22 dienos dviračiu: Lenkija, Slovakija

Šių metų kryptis – Slovakija. Kalnų iššūkiai tiek dviračiui, tiek kojoms. Na, o pilių pakeliui nusimato irgi ne viena.

Iš vakaro traukiniu atvykę į Krokuvą, nakvojome gerame, tvarkingame kempinge palapinėje (Wioślarska 19 Street 30-206; 32,4 eur/dviems) ir perpiet pajudėjome – diena pasitaikė ypač karšta, virš 33⁰. Todėl šiek tiek pamynus teko prigulti pavėsyje ir laukti vakaro.

Vėl pajudėjus, reljefas nebebuvo toks draugiškas: į kelis kalnus teko stumtis, o leidžiantis stačiai žemyn tvirtai įsikibti į stabdžius, – nusileisti su vėjeliu buvo per daug baisu

Įveikę 65 km (planas buvo 100!), atvažiavome į kempingą. Bet jis buvo toks prabangus (net registratūros interjeras ir darbuotojos kaip iš prabangaus viešbučio), kad mūsų su palapinėmis nepriėmė – čia laukiami tik keliaujantys su kemperiais arba siūloma įsigyti nakvynę namukuose. Aplinkui priparkuotos prašmatnios mašinos (poršai, mersedesai…) daug ką pasakė. Na nieko, netoliese susiradome kitą kempingą, kuris mus ir priglaudė (Kemping Zator
ul. Andrychowska 4 32-640 Zator). Naujas, tvarkingas, didelė virtuvė – dviems kainavo 39,3 eur.

Dar karštesnė diena nei praėjusioji. Jau 10 val. ryto pradėjus minti, saulė svilino kaip reikiant. Keliukas driekėsi tarp kalnų, palei upę ir ežerus, kurių pakrantės apgultos žmonių, bandančių atsigaivint. Mes irgi ilgai netrukom – porą valandų pamynę, nugulėm ant ežero pakrantės, medžių paunksmėje. Pasimaudėm, pamiegojom ir po penkių valandų poilsio vėl šokom minti. Deja, neužilgo užklupo perkūnija – gerai, kad pakeliui pasitaikė, kur galėjome pasislėpti ir bent jau nesušlapome.

Tokių, kaip mes, besislepiančių, buvo ne vienas – tarp jų ir dvi senyvo amžiaus moteriškės. Viena jų – neįgaliojo vežimėlyje, matėsi, kad jai šalta. Pasiūlėme savo striukę, o ji atsidėkodama padavė savo telefono numerį, sakydama: „Jeigu norite, šią naktį galite pernakvoti pas mane, gyvenu visai netoliese”. Štai taip, paprastai, geru už gerą atsilyginama.

Nepasinaudojome tuo pasiūlymu, – nurimus lietui, mynėme toliau. Nakčiai sustojome nebe kempinge, bet jaukiame viešbutuke, nes orų prognozės kitam rytui ir vėl žadėjo lietų. Tvarkingas viešbutukas – nakvynė su pusryčiais dviems kainavo 50 eur.

Atrodytų, kad per visą dieną daugiau ilsėjomės arba lūkuriavome nei mynėme, bet vistiek įveikėme 71 km bei surinkome net 622 m sukilimo.

Išsimiegojus patogiose lovose ir sočiai papusryčiavus, skubėjom sėst ant dviračių. Prognozuotas lietus ryte taip ir neatėjo, nors sms žinutėmis tarnybos vis įspėdavo apie besiartinančią audrą. Pirmieji 20 km – ištisinė įkalnė, ir pagaliau mes čia – Slovakijoje! Pasitiko ji mus su pirmaisiais lietaus lašais ir griaustiniu.

Greit nusileidę į pirmąjį miestelį sustojome kavinukėje – jaukioje mažoje desertinėje. Darbuotojos maloniai pasiūlė įsistumti dviračius vidun. Puiku, nes kaip tik tuo metu ir prasidėjo meteorologų žadėtoji didžiulė audra. Šiltai gurkšnodami arbatėlę pralaukėme kelias valandas, ir kai ir vėl išsigiedrijo, pajudėjom pirmyn. Visą dieną vinguriavome keliukais tarp kalnų, palei upelius, po gausaus lietaus tapusius šniokščiančiomis upėmis, kurios visa jėga tekėjo iš aukštikalnių. Tikra atgaiva akims!

Nakvynė dideliame, švariame kempinge Bela Nižné Kamence palapinėje ir mokėjome dviems vos 20,2 eur!

Šią dieną paskyrėme pilių lankymui – net keturių! Pirmoji „Senoji pilis” (Old Castle (Starhrad), 013 24 Nezbudská Lúčka, Slovakia) – viduramžių pilies griuvėsiai. Į aukštą kalną ir mynėm, ir stūmėmės, o paskutinius stačius metrus ėjom pėsčiomis, palikę dviračius.

Antroji pilis Strečno (Strečno, 013 24, Slovakia) – labiau išsaugota, šiek tiek restauruota. Vėl į kalną minti, vėl vestis, vėl eiti- panašu, kad tai taps „norma” lankant pilis Slovakijos kalnuose.

Trečioji pilis Budatín (Budatín castle, Topoľová 1, 010 03 Žilina-Budatín, Slovakia) – didesniame Žilina mieste esanti, restauruota, su restoranas ir muziejumi viduje. Apsidairę aplink važiavome toliau.

Ketvirtoji – Lietava pilis (Castle Lietava, Lietava 614, 013 18 Lietava, Slovakia). Deja, deja, nebeužteko laiko į ją užkilt. Todėl teko tik iš apačios pasigėrėt vaizdais.

Beje, infrastruktūra kelionėms dviračiu Slovakijoje išvystyta labai gerai. Daug dviračių takų, besidriekiančių palei upes, daug įspėjamųjų ženklų, daug ilgų ir gerai sužymėtų trasų (šimtais kilometrų). Kol kas tikrai gerą įspūdį palieka!

Nakvynė kempinge palapinėje (Rajecké Teplice – Poluvsie 013 13, 49°8’41.315N, 18°43’26.101E) – didelė teritorija, o dušai – vos du, tad nebuvo labai patogu. Kaina dviems vos 16 eur!

Šioje kelionėje važiuodami renkamės kelius slėniais arba, kai reikia kirsti kalnus, tą darome kiek įmanoma žemiausioje vietoje. Šią dieną teko du kartus perlipti tokius kalnų „balnus”. Tokiais atvejais tenka ne tik minti, bet ir nemažai stumtis dviračius – o tai atima žymiai daugiau jėgų: pradedi jausti visą pečių juostą ir visą dviračių bei mantos svorį. Tačiau pasiduoti sau neleidi – tiesiog neduodi savo smegenims pasirinkimo galimybės. Atsikeli ir mini tikslo link. Per visą dieną įveikėm vos 40 km. Bet ir jų mums užteko per akis.

Nakvynė kempinge Považská Bystrica (Camping Manínska Tiesňava, Považská Teplá, Slovakia: Inžiniering MH, s. r. o., Centrum 2304 017 01 Považská Bystrica)- geras, tvarkingas kempingas, erdvūs dušai, viskas naujai įrengta, yra virtuvėlė ir, kas smagiausia, – terminių vandenų baseinas!

Rami diena, žadėjusi lengvą važiavimą slėniu palei upę.  Pirmoji pilis – Považsky. Iš apačios žiūrint atrodo aukštai, bet po truputį visos jos tampa įvažiuojamomis.

Kad nebūtų per lengva, sugalvojom nusukti toliau į kalnus ir pavažiavę 10 km į nuolatinę įkalnę (nestati buvo, tad palengva įveikėm) pasiekėme antrą pilį Lednica pavadinimu. Ypatinga tuo, kad sujungta su kalnu – kalno ketera iš pilies veda laiptai. Deja, deja, pasiekę kalno viršūnę, supratome, kad ji jau uždaryta (kažkodėl čia tokių objektų darbo laikas labai trumpas – vos iki pietų). Teko ją apžiūrėt tik iš apačios – nuo iš priešais esančio kalniuko.

Kiek vėliau užsukome į senų lėktuvų muziejų, pravažiavome pro kalnuose pastatytą vienuolyną, ir taip ramiai mindami, stodami ir vėl mindami pasiekėme Trenčino miestą. Įsikūrėme kempinge su vaizdu į pilį, kurią sekantį rytą ir aplankysime. Nors ir su vaizdu į pilį, bet prastas – labai reikia dušų ir tualetų atnaijinimo. Nėra virtuvėlės. Kaina dviems – 16 eur.

Galima sakyti, pusiau poilsio diena. Aplankėme dvi dideles pilis: Trenčino ir Beckovo.Viso slampinėjome apie 5 valandas! Nebeliko daug laiko dviračio mynimui – pasistūmėjome vos 30 km.

Kartais toliau minti mus stabdo laiko trūkumas – saulei leidžiantis turime ieškotis nakvynės. Kartais stabdo ir nakvynės vietų nebuvimas: nerandame nei kempingų, nei galimybės rezervuoti gyvenamą vietą per booking.com. Šįkart laiko dar buvo, bet nakvynės tolėliau – ne. Teko apsistoti dideliame ir triukšmingame kempinge „Beach Bar Resort on Zelena voda„. Nelikome sužavėti, bet keliaujant visko pasitaiko: didelis ir labai triukšmingas, pergrūstas. WC ir dušai tinkami, bet virtuvėlės nėra.

