Pasirinkite kelionės atributus:
 

Pasirinkite šalį:

Kipras, Afroditės, arba meilės ir vyno, sala: siga siga…(lėtai lėtai)

Kipras, Afroditės, arba meilės ir vyno, sala: siga siga…(lėtai lėtai)

Vilnius-Kaunas-Kipras (Pafosas)-Kaunas-Vilnius

„Siga Siga“ – lėtai lėtai. Taip gyvena kipriečiai. Bet šįkart tai visai netinka mūsų kelionei. Po salą keliavome daug, tad daug ir pamatėme, o lėtą pasibuvimą atidėjome kitiems kartams, kurie neabejotinai bus. Sala mūsų ketvertui patiko. Afroditės gimtinė, skanaus maisto, vynuogynų, senų legendų, vienuolynų kalnuose, mylimų laukinių kačių, smaragdinio vandens, žalių kalnų ir draugiškų žmonių šalis. Kipras sugriovė visus mitus mano galvoje – gal todėl, kad čia buvome ne sezono metu ir sala galėjo mums netrukdomai atsiskleisti. Kiprui pakako 7 dienų mus apžavėti. Dar nepraėjo nė dvi savaitės namuose, o jau norisi atgal!

Trumpai apie salą

Trečia didžiausia sala Viduržemio jūros rytuose su 1,2 mln gyventojų ir sostine Nikosija (Nicosia). Graikų ir turkų – dvi oficialios kalbos. Su kipriečiais susikalbėsite ir angliškai. Sala yra padalinta į pietinę, graikiškąją, ir šiaurinę, kurią valdo turkai, – sienai kirsti pakaks paso. Ir sostinė bei didžiausias Kipro miestas Nikosija yra padalinta: šiaurinę dalį valdo turkai (islamas), o pietinėje dalyje – graikai (ortodoksai). Kipro klimato juosta – subtropikai, tad vasara ten trunka net 9 mėnesius; nuo gruodžio iki kovo oras maloniai pavasariškas. Net ir sausio mėnesį vandens temperatūra 18-19 laipsnių temperatūros. Kai palyja sausio mėn., kipriečiai laimingi, nes vasarą čia būna ir 40 plius karščio. Šiltos žiemos ir šiek tiek lietaus vietinius džiugina, o mums atvykus iš lietuviškos žiemos toks oras puikiai tinka: šviesu, saulėta, spalvinga. Vis dar žydi gėlės! Keliaudami maudėmės Maldyvus primenančiuose paplūdimiuose ir siautėmės į striukes užkilę į Trodoos kalnus, kur kaip reikiant buvo pasnigę, – kipriečiai džipais keliavo kalnų serpantinais pažiūrėti sniego. Sakoma, kad ir paslidinėti galima. Mes užkilome su vasariniais mažytės „Honda Fit“ ratais, kelias buvo nuvalytas, bet vairuoti reikėjo atsargiai, nes kur ne kur vis dar buvo susikaupusio sniego.

Važiuojam-vairuojam

Eismas Kipre vyksta kairiąja kelio puse, bet pakankamai greitai priprantama. Vairuotojui būtų neprošal turėti tikrą ar menamą pakeleivį šalia, o gal net pasidėti kokį pliušinį žaisliuką, – „tereiks“ stengtis, kad personažas šalia visada būtų prie kelio krašto, – jei jis ties viduriu, aliarmas! Toks savipagalbos triukas leis lengviau susiorientuoti, jei išvažiuojant iš žiedinės sankryžos galvoje susiveltų. Teko kelis kartus tai patirti, – visada tik tamsoje ir  tuščiame kelyje. Kai plente daugiau mašinų, tikimybė susipainioti ženkliai sumažėja. Kelių pakraščiuose vis sušmėruoja kelio ženklai, primenantys atsipalaidavusiems turistams, kuria kelio puse reiktų važiuoti. Jūsų nuomuojamas automobilis bus su raudonos spalvos numeriais, tad vietiniai žinos, – iš tokių vairuotojų tik ir lauk klaidos. Ačiū mūsų bičiuliui Laimiui už visos kompanijos vežiojimą ištisą savaitę! Nedejuojant, nebambant ir saugiai!

Adapteriai ir kita

Elektros prietaisų pasikrovimui prireiks adapterių – juos galite ir vietoje nusipirkti už kelis eurus. Nepamirškite rozetes įjungti „on“, kad jums viskas veiktų nuomuojamuose būstuose. Žiemą rekomenduoju susirasti apartamentus su šildymu, nes vakarais temperatūra nukrenta iki plius 8-10 ir grįžus norisi jaukios šilumos.

Kipre jautėmės saugūs, daug keliavome, patys kipriečiai – draugiški ir paslaugūs, bet neįkyrūs ir stebėtinai ramūs. Visa esybe spinduliuoja „siga siga“ (lėtai lėtai) gyvenimo būdą. Keliauti po salą – tikras malonumas. Juolab, kad yra, ką pamatyti. Jei, kaip ir mes, vyksite žiemą, nepamirškite, kad Kipre temsta apie 17:30, tad keliones rekomenduočiau pradėti anksčiau. Būtinai pasitikrinkite lankytinų vietų darbo laiką, – ne sezono metu jos bus atvertos iki 16:00-17:00. Kai kada internete rašoma, kad nedirba, bet atvyksti ir viską gali apžiūrėti (gali būti kokia muziejaus dalis uždaryta), tik…nereikia pirkti bilietų. Žymių vietų lankymas labai pigus – 2,5-5 eur bilietas/asmeniui. Dauguma jų vertos ir didesnės sumos, – ačiū Kiprui už dosnumą.

Kur gyventi

Kadangi jau patikrinome „savo kailiu“, galiu parekomenduoti pusę atostogų laiko gyventi aplink Larnaką (mes gyvenome Protare, – tiesiog prisidėdavo papildomi kilometrai, nes daug dalykų yra aplink Larnaką (nuo Larnakos iki Protaro, – apie 60 km), o antrąją pusę, – aplink Pafosą ar pačiame Pafose. Jei reikia dalinti savaitę, – 4 dienos Pafose, 3 – Larnakos pusė. Mes suklydome, nes padarėme atvirkščiai.

Vasarą, jei norisi Šventosios ir Palangos stiliaus atostogų, gyvenkite Ayia Napa ar Protare (jaunimo atostogų ir triukšmo meka), o jei norite ramybės gamtos apsuptyje ir laukinių paplūdimių, rinkitės Akamo pusiasalio pusę, o jei jau išvis esate vienatvės mėgėjas, sukite į vietoves aplink Pamos kaimą, – arčiausiai pramogų bus jaukus Latzi miestukas, ištįsęs palei smaragdinės spalvos paplūdimį, įrėmintą į jūrą besileidžiančiomis Trodoos kalnų masyvo kalvomis.

Šiaurinė dalis: matėme tik truputuką, norisi daugiau

Prieš važiuodama perskaičiau URM pranešimą, bet vis tiek Nikosijoje perėjome pažiūrėti turkiškąją dalį (turėkite pasą), – labai norėtume grįžti į Kiprą ir pasivažinėti šiaurinėje dalyje, kuri tokia pati gausi gamtos grožiais, vienuolynais, archeologiniais paminklais. Nors pranešimas bauginantis, bet kitoje pusėje irgi jautėmės gerai, tik kitaip:

  • Atkreipiame dėmesį, jog šiaurinė Kipro salos dalis yra Kipro Respublikos Vyriausybės faktiškai nekontroliuojama teritorija, kurios administracijos Lietuvos Respublika nepripažįsta ir su ja santykių nepalaiko.
  • Šiaurinėje Kipro salos dalyje atsidūrusiems Lietuvos Respublikos piliečiams gali būti teikiama tik ribota konsulinė pagalba. Prašome atsakingai įvertinti kelionės į šią teritoriją tikslingumą.

