Kai bičiuliai – jūs juos irgi, beje, gana gerai pažįstate – Aistė ir Rokas iš grupės „Skylė” pakvietė į svečius pabendrauti ir paklausyti atviros repeticijos-koncerto, skirto draugams, pažįstamiems ir artimiesiems prieš artėjantį festivalį „Purpurinis vakaras“, nuostabioje vietoje šiek tiek už Platelių, nesudvejojau nė minutės.
Dvi dienos atostogų, kurių šią vasarą savo noru turėjau mažai (planuoju paūžti arčiau žiemos, kai labiausiai norėsis šilumos ir saulės), ir aš jau lekiu Plungės link.
Neturėjau jokio plano, bet jis pakeliui pats „pasigamino”. Bet kokiu atveju, ketvirtadienio diena buvo skirta važiavimui (pakeliui sustojau „Nikoloje“ pietums, bet maistas ten pabjuręs, tai gal kitąkart ieškosiu kitos vietos – išvažiavau tokia pat alkana, kaip ir atvažiavau) ir Plungėje esančiam gražiajam Oginskių dvarui.
Žinoma, kad esu buvusi, bet taip seniai, kad norėjosi atsinaujinti įspūdžius. Be to, parodos ten dažnai keičiasi ir, tikėtina, pamatysiu naujų, įdomių dalykų.
Saulė giedrame danguje spindėjo, per daug nekaitino – idealu kelionei ir vaikščiojimams. Išvažiavau su maloniu kutenimu pilve – pasiilgau nuostabių žmonių ir keliavimo. Lietuvoje vasarą taip nuostabu, kad norėtųsi tik važiuoti ir važiuoti. Mielai tai daryčiau kur kas dažniau! Ką patyriau per dvi nuostabias dienas ir ką jums rekomenduoju – skaitykite ir…patys man patarkite.
Pirma diena. Vilnius-Plungė-Dovainiai
Iš namų išvažiavau ne taip ir anksti, todėl Žemaitijos kultūros perlą Plungę pasiekiau apie 15:00 – nedarykite tokios klaidos, – čia tiek veiklos, kad geriau atvykti anksčiau ir nelakstyti akis išdegus.
Važiavau greitkeliu ir kažkuriuo metu Google išvedė Rietavo link – tada ir prasidėjo tikrasis keliavimo malonumas: stabtelėdavau, kai pamatydavau įdomesnę vietą, grožėjausi žaliais slėniais ir stebėjausi, kiek daug gyvulių dar augina žemaičiai – nieko panašaus nematau savo kraštuose aplink sostinę.
Rietave (jis, beje, pirmą kartą raštu paminėtas 1253 metais!) nesustojau, nors didžiulė balta Rietavo Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčia, pastatyta neoromaniniu stiliumi ir vietinių vadinama „baltąja gulbe“, atrodė tikrai verta stabtelėjimo – atidedu kitam kartui. Būtent čia, 1892 m., įžiebta pirmoji elektros lemputė Lietuvoje – bažnyčios šviestuve! Ar žinojote tokį faktą?
Man Rietavas nuo senų laikų – didžiausio sendaikčių turgaus vieta: iš ten ne vieną medinį ratą namams miške esame parsitempę. Bet tai buvo senokai, o miestelio įvaizdis atmintyje išlikęs būtent toks.
Pasirodo, tai irgi Oginskių miestas – tai primena ir dvaras, ir didelis dvaro parkas. Išliko liepų alėja, jungianti dvaro rūmų vietą su miesto bažnyčia, Baltieji ir Raudonieji vartai, sargo namelis, kapinaitės ir restauruota koplyčia-mauzoliejus. Buvusioje dvaro muzikos mokykloje veikia Rietavo kunigaikščių Oginskių kultūros istorijos muziejus.
Į Plungę atvažiavau prie pat didžiųjų Lietuvos Versalio – Oginskių dvaro – vartų: ten įrengta didelė automobilių stovėjimo aikštelė. Šalia įėjimo, sargo namelyje, dabar įsikūręs turizmo centras – užėjau viena, pasiėmiau man įdomesnių bukletų ir žemėlapių, pakalbėjau su ten dirbančiomis moterimis ir pro dvaro parką patraukiau pagrindinių rūmų link.
Lankytinų vietų sąrašas Plungėje ir aplink išties įspūdingas – dalį jų man pavyko pamatyti, nors specialiai varnelių ir nedėliojau.
Turizmo centras yra sukūręs aiškų pasivaikščiojimo po parką maršrutą – aš jį pamačiau tik dabar, jums rašydama, bet, pasirodo, intuityviai vaikštinėjau labai panašiai.
Parkas įspūdingo dydžio – prižiūrimas ir skęstantis gėlėse. Praėjau tiltelį ir pasiekiau paminklą M. K. Čiurlioniui, kurio autorė – Dalia Matulaitė. Kunigaikštis M. Oginskis buvo vienas svarbiausių M. K. Čiurlionio rėmėjų, finansavęs jo studijas Varšuvos muzikos institute ir Leipcigo karališkajame institute. Plungėje kūrėjas lankėsi ne kartą, o šis miestas jo gyvenime pažymėjo ne vieną datą, turėjusią įtakos tolesniam menininko keliui.
