Odesa, Krymas (Ukraina)

Nusileidžiame Odesoje ir automobiliu vykstame į Eupatoriją Kryme. Viso apie 500 km.

Atvykimas į Vilniaus oro uostą  9.15 val. Skrydis AIRBALTIC lėktuvu iš Vilniaus 11.10 val. Atskrendame į Odesą 13.45 val.  Laiko skirtumo nėra. Tik nusileidus visus keleivius palydi oro uosto darbuotojai. Tik pamatę mūsų pasus, nurodo, kad turime užpildyti migracinę kortelę. Tušinuką geriau turėti savo, nes ten neradom nei vieno. Įrašyti reikėjo ne tik asmens duomenis, bet ir kelionės tikslą bei adresą, kur ketiname apsistoti. Kadangi mes pirmųjų nakvynių rezervavę nebuvome, tiesiog užrašėme viešbučio Odesoje pavadinimą. Pasų kontrolę praėjome be kliūčių – viskas truko vos kelias minutes. Nepameskite bagažo dokumento, kurį prie Jūsų bilieto priklijavo dar Vilniuje – atsiėmus bagažą, būsite paprašytas tokį popieriuką parodyti. Žodžiu, visa tai kiek kitaip nei įprastai.

Odesos oro uostas mažas ir nerestauruotas. Tualetas tvarkingas, bet turėkite servetėlę, nes popieriuką ten rasite ne visada. Tik išėjus iš oro uosto mus pasitinka Oliesa, rankoje laikydama kortele „AVIS“. Supratome, kad mašinos rezervacija internetu suveikė:) Automobilį nuomavome, rašydami Jekaterinai Grišinai: +38(044)502-20-10; +38 067 218 21 42, Ekaterina.Grishina@avis.com.ua.

Gaunam Ford Focus‘ą 2006 metų 1,38 variklio – kalnuose mes pajausime, kad galingumo trūksta (automobilio nuomos kaina – 99 USD parai su draudimu).  Oro uoste nusiperkam Odesos žemėlapį  už 19 grivinų arba 9,5 lt (vėliau kelionėje labai gailėjomės, kad neturėjome GPS‘o, kuris būtų labai pravertęs) ir apie 15.00 val. išvykstame į Krymą.  Tiesa, dar išsikeičiame dolerius į grivinas – oro uoste pilna bankų, todėl tai padaryti nėra jokios problemos.

Aikštelėje pie oro uosto susiduriam su pinigų surinkėju už stovėjimą, duodam jam griviną (50  cnt) – už tai jis mums paaiškina, kaip išvažiuoti iš Odesos ir pataria būti atidiems, nes Ukrainoje „mnogo kuplennyx prav“. Tai pirmasis, bet tikrai nepaskutinis paslaugus ukrainietis.

Nuo oro uosto labai lengva, neužsukant į miestą, patekti į automagistralę Mikolaevo link. Ko mums ir reikia. Taigi, pirma atkarpa Krymo link Odesa-Nikolaev sudarys 135 km. Po to suksim Nikolaev-Cherson, tai bus apie 97 km.Nuo Odesos iki Chersono kelias tikrai baisus – primena važiavimą iš Lietuvos į Varšuvą. Galybė krovininių automobilių iš abiejų pusių, vidutinis važiavimo greitis apie 60 km/h – pirmas kelionės etapas nieko gero nežadėjo, bet kelio atgal jau nebuvo.

Pakeliui sustojome tarybinius laikus menančioje kavinėje – efektingo stoto ir balso šeimininkė greit išpyškino meniu ir mums tikrai neleido apsiriboti tik barščiais – teko užsisakyti ir „pelmeni“ bei „vareniki s kartoškoi“. Moteriškė pažadėjo „pokormit do syta“. Taip ir padarė: sumokėję 99 grivinas (45 lt) vos galėjome atsikelti nuo stalo…Tą dieną daugiau jau nevalgėme. Buvo tikrai skanu – tikras naminis maistas, nors aplinka ir trupiniai ant staltiesių nieko gero nežadėjo. Tvarkos gal kiek ir trūko, bet maisto skonis viską kompensavo.

Kelionę tesėme nuo Chersono pasukdami Simferopolio kryptimi (Chersonas – Simferopolis – 225 km). Mašinų srautas sumažėjo, jau galėjome ir kaip reikiant įsibėgėti. Stojome tik pakelės tualete – už 2 grivinas dviems bobulytė davė ir poperiaus:) Saulius ragavo ledų – sakė, kad super:) (sviesto pakelio formos ledų kaina – 3 grvn arba 1,5 lt).

Artėjant prie įvažiavimo į Krymą, pakelės nusėtos kioskais kaip kadaise buvo ir pas mus. Ten gali įsigyti viską, ko reikia poilsiui prie jūros, ar išgerti kavos. Mes stojome trumpam, nes mus spaudė laikas.

Įvažiavimas į Krymą – ties Artiomkinu.

Taigi, nuvažiavę apie 450 km, mes pasiekiame Eupatoriją. Kadangi aiškių rodyklių nėra, kelio klausdavome sustoję degalinėse. Ten tokia tradicija – yra nuoroda ties sankryža, pasuki teisingai, kaip tau ir reikia, bet, jei už kelių metrų keliai išsišakoja į tris puses, ten jau tenka pasikliauti nuojauta, stebėti žvaigždes ir kaip Ivanuškai kvaileliui rinktis kelią…Ties tokiais išsišakojimais šiek tiek prarasdavom laiko, paklaidžiodavom. Reikia pastebėti, kad iki Artiomkino pakelėse tikrai buvo labai daug milicijos – Kryme beveik nesutikome.

Todėl į Eupatoriją įvažiavome tik 23.15 val. Kadangi ten visur sanatorijos ir pensionatai, vienai dienai niekas nenori priimti. Taksisto pasiteiravome, kur galime rast nakvynę – jis nurodė viešbutį „Korona“, ten ir apsistojome. Nakvynė dviems su pusryčiais mums kainavo 300 gvn (150 lt) plius nuo kiekvieno po 1,5 grivinas kažkoks „kurorto“ mokestis. Kambarys tikrai paprastas, bet tvarkingas. Didžiulis balkonas į vidinį kiemelį, todėl tylu ir ramu. Apsauginis saugojo automobilių aikštelę. Prieš apsinakvodami dar sustojome parduotuvėje – už  konjaką, sausainukus ir girą sumokėjom vos 40 gvn (20 lt).

Naktį Eupatorija „gyva“: veikia kavinės, barai, auto plovyklos, maži gastronomai, dirbantys kiaurą parą. Mes  atvykome ne pačiame sezono įkarštyje – visokie koncertai, akcijos-atrakcijos ten suplanuotos nuo birželio 13-os dienos. Tada prasideda sezonas.

P.S. Viešbutis “Korona”, adresas:  ulica Ševčenko 22, Eupatorija. Telefonas:  8 (1038 06569) 4-45-05, 3-66-00 (častnyj turistko-ozdoravytelnyj kompleks).

EUPATORIJA-ALUŠTA. Viso: apie 170 km.

Keliamės „Koronoje“ 8 val.  ir pusryčiaujam. Pirmąkart ragavau ryžių piurė su razinomis. Visai nieko…Dar gavome po bandelę su sūriu bei kavos puodelį. Viskas normuota, bet pakankamai. Alkani nelikome. Aptarnavo mus „restorane“  jūreiviais apsirengę padavėjai . Tik rytą pamatėme, kad viešbutis turi ir savo baseiną – ten jau turškėsi patenkintas poilsiautojas.  Mes ten buvom kaip dvi baltos varnos – tokių vienadienių nakvotojų ten, matyt, retai pasitaiko. Apie 9  val. išvykstame pasidairyti po miestą. Eupatorijoje bandėme surasti lig šiol išlikusias turkiškas pirtis,  bet jas galėjome pamatyti tik pro užrakintų vartų plyšius – nusprendę, kad bala nematė tų pirčių, pasukome prie Eupatorijos architektūros perliuko Džuma-Džami mečetės (1552 m.). Apėjome garbės ratą – gražu. Šalia mečetės – restauruota ir neperdėtai graži cerkvė. Iš tikrųjų, Eupatorija turtinga savo istorija – miestui jau 2500 metų. Ilgiau paklaidžiojus galima rasti ir daugiau cerkvių, dervišų vienuolyną, karaimų maldos vietas – kenasus. Tam mes jau neturėjome laiko. Tiesa, kurortas garsus ežerais – daug žmonių jėgų semiasi iš „stebuklingo” ežerų, ne Juodosios jūros , vandens. Didžiausias ežeras – Sasyk-Sivaš, šiltasis ežeras Kyzyljar ir gydantysis Moinako ežeras, kurio maksimalus gylis tėra vienas metras ir kuris pasižymi tokiomis pat savybėmis kaip Negyvoji jūra. Žmonės važiuoja į Eupatorijos gydyklas semtis sveikatos, o mes buvome tik trumpalaikiai keleiviai, kurie pasigrožėję jūra nuo betoninės, kioskais nusėtos promenados, pasuko Saki krypimi. Negaliu neparašyti, kad stotyje perkant Krymo žemėlapį (6,5 grv) mus užkalbino Lietuvoje giminių turinti moteriškė, Eupatorijoje nuomuojanti apartamentus. Ji mielai mus kvietė atvažiuoti. Jos vizitinė kortelė:

LIPKINA TATJANA ALEKSEJEVNA, TEL. 8 (06569) 35 774; MOBILUS 8 (050) 178 13 26. Ji gali parūpinti ir apartamentus, ir namukus, ir pensionatus-sanatorijas.

Taigi, sukam SAKI kryptimi. Atvykę ten, pilamės pilną baką benzino – 252 grivinos (litras 95-o benzino – 6,25 grivinos arba 3,125 lt). Apie 11 val. atvažiuojam į Bachčisarajų. Kelias iki šio miesto sukiojo mus per tikriausius kelių serpantinus – ekstremalių pojūčių mėgėjams toks važiavimas padarytų įspūdį – viename iš stačių posūkių aukštai miške po skėčiu su „Lada” ženklu sėdėjo vaikinukas ir siūlė imti ir tokiais keliukais išbandyti naują Ladą. Gal mums būtų ir geriau nei vos judantis pirmu bėgiu paklaikęs nuo tokių išbandymų Fordas Focusas.  Laimei, jokų fokusų jis mums neiškrėtė ir mes laimingai pasiekėme tikslą. Nusileidę nuo kalnų, jau prie pat miesto sustojome pakelėje, kur žmogelis natūralaus medžio ir įvairaus dydžio bačkutes pardavinejo – nusipirkę giros (8 grv), mes iš jo sužinojome, kaip pasiekti miesto įžymybes – Chanų rūmus ir Čufut-Kalė. Šiame mieste, turint daugiau laiko, tikrai verta paklaidžioti ilgiau – mes gi vykdėme pagreitintą susipažinimą su Krymu. Taigi, pagal pakelės prekeivio nurodymus lengvai pasiekėme Bachčisarajaus rūmus.