Mūsų atradimai: 100 iš 100 balų!

Su bičiuliais per savaitę apžiūrėję nemažai Kipro įžymybių – gamtos, istorinių, kulinarinių – sudarėme tokį dviejų šeimų top‘ą, tad planuodami galite juo pasinaudoti (ne eilės tvarka, skubėdama surašiau lėktuve – visi šie mūsų patyrimai yra vienoje įspūdžių skalėje):

  • Naktinės pamaldos ir sunkiai žodžiais apibūdinamas įspūdis Machair vienuolyne, užkilus serpantinais jau visai sutemus ir klausantis sodrių vienuolių balsų visiškai vieniems. Dėkingi, kad vienuoliai mus įsileido. Nepamirštama. Stebuklinga. Magiška. Kai nesitiki net patekti, ką jau kalbėti apie prisilietimą prie mums uždaro ir menkai pažįstamo pasaulio kažkur debesyse…
  • Stavrouni vienuolynas: stataus kalno viršūnėje, masyvus, tikrai nepuošnus, bet galingas iš XII amžiaus ir nenutrūkstamai veikiantis nuo IX a. Paslaptingas ir mistiškas (įleidžiami tik vyrai).
  • Neolito laikus menančios archeologinės vietos: svarbu eiliškumas lankantis – pirmiausia, Archaeological Site of Tenta at Kalavasos, o tada – Chirokitijos (Choirokoitia) gyvenvietė, nuo 1998 įtraukta į UNESCO sąrašą.
  • Ancient Kourion, Unesco saugomas miestas, archeologinis parkas, – galima nesidomėti istorija, bet šią vietą 100% verta aplankyti ir būtinai po neolito laikų gyvenviečių lankymo. Tada taip organiškai visi įspūdžiai susilies.
  • Konnos paplūdimys Aiya Napa regione: atokesnis, su vaikščiojimo takais žygeiviams. Žiemą buvome vos keli žmonės, – pavyko išsimaudyti! Gal vasarą būtų kitaip, bet, kai tuščia, labai gražu.
  • Monagroulli baltosios uolos (white cliffs/white stones) – jų yra Kipre, ieškokite pagal mano parašytą pavadinimą ir nepatingėkite pasivaikščioti. Instagraminės nuotraukos garantuotos.
  • Holy Monastery of Saint Neophytos: kalne esančios celės. Paprasta ir dėl to dar labiau įsimintina.
  • Nutolę kaimai: Pamos.
  • Saint Lazarus bažnyčia Larnakoje: vis tiek būsite, neaplenkite, užeikite.
  • Karalių kapai Pafose: didelė ir tikrai įspūdinga arcehologinė vieta.
  • Kykkos vienuolynas Trodoos kalnuose (turtingas, aukštai kalnuose, nuostabus kelias važiuoti), bet dar įspūdingesnis netoliese esantis Monastery of Saint John Lampadistes, o ypač jo bažnyčioje esančios ir Unesco saugomos freskos.
  • Kedrų slėnis (Cedar Valley) pakeliui į Kykkos vienuolyną: įspūdingo dydžio kedrai kalnuose, verta pamatyti, juolab, kad nereikia išsukti iš kelio.
  • Trodoos kalnai: važiuodami į vienuolynus juose būsite, – tikrai verta. Keliai puikūs, serpantinai nesunkiai įveikiami, – nereikia lakstyti, jus saugos jūsų protas ir apsauginės tvorelės.
  • XVIII a. namas Šiaurės Nikosijoje – The Hadjigeorgakis Kornesios Mansion
  • Maistas, o dangau, kaip gerai! Rinkitės jums patinkančius restoranėlius – nebūtinai centrinėse gatvėse, išdrįskite užsukti kaimeliuose keliaudami, – maistas visur pasakiškas: žuvies ar mėsos meze reikš, kad gausite skirtingas žuvis, jūros gėrybes arba skirtingus mėsiškus patiekalus – visko po truputį. Dalinsitės, degustuosite ir džiaugsitės. Būtinai užsisakykite kaimo salotas, mūsiškai graikiškas, šviežią pagrilintą žuvį, souvlaki (šašlykiukus), stifado (sotų mėsos troškinį), ragaukite desertinį Commandarie vyną (kirtis pagaigoje kaip Suvalkija) arba bet kokį kitokį vyną ir jis bus fantastiškai geras, skanaukite anyžinę „Ouzo“ arba saldžią 43% „Zyvania“. Gerkite graikišką/kiprietišką kavą, – kai kur labiau patiks, kai kur mažiau, bet bandykite! Nebuvo nei vieno mažiau gero restorano, bet kelis išskirsiu: „Fish Tavern Psaropoulos Beach“, „Ocean basket“ (yra ne vienas); kalnų kaimelyje Gourri esantis „Saint George“ retsoranėlis (čia mes baigėme su graikiškais šokiais – perduokit šeimininkei linkėjimus), Nikosijoje turkiškoje dalyje „Bar Piedra“, Larnakos promenadoje esantis restoranėlis „Alexander restaurant“ (buvome dukart, nes žiemą veikiančių nėra didelis pasirinkimas).

Lagamino turinys ir lauktuvės

Nepaisant to, kad nesu kelionių naujokė, vis tiek daiktų prisidėjau perdaug, nors lagaminas lyg ir liko tuštokas (į Pafosą skrendant). Ko jums tikrai reiks keliaujant į Kiprą žiemą:

  • važiuokite su patogiais batais vaikščiojimui – žygio batai tinka (Timberland ar kt.), lengva palaidinė ilgomis rankovėmis, šiltas bliuzonas, pavasario/rudens striukytė (nestora) arba šiltesnė liemenė;
  • įsimeskite: kelias palaidinės ilgomis rankovėmis pasikeisti (vyrams – gal ir trumpomis rankovėmis, mums sausio mėn. tiko nestoros palaidinės ilgomis rankovėmis), turėjau antrus batus (neprireikė), šlepetes ar šiltesnes kojines (apartamentuose išklotos plytelės, tad žiemą norisi šilumos), galite turėti pasikeitimui kokį nestorą megztuką ar antrą nestorą bliuzoną (apie 20 eur kainuotų geros kokybės nusipirkti turkiškoje dalyje), maudymosi kostiumėlis/glaudės, turistinis greitai džiūstantis rankšluostukas, higienos priemonės ir kiti asmeniniai rūbeliai/daikčiukai;
  • kadangi daug keliavome, pravertė „power bankas“ – mašininio kroviklio visiems nepakako;
  • fotoaparatas, jei fotografuosite ne telefonais;
  • knyga apie Kiprą man pravertė – šįkart išvykau nesiruošusi, tad sekančios dienos maršrutą dėliojausi išvakarėse; ateityje taip nedarysiu;
  • asmens dokumentai (pasas, vairuotojo pažymėjimas), pinigai (visa kelionė vienam žmogui su visomis išlaidomis savaitei apie 630 eur);
  • nuo lietaus lengva striukytė  – žiemą gali prireikti.
  • turėjau šalikėlį – neprireikė. Net ir žiemą čia šilta. Gausiau susirengėme tik užkilę aukštai į kalnus. Leidies žemyn ir vėl maloniai šilta. Net ir lyjant.

Atgal lagaminas toks tuščias nebuvo, – Kiprą galiu pagirti: jų į turistus orientuota prekyba labai skoninga, subtili ir nusipirkti galima ne tik magnetukų. Mano pustuštis lagaminukas (į lėktuvą nešiausi, ne registruotas) užspildė skirtingų rūšių alyvuogėmis vaakumuotose pakeliuose, haloumi sūriu, sveikesniais saldėsiais su stevia lauktuvėms, graikiška kava (namie dabar verdamės kaip ir Kipre – pasimokėme, gal atsibos, bet dabar labai patinka), mažais suvenyriukais iš vienuolynų, dailiu mediniu padėkliuku su baltais keramikiniais alyvuogėmis išpieštais indeliais, o „Duty Free“ oro uoste ne kukliai apsipirkome alyvuogiu aliejumi, sau radau dailią kuprinę (pamatysite sekančiose kelionėse). Rekomenduoju taip pat desertinį Kipro vyną „Commandaria“ – labai malonu pavalgius pasimėgauti nedidele taurele. Beje, Pafoso oro uostas nedidukas, bet tvarkingas. Laukimo zonose yra visko, ko reikia, – švaru, skoninga, malonu paslampinėti.