Marmurinis paminklas sveria apie 12 tonų, o dar dvi tonas prideda įspūdinga karūna, puošianti karalių galvas. Jos sukurtos remiantis vienu garsiausių M. K. Čiurlionio paveikslų – „Karalių pasaka“. Atrodo įspūdingai. Tik nesu tikra, ar buvo galima prieiti arčiau per idealiai nušienautą veją, todėl grožėjausi iš toliau.
Akį patraukė ne tik nuostabieji rūmai, bet ir rytinė oficina, skirta dvaro administracijai. Visi reikalai buvo tvarkomi kontoroje – negalėjai tikėtis bet kada patekti į pagrindinius rūmus. Čia dirbo buhalteris, veikė dvaro virtuvė. Plungiškiai ilgą laiką šį pastatą vadino „akademija“.
Tolumoje, už didelio fontano, matėsi įspūdingas žirgyno pastatas – vien iš jo jau galima spręsti apie Oginskių ekonominę galią. Neogotikinis raudonų plytų žirgynas iškilo 1879 m. Čia buvo auginami įvairių veislių arkliai, ypač puoselėti žemaitukai. Žirgais rūpinosi vyriausiasis arklininkas ir du jo padėjėjai. Čia taip pat buvo karietinė ir maniežas.
Per Pirmąjį pasaulinį karą Plungės dvaro žirgus rekvizavo vokiečių karinė valdžia – kunigaikštis M. Oginskis tuo metu jau buvo miręs. 1922–1934 m. veislinių žemaitukų žirgyną atkūrė Žemės ūkio mokykla. Vėliau, 1934 m., Oginskių dvare apsistojo Lietuvos kariuomenės artilerijos pulkas, o mokykla ir žirgynas iš Plungės dvaro buvo iškelti kitur.
Kasmet buvusio dvaro žirgyno patalpose rengiamas tarptautinis Mykolo Oginskio klasikinės muzikos festivalis.
Pasigrožėjusi rūmais, užeinu vidun. Smagu, kad esu ne viena – ne minios, bet rūmų kambariuose nuolat susiduriu su porelėmis ar šeimomis: visi slampinėjame su vienodais mėlynais maišeliais ant batų.
Plungėje esančiuose kunigaikščio Mykolo Oginskio rūmuose, kuriuose įsikūręs Žemaičių dailės muziejus, bilietas suaugusiajam kainuoja 4 eurus. Tikrai juokinga suma. Kitąkart planuočiau ekskursiją su gidu – nors ir stengiausi perskaityti kuo daugiau, bet informacija iš žmogaus lūpų, bent jau man, išlieka ilgiau.
Prieš važiuodami pasidomėkite apie tuo metu vykstančias parodas – jų čia nemažai, įvairiausiems skoniams ir pomėgiams. Man patiko beveik visos, apie jas vėliau parašysiu keliais sakiniais.
Savo pasivaikščiojimą po dvarą pradėjau nuo salės, kurioje įrengta puiki, išsami ir patraukliai pateikta dvaro istorijos ekspozicija. Apžiūrėjau ir puošnią renginiams skirtą salę. Pro visų patalpų langus matyti nuostabus parko grožis – tiek gėlių ir taip gražiai viskas sutvarkyta! Čia pirmąkart daugiau sužinojau apie Oginskius (ligi šiol galime būti dėkingi už jų mecenatystę), apie jų ryšius su M.K. Čiurlioniu.
Man pasisekė, kad viena iš parodų buvo M. K. Čiurlionio fotografijų paroda „Laisvės preliudas“. Profesorius Vytautas Landsbergis apie šią parodą parašė: „Tegul ši fotografijų paroda prabyla mums apie aną žmogų ir jo laiką – o kartu apie mus ir visus laikus.“
Kita paroda buvo skirta Beržoro bažnyčiai – Viktoro Vizgirdos dailės darbai. Šis kaimelis iškart pateko į mano rytdienos planus.
Sužavėjo labai moteriška tekstilės paroda – „Sužadintas moters pasaulis“- sunku buvo atsigėrėti rankų darbo kūriniais. Ne mažiau įtraukianti buvo ir raudonai spalvai skirta paroda „Raudonos spalvos užkalbėjimai“. Nuo kai kurių darbų buvo sunku atsitraukti.
Nesu gili meno žinovė, bet, laimei, turiu pajautimą – kai gražu, tai gražu, kai profesionalu, tai profesionalu.
Vienoje iš salių buvau pargabenta atgal į Vilnių – senesnį ir kitokį, žinoma. Nacionalinė paroda „Vilniaus pilių istorinė ikonografija“ suteikia galimybę retrospektyviai pažvelgti į Vilniaus pilių (Žemutinės ir Aukštutinės) ansamblio raidos istoriją.
Keliavau per sales, pasėdėjau Oginskių ložėje, o tada leidausi į rūsį – masyvi molio ir keramikos paroda būtent ten rado sau vietą. Grožio čia tiek daug – nepraleiskite šios vietos, jei lankysitės Plungės dvare. Nuolatinė paroda pavadinta nuostabiai – „Grožis atsiveriantis molio sieloje“.