Viduramžių Krymas – vienas iš įdomiausių puslapių pusiasalio istorijoje. Ypač įsimintini yra Krymo chanų laikai ir pasižymėjusi chanų sostinė – Bachčisarajus – “miestas-sodas”, įgyvendinantis svajonę apie stebinantį “rojaus” kampelį-sodą su daugybe šaltinių. Pastatų architektūros lengvumas ir monumentalumo nebuvimas neatsitiktiniai reiškiniai. Netgi sienos, skiriančios sodą ir interjerą tariamos: jos turėjo sudaryti vėsumą karštą dieną, bet taip pat “įsileisti” sodą per langus ir vitražus. Palaikant oro vėsą salėse čiurlena daugybė marmurinių fontanų. Ir palaipsniui susidaro stebuklinga iliuzija, kad esate sode. Šiandien buvusiuose chanų rūmuose yra įsikūręs Krymo viduramžių istorijos muziejus. Ekspozicija pasakoja apie Krymo totorių tradicijas, liaudies kultūrą. Yra išlikę ir keletas rūmų korpusų: haremas, teismo salė, vasaros pavėsinė-veranda. Rytų tradicijos čia susipynė su europietiško meno elementais.

Mes tik pasivaikščiojome po vidinį kiemą ir apžiūrėjome rūmus, žvelgdamo pro tarybinio restorano langus bei čepsėdami nuo beprotiškai skanių čeburekų. Šiame „restorane“ dar paragavome ir alaus „Krym“ bei susipažinome su pagyvenusia darbuotoja, kuri visaip mūsų prašė pagalbos – labai moteris norėtų savo dukterį ištekinti už lietuvio. Meldė surasti padorų lietuvaitį – gal atvažiuotų, pagyventų pas juos, „a tam vidno budet“. Už skanius užkandžius ir alų sumokėjome vos 20 grv (10 lt).

Nuo Chanų rūmų šiek tiek pavažiavus keliuku į priekį ir pastatę automobilų už 10 grivinų maksimaliai arti, keliavome į vienuolyną kalnuose. Vienuolynas Uspenskij, dar vadinamas Svieto-Uspenskij, išsidėstęs ant kalno ir papėdėse. Jo patalpos taip pat yra iškirstos olose. Įdomu tai, kad jis veikia ir dabar. Savo laiku čia lankėsi  Aleksandras I, Nikolajus I, Aleksandras II, Aleksandras III. Šalia galima atsigaivinti šaltinio vandeniu. Vaizdai ir ramybė tikrai užburianti. Už vienuolyno toliau pėsčiom kylam apie 2 km į kalnus, kur tikimės pamatyti Čufut – Kalė – miestą uolose.

Vienas iš geriausiai išlikusių miestų oloje, savo pavadinimą gavęs dėl gyvenamų ir ūkinių pastatų, kurie iškirsti tiesiai olose. Miestas buvo tikra tvirtovė. Net dabar pakilti iki miesto yra ne taip lengva, bet viską kompensuoja nuostabūs vaizdai, kurie atsiveria iš miesto nuo 550 m. virš jūros lygio. Pakilimo trasa yra 2 km. Iki Bachčisarajaus įkūrimo Čufut-Kalė buvo Krymo chanų rezidencija. Chanų valdovai apgyvendino čia karaimus, kurie liko čia po totorių išėjimo. Čufut-Kalė buvo apie 400 gyvenamųjų namų, gyveno iki 5  tūkstančių žmonių. Gerai išlikę yra maldos namai – kenasos. Stovint priešais didelius įėjimo į tvirtovę vartus neišvengiamai aplanko jausmas, kad įėjęs pro juos atsidursi kitoje laiko juostoje tarp senovės laikais gyvenančių žmonių…

Pasigrožėję nuostabiais vaizdais ir vis dar palaikydami tempą, 13.40 val. sukam Foroso link, Sevastopolio keliu (nors Sevastopolis nuo Bachšisarajaus labia arti – tik  45 km, tą miestą-didvyrį nutarėme dėl laiko stokos aplenkti). Pakeliui trumpai pažiūrim – Церковь Воскресения Господня и Байдарские Ворота. Cerkvė, išpuošta ir stūgsanti ant kalvos šlaito bei žvelgianti į Juodosios jūros vandenis bei Forosą apačioje paliko neišdildomą įspūdį… Ji buvo pastatyta XIX a. kaip padėka už stebuklingą Aleksandro III šeimos išsigelbėjimą traukinio katastrofos metu Charkovo gel. stotyje. Forosas – prestižinis kurortas, kur vilą turėjo ir M. Gorbačiovas.  Tai pats ramiausias, ekologiškiausias Krymo kurortas. Šiame kurorte daugiausia mažų motelių, VIP sanatorijų.

15.20 val. mes pajudam iš Foroso Alupkos link. Tik 25 km keliu palei jūrą ir mes Alupkoje, kur neabejotinai didžiausia įžymybė  – Voroncovų dvaras-muziejus, Voroncovų parkas.

Alupkos rūmai – vienas iš Krymo papuošalų. Kas čia pabuvojo, niekada nepamirš šio žmogaus rankomis sukurto stebuklo, kurio bokšteliai atkartoja kontūrą fantastinės gamtos sukurtos pilies – kalno Ai-Petri. Jis taip įsipaišė į Alupkos olas ir kalnų virtinę, kad atrodo jog visa tai gimė kaip vienas ansamblis vienu metu. Rūmai buvo pastatyti 1828 – 1848 m. kaip generolo gubernatoriaus grafo Voroncovo Krymo rezidencija.

Pagrindinis privažiavimas primena feodalinę pilį su aukštomis sienomis. Paradiniame kiemelyje po uždarumo jausmo netikėtai užplūsta šviesos ir gryno oro srautas. Atsiveria netikėto grožio gamtovaizdis su Ai-Petri viršūne tolumoje.