Bemiegė naktelė – šalimais įsikūrusi jaunuolių kompanija šventė su trenksmu iki paryčių. Bent kelis kartus buvo atėję kiti žmonės jų tildyti: ir gražiuoju kalbėjo, ir piktuoju, ir rėkė – niekas nepadėjo…Nedaug trūko iki muštynių. Policija irgi buvo kviesta, bet negalėjo niekuo padėti, nes čia  – privati teritorija. Sargas turėjo budėti, bet niekas negalėjo žmogelio rasti. Ryte registratrūroje pasiskundus sulaukėme tik paprasto „sorry”.

Sukaupę turimas jėgas sėdome mint. Laukė du didesni kalnai – vienas asfaltuotas, tai pamažu įmynėme, o kitas – žvyruotas ir vandens išgraužtas bei toks status, kad teko kelis kilometrus stumtis. Viršuje bonusas – Topoľčany pilis.

Vėliau besileidžiant žemyn pro vieną kaimuką, nosys užuodė pasakiškus maisto kvapus. Iškart sustojome – vietiniame restoranėlyje sočiai ir skaniai pavalgėme grilintų kepsnių.

Nakvynė Bystričany kempinge palapinėje – vos 14 eur dviems. Paprastas, bet viskas, ko minimaliai reikia, yra  – wc, dušai, virtuvėlė. Už papildomą kainą galima eiti į SPA – terminių vandenų baseinus lauke ir viduje. Statyta seniai, bet viskas gerai.

Viso įveikėme 90 km.

Bojnice pilis – pasakų pilaitė. Pilnai rekonstruota ir dabartinę išvaizdą įgavusi vos 2020. Pasižvalgėme po jos išorę ir vidų. Darbuotojai leido saugiai pastatyt dviračius rūsyje, iš kurio dar nelegaliai nusileidome į pilies požemius pasižvalgyti.

Po pasivaikščiojimo laukė ilgas kelias per kalną, o paskui idiliško grožio keliukas kalnų papėdėmis. Nakvynės miestuką pasiekėme jau visai sutemus ir, kad nereiktų statyti palapinės vidury nakties, apsistojome viešbutuke. Tai buvo vieno kambario apartamentai šeimos nam su atskiru įėjimu – kaina dviems buvo 56 eur.

Šįkart tam, kad pervažiuotume per slėnį, turėjome vienintelį pasirinkimą – apkrautą kelią su didelėmis mašinomis. Kitų kelių tiesiog nebuvo. Vietomis šalikelė plati, tai gali jaustis pakankamai saugiai, kai du krovininiai monstrai prasilenkia mus lenkdami…O vietomis, serpantinais, kelias toks siauras, kad didelėms mašinoms prasilenkt vos vietos užtenka. Tokiais atvejais, pamatę jas artėjančias iš paskos, stojam ir prisiplojam prie kalno krašto atitvaro, už kurio dažnais atvejais – tik skardis.

Taip vargdami nuvažiavome 40 km ir pasiekėme Orava pilį. Man ji pasirodė viena įspūdingesnių šioje kelionėje.

Pavaikščiojome, pasistiprinome ir šokome važiuot toliau. Laukė 15 km į kalną ir tuomet 10 km nuo kalno. Dar pasitikrinome, ar neateina lietus, – radaras rodė giedrą dangų visoje Slovakijoje. Tačiau po valandos, užkilus į aukščiausią tašką, pasimatė audros debesys – pakilo vėjas, pradėjo žaibuoti ir griausti tolumoje. Paskubomis apsirengėm striukes ir dūmėm tolyn – leidomės su vėjeliu ir stebuklingu būdu išvengėm lietaus. Tiesiog pasisekė! Kempinge Bobrovníke/Slovenske dar visą vakarą stebėjome kalnuose blyksinčius žaibus.

Kempingas buvo puikus – naujas ir švarus. Net su veidrodžiais ir plaukų džiovintuvais. Didelė virtuvė. Įsikūręs ant plyno lauko  – apie pavėsį nebuvo ko ir svajoti. Dušai modernūs, mokami – su monetomis, kurias galima gauti iki 20 val. dirbančioje registratūroje. Kaina: 30 eur dviems.

Žygio vidurys. Prasidėjo lietingos dienos. Pavažiavus keliolika kilometrų teko slėptis nuo lietaus. Sekasi mums vis surasti geras pastoges nesušlapus – šįkart po didele pavėsine miestelyje. Porą valandų palaukus ir atsiradus giedram laiko tarpui, šokom ant dviračių ir pasiekėme kalnuose įsikūrusį seną kaimelį Vlkolinec, saugomą UNESCO. Kaimas gyvenamas, tik kelios trobos padarytos kaip muziejai. Kaip žiemą žmonės ten grįžta namo, sunku įsivaizduoti – kelias labai siauras (vienai mašinai) ir pakankamai status (mes neįmynėme,teko stumtis) – matyt važiuoja su grandinėmis ant ratų. Lietui vis purškiant, pasisukinėjome, pavaikščiojomeaplink, pasigrožėjome mažais siaurais namukais.