O tada pro didelį reklaminį stendą pirmame aukšte pasukau į ispanų menininkės Litos Cabellut parodą „Kruvinos vestuvės“. Na, čia užtrukau. Stebėtinas, išskirtinis braižas, retai matomas (gal man apskritai dar nematytas) kūrinių išpildymo būdas.
Lita Cabellut – 1961 m. Ispanijoje gimusi menininkė, gyvenanti ir kurianti Nyderlanduose. Ji studijavo Gerrit Rietveld akademijoje Amsterdame.
Kuo jos braižas toks išskirtinis? Pirmiausia – darbų masteliu. Cabellut dažnai tapo milžiniškus portretus, kuriuose žmogaus veidas ar kūnas užima beveik visą drobę. Atsidūręs prieš tokį paveikslą ne tiek „žiūri į portretą“, kiek pats pasijunti jo stebimas.
Tiek dvaro rūmų, tiek žirgyno erdvės buvo tiesiog idealios Litos kūriniams eksponuoti. Paroda didelė, o prie kiekvieno darbo norėjosi pabūti ilgiau. Jie tokie ekspresyvūs, tokie ryškūs, tokie unikalūs!
Antras dalykas, paverčiantis juos išskirtiniais, – paviršius. Ji yra sukūrusi savitą klasikinės freskos technikos ir šiuolaikinių tapybos priemonių derinį. Jos paveikslai nėra lygūs ir glotnūs: dažai sluoksniuojami, trinami, ardoma ir vėl kuriama faktūra. Dėl to veidai kartais atrodo tarsi išnyrantys iš senos, pažeistos sienos. Tarytum kažkas būtų suplėšyta – gal sena drobė, seni leidiniai? O tada iš tų gabalėlių vėl sudėlioti portretai. Žmogus jos paveiksluose gali būti ir labai gražus, ir labai sužeistas vienu metu. Ir tas jausmas sklinda iš paveikslų – žmonės atrodo kažkokie įskaudinti, liūdni, lyg nešantys savo istoriją.
Cabellut pati mini, kad jai įtaką darė Goya, Velázquezas, Vermeeris, Rubensas, El Greco, Rembrandtas, Rothko, Anselmas Kieferis ir Francisas Baconas. Šitą sakinį jau ne aš parašiau, bet man patiko: ypač įdomus Goyos ir Rembrandto poveikis – iš vieno ji perima socialinį aštrumą ir žmogiškosios būties tamsą, iš kito – gebėjimą šviesa ir šešėliu atskleisti žmogaus vidų.
Ir čia jau ne tik „įdomi menininkė, kurią atradau Plungėje“. Jos darbai eksponuoti muziejuose ir meno institucijose Ispanijoje, Nyderlanduose, JAV, Pietų Korėjoje, Indijoje, Italijoje, Kinijoje, Švedijoje, Vokietijoje ir kitur. Jos kūrinių yra muziejų bei reikšmingose privačiose kolekcijose.
Norėtųsi vieną jos mažesnių darbų turėti ir namuose. Pasvajojam! Jos darbai parduodami tarptautiniuose aukcionuose; pavyzdžiui, „Dorotheum“ užfiksuoti jos kūrinių pardavimai už 6 250, 8 750 ir 16 250 eurų. 2026 m. ji pirmą kartą atvyko į Lietuvą, o jos dviguba paroda „Life Tearing Through Art“ ir „Blood Wedding“ eksponuojama būtent Žemaičių dailės muziejuje Plungėje.
Ir sutapk man taip, kad Musė čia atsiduria visai prieš parodos pabaigą!
Kai keliauji viena, nėra su kuo pasidalinti įspūdžiais ir jausmais – viską susitalpinu viduje. Iš pagrindinių rūmų išeinu pilna susižavėjimo. Žygiuoju aplink, pro nuostabius gėlynus, žydinčių lelijų kupiną tvenkinį ir fontaną centre, žirgyno pastato link.
Iš kitos pusės dvaras pražysta visu savo grožiu – sodrios žalumos fone jo baltuma įgauna švytėjimą. Taip gražu – atraskite ir jūs šį nuostabų kampelį.
L. Cabellut parodos tęsinys – žirgyno erdvėse! Pratęsiau malonumą. Jau nieko neberašysiu – tegul kalba nuotraukos.
Grįžtu atgal ir per parką žingsniuoju raudonosios Plungės bažnyčios link – jei keliausite su vaikais, parke – nuostabi žaidimų aikštelė! Parkas, tvenkiniai, suoliukai – pasisekė plungiškiams! Pasigrožiu Laisvės alėja su Lietuvos nepriklausomybės 10-mečiui skirtu paminklu.
