Jau ne kartą rašiau, kad savo moteriškoms kelių dienų kelionėms (jų buvo keletas: Stokholmas keltu, Reino slėnis, Barselona, Florencija, Berlynas, Dresdenas) dažnai pasirenkame tas vietas, į kurias tiesiogiai skraidina pigios avialinijos. Šįkart pasirinkome Boloniją, – kelios valandos ir atsiduriame Italijos mieste, apie kurį keliautojai rašo: „…ne mažiau gražus, nei Roma ar Florencija”, „labiausiai neįvertintas Italijos miestas”, „Italijos perlas” ir pan. Turime puikią progą per 4 kelionės dienas (vieną galima atmesti: skrydis namo labai anksti ryte) įsitikinti, ar neperdėta. Laiką leidžiu su mieliausia kompanija, kurią surinkti nėra paprasta, – visos esame aktyvios ir, deja, nuolat perpildytais kalendoriais.
Bolonija (mieste – apie pusę milijono gyventojų, priemiesčiuose – dar tiek pat) – šiaurės Italijos regiono Emilija-Romanija pagrindinis centras, septintas pagal dydį Italijos miestas, įsikūręs prie Reno upės ir vis dar alsuojantis viduramžių dvasia bei turtinga kultūrine praeitimi. Aišku, kad tam įtakos turėjo čia dar 1088 m. įkurtas Bolonijos universitetas, laikomas seniausiu Europoje. Nuo VI a. pr. m. e. miestas buvo etruskų centras ir vadinosi Felsina. Dabartinį pavadinimą lėmė genties vardas, kuri miestą užėmė IV a. pr. m. e.
Bolonijos pavadinimas yra neatsiejamas nuo trijų šio miesto pravardžių – la dotta, la rossa, la grassa. Bolonija išsimokslinusioji, raudonoji ir riebioji. Seniausias Europos universitetas, raudonai rudo molio statiniai ir skaniausias maistas Italijoje.
Nereikia pamiršti, kad Bolonija turi Italijos gastronominio kapitalo reputaciją, – visokias dietas reiks pamiršti. Teks ragauti ir pasakiškai skanius „tagliatelle al ragù”, ir tipiškus Bolonijos desertus „raviole” ir „pinza” su garsiuoju „mostarda molognese” marmeladu. Puikus tekstas, kur pavalgyti ir ką čia.
Pradėdama ruoštis kelionei į Boloniją, nemažai „googlinau”. Ir tada supratau, kad lietuviai ją yra išmaišę skersai-išilgai: tiek daug pasiūlymų, ką pamatyti! Angliškų puslapių beveik ir nereikėjo vartyti. Šis aprašymas po mūsų kelionės – dar vienas indėlis į tekstų, dedikuotų Bolonijai, vandenyną. Nors, tiesą sakant, kuo daugiau domėjausi miestu, tuo labiau supratau, kad maršruto jame planuoti nereikia, – reikia tiesiog atsipalaiduoti ir mėgautis, ragauti, stebėti…Ir neišvengiamai pastebėsite nuostabias architektūrines smulkmenas, pažinsite vietinius, emocingai bendraujančius turguose, mėgausitės skaniausiu maistu, suprasite, ką reiškia gyventi mieste, kuriame kiekvienas akmuo liudija istoriją.
Ruošiantis kelionei man patiko šie tekstai: šis, apie vengtinas keliaujančiųjų klaidas Bolonijoje čia, apie mažiau turistų lankomas vietas – šis.
Pirma diena. Vilnius-Kaunas-Bolonija
Iš Vilniaus iki Kauno oro uosto atlekiame vienos iš keliautojų automobiliu ir jį paliekame iš anksto internetu rezervuotoje vienoje ADCparking aikštelėje šalia oro uosto (4 paros – 12 eur). Patogu ir nebrangu, ypač keliaujant keturiese.
