Pasirinkite kelionės atributus:
 

Pasirinkite šalį:

Mažutė smaragdinio vandens apsupta sala Graikijoje: KORFU (Corfu)

Intro, kurį parašiau vos grįžusi iš vienos smagiausių kelionių.

Net ir pamažu šlifuodama maršrutą de facto, vis dar jaučiu Korfu burtus – šios salos pamiršti nepavyks. Ne tik ypatingos draugijos, bet ir dėl kelionę lydinčių situacijų, kurioms pačios ir „padedame” įvykti: kai klaidžiodamos po seną ir visų pamirštą kaimelį, apie kurį neparašyta internete, sutinkame dažais išsimozojusį vyruką ir pakalbam apie jo šunį, vienatvę ir nuobodulį, kai į mažą salelę mus paskutines nuplukdo pavargęs diedukas ir ima šypsotis, kai mes į jo laivelį balsu pradedame kviesti žmones ir padovanojame lietuvišką šokoladą (tada jis mums patiki savo laivo vairą!), kai jaunas suvenyrų pardavėjas ima pasakoti, kad žino Šarą ir jo žmoną iš Korfu bei pasako AČIŪ, kai perkame pas jį lauktuves ir pagiriame jo kaip pardavėjo gabumus, kai tuščiame miestelyje sveikinamės su ant suoliuko sėdinčia senučiukų porele, o jie jaučiasi dėkingi, kad juos pastebėjome, kai mus subara švedukas dėl per didelio triukšmo kambary, bet mes vėl dovanojame šokoladą ir išsiskiriame itin draugiškai, kai mums moja visi vieno kaimelio diedukai, kai tavernos „Pergola” savininkas sostinėje vaišina mus vynu ir tortu, kai mašinos nuomos procesas tampa smagaus ir draugiško flirto nuotykiu, kai mes po žygio kalnuose pirmos šokam į šaltą Jonijos vandenį ir mums kone ploja keli ant kranto sėdėję turistai (kai kurie įsidrąsina ir tada plojam mes!), kai susidraugaujam su mažos seno kaimelio tavernos savininke ir sužinom įdomių kasdienio gyvenimo detalių, kai sutinkame drąsią lapę ir smalsų asiliuką…Taip galiu rašyti dar labai ilgai. Jei dabar, jau po kelionės, manęs kas paklustų, kodėl Korfu? Atsakyčiau taip: dėl milijono įsimintinų akimirkų vos per savaitę, dėl svetingų žmonių ir žydinčios salos, dėl žalių kalvų, smaragdinio vandens, įvairiausių paplūdimių, dėl skanaus maisto bet kurioje užeigoje, dėl pritrenkiančio sostinės grožio, dėl istorijos apie vieną moterį, vardu Sissi (rasiu laiko parašyti apie ją daugiau) ir, žinoma, dėl to saldaus fantastiškai smagios kelionės jausmo, kuris liks prisiminuose ir foto albumuose. Šioje 8 dienų Velykinėje kelionėje mums pavyko džiaugtis sala ir atostogomis visu pajėgumu! Įsimylėti Korfu! Atlikta.

*****

Korfu arba Kerkyra (Corfu, Kerkyra) – Graikijai priklausanti sala Jonijos jūroje. Daugybę faktų galite rasti internete, paminėsiu vos kelis, kuriuos verta žinoti keliaujant: 102.000 gyventojų (sostinėje gyvena 30.000; gyvenama nuo 1300 m.pr.Kr.); sostinės Kerkyra senamiestis yra įtrauktas į UNESCO kultūros paveldą (Kerkyros pavadinimas susijęs su Poseidonu, jūrų dievu, ir Asopu, svarbia Graikijos žemyninės dalies upe; pagal mitą, Poseidonas įsimylėjo Korkyrą, Asopo ir upių nimfos Metopės dukrą, pagrobė ją ir nugabeno į bevardę salą, bet ja pasimėgavęs pavadino salą Korkyros vardu, kuris po kurio laiko pavirto į Kerkyrą); per 120 paplūdimių; per 1000 bažnyčių (37 iš jų yra sostinėje); keli šimtai jaukių kaimelių; galybė alyvuogių medelių (jei graikai nemeluoja, – 3-4 mln), – rašoma, kad iš čia gaunama 3% pasaulio alyvuogių aliejaus; didelė venecijiečių įtaka Kerkyros architektūrai; gamta pribloškianti – kalvos (aukščiausias taškas – 906 m), kriokliai, lagūnos, urvai, miškai, 207 km kranto, apie 6000 laukinių gėlių rūšių (net 55 iš jų – laukinės orchidėjos); 220 km keliavimo pėsčiomis takai (Corfu trail); sala yra 65 km ilgio ir 32 km pločio plačiausiame taške; 7-oji pagal dydį Graikijos sala; draudžiama maudytis nuogiems daugelyje paplūdimių; 1732 m. įkurtas universitetas buvo pirmuoju Graikijoje; tik Sicilijoje ir Korfu auga toks vaisius kinkanas (kumquat); valiuta  – eurai; laikas nesiskiria nuo lietuviškojo; kovo mėn. pabaigoje tik pamažu startuoja sezonas, – kol kas tik ruošiamasi sezonui, kuris prasideda gegužės mėn.

Nacionaliniai patiekalai: bourou-bourou (daržovių ir makaronų sriuba), bourtheto (skorpionžuvė aštriame padaže), pastitsatha (vištiena su makaronais, – ragavome, neblogai, bet labiau patiko sofrito) ir sofrito (kepta jautiena baltojo vyno padaže – čia tai verta nuodėmės!). Karšto patiekalo porcijos didelės, pakaktų vienos dviems, ypač, jei pradėjote nuo užkandžių, – mums skaniausi „starteriai” buvo paskrudintos cukinijos, tadziki padažas su jų duonele arba pita, orkaitėje kepta feta su pomidorais (aš ją imdavau ir kaip pagrindinį patiekalą), skrudinta feta (kaip čekų keptas sūris). Visada vaišindavomės vietiniu baltu arba raudonu vynu. Graikai netaupo, – taures tavernose pripildydavo iki kraštų. Stebėkite savo jauseną, – skvarbi nuovoka pradeda nykti nuo antros taurės. Norisi akcentuoti vieną man itin džiugų dalyką, – kur beužsuktumėte, kava visur yra tobulo skonio, stipri, su malonia rūgštele. Lietuvos kavinėms, barams, restoranams verta pasimokyti. Neįsivaizduoju, kad kokiame Pakruojy galėtume rasti kokybiškos kavos, o Korfu ji gera net ir atokiausiame kampelyje. Ir dar prisiminkite, kad kovo mėn. čia – ne sezonas. Tai reiškia, kad keliaujant po salą bus vos viena kita veikianti taverna, kur gausite maisto! Mes pasiruošdavome paruoštukus iš anksto, nusipirkusios vaisių, sūrio, duonos vietinėse miniatiūrinėse parduotuvėlėse (kainos panašios kaip namie). Aišku, jei atsidursite labiau kurortinėse vietose, ten iš galybės kavinių, viena kita bus atidaryta ir būsite pamaitinti. Kerkyroje viskas kitaip, – ten veikia dauguma restoranų, tavernų. Kaip pastebėjome, graikai linkę pradėti ilgą vakarienę apie 21-22 val. Lauko kavinės ūžia, žmonių pilna ir pirmadienį, ir antradienį, bet kurią savaitės dieną, taigi, pasinerkite į amžinų savaitgalių atmosferą!

Kaip išsirinkome Korfu?

Idėja trumpam ištrūkti ir vėl pametėjo…Ryanair su savo nuolaidomis. Pamačiau tinkamas datas, tinkamą kainą ir…Kerkyrą (Korfu). Pamaniau, kas tai? Gėda, bet beveik nieko nebuvau girdėjusi. Bet kuo daugiau skaičiau, tuo labiau norėjosi ten. Į kompaniją pasikviečiau dvi dukras, – bilietai mūsų kišenėje buvo lygiai po pusvalandžio. Visas išlaidas kaip visuomet rasite atsisiuntę kelionės pdf.

Skeptiškai žiūrėjau į salos epitetus internete –  „Europos Havajai”, „Jonijos perlas”, „Romantikų rojus” ir pan., bet grįžusi su visais sutinku ir dar saldesnių galiu prigalvoti, – „Maisto meka”, „Konkurentas Karibams”, „Flirto sala” ir t.t.

