Ruošdamasi kelionei po Portugaliją, tik viename lietuvių aprašyme buvau radusi nepelnytai kuklią užuominą apie Tomar. Paskaičiusi daugiau ir sužinojusi, kad – tai UNESCO saugomas paminklas, supratau, jog pasukti iš kelio verta. Kaip džiaugiuosi dėl tokio sprendimo, nes Tomar man tapo vienu iš didžiausių įspūdžių Portugalijoje. Visas miestukas yra kalno, ant kurio stūkso pilis, papėdėje. Jis irgi jaukus kavos puodeliui išgerti, bet ilgam nestokite, – viso laiko prireiks piliai, iš pažiūros nedidukei, bet tai labai apgaulinga. Kilkite į kalną, sekdami nuorodas. Pasiekę mūrines sienas, stebėkite ženklus – rinkitės kairę pusę ir ženklą P lengviesiems automobiliams. Mašiną palikite šalia vienintelės čia kavinukės. Ir, nors niekur nėra jokių užrašų, nuorodų, palengvinančių turistų judėjimą (ypač tokių pavienių), šalia aikštelės, tarytum iš pilies šono, pamatysite didžiulius medinius vartus – pro juos drąsiai eikite vidun, tikrai atsidursite ten, kur priklauso, – mes kiek paklaidžiojome, bandydami rasti išvaizdesnį, lyg ir labiau paradinį, įėjimą. Ko gero, tamplieriams jis nebuvo toks reikalingas kaip mudviem. Bilietai dviems kainavo 12 eur, parkingas vos 1 eur. Skirkite šiai vietai bent dvi neapkarpytas valandas. Jei viską nuodugniai nupasakočiau, Jums nebūtų įdomu. Kuo mažiau apie tai žinokite, – tuomet įspūdis bus tiesiog milžiniškas. Esu kelionėse aplankiusi ne vieną pilį, paskutinioji matyta Malborke Lenkijoje irgi įsiminė ilgam, bet Tomarui kol kas neprilygs nei viena: dėl pilies didybės, puošnumo, dėl apvalios XII a. bažnyčios pilies viduje, dėl vienas už kitą gražesnių vidinių kiemų, dėl mistiškų ir įmantrių dekoro elementų, dėl kuklių patalpų novicijams, dėl tokio didžiulio ir per tiek šimtmečius išlikusio akveduko, dėl galingų, pilį juosiančių gynybinių sienų, dėl gamtos panoramos grožio.
