Spalio 12 d. Japonijoje: taifūno „Hagibio“ sulaukėmė Nikko, kuris yra Tochigi prefektūroje, įtrauktoje į aukščiausios kategorijos grėsmės sąrašą
Prieš ruošdamasi į kelionę po Japoniją, pasidomėjau, kokį puslapį internete reikia atsidaryti informacijai dėl žemės drebėjimų ir kitų stichinių nelaimių gauti, – dar ir vyrui papasakojau, kad kaskart išvykdami į kitą vietą, turime pasitikrinti prognozes. Juokingos tos visos išankstinės baimės, tiesa? Tačiau tik iki tam tikro momento. Per atostogas nei karto nepagalvojome atsidaryti šio informacinio puslapio. Argi tikiesi blogų dalykų poilsiaudamas? Argi apie juos galvosi? Kokia tikimybė, kad jie nutiks? Koks dar drebėjimas?! Koks taifūnas?! Tiesiog iš Tokijo kuo ramiausiai išvykome vienai dienai į Nikko (nuostabi vieta kalnuose su neabejotinai gražiausia mano matyta šventykla ir galybe gamtos stebuklų, – kaip kiti keliautojai rašo, „ nesakyk, kad Japonija graži, kol nepamatei Nikko“), – turėjome ten pasižvalgyti, pernakvoti ir grįžti į Tokijų arba sukti į Hakonę (patogi iš Tokijo pasiekti vieta Fuji kalnui pamatyti). Atvykę į Nikko, praleidome nuostabią dieną (lietus lankomoms šventykloms suteikė dar daugiau paslapties ir mano aikčiojimams „kaip gražu” nebuvo ribų), – vakare su lagaminais atkeliavome į pasirinktą „Stay Nikko Guesthouse“, – gavome nuostabią mažutę vilą ant upės kranto su kalnų panorama. Svajonių vaizdas per didelį langą antrame aukšte. Kokiame viešbutyje beapsistotume Japonijoje, dažniausiai prašo parašyti, iš kokios Japonijos vietos atvykai ir kuri bus sekanti. Dabar puikiai suprantu, kodėl tai svarbu, – tikrai ne vien dėl statistikos. Kai mūsų visąlaik besišypsantis šeimininkas pamatė mano parašytą „Hakonė“ prie „Next stop in Japan“, pradėjo dar labiau juoktis ir telefone rodyti orų prognozes. Čia ir išgirdome apie pirmąkart Japonijai smogsiantį tokios galios taifūną (per paskutinį panašaus stiprumo 1958 m. žuvo 1200 žmonių), kad nuo rytdienos nevyks jokie greitieji traukiniai „šinkansenai“, bus stabdomos vietinės traukinių linijos, uždaromos parduotuvės, atšaukiamos regbio čempionato varžybos, uždaromos didelės gamyklos, pirmąkart nuo atsidarymo neveiks Tokijo Disneilendas, žmonės raginami imtis maksimalių atsargumo priemonių, ne tik pirktis maisto atsargas, bet ir užkalti namų langus ir pan. Mums parodė regionus, kuriems klius labiausiai. Nikko yra Tochigi prefektūroje, – ji priklauso Kanto rajonui, o pastarasis patenka į labiausiai taifūno nusitaikytų…Nors dar iki galo nesupratome (bent jau aš) visos būsimos grėsmės, bet, susižvalgę su vyru, iškart paklausėme, ar yra galimybė gauti antrą nakvynę, – nakvynę Nikko rasti labai keblu, juolab savaitgalį. Mūsų šeimininkas iškart atsakė, kad galima, nes jo svečias neatskris, – Japonijoje spalio 12 d. atšaukta per 800 vietinių skrydžių ir 1600 