Laisvės alėja – viena iš seniausių alėjų Lietuvoje bei viena iš įdomiausių ir gražiausių gatvių Plungėje. Suprojektuota XIX a. pab. didiko, Plungės valdos savininko, kunigaikščio Mykolo Oginskio užsakymu. XIX–XX a. sandūroje bulvaru vadinta gatvė, apsodinta keturių eilių liepomis, jungė vietos didiko M. Oginskio dvarą ir jam priklausiusio miestelio centrą. Anuomet tai buvo madingas projektavimo sprendimas. Šiaurinėje dalyje gatvė rėmėsi į dvaro parką, o pietinėje jos dalyje – į ant aukštos mūrinės kolonos stovėjusią ir Plungę nuo gaisrų turėjusią ginti Šv. Florijono skulptūrą. Vidurinė bulvaro gatvės dalis buvo grįsta raudonomis plytomis.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, apie 1919 m. tuometinė Bulvaro gatvė pervadinta Laisvės alėja. Tarpukariu alėja išliko prestižinė: joje įsikūrė savivaldybė, paštas, telegrafas, miškų urėdija, advokato kontora, pirmoji lietuviška „Saulės“ mokykla, šaulių klubas, pirmasis kino teatras „Laisvė“, vaistinė, restoranas, gaisrinė, knygynas, biblioteka, fotoateljė. Pagrindinės miesto šventės taip pat vyko Laisvės alėjos pradžioje, prie Šv. Florijono. Ten buvo keliamos vėliavos, iš pakylų sakomos kalbos, o alėjos gale 1931 m. baigtas statyti įspūdingas Lietuvos nepriklausomybės 10-mečiui skirtas paminklas. Tekstas iš čia.
O mano kelias veda raudonų plytų neoromaninės Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios link. Iš tolo ji atrodo net kiek pasakiškai – sodrių raudonų plytų sienos, du bokštai ir šviesios detalės labai gražiai išsiskiria miesto fone. Dabartinė bažnyčia statyta net 31 metus – darbai prasidėjo 1902-aisiais, o baigta ji tik 1933 m. Matyt, ir tuomet gyvenime ne viskas vyko taip greitai, kaip norėtųsi.
Šalia bažnyčios stovi gerokai senesnė varpinė – ji pastatyta dar 1850 m., grafo Zubovo laikais. Taigi čia vienoje vietoje susitinka keli Plungės istorijos sluoksniai. O man labiausiai patinka būtent tas raudonų plytų bažnyčios vaizdas – toks ryškus ir visai kitoks nei daugelyje Lietuvos miestų. Zubovo varpinė šiuo metu restauruojama, bet jos monumentalus mastelis gerai matosi.
Pereinu gatvę. Mane nustebina pėstiesiems skirtas nusileidimas nuo kalvos. Pasijuokiau, kad čia kaip garsioji vingiuotoji San Francisko gatvė, prie kurios visi darosi nuotraukas, nors jų niekada nepavyksta padaryti taip, kaip norėtųsi – matyt, reikia drono fotografo.
Dėmesį patraukė ir labai neįprasta skulptūra: iš pirmo žvilgsnio lyg koks vienuolis ar atsiskyrėlis. Pasirodo, tai Šv. Jono Krikštytojo skulptūra, sukurta skulptoriaus Mindaugo Junčio. Ant akmens stovintis Jonas vaizduojamas kaip pavargęs, bet orus klajoklis – vienoje rankoje laiko nendrinį kryžių, kitoje – avinėlį.
Man labai patiko ši figūra: paprasta, santūri, bet kažkaip iškart priverčianti sustoti ir pažiūrėti. Ir labai gražiai „kalbasi“ su už kelių žingsnių esančia raudonų plytų bažnyčia.
Pavydėtinas vaizdas žmonėms, gyvenantiems dailiame mažaaukščiame name su langais į bažnyčią ir skulptūrą.
Žiūriu į laikrodį – mano bičiulių koncertas mažiau nei už valandos, o dar turiu prašymą atvežti šimtalapį. Laimei, visai šalia yra „PREZO“ kepyklėlė – jauki vieta pasiimti kavos ir kokios nors bandelės. Čia aš randu reikiamas lauktuves, susipakuoju ir taupydama laiką per parką skuodžiu automobilio link.
Grįždama dar stabteliu prie laikrodinės-oranžerijos: ten dabar biblioteka ir apima nuoširdus baltas pavydas tiems, kurie čia ateina paskaityti.
Laikrodinė-oranžerija – kunigaikščio Mykolo Oginskio Plungės dvaro ansamblio pastatas su restauruotu XIX a. vidurio laikrodžiu, turinčiu labai retą mechanizmą. Tai pats seniausias išlikęs dvaro statinys ir seniausias mūrinis pastatas Plungėje: mūro pamatų akmenyje išlikusi data – 1846 m. Pilaitė yra miniatiūrinė Palazzo Vecchio rūmų, esančių Florencijoje, kopija.
Statinys įdomus ir kažkaip man susikalba su Kretingos rūmų Žiemos sodo pastatu.
Skuodžiu automobilio link, praeinu naujai pasodintą sodą parke – galvoje suskamba maloni mintis apie tai, kad Oginskiams būtų malonu matyti, kaip parkas ir dvaras yra saugomi, kaip auga ir žydi Plungė.
Pravažiuoju Platelius nesustodama ir suku bičiulių sodybos link. Apsikabinam, geriam kavą ir bendraujam su besirenkančiais bičiuliais. Buvusiame kluone – dabar nuostabi kūrybinė erdvė parodoms, repeticijoms ir unikaliems kamerinio tipo koncertams. Koncertas buvo nuostabus! Nors buvau skeptiška dėl „Skylės” programos „Tyros satyros” – pakeičiau nuomonę. Kai žmonės tokie kūrybingi ir talentingi, net ir toks slidus formatas virsta kokybišku ir ausiai bei akims maloniu patyrimu. Plojom iki paskaudo delnai. Išvykus svečiams, liko vietiniai kaimelio gyventojai. Ir jie, pasirodo, ne tokie jau paprasti.
