Šio miesto pirmosios bažnyčios pastatymą iniciavo Vytautas Didysis, iš balkono kariams mojo Napoleonas Bonapartas, apie jį rašė Levas Tolstojus. Taip, tai Švenčionys.
Tai nutiko vieną sekmadienį, kai išmintingasis Fitbit’o apyrankė apie pusiaudienį vis dar užtikrintai rodė 1500 nueitų žingsnių (visai nemenkas skaičius maršutu: lova – virtuvė – po namus su dulkių surbliu – televizorius beigi kompiuteris) ir erzinančiai tvieskė į akis, norom nenorom budindamas sąžinę. Balsas sakė: “Reikia eiti”. Įsakmus tonas privertė suklusti, todėl išsivadavome iš motiniško sofkutės glėbio, supakavom aptingusius kūnus į šiltas striukes, kojas įtupdėm į tam reikalui įsigytus patogius batus ir pajudėjom gana keista kryptimi: savo dienos žygiavimams pasirinkome…Švenčionis (nuo Vilniaus apie 85km). Kodėl Švenčionys? O kodėl gi ne?…Vienas mūsų nebuvo ten buvęs, kitam visai nerūpėjo, kur tuos trūkstamus žingsnius susirinkti, tiesiog norėjosi sausų takų, nes miškas šalia namų vis dar buvo rimtai pažliugęs. Juk Lietuvoje vis dar tas pats drėgnas ir permainingas kovas, o norėdamas save gerbti, tiesiog privalai kasdien nueiti bent 10.000. Todėl ieškai idėjų, kur ir kaip tai padaryti – kas renkasi prekybos centrą, kas Vilniaus senamiestį, o mes – Švenčionis…
Važiavimas nusibosti nespėjo. Automobiliui išrenkam vietą pačioje miestelio širdyje, aikštelėje prie miesto parko, Nalšios muziejaus ir Visų Šventųjų bažnyčios (Visų Šventųjų bažnyčia statyta 1898 metais). Požymiai rodo, kad tai jau ir yra centras. Panašu, kad kadaise čia daug visko vyko, – šiandien gi, čia lazda pasiremdama praeina pavargusių akių močiutė, iš Kultūros centro pabyra dvi mamos su mažyliais, parke ant suoliuko sustirę “prasmingai” laiką leidžia vietiniai jaunuoliai (panašu, kad po vakar jiems nėra labai lengva), automobiliuose šeimos kerta picas (gal keliautojai kaip mes?), parko taku slenka susisukę vyrukai, nepasiekę dar 30 ir akivaizdžiai nesugalvojantys, kur reiktų “nuleisti” garą…Sukinėjasi ir šeimos su vežimėliais, ir jaunos panelytės, dūksta vaikai. Iš visų kiemų amsi šunys. Laimei, šviečia išsiilgta saulė ir netgi netvarkingus užkampius ji sugeba kinematografiškai apšviesti. Miestas nubudęs, kažkoks judėjimas vyksta, ypač aplink Maximos parduotuvę…O mes skaitom apie miestą, jaukinamės nepažįstamą vietą, vaikštome ir dairomės…O į mus besidairančius ir smalsius, dideliu vilkšuniu už pavadėlio vedinus, žvelgia švenčioniškiai, – keisti ir mes jiems…Kažkodėl vis iškyla man mintis, o kas jeigu…Jeigu nebūtų mums tekę sovietizmo, tos dešimtmečius trukusio naikinimo, gal ir Švenčionys dabar būtų ryškių, puošnių namų miestas, pilnas laimingų žmonių, sekmadienį leidžiančių bendraudami, klegėdami, kilnodami gero vyno taures. Dabar gi jauties kaip klampynėje, kur girtus virus už ausų tempia viena kita moteriškė, kur vienas kitas skurstantis kultūros darbuotojas, mokytojas, gydytojas dar palaiko dvasią. Dvasią kurti, nenusivilti, tikėti. Bandysiu atrasti ir pamatyti įdomius ir gražius dalykus.