Nusileidus nuo kalno ir grįžus į didesnį miestuką, vėl pradėjo stipriai lyti – sustojome užeigoje pavakarieniaut.

Pasisotinus pagaliau baigėsi ir visą dieną besitęsiantis lietus, išlindo saulė, buvo 19 val., o mums 30 km iki kempingo – įveikiama iki kol sutems. Nuotaika puiki. Tačiau buvom per dideli optimistai. Pirmieji keli kilometrai vedė betonuotu pievų keliu, kuris greit baigėsi ir tapo tiesiog purvynu. Po visos dienos lietaus, molingos pievos tapo nepravažiuojamos, klampios, net stumpti dviračius buvo iššūkis, nes ratai jau nebesisuko nuo per didelio aplipusio molio kiekio. Jis buvo visur – ir ant ratų, ir ant krepšių, ir ant stabdžių, ir grandinės, ir, aišku, ant batų. Dvi valandas tuos kelis šimtus metrų kankinomės, o paskui baloje prausėmės.

Sutemo. Nenorėdami daugiau tokių nuotykių vidury nakties, nusprendėme baigt dienos kelionę – mums pasisekė, nes kaip tik tam miestuke booking.com pasiūlė kambarį pensionate. Iškart rezervavau (rašo check-in iki 22 val.).  21:45 mes jau prie durų – visur tamsu, nė gyvos dvasios. Paspaudžiu vartelių skambutį, ateina vyriškis su pižama ir nepatenkintu piktu balsu vokiškai (angliškai nekalba) mums sako: ko jūs norit, pas mus chech-in iki 20 val., jau beveik 22:00, važiuokit iš čia, neįleisiu!!! Mes jam visom išgalėm pradėjom sakyti ir rodyti, kad booking‘e rašoma kitaip – iki 22, o ne 20 val. Po 10 min ginčų, šiaip ne taip mus įleido. Pagaliau galėjom atsipūsti ir prieš krentant į lovą nusiprausti visą purvą nuo kūno, krepšių ir batų. Ryte šeimininkas jau buvo pakeitęs registracijos laiką booking’e ir maloniai šnekėjo. Kambariai tvarkingi, su balkonėliais, bet dėl šeimininko daugiau nebegrįžčiau. Kaina 39 eur dviems.

Pamoka mums – po lietingos dienos važiuosim tik asfaltuotais keliais!

Tik atsikėlus pradėjo lyti ir žadėjo nesibaigt iki pat vakaro. Ištaikę silpnesnio lietaus tarpą ir apsirengę kaip svogūnai drabužius nuo lietaus, pajudėjome iki kito miestuko už 20 km.

Lietus taip ir nesugebėjo nuo dviračio nuplauti viso vakarykščio molio, todėl stojau į balą jo prausti – po pusvalanduko mano dviratis pagaliau vėl atgavo gerą išvaizdą.

Nusprendėme pavažiuoti dar kelis km iki dviejų urvų – pakeliui pradėjo pilti kaip iš kibiro. Pasiekus pirmąjį, jau buvome kiaurai šlapi, o urvas, pasirodo, uždarytas nuo pernai metų (Google to nerašė).

Tuomet pasukome kito link. Ledo urvo. O ten tiek žmonių, kad būtų reikėję ilgai laukti prie įėjimo. Būtume stipriai sušalę, todėl apsisukome ir nieko nepešę nuvažiavome į nakvynės vietą.

Nakvynė Liptovský Mikuláš „Privát Severka” – šeimos name: Pavčina Lehota 153, 031 01 Liptovský Mikuláš. Labai maloni savininkė, kalba angliškai. Didelė virtuvė su valgomuoju ir išėjimu į kiemą. Namas pritaikytas aktyvaus sporto mylėtojams – yra slidžių laikymo, batų džiovinimo patalpa. Mums ten leido saugiai laikyti dviračius. Įleido anksčiau, nei registracijos pradžia – pasiūlė šiltos arbatos, kai pamatė, jog mes kiaurai šlapi ir sušalę. Kambariai erdvūs, minimalistiniai. Ne prabangūs, bet viskas yra, ko reikia sportuojantiems turistams. Rekomenduoju! 45 eur dviems.

Ryte anksčiau išvažiavę, antrą kartą pamėginome patekti į Ledo urvą (Demänovská) – žmonių daug, bet eilutė greit judėjo ir neužilgo aš jau urve. Įspūdingo dydžio – virš 600 m ilgio, 25 m aukščio, temperatūra 0-5°. Gerai, kad šiltai apsirengiau, net pirštinių prireikė. Deja, ledo sienų, varveklių urve nebėra – dėl šiltėjančio klimato pastaruosius kelis metus jis nebeužsilieka ten. Matyt, turės keist pavadinimą – urvas nebe „ledo”.

