasčių: juk grąžinti automobilį norėjome visai kitoje šalies pusėje. Pasirinkome „Full size” klasės automobilį, nes tokioje ilgoje kelionėje norėjome jaustis patogiai, į nuomos kainą įėjo pilnas kuro bakas ir galimybė vairuoti dviems vairuotojams (papildomas vairuotojas kitu atveju kainuotų 10-13 USD/dienai). Tiesa, likus kiek mažiau nei dvi savaitės iki pirmos nuomos dienos, kainos ėmė augti kaip ant mielių, todėl labiausiai verta nuomuotis, kai iki kelionės pradžios lieka 3 savaitės – tada ir gausite didžiausias nuolaidas. Dažnokai tenka nuomuotis, todėl tą galiu tvirtinti iš savo patirties. Beieškodama automobilio mūsų kelionei daug sužinojau apie nuomą Amerikoje, bet tam žadu paskirti atskirą tekstą (sekite naujienas svetainėje smalsimuse.lt – šiuo metu ji ruošiama, ten rasite visokios naudingos informacijos). Mus aptarnaujanti juodaodė su prikaustančia šypsena ir šukuosena (jos nepuošė tik ilgi violetiniai nagai ir nutriušęs bliuzonas su „Dollar” logotipu) aptarnavo fantastiškai: labai norėjome „Ford Fusion”, bet tokio modelio jie neturėko, tada prašėme „Chevrolet Impala” automobilio. Mergina telefonu susisiekė su vadybinkais ir išsiaiškino, kad nors ji nauja ir galima, tačiau skleidžia įtartiną garsą, todėl mums pasiūlė „Toyota Camry”, ir mes tam nesipriešinome. Patogus, erdvus 2015 metų automobilis, tik, deja, jau ne vienoje vietoje turėjo įlenkimų, įbrėžimų. Kadangi mašinos numeriai buvo ne Ilinojaus, o Floridos, nesunku suprasti, kad šia mašina buvo gerokai pasivažinėta. Tie Floridos numeriai atkreipdavo amerikiečių dėmesį, – kartą iš vieno lenkiančio mus automobilio merginos, atsidariusios langą, energingai mums  mojavo, linksmai šaukdamos “Miami!” Pasijutome tikri amerikiečiai iš atostogų ir saulės valstijos (net ant numerio parašyta “Sunshine state”).

Taigi, po ilgo sėdėjimo lėktuve ir labai sklandžios automobilio nuomos procedūros, neriam į penktadieninę Čikagą. Iš biurų byra žmonės, įsimaišome tarp jų ir mes. Čikagos centrą nuo oro uosto pasiekėme per nepilną valandą – prie kamščių didmiesčiuose teks priprasti. Šiek tiek lyja, bet koks skirtumas, koks oras, kai mes esame ČIKAGOJE! Jei norite sutaupyti, galite mašiną palikti atokiau nuo centro ir ieškoti traukinio į centrinę dalį. Mes gi atvažiavome į centrą, prie Millenium parko, – ten yra parkingas tokiu pat pavadinimu. Penktadienio popietę jis nebuvo pilnas, lengvai radome vietą: iki trijų valandų mašiną palikti kainuos 26 USD (jei keliauja dvi poros ir dalinasi išlaidas, baisi kaina kiek sumenksta: tiesa, visas kelionės išlaidas pateiksiu pačioje aprašymo pabaigoje). Man patiko ši parkingo programėlė, nes čia net galima rezervuoti vietą. Mums jos neprireikė. Kadangi Millenium parkas irgi yra Čikagos pažiba, galite apsidairyti ir susirasti garsiąją Čikagos pupelę. Mes gi, skubėjome prie Route 66 pradžios ženklo, nes reikia gi paskelbti oficialią kelionės pradžią!

Per visą Ilinojaus valstiją Route 66 (šis kelias turėjo sujungti rytinę ir vakarinę šalies pakrantę) sudaro apie 484 km. 1926 metais Jackson gatvė Čikagoje buvo viena iš kelių, kur nebuvo troleibusų, todėl geresnės greitkelio pradžios ir neieškota. Tačiau pats pradžios ženklas stovi tarp Adams ir Michigan Avenue, pačiame Čikagos centre (Chicago downtown). Ženklas buvo kilnojamas iš vienos vietos į kitą, kol galiausia atsidūrė tarp minėtų gatvių.

Po kelių nuotraukų prie Route 66 ženklo, tiesiog atsipalaidavę slampinėjome po Čikagos centrą, užsukome į McDonalds, nes bent kartą reikėjo tai padaryti būnant Amerikoje, užlipome prie traukinių, kurie yra išvagoję Čikagą ir lekia maždaug ties penktu dangoraižių aukštu, nukeliavome iki pastato, kuriame dirbo Prezidentas Valdas Adamkus, dairėmės į metalinius tiltus, plaukiančius laivus, kuriuose turistų buvo vos vienas kitas, stebėjomės pastatų šonuose slenkančiais laiptais, – iš dangaus krito vienas kitas lašas, pamažu temo, dangoraižiuose žiebėsi šviesos, kavinės prisipildė miestiečių, pakampiais slampinėjo bliuzonų gaubtuose pasislėpę benamiai, o traukiniai ir toliau dundėjo metalinėmis Čikagos kraujagyslėmis.

Akis išpūtę ir galvas užvertę ieškojome istorinio Santa Fe pastato, kitaip „The Railway Exchange Building”, kuris iškilo Mičigano aveniu 1904 m. (224 S Michigan Ave, Chicago, IL 60604, USA). Jame 1909-aisiais buvo parengtas Čikagos miesto planas. Traukiniai – Čikagos dalis: nuo pat pradžių miestas buvo svarbus geležinkelio centras, kuriame dirbo net 15.000 žmonių, todėl toks geležinkelio administracijos pastatas buvo labai reikalingas. Fotografavome Čikagos meno institutą (pastatą atpažinsite iš žalios liūto skulptūros), Orchestra Hall (simfoninės muzikos salę, viduje, sakoma, pasakiškas grožis, bet ten, žinoma, nepatekome – gal Jums  pasiseks), galima susirasti garsųjį Čikagos The EL (Elevated Train) Purple line (traukinys kyla į kalną – ties Adams/Wabash stotimi tikrai gražus vaizdas; šita linija veikia nuo 1892 m.). Bevaikščiodami praėjome ir Berghoff’s restoraną (German Restaurant, 17 W Adams St.), kuris buvo atidarytas dar 1898 m. Šios dabar garsios vietos savininkas –  Herman Joseph Berghoff. Senais laikais čia alus buvo parduodamas, o sumuštiniai dalinami nemokamai. Kuomet 1934-ais savininkas netikėtai mirė, restoranas atiteko 7 vaikams ir ligi šiol priklauso tai pačiai šeimai. Čia vis dar patiekamas vokiškas maistas, tik jau “with a twist”, su amerikoniška įtaka. Viduje nebuvome, bet eidami pro šalį restorano istoriją prisiminėme.

Ir pats vienpusės krypties eismo Mičigano prospektas (Michigan Aveniu) yra laikomas istoriniu ir vertu dėmesio. Tai labiausiai iš nuotraukų ir filmų pažįstamas Čikagos prospektas, statytas 1882 – 1930. Tarytum koks Niujorko 5-asis aveniu. Čia daug kultūros objektų, prabangių viešbučių, prestižinių biurų, restoranų ir kt. Dauguma šios gatvės pastatų kūrė žinomi architektai, pavardžių neminėsiu, nes, ko gero, mes nei vieno jų nežinosime…Šiaurinėje dalyje yra visų žinoma prabangos vieta – the Magnificent Mile, kur apsiperka ir valgo prakutę amerikiečiai. Šitas Čikagos centrinis rajonas vadinamas komercijos, kultūrinių renginių ir turizmo Meka ir yra gerai žinomas visoje Amerikoje.

Smalsiai dairiausi po Čikagą ir kiekviename žingsnyje jutau jos kinematografiškumą, – kur, jei ne čia, galėčiau įsivaizduoti geriausias scenas iš gangsterių filmų, išgirsti garsiuosius miuziklus, klausytis gero bliuzo ar džiazo kokiam praeito amžiaus pradžios stilistika dekoruotame klubelyje, žiūrėti filmą kino teatre su žaižaruojančia neonine iškaba ar pro masyvias užuolaidas stebėti pro cigarų dūmus vos įžiūrimus vyrų siluetus ir matyti, kaip jų akys mąsliai stebi gražuoles striptizo šokėjas. Kai sėdėdama ant sofkutės namie galvodavau apie Amerikos miestus, visi jie mano vaizdiniuose buvo panašūs. Dabar, aplankiusi jau ne vieną, juos nesąmoningai lyginu, – vis tik kiekvienas jų turi savo veidą. O Čikaga ir suvis ypatinga. Miestas, kuris turi išraiškingų bruožų veidą, jau gerokai išvagotą laiko ir patirties raukšlėmis, paslaptingą nuotaiką, darnius metalo, vandens, stiklo garsus – čia ir ramu, ir baugu vienu metu. Čikaga yra vienokia dieną ir visai kitokia sutemus.

Iš tokios svajingos romantikos gniaužtų išgelbėjo laukiantys bičiuliai iš Čikagos priemiesčio, – jie nustebo, kaip čirškinamų garsiųjų šonkauliukų kvapas dar neatviliojo mūsų į Darieną. Lietuvaičiai, čia gyvenantys jau dvidešimtmetį, yra garsiausi barbekiu konkursų tarp kaimynų nugalėtojai. Ir tikrai, – nieko skanesnio nebuvau ragavusi savo gyvenime, žinoma, kol kitą dieną šeimininkė nepateikė orkaitėje keptos lašišos. Ši šeima galėtų atidaryti restoraną bet kokiame pasaulio krašte! Svetingi, mieli žmonės, susikūrę savo gyvenimą Amerikoje.

Sutemus ir lietui įsismarkavus, sulindę po tik ką nusipirktais skėčiais, dar mažumėlę pasisukiojome prie Čikagos pupelės, kurioje naktį atsispindėjo miesto dangoraižiai, pasigrožėjome moderniu ispanų architekto sukurto Crown fontanu, o tada jau skubėjome automobilio link ir sukome šiltų, jaukių namų link, pas lietuvius…

Tiesa, dar pravažavome pro automobilio langą spėjome pamatyti garsųjį Clarence F. Buckingham Memorial Fountain (301 S. Columbus Dr.   Chicago, Illinois 60605). Tai vienas didžiausių fontanų pasaulyje: kas valandą fontanas pasirodo visu pajėgumu ir vandens pliūpsnį iššauna iki 150 metrų. Vakarinis šou prasideda 22:35 (iki spalio vidurio). Jis veikė nuo 1927 m. ir iki pat 1970-ųjų buvo valdomas mechaniniu būdu, automatizuotu tapo vos 1980-aisiais. Kai mes buvome Čikagoje, miestas ruošėsi maratonui ir fontanas buvo apsuptas visokių tvorų ir palapinių, – ko gero, ten turėjo būti bėgimo startas arba finišas.

***

Jei norite gauti tvarkingą maršrutą po Čikagą, jis gali būti maždau toks – visada koreguokite pagal savo prioritetus:

Millenium Park (jame visokių modernių grožybių, tame tarpe ir Crown fontanas, ir Čikagos pupelė) – Buckingham Memorial Fountain (didingas – gėrėtis patartina vakare; 301 S. Columbus Dr.   Chicago, Illinois 60605) – Route 66 pradžios ženklas (77 East Adms str.) – Adams gatvė (Čikagos traukiniai, Route 66 žeklai kartojasi) – Art of Institute (žali liūtai) – Santa Fe pastatas (224 S Michigan Ave, Chicago, IL 60604, USA; geležinkelio administracija) – Elevated Train (Adams/Wabash – traukinys aukštyn) – Michigan Avenue (didelė, plati gatvė – garsiausia Čikagos pažiba) – Berghoff’s (German Restaurant, 17 W Adams St.) – Sears Tower (Willis Tower Skydeck, 233 South Wacker Drive, Chicago, IL 60606, USA) – Union Station (225 S Canal St, Chicago, IL 60606: tai vieta, kur dar 1881 m. veikė traukinių stotis; dabartinės gimtadienis skaičiuojamas nuo 1927 m.) – Lou Mitchell’s Restaurant (565 W. Jackson Blvd: labai jau visų pamėgtas, bet atidarytas tik rytais ir vakarais. Čia buvo ir Bushas, ir Obama, ir daug daug garsenybių. Kadangi restoranas yra Route 66 pradžioje ir jam jau 85 metai, o maistas tikrai skanus, – gal tai ir bus ta priežastis, kodėl jis toks populiarus) – vandens taksi (400 North Michigan Avenue, Chicago, IL 60611, USA). Toks maršrutas viso labo apie 6 km pagal Google žemėlapius. Jei turite visą dieną, plaukite vandens taksi iki Čikagos prieplaukos NAVY PIER (nors ramiausia galite ir nueiti), iš Navy Pier ramiai žingsniuodami pasieksite Čikagos vandens bokštą (806 N Michigan Ave, Chicago, IL 60611: vienintelis po gaisro išlikęs pastatas), čia ranka pasiekiamas ir juodas kaip smala dangoraižis Hancock Center (875 N Michigan Ave, Chicago, IL 60611), kur pakilkite liftu iki 95 aukšto ir grožėkitės vaizdu. Susiveskite maršrutą į Google maps ir pamatysite, kad viską galite per dieną apžiūrėti. Nėra dideli ar neįveikiami atstumai. Kadangi mus Čikaga pasitiko paskendusi sodriuose debesyse, pirmąją popietę nekilome į dangoraižius, nes būtume matę tik akliną tamsą. Kiek daugiau parašysiu dėl Sears Tower: jis veikia nuo 1973 (rasite prie Čikagos upės, tarp Adams gatvės ir Jackson  biulvaro) – jei bus palankesnės oro sąlygos, pakilkite į „Wacker Dr. Ir Franklin St. The Skydeck” bei pasigrožėkite Čikaga iš paukščio skrydžio. Dabar jis vadinamas Willis Tower – tai aukščiausias pastatas JAV. Tai vienas lankomiausių Čikagos objektų, todėl eilė – įprastas atributas. Laukimo salėje ekranuose rodo įdomius faktus apie bokštą, filmukus ir panašiai. Garsiausias Sears Tower atributas – keturi stikliniai kubai, į kuriuos įlįsti gali kiekvienas norintis. Trys okupuoti turistų, o ketvirtame fotografuoja profesionalus fotografas, – jei patiks, apačioj nusipirksi nuotrauką už nelabai normalią kainą. Taigi, kylate iki 103 aukšto, tada dairotės 50 mylių aplink, jei tik giedras oras (informacija ir bilietai čia. Atidaryta iki 20:00, bilietas 22 USD, vakare dar brangesnis). Čia daug žmonių, reikia specialaus nusiteikimo ir kantrybės, bet atsivers nuostabus Čikagos vaizdas. Čikagoje verta pasivaikščioti palei upę (river walk), – tikiu, kad ir plaukiojimas vertas dėmesio: nuo vandens kitoks miestas atsiveria. Mes neplaukėme, bet mintyse visiems plaukiantiems pavydėjau:)

Lietuviškasis palikimas Čikagoje ir vaizdai iš 96 aukšto

Po fantastiškų ir visai ne amerikietiškų pusryčių, kompaniją papildžius mus priėmusiems lietuvaičiams, sukrentam į dailų raudoną džipą ir pradedame vykdyti kelionės planą. Negalėjome palikti Čikagos, nepabuvę tose vietose, kuriose Čikagoje gyveno lietuviai: kūrėsi, statė bažnyčias, atidarinėjo parduotuves, restoranėlius, vertėsi savais amatais, visais būdais bandė prisitaikyti svetimoje šalyje ir, atrodo, jiems tai puikiai pavyko. Kaip autorius rašo aukščiau nurodytame straipsnyje, Ilinojuje gyvena apie 80 000 lietuvių ir tai yra didžiausia lietuvių bendruomenė už Lietuvos ribų, turinti ilgą istoriją. Lietuviai pradėjo keltis į Čikagą dar XIX a. pabaigoje ir kartu su lenkais, vokiečiais, airiais dirbo milžiniškose skerdyklose. Iki Pirmojo pasaulinio karo Čikagoje buvo daugiau lietuvių nei Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ar bet kuriame kitame Lietuvos mieste (1900 m. – 14 000, 1924 m. – jau 80 000).

