Lilis Šiaurės Prancūzijoje: viena diena ir įspūdžių apsčiai

Diena buvo skirta kelionei: Vilnius – Eindhovenas – Lilis.

Eindhoveno oro uostas – antrasis pagal dydį Olandijoje. Kadangi 2022 vasarą Europos oro uostai lūžo nuo keliautojų ir daugumoje buvo visiškas chaosas, atskridus į Eindhoveną sklandžiai ir be jokių vėlavimų, atrodė, kad čia – visiška ramybė. Skrydis atgal buvo ištisinės patirtys ir nuotykiai, bet apie tai vėliau.

Visai šalia oro uosto – atskiras nedidukas automobilių nuomos kompanijų pastatas. Pastovėję eilutėje kokį pusvalanduką, gauname nedidukę mašiną (buvau iš anksto užsisakiusi per economybookings.com: rinkausi pagal kainą iš Thrifty, Hertz padalinio) ir net neužsukdami į miestą, lekiame pro Belgiją į Lilį Prancūzijoje. Nuo Eindhoveno Iki Antverpeno Belgijoje – apie 90 km, iki žymiosios Briugės – vos 175 km! Esu buvusi šiuose miestuose – aplankykite, jei atskrisite į Eindhoveną. Lilyje laukė darbas, bet turėjau galimybę gerą pusdienį pasidairyti po miestą. Paprastai komandiruočių metu lankomų miestų tinklaraštyje neaprašinėju, bet Lilis išskirtinis ir, jei važiuosite pro šalį, būtinai užsukite bent kelioms valandoms. Apie 230.000 gyventojų turintis miestas maloniai nustebino architektūra, atmosfera ir skirtingumais.

Lilyje apsigyvenau ne centre, – rinkausi šalia prisiglaudusį rajoną. Viešbutį HOTEL CAMPANILE LILLE – Euralille galiu rekomenduoti, – jaukus, šiuolaikiškas, švarus, maistas skanus, miegoti patogu, o centrą pasiekti keliaujant pėsčiomis ir neskubant galima per kokias 15-20 min.

Kitą dieną po darbų sukau mieste nemenką ratą ir per nepilną dieną nužingsniavau apie 30000 žingsnių. Jokiu viešuoju transportu nesinaudojau, nors rašoma, jog Lilyje veikia visiškai automatizuotas metro…be vairuotojų. Prieš iškeliaudama pasižvalgyti minimaliai pasidomėjau, ką pamatyti. Apie Lilį žinojau menkai, – gal dėl to ir įspūdis buvo didesnis. Kartais smagu nieko nesiruošti.

Susidariau planelį viešbutyje – dalinuosi, ką tikrai verta pamatyti Lilyje:

Žingsniavau maždaug taip, vis užsukdama į įdomesnius kiemelius, sendaikčių parduotuvėles, arbatines, kartais į kai kurias vietas grįždama, nes taip norėjosi. Visas Lilio senamiestis – atradimai. Ir tiek žmonių niekuo neišsiskiriančią vasaros dieną! Nepasakyčiau, kad turistų, – labiau vietinių, verslo žmonių. Fotografuojančių bažnyčias, rūmus, vitrinas, miestą puošiančias milžiniškas (manau, laikinas) skulptūras buvo vos vienas kitas. Diena pasitaikė nuostabi, – šilta, nekaitri, o plunksninis dangus puikiausiai tarnavo kaip gražus fonas nuotraukoms. Pirmosios gatvės nuo viešbučio nieko įspūdingo nežadėjo, tad buvo tikras džiaugsmas, kai pamažu nirau į Lilio senamiestį, kuris vis kitokiu grožiu atsiverdavo. Na, ir siurprizas tas Lilis! Puošnūs, dekoruoti, ryškių, bet kiek prislopintų spalvų XVII-XVIII a. pastatai verčia vis išsitraukti telefoną fotografijoms. Tiesiog neįmanoma atsižiūrėti.

Taip žingsniavau užvertusi galvą ir labai laiminga, kol pasiekiau „Place aux Oignons” – vienas tų skverų, kur tarytum nieko ypatingo nėra, bet čia labai gražu.

Restauruoti senamiesčio pastatai didžiuliais langais, pirmuose aukštuose įsikūrę prabangūs restoranai, palangės išpuoštos gėlėmis ir visokiomis dekoratyviomis detalėmis, o kiemeliuose – lauko kavinukės.

