Marokas be filtro: 14 dienų nuotykių kemperiu

Išvykome į Maroką norėdami pamatyti Afriką (ar bent jau arabiškąją jos dalį). Kelionės į Egipto Hurgados viešbutį neužskaitau.

Išsinuomavome šešiavietį kemperį (nors planas buvo važiuoti dviviečiu, bet jis… pateko į avariją), susidėliojome kelionės planą kuo toliau nuo turistinių vietų ir dviese su žmona išvykome nuotykių ieškoti.

Tiesa, su kemperiu keliaujame pirmą kartą: net neteko matyti, kaip atliekamos visos kemperio išvalymo ar papildymo procedūros. Dar vienas pirmas kartas. Su nuoma iš „ZigZag Camper“ per „Cooldrive Nomad“ viskas buvo sklandu.

Atskridome į Tandžyrą (Tangier), išsikeitėme 300 eurų į vietinius dirhamus, įsijungėme internetą per „Saily“ (eSIM – 5 GB mėnesiui), susisiekėme su kemperį atvariusiu žmogumi per „WhatsApp“ ir atsiėmėme namą ant ratų oro uosto aikštelėje. Žmogus mums jį atvarė tiesiai iš Marakešo, kur planuojame jį palikti. Viską detaliai aprodė, papasakojo, išklausėme instruktažą ir išvykome.

Nuotykiai prasidėjo dar oro uosto aikštelėje, kai bandėme prasisprausti su neįprastai didele savo transporto priemone pro bet kaip sustatytus automobilius. Vienoje vietoje teko važiuoti iš šonų paliekant, na, po kokį sprindį nuo automobilių. Buvo šioks toks iššūkis pradinukui.

Pirmas dalykas, kurį padarėme, – nuvykome į parduotuvę nusipirkti šiek tiek maisto ir geriamojo vandens.

Kas iš tiesų krito į akis, tai labai plačios gatvės – juostos nupieštos, bet vos matomos. Žmonės, kurie važiuoja transporto priemonėmis, nebūtinai laikosi tų eismo juostų. Eismas vyksta pakankamai chaotiškai, bet kadangi mes didesni už daugumą, tai didelių problemų neturėjome. Važiuoji ten, kur tau reikia, o kiti aplink prisitaiko.

Pirmąją dieną planavome nakvynę kemperių aikštelėje prie Šefšaueno. Kas dar krito į akis pakeliui: nesvarbu, kur važiuosi – miestelyje, už miestelio, kalnuose ar dykynėje – niekur nebūsi vienas, visada kažkur yra žmonių: eina, sėdi, kažką neša, avis gano ar šiaip guli.

Į Šefšaueną atvykome jau gerokai sutemus. Pats miestelis iš tiesų pasirodė labai saugus, nes aplink buvo daug žmonių, daug judesio, daug vaikų, o gatvės buvo išties puikiai apšviestos. Prie įvažiavimo į kemperių aikštelę prisistatė žmogelis. Labai malonus. Pasiklausė, kur čia važiuojam, pasiūlė hašišo ir mums tiksliai nurodė, kaip nuvažiuoti į pačią aikštelę. Po to eidami į miestą ar iš jo visuomet praeidavome pro jų postą, visuomet palinkėdavo gražios dienos ar gražaus vakaro. Labai malonūs prekybininkai.

Aikštelėje mus priėmęs vyrukas puikiai kalbėjo angliškai, todėl pavyko visko išsiklausinėti apie kemperių aikštelių taisykles. Vietą aikštelėje galėjome išsirinkti pagal savo skonį. Aikštelė buvo pustuštė. Prisiparkavome prie skardžio su vaizdu per miestą į kalnus, prisijungėme prie elektros. Pirma naktis kemperyje nustebino tuo, kad naktį buvo vėsu (buvome atsidarę visus langus ir stoglangius), todėl teko naktį iš spintos traukti šiltas antklodes. Miegojome lovoje, kuri yra virš vairuotojo vietos, tad iš lovos ir atgal laipioti tenka kopėčiomis.

Ola ir kelionė per kalnus

Ryte šeimininkė paruošė paprastus, bet tikrai skanius pusryčius – kiaušinienę, pačios keptus blynelius, naminę duoną, gerai pasaldintą kavą ir dar geriau pasaldintą žaliąją arbatą su mėtomis. Po tokios arbatos iki pat vakaro burnoje buvo jausmas, lyg ką tik būtum dantis išsivalęs.

Šios stotelės tikslas buvo aplankyti Friouato olą. Olų šiame regione apstu, o ši – trečia pagal dydį. Internete patikimos informacijos rasti nepavyko – nei kainos, nei darbo laiko, nei to, ar išvis atidaryta. Net ir nuėjus į vietą – užrašai tik arabų kalba. Bilietėlių kainą žmogelis kasoje parodė monetomis, nes angliškai nekalba, o užrašų kitomis kalbomis nėra. Pati olos prieiga renovuojama, atrodo tikrai moderniai ir gražiai sutvarkyta.

Žinoma, prisistatė žmogelis, kuris pasiūlė profesionalaus gido paslaugas ir galimybę aplankyti gilesnes olos vietas (500 MAD). Žinoma, mes sutikome. Įlindome į kombinezonus, užsimaukšlinome šalmus su lemputėmis ir nusileidome 614 laiptelių į olos apačią. Čia jau su gidu, sunkiai, bet tikrai nuoširdžiai ir iš visų jėgų besistengiančiu kalbėti angliškai, lindome siauromis perėjomis į olos vidų.

Ten ir ėjome, ir lipome laiptais, kopėčiomis, mediniais liepteliais, ropojome keturpėsti ir šliaužėme ant užpakalio, pamatėme kiekvieną stalaktitą ir stalagmitą. Pasimėgavome tyla, tamsa, pasiklausėme krentančių vandens lašų muzikos mirtinoje olos aplinkoje. Išjungus žibintuvėlį nesupranti, ar tu užsimerkęs, ar ne – vienodai tamsu.

Tikrai verta kiekvieno išleisto pinigėlio patirtis. Vieną kartą tokią patirtį tikrai verta išbandyti. Bet antrą kartą nežinau, ar eičiau.

Likusią dienos dalį turėjome važiuoti iki tarpinės stotelės, kur planavome tiesiog pernakvoti kemperių aikštelėje. Važiavome ne greitkeliais, o per kalnus ir mažus kaimukus. Wow! Gamta nereali. Viskas taip keičiasi. Per dvi valandas sutikome keturias mašinas. Keliukas dažnai siauras, bet dviejų juostų, dažnai labai geros, net pavydėtinos kokybės. Sustojome kažkur laukuose tarp kalnų, pasidarėme kavos (juk su namu ant ratų), pailsėjome. Visiškas relaksas.

Kelionė su kemperiu – tikrai įdomi patirtis. Tokių transporto priemonių čia mažai. Jei neskaičiuotume kempingų aikštelių, tai pakeliui per visas šias dienas mačiau vos vieną kitą kemperį. Aišku, abu buvome nustebę ir būtinai reikėjo atsimojuoti. Važiuodamas Maroke tikrai esi pastebimas ir išskirtinis. Visi mojuoja. Net važiuodamas pro kaimo kavinukę, kur vietiniai vyrai susėdę įtariais žvilgsniais lydėdami arbatytę gurkšnoja, pamoji – tai tiek džiugesio suteiki! Nuostabus kraštas.

Iš tiesų bendras įspūdis toks, kad žmonės tikrai nuoširdūs ir paprasti. Su visais gali pajuokauti. Retai kuris kalba angliškai, bet matosi, kad labai stengiasi. Gestų kalba ir juokas – natūralus bendravimo būdas visame pasaulyje, taip pat ir Maroke.

Mes sakome, kad esame lietuviai, prakutę ir įvairių kalbų mokame, ne taip, kaip kokie anglai ar amerikonai. Bet čia, Maroke, oficialios kalbos dvi – arabų ir berberų (vietinė). Taip pat mokykloje mokoma prancūzų kalbos, čia ją moka daugelis. Šiaurėje nemaža dalis žmonių moka ir ispaniškai. Aš ispaniškai labai (laaaabai) sunkiai kalbu, bet teko ir šitą įgūdį traukti, nes jiems angliškai dar sunkiau. Bet tarp jaunimo dėl socialinių medijų anglų kalba tampa vis įprastesnė.

Nakčiai apsistojome tarpinėje stotelėje „Campingplatz am Ksar Timnay„, kur buvo dar vienas kemperis (vokiečių), taip pat buvo suvažiavę vokiečių ir olandų karavanai su tais dideliais, dykumoms skirtais džipais. Čia aikštelė buvo žalia, su nepjauta žole, dideliais lapuočiais medžiais. Duše buvo šiltas vanduo. Kokybė buvo geresnė nei pirmajame kempinge. Sumokėjome už naktį 120 MAD (12 €).