Savo pažintį su lietuviškuoju palikimu Čikagoje pradėjome nuo naujojo lietuvybės centro, kuris yra Lemonte, pietvakariniame Čikagos priemiestyje. 1987 m. čia atidarytas „Pasaulio lietuvių centras”, kur vyksta įvairūs renginiai, koncertai, Čikagos lietuvių krepšinio lygos varžybos. Čia yra ir sporto, aktų salės, mokykla, kavinukė. Atvykę šeštadienį, pataikėme tiesiai į lietuviškas pamaldas centre esančioje J. Matulaičio koplyčioje; koridoriuose šokti mokėsi lietuviškai su mums gerai žinomu akcentu kalbantys vaikai, matėme pilną klasę linksmai klegančių pradinukų, ko gero, čia besimokančių gimtosios kalbos, kavinėje, kur buvo ir nedidelė parduotuvė, buvo galima įsigyti įvairiausių lietuviškų prekių, paaugliai kuo ramiausiai kirto tikrų tikriausius cepelinus, čia galėjai paskaityti lietuviškos spaudos, o iš paveikslų ant sienų žvelgė Lietuvos kunigaikščiai. Prie baro stovėjo moterytė ir plačiai šypsojosi, siūlydama pudra papuoštas spurgas, – gal skonis ir lietuviškas, bet dydis! Nebesuprasi, ar čia kamuolys, ar valgomas daiktas:) Spurgytės pagal amerikietiškus dydžio standartus: laimei, nebuvome alkani. Euroremontu kavinukėje irgi nekvepėjo (laimei!). Viduje buvo labai gyva: vaikai, tėvai, senoliai – atrodo, kiekvienas čia yra atradęs sau įdomios veiklos. Sporto salė Lemonto lietuvių centre pavydėtinai moderni ir didelė: kol vieni sportuoja, kiti čia pat esančioje scenoje šoka lietuvių liaudies šokius…Vakare laukė kažkoks renginys, jaunimas rimtai ruošėsi, o vienas tūlas lietuvaitis, keistai linksmas iš pat ryto, kvietė mus nepasididžiuoti ir prisijungti. Ant skelbimo lentų koridoriuose puikavosi plakatai, kviečiantys į mažiau nei už savaitės čia vyksiantį Marijono Mikutavičiaus koncertą. Lietuviai muzikantai čia atvažiuoja dažnai, tik dėl bilietų kainų vietiniai nėra labai entuziastingi.

Lauke šalia pastato plazda trispalvė, ant kalniuko stūkso lietuviški kryžiai – toks lietuvaičių sukurtas “Kryžkalnis”, mažytė ramybės oazė. Vaikštant tarp medinių kryžių lengva pajausti talentingų meistrų išsakytą nepakeliamą atvykusiųjų Tėvynės ilgesį. Iš dangaus pradėjo kapsėti lietus…

Kažkada seniai skaičiau žurnalisto Aptono Sinklero tikrais faktais pagrįstą ir itin sukrečiančią knygą “Džiunglės” (“Jungle”, 1906 m.), kurios pagrindiniai herojai – lietuvių imigrantų šeima, žiauriomis sąlygomis dirbusi Čikagos skredyklose „Back of the Yards” rajone : lietuvių darbininkų skaičių čia viršijo tik lenkai. XX a. antroje pusėje garsiosios Čikagos skerdyklos buvo nugriautos. Dabar tai ispaniškosios diasporos gyvenimo vieta. Mes šiame rajone nebuvome, bet, jei turėsite laiko, aplankykite išlikusią iš prieškario lietuviškų bažnyčių nuostabiausią ir didžiausią, kaip rašoma, neobarokinę 1913 m. Šv. Kryžiaus bažnyčią (kaip tik netoli žymiųjų skerdyklų vietos), kuri yra įtraukta ir į kelionių vadovus po miestą. Lietuviškos pamaldos nuo 2002 m. čia nebevyksta, lietuviška parapija panaikinta dar aštuntajame XX a. dešimtmetyje, o bažnyčia atiduota imigrantų iš Lotynų Amerikos parapijai. Dabar bažnyčia gana apleista (mišios čionai vyksta tik sekmadieniais), tačiau jis vis dar atrodo puošniai. Jos skliautai puošti scenomis iš Lietuvos ir Amerikos istorijos. Apie visą tai skaičiau, bet patys nebuvome.

Tęsiant lietuvišką temą: dalis XX a. emigravusių lietuvių užsidirbę grįžo į tėvynę, kitiems tėvyne tapo JAV.  Bet Lietuvos tie žmonės nepamiršo: statė puošnias bažnyčias, kuriose laikytos vien lietuviškos mišios, jos tapdavo lietuvių bendruomenės centrais (apie 1930 m. Čikagoje būta 14 lietuviškų bažnyčių – daugiau, nei bet kuriame pasaulio mieste (iki pat 1993 m., kuomet tikintiesiems grąžintos Vilniaus parapijos). Laikui bėgant, lietuvių gyvenama zona vis stūmėsi: iš Back of the Yards ir Bridžporto prieškariu/tarpukariu į Marquette (Market) parką apie 1950 m., kai Čikagą užplūdo kitokie lietuviai: inteligentiški pabėgėliai nuo sovietų. Marquette parkas buvo didžiausias kada nors buvęs lietuvių rajonas už Lietuvos ribų, – mes Marquette parke buvome jau vakarop, bet keliais žodžiais aprašysiu nelaukdama vakaro:) Iki lietuviškos Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčios važiavome vis dar pavadinimą išlaikiusia “Lithuanian Plaza” gatve, kurioje galima pastebėti ant pastatų sienų išlikusių lietuviškų atributų; visai šalia bažnyčios – jau daugiau nei dešimtmetį nebeveikiantis bariukas “Antano kampas”, nors iškaba tebėra. Tik kažkaip liūdna čia, – jautiesi svetimas ir nelaukiamas. Apie tai buvo pasakojama ir dokumentiniame filme apie Prezidento Valdo Adamkaus gyvenimo tarpsnį Čikagoje: pamatęs, kaip dabar atrodo jo buvę namai, kuriuose gyvena juodaodžių šeimyna, tik lingavo galvą… Visas rajonas šiuo metu yra gyvenamas juodaodžių, tačiau nėra sunku įsivaizduoti, kaip dailiai turėjo atrodyti dabar gerokai apleistas kvartalas tuomet, kai čia viskuo rūpinosi darbštūs lietuviai. Nors gyvenamieji namai ir mažiukai, bet, matyti, kad jie mena ir geresnius laikus.

Pasidalinsiu faktais, kuriuos internete savo straipsnyje pateikė Augustinas Žemaitis: man buvo labai įdomu skaityti, – važiuojant į Čikagą šiuos faktus verta žinoti:

„1908 m. JAV apribojo imigraciją ir lietuvių emigrantų srautai pasuko į Pietų Ameriką. Bet 1944 m. antroji sovietinė Lietuvos okupacija reiškė lietuvių tautai naują tragediją. Į Ameriką pasitraukė iki 100 000 žmonių – daugiausiai elitas. Tai – vadinamieji dipukai (nuo angl. DP – displaced person), arba antroji imigrantų į JAV banga. Ji atgaivino JAV lietuvių bendruomenes, jų tarpe ir Čikagos. Pokariu senieji lietuvių kvartalai dar išliko, bet stipriausias lietuvių rajonas susikūrė dar piečiau – į rytus nuo Marquette parko. Apie 1960 m. iš 45 000 jo gyventojų (tiek, kiek visoje Marijampolėje) net 30 000 buvo lietuviai, daugiausiai inteligentiški ir turtingi pokario pabėgėliai. Čia iki šiol driekiasi Lithuanian Plaza vardu 1970 m. pavadinta gatvė. Šioje gatvėje – nuosaiki, bet senovinių bruožų tebeturinti didelė Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčia. Ji statyta apie 1957 m. ir leidžia įsivaizduoti, kaip būtų atrodžiusios to meto bažnyčios, jei jas sovietų valdžia būtų leidusi statyti Lietuvoje. Visur jaučiasi ilgesys prarastai tėvynei: plazda trispalvė, bažnyčios šonuose – tautinės mozaikos, pvz. “Mindaugo karūnavimas”, fasade Marijos su kūdikiu horeljefai, kiekvienas skirtas skirtingai šventai vietai Lietuvoje (Šiluvai, Žemaičių Kalvarijai…), viduje – panašūs vitražai. Bažnyčią projektavo Jonas Mulokas, interjerą – V. K. Jonynas; kartu šie Amerikos lietuviai vėliau pastatė ir daugiau pokario bažnyčių, sukurdami savotišką “Amerikos lietuvių stilių”, derinusį liaudies architektūros formas, gotikos ir baroko detales, modernias medžiagas bei Lietuvos istorijos ir geografijos įkvėptus vaizdinius. Bažnyčioje 2014 m. lietuviškos mišios tebelaikomos. Tačiau pats Lithuanian Plaza rajonas dabar gyvenamas juodaodžių, kurie čia ėmė keltis apie 1970 m. ir lietuviai ilgainiui pasitraukė. Dalis namų apleista, bet Lithuanian Plaza gatvėje dar galima išvysti jau nutriušusių trispalvės ar vyčio motyvais išdažytų sienų. Uždaryti ir paskutiniai lietuviški restoranai, dar veikę 2005 m. Štai buvo toks “Antano kampas”, kuris dabar išnuomojamas. Vos kelių metų senumo planuose tebepažymėtas ir “Gintaras Club”. Bet klestėjimo dešimtmečiais lietuviškos įstaigos (nuo parduotuvių iki kredito unijų) čia būdavo skaičiuojamos dešimtimis – daugumos jau nė pėdsako neliko. Šiame rajone dar yra didžiulis Šv. Kazimiero seserų moterų vienuolynas, palaikantis ypatingus ryšius su Lietuva, ir gatvė, kuriai suteiktas vienuolyno įkūrėjos Marijos Kaupas, gimusios 1880 m. Ramygaloje, vardas. Ir milžiniški vienuolių kazimieriečių projektai: parapijos mokykla, Šv. Kryžiaus ligoninė. Tokių senų masyvių pastatų sunkiai rasi Lietuvos miestuose, išskyrus Vilnių ar Kauną.

Marquette parko šiaurės rytiniame kampe stovi art deco stiliaus paminklas Dariui ir Girėnui, statytas 1935 m. Į jo atidengimą tais metais susirinko 60 tūkstančių žmonių. Skrydžio metinės tebešvenčiamos, tik dabar susirenka tik koks 100 lietuvių. Šiauriau Marquette parko yra senutėlė plytinė buvusi Lietuvių liuteronų bažnyčia. Dabar pastatas priklauso daugiausiai juodaodžių Širdžių Bažnyčios parapijai.

Į vakarus nuo Marquette parko stūkso kiti du svarbūs lietuviams objektai – Balzeko lietuvių kultūros muziejus (įsteigtas 1966 m. ir didžiausias toks už Lietuvos ribų, Pietų Pulaskio kelias 6500) bei laikraščio “Draugas” redakcija. “Draugas” – seniausias leidinys pasaulyje, be pertrūkių leidžiamas lietuvių kalba. Pirmasis numeris išėjo 1909 m. Ilgą laiką buvęs dienraščiu, “Draugas” nuo 2011 m. leidžiamas tris kartus per savaitę. Priešingai nei ne lietuviams priklausantis “Čikagos aidas”, “Draugas” savo interneto puslapyje skelbia vien savo medžiagą (o ne dalinasi su Lietuvos portalais).”

Bėgant laikui ir dėl įvairiausių priežasčių nykstant Marquette Park lietuviškumui, išimtinai lietuviškų rajonų Čikagoje nebeliko – niekur lietuviai nebesudaro net 5% procentų gyventojų: dabar jie pabirę visoje Amerikoje, dažnas prakutęs kraustosi į šiltesnes ir turtingesnes Amerikos valstijas. Jaunoji karta, gimusi JAV, dažnai ir savo tėvų kalba nebekalba. Mes tik akies krašteliu prisilietėme prie šios mūsų istorijos, – jei turėsite daugiau laiko, negailėkite jo lietuviško palikimo pažinimui.

Iš Lemonto mes sukome į Čikagos “downtown”: nors, atrodė, kad pliaupiantis lietus nesustos, vis tik dangus mūsų pasigailėjo ir debesys pamažu ėmė sklaidytis. Gal tai ir yra tas metas, kai galėsime apžiūrėti miestą nuo vieno iš garsiųjų dangoraižių? Šįkart automobilį palikome pačiame miesto centre ir… nemokamai: mus priėmusi šeimyna turi šiame mieste užtarnautų privilegijų, kuriomis ir mums teko pasinaudoti. Esu dėkinga Ingai, pavedžiojusiais mus po didžiulę Čikagos…ligoninę, kurioje ji jau ne vienerius metus dirba. Jei nežinočiau, pagalvočiau, kad vaikštome kokiame prekybos centre ar biurų pastate: jokio kvapo, jokios slogios nuotaikos, kavinukės pilnos žmonių, koridoriuose veikia sveiko maisto automatai: meti pinigus, pasirenki salotų, vaisių, sriubos indelį… Vaikų skyrius priminė pramogų parką: žaislai, žuvytės akvariume, virš ekslatorių – milžiniški delfinai. Kažkas seniai suprato, kad gydymo procese labai svarbūs jausminiai dalykai, nusiteikimas,  – gera atmosfera tam labai padeda.

Iš čia keliavome iki 1869 m. pastatyto 47 m aukščio Čikagos vandens bokšto (806 N Michigan Ave, Chicago, IL 60611) – tai  vienintelis po 1871 m. Čikagą sunaikinusio gaisro išlikęs pastatas. Užėję galite ir nusivilti – apžiūrėsite nedidelę modernią parodą, ir viskas. Kita vertus, o kas daugiau ir galėtų ten būti. Visai šalia vandens bokšto yra Hancock Center (875 N Michigan Ave, Chicago, IL 60611; atidarytas iki 23:00; kaina 20 USD/vienam arba…nemokamai). Tai vienas iš aukščiausių miesto dangoraižių, penktas pagal dydį pasaulyje. Čia užkilti yra trys galimybės:

• Kylate į John Hancock observatoriją (panašiai kaip į Sears Tower ar Empire State Building – už mokestį galima pasižiūrėti į miesto panoramą) 94-ame pastato aukšte;
• Kylate į “Signature Room” restoraną 95-ame aukšte, bet žioplinėti čia nedera – reiktų “bent” papietauti.
• Arba dar vienu aukštu aukščiau – į “Signature Room” „lounge” tipo barą.