Pagrindinė statybinė medžiaga, iš kurios pastatyti rūmai – diabazas magminės kilmės. Tai labai kietas pagal savo prigimtį akmuo, net 2 kartus kietesnis negu granitas ir labai kaprizingas. 

Iš viso rūmuose apie 150 kambarių. Kiekvienas apipavidalintas vis kitomis spalvomis, meno kūriniais, senoviniais baldais, kurie išliko nuo grafo Voroncovo laikų, skulptūromis… Žvelgiant į kiekvieną iš jų atrodo patenki į grafų laikus. Žiemos sodas – viena įspūdingiausių vietų rūmuose. Čia auga įvairiausi augalai, yra fontanų. Priešais rūmų fasadą “liūtų terasa”, “baltieji” liūtai atrodo tarsi patikima rūmų apsauga.

Alupkos rūmai – unikalus žmogaus ir gamtos kūrinys.

Jei būtume turėję daugiau laiko, tikrai verta pasivaikščioti rūmų viduje, mes gi tik apžiūrėjome išorinį rūmų ansamblio grožį…

Alupkoje suradome jaukią kavinukę visai prie įėjimo į rūmus ir skaniai papietavome už 120 grv (60 lt).

TOLIAU – kaimelis Mischor (galima pasikelti į Ai-Petri kalną „по канатной дороге” – ilgiausiu lyno keliu Europoje – TIKRAI LABAI VERTA, NES LABAI GRAŽU). Mes tik pamatėme, kaip atrodo tas lyno kelias ir keltuvai-vagonėliai. Laikas mus jau spaudė kaip reikiant.

Verčiant pažodžiui Ai-Petri – tai būtų Šv. Petro kalnas arba “šventas akmuo”. O pagal legendą jo pavadinimas kilęs nuo imperatorienės Jekaterinos lakų ir buvo pavadintas jos vežėjo Petro vardu po pikantiškos istorijos, nutikusios ant šio kalno……

Kalno aukštis yra 1234 m. virš jūros lygio. Jo fantastinis siluetas viešpatauja virš Mischoro, Alupkos, Gaspros, Simeizo. Įsivaizduokite, kokia nuostabi panorama atsiveria iš tokio aukščio. Galite vienu metu matyti visą pakrantę nuo Aju Dag kalno iki Koška kalno. Pakeliui galima aplankyti anksčiausią Krymo krioklį Učan-Su. Krentantis nuo 98 m. aukščio vanduo ir jį supančios pušys ilgais stiebais po pakrantės šilumos suteikia gaivos jausmą.  Žinoma pavėsinė “Serebrianaja besedka” yra 800 m virš jūros lygio ir nudažyta blizgančiais sidabro dažais, dėl to spindesys matosi net iš pakrantės. Pakilus galima aplankyti 35 urvus. Žinomiausias iš jų – “Triohglazka”. Triakės pavadinimą urvas gavo nuo  3 “langų” į dangų, kuriuos pamatysite nusileidę į jį. Vasaros vidury nusileidę vos keliolika metrų pasijusite lyg žiemą.Vasaros/žiemos kontrastas labai jaučiamas kai su kiekvienu žingsniu žemyn darosi vis šalčiau, pamažu pajuntate, kaip šąla Jūsų rankos ir po to ir visas kūnas. Čia karaliauja amžina žiema su sniegu ir ledu.  Visa tai įtraukiau į kelionės aprašymą,  – gal kitąkart keliaudami tikrai viską pamatysime ir patirsime. Reikia tik planuotis laiką, nes keltuvai kelia nuo 10 val. ryto iki 17 val. vakaro.

 Toliau pakeliui – kaimelis Gaspra, kur pasigrožim KREGŽDĖS LIZDU, ko gero, labiausiai fotografuojama Krymo vieta.

Sekanti mūsų stotelė – Livadija (ten yra baltieji Livadijos rūmai -muziejus, paskutinio Rusijos imperatoriaus Nikolajaus II-ojo vasaros rezidencija). Apie Livadijos rūmus iš interneto: mažas vaizdingas kampelis pietinėje Krymo pakrantėje. Buvusi paskutinio Rusijos imperatoriaus Nikolajaus II vasaros rezidencija. Nuostabūs rūmai pastatyti iš inkermano akmens ir padengti specialiu tirpalu, kuris apsaugo nuo patamsėjimo.

Architektui Krasnovui pasisekė taip įterpti rūmus į aplinkinį landšaftą, kad visos jų pusės būtų maksimaliai atidengtos saulei. Rūmuose 58 meniškai apipavidalinti kambariai, iš kurių kiekvienas turi savo istoriją ir gal netgi slepia kokią nors istorijos paslaptį. Aplink išsidėstęs Livadijos parkas, kurio plotis yra apie 40 hektarų.

Visas architektūrinis ansamblis suteikia lengvumo ir iškilmingumo jausmą, gaudžiai susiję su landšaftu Livadijos rūmai tampa vienu iš ryškiausių architektūros paminklų, kurio likimas sugėrė į save lemtingus istorijos momentus. Čia ilsėjosi paskutinio imperatoriaus Nikolajaus II šeima. II pasaulinio karo pabaigoje čia buvo TSRS, JAV ir Didžiosios Britanijos vadovų (Stalino, Ruzvelto, Čerčilio) susitikimo vieta, kurioje buvo sprendžiami klausimai, susiję su II pasaulinio karo  pabaiga ir pokario pasaulio atstatymu.

Jeigu Jums pasiseks, ir iš Sankt-Peterburgo bus atvežti vaškinių figūrų eksponatai, susiję su šia vieta, Jus pamatysite ir imperatoriaus šeimą ir 3 galingiausių šalių vadovus. Nustebsite, kai pamatę vaškines figūras, lyg gyvus žmones, pasijusite lyg patekę į tuos laikus. Iki šiol Livadijos rūmai yra įvairių pasaulio šalių vadovų susitikimo vieta, kur sprendžiami svarbūs visiems istoriniai klausimai.

Toliau stabtelim pajausti vakarinės Jaltos nuotaiką. Centrinėje aikštėje prie pat jūros – galybė poilsiautojų, pasipuošusių ir tingiai klaidžiojančių aplink parduotuves, kioskelius, centrinį fontaną…Vaikai važinėja riedučiais aplink Lenino paminklą, žvelgiančią į jūros vandenis, aplink Nevados kazino…Iš prie kranto plūduriuojančių keleivinių laivų pro langus žvelgia vyrsenio amžiaus vakarų europiečiai, pasirinkę kelionę Juodąja jūra..Jiems kaip tik vakarienės metas …Gal todėl laive zuja kokas ir jaunos padavėjos.

Jaltoje nupirkom lauktuves mamoms – baltojo gydomojo Krymo molio sąnariams. Pasitrynę tarp poilsiautojų ir turistų, paliekame Jaltą, jausdami, kad galime čia užsukti, tačiau poilsiui ieškotume kitos vietos…Ramios, be aikščių ir ten skambančių rusiškų šlagerių. Geras jausmas pabūti, bet neužtrukti. Taigi, mes traukiame tolyn – pamažu vakarėja.

Apie aštuonias vakaro atsiduriame Masandroje  – visai šalia Jaltos, bet garsiųjų Masandros rūmų nebepamatome, nes turistams vartai atidaryti tik iki penkių. Vis tiek palieku trumpą aprašymą – bus gera proga čia užsukti kitą kartą: gyvenvietė Masandra žinoma visam pasauliui dėl esančios čia vyno daryklos, Masandros parko, kuris užima 42 hektarus ir turi virš 250 medžių ir krūmų rūšių. Ir, žinoma, Masandros perlas yra Masandros Aleksandro III rūmai. Trijų aukštų pastatą su išorinėmis dekoracijomis užbaigia piramidės tipo stogas. Strėlės pavidalo užsibaigiantys bokštai, aukšti kaminų vamzdžiai suteikia siekimo į viršų įspūdį ir todėl rūmai atrodo lengvi, grakštūs, pasakiški. Rūmai skirti poilsiui, todėl kambariai apipavidalinti labai jaukiai, su židiniais. Rūmų ir parko kompozicija sudaro unikalų ansamblį. Savo vizitų į Krymą metu imperatorias Romanovo šeima važiavo čia ruošti piknikų ir medžioti. Rūmai buvo pastatyti kunigaikščio Voroncovo 1881 m. Jis tikrai išrinko rūmams nuostabią vietą su gražiomis olomis, šaltiniais ir grotais.

Toliau pravažiuojam Gurzufą, o ten šalia – garsusis Nikitos botanikos sodas, kuriame virš 28 tūks. augalų rūšių. Į sodą jau po darbo valandų už 24 grivinas mus įleidžia apsauginiai – sparčiai temsta, todėl sodą apžiūrime beveik bėgte. Kadangi nesame didieji botanikai – įspūdį susidarome ir visai sutemus čiuožiam lauk. Sodas įkurtas 1812 m.  Jame auginama apie 30 tūkstančių įvairių rūšių ir formų augalų, suriktų iš visų pasaulio žemynų. Tarp jų esama ir nemažai unikalių augalų. Čia auga 500-metis ąžuolas. Didžiausia rožių kolekcija, kurioje yra apie 2 tūkstančius rožių rūšių. Sodo vidus apgaubtas kiparisais, himalajų kedrais, palmėmis ir kitais egzotiškais augalais. Pastatai apaugę rožėmis, glicinija. Bevaikštant alėjomis galima sutikti augalų, atvežtų iš įvairiausių Žemės kampelių: bambukai iš Kinijos, “akmeninis” ąžuolas iš Viduržiemio jūros pakrantės, pichtos iš Šiaurės Afrikos. Aukštutiniame parke galima pamatyti visus metus žydinčias rožes. Žemutiniame parke – didžiausi ąžuolai, kiparisai, pušys. Dėmesį atkreipia alyvų giraitė, kuri pasodinta čia prieš 170 metų. Čia yra ir kamštinis ąžuolas, atvežtas iš Portugalijos, bananas iš Japonijos ir dar daug kitų rūšių augalų…. Dėmesį traukia rečiausių kaktusų kolekcija. Pasižiūrėjus, net nesitiki, kad gamtoje gali augti tokie įmantrūs augalai….

Pagaliau pasiekiame nakvynei numatytą stotelę –Aluštą. Į miestą-kurortą įvažiuojame apie 22 val. – prieš pradėdami  ieškoti nakvynės, sugalvojam vietiniame bare atsigaivinti alumi. Padavėjos paklausiam, kur viešbutis – jiems tai sukelia šypseną. Mus nukreipia į stotį – ten ir vėlai vakare stovyniuoja piliečiai, siūlantys nakvynę. Mes optimistai vis dar tikimės surasti viešbutį – dar kiek paklaidžioję, taksisto prašome palydėti į viešbutį. Jis, žinoma, atveža pas draugelį, kuris nuomoja „labai gerą kambarį“. Kadangi tai švarus, tvarkingas kambarys dviems, nusprendžiame apsinakvoti (kaina dviems 250 grv). Vaizdas pro langus tikrai ne koks, o ir kieme – ne ypatinga. Todėl rytą movėme lauk, net adreso nepasiėmę. Jei kitąkart keliausime, – gal pasisektų rasti ką nors geresnio. Buvom pervargę, gavom lovą, vandenį iki 23 val. – dar spėjome ir pasinaudoti. Todėl griuvom ir nesigrožėjom kambario interjeru.

