Portugalija per 12 dienų

Skrydis, automobilio nuomos niuansai, Aveiro, saulėlydis ir pirmoji nakvynė Costa Nova. PORTO-AVEIRO (90km)- COSTA NOVA DE PRADO (nuo Aveiro 12km). Viso: 102km.

Rugsėjo 30d. d. 6:05 išskrendame iš Vilniaus į Paryžiaus Bovė (Beauvais) oro uostą su pigių skrydžių bendrove „Wizz Air“. Jei esate patyrę keliautojai, neabejoju, kad žinote visus skrydžių pigiomis avialinijomis niuansus, todėl kelias pastraipas žemiau galite tiesiog praleisti. Bet, jei su „Wizz Air“ ar „Rynnair“ daug neskraidėte, trumpai priminsiu svarbų dalyką, kurį žinant, išvengsite keblumų oro uoste: bagažas turėtų tilpti į tam tikrų išmatavimų lagaminą, – nedidelės rankinės, kokią galima su savimi turėti skrendant „Rynnair“, ši kompanija neštis su savimi neleidžia. „Wizz Air“ siūlo pasirinkti iš dviejų orlaivio salono bagažo pasiūlymų, tačiau griežta taisyklė, kad „vienam keleiviui orlaivio salone leidžiama turėti tik vieną bagažo vienetą“ išlieka galioti.  Net ir mažytis rankinukas, kur telpa tik piniginė, foto aparatas ar kiti niekučiai, bus laikomas antru bagažo vienetu: turėsite ją vis tiek sutalpinti lagamine. Apie tuos dydžius trumpai:

1. Mažas orlaivio salono krepšys: jei orlaivio salono bagažo dydis yra 42x32x25cm arba mažesnis, jūs galite jį pasiimti į saloną Jis privalo tilpti po keleivio sėdyne priešais jus.
2. Didelis orlaivio salono bagažas: jei jūsų salono bagažas yra didesnis už mažą orlaivio salono krepšį, tačiau neviršija 56 x 45 x 25 cm, jūs galite jį pasiimti į orlaivio saloną už nustatytą mokestį. Jis privalo tilpti viršutiniame salono bagažo skyriuje. Jūs privalote patys be niekieno pagalbos jį padėti viršutiniame salono bagažo skyriuje.

Apie didelio bagažo svorio apribojimą informacijos neradau, gal ir neribojama – svarbu pačiam pakelti, plytų juk neprisikrausite. Daugiau nei vieną orlaivio salono bagažo vienetą gabenantiems keleiviams bus neleidžiama eiti pro saugos vartus ir bus paprašyta grįžti į registracijos punktą, kitaip supakuoti arba išmesti papildomus rankinio bagažo vienetus. Visas „Wizz Air“ bagažo taisykles galima rasti čia ir čia. „Ryanair“ dydžiai kiek kitokie: bagažas turi būti 55cm x 40cm x 20cm ir jis negali sverti daugiau nei 10kg, o su savimi nuo 2013 m. gruodžio 1 d. dar galima turėti  ir į nedidelę rankinę (35X20X20), kurios svoris nėra ribojamas. Kadangi grįšime tik su „Rynnair“, bus paprasčiau sutalpinti lauktuves.  Šioje svetainėje sudėta visa abiejų oro bendrovių informacija dėl bagažo taisyklių. Kadangi skridome abiejų bendrovių lėktuvais, turėjome gerai apgalvoti, kaip nesusipainioti su bagažų dydžiais ir vienetais  –  paskaičius taisykles, neteks kuistis ir panikuoti prieš lipant į lėktuvą. Kadangi tik į priekį skridome su “Wizz Air”, tai, kol neturėjome jokių lauktuvių, mūsų maža rankinė laisvai tilpo viename iš lagaminų. Bagažo neatidavinėjome ir už jį papildomai nemokėjome, nes 12-kai dienų viskas gali lengvai tilpti į nedidelį lagaminą. Net ir moterimsJ

7:50 (dėl laiko skirtumo valanda tenka mūsų naudai) atsiduriame Paryžiaus Bovė oro uoste (mažas, kiek apšiuręs – labiau kaip angaras skubioms misijoms vykdytiJ), užkandame savo naminiais paruoštukais (sena praktika, kuri visada pasiteisina) ir toliau stumiame laiką – tiesiog ilsimės ir ramiai laukiame skrydžio į Portą Portugalijoje. Laukimas neprailgsta – 10:25 išskrendame ir jau 11:35 pasiekiame kelionės tikslą – PORTĄ (laiko skirtumas nuo Lietuvos  – dvi valandos, atskridę lyg ir gauname šias valandas dovanų!). Kadangi turime tik rankinius bagažus – iškart sukame pagal iš anksto gautas instrukcijas automobilių nuomos link. Naudojausi http://www.economycarrentals.com, nes prieš pusmetį jau buvome nuomavę šioje svetainėje automobilį Sicilijoje, viskas tuomet vyko sklandžiai, todėl ir šįkart nebuvo prasmės ieškoti kažko naujo. Kiek žinome, geriausios kainos pasiūlymas dažnai būna likus maždaug savaitei iki pirmos nuomos dienos: jei turite kantrybės, laiko,  – išlaukite. Šįkart aš nuoma pasirūpinau prieš dvi savaitės: ėmiau nebrangią mašiną ir papildomą draudimą (17lt/dienai – tokiems dalykams niekada netaupau). Rezervavome jį oro uoste, palikti turėsime ten pat (tiesa, visada pigiau nuomuotis ne oro uoste) ir dar nemokamai gavome paslaugą „papildomas vairuotojas“, o tai mums buvo reikalinga. Labai atidžiai stebėkite, kas įskaičiuota į kainą – svarbiausia, kad būtų:

1. privalomasis civilines atsakomybes draudimas, angliskai TPL – Third Party Liability Insurance;
2. draudimas avarijos atveju, angliskai CDW – Collision Damage Waiver;
3. draudimas vagystės atveju, angliskai TI – Theft Insurance arba TW – Theft waiver.

2 ir 3 poziciju draudimai standartiniame pakete yra su franšizėmis/išskaitomis (nuo 600EUR iki 2.000EUR) priklausomai nuo automobilio klasės ir modelio. Franšizė/išskaita – tai pinigų suma, kurią nuomos ar draudimo kompanija neišmoka atsitikus draudimo ivykiui. Todėl nuomos kompanijos franšizės/išskaitos dydį visada įšaldo (depozitas) kreditinėje kortelėje nuomos laikotarpiui. Todėl privalote turėti kreditinę su šia suma. Ar ją įnešite, ar turėsite kredito limitą – nesvarbu, kaip, bet tokia suma kelionės laikui, bus reikalinga. Tiesa, mes turėjome ir dar vieną mašinos nuomos draudimą, kurį buvome įsigiję sausio mėn. keliaudami Sicilijoje. Jis galioja bet kur Europos šalyje metams  – mūsiškio galiojimas turėjo baigtis 2015m. sausio mėn. Svetainėje https://www.icarhireinsurance.com toks draudimas 2014 sausio mėn. kainavo 39,99 svarai. Mums, laimei, joks įvykis nenutiko, todėl negalime nieko nei gero, nei bloga pasakyti apie šių draudikų darbą.

Porto oro uoste su „DRIVE ON HOLIDAYS” lentele jau laukė auto nuomos įmonės darbuotojas, kuris mus ir dar kelis atvykėlius turėjo nuvežti iki mašinų nuomos vietos. Nespėjome net įsitaisyti  – to važiavimo tebuvo kokios 2 min. Nuomos punktas įsikūręs garaže net neišvažiavus iš oro uosto teritorijos, bet toks paslaugumas nuteikė maloniai ir optimistiškai. Su juodai-rožinio logotipo “Drive on Holidays” kompanija kelionėje teko daugiau pabendrauti, bet apie tokio bendravimo įspūdžius skaitysite daug vėliau, o kol kas atvykus teko palaukti eilėje, kol toks simpatiškas, bet menkai kalbus ir robotą man priminęs vyrukas mus priėmė ir pradėjo ilgą dokumentų pildymo procedūrą. Laukdami išklausėm ir pirmą karštą ginčą portugališkai. Aišku, kad nesupratome ničnieko, bet visų ten buvusių žvilgsniai tai į mūsų dokumentus, tai į mus, aiškiai rodė, kad kalbama apie mus, ir tai kiek erzino beigi mažumėlę neramino. Angliškai jokio paaiškinimo neišgirdome, tiesiog tyliai stebėjome portugališko ofiso darbą ir laukėme, kuo tai baigsis. Tada lyg niekur nieko mus aptarnaujantis vaikinas paprašė pasirašyti krūvelę dokumentų, dar patarė paimti tokį keistą, nedidelį ir seniau nematytą daikčiuką, ant kurio parašyta VIA VERDE ir kuris tvirtinamas automobilyje (16eur visam nuomos laikui): mums buvo paaiškinta, kad tas mažas aparatėlis fiksuoja visus kelių mokesčius ir mums nereiks prie jokių mokamų magistralių užkardų net stabtelti, lėksime žalia juosta ir pralėksime, o viskas bus užfiksuota –  atiduodami mašiną tiesiog susimokėsime pagal pateiktą ataskaitą. Tai tikrai pasiteisino ir džiaugiamės paklausę tokio patarimo. Net miesto parkavimo aikštelėse būdavo žalios pravažiavimo juostos su VIA VERDE logo – galėdavome parkuoti automobilį, nesukdami galvos dėl apmokėjimo.

Kai jau įsiūlė Via Verde, jaunuolis ėmėsi kito pardavimo: pagąsdino, kad portugalai siaubingai vairuoja ir įtikino paimti dar vieną draudimą (apie 100eur 10 dienų)  – sumokėjus šią sumą nereikėjo jokio depozito, mūsų pinigai kortelėse liko neužšaldyti, o draudimas apėmė bet kokių nuostolių padengimą. Sutikome su tokiu draudimu. Dauguma iš mūsų nėra susidūrę su draudiminiais įvykiais užsienyje, todėl visad keblu tvirtinti, reikalinga tiek tų draudimų, ar ne, kuris patikimas, kuris ne. Mes tiesiog linkę turėt ramybę, net jei už ją reikia papildomai sumokėt. Tęsiant dokumentų pasirašymą, dar paaiškėjo, kad jokia “papildomo vairuotojo” nemokama paslauga mums netaikoma – kiek pasiginčyjome ir, laimei, ją gavome. Rezervuojant mašiną šis punktas visur buvo įtrauktas (su žalia varnele!), bet galutiniuose dokumentuose jo tiesiog nebuvo! Gaila, kad tai pastebėjau tik dabar, nuomos punkte, – dar viena pamoka, koks svarbus atidumas (šioje kelionėje tų pamokų bus daugiau…). Laimei, kad Drive on Holidays mumis patikėjo ir gavome tą “papildomo vairuotojo” paslaugą – žodžiu, vairuoti galėjome abu ir draudimas galiojo abiems.

Nepajėgiau neįsiplėsti apie nuomą, nes man asmeniškai tai visada yra sudėtinga kelionės planavimo dalis. Ypač, kai kalbama apie nuomą siestos šalyse. Tačiau portugalus galima pagirti –  palyginus su italais Sicilijoje, jie yra tiesiog tobulo vairavimo egzemplioriai! Vairavimas visą kelionės laiką labai įtemptas nebuvo – kiek sunkiau dėl begalinių, nesibaigiančių, nuolatinių žiedų. Visos Portugalijos sankryžos – vieni žiedai! Bet ir prie to priprantama  – labiau sutrikdavome pamatę šviesoforą…su keturiomis lempomisJ

Per visa kelionę mus lydėjo SYGIC GPS (I’pad’ui ir I’phonui) – toks žemėlapis supaprastino Portugalijos pažinimą, todėl tikrai rekomenduojame. Sygic buvome įsigiję dar sausio mėn. kelionei po Siciliją, rekomenduoti šią programėlę tikrai galime – tiksli ir patikima, ko ir reikia kelionei.

Dar namie buvome nusprendę, kad iš oro uosto sėdame į nuomuotą mašiną ir iškart vykstam tolyn, palikę PORTO pažinimą spalio 10-ai, kai turėsime grįžti…Portas negalėtų mūsų nuvilti, – tai bus tikras saldainis atsisveikinant su Portugalija.  Bet apie tai, žinoma, vėliau.

Iš Porto oro uosto (4470-558 Maia, Portugal) apie 13:10 (Lietuvoje planuodama kelionę buvau užsirašiusi, kad išvyksime apie 13:30 – profesionalus tikslumas, sutikite), patraukėmė AVEIRO link (iki Aveiro 91km, apie 1h kelio – nemokamas kelias via IC2). Patartina rinktis nemokamus kelius, nes mokami brangoki (10km-1eur). Jei keliautumėt pagal mano šį planą, vienas patarimas – vis tik pavaikščiokite Porte kelias valandas. Bus užduotas geras kelionės pradžios tonas, o ir laiko tikrai pakaks.

Mes prieš pasiekdami Aveiro, sustojome visiškos Portugalijos provincijos miestelyje ESPINHO – miela portugališko rudens šiluma (apie plius 25), milžiniškas grubaus smėlio paplūdimys, triukšmingas Atlantas, krykštaujantys kirai, tuščia restoranėlių, kavinukių (interjerai ir kainos tvirtina, kad sukurti vietiniams) gatvė visai šalia paplūdimio provincialų Espinho kelionės pradžioje patalpino į pagarbią mūsų kelionės maršruto vietą: juk čia išsirengėme iš žieminių drabužėlių, kedus pakeitė lengvos basutės, juk čia iš drėgno lietuviško rudens puolėme į vandenyno bangas (pradžiai, bent pabraidyti!), juk čia gaudėme gaivų orą, visai kitokius, žuvies, kriauklių ir žydinčių gėlių kvapus, juk čia valgėme pirmą portugališką žuvienę, juk čia pradėjome savo galvas ir abu pavargusius kūnus įtikinėti, kad kažkokiame mums ligšiol negirdėtame ir nematytame Espinho prasideda poilsis ir kelionė, apie kurią kol kas žinome tik tiek, kad ji vyksta…Nusėdome vietinių pamėgtoje kavinukėje, išdidžiai pakrikštyjusią save „Restorante Los Melinhos”, tiesiog ant geltonų ir gerokai pagyvenusių plastmasinių kėdžių, bet prie balta staltiese dengto stalo. Šalia patiekalus vieną po kito užsisakinėjo ir nenutildami garsiai diskutavo vietos verslininkai (sprendėme iš oficialių kostiumėlių), prie kito stalo išgirdom gana ramų rusiškai-anglišką pokalbį prie kavos – gal kokie rusai imigrantai susitiko Portugalijoje su draugais…Aptarnavimą ir sriubą čia gavome kaip gero lygio restorane. Jei įdomu, už dvi žuvienes, du alaus bokalus ir butelaitį ledinės coca-colos palikome 12,9eur. Vaizdas į vandenyną, mums, lietuviško miško gyventojams, išvis neįkainojamas!

Po trumpos adaptacijos judėjome tolyn – kol kas niekas negadino nuotaikos, o ir kas galėtų! Ausis savo pakeleiviui išūžiau apie Aveiro, kurį visai netrukus ir pasiekėme. Apie Aveiro miesteliui skirtus epitetus sklandančius interneto erdvėse galima atskirą tekstą sukurti. Dažnai gerai rašantys vadybininkai neypatingus dalykus gali paversti tikrais stebuklais. Aprašymuose Aveiro pavadintas Portugalijos Venecija, paukščių rojumi, vieta, sutverta ilgiems pasivaikščiojimams, o lietuviškos kelionių agentūros net priduria, kad mums tai primins Kuršių Neriją…Pavartykite Aveiro google/images – dauguma fotografijų nesunkiai įtikins, kad tokį miestą nuodėmė išbraukti iš kelionės po Portugaliją maršruto. Parašysiu trumpai: atvykite, išgerkite kavos ir nieko nesitikėkite. Ramiai paslampinėkite, pasidairykite, galite net ir foto aparatus pamiršti,- tik tada Aveiro nenuvils. Priešingu atveju, kaip asmeniškai nutiko man,  – pasijausite profesionaliai apgauti. Aveiro tikrai rasite mielų gatvelių, išvysite pirmuosius „azulecho” (plytelinės mozaikos) pastatų pavyzdžius, sutiksite daugiau vietinių, viliojančių pasiplaukiojimais, nei turistų, norinčių tais pasiūlymais pasinaudoti. Centrinę miesto dalį tikrai puošia kanalas, keli tiltukai, spalvingi laiveliai, portugalų vadinami „moliceiros”. Šie laiveliai anksčiau būdavo naudojami dumblių rinkimui ir transportavimui, tačiau dabar jais dažniausiai plukdomi turistai ir viliojami aplankyti Aveiro paveikslėliuose internete. Portugališkųjų gondolų pirmagaliai išdažyti ryškiomis spalvomis, papuošti meniškais piešiniais ir neabejotinai pagyvina miestą, tobulai įsirėmindami į aplink Centrinį kanalą besirikiuojančių Art Nouveau stiliaus pastatų, padengtų margintomis plytelėmis, paveikslą. Miestas gražus savo bažnytėlėmis – verta pamatyti Aveiro Katedrą (Rua Batalhao Cacadores 10, Aveiro, Portugal), senąją traukinių stotį (baltas pastatas, dekoruotas mėlynais, ant keraminių plytelių ištapytais paveikslais, kokių vėliau tikrai išvysite ne vieną). Nors Aveiro nedidukas ir automobiliu atvykę aplėksite jį per 10min, čia važinėja keliautojamas gerai pažįstami raudoni turistiniai autobusai: maršrutas užtrunka 45~60 min., bilietus (5 eur) galima įsigyti turizmo centruose. Autobusas važiuoja pro žymiausias Aveiro vietas: Canal de São Roque, Universidade de Aveiro, Rossio, Igreja de São Domingos, ir  Estação de Aveiro.

Kiek tolėliau nuo centro yra vienas geriausių Portugalijoje Aveiro universitetas, kuris įkurtas visai neseniai, 1973 metais, – tai modernūs mūrai, bet, matyt, už savo sienų slepia įvairių sričių talentus, jei jau taip skambiai skelbiama. Miestelis knibždėte knibžda jaunų žmonių – tai neabejotinai suteikia gyvybės šiam pervertintam Portugalijos „perlui“. Už universiteto galima pamatyti užlietus druskos laukus, kuriuose sezono metu iš tolo švyti baltos druskos kalvelės.

Neturiu jokios teisės iš vietinių gyventojų atimti tikėjimo, kad jie gyvena „portugališkoje Venecijoje”, bet negaliu meluoti savo bičiuliams, kurie nuspręs ten nuvykti. Suprantu, kad kanalas, keli nepaprasto grožio pastatai, bažnyčia, palmės, netoli esantys paplūdimiai yra tikrai vertinga nedideliam kurortui, bet tapatinti save su Venecija yra gerokai per įžūlu. Dar ir grįžus vis neapleidžia mintis, kad reiktų pamėginti savo jau dabar beveik gimtą Pabradę padaryti turistų traukos objektu – nebūtų sunkiau nei Aveiro. Juk vien Napoleono istorijos ko vertos. O dar Žeimena tekanti per miestą, atnaujintas miestelio skveras, įvairių tautybių piliečiai vietos parduotuvėse ir tikrai graži traukinių stotis. Pabaigai galima būtų pašaudyti dabar tokiame triukšmingame poligone…

Paslampinėję po AVEIRO, pasukome COSTA NOVA DE PRADO link (nuo Aveiros vos 13min kelio, 12km, A25 kelias). Ilgiausi paplūdimiai ir gražuoliai dryžuoti nameliai – juos įamžinti kelionės fotografijose tiesiog privaloma, ką aš mielai ir dariau, kol Saulius ieškojo gero portveino…

Į Costą atvykome vakarėjant, įsikūrėme viešbutyje „Hotel Azevedo”, esančiame ne pagrindinėje, o lygiagriačioje gatvėje, kur daug ramiau ir nėra bėdos su automobilio parkavimu (Hotel Azevedo, Rua Arrais Ançã 16, 3830-455 Costa Nova, naktis dviems 50eur su pusryčiais), ir nuskubėjome Atlanto link. Vos už kelių minučių pėsčiomis atsivėrė milžiniškos balto smėlio kopos ir didžiulis paplūdimys.  Jei kur ir verta palydėti saulę, tai šioje vietoje. Apie tai sunku rašyti, –  geriau pačiam pamatyti.