Mes, mūsų bičiulių čikagiečių vedami, užkilome į barą: liftą lengvai rasite, dailiai liftininkei pasakykite, kad norite į bariuką, ir štai – kelios minutės ir jus jau ten. Nors baras nėra mažas, net ir apniukusią dieną, kokia mums pasitaikė, čia buvo pilna žmonių. Laimei, staliuką radome. Užsisakėme kavos, vyrukai – sulčių ir alaus. Kainos kiek didesnės, bet tokiose vietose kitaip ir nebūna. Matėme, kad sėdime prie didelių stiklinių langų, bet jausmas toks, lyg būtume panardinti į muilą. Įsivaizduokite mano vidinį nusivylimą: būti tokiame dangoraižyje ir…absoliučiai nieko nematyti. Kiek pasiblaškiusi po barą, prisėdau, prikandusi lūpą. Ech…Gurkšnojau kavą ir beviltiškai tryniau akis: vėl ir vėl nieko…Prie staliukų savaitgalį laiką kuo linksmiausiai leido labai spalvinga publika: visų pasaulio rasių, religijų atstovus čia buvo galima pamatyti. Net ir lietuvišką kompanijąJ Nutariau nuotaikos nesigadinti dėl dalykų, kurių negaliu pakeisti. Nustojau dairytis. Susitaikiau. Juk kelionėse visko pasitaiko. Kompanija buvo smagi, mus domino įvairiausi dalykai,  – Kastytis su Inga nespėjo atsakinėti į mūsų klausimus. Ir, kai visai jau nežiūrėjau į didžiulių langų pusę, debesys IŠSISKLAIDĖ. Ir atsivėrė Čikaga: visu savo grožiu! Su savo “mažiukais” dangoraižiais (juk mes buvom aukščiausiame iš jų!), su 10 juostų gatvėmis, kurios iš viršaus neatrodė tokios jau ypatingos, o pats fantastiškiausias dalykas – tas smaragdinės spalvos Mičigano ežeras, kurį, ko gero, galima ir įžeisti ežeru pavadinus…Jūra, ir taškas. Karibai! Mičiganas yra antras pagal dydį gėlavandenis ežeras JAV, taip pat penktas pagal dydį visame pasaulyje! Į ežerą įteka net 100 upių! Kitoje pusėje matėme Čikagos prieplauką – Navy Pier, iki kurios planavome nužingsniuoti kiek vėliau. Buvau tokia laiminga kaip mažas vaikas, pirmąkart gavęs ledų. Išduosiu paslaptį, kurią man pasakė Inga, – būtinai užsukite į WC: vaizdai tokie, kad pamiršite, ko atėjote.

Tiesa, jei nusileidę iš Hancock centro, pasijusite alkani, vienos merginos tinklaraštyje radau rekomendaciją, pasidalinsiu ir su Jumis (patys neišbandėme): visai šalia Hancock ieškokite itališkos kepyklėlės L’Apetito (30 East Huron Street, Chicago, IL 60611, USA). Kaip rašė keliautoja, “didelės porcijos ir skanu – ne tik saldumynai”.

Kadangi iš viršaus jau mačiau Navy Pier, nesunkiai susigaudžiau, kuria kryptimi mums reikia sukti. Žingsniuoti plačia promenada palei ežerą – tikras malonumas: iš vienos pusės dangoraižiai, iš kitos –lengvomis bangelėmis drąsuolius gąsdinantis vandens masyvas! Kas bėga, kas mina dviračius ar keturračius, kas tiesiog vaikštinėja visai, kaip ir mes…Žmonių apniukusį šeštadienį mažai, – nors miestas ir didelis, jis neslėgė. Man toks oras Čikagai pasirodė idealiai tinkantis: tie sunkūs ir įvairių pilkos spalvos atspalvių lietaus debesys plaukė, kabindamiesi už dangoraižių, tai paslėpdami, tai atidengdami juos, – romantika, ne kitaip.  Navy Pier, senoji Čikagos prieplauka, buvo pastatyta 1914 m. Kadangi lietus jau kurį laiką nelijo, laiką čia leido vietiniai su šeimomis ir šuniukais bei miestą lankantys turistai – linksmi, atsipalaidavę ir tokie menki dangų remiančių pastatų fone. Amerikiečių supratimu, Navy Pier reiškia ir pramogų centrą, kur žmonės valgo restoranuose, švenčia savo šventes, klauso muzikos, – mes irgi sukirtome po milžinišką porciją tikrai gardžių ledų. Nuo prieplaukos gera grožėtis Mičigano ežeru, pagrindiniu nuotraukų akcentu – baltai-raudonu švyturiu, praplaukiančiais laivais, dideliais kirais (o gal tie paukščiai kitaip vadinasi?), smagu stebėti spalvingą minią – jaunus, mažus, senus, storus, lieknus, puošnius, treninguotus, besibučiuojančius, besijuokiančius, tylinčius, pozuojančius…Kol laksčiau nuo vienos vietos prie kitos, mano mielai kompanijai kilo fantastiška mintis: nors pagal planą turėjome išvykti, visi nubalsavo, kad kelionę Route 66 reikia pradėti…kitą dieną. Visiems čia patiko: ne tiek dėl miesto, kiek dėl žmonių, pas kuriuos čia gyvenome. Jautėmės kaip namie:)

Trumpas nukrypimas: Navy Pier galite pavalgyti kavinėje Bubba Gump Shrimp and Co., – rašoma internete, kad skanu. Negaliu to tvirtinti, nes po tokių ledų porcijų ramiausiai galėjome laukti vėlyvos vakarienės.

Apsisprendimas likti Čikagoje visus akimirksniu atpalaidavo: kalboms, juokams nebuvo pabaigos. Kadangi kompanija pakeisti kelionės planą ir nukelti rytui išvykimą iš Čikagos sugalvojo be manęs, mainais gavau…pasivaikščiojimą palei upę (plaukti laivu niekas nenorėjo, leidosi įkalbami dėl to “river walk”). Ėjome neskubėdami, karts nuo karto pereidami tiltais į kitą upės pusę: praėjome Čikagos Universiteto, dienraščio „Chicago Tribune” pastatus, Trumpo (po kelių savaičių šis žmogus laimėjo Amerikos rinkimus…) dangoraižį su didžiulėmis sidabro spalvos raidėmis T R U M P. Kuklumas šiam tipažui negresia. Kai visi pajuto pirmuosius pėdų skausmus, nutarėme pamažu judėti namų kryptimi. Pakeliui buvo išpildytas dar vienas mano noras – Čikagos China Town. Pagrindinis akcentas, kur renkasi vietiniai bei atvyksta keliaujantys, – nedidelis uždaras kvartalėlis su parduotuvėmis, vaistinėmis, kavinėmis, masažo salonais. Ir čia šeštadienio popietę nebuvo daug žmonių, – užtrukome pusvalandį, o tada jau sukome Marquette Park link, bet apie tai jau žinote.

Diena pralėkė nuostabiai (apie vakaro gerumą net nedrįstu pasakoti): mano smalsumas buvo su kaupu patenkintas. Kai po miestą vaikštai su čia gyvenančiais žmonėmis, tai yra didelė dovana kiekvienam keliautojui: ačiū Ingai ir Kastyčiui, padovanojusiems mums tokią dovaną.

Tikrasis Route 66 startas: dienos rida – 646 km.

Dar išvakarėse prie gardžios ir ilgomis kalbomis paskanintos vakarienės visi draugiškai sutarėme, kad ilgai nemiegosime ir stengsimės pajudėti apie…6 ryto: lengva nebuvo, bet sugebėjome gana anksti pakilti ir apie 8:00, kvartalui skendint sekmadienio ramybėje, palikome svetingus Ingos ir Kastyčio namus. Buvome išlydėti ne tik su apkabinimais ir linkėjimais, bet ir didžiausiu krepšiu maisto, kuriame radome ir išskirtinio skonio Kalifornijos vyno bei dvi prabangias taures mums, moteriškėms. Kaip puikiai viena kitą suprantame: Inga jokiu būdu negalėjo leisti, kad mudvi su Aušrele gurmanišką vyną ragautume iš plastikinių stiklinių, kas Amerikoje daugumai vietinių visiškai priimtina. Tas mėlynas dovanotas krepšys mus lydėjo visą kelionę, iki pat San Francisko: kai per kelias dienas suvartojome jo valgomąjį ir geriamąjį turinį, vis papildydavome atsargas ir vis tampėmės su savimi kaip kokį kelionės talismaną. Maistą keliaudami irgi pirkome Ingos rekomenduotame prekybos centre – būdami Amerikoje, ieškokite būten šio: mums įprasto XXL dydžio prekybos centre – vien sveikas maistas! Ar galite įsivaizduoti: tai, kas mūsų parduotuvėse užima vos vieną kitą menką skyrių, ten vos sutelpa į tūkstančius kvadratinių metrų. Įėjus kuo ramiausiai galima likti ir daržovių skyriuje – dydis ir įvairovė pribloškia, apžavi, apima nežmoniškas pavydas. Aišku, tai nebus “būkite praktiški” kainų lygmens parduotuvė, bet jau seniai supratome, kad geriau mažiau, bet kokybiškiau. Taigi, išsisaugokite galvose “Whole Foods Market” pavadinimą. Linkiu jiems kada nors įsikurti ir Baltijos šalyse: būsime lojaliausiais klientais.

Dar Lietuvoje daugelis patarinėjo, kad mestume iš galvos tą Route 66 ir iškart skristume į Vakarinę pakrantę, kur “gražiau, įdomiau, visaip –iau”. Dabar, kai esame šiuo maršrutu pravažiavę, ko gero, su dauguma kai kuriais atvejais sutiktume, tačiau skaitykite ir patys spręskite, ar tai, kas aprašyta Jums bus įdomu, ar nuobodu. Mes norėjome išbandyti Route 66 – tai ir padarėme. Iš aprašymų žemiau matysite, kad pirmoje kelionės dalyje bus mažiau pasaulyje visiems žinomų objektų, mažiau gamtos, kuo Amerika garsi, bet toks ir yra tas Route 66, kuris pats savaime yra legenda. Taigi, kelionės pradžioje laukite daug važiavimo, daug “iššoku-pažiūriu-fotografuoju-vėl važiuoju” momentų, bus nemažai senų degalinių, kavinių, dizainerius įkvepiančių praeito amžiaus vidurio neoninių reklaminių iškabų (joms galima skirti atskirą nuotraukų albumą), daug tebeveikiančių senųjų motelių, aptarnavusių Route 66 keliautojus, dar daugiau senų automobilių, numestų tiesiog pievose ar aptvertose aikštelėse, neišvengiamai pravažiuosite ir fotografuositės prie keistų Route 66 simboliais laikomų, gigantiškų, seniau tarnavusių kaip kavinių ar motelių reklama, dabar labai kičiniais atrodančių plastikinių, bet gana gerai išsilaikusių, skulptūrų (tas žodis tiems “meno kūriniams” siaubingai netinka, bet kito niekaip nerandu, – kelionėje mes su Aušra juos vadindavome “baibokais”). Bus visko daug: jausmas toks lyg kelias savaites gyventumėt seriale, tik, deja, jo dekoracijos neišvengiamai nyksta…Route 66 entuziastai bando palaikyti šią dvasią, nes skurdžiai atrodančiose valstijose kai kurie kabinasi bent už tokio kabliuko užsidirbti pragyvenimui: taip kone kiekvienam kaime atsiranda muziejus, atrestauruota degalinė ar restoranėlis…Kai kurie renka senuosius automobilius ir gabena juos į vieną vietą, kur vis tiek užsuka turistai. Pinigų mokėti nereikia, bet vienas kitas ima ir nusiperka kokią seniau vertingą griuveną, tada dešimtmečiais restauruoja ir palieka vaikams įspūdingą palikimą, jei tik šie sugeba įvertinti…Visi tie mašinų laužynai beprotiškai smagūs pasidairyti – vien dėl to verta pralėkti Route  66. Tačiau praeis dar kiek laiko ir ten tikrai nebus ko važiuoti. Todėl pakuokitės.

Kaip supratote, gana anksti pajudame iš Darieno, Čikagos priemiesčio, Joliet miestelio link: net nemąstome, verta važiuoti ar ne, – taip veda Route 66. Joliet nėra kažkuo ypatingas: pravažiuosite praeito šimtmečio kino teatrą, bankus, tiltą, Otawa gatvėje pamatysite Route 66 nuorodas, kurios seks visos kelionės metu, jei tik patys nenuspręsite iš to kelio išklysti. Ankstų sekmadienio rytą Joliet buvo kaip išmiręs: jei atvyksite čia kitu metu, galite apsilankyti Route 66 muziejuje (Joliet Area Historical Museum and Route 66 Welcome Center, adresas: 204 N. Ottawa St.). Mes čia net neišlipame: smalsiai dairomės ir judame tolyn, Wilmingtono link. Stojame prie pirmojo “baiboko” – tai miestelio ir Route 66 simbolis, gigantiškas žalios spalvos astronautas. Pritūpusios ant jo kojų su Aušrele atrodome tikrai kaip iš nykštukų pasaulio. Lydimos vietinio kelių rudos spalvos atspalvių kiškio apžiūrime šalia esančią ir seniai jau neveikiančią kavinukę, kurios interjero detalės Lietuvoje būtų graibstyte graibstomos, jei tik kas sugebėtų atgabenti – išskirtinis XXa. 5-6 dešimtemčio stilius. Senas aptrupėjusio meniu stendas su dar išlikusiomis kainomis mena kadaise čia buvusį ir, ko gero, Route 66 keliautojų mėgstamą “drive in”. Dabar ta vieta lėtai nyksta. Netoliese, jei užsinorėsite “kavos”, yra veikianti „Nellys’ Route 66” kavinukė. Mes dar sotūs, todėl sėdam į automobilį ir važiuodami lėtai smalsiai daromės (patariu ir Jums taip elgtis!), kol įsukame į vieną neilgą gatvelę, kuriai puikiausiai tiktų pavadinimas “Radiatoriškės” (pamenate, stogą raunantį animacinį filmą “Ratai”?) – niekuo gyvu negalite praleisti šios gatvės, išduodu pavadinimą, – tai Water str. Šokam iš automobilio apsikarstę foto aparatais ir išsižioję: kur bepasuksi galvą, ten filmo dekoracijos – spalvoti nedideli nameliukai, kuriose veikia antikvaro parduotuvėlės, pasidabinę nepripažintų miestelio kūrėjų piešiniais, visokių daiktų daiktelių, rakandų rakandėlių. Tokie vieniši keliautojai, slampinėjantys ir aikčiojantys (na, gerai gerai, mūsų vyrukai neaikčiojo), sudomina ir didelius džipus vairuojančius, seniai nesiskutusius ir mąsliai pro atvertus langus žvelgiančius pusamžius vyrukus, – pro mus važiuodami jie gerokai sulėtina: mes jiems irgi šiokia tokia atrakcija nuobodžioje kasdienybėje. Praleidę čia gerą pusvalandį, paslampinėję ir pakrutinę sustingusius kūnus, judame toliau, – po tokių vaizdų įtikime, kad pasirinktas Route 66 maršrutas nenuvils.