tarptautinių. Nuo tų skaičių jau sukosi galva. Įsikūrę nepaprastai gražioje vietoje puolėme skaityti viską, kas įmanoma, – kuo daugiau skaitėme, tuo mažiau klausimų liko, kas tas taifūnas, kur smogs…Mes gyvenome visai šalia upės, – atvykus tai atrodė tikra romantika. Juolab, kad vandens buvo mažai, – visur kyšojo dideli akmenys, o oras nežadėjo nieko grėsmingo. Lynojo, ir tiek. Skaitydami apie taifūną, pirmiausia supratome, kad bus daug vandens ir vėjo. Bet vis tiek negalėjome įsivaizduoti, į ką per kelias valandas virs niekuo neypatinga ir gerokai pradžiuvusi upė, kurios pavadinimą labai greitai įsiminėme, – Kinugawa. Per miestą teka ir dar viena, mažesnė, – Watarase, bet ji buvo toliau, ir, atrodė, grėsmės nekelia (beje, šiandien, kai čia dėlioju prisiminimus, likome Nikko, nes traukiniai vis dar nevažiuoja, – apsigyvenome japoniško tipo viešbutyje…ant Watarase kranto, – vis dar toks pat agresyvus upės tėkmės garsas….antra diena iš eilės tarytum traukinys važiuotų…). Kol skaitėme visus įmanomus puslapius, informuojančius apie kitos dienos įvykius anglų kalba, užėjo šeimininkė, – pasakė, kad turime nusipirkti maisto, kad kitą dieną lis nuo ryto, bet iki 12:00 dar galima kažkur trumpam išeiti. Po to turime grįžti, užsidaryti langus, nepalikti jokių daiktų lauke ir tiesiog pralaukti tas ilgas valandas niekur nejudant iš namų. Na, linksmoji atostogų dalis baigėsi, – vis klausėme savęs, kodėl nepasirinkome vykti į Hirošimą, kuriai rytojus nežadėjo nieko bloga, – būtų buvę galima net degintis pakrantėje, kaip čia mums išpuolė namelis būtent ant upės kranto kalnuose…Kažkur bėgti jau buvo per vėlu, – jautėmės spąstuose. Grįžti į Tokijų – nesąmonė, nes jis gaus dar stipresnį smūgį…Kitur jau tiesiog nebūtume spėję. Dabar tereikėjo klausyti, ką sako vietiniai žmonės, kuriems taifūnai – ne naujiena, ir visu rimtumu vykdyti instrukcijas. Rytą prabudau anksti, – gana smarkiai lijo. Vis tiek turėjau išeiti į miestelį, – maisto neturėjome jokio. Gatvėse žmonių beveik nebuvo, dirbo „FamilyMart“ – pasirinkimas ten menkas, duonos nebuvo, kažką vis tiek pasiėmiau vienai dienai…Kol kas nebuvo jokio vėjo, tik lietus, lietus, lietus…Miestelyje jautėsi kažkokio didelio ir nemalonaus įvykio nuojauta…Namo grįžau gerokai permirkusi. Upė iš antro aukšto gerai matėsi, – iš mėlynos ji pamažu virto negražios rudos drumzlinos spalvos. Buvau išsirinkusi tokį aiškiai įžiūrimą bortelį kitame krante, – atrodė, kad visai ramu, kol jį matau. Dar kelis kartus užėjo šeimininkė, prašė nesijaudinti ir visaip ramino. Mes ir patys nuolat stebėjome prognozes. Lijo smarkiai ir visąlaik, nors taifūnas smogti krantui pagal pradines prognozes turėjo apie 14:00…Mums buvo sakoma, kad stipriausiai jausime 14:00-20:00, bet viskas pasivėlino, – „Hagibis“ erzino ir niekur neskubėjo. Laukimas varė iš