Nesu girdėjusi, kad kas iš mano draugų būtų įtikinėjęs sustoti ir apžiūrėti Grudziaz miestą Lenkijoje (tą padarėme kelionės iš Torunės metu), – man tai buvo tikras atradimas su daugybe nuostabos akimirkų. Tokio dydžio ir taip fantastiškai išsilaikiusi gotikinė miesto siena palei Vyslą, kurioje buvo grūdų sandėliai, yra kvapą gniaužiantis unikalus istorinis kompleksas. Aš nepamenu, kad ką nors panašaus būčiau anksčiau lankiusi. Interneto platybėse galite rasti daugiau miesto istorijos, žemiau vienas kitas sakinys bendram supratimui.
Kronikose miestas minimas nuo 1065 metų. Jo siena tarnavo gynybiniais tikslais, o pats miestas buvo krikščionybės sklaidos centras: net sunku įsivaizduoti, kiek žmonių čia padėjo galvas, mėgindami išpažinti savo tikėjimą arba tiesiog per nesibaigiančius karus. Dar 1291 metais Grudziaz gavo miesto teises ir buvo apsuptas dviguba siena su 10 bokštų, 4 vartais ir vandens grioviu. XIII a. čia valdė Teutonų ordinas, XV a. miestas atiteko Lenkijos karūnai. Po pirmojo padalinimo Grudziaz tapo Prūsijos dalimi. Kuomet čia žygiavo Napoleono kariauna, tai buvo vienintelė tvirtovė, sugebėjusi atlaikyti prancūzų apgultį. Nacių okupacijos metais miestas buvo paverstas gynybiniu įtvirtinimu ir kentėjo dėl nuolatinių kovų, bet po karo buvo atstatytas ir dabar yra vertas kiekvienos mūsų ten praleistos minutės. Ko gero, tas lig šiol man visai nežinomas Grudziaz taps vienu giliausiai nugulusių atmintin. Patartina nuo miesto sienų nusileisti prie Vyslos, išsitraukti savo sumuštinukų ir tai būtų, ko gero, pats geriausias kelionės piknikas su vaizdu “už milijoną”.