Dviese dviračiais Šveicarijos peizaže

Dviračiais aplink Šveicariją (atvykimas ir 1d mynimo) – ilgai laukta kelionė prasidėjo. Dviese su Julius Masaitis.

Kaip visados, supakuotus dviračius teko skraidintis dėžėse. Tai reiškė, kad pakeliui reikėjo „laimėti” kelias loterijas:

1. Ar į taksi sutilps didelės dėžės? Išsikvietėme du XL dydžio Bolt’us. Į Prius Plius Juliaus dėžė niekaip nelindo – sutalpinome manąją, mažesnę. Laimei, kitas atvažiavęs buvo didesnis VW Sharan’as – jame tilpo ir Juliaus dėžė. Tada sėkmingai pasiekėme oro uostą. O ten tiek žmonių!Gerai, kad darbuotojai padėjo prasiskint kelią iki registracijos, paskui į kitą salės pusę dėžių peršvietimui (dėl to sustojo kitų žmonių aptarnavimas – net 3 darbuotojai bandė įgrūsti dėžes į skanerį) ir vėl per visą salę iki saugumo patikros, kur pagaliau atidavėm dviračius.
2. Ar dviračiai bus įdėti į lėktuvą Vilniuje? Praeitos kelionės patirtis rodo, jog taip ne visada būna. Taip, čia irgi viskas ir vėl sėkmingai – matėme, kaip kartu su visais lagaminais atvežė ir mūsų dėžes, bei įgrūdo į lėtuvą.
3. Skrydis buvo su persėdimu per Rygą (persėdimui turėjom 40 min) – ar dviračiai bus greit iškelti iš vieno lėktuvo ir perdėti į kitą? Taip, čia irgi viskas sėkmingai – lipdami į lėktuvą stebėjom, kaip abi dėžės įkeliamos.

Taigi 3 loterijos ir visos laimėtos, laimingai pasiekėme Ciurichą. Nusipirkę dujų, išsikeitę pinigų, pasijungę internetą, sėdome į autobusą ir pavažiavome kelias stoteles. Tuomet 500 metrų vėžlio greičiu nešėmės visus daiktus,  nes svorio buvo daug – 2 dėžės po 25 kg, 1 krepšys 20 kg ir 2 krepšiai po 8 kg. Galiausiai pasiekėme vieną labai gražų, senovinį gyvenamąjį namą – čia gyveno jaunuolis dviratininkas keliautojas Dominikas su tėvais (iš anksto su juo susisiekiau ir jis sutiko mus priimt nakvynei bei pasaugoti dėžes 2,5 savaites iki kol grįšim). Mama buvo padarius skanią vakarienę, o Dominikas užleido savo kambarį mums pernakvoti. Su Dominiku smagiai paplepėjome prie pusryčių stalo.

Papildoma informacija: visos nakvynės pas žmones, per šią platformą: Warmshowers, dviratininkų bendruomenė. Ir viskas puikiai veikia!

100 km diena.

Anksti ryte prikėlė žadintuvas – vištos ir gaidžiai Pasirodo kempinge yra vištidė, o mes vakare nematydami pasistatėme palapinę šalia. Rytinė saulė ritinėjosi dangum ir išdžiovino visus šlapius daiktus.

Diena žadėjo daug nuolydžio ir mažai kalnų. Todėl kojytės galėjo pailsėt po anos dienos krūvio.

Visą dieną akys „ryte rijo” viską ką matė aplink – būtent tokių vaizdų ir norėjau važiuodama į Šveicariją.

Per pietus Zug mieste užklupo stipri liūtis, tik spėjom palyst po vienu tiltu… o kad laikas nenueitų veltui, išsitraukėm maisto ir pavalgėm Vietiniai, atrodo, pripratę prie tokių prastų orų – dvi moterys praeina pro mus basomis kojomis, kostiumuotas vyras pramina dviračiu permirkęs, keli vaikai su rankšluosčiais pralekia – niekam nesvarbu, kad bus kiaurai šlapi, judėjimas dėl to nesustoja.

Pusvalanduką palaukę ir nustojus lyt, judėjom toliau.

Aplankėm Lucernos miestuką – senamiestis ir mediniai tiltai atėmė žadą.

Vakare atvykome pas vieną šeimą, kuri mus maloniai priiėmė pernakvot. Pavaišino šveicariškais sūriais ir jų kepimo technika: ant stalo stovi specialus grilis, ir kiekvienas žmogus ant tokios mentelės užsidėjęs sūrio, mėsytės, svogūniuko, pomidoriuko, deda mentelę ant to griliaus ir po keliu minučių paruošta – valgom lydytą karštą sūrį! Taip kartojom kelis kartus ragaudami skirtingas rūšis ir kitus ingredientus – labai patiko.

Visa diena: 30 km ir 700 m sukilimas.

Ryte prabudom su nuostabiu vaizdu į kalnus. Nicole ir Alex buvo paruošę skanius pusryčius. Skanaudami paplepėjome įvairiomis temomis. Jie pardavinėja savo mašiną – nori nusipirkti kemperį kelionėms (turi planų ir Baltijos šalis apvažiuoti). Kasdien į darbą ir aplink važinėja su dviračiais – turi ir paprastus, ir elektrinius, todėl automobilio net ir nereikia.

Šiek tiek apsiplovę dviračius, atsisveikinę ir padėkoję už svetingumą, pajudėjome pirmyn.

Kelias laukė nelengvas – daug stačių kalnų, ir dviračio stūmimo. Reikėjo spėti per kelias valandas įveikt kelią ir pasiekti miestuką, nes vėliau prognozavo stiprų lietų.

Pakeliui vienam kaimelyje, apsuptame kalnais iš visų pusių, Julius pakelia akis į viršų ir sako: „Matai ten aukštai aukštai traukinys kyla – tiesiai stačiai kalno šlaitu…” Po kelių minučių supratome, jog ten ir mums teks kilti – palei bėgius einančiu takeliu. Sunkiai, bet besimėgaudami ir gėrėdamiesi vaizdais įveikėme atkarpą.

Stabtelėjom prie traukinių stoties ir radę pastogę prisėdome užkąsti. Antra dienos atkarpa turėjo eiti slėniu palei ežerą link Interlaken miestelio ~30km. Bet kaip tik nuo jo į mūsų pusę artėjo audra – stebėjome, kaip tarp kalnų slėnyje slenka tamsūs grėsmingi debesys.

Aš dar turėjau vilties, kad nebus viskas taip blogai kaip atrodo, bet Julius nesileido į kalbas ir nupirko traukinio bilietus į Interlaken. Įsėdom. Traukiniai puikūs, pritaikyti vežti daug dviračių. Pradėjom važiuot ir susidūrėm su škvalu – lijo dideliais ledo gabalais, tiksliau snigo ir kelis kilometrus aplink viskas tapo balta. Gerai, kad nepapuolėme į tokį škvalą mindami dviratį

Labai greit atvykom į Interlakeną. O čia jau saulė šviečia, – tik viskas šlapia. Šiek tiek pasisukinėjome po miestelį ir atvykome pas dar vieną vietinį žmogų – nakvynei. Vėl visas vakaras pilnas šnekų apie keliones ir nuotykius.

Diena be dviračio – visą dieną skyrėm vaikščiojimui tarp kalnų.

Su traukiniu nuvykom į Lauterbrunnen miestuką. Nuo ten pasimėgaudami pėdinome slėniu besidriekiančiu tarp kalnų ir gėrėjomės nuo stačių šlaitų tekančiais kriokliais.

Vėliau sėdome į gondolą, pakilome į miestuką Mürren 1,6 km aukštyje. Tuomet palipėjome dar aukščiau – iki 1,8km kad pasigėrėtume dar gražesne panorama. Deja, snieguotos viršukalnės visą dieną pasislėpusios tūnojo debesyse, bet, mūsų laimei ir džiaugsmui, būtent tą akimirką danguje prasivėrė nedidukas langas ir parodė tą nuostabų grožį – baltas kalnų viršūnes. Tai buvo vienintelis kartas per visą dieną.

Pažygiavę toliau, sėdome į senovinį medinį traukinuką ir pavažiavome kelias stoteles. Vėliau pėsčiomis vėl nusileidome atgal įį Lauterbrunnen. Kadangi turėjom dar kelias valandas, tai nusprendėme su traukiniu nulėkti į kitoje kalno pusėje esantį miestuką Grindewald – laba turistinis ir vaizdai ne tokie įspūdingi.

Grįžome namo jau pradėjus temti.

Ryte prabundam – apsiniaukę. Pusryčiaujam – purškia. Atsisveikinam su mus priėmusiu (dviem naktims) vaikinuku iš Čekijos, kelis metus gyvenančiu Šveicarijoje. Pradedam minti – purškia. Šalta, vos 12 laipsnių.

Pasiekiam Thun miestuką, užvažiuojam į pilaitę (Schloss Thun,Schlossberg 1, 3600 Thun, schlossthun.ch ), stovinčią ant kalno, prisėdam ant suoliuko po stogeliu su vaizdu į miestą. Turėtų matytis šalimais esantys kalnai, bet, deja, per daug debesuota.

Ramiai bevalgant ateina didelis lietus. Suprantame, jog laukti beviltiška, nes lis visą likusią dieną. Julius dar pažiūri traukinių bilietus – 70 eur, nuvažiuotume per 20 min. Visgi, įvertinę tai, kad lietus ramus, o atstumas nedidelis – apie 35 km, apsirengiam lietaus rūbus ir sėdam ant dviračių. Kelias tiesus, be kalnų. Dviratininkų grįžtančių po darbų daug – visi ramiai mina, per daug nekreipdami dėmesio į lietų.

Šlapi iš išorės, bet nepermirkę viduje pasiekiame Bern – Šveicarijos sostinę. Lietus aprimsta ir leidžia šiek tiek pasidairyti po senamiestį, esantį aukštai ant kalno.

Galiausiai važiuojame pas dar vieną žmogų, kuris priėmė mus nakvynei – po tokios šlapios ir šaltos dienos tikra palaima miegoti šiltam bute, o ne palapinėje.

Kėlėmės anksti, nes reikėjo išeiti iš namų kartu su mus priėmusiu vaikinuku – 8 valandą jis lėkė į darbą, o mes…ant dviračių.

Saulutė švietė, bet vėjukas vis dar buvo šaltas – tik įdienojus tapo pakankamai šilta važiuoti trumpomis rankovėmis.

Judėjome keliukais per laukus, miškelius, kol vieną akimirką staiga žmonės pradėjo sveikintis prancūziškai – supratome, jog jau esame „prancūziškoje” Šveicarijos dalyje.

Per pietus sustojome ežero pakrantėje, kurioje turėjom laiko dar ir pagulinėti bei pasnausta. Per daug neskubėdami įveikėme 95 km. Paskutinis kilometras buvo sunkus – į kalną, bet mus priėmusi šeima buvo įspėjus nusiteikti.

Atvykus, šeimininkai jau buvo paruošę vakarienę – skaniai pavalgėme terasoje su vaizdu į ežerą ir kalnus. Šeimininkai buvo patyrę dviratininkai – dvejus metus keliavo po Šiaurės ir Pietų Ameriką.

Prabudome puikios nuotaikos – saulė ritinėjosi danguje ir žadėjo puikų orą. Šeimininkai jau buvo išvažiavę į darbus, bet močiutė atvykusi prižiūrėt anūko. Pusryčiai paruošti ir sudėti ant stalo jau laukė mūsų. Pasistiprinome, palikome įrašą atsiliepimų knygoje, išgėrėme arbatos sėdėdami terasoje. Močiutė sakė, kad esant labai giedram orui matosi net Monblanas. Deja, šįryt nematėm.

Susipakavome, atsisveikinome ir pajudėjome. Pusiaudieny pasiekėme Lausanne miestą – jis visas išsidėstęs kalno šlaite. Apžiūrėję aukštai esantį senamiestį, nusileidome per visą miestą žemyn prie ežero – viename jo gale tolumoje Ženeva, kitame gale mūsų kryptis – balti kalnai. O per vidury matėsi Monblanas. Vaizdas atimantis žadą – daug žmonių sėdi pakrantėje ir gėrisi. Mes irgi prisėdome ir valgydami pietus negalėjome atplėšt akių nuo vaizdo.

Likusius 40 km maži keliukai driekėsi vynuogynų šlaitais.

Vaizdams nėra žodžių – tiesiog kaip iš atviruko.

Vakare, pasiekėme miestuką Aigle, kuriame apsistojom pas dar vieną šeimą – sūnus dabar važiuoja dviračiu per Europą, bet mama mus šiltai priėmė ir laukė su karšta tradicine vakariene bei čia pat užaugintu vynuogiu vynu. Praplepėję iki vidurnakčio, kritome miegoti.

Ryte prabudome nuo stipraus lietaus barbenimo į palapinę. Orai nieko gero ir vėl nežadėjo. Bet šiandien kaip tik suplanuotas poilsis nuo dviračio. Papusryčiavome ir sėdome į valandos trukmės traukinį, kuris nuvežė mus į kalnuose esantį miestuką Zermatt.

Deja, nuvykus, infocentre mums pasakė, jog daugelis vaikščiojimo takų uždaryta (dėl didelio kritulių kiekio pastarosiomis dienomis) – pasiūlė pasivaikščioti žemai esančiais takais.

Lietui vis užeinant ir praeinant, rūke ir debesyse paskendusiose apylinkėse praleidome visą dieną. Deja, aplink esantys balti kalnai neparodė savo grožio.

Išaušo nuostabaus grožio rytas. Pusryčiaudami mąstėme, ką daryti: minti toliau ar pasilikti dar vienai dienai. Nusprendėme likti ir dar kartą nuvažiuot į Zermat miestuką kalnuose – ten pat, kur buvom vakar (traukinio bilietas pirmyn atgal 80 eur vienam žmogui). Iš anksto planuojant kelių dienų viešnagę, verta įsigyt spec. bilietą, kuris vėliau leidžia nemokamai važinėti tas dienas, todėl nemažai susitaupytų.

Nuvykus išvydome Matterhorn kalną visu savo grožiu. Jeigu kalno forma jums kažką primena, neklystate – daugelį metų šis kalnas buvo Toblerone šokolado logotipe.

Visą dieną vaikščiojome ir gėrėjomės tuo, kam trūksta žodžių nupasakoti, – tiesiog pasaka!

Po dviejų dienų poilsio išaušo metas vėl sėsti ir minti toliau. Baigėsi važiavimas lyguma, teko ilgai „kapoti” ant pirmo bėgio serpantinais į kalną, vėliau miško takeliais stumtis į tokius sukilimus, kad net kojos praslysdavo (jau galvojau, jog teks dviese vieną dviratį stumti)

Pravažiavome kelis tarpeklius, kur tirpstantis sniegas alsavo žvarbiu šaltuku, o upės nuo gausaus vandens kunkuliavo visu galingumu. Vakarop pasijutau, tarsi pasiekiau pasaulio pakraštį: civilizacijos labai mažai, o priešais – visur aukšti kalnai, slėnis liko užnugaryje.

Apsistojome Oberwald kaimelio kempinge – 1,4 km aukštyje, kur jau jautėsi vėsesnis oras, nei apačioje esančiameslėnyje. Naktį bus išbandymas miegmaišių šiltumui, kaži ar nesušalsim. Pavakarieniavę senuose traukinio vagonuose (kempinge jie stovi, kaip pastogė svečiams), grįžome prie palapinės, o čia jau sukinėjosi lapė – tikrai esame laukinėje gamtoje!

Ši diena turėjo būt sunkiausia visoje kelionėje – turėjom pakilti į Furkapass kalnų perėją,  esančią 2430 metrų aukštyje. Deja, gavosi taip kad ji vis dar uždaryta ir bus atidaryta tik birželio 21 dieną, t.y. po trijų dienų (nors dar prieš visą kelionę buvo žadėta atidaryti gegužės gale). Matyt, tą atkarpą teks įveikti traukiniu, nes kitaip apvažiuoti galimybių nėra.

Tačiau šiandien nusprendėm palikti visus daiktus kempinge ir pamėginti įveikt kitą, visai šalia esančią kalnų perėją Grimselpass 2165 m aukštyje. Iškart nuo kempingo prasidėjo serpantinai, ir taip ant mažiausių bėgių vėžlio greičiu kilome aukštyn. Vietomis per kūną prabėgdavo šiurpuliukai – didžiausias skardis žemyn, o atitvarų praktiškai nėra, vos pėdos aukščio betoninė tvorelė. Bet kuo aukščiau, tuo saugiau. Pasiekėme pusiaukėlę – nuo ten atsiskiria keliai –  į Furkapassą (šis su nuleistu kelio užtvaru) ar į Grimselpassą. Stabtelime atsikvėpt. Julius supanikuoja, išsigąsta priešais matomų daugybės aukštyn vedančių serpantinų. Aš pasiryžtu kilti toliau viena (aišku, dviratininkų sportininkų pilna aplink).

Mašinos lenkia mandagiai ir atsargiai. Didžioji dalis jų – tokios prabangios, kaip Porsche, Lamborgine, Lotus, Rolls Royce, Bentley, Corvette, Jaguar ir t.t. Kaip parodoje… O dar tas variklio garsas lenkiant ir gazuojant.

Nepilna valandėlė, ir aš viršuje. Viso nuo kempingo įveikta 12 km ir pakilta 800 m aukštyn. Organizmas adrenalino pilnas, todėl nejaučia nei šalčio, nei vėjo. Nors aplink praktiškai žiema – ežeras užšalęs ir sniegu padengtas, daugybė sniego, žmonės iš mašinų lipa su pūkinėmis striukėm ir žieminėmis kepurėmis, visi dviratininkai, kaip šilčiausią vasaros dieną išsirengę. Po keliolikos minučių pradedu jausti ir aš tą žvarbų vėją ir šaltį, apsirengiu ir, gėrėdamasi viskuo, kas mane supa, suvalgau batonėlį jėgų atstatymui.

Su dideliu liūdesiu teko palikti visą tą grožį, suktis atgal ir leistis žemyn. Leidausi su vėjeliu, 40-50km/h greičiu, aišku pristabdydama ant serpantino posūkių. Per 15 min pasiekiau pusiaukėlę, ir tada jau su Julium dar per 15 min nusileidome atgal iki kempingo.

Kempinge vakarop suvažiavo daugiau dviratininkų keliautojų, turėjome progos kelis pakalbinti – dalis jų šiandien buvo pakilę iki Furkapass (nors jis uždarytas) ir sakė, kad kelias labai geras, jokio sniego, tikrai galima važiuoti, o geriausia dalis – jokių mašinų!

Ryte galutinai nuspręsime, ką daryti: visgi bandyt su dviračiu vėl kilti ta uždaryta atkarpa ar su traukiniu apvažiuoti tą aukštikalnę…

Ryte prabudus visgi nusprendėm nerizikuoti ir pravažiuoti uždarytą Furkapass traukiniu. Kartu su mumis ir vokietis, o dvi prancūzės pensininkės rizikavo ir kilo uždarytu keliu (tikiuosi, joms viskas sėkmingai baigėsi).

Traukinys lėkė kalno viduje esančiu tuneliu (aplink tik tamsa) ir po 20 min mes jau buvome kitoj pusėje – Realp miestuke. Šiek tiek pamynus supratau, kad mano priekinis ratas stabdosi riedant. Atsisveikinome su vokiečiu, – mes likom tvarkytis. Ilgai netrukus, pajudėjome ir mes.

Labai gražus neilgas slėnis, o jo pabaigoje – dar vienas kalnas ir sukilimas per Oberalppass perėją. Per 10 km reikėjo sukilti 600 metrų aukštyn iki 2046 m. Pradžia atrodė įveikiama, lėtu tempu zigzagais mynėme pirmyn. Bet kuo aukščiau, tuo vėjas stiprėjo. Zigzagais minant, kartais pūsdavo į nugarą ir padėdavo, o kartais pasisukus pūsdavo taip stipriai į nosį, jog atrodydavo, kad sieną bandau stumti.

Taip ir judėjome… Gražu buvo žiūrėt kaip traukiniai tarsi kokie žemės kirminai, tai išlįsdavo, tai vėl sulįsdavo į kalno tunelius po mumis. Aišku, vaizdai viską atpirko ir neilgai trukus mes jau buvome viršuje. Pasistiprinome, pasižvalgėme ir pradėjome leistis kita kalno puse žemyn. Ant kalno žvarbu, o kuo žemiau, tuo šilčiau. Ir taip riedėjome nuo kalno kokius 22 km iki pat kempingo. Sukti pedalų nereikėjo, tik stabdžius vertėjo laikyti.

Ryte prabudus teko greit pakuotis dar drėgną palapinę, nes artinosi lietus. Susiradome kempinge esančią pavėsinę, papusryčiavome ir krapnojant nestipriam lietučiui pradėjome minti. Pamynus vos valandėlę pasivijo ir didysis lietus – teko stoti ir slėptis pakeliui rastoje pašiūrėje. Lietui silpstant dar sugalvojome pavalgyti, kad vėliau nebereiktų stoviniuoti ir gaišt laiką.

Visa diena buvo tokia apniukusi, keliukai driekėsi palei miškus, daugiausiai neasfaltuoti, todėl dienos pabaigoje dviračiai ir krepšiai buvo tokie purvini, jog teko sustoti ir apsivalyti, kad nebūtų gėda į miestą įvažiuoti. Judėjome labiau žemyn, vis palikdami aukštuosius kalnus už nugarų.

Vakare pasiekėme Chur miestuką – jame gyvenantis vaikinukas sutiko mus nakčiai priimti. Jis su panele (abu daktarai) buvo patys ką tik vakare grįžę iš atostogų su dviračiais. Todėl prie gausaus vakarienės stalo ir vyno taurės turėjome daug šnekų apie patirtus nuotykius.