Sacharos link – datulės, dykuma ir nakvynė po žvaigždėmis

Po pusryčių, atsimojavę su kempingo prižiūrėtoju, išjudėjome link Sacharos. Kelias daugiausia buvo nuobodokas, toks tiesus, per lygumas. Kiek įdomiau pasidarė, kai pasiekėme kalnus, kur, regis, važiavome tiesiog dykuma, bet, pasirodo, properšoje tarp kalnų buvo tokia plati žalia juosta, kurioje slėpėsi miestukai. Tai buvo įdomus ir kiek netikėtas atradimas.

Pakeliui sustojome šalikelėje, kur pardavinėjo kavą ir datules – aš espresiuką (7 MAD), Jolita datulių kokį kilogramą (50 MAD). Buvo super sustojimas. Dar viena įdomi ypatybė – mašiniukai, stovintys kažkur už miestelių, kartais ir pačiuose miesteliuose, bagažinėje turi kavos aparatą, tokį normalų kavos aparatą. Gamina kavą. Labai skani, kokybiška kava.

Vėliau važiuodami pasiekėme Sacharos pakraštį, kur buvo mūsų viešbutis ir kempingas viename.

Kemperį palikome „Haven La Chance Desert Hotel„. Nebuvo jis kažkuo ypatingas, netgi labiau – šiaip sau. Nuo ten vėliau mus nuvežė iki „Sahara Magic Luxury Camp & Camel trek„. Kaip filme…Organizatoriai labai stengėsi, kad mes būtume viskuo patenkinti. Galiu rekomenduoti!

Išlipus nustebino tik, tikriausiai, natūralus kupranugarių mėšliuko kvapas. Parkuodamas kemperį kažkaip neįvertinau jo dydžio ir to, kad palmė kiek palinkusi viršuje, tai šiek tiek ją patiesinau, kad stovėtų tiesiau. Kemperis, regis, tik šiek tiek išsitepė. Bent aš taip manau.

Prisiparkavome tokiame sodelyje, kuriame stovėjo dar du kemperiai. Tikrai neperkrauta vieta rugsėjo viduryje. Sodelyje auga vaisiai – granatai, alyvuogės, datulės. Datulės! Jos ranka pasiekiamos. Skyniau ir kimšau. Kai jau nebetilpo – dar porą kontrolinių sukimšau dėl visa ko.

Beskindamas ir pats nepastebėjau, kaip su palmės lapu įsidūriau į ranką. Pataikiau tarp pirštų. Pastebėjau tik tada, kai jau kraujas nuo delno kapsėjo. Tą ranką vėliau pradėjo vis labiau skaudėti ir, pasirodo, tie palmių lapai ir jų aštrūs galai nėra tokie jau nekalti – gali sukelti uždegimą, o nulūžęs spygliuko galas gali likti žaizdoje. Na, turi ir kitų nemalonių savybių. Ranka kiek sutino, bet manau, praeis. Juk tikras vyras eina pas gydytoją tik tada, kai žmona liepia arba jau visai…

Buvau sutaręs, kad atvažiuos mūsų paimti vairuotojas su džipu, kuris turėjo nuvežti į palapinių kaimuką Sacharos dykumoje. Norėjosi pažiūrėti, kaip ta dykuma atrodo vakare ir anksti ryte. Prisipakavome į kuprinę striukių, kad naktį nesušaltume. Man minėjo, kad būtinai pasiimčiau, nes naktys dykumoje šaltos. Aha – buvo nukritę turbūt iki kokių stingdančių 18 laipsnių. Na, bet geriau turėti ir nenaudoti, negu neturėti, kai reikia.

Per dykumą lėkėme su vėjeliu, paskraidydami per kopų smėlio keteras. Iš didelių akių vairuotojas sprendė, kad mums labai smagu, tai papildomai vis kokį netikėtą, ekstremalesnį viražą suraitydavo. Matyt, tikėjosi iš mūsų gal kokį garsą išspausti, bet mes dar ne tokių sąlygų matę. Nepasidavėm.

Dar tokia praktinė detalė – buvau derinęs transportavimo galimybes ir domėjausi, kiek kainuotų su kupranugariu nusigauti iki palapinių. Bet gavęs kainą ir patikrinęs „Google Maps“, nusprendžiau pasirinkti praktišką variantą – džipą.

Kad nekiltų nesusikalbėjimo ar neteisingo supratimo rizikos, visą komunikaciją derinau prancūzų kalba (AI asistentas kažkiek prisidėjo). Bet ir tai nepadėjo. Sako vairuotojas: „Mes tau kupranugarius atvarėm.“ Sakau, kad man jų nereikia – karšta, toli, nepatogu ir brangu. Rodo jis man žinutę, kur parašyta kaina. Žinutę, kuri šiaip per vidurį tarp visų susirašinėjimų. Aš jam sakau: „Tu paskaityk paskutinę žinutę, kuri buvo siųsta prieš porą savaičių.“ Ir klausiu, kas ten parašyta, nes aš nesuprantu. Prancūziškai juk nekalbu.

