Pasirinkite kelionės atributus:
 

Pasirinkite šalį:

Raudondvaris už Nemenčinės: jei prabiltų, turėtų, ką papasakoti

Apie tokias vietas daugelis pasakytų, „tikra nesąmonė ir ką čia žiūrėti…” Sutinku, čia viskas gerokai apleista, bet man tie dvaro pastatų griuvėsiai ant kalniuko dangaus fone vis tiek atrodo kaip koks Stounhedžas pietinėje Anglijoje. Na, gal ir per drąsiai palyginau, bet kažkaip taip jau yra man su tuo užmirštu Raudondvariu: patinka čia vis kitais metų laikais atvažiuoti, vis kitu paros metu, vis kitokiam apšvietimui esant – tai saulei tekant, tai leidžiantis, tai giedru metu, tai lietui kaupiantis. Jei ta vieta prabiltų, manau, smagių gyvenimiškų istorijų papasakotų.

Pirmąkart čia užsukom atsitiktinai ir amo netekom, ką ten išvydom – apleistas bravoras, kiek toliau, arklidžių, kitų pastatų griuvėsiai ir jau vos gyvi dvaro rūmai! Tuo metu po alaus daryklos teritoriją galima buvo vaikščioti (dabar viskas aptverta, saugoma sargo ir nuo 2013 m. vis bandoma parduoti), nors ir buvo nelabai jauku, bet visur landžiojom ir džiaugiamės kaip maži vaikai tais atradimais, prisigalvodami istorijų, kas kadaise čia galėjo vykti, ir fantazuodami, kaip būtų įmanoma šiai vietai ir vėl įpūsti gyvybės, o gal net kokį muziejų padaryti, – man galvon vis lindo mintis kokį muzikos festivalį čia suorganizuot…Po dvaro rūmus irgi pasižvalgėm: parko grožio jau nelikę, tvenkinys gerokai apžėlęs, o rūmų viduje nelabai jauku – laiptai vos laikosi, daug šiukšlių, pro buvusias langų ertmes vėjas ir šešėliai bauginančiai žaidžia. O jei čia sutvarkius irgi ir kokius senjorų namus įkūrus? 

Nuotraukos pirmąkart apsilankius 2013.07.07:

Šiandien (2018 03 10) vėl čia užsukau, važiuodama iš Nemenčinėje ūžusio Kaziuko. Rasti šią vietą paprasta: iš Nemenčinės važiuojant Pabradės kryptimi, netoliese bus nuoroda „Raudondvaris 2 km”, tada ir sukate į dešinę. Kiek pavažiavę, pamatysite senojo bravoro kaminus. Privažiuosite Aleksandro Parčevskio gatvę ir suksite kairėn, – yra aiški nuoroda. Žiemą čia vėl kitoks vaizdas – viskas apklota storu sniego paklotu ir skendi absoliučioje tyloje, o griūvantys mūrai apniukusio ir vakarėjančio dangaus fone atrodo kaip iš atviruko. Ir tas keistas jausmas: trapumo ir laikinumo…

Aišku, kad paskaitėme ir šiek tiek istorijos  –  tiksliausius faktus radau Kultūros vertybių registre:

Raudondvaris istoriniuose šaltiniuose minimas nuo XVI a. Dvaras XVI a. pab. priklausė Povilui Dzeveltauskui, 1640 m. – Onai Dzeveltauskienei, 1696 m. – Naugarduko kaštelionui Aleksandrui Vojnai. 1713 m. Raudondvarį valdė Starodubo pataurininkis Krupskis, 1733 m. LDK valstybės ir karo veikėjas Mykolas Juozapas Masalskis (1697-1768). 1748 m. M. J. Masalskis kartu su žmona Pranciška Oginskaitė gavo leidimą savo dvarus bei seniūnijas perleisti sūnums. Nuo 1764 m. Raudondvaris priklausė Vilniaus vyskupui Ignotui Jokūbui Masalskiui (1726-1794). 1776 m. norėdamas įsigyti nuosavybėn Verkių dvarą, mainais už jį I. J. Masalskis pasiūlė Vilniaus kapitulai Raudondvarį ir 100000 zlotų Katedros rekonstrukcijai. Po ilgų derybų 1780 m. kapitula ir vyskupas pasirašė Keitimo sutartį. Taip Verkiai atiteko Masalskiui, o Raudondvaris – kapitulai. Po I. J. Masalskio mirties 1795 m. Vilniaus kapitula Raudondvarį perdavė vyskupo įpėdinei Elenai Apolonijai Masalskaitei – de Ligne – Potockienei (1763-1815). 1796 m. dvarą administravo Vilniaus pilies teismo teisėjas Mykolas Bilinskis, 1797 m. – LDK vėliavininkas Narbutas. 1799 m. Rusijos imperatorius Pavelas I Raudondvarį dovanojo Ignotui Parčevskiui. 1801 m. čia gimė Ignoto ir Salomėjos Parčevskių sūnus Konstantinas (1801-1855). Mokslo žinių pagrindus gavęs namuose, studijavo Vilniaus universitete, priklausė slaptai filaretų draugijai. Baigęs mokslus apsigyveno Raudondvaryje, tvarkė paveldėtą dvaro ūkį, pasisakė už baudžiavos panaikinimą. Palaikė draugiškus ryšius su poetu Adomu Mickevičiumi. Po tėvo mirties su savo vyresniuoju broliu Aleksandru, tėvo broliu Antonijumi ir seserimi dailininke Rože (1799-1852) paveldėjo Raudondvarį prie Nemenčinės bei Židomlės dvarą prie Gardino. Prasidėjus 1830-1831 m. sukilimui, Nemenčinės, Joniškio, Dubingių ir Inturkės apylinkėse surinko sukilėlių kariuomenės dalinį, kuriame buvo 400 ietininkų, 345 šauliai ir 75 raiteliai. Jo kovotojų gretose trumpą laiką buvo ir Emilija Pliaterytė (1806-1831). Konstantino Parčevskio vadovaujami sukilėliai užėmė Nemenčinę ir gynė nuo rusų rytines Vilniaus prieigas, stengėsi kontroliuoti perkėlas per Neries ir Žeimenos upes. Sukilimui pralaimėjus, Konstantinas pasitraukė į Prūsiją, o iš jos emigravo į Prancūziją. Raudondvario savininku tapo Aleksandras. XIX a. II p. Parčevskiai pasistatė naujus dvaro rūmus ir daug ūkinių pastatų. XX a. pr. dvaras priklausė T. Parčevskiui, vėliau Ignotui Parčevskiui, o iki 1939 m. jo sūnums Jonui ir Andriui Parčevskiams. Po karo rūmuose buvo mokykla, vėliau Nemenčinės prekybos kooperatyvo patalpos.
Svarbiausią ir reikšmingiausią pastatų grupę dvaro sodyboje sudaro gamybinis sektorius. 1778 ir 1796 m. inventoriuose minima, kad jau tuo metu Raudondvario dvaro sodyboje būta didelio alaus bravoro, spirito varyklos, tačiau dabartinėje vietoje stovinčio alaus bravoro pirmasis vystymosi etapas yra datuojamas 1836-1898 m. ir siejamas su Parčevskių gimine. Šiuo laikotarpiu, Aleksandro Parčevskio iniciatyva, buvo pastatytas salyklo gamybos pastatas su aukštais rūsiais ir dviem priestatais. Antrojo etapo laikotarpiu 1899-1906 m. (1902-1904 m.) šalia esamo pastato lygiagrečiai buvo pastatyta alaus gamykla, o jos gale – katilinė, šonuose – alaus nusistovėjimo ir fermentacijos cechai su ledaine. Trečiajame vystymosi etape 1906-1914 m. visi alaus bravoro komplekso tūriai buvo sujungti į vieną bendrą struktūrą.

Kaip teigia septintajame XIX a. dešimtmetyje Nerimi laivu keliavęs ir šią kelionę knygoje „Nėris ir jos krantai“ įamžinęs grafas Konstantinas Tiškevičius, „pono Parčevskio dvaras Lietuvoje žinomas dėl savo alaus daryklos, kuri porteriu, bavarišku ir kitokiu alumi aprūpina Vilniaus miestą bei pusę Lietuvos“.

Po 1914 m. alaus bravoro teritorijoje buvo pastatytos šaldytuvų rūsių patalpos bei pertvarkytos smulkintuvų patalpos. Raudondvario alaus bravoras savo produkcijos mastais buvo vienas didžiausių Rusijos imperijos Šiaurės vakarų krašte. Sovietmečiu, nacionalizavus Raudondvario dvaro sodybą, alaus bravoras buvo prijungtas prie valstybinio alaus ir mineralinių vandenų kombinato „Tauras“, jame gamintas salyklas. Nuo XX a. 7 deš. dalyje alaus bravoro patalpų veikė Raudondvario pašarinių antibiotikų gamykla. Sovietmečiu vykusi Raudondvario dvaro sodybos alaus bravoro pastato eksploatacija paveikė ir jo architektūrą – dalis autentiškų elementų sunaikinta, pristatyta naujų korpusų. 

Apie šią vietą tik ką radau informacijos keliose svetainėse: čia rasite daugiau nuotraukų, geras fotoreportažas ir čia. Šioje vietoje lankėsi ir pamiršta.lt – paskaitykite jų įspūdžius (kiek daugiau istorijos, o nuotraukos tiesiog puikios).

Nuotraukos 2018 03 10: