Mauricijus: lobių sala Indijos vandenyne

Tai nebus tradicinis aprašymas: Mauricijuje buvau 2003 m. Tai buvo viena pirmųjų Musės kelionių, kai ji dar buvo „žalia” ir išsigandusi keliautoja. Žemiau yra straipsnis, parengtas žurnalo „Ieva” žurnalistės Eglės Černiauskaitės, kalbinant Musę, jau grįžusią po nepaprastų atostogų. Savo vardą ir pavardę šiame straipsnyje paslėpiau po Musės vardu.

——

Šios šalies herbe įrašyta: Indijos vandenyno Žvaigždė ir Raktas. Čia mėgsta ilsėtis kino ir muzikos bei verslo garsenybės. Į amžinai žalią salą po kaitria Afrikos saule kartkartėmis užklysta ir lietuviai.

Mauricijus, didžiausia Maskarenų archipelago sala, yra Pietų pusrutulyje, beveik 1000 kilometrų į rytus nuo Madagaskaro. Susiformavusi maždaug prieš 13 milijonų metų sala iki XVII amžiaus buvo negyvenama. Pasaulio žemėlapyje Mauricijų pažymėjo arabų jūreiviai. Viduramžiais į šį rojaus kampelį atsikraustė pirmieji europiečiai — portugalai. Vėliau buvo olandai, prancūzai, anglai… Keitėsi salos šeimininkai ir pavadinimai. Dina Arobi, Ilha do Cirne, Mauricijus, Ile de France ir vėl Mauricijus. Olandai į salą atvežė vergų iš Madagaskaro, Indonezijos ir Indijos, prancūzai ėmė auginti cukrašvendres ir kavą, tiesė kelius, statė ligonines. Kolonistų gyvenvietė virto tikru miestu, o į salą atsirado naujų pretendentų. 1810 metais ji atiteko anglams. 1968 metais sala vėl pavadinta Mauricijumi, atgavo nepriklausomybę.

“Tiek žinių apie Mauricijų atradau geografijos atlase. Dar buvo “Alisa stebuklų šalyje”, kur rašoma apie nacionalinį Mauricijaus paukštį dodo, ir nuotykių romanai. Kadaise iš šios salos į žygius traukdavo flibustjerų fregatos. O legendos apie pakrantėse užkastas brangenybes ir šiandien neduoda ramybės lobių ir nuotykių ieškotojams, — sako Mauricijuje atostogas praleidusi SM. — Aš lobių neieškojau, o atradau džiungles ir krioklius, vulkanus ir žydinčias lygumas, tylias žydrąsias lagūnas ir baltutėlius paplūdimius. Rengdamasi kelionei ilgai gaublyje ieškojau paslaptingosios salos, o paskui viskas sukosi kaip kaleidoskope: kelionė į Rygą, skrydis į Londoną, iš ten — su britų oro linijomis į Mauricijų. Pirmasis įspūdis — daug žalumos ir mažai egzotikos. Oro uostas, kelios palmės… Kitaip nei Europos pietuose, išlipus iš lėktuvo neužplūdo karštis: ištrūkus iš lietingo gimtojo krašto 25 laipsniai šilumos buvo pats tas. Mažytė sala apima kelias klimato zonas: kai pakrantėje šviečia saulė, pavažiavęs keletą kilometrų į gilumą gali pakliūti į stiprų ir šiltą atogrąžų lietų.”

 