Kažką sumarmaliavo, kažkam skambino. Nors ir buvo kiek nepatenkintas, bet juk žinutėje aiškiai viskas parašyta. Tikiu, kad tiesiog tarp jų nesusikalbėjimas įvyko, tikrai ne iš blogos valios.

Pasitiko mus toks berberiškai apsirengęs, originalus, augalotas vyrukas. Įduok muškietą – grynas herojus iš filmo. Tikrai nenorėtum tokio sutikti dykumoj. Bet kai pradėjo kalbėti, bendrauti – nuostabaus paslaugumo žmogus. Nors prie širdies dėk!

Žmogus ir svečius priima, ir kiemą pašluoja, ir valgyt pagamina, ir maistą atneša, ir indus sutvarko, ir dar muzikinę vakarinę programą paruošęs. Žmogus orkestras.

Bet jei rimtai – visai įdomi patirtis. Po smėlio kopas pasivaikščiojom, tylos paklausėm. Vakare audra kilo – smėlį pusto, žaibuoja. Veiksmas į bendros palapinės vidų persikėlė, niekas neprieštaravo. Be mūsų, dar viena pora iš Šveicarijos buvo. Vėl viskas gavosi praktiškai personaliai.

Pirmą kartą paragavome tadžinų – jautienos ir baklažanų. Tikrai labai skanu. Gal skoniui įtakos turėjo tai, kad, neskaitant datulių, valgėme tik lengvus pusryčius.

 

Nakvojome palapinėje. Palapinė su visais patogumais – sėdimas tualetas, dušas su karštu vandeniu, kondicionierius, milžiniška lova ir rozetės prie lovos telefonui pakrauti. Va čia tai palapinė! Su tokia būtų pats tas prie lietuviško ežeriuko pažvejoti.

Antroji diena Sacharoje

Ryte Sacharoje ramu. Kol dar visi miega, tik kažkur tolumoje gali girdėti gaidžius giedant. Daugiau jokio garso. Tikrai geras jausmas. Tyla tęsiasi neilgai – ryte pradeda burzgti keturračiai. Matyt, naudojasi oru, kol dar nekaršta.

Palapinėje paruošia pusryčius: duona, užtepėlės, saldūs blyneliai, įvairios uogienės, medus. Kiaušinienės tadžinas. Tikrai skanu, gamindami naudoja daug įvairių prieskonių.

Po pusryčių dar pasivaikštau po dykumą, kol kitus svečius išvežęs vairuotojas grįš. Apžiūriu ūkį. Dykumos smėlyje iškasti šuliniai. Pažvelgus vidun, maždaug 4 m gylyje matosi vanduo. Virš šulinių – saulės baterijos. Į šulinius suleisti vamzdžiai. Viskas burzgia. Tikriausiai saulės baterijomis maitina vandens siurblius ir pumpuoja vandenį. Sumaniai sugalvota.

Apeinu teritoriją. Kaimynai augina kažkokius žydinčius krūmus. Nesu botanikas ar floristas, bet kaip dykumoje – atrodo gražiai. Tik matau, kad laistymo sistemos žarna nusimovusi. Netvarka, juk augalai numirs. Sutvarkau. Kažkaip ramiau pasidaro, gal bent kažkiek ilgiau tas sodas gyvas bus. Nes su ta jų tvarka tokio niuanso kokį mėnesį niekas nepastebės.

Grįžęs vairuotojas mus parveža atgal į viešbutį, kur buvome palikę kemperį. Apsistojame kambaryje, kurį jau buvau rezervavęs per „Booking“ (Haven La Chance Desert Hotel). Dieną praleidžiame prie baseino, medžių apsuptyje ir pavėsyje. Taip nekaršta. Dabar dar ne sezonas, todėl visas viešbučio kiemas – tik mūsų. Be mūsų, tik prižiūrėtojai tvarkosi. Personalinis viešbutis.

Viešbučio kambarys čia toks šiaip sau – pobaisis. Mūsų kemperyje tikrai jaukiau. Bet juk jau sumokėjau.

Vakare nusprendžiame pavalgyti vietoje. Paruošė vyrai vieną iš staliukų, staltiesę patiesė, lempelę uždegė. Romantiška. Vakarienei tikriausiai neatspėsite kas – tadžinas. Kiekvienam po vieną. Jolitos – su vištiena, mano – su jautiena. Vos sutalpiname. Negi paliksi.