Kai jau, atrodo, atrodo, tiek smulkmenų prirašiau, galiausia neriam kartu į mūsų kelionės maršrutą, – naudokitės, taupykite laiką, vengdami mūsų klaidelių, tiesiog mėgaukitės. O aš rašydama pavydžiu jums, dar tik vykstantiems. Mums ten buvo gera: švelnus oras, mažai žmonių, nepaprastai daug vietų akims ir sielai, o sutikti žmonės ir situacijos, į kurias įsiapiniojome, ilgus metus, o gal ir visąlaik liks atminty. Geranoriškas nusiteikimas grįžo gražiais dalykais.

Man padėjo planuotis:

Pirma diena: Vilnius - Kaunas - Pafosas - Governor's paplūdimys - Zygi kaimelis - Choirokoitia - Skarinou - Pano Lefkara - Protaras

08/01/2023

Nemiegame visiškai, bent jau mudu, – naktį lekiame iš Vilniaus į Kauną, nes skrydis labai ankstyvas – 6:05 (Pafose leidžiamės  9:50). Automobilį savaitei paliekame aikštelėje prie Kauno oro uosto (galite rinktis čia>> 24 eur/savaitė arba čia>> 33 eur/savaitė). Oras pasitaikė žvarbus, vėjuotas, žodžiu, pats laikas išskristi. Teks praeiti pasų kontrolę, nes vis tik Kipras – padalinta sala ir dalis jos priklauso Turkijai. Kauno oro uostas mažiukas, veikti nelabai yra ką, tad planuokite laiką tik išskridimui. Pasimėgauti laukimu nepavyks.

Kiek daugiau nei prieš mėnesį susirašėme su „L.P.CYPRUS ECONOMY CAR RENTALS LTD“ atstovu: christakis.vrakas@gmail.com ir už 168 eur savaitei gavome automobilį „Honda Fit“ (jokio depozito, jokios kreditinės iš anksto (reikėjo parodyti susitikus oro uoste), pilnas draudimas, išskyrus „excess“ 400 eur sumai, jei kas atsitiktų dėl mūsų kaltės; antras vairuotojas nemokamai; Šiaurinėje Kipro dalyje draudimas negalioja – papildomo neėmėme, nes žinojome, kad šiaurėje nesivažinėsime).

Christakio kompanija suveikia kaip patikimas laikrodis, – tik išėjus mus pasitinka užrašas „SAULIUS“ (mums tinka!), – baltutė Honda stovi visiškai šalia oro uosto, o save Supermenu pavadinęs juodaodis kiprietis labai operatyviai supildo dokumentus, paaiškina mašinos niuansus, kartu apžiūrime visus jau iš anksčiau užsidirbtus įlenkimus, gauname telefono numerį ypatingiems atvejams ir atsisveikiname. Tiek tos procedūros. Susimetam daiktus į mini bagažinę: mūsų 4 maži lagaminiukai vos telpa (bet juk telpa!). Patapšnojam Laimiui per petį, ramindami, kad važiavimas kairiąja puse su mūsų visų atsakinga pagalba bus vieni juokai, ir pajudam. Saulė, akiniai, spalvos, gėlės, – jaučiame, kad mums čia patiks! Kadangi naujieji namai atsirakins tik nuo 15:00, o Pafose dabar – ramus sekmadienio rytas (beje, skrydis truko apie 3.5 h, o laikas nesiskiria), sugalvojame, kad važiuodami vis kur nors pakeliui stabtelsime. Būkime spontaniški – atostogos prasideda!

Nuo oro uosto iki mūsų apartamentų Phaedrus Living: Seafront Luxury Flat Pallini Court 113 Protare – apie 200 km puikiais pakrantės keliais (įsivedame Google Maps’uose, pažymėdami „vengti autostradų“, o tai padeda užsitikrinti vaizdingai romantišką laiką važiuojant).

Pirmas mūsų sustojimas gana greitai – išlipame prie Afroditės uolų, kur gimė legendinė meilės deivė, – gražus pakrantės vaizdas ir būtinas bent rankos sušlapinimas vandenyje, jei norite, kad meilėje sektųsi. Vieta akiai maloni, mes apžiūrime nuo kalvos, nes tada dar nežinojome, kokia ši pakrantės dalis svarbi ir kaip turistai mėgsta nusileidę žemyn prie vandens pasivaikščioti. Ach, kokie mes nepasiruošę turistai. Kol kas!

Švelnus vėjelis pučia, žiema net nekvepia, – gal labiau toks gero oro lietuviškas rugsėjis. Malonu, nors tu ką. Grįždami pro šią vietą po kelių dienų buvome nuklydę suktais keliukais aukštyn, iki prabangių viešbučių komplekso su spa paslaugomis „Aphrodite Hills“ vietovėje. Gal Jums kada nors norėsis čia ilsėtis>> Vaizdus gausite, bet iki maydynių jūroje teks pakopinėti. Apsvarstykite kojų raumenyno pajėgumus.

Kadangi pajūrio kelio atkarpa buvo remontuojama, teko sekti ženklus ir reaguoti į grįžtančių dviratininkų būrio mostus bei vėl atsidurti moderniame plente. Romantika nesibaigė. Aplink buvo gražu, spalvota. Akys tik ir spėjo lakstyti…

Netrukus grįžome prie jūros, – išsukti privertė nuoroda „Governor’s Beach“. Per miglą prisiminiau, kad tokį pavadinimą esu girdėjusi. Prieš tris valandas mūsų nosis nemaloniai žvarbino šaltukas, o per veidus nemaloniai slinko ledinių lašų skraistė, tad čia atsiėmėme su kaupu – mašinoje palikę striukes, sukome paplūdimio link ir kvėpavome Viduržemio jūros oru. Kodėl paplūdimys įžymus, nesupratome. Maji galas. Važiuojant plentu jo nesimatė, – atokumas, matyt, ir buvo jo privalumas. Iki grubaus smėlio kranto mus lydėjo tik vietinės katės ir vos kelių sutiktų pagyvenusių kipriečių žvilgsniai. Tik vėliau perskaičiau, kad tai oficialiai neoficialus nuogalių paplūdimys. Tokio įtarimo neturėjome, nes nesutikome nei apsirengusių, nei nusirengusių žmonių, o tolumoje matomi kažkokie industriniai kaminai paplūdimiui balų nepridėjo, – tikėjomės, kad čia ne geriausias, kokį pamatėme. Nors vanduo, tenka pripažinti, buvo smaragdinės spalvos ir labai švarus. Kalvos supo paplūdimį ir tarytum jį izoliavo, – papuolęs lengvai neištrūksi.