Visai šalia – įspūdingo dydžio katedra „Notre Dame de la Treille”. Gana jauna (XIX a.), tačiau išskirtinės architektūros, – man pasirodė tarytum sulipdyta iš skirtingų amžių bažnyčių. Keista ir tai, kad pagrindinis fasadas gana lakoniškas, nors esame pratę prie puošnių, – čia grožis atsiveria, kai eidamas pamatai visas puses. Tad nepatingėkite.

Besisukiodama Le Vieux Lille (Senojo Lilio) gatvelėmis pasiekiau ir likau pritrenkta pagrindinių aikščių ir rūmų grožio:

• Théâtre du Nord (1717 m.)
• Art Deco Voix du Nord („Šiaurės balsas” – savaitinis regioninis laikraštis, kuris buvo pradėtas leisti 1941 m. pogrindyje kaip pasipriešinimo balsas II-ajame Pasauliniame kare. Šiame 1932 m. pastate buvo centrinė leidinio būstinė).
• Place Charles de Gaulle: čia visada gausu žmonių, bet pasivaikščioti tiesiog būtina, grožintis aikštę supančiais XVII – XX a. pastatais.
• Senoji vertybinių popierių birža (Vieille Bourse, XVII a., flamandų architektūros perlas): čia vidiniame veikia senų knygų, atvirukų, plokštelių mugė, – net, jei nesate didelis gerbėjas ir nieko nepalnuojate pirkti, vis tiek pasidairykite – kiemelio grožis ir knygų prekeiviai leidžia pasijausti Lilio gyventoju.
• La Nouvelle Bourse (1910)

Prisišliejusioje Teatro aikštėje (Place du Théâtre), pasigrožėkite

• New Chamber of Commerce (Nouvelle Bourse), ne mažiau puošniu, kaip ir kiti senamiesčio pastatai XX a. pradžios statiniu;
• Lille Opera House: 1907 – 1923.

Susiradau restoranėlį su vaizdu į Teatro aikštę, valgiau salotas, gurkšnojau baltą vyną ir džiaugiausi vaizdais. Kai kelionėse būnu viena, liūdniausia dalis, kad negaliu tomis emocijomis pasidalinti. Tad keliauti be liudininkų man nelabai patinka.

Pasisukiokite šiomis gatvėmis – Rue de Béthune, Rue du Molinel ir kitomis, o tada nukeliaukite iki traukinių stoties. Tuomet, kai lankiausi, miestas buvo išpuoštas gigantiškomis žaliomis skulptūromis, – šiuos „Samanų žmones” kūrė portugalų menininkė Kim Simonsson. Lydima šių skulptūrų atsidūriau Lilio traukinių stotyje, kuri irgi buvo tapusi ne tik traukinių, bet ir šiuolaikinių meno kūrinių vieta. Stotyje man, beje, labai patiko. Tik įėjus rasite kepyklėlę, kurioje galite pažiūrėti, kaip gaminamas tradicinis Šiaurės Prancūzijos desertas, pyragaičiai Merveilleux. Žiūrėjau į juos, bet kažkaip ranka nekilo, – man jie pasirodė tokie pernelyg kremiški, tikros cukraus bombos. Tik dabar rašydama paskaičiau, kad jis „lengvas”. Niekaip nepatikėčiau! Merveilleux gaminami, kiaušinių baltymus išsukant su cukrumi ir iškepant  mums pažįstamus morengus. Tuo metu išplakama grietinėlė. Ant morengo kraunama plakta grietinėlė ir tas kūrinys yra apvoliojamas maltuose riešutuose arba šokolado drožlėse. Saldumynų nesinorėjo, tad pasidariau kelias foto ir…nusipirkau vandens. Įdienojus buvo šilta. Beje, jei norėsite pasigaminti, dalinuosi receptu. Tai tarytum prancūziška Pavlovos deserto versija, tik pakeitusi formą ir kai kuriuos baigiamuosius štrichus.

Šalia geležinkelio stoties, esu tikra, praeisite gotikinę, išskirtinės architektūros XIV a. bažnyčią „Eglise Saint-Maurice” – daug bokštelių ir subtiliai dekoratyvi. Viduje nebuvau, bet apėjau iš visų pusių. Buvo verta.

