Pora įsimintinų savaitgalio dienų Baltarusijoje: jei tik ten nuvykti būtų paprasčiau...
Išspausdinta žurnale „JI” (2010 m.).
***
Pora įsimintinų savaitgalio dienų Baltarusijoje: jei tik ten nuvykti būtų paprasčiau…
Jau važiuojant atgal Vilniaus link galvojau: kodėl nei mano bičiuliai, nei tiesiog pažįstami keliautojai nepagalvoja, kad visai šalia yra įdomus, turistams draugiškas, bet jų neišlepintas miestas, dar arčiau – elegantiškieji, su pagarba restauruojami Radvilų rūmai, Krėvos griuvėsiai, Novgorodas, Lyda, išdailinta Miro pilis ir daug kitų vietų, vertų susipažinti. Vos poros savaitgalio dienų pakanka bent minimaliai pažinti kraštą, taip glaudžiai susijusį su Lietuvos istorija: tereikia kokį laisvesnį savaitgalį sėsti į automobilį ir po kelių valandų jau esi Baltarusijos sostinėje Minske. Su draugais daug nesvarstydami ir neplanuodami, tiesiog taip ir padarėme. Minske su vyru lankėmės prieš penkerius metus – smalsavome, kas pasikeitė per tokį trumpą laiką, o dar labiau norėjosi parodyti šį miestą ten nebuvusiems bičiuliams, pakeliui namo aplankyti istorines vietas, kurios yra taip arti Vilniaus ir taip neišlepintos turistų dėmesio.
Apie vizas susimąstėme gerokai prieš kelionę – per savaitę jas gavome (Musės papildymas: kreipkitės į UAB ‘Balc”, Jums viską paaiškins ir padės susitvarkyti Viktorija tel. +370 603 00537, balc.vilnius@gmail.com, Vytenio g. 9/25, Vilnius). Būtina turėti draudimą, kitaip neįvažiuosite į šalį.
Kaip ir vykstant į bet kokią kitą šalį, pasirūpinome tvarkingais automobilio dokumentais ir visų keleivių draudimais. Tai ir buvo vieninteliai dalykai, kuriuos rimtai paruošėme prieš išvykdami. Išvakarėse perverčiau savo „kelionių lentyną“ – ten susiradau porą knygų apie Baltarusijos pilis, kurias pirkome keliaudami prieš penkerius metus. Neskyrusi laiko kelionės pasiruošimui, važiuodama stengiausi paskaitinėti apie lankomus objektus. Jei nors šiek tiek žinai apie vieną ar kitą istorinę vietą, ją gali pamatyti kitomis akimis, ji pasidaro artimesnė ir, žinoma, įdomesnė.
Pirma diena. Vilnius - Krėva - Minskas
Minskas: elegantiškas ir švarus, erdvus ir spalvingas
Nors buvome pasiryžę prie Baltarusijos sienos būti 7 val. ryto, kad aplenktume eiles sumanių lietuvaičių, gabenančių pigesnį kurą, laiku atsibusti nepavyko, dėl to labai pasigailėjome: apie aštuntą valandą prie sienos driekėsi eilės, medituoti automobilyje teko beveik tris valandas. Pasirūpinkite kava ir sumuštiniais! Atsidūrus ties baltarusių punktu pirmą kartą, nesunku pasimesti: pildai kažkokius blankus, stoviniuoji prie vieno, antro, trečio langelio – visur tikrinami dokumentai, visur dalinami antspaudėliai be kurių per sieną nepravažiuosi; automobilį apžiūri muitininkas, po to – pasieniečiai. Mes buvome išskirtiniai tos dienos turistai – pasienietis net nusišypsojo, kai pasakėme, jog važiuojame tiesiog apžiūrėti Minską…“Na, žiūrėkite…“, – pasakė. Surinkę visus antspaudėlius, dar kartą patikrinti pasieniečių, muitininkų, apie 11.00 val. kirtome Lietuvos-Baltarusijos sieną. Reikia atminti, kad, jei sugalvosite atgal grįžti per kitą pasienio postą (kaip šįkart nutiko mums), turėsite sumokėti papildomus 15 EUR už automobilį.