Visai netoli Wilmingtono stabtelime anglies kasyklų miestuke Bridewoode – pakeliui pastebime įdomiai atrodančią ir kitomis dienomis vis dar veikiančią Route 66 klasikų klasika tapusią degalinę „Polk-a-Dot drive-in” (adresas: 222 N. Front St.) – tokie “gyvi” nesenos istorijos paminklai šioje magistralėje angliškai vadinami labai pagarbiai –  “roady classic”. Fotografuojamės po Merilyn Monroe sijonu, su Elviu Presliu, o prilipę prie kavinės langų gailimės, kad negalime užeiti vidun, nes kavinukės interjerui apibūdinti pritrūksta ištiktukų ir jis labai primena serialą “Reklamos vilkai”, kuris prieš kelis metus buvo gerokai įtraukęs. Miestelis keičia miestelį, – nesunku įsivaizduoti, kas čia vykdavo, kuomet Route 66 buvo intensyviai naudojamas keliaujančiųjų. Dabar gi vietiniai gaudo kiekvieną atklydusį turistą (spalio mėn. jų tikrai negausu), nes pagrindiniai srautai jau juda kitomis, moderniomis, kelių juostų magistralėmis, kurios garantuoja greitą susisiekimą, bet jokiu būdu, ne emociją, bendravimą ar prisiminimą. To nei mūsų vaikai, anei mes patys, skubėdami iš taško A į tašką B tiesiais kaip styga greitkeliais, jau niekada neturėsime. Po lyrinio nukrypimo prisimenu, kad kita mūsų stotelė – Dwight. Čia galima neskubant prasukti ratuką, susirasti geležinkelio stotį (ji man priminė Pabradę) ir degalinę, kuri vadinasi „Ambler-Becker Gas Station”. Ji atrodo kaip tikra Mis Degalinė: idealiai atrestauruota, labai ryški, su smulkiausiomis ano meto detalėmis. Tokių gražuolių matysime dar ne vieną, bet ši pirmoji ir tokia ypatingai daili krito mums į akį. Kitoje sankryžos pusėje rasite sekmadienio rytą vos ne pilnutėlę ir matosi, kad vietinių žmonių itin pamėgtą, Route 66 detalėmis dekoruotą restoranėlį labai originaliu pavadinimu “Old Route 66 Family Restaurant”. Kartu su įvairiausio amžiaus rytą gerai nusiteikusiais amerikiečiais užsukame ten ir mes. Ant lubų tyliai ir monotoniškai sukasi ventiliatoriai, gėlėtais močiutės “tapetais” dekoruotos sienos gausiai apkarstytos Route 66 ženklais, – visoje kavinėje tokia daiktų ir spalvų kakofonija, kad trūksta žodžių, bet mes juk to čia ir važiavome! Kavos jokiu būdu nesitikėkite: turiu galvoje, geros ir mums įprastos. Jei užsisakysite kavos, gausite didžiulį puodą ir ji jums pildys visą laiką, kol sėdėsite prie stalo. Tarytum tai būtų koks lietuviškas kompotas. Gerbiančiam ir vertinančiam kavą bei jos gėrimo ritualus, nusivylimas laukia kaskart užsukus į tokias amerikietiškas kavines. Teks priprasti: Amerika ir kava (jei tai ne kelios išimtys didmesčiuose) – nesuderinami dalykai. Visa provincija be jokių priekaištų barmenams dideliais puodais laka tą tamsios spalvos birzgalą, kurį vis dar vadina “coffee”. Na, tiek to. Nuotaikos nesigadiname – keliaujame, norime pažinti šalį, jos tradicijas, kasdienius vietinių įpročius, – turime tai ir daryti. Juk dar net nespėjau papasakoti apie maistą, kuris irgi gerokai per pagarbiai vadinamas tokiu vardu, nors realiai, – tai yra visiškos maisto gamybos nenuovokos pavyzdys ir tiesiog nesuderinamų produktų kratinys. Ach, Inga, kaip mes pasiilgome tavo patiekalų! Kiaušinienę galite gauti su amerikietišku, klevų sirupu aplietu blynu toje pačioje lėkštėje, ir nedrįsk tuo stebėtis. Supratome, kad teks pamažu pratintis ir ieškoti maksimaliai gero varianto iš visų mums neįprastų ir netinkamų. Ir keliaudami išmokome atsirinkti! Plačiai besišypsanti padavėja, net jei ji ir baigusi kokį amerikietišką koledžą, niekaip nesupras mūsų plačių akių, pamačius maisto pateikimą ir porcijas (ateičiai: viena dviems – beveik visuomet geras sprendimas)…Kadangi Jums smalsu, kiek kas kainuoja, – tai informuoju: kiaušinienę šiame restorane gausite už 5-7$, blynus – už 4$, mėsainį su bulvėmis – 7$. Tie skaičiai tiktų, jei būtų skanu, bet, deja, taip tikrai nėra. Žodžiu, pavalgome: labai blogai nebuvo, bet didelių vilčių neteikite. Nuotaika dėl neįprasto maisto mišinio nesugenda, – juk keliaujame, patiriame, pažįstame. Skrandžiai pripildyti, pilvai keistai išsipūtę, bet užtat išmokome pamoką, kaip reiktų suktis ateityje, kai jie ims gurgti ir reikalauti savo davinio. Iš Dwighto apie 10:50 sukame Odell link, nes taip veda mūsų kelias: ir čia yra istorinė senoji degalinė (400 S West St.), kuri buvo pastatyta dar 1932 m. (dabar mažas muziejukas, suvenyrų parduotuvė), o prie St.Paul bažnyčios pamatysite 1950 m. požeminę pėsčiųjų perėją per gatvę, mes nesustojome, bet pažiūrėti bent per automobilio langą buvo įdomu. Toliau judėjome tokiu maršrutu: Pontiac (ten yra senoji policijos stotis, man nepaliko įspūdžio: 15551 Old Route 66 between E 1500 N Rd. And E 1400 N Rd. In Pontiac, IL; šiame miestelyje yra ir Route 66 muziejus (110 W Howard St, Pontiac, IL 61764), bet mes jame nebuvome; tų muziejų yra nemažai, mes rinkomės kitą) – Chenoa – Lexington – Towanda (čia yra nedidelė ir apleista, dabar naudojama tik pėsčiųjų ir turistų senojo Route 66 atkarpa, vadinasi ši vieta Memory Lane; važiuodami matysime ir daugiau tokių žole apžėlusių senojo kelio atkarpų) – Normal – Bloomington – Funk’S Groove (50 žmonių kaimas, kuriame mes nesutojome, bet jame yra vieta, kur žmonės renka klevų sirupą, – galima paragauti, jei Jums kils toks noras; dar yra maža ir sena traukinių stotis; nežinau, kodėl, bet minimos ir šio miestelio kapinaitės) – McLean– Atlanta (čia apžiūrėjome seną malūną, kitaip “grains elevator”, kuriame dabar yra muziejus; vėl fotografavomės prie tokios nesąmonės kaip “muffler man”; internete radau, kad čia yra nuo 1918 m. veikiantis Atlanta Country Market, vietą nurodytu adresu 107 SE Vine St, Atlanta, IL 61723 radome, bet parduotuvės jokios ten jau nebuvo, todėl po kelių kadrų prie gigantiško vyruko su dešrele, kuo ramiausiai galite judėti toliau).

Kitas ir kiek įdomesnis sustojimas – nedidelis miestelis Linkolnas. Tai vienintelis miestas JAV Linkolno vardu pavadintas, dar prieš jam tampant prezidentu. Prezidentas čia darbavosi 1847-1859 m. Mes apžiūrėjome tą namą – tikslią kopiją tikrojo, kuriame dirbo Linkolnas (914 5th St, Lincoln, IL 62656): tikrąjį nupirko Henry Fordas ir išvežė į Greenfield kaimą Mičigane. Pravažiuodami stabtelkite ir prie Linkolno vežimo, kuris yra miestelio skiriamasis ženklas ir pats didžiausias pasaulyje (rasite čia: 1750 5^th St., Lincoln, IL). Vienoje sankryžoje atkreipkite dėmesį ir į miniatiūrinę Linkolno bažnytėlę, kuri primena mažutę lietuvišką trobelę, tik su pagarbiai iškeltu kryžiumi. Jei įdomu, iš Linkolno išvykstame apie 14:00. Taigi, nemenka dienos dalis dar priešakyje.

Netoli Linkolno yra 116.000 gyventojų miestas Springfield, Amerikos prezidento Abraomo Linkolno gimtinė ir Ilinojaus sostinė. A. Linkolnas gyveno čia iki 1861 m. išvykimo į Baltuosius rūmus. Įdomiausia Springfildo dalis – idealiai atkurtas tų laikų kvartalas, kurio pažiba – Linkolnų namai, buvę vienintele šeimos nuosavybe ir paskutine gyvenimo vieta (413 S 8th St, Springfield, IL 62701; atidaryta iki 17:00). Automobilį mes palikome visai šalia šio kvartalo: sekmadienį čia buvo vos vienas kitas keliauti mėgstantis amerikietis. Užsieniečių nesutikome išvis. Po tokį kvartalą pasivaikščioti labai įdomu: atkurtas (atvežtas iš kitur ar restauruotas) kiekvienas namas (į kai kuriuos galima užeiti, į Linkolnų šeimos namą reikia užsisakyti ekskursijas), kartu su restauruotais namais “restauravosi” ir tų laiko atmosfera. Ko gero, ir Linkolnams čia gyvenant po kiemus liuoksėjo voveraitės, – protėviai tų, kurias ir dabar sutikome…Apžiūrėję kvartalą, dar užsukome į infomacijos centrą – galybė atributikos su Linkolno vardu ar knygų apie Prezidentą, čia galima pažiūrėti ir dokumentinį filmą. Įdomus sprendimas buvo ant didelio stalo esantis nemenkas miesto maketas: spaudi mygtukus ir užsidega tos miesto gatvės, kuriomis į darbą vaikščiojo Linkolnas. Mes panašiu maršrutu, tyliomis miesto gatvėmis nukeliavome iki Kapitolijaus (statytas  1837-1840 m.; adresas: 1 SW Old State Capitol Plaza) ir tos miesto dalies, kuri atrodo oficiali ir administracinė. Stabtelėjome prie lieknos Linkolno figūros, ramiai stovinčios priešais didingą Kapitolijaus fasadą. Ideali tvarka, sekmadienio ramybė ir fontano čiurlenimas, – toks įsiminė Springfildo centras. Sunku patikėti, kad toks ramus miestas yra Ilinojaus sostinė. Mes neužsukome, bet čia yra ir Linkolno biuras, kuriame dabar veikia muziejus (1 South East Old State Capitol Plaza, Springfield, IL 62701). Sekmadienio rytą jokie biurai, net ir Linkolno, neveikia.

Grįžome prie automobilio ir sukome kapinaičių, kuriose ilsisi beveik visa Linkolnų šeima, link (1500 Monument Ave, Springfield, IL 62702). Didingas monumentas-mauzoliejus, – čia sutikome nemažai žmonių, kurie, kaip ir mes, atidavė pagarbą, didžiam žmogui. A.Linkolnas šioje vietoje palaidotas su žmona ir trimis sūnumis, vienas sūnus ilsisi kitoje vietoje. Labai neįprasta, kad per visas kapinaites eina kelias ir iki pat monumento galima privažiuoti, – turėjome pakovoti su savo supratimu apie kapinių lankymą…Būtinai užsukite, – tai ypatingą atmosferą skleidžianti vieta.

Prieš išvykdami dar akimirkai sustojome prie restauruoto, švelnių pastelinių spalvų, poilsiavietę primenančio pastato, vadinamo „Edwards Place Historic home” (700 N 4th St, Springfield, IL 62702). Jame lankydavosi A.Linkolnas su žmona pirmaisiais romantiškais pažinties mėnesiais.

Springfildą paliekame apie 17:00 ir sukame St.Louis kryptimi. Iki St.Louis mums teks pravažiuoti 155 km (šis  miestas yra didžiausias tarp Los Andželo ir Čikagos Route 66 kelyje (2,9 mln); ant vakarinio Misisipės kranto, pravažiavome sutemus, vengėme didelių miestų, tik “užmetėme” akį į miestą atvirukuose garsinančią Gateway arką). Keliaujame tokiu maršrutu: Glenarm (senas Route 66 ženklas; tarp 80-82 išvažiavimo) – Farmesville – Waggoner – Raymond – Litchfield – Mt.Olive (anglies kasyklų centras) – Staunton (Henry’s Rabbit Ranch – 1107 Historic Old Rte 66, Staunton, IL 62088) – Hamel – Edwardswille (Mustang Coral – mašinų, laukiančių antrojo gyvenimo, kapinaitės; čia yra kelios skirtingos Route 66 atkarpos, buvo pildoma, keičiama) – galima pravažiuoti Chain of Rocks Bridge per Misisipę  ir taip įvažiuosite į Misūrio valstiją. Nesu tikra, ar važiavome tuo tiltu, gal snaudžiau, o gal GPS mus vedė kitu keliu: buvome rezervavę nakvynę miestelyje Cuba, sukome jo link. Apie 21:20 pasiekėme motelį „Days Inn” (97 Ozark Drive, Cuba): nakvynės kaina keturiems 64 eur. Prie motelio stovėjo 4 policijos automobiliai, mums įeinant policininkai išvedė jauną porelę, – buvome pavargę, nusprendėme į tai nekreipti dėmesio, nors po visų tų teroristinių išpuolių tokie vaizdai malonūs nebuvo. Motelis tikrai vidutinio lygio, kaip ir dauguma tokių Amerikoje, bet visai švaru, o ir kaina atitinkama. Likome vakaroti…Pirma diena nenuvylė, nors vairavimo buvo nemažai – apie 650 km. Bet tai ne tik atstumas, tai – įspūdžiai ir prisiminimai.

Dienos rida – 540 km.

Jei ilgai nemiegosite, verta pasidairyti po tą Cubą kuris tituluojamas “art friendly” arba sienų tapybos miestu – namų sienos, mažos ar didelės, siauros ar plačios, kūrybiškai išmargintos vietos menininkų (ieškokite Vašingtono gatvės). Dar verta stabtelti prie motelio, išdidžiu pavadinimu “The Wagon Wheel Motel” , – tai simpatiškas, turintis savo istoriją šeyminis viešbutukas. Bet, jei norite ten gauti nakvynę, reikia rezervuotis gerokai iš anksto net ir rudenį.