Iš pietų į šiaurę

Mauricijus — ne itin didelė sala: 65 km ilgio, 45 km pločio, o kelių čia yra net iki 1600 kilometrų. Keliai, išskyrus autostradą, kertančią salą išilgai, siauri ir vingiuoti. Kur nėra gyvenviečių, jie atrodo kaip koridoriai, iškirsti cukrašvendrių laukuose. Judėjimas vyksta kairiąja puse, vairuoti trukdo daugybė dviratininkų ir dažnai pasitaikančios spūstys. Galima išsinuomoti mašiną, bet kur kas paprasčiau išsikviesti taksi — tai kainuoja apie 200 Lt. Taksi vairuotojas visą dieną vežioja, kur tik panorėsite, ir dar dirba gidu. Pavyzdžiui, mielai papasakoja, kad Kalėdos į amžinos vasaros salą ateina tada, kai vasarą žali liepsnojančiųjų medžių lapai parausta. Jei mokate angliškai (oficiali Mauricijaus kalba) ar prancūziškai (gyventojai šneka kreolų prancūzų kalba), susikalbėsite be vargo. Leistinas greitis — 80 km per valandą, bet važiuojama kur kas lėčiau. “Jei vairuotojas pradeda ką nors pasakoti, o pasakoja visada, greitis sumažėja iki 30 km. Čia bijoma griežtos policijos, be to, nėra kur skubėti: visą salą galima pervažiuoti per kelias valandas. Mauricijuje nepasitaiko nužudymų, vagystės itin retos, paplūdimyje paliktą rankinę rasi ir po dviejų valandų, bet labai daug policininkų. Naktį pareigūnai net miega paplūdimyje”, — pasakoja SM.

Mauricijus pro fotoaparato objektyvą — tai smaragdo slėniai su ugninėmis žydinčių akacijų dėmėmis, o už jų — didingi kalnai, primenantys vulkaninę salos kilmę. Kaip ir tūkstančiai bazalto riedulių, tvarkingai sudėtų krūvelėmis palei cukrašvendrių laukus, dengiančius beveik visą salą (cukrašvendrės ir arbata — pagrindinės čia auginamos kultūros). Vulkanai seniai nurimę, o ir patys Mauricijaus kalnai nedideli (aukščiausia viršūnė nesiekia nė kilometro). Vieno iš jų krateryje 702 m aukštyje tyvuliuoja Ganga Talabas — kultinis indų ežeras. Praėjusiame šimtmetyje specialus laivas į Mauricijų atgabeno simbolinę Gango vandens porciją, todėl ežeras pavadintas Gango tęsiniu. Kasmet vasario pabaigoje į šventę čia susirenka apie 300 tūkst. maldininkų apsivalyti šventuosiuose vandenyse, nors šiaip jame maudytis negalima. Žvejoti — irgi, mat ežere gyvena dvimetrinis ungurys. Kompleksas su bronzinėmis šventosiomis karvėmis ir smilkyklėmis skirtas griovėjui Šivai, bet kur kas svarbiau užsukti į šventyklą, kur indų jaunavedžiai meldžia dovanoti jiems amžiną meilę. Jums kaktoje bus išpieštas laimę nešantis raudonas taškas. Tik žengdami per slenkstį nepamirškite nusiauti.

Mauricijaus fenomenas — spalvotoji Chamarelio žemė. Banguotas kalvos šlaitas padengtas pelenais, susisluoksniavusiais per milijonus metų, saulės apšviestas mirga septyniomis spalvomis. Sako, neseniai atrasta 23 spalvų žemė, tik kol kas ji nerodoma turistams. Netoli septynspalvės žemės — garsieji Chamarelio kriokliai, taip pat būtinai rodomi turistams.

Jei keliauti automobiliu nusibodo, nepraleiskite vienos dienos keliones katamaranais į Rojaus salą (ji taip ir vadinama — Paradise Iceland). “Būtent čia ir pamačiau tai, ko tikėjausi Lietuvoje svajodama apie Mauricijų. — sako SM. — Gamtovaizdis — kaip iš filmo “Žydroji lagūna”, atvirukai ir kelionių lankstinukai irgi nemeluoja: net sunku patikėti, kad toks žalumas, baltumas ir mėlis egzistuoja gamtoje, o ne sukurti kompiuteriu. Į piratus panaši komanda — trys įdegę raumeningi aborigenai — artistiškai tvarkėsi su didžiulėmis burėmis, nešiojo nesuskaičiuojamus tokių pat ryškių kaip gamtos spalvų kokteilius su romu, tiesiog denyje kepė ką tik sugautas žuvis. Buvo aiškiai matyti: jie gimė įsitikinę, kad gyvenimas — tai laimė. Šis pojūtis persidavė ir mums — nebuvo nei noro, nei jėgų jam priešintis. Visą dieną nieko neveikėme, tik sėdėjome ir žiūrėjome. Ne veltui čia mėgsta poilsiauti Holivudo žvaigždės. Mėgstantys pasigirti gidai, paklausti apie saloje besiilsinčias garsenybes, tylėjo kaip partizanai. Pagrindinis Mauricijaus koziris — galimybė išlaikyti inkognito. Tokioje saloje norėtųsi pasenti, ji — žmonių, ieškančių ramybės, ir įsimylėjėlių rojus.”