Paskutinė diena Kryme ir kelionė iki Odesos. Viso apie 650-700 km

Rytą išvažiavome papusryčiauti ir pasižvalgyti. Pirmiausia, turguje nusipirkom braškių (kg kaina 20 grv), susiradom kavinukę ir už 85 grvn visai neblogai pavalgėme.

Aluštą iš visų pusių supa kalnų masyvai. Nors ir vadinamas populiariausiu kurortu, mums nelabai patiko – kaip gerai „padėvėta“ Šventoji prie Baltijos jūros. Daug sanatorijų. „Diving-safari” čia ypač populiarus. Aluštoje buvo filmuojama „Kaukazo belaisvė”.

Kur kas didesnį  įspūdį mums paliko kelias nuo Aluštos link Sudako – laukiniai paplūdimiai, kalnai, žali masyvai ir jokių didelių kurortų, tik maži kaimeliai ir „riugsačniki“, pėsti ir motocikluoti turistai. Šitos vietos tikrai vertos, kad dar kartą sugrįžtume.

Apie 30 km nuo Aluštos  – kaimelis Generalskoje. Žinojome, kad čia galime pamatyti įspūdingą Džur-Džur krioklį, tačiau nesitikėjome, kad čia už 174 grivinas mums teks persėsti į visokių bekelių išbandytą „viliuką“ ir pravažiuoti įspūdingu maršrutu, kol pasieksime krioklį. Džur-Džur aukštis – 15 m. Jo vandenys taip gražiai ir tyliai krenta žemyn, kad jis vadinamas „kabančio vandens kriokliu”.  Prie krioklio – garsiosios vonios-kaskados (jaunystės ir sveikatos vonia, nuodėmių išpirkimo vonia, meilės vonia) – jose tik pabraidžiojome, nesimaudėme.  Krioklys kaip krioklys, bet važiavimas keliais, kuriais, atrodytų, pravažiuoti neįmanoma, tikrai ilgam įstrigs…

Po efektingo pasivažinėjimo nusileidom į Rybačij kaimelį, vėl pirkome čeburekus, alų ir traukėme toliau – kiek pavažiavę radome laukinius paplūdimius. Ten stojome, maudėmės, valgėme…Buvo gerai.

Kiek pailsėję skubėjome į Sudaką. Iškart susiradome „dostopremičatelnosti goroda“ –  Sudako tvirtovę (XIV a.). Tvirtovė – unikalus, turintis pasaulinę vertę architektūros paminklas. Ji pastatyta ant konuso pavidalo kalno, su stačiu skardžiu iš jūros pusės ir nuožulniai nusileidžiančio šlaito į šiaurės pusę, kur ja juosė griovys su vandeniu. Prieš vartus buvo kilnojamas tiltas. Tvirtovės sienos 2 m. storio su 20 bokštelių ir konsuline pilimi juosė 30 hektarų teritoriją. Kalno viršūnėje, 157 m. aukštyje įsikūrusi legendinė Kyz-Kule (mergelės pilis). Iš čia atsiveria nuostabi pagal savo didybę panorama ne tik į didesnę rytinė pietų pakrantės pusę, bet ir į kalnų virtinę su Aj-Petrio, Aju-Dag kalnais vakarų pusėje. O Sudako, Aj-Savo ir Taraktašo slėniai matomi kaip ant delno. Tvirtovė pastatyta XIV-XV amžiuje.. 1475-aisiais metais, turkams-osmanams užėmus Krymo pakrantę, tvirtovė pamažu ėmė griūti. Bet ir šiandien, po rekonstrukcijos, tvirtovė atrodo įspūdingai. Pakilti nespėjome – pasilikom kitam kartui.

Prie Sudako tvirtovės nepraleidome progos padegustuoti Masandros vynų…Kai kas iš mūsų neblogai padegustavo – viskas buvo taip skanu:) Sugebėjome keturis butelius vyno nusipirkti už 75 grivinas.

Nuo Sudako tvirtovės į priekį pavažiavus dar apie 6 km atsidūrėm nuostabiausioje Krymo vietoje – Novyj Sviet. Kalnais apsuptoje ir visiškai izoliuotoje įlankoje – kvapą gniaužiantis grožis. Vien dėl šios vietos buvo verta važiuoti į Krymą.

Gaila, bet mums reikėjo skubėti. Pasukom atgal Sudako link ir toliau pagal žemėlapį lėkėm į Odesą. Po ilgo ir nelengvo 500 km kelio, išvažiavus iš Sudako 16 val. apie vidurnaktį buvom prie „Zirkos“ viešbučio Odesoje. Viešbutis tikrai baisus – jis, matyt, skirtas labiau jauniemsJ Toks jausmas, kad atsidūrėm viename iš Raudonųjų žibintų kvartalo pastatų. Bet buvome tiek išvargę, kad užsimerkus ir įjungus „man vis tiek“ mygtuką galvoje, buvome galima kristi į lovą ir miegot, stengiantis negalvoti, kas tame kambaryje yra vykę…

Viešbutį galiu rekomenduoti tik tuo atveju, jei tikrai spaudžia lėšos – Odesoje tikrai brangu rasti nakvynę arti centro. „Zirka“ – ekonominis, maksimum vienos žvaigždutės variantasL  Netikėkite gerais atsiliepimais apie viešbutį internete – man jis tikrai nepatiko: mūsų negąsdintų prabangos nebuvimas, jos ir nereikia, bet ten viskas dvelkia nešvara…Tačiau pasisengėme, kad mums tokia nakvynė nuotaikos nesugadintų – Odesa nuostabi, bet tuo įsitikinsim tik kitą rytą…

Dėl viso pikto parašysiu „ZIRKOS“ kontaktus – jei norėsite sutaupyti, pavyks:

Zirka Hotel 70 Uspenskaya St Odessa Ukraine, hotel phone (Odessa Ukraine): (38) 048 7222343, 063 6291529, hotel fax (Odessa Ukraine): (38) 048 7222343, e-mail: res@hotelodessa-ukraine.com. Tiesa, dvi naktys kainavo 570 grivinos.