Mes neturėjome laiko, bet negaliu nepaminėti šios vietos, – galbūt, norėsite aplankyti: neprivažiavus  St.Louis yra tokia priešistorinė vieta, kurią lanko amerikiečiai, o iš nuotraukų mums labai primenanti Lietuvą, – tai Cahokia Mounds Historic Site (Cahokia piliakalniai: Collinsville, IL; nuo St.Louis apie 20 km). Rašoma, kad tai XIII a. amerikiečių gyvenamosios vietos. Įėjimas nemokamas, nedirba pirmadieniais ir antradieniais. Turėtų būti įdomu besidomintiems istorija. Tarytum kokia amerikietiška Kernavė. Mes gi jau buvome kiek nutolę ir savo ketvirtos dienos Amerikoje rytą pradėjome kiek grįždami nuo Cubos Sullivan link: bent vienus urvus keliaudami po šalį norėjome apžiūrėti, tiesiog ėmėme ir pasirinkome Meramec Caverns, kurios lankytojams atvertos nuo 1933 m. ir yra giriamasi, kad čia slapstėsi pats Jessie James (bilietas į urvus – 44,72 USD dviems; važiuokite šiuo adresu: 1135 MO-W Sullivan, MO 63080). Į urvus įleidžiama tik su grupe ir gidu: po vieną vaikščioti niekas neleis. Visa pramoga trunka apie valandą. Klaustrofobijos baimę turintiems baugintis neverta: viduje nors drėgna ir tamsu, bet gana erdvu. Verta prigriebti kokį šiltesnį megztuką. Visa ekskursija vyksta maždaug taip: gidas pabėga į priekį, uždega šviesas, tada pakviečia grupę, papasakoja, ką mes čia matome, tada prašo palaukti, vėl bėga į priekį, – uždega šviesas, grįžta ir užgesina ten, kur jau buvome…Supratome, kad šviesa kenkia uolėnoms, kurios savo formomis, dydžiais pakerės net didžiausią skeptiką. Aišku, amerikiečiai būtų ne amerikiečiai, jei gražiausioje vietoje nebūtų įrengę sėdimų vietų ir ant įspūdingos varveklinės sienos nebūtų parodę patriotinio filmo, o po to pažaidę šviesų efektais, grojant klasikinei melodijai… Tiesą sakant, nors buvo kiek supopsinta, bet, negaliu meluot, – įspūdinga. Spalvų, šviesų žaidimai tai magiškai vietai tinka. Mūsų rytinėje grupėje žmonių buvo nedaug, – sėdėjome ir nuoširdžiai gėrėjomės.

Išnirę iš tamsos, džiaugiamės, – saulė jau gerokai lepina, nors dar tik 11:00. Metam šonan visus megztinius. Automobilių aikštelė pamažu pildosi atvykstančiais mokykliniais autobusais, dideliais džipais, – laimei, mes jau judame tolyn, tiksliau tenka kiek grįžti: vėl pravažiuoajm Cubą, o už jos Route 66 keliu sustojame dar prie vieno senojo kelio simbolio – šalia vienos iš daugelio šiame kelyje antikvarinių parduotuvėlių išdidžiai pūpso „Giant Chair” (milžiniškas krėslas). Nei menas, nei kas, bet tokie tie Route atributai. Kelios nuotraukos ir judam toliau. Mus aplenkia vienišas motociklininkas, – vyrai pavydžiai palydi jį akimis…Šios temos netęsiu:) Lekiam miestelio Rolla link, kol jį pasiekiame, praalkstame, – ten susirandame puikų sveiko maisto – salotų, sriubų – restoraną “Panera bread”, kurio šioje kelionėje vėliau ieškojome ne kartą. Pasirinkimas didelis, maistas patiekiamas kokybiškuose, storasieniuose induose (keliaujant po Ameriką, tai pradedi itin vertinti), o skonis toks, jog norisi tai patirti dar ir dar. Čia pat kepama duona, sausainiai, pyragai, todėl viduje sklando nosį kutenantis kvapas, o interjeras primena europietiškus restoranėlius. Prie įėjimo kabo plakatas su restorano moto – “sveikas maistas”. Rūpinimasis menkiausiais dalykais (nuo maisto iki aptarnavimo) neabejotinai yra rezultatyvus, – ši vieta jau pamėgta ir vietinių, ir svečių. Keliaujant Amerikoje tai maloniai nuteikia, – tokių restoranų, kavinių, kepyklėlių pamažu daugės, nes tai neišvengiama. Kaip mėgsta kartoti vienas mano pažįstamas sportininkas, nes “kito kelio tiesiog nėra.”

Lekiame toliau žaliuoju Misūrio peizažu, kuris pamažu keičiasi, dabinasi nedidelėmis kalvelėmis, vis išnyrančiomis virš žaliuojančių giraičių. Toks grožis lydi tol, kol lekiame keliu tarp Rolla ir Wayneswille, po to viskas keičiasi – vėl lygumos lygumos, kur tik akys užmato. Rekomenduoju stabtelti prie pakeliui į Lebanon esančių didžiulių senų automobilių kaipinaičių, – pakeliui jų yra ne kelios, pasirinkome  atsitiktinai. Sunkiasvoris diedukas pūškuodamas kartu su savo apvalaina moteriškaite, plovė savo apynaujį automobilį, mes mandagiai paklausėme, ar galime pasižvalgyti, – gavę leidimą, mėgavomės, kaip maži vaikai. Galėtume atskirą nuotraukų albumą išleisti, dedikuotą šiam muziejui po atviru dangumi. Būtina čia ar panašioje vietoje praleisti bent valandžiukę, – liks daug prisiminimų. Kadaise buvę prabangūs automobiliai skaitina vaizduotę, įkvepia, gimdo visokias idėjas, laimei, jos čia ir lieka…Pačiame Lebanon dar susiradome Munger Moss Motel, kuris veikia nuo 1936 m., o nuo 1971 priklauso vienai šeimai, – tas retas “mamytės ir tėvelio” viešbutukas, kuris atrodo kaip iš filmo; likusi ir senoji iškaba, kurioje keliautojai viliojami “free tv”, o ne “free wi-fi”; šiame miestuke aplankėme ir nediduką, bet smagų Route 66 muziejų  (nemokamas) – laiko daug neužtruksite, o tie visi 5-6 dešimtmečio su meile restauruoti atributai verti tų kelių minučių. Iš Lebanon sukome Route 66 keliu, kuris čia atsiduria lygiagrečiai naujosios magistralės, kartais su ja net susilieja. Atrodė, kad tik mes vieni ir renkamės dardėti tuo senuoju keliu, nors jo kokybė vis dar nebloga, – Lietuvoje turim tokių ir dar blogesnių kelių. Keliaudami sekėme ženklus “Historic Route 66”, nes vadovaujantis tik GPS būtume nukreipti naujaisiais keliais, – tiesesniais, greitesniais.

Lebanon palikome jau po pietų – apie 15:45. Pravažiavome dar vieną Springfieldą: stabtelkit kelioms minutėms prie Gillioz teatro, kuris veikia čia nuo 1926 m. ir yra fantastiškai gražus ( tiesa, viduje, bet mes, deja, ten nepatekome: 325 Park Central E, Springfield, MO 65806). Dar nežinojome, ką teks patirti važiuojant į Carthage, kuris kelionių knygose išskirtas, nes jame keliautojus kviečia vienas gražiausių ir geriausiai restauruotų kino teatrų Drive-Inn, veikiantis nuo 1940 m. Šiam reikalui skirsiu daugiau dėmesio tekste, nes tai buvo pamoka ir mums, o gal kada bus ir Jums. Carthage Drive Inn visam gyvenimui įkalė mums į galvą, ką Amerikoje reiškia “No trespassing” (“Praėjimo nėra”). Džiaugiamės tik tuo, kad išnešėme sveiką kailį, o galėjo palydėti ir kulkos. Žodžiu, atvykome saulei leidžiantis. Mus pasitiko didelė reklaminė lenta, kurioje vienas sakinukas atkreipė dėmesį – “atrestauruota privačiomis lėšomis, be valstybės pagalbos”. Kvepia kažkokiu nedideliu kivirču su valdžia ir pasipūtimu. Nors mes pirmiausia pagalvojome: “Na, puiku, šaunuoliai savininkai”. Vakarėjo, įvažiavimas į aikštelę buvo užtvertas stora grandine, kabojusia beveik palei žvyruotą kelią, ant kurios nuo lengvo vėjo siūbavo lentelė su mano jau minėtu užrašu…Mes supratome, kad mašiną geriau palikti šalia grandinės. Šokome iš automobilio su fotoaparatais, – vieta atrodė tikrai įdomi, pradedant bilietų kasa ir milžiniško dydžio ekranu, kurio priekinės dalies kol kas nematėme, o…labai norėjosi…Ką gi, keliaujame į aikštelę, kur kadaise, o ir dabar, šeštadieniais ir sekmadieniais, renkasi poros, draugų kompanijos ir kinu mėgaujasi, sėdėdami automobiliuose bei šlamšdami visą įmanomą nesveiką maistą…Mašina čia nepravažiuosi, bet pėsčiajam nedidelis tarpelis pralįsti buvo…Toliau elgėmės kaip kokie chuliganai paaugliai, – taip norėjosi bent akies krašteliu pažiūrėti, kaip toks garsus Drive-Inn atrodo dabar, kad nepaisėme elementarių taisyklių, nebuvo nei vieno, kuris būtų paprotinęs bent dviem žodžiais  – “gal neikime”… Visi entuziastingai spraudėmės – juk tiek kilometrų čia važiavome, kaip gi likti už tvoros…Nesąmonė. Mums besidairant, fotografuojant ir aikčiojant, pamatėme rankomis mojuojančią ir jau spiegiančią moterytę…Supratome, kad metas nešdintis. Nesitikėjome, kad bus taip blogai, todėl neatrodė, kad reiktų skubėti. Kuo ramiausiai pralindome pro tarpą atgal ir ėjome automobilio link,  – kaip tik tuo metu pamatėme atlekiantį milžinišką amerikietišką džipą, iš jo su didele energija iššoko aukšto ūgio ir pitbulio veido amerikietis, kažką garsiai riaumodamas. Beriaumodamas dar spėjo nusifotografuoti mūsų mašinos numerį. O tada jau puolė mus, tik ką priartėjusius. Dvi nuo netikėtumo akis išpūtusias turistų iš Lietuvos poreles, – su Saulium bandėme aiškinti, kad nieko nelietėme, kad esame Route 66 keliautojai ir t.t. Monstras iš pykčio išsprogusiomis akimis mūsų neklausė, tik toliau sau riaumojo ir grasino, kad mes iš Misūrio gyvi neišvažiuosime. Akimirką pritilęs, nes nuvargo (vis tik – amžius), sugebėjo išgirsti mano atsiprašymą, bet atgal tik metė klausimą “iš kokios jūs šalies??”, o išgirdęs ir vis tiek nesupratęs, iš kokios, pratęsė riaumojimą tokiais žodžiais “jūs nežinote, kas yra privati nuosavybė????”, na, nepradėjau jam pasakoti, kad kurį laiką tikrai nežinojome…Tada dar mums bandė parodyti ženklą “no trespassing”, grasino teismais ir dar kažkuo, – lyg to būtų maža, per kino aikštelę jau atbėgo ir žmonelė, – dabar jau riaumojo dviese. Tarp šio tęstinio riaumojimo ir savo mandagaus atsiprašinėjimo, išgirdau grubų “Get lost!”. Per sekundę supratau, kad turim dingti, – kažkaip ir savo vyrus įtikinau, kad turim varyt…Niekas mūsų nesivijo, ginklais nemojavo, bet nuotaika buvo sugadinta…Pamoką išmokome, viešbutyje, galvojome, lauks vietinė policija (nelaukė), perskaitėme viską, kas internete rašome apie tai, kas nutinka su tais, kurie peržengia “no trespassing” (na, nušauti savininkas tikrai neturi teisės, bet bauda gali siekti iki 500$: bausmė priklauso nuo daugelio dalykų, mūsų aplinkybės tikrai buvo lengvinančios)…Bandžiau suprasti, kaip nelengva tam riaumotojui ir kaip jų šeimą nukankins šitas verslas…Nes, jei šitą objektą kaip Route 66 pažibą mato keliautojai daugelyje kelionių vadovų, tai ir važiuoja. Ir tikrai sunku ištaikyti atvažiuoti jų darbo metu – dvi dienas per savaitę. Galėtų imti po kokį dolerį vien už pažiūrėjimą, nebūtų bėdos. Arba kažkaip kitaip informuotų turistus, kad jie nelandžiotų. Nors savo kaltės irgi negynčiju, – taip brautis pro nedidelį tarpelį…Ką aš žinau. Tas faktas tikrai nepapuoštų mūsų biografijų, jei sugalvotume tapti teisingumo ministrais. Nors savo pamėgtą šūkį “būkim spontaniški” įgyvendinau su kaupu.

Tik grįžusi paskaičiau keliautojų atsiliepimus apie šią vietą, – mes nei pirmi, nei paskutiniai, kuriuos užgauliojo savininkas. Galite ir Jūs paskaityt čia ar čia (kol susimoki ir žiūri filmą, viskas gerai, bet, jei užsuki nedarbo metu ir užsimanai kelių foto, tada – laikykis bei saugokis to agresyvaus vyriškio, kuris nėra apsaugos darbuotojas, o savininkas!).

Su prasta nuotaika ir gerokai įsibauginę lekiam pro Joplin iš Misūrio į Kanzasą. Route 66 Kanzase itin trumpas, vos 25 km ir eina per šiuos miestus: Galena (verta pervažiuoti – visi jį kirsdavo, kas vykdavo Route 66: yra senučiukė degalinė, kavinukė, numesti automobiliai iš filmuko “Ratai”; tai dar vienas įsimintinas miestas-vaiduoklis su uždarytomis griūvančių namų langinėmis ir benamiais šunimis, kurie turėtų, ką papasakoti, bet nemato reikalo). Tada pro Riverton (Williams’ Store veikia ties Route 66 nuo 1925m.: 7109 SE Highway 66, Riverton, KS 66770: rašo turistai, kad geri sumuštinia; suvenyrai – Nelson’s Old Riverton Store; mes nebuvome) – Baxter Springs (galima pažiūrėti Baxter Springs Independent Oil and Gas, – mums žvalgytis didelio noro jau nebuvo). Iš Kanzaso irgi išvykome laimingai – tas Baxter Springs dar šioje vakstijoje, bet visai netoliese esantis miestukas Miami (būtinai stabtelkite prie dailios architektūros, 1929 m.  statyto Coleman teatro: pagrindiniu keliu važiuosite ir pastebėsite, kito panašaus pastato čia nėra) jau Oklahomoje, kurioje teks pabūti kiek ilgiau, nes Route 66 čia tęsiasi net 605 km. Oklahomoje tiek daug visokių Route 66 atributų (kitaip, historic sites), kad sunku ir apsakyti ar išsirinkti. Be to, beveik visą atstumą įmanoma pravažiuoti, nepasukant į modernų greitkelį, na, nebent, jau arti pačios Oklahomos miesto. Į Oklahomos valstiją įvažiuojame apie 19:00: giliai nelendame, nes jaučiamės nuvargę. Susirandame motelį miestelyje Claremore. „Microtel Inn Suites” motelyje mus aptarnavo moteris, vardu…Audra. Išpasakojome viską, ką žinojome apie tą vardą, bandėme surasti jos sąsajų su Lietuva, bet nepavyko įtikinti. Ji vis tik buvo indų palikuonė, todėl tų sąsajų nori-nenori, bet yra. Man pasirodė keistas tas žmonių abejingumas ir trumpariagiškumas: gauni iš tėvų tokį keistą, visai ne amerikonišką vardą ir net nepasidomi, nepaklausi tėvelių, kokios tokio pasirinkimo priežastys. Patalų klojimas kiekvieną dieną ilgus metus gerokai užkamšo žmonių žingeidumą…

Krintam miegot, moraliai jaučiamės nekaip, vis pajuokaujame, kad tuoj čia įsiverš JAV policija, surakins ir…Na, nesiplėsiu, kurlink fantazijos nuvedė. Net sapnuose tas agresyvus tipas nepaleido. Laimei, išaušo kita diena: įspūdžiai ir besikeičiantys vaizdai, sutikti žmonės beveik ištrynė tą nelemtą įvykį, kuri prisiminėm tik atiduodami automobilį nuomos kompanijai, ir, žinoma, prisimenam dabar žiūrėdami nuotraukas. Jausmas bjaurus. Nesugalvokite ten važiuoti, – esu tikra, kad tokie tipai nenusipelno sėkmės versle. Baigiu šios dienos tekstą kiek negatyviai, – lygiai taip, kaip ir jautėmės.