Automobilio nuoma saloje

Skrydžio bilietams nugulus kompiuteryje papkėje „Korfu”, buvo galima pasidomėti, kaip geriausia keliauti po salą. Iš 7 dienų kelionės 6-ioms iš jų nusprendėme nuomuotis automobilį ir taip kuo daugiau pamatyti. Žinoma, apie vairavimą nieko džiuginančio internete nerašoma, ypač sostinėje, bet, maniau, bandysime suktis. Realybėje gi viskas ten paprasta, o atidumo reikia visur ir visada. Man kur kas blogesni prisiminimai apie vairavimą Sicilijoje, – Korfu tikrai visi laksto, daugelio mašinos gerokai apibraižytos, nes keliai siauri ir prasilenkti kartais būna tikras iššūkis, bet vis tiek vairavimas vyksta pagal taisykles, be jokių pypsenimų ar šūkaliojimų per langą. Iš anksto tikrai nesigąsdinkite. Svarbiausia, kad žmonės ten draugiški ir geranoriški.

Taigi, paskaičiusi keliautojų rekomendacijas, susiradau automobilių nuomos agentūros Corfu Sunrise kontaktus. Parašiau, ko mums reikia ir atsakymą iš vyruko, vardu Antonis Ginis, gavau, galima sakyti, akimirksniu (mūsų poreikiai buvo maždaug tokie: nedidelė mašinytė su automatine pavarų dėže, pilnu draudimo paketu, galimybe vairuoti dviems ir, jei įmanoma, gps, o nuomos laikas 6 dienos). Kaina buvo 110 eur su pilnu draudimo paketu visam laikui be jokių užstatų ir mokant atvykus grynaisiais. Dar kurį laiką susirašinėjome, sutarėme, kaip susitiksime, paprašiau parekomenduoti „privaloma pamatyti” vietas, nusiunčiau mūsų skrydžio laikus ir…beliko dėliotis maršrutą, taupyti pinigus ir laukti kelionės.

Pirma diena. Vilnius - Korfu (oro uostas) - Paleokastritsa

28/03/2018

Iš Vilniaus kylame 18:10 ir 20:55 jau leidžiamės Kerkyroje (leidomės anksčiau, kas mums tikrai patiko: dar labai patiko, kad tai buvo pirmasis skrydis iš Vilniaus į Kerkyrą ir Vilniuje visiems keleiviams dalino gardžius meduoliukus iš dukrų bičiulės Aistės „Meduolių namų” (su Graikijos vėliava!). Tiesa, mes juos dovanojome to nusipelnusiems kelionėje sutiktiems graikams ir pasakojome, iš kur gavome.

Stiuardas Ignas Ryanair skrydyje į Korfu ne tik pasiūlė nieko nelaukus iš kolegų įsigyti velnio lašiukų, bet ir švęsto vandens:) Kuo rimčiausiai taip ir pasakė, o ir šiaip visą skrydį organizavo smagiai. Kai dvejojom, ar pirkti Versace kvepalus (kaina fantastiškai gera, bet maivėmės), tai skėlė su plačia šypsena veide – „Imkit, juk nežinom, ar rytojaus sulauksim!”. Išpūtėm akis – dvi iš trijų bijom skristi, bandom tvardytis kuri kaip mokam, o čia skamba stiuardo žodžiai ore virš snieguotų kalnų! „Gyventi reikia šia diena!”- pridūrė su šypsena. Aišku, kvepalus nusipirkome:) Ladies Easter holidays begin:) 

Visas automobilio nuomos procesas vyko taip pat sklandžiai ir greitai kaip ir bendraujant el.laiškais. Išlipus iš lėktuvo, prie išėjimo mus pasitiko vyresnio amžiaus graikė su mano pavarde ant didelio plakato. Tada viskas vyko maždaug taip: atsisėdome ant oro uoste esančių kėdžių, jaunas vaikinas (tik ne Antonis, o jo kolega) užpildė vieno lapo dokumentą (aišku, jis neišvengė visokių mūsų klausimų, pajuokavimų, pašmaikštavimų, ypač, kai jis davė mums savo telefoną ir pasakė „call me any time” – smagiai paflirtavome, vaikinukas fantastiškai gerai reagavo į mūsų juokelius ir jau tada supratome, kad graikiukams nesvetimas humoro jausmas). Tam pačiam vaikinukui įbrukome 110 eur. Jokio čekio negavome, jei kam įdomu. Atskridome apie 21:00 val. vakaro, svetimoje saloje buvo jau tamsu, papasakojome, kad mums reikia į Paleokastritsą, vaikinas gana aiškiai papasakojo, kaip ten nuvykti, – nusivylėme tik fraze „I will get there in 20 min, You…in 40”. Aišku, tai sakant nuo jo veido nedingo šypsena. Tiesa, jis buvo neteisus, nes už 30 min, tik kartą išklydusios iš kelio, mes jau buvome savo apartamentuose. Eismas ten aiškus, o vakare vairuoti naujoje vietoje tik dar geriau, – mašinų beveik nebuvo. Gavome naujutėlaitę baltos spalvos Nissan Micra: po trumpo instruktažo įsijungėm graikišką HitRadio ir nurūkom į priešingą salos pusę. Kuro bake buvo, kurį laiką nereikės tuo rūpintis. Mums buvo smagu iškart, nors mažai ką tamsoje matėme! Tiesa, turėjome ne tik GPS, bet ir maps.me – pastarasis mums labiau patiko, nei senas gps aparačiukas.

Pirmai nakvynei iš anksto rezervavomės „Vassilis Apartments” (Palaiokastritsa, 490 83 Greece) per airbnb.com: iki ten teko nuvairuoti 32 km. Su šeimininke kelis kartus susirašiau: už dvi nakvynes trims iš anksto sumokėjome 84 eur. Booking.com lankytojai šią vietą įvertino 9,4 balais, o tai yra labai palankiai.

Pasitiko mus namai iš filmo „Mamma Mia” – ant kalvos šlaito, su didele terasa ir vaizdu į jūrą. Apartamentų šeimininkas – šelmiškas žilabarzdis, bet aiškiai matosi, kad keturis kampus čia laiko ne jis, o moteris miela šypsena. Seniokas gi čia mąsto ir lėtai vaikštinėja, sudarydamas svarbios personos vaizdą. Mes išrišom, kieno vis tik čia taisyklės. Šeimininkė aprodė mums apartamentus: jie buvo paprasti, bet tvarkingi – dviejų miegamųjų su virtuvėle. Viskas būtent taip, kaip matėme nuotraukose. Pasiekti apartamentus buvo irgi smagi patirtis – kone stačiomis į kalną, laimei, kad buvo naktis ir nieko nesimatė. Rytą nusileisti buvo kur kas baisiau. Mašiną palikome šalia namų, – parkavimas buvo svarbi detalė nuomuojantis būstą.

Pirma diena automobiliu:

Antra diena. Paleokastritsa - Angelokastro pilis (Angelokastro, Paleokastrites 490 83, Graikija) - Lakones - Agios Georgios - Afionas (Porto Timoni beach) - Agios Stephanos beach - Sidari – nuo čia pėsčiomis iki à Canal D’Amour - Paleokastritsa

29/03/2018

Šiandien dieną pradedame bandydamos laikytis iš anksto susiplanuoto maršruto:

Paleokastritsa – gražioje vietoje įsikūręs žvejų kaimelis. Papusryčiavusios lietuviškomis atsivežtinėmis gėrybėmis nusileidome iki uostelio, – apie 10:00 ryto čia buvo vos vienas kitas vietinis ir vienas smalsus asiliukas. Tokios mūsų ir pirmosios foto: tyki, jauki vieta ir tas žingeidus gyvūnėlis. Tiesa, prie pat vandens yra ir pakrypusi pavėsinė iš palmės lapų su kabančia, nuo praeitos vasaros palikta liemenėle…Gal ir jūs ją dar rasite.

Žinojome, kad būtina aplankyti vienuolyną, skirtą Šventąjai Mergelei (jame saugomos šventosios knygos, ikonos, drabužiai, šventųjų įrankiai) – teko ir vėl kilti į kalniuką. Užjautėme vieną kitą turistą, kopiantį savomis kojomis. Užkilusios apsidžiaugėm veikiančia kavinuke, bet pirmiausia pasukom į vienuolyną, – užrašas skelbė, kad jis nedirba iki balandžio pradžios, bet…viskas buvo atidaryta ir lauk niekas nevarė. Čia tikra ramybės oazė, – neskubėkite, ramiai pasibūkite, pasigrožėkite žydram dangaus fone stebuklingai atrodančiais bažnyčios varpais ir atsiveriančiais vaizdais nuo kalvos. Leiskite sau pasimėgauti laiku, kaip tie saulėje besišildantys katinai, kurių ir čia, ir visoje saloje – devynios galybės.

Kavinukės neaplenkėme, – nukriošę diedukai prirūkytoje patalpoje paruošė puikų espresso ir gėrėme mes jį lauko terasoje, žvelgdamos į smaragdinį vandenį ir plaukiantį kateriuką. To vaizdo, saulės, nuotaikos pavydėjome pačios sau…

Paleokastritsa vadinama Korfu brangakmeniu ir nuo senų laikų laikoma viena iš gražiausių vietų Korfu saloje, kuri vis dar išlaikiusi tradicinio kaimelio žavesį. Paplūdimį čia matėme nediduką, bet fantastiško grožio, – įspraustą tarp kalvų, tokį labai intymų, o vandens spalva tiesiog rovė stogą…Netoli pagrindinio kurorto paplūdimio (galim tik spėti, ar tas matytas pakeliui į bažnyčią ir yra pagrindinis), palei pakrantę, yra keletas urvų, kuriuos galima pasiekti tik valtimis. Vienas žinomiausių – Šv. Mikalojaus urvas. Mes nebuvome, bet gal Jūs nutarsite apžiūrėti. Ne sezono metu čia nebuvo nei vienos valties, kuri galėtų padėti tuos urvus pasiekti.

Absoliučiai nei viena taverna uostelyje neveikė, bet graikai pakrantės kavinėse kažką kalė, dažė, tampė baldus, – matėsi, kad ruošiasi būsimam turistų antplūdžiui. Tad kol kas tik smalsiai mus, tris į laiką nepataikusias turistes, stebėjo…Mus žavėjo ta ramybė, gaivus ryto oras, vanduo, kalnai, kvapai.

Susiradom degalinę, užpildėm Micros baką (degalus įpila darbuotojas, pinigus sumokate jam į rankas, – jokio čekio, nieko), nenorėjom siurprizų, – matėme, kad maps.me ves prie Angelokastro pilies kalnų serpantinais. Vaizdų bus apsčiai! Angelokastro pilis – angelų pilis ant smailios kalvos. Tai yra viena reikšmingiausių Bizantijos tvirtovių Graikijoje. Pirmoji pilis šioje vietoje pastatyta XIII a., siekiant apginti gyventojus nuo piratų ir užimti salą ketinusių venecijiečių. Dabar matoma pilis datuojama XVIII–XIX a. Čia savarankiškai galite apžiūrėti senuosius vandens rezervuarus, bažnytėles, kurių vieną rasite ne kildami aukštyn, o leisdamiesi į požemį. Graikai, kultūros paveldo prižiūrėtojai, pamiršo ten lemputę įsukti (nuvežkit, kas vyksit). Pilis stovi ant 609 m aukščio uolos, tad nuo jos atsiveria puikus vaizdas: matomas Kerkyros miestas ir salą supančios kalvos. Galiu tik įsivaizduoti, kaip gražiai tvirtovė atrodo vakarais. Mes ten neskubėdamos paslampinėjome, pasikarstėme, sutikome dar kelis panašius smalsautojus, – fotoaparatai pokšėjo netildami…Labiausia mus nustebino gana gerai matomos snieguotos Albanijos viršūnės, – ta sniego juosta, keliaujant dažnai matoma, smaragdinei Korfu salai suteikia išskirtinumo.

Šiek tiek nusileidusios nuo kalvos pasiekėme vietinį Lakones kaimelį. Vėliau daug tokių matėme, – švaru, tvarkinga, baltus ar ryškiaspalvius namelius puošia žydinčių gėlių girliandos. Vėl kava, tik šįkart su ledais. Tikiuos, mano treneris šios vietos neskaitys.

Tada pasiekėme platų Agios Georgios paplūdimį, – šiandien čia ramiai plūduriavo vos vienas serfingistas. Pakrantės kavinės buvo užsibarikdavusios, vienoje kitoje vyko gražinimosi darbai. Labai smagu, kad ne sezono metu visai nereikia kreipti dėmesio į ženklus „No parking”, „Parking for visitors only”. Pasigrožėjusios vandeniu, pasvaidžiusios akmenukus, kylame Afionos kaimelio link. Ej, žmonės, kur jūs???:) Nors Afiono kaimelis vadinamas Korfu sodu, bet mes to nepastebėjome, – visa Korfu yra vienas ištisas sodas. Afione yra Anemos Cafe Restaurant (Afionas, Corfu, Greece, 49081), – žinoma, kad niekas nedirbo. Žinojome, kad nuo Afionos galima pasiekti vieną gražiausių vietų Korfu saloje – Porto Timoni beach. Tik neapsižiūrėjome, kad iki ten reikia kalno šlaitu leistis pėsčiomis apie 1.3 km.  Mes gi su savo Micra įsukome į Afionos centrą, ten šiaip ne taip prasiveržėme pro laidotuvių procesiją ir, pamačiusios nuorodą „Porto Timoni beach”, sukome į keliuką, ta vaizdžia nuoroda pasitikėdami…Tas keliukas buvo keistokai siauras, – laimei, gana anksti supratau, kad rimtai per siauras net ir mūsų Nissan Micrai. Braunamės atgal ir vėl pro laidotuvių procesiją, kol randame, kur palikti automobilį. Tada jau viską pakartojome pėsčiomis, tik ne iki galo – Timoni nepasiekėme: pradėjusios leistis, supratome, kad reikia ir normalios avalynės, ir geriamojo vandens. Nusprendėme čia sugrįžti kitą dieną, nes įspūdžiai žadėjo būti geri. Bet sumuštinukais pasimaitinome ant kalvos su stulbinančiu vaizdu. Eidamos atgal matėme, kad ne vienas ir ne du automobiliai suko į tą siaurą keliuką. Na, graikai tikrai nesivargina prie nuorodos parašyti, kad automobiliams važiuoti draudžiama, o iki Timoni teks eiti kalno šlaitu žemyn apie 40 min, o vėliau tiek pat kopti į viršų. Mano patarimas: bent minimaliai pasiruoškite – geri sportiniai bateliai, buteliukas vandens ir maudymosi kostiumėlis. Na, vėliau papasakosiu, kaip mums sekėsi čia kitą  dieną.

Popiet nusileidome iki Agios Stephanos. Šiame kurortiniame, bet dabar tokiame tuščiame mieste radome 20 eur ir supermarketą, kuriame ir išleidome rastą kupiūrą. Per viešbutukus sunkiai radome, kaip prasibrauti iki paplūdimio, – vieta nuostabiai graži, bet šiuo metu čia toks šiukšlynas…Iš jūros bangų išmesti dumbliai savo gniaužtuose slėpė šiuolaikinio gerbūvio atributus – kolos, alaus skardines, traškučių pakelius, daug plastmasės įvairiomis formomis ir t.t. Kiek pasivaikščiojau, – čia rojaus kampelis, bet ne dabar…Mane labiausia nustebino įtartinos naftos dėmės, – įdomu, ar jos kam nors čia rūpi?..Buvo kilęs nemaldomas noras padaryti šioje vietoje akciją „Darom”. Tiesą sakant, visai salai reiktų tokios akcijos.

Nuo Agios Stephanos visai netoli kurortinis (kaip kokia pagerinta Šventoji) Sidari (šiaurėje) – tai kosmopolitiškas pajūrio miestelis, iš visų šiaurės salos kurortų labiausiai išsiskiriantis klubų ir barų gausa, naktiniu gyvenimu (ne kovo mėn., suprantama). Jis žinomas dėl įspūdingo uolomis apsiausto kanalo, vadinamo Meilės kanalu (Canal d’Amour). Sakoma, kad perplaukęs jį žmogus tikrai suras antrąją pusę. Apie 500 m ilgio pagrindinis Sidario paplūdimys už švarą yra gavęs mėlynąją vėliavą. Kąąąą???? Sunku patikėti, nes dabar čia buvo ta pati nešvara kaip ir kituose šiandien matytuose paplūdimiuose, pačios vaikščiodamos vos neužlipom…ant bebaigiančio pūti šuns lavonėlio! Ar įsivaiduojate mūsų reakciją??? O internete apie Sidari skaitėme maždaug taip: „Nuostabus ilgas, smėlio paplūdimys, sekliomis pakrantėmis, krištolo skaidrumo vandeniu ir puikiai išvystyta infrastruktūra”. Na, taip, čia daug viešbučių, yra prekybos centras, restoranų, smuklių, barų ir vandens parkas, bet aš sau įsirašiau „čia nereiktų atostogauti”.

Viena mintis mane šiandien vis pagaudavo, kad mes graikiukus užklupome netikėtai ir nepasiruošusius. Tas begėdis Ryanair – per anksti pradėjo mus skraidinti, per anksti:) Bet, nepaisant to, visai nesunku buvo įžvelgti salos grožį, o žmonių nebuvimas mums tapo tikru privalumu. Buvo vietų, kur jautėmės tarytum mus čia visi vienas paliko…

Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad tas garsusis Sidari „Meilės kanalas” tikrai vertas pusvalanduko, – graži vieta. Sutikome ten lenkų šeimyną ir gėjukų porelę. Daugiau žmonių lyg ir nebuvo.

Įsivaizduokite, kaip džiūgavome atradusios Sidari centre veikiančią tipišką vietinę taverną „Sea Breeze restaurant”. Skrandžiai reikalavo maisto, o čia jį mums garantavo. Velniškai skanu buvo viskas, ypač sofrito, mano minėtas jautienos patiekalas. Žmonių nebuvo, tik savininkai, padavėja, baltas didelis šuo ir trys linksmos keliautojos iš Lietuvos.