Beje, nuo 2027 m. pavasario keliautojams nakvynei bus atvertas keliautojų namelis. Jei bus reikalinga, parašykite!
Visai sutemus keliavome kartu su žymaus vietinio drožėjo palikuonimis apžiūrėti Kazio Striaupos klėtelę. Kazys buvo savamokslis tautodalininkas, pradėjęs medžio drožinėjimus iškeliavus Anapilin žmonai. Užsidarydavo ir dirbdavo. Mažoje senovinėje klėtelėje galybė jo kūrinių – išskirtiniai, įdomūs, unikalus, savito braižo. Kitą dieną dalį jo darbų galėjau apžiūrėti ir Platelių muziejuje. Rekomenduoju šios vietos nepraleisti: susitarkime su šeimininkais ir jus pasitiks, parodys. Klėtelė pūpso žmonių gyvenamosios sodybos kieme (+370 448 49 432).
Antra diena. Dovainiai - Plateliai - Beržoras - Žemaičių Kalvarijos - Šarnelė - Alsėdžiai - Vilnius
Pabundu anksti kaip tikra kaimietė, kokia su pasididžiavimu ir esu. Susisuku į šiltą vilnonį pledą ant jaukaus foteliuko terasoje. Saulei tekant geriu kavą – žvilgsnis slysta toli horizontu, kurio pakraščiai nuspalvinti pasislėpusių spindulių. Skaitau. Tylu. Jaučiuosi kaip namie. Kava tokia skani..
Nemaniau, kad mano gerai pažįstamas grupės būgnininkas Salvijus toks rūpestingas – akimirksniu paruošia pusryčius būriui žmonių.
Susipakuojam greitai ir visi kartu išvykstam: grupė į Anykščius, aš – savo keliais po Žemaitiją. Platelių nepraleidžiu – jie vos už kelių kilometrų. Pasigrožiu ežeru, kuriame be tvarkos pabirusios paslaptingos salelės. Aplink ežerą – sutvarkyti takai vaikščiojimu ar važiavimui dviračiais. Čia atvykus tai būtų geriausias būdas ir pajudėti, ir pasigrožėti gamta.
Ankstyvas rytas, bet Platelių turizmo centras jau atidarytas. Tai ne šiaip sau centras – tai interaktyvus ir įdomus muziejukas. Būtinai užsukite. Čia praleidžiu gerą pusvalandį, – maloni moteris padeda man pasidaryti dienos planą, rekomenduodama, ko negalima praleisti ir kaip patogiau nuvažiuoti. Vietiniai žmonės tiesiog nuostabūs.
Labai svarbų žodynėlį atradau:
Vos už kelių šimtų metrų – nuostabaus grožio medinė Platelių Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčia: ne vieną tokią dar pamatysiu šiandien. Man jos tokios jaukios.
Platelių Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčia – viena seniausių išlikusių medinių bažnyčių Lietuvoje, pastatyta 1744 m. klebono Juozapo Vaitkevičiaus ir parapijiečių rūpesčiu. Tačiau jos istorija siekia dar XV amžių, kai Plateliuose iškilo pirmoji medinė šventovė. Per šimtmečius bažnyčia buvo ne kartą remontuota, tačiau iki šių dienų išsaugojo beveik nepakitusią savo išvaizdą. Viduje galima pasigrožėti puošniais barokiniais altoriais, rokoko stiliaus sakykla, senoviniais paveikslais ir 1909 m. įrengtais vargonais. Šalia stovi 1899 m. statyta medinė varpinė, apie kurios varpus vietiniai iki šiol pasakoja legendą – esą vienas jų nuskendo Platelių ežere ir vis dar atsiliepia į bažnyčios varpų skambesį.
Apžiūrėjusi bažnyčią tokį ankstyvą rytą, pavažiuoju kiek į priekį ir ten keliauju į dvaro rūmus – man smalsu apžiūrėti ten esančias parodas. Susimoku, berods, 6 eur ir apžiūriu išmaniai ir kūrybingai parengtas ekspozicijas. Buvusioje dvaro arklidėje, įsikūręs pirmasis Užgavėnių muziejus Lietuvoje. Čia galima išvysti daugiau nei 300 įvairiausių Užgavėnių kaukių, žemaitiškai vadinamų „lėčynomis“, ir susipažinti su senosiomis šventės tradicijomis bei papročiais. Spalvinga, šmaikšti ir šiek tiek šiurpi ekspozicija leidžia pajusti tikrąją žemaitiškų Užgavėnių dvasią. Tai smagi vieta tiek vaikams, tiek suaugusiesiems – nemaniau, kad paliks tokį įspūdį.