Iš Kauno kylame 10:50, o Bolonijoje leidžiamės 12.20. Suprantama, kad buvome iš anksto užsisakiusios apartamentus XVI a. pastate miesto centre: „TL Appartamenti Fantuzzi” (Via San Vitale 23, Piazza Maggiore, Bolonija). Vos 200-500 m nuo centro, kur garsiausi Bolonijos objektai. Nuo oro uosto irgi juokingai arti: 10 km. Vieta nakvynei nuostabi: su vidiniu kiemeliu rytinėms mankštoms ir už namo esančia vietinių kavinuke, kur skaniausias espresso ir šviežiausi krousanai. Dviejų kambarių butas istoriniame name Bolonijoje – geriau ir nesugalvosi. Ilgai pratintis prie rūmų atmosferos nereikėjo, – akimirksiu įsijautėme į gyvenimą tarp skulptūrų, kolonų, išpieštų skliautų ir masyvių vazonų laiptų aikštelėse…Aikčiojom ir girdėjom savo balsų aidus. Net sugebėjome užsitrenkti už dvimetrinių metalinių vartų vidiniame kieme, vedančių plačiais laiptais į antrąjį aukštą, – lįsti ten mums nereikėjo, betgi smalsumas nuvedė. Kai vartams užsidarius pasigirdo rimtas „klinkt” nekreipėme dėmesio, bet tik ligi tol, kol neprireikė…išeiti. Pasirodo, mūsų buto durys liko kitapus vartų, kurie net nesiruošė atsidaryti nei lengvai, nei stipriai stumtelėjus. Iščiupinėjome kiekvieną vartų milimetrą, nuvalėme dulkes visuose slapčiausiose metalinių vingių kampeliuose, kurie nebuvo liesti, ko gero, ištisus šimtmečius, kėlėme aukštyn plisuotus sijonus ir raitėmė aukštyn siauras kelnes, bandydamos perkopti…Viskas veltui. Įstrigome. Negaliu atsistebėti, kaip mums pavyko išlaikyti gerą nuotaiką tokioje kvailoje situacijoje. Net ir išbandžiusios visus būdus, – tiek loginius, tiek fizinius, – nepaliovėme kvatotis. Šeimininkai nesiruošė mūsų gelbėti (ech, tie italai!), o skambutis draugui išgelbėti irgi negalėjo, tad reikėjo ieškoti išeities…Nepraėjus nei 20 min išėjimą vis tik suradome: vartų atidarymo mygtukas buvo tiesiog ant sienos, tik reikėjo šiek tiek laiptais aukščiau palipti! Kodėl šeimininkai negalėjo mums to pasakyti, lieka neaišku…Dar kartelį, – ech, tie italai! Pirmos minutės Bolonijoje labai priminė Florenciją, – ten irgi gyvenome panašiuose rūmuose, tik tuomet pavyko įsikurti be didesnių nuotykių. Ką gi. Kelionė žada būti linksma.
Kaip iš oro uosto nukeliauti į centrą, galima sužinoti čia ir čia. Mes sėdome į taksi, nes, kaip rašo visažinis Google, iš Guglielmo Marconi oro uosto iki miesto centro taksi kaina – vos 20-25 eur. Žinant, kad išlaidas dalinamės keturiese, neatrodo brangu už komfortą būti atvežtam iki pat apartamento durų. Nieko iš anksto nerezervavome: Bolonijos oro uoste taksi netrūksta. Mūsų taksi:
Yra ir autobusai – Aerobus (kaina asmeniui 6 eur, 20 min iki centro, važiuoja kas 11 min nuo 5 ryto, – bilietus galima įsigyti gerai matomuose automatuose).
Žinoma, visada yra ir miesto autobusai: pigu, gal ilgiau. Mes neišbandėme.
Po smagios atrakcijos su vartais, įsikuriame nuostabiame bute. Dušas, veidų ir kūnų perdarymas į atostogų Italijoje režimą, kur šilta ir malonu, o tada jau keliaujame pasivaikščioti. Kadangi esame gražiausių Bolonijos vietų apsupty (nors gražiausa yra visa Bolonija!), tai eiliškumą susidėliojame pagal tai…kaip vėjas pučia ir kojos neša. Bet vis tiek žemiau Jums surašysiu, ko nereiktų praleisti, būnant šiame nuostabiame mieste. Kol skaičiau ir domėjausi, įsimylėjau tą miestą net nenuskridus! O būdama čia, meilę prisiekiau amžiams. Mane visada žavėjo vidutinio dydžio miestai: be spūsčių, bet su daug gražių, jaukių kiemelių, stilingų kavinukų, įdomių muziejų…
Unikalus dalykas Bolonijoje – arkados arba portikai. Bendras jų mieste ilgis – 38 km: yra galimybė visą centrą gali pereiti taip ir neišlindus iš po stogo. Ilgiausia 4 km arkada buvo pastatyta tam, kad sujungtų miestą su užmiestyje esančia Šv. Luko (St.Lucca) bažnyčia. Jei atvirai, mes iki ten nenukeliavome, – nebuvo noro:) Visko mums užteko, – neatvykome pliusų susidėti…Virš arkadų buvo statomi ir įrenginėjami butai, nuomuojami studentams, jos taip pat puikiai saugojo nuo lietaus bei saulės. Turėtų būti keistas jausmas vaikštinėti nuolatinėje prieblandoje ir pavėsyje, – gal nereiks akinių nuo saulės:)