PIRMOS DIENOS IŠVADOS:

*nieko ypatinga nepamatėme, bet taip suplanuota diena tapo lengva adaptacija svečioje šalyje: kitoks ir oras, ir maistas, ir vairavimas. Kai visko buvo tiek nedaug, prisitaikymas irgi tapo lengvu ir paprastu. Esu visada linkusi pirmas keliavimo dienas planuoti ramias – tokia buvo ir ši.

*Aveiro galima aplankyti, tik nesitikint KAŽKO – tada liksite patenkinti. Dar  apie Aveiro galima rasti internete, kad čia puiki vieta apsipirkti. Gal ir taip, jei mėgstate tai daryti Gariūnuose, nes gariūninio stiliaus, nebrangios prekės ir telpa keistose, bevardėse šio miestelio parduotuvėlėse. Niekada negalėčiau rekomenduoti apsipirkimo Aveiro.

*Costa Nova verta pamatyti, praleisti vieną vakarą, pabūti paplūdimyje, pasitikti saulėlydį, bet daugiau čia tikrai nėra ką veikti. Costa Nova yra žaismingesnis ir akiai malonesnis Šventosios atitikmuo. Mums pasisekė, kad buvome čia spalio mėn., pasibaigus sezonui. Kai esi beveik vienas, čia jautiesi gerai. Sunkiai įsivaizduoju poilsį tokioje vietoje, kur suvažiuoja visi Šiaurės Portugalijos gyventojai.

*Hotel Azevedo: labai patogi vieta, puikus aptarnavimas, ramus ir jaukus viešbutukas, bet kambariukas mažiukas ir lova siaubingai kieta. Gal darausi bambeklė, bet, jei jau dalinu patarimus kelionei, nenorėčiau nieko gražinti. Čia kelias dienas galima praleisti, – jei norėtųsi kažkam ilgiau užsibūti Costa Novoje, ieškokite kitos nakvynės vietos.

*Nuo COSTA NOVA DO PRADO galima pavažiuoti vos 16min (9km, M592) ir apsistoti vasarnamyje Parque de Campismo Orbitur Vagueira,  Gafanha da Vagueira, 3840-254 Gafanha da Boa Hora – mes nebuvome, bet patiko nuotraukos, todėl išsisaugojau nuorodą ir ja dalinuosi.

Gal kiek nepatogiai, bet jaukiai ir labai ramiai pailsėję Costa Novoje, atsisveikinam su mieliausia viešbučio šeimininke ir vykstam vieno gražiausių centrinės Portugalijos miesto COIMBRA link (70km, 1h kelio – jei važiuosim A1 keliu, jis bus mokamas, bet būtų vos 50min; via A17 – irgi mokamas; bus apie 87km – važiuotume 1h 35min. Verta rinktis via N234-1, 65km, 1h 16min – dalis kelio palei vandenyną. Visos mano pateikos kelių nuorodos yra surinktos iš google maps – mes dažnai rinkdavomės pagal SYGIC pasiūlytus variantus: su vaizdais, kaimais, be kelių mokesčių. Neretai jie būdavo visai kitokie nei google).

Siūlyčiau link Coimbra vykti pro BUSSACO (tas pats A1 kelias, apie 61-ąjį km reikia išsukti) – taip mes ir padarėme. Kilom kilom serpantinais į kalną, pravažiavom mineralinių vandenų kurortą LUSO, pasislėpusį tarp kalnų, kol pasiekėme 1907-ais metais užbaigtus Bussaco rūmus – dabar tai prabangus viešbutis, apsistojusiems leidžiantis pasijausti tikrais karaliais (įvažiavimas kainuoja 5 eur – nemokėsit, vartai neatsidarys). Apylinkes aplink Bussaco tvarkė ir puoselėjo Karmelitų vienuolynas, veikęs čia nuo 1628m. Vienuoliai ne tik įkūrė vienuolyną, bet ir išpuoselėjo retų medžių ir netikėčiausių augalų sodą, kuris buvo vadinamas „Žemės rojumi“. Dalis vienuolyno, įskaitant barokinę bažnyčią, švelniai šliejasi prie dabartinių rūmų. Patys karmelitai šią vietą paliko apie 1834m., kai prasidėjo vienuolynų žlugimo laikotarpis Portugalijoje. Nors  amžiaus pabaigoje čia buvo planuojama įkurti karališką rezidenciją karaliaus Luiso I žmonai Marijai Pijai, bet dėl įvairių politinių peripetijų tai neįvyko. Įsivaizduoju Marijos Pijos nusivylimą. Atėjo laikas ir ši puošni vieta tapo prabangiu viešbučiu, nors dauguma keliautojų, kaip ir mes, tiesiog išsuka iš savo turistinių maršrutų, kad atsikvėptų ir bent trumpai pasigrožėtų bronza, stiklu, marmuru, gražiausiais medžio dirbiniais dekoruotais rūmais. Rami, turistų nenumindžiota vieta, nors mus ir atsivijo pagyvenusių vokiečių autobusas…Laiku sprukom.

Kiek žemiau esantis LUSO tik nevykusiai bando rungtis su Bussaco: pačiame miestelio centre išdidžiai pūpso didžiulis viešbutis, imituojantis nacionalinius Penos rūmus Sintroje bei puošiantis visas Luso atvirutes. Nors ir stengiasi suvilioti likti, bet bergždžiai. Akis patraukė tik šalia išdidžiai į dangų besistiebiantys nedidukai rūmai, man taip priminę Kryme esantį Kregždės lizdą – matyt, tai tik sutapimas. Luso kavinukės, ko gero, vienintelės tuo metu veikiančios, espresso galiu pagirti – pasimėgavome tikrai skania kava ir patraukėme Coimbros link. Tiesa, kur kas vėliau supratau LUSO reikšmę Portugalijai, – kiek pirkome mineralinio vandens kelionėje, visos etiketės puikavosi „Luso“ vardu! Matėm daug vietinių, tempiančių plastikinius butelius, kad juos užpildytų sveiku Luso vandeniu. Kaip tik tą dieną visi sveikatos kraniukai buvo užsukti,  – nei vietos gyventojai, nei mes negalėjome numalšinti troškulio ir prisotinti organizmo Luso mineralais. Šiam miesteliui lengvai radome brolį dvynį Lietuvoje – Birštoną (Druskininkai jam jau pernelyg modernūs)…

COIMBRA (dab. apie 101.000 gyventojų) buvo 6 karalių gimimo vieta ir Portugalijos sostinė nuo 1139 iki 1256m. Tai poetų ir meno žmonių pamėgta vieta. Pirmas įspūdis nuteikė labai maloniai – jausmas tarytum čia galėtum greit pritapti…Jauku, daug besišypsančių jaunų žmonių, labai žalia ir kalvota. Kojoms fizinis krūvis garantuotas! Aukščiausioje miesto vietoje stūkso prestižinis Coimbra universitetas (Largo de Dom Dinis, Coimbra, Portugal), kuris yra garsus savo XVIII a. biblioteka (Paco das Escolas, Coimbra, Portugal). Tiesą sakant, Universitetas ir buvo mūsų tikslas Coimbroje. Todėl su savo mažute Toyota gana sunkiai yrėmės į kalną – kas keiksnodamas šviesoforus įkalnėse ir gana agresyvius, savimi pasitikinčius vietinius vairuotojus, kas tiesiog aikčiodamas nuo miesto grožio. Šioje kelionėje sekėsi – mašinai vietą radome prie pat Medicinos fakulteto (kai ten būsite, suprasite, kodėl giriuosi sėkme: tai yra visai šalia įėjimo į pagrindinį Universiteto pastatą, nors tik užkilus atrodė, kad rasti bent menką kampą automobiliui bus neįmanoma). Nusiteikite, kad čia net ir rudenį bus didelė turistų sankaupa. Praktiškas patarimas: apsispręskite, ar norite tik pasivaikščioti po Universiteto rūmus, ar planuojate pamatyti ir biblioteką. Nes pasivaikščiojimui nereiks pirkti bilietų, o štai biblioteka jau pareikalaus po 9 eur žmogui. Mes norėjome pamatyti biblioteką, todėl lengvai radome bilietų kasą ir nedvejojome dėl bilietų pirkimo – ten dar buvome išklausinėti, iš kokios šalies esame, gavome informacinį Universiteto bukletą su žemėlapiu, kad būtų lengviau susigaudyti skliautuotose koridoriuose. Universtetas nėra uždaras muziejus, jis veikiantis, todėl labai keista vaikščioti tarp skubančių studentų, užeiti į auditorijas, kur jie bendrauja su dėstytojais, pabūti vidiniuose kiemuose, kur jie linksmai leidžia laisvą tarp paskaitų laiką. Susiviliojome pietumis studentiškoje valgykloje – mielos virtuvės moterys suprato, kad mes tik keistuoliai atklydėliai, todėl aptarnauti buvom taip mandagiai kaip įmanoma susikalbant tik gestų kalba. Rinkomės tokį patį maistą, kokį matėm imant ir tuos jaunus žmones. Prisivalgę už 11,9eur galėjome jau ir biblioteką aplankyti. Ten buvo tikrinami bilietai ir įleidžiamas ribotas skaičius žmonių, fotografuoti neleidžiama. Už masyvių durų slypi paslaptis ir grožis, nuskraidinęs mano mintis į senus laikus ir gerai žinomus filmus. Vaizdas viduje atima kvapą – nieko panašaus ligšiol nebuvau mačiusi, todėl būtinai ir Jūs čia užsukite. Taip pat nepražiopsokite karališkosios iškilmių salės (Sala dos Capelos) bei koplyčios su vieninteliais Portugalijoje tokios rūšies vargonais. Kartu su bilietais gautas žemėlapis labai pagelbėjo landžiojant po Universiteto sales.

Visą laiką skyrėme ramiam pažinimui ir poilsiui – tiesiog čia buvome…Stebėjome gyvenimą, žvalgėmės po Coimbros apylinkes, kurios atsiveria visu savo grožiu nuo Universitetos didžiojo kiemo apžvalgos aikštelės, leidome žvilgsniams nutūpti atvertuose senamiesčio languose, užkliūti už slapto kiemelio kampo ar stogą puošiančių kaminų, pasiklysti siaurose Coimbra gatvelėse kažkur ten, žemai…

Apie 14:30 leisdamiesi apačion nutarėme, kad miesto mums jau tikrai nereikia, kad ir koks gražus jis bebūtų, bet Jūs, jei vis tik pasirinktumėt likti ilgiau, aplankykite Botanikos sodą (Calcada Martim de Freitas, Coimbra 3000-393, Portugal), XVIa. Se Nova Katedrą (Largo da Feira dos Estudantes, Coimbra 3600-213, Portugal), senąją XIIa. Katedrą senamiestyje (Sé Velha, Largo Sé Velha), miesto Rotušę ir Santa Cruz bažnyčią (Praca do 8 de Maio, Coimbra, Portugal), kuri vadinama Nacionaliniu paminklu (tai ir Nacionalinis panteonas, kur palaidoti du Portugalijos valdovai). Mes išvykdami tiesiog pasigrožėjome miesto vaizdu kaip nuotraukoje žemiau ir palikome Senamiestį kitam kartui. Coimbra mums visada liks Universiteto (kuris net senesnis nei Vilniaus!) miestu.

Iš Coimbria sukome TOMAR link. Mūsų tikslas – Tamplierių ordino bastiono, Tomar pilis (XIIa). Ruošdamasi kelionėje tik viename lietuvių aprašyme buvau radusi nepelnytai kuklią užuominą apie Tomar.  Paskaičiusi daugiau ir sužinojusi, kad – tai UNESCO saugomas paminklas, supratau akimirksniu, jog pasukti iš kelio verta. Kaip džiaugiuosi dėl tokio sprendimo, nes Tomar man tapo vienu iš didžiausių įspūdžių Portugalijoje. Visas miestukas yra kalno, ant kurio stūkso pilis, papėdėje. Jis irgi jaukus kavos puodeliui išgerti, bet ilgam nestokite,  – viso laiko prireiks piliai, iš pažiūros nedidukei, bet tai labai apgaulinga. Kilkite į kalną, sekdami nuorodas. Pasiekę mūrines sienas, stebėkite ženklus – rinkitės kairę pusę ir ženklą P lengviesiems automobiliams. Mašiną palikite šalia vienintelis čia kavinukės. Ir, nors niekur nėra jokių užrašų, nuorodų, palengvinančių turistų judėjimą (ypač tokių pavienių), šalia aikštelės, tarytum iš pilies šono, pamatysite didžiulius medinius vartus – pro juos drąsiai eikite vidun, tikrai atsidursite ten, kur priklauso, – mes kiek paklaidžiojome, bandydami rasti išvaizdesnį, lyg ir labiau paradinį, įėjimą. Ko gero, tamplieriams jis nebuvo toks reikalingas kaip mudviem. Bilietai dviems kainavo 12eur, parkingas vos 1eur. Skirkite šiai vietai bent dvi neapkarpytas valandas. Jei viską nuodugniai nupasakočiau, Jums nebūtų įdomu. Kuo mažiau apie tai žinokite,  – tuomet įspūdis bus tiesiog milžiniškas. Esu kelionėse aplankiusi ne vieną pilį, paskutinioji matyta Malborke Lenkijoje irgi įsiminė ilgam, bet Tomarui kol kas neprilygs nei viena: dėl pilies didybės, puošnumo, dėl apvalios XII a. bažnyčios viduje, dėl vienas už kitą gražesnių vidinių kiemų, dėl mistiškų dekoro elementų, dėl kuklių patalpų novicijams, dėl tokio didžiulio ir per tiek šimtmečius išlikusio akveduko, dėl galingų, pilį juosiančių gynybinių sienų, dėl gamtos panoramos grožio – su S. čia išsiskyrėm ir kiekvienas radome savas kerteles, savaip matėme, jautėme ir tyrinėjome.

Iš Tomar pasukome FATIMA link (30km, 35min, via IC9 and N356). Tai religinis Portugalijos centras, kur kiekvieno mėnesio 13 dieną traukia minios maldininkų. Čia XX amžiaus pradžioje trims vietos piemenukams apsireiškė mergelė Marija. Prisipažinsiu ir atvirai pasakysiu, nesame labai religingi, tačiau yra religinių vietų, kurios neabejotinai palieka nepaprastą įspūdį. Tokia buvo ir Fatima. Šiai vietai apibūdinti rinkčiausi kelis labai skirtingus žodžius: didis, menkas, tikėjimas, ašaros, ugnis, viltis. Viską galima pamatyti, pajusti. Visus tuos šešis žodžius.

Gal penkias minutes (o gal ir visas 10) tiesiog ramiai ėjome link pagrindinės bažnyčios, kuri saulei leidžiantis, atrodė tokia graži ir tokia didinga, kad net šiek tiek baugino. Aikštė priešais baltąją bažnyčią gigantiška, –  jai apibūdinti geriau tinka ne dydžio, o laiko vienetai (kas buvo Vatikane, lengviau įsivaizduos mastelį, – gal Fatimoje aikštė net ir didesnė). Netoli baltosios bažnyčios po atviru dangumi vyko vakarinės pamaldos, o uždegtos vilties, žmonių prašymų žvakės savo kvapais užpildė kone visa aikštę… Vakarėjo, į bažnyčios vidų nepatekome, tačiau smalsumo vedami ėjome aplink ir atsitiktinai radome lankymui atvertą zakristiją – niekieno netrukdomi apžiūrėjome čia palaidotų piemenukų, mačiusių apreiškimą, kapus. Ilgai neužsibuvome, pamatėme maldomis apipintą vietą, tyliai pabuvome, prisiminėme išėjusius artimuosius. Atostogų vakarui toks apsilankymas įpynė rimties ir susimąstymo.

Tokiose vietose mane kiek neramina dvasinių dalykų komercinė pusė, jei teisingai išsireiškiau. Aiškiau negu aišku, kad nežinia kur esanti Fatima tiesiog gyvena iš šios istorijos: kavinukės, suvenyrų parduotuvės, specialiai nutiesti keliai, sutvarkytos milžiniškos parkavimo aikštelės, net viešbutis “Aleliuja”…Patys suprantate, kad tai kiek blaško. Dairaisi aplink ir jausmai kiek maišosi – melstis ar pirkti? Bet iš kitos pusės – tiek daug žmonių čia atvyksta, visiems reikia pavalgyti, pamiegoti, lauktuvių laukiantiems artimiesiems parvežti  – kai kam kaip vilties ženklą. Paprastos, žmogiškos buities tiesiog neišvengsi.