Judam toliau. Mašinoje klegesys, džiugesys, – vis tik saulė, vandens ir dangaus žydrynė, žalius slėnius apgaubusios kalvos veikia terapiškai. Surauktos lietuviškos kaktos išsitiesino, nukarę lūpų kontūrai pakilo aukštyn, – jau beveik atrodėme kaip laimingi žmonės. Ir dar nė lašo vyno. Nei angliavandenių. Kas čia vyksta?:)

Judam toliau. Siūlau kompanijai stoti žvejų kaimelyje Zygi, – pakrantė nusėta restoranėliais ir čia geriausia vieta paragauti „fish meze“ (žuvies mezė pavadinčiau mūsiškai – asorti). Kaina parašyta dviems žmonėms ir mums atrodo, kad tos porcijos paragavimui pakaktų ir keturiems (apie 26 eur). Kipriečiams pasirodo kitaip – mes valgome čia daugiau nei 2 valandas, niekas saloje neskuba, matyt, nėra kur. Mums vis nešamos ir nešamos lėkštės su žuvimi, žuvytėmis, jūros gėrybėmis, kažkokiais kringeliukais! Vis kiti padavėjai spėriai sukasi aplink mus. Tas mezė reiškia, kad ragaujame visko ir daug. Jei kas sakys, kad po truputį, netikėkite. „Truputis“ Kipre – tik jiems vieniems suprantamas mato vienetas. Na, ir, žinoma, kalnas „fri“ bulvyčių, kurių čia visai nereiktų, bet tokia klesti mada vietiniuose restoranuose. Vėliau išmokome mandagiai jų atsisakyti – keisdavome į kaimo salotas. Skanumas žuvų neišpasakytas, graikiška kava irgi mums tinka, ką jau kalbėti apie graikišką vyną. O Dangau! Skanu. Mezė gavome du, – galima tik įsivaizduoti, kiek mes visko suvalgėme. Dar nežinojome, bet tokios maisto šventės lauks visur: tiek sostinės turkiškoje dalyje, tiek kalnuose, tiek…Visur kaip pas močiutę kaime, – savo skrandžiais patirsime kiprietišką svetingumą ištisą savaitę.

Pats Zygi – vos 800 gyventojų uostelis. Marina nusėta mažyčiais spalvingais, gerokai sūraus vandens ragavusiais žvejų laiveliais. Kai kuriuose jauni vyrukai pina tinklus ir šypsosi smalsiems turistams…oj, turistėms. Pasisukiojome ir mes čia.

Judame toliau. Vienas mūsų atsiplaiduoja ir užmiega giliu dienos miegu, – žmogų įveikė 2 metų atostogų neturėjimas ir bemiegė skrydžio naktis. Likome trise.

Išlipome atvykę į Choirokoitia, – siauromis akmeninių nameliukų gatvėmis vaikščiojome visai vieni. Sutikome vos kelis vietinius iš viso gyvenančių 632, neveikė nei viena kavinukė ar parduotuvėlė. Bet čia tikrai yra gyvenama, – atrodytų, kad tie restauruoti namai laukia čia tik sezonu metu atvykstančių šeimininkų. Prie Choirokoitia yra keli labai įdomūs Unesco saugomi objektai, bet juos lankėme kitą dieną, – jūs galite tai suderinti. Kaip sakiau, mes kartais atsidurdavome šalia vietų, kur jau lankėmės, nes nebuvome atlikę namų darbų.

Visai šalia yra mažutis miestukas Skarinou (238 gyventojai), – keletas anksčiau buvusių senųjų akmeninių namų čia virto dailiais viešbutukais. Graži trumputė gatvelė įkalnėn arba mes patingėjome ieškoti įspūdžio. Jei neužsuksite, daug neprarasite. Abi gyvenvietės kažkuo panašios, tik Choirokoitia – didesnė.

Sekantis sustojimas – padidinta ir labai komercializuota Choirokoitia versija Pano Lefkara. Tikrai nesakau, kad neverta, – būtinai užsukite. Slampinėsite akmenimis grįstomis gatvelėmis, grožėsitės tradicine Kipro architektūra, puošta dailiomis ir kūrybingomis detalėmis, žydinčiomis gėlėmis masyviuose vazonuose. Restauruotų namų langus dengia baltos, nėriniuotos užuolaidėlės (visai kaip pas mus!). Apie nėrinius svarbu daugiau parašyti, – Pano (Aukštutinėje) Lefkaroje 1481 m. lankėsi Leonardo Da Vinci ir jį sužavėjo kipriečių moterų siuvinėjimo menas. Siuvinėjimo pavyzdžių jis parsivežė į Italiją. Kaip pagarbos ženklas, vienas iš siuvinėjimo raštų buvo pavadintas „Da Vinčio zigzagu“, – Lefkaroje išsiuvinėtas audinys dabar puošia vieną iš garsiosios Milano Katedros (Duomo) altorių. Kipro siuvinėjimo menas yra įtrauktas į UNESCO nematerialaus pasaulio paveldo sąrašą.

Daugumos namų pirmuosius aukštus okupavo tviskančios juvelyrikos ar vietinių suvenyrų parduotuvės, kavinukės ar restoranai. Miestelis alsavo gyvastimi – ne turistų, vietinių gyventojų. Vis daugiau žmonių pabiro po senamiestį. Temo. Žiebėsi miestą apraizgusios šviesų girliandos, languose kur ne kur užsidegdavo jaukus naminis apšvietimas, šviesa suspindo ir kai kurie miestelio pastatai. Buvo gražu. Jokio žmonių stygiaus nesijautė, – galima tik įsivaizduoti, koks skruzdėlynas lauktų vasarą. Pano Lefkara graži, nors mums labiau patiko labai tyki Choirokoitia. 

Artėjam Protaro link, – automobilių mažėja, kol liekas vos vienas kitas. Mus lenkia tuščias tarpmiestinis autobusas. Kaip koks vietinis vaiduoklis. Įvažiuojam į tokią a la prakutusią Šventąją: daug barų, naktinių klubų, apkarstytų kičine puošyba, – milžiniškomis plastikinėmis ledų porcijų imitacijomis, kažkokiais nevykusiais gyvūnų formų atkartojimais, beskonėmis iškabomis. Miestas – tai viena pagrindinė pasilinksminimų gatvė. Kvepia Kipro Ibiza ar mini Las Vegasu. Per barų ir restoranų langus matėmė į kampus sukrautus didelius baldų kalnus, langai buvo seniai nevalyti, lempučių girliandos nusvirusios, kai kur matėsi pradėti atnaujinimo darbai…Kirbėjo tik vienas klausimas, – kodėl miesto gatvėse neišjungta šviesa? Juk be mūsų čia nieko nėra! Susirandame savo pastatą. Jaučiamės  kaip apokaliptiniame mieste, ir, kas įdomiausia, gal mes ne visai normalūs, bet mums visai patinka! Didesnis košmaras būtų, jei visi tie restoranai ir barai veiktų, o minios dieną nusvilusių žmogeliukų oštų pernakt, užgoždami jūros ošimą.

Žodžiu, parkuojamės. Aikštelė milžiniška ir tuščia. Vos išsirenkame vietą. Pasis…Nesakysiu to žodžio, –  jis neretai mus lydėjo šioje kelionėje linksmame kontekste. Pasisukiojame, vis atrodo, kad geresnis kampas ne tas, o kitas, kol galiausiai pasistatome savo mažytę „Honda Fit“ apžergdami dvi vietas skiriančiąją juostą. Koks tūlas senosios Europos atstovas taip niekuomet nepasielgtų. Šiandien mes tokie. Vis tiek esame vieni – kartą juk galime nepaisyti taisyklių!

Užlipame į antrą aukštą, pasiimame dėžutėje prie durų esančius raktus, – virš durų kabo malonus užrašas „Seaview Luxury appartment“. Suaugom, pagalvojau. Jau reikia mums prabangos. Butas didelis, grandiozinė svetainė su virtuve, du miegamieji, du vonios kambariai ir, kas mums labiausia patiko, milžiniška terasa su vaizdu į baseiną ir jūrą. Vaizdas atvykus, – aklina tamsa. Bet juk svarbu žinojimas, tiesa? Baseino dėl mūsų niekas naktį neapšvietė, o vanduo jame buvo ledinis net ir dieną (tikrinome).