Viso: apie 648 km.

Kadangi mūsų motelis Claremore jaukumu nepasižymėjo, apie 8:00 ryto vėl leidžiamės į kelionę.  Trumpam stabtelim Catoosa, kur pasibaisim eiliniu kiču, – kai kas net nesivargina išlipti iš automobilio:) Nieko nepadarysi, tie gigantiški beskoniai dalykai –  neatsiejama Route 66 dalis. Catoosoje mažo vandens telkinio vaizdą bjauroje didelis žydras ir išsižiojęs banginis: keliauji tiesiai į nasrus, kol galiausia, pasieki vandenį. Metalinis, ryškiaspalvis daiktas, prie kurio 8 dešimtmety rinkosi aplinkinių kaimų amerikiečių šeimos ir smagiai leisdavo savaitgalius. Šiandien, antradienį, čia buvome tik mes ir vienišas keliautojas motociklu. Jis, kaip ir mes, stabtelėjo, nufotografavo ir dingo…Taigi, galite sustoti, galite nesustoti, tikrai mažai prarasite: Big Blue Whale pastatytas dar 1970. Mes į Tulsą nesukame (antras didžiausias Oklahomos miestas, apie 400.000 gyventojų, jei kažkur pakeliui būsite, galite apžiūrėti šią degalinę, pastatytą dar 1920 m., arba jei pavyktų, važiuokite šiuo tiltu, kurį konstravo 1916-1917 m.; čia bus dar viena gigantiška skulptūra  – drill man; yra Tulsoje ir Air and Space museum – mes Tulsoje nestojome). Toliau Route 66 veda pro Sapulpą (stabtelim čia: Bridge #18 at Rock Creek – tai neabejotina klasika), Stroud’ą, tapusį jau beveik tikru miestu-vaiduokliu (Rock Cafe), Chandler (pravažiavome: ginklų sandėlis). Važiuojant Arcadia link iš Chandlerio yra buvusi Seaba degalinė, – dabar degalinės pastate turtingas motociklų muziejus. Suprantama, kad čia užtrukome kiek ilgiau – neerzinsiu plieninių žirgų gerbėjų, geriau patiems pamatyti…Kažkokia dievo užmiršta vieta, o tokia gausi ekspozicija. Tiesiog neįtikėtina. Čia radome ir lauktuvių, – mažas modeliukas iš praėjusių dešimtmečių bus puikus šios kelionės prisiminimas.  Pagaliau pasiekėme Oklahomą: auksinę Oklahomos erą reprezentuoja didingas Kapitolijus (2300 N Lincoln Blvd, Oklahoma City, OK 73105). Oklahomoje gyvena  660.000 žmonių – mums ji pasirodė nuobodi, nyki, labai provinciali, todėl sustoję trumpam prie Kapitolijaus, stengėmės kuo greičiau dingti iš šio beveidžio miesto. Jei orientuotis laiko prasme, tai Oklahomoje mes buvome apie 12:30, čia skaniai pavalgėme kinietiško maisto „Panda Express” tinklo kavinėje ir išvykome apie 15:00. Negalima pamiršti, kad Amerikoje viskas yra “BIG”, todėl planuotis reikia daugiau laiko norint pasiekti bet kokį tikslą – nuo minties apie pietus iki įgyvendinimo praeina daugiau laiko, nei esame įpratę Lietuvoje…Tiesa, išvažiuodami iš Oklahomos Clinton’o link, sustojome “išparduotuvių” miestelyje, tai realiai miestą palikome 15:27. Iki Clintono mums buvo apie 120 km. Apskritai, jei būtų įmanoma Oklahomos valstijos išvengti, verta tokia galimybe pasinaudoti. Tiek, kiek mes matėme važiuodami, ji gana neturtinga, orientuota į žemės ūkį (augina gyvulius, žirgus, daug fermų), bet, atrodo, tai jiems turtų nesukuria. Oklahomoje matėme ir labai daug Donaldo Trumpo lektorato: kiemuose – Trumpą palaikantys plakatai, automobiliai apklijuoti lipdukais “Vote Trump” ar kažkas panašaus.

Judame toliau šiuo maršrutu (mes vėl Route 66): Oklahoma – Clinton (vienas geriausių ir plačiai pripažintas Route 66 muziejus: off I-40 at Exit 65, 2229 W. Gary Blvd., Clinton, OK 73601; dirba iki 17:00, suaugusiems 5 USD) – Sayre ( verta pravažiuoti: Beckham County Courthouse) – Texola (patenkame į Teksaso valstiją 18:20 val., nuo Clinton iki Texola – apie 1h vairavimo) – Shamrock (tame mieste būtinai sustosite: tikras Route 66 “ghost-town” su senais moteliais, senais automobiliais; pamatysite ir “U-Drop-Inn restoraną and automobilių aptarnavimo stotį” – šis art deco pavyzdys, pastatytas dar 1936 m., yra tikras miestelio perliukas; Shamrock’e fotografavome kaip pamišę, – kitaip čia tiesiog neįmanoma). Pamažu temo, reikėjo judėti toliau: McLean’e pirmąją restauruotą “Phillips 66” degalinę apžiūrėjome jau visai sutemus: McLean Commercial Historic District); gaila, kad šią keistą vietą matėme tamsoje – kažkas tikrai įdomaus slepiasi Alanreed’e (kai įvedi “Alanreed” google paieškoje, rodo fantastiškas nuotraukas – tai ir seniausios Route 66 kapinaitės Teksase, ir seniausia baptistų bažnyčia, ir roplių rančos likučiai; tikrai gaila buvo, kad patekome čia visiškoje tamsoje – jūs planuokitės kitaip). Viešbutį „Red Roof Amarillo” pasiekėme apie 21:00. Tokia gavosi ilgo kelio diena ir visai vargani įspūdžiai apie Oklahomą…Tas žydras rytinis Catoosa banginis nulėmė įspūdžiais skurdžią dieną, nors ir kaip stengėmės, kad būtų kitaip. Vis tik ir tokia diena yra mūsų naujos patirtys: gal kitąkart išsukčiau iš Route 66 ir pasidairyčiau šiose vietose, kurios buvo kaip “planas B”, bet taip ir liko neįvykdytas, nes vis tik kelionės tikslas buvo kitoks:

galima sukti iš Route 66 ir važiuoti pažiūrėti Oklahomos gamtos grožio: Turner Falls parkas Arbuckle kalnuose yra nuo Oklahomos apie 130 km arba kiek daugiau nei valanda važiavimo; prieš tai dar galima stabtelti pakeliui esančiame gražiais vaizdais garsiame Suplhur (Chickasaw National Recreation Area: State Highway 177, Sulphur, OK 73086); galima aplankyti ir “Arbuckle Wilderness” parką, ypač keliaujant su vaikais: dirba iki 16:30, bilietas 17 USD, po parką galima važinėti savo automobiliu, rašoma, kad yra ten ir egzotiškų gyvūnų). Tada  – Lawton ir pravažiuotumėte šalia esančius Wichita Mountains Wildlife Refuge (seniausia saugoma gamtos teritorija JAV – nuo 1901m.). Tada  – vienas gražiausių ežerų Oklahomoje Altus-Lugert.

Laimei, įvažiavimas į Teksasą – Texola bei Shamrockas – pataisė mums visiems nuotaiką, – ir vėl matėme tai, su kuo mums asocijuojasi Route 66. Nesinori dienos aprašymo pabaigti negatyviai, – nuotraukos primena, kad dienoje pakako “kelio” kelionėms būdingų įspūdžių:)

Viso: apie 563 km.

Šią dieną pradedame nuo Palo Duro kanjono: dar pernai, keliaudama po Teksasą, norėjau čia apsilankyti, bet buvo visiškai nepakeliui – Teksasas didelis, jame reikia praleisti mėnesį, jog galėtum sakyti, kad pamatei jau maždaug viską: gal kiek paviršutiniškai, bet supratimui apie valstiją pakaktų. Teksasas – visai kitoks nei Oklahoma. Širdis atsigauna: ir gamtos daug, ir žmonės smagesni, ir tas kaubojiškas stilius pritinka kelionei po Ameriką. Pilna kavinių, visose verda gyvenimas, teksasiečiai linkę bendrauti – visiems įdomu, kas mes tokie, iš kokios šalies ir t.t. Pokalbiui užmegzti pakanka žvilgsnio ar šypsenos: man visa tai patinka!

Palo Duro Canyon Park (video apie parką) – tai antras didžiausias kanjonas šalyje. Tiksli vieta (nurodamas įvažiavimo namelio adresas): 11450 Park Road 5 Canyon, TX 79015 (kaip nuvykti: čia). Šiandien pravažiuojame senųjų Amerikos gyventojų Cheyenne ir Arapahos genčių buvusius bizonų medžioklės plotus. Parkas yra apie 50 km nuo Amarillo: įvažiuoti į parką galima automobiliu – susimokame 5$/žmogui ir sukame tą 16-os mylių vaizdingą maršrutą, angliškai “scenic view”. Mums tai kuo puikiausiai tinka, nes daug laiko šiam parkui skirti neplanavome. Iš tikro, įspūdis nebuvo toks didelis, kokio tikėjomės (ypač rašant po kelionės, pamačius didingesnių vietų), – gražu, įdomu, mums patiko, kad šiuo metų laiku parke itin tuščia (spalio mėn. sutikome vos vieną kitą keliautoją), bet šio kanjono grožiui pamatyti reikia visai kitokio keliavimo būdo – tas automobilinis pravažiavimas pasiteisina kitur, bet tik ne čia. Palo Duro kanjone – kelios puikiai paruoštos  ir skirtingo atstumo pėsčiųjų trasos. Tiesiog reikia tinkamos avalynės, aprangos, būtinai geriamojo vandens, – ir pirmyn! Mes gi praėjome vieną juokingo ilgio maršrutą (kaip tikri tingūs amerikiečiai), – oras buvo fantastiškas, bet planų keisti nenorėjome, – vakarinė dalis šaukė:) Gerai, kad spėjome įsėsti į mašiną, – vos pajudėjus pro šalį prabėgo porelė kojotų…To trumpo žygio tikrai mažoka. Jei prasuksite tik asfaltuotu kanjono keliuku, pamatysite kalnus, oranžinę uolieną, bet nebūsite anei sužavėti, anei nustebinti. Visas grožis yra giliau, toliau. Bet kaip intro į mūsų gamtos įspūdžių pradžią buvo tikrai tinkamas. Šilta diena, švelniomis saulės rankomis glostomos kalnų grandinės, daug žalumos, išdžiuvę upeliai, čirškiantys paukščiai ir visiška ramybė. Kai būsiu čia kitą kartą, imsiu turistinę kuprinę, ausiuos storapadžius batus ir keliausiu keliausiu keliausiu…Yra ne tik pėsčiųjų takai, bet ir parengti maršrutai keliauti dviračiais, net žirgais. Daug kempingų, – viskas paruošta ilgesniam pasibuvimui. Amerikiečiai čia atvažiuoja dideliais namais ant ratų, – pavydas ima. Vaizdai, žinoma, atsiveria pasakiški.

Pasivažinėję ir pasivaikščioję apie 1,5h apie 10:30 išvykstam iš parko ir 11:00 jau vaikštome istoriniame Amarillo centre. Tas Amarillo historic district ir 6-oji gatvė (kvartalas yra tarp Georgia ir Forrest Avenue) priverčia pasijausti kine: daug antikvarinių parduotuvėlių, kavinių, įsikūrusių senuose pastatuose, kuriuos puošia aptrupėjusios reklaminės iškabos. Fantastiškas jausmas pabūti kitam dešimtmety! Nors Amarillo pagal gyventojų skaičius nėra didesnis nei Alytus, bet išplitęs ir gyvas kaip tikras didmiestis.

Amarillo yra ir garsioji The Big Texan Ranch (7701 Interstate 40 Access Rd, Amarillo, TX 79118), kur vieni iš geriausių didkepsnių visoje Amerikoje. Atsidurti šalia ir neužsukti būtų nedovanotina klaida. Vien aplinka ko verta – apsidairome, fotografuojame ir einame vidun. Vėl viskas “super big”: salės dydis, dekoracijos, net padavėjai:) Užsisakome garsiuosiu kepsnius ir jie tikrai nenuvilia. Visa laimė, kad juos galima rinktis pagal svorį, o kaip atrodo mėsytė, padavėjas pasiūlo pažiūrėti virtuvėje. Kiek nustebinome užsisakę salotas, – mažai, kas čia valgo žalią maistą… Buvo labai keista stebėti amerikiečius, ateinančius į didkepsniais garsėjantį restoraną ir užsisakančius savo mėgstamus tradicinius XXXL mėsainius su dideliu bokštu aliejuje skrudintų bulvyčių.

Skaniai papietavę Big Texan, toliau sukame Route 66 keliu, sustodami laukuose įkurtoje kadilakų rančoje (I-40 Frontage Rd, Amarillo, TX 79124): tiesiog į žemę “susodinti” kadilakai, apipaišyti grafiti dažais. Amerikiečiai ir traukia čia, nešdamiesi tuos dažus, – jei koks įsimylėjęs paauglys parašo kokį meilės prisipažinimą, jau už kelių minučių, kitas parašo visai kitokius jam svarbius žodžius. Ir tie automobiliai yra apaugę beprotišku sluoksniu dažų, – jų atpažinti tiesiog neįmanoma.

Laukų platybės, ramiai žolę rupšnojantys galvijai (va, iš kur tie didkepsniai!), nieko neįtariantys apie savo lemtį, monotoniškai besisukantys vėjo malūnai, – toks kelias vedė mus iki pat Adrian, kitaip Route 66 vidurį žyminčio vienos gatvės miestelio. Ten tebeveikia su meile vienos šeimos atrestauruota kavinukė “Midpoint Cafe” (ją, beje, pardavinėja, – viskas pamažu nyksta…): šioje nuo 1928 m. veikiančioje kavinėje visos detalės restauruotos – kėdės, stalai, sienų dekoracijos, net indai ar didesni baro atributai. Kavinė garsėja ir savo “ugly crust pie” (bjauriuoju traškiu pyragu) – mes jį irgi ragavome, nesitikėjau, kad taip pasakysiu Amerikoje, bet šis desertas tiesiog fantastiško skonio, nors ir visai ne dietinis. Kavinėje yra ir suvenyrų parduotuvėje: jie kitokie, labai kokybiški, išskirtiniai, todėl nesusivaldome neįsigiję kelių mielų smulkmenų, kurios primins tą Route 66 vidurio vietą.