Saulės laida mus pasitiko Fatimoje, todėl BATALHĄ (26min, 20km – via N356) pasiekėme jau prietemoje:  Batalhą verta aplankyti ir susipažinti su nuostabiu gotikos vienuolynu. Tai domininkonų vienuolynas, kuris buvo pastatytas, norint pagerbti portugalus, žuvusius Aljubarrota mūšyje 1385m. Tai buvo pagrindinis Portugalijos monarchijos projektas ištisiems dviems šimtmečiams. Vienuolynas yra laikomas vienu iškiliausių gotikos kūrinių, įtrauktas į Unesco saugomų paminklų sąrašą. Į vidų mes, žinoma, jau nepatekome, bet garbės ratą tikrai padarėme. Ryškus mėnulis tamsiame dangaus fone virš smailių Batalhos bokštų atrodė pritrenkiančiai…

Kiek nustebino, kad vienoje aikštės šalia vienuolyno vietoje veikė wi-fi…Todėl tiesiog šiek tiek pabendravome su namiškiais nepaprastai gražiame fone, pasidalinome dienos fotografijomis „Instagrame“ ir pasukome NAZARE link (39km, 28min – via IC9). Mano dienos planas šią minutę jau buvo gerokai strigtelėjęs, – kelionės maršrute su romantiniais nukrypimais buvo parašyta, jog „saulę būtų gerai palydėti portugalų pamėgtame Nazare miestelyje“, tačiau Nazarę pasiekėm jau visiškoje tamsoje. Vėlu tikrai nebuvo: tiesiog spalio mėn. saulė Portugalijoje nusileidžia apie 19:30, o apie 21:00 jau visai tamsu. Kai kas Nazarę vadina Santoriniu – man pasirodė, kad vėl kartojasi Aveiro scenarijus. Nors Santorinio saloje dar nebuvau, bet įsivaizduoju šią Graikijos vietą steriliai baltą, jaukiai puošnią. Nazarė man paliko visai kitokį įspūdį. Labai provincialus, labai pataikaujantis turistams, ne itin švarus ir labai pasitikintis savimi miestelis…Ir žinantis, kad šiek tiek yra dėl ko. Smėlio paplūdimys ilgas ir platus, žuvis restoranams ranka pasiekiama, stačios uolos saugo nuo vėjų, didelių bangų ir gerokai pagražina peizažą. Nazarė, vos 15.000 gyventojų miestukas, yra laikomas vienu populiariausiu kurortu šalyje. Jo sudėtyje yra trys kaimeliai: Praia (palei paplūdimį, kur mes ir apsigyvenome vienai nakčiai), Sítio (senas kaimas, ant kalvos, į kurį kalno šlaitu kelia funikulierius) ir Pederneira (dar vienas senas kaimas ant kalvos). Kaimeliai datuojami XIIa. Kai patenku į tokias vietas kaip Nazarė, suprantu, kad čia man reikalinga tik gera vakarienė, o miegui ir poilsiui rinkčiausi atokesnę vietą…Per booking.com buvau rezervavusi viešbutį „Na Crista da Onda“ (Avenida Manuel Remigio nº2, 2450-101 Nazaré, tel. +35151262561161, 40 eur ir 10 eur pusryčiai) – labai sunkiai jį radome, teko keliskart skambinti, aiškintis. Nors jis yra pagrindinėje gatvėje palei pakrantę ir paplūdimį, nėra jokios iškabos (tik lentelė prie durų, kurią pamatyti važiuojant keliu yra tiesiog neįmanoma), nėra namo numerių, todėl teko laikytis instrukcijų telefonu – raktus gavome kitame viešbutyje šalia, o į šitą buvom palydėti. Mašiną teko palikti kitose gatvelėse – Da Onda parkavimo paslaugos nesiūlo. Įsikūrėme ir iškart susiradome labiausia žmonių užpildytą Restaurante Adega Oceano (Avenida da Republica 51 – namo numeris nepadės, nes jų nėra, bet šviečiantis reklaminis skydas tikrai gerai matomas) – buvom kiek pavargę, alkani ir ištroškę. Užsisakėme skirtingas žuvis, gavome alaus ir laimingi leidome ilgą vakarą kartu su vokiečiais, britais, prancūzais…

Tiesa, vieninteliu viešbučio privalumu ir buvo vaizdas pro langą į ošiantį vandenyną…Todėl tikrai nerekomenduoju jo – galynėsitės su kiauramiegiu dėl visa naktį trunkančio triukšmo, nemalonaus drėgmės kvapo, nepatogios lovos ir klaustrofibiškų jausmų. Nebent nusileisite žemyn ir prisijungsite prie kavinėje laiką leidžiančių poilsiautojų. Nuotaikos nesugadino ir ši keista naktis – juk ji tėra viena tokia, o visai šalia garsiai trankosi vandenynas,  internetas irgi puikiai veikia! Nemiegam, gyvenam ir laukiam kitos dienos! Kuri tokia rami ir atvirutinė…

ANTROS DIENOS IŠVADOS:

*diena buvo puiki – ne perdaug skubėjimo, ne perdaug nuvažiuotų kilometrų, daug įspūdžių, tik nakvynės vietos reiktų ieškoti kitokios.

*Jei planuotumėt apžiūrėti Coimbros senamiestį ar Batalhą, turite turėti papildomą pusdienį, o tada ir nakvynei likti, tarkim, Hotel Alleluja Fatimoje:)

Anksti rytą, pavalgę tradicinius Portugalijos pusryčius (neskani kava, bandelės, sumuštinis su sūriu ar dešryte) paliekam NAZARE ir šiek tiek sukam nuo vandenyno ALCOBACA link (18min, 17km, via IC9).

Alcobacą ir vakar aplankytą Batalhą sieja didžiuliai, atitinkamai dvylikto ir keturiolikto amžiaus vienuolynai: Alcobaca yra vienas pirmųjų gotikinės architektūros pastatų Portugalijoje, tuo tarpu Batalha yra puikus vėlyvosios gotikos pavyzdys. Lyginant juos galime pamatyti, kaip keitėsi viduramžių architektūra Portugalijoje.  Abu vienuolynai yra laisvai lankomi, į juos gali patekti visi norintys, –  turas privačiose vienuolynų patalpose kainuos papildomai. Batalha susilaukia didesnio dėmesio, mat yra arčiau Fatimos, į kurią pastoviai traukia piligrimai. Bet mes būtent Alcobacą pasirinkome nuodugnesniam pažinimui (Batalhą matėm jau prietemoje, į vidų nepatekome). Didžiulę Alcobacos bažnyčią galima laisvai apžiūrėti (man ji visam laikui liks ta vieta, kur mes gelbėjome pasimetusią voveraitę – visaip rodėm jai paradinį išėjimą, nes vargšelė tiesiog isteriškai blaškėsi aplink altorių…). Jei kas paklaustų mano nuomonės, ar verta išleisti tuos 6eur (1asm.) už bilietą – atsakyčiau, žinoma! Vidiniai kiemeliai, prižiūrėtos gyvatvorės, privačios vienuolių erdvės – kambarėliai, maldos vietos, maisto ruošimo menės, produktų saugyklos,  prausimosi patalpos – man viskas buvo nepaprastai įdomu. Juolab, kad mažai buvau mačiusi tokių vietų. Vaikštant vis nepaleisdavo mintis, kaip lengva Portugalijoje kino kūrėjams – „locations manager“ būtų laimingi, atradę tokias fotogeniškas erdves.

Po dviejų gerų espresso puodelių „su vaizdu“ sukome OBIDOS link. Pakeliui kiek stabtelėjome kelionių vadovų išgirtame Caldas da Rainha (32min, 27 km – via N8), bet tikrai to daryti nebuvo verta. Caldas da Rainha su savo „nuostabiu“ senamiesčiu kaip rašoma knygose ir niekuo neypatingu realybėje, triukšmingu mažytės kelių išvaizdžių namų centrinės aikštės remontu visai neprimena išgirtojo „karalienės spa“ ir tiesiog skatina pravažiuoti pro šalį. Rašoma, kad Caldas – terminių baseinų miestas, įkurtas karalienės Eleonoros dar XV a. Gali būti, kad taip ir buvo, bet tai ir yra geriausias žodis, tinkantis šiai vietai – „buvo“. O gal tiesiog tą dieną jis mums nusprendė neparodyti savo tikrojo, gražiojo, veido. Nors miestas dar vadinamas ir Portugalijos sodu – niekur neradome šio apibūdinimo įrodymų. Todėl Caldą palikome be jokio gailesčio.

Iki OBIDOS, Portugalijos karalių nuotakų pilies miesto, tebuvo likę vos keli kilometrai (11min, 7km, via N8 and N114/N8).  Tiesą sakant, pačios pilies ne kas ir išlikę. Įspūdingiausia yra siena, juosianti senąjį miestą. Jeigu nekamuoja aukščio baimė, miestelį ta siena galima apeiti – plieskė spalio karštis, tądien buvo apie plius 28-30, todėl judėjimą stengiamės maksimaliai apriboti. Pakėlę galvas, matėme drąsuolių, einančių apie 50cm pločio be jokių apsaugų sienos kraštu kokių 10-15m aukštyje. Obidos miestelis pasitinka kavinukėmis, turizmo centru su žemėlapiais, atvirukais, patarimais užsukusiems, atvirų mašinėlių nuoma, vyšnių likerio ir suvenyrų kioskeliais – atrodo, kad visi 3000 Obidos gyventojų čia verčiasi tik iš turizmo. Neįsivaizduoju, ką čia galima daugiau veikti, kaip čia galima gyventi, kai į kiekvieną kiemą užsuka smalsūs keliautojai, pro kiekvieną langą lenda ilgos smalsuolių nosys…

Šią vietą XIIIa. pamatė Portugalijos karalienė Izabelė  – jos vyras, karalius Dinisas, tiesiog padovanojo žmonai pilį. Ir tai tapo karališka tradicija – karaliai savo nuotakoms dovanodavo Obidos grožį. Pagrindinė gatvė Rua Direita veda nuo XVIIIa. dekoruotų miesto vartų iki pagrindinės miesto aikštės Praça de Santa Maria. Aikštės centre stūkso dailus XVa. fontanas, miesto muziejus bei nedidukė Santa Maria bažnyčia. Pasiklysti čia neįmanoma – atsiduokite miestelio globai, klajokite siauromis gatvelėmis, kurių formas, dydžius kuria baltų namų su ryškiais apvadais eilės, užsukite paragauti ginjinha (vyšnių likerio) iš šokoladinių taurelių (likerį išgeriate  – taurelę suvalgote!), nupirkite mamoms spalvingų rankų darbo staltiesėlių, nutūpkite atviroje kavinukėje Minute Maid pagrindinėje aikštėje, kuriai skėčių nuo saulės nereikia, savo šakomis ir dideliais lapais pavėsį kurią gigantiški medžiai, kuriems kol kas neradau pavadinimo…Ir čia suvalgysite skaniausius pasaulyje karštus sumuštinius su tunu, atsigaivinsite bokalu portugališko alaus ar atsigaivinsite tik ką išspaustomis apelsinų sultimis…Nežinau, kokius paslaptingus kerus skleidžia medžių paunksmė šioje vietoje, bet judėti ilgai niekur nesinorėjo.

Obidos – vienas labiausia lankomų miestų Portugalijoje po Lisabonos. Lankyti miestą, kuris yra tarytum gyvas muziejus, spalio mėnesį – ypatingai geras sprendimas: turistų vos vienas kitas, kaitra kiek remia prie sienų, bet visur galima rasti pavėsį. Gaila, kad mes Obidos buvome vidurdienį ir išgirtas Obidos senamiesčio knygynas Grande Livraria de Santiago, kuris buvo perdarytas iš XIIIa. bažnyčios, pasitiko mus uždarytomis durimis. Jei būsite kitu metu, lengvai rasite bažnyčią-knygyną prie įėjimo į pilį – nei iškabos, nei nuorodos nematėme, bet rasti tikrai nėra sunku.

Iš Obidos sukame gamtos link –  PENICHE iškyšulys bus kaip tik ta vieta (23min, 25km – via IP6). Vėjo ir vandens kūriniai privertė sustoti ir atsikvėpti. Važiuokite ratu pakrantės keliu, nelįskite miestelio vidun: visas grožis – tai krantai ir vandenynas. Sustokite ir ilsėkites taip, kaip moka tik prancūzai – senučiukai kemperiai pabirę ties stačiais Peniche krantais, ant vieno jų laiptuko sėdi ilgaplaukis ne pirmos jaunystės pankas ir traukia cigaretę mįslingai žvelgdamas į vandenyną. Praeinant mandagiai linktelėjo galva – kai tiek mažai žmonių aplink norom nenorom tampi tuo, su kuriuo reiktų bent pasisveikinti – ir toliau pūtė dūmą į vandenyną, kuris ošė, trankėsi ir skambėjo kirų garsais. Tokiose vietose daraisi poetu…

Pati Peniche (o gal pats?) laukia su savo išdidžiu fortu, knygos rašo, kad gražiu senamiesčiu, bet mes jo nepamatėme, ir, žinoma, šviežios žuvies kvapu. Iš Peniche galima keltu nusikelti iki BERLENGA salos. Keliautojai vieningai rašo, kad nuplaukti galima tik turint tablečių nuo supimoJ Greitaeigis kateris nuplukdo iki Berlengos per 25min. Keltas užtrunka apie valandą – viskas priklauso nuo oro. Salą per pusdienį galima apeiti, yra pažymėti keliukai. Saloje veikia ir vienintelis viešbutis su 6 mažais kambariukais, mažas ir vietos restoranėlis. Mes plaukti neketinome, o Jūs gal susigundysite:)

Apie 17:30 pasukome ERICEIROS link (apie 1h, 60km)  – kelias vedė netoli vandenyno, per vietinius kaimelius, važiuoti buvo tikras malonumas. Ericeira – labai jaukus, baltas, išpuoselėtas, turistų ir bangų gaudytojų pamėgtas žvejų miestelis, neabejotinai užburiantis pakrantės grožiu, aukštais skardžiais bei visai ant krašto stūksančiais nameliais…Jei poilsiauti ilgėliau, tai galėtų būti viena iš tokių vietų. Mes Еriceiroje klaidžiojome temstant – jei reiktų rasti palyginimą šiam miesteliui Lietuvoje, tai jis man labiausia primintų Druskininkus, Nidos sese gal būtų ir kiek per drąsu pavadinti, nors Ericera labai daili, jauki, rami, žmonių rankomis išpuošta ir labai mylima – geresnių žodžių ir nerasčiau, tokia ji man pasirodė.

Apžiūrėkite ne tik senamiestį, ištrūkite iš miestelio ir pakrantės keliai nuves Jus iki didžiulių užutėkių, waves riders paplūdimių. Tai, ką ant bangų išdarinėja šie jauni žmonės, prikausto – liekam ir mes kiek ilgėliau pasigrožėti vaizdais…

Ericeiroje apsigyvenam, matyt, geriausioje vietoje, kokioje buvome per visa kelionę – kiek atokiau nuo miestelio, bet lengvai pasiekiamoje sodyboje “Quatro Sóis Guesthouse“ (Rua da Escola nº1 Seixal, 2655-430 Ericeira, tel.  +351 919909679, 50eur su pusryčiais dviems). Labai jauki, rami vieta, skoningas kambarys su atvira dušo kabina, mielomis interjero detalėmis. Vidinis kiemas atveria nuostabius vaizdus – tolumoje boluoja Mafros vienuolyno bokštai, Sintros pilių kontūrai, kiek arčiau ganosi žirgai, kudakuoja vištos ir gieda gaidžiai…Bendroje virtuvėje ir mažoje svetainėje kvepia tik ką iškeptas pyragas, veikia internetas ir sėdi portugalas, gyvenantis Šveicarijoje, vardu Antonio, su kuriuo, grįžę po vakarienės, praplepėjome iki gilios vėlumos…

Svetingų namų šeimininkės, puikiai kalbančios angliškai, patarimu vakarienę rinkomės geriausiame Ericeiros restorane PRIM. Restorano adreso žinoti nebūtina – jei vaikštinėsite siauromis Ericeiros gatvelėmis, anksčiau ar vėliau atsirenksite į Prim. Jei būsite ten, kopijuokite mūsų užsakymą – tikrai nenusivilsite. Kai mums patiekė grilled octopus (ant griliaus kepti aštuonkojai), visų restorane buvusių turistų akys nukrypo į mus. Tiek vaizdas, tiek skonis buvo įspūdingi! Kaip norėtųsi tokio patiekalo dabar… – rašau ir seilės tįsta…(statistika mėgstantiems skaičiuoti: tokia vakarienė dviems su užkandėle, sriubyte, aštuonkojais, alumi, arbatpinigiais kainavo 37eur).

TREČIOS DIENOS IŠVADOS:

*geras dienos planas: daug peno sielai, akims – rami kelionės diena, kurioje buvo ir istorinių vietų, ir gamtos, ir saulėlydis gražiame Ericeiros miestelyje.

*puiki vieta nakvynei – netgi galima kitąkart galvoti, kad Sintros ir Mafros aplankymui, ilgesniam pasibuvimui Ericeiroje galima šioje vietoje imti kelias nakvynes ir kiek sėsliau pagyventi. Net iki Lisabonos iš čia vos apie 30km.

Iš Ericeiros svečių namų išsikrapštėm sunkiai,  – ilgai, lėtai ir tingiai leidom rytą drauge su kitais svečiais. Po ilgų pusryčių, užsitęsusios kavos gėrimo ceremonijos jaukiame kiemelyje su kačiukas, šuniukais  ir smagiai paplepėję su namų šeimininke, galiausia apie 10:30 išsikrapštėme Mafros link – tolumoje stūksoję didingi MAFROS rūmai ir buvo mūsų pirmasis naujos kelionės dienos tikslas. Nuo nakvynės vietos iki MAFRA miestelio tebuvo vos 10km (16min, 10km, via N116). Mafrai pasisekė – pačiame centre išaugę karališki rūmai ir vienuolynas traukė turistus iš viso pasaulio. Visa likusi miestelio dalis tebuvo tik keli gyvenamieji kvartalai, kurių gyventojai dirbo šiai vienintelei vietovės puošmenai. Tik apkeliavus didelę dalį Portugalijos, buvo galima  nesunkiai įvardinti kelias vietas, privalomas pamatyti šioje šalyje – Mafra buvo viena tokių, nors prieš įžengdami į šį labiau žemišką Portugalijos Luvrą to dar nežinojome… Viena rūmų dalis (tiesa, bilietai dviems – 12eur)  – ne naujai pastatyti, ne aukcionuose įsigyti, o puikiai išlikę karališki apartamentai su gausybę smulkių dekoro detalių ir kasdienių reikmenų: skirtingai dekoruoti miegamieji damoms ir ponams, medžioklės trofėjų menės, moteriški kampeliai, vaikų kambariai, puošnios svetainės ir pobūvių salės;  ir visiškai kitokia, kontrastinga kita pastato dalis – vienuoliška, kur kas kuklesnė, paslaptingesnė, labai lakoniška ir vientisa. Ir, kai įspūdžiai gerokai apsvaigina, galiausia pasieki didžiausią Mafros rūmų vertybę – senąją biblioteką, į kurią įžengus net Coimbros Universitete esanti kiek nublanksta…Todėl žemėlapyje aptikę mažą taškelį, pavadinimu Mafra, neabejodami sukite ten  – rudenį ten buvo mažai turistų, bet labai daug įspūdžių. Išlindę į saulėtą dieną, privalėjom išgerti espresso, kad giliau atmintin sudėliotume tik ką matytus vaizdus. Tokie išlieka visam gyvenimui. Ir net mano kritiškasis S. likusią kelionės dalį viską lygindavo su Marfa, juokais ir erzindamas mane naudodamas būtent šitą, moters vardą primenantį, pavadinimą.

Apie vidudienį jau sukome SINTROS link, niekaip negalėjome praleisti pačios paslaptingiausios ir labiausia kelionių knygose aprašytos Atlanto vandenyno vietos (Nuo Mafros vos 22min, 22km, via N9).  Būtų tas pats, jei kaip turistai važiuotume į Vilnių ir neužsuktume į Katedros aikštę.

Jei trumpai, Sintra – istorinis miestas netoli Portugalijos sostinės Lisabonos (apie 30km). Kadaise šioje vietoje buvo įsikūrę keltai, vėliau viešpatavo maurai, tačiau galiausiai Sintroje įsikūrė Portugalijos karaliai.  Miestas, garsėjantis unikalia architektūra, 1995 m. buvo įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.  Ne viena pilis, ne jo dalis, o visas miestas su ne vienu ir ne dviem lankytinais objektais.

Sintros pilis mums švietė iš tolo, teko vingiuoti įkalnėn siaurom gatvelėm, kol pasiekėme miesto širdį – nediduką senamiestį aplink Sintros nacionalinius rūmus, Palacio Nacional de Sintra (Largo Rainha Dona Amélia, 2710-616 Sintra, Portugal).