Bolonijos architektūros specifiką nulėmė aplinka. Emilijos-Romanijos regione yra labai daug geros kokybės molio, iš kurio paruošiama terakota – degtas, neglazūruotas molis, naudojamas pastatų statybai. Ilgai netruks suprasti, kodėl Bolonija vadinama, kaip rašiau anksčiau, la rossa. Žvelgiant iš aukštesnio taško miesto pastatų kontūrai susilieja į vientisą rausvą spalvinę dėmę – miestas susitapatina su žeme, ant kurios jis yra iškilęs. Tačiau ne vien dėl savo rausvo, akiai malonaus atspalvio Bolonija yra taip vadinama. Čia rinkimus visuomet laimi kairiosios politinės jėgos, mieste tebėra išlikusių komunizmui skirtų gatvių, pvz., Viale V. I. U. Lenin, Via Stalingrado, kurios dažnam lietuviui dėl istorinio konteksto kelia nuostabą ir pasipiktinimą. Be to, Antrojo pasaulinio karo metais Bolonija buvo svarbiausias Italijoje pasipriešinimo prieš fašistinę valdžią centras. Ši pastraipa iš šio puikaus teksto apie Boloniją.
Jei mums trūks žmonių, – bene daugiausiai šurmulio susitelkia Nepriklausomybės gatvėje: čia gausu kavinių, ledainių, restoranų, parduotuvių, siūlančių madingiausių drabužių, batų, aksesuarų, bei geriausių Bolonijos viešbučių. Kaip pasakoja viena Italijoje gyvenanti moteris, ankščiau boloniečiai šioje gatvėje susirinkdavo pašokti, o dabar…Dabar visur – prekyba. Einant Nepriklausomybės gatvės portikais Didžiosios aikštės (Piazza Maggiore) link, akis pakėlus į lubas arba nuleidus į grindinį, matyti dailūs lotyniški užrašai: „Panis vita“(„Duona yra gyvenimas“), „Canabis protectio“ („Kanapės yra apsauga“) ir kt.: kadaise čia veikė gėlių turgus ir taip buvo įamžinta to laiko paprasto gero gyvenimo filosofija. Duona yra maisto, tad ir išgyvenimo, metafora, o kanapių pluošto drabužiai saugo nuo šalčio. Emilijos-Romanijos regionas buvo kanapių auginimo centras, iš jų buvo gaminti tvirti drabužiai ir virvės.
Nukeliaujame iki Piazza Maggiore ir šalia esančios Piazza del Nettuno – abi aikštės yra šalia viena kitos. Atrodo, kad visi Bolonijos gyventojai ir miesto svečiai susirinko naujienomis pasidalinti, – šiose centrinėse aikštėse niekada netrūksta šurmulio.
Pakeliui būtinai stabtelime prie 900 m. stebėjimo senumo bokštų (labiausiai žinomi iš 20-ies bokštų Bolonijoje): vienas jų vadinamas Torre Garisenda, o kitas – Torre degli Asinelli (Piazza di Porta Ravegnana, Bolonija). Mediniais laiptais užkopus visus Asinelli bokšto viduje esančius 498 laiptus pamatytume fantastišką Bolonijos vaizdą, bet kopti nesiruošiame: karšta, o ir eilutė nemaža. Bilietą (5 eur) galima nusipirkti tik internetu. Tačiau čia kabo aiški instrukcija, kaip tai padaryti. Kiekvieną lankytojų srautą įleidžia kas 45 min. Sakoma, kad Asinelli yra aukščiausias pasviręs bokštas Italijoje. Jo aukštis – 97 m, o vadinasi Asinelli pagal stačiusios šeimos pavardę. Kaimynas Garisendos bokštas yra kiek žemesnis – 47 m aukščio – ir pasviręs kur kas labiau. Sklando prietarai, kad bokštas neša nelaimę studentams: jei užsikars ant jo, nebaigs studijų. Asinelli bokštas kadaise buvo ir kalėjimas, ir mokslinių tyrimų vieta, o per Antrąjį pasaulinį karą tarnavo kaip gynybinis įtvirtinimas. Garisendos bokštas keliolika metrų patrumpintas, nes svirdamas būtų rėmęsis į aukštesnįjį kaimyną. Abu statyti XII a., būtent tada prakutę Bolonijos gyventojai ėmė varžytis, kurių rūmų bokštas bus ištaigingesnis, – taip jie demonstravo savo finansinę padėtį ir pinigų teikiamą galią. Anuomet mieste buvo beveik du šimtai bokštų, šiandien jų išlikę apie 20. Vieni palūžo nuo žaibų, gaisrų ar karo, kiti nugriauti saugumo sumetimais. O ta paslaptis? Ant Asinelli bokšto yra sudužusi vaza. Kas ją ten užkėlė ir kodėl, niekas negali paaiškinti. Pastaroji pastraipa iš šio puikaus teksto.