Apie 20:00 saulei leidžiantis sukome savo namų Paleokastritsoje. Pakeliui vos neprasmegome įgriuvoje, – tiesiog dingo kelias! Įspėjantis „ženklas” – vidury kelio numesta europaletė su nutrūkusiomis „stop” juostomis. Jokio apšvietimo, – tamsi duobė vietoje kelio aklinoje tamsoje! Kiek išsigandusios ir padėkojusios likimui, su maps.me pagalba radome kitą kelią namo.

Apie pirmą dieną Korfu asmeniniame profilyje Facebook parašiau tokį tekstuką – ir dabar, praėjus kiek laiko po kelionės, parašyčiau tą patį:

Pirma diena įspūdžių Korfu saloje. Papilsiu emocijų: kai skaičiau, kad čia „Europos Havajai”, viduje juokiaus iš to, bet dabar nejuokinga. Jūros spalva vaiskiai smaragdinė ir tai IŠ TIKRŲJŲ! Čia Karibai!!! Neįtikėtina, bet visi internetiniai epitetai teisingi! Vanduo kaip šventas – tokio tyrumo! Kovo pab. Korfu – ne sezonas. Jei ne Ryanair iš Vilniaus, turistų nesutiktum:) Na, dar buvo iš Lenkijos:) Kaimeliai, miesteliai tušti kaip seriale „Walking dead”: tavernos, barai uždaryti, veikia vos viena kita maisto vieta – pamatai tokią ir iškart valgai, nes kita gali nepasitaikyt. Laimei, apie 18:00 tokią vietą radome ir kirtome graikiškas porcijas iš peties…Vakarop serpantinais nardėm kaip vietinės – nurimom tik vos neprasmegusios kelio įgriuvoj, nes įspėjamųjų ženklų nebuvo, gal tik jų imitacija. Fantastiško grožio žali žali kalnai, tūkstančiai alyvmedžių, citrinmedžiai, apelsinmedžiai lūžta nuo vaisių svorio, milijonas katinų ir šunų, šiukšlių perdaug (liūdesys!) ir, kur bebūtum, matosi jūra. Ta smaragdinė, saulės spindulių paryškinta. Paplūdimiai ilgi, platūs arba visai mažiukai ir sunkiai pasiekiami. Tiesa, dar tolumoje matosi snieguoti kalnai, kas išvis mistiškai atrodo šalia tų Karibų spalvų! Žmonės, jei jų sutinki, šypsosi. Šiaip jų mažoka. Tačiau vasarą nenorėčiau čia atsidurti – tikiu, būtų perdaug Palangos. Dabar beveik tobula! Ledų ir tų nėra, nes ne sezonas, nors dieną plius 20 ir tikrai šilta! Tiesa, gatvėje radau 20 eur – pasijaučiau kaip filme „the Grand Seduction”, kai kaimelio gyventojai, norėdami, kad jaunas daktaras neišvyktų, padėdavo jam „rasti” pinigų ar sužvejoti didesnę žuvį:) Aš ne daktarė, bet ne sezono metu čia brangus kiekvienas su kuprine ant pečių. Gražu Korfu. Tyku. Taip tyku kad kartais net neramu. Asiliukai ir tie tykūs. Laimei, keliai tokie siauri, tad tai kažkiek suartina bent su tais, kurie irgi nedrąsiai įveikinėja posūkius. Kol iki viešbučio stačiai užkyli su mažyle Micra, jau ir, žiūrėk, išeikvoji dienos adrenalino ribas:)

Trečia diena. Paleokastritsa - Cape Drastis - Loggas beach - Astrakeri - Roda - Nymphos krioklys - Archaravi - Almyros beach - Loutses urvai - Old Perithia - Kassiopi - Kerasia – Nisaki– Barbatti beach - Dasia - Guvia - Skevoulis Studios Benitses

30/03/2018

Su visais daiktais papusryčiavusios išvykstame. Turime visą dieną. Iš Palaiokastritsos galime vykti tokiu maršrutu:

Mūsų trečioji nakvynė bus miestelyje Benitse – tai Skevoulis Studios (Benitses, 49084, Graikija / Μπενίτσες (Μπενίτσες, 49084; telefonas: +302661072588). Čia trivietis kambarys trims nakvynėms kainavo 100 eur. Apartamentus pasieksime tik vakare, o kol kas priešaky visa keliavimo diena.

Kadangi vakar nespėjome pamatyti Cape Drastis ir Logas beach, atsisveikiname su „Vassilis apartments” šeimininkais, dovanojam lietuvišką šokoladą, fotografuojamės ir keliaujam į šias fotogeniškas gamtos vietas.

Cape Drastis – vienas iš salos smaigalių, kur vandenyje susiformavo vėjų ir vandens išmargintos salos. Liūdniausia dalis yra ta, kad šalia esančią kalvą, nuo kurios, esu tikra, atsivertų fantastiški vaizdai yra privatizavęs kažkoks piktas pilietis, man priminęs serijinio žudiko personažą. Apsitvėręs pigia tvora, sėdi prie bakūžės ant aplūžusios kėdės ir traukia dūmą, nusisukęs į priešingą pusę, nei visas grožis. Keista, kad tokią vietą graikai pardavė, – gal tikrai krizė buvo katastrofiška…Bet tas gražiąsas salas mes apžiūrėjome nuo kitos kalvos. Tikrai nepraleiskite šios vietos.

Nuo čia visai šalia yra Lagos paplūdimys, – pačio paplūdimio nematėme, visur vanduo vanduo vanduo, bet didžiausias įspūdis tame, jog šis krantas yra supamas galingų skardžių. Žmonių ir vėlgi beveik nebuvo, – galiu tik įsivaizduoti, kas čia darosi vasarą. Ant vieno iš skardžių buvo įsitaisęs viešbutukas ir kavinė, kuri, kaip suprantate, neveikė. Tad jokios kavos su vaizdu:)

Prasukome prie mažutį tipišką vietinių kaimelį Astrakeri ant kalvos (ten veikė taverna „Trys broliai”, bet mes nestojome) ir, sekdamos rodykles, nusileidome iki plataus Astrakeri paplūdimio: smirdėjo dumbliais, bet vaizdai nenuvylė. Žmonių buvo lygiai nulis. Visą kelionės savaitę orai mus lepino: apie 16-22 šilumos dieną ir apie 10 vakare, naktimis gal ir dar mažiau (vakarais ir rytais reikdavo lengvos striukės ar šiltesnio megztuko). Prognozės vieną dieną pranašavo lietų, bet mes jo taip ir nesulaukėme, – pasimaivė stori, pilki debesys virš salos, bet vėjas juos nubaudė, nupūsdamas į Albaniją.

Toliau – Roda, šimtmečius buvęs žvejų ir ūkininkų kraštas, o neseniai atvėręs duris ir poilsiautojams. Didžioji dalis Roda kurorto driekiasi 7 km ilgio smėlio ir akmenukų pakrante, kurią dalijasi su Acharavio kurortu. Internete buvo rašoma, kad „tai itin švarus ir saugus paplūdimys”. Norisi tikėti, kad vasarą taip ir yra. Mums čia nelabai patiko, – Šventoji, tik gerokai apleista. Tad neužsibuvome.

Nors mes pirmiausia nuvykome į Archaravi, o prie Nymphes krioklių vėliau, bet geriau daryti atvirkščiai, – daugiau logikos. Nymphes – miestelis-sodas 200 m aukštyje, kupinas žalumos ir vandens (bent jau kovo mėn). Pasak legendos, senovėje nimfos prausėsi po sodo krioklių srove. Sakoma, kad pavasarį čia vis dar galima pamatyti besiprausiančias nimfas. Ką aš žinau. Buvo diena, tad graikiško vyno dar neragavusios nei nimfų, nei žmonių čia nesutikome. Netoli sodo yra nedidelis istorinis vienuolynas, kuriame gyveno stebuklus skleidęs vienuolis Artemios Paissios iš Epyro. Mes ten nesukome. Keliaudami esame daug krioklių matę, – nėra šis kažkuo ypatingas, bet jo aplankymas leidžia geriau pažinti salą ir suprasti, kokia ji turtinga gamtos atributais, nors ir tokia mažutė. Arti prie krioklio neikite, slidoka, o stiklo šukių ir kitokių šiukšlių nors vežimu vežk. Netikiu, kad nimfos kaltos.

Galite palikti automobilį Nymphos kaimelyje ir iki krioklių teks paėjėti kokius 2-3 km (nefiksavome, bet važiuodamos jautėme, kad arti nėra). Jei labai karšta, turėkite su savimi vandens. Tokios informacijos ten nerasite.