Susidarė įspūdis, kad čia pailsi visi nusileidę nuo kitų Sintros objektų, kurie yra kur kas aukščiau, kad čia skiriami pasimatymai, ilsimasi ir perkamos lauktuvės. Todėl, jei pasakysiu, kad buvo labai daug žmonių, tai nepasakysiu nieko. Net ir spalio mėn. čia stumdėsi minios – toks vaizdas mums dviems iš Lietuvos miško tiesiog rėkte rėkė – maukit iš čia, kol galutinai nesusigadinot nuotaikos. Bet antras vidinis balsas vis tik įtikinėjo pamatyti bent kažką, jei jau atvažiavome…Tarkim, šiuose nacionaliniuose rūmuose iki 19 a. pabaigos buvo Portugalijos karališkosios šeimos rezidencija. Tai vieni geriausiai išlikusių karališkųjų rūmų šalyje. Juose karaliai gyveno nuo XV amžiaus (atidaryta iki 19:00, bilietas 9,5eur). Bet po Mafros buvome praradę norą apsilankuti antruose rūmuose per vieną dieną, todėl tiesiog paslampinėjome aplink ir su savo mažute Toyota Yaris pasirinkome pakilimą stačia įkalne vingiuotu vienos krypties eismo keliuku Sintros spalvotųjų rūmų link. Yrėmės pirmu bėgiu, vis pralenkdami pasiryžusius užkopti pėsčiomis, jau gerokai suprakaitavusius, pavargusius turistus, į kuriuos net gaila buvo žiūrėti (apsirikimas ir nepaskaitymas, kas laukia, kainuoja…), vangiai judėjo ir turistiniai autobusai…Žodžiu, tik pradėję kelionę į kalną, supratome, kad atsidūrėme tokioje turistų nutrintoje vietoje, kad sunkiai tramdėme norą mauti iš Sintros lauk. Bet kelio atgal nebuvo – eismas aukštyn vienpusis, sugalvojęs neapsisuksi. Atrodė, kad nebus net menkos skylutės, kur galėtume numesti automobilį, o to daryti bet kur ir nesinorėjo, nes kiek bevažiuotume aukštyn, atrodė, kad rūmai nepriartėjo…Vien nuo minties apie kopimą, plieskiant plius 30, darėsi silpna. Galiausia, pradėjome matyti P raides, aikšteles prigrūstas automobilių, autobusų, taksi. Laimei, buvo nuorodos, kiek dar tų stovėjimo aikštelėje laukia priekyje – norėjosi maksimaliai priartėti prie kalno viršūnės, nors tai pasirodė neįmanoma…Kažkuriam etape pamatėme bilietų kioskelį ir eiles   – supratome, kad pats metas žvalgytis vietos mašinai. Gana nesunkiai radome – įsivaizduoju, kad sezono metu tai bergždžias reikalas. Bilietus galima nusipirkti visokius: į vieną pilį, į dvi, į visas…Informacijos pakaks, tik žinokite, kiek turite laiko ir pinigų, nes Sintra išsiurbs abu šiuos elementus. Mes, pasidavę emocijoms ir iš to didelio džiaugsmo, kad pirmą etapą įveikėm bei užvertę galvas jau matome ryškiaspalvius Penos rūmus ir šalia (sąlyginai „šalia“) Maurų pilį, įsigijom kombinuotus bilietus į šias dvi vietas už 44 eur dviems. Kadangi bilietus pirkome prie pakilimo į Penos rūmus, –  ten pirmiausia ir pasukome. Kopti likusią dalį pėsčiomis neketinome, todėl dar už 6 eur gavome vietas miniatiūriniame, atvirame ir, neabejokite, sausakimšame autobusiuke, kuris tokius turistus, pukšėdamas stačiu keliuku, vingiuojančiu pavojingais skardžiais, užgabena iki rūmų vartų. Belieka tik menka lipimo viršun atkarpa, įveikiama bet kuriam, net su lazdele. Penos rūmai (Palacio da Pena, Estrada da Pena, 2710-609 Sintra, Portugal) yra aukštai ant kalno, vaizdai, žinoma, nepakartojami, rūmai labai ryškūs, dekoruoti arabiškais elementais. Jie iškilo XIX amžiuje ir buvo pamėgti Portugalijos karalių. Sunkiai įsivaizduoju ne tik tokių rūmų statybą, bet ir karalių kopimą link jų – vargšai žirgai…

Mūsų bilietas leido ne tik pasivaikščioti aplink rūmus ar užsukti į kavinukę su suvenyrų parduotuvę, bet ir patekti į vidų – eilė buvo kaip į visiems žinomą mauzoliejų, lėtai slenkanti, griežtai juostomis atitverta zona – per visus rūmų kambarius. Vienąkart pamatyti, priartėti prie čia gyvenusių žmonių kasdienybės, -verta, nes labai gražu, bet turim atvirai pasakyti, kad toks muziejaus lankymas atostogų metu su didžiulia minia turistaujančių, išvargina taip, kad mums net Maurų pilis ( VIII-IX a. arabų okupacijos metais statyta maurų tvirtovė, įsitaisiusi ant kalvos daugiau nei 400 m aukštyje virš jūros lygio; maurų pilį juosia gynybinė siena) tapo nebeįdomi; maurų dvasioms tik pamojavome fotoaparatu, leisdamiesi nuo Penos rūmų…

Vien nuo minties, kad su visa šia minia dabar kopsime Maurų palikimo link, nuslopino bet kokį susidomėjimą. Todėl mes skubiai įsimontavome į savo mašiniuką ir jau kita kalno puse vėl nusileidome prie Nacionalinių rūmų. Kiek pailsėję, kažkokiais mistiniais būdais sužadinome savyje norą aplankyti Quinta da Regaleira,  – pagal skaitytus atsiliepimus man ši vieta atrodė bene įdomiausia Sintroje. Tai paslaptinga labirintų ir simbolių pilis, vėlgi, Unesco saugomas paminklas. Kaip aš gailėjausi, kad nepasirinkome jos iškart…Nes po pietų Sintroje prasidėjo kažkoks begalinis kamštis ir pusvalandį praleidę nejudančioje automobilių eilėje, tiesiog apsisukome 180 laipsnių kampu ir 16:00 movėme lauk iš šio turistų apgulto miesto…

Jei Jūs vis tik liksite, dar aplankykite Monseratės rūmus ir parką (Monserrate, 2710-405 Sintra, Portugal) Juos įkūrė turtingas anglų pirklys XVIII amžiuje. 30 ha ploto parke puoselėjama didelė augalų kolekcija. Būsite su vaikais, užsukite į Žaislų muziejų ( Museu do Brinquedo). Šis Sintroje esantis Žaislų muziejus pasakoja žaislų istorijas nuo pat Egipto civilizacijos klestėjimo iki šių laikų. Muziejuje sukaupta per 20 tūkst. eksponatų. Viskas apie Sintros pilis – kaip rasti, po kiek bilietai ir t.t. čia.

Mano rekomendacijos vykstantiems į Sintrą:

*jei vilioja visi objektai, ramiai apsigyvenkite mano anksčiau pasiūlytuose svečių namuose ir numatykite Sintrai bent porą dienų;

*paruoškite savo kojas, galvas, piniginę, nes be atskiro pasiruošimo nuolatinė susierzinimo būsena neišvengiama;

*atvykite kiek įmanoma anksčiau ryte – ir vaizdai bus akinantys, ir žmonių, tikėtina, bus kiek mažiau.

Priešingu atveju, Sintra paliks prastą įspūdį, o tai bus tikrai neteisinga, nes vieta verta Jūsų dėmesio! Tiesiog, jei norisi pamatyti kiek įmanoma daugiau, reiktų kruopščiau susiplanuoti ir skirti daugiau laiko. O mažiau žmonių čia gal tik gilią lietuvišką žiemą…

Vos išjudėjome iš Sintros, iškart pasitaisė nuotaika – tas pats jausmas būna, kai išeini iš „Akropolio“, tik ne iš to, kuris Atėnuose, o to, kuris Vilniuje. Taigi, tarytum išsivadavę iš tramdomųjų marškinių, sukame iki Cabo De Roca (25min, 18km, via N247) – žinojome, kad tai pats vakariausias Europos žemyno taškas, be to, visai šalia Sintros. Kaipgi neaplankyti. Visai to nesitikėdami, vėl pakliuvome į gremėzdiškų turistinių autobusų ir nuomuotų automobilių spąstus, nors palyginus ramus ir tuščias kelias tikrai to nežadėjo arba profesionaliai maskavo, kad iškart neapsigręžtume atgal. Aikštelėje radę vietą mašinai, su tam tikru pagreičiu apsukome ratą palei stačius krantus, į kuriuos be gailesčio daužėsi vakarinės Atlanto bangos…Prie Cabo de Roca ženklo užtrukome 20sec,  – jį buvo apgulę japonų turistai su fotoaparatais ir pliauškino nesustodami. Spėjau nufotografuoti tik atsipalaidavusią močiutę, kuri į nieką, net į bangas ir skardžius, nekreipdama dėmesio ramiai traukė dūmą visose pasaulio atvirutėse esančio švyturio fone. Kadangi neketinome už 11 eur pirkti diplomo, patvirtinančio mūsų buvimo vakariausiame Europos taške faktą, be žodžių skuodėme automobilio link, kuris mums abiems buvo tarytum vienintelis išsigelbėjimas. Pati vieta, tiesą sakant, visai nekalta, kad atsidūrė tokiame geografiniame taške – jei čia atvyktume labai anksti ryte ir pamatytume ją tokią, kokią Dievas sutvėrė,  vaizdas būtų tiesiog tobulas. Ir pasakyčiau ir parašyčiau, kad nieko gražesnio nebuvau mačiusi. Bet dabar jis toks atmintyje neliko,  – mūsų visų čia buvo gerokai perdaug…O atmintyje ištrinti galybę turistų ir palikti tik peizažą, gana sudėtinga net ir su lakia vaizduote. Lieka akimirkos emocija, o ji kažkokia sudarkyta…

Kiek patylėję, pajudėjome pakrante link Cascais miestelio (nuo Cabo 23min, 16km, via N247). Kokia laimė, kad buvau šiek tiek paskaičiusi apie GUINCHO (nuo Cabo apie 16km), serfingistų rojų, kuris mums buvo visai pakeliui. Tai dramatiška ir vaizdinga vieta, kur milžiniškos bangos trankosi į uolas, ant kurių stūkso XVII amžiaus pilis (dab. viešbutis Hotel Do Giuncho) ir kuri, laimei, išgelbėjo mums visą dieną. Labiausia reikalus pataisė sprendimas pasukti iki PRAIA DE GUINCHA pagal medines, pieštas nuorodas. Palikome mašiną stovėjimo aikštelėje, smėlio kalvos kol kas dar slėpė vaizdus, kurie tuoj tuoj apsuks mums galvas, bet nuojauta kuždėjo, kad vieta čia bus neprasta. Kelios minutės žemyn ir patekome į rojų žemėje…Lengvai trinktelėjo gaivi ir maloni šiluma, pamažu leidosi saulė, kurios spindulius genialiai filtravo milžiniškų Atlanto bangų purslai, didžiulį paplūdimį apgaubdami lengvu rūku. Palei krantą ramiai vaikščiojančios porelės tebuvo juodi siluetai nepaprasto peizažo fone…Ir visą laiką nepaleido mintis, ar tai gali būti tikra, ar tapybos meistrų paveikslai vis tik gali atgimti?…Keliausite į Portugaliją, likite kelioms dienoms čia – likite tiek, kiek norėsis, o norėsis ilgam. Šioje Portugalijos dalyje atradome savo kampą, kuris akino vaizdais ir traukė ramybe, nepaisant skambaus bangų orkestro.

Ir jau visai kitoks buvo CASCAIS – dailus pakrantės miestas, kur savo namus turi dauguma svarbių Portugalijos asmenų. Vienas turtingiausių Portugalijos kurortų – juk Lisabona iš čia beveik ranka pasiekiama. Cascais tarytum susilieja su kitu kurortu ESTORIL, sunkiai atskirsite, kur baigiasi vienas, o prasideda kitas…Kadangi Estoril’e, prie pat vandenyno radome vietą mašinai, čia, vienoje vietinių poilsiautojų kavinukėje, prisėdome palydėti saulę, pasigrožėti bangas gaudančiais ekstremalais ir pavakarieniauti. Mums tokie kurortai tėra vietos kavai ir vakarienei, poilsiauti visada ieškome ramesnių kampelių, – net ir iškalbingas kokios turizmo agentūros darbuotojas sunkiai įtikintų pasirinkti poilsį tokioje Palangoje…

Nors jau pamažu temo, kažkodėl iš Estorilo pasukome QUELUZ link – atsirado kažkoks antras kvėpavimas įdomių objektų lankymui (Largo Palácio de Queluz, 2745-191 Queluz, Portugal). Kvelūze stūkso muzikai ir karališkiems sutikimams pastatyti rūmai (sukurti 1700m.) – apie juos rašoma, kad tai maža Versalio kopija. Mums atvykus, rūmuose vyko klasikinės muzikos koncertas ir įleidžiami buvo tik puošnūs žmonės su bilietukais. Mes gi buvome iš kitos operos, todėl teko pabaksnoti nosimi į dailių rūmų vartus ir sukti Lisabonos link…(15km, 17min). Buvau rezervavusi visai naują “Holiday Inn Express Lisbon Alfragide“ (Rua da Quinta do Paizinho, 2790-138 Alfragide, +351214009200, 3 naktys dviems kainavo 163,2 eur su pusryčiais). Viešbutis yra komerciniame Lisabonos rajone, labiau Belemo pusėje – mums jis tiko dėl kainos, naujumo, patogumo –  keliavome automobiliu, nesiekėme įsikurti Lisabonos centre. Jei būsite panašūs keliautojai, tikrai rekomenduojame pasirinkti šį viešbutį, nesugalvojome jam nei vieno priekaišto. Gal tik nelengva jį rasti, geriausia GPS’e iškart vesti tikslias koordinates – nežinau, ar dėl to, kad naujas, ar dėl to, kad “Holiday Inn” Lisabonoje yra ne vienas ir ne du, įvedus adresą, galima lengvai nuvažiuoti ne ten…Tai ir buvo vienintelis šio viešbučio minusas. Tiesa, aplink nėra jokių maitinimo įstaigų – iš Lisabonos grįžkite pavalgę arba bent kažką nusipirkę. Nors paslauga užsisakyti picą, čia puikiai veikė,  – buvome to liudininkais. Čia informacija alkaniausiems.

KETVIRTOS DIENOS IŠVADOS:

*po tokios dienos aplankė jausmas, kad “pliusiukus susidėjome”: taip, galime girtis, kad pamatėme Sintrą, kad buvome pačiame vakariniame Europos žemyno taške, bet ar patyrėme daug malonumo,  – nesu tikra. Kitąkart Sintrai skirčiau porą dienų ir būtinai su bendraminčiais, kurie aukoja ramybę ir patogų turistavimą smalsumo vardan.

*dieną išgelbėjo Mafra, Guincha ir mūsų pozityvus nusiteikimas, nepaisant nieko,  – juk atostogos! Būtų buvę tobula pabūti Mafroje, tada likusį laiką praleisti Praia De Guincha paplūdimyje, jei pabostų, nuvykti iki Queluz (rūmai labai viliojo juos įdėmiau apžiūrėti), saulę palydėti Cascais arba Estoril. Kitu atveju, ši diena turėjo virsti trimis dienomis.

Į Lisaboną (475 tūkst. gyventojų) savo vyro nebūčiau nusitempusi jokiais kitais kerais – miestai jam tiesiog neįdomūs, “visi vienodi”, išsiurbiantys energiją – į miestus galima važiuoti, jei yra koks seminaras, verslo susitikimas, konferencija, bet tikrai ne per atostogasJ Todėl teko gerokai pasukti galvą, kokiu saldainiuku suvilioti, nes Lisaboną labai norėjau pamatyti – kitas reikalas, ar ji patiko, ar nuvylė…Kai savo žmogų pažįsti, tai nėra neįmanoma. Pakako vien paminėti  FEIRA DA LADRA, Lisabonos sendaikčių turgų (Campo de Santa Clara gatvėje, Lisabonos Alfama rajone),  – ir štai mes Lisabonoje!

Ryto neskubinome – į Lisabonos centrą, kur vyksta didysis turgus, iš viešbučio išvykome apie 9:20 – anksčiau ir nereikia, turgus tęsiasi iki pietų, o gal ir dar ilgiau. Feira da Ladra prasideda nuo  Arco de São Vicente arkos (Alfamos rajone), nesunkiai pastebėsite, o štai rasti vietą automobiliui nebus paprasta,  – tai tikras laimės dalykas. Mašinos stovi keliomis eilėmis, visokiomis pozomis,  – kai kurios paliktos taip, kad, regis, niekada nebeišvažiuos. Mums sekėsi – radom vietą „su vaizdu“ į Alfamos stogus : gerai nesupratome, ar galima čia parkuoti, ar mokama – palikome savo Toyotą, ir tiek. Kažkoks geradaris už eurą parodė tą vietą –  tikėjomės, kad nuomuotos mašinos niekas nebaus. Taip ir nutiko.

Feira da Ladra, kitaip dar vadinamas vagių turgus (portugališkai „ladra“ – tai moteris-vagilė), veikia antradieniais ir šeštadieniais. Mes pasirinkome šeštadienį – vykdami į Lisaboną viską apgalvojome iš anksto, dažnai keliaudami didmieščius planuojame savaitgaliui: juk laisvadieniais ramesnis automobilių srautas, didesni turgūs, miestuose žmonės ne tokie įkaitę nuo emocijų. Rašoma, kad Lisabonos Feira da Ladra yra seniausias miesto sendaikčių turgus, siekiantis viduramžius: ir šiandien čia galima rasti nuo močiutės suknelės iki dailios komodos, nuo plastmasinių žaislų iki auksinių papuošalų, nuo senos fotonuotraukos iki nežinomo autoriaus paveikslo ar kilimo ant sienos, nuo piratinio DVD iki geros plokštelės (kurioms skonį portugalai tikrai turi), nuo šiuolaikinės lemputės iki milžiniško dydžio kiniškos vazos. Galva apsisuka nuo gausybės daiktų, nuo pardavėjų ir pirkėjų tautybių, nuo šurmulio, spalvų, nuo paties turgaus dydžio.

Turgus sukasi ir aplink vieną gražiausių miesto bažnyčių – verta užsukti bent trumpam: barokiniame Nacionaliniame Portugalijos Panteone (National Pantheon) palaidoti keli Portugalijos prezidentai (Campo de Santa Clara, Alfama); Panteono viršuje yra puikiai įrengta terasa, į kurią galima pakilti gavus personalo leidimą – mes ta proga nepasinaudojome. Iš šios vietos atsiveria nuostabi panorama į miestą, tiesą sakant, Lisabona žymi gausiomis apžvalgos aikštelėmis, todėl nenusiminkite, jei leidimo pakilti ant Panteono terasos ir negausite.

Bevaikščiodami tarp prekeivių, pasieksite ir dailią, grakščią São Vicente de Fora bažnyčią, kilusią XVIa. Mes nebuvome nuėję tik iki Graça Church and Miradouro – dar viena apžvalgos aikštelė, nuo kurios atsiveria Lisabonos senamiestis (Alfama rajono šiaurinėje pusėje). Visa tai susispietę vienoje vietoje.

Apie patį turgų daug nerašysiu – mums jis pasirodė kiek chaotiškas, su mažai skoningų sendaikčių, bendra masė daiktų kvepėjo piguma ir priminė didelį šiukšlyną. Įdomu pažiūrėti, bet nėra ką parsivežti. Keliaudami po Europos miestus, visada ieškome sendaikčių turgų, todėl galime juos palyginti,  – Lisabonos Feirą da Ladrą priskirtume prie prastesnių. Neturi portugalai skonio, neturi…O gal ir būti gražių daiktų negali – juk čia tolima ir kiek primiršta Europos provincija.