Kraustomės daiktus, tuščias virtuvės lentynas ir šaldytuvą užpildome maisto prekių parduotuvėje (rekomenduoju parduotuvę ne itin išradingu pavadinimu: „Super Discount Store“, Aradippou, netoli Larnakos – kainos pradžiugins) prisipirktus skanėstus – ruošiamės vakarojimui. Gaila tik, kad vietoj druskos kažkokios rūgšties nusipirkome. Praverstų akiniai skaitant etiketes. Kalbų mūsų ne kartą drauge keliaujančiai kompanijai niekada netrūko. Daugiausia jėgų turėjo tas, kuris dieną pramiegojo visus akmeninius miestukus. Net Unesco epitetai žadinant nesuveikė. Beje, brangiausias mūsų ekonominėje parduotuvėje rastas Kipro vynas, matyt, ir 5 eur nekainavo. Ieškojom ilgai to brangiausio. Vietiniai vynai skanūs, ypač už 2.5 eur:) Nesibodėkite. Paragauti tikrai verta.

Labanakt! Rašau irgi naktį, tad iki ryt!

Antra diena: Protaras – Fig tree beach – Sea caves – Konnos beach – Cyclops Cave – Ayioi Anargyroi koplyčia – Aiya Napa – Liopetri – Larnaka - Druskų ežeras (Salt lake Larnaca) - Hala Sultan Tekke mečetė (Larnaca) – Kiti - Larnaca Old Aqueduct – Protaras.

09/01/2023

Kai kas pusryčiauja, kai kas gurkšnoja kavą, grožėdamasis vaizdu terasoje, – prieš akis vadinamas vienu gražiausių Figos medžių paplūdimys (Fig tree beach; visi jie taip vadinami) – vėl ir vėl kartojuosi: tas vaiskus smaragdinės spalvos vanduo su baltomis bangų keteromis atrodo išties viliojančiai. Būčiau dailininkė, visaip stengčiausi atkartoti. Mūsų būsto vieta tikrai gera…ne sezono metu: pakrantės promenada vaikšto vos vienas kitas žmogus, iš tų vieno kito – vienas sportuoja. Čia yra vietojs pajudėjimui, bet yra ir masyvių viešbučių prie kranto. Jums spręsti – vasarą, esu tikra, nekelčiau čia kojos. Dabar tvyro nepakartojama ramybė. Neužsiliuluojam, – apie 9:00 išvažiuojam, pavažinėsime aplink Protarą.

Išvažiavus iš vaiduokliško miestelio, atsiveria grožiai – nelygus reljefas ir jūra jūra aplink. Vos už 6 km sekame rodyklę „Sea caves“ (Agia Napa, E307, Ayia Napa, Cyprus – sekite ženklus, tikrai rassite) ir pasukame prastesniu keliuku, užtat iki pat vandens. Atsiveria Marso kanjonai. Vandens, saulės, vėjo suformuotos uolos, tiksliau, nemaža jų grandinė, – vaikšinėjam, fotografuojam. Esam menki menkučiai prieš gamtos galimybes, kurios niekaip neriboja laikas. Iki šios vietos nuo Protaro galima ir dviračiais atvažiuoti – yra dviračių takai, kas prideda pliusų kurortui.

Judame Konnos paplūdimio link, – saulė šildo, švelnus sausio vėjelis maloniai glosto. Nusirenginėjame. Oras pasakiškas. Konnos nuo kalvos atsiveria visu savo grožiu: vandenin įsmigusiomis uolomis, baltais purslais pasipuošusiomis bangų keteromis, nuostabios spalvos jūra, kuriai rytinės saulės spinduliai prideda skirtingų mėlynos spalvos pustonių. Bangos šniokščia, trankosi į krantus – leidžiamės žemyn savo veidais pagaudami šilto vandens lašus. Aukščiau ant kalvos šlaito matome pusryčiaujančią pagyvenusią porą, du jaunesni keliautojai ilsisi prie pat vandens, šalia iš smėlio išaugusio alyvmedžio, slampinėja vietinė katė – be jų Kipras – ne Kipras. Šiai vietai grožio neatimsi. Kol mes visi pabirę su savo mintimis vaikštinėjame kas sau, Saulius neria į bangas. Vanduo šiltas, pagal mano vyrą, „kaip Tailande“. Krištolo skaidrumo vanduo – šis paplūdimys yra pelnęs „Blue Flag“ paplūdimio apdovanojimą (už tvarkingumą – tokį turi ir Fig Tree). Pažiūrėjau internete, kas čia darosi vasarą. Nuo balandžio iki spalio pliaže budi gelbėtojai, – štai jums ir sezonas, kada, vengiant minių, patartina nevažiuoti. Iš Konnos ar iki Konnos galima išsiruošti į pėsčiųjų žygius, – kaip suprantu, iki kitos vietos, kur važiuosime, lengvai nueinama.

Judame Konnos paplūdimio link, – saulė šildo, švelnus sausio vėjelis maloniai glosto. Nusirenginėjame. Oras pasakiškas. Konnos nuo kalvos atsiveria visu savo grožiu: vandenin įsmigusiomis uolomis, baltais purslais pasipuošusiomis bangų keteromis, nuostabios spalvos jūra, kuriai rytinės saulės spinduliai prideda skirtingų mėlynos spalvos pustonių. Bangos šniokščia, trankosi į krantus – leidžiamės žemyn savo veidais pagaudami šilto vandens lašus. Aukščiau ant kalvos šlaito matome pusryčiaujančią pagyvenusią porą, du jaunesni keliautojai ilsisi prie pat vandens, šalia iš smėlio išaugusio alyvmedžio, slampinėja vietinė katė: be jų Kipras – ne Kipras. Šiai vietai grožio neatimsi. Kol mes visi pabirę su savo mintimis vaikštinėjame kas sau, Saulius neria į bangas. Vanduo šiltas, pagal mano vyrą, „kaip Tailande“. Krištolo skaidrumo vanduo – šis paplūdimys yra pelnęs „Blue Flag“ paplūdimio apdovanojimą (už tvarkingumą – tokį turi ir Fig Tree). Pažiūrėjau internete, kas čia darosi vasarą. Nuo balandžio iki spalio pliaže budi gelbėtojai, – štai jums ir sezonas, kada, vengiant minių, patartina nevažiuoti. Iš Konnos ar iki Konnos galima išsiruošti į pėsčiųjų žygius, – kaip suprantu, iki kitos vietos, kur važiuosime, lengvai nueinama.

Google žemėlapis atveda iki didelės aikštelės, kur paliekame mašiną ir kelis šimtus metrų nukeliaujame iki Ciklopų urvo (graikų mitologijoje – stiprūs ir žiaurūs milžinai, turintys po vieną akį kaktos viduryje: paskaitykite Homero „Odisėją“ ir jums pasidarys aiškiau, kodėl ši vieta – tarp lankytinų objektų). Vaikams čia palandžioti patiktų, – mums sukėlė šypsenas veide, nors nuotraukos pavyko puikiai. Pastebėjome, kad vieni šiuolaikiniai ciklopai čia mėgsta mėsytes ant grotelių pasičirškinti, o kiti ir sisiuką padaryti. Manoma, kad šioje vietovėje yra buvusi gyvenvietė tolimais neolito laikais. Mums patiko pasivaikščioti uolėtu reljefu ir pasigrožėti įspūdingai į krantą dūžtančiomis bangomis. Gražu čia, – įsipylėme po taurę vyno ir nusilupome po apelsiną. Užkvipo visas nacionalinis Capo Greco parkas.