Iš Adrien išvykstame apie 15:25 ir per fantastiško grožio prerijų peizažą judame Naujosios Meksikos link. Prie Glenrio kertame valstijų sieną. Ir galiausia pasiekiame, ko gero, gražiausią vietą Route 66 vietą – Tucumcari. Sienų tapyba, reklaminės iškabos, nebeveikiančios, bet senus laikus menančios degalinės, kavinės,  viešbučiai su neoninėmis reklamomis – viskas priminė 6-7 dešimtmečius. Patyrėme didžiausius, maloniausius įspūdžius, – atvažiavome nieko nesitikėdami ir gavome įspūdžių pliūpsnį. Pasėdėkite ant suoliuko prie “The Blue Swallow” viešbučio, pasidžiaukite tuo, ką matote ir dėl ko vykote į šią kelionę (gaila, kad amerikiečiai nemoka kurti interneto svetainių – jos tiesiog viską sugadina, bet ten galite rasti tikslų adresą).

Apie 16:25 kažkaip pavyko išvažiuoti iš Tucumcari. Prasukome pro visišką miestą-vaiduoklį Cuervo (pamatėm mažiausią pašto biurą Amerikoje – griūvantis, nykstantis), o tada pasiekėme Santa Rosą (City of Natural Lakes, park lake historic district) – ilgam tikrai neplanuokite, bet pasižiūrėti irgi įdomu.

Kažkoks savas atrodo Naujosios Meksikos peizažas – prerijos kur akys užmato. Daugiau gamtos ramybės, didelės erdvės, indėniški motyvai visur, kur užsuki, – ar į degalinę, ar į maisto parduotuvę, ar į kavinę. Apie 19:00 vis dar šviesu, saulė tik pamažu ima leistis. Pakelėse ganosi stirnaitės (arba labai į jas panašūs gyvūnai). Kuo arčiau Santa Fe, tuo aiškiau keičiasi peizažas: lygumos pamažu virsta kalvomis ir kalneliais. Ir labai daug žalumos. Pagaliau Route 66 virsta kalnuose vingiuojančiu keliu ir mums šis peizažas pasirodo dar gražesnis nei neseniai lankytame Palo Duro parke…Tokio grožio lydimi sutemus pasiekiame Santa Fe. Jau naktyje matėme kad atsidūrėme nepaprastame mieste, bet palikime tai rytojui…

Viso: apie 270 km.

Rytas prasidėjo ramiu pasivaikščiojimu po ispanų kolonistų dar 1610 metais įkurtą Santa Fe (šis pavadinimas reiškia “šventasis tikėjimas”; čia gyvena 70.000 gyventojų). Mažas miestelis, jaukiai įsitaisęs tarp Sangre de Cristo kalvų, yra ir aukščiausiai įsikūrusi, ir seniausia (kai kas rašo antra seniausia) iš visų JAV valstijų sostinių. Santa Fe išskirtinė, – priverčia užsimiršti, kad esi Amerikoje: “pueblo” (indėniška) architektūra, meno kūriniais pasidabinusios gatvės, įmantrūs gatvių šviestuvai ir ne mažiau puošnūs suoliukai parke, senųjų tradicijų puoselėjimas, kultūros renginių gausa – visa tai per metus sutraukia daugiau nei milijoną turistų. Nuo 2005 m. UNESCO saugo Santa Fe kaip “kūrybišką miestą” (“creative city” statusą pasaulyje turi tik devyneri miestai).

Automobilį palikome pačiame Santa Fe centre, vieno seniausių viešbučių Amerikoje “La Fonda Hotel” aikštelėje – iš antrojo aukšto atsivėrė vaizdas į Santa Fe Katedrą. Pats viešbutis irgi vertas dėmesio – tai tipiškas Santa Fe architektūros pavyzdys. Visa miesto centrinė dalis – tradiciniai indėniškos tradicijos namai: tokie pradėti lipdyti nuo 1150 m. Jie buvo statomi iš saulėje džiovinto purvo, luboms, durų staktoms buvo naudojami masyvūs medžio komponentai, man į akis krito kampų užapvalinimai, plokšti stogai. Šie namai žiūri į pasaulį su daugelių langų, balkonėlių, jie yra kelių aukštų ir primena daugiabučius. Dar jiems būdingas uždaras ir nuo vasaros kaitros saugantis vidinis kiemas. Santa Fe centrinėje dalyje tokių „pueblo” namų yra daug ir jie kuria jaukią senojo miesto atmosferą. Neveltui Santa Fe taip dažnai filmuojasi filmuose. Net ir mūsų šeimos pamėgtoje komedijoje “Laukiniai šernai”:)

Palikę automobilį ir apžiūrėję Katedrą, kaip ir mes, galite sukti Santa Fe pagrindinės aikštės (Santa Fe Plaza) link (netoliese yra jaukaus interjero, tokio derančio šiai meno Mekai, Starbucks  – su kava apžiūrinėti miestą buvo dar maloniau). Ketvirtadienį Santa Fe aikštėje, kurią supa ispaniškojo tipo namai, nuo pat ryto buriavosi vietiniai, tiesiog ant šaligatvio dėliojosi savo rankų dirbinius – papuošalus, ispaniškais motyvais dekoruotus niekučius, moterys siūlė mezginius, skareles, staltieses. Pasisukiokite gatvelėmis aplink aikštę: akį trauks meno galerijos su galybe skulptūrų skulptūrėlių po atviru dangumi, kur viską galima įsigyti, su fantazija dekoruotos prabangių parduotuvių (juvelyrika, puošnūs, spalvingi ir labai kokybiški rūbai) vitrinos. Tarp muziejų, galerijų, parduotuvėlių įsikomponuoja spalvingos ir jaukios kavinukės, – saulėtas ir šiltas rytas taip ir traukia prisėsti meno kūriniuose, žydinčiose gėlėse paskendusiose terasose…Visas tas grožis yra gatvėje pavadintoje Canyon Road, na, ir visame Santa Fe centre.

Vargas gatvėje susirandame Barrio De Analco istorinį centrą: ten yra seniausia bažnyčia JAV – San Miguel Mission, statyta dar 1620-26 metais (401 Old Santa Fe Trail, Santa Fe, NM 87501) ir seniausias namas JAV (215 E De Vargas St, Santa Fe, NM 87501), kuriame dabar veikia muziejus (nemokamas, miniatiūrinis, bet ten radome lietuvišką verpimo ratelį, o vaikus indėnai liūliuodavo tokiuose pačiuose lopšiuose kaip ir lietuviškose trobose…).

Pagrindinis Santa Fe maršrutas toks – vos 1,2 km, bet garsiausias miesto vietas pamatysite:

Tikiuosi, įtikinau, kad Santa Fe tiesiog būtina įtraukti į kelionės maršrutą. Daug istorijos, architektūros, meno, daug įdomių žmonių, daug ryškių spalvų. Spalio mėn. oras čia labai keistas: naktį nukrenta iki 0, o dieną pakyla iki 20 laipsnių šilumos. Tiesa, Santa Fe turi ir savo slidinėjimo trasas, – mes buvome kiek per anksti slidinėjimui, bet sausio mėn. – tai būtų visiškai realu.

Apie 12.30 važiuojam tolyn. Sukam Puye Cliffs komplekso link, esančio Santa Klaros kanjone (nuo Santa Fe bus apie 50 km arba pusvalandis kelio; 300 Hwy 30; turistams nuo 8:30 iki 14:00; 20 USD/valandos turas). Šią istorinę vietą, kur gyveno pirmieji šio regiono gyventojai, apžiūrėjome savarankiškai. Mes buvome kažką panašaus matę Sicilijoje Pantalica vietovėje. Galima vietoj Puye rinktis Bandellier – tokia pati senųjų gyventojų gyvenamoji vieta olose. Važiuoti į Puye uolų komplekso informacijos centrą nėra būtina, – ekskursijas su gidu, kurios vyksta kartą per valandą, galima įsigyti ir visai šalia Puye komplekso. Ši vieta įspūdinga, – jei nesate nieko panašaus matę, būtinai skirkite laiko.

Apie 14:00 sukame vaizdingu maršrutu (“scenic view”) Jemez kalnuose. Pravažiuodami pro vietą, vadinamą White Rock, matėme mano jau minėto Bandellier istorinio komplekso informacinį centrą – čia galite įsigyti bilietus, sėsti į mažus autobusiukus ir sudalyvauti 2 h ekskursijoje. Mes viską išsiaiškiname, bet…judame tolyn. Jemez kalnuose buvom patekę į nuotykį – tas kalnų vėjas išpūtė iš galvų bet kokius rūpesčius: pamatę nuostabiausius vaizdus, sustojome pasidairyti. Išlipome visi be jokių daiktų, neva, trumpam, turėdami rankose tik fotoaparatus. Mėgaujamės žaliais Jemez kalnais, kas nulenda gilyn savais reikalais. Po keliolikos minučių grįžtame prie automobilio ir suprantame, kad…neturime raktų! Matome, kad mašinoje jų irgi nėra! Po mašina irgi nėra! Galvoje pasipylusios mintys provokuoja paniką: esame aukštai kalnuose, pravažiuoja vos viena kita transporto priemonė, – net jei gausime telefoną, kam skambintume??? Kas, kada ir kaip mus rastų – mes net negalėtume nupasakoti tiksliai, kurioje vietoje esame. Na, nepasiduodame ir nusiraminame. Pradedame po centimetrą šukuoti takelius, kuriais vaikščiojo mūsų išsigandęs ir visiškos amnezijos staiga ištiktas vairuotojas. Laimingas žmogus tiesiog išlipo iš mašinos (kaip ir mes visi, beje) – jokių raktų vaizdinys atmintyje neužsifiksavo. Atostogų nuotaika, pagaliau atėjęs atsipalaidavimas – kokie dar rakteliai? O jie išvis kam reikalingi?.. Praėjo 10 min, nieko. Praėjo kitos 10 min, nieko. Keisčiausias jausmas, – giliai širdy jautėme, kad tie rakteliai tikrai netoliesie ir dabar tiesiog šaiposi iš mūsų voliodamiesi kažkur aukštoje žolėje…Taip jie ir buvo rasti! Galite įsivaizduoti, kaip atlėgo emocijos, – iškart radome vietą, kur padėti atsarginius raktelius (tiesa, vos vos jų neparsivežėme į Lietuvą, – gerai, kad netoli nuėję nuo nuomos punkto prisiminėme ir grįžome atiduoti). Rekomenduojame rasti vietą atsarginiam rakteliui iškart, nelaukiant, kol atsitiks panašus nuotykis.

Važiuojant Jemez vaizdinguoju keliu, didelį įspūdį paliko slėnis Valles Caldera: milžiniško dydžio slėnis, kuriuo važiuotum važiuotum važiuotum…Ideali vieta fantastinio filmo scenoms filmuoti…Užburiantys toliai. Tarp kalnų įsispraudęs Fentono ežeras, apsuptas rudens spalvomis pasipuošusiais medžiais, atrodė kiek pamirštas, – buvome čia vienui vieni…Toliau sukiojomės vingiuotu kalnų keliu, kol pasiekėme raudonąsias kalvas. Vakaras pamažu glaudė dieną ir teko sukti Alburkerkės link.

Vaizdingas Jemez maršrutas:

Vakarėjant keitėme savo maršrutą ir nesukome Kasha-Katuwe Tent Rocks National Monument link, nes buvo visai nepakeliui – jei Jūsų nevaržys laikas, būtinai apžiūrėkite šias baltąsias uolas Peralta kanjone (pažiūrėkite čia).

Mes sukame Alburkerkės link, kur ieškome nakvynės. Jau visai netoli Alburkerkės, jei būsite ten ne naktį, galite pasimėgauti Alburkerkės „Sandia Peak Tram” ir pasikelti į kalnus. Veikia iki 20:00, kaina  žmogui 25 USD (15 min nuo vieno taško iki kito): 2,7 mylios virš kanjono ir fantastiškos panoramos. Mes ne kartą esame jau kilę tokiais keltuvais, su mumis nebuvo vaikų, todėl nutarėme, kad šią pramogą praleisime.

Alburkerkėje apsistojome labai jau vidutiniškame indų valdomame motelyje „Knights Inn”, – visą savaitę čia vyks visame pasaulyje garsi oro balionų šventė, todėl turėjome džiaugtis, jog išvis pavyko rasti nakvynę. Indas pasitaikė kalbus ir papasakojo savo šeimos istoriją: kadaise su žmona atvyko iš Indijos ir 22 metus gyveno Los Andžele, bet gimus vaikams, jiems norėjosi ramesnės vietos, labiau tinkamos vaikams auginti, todėl persikėlė į mažą miestą, kokia jiems atrodė Alburkerkė. Verslas puikiai sekasi, bet šeima labai taupo, nes vienas vaikas nori studijuoti mediciną, o tai kainuoja 80.000$ vieneriems metams. Žmogelis pasiguodė, kad turėdamas tik du vaikus, negauna jokios paramos iš valstybės, kai tuo tarpu kiti, auginantys daug vaikų ir jais visiškai nesirūpinantys, turi visokių išlygų. Tas darbštų indą ne juokais skaudino. Ne viskas tobula ir Amerikoje. Ypač, kai ten gyveni.

Viso: apie 507 km.

Jaukumu nepasižyminčiame motelyje nesimiega, todėl jau 9:00 pajudame į Alburkerkės senamiestį, kurio pradžia datuojama 1706 m. Miestas kūrėsi kaip ispanų kolonija. Šiandien, jei ką ir verta pamatyti Alburkerkėje, tai šią nedidelę senąją dalį, nors ją sudaro vos kelios gatvelės su mažaaukščiais, spalvotais kaspinais, balionais ar mezginiais išpuoštais namais, mums jau matyto “pueblo” architektūros stiliaus. Ryškių spalvų juostos ant rudojo molio spalvos namų plevėsuoja vėjyje, kai kurios medinės terasos puošiasi suvertomis raudonųjų pipirų pynėmis ar tiesiog tradicinėmis lemputėmis ar girliandomis, – visa tai kuria žaismingą senamiesčio atmosferą ir nesibaigiančios šventės nuotaiką. Vietiniai tokiu ankstyvu metu neskubėdami ruošė savo prekystalius ankštuose kiemeliuose, kur netrukus smalsūs ir linkę išlaidauti turistai galės įsigyti vieną kitą niekutį. Nuo 10:00 ši Alburkerkės dalis bus gyva, o kol kas, bundant miestui, mes atrodo, esame čia vieninteliai atvykėliai. Tingiai slampinėjame, dairomės, svarstydami, kiek iš tikro čia likę senojo miesto, o kiek “naujai pagaminto”. Bet vis tiek gera kažkur Naujojoje Meksikoje, tekant saulei, išgerti geros kavos puodelį, suvalgyti riebių šokoladinių ledų, pasigrožėti prie garsiosios San Felipe de Neri bažnyčios sustojusiais ryškių spalvų „vintage” automobiliais atidengtais stogais, stebėti niekur neskubančius ispanų palikuonis, užsukti į jaukius vidinius kiemelius. Mano jau minėta San Felipe de Neri neabejotinai garsiausias senojo miesto objektas: ji buvo pastatyta 1793 metais ir yra vienas seniausių pastatų mieste.