Kai jautėmės jau gerokai nuvargę ir pasotinę smalsumą, nutarėm susirasti Šv.Jurgio pilį – kaip paaiškėjo, buvome visai šalia jos. Pakeliui dar stabtelėjome ramiai pabūti  Portas do Sol (Vartai į saulę),  – tai, ko gero, žinomiausia Lisabonoje apžvalgos aikštelė, atverianti Tangus upę ir mano keliskart jau paminėto, seniausio Lisabonoje Alfamos rajono stogus. Vaizdas pasakiškas! Suprantu, kad tai nėra unikalu, kad ne viena Europos sostinė turi tokį raudonų stogų peizažą, bet vis tiek upės, kruizinių laivų, pūkinių debesų vaiskiame danguje fone tie raudoni Alfamos stogeliai žiūrėjosi maloniai. Kažkur aidėjo švelni liaudiška melodija, spragsėjo fotoaparatai, maloniai kuteno šiluma, dardėjo tramvajai, pypsėjo mašinos, ūžė kavos aparatai,  juokėsi vaikai…Miesto garsai tarytum sugyvino vaizdingą Alfamos paveikslą, gal ir gražiausią Lisabonoje, bent kol kas,  – juk dar tik pradedame miesto pažinimą.

Nuo Portas do Sol apžvalgos aikštelės iki Šv.Jurgio pilies reikėjo mažumėlę palipėti aukštyn (ne tiek, kad verta išsigąsti). Šiek tiek sausos informacijos, kuo pilis nusipelnė tokio turistų dėmesio: tai seniausia romaninės gotinės pilies išlikusi dalis, manoma, pastatyta dar VI amžiuje; pilyje buvo maurų rezidencija, kol pirmasis Portugalijos karalius Afonso Henriques, padedamas kryžiuočių, 1147 metais juos iš ten išvijo; pilis pavadinta Anglijos patrono Šv. Jurgio garbei, kuris 1371 metais pasirašė Anglijos-Portugalijos paktą, ir šiuo paktu rūmai buvo pripažinti karaliaus rezidencija; XVIIIa. žemės drebėjimas sugriovė didžiąją pilies dalį, bet, laimei, kai kurios sienos išliko, net ir tos, kurios datuojamos VIa.; čia taip pat buvo Portugalijos karalių rezidencija – rūmų likučiai vis dar matomi. Eilė prie pilies bilietų kasų raitėsi tokio ilgumo, kad mes ilgai nesvarstę nutarėme, jog nesame tokie aistringi archeologai ir tikrai nesijausime daug praradę pilies neaplankę. Radę keistą liftą tiesiog gatvėje, intuityviai nusileidome žemyn ir patekome…tiesiai į prekybos centrą. Iš čia mūsų ieškoma didžiausia Lisabonos aikštė – Terreiro do Paço (angliškai, Rūmų aikštė – kadaise čia stūksojo rūmai, kuriuos sugriovė 1755m. žemės drebėjimas; aikštė dar vadinama Komercijos aikšte  – naujas pavadinimas turėjo atspindėti naujas šios Lisabonos dalies funkcijas) –  buvo ranka pasiekiama. Tada pro įspūdingą Triumfo arką patekome į Rua Augusta, parduotuvių, kavinių gatvę – ilgą, triukšmingą, Lisabonoje labai populiarią. Galima tik pasvajoti, kad Gedimino prospektas Vilniuje toks būtų ne tik per Kaziuką. Ir jį kasdien taip užtvindytų miestiečiai, svečiai, balandžiai, grojantys muzikantai, klounai, pražygiuojantis būgnininkų paradas, juokas, kavos, picų, kepamų kaštonų ar šviežių bandelių kvapas, vyno taurių skimbčiojimas. Taip, kaip yra Rua Augustoje vieną, niekuo neypatingą rudens šeštadienį…

Atsigaivinę vietiniu alumi, paragavę kaštonų, susiradome de Sta Justa liftą, kuriam jau 113 metų (Rua do Ouro). Nuostabiai dekoruotą  liftą sukūrė inžinierius Raoul Mesnier du Ponsard, kuris buvo Gustavo Eiffel’io studentas. Liftas buvo užbaigtas 1901m. Pasivažinėjimo istoriniu liftu kaina 5еur vienam – nors tai kelių akimirkų pramoga, bet jai neatsispyrėme. Viršuje atsiveria Lisabonos panorama. Užkilti galima ir savo kojomis, sutaupysite eurų, bet neišmėginsite senojo lifto…

Viršuje (Chiado rajone) neužsibuvome, apžiūrėjome gotikinio Carmo vienuolyno bažnyčią (vienoje jos dalyje yra Archeologijos muziejus) ir laiptais leidomės žemyn Rossio aikštės link – iškart po jais mus nustebino vos kelių kvadratinių metrų vyšnių likerio taškelis, kitaip vadinamas  Ginjinha ir Lisabonoje esantis labai išplitęs, – jame buvę trys vokiečių turistai turėjo pasispausti, kad tilptume ir mudu…Paslaugos čia dvi: vyšnių likeris, kuris geriamas iškart vietoje (iš paprastų taurelių arba šokoladinių) ir kava (tiesą sakant, ji čia likeriuko gerokai nukonkuruota). Žinoma, kad rinkomės ginja. Gėrimas buvo labai sodrus, kupinas vyšnių skonio ir aromato – sušildė ir nuramino nuo įspūdžių įkaitusias galvas…Sakoma, kad vakarais tokie taškeliai skendi vietinių apgultyje.

Kiek pasižvalgę po Rossio, žemėlapyje susiradome Rua Garrett – pagal žmonių srautą spręstume, kad čia apsiperka visa Lisabona. Iš abiejų gatvės pusių spindi žinomi prekiniai vardai, dideliais maišais nešini ramiai vaikštinėja ir lisaboniečiai, ir atvykėliai…Tarytum, apsipirkimas yra šventė. Daugumos nuotaika puiki,  – ne tik šviečia, bet ir šildo saulė, darbai neskubina, kavinės, skveriukai, aikštės – visur apstu žmonių. Tiesą sakant, mus Rua Garrett traukė ne dėl apsipirkimo – šioje gatvėje ieškojome garsiosios Cafe a Brasileira (The Brazilian Café, 120 Rua Garrett, Baixa-Chiada metro)  – tai seniausia kavinė Lisabonoje, esanti visai netoli Universiteto. Brasileira atidarė Adriano Telles dar 1905m. lapkričio 19d. tam, kad pardavinėtų „genuine Brazilian coffee”. Nors kavinukės nuotraukų pilnas internetas, pabūti čia labai smagu – ir kava skani, ir žmonės šypsosi, ir padavėjai laimingi, ir interjeras stulbinantis.

Po geros kavos puodelio dar likome aikštėje prie Brasileira  – stebėjom žmones, tramvajus ir… vestuvių ceremoniją, puošnią nuotaiką bei įspūdingą svitą…Ko gero, tai buvo didelės, turtingos portugališkos vestuvės – didžiulė bažnyčia buvo pilnutėlė svečių, o sienas ramstė minia smalsuolių…

Kiek pailsinę kojas, pasukome Bairro Alto rajono link. Tiesiog šiek tiek pirmyn nuo senosios kavinukės – jei nepadeda žemėlapis, eikite paskui 28-ąjį tramvajų. Bairo Alto – tai Lisabonos bohemos rajonas: menininkų, rašytojų gyvenimo vieta. Visi populiariausi Portugalijos laikraščiai čia turi savo ofisus. Siauros gatvelės, mažos parduotuvėlės, fado restoranėliai,  – ore sklando kažkokia visuotino atsipūtimo dvasia. Dieną labai ramu, ištuštėję, vos vienas kitas turistas, viena kita galva iš viršutinių aukštų, vienas kitas skubantis jaunas pankas spalvotais plaukais arba ryški mergina masyviais auliniais batais,  šiek tiek balsų iš užvertų kavinukių. Ir kiekviena ore sklindanti dalelė, kiekvienas kvapas (dūmas?), pusiau nuleistos tamsių barų žaliuzės, pilnos šiukšliadėžės tuščių butelių – viskas išduoda, kad vakarai čia pašėlę, o ta tyla – tai tik tyla prieš audrą. Rašoma, kad į šį rajoną persikėlė daug jaunimo – lietuviai keliautojai lygina jį su Užupiu, man irgi tik toks palyginimas ateina į galvą. Čia galime rasti gotus, metalistus, reaggie, punk ir kita – klubai specializuojasi ir čia renkasi tam tikro stiliaus propaguotojai. Dieną čia tikrai labai ramu, – kas gi vyksta vakarais, galima tik spėlioti.

Jei jau esate Bairro Alto, susiraskite Rua da Bica De Duarte Belo – nieko nebuvau skaičiusi  iš šios gatvės istorijos, bet tas senučiukas tramvajus, kuris ten važinėja žemyn-aukštyn, turi daug šarmo ir leidžiasi tokia stačia gatvele, kad širdis jautresniems garantuotai suspurdės. Viena trumputė gatvė, vienas senas tramvajus, o liks man amžinu Lisabonos simboliu, spalvotu prisiminimu. Tik rašydama šį tekstą, „pagūglinau“,  – pasirodo, tas tramvajus – tai Bica Funikulierius, kuris jungia dvi gatves, du rajonus – Calçada do Combro/Rua do Loreto ir Rua de S. Paulo. Bica funikulierius buvo atidarytas 1892m. birželio 28d.! Nuo apačios, nuo Rua de S.Paulo iki Duarte Belo gatvės į gana statų kalną tektų savom kojom kopti 245 m – senučiukas tramvajus šimtmetį su viršum darbuojasi, palengvindamas miestiečiams susisiekimą. Dar 2002-ais metais šis funikulierius gavo pelnytą istorinio paminklo statusą. Palyginimui, vienintelis Lietuvoje Kauno Žaliakalnio funikulierius pradėjo veikti 1931 m. ir yra laikomas vienas seniausių Europoje.

Po ilgos dienos kojos jau pradėjo kiek protestuoti, todėl susiradome artimiausią garsiojo Lisabonos tramvajaus Nr. 28 stotelę  – kadangi buvome jau kiek nutolę nuo centro, tikėjomės, kad bus mažiau žmonių ir kažkaip galėsime į jį įsimontuoti, nes kiek matėme jų pravažiuojančių, tai ten ne tik mums, bet ir musei nėra kur nutūpti. Tramvajus turėjo vingiuoti pagrindiniu senamiesčio maršrutu ir pro gražiąją naująją SE Katedrą atvežti mus atgal iki automobilio. Apie garsųjį Lisabonos tramvajų ne nuodėmė ir šiek tiek įsiplėsti. Visos kelionių knygos, dauguma turistų vieningai siūlo pasivažinėti tuo 28 tramvajumi, kuris veža visomis įžymiausiomis Lisabonos vietomis. Galima įsigyti 24h bilietą (apie 3,95 eur – pirkite kioskuose, metro bilietų kasose), bet mes tokį pravažiavimą sugalvojome spontaniškai, todėl bilietas pas vairuotoją kainavo 5,7 eur dviems.

28-as tramvajus  – Lisabonos legenda, pradėjusi važinėti 1914 m. Šiandien šios linijos ilgis yra  7km  – maršrutas veda nuo Martim Moniz aikštės iki Prazeres (tarp Graça ir Estrela  – trumpoji ir populiarioji atkarpa). Tarp tramvajų yra 15min intervalai ir visa kelionė trunka 40min-1h, kai maksimalus greitis 50km/h. Pirmas tramvajus išrieda 6 ryto ir darbą baigia pirmą nakties. Turint 24h bilietą, galima pavažiuoti juo, išlipti, apžiūrėti įžymybės ir vėl įlipti. Tai gražiai skamba rašant, bet realybėje sunkiai įsivaizduoju, kaip tai padaryt. Na, nebent nuo 6 ryto. Žmonių mažuose tramvajuose tiek, kad žodžiais neapsakyt. Mes, tiesą sakant, irgi kaip vaikai džiaugiamės važiavimu, galimybe per plačius, atvirus langus pamojuoti kito tramvajaus turistams (čia aš džiaugiausi tuo, nes ir man mojavo) ar tiesiog pasigrožėti miestu, jo žmonėmis. Iš to didelio malonumo ir smagumo praleidome savo stotelę ir nutarėme pravažiuoti visu maršrutu – taip pamatėme ir kitokią Lisaboną. Tarkim, atokesnį rajoną GRACA,  – šiame, senajame Lisabonos rajone, dauguma namų buvo statyti darbininkų šeimoms – siauros gatvelės ir visas išdėstymas atspindi ne itin patogų gyvenimą ir visai kitokią sostinę. Turistams tokios neišvaizdžios vietos nepatinka… Atsidūrę paskutinėje stotelėje, išlipome ir jau pėsčiomis grįžome prie automobilio – temo, Lisabonos senamiestis nušvito vakaro šviesomis, Alfama ir visa Lisabona pasirodė visai kitokia…Paslaptinga, švenčianti šeštadienį ir nuostabiai graži. Lemputės užsidegė tramvajuose, nušvito Lisabonos bažnyčios, šviesas savo butukuose uždegė miesto gyventojai, nedidukai ir jaukūs restoranėliai suspindo žvakėmis, o gatvės prisipildė fado garsais…

Romantika-romantika, o valgyt juk reikia:) Tai padaryt nusprendėme visai kitame miesto gale, Beleme, palikę turistų pripildytas Lisabonos senamiesčio kavines ramybėje. Labai jau norėjosi sutemus pamatyti apšviestą Šv.Jeronimo vienuolyną – tokį, kaip matydavau atvirukuose. Smalsumą patenkinus, beliko numalšinti alkį. Pasirinkome visai netoli vienuolyno esantį…kinietišką restoraną ir tuo likome labai patenkinti. Skani dar vienos gražios dienos pabaiga…

PENKTOS DIENOS IŠVADOS:

* mums tiko ir patiko būtent toks pirmos dienos pasivaikščiojimas Lisabonoje – kiekvienas turi pasirinkti tai, kas jam reikalinga: muziejai, sendaikčių turgus ar kažkas visai kito. Mano pasiūlytas planas – tik rekomendacinis, kiek palengvinantis susiorientuoti svetimame mieste, o  prioritetus teks susidėlioti patiems, nes diena ne begalinė, ypač tokiems keliautojams, kurie vienoje vietoje ilgai neužsibūna. Pati Lisabona  – paprastai ir aiškiai suplanuota. Kadaise taip lengva buvo vaikščioti po Romą, toks pat jausmas buvo ir Lisabonoje. Gal Jūs norėsite pamatyti tai, ko mūsų dienoje net nebuvo (Bazilika, Lisabonos kapinės, botanikos sodas ar dar kažkas), galbūt, norėsite tiesiog paskaityti knygą kur nors prie upės ar kokiam skvere, o gal tik  važinėsite tramvajumi pirmyn-atgal – kiekvienas pasirinksite maloniausią sau miesto pažinimą. Lisabonoje tikrai nebus liūdna. Ir nusiteikite, kad vienatve šiame mieste nedvelkia – Jūs nuolat kažkas lies…

Sekmadienis yra sekmadienis: lėčiausia ir ramiausia savaitės diena, tokia jos prigimtis. Šviesi nuotaika tiesiog sklando ore…Ir dėl nuostabaus oro, koks mums pasitaikė, ir dėl atsipalaidavusių žmonių – kai visi kvėpuoja vienu ritmu, nejučia niekas vienas kitam nebetrukdo…

Antrą dieną Lisabonoje pradėjom nuo Šv. Jeronimo vienuolyno Belemo rajone (Praça do Império 1400-206 Lisboa). 1502 metais vienuolyną pastatė karalius Manuelis I, norėdamas pagerbti Vasko De Gamos geografinių atradimų svarbą. Mat netoli vienuolyno anksčiau buvo uostas, iš kurio ir išplaukė garsaus keliautojo laivai ieškoti kelio į Indiją. Vienuolyno viduje yra Vasko De Gamos antkapis. Čia palaidoti ir kiti svarbūs Portugalijos istorijai žmonės: karaliai Manuelis ir Sebastiao, poetai Fernando Pessoa ir Alexandre Herculano. Vienuolynas yra įrašytas į UNESCO paveldo sąrašą ir yra vienas svarbiausių gotikos architektūrinių paminklų Europoje. Ir vienas gražiausių, mano galva. Eilė prie įėjimo driekėsi labai ilga, bet ji judėjo greitai, o ir bilietų pirkti nereikėjo – tiesiog dėl statistikos visi gaudavo įėjimo bilietą. Viena eilutė – į vienuolyną, kita – į bažnyčią. Kadangi mes jau buvome matę ne vieną vienuolyną, šis pasirodė gražesnis iš išorės, nei iš vidaus, bet bet kokiu atveju, būsite – užsukite.

Nuo Šv.Jeronimo vienuolyno patraukėme Atradimų monumento (Monumento dos Descobrimentos) link – kaip tik tuo metu vyko Lisabonos maratonas, tai dar paplojom bėgikams – kokio tik amžiaus, sudėjimo, ūgio bėgikų, kokių tik bėgimo stilių, aprangos kodų čia nebuvo! Smagu žiūrėt! Minia bėga, šalia į kurortinį Estorilą ar Cascais pralekia traukinys, turistus į Šv.Jeronimo vienuolyną veža atviras, raudonas autobusas, visai šalia marinoje savo baltas jachtas savaitgalio iškyloms ruošia turtingesni portugalai, virš galvų praskrenda lėktuvai – visos transporto priemonės vienoje vietoje, pradedant asmeninėmis kojomis, baigiant lėktuvais.

Apie Atradimų monumentą galite pasiskaityti internete ir kelionių knygose, pasakysiu tik tiek, kad nepatingėkit užkilti už  2eur į paminklo viršų – apžvalgos aikštelė ten nedidelė, siaurutė, bet apsidairyti labai gražu…Atsiveria visai kitokie vaizdai nei nuo Alfamos: ir Balandžio 25-osios tiltas, ir Belemo bokštas, ir uostelis, ir Šv.Jeronimo vienuolynas, ir visas Belemo rajonas (jei gyventi Lisabonoje, tai tik čia!).

Nors nesam aistringi paminklų gerbėjai, bet šitą patyrinėjom, turėjom į valias laiko ir puikią nuotaiką. Kuo daugiau vienas kitam užduodavom klausimų, kuo daugiau prikurdavome atsakymų, tuo labiau mums monumentas patiko…Kas pirmas stovi? Kas paskui? Kokių profesijų žmonės? Kodėl jie? Kas ta moteris?…Po pusvalandžio diskusijų monumentą beveik įsimylėjom – toks prasmingas jis mums tapo, nepaisant to, kad, galbūt, ne viskas kūrėjų mintis tiksliai atspėjome.

Nuo Atradimų monumento gražiai sutvarkyta pakrante, stebėdami žvejus, jachtas, besiilsinčius žmones,  užsukę kavutės (kas alaus) į kavinukę, neskubėdami nuėjome iki Belemo bokšto.