Sėdime romantiškai tik dviese visame kieme. Netrukus iš kažkokios ekskursijos grįžta klegėdamas prancūzių senjorių būrelis. Joms taip pat kiemelyje padengiamas stalas.

Alkoholio niekur, kur keliavome, nebuvo. Bet moteriškės, matosi, nepėsčios – savo vyną atsivežė. Tai jos taip smagiai ir praklegėjo iki pat nakties, kol vynas baigėsi.

Smagu matyti vyresnio amžiaus žmones kartu keliaujančius ir smagiai leidžiančius laiką.

Lietus Sacharoje

Naktį lijo. Žaibavo. Griaudėjo. Ryte atsikėlus lietus nesiliovė. Viešbutis visai nepritaikytas tokiam orui. Niekur nėra jokių pastogių. O kam? Juk Sachara. Pusryčių tiesiog bėgte nubėgom. Ne todėl, kad alkani. Tiesiog šlapia.

Pusryčiai irgi tokie šiaip sau – kiaušiniai pervirti, blyneliai ne patys šviežiausi. Tiesiog greit užkandom.

Prieš išvykstant nuėjau susimokėti už kemperio parkavimą. Nustebino, kad pinigų neėmė. Sako: „Ai, kad jūs čia viešbutyje gyvenot, o kemperis tik kaip mašina priparkuotas buvo. Vietos turim. Ne sezonas.“ Hm, skamba logiškai. Negi prieštarausi. Atsisveikinę išvykstam.

Po lietaus visur balos. Nesitikėjau to pamatyti Sacharoje. Lietuvoje įprasta, bet čia… Maža to, vandens nubėgimo sistemos tokiose vietose suprojektuotos paprastai – vanduo tiesiog per kelio vidurį bėga. O tu tiesiog kaip per upę pervažiuoti turi.

Keliose vietose tikrai gilu ir sraunu buvo. Mums tai dzin – aukšta mašina. O vargšiukai vietiniai graudžiai prie tos kelio upės atrodė, atvykę motoroleriu. Matyt, lauks, kol išdžius. Na, gali nebent savo transporto priemonę ant kupros nešti. Įdomu, kurį variantą pasirinko.

Pagal planą turėjome važiuoti iki Todros tarpeklio (Gorges du Todgha), nakvoti netoliese ir tik tuomet keliauti iki senovinio Ait Benhadou miesto. Bet kažkaip visai smagiai važiavosi, todėl dviejų dienų planą įvykdėme vienu kartu.

Aplankėme Todros tarpeklį, pasivaikščiojome, pabraidėme po upę, nusipirkome šviežiai spaustų apelsinų sulčių ir pajudėjome toliau. Ši vieta labai turistinė, bet tokia visai nieko kaip tarpinė stotelė. Turistus čia net iš Marakešo autobusais veža.

Beje, pakeliui sustojus nusifotografuoti, prisistatė skarų pardavėjas. Standartiškai pradėjo klausinėti, iš kur mes, sakė, kad aš išvis atrodau kaip vietinis (pridegęs kaip vietiniai). Strategiškai pasiteiravo, ar domėjomės skaromis ir jų kainomis. Atsakiau, kad ne – juk nesiruošiu nieko pirkti.

Pademonstravo, kaip tas skaras rišti. Jau taip savo tas skaras gyrė, kad čia jau skarų skara. Aukščiausia skarų klasė. Jolitai visai tokia balta patiko. Pasiūlė už 250 MAD, mes griežtai stovėjom prie savo kainos – 150 MAD. Nors ten ir prunkštavo, ir visaip kaip vartėsi, bet nupirkom už tiek, kiek sakėm, kad daugiau nemokėsim.

Realiai, kaip vėliau išsiaiškinom, tokia turgelyje 30 MAD kainuoja. Kiek permokėjome! Bet tai nurašau į pardavėjo meistriškumą. Mane tokie apsukrūs žmonės žavi. Post factum būna smagu dekonstruoti veiksmų eigą ir suprasti, kaip jis pasiekė savo rezultatą.

Atvykome į Ait Benhadou. Pakeliui užkliuvo tai, kad pravažiavome ne vieną kino filmų studiją. Stebėtis nėra ko – šis senovinis įtvirtintas kaimas įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, o jame ir jo apylinkėse filmuota daugybė filmų bei serialų. Tarp jų – „Gladiatorius“, „Sostų karai“ ir daugybė kitų matytų ir nematytų kūrinių.

Kadangi planus pakeitėme netikėtai, teko ieškoti, kur prisiparkuoti nakčiai. Radau atsiliepimą „Google Maps“, kad kažkokio restoranėlio kieme yra įrengta kempingo aikštelė.