Nuo geležinkelio stoties sukau toliau – viliojo užeiti į „PALAIS DES BEAUX ARTS„, šiuolaikinio meno muziejų, bet teko rinktis – daugiau pamatyti miesto ar meno kūrinių, nes laiko turėjau nepilną dieną. Tad apžiūrėjusi įspūdingą pastatą išoriškai žingsniavau toliau.

Palais des Beaux Arts – įspūdingo dydžio ir dažnai vadinamas antruoju Prancūzijos muziejumi po Luvro. 22000 kv.m. plote eksponuojame kūriniai daugiausia iš XVII-XIX a. Muziejuje eksponuojama išskirtinė senųjų meistrų, įskaitant Rubensą, Anthony van Dyck, Goją, Eugène Delacroix, paveikslų kolekcija. Taip pat yra nuostabių XIX-XX a. prancūzų tapybos pavyzdžių, taip pat impresionistų meno kūrinių. Nuotrauka gavosi kažkokia kreiva:

 

Ne taip toli nuo garsiojo muziejaus aptikau dar vieną įdomią vietą. Pro kiek keistą pastatą, vadinamą „The Porte de Paris” (“Paryžiaus vartai”, XVII a. Beje, Lilyje yra trys vartai: Porte de Roubaix, Porte De Gand (dar pamatysiu) ir Porte de Paris), kurie labiau ne vartai, o statinys, nes nėra jokių vartų ar arkos požymių, keliauju iki Lilio varpinės. Tokie aukšti bokštai yra būdingi Belgijai ir Šiaurės Prancūzijai (Belfries) – Lilio varpinė yra prigludusi prie miesto savivaldybės, kur tądien prie įėjimo plėvėsavo ir Ukrainos vėliava. Jei nebūtų buvę uždaryta, lipčiau tuos 104 m aukštyn pasigrožėti miesto panorama. Tai aukščiausias apžvalgos taškas mieste. Kitąkart žinosiu, kad norint čia patekti, laiką reikia rezervuotis iš anksto. Už durų sutikau dar du turistus, – gal net pirmuosius šiandien iš arti. Pasišypsojome ir pasukome skirtingomis kryptimis. Pamažu judėjau atgal, – iki Senamiesčio, nes labai norėjosi dar kartą ten paslampinėti, tada iki Porte de Gand ir pro Lilio Citadelę viešbučio link. Žvaigždės formos citadelė buvo pastatyta vos per trejus metus, ją suprojektavo Vaubanas, garsus karo inžinierius, palikęs pėdsaką visoje Prancūzijoje. Statyboms buvo sunaudoti net trys milijonai akmens luitų, 70 000 smiltainio luitų ir 60 milijonų plytų. Citadelė – tai vis dar veikianti Prancūzijos karinė bazė, todėl įeiti negalima.

Vakarėjo ir miestas pasinėrė į ilgą, linksmą vakarienių grandinę senamiestyje. Lilio gyventojai okupavo miesto kavinukes, restoranus, barus. Kasdienis bendravimas ir maisto šventės prancūzams yra taip būdinga! Net ir šiaurėje gyvenantiems.

***

Jei Lilyje būsite ilgiau, tai be antrojo Prancūzijos muziejaus dar galite nukeliauti iki Šarlio De Golio muziejaus. Lilyje yra namas-muziejus, kuriame 1890 m. lapkričio 22 d. gimė Šarlis de Golis. Namas priklausė jo seneliams iš motinos pusės. Yra keletas įdomesnių daiktų, tarkime, generolo lopšys ir karininko kardas, kurį jis gavo karo akademijoje.

Garsus yra Lilio sendaikčių turgus(„Braderie de Lille“), vykstantis rugsėjo pirmąjį savaitgalį nuo šeštadienio ryto iki sekmadienio vakaro. Pirmasis blusų turgus čia įvyko dar 1127 m. Daugiau nei 10 000 dalyvių savo prekes parduoda visame mieste esančiose lauko prekybos kioskuose. Tarp sendaikčių yra knygos, seni įrašai, porcelianiniai indai, sidabro dirbiniai, drabužiai, papuošalai, amatininkų darbai ir meno kūriniai.

Man tokia įdomi vieta pasirodė, kuriai irgi šįkart pritrūko laiko, – Roubaix Swimming Pool (1927) su Art Deco dekoro elementais persirengimo kambariuose, garažuose ar skulptūromis pačioje baseino patalpoje. Norėčiau pamatyti kitąkart.

Verta susirasti ir pasigrožėti „The Maison Coilliot” (Coilliot House, 14 Rue de Fleurus, Lille), kuris yra Art Nouveau stiliaus pastatas, sukurtas architekto Hectoro Guimardo 1900 metais.

Nežinau, kaip sugebėjau pražingsniuoti neužfiksavusi „Musée de l’Hospice Comtesse” – ligoninė-muziejus, veikusi dar XIII a. ir iki pat 1939 m. Dabar čia įkurtas muziejus.

Jau grįžusi atradau šį, man patikusį tekstą apie keliavimą Lilyje – gal Jums pravers. Na, ir dar vienas puikus aprašymas čia. Na, ir paskutinė vertinga nuoroda planuojant pasižvalgymą po Lilį yra ši.

Dar kelios akimirkos iš pasivaikščiojimo:

Ramiai apie 9:00 išvažiuojame iš Lilio: kolegos skrenda iš Paryžiaus, mes – iš Eindhoveno. Palinkime vieni kitiems sėkmės, nes dabar su skrydžiais – visiška netvarka. Mes dar papasakojame, kaip sklandžiai ir greit atskridome, rekomenduojame jiems, dažniau skraidantiems, naudoti Eindhoveno kryptį su Wizzair. Tiesiogiai ir greitai, ne gigantiškas oro uostas ir nėra toli iki Lilio.

Keliai puikūs, oras geras, kamščiai, laimei, tik į priešingą pusę. Pagal laiką sureaguojame ir išsukame iš kelio. Esame visai šalia Nueneno, kur gyveno ir kūrė Vincentas Van Goghas  (nuo 1883  m. gruodžio iki 1885 lapkričio) – tos kaimiškos apylinkės menininką įkvėpė, o ir Eindhovenas prireikus buvo ranka pasiekiamas. Vincento Van Gogho namas turi savininkus, tai jį galima apžiūrėti tik iš išorės. Kitoje gatvės pusėje įkurtas muziejus su didele suvenyrų parduotuve. Apie šį dailininko gyvenimo laikotarpį galima paskaityti čia. Jei būsite šalia, būtinai užsukite. Geras jausmas čia pabūti, ypač puikiam orui esant.

Atvykstam į oro uostą, pakeliui pripilame pilną kuro baką ir automobilį paliekame šalia oro uosto esančioje aikštelėje, iš kur jį ir paėmėme. Keliaujame grąžinti raktų ir…matome eilę. Tokio ilgo, kad atima kvapą. Kol kas dar nesuprantame, kas nutiko. Vejame mintį, kuri ateina galvon. Ką gi, pasirodo, mums reikia keliauti palei šią storą žmonių juostą tolyn nuo oro uosto, kad rastume tos uodegos galą. Stovime ir lėtai lėtai judame tik tam, kad…įeitume į oro uostą! Per garsiakalbius be eilės kviečia tuos, kurių skrydžiai artimiausi. Mes turėjome priduoti bagažą. Užsiėmę eilės vietą, bandydami įsidėmėti žmones, esančius aplink, keliaujame į oro uostą. Įeiti pavyksta, – bagažo pridavimas automatizuotas, tad užtrunkame vos kelias minutes. Būtume neišauklėti, smuktume į tą vingiuotą minią ir gal niekas nė nepastebėtų. Matome, kad kai kurie taip ir elgiasi. Tokia eilė į patikrą – nematyta niekada gyvenime. Lauke vingiuojasi, ko gero, netoli kilometro. Sliūkinam lauk, šiaip ne taip susirandame merginą, už kurios stojame ir kartu su minia lėtai judame. Laiko dar turime, tad nestresuojame.

Gal per kokią valandą patenkame vidun, patikra kiek užtrunka, nors olandai sukasi vikriai. Nežinau, ar esame laimingi viduje, – žmonių sausakimša, nėra kur Musei nutūpti, nuolat girdisi informacija apie atidėtus skrydžius. Pamažu trūksta ir oro. „Starbucks” kavos aparatai jau ne dirba, o kriokia. Kava gaminama be sustojimo. Išgirstame, kad laipina į lėktuvą. Kiek apsidžiaugiame, bet palaukus prie įlaipinimo vartų, atkeliauja kita žinia, – skrydis atidėtas kelioms valandoms. Pasiguodžiu Instagram Stories, – mano žinutę pamato bičiulė, kurios dukra…yra stiuardesė šiame skrydyje! Pradedu reguliariai gauti informaciją iš susirūpinusios mamos, kur lėktuvas, kas nutiko, kiek reiks laukti ir kada grįš jos dukra…Anksčiau, nei praneša per vietinius oro uosto ryšius. Susirandame alaus barą, – jis milžiniškas ir pilnas žmonių.