Kitas taškas – Acharavi. Čia jau rimtesnis kurortas, laimei, ir švaresnis. Kaip kokia mūsiškė Palanga, tik bulvaras – tai didelė gatvė, kuria važinėja mašinos. Radome jaukią kavinukę, išgėrėm savo kapučinus ir suvalgėm ledų. Kavinėse jie skanūs (kava ir ledai trims apie 10-11 eur). Tada ieškojome paplūdimio. Rašoma, kad Acharavi Corfu – populiarus kurortas, pamėgtas ramaus poilsio mėgėjų. Šiaurėje įsikūrusio Acharavio miestelyje yra daugybė viešbučių, restoranų ir barų. Dauguma jų kaip tik ir yra toje pagrindinėje gatvėje, iki jūros iš centro – kelios minutės pėsčiomis. Acharavis laikomas vienu geriausių kurortų saloje šeimoms ir poroms. Daug vandens atrakcijų, seklus jūros krantas, apie 3 km ilgio smėlėtas paplūdimys. Gultai, skėčiai, kabinos, dušai – visa tai būna šiame paplūdimyje, matyt, vasarą. Dabar čia tuščia. Nuo Acharavi vos 3 km nutolęs yra Almyros paplūdimys, – verta pasivaikščioti, net 7 km ilgio! Mums čia labai patiko – vanduo vaiskiai smaragdinis, o Albanijos snieguotos viršūnės ranka pasiekiamos. Tas smaragdas žydro dangaus ir baltų kalnų fone atrodo kaip iš stebuklinės pasakos, kažkokios Narnijos kronikos… Iki paplūdimio privažiavome automobiliu, žmonių vos vienas kitas (vedžioja šuniukus ar tiesiog geria kavą iš vienkartinių indelių). Paplūdimio bariukuose pluša vietiniai: dažo, kala, remontuoja. Kai čia esi vienas, jausmas malonus. Sunkiai atsiplėšėme iš šios vietos, – čia jautiesi kaip netyčia užklydęs į paveikslą… Maudytis nesusiviliojome, – vanduo vėsokas, nors mes ir pripratusios prie tų plius 15-16 laipsnių Baltijos jūroje.

Net jei esate matę daug visokių urvų, Loutses verta aplankyti. Išskirtinio dydžio – akys viso nepglėbia, tenka galvą gerokai pasukioti. Iki ten šaligatvio platumo keliuku visąlaik kilsite aukštyn (nežinau, kaip čia nusigauti nesušlapus iki devinto prakaito per turizmo sezoną, kai tokių bandančių pasiekti kalvos viršūnę ne vienas: prasilenkimui čia vietos pamiršo palikti). Būsite lydimi tik avių ir ožkų, lengvai striksinčių ant masyviais akmenų luitais nusėto šlaito ir kasdien matančių tą poetišką peizažą. Kai sustojome, atsidarėme langus ir trise pradėjome mekenti, visa banda smalsiai į mus sužiuro! Va, tada gavosi gražiausios nuotraukos. Kylant vėrėsi poeto-optimisto plunksnai paklūstantys vaizdai. Urvų dydis toks, kad iki galo apžiūrėti tiesiog neišdrįsome. Gigantiškos akmenų kalvos kabėjimas virš galvos drąsos neįkvėpė. Loutses vietovės peizažas išsiskiria: kalvų žalumą čia pakeitė iš žemės kyšančios baltos smailios uolėnos, o tarp jų kur tik rasdamos mažytį žemės lopinėlį galvas kėlė įvairiomis spalvomis žydinčios gėlytės. Čia ir neromantikas gali pradėti eilėraščius rašyti. Nors dėl tų urvų lankymo buvau gana skeptiška, bet šitie paliko įspūdį, netgi sakyčiau mielai čia grįžčiau. Yra įrengtas pavėsinė su staliuku, tad galite atsivežti savo sumuštinukų ir papietauti su nuostabiais vaizdais. Pasigrožėjusios ir susikaupusios pradėjome leistis žemyn, – sutikome motociklininką ir tas pačias avis, daugiau, laimei, nieko. Tada sukome iki seniausio salos kaimo, pasislėpusio tarp kalnų, – gyventi tokioje vietoje buvo saugu, jokie piratai peritiečių neaptikdavo. Old Perithia kaimelį tiesiog būtina aplankyti: pabirę masyvūs akmeniniai namai įgriuvusiais stogais, kelios bažnyčios, pievoje besiganantys žirgai ir net dvi nuo kovo mėn. veikiančios tavernos. Nesuklydome pietums pasirinkusios vieną jų, priklausančią šeimai – aptarnavo kokių 50 metų moteris, o jos kiek vyresnis vyras gamino maistą. Gėrėme šviežiai spaustas apelsinų sultis, aš valgiau daržovių troškinį, merginos rinkose riebų, bet labai gardų graikišką patiekalą musaką (moussaka). Po pietų gavome didelį gabalą naminio torto, – vaišinti atsidėkojant yra graži graikų tradicija. Kadangi daugiau žmonių nebuvo, paplepėjome su šeimininke. Kartu su vyru jie yra tie du likę nuolatiniai kaimelio gyventojai, vasarą čia atvyksta dar vienos tavernos atidaryti kita šeima, neseniai buvo įkurtas viešbutis, kaip sako moteriškė, kambarius nuomuojnatis nelogiškomis kainomis. Beslampinėdama gėlių pieva baigiančiomis užželti kaimelio gatvėmis, mačiau jau nupirktų namukų ir kiek patvarkytų, – ko gero, savininkai atvyksta čia, kai ieško visiškos ramybės ir mėgsta žygius kalnuose. Besiganantys pievoje žirgai  – neseniai atsidarusio žirgynėlio nuosavybė. Vėliau matėme, kaip žmonės jais jodinėjo. Gyvybė kažkokia vis tik čia buvo. Vasarą, pasakojo šeimininkė žmonių čia netrūksta, bet karštis tvoskia toks, kad ji tik nulekia iki didesnio miestelio parduotuvės ir grįžta atgal. Gruodžio mėn. jie nuėmė alyvuogių derlių, išspaudė aliejaus ir dabar naudoja jį visuose patiekaluose. Skanus tas jų aliejus, ką ir sakyti. Labai laiminga šios moters nepavadinčiau, labiau pavargusia: dirbant tokioje atokioje vietoje sezoniškumo neišvengsi, tad galiu tik spėlioti, kaip jiems čia sekasi. Atsisveikinom apsikabinusios. Gausūs pietūs trims čia kainavo apie 45 eur, bet džiaugiamės, kad būtent šioje vietoje nutarėme pietauti. Maistas pasakiškas, o ir geriems žmonėms norisi padėti. Neabejoju, kad jūs kaip ir mes sutiksite ir šalia tavernos gyvenantį lapiuką Miro. Jis čia vietinis, jau septyni metai yra kaimelio simbolis. Slampinėja, nieko nereikalauja, mielai fotografuojasi, bet, kai šeimininkė, numeta kokį gardų kąsnelį, mielai jį čiumpa. Buvo džiaugsmo mums čia grožintis tuo lapiuku! Pilnos pakilių emocijų nusileidome iki Kassiopi įlankėlės. Gražiai leidosi saulė. Kassiopi kaimelis yra 38 km nuo sostinės, priešais Albanijos krantus. Vaizdingame kaimelyje gyvena 1200 žmonių; jį puošia romėnų tvirtovė (ant kalvos, kiek aptrupėjusi; pasakojama, kad kadaise čia lankėsi ir imperatorius Neronas). Tikrai graži vieta, – čia rasite kur skaniai papietauti, mes apsipirkome vietinėje parduotuvėlėje, kad turėtume, iš ko gamintis pusryčius rytą. Jei dar būsite ne alkani, galite važiuoti toliau, – Tripadvisor rekomenduoja pavalgyti Kerassia tavernoje. Mes nebuvome. Mums tie visi pakeliui esantys miesteliai-kurortai didelio įspūdžio nepaliko, ypač po to, kai jau matėme daug atokesnių ir jaukesnių vietų: Kerassia, Nissaki (internete rašoma, kad tai dar vienas ramus žvejų miestelis (šiaurėje), tapęs jaukiu kurortu, kuriame yra nuostabaus grožio įlankėlė su puikiu paplūdimiu; pakrantė čia gilėja tolygiai, vanduo – itin skaidrus, o spalvotos žuvys ir nedidelės uolos prikausto dėmesį, tad čia puiki vieta ilsėtis su šeima), Barbatti (akmenukų paplūdimys visai šalia pagrindinės salos gatvės), Dassia (daug kavinių, restoranų, labai kurortinis – kam reikia pramogų, čia viską rasite), Guvia (ištisas remontas: miestas – uostas), Ipsos (graži promenada) mums tebuvo pakeliui naujų namų, Skevoulis Studios, link. GPS suklaidino ir iki mūsų naujų rožinių namų vedė tokiais šunkeliais, kad sunku ir įsivaizduoti: kelias vingiavo kalno šlaitu, tarp kažkokių apgriuvusių namų ir šiukšlių, tad naktį važiuoti jauku nebuvo. Vis tik tą vietą radome. Rytą šeimininkė paaiškino, kaip reikia iki jų važiuoti. Ir tikrai yra visiškai normalus, platus kelias, tik vienoje vietoje tenka pasukti į Benitses miestelio centrą, o ten jau kaip pasiseks: miestelio keliukas yra skirtas vienam automobiliui, o jei iš už kampo pamatote priešpriešais atvažiuojantį kitą automobilį, tiesiog visas veiksmas užtruks ilgiau. Todėl privažiuodami kampą supypsėkite, – tada gal pirmasis norės trauktis tas, kuris dar nespėjo paspausti signalo.