Didžiojoje gatvėje (Strada Maggiore), prie Šv. Stepono aikštės (Piazza Santo Stefano), visai netoli dviejų pasvirusių bokštų, yra XV a. menantis Isolani teismo (Corte degli Isolani) pastatas, arba Isolani namas (Casa Isolani). Įėję į jo portiką pakelsime akis į medines sijas. Jei galva nesisuka nuo aplink įsikūrusių prabangių (ir pirkėjų tuščių) parduotuvių, galima pamatyti tose sijose įstrigusias tris baltas strėles. Gerai, kad sijos nuo amžiaus pajuodusios – strypeliai geriau matyti. Kaip jie čia atsirado? Yra kelios versijos. Anot vienos legendos, naktį trys vagys planavo nužudyti turtuolį pastato savininką, tačiau jų dėmesį esą atitraukė kitame lange pasirodžiusi graži moteris be drabužių, tad vagys strėles netyčia iššovę į portiko lubas. Koks neprofesionalumas! Viena šios legendos versija – kad ta lange netikėtai pasirodžiusi moteris buvo turtuolio tarnaitė, taigi šis jai turi būti dėkingas už išgelbėtą gyvybę. Pagal kitą versiją, namo šeimininkas nusprendė nužudyti savo neištikimą žmoną. Atvykusiems samdytiems žudikams moteris pasirodžiusi lange nuoga, tad šie sutrikę strėles ir paleido ne į ją, o į lubas. Sklando gandas, kad egzistuoja – esą Nepriklausomybės gatvėje – ir ketvirta portikui tekusi strėlė. Kodėl ir ar tikrai, vis dėlto niekas nežino.
Piazza Maggiore apsupta įžymių miesto pastatų: Basilica di San Petronio, Palazzo dei Notai, Palazzo d’Accursio (miesto Rotušė), Palazzo del Podestà ir Palazzo dei Bianchi. Nemažai kaip vienai aikštei, kuri buvo pradėta formuoti dar 1200 m.
Trumpai apie garsiuosius aikštės pastatus:
Palazzo d’Accursio
Bolonijos miesto Rotušė, kurią sudaro keletas pastatų, sujungtų į vieną amžių tėkmėje. Antrame aukštė yra senųjų menų muziejus, taip pat dailininko Giorge Morandi 200 darbų kolekcija. Pastatytas XIII a. pabaigoje. Galima nemokamai apsilankyti, bet šeštadieniais ir sekmadieniais atidaryta 10:00-13:00 (pirmadienį nedirba).
Palazzo dei Notai
Tarp Palazzo d’Accursio ir San Petronio bazilikos yra gražuoliai Palazzo dei Notai. Buvusi notarų bendruomenės rezidencija. Originalios pastato konstrukcijos mena dar 1287-uosius. Seniausia yra dešinioji pastato pusė, rekonstruota XV a. Lankytojai įleidžiami tik specialiomis progomis, – tad pasitenkinsime išoriniu apžiūrėjimu.
Jei mums rūpės Bolonijos dizainerių parduotuvėlės, galime žygiuoti palei šiuos rūmus iki Via D’Azeglio – prabangių parduotuvių gatvės.
Basilica of San Petronio
Priešais Palazzo del Podestà pamatysime garsiąją Basilica of San Petronio, skirtą Bolonijos globėjui (132m ilgio, 66m pločio, 47m aukščio). Tai yra pagrindinė miesto bažnyčia, savo formas įgavusi 1390 m. Lig šiol fasadas nėra užbaigtas – marmuro apdaila tarytum meistro pamiršta, bet tai ir suteikia bazilikai unikalumo. Pabaigtoji fasado dalis yra dekoruota skulptorių Alfonso Lombardi, Amico Aspertini ir Jacopo della Quercia darbais. XV a. iškilo ir Varpinė. Viduje net 22 koplyčios! Galėsime pasigrožėti nuostabiomis freskomis. Įėjimas nemokamas (foto bilietas- 2 eur), į Dei Magi koplyčią užsieims už 3 eur.