Rytą reiktų pradėti nuo turgaus – auto turgus „Jama“; papusryčiavę už 125 grivinas puikiame restoranėlyje prie pat Jekaterinos paminklo, išsiaiškinę, kaip rasti JAMA, – ten ir pasukome. Turguje radome detalių Volgai – apsiprekinome, išleidę maždaug 275 grivinas (šias išlaidas irgi įskaičiavau į kelionės sąmatą, nors gal reiktų išminusuoti) ir dar pagėrę parūgusių sulčių už 6  grivinas, pasukome centro link. Automobilį galima palikti bet kur šalia Deribasavskoje gatvės arba prie tos pačios Jekaterinos paminklo. Su mokėjimu už parkavimą – visiška mistika, taip ir likome nesupratę, ar reikia oficialiai mokėti ir kiek, ar pinigus renka bet kas užsimaukšlinęs ryškią liemenę. Prie Jekaterinos paminklo pastačius automobilį, prie mūsų prisistatė visiškai girtutė moteriškė ir paprašė sumokėti – neva, „kvitancija budet potom“…Kadangi apie 16  val. turėjome susitikti su vienu turguje atrastu „volgininku“, tai vaikštinėjome po miestą, laukdami tos valandos. Kadangi aplink Deribasavskoje gatvės viskas labai šalia, maršrutą pradėjome nuo Operos ir baleto teatro – tai vienas gražiausių teatrų, patenkantis į penketuką. Tikrai nuostabus statinys – kadangi buvo šeštadienis, visur aplink vien nuotakos ir pasidabinę svečiai bei „perpuošti“ limuzinai. Po to pro nuostabų Rotušės pastatą ir restaruojamą Primorskij bulvarą, kuris visada buvo populiariausia susitikimų ir pasimatymų vieta Odesoje, pasiekėme Potiomkino laiptus. Primorskij bulvare auga milžiniški medžiai, kuriuos Gorbačiovo „perestroikos” metais norėta iškirsti, bet odesiečiai savo ratu apjuosė medžius ir neleido to padaryti. PRIMORSKIJ bulvaro vakarinėje pusėje – Voroncovo rūmai, kurie buvo smarkiai sugriauti 1854 m., kai juos bombardavo britai ir prancūzai. Grafas Voroncovas pastatė ir įspūdingą graikišką kolonadą, nuo kurios irgi atsiveria nuostabus vaizdas. Netoli matosi  Tyoschin Most – kurį, kaip juokaujama, pastatė vienas komunistų funkcionierių, kad jo uošvienei būtų lengviau jį aplankyti arba kad ji niekada apsilankiusi neturėtų jokios priežasties pasilikti.

Kaip jau rašiau, Primorskij bulvaras atveda tiesiai prie garsiųjų POTIOMKINO LAIPTŲ, kuriuos sudaro  10 aikštelių ir 192 laiptelių. Laiptai pastatyti 1837-1841 m. Nuo viršaus atsiveria nuostabus vaizdas į jūros uostą. Tačiau iš viršaus laiptų nepamatysime – tai toks architektūrinis sprendimas, kai laiptai užkopus tampa tarsi nematomais. Ne taip senai Odesoje lankėsi aktoriaus  Silvesterio Stallone’s mam Jacqueline : ji norėjo aplankyti savo tėvų gimtinę ir įsitkinti, kad Potiomkino laiptai dar vis yra išlikę. Nes būtent čia ji planuoja sukurti garsiojo Sergey Eisensteino filmo „Šarvuotis Potiomkinas” perdirbinį. Šis filmas jau senai yra tapęs tikra legenda ir yra pelnęs šlovę, kaip pirmasis spalvotas filmas kino istorijoje. Nors, iš tikrųjų, filme tebuvo vienas spalvotas elementas – raudona revoliucijos vėliava. Filmo režisierius pats nudažė vėliavą specialiais dažais. Ant Potiomkino laiptų ne tik filmai kuriami, šiais laikais čia pasirodymus rengia garsiausi aktoriai, komikai. Vakarais laiptus nutvieskia fejerverkai.

Odesa garsi ir prancūzų hercogo Rišeljė monumentu (jis yra Potomkino laiptų viršuje ir išdidžiai žvelgia į jūrą ir uostą).   Rišeljė tarnavo rusų kariuomenėje kovoje su turkais ir caras Aleksandras I paskyrė Rišeljė Odesos valdytoju. Kiekvieno odesiečio širdyje Bronzinis hercogas (taip miestiečiai vadina monumentą) užima ypatingą vietą. Kaip Odesos įkūrėjas ir pirmasis meras, Prancūzijos gyventojas Armandas Rišeljė jauną miestą stengėsi paversti Europinius standartus atitinkančiu miestu. Tais laikais šis Juodosios jūros perlas klestėjo ekonomiškai ir kultūriškai. 1815 m. Rišeljė tapo Prancūzijos ministru pirmininku ir jam teko grįžti į tėvynę. Odesiečiai žinojo, kad prancūzams tikrai pasisekė…