Puikia magistrale lėkėme Minsko link. Stebino nuostabus kraštovaizdis, tolimas horizontas, tvarkingai suarti laukai, o labiausia, iš abiejų kelio pusių apie kokius dvidešimt metrų, jei ne daugiau, tvarkingai nupjauta žolė! Tokių dalykų net ir pedantiškoje Vokietijoje nepamatysi. Dar gerai neįsibėgėję, pamatėmė nuorodą „Krėva“ – kadangi mes niekur neskubėjome ir nieko neplanavome, visi vieningai nutarėme skirti šiek tiek laiko Krėvai. Vargingo, bet tvarkingo miestelio keliuku pavažiavę kokį kilometrą, dešinėje pamatėme pilies griuvėsius: kai kurios išlikusios sienų dalys paremtos mediniais rąstais, kai kurios, matyt, neseniai išgriuvusios – visokių dydžių rieduliai tiesiog voliojosi didelėmis krūvomis…Kažkoks apėmė gailestis – juk tai Gedimino sūnaus Algirdo pilis, kadaise buvusi svarbiu Pietryčių Lietuvos ir LDK kariniu, prekybos bei amatų centru. Pilies požemiuose buvo nužudytas Kęstutis, čia buvo pasirašyta Krėvos sutartis. Nežinau, kokie valdžios planai dėl šio istorinio paminklo, bet šiuo metu vaizdas liūdnas. Šiek tiek pasivaikščioję, užsukome į Krėvos maisto parduotuvę, pasimalėme tarp vietinių žmogelių, kurie smalsiai mus nužiūrinėjo, nusipirkome garsųjį šiek tiek muilino skonio šokoladą ‚Alionka“ ir patraukėmė toliau – daugiau iki Minsko neketinome niekur sustoti, bet susigundėme dar viena nuoroda ir atsidūrėme Voložyne: įstabių rūmų ten neradome, bet vietinėje komiso parduotuvėlėje įsigijome originalų šviestuvą už…12 lt. Tokių perliukų Lietuvoje jau nerasi.
Nors Vilnių tądien palikome lietingą ir apniukusį, Minskas pasitiko šviesus ir saulėtas. Tik priartėjus prie miesto pakraščių, kažkur beveik danguje išvydome išdidų miesto pavadinimą, toliau, kiek akys matė, – plačiausios gatvės ir restauruoti arba visai nauji, spalvingi ir žaismingi milžiniški gyvenamųjų namų kvartalai. Viskas, ką pamatėme tik įvažiavus, akivaizdžiai rodė, kad esame milijoniniame mieste, tik labai naujame, erdviame ir švariame. Apgalvotai sutvarkytas Minsko apvažiavimas, pirmąkart mano matyti LED šviesoforai, galybė automobilių, plačiausi šaligatviai, naujieji „supermarketai” ir, kas labai išsiskiria,- galybė gėlynų. Net Minsko mikrorajonų pavadinimai „išrašyti“ gėlėmis. Pravažiavome dviejų ledo ritulininkų kompoziciją…iš gėlių. Milžiniško dydžio žydintys kūriniai, puošiantys Minską.
Automobilį palikome Nepriklausomybės akštėje – po didžiule centrine miesto aikšte „paslėptas“ ne tik tviskantis kelių aukštų parduotuvių parkas, bet ir požeminė automobilių aikštelė. Pakilome į pagrindinę miesto vietą, apsuptą Vyriausybės, Pedagoginio universiteto ir Valstybinio Baltarusijos Universiteto rūmų; centre – modernus fontanas, kaip supratome, dedikuotas didiesiems Baltarusijos miestams. Vakare šioje aikštėje pilna riedutininkų ir pasimatymus skiriančio jaunimo. Dabar gi sutikome tiesiog šeštadienį leidžiančias šeimas, vieną kitą turistą. Apžiūrėjome aikštės pažibą – Raudonąją bažnyčią. Minske mūsų laukė vietinis žmogus, pažįstantis kone kiekvieną gimtojo miesto pastatą ir žinantis jo istoriją. Jis mielai ėmėsi gido pareigų ir kantriai atsakinėjo į galybę mūsų klausimų. Nepriklausomybės prospektu patraukėme Rotušės link, pakeliui užsukdami į knygynus, lino, suvenyrų, krištolo parduotuves, mes, moteriškės, užsukome į kosmetikos parduotuvę, prekiaujančią baltarusiškais kosmetikos gaminiais, apdovanotais visokiais kokybės prizais. Susigundėme mažomis kainomis ir subtiliai įpakuotais kremukais. Nepraleidome mažų, tarybinius laikus primenančių gastronomų, ragavome vietinių saldėsių ir labai gero skonio Baltarusijoje itin populiaraus plombyro „28 kapeikos“. Skanumėlis! Bauginančiais debesimis ir saulės spinduliais mirgantis dangus suteikė miestui ir mūsų ekskursijai ypatingą apšvietimą, kurio fone viskas atrodė išskirtinai: ir baltutėlė Rotušė, ir visai šalia esanti tokio pat baltumo Šv.Dvasios cerkvė, ir nuo cerkvės žemyn atsiveriantis nuostabus vaizdas į ežerą miesto centre…Nusileidus laiptais ir perėjus tiltą, atsiduri mažyčiame senamiestyje, kur atradome ir „Starovilenska“ gatvę, ir labai jaukų antikvarinių knygų knygyną…Per II pasaulinį karą miestas buvo beveik visiškai sugriautas, todėl ir ta senamiesčio dalis menkutė, nors išdailinta ir išpuošta, o kavinukės užimtos vestuvininkų, matyt, jiems prestižas vestuves švęsti būtent tokiose prašmatniose vietose.