Muziejus ne tik kaukės – pažiūrėkite, kiek įdomybių:
Jei nesate buvę (aš esu, tad šįkart praleidau) – skirkite laiko ir Šaltojo karo ekspozicijai. Tai viena įdomiausių ir neįprasčiausių lankytinų vietų Žemaitijoje. Buvusioje slaptoje sovietų požeminėje raketų bazėje galima nusileisti į požeminius tunelius, pamatyti raketų šachtą ir sužinoti, kaip Šaltojo karo metais buvo ruošiamasi galimam branduoliniam karui. Tai vieta, kur istorija tampa ypač tikra, o apsilankymas palieka stiprų įspūdį. Objektas unikalus ir retas – nepamatysi bet kur užsinorėjęs. Man pakako vieno karto – įspūdis visam gyvenimui.
Išlindusi į dienos šviesą iš dvaro rūmų, dar pasivaikštau parke (senojo dvaro pamatai pasislėpę samanose – visai nedaug likę), pasigrožiu liepa ir jaunais žmonėmis, smagiai leidžiančiais laiką.
Laiminga ir kupina įspūdžių suku į Beržorą. Tai vienas gražiausių senųjų Žemaitijos kaimų, išsaugojęs autentišką medinę architektūrą ir ramybę. Kaimas minimas dar XV amžiuje, o šiandien jis apžavi savo senomis sodybomis ir gamta. Kokios gražios čia vietos – kaip pasakoje! Mašiną palieku prie 1746 m. pastatytos medinės Šv. Stanislovo bažnyčios. Užeinu vidun, pro langus veržiasi saulės spinduliai, miela moterytė plauna grindis – juk rytoj Žolinė. Gražu taip, kad net širdį suspaudžia. Vaikštau po kapinaites prisišliejusias prie nuostabios bažnyčios.
Išėjusi ieškau Beržoro kalvarijų – 14 medinių Kryžiaus kelio koplyčių, kurios sovietmečiu buvo nugriautos, o Lietuvai atgavus nepriklausomybę atstatytos. Surandu ne visas, bet tai kaimelio išskirtinumas. Beržoro ežeras – dar viena stotelė.
Suku atgal pro Platelius – noriu pasiekti Žemaičių Kalvariją. Jau pietūs, diena gerokai įkaitusi. Visai pakeliui, beveik ant ežero kranto, pastebiu jaukią kavinukę „Le le terasa“ (Miškų g. 2, Paežerės Rūdaičių k., Plungės r.).
Jaučiuosi kur kas maloniau nei perkaitusioje Ispanijoje – čia yra oro! Maloniai šilta, o vaizdas į Platelių ežerą – už milijoną! Mano užsisakyta tradicinė lietuviška silkutė buvo nuostabaus skonio. O kava, patiekta rankų darbo puodelyje, – dar viena maža, bet maloni smulkmena.
Kai baigiu pietauti, kavinukė pamažu prisipildo žmonių. Kaip gera sėdėti, dairytis aplink ir stebėti žmones, gyvenančius gražų ir laisvą gyvenimą žydinčioje gimtinėje.
Sėdu į mašiną ir lekiu Žemaičių Kalvarijos link. Kokia laimė, kad pakeliui man pasitaiko Gegrėnai – prisiminiau, kad juos minėjo moteris, dirbanti Platelių turizmo centre. Iki Gegrėnų – nuostabūs peizažai, ne kartą save pagavau galvojant – ko ne Toskana? Ko ne sumažintas Umbrijos variantas? Tie slėniai, kalvos, tos pievų spalvos, tie horizontai! Sustoju prie bažnyčios ant kalvelės – skuodžiu, nes senyva moterytė jau rakina duris. Paprašau leidimo užeiti – ji mielai sutinka. Kai apžiūrėjusi išeinu į lauką, ji kiek pasiskundžia – abu su vyru jau senyvi, sunku vieniems prižiūrėti: vyras pjauna žolę, ji tvarkosi viduje. Pakumpusi nuo gyvenimo naštos. Dar išgirstu, kad į Mišias visai žmonių mažai ateina – vos vienas kitas, kad žmonių išvis mažai likę, kad žemę dirbantys sunkiai gyvena, kad pieno supirkimo kainos mažos…Jautru klausytis, žinoma.
Gegrėnų Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčia – nedidelė medinė XVIII amžiaus bažnytėlė, žavinti paprastumu ir autentiškumu. Jos architektūra kukli, tačiau būtent tai ir suteikia jai ypatingo jaukumo. Šalia stovinti medinė varpinė papildo senąjį bažnyčios ansamblį. Taip džiūgavau galėjusi ją apžiūrėti.
Nemaniau, kad taip aikčiosiu, pamačiusi Gegrėnų piliakalnius – tai du vienas šalia kito stūksantys piliakalniai, menantys laikus, kai šiose apylinkėse gyveno kuršiai. Manoma, kad čia būta gynybinio komplekso, saugojusio aplinkines žemes. Šiandien piliakalnius supa graži Žemaitijos gamta, o pasivaikščiojimas jų takais leidžia pasigrožėti kalvotu kraštovaizdžiu ir bent mintimis nusikelti į tolimą praeitį. Žingsniavau vienui viena, nebuvo nė vieno žmogaus, tik kažkoks mažas lėktuvėlis vis sudrumsdavo ramybę. Atvažiuokite su vaikais – čia taip gražu ir kojas pamiklinti gamtoje bus tikras malonumas.