Švenčionys gali pasigirti gražiomis legendomis ir marga istorija. Daugiausia pasakojimų yra apie miesto kilmę – manoma, kad kadaise šiose žemėse buvo šventa giria (neva, tai liudija šimtamečiai Cirkliškės kaimo, prisišliejusio prie miesto, ąžuolai), todėl ir vardas miestui teko Švenčionys. Miestui tiek pat metų kaip Vilniui – kadaise čia buvo gyvenvietė, rašoma, kad joje buvusią pilį nuolat puldinėjo, nors, tiesą sakant, daugiau informacijos apie miestą atrasite tik nuo Vytauto laikų: buvo pamėgęs jis Švenčionis, nors tu ką…Keliaudamas į Rusijos žemes, vis sustodavo – istorija nutyli, kas jį čia taip viliojo. Gal skanus midus, gal kokia lietuvaitė skaisčiakrūtė. Vytauto parėdymu, čia buvo pastatyta pirmoji bažnyčia – dabartinės Visų Šventųjų bažnyčios pamatai spaudžia senosios, Vytauto bažnyčios, dulkes…
Nuo 1485 metų Švenčionys istoriniuose šaltiniuose vadinami miesteliu, kuriame rasi ir amatininkų, ir prekeivių, ir visokių dirbtuvių, dirbtuvėlių. XVI a. čia vystėsi audimo, odos, pakinktų gamybos amatai. Nuo 1724 metų, kuomet čia prasidėjo kassavaitiniai turgūs, miestelio amatininkai kiek atkuto. Manau, kad dabartinio parko vietoje ir buvo tie triukšmingi Švenčionių turgūs. Parką ir dabar supa namų eilė. Tarkim, kur dabar yra Švenčionių kultūros namai (iškabą tikrai pamatysite), kadaise buvo Šreiberio butas ir vaistinė. Ant namo kabėjo ir laikrodis, vadino jį miestelėnai “Šreiberio laikrodžiu” ir pagal jį tikslindavosi laiką. Įdomiausia skaityti apie XIX a. Švenčionis, kai 1812m. pro miestą žygiavo Napoleonas su savo kariauna. Neįsivaizduoju, kaip prancūzui pavykdavo ištarti miesto pavadinimą. Žinoma net tiksli data, kada miestan įžengė Napoleonas – 1812m. liepos 17d. Vilniaus gatvėje vieno medinio namo balkone (deja, nežinau, kurio, – labai trūksta turistinės informacijos mieste!) jis sveikino paradą, surengtą jo garbei. Kas žino, ar ir dabar nėra Švenčionyse Napoleono palikuonių – juk mieste aistringas karvedys praleido net kelias dienas. Levas Tolstojus savo romane “Karas ir taika” irgi mini Švenčionis, tik jau ta garbė labai jau abejotina. Visa armija žinojo, kad Švenčionys – girtųjų stovykla. Liūdniausia, kad ir dabar, nors nei prancūzų anei rusų husarų seniai jau nebėra, miestas vis dar puikiausiai pateisina L.Tolstojaus apibūdinimą. Audringai miestas išgyveno ir 1831m. sukilimą – čia buvo visko: ir kraujo, ir kurstymo, ir apgavysčių, ir slapstymosi. Bažnyčios šventoriuje yra garsaus sukilėlio Anupro Labučio kapas, kurį neabejingieji istorijai vis dar lanko, pagerbdami drąsų sukilėlį. XIXa. pabaigoje po visų kovų, miestas pradėjo atsigauti, – statėsi namai, kūrėsi amatai, veikė alaus darykla, veltinių fabrikai, vilnų karšykla, lentpjūvė. 1880 metais iš 6795 gyventojų net 4480 buvo žydai. 1883m. buvo įsteigtas vaistažolių fabrikas – ligi šių dienų kiekvienas žinome Švenčionių vaistažoles. Senais laikais vaistažolės ne tik buvo renkamos, bet ir specialiai auginamos. 1924m. atsirado fabrikas-konkurentas ir abiems teko gerokai pakovoti dėl vietos po saule – vaistažolių verslo naujokas prarijo pradininką, pradėjo prekiauti net su 30 pasaulio šalių, o per metus surinkdavo net 1500 tonų vaistažolių.
Ilgus metus Švenčionys buvo Šiaurės Lietuvos centras, – deja, nesugebėjo XXIa. karta išsaugoti šios garbės. Miestą įdomu apeiti, yra vienas kitas įdomesnis statinys kaip užuomina į praėjusius laikus, bet labai trūksta informacijos: tiek visko jau sukurta, pakaktų paprastos programėlės – prieini prie pastato, nuskanuoji kodą ir skaitai, kas, kaip ir kada. Viso to nėra, – google kiek padeda, bet kaip ir daugelyje Lietuvos miestelių, taip ir čia, technologiniai sprendimai yra visai neišnaudoti.
Mes savo žygį pradėjome aplink parką – buvo sekmadienis, mielai būtume užėję į Nalšios muziejų, bet jis, kaip ir dauguma, sekmadieniais uždarytas. Puikus sprendimas vietiniam turizmui slopinti. Esu buvusi šiame muziejuje, jei važiuosite pro šalį kokią kitą dieną – užsukite. Mieli žmonės ten dirba, daug papasakoti gali, vaikams patiks gyvūnų iškamšos, suaugusius pralinksmins vienintelis, ko gero, pasaulyje cukrinis Lenino portretas.
Sukome ratu aplink parką, tada nukeliavome pagrindine miesto arterija Cirkliškių pusėn, bet vis pasukdami į šalutines gatveles. Taip priėjome Švenčionių cerkvę. Rašoma, jog tai Konstantinopolio Soboro atspindys. Kaip tik šiuo metu ji ruošiama restauracijai, – tikiu, kad papuoš miestą ir suspindės būdingu grožiu artimiausiais metais.
Pirmoji stačiatikių cerkvė Švenčionyse buvo pastatyta 1743 metais. Ji buvo medinukė ir stovėjo stačiatikių kapinėse, ten dabar matomas kalnelis. Tuo metu Švenčionyse buvę kariniai daliniai, o po 1831 metų sukilimo į Švenčionis atvažiavo gyventi daug žmonių iš Rusijos. Bendruomenė susirūpino – reikėjo didesnės šventovės, todėl buvo nutarta statyti naują cerkvę. Ir tai buvo padaryta 1898 metais. Pasak paminklotvarkininkės Astos Giniūnienės, ši cerkvė nepaprasta, visiškai išsiskiria iš miestelio architektūros stiliaus. Tai – rusų bizantiškojo stiliaus architektūra, garbaus architekto Mikalojaus Prozorovo darbas. M.Prozorovas buvo vienas rimčiausių architektų, baigęs mokslus Peterburge. Jis yra Vilniuje suprojektavęs daug gyvenamųjų pastatų, taip pat Mokslų akademiją, Žvėryno cerkvę, totorių mečetę. Asta Giniūnienė džiaugėsi atradusi Švenčionių cerkvę kaip didžiulę meno vertybę ir sakė, kad švenčioniškiai gali didžiuotis ją turintys, nes tai nepaprastas statinys. Pasak paminklotvarkininkės, iš dalies gal ir gerai, kad ji nebuvo remontuota – viskas išliko nuo pastatymo nepaliesta, autentiška, dabar įmanoma restauruoti. Yra statinių, kurie nemokšiškai remontuojant buvo sugadinti.
Vaikščiojome po miestą, žvalgėmės, fotografavome ir mums vis pritrūkdavo informacinių ženklų, – pamatai kokį keistą pastatą, taip norėtųsi pridėjus telefoną nuskaityti QR kodą su visa informacija, istorija. Deja, deja…
Apie 2 km nuo Švenčionių (galima nueiti) yra Cirkliškio buvusio dvaro sodyba. Paminkliniai pastatai – rūmai, ledainė, kalvė. Nuo kelio reprezentacinė alėja veda į erdvų parterį priešais rūmus. Ansamblis kūrėsi XIX a. pradžioje. Savininkė Domicelė Sekežinskaitė- Mostovskienė buvo viena jo projekto rengėjų. XIX a. Cirkliškio dvare lankydavosi istorikas Joachimas Lelevelis, dailininkas Jonas Rustemas ir kiti kultūros veikėjai. Mostovskiai rėmė 1863 metų sukilimą. XIX a. pabaigoje dvaras atiteko Chaleckiams. Po II pasaulinio karo sodybą perėmė tarybinis ūkis, vėliau įsikūrė žemės ūkio technikumas (dabar žemės ūkio mokykla).
Išvykdami iš Švenčionių dar aplankėme šaltinį – Lino verdenės-gamtos paminklą. Objektas yra pušynu apaugusios kalvos šlaito apatinėje dalyje prie pat Sėtikio ežero. Iš akmenų įrengta patvankos sienelė (anksčiau buvo medinė) su 3 latakais viršuje, kuriais šaltinio vanduo įsilieja į Sėtikio ežerą. Vietiniams gyventojams ši vieta ypatinga, sakrali. Sakoma, kad čia nuo seno buvo švenčiamos Rasų (Joninių) šventės, vyko susibūrimai susiję su gamtos virsmais, ciklais – lygiadieniai. Išlikę ir įdomios istorijos: senesni žmonės pasakoja, kad šlaite, aukščiau Lino verdenės, kur yra likusi gana lygi vieta, stovėjo trobelė, kur moterėlė už pinigus pardavinėjo šaltinio vandenį. Tokiu būdu ji prisitaupė tiek pinigų, jog už juos kažkur nusipirko gerą namą… Taip pat pasakojama apie įvairiomis ligomis sirgusius žmones, kurie, vartodami šaltinio vandenį išsigydė. Šis šaltinis trykšta netoli Sėtikės kaimo (apie 7 km į šiaurės rytus nuo Švenčionių), rytinėje Sėtikio ežero pusėje. Duburys, iš kurio veržiasi vanduo, yra 20–45 cm gylio. Kadangi šaltinis yra aukščiau nei Sėtikio ežero paviršius, susidaro krioklys, iš kurio per sekundę į Sėtikio ežerą nubėga apie 6 litrai, o per parą – 500 kubinių metrų vandens. Kito tokio šaltinio, iš kurio vienu metu trykštų toks didelis kiekis vandens, Lietuvoje nėra (kaip rasti: koordinatės 643239, 6116455 (LKS) arba 26.248084, 55.162958 (WGS). Švenčionių sen., ( Švenčionėlių miškų urėdijos Švenčionių g-jos 13 kv., 1 skl. teritorija ), Sirvėtos regioninis parkas, Sirvėtos kraštovaizdžio draustinis).
Tik grįžusi paskaičiau, kad Švenčionių raj. yra keletas apžvalgos bokštų, – tikėtina, kad teks kelionę pakartoti.
Atrasta 1935 m. Švenčionių nuotrauka.
Trumpas, gražus video.