Prieš išeinant verta pasigrožėti įspūdingu saulės laikrodžiu, kurį sukūrė Gian Domenico Cassini XVII a. Tuo metu tai buvo didžiausias toks laikrodis pasaulyje.
Apsirenkite kukliai ir uždenkite kojas bei pečius, jei norite užeiti į Baziliką, – man ji įspūdingensė iš išorės, nei iš vidaus, bet būnant čia, tikrai verta užsukti. Nebuvo jokios eilės, kuomet mes lankėmės.
Palazzo Del Podestà
Palazzo del Podestà – XIII a. rūmai, sujungti su Arengo bokštu, kuris buvo pastatytas 1259-aisiais. Šie rūmai buvo pirmoji miesto valdžios rezidencija. Čia sprendimus priiminėjo didysis valdininkas (podestà), teisėjai ir kiti pareigūnai. Šiandien jie atrodo taip pat kaip tais laikais ir buvo pastatyti, todėl turime galimybę įsivaizduoti Bolonijos didybę XIII a. Vaikščiojant po portiką galima grožėtis rūmų skliautais. Didžioji salė pagrindiniame aukšte buvo naudojama kaip viešasis teatras nuo XVI a. pabaigos iki XVIII a. pradžios. Mums turėtų patikti Adolfo De Carolio XX a. freska.
Rūmų Arengo bokštą laikančiose keturkampį sudarančiose arkose šeimininkavo turgaus prekeiviai. Du žmonės, stovintys įstrižai vienas nuo kito (prie kampų) veidais į sienas, galėdavo puikiausiai susišnekėti. Pajuodę keturi kampai išduoda, kad buvo nugulti šnekėtojų. Ir mes tai išbandėme – kur tie kampai ir ką ten veikti, iškart pamatysite:) Žmonių visada pilna, o plytos nutrintos iki baltumo.
Man kol kas sunku susigaudyti, bet karaliaus Enzo rūmus (Piazza del Nettuno, 1/C, 40125 Bologna) lyg ir yra šių Palazzo del Podestà dalis – tarytum nuo pastarųjų atskirti. Enzo rūmai buvo pastatyti 1245 metais. Kairiajame korpuse galima pamatyti kalėjimą, iš kurio galima patekti į Dievo motinos kapelą. Anksčiau čia buvo teismo salė, o apatiniame aukšte buvo saugoma karinė technika.
Palazzo Dei Banchi
Palazzo Dei Banchi – itin gražus pastatas. Fasadą sudaro net 15-ka Jacobo Barozzi sukurtų arkų, iš kurių dvi jungia su gatvėmis: Via Clavature ir Pescherie Vecchie. Nepaisant to, kad čia nėra tokio jausmo, tai vis tik moderniausias statinys Piazza Maggiore aikštėje.
The Crescentone
Crescentone – rožinio granito stačiakampė pakyla, dengianti Piazza Maggiore aikštę ir pastatyta 1934 m. Ji yra simbolinė vieta, kuri pasitarnavo švenčiant pergalę 1945 m. Manau, kad pirmąkart mačiau aikštę, kurios didžiulį plotą užima tokia pakyla. Keistas, bet įdomus sprendimas.
Centrinėje miesto aikštėje yra fontanas ir XVI a. statyta Neptūno skulptūra. Kai moralės sergėtoja katalikų bažnyčia liepė skulptoriui Giambolognai sumažinti jūrų dievo lytinį organą, kad neįžeistų visuomenės, šis sutiko, bet iš tikrųjų papokštavo. Žvelgiant į Neptūną iš nugaros, ištiesto jo piršto ir falo kombinacija kuria erekcijos įspūdį. Ši skulptūra yra vienas žymiausių dabartinės Belgijos teritorijoje, flamandų šeimoje, 1529 metais gimusio garsaus Italijos skulptoriaus Giovanni da Bolognos, arba Jeano de Boulogne‘s (tokia tikroji Giambolognos pavardė), darbų. Skulptoriaus pokštas tikrai veikia, – juokingiausia tai, kad Neptūno ranka su ištiestu pirštu rodo į priešais esančioje rotušėje sėdinčio popiežiaus Grigaliaus XIII statulą. Jei įsižiūrėsite, tikrai tai pamatysite, – mes visos 4-ios ieškojome to tinkamo kampo pokštui teisingumui patvirtinti. Šis Bolonijoje gimęs popiežius 1582 metais pasirašė dekretą, pagal kurį įsigaliojo Grigaliaus kalendorius. Didelė pasaulio dalis, taip pat ir Lietuva, juo naudojasi ir šiandien. Pastaroji pastraipa iš šio straipsnio.