Žemaičių Kalvarija – nedidelis, bet istorijos ir sakralinio paveldo kupinas Žemaitijos miestelis, seniau vadintas Gardais. Labiausiai jis garsėja įspūdinga Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bazilika ir XVII amžiuje įkurtu Kryžiaus keliu, kurio 19 koplyčių išsidėsčiusios tarp vaizdingų kalvų. Čia verta pasivaikščioti senosiomis gatvelėmis, užkopti į Šv. Jono kalną, kur kadaise stovėjo kuršių pilis, ir aplankyti poeto Vytauto Mačernio muziejų. Tai vieta, kurioje susipina istorija, tikėjimas ir tas ypatingas Žemaitijos lėtumas.
Sustoju prie Šv. Jono kalno, nesuprantu, kaip ant jo užsiropšti – matau, kad žmonių aplink nėra, tai tiesiog kopiu šlaitu – nelabai patogu, bet ką darysi. Tik užkopusi pamačiau keliuką, kuriuo tai galima padaryti estetiškiau ir lengviau. Kadaise čia stovėjo kuršių Gardų pilis, saugojusi šias apylinkes. XVII a., įkūrus Žemaičių Kalvarijos Kryžiaus kelią, kalnas tapo svarbia piligrimų lankoma vieta. Šiandien ant jo stovi dvi Kryžiaus kelio koplyčios, o nuo kalno atsiveria gražūs kalvoto Žemaitijos kraštovaizdžio vaizdai. Nepraleiskite šios vietos – norisi, kaip pelėdai sukti galva aplink…taip gražu!
Nusileidžiu nuo kalvos, sėdu vėl į mašiną, suku centro link – prie sankryžos praleidžiu senovinį automobilį. Graži diena ir tokie susitikimai leidžia man pasijusti tarytum kine. Pasiekiu miestelio garsenybę – akys ir protas netiki, kad čia ne Italija! Didžiulė, balta, nuostabi bazilika mažame Žemaitijos miestelyje!
Žemaičių Kalvarijos Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bazilika – viena svarbiausių piligrimystės vietų Lietuvoje ir tikra miestelio puošmena. Įspūdinga dvibokštė, neogotikos bruožų turinti šventovė yra pasakiško grožio!
Žvelgiant į didingą Žemaičių Kalvarijos baziliką, sunku patikėti, kad tokia įspūdinga šventovė iškilo nedideliame Žemaitijos miestelyje. O jos istorija prasidėjo dar XVII amžiuje, kai Žemaičių vyskupas Jurgis Tiškevičius čia įkurdino dominikonų vienuolius ir įsteigė Kryžiaus kelią. Miestelis pamažu virto svarbiu piligrimystės centru, į kurį plūdo tūkstančiai maldininkų. Senoji medinė bažnyčia tapo per maža, todėl 1780 m. pradėta statyti dabartinė mūrinė šventovė. Įdomiausia, kad ji iškilo ne vieno turtingo didiko, o pačių tikinčiųjų aukomis. Statybos truko net 42 metus – iki 1822-ųjų. Štai kodėl šiandien mažame Žemaitijos miestelyje stovi tokia didinga bazilika!
Bazilikos viduje saugomas stebuklingu laikomas Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu paveikslas, prie kurio jau šimtmečius meldžiasi tikintieji. Kasmet liepos mėnesį čia vyksta Didieji Žemaičių Kalvarijos atlaidai, sutraukiantys tūkstančius piligrimų iš visos Lietuvos. Net jei nesate religingi, į baziliką verta užsukti dėl didingos architektūros, puošnaus interjero ir ypatingos atmosferos. O išėjus į lauką verta stabtelėti ir pasigrožėti, kaip įspūdingai šventovės bokštai iškyla virš nedidelio Žemaitijos miestelio.
1988 m. popiežius Jonas Paulius II šventovei suteikė mažosios bazilikos titulą.
Senovinis automobilis, kurį praleidau sankryžoje, irgi sustoja šalia bazilikos. Renkasi pasipuošę žmonės. Sprendžiant iš svečių įvairovės ir skirtingų kultūrinių tradicijų, panašu, kad čia tuoksis skirtingų šalių jaunavedžiai. Svečių būrys labai gausus, skamba moterų papuošalai ir kaukši kulniukai, daug žavingų tamsaus gymio vyručių, aplink dūksta mažyliai ir… susirūpinęs vestuvių planuotojas.
Stebiu šį ne visai įprastą spektaklį ir džiaugiuosi, kad jis man pasitaikė. Kažkaip tinka vestuvės šiai vietai – ir kukliomis jų nepavadinsi, kaip ir pačios baltosios bazilikos.
Užeinu vidun. Netenku amo. Akimirksnį tiesiog apstulbstu: nuo bažnyčios lubų link suolų driekiasi ilgi puošnūs kaspinai, prie kiekvieno suolo – baltos gėlės ir degančios žvakės. Beveik susigraudinu. Na, tikrai gražu!
Siunčiu pirmąją nuotrauką vyrui. Atskrieja klausimas: „Kur toks grožis? Kur atsidūrei?“
Šventės svečiai užpildo kone pusę didžiulės bazilikos suolų. Suskamba gyva muzika. Vestuvių planuotojas pirmiausia leidžia altoriaus link žengti dviem žavingoms jaunoms damutėms, iš paskos – mažyliams, o tik tada – jaunajai, įsikibusiai tėčiui į parankę.