“Pamplemousses” botanikos sodą XVIII amžiuje įkūrė prancūzai. Čia surinkta 600 rūšių augalų, tarp kurių — muskatų riešutas, juodmedis, raudonmedis, gvazdikmedis, daugiau nei 80 rūšių palmių. Lianos, kuriomis galima palaipioti ir įsivaizduoti, kad esi Tarzanas, paslaptingi lotoso žiedai ir milžiniški ryškiai žali vandens lelijos “Viktorija” lapai… Sako, kad jie gali išlaikyti 30 kg svorį.

Gamtos ir egzotikos mylėtojui yra kur pasiganyti. Krokodilų parkas — dirbtinė džiunglių imitacija, kur gyvena ne tik šie didžiuliai ropliai, bet ir milžiniškos varlės bei vėžliai (norintys gali pajodinėti ant kaulinės kukšteros), paukščių parkas, kur gyvena unikalus vietos faunos atstovas — kraujuojantis sakalas. “Mauricijaus Rumšiškėse”, rekonstruotoje senovinėje gyvenvietėje, turistai mokomi ne kepti bulvinius blynus, o gaminti romą. “Sakoma, kad tikrasis romas yra 90 laipsnių stiprumo, bet mus vaišino 45 laipsnių — maža nepasirodė”, — juokėsi SM. Čia galima pamatyti, kaip čiabuviai augina medvilnę, šoka tautinius šokius, gamina karį ar kavą. “Kelionė į parką dar sykį patvirtino salos gyventojų gebėjimą iš visko daryti šou: iš pradžių mums siūlė rinktis kelionę žirgais, džipais ar traukinuku, važinėjančiu po parką. Tačiau paaiškėjo, kad parkas toks mažytis, jog tuos 50 metrų, kur vežė traukinukas, paprasčiau nueiti pėsčiomis”, — pasakoja SM.

Rytų vartai

Taip vadinamas Port Luji — sostinė ir pagrindinis salos uostas, nedidelis, bet, ko gero, judriausias Indijos vandenyne. Prancūzai jį įkūrė 1735 metais ir pavadino tada dar visai jaunučio Liudviko XV vardu. Šiandienos miestas — nuostabus istorijos ir nūdienos, Rytų ir Vakarų religijų, civilizacijų, kultūrų, kalbų kokteilis. Viktorijos stiliaus centrinė aikštė Place d’Armes organiškai dera prie modernios biurų ir bankų architektūros. Šalta gotikinė katalikų Šv.Liudviko katedra ir ryškios indų tamilų Šri Višnu Kchetra šventyklos dievukų figūros. Angliškai santūri Šv.Džeimso bažnyčia ir rytietiškai subtili Džamaho mečetė; iš jos minareto muedzinas kviečia miestą ryto maldai.

Jei norite pamatyti visą Port Luji (miestas labai kompaktiškas), pakilkite į Adelaidos tvirtovę — gana niūrų britų valdymo laikų pastatą. Iš čia puikiai matyti Marso laukų hipodromas (jo pavadinimas — dar vienas prancūzų okupacijos laikų reliktas). Gidai didžiuodamiesi tvirtina, kad jis — antras seniausias pasaulyje. Žiemos sezoną, nuo gegužės iki lapkričio, lenktynės hipodrome rengiamos ir dabar. Beje, Mauricijaus gyventojai labai didžiuojasi savo sala ir apie ją pasakodami nepamiršta pridėti eptiteto “pats didžiausias (geriausias, garsiausias)”.