Įvažiavome į kiemą per atvirus didžiulius vartus. Sustojome. Kitų kemperių – 0. Vieni patys kažkokioje didelėje aikštelėje. Einu aiškintis, kas prie ko. Visur viskas atidaryta, durys visur atlapotos, bet žmonių – 0.

Pradėjau naršyti po visą teritoriją. Radau besidarbuojančius du vyrukus ant stogo esančioje terasoje. Paklausus dėl kemperio parkavimo nakčiai, abu tik susižvalgė, gūžtelėjo pečiais, sako: „OK.“ Tik elektros nebus. Nebus kur pajungti kemperio. Man tinka.

Paklausus dėl kainos, abu kažką arabiškai pasitaria. Sako, 70 MAD. Jei su dušu – 80 MAD. Pasirodo, sąžininga kaina. Sutinku.

O tas puola reguliuoti, kur parkuoti, kaip statyti. Aikštelė milžiniška. Statyk kaip nori, kur nori. Na, bet šeimininkas, matyt, savo tvarką turi. Puola plauti tualetų, dušų.

Kol jie tvarkosi, mes išeiname kažkur pavalgyti. Iš anksto buvau pasižymėjęs kavinukę. Kodėl ją žymėjau – nepamenu. Seniai ši kelionė planuota – aišku, kad neprisimenu. Bet jei jau pažymėjau, matyt, mintis užeiti buvo ir atranką kokią buvau padaręs.

Tai daug nesiblaškę nukulniavome tiesiai ten. Takas toks įdomesnis. Kažkokiais skersgatviais, tarp namų, neapšviesta, jau saulė leidžias. Bet kažkaip jautiesi saugiai.

Šiaip ne taip radom. Kavinukė tvarkinga. Terasą turi. Visa su vaizdu tiesiai į senąjį miestą. Tikriausiai dėl to ir buvau pasižymėjęs. Atsisėdome prie lango su vaizdu. Romantiškai.

Užsisakėme sriubos, be abejo, tadžinų ir mėtų arbatos. Buvo labai skanu. Be abejo, vėl persivalgėme.

Po to, kai prisėdome, pradėjo rinktis žmonės. Prisirinko pilnas restoranas. Populiari vieta. Laiku pataikėm.

Į kemperį grįžome tamsiomis, neapšviestomis gatvėmis – nieko nesimatė, nors į akį durk.

Miestas turistinis. Turistus autobusais čia veža. Viešbučių tikrai nemažas pasirinkimas. Ir dar stato. O infrastruktūros – nulis. Kai kuriuose kaimuose tikrai geriau viskas sutvarkyta. Keista.

Ait Benhadou – per kalnus link Agadiro

Ryte išsiruošėme apžiūrėti Ait Benhadou. Pasivaikščiojome po senąjį miestą, jo gatveles su jose įsikūrusiais prekeiviais. Gido neėmėme, užteko to, ką paskaitėme.

Sutikome lietuvių moteriškių būrelį. Pirmą kartą kelionėje sutikome lietuvius. Pasikeitėme idėjomis, ką lauktuvių galima vežti – skaras, kvepalus, arbatą. Moterėlės tokios nepėsčios – ir žino, kiek čia kas kainuoja, ir derėtis moka. Vietinius prekeivius su pasimėgavimu į neviltį varo. Kietos lietuvės.

Nusprendėme važiuoti maksimaliai – iki pat Agadiro, kur buvo numatyta kempingo vieta. Pradžioje mintis buvo nakvoti tarpinėje stotelėje, kur galvojau pahaikinti, Tizi N’Tichka perėją aplankyti. Tačiau realiai įvertinę orus tiesiog atsisakėme šios minties. Per karšta ir nemalonu.

Tačiau kelionė per kalnus buvo visai smagi. Pakeliui sustojome tiesiog kažkur dykumoje. Išsukome į tokį vos matomą keliuką. Keliuką į niekur. Aplink nė gyvos dvasios.

Išlipus iš kemperio, skalydama atsibastė šunų trijulė. Kažkaip nejauku pasidarė. Bet pasirodo, kad mes jų visai nesudominome. Lodami tarpusavio santykius aiškinosi, sutūpė saugiu atstumu išdžiūvusios upės vagoje.

Išsitraukiau išlankstomas kėdes, Jolita kavos išvirė. Čia į keliuką įsuka mašiniukas, toks vintažinis. Tuo keliuku turbūt viena mašina per savaitę pravažiuoja. Kodėl būtent dabar, kai mes sustojome kavos pasidaryti!?