Beveik dvi savaites važinėjant slėniais ir nedideliais kalnais, „apšilome” kojas ir nusprendėme, kad laikas šturmuoti Aukštuosius Tatrus. Tikslas – užkilti  į Štrbské Pleso ~1350 m aukštyje įsikūrusį miestuką, kuriame apsistoja žygeiviai-entuziastai ir nuo ten pradeda kopimus į Tatrų viršukalnes.

Iššūkis tikrai nelengvas – nors įkalnė ir nestati, bet ji ištisai tęsėsi 60 km. Mažomis pavaromis, lėtu tempu judėjome pirmyn. Kelias puikus – naujai nutiestas, mašinų nedaug, o prieš akis kalnų peizažas. Oras saulėtas, bet vėsus – vos 15°. Tačiau prakaitas per kaktą vis tiek varvėjo. Pravažiuojančių mašinų vairuotojai net atgal atsisukdavo ir nulydėdavo mus akimis – matomai, tokie keliautojai su pilna krepšių ekipuote – ne kasdienis reiškinys šiame kelyje.

Pakeliui dar aplankėme terminių vandenų baseinėlį – vienoje vietoje versmės taip kunkuliavo, kad atrodė kaip burbulinė vonia. Taip pat užsukome į liaudies muziejų (kaip mūsų Rumšiškės) ir traukinukų muziejų.

Su paskutiniais saulės spinduliais užkilome į Štrbské Pleso. Termometras rode 8° šilumos. Mes su šortukais ir marškinėliais – mums karšta. Žmonės vaikšto su pūkinėmis striukėmis ir kepurėmis. Visų žvilgsniai į mus. Nekreipdami dėmesio greit važiuojame pasigrožėti ežeru su kalnų panorama. Pastoviniavę, pasifotografavę pradėjome jausti tą 8° vėsumą. Greitai teko rengtis kelis sluoksnius drabužių, įskaitant sluoksnį nuo vėjo, kepurę, du sluoksnius ilgų pirštinių. Laukė 10 km žemyn nuo kalno – žinojome, kad bus labai šalta. Iš tikrųjų buvo dar šalčiau, nei galvojau.

Šokome ant dviračių ir prieblandoje pradėjome lėkti vinguriuojančiais serpantinais žemyn. Sukame vieną serpantino posūkį, kitą… ir staiga priešais mus vidury gatvės – didelė meška su meškiuku. Mes staigiai ant stabdžių (ne taip lengvai toks sunkus ir greit važiuojantis dviratis sustoja) ir stovim nejudėdami. Meškos irgi sustoja kaip įbestos. Kelias akimirkas žiūrime vienas į kitą. Staiga didžioji meška deda žingsnį į vieną pusę (įkalnės pusėn), tada persigalvoja, atsistoja ant dviejų kojų ir šoka į kitą pusę per apsauginę tvorelę žemyn nuo kalno. Mažylis nuseka iš paskos – jis dar per mažas, kad peršoktų, todėl pralenda per apačią. O mes nieko nelaukdami ir nesižvalgydami skuodžiame tolyn. Jausmas tikrai labai labai nejaukus – tokia akistata su plėšriu žvėrimi nemaloni. Jeigu mama būtų sugalvojus ginti mažylį, nebūtume sugebėję nei apsisukt su dviračiu, nei pabėgt į kalną. Matyt, mes pasirodėm per dideli, beveik kaip mašina– du dviračiai su įjungtomis šviesomis ir mes, du žmonės ant jų.

Vis dar nedideliam šoke nusileidome iki savo kempingo Tatranská Štrba (10 km įveikta per 20 min; Autocamping, Horská 40, 059 41 Tatranská Štrba). Didelė teritorija, kempingas įrengtas terasomis ant kalno šlaito. Pakankamai tualetų. Daug dušų uždaroje patalpoje – net yra, kur daiktus pasidėti prausiantis. Yra virtuvė. Yra net atskiras restorano pastatas. Puikus, rekomenduoju! Ir kaina gera – 27 eur dviems.

Naktis Aukštuosiuose Tatruose laukė šalta, čia temperatūra irgi vos 8-9°.

Naktis buvo nerami, vis prabudinėjau nesuprasdama ar jau man šalta, ar dar nelabai. Ryte atsikėliau nuo lietaus lašų stuksenimo į palapinę – palapinė sausa, o lietus dar tik prasideda. Staigiai šokam iš miegų, visus daiktus ir palapines žaibo greičiu susinešame į pavėsinę po stogu. Viską išsikabiname, kad vėjas prapūstų sudrėkusius daiktus. Oras nieko gero nežada – šalta 13-14° ir lietus visą dieną. Pavalgome, susipakuojame, gurkšnodami šiltą arbatą laukiame galvodami, ką daryti. Tuomet suvokėme, kad lyja tik ant kalnų – lietus tik ten ir laikosi, o už kelių km žemiau esantys miestukai lietaus išvengia.