Port Luji senamiesčio nėra — tik centras ir uostas su daugybe žvejybos laivų. Šalia uosto — Caudan Waterfront rajonas, kur sukasi vietos aukštuomenės gyvenimas. Prabangūs viešbučiai, kazino, restoranai, tax free parduotuvėlės, aukščiausias Port Luji pastatas — bankas. Penkios minutės kelio, ir biurų karalystę keičia turgus: triukšmingas, purvinas, dvelkiantis prieskoniais ir senais audiniais. Jame apsilankyti — specifinis Rytų malonumas. Tiesiog ant žemės didžiulėmis stirtomis pūpso papajos, mangai, avokadai, ant prekystalių — ryškiai raudonų pomidorų, auksinių apelsinų, persikų, čilio pipirų, citrinų kalnai. Didžiulės pintinės pilnos oranžinių ir raudonų sultingų ličio kekių (nieko panašaus į susitraukusias uogytes, kurias galima rasti mūsų prekybos centruose). Vaisių prekystalius keičia žuvų prekeiviai. Nuo prekių gausos ir smilkalų svaigsta galva. Jei dar lieka jėgų derėtis (koks Rytų turgus be šio spektaklio), kainą galite numušti dvigubai ar trigubai.

Jei esate filatelininkas, nepraeikite pro Pašto muziejų, kur saugomas legendinis pašto ženklas “Žydrasis Mauricijus”. Popieriaus stačiakampis su karalienės Viktorijos atvaizdu kainuoja kelis milijonus dolerių — mat jis buvo visos pasaulio filatelijos pradininkas.

Čia gyvena žmonės

Pasak SM, po salą vedžiojusi gidė prisipažino, kad iki šiol nebuvo sutikusi lietuvių: “Teko vestis ją į parduotuvę ir gaublyje ieškoti Lietuvos. Mat Mauricijaus gyventojai beveik nekeliauja. Jų pajamų užtenka maistui, būstui, drabužiams. Jie deklaruoja esą laimingi savo šalyje ir visai netrokštą blaškytis po pasaulį. Bent taip sakė mus vežiojęs 28 metų taksi vairuotojas. Vaikinas nustebo išgirdęs, kad keistuoliai lietuviai visus metus taupo, kad kur nors išvažiuotų”.

Mauricijuje yra net universitetas (kuo vietos gyventojai labai didžiuojasi). Tik patys turtingiausi siunčia atžalas mokytis į užsienį: šioje šalyje priimta, kad tėvai turi sumokėti už vaikų mokslus. Pagrindiniai universitete dėstomi dalykai susiję su turizmo verslu ir viešbučių aptarnavimu. “Ne veltui aptarnavimas iškeltas į universitetinių dalykų rangą: nė vienoje lankytoje pasaulio šalyje neteko patirti tokios pagarbos keliautojams kaip Mauricijuje.

Svarbiausia, kad tas paslaugumas nėra įkyrus ar demonstruojamas tik tam, kad iš turisto išpeštum kuo daugiau pinigų. Išsitraukęs cigaretę nespėji pagalvoti, jog reikėtų prisidegti, kaip lyg burtininko lazdele mostelėjus prieš akis atsiranda žiebtuvėlis, nors atrodo, kad aplink nieko nėra. Legendiname “Royal Palm” viešbutyje draudžiama naudotis mobiliaisiais telefonais, o garsiai kalbantis būtinai sulauksi nepritariamo žvilgsnio. Čia ilsėjosi Jeackas Chirakas, George’as Harisonas, Katrin Deneuve, Jeanas Paulis Belmondo. Mauricijaus viešbučiai nevertinami žvaigždutėmis — prastų viešbučių čia tiesiog nėra.

Dauguma gyventojų gyvena daugiabučiuose ar nedidukuose nuosavuose namuose. Namas ant jūros kranto kainuoja apie 50 tūkst. JAV dolerių, bet užsieniečiams, norintiems įsigyti nekilnojamąjį turtą, taikoma daugybė apribojimų. Pagal Mauricijaus įstatymus, vyrai neturi šansų gauti šalies pilietybę. Jei vesite vietos gyventoją, teks ją vežtis į savo šalį. Išeitis — pelnyti ypatingus nuopelnus: investuoti į šalies ekonomiką bent pusę milijono dolerių. Ištekėjusi už Mauricijaus gyventojo užsienietė gauna leidimą gyventi šalyje ir tik po penkerių metų — pilietybę.

Jaunimas nesiveržia palikti tėvų namus — po vienu stogu įsikūrusios kelios kartos. Daugiausia dirba turizmo ir aptarnavimo srityje, vakarus leidžia kaip ir viso pasaulio jauni žmonės draugų būryje su alaus buteliu. Viešbučiuose dirba daugybė moterų. Sostinės gyventojų uniforma — dalykinis kostiumėlis, kaime — saris ar kokia kita skraistė nuo galvos iki kojų. Saloje nedaug naujų automobilių ir tie patys telkiasi sostinėje. Populiariausi — “Nissan” markės, kurių galima pamatyti visokiausių — nuo žėrinčių išblizgintais šonais iki 20 metų senumo kledarų.

Pirkimo malonumai

Grynuosius verta keisti oro uoste (palankesnis kursas nei viešbučiuose) arba naudotis mokėjimo kortelėmis. Apsipirkti geriausia sostinėje ar kurorte Grand Bėjuje. Suvenyrai iš Mauricijaus — afrikietiški muzikos instrumentai: būgnai, būgneliai arba apvali kuoka uždarais galais, į kurią priberta smulkių žirnelių. Ją purtant išgaunamas nepaprastai gražus garsas, instrumentas išraižytas afrikietiškais raštais… Mažas būgnelis kainuoja 15 litų, dideli oda tempti būgnai — apie 200 Lt. “Nors imk ir steik Afrikos muzikos ansamblį”, — juokauja SM.

Neįmanoma atsispirti fantastiškų raštų kašmyro šalikams ir skraistėms, kurie čia kainuoja 15—300 litų. O kur dar pašmina — plona ir Europoje be galo brangi vilna. Nedidelis šalikėlis Londono duty free kainavo apie 60 svarų, Port Luji — trečdaliu pigiau. Dailiuose baltuose buvusiuose kolonizatorių namuose įsikūrusios brangenybių parduotuvės ar kazino. Perlų vėrinys kainuoja 12—15 tūkst. litų, briliantų — dvigubai brangiau. Sako, jie čia 30 proc. pigesni nei Europoje.

Gurmanams ir jiems prijaučiantiems — prieskoniai: nuo įprasto kario, brangiojo šafrano iki egzotiškų, būdingų vietos virtuvei. Vienas iš nacionalinių Mauricijaus verslų — arbatos auginimas, taigi lagamine turi atsirasti vietos ir juodajai arbatai su kokosais ar egzotiškais vaisiais.

Mauricijaus simbolis — “vėžlys su plunksnomis”. Taip vadinamas XVII amžiuje kolonizatorių išnaikinti paukščiai dodo. Paskutinis dodo gyveno XIX amžiuje viename iš Europos zoologijos sodų. Tai apie 20 kg sveriantis gyvis, turintis pingvino, stručio ir gulbės bruožų. Jis buvo baisiai patiklus ir lėtas. Todėl ir išnyko nuo žemės paviršiaus: buvo sumedžiotas dėl skanios, kalakutieną primenančios mėsos. Dodo atvaizdą galima pamatyti ant firminių suvenyrų — nuo keraminės lėkštės iki papuošalo, — o gamintojai, norintys eksploatuoti nacionalinį šalies turtą, moka nemažus mokesčius. “Dar vienas Mauricijaus pasididžiavimo objektas — saloje įsikūrę Ralfo Laurento ir kitų “trikotažo karalių” fabrikai. Po poros dienų visa lietuvių komanda vilkėjo apie 60 Lt kainuojančiais geros kokybės polo marškinėliais su firmine emblema — arkliuku”, — dalijosi patirtimi SM.