Belemo bokštas (Avenida Brasília) buvo pastatytas 1515 m., kad saugotų įėjimą į Lisabonos uostą. Šis bokštas – tai visos šalies (ne tik Lisabonos) simbolis ir yra įtrauktas į UNESCO paveldo sąrašą.  Bokšto architektas Francisco de Arruda yra dirbęs Maroke, todėl jo architektūra dvelkia Maroko dvasia. Prie įėjimo vingiavo eilė,   – neketinome joje stovėti. Tiesiog trumpai pabuvome ir pasukome itališkų ledų – tokių pat skanių, kokius ragavome Romoje. Vienos porcijos nepakako…

Buvom skaitę, kad Belemo rajone veikia 1905 metais įkurtas Karietų muziejus (Museo dos Coches), kurį globojo karalienė Amelija (labai gražus vardas karalienei!). Jis buvo netoliese, šalia Ajuda nacionalinių rūmų (dab. Prezidento rezidencijos, į vidų nepatekom – paslapčia labai norėjau prisijungti prie vienos moksleivių grupės, išdidžiai įėjusios vidun pro mandagius apsaugos darbuotojus), – tokiame muziejuje niekada nesame anksčiau buvę, todėl nusprendėme pasinaudoti proga. Muziejus yra nemokamas, tik užregistruoja, iš kokios esate šalies. Didelėse, ne mažiau puošniose salėse eksponuojama galybė karietų: įvairių dydžių, formų, spalvų, laikmečių, skirtų trumpoms išvykoms ar ilgoms kelionėms, kasdieninių ar proginių. Kai kurios tarytum gyvenamieji kambariai. Restauruotos ir karališkose ceremonijose dalyvavusios karietos, kurios ypatingai prabangios, auksu žvilgančios, kiekvieno valdovo skonį atspindinčios. Muziejus nesuvalgys daug laiko, bet garantuotai nenuvils, todėl būtinai užsukite.

Atsisveikinom su Belemu ir pasukome į visai priešingą Lisabonos pusę – GPS rodė, kad teks aplinkeliais pravažiuoti 17 km. Taip atsidūrėme visai kitokioje Lisabonoje – modernioje, ne tokioje jaukioje, keistos architektūros ir kiek apmirusioje sekmadienį…Tai buvęs Expo paviljonų rajonas – kur bepasuksi galvą, visur matosi kadaise išleisti dideli pinigai. Sunku patikėti, kad ne veltui, nes rajonas atrodo gerokai pamirštas, nors ir sutvarkytas, įdomus kartą pamatyti. Entuziaztingai suviliojau savo antrąją pusę „paskraidyti“ Lisabonos telekabinoje…(bilietas dviems 11,8eur). Įlipome į kabiną prie Okeanariumo, nuskraidino mus iki Vasco De Gama bokšto (145 metrai, fūturistinis bokštas yra aukščiausias Lisabonos pastatas) ir atgal – pramoga ilgai neužtruko, bet man, jautriai būtybei, adrenalino pakako. Didžiausią įspūdį paliko 17km ilgio Vasco de Gama tiltas, žinojau, kad rytoj juo dar ir pralėksime.

Šalia Lisabonos okeaniumo suvalgėm po porciją spagečių, tada mūsų keliai išsiskyrė: aš numoviau žiūrėti ūdrų, Saulius – ramiai pasėdėt su Ipad‘u ir knygomis. Nors keliavome be mažų vaikų, bet Lisabonos okeanariumas buvo sena mano svajonė, – privalėjau ją išpildyti! Lisabonos okeanariumas (Esplanada Dom Carlos I, s/nº, atidarytas nuo 10:00 iki 19:00, 14eur/asm.) yra vienas didžiausių pasaulyje. Jį suprojektavo amerikiečių architektas Peteris Chermeyeffas. Okeanariume yra apie 25 tūkstančius žuvų, jūros paukščių ir kitų jūros gyvūnų. Viduje akvariumas tokio dydžio, kad vaikštai kaip filme ir pats jautiesi besąs jo viduje…Lietuviams keliautojams galiu pasakyti tik tiek – Klaipėdoje mes turime tikrai ne prastesnį, o gal net ir geresnį muziejų. Gyvesnį, gražesnį,  – visi mano komplimentai lietuviškam jūrų  muziejui. Tiesa, Lisabonos okeanariumo ūdros, apie kurias ūžia visas internetas, iš tiesų, yra smagiausia atrakcija. Jas stebėti galima ištisas valandas – elgiasi tarytum tingūs žmonės, lyg ir šaiposi iš mūsų visų, susimokėjusių, kad jas pamatytume. Tokios mielos, gudrios, linksmos, tokiais ypatingai dailiais kailiukais, – įsimylėjau šiuos gyvūnus iš pirmo žvilgsnio! Tiesą sakant, Okeanariume ne mažiau įdomu stebėti buvo vaikus ir jų reakcijas – gerai net nežinau, kas įdomiau – maži žmonės ar egzotiškos žuvys:)

Jei nebūčiau poros valandų užtrukusi okeanariume, dar galėjome spėti apžiūrėti mažą Versalio kopiją – rūmus Queluz‘e, antrąkąrt tokią ekskursiją planavom ir vėl nespėjom – ne likimas, vadinasi. Bet gal pasiseks Jums, jei sekmadienį leisite ne taip atsipalaidavę. Nors gerai ir vienaip, ir kitaip.

ŠEŠTOS DIENOS IŠVADOS:

* diena buvo puiki – leidome laiką taip ramiai, kaip ir vietiniai portugalai sekmadieniais. Jei laukiate patarimo, tai iš šios dienos jis būtų toks:  tikrai nieko neprarasite neaplankę Okeanariumo, ypač, jei keliausite be vaikų.  Po šios dienos galiu nuoširdžiai pasakyti, kad Lisabonai dviejų dienų tikrai pakanka, jei, kaip ir mes, nesate didelių miestų gerbėjai, bet vis tiek turite čia pabūti, nes taip kažkodėl  reikia arba vienas iš Jūsų yra toks smalsus, kokia buvau aš mūsų duete:)

Iš Lisabonos išvykome apie 10:30 – niekur neskubėjome, kaip tik niaukstėsi: manėm, tikrai pabėgsim nuo lietaus, juk sukam kurortinės ir visada saulėtos Algarvės link. Važiavimui rinkomės kelią per Vasco da Gama tiltą, kuris siekia 17,2km ir yra ilgiausias Europoje. Nepamirštamas įspūdis – pralėkti tikrai verta.

Pravažiavę tiltą, kiek užstrigom dideliam prekybos centre, kuriame pirmadienio rytą buvo tik pardavėjos ir keli į mus panašūs, niekur neskubantys turistai. Forum Montijo (Rua de Azinheira, Zona Industrial do Pau Queimado, 2870-100 Montijo, Portugal) rasite daug pažįstamų ir nepažįstamų prekinių ženklų, kavinukių, yra ir kino teatras, – tai tiesiog tinkama vieta lauktuvėms pirkti ar naują rūbelį sau įsigyti, nors portugalų skonis, mano galva, daugiau nei vidutinis. Savo dukroms radome gražių suknelių, sijonėlių – geresnės dovanos jaunoms damoms ir nesugalvosi.

Skyrę laiką apsipirkimui, po to kiek pasvarstę kelionės maršruto niuansus, beveik vieningai nutarėme pasukti EVOROS link – sugebėjau švelniai įtikinti savo antrąją pusę, kad nukrypti nuo vandenyno yra tikrai verta. Evoros centrinė dalis – UNESCO saugomas objektas (apie 134km nuo Lisabonos): man toks įvertinimas yra garantija, kad pamatysime gražių dalykų. Miestas yra įsikūręs Alentejo lygumoje. Jis yra apsuptas viduramžių sienos. Evoroje yra daugiau nei 20 bažnyčių bei vienuolynų, tačiau net ir be šių istorinių paminklų, baltasis miestelis yra labai jaukus ir malonus pasibūti. Kažkoks laisvas, neslegiantis, ramiam poilsiui sukurtas. Ir kažkur perskaitytas posakis, kad šiame krašte sraigė yra greičiausias gyvūnas, taikliai atspindi tuos jausmus, kurie apima čia atvykus.

Mūsų akims patiko šios lankytinos vietos: senoji, akmeninė Se katedra (1186 m.); netipiškas paminklas Portugalijai – Romėnų šventykla (II-III a.);  Praca do Giraldo, pagrindinė miesto aikštė ir jos viduryje stovintis 1571 m. statytas fontanas, nusėstas nieko neveikiančių senjorų. Dar Evoroje yra ir Universitetas, kuris buvo įkurtas 1559 m. jėzuitų; São Francisco bažnyčia; Capela dos Ossos bažnyčia, kurios koplyčios statybai buvo naudojami 5000 vienuolių kaulai – vaiduokliška, bet irgi verta užsukti; 1531-1537 m. statytas Evoros akvedukas yra 5 km ilgio. Netikėtai patiems sau Evoroje užsibuvom – užbūrė mus tas miestelis. Sugebėjom išvykti tik apie 17:00 val., sukome Algarvės link, pakeliui aplankydami BEJĄ, kurią, kaip rašoma, įkūrė Julijus Cezaris (ties 81km). Tačiau Beja mums pasirodė kaip miestas vaiduoklis, visų aplenkiamas, visų pamirštas su senovine pilimi centre ir  aplink ją slampinėjančiais, prasigėrusiais valkatėlėmis…

Palikę Beją, sukome Algarvės link  – be jokio konkretaus tikslo, pamažu dairydamiesi galimos nakvynės. Peizažas čia visai kitoks – ne toks kalvotas, kur ne kur alyvmedžių plantacijos, didesni ar mažesni ūkeliai, vežimus traukiantys arkliai, vyną degustuoti kviečiantys stendai. Ko gero, pirmąkart šioje kelionėje saulę palydėjome ties besitęsiančiu pabirusių alyvmedžių horizontu – vaizdas buvo ne mažiau gražus…

Nakvynę radome tiesiog nuo pagrindinio kelio pasukę pagal Hotel nuorodą, kaŽkur prie Albufeira kurorto…Tai buvo ramus, apytuštis trijų žvaigždučių “Hotel São Sebastião de Boliqueime” (Rua Dr. João Baptista Ramos Faisca, 51 – Apartado 52,  8100-070 Boliqueime-Loulé, Algarve, Portugal, 59 eur dviems su pusryčiais)  – nieko bloga negaliu pasakyti apie šią nakvynės vietą, bet ją galima rinktis tik pravažiuojant, atsitiktinai, neįsivaizduoju, kas turėtų nutikti, kad sugalvotume čia atostogauti, nors administratorius ir minėjo, kad iki jūros vos 7km…Tiesa, pusryčiai puikūs, viešbutis turi baseiniuką, o uždarame kiemelyje auginamos palmės – tikrai pakvipo tradicinėmis atostogomis pietų kraštuose…

Tiesa, Sao Sebastio viešbutyje įvyko kažkoks nušvitimas ir aš netikėtau sau supratau, kad planuodama kelionę “nuvagiau” nuo mūsų vieną dieną! Kad iš Porto išvykstame ne 9-tą, o 10-tą spalio!!! Galva beveik susprogo –  Saulius mane nuramino ir ėmėme rūpintis viešbučio rezervacijos Porte pekėlimu viena diena vėliau. Tiesa, ir automobilio reikėjo dar vienai papildomai dienai…O, varge! Įsivaizduojat mano, perfekcionistės, nuotaiką! Su viešbučiu pavyko gana lengvai: skambinome į viešbutį, administrator mandagiai mus nukreipė į booking.com, kai paskambinome booking.com, jie mus nukreipė… į viešbutį…Tada jau pasiskundėme, kad svaido mus kaip teniso kamuoliukus, nespręsdami problemos…Iniciatyvos ėmėsi portalas, per kurį rezervavome kambarį, ir viską išsprendė per 10 min, kas maloniai nustebino, – net paskambino į mūsų lietuvišką telefoną, atsiprašė, kad viešbutis pabrangs…5 еurais. Gavome patvirtinimą ir lengviau atsikvėpėme…

Visai priešingai buvo su Drive on Holidays…Kartu su automobilio rakteliais buvome gave A4 lapą su visais reikalingais kontaktais: visa parą veikiančiu jų pagalbos telefonu, policijos ir draudimo numeriais. Prasidėjo ilgas ir mums gana brangus mėginimo susisiekti etapas – nesinorėjo būti apkaltintais automobilio vagysteJ Skambinome “visą parą veikiančiu telefono numeriu” ištisas dvi dienas – arba įsijungdavo autoatsakiklis, arba tiesiog niekas nekeldavo…Į antrą dieną šiaip ne taip prisiskambinome, lyg ir sutarėme – kitame laido gale čiulbėjusi portugalė užgiedojo 70eur kainą už papildomą dieną, mes sutikome (įvertinome, kad tokia mano klaida nėra jau tokia tragiškai brangi), dar paklausėme, ar nereikia mums gauti kokių dokumentų, draudimo – čiulbuonėlė patvirtino, kad viskas jau padaryta ir palinkėjo mums laimingo kelio…Tada dar nežinojome, kad Porte mums paskambins iš Drive on Holidays ir pareikš, kad mes pamiršome grąžinti mašiną!!! Kai mes papasakojome visą istoriją, jie ėmėsi savo kompanijoje aiškintis ir ieškoti „galiukų“  – pasirodo, mes kalbėjome su mergina iš Lisabonos ofiso, kuri „pamiršo“ apie mus informuoti Porto punktą, iš kur ir ėmėme mašiną! Tada rėksmingoji Porto ofiso vadovė (ją klykaujančią jau buvome matę, pamenate, rašiau apie tai pirmos dienos aprašyme) sugalvojo dar apšaukti mus, kodėl mes nepaklausėme vardo ir pavardės tos personos, su kuria viską susitarėme! Laimei, kad mes dar buvome jiems parašę jiems ir laišką, internete susiradę Drive on Holidays el.pašto adresą – turėjome kuo atsikirsti…Galės piliečiai verslininkai išvadas pasidaryti, jei norės…

Tiesa, visais duotais kontaktiniais telefonais įjungtas autoatsakiklis kalba tik PORTUGALIŠKAI! Laimei, viešbučio Sao Sebastio administratorė sutiko vertėjauti…Žodžiu, toks tas portugališkas aptarnavimas:) Pliusas tik toks, kad kol atsidūrėme Drive on Holidays Porte, jie sugebėjo suprasti, kad yra patys kalti – už mašinos papildomą dieną su draudimu sumokejome apie 30eur ir dar gavome dovanų atsiprašymą…Bet nerviukų kiek pakainavo:)

SEPTINTOS DIENOS IŠVADOS:

* rami, važiavimui skirta diena, kuri neprailgo ir nenuvargino, nes taip buvome nusiteikę, niekur neskubėjome, o Evorai skirtas laikas išvalė galvą, nes Evora tam sutverta.

Gardžiai ir gausiai papusryčiavę (kaip būna tik per atostogas), nutarėme, kad nors esame visai netoli Faro, bet vis tik šią Algarvės regiono sostinę su 41.000 gyventojų, sąmoningai ignoruosime. Tikrai žinojome, kad kelionių vadovai vilioja užsukti į Faro, nes ten „mažyčiai mieli namukai, modernios vilos ir parduotuvės svaigina poilsiaujančius“, o „didelė pėsčiųjų zona su daugybe parduotuvių, kavinukių itin mėgiama turistų“, bet, ko gero, būtent dėl tokių eilučių ieškojome alternatyvos ir, regis, ją radome – pasirinkome keistą, nelabai populiarų dienos maršrutą: vienų lietuvaičių kelionės po Portugaliją aprašyme buvau skaičiusi apie viduramžišką TAVIRĄ, mane lietuvių pasakojimas labai sudomino – ten pirmiausia ir pasukome, palikdami Faro kitiems kartams. O vėliau jau besdavome pirštu į žemėlapį ir taip aplankėme Olhao, Estoi, kol galiausia pasiekėme Lagoa priemiesčius, kur dideliame „Pestana Viking“ viešbutyje poilsiavo ir mūsų jau senokai laukė bičiuliai iš Minsko.

Taigi, kodėl TAVIRA? Tai labai senas miestelis, kuriame neskubama restauruoti, dailinti, perdažyti istorijos prisigėrusių namų sienų. Vaikštant po Tavirą, apima malonus jausmas tarytum esi persikėlęs laike – jei ne žmonės, savo drabužiais, elgesiu išduodantys, kad jie ХХI a. gyventojai, būtum beveik tikras, kad išprotėjai, patekdamas į seniai praėjusius laikus arba į filmavimo aikštelę. Miestelio aikštė, namai, žvejų laiveliai, siauros gatvelės, fontanėliai, arkinis tiltas – viskas taip, kaip, įsivaizduoju, buvo kadaise. Tokį jausmą buvau patyrusi tik Kuboje, Unesco saugomame Trinidade. Taip, yra tokių senų miestų ne vienas, bet jie dažnai būna atnaujinti, atgaivinti, nudailinti ir tik istorijos aprašymuose matai senuosius amžius, datas. Bet jausmo, kad taip yra, nepatiri. Geras pavyzdys – Portugalijoje jau aplankyta Obidos. Taviroje viskas priešingai – skaitai tekstus ir sutampa: tiek datos, tiek vaizdas, tiek pojūčiai. Dar vienas labai matomas Taviros bruožas  – senųjų namų išorės apdaila keramikinėmis raštuotų mozaikų plytelėmis, saugančiomis nuo karščių. Visame mieste turbūt nerastume vienodo jų rašto… Daug „plytelinių“ namų Portugalijoje, bet Taviroje tos plytelės nevalytos, apmusijusios, kai kur aptrupėjusios, išblukusios, bet tame ir slypi tikrasis grožis! Kaip mano įsimylėta amžiams Havana – griūvantis, trupantis, byrantis smėlio miestas, bet nieko gražesnio lig šiol nebuvau mačiusi…

Iš prieplaukos, esančios Taviros miesto pietinėje dalyje, laiveliu per Ria de Formosa lagūną galima persikelti  į Ilha de Tavira – mūsų Kuršių Nerijos analogą. Tai sala su 11 km besidriekiančiais paplūdimiais, tituluojamais vienais geriausių Algarvės regione. Mudu tai atidėjome kitoms kelionėms, nors atvirutės labai viliojo…

Pietauti nusprendėme visiškame Algarvės kaime – ESTOI. Gražios Katedros papėdėje suvalgytas mielos moteriškės, beje, puikiai kalbančios angliškai, paruoštas maistas – toks paprastas, toks naminis – buvo vienas skaniausių Portugalijoje. Kol mėgavomės dienos popiete Estoi, mano mylimas vyras, pareiškė, kad čia galėtų likti – trauktų dūmą, gurkšnotų alų su kitais vietiniais vyriokais ir…lauktų manęs, grįžtančios iš darbo.

Nors Estoi tebuvo kelios baltų namų gatvelės ir viena didelė, ant kalvos užsodinta bažnyčia, o tesigirdėjo tik varpo dūžiai, prilipo mums tas kaimas prie širdies, labai prilipo…

Kadangi mūsų vakaras jau buvo suplanuotas su draugais Lagoa, tai pakeliui dar apsidairėme OLHAO – buvęs žvejų kaimelis išaugęs į miestelį, kuriame apsigyvenę prakutę portugalai – čia rasite puošnų išpuoselėtų vilų rajoną, daug kavinių, restoranų, parduotuvių. Didžiuliame Camping Olhao apsistoję jau šaknis įleidę turistai su kemperiais…Didelio noro likti Olhao nebuvo – apsižvalgėme ir judėjome tolyn, pro PORTIMAO (prasideda pakrantės kurortų miesteliai, sukibę vienas su kitu) LAGOA link. Kuo tie kurortai skiriasi vienas nuo kito, pasakyti sunku – viešbučiai, ramiai su pliažinėmis basutėmis ir šortais vaikštinėjantys poilsiautojai, užsukti kviečiantys barai, maži prekybos taškai, kur pagindinės prekės yra rankšluosčiai, pripučiami plaukiojimo atributai vaikams, maudymosi kostiumėliai, akiniai ir kepurės nuo saulės…Mums tai  – ne poilsis…Nors teisybės dėlei turiu parašyti, kad tas “Pestana Viking”, milžiniškas viešbutis, kuriame sutikome savo draugus Sergejų ir Dašą, galėtų suvilioti – jis kiek atokiau nuo kitų, labai uždaras, su privačiu pliažu. Jei Jums patinka poilsis su “viskas įskaičiuota” ir neerzina nuolatinis buvimas tarp žmonių (spalio mėn. jų, tiesa, nebuvo labai daug) – šita vieta Jūsų atostogoms tiktų. Ji Algarvėje, bet gana rami, labai pamėgta vyresnio amžiaus ar šeimų su vaikais.