proto. Internete matėme spalvingą prognozių animaciją, – „Hagibio“ judėjimo greitį, kryptį, kritulių kiekius (mūsų prefektūra dažėsi vis tamsesne spalva, jau nekalbant apie esančias prie jūros). Susiradome Japonijos upių žemėlapį ir jame stebėjome, kokia išsiliejimo tikimybė mūsiškės ir aplinkinių…Per žinias, atrodo, ėmėme suprasti japoniškai. Pirmosios naujienos buvo tik apie smarkų lietų ir vėją. Pas mus gausiai ir nuolat lijo, ir upė iš nekaltos bei išdžiūvusios virto galinga ir grėsminga. Kai mano bortelis dingo, susiradau didelį betoninį luitą ir akmenį, – akmuo prapuolė po bangomis per valandą-kitą, o didelis bortas sparčiai nyko po rudomis bangomis, kurios vis augo ir augo…Viskas aplinkui kriokė: ir lietus, ir gūsinis vėjas, ir upė. Tokia situacija išliko ir 14:00, ir 15:00, ir 16:00, – valandos slinko lėtai. Vandens daugėjo, kaip ir nesmagių pranešimų per žinias iš prefektūrų, esančių prie jūros. Pirmosios prastos naujienos atėjo iš Shizuoka, Kanagawos prefektūrų, – matėme iš krantų išsiliejusias upes, apsemtus namus, gelbėjamus žmones. Tokijus buvo ištuštėjęs, kas išvis atrodė neįmanomu dalyku, žmonės dalinosi vaizdais iš viršutinių dangoraižių aukštų, tiesioginėmis transliacijos iš garsiosios Šibujos sankryžos, kuri, matyt, pirmąkart buvo tokia tuščia…Mes kol kas vis dar matėme tik smarkų, nesibaigiantį lietų ir girdėjome upės kriokimą: vandens gausėjo, upių žemėlapyje ji nusidažydavo tai “high flood risk”, tai vėl grįždavo į “low”. Į telefonus ėjo ir ėjo pasikartojantys įspėjamieji pranešimai, kurių, žinoma, nesupratome. Apie 16:30 įsijungė miesto apšvietimas, – upė nyko tamsoje, liko tik tas beprotiškas dundesys. Vis išeidavome vėjui kiek aprimus su skėčiais (vis tiek jau buvome permirkusiais batais ir striukėmis) pažiūrėti, kas vyksta su Kinugawa, – ji, laimei, buvo dauboje, reikdavo palipti laipteliais, kad ją pamatyti. Šeimininkai rekomendavo turėti paruoštas kuprines: pasai, pinigai, būtiniausi daiktai. Visaip ramino, kad gyvename netoli gaisrinės, policijos, kad gausime garsinį ar kitokį pranešimą, jei reiks evakuotis. Žemėlapyje parodė vietą, kur rinksis miestelio žmonės, esant bėdai. Vien ruoštis tokiems dalykams nėra malonu. Jie mane nuolat ramino, kad kol kas toks upės vaizdas jiems niekuo neypatingas…Mūsų akligatviu vis pravažiuodavo spec. automobilis su švyturėliais, – situacija buvo stebima. Išsiaiškinome, kad kitame krante esantis didesnis pastatas, – įstaiga, reguliuojanti upinius reikalus regione. Pasirodo, kad upių vandens lygį jie geba kontroliuoti, – iki tam tikros ribos, suprantama. Skaitėme pranešimus, kad, tarkime iš tam tikrų dambų tam tikromis valandomis bus išleidžiamas į upes vandens perviršis…Tik kitą dieną pamačiau, kad ir prie mūsų upės padirbėta, – padaryti masyvūs slenksčiai, išplatintos daubos, sustiprinti krantai.