Ištaikę silpnesnio lietaus momentą, sėdame ant dviračių ir lekiame – kelias daugiau nuo kalno, negu į kalną, todėl važiuojasi gana greit. Už 10 km pasiekiame Važecká urvus – lietus baigiasi.

Toliau visą dieną miname smagiais ramiais keliukais ir grožimės lietaus debesyse paskendusiais Aukštųjų Tatrų kalnais.

Vakarop pasiekėme Kežmarok miestuką – gražus, jaukus, turi Unesco saugomą medinę bažnyčią (į vidų nepavyko patekti) ir pilį, kurią aplankysim ryte. Apsistojome pensionate (Penzion B5, Kažmerok) – erdvus ir tvarkingas kambarys, atskira didelė virtuvė bendram naudojimuisi. Kaina: 47,8 eur dviems.

Mažai kilometrų (vos 50 km), bet daug lankytinų objektų. Kežmarok miestelyje apžiūrėjome pilį ir užsukome į medinės UNESCO saugomos bažnyčios vidų – visas interjeras iš medžio, net lubos.

Tuomet bandydami pabėgti nuo lietaus (jis mus vis tiek prisivijo, tai teko luktelti po stogeliu) judėjome Levoča miestuko link (visas miestukas įtrauktas į Unesco). Jis įdomus tuo, jog pilnai apjuostas išlikusia gynybine siena. Pasisukinėjome po jaukų senamiestį. Užlipome į Bazilikos varpinę bei užėjome vidun. Ši bazilika – antra pagal dydį Slovakijoje! Gidė angliškai papasakojo šiek tiek istorijos. Čia stovintis altorius yra aukščiausias medinis altorius pasaulyje. Dar kas nustebino – pirmą kartą per visą kelionę gavome aprašymą lietuvių kalba!

Sėdome mint tolyn kito miestuko, kuris išsidėstęs Spiš pilies papėdėje, link. Pilis važiuojant jau iš toli pasimato – ant kalno stūgsanti, gynybinėmis sienomis apjuosta. Ji taip pat į traukta į Unesco saugomų objektų sąrašą. Apsistojome miestelyje Spišské Podhradie su vaizdu į ją. Rytoj ryte eisim į vidų. Kambarys šeimos name dviems kainavo 47 eur. Jauku, tvarkinga, švaru. Nors pats kambarys kiek mažokas. Vidiniame kieme auginami balandžiai. Šeimininkė nešneka nei angliškai, nei kita užsienio kalba, bet kažkaip susišnekėti pavyko.

Ryte apžiūrėjom Spiš pilį – tai tikrai plotu didžiausia pilis, mūsų aplankyta per visą kelionę. Deja, centrinė jos dalis renovuojama, todėl pavaikščioti buvo galima tik aplink.

Toliau, dar užsukome į mažytę Šventosios dvasios bažnytėlę (Unesco) Žehros miestuke, tik į vidų jau niekas neįleido – pasižvalgėme per grotas.

Mes nebuvome, bet verta dar pamatyti į Slovakijos Vatikanu vadinamą ir Unesco saugomą kompleksą – Spišska Kapitula.

Sekantis dienos tikslas – pervažiuoti į kitoje kalno pusėje esančius urvus (tą turėjome padaryti iki 16 val. – paskutinis įleidimas!). Orų radaras rodė, kad lietus jau mums virš galvos, bet visai nelijo. Supratome, kad kalnai mus saugo – važiavome viena kalno puse, o lietus lijo kitoje. Tačiau atėjo ta akimirka, kai reikėjo persiversti per kalną. Iš pradžių sukilimas buvo lengvas, pakeliui – viena kita sodyba tarp medžių pasislėpus. Tačiau paskutiniai 10 km iki viršūnės buvo iššūkis – reikėjo sukilti 700 metrų ir pasiekti viršūnę, esančią 1200 m aukštyje. Kelias prastas – asfalto tik kruopelytės likusios, stambios skaldos gruntas praplautas bėgančio vandens upelių sukuria gana sudėtingas sąlygas. Pirmus 5 km dar mynėme, o paskui prasidėjo 10-15% statumo įkalnės. Jos su dviračiais sunkiai įveikiamos – todėl beveik visus tuos likusius 5 km teko dviratį stumtis. Ir dar prie viso to pradėjo lyti, nestipriai ir ramiai. Nekreipdami dėmesio judėjome pirmyn – net ir su šlapiais marškinėliais buvo karšta. Paskutinius kelis šimtus metrų galėjome ir pavažiuoti. Žmonės stovėję auštikalnėje ir pamatę mus atminančius iš miško glūdumos tokiu stačiu kalnu, išsprogdinę akis žiūrėjo ir net fotografavo mus. Pagaliau po 2 valandų mynimo/stūmimo įveikėme tuos 10 km. Kaip tik tuo metu ir lietus pasibaigė – mus pasitiko debesų apsupti kalnai. Ten ant kalno ir slidinėtojų trobelės, ir keltuvai, ir trasos besileidžiančios žemyn.