Mes apsigyvenome kiek toliau nuo vandenyno (su mašina iki jo 2-3min kelio, pėsčiomis ėjome gal 15min), privačioje viloje „Vale Mar“ – labai išpuoselėtoje, su puošniu interjeru, baltomis, nertomis staltiesėlėmis, erdviu, gėlėse paskendusiu kiemu, gamtos peizažų paveikslais, dideliais krėslais terasoje, bet susikalbėti angliškai ar gauti pusryčių nesitikėkite. Spalio mėn. nakvynė dviems be pusryčių kainavo 42 eur – vieta tikrai ne su vaizdu į vandenyną kaip pristatomas viešbutukas, bet su vaizdu į besidriekiančius laukus iš balkono (mums patiko), su besipešančių šunų rytiniais triukšmais (išgąsdino ir išbudino), su gražiai dekoruota, bet siaubingai girgždančia lova (siaubas!) ir šalia pagrindinės gatvės, nors ir ne triukšmingos…Vale-Mar – labai graži vila su keliais mano paminėtais trūkumais: taip niekada anksčiau nėra buvę, bet Portugalijoje mums vis pasitaikydavo nepatogios, triukšmingos lovos viešbučiuose – prisigalvokite ką norite, bet taip „sekėsi“.

Tikrai nėra būtina aprašyti, kaip mes praleidome linksmą vakarą su bičiuliais, bet tiesiog privalau parekomenduoti netoli viešbučio „Pestana Viking“ esantį indišką restoraną New Dehli (Estrada Hotel Pestana Viking, Alporchinhos),  – toks nuostabus maistas ir toks puikus aptarnavimas, kad tikrai negėda būtų tokią vietą turėti ir šalia „Sue’s Indian Raja“ Vilniuje. Buvo taip skanuuuuu ir taip nebrangu, kad ir dabar neatsisakyčiau….!

AŠTUNTOS DIENOS IŠVADOS:

* rami diena, – jei saulėta, galima tiesiog pabūti Taviroje, Estoi ir susirasti artimiausią paplūdimį – mes vis tik važinėjome, ieškodami alternatyvų, po visokius kaimelius – galima to nedaryti, tiesiog padrybsoti. Jei nutarsite pakartoti mūsų dieną, irgi nenusivilsite – be skubos, melancholiškas laiko leidimas gražiose vietose.

Keisčiausi šių atostogų pusryčiai,  – kadangi kurortinės kavinukės apie 10.00 val. ryto net nesiruošė atsidaryti, kartu su Sergejum, Daša ir jų draugais prisijungėme prie vietinių senjorų – prekybos centro kulinarijos skyriaus lauko staliukai automobilių stovėjimo aikštelėje buvo tiesiog apgulti: kas sėdėjo, kas stovėjo, bet visi draugiškai gurkšnojo kavą su pienu, kirto saldžias bandeles ir be perstojo diskutavo, spręsdami pasaulio ir lokalias problemas. Portugalams mes irgi buvome šiokia tokia atrakcija – paprastai turistai pusryčiauja viešbučiuose…Espresso buvo ne tik nuostabiai skanus (eilinio prekybos centro kavinėje!), bet ir pigiausias per visą mūsų kelionę (0,60eur), o bandelių išragavome tiek, kiek leido dar gerai neprabudę skrandžiai…Kadangi akims visko reikėjo kur kas daugiau – dalis skanėstų prisijungė prie mūsų dienos kelionės, nutūpdami dailiose dėžutėse ant užpakalinės automobilio sėdynės…

Knygose rašoma, kad Silves – Algarvės širdis. Prieš daug amžių romėnų laikais Silves buvo tapęs Maurų sostine. Tuomet šis miestas buvo net didesnis ir svarbesnis nei dabar Lisabona. Per jį tekanti upė (kai mes lankėmės, ji buvo beveik visiškai išdžiuvusi) buvo plačiai naudojama prekybai ir susisiekimui laivais su Portimao miestu vandenyno pakrantėje. Miestelis didžiuojasi, kad šiais laikais yra žymus Fado dainų atlikėjų ir POP žvaigžių festivaliais vasaros sezono metu – laimei, kad mes buvome rudenį ir pamatėme kitus Silves privalumus. Pilį tikrai aplankykite, – gal ir nieko ypatinga, bet keista dvasia vis dar sklando. Čia yra ir viena gražiausių Katedrų Algarvėje, – nepamatyti ar praeiti nepavyks, net ir nesistenkite, verčiau užeikite… Mes Silves kiek užtrukome,  – medžių paunksmėje atsigaivinę ledinio alaus bokaliuku, atsisveikinome su Sergejum, palikdami jį Lagoa,   ir toliau jau keliavome dviese: mūsų dienos planelis buvo paprastas – vienaip ar kitaip turėjome judėti Porto pusėn, kelias laukė labai ilgas, tam turime net dvi dienas, todėl nutarėme tiesiog ramiai važiuoti ne magistralėmis, o aplankdymai kurortinius pakrantės miestelius – tuos, kurie savaime pasitaikys kelyje. Važiavome pro Benagil (stabtelėjome trumpam pasigrožėti vandens ir uolų kūriniais), Portimao (laivelių, valtelių, jachtų uostas) – reikalo čia sustoti nematėme, abu kurortai – tiesiog mažos “palangos”, tik labai neskoningai suprojektuotos, netvarkingos. Apie tokias poilsio zonas jau rašiau – neatitinka jie mūsų atostogų supratimo, todėl keliavome toliau ir vis dar ieškojome Portugalijoje TOS vietos – ypatingos, gražios, atokios, kur norėtume likti ilgiau. Buvome radę Praia Da Guincho, norėjosi aptikti panašų kampelį ir čia, Algarvėje. Judam toliau iki ALVOR (7km) ir širdis, atsivėrus ilgiems smėlio paplūdimiams, suspurda – gal jau radome?…

Po ilgų pusryčių įkalbėjau Saulių ir Sergejų aplankyti SILVES.  Daug pastangų neprireikė, nes stebuklingas žodis “maurai” vyrus, kaip pastebėjau šioje kelionėje, veikia itin teigiamai. Kadangi Silves kadaise buvo maurų sostinė, ilgai nedvejoję, GPS’ui davėme užduotį, o jau už kokio pusvalandžio, važiuodami keistais kaimų keliukais, kirsdami apelsinų plantacijas, pasiekėme miestelį – jis gi pasitiko nuostabia maurų pilies panorama. Vien dėl jos verta čia atvykti.

Alvoras – nedidelis žvejų kaimelis, tapęs nemažu kurortu, išsidėstęs prie Rio Alvor upės žiočių. Miestas puikiai žinomas Portugalijos istorijoje, kadangi jame 1495 metais mirė karalius Jonas II (João II). Nors 1755-aisiais įvykęs žemės drebėjimas nušlavė didžiają dalį kaimo, iki šių dienų vis dar galima pamatyti to laikmečio griuvėsių. Pagrindinės miestelio įžymybės – Respublikos aikštė ir Igreja Matriz bažnyčia bei Alvoro pilies griuvėsiai, bet mes šįkart vengėme istorinių paminklų – sukome tiesiai prie vandenyno, oras buvo fantastiškas, nuodėmė spyriotis. Spalis Portugalijoje kur kas šiltesnis nei rugpjūtis Lietuvoje. Buvo karšta  – kūnai skubiai reikalavo vandens ir horizontalios pozicijos.

Alvorą poilsiui dažniausia renkasi vertinantys ramų, šeimos poilsį – mus labiausia sužavėjo ilgas, platus smėlio paplūdimys Praia de Alvor, o tarp uolų išsidėsčiusios mažos įlankėlės galėjo drąsiai konkuruoti su gražiausiomis pasaulio vietomis. Todėl Alvorui dedu didelį, riebų pliusą – nežinau, kaip viskas čia atrodo vasarą, bet rudenį norisi užsibūti – žmonių nedaug, oras nuostabus, vaizdas kaip iš National Geographic viršelio. Mėgstantiems keliauti su kemperiais – privažiuoti galima tiesiog prie pat vandenyno, patogu ir ypatingai gražu. Mes irgi iš mašinos šokom tiesiai į švelnų smėliuką…O jau ta vandenyno bangų muzika…

Tik grįžus į Lietuvą, akis užkliuvo už vieno straipsnio banaliu pavadinimu, – „10 vietų, kurias privalai pamatyti…“. Tarp jų buvo ir Alvoro pakrantės su uolomis, įsmigusiomis į vandenyną prie pat kranto…

Kiek pailsinę įkaitusius kūnus, sukome LAGOS link (apie 18km). Lagos laikomas irgi vienu patraukliausių Algarvės kurortų, išsidėstęs vakarinėje Algarvės dalyje, ir garsėjantis gražiais ir vaizdingais paplūdimiais. Vienas tokių –  tai į rytus nuo miestelio esantis aštuonių kilometrų Meja Prajos paplūdimys, kuriame siūloma viskas, kas patinka daugumai poilsiautojų: nuo maitinimo įstaigų iki įvairiausių vandens pramogų. Mes gi pasirinkome ne išgirtą Lagos senamiestį ar paplūdimius, bet GPS padedami susiradome vaizdingą vietą, kuri vadinasi Ponta da Piedade. Tai apžvalgos aikštelė, kurios aukščiausiame taške stačios uolos siekia apie 20 metrų. Čia susiformavusios akmens „užuolaidos“, uolų stulpai, arkos ir vartai sukuria neįprastai gražų kraštovaizdį. Iš Lagos miestelio tiesiai į Ponta da Piedade turistai atplukdomi laiveliais – mes gi tuos nepaprastus gamtos kūrinius apžvelgėme iš aukštai. Nors vieni čia nebūsite, bet tai viena tų vietų, kurias verta pamatyti. Jei rūpės paplūdimiai, sekite nuorodas į Praia da Dona Ana arba Praia do Camilo. Algarvė dosni poilsiautojams: ir saulėtų dienų skaičiumi, ir ilgais smėlio paplūdimiais, ir vaizdingais uolėtais krantais – viena, ko labai trūksta portugalams, tai išmokti skaniai iškepti žuvį, jos nesugadinant…Ir patiekti ją su skiltele citrinos, daržovių kalneliu, bet tik ne su bulvytėmis fri ir ryžiais vienoje lėkštėje…

Jei jau prakalbau apie maistą, galiausia ir mūsų abiejų skrandžiai pradėjo jo reikalauti – pasukome sekdami pirmą artimiausią rodyklę, taip pataikydami į SALEMĄ. Tai, ką pamatėme, mus magiškai apžavėjo: siaura įlankėlė tarp dviejų uolų, aplipusių baltais poilsio nameliais, keliais didesniais viešbučiais, prie vandenyno – kavinukių eilė, didelis smėlio paplūdimys, ant kranto besileidžiančios saulės fone taisyklingai pasvirusios, ryškiai išdažytos žvejų valtelės, įdegęs žvejas, grandantis moliuskus ir purvą nuo iš vandenyne „sužvejotos“ amforos…Romantika, vienžo.

Pagauti tokios nuotaikos nedvejodami išsirinkome labiausia žmonėmis užpildytą bariuką (dažnai naudojam tokį kriterijų renkantis) ir pavalgėme… taip siaubingai, taip neskaniai, kad nutarėm, jog kitoms kelionėms pirksim interneto paslaugas, seksime žmonių vertinimus Foursquare ir tikrai nesižeminsime valgydami šlamštą už nemenkus pinigus. Salema akimirksniu prarado visą jaukumą, akimirksniu dingo romantika, nors peizažas lyg ir nepasikeitė, gal tik saulė žemiau nusileido – movėm iš tos vietos, nutarę niekam jos nerekomenduoti. Visai kitokiais įspūdžiais būtumę išvykę (o gal net likę nakvynei), jei toks elementarus dalykas kaip vakarienė, būtų buvusi žmoniška…Keliaudami reikalavimų ypatingų nekeliam, nesam išrankūs maisto gurmanai, bet gerbiam savo skrandžius. Jei „salotos su vištiena“ – tai žali lapai, pupelės, morkos, makaronai, pomidorai, žali vištos gabalai, vynuogės ir dar velniai žino kas, o viskas aplieta grynu actu (pavadinčiau „maisto likučių kratinys“), o „skaniausia vietos pica“ – tai beveik 5cm dydžio dešros luitai, panirę į neaiškios kilmės sūrio ir kečupo mišinį ant apdegusio pagrindo, tai jau tikra bėda. Abu buvom alkani ir užburti peizažo, bet tikrai nepraradę nuovokos, kad valgytume tokius „rinkinius“  – nuo pirmų kąsnių pajutom, jog geruoju tai nesibaigs…

Salemos skonis gerokai pagadino popietę, bet blogai nuotaikai pasiduoti neketinom – užkrimtom dar Lietuvoje pirktų riešutų, kad burnoje pasikeistų pojūčiai, ir taip, diskutuodami apie būtinybę keliaujant turėti internetą, pasiekėm SAGRES (16km). Baltas fortas švietė iš tolo  – paklibinome vartus ir teko sukti atgal link mašinos. Buvo 19:00 ir tvirtovės muziejus tokiems vėlyviems keliautojams parodė tik tvirtą spyną. Nors paganyti akis buvo kur: aplink iškyšulį –  begalinis vandenynas, bangomis bandantis pramušti pakrantės uolas, akinantis besileidžiančios saulės takas ir uolėti krantai… Tolumoje, už kokių 5km, kvietė raudonkepuris švyturys – saulę ketinome palydėti ten, pietvakariausiame Europos taške, Cape Saint Vincent, dar kitaip vadinamame ,,pasaulio krašto“ vardu, nes iki XV amžiaus buvo manoma, kad už horizonto jau nebeegzistuoja joks žemynas, – ir tai buvo tiesa tol, kol jos nepaneigė Kolumbas ir jūrų tyrinėtojas princas Henrikas. Tai vieta, kur grakštūs skardžiai sminga į vandenyną, kur nuo žvilgsnio į neaprėpiamą vandens galybę apsisuka galva…Vieta, kur susikerta Viduržemio jūros ir šiaurės Atlanto laivininkystės keliai. Vietovė atrodo labai mažai apgyvendinta – sutikome tik bangų gaudytojus ir pavienius keliautojus, skubančius prie Cape Saint Vincent palydėti saulės… Į šiaurę nuo šios vietos plyti pati įspūdingiausia Portugalijos pakrantė. Tikra tiesa!

Jei įsiplėsčiau apie saulėlydį Cape Saint Vincente, neužtektų ir kelių lapų. Apie tokį grožį nerašoma – jis kaip malda, kaip amžinybė, kaip viena trumpa valandėlė, kuri priklauso tik tau. Ir nesvarbu, kad ant uolų kraštų sėdėjo gal pusšimtis žmonių – senų, jaunų, skirtingų tautybių, profesijų, spalvų, sudėjimo – visus tyloje sustingdė akimirkos grožis, visus trumpam įkalino jų sielose, mintyse, jausmuose. Vandenyno bangoms horizonte švelniai priglaudus saulę, viskas tarytum atgijo, žmonės tapo tokiais pat triukšmingais, skubančiais, bet ta akimirka…Jei kada prireiks nusiraminimo ar susikaupino, visada bus galima prisiminti tą keistą, grožio ir tylos pripildytą minutę kažkur ten, Cape Saint Vincente, kur net ir minioje žmonių gali pabūti vienas…

Saulei nusileidus, akimirksniu prireikė šiltesnių megztukų – apmuturiavę savo pradedančius tirtėti kūnus, sėdome į dienos šiluma dar pripildytą Toyotą ir sukome sava kryptimi…Aukštyn, atgal į Portugalijos šiaurę…Sparčiai temo,  žalio supratimo neturėjome, kur nakvosime, galvojome, kad, galbūt, pasieksime SINES (iki jos nuo Saint Vincente buvo apie 140km) ir ten rasime viešbutuką. Važiavimą sunkino prasidėję serpantinai, pro debesis žvelgė pilnatis, kur ne kur (pirmąkart šioje kelionėje) nukrisdavo stambūs lietaus lašai. Kalnuotose, pilnaties apšviestose vandenyno pakrantėse, viskas atrodė labai makabriška. Saulius nebūtų Saulius, – nežinau, kas jam šovė į galvą, –  bet vienu momentu jis tiesiog nusuko nuo pagrindinio kelio vandenyno link. Kaip pamatėm tai, ką pamatėm, supratom, kad pilnas mėnuo arba kažkokios kitos gamtos jėgos nusprendė, jog mes verti daugiau, kad už visą kantrų Portugalijos tyrinėjimą, turime gauti brangų vandens lašą dykumoje, rasti perlą vandenyno dugne, –  pamatėme tai, kas niekuomet nebeleis pasakyti, kad į Portugaliją negrįšime…Jei ir Jums nusišypsos proga būti šioje šalyje, galite pasirinkti tik vieną vietą ir joje jausitės laimingi – CARRAPATEIRA, Praia do Amado (kiek toliau yra ir Praia Do Bordeiro – mes nebuvome ten). Gailėjomės tik vieno,  – kad neatvykome čia dienai, dviems, savaitei, mėnesiui…Mano mylimą vyrą apėmė net tam tikras panikos priepuolis – jis puolė žvalgytis, kur čia galima būtų likti, ką išsinuomuoti. Ar čia, ar netoliese, bet kad tik likti…Kaip perplanuoti kelionę, prailginti, pratęsti…Pilnaties apšviestas didžiulis paplūdimys tarp milžiniškų uolų, grėsmingos bangos besidaužančios į krantą ir menkos švieselės iš kelių kemperių, esančių atokiau, ant kalvos. O visai ant kalno – vienišas, bet žmonių (iš kur jie???) pripildytas restoranėlis Sitio do Forno (Praia do Amado, Carrapateira, Portugal). Apie restorano maistą internete sakoma „allright“, bet apie vaizdą – „outstanding“. Ši vieta atitiko mūsų širdies dūžius – palikti ją nebuvo lengva…

Sukome toliau – Sines kryptimi. Kelias raitėsi tarp kalvų, įsibėgėti nebuvo nei kur, nei kaip – vandenynas triukšmavo netolies, bet ne taip arti, kad jį matytume. Įspūdžiai išvargino, o viešbučiais tamsoje net nekvepėjo – pamatę pirmą apšviestą nuorodą, sukome iš kelio ir atsidūrėme studentiškame motelyje-pensionate (pousada). Už 28eur gavome kambarį dviems su pusryčiais. Kambarys trenkė drėgme ir visais buvusiais keliautojais,  – priminė kiek paremontuotą bendrabutį, bet užmigom akimirksniu, išvargę, užliūliuoti tamsos, emocijų ir monotoniško lietaus lašų barbenimo, kol ankstų rytą neužbaubė besiganančios karvės vandenyno peizaže – rodės, kad garsas sklinda per kelis centimetrus nuo ausies! Vaizdas mums, lietuviško vienkiemio gyventojams, labai patiko! Kaimiška Portugalija pagaliau sulaukė mūsų:)

DEVINTOS DIENOS IŠVADOS:

* jei būtume žinoję apie Alvor ir Carrapateira paplūdimius, gal būtume kiek anksčiau išvykę iš Lagoa, kiek trumpiau užtrukę Silves (tikrai verta ten pabūti); tikrai nereikėjo sustoti Salemoje, kitąkąrt aplenktume tokius kaip Portimao ar Benagil, o daugiau laiko skirtume paplūdimiams – aišku, saulėlydį Cape Saint Vincente būtų tekę atidėti, kas irgi nėra gerai…Tobuliausia būtų atvažiuoti į Carrapateira ne visai sutemus ir…likti čia tiek laiko, kiek leidžia galimybės. Maudytis, skaityti, vaikščioti, vėl maudytis…Tik dėl nakvynės netolies reiktų pasidomėti – tamsoje nematėme nei viešbučių, nei kokių apartamentų nuomos. Kemperis  – idealiausia priemonė čia užsibūti.

Papusryčiavę su keliais keliaujančiais studentais ir pagyvenusia prancūzų porele pousado‘s valgykloje, labai primenančioje tarybinę-mokyklinę, (racionas toks, kaip daugelyje viešbučių: daug batono, sūris, dešra, jogurtas, džemai, sviestas ir siaubinga kava), ruošiamės ilgam keliui – maža dalis ves palei vandenyną, o toliau jau tolsime ir lėksime mokamais greitkeliais, – norėjosi pamatyti Portą šviesoje. Kadangi buvome visai netoli Cabo Sardao, nors ir niaukstėsi, nutarėm bent trumpam užsukti. Mus pasitiko vos vienas kemperis, toks pat vienišas švyturys, prie kurio vištas lesino pusamžis portugalas, ir, žinoma, įsiaudrinęs vandenynas, galingų bangų triukšmas, tapybiškos uolos, stiprokas vėjas bei dar niekur nematyta augmenija. Ši vieta – nacionalinis parkas. Spalio mėn. jausmas toks, lyg tai turistų mažai lankomas, paprastas, natūralus gamtos kampelis ir tik čia atsiskleidžia prigimtinis, nepaliestas Algarvės grožis. Kiek tik akys užmato, – uolėti krantai, gamtos spalvomis išmargintos uolos ir nei vieno žmogaus, tik paukščių, vėjo ir bangų kuriama muzika. Gamta čia – viena sau šeimininkė. Kaip toj dainoj „būtinai atvažiuokite čia“,  tik turėkite megztuką ir atsargumo – uolos čia stačios, o vėjo rankos ne švelnios…

Kadangi po geros valandos, jau nežmoniškai norėjosi kavos – sustojome industriniame SINES, kuris mus pasitiko vaizdais iš siaubo filmo „Paukščiai“. Tik ką su laimikiais į miestelio uostą grįžę žvejai priviliojo tūkstančius kirų (man atrodo, kad kirų, ne žuvėdrų). Jie Sines užklojo tarytum pilku kilimu – niekada anksčiau nebuvau mačiusi tokio antplūdžio…Jų buvo visur: ant laivų stiebų ir denių, ant molo, gyvenamųjų namų, bažnyčių stogų, ant stulpų, miestelio suoliukų, medžių šakose,  – šimtai vis dar skraidė, nes VIP vietos jau buvo užimtos… Žmonių beveik nesimatė,  – miestą valdė paukščiai. Chaosas, triukšmas, naftos perdirbimo gamyklos stogai, miestą apraizgę vamzdžiai, kažkoks svetimas, pramonei tarnaujantis vandenynas  – tokį prisiminsiu Sines.

Suradę vieną visai tuščią, bet rytą veikiantį sporto barą išgėrėm savo espresso ir skubėjom palikti šią labai keistą vietą – laukė ilgas kelias. Važiuoti neprailgo – keitėmės, sustodavome degalinėse (jose – ir restoranai, jei praalktumėt), vaizdai džiugino akis net ir nuo magistralės, o kelias buvo visai naujas, modernus, platus ir…gana tuščias. Turi Portugalija už ką padėkoti Europos Sąjungai.

PORTO pasiekėme apie 16:40. Apsigyvenome kiek toliau nuo centro, bet ramiame rajone (šalia – istorinės kapinaitės, didelis prekybos centras, kitoje gatvės pusėje – jaukus restoranas) ir puikiame viešbutyje, kurį užtikrintai galiu rekomenduoti (ypač, jei keliaujate automobiliu) – HF Tuela Porto (Rua Arquitecto Marques Da Silva, 200, Massarelos, 4150-483 Porto, tel. +351226194105, naktis dviems su skaniais ir gausiais pusryčiais – 65 eur).

Jei keliausite mūsų maršrutu, Porto centrą lengvai pasieksite, įsivedę Rue de Ramalho Ortigao gatvę, kur mes stebuklingai radome nemokamą vietą palikti mašiną – tai buvo pats Porto centras. O toliau laukė nepaprasto grožio miesto pažinimas – geriausia pėsčiomis ir neskubant…Kad Portas bus toks, kokį pamatėme, nesitikėjau nei aš, daugiau skaičiusi, nei Saulius, kuris tiesiog nemėgsta miestų…Galima sakyti, kad jau po pusvalandžio buvome praradę kalbos dovaną: nuo Porto grožio, nuo miesto auros. Jei visiems sakydavome, kad be Romos Italijos žemyninėje dalyje ir Catania Sicilijoje, nieko gražesnio nesame matę, tai Portas be jokių pastangų paslinko šiuos miestus keliomis eilutėmis žemyn…Kiti lietuviai keliautojai dar suteikia vilčių Prahai, sakydami, kad Europoje ji vienintelė gali konkuruoti su Porto. Todėl, jei tik pastebėsite pigius skrydžius į Portą, griebkite  – pakaks 3-4 dienų ir visiems teisėtai galėsite girtis, kad pamatėte gražiausią Portugalijos miestą – Lisabona, deja, bet net per keliasdešimt metrų nepriartėja.

Nesutiksiu, kad pinigai  – blogis. Išmintingai juos naudojant, galima padaryti stebuklus – Portą, neabejotinai, sukūrė turtingi pirkliai, žmonės, apkeliavę pasaulį ir visą, ką matė gražiausio, palikę savo gimtajame mieste. Laikas bėga, o ištisos kartos vis dar aikčioja nuo Porto grožio. Visuomeniniai pastatai, gyvenamieji namai, bažnyčios, plačios ir siauros gatvės, portveino rūsiai  – kiekvienas statinys sukurtas akiai ir sielai. Visas miesto grožis susideda iš jo kompaktiškumo, kosmopolitiškumo ir, svarbiausia, spalvingumo. Būtent Porto yra didžiausia koncentracija pastatų, išdailintų ranka pieštų plytelių mozaikomis.

Porto yra tarytum trijų miestų lydinys: per vidurį – Porto, šiaurėje Matosinhos, o pietuose – Vila Nova de Gaia. Nors tikrai to nepajausite, jis atrodo labai yra vientisas, o transporto sistema (tramvajus, metro, išorinis aplinkelis, vidinis aplinkelis) puikiai išvystyta, nors kantrybės vairuojant centrinėje dalyje tikrai prireiks.  Miestas yra labai kompaktiškas, patogus aplankyti žymiausius objektus, – tik nepamirškite, kad jis išdėstytas ant kalvos, todėl patogus apavas yra privalomas. Daugybę šarmo miestui suteikia ne tik aptrupėjusios mozaikinės pastatų sienos, kalvos-kalvelės, lėtai judantys senieji tramvajai, bet ir Porto pažiba –  portveino rūsiai. Kaip sufleruoja jau pats pavadinimas, portveinas yra kilęs būtent iš šio miesto, ir didžiojoje pasaulio dalyje portveinu vadintis gali tik toks vynas, kurio vynuogės užaugusios Douro upės, kertančios Porto miestą, slėniuose. Didelės, naktį apšviestos iškabos – Offley, Sandeman, Burmester, Graham‘s ir t.t.  – kviečia užsukti, sužinoti apie portveino kelią ir, žinoma, jo paragauti. Mes, deja, neturėjome laiko ten apsilankyti, nors portveiną vakarui, žinoma, pirkome! O į Portą tikrai dar sugrįšime, – ir  ne tik dėl portveino rūsių…

Nors Rua de Santa Catarina reklamuojama kaip pagrindinė apsipirkimo gatvė (taip ir yrа!), bet mes jos ieškojome dėl gatvės pradžioje esančios Cafe Majestic. Tai yra labai įspūdinga Art Nouveau stiliaus kavinė, kurioje prisėdę pasijusite persikėlę į dvidešimto amžiaus pradžią. Įspūdingas dekoras, masyvūs baldai, puošnūs šviestuvai, gausybė nuo amžių apdilusių veidrodžių, odiniai krėslai, o kur dar gyvai skambančio pianino garsai…Ir neišsigąskite, už gražų vaizdą permokėti neteks – kava, saldumynai kainuos tiek, kiek ir kitose kavinukėse.

Vienur skaitau, kad būtent Cafe Majestic interjeras įkvėpė J.K.Rowling parašyti Hario Poterio istorijas, sukurti tokios pasaulyje populiarios knygos aplinką, kitur rašoma, kad tai padaryti įkvėpė irgi Rua de Santa Catarina pradžioje esantis Lello knygynas. O man atrodo, kad visas Porto miestas – tai Hario Poterio pasaulis…Trūksta pagrindimo? Užsukite į Porto SAO BENTO traukinių stotį – galite nepamatyti vienos ar kitos bažnyčios, bet tokios stoties neapžiūrėti būtų nedovanotina klaida. Stoties architektūra nukels mus į XIX a. Paryžių; įspūdingo pastato sienos yra padengtos 20.000 keramikinių plytelių mozaikomis (azulejo), kurios pasakoja svarbius Portugalijos istorijos momentus…Sao Bento yra pelnytai įtraukta į gražiausių pasaulio stočių sąrašą – iš šio sąrašiuko esu mačiusi tik Antverpeno ir Paryžiaus stotis.

Vaikščiodami Rue Santa Catarina, neišvengiamai pamatysite bažnyčią Capela Das Almas – dar vienas istorinis paminklas, išsiskiriantis gausiu plyteliniu dekoru, baltai-mėlynu ir tokiu charakteringu Portugalijoje. Kaip vienas keliautojas yra rašęs, ši nuostabi bažnyčia geriausia parodo, koks nykus yra žemiškas žmonių gyvenimas ir koks tobulas Dievų. Ilgiau stabtelkite – sienos dekoras gali papasakoti daug istorijų. Nė viena plytelė nebuvo ir nėra beprasmė…

Toje pačioje Rua Catarina užsukome į tokios pat ypatingos, kaip ir visas miestas, archotektūros prekybos centrą – viršutiniame aukšte radome kavinukę, kur mums tiesiog akyse paruošė Bolognese ir makaronus su špinatais – labai skani vakarienė dviems kainavo 11,7eur. Šviežia, skanu, puikus aptarnavimas.

Porte sutemo – atsiskleidė dar gražesnis miesto vaizdas, nors kojos jau sunkiai nešė, bet įkalbėjau Saulių nukeliauti iki Duoro upės ir apžiūrėti garsiuosius Porto tiltus. Vienas jų – tarytum paguldytas Eifelio bokštas…Arkinį, metalinių kontrukcijų Dom Luís I (arba Luiz I) tiltą suprojektavo kartu su Eifeliu dirbęs Téophile Seyrig. Statybos prasidėjo 1881 ir 1886-aisiais pradėjo veikti viršutinis aukštas, o po metų –apatinis. Dabar tiltu skrieja ir traukiniai, ir troleibusai, ir automobiliai. Tiltas sveria net 3045 tonas, jo ilgis 385,25 metrai.

Tiesa, šis tiltas dažnai painiojamas su dar vienu, pastatytu 1877m. kiek toliau į rytus – Maria Pia Bridge, kuris buvo sukurtas Gustavo Eifelio ir skirtas traukiniams.

Nuo Dom Luis atsiveria panorama į kitą Porto dalį, kurioje šviečia portveino rūsių reklamos, – turiu nuostabų vyrą, kuris patenkino mano smalsumą ir ne tik pervežė per Eifelio mokinio tiltą, bet ir leido pamedituoti kitame krante, žvelgiant į apšviestą ir ką tik išvaikščiotą Porto centrą…Beprotiškai gražus miestas.

Apie Portą būtų galima rašyti be galo, bet artinosi naktis ir nuovargis…

DEŠIMTOS DIENOS IŠVADOS:

* pratęskite buvimą Porte bent dar vienai dienai, bent tiek…

Pirmąkart Portugalijoje gavome gerus pusryčius – gausius, skanius, buvo net vaisių, karštų dešrelių ir omletas! Laiko turėjome apsčiai – mėgavomės puikiu rytu Portugalijoje. Susižavėjimas Portu puikiai išsimiegojus nei kiek nesumenko – vis gailėjomės, kad neturime šiam miestui dar dienos-dviejų…

Aplankėm šalia viešbučio esančias kapinaitės – jos kaip muziejus po atviru dangumi, baltos, gražios, mauzoliejinės, – tokias buvom matę Havanoje.

Tada dar užsukom į prekybos centrą visai šalia viešbučio, o apie 12:00 jau stovėjome prie mašinos atidavimo punkto šalia oro uosto – padėkojome Drive On Holidays, kiek pabarėme už prastą komunikavimą kelionės metu ir visišką problemų sprendimo ignoravimą (sulaukėm atsiprašymo ir geros kainos už papildomą automobilio nuomos dieną), gavom išklotinę-kvitą už mokamus kelius (puikiai veikia Via Verde) ir buvom pristatyti prie Departures durų, nors to važiavimo nuo nuomos taško – vos kelios minutės…15:00 su Ryanair skrendam į Briuselio Zavientiem.

18:35 mes jau Belgijoje. Pagal iš Sauliaus sesers gautas instrukcijas, nesunkiai pasiekiame tarpinį kelionės į Lietuvą tašką. Tokios vakarienės, kokia mus pasitiko, neturėjome per viskas paskutines dienas  – va, iš ko portugalai galėtų mokytis maistą ruošti! Tobulas didkepsnis su puikiomis salotomis ir jaukus, ilgas vakaras su savais…Pagaliau radom progą aplankyti artimą žmogų, jau beveik dešimtmetį dirbantį Briuselyje.

Pusdienį ilsėjomės gražiame Briuselio rajone, visą rytą buvome maitinami (lietuviškas svetingumas!) kaip dievai, spėjome viename prekybos centre lauktuvių prisipirkti (kaip namo grįžti be skaniausio Briuselio pašteto, belgiško šokolado ir kitų gėrybių), o tada jau keliavom į Briuselio Šarlerua oro uostą, kuris yra tikrai toli nuo miesto (apie 45-60min greitkeliu) ir, jei pasiseks kaip mums, susimokėsite vos 30eur dviems už nuvežimą iki jo.  16:40 kylam į Vilnių. Sostinę pasiekiam 20:05. Pasitinka vaikai ir skubam namo – iki vėlumos dalinamės įspūdžiais… Rytoj dar laukia ilgas, tingus sekmadienis, kuris palengvins poatostoginę adaptaciją, nors aš jau lėktuve svajojau apie naujas keliones…Gal Škotija? Norvegija? Islandija? Nemėgstu iškrauti lagamino – labiau patinka jauduliukas ruošiantis ten, kur niekuomet anksčiau nesi buvęs…Keliaukite, dalinkitės istorijomis – bent vienas žmogus (aš!) tikrai jas skaitys!

***

Kelionių aprašymuose keliautojai rašo, jog Portugalijoje labai pigu. Drįsčiau nesutikti. Mes keliavome 2014-аis metais spalio mėn. – tas pigumas tuo metu jau buvo gerokai nugaravęs. Prieš pusmetį buvome Sicilijoje, jei lygintume ją su Portugalija,  –  tai ten tikrai nėra brangu. Ko gero, žemos Portugalijos kainos liko praeityje  – ši šalis gyvena ne geriausius laikus, vietiniai uždirba mažai, skundžiasi, bando kažkaip verstis, daug jaunų žmonių vakarais būriuojasi eilėse prie nemokamos sriubos (vaizdas vienas liūdnesnių), kainos gana aukštos, o mus, kaip turistus labai nuvilia kainos ir kokybės santykis. Tas pats tinka, kalbant ir apie maistą, ir apie drabužius, batus ar kita.

Portugalų skonis gana prastas – tai, kas kabo parduotuvių lentynose, – tai  beskoniai, beformiai, pigūs ne kaina, o esme daiktai, itin neskoningas ir jų pateikimas, gal tik pardavėjos labiau šypsosi. Jei tik randi padoresnį akiai prekybos centrą – naujesnį, labiau žvilgantį – ten jau galima atrasti ir gražesnių, mūsų skoniui priimtinesnių rūbų, avalynės, bet tuomet atitinkamai ir kaina prasidės nuo 100 ir daugiau eurų. Tačiau dėl skonio nesigynčijama – galbūt, tai yra mūsų, keturiasdešimtečių, požiūris, o jaunesniems žmonėms, kurie jau savaime pripratę gyventi tarp trumpalaikių daiktų greito vartojimo pasaulyje, Portugalijos parduotuvių lentynos gal kaip tik labai imponuotų, nors geros kainos reiktų laukti tik per išpardavimus…Portugalijoje neapleido nemalonus jausmas – sumoki daug, o gauni prastai…Visai priešingai nei Sicilijoje: už tą skonį bet kokioje kaimo kavinukėje sutiktum mokėti kur kas daugiau, bet gi… neima!

Dauguma muziejų Portugalijoje yra mokami ir kainos svyruoja nuo 2 iki 14 eur/žmogui. Dažniausia pasitaikanti kaina – 6eur. Todėl ir tai pasiskaičiuokite. Vaikams, studentams, žinoma, taikomos nuolaidos – visą informaciją iš anksto galima sužinoti internete. Ir daugiau skaitykite tokių aprašymų  – keliaudami sutaupysite ir laiko, ir pinigųJ

Taigi, šiek tiek apie kainas:

*kava – 0,6-2 eur, su pienu gali kainuoti ir brangiau.

*sumuštinis apie 3-4eur;

*porcija Bolognese makaronų – 4,9еur (prekybos centre, nes restorane turistinėse miesto zonose);

*Alus – 1,6-2eur;

*Bandelė – nuo 0,6eur;

*keliai – vidutiniškai 1eur/10km;

*parkingas – nuo 0,5eur;

*alkoholinis kokteilis Mojito – 5,5eur (Majestic kavinėje Porte);

*sriuba – nuo 2eur;

*salotų lėkštė – nuo 6-8еur;

*karštas patiekalas – nuo 8еur; žuvies patiekalas – nuo 10eur;

*Burger King kompleksas oro uoste  – 8eur;

*Vanduo 0,5l – nuo 1 iki 3eur;

*Kuras – 1,6eur/l (95);

*taurelė vyšnių likerio (ginja) – nuo 1,35eur;

*Espresso + pyragaitis – nuo 2еur (pasteleiria kavinukėse);

*porcija keptų kaštonų – 2eur;

*nakvynė su pusryčiais 3*** – nuo 50eur.

*vidutinė, taupi vakarienė dviems – nuo 15eur, gera vakarienė dviems – nuo 25-30eur.

*nusiteikimas ir geros emocijos – 0 (naudokitės!)

*pagalba vietine kalba – 0 (angliškai dauguma sunkiai kalba, turistinėse zonose situacija geresnė, susikalbėsite).

Kelios naudingos nuorodos

Geras Portugalijos aprašymas

Knyga, kuria naudojausi: Frommer’s Portugal Travel Guide

Istoriniai viešbučiai Portugalijoje

Casas