Užsienio turistams buvo rekomenduojama sekti „Safe Travel Japan“ Twitteryje (tą ir padarėme), „NHK World-Japan“ svetainę internete (per japoniškas žinias buvo galima nusiskaityti QR ir gauti naujausias žinias) bei atsisiųsti programėlę „Safety tips“ – mums ji, beje, neatsidarė nei karto (tik po taifūno). Kai pranešdavo, kad Japonijoje rekomendacijos evakuotis jau pasiekė 5-is mln žmonių, tai reiškė tik tai, kad tu pats privalai savimi pasirūpinti, – susirasti tvirtus pastatus ir būti aukštesniuose aukštuose. Paskelbus aukščiausią pavojaus lygį, rekomenduojama likti, kur esi, viršutiniuose namų aukštuose, nes kažkur eiti, bėgti tiesiog jau per vėlu. Mūsų dažnai įsivaizduojama evakuacija organizuotu transportu buvo tik iš prie jūros gyvenančių regionų, – žmonės dar prieš viskam prasidedant buvo vežami į mokyklų sporto sales. Tarkime, Tokijuje likusius užsienio turistus, neturinčius viešbučio, kvietė atvykti į Ueno rajone esančią slėptuvę. Vėliau sužinojau, kad Ueno Tokijuje beveik ir nebuvo paliestas, nors kitoms miesto dalims kliuvo nemažai. Mūsų miestelyje nuolatos mirksėjo sankryžų šviesoforai…Štai ką reiškia padidintos grėsmės situacija Japonijoje…
Taifūno glėbys, deja, labai platus. Centrinė Japonija to glėbio džiaugsmus pradėjo jausti dieną prieš, nors „Hagibis“ buvo dar toli nuo kranto. Sekėme, kurioje glėbio dalyje yra mūsų Nikko: taifūno epicentras ėjo, laimei, ne per mus, tik visai šalia. Buvome ties pirmąja jo zona. Pakrantę jis pasiekė apie 19:00, – nuo tada prasidėjo pats smagumas…Nepasakyčiau, kad buvo toks vėjas, kaip epicentre buvusios prefektūros jautė, – pūtė gūsiais, ne nuolat, vis dar galėdavome nueiti iki upės. Tačiau lietus ir begaliniai vandens kiekiai varė iš proto. Mūsų gatvele tekėjo srautai, o kieme klampojome per balas. Triukšmas nuo upės buvo toks, kad lauke susikalbėti nebuvo lengva. Pro mus taifūno epicentras keliavo apie 20:00-23:00…Tą laiką reikėjo tiesiog išlaukti, nes ką kitką galėjome daryti. Per žinias vienas po kito keliavo pranešimai apie patvinusias upes, užlietus namus, nuneštus stogus, pirmuosius žuvusius ir pan. Vis daugiau prefektūrų buvo įtraukiamos į „Extreme Risk Level“ sąrašus, – jau ir mūsų Tochigi buvo nuolat minima per žinias. Apie vienuoliktą pas mus dar kartą užsuko šeimininkai, – sakė, kad skambino kaimynams, kad visi kol kas ramūs ir apie evakuaciją nekalba. Aišku, kad upė pildosi vandeniu, bet, anot jų, per paskutinius 100 metų ji nebuvo patvinusi, – mes esame kalnuose, aukštai, – jos vandenys nežmonišku greičiu tiesiog lekia žemyn ir užjausti galima tik žemiau gyvenančius žmones. Pagal upių žemėlapį buvo aiškiai matyti, kurios slėniuose esančios upės persipildo ir nusidažo raudonai ar net violetine spalva dėl grėmės išsilieti…Apie visą japonų pasiruošimą neturiu žodžių, – kaip jie geba organizuotis tokiose situacijose, kaip viskas yra skaičiuojama, matuojama ir kaip pateikiama informacija, – visiškas profesionalumas. Jei tas vyktų kitoje šalyje, ištiktų apokalipsė. Šeimininkė man pasiūlė eiti miegoti, o rytą viskas bus kitaip, juk čia – taifūnas, daug baisiau, kai žemė dreba…(beje, Tokijuje per taifūno lėkimą įvyko 5 balų žemės drebėjimas). Buvo akivaizdu, kad mano nervų sistema tai tikrai tokios įtampos, užsitęsusios 15 h, negeba šaltakraujiškai atlaikyti. Kokia esu dėkinga šiai jaunai japono ir tailandietės porai su dideliu rūpesčiu padėjusiai išgyventi situaciją. Vienu metu net atnešė mums maisto, nors visko turėjome pakankamai, – valgyti ramiai galėjo tik vienas iš mūsų. Kai vieną valandą susėdę kartu prie stalo plepėjome apie gimtinę, Japoniją, – pačius įdomiausius dalykus, – buvau visai pamiršusi ir taifūną, ir šalia esančią grėsmingą upę. Į realybę grąžino dar kartą pravažiavusi mašina su švyturėliais, – per ruporą kažką kalbėjo japoniškai. Visi išbėgome į kiemą: mums paaiškino, kad kitame upės krante užliejo kelią.