Bet mums pasiseka, – atsistojus vienai porai gauname dvi vietas šalia kitų žmonių. Esame nuvargę, prakaituoti…Bokalas ledinio alaus ir pagirdo, ir pamaitina. Parduotuvėse sunku net vandens nusipirkti, – jos iššluotos! Pavalgyti irgi jau nelabai yra, bet dėl to nesukame galvos, – turime meduoliukų. Iš neturėjimo, ką veikti, žmonės perka viską, – pliušinius žaislus, knygas, magnetukus, kvepalus ir kitką. Nesu mačiusi taip ištuštintų „Duty Free”. Visiškas chaosas. Po kelių valandų, artėjant vakarui, laipina. Šiuo metu jau turėjome būti Vilniuje. Mums pasiseka ir lėktuvo uodegoje sėdime dviese ant trijų kėdžių. Bent tiek! Sėdime ilgokai, kol išgirstame piloto atsiprašymą, – nėra žmonių, kurie pakrautų lagaminus. Už valandos girdime, kad Vokietijoje audra, tad lėktuvams neleidžiama kilti. Pilotas kalba mandagiai, žmogiškai sakydamas, kad ir pats nori namo. Lėktuve galima nueiti į tualetą, bet maisto gauti galimybės nėra, – o gal leis pakilt?.. Laukiame kiekvieną akimirką, – lauke pila lietus. Sutemo. Mano pažįstama stiuardesė sako, kad jie privalo būti Vilniuje iki 00:00, nes komandai skaičiuojamas laikas, kada gali dirbti ore, o kada turi būti ant žemės.  Jei dabar nepakylame, turėsime likti nakvynei. Tokia galimybė nedžiugina. Mūsų kolegos, skridę iš Paryžiaus, jau namie. Žmonėms baigia išsikrauti įrenginių, kurie dabar tarnauja kaip laiko „marinavimo” ir nervų raminimo kokteilis, elementai. Kyla šaršalas. Viena pūstalūpė, padauginusi alkoholio, rėkia ieškodama teisybės, kompensacijų, ragindama sukilti, o tada dėl man nežinomų priežasčių puola priešais sėdintį žmogų, – ją netrukus išveda su policija. Emocinė temperatūra pilname lėktuvo salone kaista. Yra kas susidraugauja. Yra „specialistų”, kurie dalinasi savo „žiniomis” garsiai. Prieš mus sėdi lakūno (kito) žmona, kuri viską žino, – gero nelauk…Vienas gana inteligentiškai atrodantis keturiasdešimtmetis lietuvaitis vaikštinėja po saloną ir siūl0 50 eur  už bet kokį alkoholį…Kol galime, bandome skaityti, nesierzinti. Apie 22:00 mums leidžia kilti. Viskas kiek chaotiškai, bet kylame, – keleivių aptarnavimas prasideda beveik iškart. Nes niekas nebegali išlaukti. Žmonės gauna karštų makaronų, saldainių, kokteiliukų, vyno, tad atsipalaiduoja. Atrodė, kad šiame reise bus išpirkti visi resursai, – prekyba baigiasi, ko gero, jau visai Vilniuje. Keistas buvo skrydis, namus pasiekėm po vidurnakčio. Bet tie pakelyje karštu vandeniu užpilti makaronai man buvo tokie skanūs!

Pirmąkart savo kelionių karjeroje pildžiau „Wizzair” prašymą kompensacijai. Užpildyta liepos mėn. – dabar jau lapkričio pradžia. Jei bus koks postūmis, pasidalinsiu Musėje vėliau. Gal gims koks patarimas arba atradimas. Šypsausi…

Kelionėse nutinka visokiausių dalykų, – manęs ši patirtis nesuerzino. Saugiai grįžom namo, na, kiek užtrukome, bet čia juk tokia smulkmena. Keliaukite ir būkite kantresni keliaudami!