Pro nuorodą „Liubavo dvaras x km” pravažiuodavau labai dažnai ir jau daugiau nei 13 metų…Vis norėdavau užsukti, bet kažkokie svarbesni reikalai neleisdavo mesti kelio dėl takelio. Laikas bėgo, – laimei, tas Musės smalsumas niekur neišgaravo, o, atvirkščiai, vis gundė nuvažiuoti. Kaip tik vieną lietingą ir vėjuotą kovo sekmadienį, būdama Nemenčinėje, tiesiog specialiai pasukau automobilį dvarvietės link. Vakarėjo, – reikėjo skubėti. Kadangi nieko doro pamatyti nesitikėjau (maniau, net iš automobilio nelipsiu: apsidairysiu po griuvėsius ir taip užsidėsiu pliusą – juk „buvau”), tai galite įsivaizduoti, kas mane ištiko, kai pamažu artėjant Liubavas pamažu vėrėsi savo grožiu…Amo netekau. Jei šis peizažas su dvaro pastatų ansambliu ypatingas tokią gūdžią dieną, – tai kaip čia viskas atrodo pavasarį ar vasarą! Šioje vietoje jausmas toks, tarytum vis dar girdėtum pūstų moteriškų suknelių šiurenimą dvaro oranžerijoje, vyriškus balsus prie bokalo tauraus gėrimo, žirgų kanopų dundenimą ar malūnininko riksmus…Gal daug ko mes jau ir nematome, gal daug kas ir pavirto akmenų krūvomis, tačiau protėvių dvasios vis dar glosto šį ypatingą gamtos kampelį. Ir man tikrai nepasimaišė: tiesiog leidžiu fantazijai nešti. Vaikštinėjau vėjui pučiant ir lietui lyjant, mąstydama, kaip puikiai bočiai mokėjo vietas savo dvarams parinkti. Kaip viskas buvo kuriama su meile.
Nežinau, kodėl, bet apie Liubavą mano galvoje sėdėjo be priežasties įsišaknijęs apgriuvusių dvaro statinių vaizdinys. Buvau šiek tiek skaičiusi apie dvarą, bet nė nenutuokiau, kad ten viskas taip…gerai! Vos pasukus iš pagrindinio kelio ir duobių išvagotu vieškeliu nusileidus nuo rimtesnio kalniuko, akys pamažu pradeda gaudyti kalveles, tvenkinius, restauruotus dvaro pastatus…Tada žvilgnis užkliūva už puikiai išlikusio dvaro rūsio. Kiek tolėliau, nusileidus vingiuotu keliuku žemyn, – sutvarkytas ir solidžiai atrodantis malūno pastatas. Išlipus visus kitus garsus užgožė šniokščiantis krioklys, išsiliejantis į kelis didelę pievą išvagojusius upelius…Malūne yra įkurtas muziejus, – teks čia sugrįžti, kai jis atvers duris nuo balandžio 15 d. Muziejus atidarytas menininko, kultūros ir visuomenės veikėjo Gintaro Karoso iniciatyva. 2009–2011 metais viešoji įstaiga „Europos parkas” restauravo ir Liubavo dvaro vandens malūną pritaikė muziejui. Išskirtine mūro kokybe pasižymintis malūno pastatas buvo prikeltas naujam gyvenimui (statytas 1902 m. ant Žalesos upės ankstesnio 1725 m. malūno vietoje): restauruoti malimo, sijojimo, kruopų gaminimo įrenginiai, vandens turbina, transmisija, maišų pakėlimo mechanizmas ir kt. Malūno ir jo įrangos restauravimas atliktas, išsaugant net menkiausias autentiškas detales, naudojant to meto medžiagas ir technologijas. Restauracijos dar laukia retos stogo formos svirnas, arklidės, tvartas ir beveik 800 kvadratinių metrų ploto kluonas.
Netoli Vilniaus esantis Liubavas – vienas seniausių ir romantiškiausių Lietuvos dvarų, įsikūręs prie Gerėjos upės (dabar Žalesa), – yra išlikęs ir rieduliais grįstas kelias, kuriuo, tikėtina, Liubavo dvarą pasiekdavo garsūs Lietuvos didikai. Jei norėsis šiame regione pėsčiomis pasivaikščioti, galima pasinaudoti šių žmonių išbandytu maršrutu. O čia galima pažiūrėti, kaip atrodė Liubavo dvaras prieš kelis metus.
Trumpa istorija apie Liubavo (Meilės) dvarą tiesiog būtina – ištrauka iš šios svetainės:
Liubavo dvaras iki XVI a. vidurio priklausė Lietuvos didiesiems kunigaikščiams. Jau 1546 metais Lietuvos valdovo Žygimanto Augusto dvaro iždo knygoje detaliai aprašyti tuo metu remontuoti Liubavo tvenkiniai. Liubavo savininkais buvo šalies didieji kunigaikščiai, Mikalojus Radvila Rudasis, Golejevskiai, Krišpinai Kiršenšteinai, Teresė Tyzenhauzaitė, Tiškevičių ir Slizienių šeimos.
Tiškevičiai Liubavą valdė net du kartus: XVII a. ir XVIII a. IIp. – XIX a. Liubavo dvare sumaniai šeimininkavo Vilniaus katedros kanauninkas Mikalojus Tiškevičius. Mikalojaus valdymo laikotarpiu dvare buvo išlaikomas asmeninis orkestras, apgyvendintas didžiuliuose puošniuose barokiniuose vartuose. Pirmasis iš Slizienių Liubave gyveno talentingas XIX a. Lietuvos skulptorius Rapolas Slizienis. Valdant Slizienių šeimai, dvaras išgyveno tikrąjį aukso amžių.
Jei dar nesate čia buvę, būtinai atvykite!
LIUBAVO DVARO MALŪNAS-MUZIEJUS
+370 5 237 7077
Liubavo kaimas, Vilniaus raj.
Muziejus veikia kasmet nuo balandžio 15 d. iki spalio 15 d.
VI-VII 10.00–18.00
Suaugusiems – 5 Eur, studentams ir pensininkams – 4 Eur, moksleiviams – 3 Eur.
http://www.liubavas.lt