Sukam baltutėlės Ayioi Anargyroi koplyčios su mėlynais langais pusėn. Labai graži vieta Capo Greco iškyšulyje. Po šią dalį prasivažiuokite ar pasivaikščiokite, – labai gražu. Vėjuota, nes atvira ir kalvota, bet labai gražu. Bažnytėlės su vaizdu į jūrą durys atviros visiems, – išeidami nepamirškite uždaryti, kad vėjas neišluptų. Aplink šmirinėja komanda sielų kiprietiškų kačių pavidalu. Katės Kipre – atskira tautinė grupė. Laukinės, bet visų mylimos, prižiūrėtos, pamaitintos. Nebent tarpusavyje susipeštų, – žmonės jų neskriaudžia. Yra keletas istorijų, kodėl Kiprą reiktų vadinti ne tik Afroditės, bet ir kačių sala. Legendoje pasakojama, kad Kleopatra atvežė kates į Kiprą, kad šios išnaikintų gyvates. Krikščioniška istorijos versija kiek kitokia: Šv.Elena, Flavia Julia Helena Augusta, Konstantino Didžiojo motina, kates į salą atgabeno 326-iaisiais. Netoli tos vietos, kur prisišvartavo laivas su vadinamaisiais gyvačių kovotojais, yra kačių globėjo šventojo Nikolajaus vienuolynas. Tokios tad istorijos, – rimtos.

Apžiūrėję koplyčią sekite rodykles ir nusileiskite metaliniais laiptais iki vandens, – šventojo vandens urve pajusite stichijos galią iš labai arti. Mums ši vieta patiko. Čia sutikome daugiau nei 5 žmones, – kol kas pirmąkart šioje kelionėje, išskyrus Pafoso oro uostą. Sala gyvenama!

Gana čia seilėtis, – sukam į Ayia Napą. Paplūdimių, naktinių klubų ir nesusitupėjusio jaunimo pramogų vieta. Atsiprašau už epitetus, bet, jei jau žiemą ta skylė, vadinama kurortu, taip atrodo, tai kas čia darosi vasarą?! Barai su kremliaus muliažais ant stogų, su kaubojais nusmukusiomis kelnėmis ir plastikinėmis lėlėmis, su milžiniško dydžio kitais butaforiniais dalykais, neva, puošyba akiai pritraukti. Laimei, bent buvo tuščia. Nusileidome prie uostelio, – ta marina, kaip rašo, marketingistai, – „vieta, kur poilsiautojai mėgsta pasivaikščioti“. Marina kaip marina, – kiprietiški žvejų laiveliai dailūs kaip ir Zygi. Spalvoti, jūros druskos aplaižyti. Bet centre stovi “didingas senovinis“ piratų laivas iš filmo „Karibų jūros piratai“. Suprask, pramogai. Nors norisi kuo greičiau skuosti iš „kurorto“, bet skaitau, kad čia yra vienuolynas, – pasisukiojome siauromis gatvėmis, kol ant kalvos pamatome nuorodas. Į vidų įeiti nepavyksta, nors tai, ką matome įsikibę į metalinės tvoros „stipinus“, patinka. Vienuolynas restauruojamas, – čia vienintelė vieta, kurią verta būtų žiūrėti, bet ji skęsta butaforinio plastiko gniaužtuose. Pypt. Tas kurortas tikrai ne man. Nuo 1990-ųjų čia įsisuko jaunieji klubinio naktinio gyvenimo fanai, ir žvejų miestas su gražiais krantais tapo skylių skyle. Google paieškoje net galima rasti tokią paiešką „Is there a nice place in Ayia Napa“ (ar yra Ayia Napoje gražių vietų?).

Aišku, Ayia Napa regionas – ne tik kurortas. Iš jo ištrūkus galima atrasti gražių vietelių, nors faktas, kad čia – poilsiautojų pamėgta Kipro dalis ir vienas gali būti tik žiemą. Tarkime, visai įdomi ir graži vieta – Ayia Napa skulptūrų parkas. Galima rasti ir tikrai įspūdingų paplūdimių, bet, žinokite, kad sezono metu juos bus atradę dar keliasdešimt tūkstančių piliečių. O gal jums kaip tik norisi žmonių? Juk visi mes skirtingi.

Pagal planą – lekiam iki Larnakos, ten papietaujame jau gana vėlokai ir pasisukiojame aplink. Nors kažkur buvau skaičiusi, kad pakeliui verta sustoti „labai gražiame kaimelyje“ Liopetri, – tai buvo klaida. Užsukti ten nevertėjo, – grožio mažai pastebėjome. Visų skoniai skiriasi, – laimei laiko daug nesugaišome. Iki Larnakos automobiliu – apie 33 min. Įsibrovėme į patį miesto centrą, tada nuvairavome iki garsiosios ir tikrai gražios Finikoudes promenados, – ne sezono metu žmonių daug nebuvo, automobiliui vietą radome pagrindinėje gatvėje prie jūros, nors jį galima palikti vienoje iš mokamų aikštelių senamiestyje (kitą kartą taip ir padarėme, – kainos 2 eur, laiko niekas neribojo). Jų ten netrūksta, bet, esu tikra, kad vasarą vis tiek būtų keblu rasti laisvą vietą. Larnaka mums pasirodė gana daili. Kurortinis miestelis, bet yra, kur akis paganyti. Plati Finikoudes promenada palei jūrą su kitapus gatvės nusėtais restoranėliais mano mintis nuskraidino į Kanus, – čia tokios prabangos, žinoma, nebuvo, bet visa struktūra ir idėja labai priminė Côte d’Azur. Tiesiog čia matėmė kiprietišką jos versiją: kuklesnę, paprastesnę. Kadangi visa kompanija buvo gerokai praalkusi, – toje restoranų gatvėje susiradome kiprietiško maisto restoranėlį „Alexander restaurant“. Iškaba šviečia iš tolo, – neįmanoma praeiti pro šalį. Išalkę užsisakinėjome be saiko: kaimo salotos, šviežia kepta žuvis, keptas holloumi sūris,  jūros gėrybės, souvlaki (vištienos ar jautienos šašlykiukai ant medinio pagaliuko). Buvo skanu. Keturiems su arbatpinigiais apie 53 eur.

Atskiro dėmesio prašosi graikiška kava, kurią geriame nuo vakar po kelis kartus per dieną, o dabar ir namuose. Paprastai ji būna labai saldi, bet paprašius, galima gauti ir becukrės. Jokiu būdu nesugalvokite užsisakyti pieno, – prašautumėt pro šalį. Graikiška kava vietiniams – šventas gėrimas ir ruošiamas vienu klasikiniu būdu: į šaltą vandenį metaliniame kavinuke įmaišoma beveik miltus sumalta kava, beveik užverdama ir pilama į puodelį, prieš tai šaukšteliu į puodelį įdėjus kavos putelės. Geriama iš mažų espreso kavai skirtų puodelių.

Po valandos ar pusantros promenada žingsniavome pro Viduramžių Larnakos fortą, čia pat už kampo radome pagrindinę miesto aikštę ir Saint Lazarus bažnyčią. Jei ir nesate tokių objektų lankytojas, – užeiti tikrai verta. Esame įtraukę ją į būtinų pamatyti Kipro įžymybių sąrašą. Ši šventovė – vienas įspūdingiausių Bizantiškosios architektūros kūrinių, pastatytas Bizantijos imperatoriaus Leo VI dar XIX amžiuje, o atstatytas XVII a. Pirmaisiais Osmanų imperijos metais ji buvo gerokai apgriauta. Nulipkite laiptukais į negilius požemius, – Šv. Lozorius čia ir palaidotas. Puošni ir įspūdinga bažnyčia. Po Larnakos senamiestį paslampinėti irgi verta.

Neužilgo sėdome į automobilį, – saulę palydėti norėjome prie Druskų ežero, taip pamėgto flamingų, kuriuos mes vis per klaidą pavadindavome pelikanais. Važiuoti kelios minutės, visai šalia oro uosto. Mus pasitiko gerokai išdžiuvęs ežeras ir nuostabus saulėlydis. Flamingus, pavadintus pelikanais, matėme, bet kitoje kelio pusėje, nutolusius nuo žmonių ir, žinoma, ne tokiais būriais kaip šalį reklamuojančiuose atvirukuose. Tai vienas iš keturių Kipro ežerų, saugomas valstybės ir priklausantis NATURA 2000 objektams. Archeologiniai kasinėjimai ir radiniai patvirtina, kad čia buvo gyvenama nuo vėlyvojo bronzos amžiaus (2 a. pr.Kr.). Viduramžiais druska buvo viena pagrindinių Kipro eksporto prekių.

Šalia Druskų ežero nesunkiai randame Hala Sultan Tekke mečetę, – gaila, kad čia atsiduriame kelios minutės po 17:00 ir randame užvertus metalinius vartus. Tai viena svarbiausių musulmonų pasaulio šventovių po Mekos, Medinos ir Al Aqsa mečetės Jeruzalėje. Ji pastatyta Pranašo Muhammedo tetos Umm Haramo laidojimo vietoje, kuri žuvo nukritusi nuo mulo, mūšio metu 649 metais. Pažadame sau, kad būtinai čia grįšime, – deja, šioje kelionėje pritrūko laiko.

Supratę, kad patys vartų neatsidarysime, pasukome Kiti kaimelio link, – pakrantės kurortas, kurį pasiekėme jau visai tamsoje. Nuo Larnakos vos 11 km, o iki jūros dar kokie 5 km. Norėjosi bičiuliams parodyti dar vieną labai seną kaimelį, kuriame gyventa nuo 3-4 amžiaus. Čia stūkso įspūdinga XI a. Panagia Angeloktisti bažnyčia („Pastatyta angelų“). Nors ji datuojama XI a., pastatyta buvo ant ankstyvosios krikščionybės V a. koplyčios pamatų. Tai UNESCO saugomas paminklas, apsuptas gražaus miesto parko. Kai pakeli akis į galingus ir senus bažnyčią supančius medžius, supranti savo menkumą. Pats kaimelis irgi nustebino: nediduko senamiesčio restoranėliai savo stiliumi lenkia ir Larnakos restoranus. Tokie subtilūs ir skoningi! Apie 3500  gyventojų turintis Kiti mus nustebino švara, ištapytomis pastatų sienomis. Esu tikra, kad vasaros butukus čia nuomuojasi tie, kuriems norisi išvengti miesto, – jūra juk ranka pasiekiama. Susiradome jaukią vyninę centrinėje aikštėje. Maloniai stebino viskas – mažutėje kelių staliukų erdvėje vietos greit užsipildė, aptarnavimas buvo aukščiausio lygio, kaip ir gero vyno pasirinkimas, o sūrio ir alyvuogių užkandžiai su braškėmis tiesiog tirpo burnoje.

Nuo Kiti iki mūsų namų Protare – apie 70 km. Štai, ką norėjau pasakyti šio aprašymo pradžioje, – gyvenant Larnakoje susitaupytų laikas važinėjimui. Pakeliui sustojame apžiūrėti įspūdingo inžinierinio statinio – Larnakos senojo akveduko KamaresAkvedukas – reikšmingas istorinis statinys, osmanų pastatytas 1750 metais romėniškuoju stiliumi. Kadaise vanduo juo tekėjo 10 km atstumu nuo Trimithius upės. Akvedukas veikė iki 1930 m.

Grįžtam namo ir ilgai vakarojame: su įspūdžiais apie matytas vietas ir naujienomis iš Ukrainos. Laimei, Larnakoje matėme Ukrainai pagerbti skirtą vietą garsiojoje promenadoje, o balkonėliuose kur ne kur plevėsavo Ukrainos vėliavos. Nors karo kaltininkų čia daug, bet pagerbimas ir požiūris vis tik atsispindi. Gal ne taip gausiai, kaip, tarkime, mačiau pernai Tenerifėje.

Trečia diena: Protaras - Nikosija (Nicosia) - Tamassos archeologinė vietovė - Saint Herakleidios vienuolynas - Pera Oreini - Machair vienuolynas - Gourri - Protaras

10/01/2023

Šiandien judame į Nikosiją, – laukia apie 100 km ryto kelionės. Nikosijoje esame, matyt, vieni pirmųjų turistų. Susirandame stovėjimo aikštelę kuo arčiau senamiesčio (galite tiesiog nusistatyti pirmąjį norimą aplankyti objektą) – už  4 valandas grįžę automate sumokėjome 3 eur.

Važiuodama skaičiau „Lonely planet“ knygą ir žymėjausi, ką pamatyti. Pirmiausia, nukeliavome iki garsiojo namo,  esančio Patriarchou Gregoriou g. 20 – The Hadjigeorgakis Kornesios Mansion.  XVIII a. pastatytas dviejų aukštų namas yra taip autentiškai atkurtas, kad už tai net pelnė apdovanojimą. Pasivaikščioti šiame pastate buvo vienas didžiausių įspūdžių Nikosijoje. Atrodė, kad šeimininkai tik ką trumpam išvyko.

Nuorodų mieste netrūksta. Matyt, geriausias planas Nikosijoje – tiesiog vaikščioti griūvančio senamiesčio gatvėmis, atrasti įdomesnius pastatus, detales, pastebėti ir modernumo įsiliejimą. Pražingsniavome pro Arkivyskupo rūmus ir Bizantijos muziejų, kavinukėje prie atsitiktinai rastos archeologinių kasinėjimų vietos tvieskiant saulei išgėrėme kavos. Sukiodamiesi vis atsidurdavome prie miestą supančios Venecijos sienos, Famagusta vartų ar tiesiog tarp namų sukrautų barikadų, skiriančių miestą, dalinančių žmonių namus, gatveles. Susiraskite tik piestiesiems skirtas Laiki Geitonia, Onasagorou gatves, pilnas parduotuvėlių ir kavinukių. Beslampinėjant apsipirkimų gatve Ledras (čia, beje, labai gražūs pastatai, – tereikia pakelti akis), priėjome sienos praėjimo punktą („Green line“). Nikosija yra vienintelis padalintas miestas Europoje, 1974-aisiais Turkijai okupavus salos šiaurinę dalį. Ties padalinimu yra Jungtinių Tautų saugoma buferinė zona.

Keliaujame į Šiaurinę Nikosijos dalį: pasai patikrinami abiejuose pusėse tiek įeinant, tiek išeinant. Turkiškoje pusėje pasitinka turgus. Kadangi ne sezonas, žmonių nedaug. Daugiau tik triukšmo. Sukame iki Büyük Han. Tai yra didžiausias karavanserajus (pirklių užvažiuojamieji nakvynės namai) Kipre ir laikomas vienu įspūdingiausių pastatų visoje saloje. Sunku būtų nesutikti. Osmanai pastatė šį grožį dar 1572-aisiais, praėjus metams, kuomet jie išvijo venecijiečius. Didžiuliame atvirame kieme yra mečetė su fontanu, skirtu apsiprausti prieš maldą. Valdant britams, čia buvo įkurtas miesto kalėjimas. Po restauracijos XX a. pastatas pradėjo tarnauti kaip meno centras su keliomis galerijomis ir meno dirbtuvėmis. Čia galite įsigyti meniškų suvenyrų, o atvirame kieme veikiančiuose restoranuose skaniai pavalgyti. Užkopusi į antrą skliautuotą aukštą, susiradau miniatiūrinę prieskonių, turkiškos kavos ir arbatos indelių parduotuvėlę, pirkausi lauktuvių. Prieš kelias minutes buvome Europoje, o čia viskas kitaip, čia – Turkija. Keista ir įdomu tuo pačiu metu.

Viena miesto įžymybių – Selimijos mečetė, tokia tapusi iš krikščioniškosios Šventosios Sofijos bažnyčios. Ji yra laikoma viena didžiausių regione. Šiuo metu visaip užbarikaduota, nes vyksta restauracija. Vidaus pamatyti mums irgi nepavyko.

