Jei patingėsite nusigauti iki tarp kalvų pasislėpusio ir nuo jūros nutolusio Old Perithia kaimelio, atvirai pasakysiu, – negalėsite girtis, kad pažinote visas Korfu spalvas. Šioje intymioje ir atokioje vietoje jos kiek kitokios: ne tokios ryškios, bet tikros, nepagražintos. Čia galėsite paslampinėti Korfu praeities gyvenimo šešėliuose. Be suvenyrų parduotuvėlių, be plastiko, be šiukšlių, o pavasarį, kai lankėmės mes, ir…be žmonių. Sutikome, gal tik du vietinius ir du jau į nuomuojamą automobilį sėdančius turistus. Na, dar laputę, ramiai sau čia gyvenančią beveik dešimtmetį.
Kas gi ta stebuklinga Senoji Peritija? Tai krūvon susispietę iš masyvių akmens luitų sulipdyti nameliukai įgriuvusiais stogais, vos įžiūrimi akmenimis grįsti takeliai, pavasarį virtę beveik ištisa įvairiaspalvių laukų gėlių pirva, žaliame slėnyje besiganantys žirgai, net kelios bažnyčios tokioje mažoje erdvėje ir dvi nuo kovo mėn. veikiančios tavernos. Nesuklydome pietums pasirinkusios vieną jų, priklausančią kiek vyresnio amžiaus šeimai. Mus maloniai priėmė kokių 50 metų moteris, o jos kiek vyresnis vyras ruošė maistą. Gėrėme šviežiai spaustas apelsinų sultis, ragavome daržovių troškinį ir riebų, bet labai gardų graikišką patiekalą musaką (moussaka). Po sočių pietų gavome didelį gabalą naminio torto, – vaišinti atsidėkojant yra graži graikų tradicija. Kadangi daugiau žmonių nebuvo, paplepėjome su šeimininke. Kartu su vyru jie yra tie du likę nuolatiniai kaimelio gyventojai, vasarą čia atvyksta dar viena šeima ir irgi atidaro taverną. Neseniai kaimelyje buvo įkurtas viešbutis, bet, kaip sako moteriškė, kambarių nuomos kainos prasilenkia su bet kokia logika.
Beslampinėdamos žydinčiais kaimelio takais, matėme naujųjų savininkų autentiškai atkurtus ir sutvarkytus pastatus. Nedaug tokių čia. Ko gero, jie – nepataisomi romantikai, atvykstantys čia, kai ieško ramybės ar pasiilgsta žygių kalnuose. Besiganantys pievoje žirgai – neseniai duris atvėrusio nedidelio žirgyno nuosavybė.
Vasarą, pasakojo tavernos šeimininkė, žmonių čia netrūksta, bet karštis išsunkiantis. Tad ji tik nulekia iki didesnio miestelio parduotuvės ir grįžta atgal. Vasarinė turistų apgultis neleidžia net iki jūros nuvykti.
Gruodžio mėn. šie du kaimelio gyventojai nuėmė alyvuogių derlių, išspaudė aliejų ir dabar naudoja jį visuose patiekaluose. Skanus tas jų aliejus, ką ir sakyti. Laiminga šios moters nepavadinčiau, labiau pavargusia: dirbant tokioje atokioje vietoje sezoniškumo neišvengsi, tad galiu tik numanyti, kaip jiems čia sekasi. Atsisveikinom apsikabinusios. Gausūs pietūs trims čia kainavo apie 45 eur, bet džiaugiamės, kad būtent šioje vietoje nutarėme pietauti, nors ir nebuvome dar labai alkanos. Maistas pasakiškas, o ir geriems žmonėms norisi padėti. Neabejoju, kad jūs kaip ir mes sutiksite ir šalia tavernos gyvenantį lapiuką Miro. Jis čia vietinis, jau septyni metai yra kaimelio simbolis. Slampinėja, nieko nereikalauja, mielai fotografuojasi, bet, kai šeimininkė numeta kokį gardų kąsnelį, mielai jį čiumpa ir pasislepia nuo žmonių saugiu atstumu. Buvo džiaugsmo mums čia grožintis tuo lapiuku!
Senoji Peritija kaip sena, raukšlių išvagota močiutė, kiek pamiršta, bet susitikus norisi apkabinti, pakalbinti, istorijų paklausyti. Laikas čia ištirpo, o galva atsigavo. Jauku tarp kalnų pabūti. Ramu.
Jei ten vyksite, nuvežkite lauktuvių ir linkėjimus iš Lietuvos! Galite ir šias nuotraukas parodyti.