Prabudus švietė saulutė, bet už kampo jau sliūkino baisūs audros debesys. Porą valandėlių luktelėjus, viskas aprimo, atsisveikinome su mus priėmusia jauna pora ir ištaikę sausą laiko tarpą pajudėjome.

Tačiau lietus mus persekiojo visą dieną, vis stoviniavome praleisti smarkias liūtis, o nestipriai krapnojant mynėme toliau. Tik dienos viduryje trumpam išlindo saulė. Kaip tik tuo metu važiavome Lichtenšteino pasieniu – užsukome pasižvalgyt ir po šią mažiausią Europos valstybę.

Tačiau iš paskos jau vijosi nauji lietaus debesys. Nepabėgome ir, deja, nebebuvo prasmės sėdėti ir laukti, nes lietaus pabaigos nebeprognozavo, todėl likusius 45 km mynėme tiesiog pliaupiant lietui, žaibuojant ir griaudžiant.

Daug kilometrų tęsėsi palei Reino upę, kuri nuo gausybės lietaus buvo stipriai patvinusi, o vandens lygis tiesiog akyse kilo. Daugybė žmonių stoviniavo upės pakrantėse ir su įvairiausiais žeberklais (ant virvių ar ilgų karčių) traukė medžio rastus ir šakas iš vandens – neįsivaizduoju kam, bet įtariame, kad neušsikištų upės tekėjimas siauresnėse vietose.

Paskutinius 5 km neberizikavome važiuoti palei upę, nes vanduo jau buvo pačiam pylimo viršuje ir galėjo bet kurią minutę užlieti dviračių taką esantį žemiau. Todėl sukome papildomą lanką per miestelius.

Galiausiai 21:30 įvažiavom į Austrijos miestuką Lustenau, kur mūsų jau laukė dar vienas vaikinukas sutikęs mus priimti. Prie karštos vakarienės stalo dalinomės kelionių patarimais, kurie jam pravers porą mėnesių keliaujant po Japoniją ir Pietų Korėją.

Gerokai po vidurnakčio kritome į lovas. Tikėkimės, kad iki rytojaus rūbai išdžius, o lietus „nebeskalaus” mūsų. Tai puvo pati šlapiausia kelionės diena.

Ryte prabudus saulė švietė, o pusryčiai jau garavo ant stalo (Ribel – tradicinis Reino slėnio patiekalas). Skaniai ir sočiai pasistiprinę atsisveikinome su Florian ir išmynėme.

Šiek tiek kelio driekėsi Austrijoje, o vėliau grįžome atgal į Šveicariją. Reino upė stipriai patvinusi ir užliejusi dalį pėsčiųjų ir dviratininkų takų – vienoje vietoje net teko batus nusiimti. Deja, gražus oras ilgai nelepino ir nuo pietų vėl pradėjo lyti. Taip ir murkdėmės visą dieną, kol vakare pasiekėme Diessenhofen miestuką.

Čia dar viena šeima, kuri mielai ir šiltai mus priėmė. Geriausia viso to dalis – šiltas dušas ir minkšta lova po tokios šlapios dienos. Išsiskalbėme, išsidžiovinome, pavakarieniavome ir daug šnekėjome apie keliones – jie netgi yra keliavę po Lietuvą 2001 metais autobusais ir traukiniais. Dabar tikriausiai viskas atrodytų stipriai pasikeitę.

Ryte anksti atsikėlę dar skyrėm pusdienį Ciuricho (Zurich) apžiūrai. O vakare jau skrydis namo.

Taigi, iš viso:

• 14 dienų ant dviračio
• 3 dienos skirtos žygiams kalnuose
• 2 dienos skrydžiams

Numinta 1100 km (~80km per dieną), sukilta 9800 metrų, dviračio balnelis „trintas” 76 valandas.

Apibendrinus:

Šveicarijoje gamta gražesnė, nei įsivaizdavau, kalnai įspūdingesni, nei nuotraukose, dviračių takų infrastruktūra labai išvystyta (visur nuorodos – neįmanoma pasiklysti) ir dviratininkams – didelė pagarba keliuose, jautėmės saugūs, kad ir kur bemintume.

Šveicarija – mano rojus šioje žemėje  Grįšiu čia dar ne vieną kartą – dar tiek daug serpantinų ir viršukalnių liko neįveikta!

Keliautojai: Milda Vitalytė ir Julius Masaitis. Rašė ir leido dalintis Milda – ačiū abiems!