Ketvirta diena. Benitses - Ipsos - Spartilas - Pantokratoras  -  Spartilas – Ermones – Pelekas – Agios Gordios - Sinarades - Benitses

31/03/2018

Šios dienios maršrutas:

Nors namuose papusryčiavome, bet, kol nuvažiavome iki Ipsos (vakar matėme šį miestuką su ilga promenada palei pagrindinį kelią), užsimanėme kavos, juolab, kad ir bariukas veikė su vaizdu į jūrą. Saulė tvoskė nuo ryto, tad ta kava su vaizdu lauko kavinėje suviliojo be vargo. Pasėdėjome, paplėpėjome, – negi nuo ryto pradėsi čia skuosti, juk ne namie, ne darbo diena.

Visą dieną malėmės serpantinais po kalnus, – tas buvimas kalnuose tikra fantastika! Nuo Ipsos užkilome iki Spartilos: neplanavome, bet, pamačiusios autentiką ir grožį, lipome pasivaikščioti ant kalno šlaito įsikūrusio kaimelio gatvelėmis. Spartilas yra vadinamas „Korfu langu”. Kaimelis yra išsidėstęs Pantokratoro kalno papėdėje, yra 400 m virš jūros lygio. Pelnytai rašoma, kad tai muziejus po atviru dangumi.

Vietiniai šlavinėjosi, bendravo, mes gi be paliovos pokšėjome fotoaparatais, – vaizdai nuo kaimelio vėrėsi gražūs, o ir siaurose gatvelėse atradome fotografijai ir filmams sukurtų vietelių. Taip beslampinėdamos sutikome dažais įsitepliojusį penkiasdešimtmetį, – jau nepamenu, kuris kurį pradėjom kalbinti. Supratome, kad veikti čia nėra ką ir liūdesys žmogų kamuoja beviltiškas. Gyvena čia tik su šuniu, kurį, sakė, mielai atiduosiąs mums. Net ir nekaltas šuo žmogų užkniso. Jis mums pasakė, kad Pontakratorą galima pasiekti automobiliu, nebūtina kankintis pėsčiomis ir kad ten pūs didelis vėjas. Tada dar nesupratome, ko jis mus čia tuo vėju baugina…Kad jis bus toooooks didelis vis tiek nebūtume gebėjusios įsivaizduoti. Tada po kokios geros valandos slampinėjimo kaimelyje, dar nutarėme užsukti į vietinę taverną su vos keliais staliukais. Už baro stovėjo mama ir kokių 8-10 metukų mergaitė. Pamatytumėt, kaip mergaitės akys sužibėjo, kai ji mus, pirmuosius klientus, pamatė. Tokio aptarnavimo nesitikėjome: užsimanėme apelsinų sulčių, supratome, kad apelsinų neturėjo, bet sulakstė kažkur ir grįžo su krepšiuku! Dovanų ir vėl gavome tris gabalus naminio pyrago bei alyvuogių ir fetos užkandukus prie alaus. Žmonių nuoširdumas kartais rimtai sujaudina. Atsisveikinome, bandydamos ištarti jų Ačiū – Evharisto.

Sekantis mūsų dienos taškas Pantokratoras: aukščiausia Korfu salos vieta (906 m), nuo kurios atsiveria fantastiški panoraminiai vaizdai. Kaip jau minėjau, iki pačios viršukalnės galima nuvažiuoti automobiliu: man kvapo sukiotis serpantinais pritrūko likus kokiam kilometrui. Šalikelėje mačiau ir daugiau paliktų automobilių, tad tokių bailių buvo ne vienas. Palikome savo Micrą ir toliau jau kopėme savom kojom. Visą laiką – žvyruotu keliuku. Drąsiausi pro mus pravažiuodavo. Vėjas pūtė tokio stiprumo, kad, atrodė, mus tris nupūs, jei nesusikibsime. Stengėmės eiti arčiau kalvos, kad to vėjo kiek mažiau būtų. Vaizdai aplink žodžiais nepapasakojami, – dar kiek ir kuo ramiausiai gali ištikti Stendalio sindromas. Ant aukščiausio taško, sunkiai išsilaikydamos, bandėme fotografuoti. Sukiesi ir matai visą salą, vandenų ir kalnų apsuptą. O Albanijos krantai ir išvis šalia. Apėjome bažnytėlę su nediduku vienuolynu, vidun nepatekome. Garsai ant kalvos nuo to po slapčiausias kerteles, elektros stulpus besiduodančio vėjo buvo mistiški ir bauginantys. Na, ir vietelė! Jei ne tas švilpimas, gaudimas galėtum čia ilgiau pabūti, bet kažkaip jauku labai nebuvo, lyg į kažkieno draudžiamą teritoriją įžengus. Ne žmonėms priklausančią. Tad po kokio pusvalanduko leidomės žemyn, vis dar į kuprą plakamos vėjo gūsių. Kai kiek nusileidome, dar kartą papėdėje sustojome tuo kalnu pasigrožėti. Žydinčių šlaitų, pievų, žydro dangaus fone pūpsėjo jis, gerai žinodamas savo vertę ir galią. Mūsų neliks, o jis vis dar stovės…

Tada susiradome Ermones – įlankoje pasislėpusį mažą smėlio su akmenėliais paplūdimį. Mums ši vieta patiko, nors vasarą, ko gero, čia labai daug žmonių. Ermones supa slėnis, kur galima pasivaikščioti, gal net ir žirgais pajodinėti. Girdėjau, kad čia yra ir garsus golfo aikštynas. Prie paplūdimio šliejasi kalvos, o į jas šiandien agresyviai plakėsi vanduo…Ant vienos iš kalvų – apgriuvusi bažnytėlė. Ar bent tai, kas iš jos liko. Maldoms kadaise rinkdavosi ypatingas vietas.

Nors rašoma, kad Pelekas – tai dar vienas kurortas, bet mes į jo subtilybes nesigilinome, o nuolat kildamos serpantinais į kalną bandėme pasiekti dar vieną „point of view” – Kaiser’s Throne. Vairuoti buvo sunku, pro nejaukius kaimelius ant kalvos, bet galiausia tą vietą pasiekėme. Šalia yra parkavimo vieta ir nuostabi kavinė su vaizdu. Gaila, kad neveikė. Ta apžvalgos aikštelė tikrai buvo įrengta kaip sostas: ant kalvos užkeltas leido apsidairyti aplink visą salą. Šalia miestelio yra tokie paplūdimiai: Glyfada ir Myrtiotissa (mes nesukome).

Kai jau atrodė, kad šiandien daugiau nieko gražaus nepamatysime, pasiekėme Agios Gordios. Aišku, kad vasarą čia gausu turistų, bet dabar ši vieta – tikras rojus (gal tik tame rojuje reiktų šiukšles apsirinkti, bet jau vis rečiau jas pastebime, akys priprato). Miestelis apsuptas alyvmedžiais apaugusių kalnų, kurie leidžiasi tiesiai į ilgą auksinio smėlio paplūdimį, skalaujamą krištolo skaidrumo vandens. Tai viena didžiausių įlankų vakarinėje salos dalyje su smailia uola kaip vizitine šios vietos kortele. Ideali vieta mėgstantiems vaikščioti pakrante, fotografuoti ar grožėtis smaragdiniu vandeniu. Gražus, ilgas, smėlio paplūdimys. O pakrantė nusėta kavinėmis, – radome veikiantį restoraną „Poseidonas”. Vėjas vis dar stipriai pūtė, tad įsitaisėme viduje. Kaip visuomet, maistas buvo pasakiškas. Tadziki, graikiškos salotos, musaka, vietinis baltas vynas ir likeriukas dovanų pabaigai geresniam virškinimui…

Pakeliui buvau pastebėjusi tokį miestuką Sinarades: mūsų planuose jis nefigūravo, bet nuojauta sakė, kad verta. Po sočios vakarienės juk reikėjo pasivaikščioti. Kai čia atvykome ir pasileidome po siauras gatveles, pasakiau dukroms, kad kada nors čia organizuosiu fotografų mokymų kursus. Ne vesiu, o organizuosiu ir pati dalyvausiu. Tiek akiai mielų kampelių vienoje vietoje! Vienoje iš gatvelių prasidarė namo durys ir maloni graikė, laikydama metukų neturintį lėliuką, rodė jam mus, žmones, iš kito pasaulio. Manau, nėra jie išlepinti turistų dėmesio. Pasimojavome ir toliau slampinėjome. Po geros valandos, jau visai vakarėjant, sukome savo Benitses link. Tobula diena gavosi, kaip ir visos prieš tai buvusios. Benitses susiradome jaukų, vietinių pilną bariuką ir ten dar ilgai vakarojome.