Nuo čia irgi galėtume pamatyti gražų miesto vaizdą: Sala Farnese. Reikia eiti į Palazzo d’Accursio, susirasti laiptus, užkilti ir…grožėtis! Mes miesto panoramai apžvelgti pasirinkome kitą dieną ir kitą vietą.
Žiūrint į baziliką San Petronio bei pasisukus į kairę, už kelių dešimčių metrų galima pasiekti vietinį centro turgų, – būtina užsukti ir pasiklausyti, kaip tik italai moka prekiauti! Turgus prasidėjo 1251 metais ir tarnavo kaip galvijų rinka. Dabar iki 400 gatvės pardavėjų ir amatininkų parduoda meninius dirbinius, naujus ir naudotus drabužius, avalynę ir daug visko.
Jei būsime alkanos, tame pačiame turguje galima susirasti „Caffe del Mercato” – tikrai puiku vieta užkąsti taip, kaip vietiniai. Neatsiejama kelionių dalis – pažintis su krašto virtuve. Ne išimtis ir Bolonija, pažersianti išskirtinių valgių meniu: nuo pasakiškai skanių, tagliatelle al ragù iki tipiškų Bolonijos desertų raviole ir pinza su garsiuoju mostarda molognese marmeladu.
Galima stabtelti prie vieno iš Bolonijos lobių – mažutės Batučio oratorijos, kuri buvo restauruota ir atverta lankytojams pirmame bažnyčios aukšte (antrad.-sekmad. iki 19:00): nuostabus baroko stilius, freskų puošyba. Bilieto kaina 6 eur. Čia vyksta muzikos pasirodymai ir laikomi geriausiais dėl tobulus akustikos. Adresas: Via Clavature 8, Bolonija.
***
Geras trumpas tekstukas, ką pamatyti Bolonijoje čia. Puikus tekstas apie Bolonijos paslaptis čia.
Mūsų pirma diena Bolonijoje:
Antra diena. Bolonija
Rytą pradedame nuo mankštos, o tada – kava ir itališki desertai! Mėgaujamės ilgai – juk niekur neskubame. Laukia dar viena karšta diena. Saulė įsiplieskė kaip reikiant…
Dienos pradžiai – seniausias pasaulio Bolonijos universitetas (240 m nuo mūsų apartamentų). Universitetas toks senas, kad savo gyvavimo metais lenkia ne tik Europos, bet ir viso pasaulio aukštojo mokslo įstaigas. Nepaisant prestižo ir svarbos, Bolonijos pažiba gali pasigirti įspūdinga architektūra su gausybe arkų ir freskų. Įkurtas 1088 m. ir net antras pagal dydį Italijoje. Šiuo metu Bolonijos universitete studijuoja daugiau nei 85 tūkst. studentų iš viso pasaulio, kuriems suteikiama galimybė rinktis netgi iš 103 skirtingų studijų krypčių. Nuo filosofijos iki eksperimentinės medicinos, nuo kompiuterių mokslų iki astronomijos. Buvusiųjų Bolonijos universiteto studentų sąraše (Alumni) tokie genijai kaip Dantė (Dante Alighieri), Popiežius Aleksandras VI (Pope Alexander VI) bei Erazmas Roterdamietis (Erasmus Desiderius Roterodamus). Bolonijos Universitetas, be abejonės, svarbus ir žymus ne tik savo istorija, bet ir įspūdinga architektūra: universitetą sudaro net 33 departamentai, 23 atskiri fakultetai. Gausybė arkų ir jaudinančių freskų tiesiog pribloškia. Įėjus į jo auditorijas, užplūsta filmo „Haris Poteris“ de javu: juodos milžiniškos lentos, didingos medinės auditorijos lyg amfiteatrai, daug tvirto medžio. Nors universitete nuolat vyksta paskaitos, po pastatą galima laisvai vaikščioti. Svarbu netrukdyti paskaitų. Mes susiradome vienas atviras duris universitete ir užsukome apžiūrėti senąsias auditorijas. Akimirka tarytum filmo scenoje suteikė pikantiškumo nuostabiam rytui Bolonijoje.
Pagrindiniuose, arba Archiginnasio rūmuose, kuriuose šiuo metu veikia senoji miesto biblioteka, italų ir kitų šalių kilmingi studentai įsiamžino čia ant sienos palikdami savo šeimos herbą. Taip, čia galite rasti ir Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės didikų herbų! XVII amžiuje, universiteto klestėjimo ir lietuvių studentų gausa pasižymėjusiu laikotarpiu, Bolonijos universitete studijavo Pažaislio vienuolyno įkūrėjas Kristupas Zigmantas Pacas, Steponas Pacas, Lenkijos karaliaus J. Sobieskio svainis Mykolas Kazimieras Radvila ir kiti.