Taip buvo šviesu ir gražu!
Kartu su dar viena žioplinėtojų porele stebime ceremoniją ir apžiūrinėjame baziliką. Šiaip ne taip prisiverčiu išeiti – vis dar nenoriu žiūrėti į laikrodį. Žinau, kad jau popietė ir kad turiu grįžti į Vilnių.
Išeinu. Lauke jau ruošiamas šampanas ir užkandžiai. O aš nukeliauju iki kitoje gatvės pusėje esančio naujo restoranėlio. Atsisėdu lauke ir, kaitinama saulės, su vaizdu į baltąją baziliką geriu kavą ir valgau ledus.
O mintyse tik viena – kaip gražu Lietuvoje. Kaip gera.
Esu čia buvusi, bet labai norėjau dar kartą aplankyti savo mylimo poeto V. Mačernio kapą – tad suku į Šarnelę, kuri visai netoliese.
Pakeliui susigundau nuorodą į Gardų ozo pažintinį taką – gal buvo ne ta nuotaika, bet nesupratau jo prasmės ir esmės. Bet pakeliui gamta buvo kerinti. Todėl nė kiek nesigailiu trumpam išsukusi iš kelio. Pasisveikinau su karvėmis ir keliais motociklininkais.
Palipus ant piliakalnio tvenkinyje matosi širdies formos sala. Nelipau, nepamačiau, bet tikrai ji ten yra.
„Google“ veda vieškeliais, laukais. Gamta nuostabi, žinoma, bet man visai nepanašu, kad tie keli kilometrai į niekur galėtų kažkur atvesti. Stoju, susirandu kelių tinklaraštininkų pasidalytas kapavietės koordinates… Vėl važiuoju laukais ir pievomis. Nei namų, nei žmonių. Nuojauta kužda, kad kažkas čia ne taip.
Telefone ryšio nėra. Kapo nerandu. Laikas tiksi. Iki Vilniaus toloka.
Išlipu vidury nušienautos pievos, kai „Google“ iškilmingai praneša: „Štai, atvykome!“
Žengiu per ražieną, pabaidau paukščius. Aplink – tik laukai ir tyla.
Reikėjo, matyt, naudotis nesedeknamuose.lt rekomendacijomis.
Bet tą vakarą kažkas tarytum užbūrė ir paklaidino. Nenusimenu. Pakvėpuoju vakarėjančiu oru, Google Maps įsivedu Vilnių, pabaidau mintis ieškotis nakvynės ir likti, nes radau dar vieną nematytą dvarą (buvau net sumąsčiusi važiuoti iki Kuldigos Latvijoje)…Bet susituriu, pažadu sau grįžti ir suku namų link.
Pakeliui stabteliu Alsėdžiuose. Tai nedidelis, jaukus, nuostabiai sutvarkytas Žemaitijos miestelis, įsikūręs tarp vaizdingų kalvų, netoli Platelių. Nors šiandien čia gyvenimas teka ramiai, kadaise Alsėdžiai buvo svarbus Žemaitijos religinis ir administracinis centras – net kelis šimtmečius čia buvo Žemaičių vyskupų rezidencija.
Miestelio puošmena – XVIII a. pabaigoje pastatyta medinė Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčia su varpine. Šalia – nedidelis, bet dailus miestelio centras. Bažnyčia uždaryta, tad tik apeinu ją aplink. Vis dar labai šilta ir gera.
Keliaudama po Žemaitiją negalėjau atsigrožėti sutvarkytomis sodybomis, išpuoselėtais gėlynais, o ypač – nuostabiomis hortenzijų eilėmis kiemuose. Atrodė, tarytum kažkas paskelbė gražiausios sodybos konkursą ir dabar visi jame dalyvauja…Nepaskelbė. Jokio prizo niekas nepažadėjo. Bet nepaisant to, kiemai ir kiemeliai, miestai ir miesteliai – viskas skęsta gėlėse ir… švaroje.
Tokia graži ta Žemaitija!
Namus pasiekiu vėlai, bet nuovargio nejaučiu. Norisi dar ir dar keliauti.
Galiu šiek tiek nuopelnų prisiimti ir sau – mano bičiuliai, daug keliaujantys po pasaulį, įkvėpti ir Musės vasaros kelionių po Lietuvą, rugsėjį išsiruošia savaitei pakeliauti po gimtąjį kraštą. Patys gyvena prie jūros, tad Rokiškis, Sirvėtos regioninis parkas, Kačėniškių piliakalnis, o paskui Biržai ir taip toliau – jiems vieni atradimai. Kelionių džiaugsmas užkrečiamas!
Musė gali keliauti viena, bet visada mieliau – su kuo nors. Juk taip norisi dalintis džiaugsmais, įspūdžiais ir vaizdais. Kitaip – tik triukšmas galvoje!
Laimei, šioje kelionėje sutikau žmonių, kuriuos kalbinau ir kurie mielai leidosi į pokalbius. Kartais užtekdavo vos kelių sakinių, kad kelionė taptų dar žaismingesnė.
Bendravimas vis dar labai svarbus. Tikiu, ne tik man.