Antra nakvynė Skevoulis Studios apartamentuose.

Penkta diena. Benitses - Messongi - Marathias - Lefkimmi - Alikes druskų kasyklos - Kavos - Chalikounas - Kynopiastes - Perama - Benitses

01/04/2018

Rytą niekur neskubėjome – juk Velykos. Virėme kiaušinius savo Benitses apartamentuose, sveikinome namiškius, o, kai išjudėjome, siauroje Benitses miestelio gatvelėje, visai šalia bažnyčios, mus stabdė besišypsantys senjorai ir dalino nedidukes gėlių puokšteles, linkėdami laimės ir sėkmės. Kažkas panašaus į verbų priešvelykines tradicijas, – juk Graikijoje didžioji pavasario šventė bus savaitę vėliau.

Linksmai nusiteikusios, saulės spindulių glostomos ir ispaniškų melodijų audrinamos, išriedėjome į naujos dienos nuotykius. Mūsų maršrutas driekėsi:

Pirmiausia, dainuodamos ir linguodamos (kažkas dar ir vairavo) pasiekėme Messongi, kadaise buvusį nediduką žvejų kaimą, pasislėpusį prie žalių kalvų alyvmedžių giraitėse. Bet žvejai nustojo vargintis ilgais plaukiojimais jūroje, nusprendę lengvesnes pajamas gauti iš turistų, mielai nuomuodami nameliukus, pamažu virstančiais nedideliais kurortais. Sumažinta Šventoji, – toks pasirodė Messongi. Bet tikrai tikiu, kad čia gana ramu, nes vieta atoki. Rašoma, kad smėlėtas paplūdimys net ir sezono metu nebūna sausakimšas. Šiandien tai jis tikrai tuštokas. Fotografavome ant krantus iškeltus laivelius ką tik ryškiomis spalvomis išmargintais šonais. Jūra kaip visuomet spindėjo nuostabiu smaragdu, – šitas dalykas čia tikrai nesikeičia.

Kita mūsų stotelė – Marathias. Sugebėjome praignoruot gps ir važiavome kalnais, lengvų kelių neiškodamos. Kai pasiekėme šią vietą, supratau, kad man patiktų čia ilsėtis. Skardžiai, erdvės – negalėtų gamta skųstis, kad nėra kur įsisiautėti. Tądien jūra siautulingai bangavo, sukeldama rūką, slopinusį saulės spindulius. Norėčiau čia grįžti, – daug vandens, daug gamtos ir nei vieno dvikojo.  Vėjas neblogai pūtė, grasino net atpūsti lietaus debesis, bet per savaitę mūsų buvimo Korfu šio savo ketinimo taip ir neįgyvendino.

Kai pasotinom dienos peizažų apetitą, atsidūrėme Lefkimmi. Miestelio gyvybė pulsavo prie kanalo, kurio abiejuose krantuose veikė kavinukės ir jos buvo pilnos žmonių. Taip vietiniai leido sekmadienį. Ir mes prisėdome bariuke „Riverside„, kirtome fetą saganaki (keptuvėje apkeptas sūris su pomidorais), didelę picą ir mėgavomės nepriekaištingo skonio kava, kas Korfu yra įprasta. Aš dar sugebėjau sulakstyti į bažnytėlę, kur popas kažką kantriai aiškino močiutei ir anūkei. Uždegiau žvakutę.

Kažkaip užsibuvome tame Lefkimmi. Pabandykite, mažu, patiks, kaip sako mano draugė suvalkietė.

Nuo Lefkimmi visai netoli yra uostas, iš kurio keltu galima pasiekti Igoumenitsą, miestą Šiaurės vakarinėje Graikijos dalyje. Būriavosi žmonės, didelėje aikštelėje sukiojosi automobiliai, eilės keliauti į keltą laukė kažkokia sportininkų komanda. Niekur plaukti neketinome, tad tiesiog pasmalsavome.

Iš čia vos keli kilometrai iki prie Alykes kaimelio esančių buvusių druskos kasyklų su maža bažnytėle raudonomis durimis. Savo dukroms pasakiau, kad kažkur aplink duris yra senovinis lietuviškas užrašas: abi nuoširdžiai ieškojo to užrašo, o neradusios nusprendė, kad durys, taigi, perdažytos! Kokia laiminga sušukau „Aprylius melagis!”

Iš vienos šios keistokos vietos pusės plakasi jūra, iš kitos nesiplaka niekas, tik absoliučioje ramybėje dienas leidžia negilios taisyklingų formų lagūnos. Pačios kasyklos datuojamos XV a. Graikai tiesiog pamiršo tas kasyklas, nors koks nedidukas muziejukas čia visai tiktų. Taip pat šioje vietoje yra XIX a. švyturys. Esu tikra, jei atvyktumėte į Alykes saulei tekant, galėtumėte stebėti visą galybę paukščių…Čia gi gyvosios gamtos rezervatas. Rašoma, kad atskrenda ir flamingai. Mes matėme tik kelis nepažįstamus baltus paukštukus ilgomis, laibomis kojomis. Gero kadro čia kantriai laukia gamtos fotografai. Kadangi mes kadrų negaudėme, po kokio pusvalanduko sukome Kavos, jaunimo „tusų” kurorto, link. Kai pamini šį žodį, net patys graikai susigėsta ir tik prisidengę burnas papasakoja, kas ten vyksta – švenčiamas gyvenimas paromis taip audringai, kad pamatyti besimylinčią porelę tiesiog gatvėje, joks ne ypatingos svarbos įvykis. Čia yra gero tono ženklas elgtis nepaisant jokių tabu: voliotis paplūdimyje dieną naktį tarp krūvos skardinių ar vienkartinių bokalų, šokti ar tik imituoti šokimą naktiniuose klubuose, lošti iš skolintų pinigų, slampinėti vėjo sudreduotais plaukais, kad niekas nesuprastų, ar personažas jau atsikėlė, ar dar negulė…Pažiūrėkit žemėlapyje, kur tas Kavos, – kas gi ten važiuos, jei ne bohemiškas ar koks kitoks jaunimėlis. Nors vietą išsirinko gerą, – tokio ilgio smėlio paplūdimiai, kad ojojoj!

Kai įvažiavome į Kavos, staiga apėmė jausmas, kad čia net ne serialo „Walking dead“ filmavimo aikštelė, kad čia…Pripetė…Kad čia KAŽKAS tikrai įvyko (pagal pastatų būklę, gal net prieš kokį dešimtmetį ir tikrai ne praėjusį sezoną) – statiniai liko, bet žmonės buvo priversti slėptis ar evakuotis…Labiausia su architektūra ir skoniu susipykęs kurortas, kuriame šiandien gatvėse voliojasi baro kėdės, kabo nutrauktos lemputės, vėjo gūsiai gatvelėmis ridena pernykštes šiukšles, tuščiuose baruose jau senokai nieko neberanda garsiosios Korfu katės, o vargšai šunys tokie nupiepę…Ir tik kur ne kur besitvarkanti moterytė išduoda, kad, ko gero, kada nors čia bus tas „karštasis“ sezonas, kai čia grįš ta nevaldoma, gaivalinga minia iš visos Europos.
 
Mano gražuolės, žinoma, užsimanė čia grįžti per sezoną, melagingai suokdamos, kad nori savo akimis įsitikinti, jog čia būna žmonių ir gyvenimas, ir kad nori pamatyti tą „slaptą paplūdimį“, į kurį kvietė rodyklės, bet mūsų mažylė „Micra“ atsisakinėjo įveikinėti lietaus vandens išgraužtas duobes. Šiandien eiti pėsčiomis tingėjome, nežinojome, kiek tai truks, paplūdimių ir slaptų, ir neslaptų jau buvome mačiusios ne vieną…Žodžiu, joms negaliu aiškinti, kas galima, o kas ne, bet norėčiau, kad tą Kavos mano merginos netikėtai pamirštų. Gaila, kad pavadinimas toks lengvai įsimenantis…Ne taip kaip graikiškas Evharisto, – jų „ačiū“ net įsirašiau į video, kad prisiminčiau prireikus.
 