Pagrindinių universiteto rūmų perlas – autentiškas Anatomijos teatras, atidarytas dar 1638 metais, o savo galutinį pavidalą įgavęs apie 1736-uosius. Tai – tikra mokslo šventovė. Visa salė dekoruota medžio skulptūromis, vaizduojančiomis alegorines būtybes, antikinius dievus, garsius senovės laikų medikus, tokius kaip Hipokratas ir kiti. Viename anatomijos teatro kampe galima išvysti skulptūrą žmogaus, savo rankoje laikančio nosį. Tai – Gasparo Tagliacozzi, 1545-1599 m. Bolonijoje gyvenęs ir dirbęs italų chirurgas, plastinės chirurgijos pradininkas. Čia buvo dėstomos anatomijos paskaitos. Prieš einant dar verta čia pasitikrinti darbo valandas. Balonijoje šios vietos praleisti negalima, – ji tarp privalomų pamatyti vietų! Mes 2ia praleidome, ko gero, daugiau nei valandą, – vis nesinorėjo išeiti…
Pakeliui bus Palazzo Fava – senieji rūmai su freskomis papuoštais kambariais (Sala di Giasone nutapytas dailininko Carraccis). Gal Jums irgi bus įdomu. Atidaryta nuo 10:00 iki 19:00.
Jei būsime alkanos, geriausia vieta valgyti: Via Auguasto Righi gatvėje. Čia rekomenduojama valgyti „piadina”, šioje gatvėje ji skaniausia. Mes, tiesą sakant, čia nebuvome, – pamatydavome gražią vietą, stodavome ir pavalgydavome. Šįkart turguje ir štai taip:
Kol dalis kompanijos nuėjo pietų meto poilsio, mes su Di aplankėme Nacionalinę Bolonijos meno galeriją, kuri irgi buvo visai netoli mūsų namų. Karštą vidurdienį geriau nesugalvosi: muziejaus kolekcija pradėta rinkti XVIII a. viduryje – 30-yje salių tikrai yra ką pamatyti, ypač su gidu, kokia man buvo bičiulė:
Visai netoli mūsų namų (šalia universiteto) – Orto Botanico (Universita’ degli studi di Bologna, dipartimenti biologia, Via Irnerio, 42, 40126 Bologna) – čia susitikome su pailsėjusia kompanijos dalimi. Bolonijos botanikos sodas buvo įkurtas XVI a. ir buvo dedikuotas medicinos studentams, kurie turėjo semtis žinių apie gydomųjų galių turinčius augalus. Dabar šis sodas yra gražiausias ir maloniausias dalykas, kai norima atitrūkti nuo šurmuliuojančios miesto svečių minios. Sode – daugiau nei 1800 skirtingų augalų rūšių. Atidaryta nuo 10:00-18:00 (balandis – rugsėjis). Įėjimas nemokamas. Mūsų nesužavėjo, – Vilniuje turime tikrai jaukesnį…
Dar ilgai vaikščiojome Bolonijos gatvelėmis, o vakarą leidome Piazza Maggiore aikštės lauko kavinėje su vaizdu į Baziliką, – žmonių, muzikos, kokteilių, mimų pasirodymų netrūko. Miestas skendėjo šviesose ir šilumoje, o mes leidomės moteriškų temų labirintais…
Trečia diena. Bolonija
Paskutinės dienos rytą Bolonijoje pradėjome nuo espresso (desertų foto nebekelsiu, neerzinsiu) – kaip gi kitaip Italijoje:
Šiandien aplankėmė Basilica di Santo Stefano (Via Santo Stefano 24). Tai, ko gero, seniausia Bolonijos bažnyčia: dėl jos pastatymo datų yra diskusijų, bet lyg ir rašoma, kad pastatyta 430 m. Šis kompleksas yra vadinamas Bolonijos tikėjimo lopšiu, kurį benediktinai sukūrė X-XIII a. Pagrindinė bažnyčia „Chiesa del Crosifisso” garsi savo XII a. šventykla ir 1019 m. kripta. Bazilika atverta nuo 9:15 iki 19:15. Įėjimas nemokamas. Tai gražiausia vieta Bolonijoje, – vien dėl jos verta atskristi. Mes čia praleidome nemažai laiko ir Jums rekomenduoju nepraleisti!