Aš su savo kemperiu didelis, visą keliuką užstoju. Jis – toks mažas mašiniukas. Atvažiuojančiam žmogeliui pradedu rankų ir kitų kūno dalių gestais rodyti, kad nežinau, kaip jis čia pravažiuos, aš neturiu kur ir kaip pasitraukti ir išvis neturiu variantų, kaip išspręsti šią situaciją.

Atrodo, žinutę pavyko aiškiai ištransliuoti. Matau, kad mašinoje žmogelis leipsta juokais, net krūminiai dantys matosi. Transliuoja jis man, kad nesiparinčiau. Tiesiog įsibėgėjęs laukais mane apvažiavo. Ir nurūko kažkur į kalnus, į dykumą.

Atsisėdome gerti kavos. Sėdime sau ramiai, gurkšnojam. Tik kažkaip tie kalnai tolumoje pasirodo keistoki. Išsitraukęs kamerą prisiartinu, kiek eina, o ten tikrai – kalne uolos iškirstos.

Pasirodo, prie vienos iš įdomių vietų sustojome – kolektyvinių grūdų saugyklų. Labai specifinė vieta. Turistiniame žemėlapyje nepažymėta, bet atrodo tikrai įspūdingai. Maloni staigmena ir proga sužinoti kažką nestandartiško.

Pakeliui važiuojant užstrigo užrašas apie šafrano kooperatyvą. Pasitikslinam. Tikrai, pasirodo, važiuojame per regioną, kuriame auginamas šafranas. Čia kiekviename regione yra kažkas ypatingo, vis kažką savito augina.

Pakeliui kaimuke sustojame vienoje iš vietų, kuri labai primena ofisą, o ne tipinę jų parduotuvę. Jolita užeina į vidų patikrinti, ar čia pataikėm ir ar kas dirba. Aš laukiu mašinoje. Ilgai ji ten tikrina. Esu kantrus, na, bet ne tiek. Einu ir aš žiūrėti, gal kas jau pagrobė žmoną.

Ogi sėdi prie auksinio apvalaus stalelio ant sofkučių su kitomis moteriškėmis ir arbatą gurkšnodamos kažką krizena. Mano pasipiktinimas, kad vyrą lauke pametė, joms kažkodėl tik dar daugiau juoko kelia.

Pasisodina šalia, įpila arbatos su šafranu, užtepa migdolų užtepėlės su šafranu – skanu. Dabar suprantu, kodėl paragavus apie mane pamiršo.

Pasirodo, čia visa paskaita apie šafraną vyksta – pasakoja, kas tai yra, kaip augina, kaip jis vartojamas ar naudojamas, kad sezonas labai trumpas (spalio mėnesį – tik apie 20 dienų). Realiai tai tam tikrų gėlių žiedų purkos. Supranti, kodėl jis brangus.

Šafraną jie čia daugiausia eksportuoja į Šveicariją ir Prancūziją. Kartu augina ir išgauna argano aliejų. Aišku, apsipirkom. Super stotelė.

Likusi kelionės dalis gana tipinė ir jau net neįdomi – lygumos, šiltnamiai, greitkelis. Nustebino tik Agadiro miestas, kurį turėjome kirsti pakraščiu. Tikrai milžiniškas.

Prisiparkavome kempingo aikštelėje, kuri turėjo būti pakrantėje. Pakrantėje pagal nuotraukas. Tik galinga uola ir kelias skiria nuo jūros. Na, kita vertus, romantiškai matosi vakare besileidžianti saulė.

Esauira (Essaouira) – pakeliui į naujus atradimus

DI improvizacijos po kokių 5 užklausų:

Ryte papusryčiavome. Aptarėme praėjusią dieną. Ir tai, kaip naktį buvo sunku miegoti dėl karščio. Nors turime kondicionierių, kuris tikrai gerai šaldo, bet gryno oro jis neįpučia. Atsidarius langą, karštis į vidų eina. Todėl papusryčiavome ir nusprendėme pajudėti kur nors toliau. Greit praskrolinau variantus – ką aplankyti ir kur apsistoti. Sumokėjau už kempingą 300 MAD ir išlėkėm su rytiniu vėjeliu.

Pakeliui sustojome kitame paplūdimyje. Buvo minčių išsimaudyti. Bet tarp viešbučių, pačiame pajūrio juostos viduryje, įsikūrusi žvejų buveinė. Jie čia su traktoriumi atveža valteles, kitas grįžusias susirenka. Kaip ir tokia pajūrio idilė. Tik nuo žuvies sklinda toks labai stiprus kvapas. Žvejai taip pat švara ir tvarka nepasižymi.