Nusileidę Potiomkino laiptais (galima pėsčiomis, galima nemokamu funikulieriumi), atsidūrėme MORSKOJ VAKZAL. Ten nuostabi promenada į jūrą ir jachtų prieplauką, beveik jūroje – viešbutis Odesa ir garsioji moters su vaikeliu skulptūra, žvelgianti į jūrą. Moteris laukia grįžtančio jūreivio. Prie Morskoj vakzal pirkome lauktuves – jūreiviška kepurė kainuoja vos 20 grv. Dar išgėrėme alaus (6,5 grv) ir sėdom į taksi, kuris mus už 40 grv nuvеžė iki mūsų Forduko, – tada mes jau lėkėme į kitą miesto galą mūsų restauruojamos Volgos reikalais (garsiakalbį Volgai pirkome vos už 20 grvn). Po geros valandos – apie 17 val. vėl buvome mieste ir vakarą paskyrėme klaidžiojimui Odesos centre. Pirmiausia, pasukome į garsiausią kavinių, parkų ir malonumų gatvę – Deribasavkoje, kuri laikoma Odesos širdimi. Gatvės pavadinimas kilo iš pirmojo Odesos konstruktoriaus-planuotojo  – ispanų kilmės Joseph (Jose) de Ribas – pavardės.Jo garbei gatvėje yra paminklas. Šioje gatvėje pilna kavinių, suolelių poilsiui:) Šioje gatvėje atradome žavingą restoranėlį KOMPOT ir papietavome už 130 grv – restorano interjeras sužavėjo, Lietuvoje tokių vietų tikrai nėra. Tik šioje gatvėje galima ilsėtis taip, kaip tai daro odesiečiai. Tarkim, nuostabiai išpuoselėtame miesto parke prisėsti šalia garsiausio Odesos džiazmeno Leonido Utiosiovo, kuris pirmasis Tarybų Sąjungoje įkūrė džiazo atlikėjų grupę. Paminklas atrodo lyg „gyvas”… Tame pačiame parke Deribasavskoje gatvėje yra ir paminklas DVYLIKTAJAI KĖDEI iš garsiojo romano ir filmo „Dvylika kėdžių“. Garsus ir Odesos miesto parkas – GORSAD šalia PREOBRAZHENSKAYA gatvės – čia pilna visokių prekiautojų ir muzikantų. Čia irgi pirkome lauktuves (mamoms ir Henrikui – išradingos dovanėlės vos 23 grvn, o mūsų rusiški DVD filmai – nemenka krūvelė mums kainavo 200 grv, aišku, jie piratiniai, galėjome ir nepirkti – žinojome, kad tokių senų filmų niekur negausime, nors grįžę namo kokybe likome nusivylę, – kitaip ir būti negalėjo…), apžiūrėjome nuostabiai atrestauruotą katedrą, pasisukiojome prie vyrukų, kurie jiems skirtojo pavėsinėje lošė domino. Grįžome jūros link visokiomis  mažesnėmis gatvelėmis. Viename skvere mes prisėdome, nes gerą muziką grojo kažkokia jauna grupė. Jaukioje lauko kavinukėje, klausydami muzikos ir stebėdami žmones išgėrėme vokiško alaus (40 grv).  Vakarėjo, o tada miestas paskęstą lempų šviesoje, Deribasavskoje tampa žmonių susibūrimų vieta – kavinės labai stilingos, maistas patiekiamas išradingai ir yra labai gardus…Odesietės vaikšto išsipuošusios, puikiomis suknelėmis ir aukštakulniais. Net močiutės spindi grožiu…Mes prisėdome kavinėje TOP SANDWITCH. Mūsų kokteiliai, alus ir karšti patiekalai bei desertas mums dviems kainavo vos 150 grv. Apie vidurnaktį buvome jau privargę ir grįžome prie automobilį, kurį buvome palikę prie pat Operos ir baleto teatro, visai šalia Deribasavskoje. Sumokėję už viso vakaro parkavimą 8 grvn, grįžome į „Zirką“, kuri nuo miesto centro automobiliu apie 10 min. Nieko  negalvodami, kritome miegot.

DAR Odesa garsi ir katakombomis Nerubaiskoje kaimelyje – mes nebuvome, bet tikrai verta aplankyti. Daugiau nei 400 km katakombų yra palaidotos po Odesa. Ir partizanai, ir plėšikai metų metais jomis naudojosi. Dabar dalis jų yra atidarytos ir turistai gali po jas pasižvalgyti. Iki katakombų – apie 35 km už miesto. Ekskursijos vežamos kasdien iš traukinių stoties. Katakombos atidarytos kasdien nuo 9 iki 16 val.

Galima būtų aplankyti Tolstojaus rūmus – galima būtų aplankyti Baltąją salę, kur garsioji šeima organizuodavo garsių to meto muzikantų pasirodymus. Čia galima pamatyti Franzo Listo pianiną – Listas koncertuodavo Odesoje ir paliko čia savo pianiną..

Pailsėję ir susipakavę paliekam „įstabųjį“ „ZIRKOS“ viešbutį. Atvažiuojam į centrą, pasistatom mašiną pagrindinėje Deribasavskoje gatvėje ir keliaujam dar bent šiek tiek pasimėgauti  šilta sekmadienine Odesa. Po pusryčių stilingame restorane „Kompot“ (apie 80 grvn), sukame Deribasavskoje gatve Operos ir baleto teatro link, pro miesto Dūmą Potiomkino laiptų ir Voroncovo kolonados link. Tiesiog dar kartą pamatome saule nutviekstą sekmadieninę Odesą – gražu ir ramu. Prieš vykdami į oro uostą dar išgėrėme kavos (20 grvn.) ir užpildėme benzino baką už 188 grvn.

Odesos oro uoste būname 12.15 val., priduodame automobilį Olesiai iš AVIS ir laukiame skrydžio oro uoste. Skrydis 14.15 val. Vilniuje – 17.00 val.

Atsisiųskite kelionės aprašymą, – jame rasite kelionės išlaidų lentelę.