Apie 00:00 pamažu viskas rimo: žemėlapyje matėme, kad taifūno epicentras pro mus praėjo, lietus pamažu rimo, o apie 1:30 ir visai liovėsi. Slūgo ir mano nerimas, – upės garsai niekur nedingo, bet prie jų pripranti…Po tokios dienos be sąžinės graužimo įsipylėme viskio, padėkojau visiems draugams, kurie mane visaip palaikė per tą ilgą dieną (niekada to nepamiršiu, brangieji, – susirašinėjau su Vilniumi, Klaipėda, net Busanu ir, žinoma, Tokijuje gyvenančiu ir mane kelionei įkvėpusiu, knygą apie Japoniją išleidusiu Andriumi), – tik supratusi, kad evakuacija jau tikrai negresia, parašiau į socialinius tinklus, – lig tol tiesiog nenorėjau gąsdinti mamų, kurioms ir taip baisus atrodė tos šalies pasirinkimas atostogoms…
Jau kitą dieną skaitėme, kad žuvo 49 žmonės, dar 14 laikomi dingusiais be žinios, daugiau nei 200 sužeisti; išsiliejo 6 didžiulės upės (kai kuriuos vaizdus matėme keliaudami į Hirošimą), namai buvo apsemti nuo 1 iki 3 metrų, vienas geležinkelio tiltas buvo sugriautas, o Hokuriku šinkansenų (greitųjų traukinių) remonto depas visiškai apsemtas, 10 traukinių su 120 vagonų yra sugadinti (atsidūrė po vandeniu!); visą naktį dirbo per 110.000 gelbėtojų. Per dieną išlijo 40% metinio kritulių kiekio! Daugiau pažiūrėti galite čia.
Patirtis, aišku, didelė, bet jos niekam nelinkėčiau: nei per atostogas, nei bet kada kitu metu. Baru save už tai, kad nepažiūrėjau to specializuoto orų prognozių puslapio, kurį puikiai žinojau. Turėjome dar laiko pasiekti, tarkime, Hirošimą. Laimei, viskas gerai baigėsi ir dabar galima pasakoti šią istoriją kaip kelionės nuotykį. Kažin, ar tinka čia tas žodis „nuotykis“. Kuomet seniau per žinias žiūrėdavau apie taifūnus, cunamius, drebėjimus, – tiesiog gailėjau žmonių. Kaip galėjau suprasti, kas tai yra, net arti tokios situacijos nebuvusi. Nuo šios spalio 12 d. pranešimus apie stichines nelaimes girdėsiu kitomis ausimis, matysiu kitomis akimis. O tų 15 valandų įtampos jausmas išliks visam gyvenimui ir, kai grįžusi pasakosiu apie Japoniją, pirmiausia prisiminsiu tą mažą namelį ant upės kranto (kuri, beje, kitą dieną, buvo gerokai praradusi savo galią ir atrodė visai smagu prieiti arčiau…) su dideliu langu antrame aukšte ir nuostabiais žmonėmis, padėjusiems nepamesti proto. Žilų galvoje tikrai daugiau atsirado, šuoliais prabėgo mintys apie gyvenimo trapumą (tai gal kartais ir visai sveika) ir labai norėjosi namo…Saugokimės ir saugokime kitus, mokykimės iš japonų kuo rimčiausiai laikytis visų instrukcijų, kurios kartais atrodo ir juokingos. Iki tam tikro momento.
Lina, Smalsi musė
2019.10.13 Japonija
P.S. Fotografuoti nesinorėjo, – ne tas galvoje buvo. Įdėsiu vos kelias foto su paaiškinimais.
Nikko – truputį aukščiau Tokijo (120 km):
Stebime žinias: kol kas Nikko – raudonoje kritulių zonoje:
Stebiu upę:
Mūsų vėliavėlė: vis stebėjome, kokia spalva dažosi Kanagawa:
Jau randame ir savo prefektūrą:
Taifūnas lekia mūsų link:
