Kipras, Afroditės, arba meilės ir vyno, sala: siga siga…

Nemiegame visiškai, bent jau mudu, – naktį lekiame iš Vilniaus į Kauną, nes skrydis labai ankstyvas – 6:05 (Pafose leidžiamės  9:50). Automobilį savaitei paliekame aikštelėje prie Kauno oro uosto (galite rinktis čia>> 24 eur/savaitė arba čia>> 33 eur/savaitė). Oras pasitaikė žvarbus, vėjuotas, žodžiu, pats laikas išskristi. Teks praeiti pasų kontrolę, nes vis tik Kipras – padalinta sala ir dalis jos priklauso Turkijai. Kauno oro uostas mažiukas, veikti nelabai yra ką, tad planuokite laiką tik išskridimui. Pasimėgauti laukimu nepavyks.

Kiek daugiau nei prieš mėnesį susirašėme su „L.P.CYPRUS ECONOMY CAR RENTALS LTD“ atstovu: christakis.vrakas@gmail.com ir už 168 eur savaitei gavome automobilį „Honda Fit” (jokio depozito, jokios kreditinės iš anksto (reikėjo parodyti susitikus oro uoste), pilnas draudimas, išskyrus „excess” 400 eur sumai, jei kas atsitiktų dėl mūsų kaltės; antras vairuotojas nemokamai; Šiaurinėje Kipro dalyje draudimas negalioja – papildomo neėmėme, nes žinojome, kad šiaurėje nesivažinėsime).

Christakio kompanija suveikia kaip patikimas laikrodis, – tik išėjus mus pasitinka užrašas „SAULIUS” (mums tinka!), – baltutė Honda stovi visiškai šalia oro uosto, o save Supermenu pavadinęs juodaodis kiprietis labai operatyviai supildo dokumentus, paaiškina mašinos niuansus, kartu apžiūrime visus jau iš anksčiau užsidirbtus įlenkimus, gauname telefono numerį ypatingiems atvejams ir atsisveikiname. Tiek tos procedūros. Susimetam daiktus į mini bagažinę: mūsų 4 maži lagaminiukai vos telpa (bet juk telpa!). Patapšnojam Laimiui per petį, ramindami, kad važiavimas kairiąja puse su mūsų visų atsakinga pagalba bus vieni juokai, ir pajudam. Saulė, akiniai, spalvos, gėlės, – jaučiame, kad mums čia patiks! Kadangi naujieji namai atsirakins tik nuo 15:00, o Pafose dabar – ramus sekmadienio rytas (beje, skrydis truko apie 3.5 h, o laikas nesiskiria), sugalvojame, kad važiuodami vis kur nors pakeliui stabtelsime. Būkime spontaniški – atostogos prasideda!

Nuo oro uosto iki mūsų apartamentų Phaedrus Living: Seafront Luxury Flat Pallini Court 113 Protare – apie 200 km puikiais pakrantės keliais (įsivedame Google Maps’uose, pažymėdami „vengti autostradų”, o tai padeda užsitikrinti vaizdingai romantišką laiką važiuojant).

Pirmas mūsų sustojimas gana greitai – išlipame prie Afroditės uolų, kur gimė legendinė meilės deivė, – gražus pakrantės vaizdas ir būtinas bent rankos sušlapinimas vandenyje, jei norite, kad meilėje sektųsi. Vieta akiai maloni, mes apžiūrime nuo kalvos, nes tada dar nežinojome, kokia ši pakrantės dalis svarbi ir kaip turistai mėgsta nusileidę žemyn prie vandens pasivaikščioti. Ach, kokie mes nepasiruošę turistai. Kol kas!

Švelnus vėjelis pučia, žiema net nekvepia, – gal labiau toks gero oro lietuviškas rugsėjis. Malonu, nors tu ką. Grįždami pro šią vietą po kelių dienų buvome nuklydę suktais keliukais aukštyn, iki prabangių viešbučių komplekso su spa paslaugomis „Aphrodite Hills” vietovėje. Gal Jums kada nors norėsis čia ilsėtis>> Vaizdus gausite, bet iki maydynių jūroje teks pakopinėti. Apsvarstykite kojų raumenyno pajėgumus.

Kadangi pajūrio kelio atkarpa buvo remontuojama, teko sekti ženklus ir reaguoti į grįžtančių dviratininkų būrio mostus bei vėl atsidurti moderniame plente. Romantika nesibaigė. Aplink buvo gražu, spalvota. Akys tik ir spėjo lakstyti…

Netrukus grįžome prie jūros, – išsukti privertė nuoroda „Governor’s Beach”. Per miglą prisiminiau, kad tokį pavadinimą esu girdėjusi. Prieš tris valandas mūsų nosis nemaloniai žvarbino šaltukas, o per veidus nemaloniai slinko ledinių lašų skraistė, tad čia atsiėmėme su kaupu – mašinoje palikę striukes, sukome paplūdimio link ir kvėpavome Viduržemio jūros oru. Kodėl paplūdimys įžymus, nesupratome. Maji galas. Važiuojant plentu jo nesimatė, – atokumas, matyt, ir buvo jo privalumas. Iki grubaus smėlio kranto mus lydėjo tik vietinės katės ir vos kelių sutiktų pagyvenusių kipriečių žvilgsniai. Tik vėliau perskaičiau, kad tai oficialiai neoficialus nuogalių paplūdimys. Tokio įtarimo neturėjome, nes nesutikome nei apsirengusių, nei nusirengusių žmonių, o tolumoje matomi kažkokie industriniai kaminai paplūdimiui balų nepridėjo, – tikėjomės, kad čia ne geriausias, kokį pamatėme. Nors vanduo, tenka pripažinti, buvo smaragdinės spalvos ir labai švarus. Kalvos supo paplūdimį ir tarytum jį izoliavo, – papuolęs lengvai neištrūksi.

Judam toliau. Mašinoje klegesys, džiugesys, – vis tik saulė, vandens ir dangaus žydrynė, žalius slėnius apgaubusios kalvos veikia terapiškai. Surauktos lietuviškos kaktos išsitiesino, nukarę lūpų kontūrai pakilo aukštyn, – jau beveik atrodėme kaip laimingi žmonės. Ir dar nė lašo vyno. Nei angliavandenių. Kas čia vyksta?:)

Judam toliau. Siūlau kompanijai stoti žvejų kaimelyje Zygi, – pakrantė nusėta restoranėliais ir čia geriausia vieta paragauti „fish meze” (žuvies mezė pavadinčiau mūsiškai – asorti). Kaina parašyta dviems žmonėms ir mums atrodo, kad tos porcijos paragavimui pakaktų ir keturiems (apie 26 eur). Kipriečiams pasirodo kitaip – mes valgome čia daugiau nei 2 valandas, niekas saloje neskuba, matyt, nėra kur. Mums vis nešamos ir nešamos lėkštės su žuvimi, žuvytėmis, jūros gėrybėmis, kažkokiais kringeliukais! Vis kiti padavėjai spėriai sukasi aplink mus. Tas mezė reiškia, kad ragaujame visko ir daug. Jei kas sakys, kad po truputį, netikėkite. „Truputis” Kipre – tik jiems vieniems suprantamas mato vienetas. Na, ir, žinoma, kalnas „fri” bulvyčių, kurių čia visai nereiktų, bet tokia klesti mada vietiniuose restoranuose. Vėliau išmokome mandagiai jų atsisakyti – keisdavome į kaimo salotas. Skanumas žuvų neišpasakytas, graikiška kava irgi mums tinka, ką jau kalbėti apie graikišką vyną. O Dangau! Skanu. Mezė gavome du, – galima tik įsivaizduoti, kiek mes visko suvalgėme. Dar nežinojome, bet tokios maisto šventės lauks visur: tiek sostinės turkiškoje dalyje, tiek kalnuose, tiek…Visur kaip pas močiutę kaime, – savo skrandžiais patirsime kiprietišką svetingumą ištisą savaitę.

Pats Zygi – vos 800 gyventojų uostelis. Marina nusėta mažyčiais spalvingais, gerokai sūraus vandens ragavusiais žvejų laiveliais. Kai kuriuose jauni vyrukai pina tinklus ir šypsosi smalsiems turistams…oj, turistėms. Pasisukiojome ir mes čia.

Judame toliau. Vienas mūsų atsiplaiduoja ir užmiega giliu dienos miegu, – žmogų įveikė 2 metų atostogų neturėjimas ir bemiegė skrydžio naktis. Likome trise.

Išlipome atvykę į Choirokoitia, – siauromis akmeninių nameliukų gatvėmis vaikščiojome visai vieni. Sutikome vos kelis vietinius iš viso gyvenančių 632, neveikė nei viena kavinukė ar parduotuvėlė. Bet čia tikrai yra gyvenama, – atrodytų, kad tie restauruoti namai laukia čia tik sezonu metu atvykstančių šeimininkų. Prie Choirokoitia yra keli labai įdomūs Unesco saugomi objektai, bet juos lankėme kitą dieną, – jūs galite tai suderinti. Kaip sakiau, mes kartais atsidurdavome šalia vietų, kur jau lankėmės, nes nebuvome atlikę namų darbų.

Visai šalia yra mažutis miestukas Skarinou (238 gyventojai), – keletas anksčiau buvusių senųjų akmeninių namų čia virto dailiais viešbutukais. Graži trumputė gatvelė įkalnėn arba mes patingėjome ieškoti įspūdžio. Jei neužsuksite, daug neprarasite. Abi gyvenvietės kažkuo panašios, tik Choirokoitia – didesnė.

Sekantis sustojimas – padidinta ir labai komercializuota Choirokoitia versija Pano Lefkara. Tikrai nesakau, kad neverta, – būtinai užsukite. Slampinėsite akmenimis grįstomis gatvelėmis, grožėsitės tradicine Kipro architektūra, puošta dailiomis ir kūrybingomis detalėmis, žydinčiomis gėlėmis masyviuose vazonuose. Restauruotų namų langus dengia baltos, nėriniuotos užuolaidėlės (visai kaip pas mus!). Apie nėrinius svarbu daugiau parašyti, – Pano (Aukštutinėje) Lefkaroje 1481 m. lankėsi Leonardo Da Vinci ir jį sužavėjo kipriečių moterų siuvinėjimo menas. Siuvinėjimo pavyzdžių jis parsivežė į Italiją. Kaip pagarbos ženklas, vienas iš siuvinėjimo raštų buvo pavadintas „Da Vinčio zigzagu”, – Lefkaroje išsiuvinėtas audinys dabar puošia vieną iš garsiosios Milano Katedros (Duomo) altorių. Kipro siuvinėjimo menas yra įtrauktas į UNESCO nematerialaus pasaulio paveldo sąrašą.

Daugumos namų pirmuosius aukštus okupavo tviskančios juvelyrikos ar vietinių suvenyrų parduotuvės, kavinukės ar restoranai. Miestelis alsavo gyvastimi – ne turistų, vietinių gyventojų. Vis daugiau žmonių pabiro po senamiestį. Temo. Žiebėsi miestą apraizgusios šviesų girliandos, languose kur ne kur užsidegdavo jaukus naminis apšvietimas, šviesa suspindo ir kai kurie miestelio pastatai. Buvo gražu. Jokio žmonių stygiaus nesijautė, – galima tik įsivaizduoti, koks skruzdėlynas lauktų vasarą. Pano Lefkara graži, nors mums labiau patiko labai tyki Choirokoitia. 

Artėjam Protaro link, – automobilių mažėja, kol liekas vos vienas kitas. Mus lenkia tuščias tarpmiestinis autobusas. Kaip koks vietinis vaiduoklis. Įvažiuojam į tokią a la prakutusią Šventąją: daug barų, naktinių klubų, apkarstytų kičine puošyba, – milžiniškomis plastikinėmis ledų porcijų imitacijomis, kažkokiais nevykusiais gyvūnų formų atkartojimais, beskonėmis iškabomis. Miestas – tai viena pagrindinė pasilinksminimų gatvė. Kvepia Kipro Ibiza ar mini Las Vegasu. Per barų ir restoranų langus matėmė į kampus sukrautus didelius baldų kalnus, langai buvo seniai nevalyti, lempučių girliandos nusvirusios, kai kur matėsi pradėti atnaujinimo darbai…Kirbėjo tik vienas klausimas, – kodėl miesto gatvėse neišjungta šviesa? Juk be mūsų čia nieko nėra! Susirandame savo pastatą. Jaučiamės  kaip apokaliptiniame mieste, ir, kas įdomiausia, gal mes ne visai normalūs, bet mums visai patinka! Didesnis košmaras būtų, jei visi tie restoranai ir barai veiktų, o minios dieną nusvilusių žmogeliukų oštų pernakt, užgoždami jūros ošimą.

Žodžiu, parkuojamės. Aikštelė milžiniška ir tuščia. Vos išsirenkame vietą. Pasis…Nesakysiu to žodžio, –  jis neretai mus lydėjo šioje kelionėje linksmame kontekste. Pasisukiojame, vis atrodo, kad geresnis kampas ne tas, o kitas, kol galiausiai pasistatome savo mažytę „Honda Fit” apžergdami dvi vietas skiriančiąją juostą. Koks tūlas senosios Europos atstovas taip niekuomet nepasielgtų. Šiandien mes tokie. Vis tiek esame vieni – kartą juk galime nepaisyti taisyklių!

Užlipame į antrą aukštą, pasiimame dėžutėje prie durų esančius raktus, – virš durų kabo malonus užrašas „Seaview Luxury appartment”. Suaugom, pagalvojau. Jau reikia mums prabangos. Butas didelis, grandiozinė svetainė su virtuve, du miegamieji, du vonios kambariai ir, kas mums labiausia patiko, milžiniška terasa su vaizdu į baseiną ir jūrą. Vaizdas atvykus, – aklina tamsa. Bet juk svarbu žinojimas, tiesa? Baseino dėl mūsų niekas naktį neapšvietė, o vanduo jame buvo ledinis net ir dieną (tikrinome).

Kraustomės daiktus, tuščias virtuvės lentynas ir šaldytuvą užpildome maisto prekių parduotuvėje (rekomenduoju parduotuvę ne itin išradingu pavadinimu: „Super Discount Store”, Aradippou, netoli Larnakos – kainos pradžiugins) prisipirktus skanėstus – ruošiamės vakarojimui. Gaila tik, kad vietoj druskos kažkokios rūgšties nusipirkome. Praverstų akiniai skaitant etiketes. Kalbų mūsų ne kartą drauge keliaujančiai kompanijai niekada netrūko. Daugiausia jėgų turėjo tas, kuris dieną pramiegojo visus akmeninius miestukus. Net Unesco epitetai žadinant nesuveikė. Beje, brangiausias mūsų ekonominėje parduotuvėje rastas Kipro vynas, matyt, ir 5 eur nekainavo. Ieškojom ilgai to brangiausio. Vietiniai vynai skanūs, ypač už 2.5 eur:) Nesibodėkite. Paragauti tikrai verta.

Labanakt! Rašau irgi naktį, tad iki ryt!

Kai kas pusryčiauja, kai kas gurkšnoja kavą, grožėdamasis vaizdu terasoje, – prieš akis vadinamas vienu gražiausių Figos medžių paplūdimys (Fig tree beach; visi jie taip vadinami) – vėl ir vėl kartojuosi: tas vaiskus smaragdinės spalvos vanduo su baltomis bangų keteromis atrodo išties viliojančiai. Būčiau dailininkė, visaip stengčiausi atkartoti. Mūsų būsto vieta tikrai gera…ne sezono metu: pakrantės promenada vaikšto vos vienas kitas žmogus, iš tų vieno kito – vienas sportuoja. Čia yra vietojs pajudėjimui, bet yra ir masyvių viešbučių prie kranto. Jums spręsti – vasarą, esu tikra, nekelčiau čia kojos. Dabar tvyro nepakartojama ramybė. Neužsiliuluojam, – apie 9:00 išvažiuojam, pavažinėsime aplink Protarą.

Išvažiavus iš vaiduokliško miestelio, atsiveria grožiai – nelygus reljefas ir jūra jūra aplink. Vos už 6 km sekame rodyklę „Sea caves” (Agia Napa, E307, Ayia Napa, Cyprus – sekite ženklus, tikrai rassite) ir pasukame prastesniu keliuku, užtat iki pat vandens. Atsiveria Marso kanjonai. Vandens, saulės, vėjo suformuotos uolos, tiksliau, nemaža jų grandinė, – vaikšinėjam, fotografuojam. Esam menki menkučiai prieš gamtos galimybes, kurios niekaip neriboja laikas. Iki šios vietos nuo Protaro galima ir dviračiais atvažiuoti – yra dviračių takai, kas prideda pliusų kurortui.

Judame Konnos paplūdimio link, – saulė šildo, švelnus sausio vėjelis maloniai glosto. Nusirenginėjame. Oras pasakiškas. Konnos nuo kalvos atsiveria visu savo grožiu: vandenin įsmigusiomis uolomis, baltais purslais pasipuošusiomis bangų keteromis, nuostabios spalvos jūra, kuriai rytinės saulės spinduliai prideda skirtingų mėlynos spalvos pustonių. Bangos šniokščia, trankosi į krantus – leidžiamės žemyn savo veidais pagaudami šilto vandens lašus. Aukščiau ant kalvos šlaito matome pusryčiaujančią pagyvenusią porą, du jaunesni keliautojai ilsisi prie pat vandens, šalia iš smėlio išaugusio alyvmedžio, slampinėja vietinė katė: be jų Kipras – ne Kipras. Šiai vietai grožio neatimsi. Kol mes visi pabirę su savo mintimis vaikštinėjame kas sau, Saulius neria į bangas. Vanduo šiltas, pagal mano vyrą, „kaip Tailande”. Krištolo skaidrumo vanduo – šis paplūdimys yra pelnęs „Blue Flag” paplūdimio apdovanojimą (už tvarkingumą – tokį turi ir Fig Tree). Pažiūrėjau internete, kas čia darosi vasarą. Nuo balandžio iki spalio pliaže budi gelbėtojai, – štai jums ir sezonas, kada, vengiant minių, patartina nevažiuoti. Iš Konnos ar iki Konnos galima išsiruošti į pėsčiųjų žygius, – kaip suprantu, iki kitos vietos, kur važiuosime, lengvai nueinama.

Google žemėlapis atveda iki didelės aikštelės, kur paliekame mašiną ir kelis šimtus metrų nukeliaujame iki Ciklopų urvo (graikų mitologijoje – stiprūs ir žiaurūs milžinai, turintys po vieną akį kaktos viduryje: paskaitykite Homero „Odisėją” ir jums pasidarys aiškiau, kodėl ši vieta – tarp lankytinų objektų). Vaikams čia palandžioti patiktų, – mums sukėlė šypsenas veide, nors nuotraukos pavyko puikiai. Pastebėjome, kad vieni šiuolaikiniai ciklopai čia mėgsta mėsytes ant grotelių pasičirškinti, o kiti ir sisiuką padaryti. Manoma, kad šioje vietovėje yra buvusi gyvenvietė tolimais neolito laikais. Mums patiko pasivaikščioti uolėtu reljefu ir pasigrožėti įspūdingai į krantą dūžtančiomis bangomis. Gražu čia, – įsipylėme po taurę vyno ir nusilupome po apelsiną. Užkvipo visas nacionalinis Capo Greco parkas.

Sukam baltutėlės Ayioi Anargyroi koplyčios su mėlynais langais pusėn. Labai graži vieta Capo Greco iškyšulyje. Po šią dalį prasivažiuokite ar pasivaikščiokite, – labai gražu. Vėjuota, nes atvira ir kalvota, bet labai gražu. Bažnytėlės su vaizdu į jūrą durys atviros visiems, – išeidami nepamirškite uždaryti, kad vėjas neišluptų. Aplink šmirinėja komanda sielų kiprietiškų kačių pavidalu. Katės Kipre – atskira tautinė grupė. Laukinės, bet visų mylimos, prižiūrėtos, pamaitintos. Nebent tarpusavyje susipeštų, – žmonės jų neskriaudžia. Yra keletas istorijų, kodėl Kiprą reiktų vadinti ne tik Afroditės, bet ir kačių sala. Legendoje pasakojama, kad Kleopatra atvežė kates į Kiprą, kad šios išnaikintų gyvates. Krikščioniška istorijos versija kiek kitokia: Šv.Elena, Flavia Julia Helena Augusta, Konstantino Didžiojo motina, kates į salą atgabeno 326-iaisiais. Netoli tos vietos, kur prisišvartavo laivas su vadinamaisiais gyvačių kovotojais, yra kačių globėjo šventojo Nikolajaus vienuolynas. Tokios tad istorijos, – rimtos.

Apžiūrėję koplyčią sekite rodykles ir nusileiskite metaliniais laiptais iki vandens, – šventojo vandens urve pajusite stichijos galią iš labai arti. Mums ši vieta patiko. Čia sutikome daugiau nei 5 žmones, – kol kas pirmąkart šioje kelionėje, išskyrus Pafoso oro uostą. Sala gyvenama!

Gana čia seilėtis, – sukam į Ayia Napą. Paplūdimių, naktinių klubų ir nesusitupėjusio jaunimo pramogų vieta. Atsiprašau už epitetus, bet, jei jau žiemą ta skylė, vadinama kurortu, taip atrodo, tai kas čia darosi vasarą?! Barai su kremliaus muliažais ant stogų, su kaubojais nusmukusiomis kelnėmis ir plastikinėmis lėlėmis, su milžiniško dydžio kitais butaforiniais dalykais, neva, puošyba akiai pritraukti. Laimei, bent buvo tuščia. Nusileidome prie uostelio, – ta marina, kaip rašo, marketingistai, – „vieta, kur poilsiautojai mėgsta pasivaikščioti”. Marina kaip marina, – kiprietiški žvejų laiveliai dailūs kaip ir Zygi. Spalvoti, jūros druskos aplaižyti. Bet centre stovi “didingas senovinis” piratų laivas iš filmo „Karibų jūros piratai”. Suprask, pramogai. Nors norisi kuo greičiau skuosti iš „kurorto”, bet skaitau, kad čia yra vienuolynas, – pasisukiojome siauromis gatvėmis, kol ant kalvos pamatome nuorodas. Į vidų įeiti nepavyksta, nors tai, ką matome įsikibę į metalinės tvoros „stipinus”, patinka. Vienuolynas restauruojamas, – čia vienintelė vieta, kurią verta būtų žiūrėti, bet ji skęsta butaforinio plastiko gniaužtuose. Pypt. Tas kurortas tikrai ne man. Nuo 1990-ųjų čia įsisuko jaunieji klubinio naktinio gyvenimo fanai, ir žvejų miestas su gražiais krantais tapo skylių skyle. Google paieškoje net galima rasti tokią paiešką „Is there a nice place in Ayia Napa” (ar yra Ayia Napoje gražių vietų?).

Aišku, Ayia Napa regionas – ne tik kurortas. Iš jo ištrūkus galima atrasti gražių vietelių, nors faktas, kad čia – poilsiautojų pamėgta Kipro dalis ir vienas gali būti tik žiemą. Tarkime, visai įdomi ir graži vieta – Ayia Napa skulptūrų parkas. Galima rasti ir tikrai įspūdingų paplūdimių, bet, žinokite, kad sezono metu juos bus atradę dar keliasdešimt tūkstančių piliečių. O gal jums kaip tik norisi žmonių? Juk visi mes skirtingi.

Pagal planą – lekiam iki Larnakos, ten papietaujame jau gana vėlokai ir pasisukiojame aplink. Nors kažkur buvau skaičiusi, kad pakeliui verta sustoti „labai gražiame kaimelyje“ Liopetri, – tai buvo klaida. Užsukti ten nevertėjo, – grožio mažai pastebėjome. Visų skoniai skiriasi, – laimei laiko daug nesugaišome. Iki Larnakos automobiliu – apie 33 min. Įsibrovėme į patį miesto centrą, tada nuvairavome iki garsiosios ir tikrai gražios Finikoudes promenados, – ne sezono metu žmonių daug nebuvo, automobiliui vietą radome pagrindinėje gatvėje prie jūros, nors jį galima palikti vienoje iš mokamų aikštelių senamiestyje (kitą kartą taip ir padarėme, – kainos 2 eur, laiko niekas neribojo). Jų ten netrūksta, bet, esu tikra, kad vasarą vis tiek būtų keblu rasti laisvą vietą. Larnaka mums pasirodė gana daili. Kurortinis miestelis, bet yra, kur akis paganyti. Plati Finikoudes promenada palei jūrą su kitapus gatvės nusėtais restoranėliais mano mintis nuskraidino į Kanus, – čia tokios prabangos, žinoma, nebuvo, bet visa struktūra ir idėja labai priminė Côte d’Azur. Tiesiog čia matėmė kiprietišką jos versiją: kuklesnę, paprastesnę. Kadangi visa kompanija buvo gerokai praalkusi, – toje restoranų gatvėje susiradome kiprietiško maisto restoranėlį „Alexander restaurant“. Iškaba šviečia iš tolo, – neįmanoma praeiti pro šalį. Išalkę užsisakinėjome be saiko: kaimo salotos, šviežia kepta žuvis, keptas holloumi sūris,  jūros gėrybės, souvlaki (vištienos ar jautienos šašlykiukai ant medinio pagaliuko). Buvo skanu. Keturiems su arbatpinigiais apie 53 eur.

Atskiro dėmesio prašosi graikiška kava, kurią geriame nuo vakar po kelis kartus per dieną, o dabar ir namuose. Paprastai ji būna labai saldi, bet paprašius, galima gauti ir becukrės. Jokiu būdu nesugalvokite užsisakyti pieno, – prašautumėt pro šalį. Graikiška kava vietiniams – šventas gėrimas ir ruošiamas vienu klasikiniu būdu: į šaltą vandenį metaliniame kavinuke įmaišoma beveik miltus sumalta kava, beveik užverdama ir pilama į puodelį, prieš tai šaukšteliu į puodelį įdėjus kavos putelės. Geriama iš mažų espreso kavai skirtų puodelių.

Po valandos ar pusantros promenada žingsniavome pro Viduramžių Larnakos fortą, čia pat už kampo radome pagrindinę miesto aikštę ir Saint Lazarus bažnyčią. Jei ir nesate tokių objektų lankytojas, – užeiti tikrai verta. Esame įtraukę ją į būtinų pamatyti Kipro įžymybių sąrašą. Ši šventovė – vienas įspūdingiausių Bizantiškosios architektūros kūrinių, pastatytas Bizantijos imperatoriaus Leo VI dar XIX amžiuje, o atstatytas XVII a. Pirmaisiais Osmanų imperijos metais ji buvo gerokai apgriauta. Nulipkite laiptukais į negilius požemius, – Šv. Lozorius čia ir palaidotas. Puošni ir įspūdinga bažnyčia. Po Larnakos senamiestį paslampinėti irgi verta.

Neužilgo sėdome į automobilį, – saulę palydėti norėjome prie Druskų ežero, taip pamėgto flamingų, kuriuos mes vis per klaidą pavadindavome pelikanais. Važiuoti kelios minutės, visai šalia oro uosto. Mus pasitiko gerokai išdžiuvęs ežeras ir nuostabus saulėlydis. Flamingus, pavadintus pelikanais, matėme, bet kitoje kelio pusėje, nutolusius nuo žmonių ir, žinoma, ne tokiais būriais kaip šalį reklamuojančiuose atvirukuose. Tai vienas iš keturių Kipro ežerų, saugomas valstybės ir priklausantis NATURA 2000 objektams. Archeologiniai kasinėjimai ir radiniai patvirtina, kad čia buvo gyvenama nuo vėlyvojo bronzos amžiaus (2 a. pr.Kr.). Viduramžiais druska buvo viena pagrindinių Kipro eksporto prekių.

Šalia Druskų ežero nesunkiai randame Hala Sultan Tekke mečetę, – gaila, kad čia atsiduriame kelios minutės po 17:00 ir randame užvertus metalinius vartus. Tai viena svarbiausių musulmonų pasaulio šventovių po Mekos, Medinos ir Al Aqsa mečetės Jeruzalėje. Ji pastatyta Pranašo Muhammedo tetos Umm Haramo laidojimo vietoje, kuri žuvo nukritusi nuo mulo, mūšio metu 649 metais. Pažadame sau, kad būtinai čia grįšime, – deja, šioje kelionėje pritrūko laiko.

Supratę, kad patys vartų neatsidarysime, pasukome Kiti kaimelio link, – pakrantės kurortas, kurį pasiekėme jau visai tamsoje. Nuo Larnakos vos 11 km, o iki jūros dar kokie 5 km. Norėjosi bičiuliams parodyti dar vieną labai seną kaimelį, kuriame gyventa nuo 3-4 amžiaus. Čia stūkso įspūdinga XI a. Panagia Angeloktisti bažnyčia („Pastatyta angelų”). Nors ji datuojama XI a., pastatyta buvo ant ankstyvosios krikščionybės V a. koplyčios pamatų. Tai UNESCO saugomas paminklas, apsuptas gražaus miesto parko. Kai pakeli akis į galingus ir senus bažnyčią supančius medžius, supranti savo menkumą. Pats kaimelis irgi nustebino: nediduko senamiesčio restoranėliai savo stiliumi lenkia ir Larnakos restoranus. Tokie subtilūs ir skoningi! Apie 3500  gyventojų turintis Kiti mus nustebino švara, ištapytomis pastatų sienomis. Esu tikra, kad vasaros butukus čia nuomuojasi tie, kuriems norisi išvengti miesto, – jūra juk ranka pasiekiama. Susiradome jaukią vyninę centrinėje aikštėje. Maloniai stebino viskas – mažutėje kelių staliukų erdvėje vietos greit užsipildė, aptarnavimas buvo aukščiausio lygio, kaip ir gero vyno pasirinkimas, o sūrio ir alyvuogių užkandžiai su braškėmis tiesiog tirpo burnoje.

Nuo Kiti iki mūsų namų Protare – apie 70 km. Štai, ką norėjau pasakyti šio aprašymo pradžioje, – gyvenant Larnakoje susitaupytų laikas važinėjimui. Pakeliui sustojame apžiūrėti įspūdingo inžinierinio statinio – Larnakos senojo akveduko Kamares. Akvedukas – reikšmingas istorinis statinys, osmanų pastatytas 1750 metais romėniškuoju stiliumi. Kadaise vanduo juo tekėjo 10 km atstumu nuo Trimithius upės. Akvedukas veikė iki 1930 m.

Grįžtam namo ir ilgai vakarojame: su įspūdžiais apie matytas vietas ir naujienomis iš Ukrainos. Laimei, Larnakoje matėme Ukrainai pagerbti skirtą vietą garsiojoje promenadoje, o balkonėliuose kur ne kur plevėsavo Ukrainos vėliavos. Nors karo kaltininkų čia daug, bet pagerbimas ir požiūris vis tik atsispindi. Gal ne taip gausiai, kaip, tarkime, mačiau pernai Tenerifėje.

Šiandien judame į Nikosiją, – laukia apie 100 km ryto kelionės. Nikosijoje esame, matyt, vieni pirmųjų turistų. Susirandame stovėjimo aikštelę kuo arčiau senamiesčio (galite tiesiog nusistatyti pirmąjį norimą aplankyti objektą) – už  4 valandas grįžę automate sumokėjome 3 eur.

Važiuodama skaičiau „Lonely planet“ knygą ir žymėjausi, ką pamatyti. Pirmiausia, nukeliavome iki garsiojo namo,  esančio Patriarchou Gregoriou g. 20 – The Hadjigeorgakis Kornesios Mansion.  XVIII a. pastatytas dviejų aukštų namas yra taip autentiškai atkurtas, kad už tai net pelnė apdovanojimą. Pasivaikščioti šiame pastate buvo vienas didžiausių įspūdžių Nikosijoje. Atrodė, kad šeimininkai tik ką trumpam išvyko.

Nuorodų mieste netrūksta. Matyt, geriausias planas Nikosijoje – tiesiog vaikščioti griūvančio senamiesčio gatvėmis, atrasti įdomesnius pastatus, detales, pastebėti ir modernumo įsiliejimą. Pražingsniavome pro Arkivyskupo rūmus ir Bizantijos muziejų, kavinukėje prie atsitiktinai rastos archeologinių kasinėjimų vietos tvieskiant saulei išgėrėme kavos. Sukiodamiesi vis atsidurdavome prie miestą supančios Venecijos sienos, Famagusta vartų ar tiesiog tarp namų sukrautų barikadų, skiriančių miestą, dalinančių žmonių namus, gatveles. Susiraskite tik piestiesiems skirtas Laiki Geitonia, Onasagorou gatves, pilnas parduotuvėlių ir kavinukių. Beslampinėjant apsipirkimų gatve Ledras (čia, beje, labai gražūs pastatai, – tereikia pakelti akis), priėjome sienos praėjimo punktą („Green line”). Nikosija yra vienintelis padalintas miestas Europoje, 1974-aisiais Turkijai okupavus salos šiaurinę dalį. Ties padalinimu yra Jungtinių Tautų saugoma buferinė zona.

Keliaujame į Šiaurinę Nikosijos dalį: pasai patikrinami abiejuose pusėse tiek įeinant, tiek išeinant. Turkiškoje pusėje pasitinka turgus. Kadangi ne sezonas, žmonių nedaug. Daugiau tik triukšmo. Sukame iki Büyük Han. Tai yra didžiausias karavanserajus (pirklių užvažiuojamieji nakvynės namai) Kipre ir laikomas vienu įspūdingiausių pastatų visoje saloje. Sunku būtų nesutikti. Osmanai pastatė šį grožį dar 1572-aisiais, praėjus metams, kuomet jie išvijo venecijiečius. Didžiuliame atvirame kieme yra mečetė su fontanu, skirtu apsiprausti prieš maldą. Valdant britams, čia buvo įkurtas miesto kalėjimas. Po restauracijos XX a. pastatas pradėjo tarnauti kaip meno centras su keliomis galerijomis ir meno dirbtuvėmis. Čia galite įsigyti meniškų suvenyrų, o atvirame kieme veikiančiuose restoranuose skaniai pavalgyti. Užkopusi į antrą skliautuotą aukštą, susiradau miniatiūrinę prieskonių, turkiškos kavos ir arbatos indelių parduotuvėlę, pirkausi lauktuvių. Prieš kelias minutes buvome Europoje, o čia viskas kitaip, čia – Turkija. Keista ir įdomu tuo pačiu metu.

Viena miesto įžymybių – Selimijos mečetė, tokia tapusi iš krikščioniškosios Šventosios Sofijos bažnyčios. Ji yra laikoma viena didžiausių regione. Šiuo metu visaip užbarikaduota, nes vyksta restauracija. Vidaus pamatyti mums irgi nepavyko.

Smalsumo genami keliavome vis gilyn, sukiojomės, grožėjomės, uostėme, užsukome į vieną jaukią kavos parduotuvėlę, – pirkome kavos ir tabako pagal užsakymą iš Lietuvos. Kainos žemesnės nei graikiškoje pusėje. Tad, jei norisi apsipirkti, čia tinkama vieta. Praalkome. Kiek toliau nuo pagrindinių gatvelių ir kavinukių, aikštėje, kur vaikai spardė kamuolį, pamatėme „Piedra“ iškabą. Mums puikiai tiko, – ir turkiškoje dalyje maistas nuostabus, gal tik kainos žemesnės. Jautėmė, kad Nikosijos mums pakanka, – grįžome pro pasienio zoną atgal į EU, o tada – iki automobilio. Viskas sklandžiai, paprastai, su šypsenomis iš abiejų pusių. Atrodo, kad tas status quo žmonėms netgi prigijo. Nikosija mums patiko.

Iš miesto gražiais keliais sukame Machair vienuolyno link, bet pakeliui pamatome Tamassos archeologinės vietos nuorodą. Atvažiavę randame užrakintus vartus, – per vėlai. Gal jums pavyks pamatyti. Visai šalia yra alyvmedžių sodu apsuptas Saint Herakleidos vienuolynas  – vidun nepatekome, bet į kitos kelionės planus įsirašėme.

Leidosi saulė, – kompanijai pritarus, sukome serpantinais į Trodoos kalnus. Buvo maža viltis, kad Machair vienuolyną pamatysime. Kilome pamažu, temo, kalnai gaubėsi tamsa ir tyla. Kai kada išgirsdavau automobilyje: „Gal sukamės atgal…“ Važiavimas nebuvo labai paprastas, bet grįžti neketinome. Mums pasisekė, kad šis vienuolynas lankytojus priima ištisus metus iki 18:00. Vienuolyno brolija yra nepaprastai pamaldi, o įžadų laikosi taip pat griežtai kaip Atono kalno vienuolynai Graikijoje. Atvykstame visiškoje tamsoje, – vienuolynas apšviestas, bet tikrai ne tiek, kad spindėtų. Visų nuojauta vienoda – nespėjome. Vis tik lipame lauk, supamės į striukes, nes kalnuose – šalčiau. Naktinis pasivažinėjimas serpantinais vis dar kaitina, bet ne tiek. Susisiautus šilčiau akys ir mintys skuba kitur – visa esybe, kiekvienas savaip jaučiame, kad atvykome į vietą, kuri ne mums skirta, kitokia, nekasdienė. Einame masyvių vartų link, – atverti! Lėtai lėtai apžiūrinėjame nedidelius vidinius kiemelius ir taip pasiekiame didesnį vidinį kiemą su cerkve jame. Girdime mišių garsus. Kelią mums rodo mėnuo. Pastebime išeinantį vienuolį. Jis mūsų nemato. Pagreitiname žingsnį, kad mus išgirstų, – šaukti ne vieta ir ne laikas. Praėjęs pro žemos tvorelės vartelius, jis atsisuka. Mandagiai paklausiame, ar mums galima užeiti paklausyti mišių. Jis linkteli galvą ir nueina. Veriame masyvias duris – mus pagauna prietema, žvakių šviesa spindinčios puošybos fone, o sodrus smilkalų kvapas lengvai svaigina. Bet dar labiau svaigina ir užburia vaizdas: nugara į mus stovi ryškiu raudonu paauksuotu apsiaustu vilkintis vienuolis žemu balsu giedantis vakaro giesmę, kuri po šiais tviskančiais skliautais tarytum nuvinguriuoja kiekviena kūno ląstele, pasiekdama širdį, jausmus, išsiūbuodama gelmėse slypinčias mintis, – ašara laikosi vos ne vos. Nuo grožio, kartu paprasto ir didingo, nuo keisto, nelaukto, netikėto, gilaus patyrimo. Tas balsas ir glosto, ir ramina, ir pakelia. Prie altoriaus, tarytum nesiekdami žemės juda vienuoliai juodais abitais. Girdisi tik švelnus šiurenimas. Pagauname jų žvilgsnius. Giesmė netyla – skamba be aido, susiliedama su sienomis, paveikslais, ikonomis, arkomis, žmonėmis. Nematyta, nepatirta, nepažįstama malda tolimo pasaulio erdvėse. Kažkur aukštai kalnuose. Visiškoje tamsybėje. Toli nuo namų. Stovime kiekvienas kas sau ir kiekvienas kas sau dar gerai negalime suprasti, kas tik ką čia mums visiems įvyko.

Išeiname į lauką. Tylime. Tik už vartų atgauname kalbos dovaną. Lyg būtume kažkokie kitokie. Lyg būtume prie stebuklo prisilietę. Žinome, kad čia dar grįšime.

Pamažu grįžtame į realybę. Tokiais pat serpantinais atgal labai nesinori, nors, matyt, neišvengiama, – matome švieseles žemiau, bet priešingoje pusėje, nei atvykome. Renkamės nusileidimą kitą puse, lyg ir Lazanias tas pirmas kaimas kalnuose vadinasi. Gerai jau nė nepamenu. O tada Gourri. Čia kalnų gatvelė praplatėja, nuo šlaito iki nameliukų stogų ryškiai spindi išraizgytos Kalėdinės lemputės. Restoranas! Kalnuose! Kai mums taip reikia taurės vyno. Palaimos momentas. Lendame vidun – mus pasitinka tipiška graikiška taverna su daug glaudžiai surikiuotų staliukų, apdengtų siuvinėtomis baltomis staltiesėmis, lentynėlių, nukrautų vyno buteliais, saldėsiais, uogienių, alyvuogių stiklainiais ir kitais vietiniais dalykėliais. Mus pasitinka pagyvenę šeimininkai ir jų sūnus, prie vieno staliuko sėdi pora vietinių diedukų. Visiems šypsenos nuvilnyja per veidus – naktiniai kalnų keliautojai! Užimame didžiausią stalą. Šeimininkė angliškai nekalba, bet mes jau puikiausiai išmokę užsisakyti graikiškai, – ant mūsų stalo atsiranda vynas, graikiškos salotos, souvlaki, holloumi. Nieko nauja, bet viskas taip skanu! Žmogėnai prie kito staliuko labai pagyvėja, – jiems dar linksmiau pasidaro, kai pro duris įžengia į britus panašių mieliausių seneliukų su žygio batais ir žygio lazdomis porelė, sakydami: „We are here again!“. Neilgai trukus pokalbis mezgasi tarp visų vienu metu. Iš kažkur išdygsta jauna juodaodė mergina su garso kolonėle rankose; gretimo stalo kaimynai-vietiniai užkuria aparatūrą. Suskamba „Abba“, ją keičia graikiškos melodijos. Ar nuo emocijų, sprogusių po įspūdžių vienuolyne, ar nuo raudono vyno grafinuose, kurie jau keliauja ir kaip dovanos nuo vietinių diedukų. Staiga vienas jų, jaunesnysis, pakyla graikiškiems šokiams, pakelia ir mane, tada britų porelę. Duodamės, kaip pašėlę. Tada užgroja rokenrolas, – nuo stalo pakyla ir mano bičiuliai. Šeimininkė be paliovos filmuoja mus ir kukliai šypsosi. Jei tik minutei prisėdame, gauname nemokamų saldėsių. Dosnumas neišpasakytas! Linksmybių įkarštyje sugebame save sustabdyti, – iki namų Protare mums pusantros valandos kelio. Kai mūsų naujieji Gourri draugai sužino, iš kur mes, išleidžia lengviau. Išsiskiriame kaip seniausi bičiuliai. Kaip linksma tame Kipre! Aišku, jei pats nesi koks beviltiškas surūgėlis. Prisimenu, rašau ir šypsausi. Nusileidimas irgi buvo kažkoks lengvesnis, serpantinai tiesesni.

Vaiduoklišką Protarą pasiekėme sėkmingai. Ten niekas nepasikeitė. Mums tinka.

Apie 9:30, šviečiant saulei (gal ryte ji kiek tingi pašildyti, bet nei šiltų striukų, nei kailinių tikrai nereikia), lekiam į kelią. Tuščia pagrindine Protaro gatve sukam Kalavasos vietovės link, bet nutariame stabtelti prie gražaus smėlio paplūdimio – Nissi. Jį lengva pažinti iš atvirukų, – jei diena graži, žemės lopinėliu-salele nuo banguotos jūros atskirtas ramus smaragdinio vandens užutekis vasarą traukia šimtus turistų. Siauru balto smėlio sankaupos takeliu į salelę galima nutipenti, – siauras sausumos ruoželis pranyksta esant audringai jūrai. Paplūdimyje buvome vieni, burzgė tik statybininkų įrengimai, – nepaprastai gražų krantą pamažu okupavo viešbučiai, baltutėliai apartamentų pastatai. Jei jau tektų ilsėtis, ši vieta vis tiek būtų kur kas malonesnė, nei pats Ayia Napos kurortas. Pastarojo venkite kiek tik galite. Neatsispyrėme pagundai išsimaudyti Nissi, – nusirengti sunku nebuvo, bet įbridus į vandens žydrynę, teko susitaikyti su netikėtai pakutenusia vėsa. Bėgam! Ne, ne atgal, – tik pirmyn! Gaivinanti vėsuma užkūrė adrenaliną, pabudome akimirksniu, – aplankė velniškai geras jausmas. Mes gi nuo Baltijos, – kokie plius 18, mums puiki vandens temperatūra maudynėms.

Kita mūsų stotelė mums nebuvo labai įdomi ir planuose negulėjo, bet važiavome pro šalį, tad stabtelėjome trumpai akimirkai: Agios Georgios Alamanou vienuolynas, esantis netoliese Pentakomo ir Monagroulli kaimų, visai šalia akmenuoto Viduržemio jūros paplūdimio. Bizantiškojo stiliaus vienuolynas buvo pastatytas XII amžiuje, atrodo naujai restauruotas ir skestąs gėlynų soduose. Šiandien vienuolyne gyvena graikų ortodoksų vienuolės.

Šiame vienuolyne nebūtume stabtelėję, jei ne baltųjų Monagroulli uolų vieta visai šalia – mažiau nei 2 km kelio ir atsidursite prie baltais restoranais nusėtos pakrantės. Baltąsias uolas pamatysite iškart, tik nepatinėkite šiek tiek pakilti aukštyn ir nueiti kelis šimtus metrų tolyn, gilyn. Tai, ką mato puotaujantys restoranuose (žiemą nei vienas neveikė, tad mano bičiuliai savo paruoštukus suvalgė pritūpę ant akmenų šalia), – tik maža dalis įspūdingo gamtos stebuklo. Mano kompanija net neketino judintis, manė, matą pakankamai, – kai kiek paėjėjus atsivėrė visas vėjo, vandens ir saulės kūrinio grožis, skambinau ir kviečiau apsnūdusius bendrakeleivius nepatingėti išlipti iš automobilio. Esu tikra, nei vienas nepasigailėjo. Būtinai įtraukite šią vietą į lankytinų Kipre sąrašą.

Grįždami iki pagrindinio plento stabtelėjome prie didelių šiltnamių, – pirkome vaisius. Apelsinų skonis neapsakomas!

Agios Minas vienuolynas Vavla kaimelyje irgi nebuvo mūsų planuose, bet pakelės rodyklės šmėžavo taip dažnai, kad teko atsiliepti į jų šauksmą. Datuojamas XV amžiuje – Kipre tai atrodo tarytum visai naujas statinys, ypač aplankius neolito gyvenvietes. Bizantijos ir gotikos architektūra (bažnyčia, cėlės) ir žiemą skendo gėlėse ir priežiūroje. Čia buvo nuostabiai gražu, – ryškiaspalviai augalai, palmės, kaktusai, apelsinmedžiai nepaprastai dailiai tiko baltų vienuolyno sienų fone. Pabuvome kelias minutes tyloje. Vienuolynas yra veikiantis, – vienuolės čia užsiima vaisių auginimu, ikonų tapymu. Nebylus prašymas gerbti vienuolyno dvasią, – nepamirškite apsirengti kukliau, uždariau, jei lankysitės čia vasarą.

Dar nežinojome, koks stebuklas laukė dienos pabaigai. Pamažu kilome aukštyn – iki ant kalno smaigalio įsikūrusio Stavrovouni vienuolyno. Pamačius kiek jis aukštai, atrodė, kad bus itin sunkiai pasiekiamas – sukiojomės nemažai, bet vis tik buvo lengviau, nei įsivaizdavome. Atvykome vakarėjant, išlipus iš automobilio vėjas kaip reikiant įsisuko į plaukus ir lindo po marškinėliais, – traukėmės striukes. Iki vienuolyno uždarymo buvo likusi ne daugiau nei valanda, pamažu temo: masyvūs vartai buvo uždaryti, teko užeiti į šalia įrengtą kuklią suvenyrų parduotuvę, – ten mus pasitiko senyvas vienuolis tamsiu abitu ir vešlia ilga barzda. Angliškai beveik nekalbėjo. Laimei, iš vienuolyno išėjo du kipriečiai ir mums pavertėjavo. Vienuolis sutiko į vidų įleisti tik vyrus, – jie paliko mums telefonus, kuprines. Keistas jausmas buvo, masyvioms durims užsivėrus. Vienuolynas atrodė taip įspūdingai ir taip paslaptingai, kad, rodos, nenustebtum ir kokiam netikėtam įvykiui nutikus, – neįsivaiduoju, kaip ką nors būtų įmanoma išsiaišinti už tų įspūdingo mūro sienų. Parduotuvėlėje likom trise. Vienuolis mus apkabino, kiek papasakojo apie vienuolyną, padovanojo po mažytį kryželį ir leido mandagiai suprasti, kad vidun tikrai nepateksime. Ką gi. Užėjome į atvykėlėms atvirą bažnytėlę šalia ir stebėjome kitas vyrus laukiančias moteris bei šmirinėjančius dailiai nuaugusius katiniukus. Jų stygiaus Kipre nesijautė.

Stavrovouni stūkso 750 m virš jūros lygio, – vienuolynas buvo įkurtas 4-ame amžiuje Šventosios Elenos, imperatoriaus Konstantino Didžiojo mamos, dėka. Kaip reliktą vienuolyne ji paliko Šventąjį Kryžių, kiek suprantu, dabar saugomos jo dalys. Po maždaug valandos grįžę mūsų vyrai kurį laiko tylėjo, – gerai nežinojo, kaip tuos įspūdžius ir patyrimus mums papasakoti. Galiu pasakyti tik viena, – atvažiuokite ir bent vyriškoji kompanijų dalis tegul ten apsilanko.

Vakarienei grįžome į Larnaką, – jau antrąkart restorane „Alexander“.

Šiandien ta diena, kai mes kraustomės kelioms kelionės dienoms gyventi į Pafosą. Faktas, kad esame pasižymėję žemėlapyje naujų vietų, kur norėtume pakeliui sustoti. Bet šiandien leidžiame sau keliauti laisviau, ramiau, daugiau „pasiklysti”. Susisiekiau su mūsų apartamentų viešbutuku, kurį buvome rezervavę iš anksto, – sutarėme, kad galime atvykti bet kada, svarbu informuoti prieš valandą. Žinojome, kad būsime tik vakare.

Per atostogas ir toliau ilgai nemiegame, – laimei, kad keliaujame su bičiuliais, kuriems tinka toks spartuoliškas ritmas. Tad apie 9:30 atsiduriame prie 900 metų amžiaus vienuolyno – „Holy Monastery of Saint Neophytos”. Didelės aikštelės automobiliams ir turistiniams autobusams tuščios, lauko kavinės uždarytos ir kavos čia negauname. Aplink masyvias akmenines vienuolyno sienas zuja kipriečiai – panašu, kad vaikštinėja koks darbų vykdytojas su kolegomis. Prieinu ir pakalbinu, tikėdamasi gauti atsakymą, ar galima aplankyti vienuolyną. Mane patikina, kad ne sezono metu viskas uždaryta. Nuliūdinu savo kompaniją. Tačiau vidinis patyrusio keliautojo balsas man kužda, kad čia kažkas ne taip, – vienuolyno metaliniai vartai juk atverti. Pastebiu iš ten išeinančių moterų būrelį, – suku jų link, klausdama, ar ir mes galime ten užsukti. Staiga viena jų prakalba lietuviškai! Gidė Urtė (atostogoskipre@gmail.com), gyvenanti Kipre, padrąsina užeiti, – ne sezono metu nereiks pirkti bilietų, o beveik viską galima apžiūrėti! Dar paklausinėju, ar saugu mums kilti į kalnus, bet ji griežtai pataria nė nebandyti, nes rytą per žinias pranešė, kad naktį gausiai pasnigo, keliai dėl sniego uždaryti…Nelabai patiko tokios mūsų planus griaunančios naujienos, bet nusprendžiu vėliau apie tai pagalvoti. Atsisveikinu, paprašau kontaktų, jei kitąkart prireiktų gido paslaugų Kipre. Mojuoju savo kompanijai, sodinančiai kūnus į automobilį, traukiu juos lauk ir keliaujam į vienuolyną. Pakeliui sutikusi „visažinius” remontinininkus, nepagailiu piktesnio žvilgsnio.

Vienuolyno teritorijoje sukame celių kalne link, ta vieta vadinasi Enkleistra – laiptukais į viršų ir be jokios grūsties, tiesiog vieni patys, patenkame į mažutėlius, vienuolių jau seniai negyvenamus kambariukus – čia kiek ilgiau užtrunkame grožėdamiesi tiesiog stebuklingai išlikusiomis XII-XV a. bizantiškomis freskomis. Šią vietą tiesiog būtina pamatyti keliaujant po Kiprą.

Nusileidę tais pačiais laiptukais, žingsniuojame iki pagrindinės vienuolyno bažnyčios gražiame vidiniame kieme – vienuolyno muziejus buvo uždarytas, bet pasivaikščioti niekas mums nedraudė. Turistų nesutikome, tik kelis pagyvenusius vietinius, atėjusius susitarti dėl kažkokių jiems reikalingų paslaugų. Smalsiai vieni kitus nužvelgėme. Keliauti po Kiprą ne sezono metu – geriausia, ką galima sugalvoti.

Jau namie rašydama įspūdžių aprašymą perskaičiau, kad apie 300 m nuo vienuolynų yra vieta, kur globojama apie 1000 kačių, – kažkokia šventa vieta irgi. Katės, kaip jau ne kartą rašiau, Kipre užima ypatingą vietą, tad joms skirtu vienuolynu irgi nereiktų stebėtis.

Automobilyje visi draugiškai pasitariame, kad planų nekeičiame ir kylame į kalnus, – tiek, kiek bus įmanoma. Juk bet kada galima apsisukti, – juk nesame ekstremalai ir be reikalo į pavojus nelendame. GPS įsivedame Kykkos vienuolyno kalnuose koordinates ir pamažu judame. Priekalnių vaizdai nuostabūs. Prasukame pro akmeninį Panagia kaimą, esantį  900 m aukštyje virš jūros lygio, pasigrožime atsiveriančiais vaizdais ir pro debesis prasiskverbusiais saulės spinduliais – per tas kelias minutes bent jau skruostais bandome sugerti vitaminą D, kurio trūkumą namie fiziškai jaučiame. Važiuodami toliau pastebime nuorodą į Agios Dimitrianos bažnytėlę, – stojame ir vėl. Vidiniame kieme mus suvilioja atvertos vietinio kaimo restoranėlio durys – pasilabiname su pagyvenusiu ir akivaizdžiai nuobodžiaujančiu vyruku bei azijietiškos išvaizdos mergina, plaunančia indus viduje. Užsisakome kavos, – kol gaminama, apžiūrime bažnyčią. Gal dėl jos ir nebūtina sustoti, bet kava bažnyčios kieme kažkur visų pamirštoje vietoje ir tiesiog spengiančioje tyloje, – malonus dalykas keliaujant. Kava gerai suveikia, nes mes sugalvojame paklausti užsirūkusio kipriečio, kokia situacija kalnuose. Žmogelis, pasirodo, neblogai kalba angliškai. Prisėda prie stalelio šalia ir skambina kažkokiam kalnuose gyvenančiam draugui…Kalba emocingai, rimtu veidu, – čia gi turistams reikia padėti, ne juokais rimtas reikalas. Pakalbėjęs atsisuka į mus ir duoda leidimą važiuoti, – bus saugu, nieko tragiško nėra, prisnigo, bet pravažiuojama. Su tokiu patikinimu sėdam į savo mažytį mašiniuką, – neilgai trukus prasideda serpantinai.

Jei jau jie, tai ir kalnų grožis greta: su ta tyro oro gaiva, tyla, šnarėjimu, spalvomis, debesimis, rūkais…Nors GPS veda kiek kitaip, pasukame pamatę rodyklę “Cedar Valley” (Kedrų slėnis) – iki Kykkos galima važiuoti dviem kalnų keliais: tiesiog tiesiai arba keliu pro kedrų mišką. Nesuklydome pasirinkę pastarąjį, – mesk kelią dėl takelio! Visaip bandžiau tuos kinematografiškus, įspūdingo dydžio medžius nufotografuoti, – be specialių fotografijos kursų niekaip nesigavo. Tad mečiau tą reikalą ir tiesiog gėriau vaizdus, kvapus. Dailinininkams būtų ką veikti. Čia buvo dar vėsiau, daugiau drėgmės, – net ir karštą vasarą būtų gera atvažiuoti ir gauti bent šiek tiek šešėlio. Nuostabi vieta.

Kilome aukštyn, serpantinai vis riestesni darėsi, kur ne kur pasirodė sniegas, o sausa kelio danga staiga pasidarė ne tokia sausa ir ne tokia patikima. Įvažiavome į debesį. Tokį tankų, tokį vėsų ir tokį nesvetingą,  – matomumas sumažėjo iki mašinos kapoto krašto. Judėjome lėtai, bet užtikrintai, kol galiausiai pamatėme garsiojo vienuolyno kontūrus…Kildami sutikome vos vieną kitą automobilį, o čia aikštelėje buvo visko: ir lengvųjų automobilių, ir vietinių statybinių-krovininių mašinų, ir tralas, bandantis pasikrauti vieną jau nevažiuojantį mašiniuką. Nesupratome, iš kur jie visi čia atsirado. Serpantininis keliukas kalno viršūnėje išplatėjo į nemažą vienuolyno teritoriją.

Apsirengti šilčiau čia būtina, – neturėjome, bet šiltos pirštinės būtų pravertę. Toks ne itin aprengtą kūną stingdantis šaltis. Ir dar tas visus – ir žmones, ir vienuolyną, – prarijęs debesis, maskuojantis vienuolyno didingumą ir tik retomis akimirkomis atveriantis auksu tviskančius bažnyčios bokštelius. Sekundę pamatai tą grožį, o kitą sekundę, – nepermatoma pilkuma.

Kykkos – turtingiausias Kipro vienuolynas, stūksantis 1300 m virš jūros lygio Trodoos kalnuose. Vidinis kiemas su tradiciniais arkiniais praėjimais, didelė teritorija ir, kas išskiria šį vienuolyną iš kitų matytų, – tai nuostabi puošyba. Ryškiomis spalvomis talentingų dailinininkų išpasakotos legendos ant vienuolyno sienų vidiniame kieme – čia galima ir užtrukti. Pasivaikščiojome gerą pusvalandį, kol nosys pradėjo šalti. Šalia vienuolyno – suvenyrų palapinės. Keliaudama dažnai jų vengiu, bet čia prekės tokios nuostabios, kad išėjome ir su prieskoniais, ir su džiovintais vaisiais, ir su mediniais padėkliukais, ir su keramikiniais indeliais alyvuogėms, ir su alyvuogių aliejumi, ir…

Kipre man labai patiko šalį reprezentuojančios prekės, – gražiai supakuota, subtiliai pateikta ir kokie tikri tie daiktai.

Apie 18 km nuo Kykos teoriškai turėtume pamatyti aukščiausią Kipro kalną – Olimpo. Praktiškai, net ir sėkmingai išlindę iš debesies pinklių, negebėjome atspėti, kuris yra būtent TAS. Bet važiuodami vis stojome, fotografavome, grožėjomės.

Pakeliui Olimpo link sustojome pietums Kalopanayiotis kaime, – gal čia net kalnų miesteliu galėtume pavadinti. Kad tai vasaros turistų vieta, išduoda galybė nuomos vietų ir visokių nuorodų, – eik ten, daryk tai, suk čia. Restoranėliai ant kalvos šlaito su vaizdu į apačioje esantį Saint John Lampadistes vienuolyną (iki jo galima net liftu nusileisti, jei nesinori važiuoti ar eiti), suvenyrų parduotuvėlės, gėlės, visokios dailios smulkmenos, kurių aprašyti neįmanoma, bet kurios kuria grožį ir atmosferą. Čia jau buvo daugiau žmonių, – restorane meze valgėme ne vieni.

Po kaip visuomet sočių pietų (nors planavome tik lengvai užkąsti) leidomės iki mano minėto UNESCO saugomo vienuolyno – Saint John Lampadistes. Tai, kad aplink jį visai neseniai knibždėjo Naujųjų metų ir Kalėdų mugė, išdavė vis dar išpuošti mediniai nameliukai ir visur degančios lemputės. Jų įžiebimas įspėjo ir mus, – kalnuose temsta greit. Ne taip lengvai suradome įėjimą į vienuolyno kiemą. Čia viskas buvo kitaip nei Kykkos – jokios prabangos, bet tokia ypatinga dvasia, kad žodžiais sunku nupasakoti. Niekas tiksliai nežino, kada tos masyvios vienuolyno sienos čia buvo pastatytos, bet jausmas tarytum būtum laiko mašina patekęs į kokį X amžių, gal dar anksčiau…Įžengus į bažnyčią ir pamačius visas tas išlikusias freskas, atima žadą. Ta apgaulinga išorė, kai amžių nugludintos masyvios akmenų sienos, paprastos, be jokių dailumų, slepia nepaprastą grožį, – dar restauratorių nepaliestą, o tokį savaimiškai esantį, gal pamažu blėstantį, kai kur aptrupėjusį nuo žmonių ir laiko pirštų prisilietimų, bet tokį nepaprastą. Net ir bažnyčioje esančioje prieblandoje nesunku suprasti, kokius stebuklus čia matome. Mums besižvalgant, sušiurena vienuolio abitas. Jaunas vienuolis pakviečia užsukti į miniatiūrinę parduotuvėlę su knygomis, nuotraukomis, bažnytiniais suvenyrais. Na, ir vieta…

Temsta, o mes ir vėl sukame aukštyn, – gal tą Olimpo kalną pamatysime. O jei ir ne, – nieko tokio, įspūdžiais nesiskundžiame.

Judame Pafoso kryptimi, – turime persiristi per kalną. Kylant serpantinais aukštyn, šaltuko, drėgmės sniego vis daugiau – net ir atvykus iš snieguotos Lietuvos, džiaugiamės pusnimis Kipro kalnnuose kaip maži vaikai. Tik ką maudėmės smargadiniame vandenyje, o štai dabar mėtomės sniego gniūžtėmis. Geras jausmas, – nedidelė sala, o tiek visko galima atrasti. Olimpą mes, tiesą sakant, pamiršome. Reikėjo atidumo vairuojant, mašinų čia buvo daugiau, – kipriečiai atvyko pasidžiaugti sniegu.

Temo – Omodos kaimelį pasiekiame jau visiškoje tamsoje. Omodos garsus vynuogynais, – kitąkart šiame regione norėtume praleisti daugiau laiko. Kadangi čia lyja dažniau, klesti ne tik vynuogynai, puikiai dera ir vaismedžiai – obuoliai, kriaušės, persikai, slyvos, abrikosai. Mus Omodos senamiestis pasitiko uždarytais restoranėliais, virš kurių vis tiek degė lempučių girliandos. Centrinėje aikštėje tų restoranėlių ne vienas, – buvo keista vaikštinėti absoliučiai vieniems. Nardydami tarp staliukų pasiekėme Šv. Kryžiaus vienuolyną (Timios Stavros Monastery) – vartai buvo atidaryti, tad pasinaudojome proga pasižvalgyti vidiniame kieme. Architektūriniu požiūriu, – tai tradicinis masyvus dviejų aukštų U formos statinys (labiau tiktų sakyti graikiškos raidės П formos). Šis vienuolynas yra piligrimų lankoma vieta, – legenda byloja, kad virvės dalis, kuria Kristus buvo rišamas prie Kryžiaus, yra vienintelis išlikęs fragmentas ir saugomas būtent Omodos. Tikiuosi, kad viską teisingai supratau, – šią istoriją mums pasakojo vienas vėliau sutiktas žmogus.

Važiuodami Omodos link pravažiavome kažkokį didelį naują pastatą – spėliojome, ar čia koks spa, ar restoranas. Nutarėme grįžti ir užsukti. Buvo apie 18:00 val. – įvažiavome pro didelius vartus į milžinišką parkingo aikštelę. Viskas spindėjo naujumu ir prabanga, – ne visai tai, kas galėtų mus sužavėti, bet vis tiek nutarėme praverti masyvias duris. Vedė smalsumas. Pasirodo, atsidūrėme šeimos valdomoje vyninėje, – Kipro masteliais šis šeimos verslas išties nemažas. Įmonėje dirba apie 150 žmonių. Aplink naujai pastatytą pastatą, kuriame įkurta vyninė, restoranas, spa, vyksta vyno degustacijos, edukaciniai renginiai, organizuojami pokyliai, – plyti šeimai priklausantys vynuogynai. Išduodu ir Jums šią vietą: Oenou Yi – Ktima Vassiliades. Viduje mus akina spindintis marmuras (interjeras ne mūsų skonio), vilioja vyno parduotuvė, jaukiai įrengtas spa, zona prie šiuolaikiško židinuko vyno degustavimui. Restoranas kaip tik ruošėsi svečiams – mes užsukome per anksti, todėl ir vėl buvome visiškai vieni. Restoranas didžiavosi prabanga – subtiliai paserviruoti stalai, spindinčios vyno taurės ir aplink zujantys baltais marškiniais pasipuošę barmenai. Mus pasitiko šeimos vyresnysis, – nuvedė į terasą, papasakojo savo šeimos ir Omodos kaimelio istoriją, paklausinėjo, iš kur mes. Prisėdome prie židinio, – šeimininkas atidarė vyną…

Vakarienė Pafose – vėl „Ocean Basket” – nenuvylė.

Būnant Pafose būtų keista, jei neužsuktume į pagrindinį miesto muziejų po atviru dangumi, – rytą archeologinėje vietoje Katos būname pirmieji smalsuoliai. Oras geras, vaikštome kadaise buvusio miesto griuvėsiais, grožimės išlikusiomis mozaikomis, kolonomis, nesunkiai matome namų formas, pasiekiame išlikusį amfitreatrą, pilies griuvėsius  – čia neskubiai praleidome gal valandą. Jei jums Kipre norėsis tik vieno archeologinio muziejaus, – rinkitės Kourion. Mums patiko ir Katos, bet ir apimtimi, ir vietove įdomesnis buvo Kourion miestas, – ten norisi grįžti ir tikrai kada nors tai padarysime.

Netoli Katos yra Karalių kapų vietovė, – nuo 1980 m. šis palikimas yra saugomas UNESCO. Nieko panašaus nebuvau lig šiol mačiusi, – garantuotai verta užsukti lankantis Kipre. Iš tiesų, čia palaidoti ne karaliai, o aukšto rango pareigūnai ir aristokratija, tačiau kapų dydis ir puošnumas – kai kurie papuošti dorėninėmis kolonomis – suteikė vietovei tokį didingą pavadinimą. Kai kurie kapai primena gyvųjų namus – taip ir jautiesi nusileidęs laiptais žemyn. Šiai vietai vėlgi galima skirti apie valandą. Abu muziejai mokami, bet kainos yra simbolinės, o įspūdis didžiulis.

Likusią paskutinės dienos Kipre dalį leidžiame labiau atsipalaidavę, – judame Akamos pusiasalio nacionalinio gamtos parko kryptimi. Šiai Kipro daliai galima skirti ir visą kelionės laiką, – daugumą vietų galima pasiekti pėsčiomis ar rimtesnėmis mašinomis. Jei keliausite, pasidomėkite, kaip nukeliauti iki Coral paplūdimio arba Laros paplūdimio, kur atvykus tinkamu metu galima pamatyti vėžlius, šioje ramioje vietoje paleidžiančius į gyvenimą savo palikuonius. Turėtų būti gražu. Vienas populiariausių žygių būtų Avakos tarpeklyje. Daugiau apie pėsčiųjų takus rasite Kipro turizmo svetainėse.

Pakeliui į Akamos sustojome kavos Nature restaurant puodeliui kavos, pasukome iki vietinių labiau lankomo Maniki paplūdimio, kelias minutes praleidome prie Agios Georgios bažnyčios. Latsi (Latchi) link vaizdai buvo tiesiog pasakiški, – vis norėjosi sustoti. Toks jausmas, kad mes radome savo Kiprą būtent šioje salos dalyje, paskutinę dieną…Pats Latchi paplūdimys tiesiog fantastiško grožio, – dėl savo dydžio, jį supančių kalnų, mažo uostelio ir nuostabių pakrantės tavernų.

Pirmiausia mes nuvažiavome iki Afroditės vonių (pasidavėme vienai iš legendų) – jos visiškai šalia Latsi. Automobilį paliksite aikštelėje, tada pro vartus pateksite į nedidelį botanikos sodą ir sekdami rodykles nukeliausite iki tokios gana keistos vietos, – istorijos pasakoja, kad gražioji Afroditė mėgo maudytis šioje atokioje vietoje (dabar ji tokia jau nėra, žinoma, – gal tik žiemą). Jei būtų vasara ir čia eitų daugybė turistų, sakyčiau, nesiveržkite. Bet čia atvažiuoti žiemą ir pamatyti tą nedidelį vandens telkinuką uoloje seno figmedžio šešėlyje, tarp vešlios žalumos man buvo įdomu. Juolab, kad nuo čia atsiveria ir nuostabūs vaizdai į Latsi paplūdimį. Anot graikų mitologijos, Afroditė šioje gražioje vietoje sutiko savo mylimąjį Adonį, kai šis sustojo atsigerti medžioklės metu, ir, žinoma, tą pačią akimirką įsimylėjo gražuolę. Ką ir sakyti, daugybė meilės istorijų Kipre ir ne vieta vieta su šiomis istorijomis yra susijusi. O keliautojai, poilsiaujantys Kipre, yra išmoningai vedžiojami legendų takais.

Nusileidome ir vėl žemyn iki Latsi, susiradome mums patikusią žuvies taverną „Psaropoulos Beach“, – joje buvo nemažai žmonių. Dar viena maisto šventė, – sustoti valgyti Kipre tiesiog neįmanoma. Vėl žuvies meze, vėl vynas, vėl puikus aptarnavimas, vėl nuostabūs jūros vaizdai ir galingų bangų garsai.

Po geros valandos maloniai apsunkę išlindome laukant, – mums labai norėjosi pajūriu pavažiuoti tolyn nuo turistinio Latsi. Kas ten toliau? Prasideda maži kaimeliai Trodoos kalnų papėdėje – Polis, Pomos, Pachyamos. Paprasti kaimeliukai, kur kipriečiai tiesiog gyvena savo įprastas dienas, – esu tikra, kad turistų čia užsuka saikingai. Bet vanduo, kalnai čia tokie pat kaip visame Kipre, – tiesiog arti nėra didesnių miestų, o daugelis atvykusiųjų atostogauti keistai jaučia jų stygių. Mums gi visiškai priešingai. Ši Kipro dalis patiko.

Paskutinis mūsų taškas šiame regione buvo Agios Raphael bažnyčia, – didžiulė, turtinga, ant kalvos ir su vaizdu į jūrą. Keista tokį didingą statinį aptikti kažkur toli toli nuo bet ko…

Temsta. Reikia sukti Pafoso link, – pakeliui jau visiškoje tamsoje pamatome seną seną bariuką. Viduje dega blausus apšvietimas, už baro sukiojasi senučiukas, prie mažų staliukų sėdi dar keli. Stojame. Nuspendžiame užsukti. Įnešame gyvybės, – užsisakome vyno, gauname riešutukų. Šalia manęs sėdi vyresnio amžiaus diedukas, laimei, kalbantis angliškai. Jis paaiškina man tokių „coffee shop“ prasmę, – čia renkasi tik vyrai (turistėms – išimtys) ir leidžia vakarus bendraudami, aptardami einamuosius reikalus, politikos peripetijas, naujausias pasaulio žinias (tuo metu kaip tik per mažiuką ekraną kalbėjo Prezidentas Zelenskis), išgeria arbatos (alkoholio, matyt, irgi, bet nebūtinai) ir, žinoma, jie žaidžia stalo žaidimus. Tuo metu moterys renkasi atskirai pas kurią nors namuose – su pyragais ir…kiprietiškais vynais. Geras čia buvo jausmas: šildantis prie mažytės malkomis kūrenamos krosnelės, kalbantis tarpusavyje ir su mano kaimynu, stebint besirenkančius kaimelio vyrus. Staiga prasiveria durys ir…į barą įžengia Kalėdų Senis! Su visais reikiamais atributais, – balta barzda, raudona kepure ir apsiaustu, galingais juodais kerziniais batais! Baras suošia! Negaliu sulaikyt juoko, – mes visi susižvalgome nesuprasdami, kas čia vyksta. Sausio 14, mes kažkokiame atokiame kaime, toli nuo bet kokio didesnio Kipro miesto, naktį…- ir sutinkame Kalėdų Senį! Kusturicai patiktų. Bare mes išsiskyrėme, – raudonskvernis su dovanų maišų rovėsi tiesiai prie mūsų. Prisėdo, man ir Aušrelei ištraukė po vaikišką knygutę dovanų graikų kalba, išsitraukęs tušinuką, suraitė palinkėjimą. Seniui buvo karšta, pamažu nusismaukė barzdą, pamatėme vos dešimtmečiu už mus vyresnį vyruką, – jis puikiai kalbėjo angliškai, uždavė mums klausimų, tada mes jam…Pokalbis mezgėsi greitai ir lengvai. Apie Kiprą, kasdienybę, kalnus…Mums bekalbant pro duris įvirto kažkoks kostiumuotis, bare vėl suošė ovacijos, – mano kaimynas pakuždėjo į ausį, kad čia politikas, kilęs iš šio kaimo. Svarbi persona prieina ir c, kaukši ridenami kamaliuokai. Mes toliau kalbinam Kalėdų Senį, kuris netrukus išsirengė ir tapo kipriečiu su savo istorija – gyvenimu Niujorke, grįžimu į savo kaimą, metus ligoninėje po avarijos, vienatve…Imame jo telefono numerį, – kas žino, kokiai keliai dar gali į Kiprą atvesti.

Išeiti mums buvo sunku, – norėjosi čia…pagyventi. Tokia mūsų paskutinė diena Kipre. Nepakartojama ir įsimintina. Keliaujant atvira širdis ir pasukant iš kelio nutinka dalykai, apie kuriuos ir bus kalbama su bendrakeleiviais po metų, dviejų, visada.

Diena, lyg tyčia, saulėta. O mes jau rytą susikrauname lagaminus su visomis lauktuvėmis, pripildome automobilio baką kuru (pigesnis nei Lietuvoje), paliekame mašiną aikštelėje prie oro uosto, raktelį palikdami tiesiog ant priekinio rato. Gaila, bet metas namo. Skrydis į Kauną 10:15. Beje, oro uoste galėsite prisipirkti nuostabių lauktuvių – tyro aliejaus (mes tempėmės 3 litrus), halloumi sūrio, alyvuogių.

Gal bus įdomu, kiek reiktų turėti patogiai ir atsipalaidavusiai savaitės kelionei Kipre:

	1-am, eur
Skrydžiai	147,58
Draudimas	0 (kreditinė)
Viešbučiai	145,9
Transportas Kipre	89,15
Maistas	230,5
Lankytini objektai	19,00
Viso:	632

Kelionė baigėsi: tiek savo galvoje turėjau mitų apie Kiprą, tiek išankstinio nusistatymo. Ne paties geriausio. Sala ir jos žmonės sugriovė visas tamsiąsias nuostatas, o geriausias komplimentas Kiprui, – norisi grįžti, norisi kitus paraginti nuvažiuoti. Istorinių kataklizmų liežuviai tik vos vos kliudė Kiprą ir tarytum laiko kapsulėje saugomas kraštas stebina senaisiais vienuolynais kalnuose ir įspūdingais arheologiniais paminklais. O kam tai rūpi kiek mažiau, nesunkiai atras nuostabius gamtos kampelius, gerą maistą, žmonių nuoširdumą. Keliaukite į Kiprą ne sezono metu ir nenusivilsite!

Aprašymas:  Smalsi musė, lina@smalsimusė.lt (parašykite, atsiųsiu pdf’ą be nuotraukų).

P.S. tekstu dalintis galima, tik gavus Smalsios musės sutikimą. Naudokite savo asmeninei kelionei. Ačiū!