Tikrų lietuvių džiaugsmui, Mauricijuje labai pigus ir skanus vietos alus: buteliukas kainuoja apie litą. Tiek pat sumokėsite už kavos puodelį. Kavinėje geri pietūs kainuos apie 30 Lt. Mauricijaus romo butelis atsieis apie 14 Lt. Maistas čia europinis: spagečiai, vištiena, kalakutiena, žuvis, daug jūros gėrybių. Saldumynai primena lietuviškąjį šakotį, tik tešla minkšta, spygliai didesni, o viduje — plaktos grietinėlės įdaras. Kai kurie desertai primena kinų valgius — su tešla apkepti vaisiai. Aibė neriebių putėsių su uogomis. Mėgėjams — indų, kinų, kreolų virtuvė. Rojaus saloje tiesiog būtina paragauti kokosų pieno.

Vakaro pramogos

Vakarų atogrąžų saloje nėra. Būna saulėlydis. Neįtikėtinas, beprotiškas, ugninis, kiekvieną akimirką besikeičiantis, o maždaug pusę šešių stoja naktis — juoda, aksominė, kaip būna tik pietuose, kai tylia šnara palmės, su miriadais žvaigždžių danguje ir jūroje, it po kojomis žibėtų bengališkos ugnelės. Vietoj įprastų Grįžulo ratų virš galvos šviečia Pietų kryžius. Atogrąžų naktys apskritai romantiškos ir paslaptingos, ypač Mauricijuje.

Atkaklūs lietuviai, grįžę iš ekskursijų, mėgino ieškoti pramogų. “Nuvažiavę į geriausiu tituluojamą naktinį klubą Grand Bėjaus miestelyje buvome vieninteliai klientai. Didžiuliame ekrane transliuojami MTV klipai, didžėjus leidžia muziką, bet nėra nė vieno šokėjo. Pašokome ir patraukėme į kitą barą, — pasakojo SM. — Ten pagaliau radome vietinių, šokančių pagal vakarietišką muziką. Vyrai su vyrais, moterys su moterimi energingai trypė bare, įsikūrusiame vidury cukrašvendrių laukų. Sostinėje Port Luji yra du kino teatrai, bet juose rodomi tik indų filmai. Telieka vaikštinėti pajūriu ir propaguoti sveiką gyvenimo būdą: kavinės ir parduotuvės uždaromos 17 val. Naktinę programą — afrikiečių šokius ar dainas, akrobatų pasirodymus — galima pamatyti nebent viešbutyje. Taigi į lagaminą neverta krautis vakarinių suknelių kolekcijos — jums prireiks tik atvirų lininių palaidinių, šortų ir patogios sportinės avalynės.

Kodėl verta važiuoti į Mauricijų?

“Mauricijaus sala buvo sukurta gerokai anksčiau, nei Dievas sukūrė rojų. Ji buvo jo modelis”, — sakė Marcas Tvainas. Kodėl iš visos atogrąžų egzotikos verta pasirinkti būtent šią salą?

Mauricijaus klimatas gana sausas ir lengvai pakeliamas. Vasarą (nuo lapkričio iki balandžio) vidutinė temperatūra — 25—33 laipsniai šilumos, žiemą (gegužė—spalis) — apie 23, todėl ilsėtis čia galima bet kuriuo metų laiku. Vidutinė vandens temperatūra lagūnose — 23 laipsniai.

Tokio nepriekaištingų viešbučių nerasite niekur pasaulyje. Čia draugiški ne tik gyventojai (nusikalstamumo šalyje beveik nėra), bet ir gamta: nėra nuodingų, besikandžiojančių ir ligas nešiojančių gyvūnų, šalis epidemiškai švari, tad nereikia papildomų skiepų.

Skrydis trunka 14—15 val., įveikti reikia 10—12 tūkst. km. Visų oro kompanijų lėktuvai iš Europos išskrenda vakare, Mauricijuje leidžiasi ankstyvą rytą. Galite pasinaudoti progą ir praleisti pusdienį Lodone, Paryžiuje, Ženevoje ar Frankfurte (iš šių miestų skrendama į Mauricijų).

Patogus atsiskaitymas: 1 euras — 32 rupijos, 1 JAV doleris — 27, 1 Lt — 20. Atsiskaityti galima mokėjimo kortelėmis ar kelionės čekiais. Pinigus galima iškeisti bankuose ir keityklose. Bankai dirba nuo 9.15 iki 15.15 val. darbo dienomis ir nuo 9.15 iki 11.15 val. šeštadieniais.