Kadangi norėjome paragauti baltarusiškų patiekalų , minskietis nuvedė mus į alaus restoraną, labai jau vakarietišką, bet maistas tikrai nudžiugino: ragavome „mačianką“, autentišką baltarusišką patiekalą (gardūs blynai su rieboku lašinukų, miltų ir sviesto padažu). Tokioje gana prabangioje vietoje šalia Rotušės aikštės pietūs dviems iš dviejų antrųjų patiekalų ir poros mažų bokaliukų vietinio alaus kainavo apie 50 lt. Minske nėra pigu: kaip pasakojo mūsų gidas, vienas anglų turistas, pabuvęs mieste keletą dienų kreipėsi i savo šalies ambasadą, kad jį pargabentų namo, nes tokio brangumo miesto jis nesitikėjęs. Nors mano patirtis nedidelė, bet pasirodė, kad kavinėse kainos labai skirtingos: gali rasti ir pigiau, ir brangiau…Kitos dienos rytą mes pusryčiavome vakarietiško stiliaus koldūninėje, – kuklūs pusryčiai kainavo panašiai, nors buvome kur kas toliau nuo centro. Parduotuvėse vietinė produkcija nėra brangi, daug kainuoja importuoti maisto produktai, daugelio mums įprastų užsienietiškų pavadinimų tiesiog išvis nepamatysite…Šalyje skatinamas vietinės produkcijos vartojimas.
Po dienos klajonių po miestą, didžiausią įspūdį paliko naktinis Minskas – mašina per pora valandų apvažiavome visą miestą ir gražiausius objektus. Atvykus iš gana tamsaus Vilniaus (Musės papildymas: keliauta 2010 m.), mums tai buvo tikra naujiena. Sunku patikėti, kol nepamatai savo akimis: Minske gražiausiomis spalvomis apšviesti ne tik turistų lankomi objektai, bet ir ištisi gyvenamieji kvartalai! Tiesa, dvyliktą nakties dalis šviesų užgęsta, bet iki tol tikrai pakanka laiko pasigrožėti nepaprastos architektūros Baltarusijos Nacionaline biblioteka, įspūdingo dydžio modernia Minsko arena ir šalia esančiu velodromu (treku), tiesiog būtina užsukti į stiklinę geležinkelio stotį, kurios kavinėse savaitgaliais švenčiamos vestuvės, pravažiuoti centriniais prospektais, pamatyti šviesomis spindinčią Pergalės aikštę, Šlovės pylimą, Operos ir baleto teatrą, senąjį stadioną, miesto parkus ir apšviestus dviračių takus (prezidento iniciatyva piliečiai yra skatinami kuo daugiau sportuoti) ir dar daug visko. Buvome dėkingi savo gidui, parodžiusiam, kur gyvena ir pats prezidentas. Į darbą jis važiuoja Nugalėtojų gatve…Minske veikia naktinė knygų mugė, kuri tarp naktinėjančių gyventojų yra gana populiari. Tobulą švarą mieste palaiko kiekviename mikrorajone veikiantys gerbūvio tvarkymo komitetai. Nei karto nekilo mintis apie tai, kad kažkuriai miesto daliai trūksta pinigų. Net žmonių gyvenamieji daugiabučiai yra remontuojami, o po to apšviečiami valstybės lėšomis…