Smalsumo genami keliavome vis gilyn, sukiojomės, grožėjomės, uostėme, užsukome į vieną jaukią kavos parduotuvėlę, – pirkome kavos ir tabako pagal užsakymą iš Lietuvos. Kainos žemesnės nei graikiškoje pusėje. Tad, jei norisi apsipirkti, čia tinkama vieta. Praalkome. Kiek toliau nuo pagrindinių gatvelių ir kavinukių, aikštėje, kur vaikai spardė kamuolį, pamatėme „Piedra“ iškabą. Mums puikiai tiko, – ir turkiškoje dalyje maistas nuostabus, gal tik kainos žemesnės. Jautėmė, kad Nikosijos mums pakanka, – grįžome pro pasienio zoną atgal į EU, o tada – iki automobilio. Viskas sklandžiai, paprastai, su šypsenomis iš abiejų pusių. Atrodo, kad tas status quo žmonėms netgi prigijo. Nikosija mums patiko.

Iš miesto gražiais keliais sukame Machair vienuolyno link, bet pakeliui pamatome Tamassos archeologinės vietos nuorodą. Atvažiavę randame užrakintus vartus, – per vėlai. Gal jums pavyks pamatyti. Visai šalia yra alyvmedžių sodu apsuptas Saint Herakleidos vienuolynas  – vidun nepatekome, bet į kitos kelionės planus įsirašėme.

Leidosi saulė, – kompanijai pritarus, sukome serpantinais į Trodoos kalnus. Buvo maža viltis, kad Machair vienuolyną pamatysime. Kilome pamažu, temo, kalnai gaubėsi tamsa ir tyla. Kai kada išgirsdavau automobilyje: „Gal sukamės atgal…“ Važiavimas nebuvo labai paprastas, bet grįžti neketinome. Mums pasisekė, kad šis vienuolynas lankytojus priima ištisus metus iki 18:00. Vienuolyno brolija yra nepaprastai pamaldi, o įžadų laikosi taip pat griežtai kaip Atono kalno vienuolynai Graikijoje. Atvykstame visiškoje tamsoje, – vienuolynas apšviestas, bet tikrai ne tiek, kad spindėtų. Visų nuojauta vienoda – nespėjome. Vis tik lipame lauk, supamės į striukes, nes kalnuose – šalčiau. Naktinis pasivažinėjimas serpantinais vis dar kaitina, bet ne tiek. Susisiautus šilčiau akys ir mintys skuba kitur – visa esybe, kiekvienas savaip jaučiame, kad atvykome į vietą, kuri ne mums skirta, kitokia, nekasdienė. Einame masyvių vartų link, – atverti! Lėtai lėtai apžiūrinėjame nedidelius vidinius kiemelius ir taip pasiekiame didesnį vidinį kiemą su cerkve jame. Girdime mišių garsus. Kelią mums rodo mėnuo. Pastebime išeinantį vienuolį. Jis mūsų nemato. Pagreitiname žingsnį, kad mus išgirstų, – šaukti ne vieta ir ne laikas. Praėjęs pro žemos tvorelės vartelius, jis atsisuka. Mandagiai paklausiame, ar mums galima užeiti paklausyti mišių. Jis linkteli galvą ir nueina. Veriame masyvias duris – mus pagauna prietema, žvakių šviesa spindinčios puošybos fone, o sodrus smilkalų kvapas lengvai svaigina. Bet dar labiau svaigina ir užburia vaizdas: nugara į mus stovi ryškiu raudonu paauksuotu apsiaustu vilkintis vienuolis žemu balsu giedantis vakaro giesmę, kuri po šiais tviskančiais skliautais tarytum nuvinguriuoja kiekviena kūno ląstele, pasiekdama širdį, jausmus, išsiūbuodama gelmėse slypinčias mintis, – ašara laikosi vos ne vos. Nuo grožio, kartu paprasto ir didingo, nuo keisto, nelaukto, netikėto, gilaus patyrimo. Tas balsas ir glosto, ir ramina, ir pakelia. Prie altoriaus, tarytum nesiekdami žemės juda vienuoliai juodais abitais. Girdisi tik švelnus šiurenimas. Pagauname jų žvilgsnius. Giesmė netyla – skamba be aido, susiliedama su sienomis, paveikslais, ikonomis, arkomis, žmonėmis. Nematyta, nepatirta, nepažįstama malda tolimo pasaulio erdvėse. Kažkur aukštai kalnuose. Visiškoje tamsybėje. Toli nuo namų. Stovime kiekvienas kas sau ir kiekvienas kas sau dar gerai negalime suprasti, kas tik ką čia mums visiems įvyko.

Išeiname į lauką. Tylime. Tik už vartų atgauname kalbos dovaną. Lyg būtume kažkokie kitokie. Lyg būtume prie stebuklo prisilietę. Žinome, kad čia dar grįšime.

Pamažu grįžtame į realybę. Tokiais pat serpantinais atgal labai nesinori, nors, matyt, neišvengiama, – matome švieseles žemiau, bet priešingoje pusėje, nei atvykome. Renkamės nusileidimą kitą puse, lyg ir Lazanias tas pirmas kaimas kalnuose vadinasi. Gerai jau nė nepamenu. O tada Gourri. Čia kalnų gatvelė praplatėja, nuo šlaito iki nameliukų stogų ryškiai spindi išraizgytos Kalėdinės lemputės. Restoranas! Kalnuose! Kai mums taip reikia taurės vyno. Palaimos momentas. Lendame vidun – mus pasitinka tipiška graikiška taverna su daug glaudžiai surikiuotų staliukų, apdengtų siuvinėtomis baltomis staltiesėmis, lentynėlių, nukrautų vyno buteliais, saldėsiais, uogienių, alyvuogių stiklainiais ir kitais vietiniais dalykėliais. Mus pasitinka pagyvenę šeimininkai ir jų sūnus, prie vieno staliuko sėdi pora vietinių diedukų. Visiems šypsenos nuvilnyja per veidus – naktiniai kalnų keliautojai! Užimame didžiausią stalą. Šeimininkė angliškai nekalba, bet mes jau puikiausiai išmokę užsisakyti graikiškai, – ant mūsų stalo atsiranda vynas, graikiškos salotos, souvlaki, holloumi. Nieko nauja, bet viskas taip skanu! Žmogėnai prie kito staliuko labai pagyvėja, – jiems dar linksmiau pasidaro, kai pro duris įžengia į britus panašių mieliausių seneliukų su žygio batais ir žygio lazdomis porelė, sakydami: „We are here again!“. Neilgai trukus pokalbis mezgasi tarp visų vienu metu. Iš kažkur išdygsta jauna juodaodė mergina su garso kolonėle rankose; gretimo stalo kaimynai-vietiniai užkuria aparatūrą. Suskamba „Abba“, ją keičia graikiškos melodijos. Ar nuo emocijų, sprogusių po įspūdžių vienuolyne, ar nuo raudono vyno grafinuose, kurie jau keliauja ir kaip dovanos nuo vietinių diedukų. Staiga vienas jų, jaunesnysis, pakyla graikiškiems šokiams, pakelia ir mane, tada britų porelę. Duodamės, kaip pašėlę. Tada užgroja rokenrolas, – nuo stalo pakyla ir mano bičiuliai. Šeimininkė be paliovos filmuoja mus ir kukliai šypsosi. Jei tik minutei prisėdame, gauname nemokamų saldėsių. Dosnumas neišpasakytas! Linksmybių įkarštyje sugebame save sustabdyti, – iki namų Protare mums pusantros valandos kelio. Kai mūsų naujieji Gourri draugai sužino, iš kur mes, išleidžia lengviau. Išsiskiriame kaip seniausi bičiuliai. Kaip linksma tame Kipre! Aišku, jei pats nesi koks beviltiškas surūgėlis. Prisimenu, rašau ir šypsausi. Nusileidimas irgi buvo kažkoks lengvesnis, serpantinai tiesesni.

Vaiduoklišką Protarą pasiekėme sėkmingai. Ten niekas nepasikeitė. Mums tinka.

Ketvirta diena:

11/01/2023

Rengiama.