Aikštė aplink baziliką irgi nuostabi, – pabuvome ten:
Vėl patraukėme iki didžiosios Bazilikos Piazza Miaggore aikštėje. Apeikite ją, iš kitos pusės rasite liftą – pakilkite pasigrožėti Bolonija. Ji to verta:
O štai mūsų bolonietiški pietūs:
Nors kiti keliautojai rašo, kad ledus reikia valgyti pas dieduką „Pellegrino 1936 Antica Gelateria Artiginale” (Via Guglielmo Oberdan, 15, 40126 Bologna), mūsų ši vieta nesužavėjo. Ant sienos kabo apie 30 itališkų ledų pasirinkimų: nuo moliūgų iki tradicinių Gelato. Čia pat matosi didžiulė ledų gaminimo mašina, kuri sukasi be sustojimo. Mes ledus valgėme ir čia, ir kitur, – jie visur fantastiški ir šios vietos visai nebūtina specialiai ieškoti!
Valgant ledus keliavome prie netoliese esančio vandens kanalo – Canale di Reno. Žalią vandenį supa geltonų, oranžinių, violetinių ir rožinių namų fasadai. Pašvietus saulei – vaizdas kaip iš atvirukų.
Anksčiau Bolonija dar buvo vadinama „Mažąją Venecija“, nes tai – šimtais kilometrų nuo jūros nutolęs miestas, todėl vėliau buvo iškasti kanalai, kurie miestą aprūpindavo vandeniu. Pramonės miestui tai buvo itin svarbu – jais plukdytos medžiagos, gaminiai ir kt. XIX a. pradžioje kanalai pradėti užkasinėti, o ant šių „kapų“ imti tiesti ratuoto transporto keliai. Požeminis vandens kelių tinklas sudaro apie 60 km. Ne visi kanalai palaidoti po žeme. Vienas išlikusių (Canale delle Moline) ilgai naudotas malūnų reikmėms. Jis matomas atvėrus nediduką Pielos gatvės (Via Piella) sienoje esantį langelį. Taigi paslaptis ta, kad šis miestas yra nei prie jūros, nei prie upės. Šis langelis ir jo atradimas sukėlė mums daug džiaugsmo, – ieškokite jo! Neišsigąskite spynelės, – ji neužrakinta, pakaks stumtelti!
Jau ankščiau rašiau apie Bolonijos portikus: ilgiausias jų – net 4 kilometrų San Luca portikas, iš miesto vedantis aukštyn į Colle della Guardia kalvą, kurios viršuje 300 m aukštyje pastatyta bažnyčia garsėja dėl Šv. Mergelės Marijos paveikslo, kurį, pasak legendos, nutapė pats evangelistas Šv. Lukas. Turėsite noro, – nukeliaukite. Portiko di San Luca trasa yra papuošta 666 arkomis. Tai ikoniškas ir ypač unikalus kelias, kurį, ko gero, verta nueiti (kaip žinote, mes nenukeliavome).
Mes nespėjome, bet gal jums bus įdomu apsilankyti dailininko Giorgio Morandi namuose: paskaitykite daugiau čia. Bolonijoje yra keistų muziejų, dailės galerijų, šiuolaikinio meno centras MAMbo, – viskas priklauso nuo norų ir laiko. Dar viena vieta iš „mes nebuvome” serijos: San Michele Bosco – mažiau turistų lankoma vieta, mini žygis, kuriam reiktų patogios avalynės, – pasakiški vaizdai nuo kalvos atsivers į visą Boloniją.
Mes daug vaikščiojome po senąją Boloniją, nardėme po parduotuvėles, atvertus kiemelius, bažnyčias, gurkšnojome kavą ar šaltus gėrimus, – džiaugiamės nuostabiomis dienomis kartu prieš ilgą ir tamsų rudens laiką, kuris lauks Lietuvoje.
O vakarienei pasirinkimo visai šalia namų esantį restoranėlį „Ristorante Brace” (Via San Vitale 15) – buvo skanu, o aptarnavimas tiesiog pasakiškas:
Ketvirta diena. Bolonija-Kaunas-Vilnius
Užsisakome taksi ir anksti rytą paliekame savo apartamentus Bolonijoje. Rekomenduoju šį taksi numeriuką:
Skrydis į Kauną 8:05, leidžiamės 11:30. Griebiam automobilį ir smagiai grįžtam į Vilnių. Tos trumpos kelionės labai prailgina savaitgalius, – trys dienos svetur kaip savaitė gero poilsio! Išnaudokite pigių skrydžių galimybes!