Gali nepatikti monolitinė architektūra, gali nustebinti tai, kad vakarais gatvės gana tuščios ir miestas nėra labai gyvas, gali daug kas nepatikti, bet kiekvienas keliaujantis turėtų bent trumpam čia užsukti. Mums viskas buvo įdomu, o ir baltarusiai, rodydami tokį erdvų, švarų, puošnų savo miestą, tuo didžiuojasi ir žino, kad daugelis gražių dalykų ir jiems, ir jų sostinei dar priešakyje…Per vieną dieną sutikome besišypančius, draugiškus žmones, kurie lengvai pasišaipydavo iš savo valdžios ir iš savo tautos istoriškai susiformavusio būdo paklusti stipriai rankai. Nieko kol kas jie nenori keisti, nes nemato, kas galėtų būti geriau. O mieste esantys plakatai „Baltarusijai! Tautai! „ arba „Myliu Baltarusiją“ – tiesiog savaime suprantamas ir niekam netrukdantis dalykas. Dar baltarusiai juokauja: „Jei mums liūdna ar nėra nuotaikos, mes įsijungiame televizorių – iš ten ir sužinome, kad mums viskas yra gerai, kad visur krizė, tik Baltarusijoje nėra…“
Antra diena. Minskas - Nesvyžius - Miro pilis - Naugardukas - Lyda - Vilnius
Lietuviškosios pilys pakeliui į Vilnių
Iš Minsko negalėjome išvykti, neapsilankę sendaikčių turguje Ždanoviči turgavietėje. Paslampinėję, pasmalsavę, iš bačkos išgėrę giros ir prasibrovę pro tonų tonas arbūzų, pomidorų ir galybę žmonių, Kirilas nuvežė mus apžiūrėti naujo Šv.Jelizavetos vienuolyno komplekso, palikusio nepamirštamą įspūdį – jei būsite Minske, būtinai nuvykite.
Apie pietus pasukome namų link, žinodami, kad turėsime dar ne vieną sustojimą. Pirmiausia, pasivaikščiojome Nesvyžiuje – gražus, jaukus miestukas, kuriame stūkso baigiami restauruoti didingi Radvilų rūmai. Esame jau dabar nusprendę ten apsilankyti dar kartą, kad galėtume pagyventi pilyje įsikursiančiame viešbutyje ir tarp Radvilų laikus menančių sienų tiesiog išgerti kavos…Nuo Nesvyžiaus visai netoliese – restaruota, į UNESCO kultūros paveldą įtraukta XV-XVI a. Miro pilis. Iš Miro patraukėmė iki Naugarduko, kur saulei leidžiantis paklaidžiojome po pilies, XIII-XIV a. buvusios vienos iš Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijų, griuvėsius. Baltarusiai teigia, kad Naugardukas buvo pirmoji LDK sostinė ir Mindaugo karūnavimo vieta. Pro Lydą važiavome jau tamsoje – pamatėme sparčiai besikeičiantį miestą. Kasmet išrenkamas vienas Baltarusijos miestas, kuriam atnaujinti skiriami dideli pinigai. Šiemet tokiu miestu tapo Lyda: joje atsirado ne tik modernūs ledo rūmai, bet buvo perplanuotos, atnaujintos pagrindinės gatvės, restauruoti gyvenamieji pastatai, atidarytos naujos kavinės, viešbučiai…Lyda lietuvius domina savo pilimi, XIV a . pastatyta Gedimino įsakymu. Pilis yra atstatyta ir atvira ekskursijoms.
Vilnių pasiekėme vėlai naktį – grįžome kupini įspūdžių ir noro dar kartą grįžti į Baltarusiją, kurioje sutikome nuoširdžius žmones, radome prižiūrimus istorinius paminklus, tvarkomus miestus, gėlėmis išpuoštus mažiausius kaimelius…Suprantama, kad mes matėme paviršutiniškai, mes suvokiame, kad jokie gėlynai nepakeis laisvės jausmo, galimybių keliauti, verstis mėgstama veikla netrukdomai ir nebijant, klausytis norimos muzikos, nebijant atskleisti politinių įsitikinimų ir t.t. Mums, trumpai atvykus, čia įdomu, kaip ir bet kokioje kitoje šalyje. Gaila tik, kad esame taip arti, bet taip apriboti galimybių dažniau vieni pas kitus užsukti. Tada dar nežinojau, kad su Minsku turėsiu kur kas daugiau reikalų:) Bet apie tai, ko gero, bus kitas tekstas.