Po tokio ramaus ryto Alburkerkės senamiestyje, virš miesto kylant pirmiesiems oro balionams, judame tolyn. Negaliu nepaminėti kasmetinio tūkstančius žmonių į Alburkerkę sutraukiančio renginio ir reginio: spalio pirmą savaitę kiekvienais metais vyksta oro balionų fiesta ir kasdien į orą pakyla net 600 balionų! Pati šventė, jei ir Jūs būsite spalio pirmąjį savaitgalį, vyksta čia (bilieto kaina žmogui – 10 USD).

Kadangi Boca Negra Canyon yra visai šalia Alburkerkės (apie 20 km), sukame ten: gal kiek per drąsu šią keistą vietą vadinti kanjonu, bet vietiniai ir miesto svečiai mėgsta čia užsukti. Tai, nepoetiškai sakant, tiesiog didelių lavos luitų krūva, iškilusi kaip kelios masyvios kalvos. Juoda juoda kur dairais… Beje, Boca Negra garsėja senųjų regiono gyventojų raižiniais ant lavos uolų (čia įdomioji dalis: raižinių (piešinių) priskaičiuojama net 100; datuojami jie 1700-1800 m. ir yra kuo puikiausiai išlikę.). Yra parengti nesudėtingi 3 maršrutai pasivaikščioti (įveiktų net didžiausias tinginys) ir visam žygiui pakanka geros valandos. Pasirinkę vieną maršrutą, užkopiam į viršų – dar kartą grožimės kalnų fone ir ryto migloje kabančiais oro balionais, žinoma, įdėmiai apžiūrinėjame kaskart ant lavos luitų pastebėtus raižinius, kuriuos vaikystėje matydavome tik vadovėliuose…

Toliau keliaujame Atrisco Vista Blvd. NW, kuris seniau vadinosi ugnikalnių keliu. Kadangi esame buvę Timanfaya nacionaliniame parke Lanzarotėje, tai dabar neaikčiojame, bet važiuoti tai didesnių, tai mažesnių ugnikalnių krateriu, visai smagus reikalas. Bet Timanfaya tikrai kur kas įspūdingesnė…

Mūsų tikslas – Acoma Pueblo. Vėl bus šiek tiek išsukta iš Route 66. Tai nuo XII amžiaus stovinčios gyvenvietės, tarnavusios kaip gynybiniai barjerai nuo visokio plauko plėšikų. Bus apie 97 km nuo Albukerkės. Galima pasivaikščioti patiems (taip ir siūlau) arba imti mokamus turus. Apskritai, visas šis kelias Acoma Pueblo link – iš “privaloma pamatyti” sąrašo. Įspūdingiausia – peizažas. Kalvos, apgriuvę namukai, drėbti iš molio, kur ne kur pamiršti laiko lavos luitai. Sunku ir suskaičiuoti, kiek kartų mes stojome ir gėrėme įspūdžius, o foto aparatai tiesiog kaito. Pamiršome, kur važiuojame, todėl šiame regione užtrukome.

Būdami Amerikoje, negalime praleisti apsipirkimo, – ypač, kai garsiųjų prekinių vardų džinsai, kainuoja, tarkime, 20-30 USD. Todėl galite ir Jūs sustoti prekybos centre “Bealls” Grante, kuris yra tiesiog ant jūsų kelio toliau, Arizonos link.

Nuo Grants apie 30 km pasukame iki tokios vietos el Calderon, kuri tituluojama ugnikalnių zona. Pasirinkome vienos mylios maršrutą, likome apstulbinti milžiniško dydžio lavos įgriuvų – nieko panašaus nebuvome matę. Jei turite laiko, galite rinktis ilgesnius maršrutus – puiki vieta pasivaikščiojimui. Spalio mėn. be mūsų čia dar buvo…vienas automobilis. Tai nėra vieta, kurią “būtina pamatyti”, bet neabejotinai nustebins.

Toliau per  Gallupa pasiekiame Manuelito ir čia atsiduriame ARIZONOJE. Nakvynę pasirinkome Holbruke. Išsirinkome tvarkingą motelį „Gateway Inn” (tikrai rekomenduoju) – atvykę dar nežinojome, kad čia praleisime dvi nakvynes…Dabar lengva ir kitiems patarti: tą vakarą net neįtarėme, kad arčiau Didžiojo kanjono spalio mėnesį (ne sezonas!), nerasime nakvynės ta kaina, kuri mums būtų priimtina. Todėl labiau vertėjo  dar karą grįžti į Holbruką, nei rezervuotis motelį prie Didžiojo kanjono. Jei tai būtume žinoję, kitos dienos maršrutą būtume kiek kitaip pasidėlioję. Skaitykite toliau ir planuokitės, atsižvelgdami į mūsų patirtį. Taupiai keliaujantys, norėdami aplankyti Suakmenėjusio miško nacionalinį parką ar Didįjį kanjoną, rezervuojasi viešbučius, motelius Holbruke: kiek toliau, bet kaina priimtina, o ir miestelis vertas dėmesio.

Taigi, Holbruką pasiekėme visiškoje tamsoje: švytinčios neoninės iškabos kvietė užsukti į salūną “Tuščios kišenės” (“Empty pockets”), vis dar veikė ir buvo pilnutėliai tradiciniai dviaukščiai 6-7 dešimtmečio viešbučiai su suvenyrų parduotuvėmis, papuoštomis masyviais Route 66 ženklais, o garsusis vigvamų motelis ir daugybė senųjų automobilių prie kiekvieno vigvamo galutinai įtikino, kad rytą pradėsime pasivaikščiojimu Holbruke. Šis miestelis puikiai išnaudoja savo geografinę padėtį  – ne kiekvienam lemta atsidurti kelių sankirtoje prie tokių garsių gamtos paminklų kaip Suakmenėjusio miško nacionalinis parkas ir Didysis kanjonas, kur kasmet traukia tūkstančiai keliautojų. O dar maloniau yra tai, kad Holbruko gyventojai supranta, jog jų miestas yra Route 66 dalis, ir išnaudoja tą faktą garsiojo kelio gerbėjams prisivilioti. Beje, jiems tai pavyksta: Holbruke persikeliame į kitą laiko dimensiją, – to ir siekia kiekvienas keliaujantis Route 66.

Viso: apie 382 km.

Kaip išvakarėse ir buvom nusprendę, 9:00 išvykstam iš viešbučio (neįtardami, kad vakare vėl grįšime), ir dar kartą, tik dabar jau dienos šviesoje, apžiūrim Holbruką, o kiek ilgesniam laikui stabtelim prie vigvamų motelio: į vieną vigvamą net įsiprašome įleidžiami. Motelis – labai populiari Route 66 atrakcija (buvo restauruotas 1988 metais; jo antrininkas yra kitame Route 66 miestelyje – Rialto) dažniausiai yra užimtas, – jei kiltų noras jame apsistoti, verta rezervuotis iš anksto. Ši vieta buvo kiek kitokia, labiausiai masino senų automobilių paroda po atviru dangumi, – atrodė, kad visi motelio svečiai atvyko tokiais automobiliais, nors tai, suprantama, viso labo reklaminis triukas. Akį traukia ne tik mašinos, – kur ne kur mėtosi suakmenėję rąstai, kaip užuomina, kad esame netoliese garsiojo suakmenėjusio miško nacionalinio parko ir į kurį mes įvažiuojame apie 9:30 (Petrified Forest National Park: 1 Park Road Petrified Forest, AZ 86028; atidarytas iki 18:00; įvažiavimo mokestis vienam automobiliui – 20 USD; parko planą gausite, tad nieko neverta spausdintis iš interneto). Mes į parko teritoriją įsukame nuo South 180 kelio (net ir neturint GPS, nuo Holbruko parką lengva rasti pagal nuorodas): per visą parką nutiestas asfaltuotas kelias ir sužymėti objektai, prie kurių galima sustoti ir pasivaikščioti (šalies parkams tokia tvarka labai būdinga). Slampinėti bet kur savo nuožiūra nepatartina – Amerikoje visur ir visada griežtai paisoma taisyklių. Mes parko apžiūrėjimą pradėjome nuo Giant logs (gigantiškų rąstų), o pabaigai pasilikome Painted Desert (spalvotoji dykuma) – galima daryti tą patį ir atvirkščiai. Po aštuonių dienų kelionės po Ameriką, tai buvo pirmoji vieta, kuri realiai pritrenkė savo grožiu ir kilmės istorija. Kadaise (225 milijonai metų atgal – nesuvokiamas tarpsnis, tiesa?) čia buvo miškas, – dabar mes matome po didžiulę teritoriją išsibarsčiusius milžiniškus medžių rąstus, kurie per tuos milijonus metus, veikiami gamtos sąlygų, tapo neįkainojamu grožiu – suakmenėjusiu, pakeitusiu savo struktūrą, tapusiu spalvingais ir nesikartojančiais gamtos kūriniais. Medyje esanti celiuliozė ilgainiui buvo išplauta, o jos vietoje ėmė augti kristalai. Tokiu būdu susiformavo suakmenėję medžiai, šiandieną gulintys dykumoje, nors labai labai seniai čia vešėjo girios ir tekėjo upės, kurios sunešdavo krituolius į žemesnes vietas… Kalvos kalvelės, nusidažiusios švelniomis pastelinėmis spalvomis ir kur ne kur gulintys milžiniški suakmėnjusių priešistorinių medžių rąstai arba jų fragmentai atima kvapą. Ir oras čia keistas: kažkoks sodrus, klampus. Šiame nacionaliniame parke galima rasti sustabarėjusių spygliuočių, papartmedžių, ginkmedžių. Vienas žymiausių parko eksponatų – tarp dviejų šlaitų nuvirtęs medis, natūralus 34 metrų ilgio tiltas, prie kurio čia būdami tikrai sustosite.  Tokie akmeniniai parkai pradėjo formuotis tada, kai miškus staiga užliejo upės ar vulkaninės nuosėdos. Tai apsaugojo medžius nuo deguonies (kartu ir bakterijų), kuris būtų skatinęs jų irimą. Suakmenėjimas įvyko šiems medžiams pakankamai ilgai mirkstant mineralų prisotintame vandenyje. Mineralai skverbėsi į medieną, ilgainiui ją pakeitė, ir galiausiai medžiai virto akmenimis. Suakmenėjusius medžius dažniausiai sudaro skaidrus kvarcas, tačiau jie taip pat gali būti nudažyti tokių metalų kaip geležis ar varis.

Planuokite daugiau laiko parko vietai, kuri vadinama Blue Mesa: tai erozijos suformuotos kalvelės, kuriose spalvų ir atspalvių tiek daug, kad piešiasi fantastiškiausias paveikslas. Prisėdi, įsmeigi akis ir negali jų atplėšti. Rožinė, pilka, žydra, mėlyna, žalia…Jas matai ir kaip atskiras spalvas, bet sumišusios su kitomis sukuria tokius atspalvius, kuriems pritrūksta pavadinimų…O turint prieš akis dar dangaus žydrynę, lengvai slenkančių purpurinių debesų lengvumą galite tik įsivaizduoti, kiek nuostabiausių piezažų pasikeičia tiesiog sėdint vienoje ir toje pačioje vietoje. Keliautojai, ieškantys įspūdžių, argi Jūs dar ne čia??? Čia ne Blue Mesa, o greičiau Rainbow Mesa! Šioje magiškoje vietoje, vertoje visų pasaulio  kinematografų dėmesio, yra 1 mylios ratas, skirtas smalsiausiems. Kadangi leisitės žemyn būtinai turėkite vandens: oras sutirštėja, tvoskia karštis, o emocijų tiek, kad gali blogai baigtis…Lengvai ateina mintis, kad atsidūrei rojuje ir niekur skubėti nebeverta…

Garsiausia parko vieta – spalvotoji dykuma, kurios panoraminiais vaizdais galima grožėtis, prarandant laiko pojūtį. Tūkstančiai atspalvių, – garsiausias dailininkas nepajėgtų varžytis su gamta. Niekada anksčiau nebuvome panašios vietos matę, – jei tik pasitaikytų galimybė, mielai čia grįžčiau dar kartą. Labai gaila, kad nepaisant to, jog teritorija jau daugiau nei šimtmetį paskelbta nacionaliniu parku, drąsuoliai vis priglaudžia po nedidelį gabaliuką suakmenėjusių medžių liekanų atminimui. Rašoma, jog per mėnesį iš šios vietovės po gabaliuką išvežama maždaug viena tona suakmenėjusių medžių. Panašu, kad verta neatidėlioti tokios kelionės:)

Pietauti grįžome į Holbruką: sustojome viename iš meksikietiškų restoranėlių, kuriame nebuvo nei vieno žmogaus, nors laikrodis rodė pietinį metą – 13:45. Buvome fantastiškai aptarnauti, o ir maistas mums tiko – keisti tie patiekalai (makalynių makalynė), bet valgant iš lėkštės viską atskirai gaunasi beveik kaip namie. Jei įdomu, pietūs keturiems kainavo apie 50$, bet jie buvo gausūs ir ilgi…Tik už pusantros valandos pagaliau išsukome iš Holbruko – leidomės didžiojo kanjono pusėn, pakeliui sustojome apžiūrėti dar vieną Arizonos garsenybę – Meteoro kraterį (Interstate 40, Winslow, AZ 86047). Tai viena geriausiai Žemėje išlikusių kraterių vietų. Meteoro susidūrimas su Žeme šioje vietoje įvyko prieš 50.000 metų. Kraterio diametras 1 km 200 m, o gylis  – 170 m. Kaip rasti: Interstate 40, Winslow, AZ 86047. Mes prie įėjimo į kraterį (padarytas kaip koks muziejus) buvome apie 16:30 (dirba iki 17:30), nors kaina žmogui buvo mažų mažiausia nepagrįsta (18$/žmogui), bet būdami čia, negalėjome atsispirti ir pamatyti, kaip atrodo toks nesuvokiamo dydžio meteoro pėdsakas. Jei stovėtume ties kraterio kraštu, niekaip negalėtume akimis aprėpti ir suvokti to dydžio, – kažkoks laimingas gudročius, to žemės ploto savininkas, čia suka puikų versliuką – per metus čia apsilanko tūkstančiai žmonių. Muziejus padarytas be priekaištų, – užkyli į tokį aukštį, iš kurio puikiausiai matosi visas kraterio dydis. Žinoma, kad niekada nebuvom nieko panašaus matę ir vėl! Maža būtų pasakyti, kad jis didelis:)

Vakarėjo, nuo įspūdžių buvome kiek pavargę, – sukome Winslow link. Norėjome kuo labiau priartėti rprie Didžiojo kanjono, kurį planavome pamatyti rytoj. Važiuodani ieškojome motelio už mums tinkamą kainą, – kuo arčiau Flagstaff, tuo menkesnės galimybės rasti nebrangią nakvynę ar bent jau galimybes rinktis. Net ir spalio mėn. dažniausiai, ką matydavome booking.com sistemoje, tai “fully booked”. Todėl ilgai nesvarstę, vėl rezervavomės tą patį motelį Holbruke ir ten grįžome dailios administratorės nuostabai. Remdamiesi mūsų patirtimi, planuokite apsigyvenimą prie Didžiojo kanjono iš anksto. O jei norite apsigyventi Flagstaffe, arčiausiame taške startui, teks gerokai patuštinti piniginę.