Vieną popietę pasiūliau savo bičiulėms išbandyti lietuviškąjį safarį Karklėje. Buvau mačiusi tik nuotraukas, seniai norėjau pati nuvažiuoti. Ir nors mažų vaikų jau neturiu, – niekas manęs nuo tos minties nesulaikė. Laimei, turiu drauges, kurioms nebūdinga prieštarauti, kai viena kažko nepaaiškinamai užsinori, tad – keliaujam!
Buvo šeštadienis, todėl prieš vykdamos į „Gamtos perlą” (Placio g. 146, Karklė, LT-92383) pasiskambinome – laiką safariui pasirinkome popietinį. Atvykus viešbučio registratūroje susimokėjome už bilietus (po 7 eur už maždaug 30 min nepaprasto smagumo) – prie galingo džipo mūsų jau laukė linksmuolis senjoras Arvydas, prieš 6 metus išėjęs į pensiją ir įsidarbinęs pas gerb. Bosus. Ne kartą gyrė savo bosus važiuodamas, – geri žmonės, sakė žemaitis.
Kartu su mumis į automobilį sėdo dar du klaipėdiečiai – jauni žmonės, irgi be mažų vaikų. Tad džipas buvo išimtinai suaugusiųjų okupuotas, – į aptvertą teritoriją įvažiavome ir linksmybės prasidėjo iškart. Arvydas specialiai mus vežė per duobes, imituodamas važiavimą prastais Afrikos keliais. Be paliovos plepėjo ir juokavo, – to važiavimo daug nebuvo: jau už minutės kitos prie mūsų mašinos pradėjo būriuotis raguoti elniai, liaunos stirnos. Maitinome drąsius gyvūnus duona, o jie be jokių sentimentų lindo į automobilio vidų. Ką čia rašyti, – pažiūrėkite kelias nuotraukas ir būtinai važiuokite tas ypatingas emocijas patirti. Klykavom nuo gyvūnų artumo automobilyje kaip vaikai. Po kelių minučių nepaprasto džiaugsmo ir gyvosios gamtos stebėjimo važiavome ieškoti briedės Meilės. Pastebėjome ją pasislėpusią, – žemaitis nebūtų žemaitis, jei nebūt privertęs briedės pasirodyti visu gražumu. Ilgai nelaukęs pradėjo kalbinti briedę, garsiai šūkaudamas: „Meile, atek, atek čia, Meile! Nu, Meileeee, ateeeeek!” Ir taip kokias 10 min, – iš visos situacijos juokas ėmė, nes Meilė už medžių stovėjo kaip statula, ir nė krust. Mielas kresnas diedukas, persisvėręs per atvertą džipo langą, bando įkalbėti milžinišką gyvūną išlįsti iš už krūmų. Meilei tos pastangos nė motais. Tad Arvydas, pats kiek bijodamas ir pasakodamas, kad jau yra nuo jos per kuprą gavęs, išlipo iš džipo ir su duonos rieke nedrąsiai prisiartino prie briedės, taip ją pamažu viliodamas mašinos link…Briedė sunkiai kilnodama kojas atsliūkino iki mūsų, o tada jau drąsiai kišo snukį į mašiną, reikalaudama skanaus kąsnio. Įsivaizduokite, kiek buvo džiaugsmo, cypimo ir rankų mostagavimo. Net ir rašant širdis iš smagumo virpa!
Palikę briedę, važiavome pas danielius, – nepaprasto grožio ir skirtingo amžiaus gyvūnų banda su sava ir akivaizdžiai matoma hierarchija. Ne tokie drąsūs, bet stebėti juos buvo tikras malonumas. Važiavome, juokėmės, klausėme Arvydo istorijų ir visai nesvarbu, tikrų ar išgalvotų…
Po safario dar apžiūrėjome didelėse aptvertose teritorijose laikomus stumbrus, stručius, lokius, lūšis. Įspūdį paliko spalvingų fazanų, kitų paukščių gausybė. Į zoo muziejų mes nėjome, – nelabai patinka žiūrėti į iškamšas…
Sužavėjo ir gyvūnų priežiūra, – pakalbėjome, kad ir namie pas mus ne visada taip švaru:) O aptarnaujantis personalas irgi besišypsantis, – geras įspūdis liko. Ir, neabejotinai, ilgam. Jei kas pasiūlytų, važiuočiau dar ir dar kartą nesusimąstydama!