Atsikvėpėme, pasižvalgėme aplink, paskanavome mėlynių – skubėti jau nebuvo kur, nes į urvus vis tiek nespėjome. Ryt (pirmadienį) tie urvai nedirba, todėl pakeitėme planą ir nuvažiavome tiesiai į Košice miestą – antrą pagal dydį Slovakijoje. Kelias geras – 30 km beveik vien nuokalnė – atlygis už pralietą prakaitą!

Nakvynė kempinge, kaina dviems 31 eur. Kempingas prie pat greitkelio, bet triukšmo per daug nebuvo. Puikus, švarus, vidutinio didumo, apynaujis. Auginami triušiai, ganosi avys ir ožkos. Yra virtuvė ir didelė  bendra erdvė po stogu su suolais ir stalais, kurioje galima sėdėti, gaminti maist1 ir bendrauti.

Košice – antras pagal dydį miestas Slovakijoje. Pasižvalgėme po senamiestį, užėjome į gotikinę katedrą – didžiausią visoje Slovakijoje.

Likusią dienos dalį tiesiog mynėme – jokių lankytinų objektų pakeliui nebuvo. Važiuodami pro saulėgražų laukus, stabtelėjome nusiskint vieną galvą. Vėliau kelias kilo aukštyn laukais apsodintais obelų alėjomis. Pirmą kartą užtikom alyvinių obuolių. Nuo pirmos obels ant žemės nukritusius susirinkome visus, važiuodami pro antrąją – ėmėme jau tik pačius gražiausius. Pro trečią pramynėme nusisukę, o paskui nuokalnė – lėkėm nestabdydami, kad nematytume kiek ten skanių prinokusių obuolių!

Nakvynės vietą Kľušove pasiekėme jau visiškoje tamsoje – turėjome vieno kambario apartamentus už 35 eur dviems. Puikus, visiškai naujas butukas. Kadangi registracija automatizuota, galima atvykti bet kada. Geriausias ir patogiausias lovos čiužinys per visą kelionę!

Ryte užsukom į Unesco saugomą medinę bažnytėlę Hervartov – pagaliau galėjom ramiai užeit į vidų ir apsižiūrėti, toliau pasiekėme Bardejovo miestuką – jo senamiestis taip pat Unesco saugomas.

Nuvažiavome iki Zborov pilies. Nors joje vykdomi atstatymo darbai, žmonėms leidžiama visur vaikščiot. Kartais atrodė net ir nelabai saugiais takeliais.

Paskutines 3 dienas važiavę rytinėje Slovakijos dalyje, pamatėm kiek daug romų tautybės žmonių. Skurdžiai jie ten gyvena. Pravažiavome kelias didesnes jų namų teritorijas – iš toli atrodo kaip lūšnynų kvartalai. Mieste vaikštančios romų šeimos irgi išsiskiria iš minios – dažniausiai su 4-7 vaikais.

Nakvynė Stará Ľubovňa – kambarys pensionate už 43 eur dviems. Sporto centro pastate įrengti keli kambariai – naujai, tvarkingai, švariai. Be virtuvėlės – tik virdulys. Kadangi registracija automatizuota, galima atvykti bet kada.

Ateinam ryte prie dviračių, ogi žiūriu, kad mano priekinė padanga nuleista. Iškart traukiu atsarginę kamerą – pasirodo, ne tą įsidėjau – visą kelionę prasivežiojau sukarpytą kamerą. Na nieko, turėjom kitą. Per valandą susitvarkėm ir pajudėjom.

Pirmiausia pakilome į Ľubovňa pilį.

Toliau laukė 40 km iki Belianska olų. Paskutinis įėjimas 16 val. Pagal laiką matėme, kad reikia minti be pietų ir ilgesnių sustojimų. Taip ir darėme, – nei stiprus priešpriešinis vėjas, nei nuolatinė įkalnė nelengvino šios užduoties. Atvykom likus 10 min. Nespėjome – iki pačio urvo dar reikia eit 25 min pėsčiomis. Liks kitam kartui. Jei ne ta kamera ryte, būtume spėję.

Šiek tiek pailsėję, pavalgę, atgavę jėgas, pradėjome kilti į statesnius Aukštuosius Tatrus. Paskutinį kartą paganėme akis, pasigrožėjome, persivertėme per kalną ir nusileidus žemyn kirtome Lenkijos sieną. Slovakiją palikome už nugaros.

Nakvynė Niedzica kempinge „U Anny”. Neblogas, didelis kempingas pievoje, todėl nėra pavėsio, prie ežero, bet be virtuvės. Dušas – į aparatą metant zlotus. Viskas tvarkinga ir švaru. Ryte atvažiavo autobusiukas su šviežiomis bandelėmis. Beje, nakvynės kaina 11 eur dviems. Užskaitome!

Iš pat ankstyvo ryto užkaitinusi saulė privertė greitai lįsti iš palapinės, pakuotis daiktus ir ieškoti pavėsio (kempingas buvo ant plyno lauko). Tik baigus dėtis daiktus apsiniaukė ir pradėjo lyti. Nespėjom net papusryčiauti. Luktelėję valandėlę ištaikėme momentą ir sprukome į šalimais esančią Niedzica pilį. Kol vaikščiojom, lietus apsiramino.

Bet visa diena tokia ir liko: apsiniaukusi, darganota, vėsi ir nemaloni. Planas buvo apvažiuoti aplink ežerą, pakrante apie 30 km. Pakeliui jokių kavinių, kur būtų galima gauti šilto maisto. Dviračių takas geras, tačiau nutiestas kalno šlaite – tai kylantis aukštyn (reikėjo kelis kartus vestis dviratį), tai vingiuojantis žemyn – toks ypač varginantis. Sušalus, nevalgius ir be energijos dviratis mynėsi labai lėtai. O aplink matomi vaizdai nekėlė didelio džiaugsmo. Deja, kartais būna ir tokių dienų.

Nakčiai susiradome kempingą Krościenko nad Dunajcem vietovėje vėl už mistinius 11 eur dviems. Prie upės, lygioje pievutėje, yra mini virtuvėlė. Bet WC ir dušai – tragedija, verkiant reikia remonto. Dušas tik metant 5 zlotus ir jame bėga vos vos drungnas vanduo. Blogiausias kempingas per visą kelionę. Tad venkite, jei tik galite.

Ilga diena, puikus oras minti – nei per šilta, nei per šalta. Naudojomės proga ir mynėme, mynėme, mynėme.

Gavome pranešimus, jog naktį ir ryte gali užklupti audra. Todėl nerizikavome apsistoti palapinėje ir rezervavome kambarį Czechówkoje. Atvykus šeimininkė atrakino garažą, mes nusiėmėme visus krepšius ir įvarėme dviračius. Tada šeimininkė klausia: „O kur jūsų automobilis? Jį galite palikti čia…”. Mes sakome: „Mes be mašinos. Dviratis mūsų transporto priemonė”. Moteriškė susiėmė už galvos. Ne pirma tokia reakcija šiandien. Kaimeliuose žmonės žiūrėjo susirūpinę kaip mes miname į stačius kalniukus.

Nakvynė kainavo 53,2 eur dviems. Senovinis interjeras. Atrodo, viena moteriškė dirba visur – ir registratūroje, ir virtuvėje. Apartamentai su dviem kambariais, bet dušas…be vienų durų. Seni daiktai – reiktų jau atnaujinimo. Prastokas, bet kantriems ir neįnoringiems pakenčiamas.

Paskutinė žygio diena, galima sakyt, gavosi beveik poilsinė. Pusę dienos skyrėme Veličkos druskos kasyklos lankymui. Neįtikėtino dydžio erdvės 60-110 m po žeme. Turas truko 3 valandas ir praėjome 2 km tuneliais (iš viso kasyklą sudaro apie 200 km). Įspūdingiausia – bažnyčia išskaptuota druskoje: paveikslai, altorius, skulptūros.

Kitą pusę dienos, lengvu tempu atvykę į Krokuvos senamiestį, žvalgėmės po jį. Sutemus užklupo neilga audra – grožėjomės žaibų nutviekstu dangumi.

Paskutines 3 dienas vis gaudavom pranešimus apie audrą, gausų lietų ir potvynių tikimybę. Panašu, kad mus jau norėjo išprašyt namo. Miegas traukinių stotyje/traukinyje Krokuva – Vilnius.

FINALAS

Apibendrinant visą 22 dienas trukusią kelionę:

– viso: 1500 km

– visas sukilimas: 16,5 km

– gryno mynimo laikas: 102 valandos

– įsimintiniausias įvykis: akistata su meškomis

– nemaloniausias įvykis : „maudynės” dirbamų laukų molio purvynuose, o vėliau „prausynės” rudo vandens balose

Kelionės maršrutas vinguriavo aplink Aukštuosius ir Žemuosius Tatrus. Nors tai buvo fiziškai varginanti kelionė, bet matyti vaizdai, ir jausmas įveikus kiekvieną didelį kalną atpirko visas įdėtas pastangas. Nebe tokie jau baisūs tapo tie kalnai – per visą kelionę prisijaukinau. Kitąmet bus galima ieškoti kitų!