Kai pagalvoji apie tai, kad važiuodamas atostogų užsisakai viešbutį ant jūros kranto ir gauni tokią kaimynystę…Tikrai gaila ten esančių viešbučių ir jų svečių. Na, bet gal ne visada tas kvapas ten būna. Žodžiu, pasivaikščiojome ir nusprendėme išsimaudyti kažkur kitur, kiek vėliau.

Pajudėjome per kalnus. Vėl nuostabūs vaizdai, kraštovaizdis. Įspūdingo dydžio kupranugarių kaimenė mums priešinga kryptimi traukia. Kas triračiais nuo kopų važinėja, kas lentomis čiuožia. Kiekvienas regionas turi savo ypatybę.

Pravažiuodami sustojame kavos. Jolita nubėga pas seniuką, prekiaujantį bananais. Panašu, kad prekiauja vietiniais, tais pačiais, kuriuos augina už tvoros aptvertoje teritorijoje. Seniukas tik lupa vieną po kito, duoda ragauti. Nuskina tokią kekę ir jau matau, kaip grįžta brangioji su dideliu krepšiu ir dar didesne šypsena. Bananai iš tiesų labai skanūs, natūraliai sunokę saulėje.

Pakeliui kalnuose dar matėme, kaip žmonės vietinę produkciją pardavinėja. Sustojome kažkur dykumoje prie tokio seneliuko. Pas jį ir medaus, ir aliejų, ir visokių gėrybių iš riešutų. Davė paragauti riešutų pastos. Mes gaminame uogienę, o jie trina riešutukus ir daro pastą.

Seneliukas visai nekalba angliškai, tik arabiškai. Tam, kad suprastume, ką pardavinėja, teko visko paragauti. Skanu. Paėmėme keletą skirtingų stiklainiukų migdolų pastos.

Seniukas kainą rašo ant popieriaus, Jolita rašo savo. Juokiasi žmogus, rašo savo. Deramės. Matosi, praskaidrinome žmogui dieną, jaučiu, retai kas pas jį sustoja. Jolita dar grįžta pas jį nešina saldainiais. Didelė buvo žmogaus šypsena.

Pakeliui pasitaikė toks dykumos kaimukas, kur, atrodo, nėra nieko gyvo. Tik perėja, prie jos sustojęs automobilis ir keturios paauglės mergaitės, bandančios pereiti gatvę. Važiuojame vieni kelyje, bet iš principo sustojam. Pradarome langą, iškišame saldainių saują. Kiek krizenimo, kiek džiaugsmo, kiek šypsenų!

Iš tos mašinos, stovinčios šalia, išlenda pagyvenusio vyro galva, išsišiepęs iki ausų. Arba jam mūsų gestas patiko, arba irgi saldainių norėjo. Kažkaip ir mums smagiau toliau važiuoti.

Atvykome į nemažą miestuką Esauirą (Essaouira). Toks jau visai kitoks – labai turistinis. Pajūryje promenada, restoranai, tvarkingas turgus, didžioji dauguma žmonių – turistai. Pakankamai tvarkinga.

Pasivaikščiojome po turgų, užėjome pavalgyti į restoranėlį iškart už turgaus tvoros. Toks prancūziško stiliuko, tvarkinga, žalia, gražu. Maistas – fantastiškas. Geriausias, kokį valgėme Maroke!

Paprastai atsiliepimų nepalikinėju, bet šitam nusprendžiau palikti gerą vertinimą. Tik mano nuostabai, jų „Google Maps“ ar „Google“ apskritai nėra. Čia nemaža dalis verslų internete negyvena. Bet kuriuo atveju – maistas buvo fantastinis.

Pajūryje dar suvalgome po desertuką, įsigytą turgelyje, ir patraukiame į nakvynės vietą. Pakeliui pastebime „Carrefour“ nuorodą, kur sustojame nusipirkti vandens. O čia, pasirodo, turi atskirą skyrių alkoholiui. Pirmą kartą tokį matau.

Jolitos paragintas (ir taip būna) pasinaudojau proga – pasiėmiau porą alaus. Čia jo pasiilgau. Restoranuose nėra.

Vakaras kempinge buvo romantiškas – tamsa, pilnatis, žmona, krūva kačių ir šaltas alus.

Viskas įskaičiuota: Pickalbatros du Golf:)

Viskas įskaičiuota: Pickalbatros du Golf:)

Pakuojamės namo! Per Frankfurtą su 7 valandų persėdimu. Frankfurte kaip tik „Oktoberfest“ festivaliai – nors bilietų į renginį neturiu, bet alaus bent kitoje tvoros pusėje turėtų užtekti.

Labai džiaugiamės šia nuostabia kelione ir pažintimi su Maroku. Šukran (شكراً)!