Ir Jums tas Kavos skamba viliojančiai? Toks apleistas man visai patiko, priminė neseną kelionę Route 66 keliu Amerikoje…

Po tokių įspūdžių dar pasukome Chalikouno link. 3 km paplūdimys mums priminė Palangą, net jūros spalva šįkart kažkodėl buvo panaši ir visai nepriminė smaragdų.  Tai labai nuošali, netriukšminga ir itin vėjuota vieta su medūzomis, išmestomis į krantą. Pasivaikščioti visai smagu, nors vėjai siautėja be jokio sąžinės graužimo. Visai šalia jūros – ne tik sukriošusi Karibų baro imitacija netgi su likusia metaline ir gerokai aprūdijusia baro kėde, bet ir nemažas Korissiono ežeras (Lake Korission), kurį nuo jūros skiria siauras smėlio ir akmenukų ruožas. Šis ežeras – natūrali sūraus vandens lagūna, kažkada atskirta nuo jūros. Išvaizda jis pasigirti negali, bet ta lokacija tikrai įdomi.

Tada vėl kilome į kalnus ir paslampinėjome po dailų, mažiuką ir labai tuščią kaimelį Kynopiastes. Toks jausmas, kad ten gyveno trys žmonės: vienas diedukas sėdėjo prie bažnyčios pasiskolinęs lauko kavinės kėdę ir vis pernešinėjo ją, vengdamas šešėlio ir gaudydamas šilumą, o tarpuose tarp kėdės nešiojimo dar spėdavo paskaityti laikraštį; kiti du – seniokas ir senolė – sėdėjo prie gėlėmis pražydusio namo ant seno suoliuko tarytum sustingę, bet dar ir kokie gyvybingi patapo, kai gavo mūsų dėmesio…Šioje dar vienoje mistinėje vietoje, apsuptoje kalvų su bažnyčia centre ir tais visur mus persekiojančiais varpais žydrame dangaus fone, labai norėjosi kavos puodelio, bet be seniokų čia nei kas gyveno, nei kas dirbo…Ne sezonas.

Internetas taip reklamuoja Kynopiastes: „Tai tradicinis kaimelis, nutolęs apie 10 km nuo Korfu miesto ir oro uosto. Čia gausu XVII ir XIX a. senų dvarų, marmuro bažnyčių, XVII a. vienuolynų. Čia yra alyvmedžių muziejus su vienu iš garsiausių pasaulio restoranų. Siauros, plytelėmis klotos gatvelės tiesiog kviečia jomis pasivaikščioti ir apžiūrinėti vietinę architektūrą, tuos mažus kvadratinius, tradicinių spalvų namukus. Centrinėje aikštėje yra pagrindinė, unikalios architektūros, su įspūdingu marmuriniu įėjimu bažnyčia, skirta Mergelei Marijai. Kaimo pakraštyje yra Agia Paraskevi vienuolynas, pastatytas XVII a.”

Toliau sukome Peramos link. Perama – kurortas, įsikūręs rytinėje Korfu salos dalyje, tai Kanoni pusiasalio dalis, kurią jungia tiltas su pagrindine Korfu salos dalimi. Ta Perama tikrai niekuo neypatinga, bet tas tiltas visai nieko:) Pasivaikščiojimai juo itin vaizdingi, ypač saulei leidžiantis. Smagiausia dalis to pasivaikščiojimo – stebėti iš itin arti besileidžiančius lėktuvus, gaila tik, kad jų mažai ir ilgokai tenka laukti.

Pirmiausia mes susiradome kavinukę ant kalvos, nuo kurios galėjome grožėtis mažute pušimis apaugusia sala Pontikonisi, kurioje yra vienintelis pastatas – Pantokratoro vienuolynas. Nuo apvalios terasos galima mėgautis nuostabia panorama į Pontikoníssi salą (pelių sala). Tai viena iš labiausiai fotografuojamų vietų Korfu. Pasak legendos, šita uolėta salelė – tai ne kas kita, kaip akmenimis paverstas Phaeacian laivas. Mes stebėjimu nuo kavinės terasos neapsiribojome, – nusileidome iki Kanoni uostelio (teko pasivažinėti ratais apie 9 km), suderėjome su valties kapitonu-dieduku, kad mus paskutines nuplukdys į salą, tada ten pirkome lauktuves, fotografavome povą, apėjome garbės ratą ir supratome, kad, nors čia gal ir nieko ypatingo, bet mums vis tiek kažkodėl patinka…

Kai diedukas mus parplukdė atgalios, supratome, kad labai norime pamatyti saulės laidą, – per kalnus iš tos pusės nieko nesimatė. Ką gi! Varom į tą gražią vietą – Agios Gordios! Serpantinais spaudėm, kiek mokėjom…Nuo kalnų matėm tą didelį ryškų raudoną blyną begaliniame danguje ir leisdamosis žemyn vis derėjomės, ar jau stojam ir laukiam tos laidos į jūros glėbį, ar vis tik rizikuojam ir leidžiamės iki pat paplūdimio…Ką manot? Nusileidom. Pakeliui dar kelis kartus jūros ir dangaus fone matėme saulę, bet tik tiek. Iššokam iš mašinos Agios paplūdimy ir klausiam viena kitos, – TAI KUR JI DINGO??? Juk praėjo vos kelios minutės! Na, atsikvėpavom, šokom atgal į mašiną, norėdamos grįžti į Benitsę tais pačiais serpantinais, kol dar aklina tamsa neprarijo salos. Benitsėje ilgam vakarui nusėdome pirmą dieną atsidariusioje tavernoje „Loris”. Aptarnavo šeimininkas ir jo sūnus – dėmesys ir svetingumas svaigino. Aj, dar naminis vynas ir graikiškas maistas..

Trečia ir paskutinė nakvynė Benitses miestelyje Skevoulis Studios apartamentuose.

Šešta diena. Benitses – Achileono rūmai – Porto Timoni beach (žygis) - Agios Stephanos (apžvalga) - Gouvia jachtų uostas – Kerkyra

02/04/2018

Šiandien skirsime visą dieną salos tyrinėjimui, o vakare turime grąžinti automobilį : buvome sutarę, kad auto nuomos atstovas atvyks ir paims mašiną prie mūsų viešbučio Kerkyroje apie 19:00-20:00.

Prieš išvykstant iš Benitses, noriu pasakyti, kad tai visai gražus kaimelis su painiomis, siauromis gatvelėmis. Čia yra romėnų pirtis, kurios neapžiūrėjome, – juokinga, bet pritrūko laiko. Vietinis maistas labai puikus, tavernų netrūksta, tik kovo mėn. dar ne visos veikia. Rytais susirasdavome vienintelę veikiančią kavinukę, savininkai neprieštaraudavo, kad pas juos pirkdavome kavą, o pusryčius atsinešdavome iš vietinės kepyklėlės. Ir taip darė visi, barmenas net pats paaiškino, kaip rasti tą kepyklėlę…Paplūdimys ilgas ir akmenuotas, bet palei pagrindinę gatvę. Rašoma, kad Benitses buvo imperatoriaus Vilhelmo mėgstamiausia vieta.

Nuo Benitses visai netoli – garsieji Korfu Achileono rūmai, pastatyti 1890 m. Austrijos imperatorei Elisabeth, kitaip dar žinomai Sissi vardu. Sissi buvo nepaprasto grožio, labai galinga, tačiau tragiškai pažeistos sielos moteris. Ji prarado vienintelį savo sūnų ir atvyko čia, bandydama susitaikyti su savo praradimu. Čia ji aštuonias vasaras slėpėsi, kol 1898 metais buvo nužudyta. Ilgą laiką rūmuose niekas negyveno, tačiau vėliau juos nupirko Vokietijos imperatorius Vilhelmas II. Nuo šių rūmų terasų atsiveria nepaprastai vaizdinga miesto panorama. Rūmus ir juos supantį sodą puošia gausybė skulptūrų, vaizduojančių senovės graikų mitologijos veikėjus. Pagrindinis herojus čia – Achilas. Įėjimas į šiuos rūmus kainuoja 8 eurus suaugusiems, rūmams apžiūrėti skirkite apie 2 h. Jei iš nuotraukų internete suabejosite, ar verta aplankyti, meskit abejones iš galvos, – tikrai verta, tikrai gražu. Turėjo nepaprastą skonį Sissi, o Vilhelmas II su pagarba tęsė jos pradėtas tradicijas. Apie Sissi esu pasiryžusi parašyti daugiau atskirame tekste, – ypatinga ji buvo moteris ir istorija jos nepaprasta. Negi apie ją nėra sukurtas filmas? Reiks pasidomėti.

Iš Achileono rūmų sukame į Afionos kaimelį. Bevažiuodamos neieškodamos suradome labai neblogą kavinukę-kepyklėlę su vaizdu į kalnus, pavadinimu „Melisito”. Dar vienas puodelis puikios kavos.

Afionos mes jau buvome, pamenate? Šįkart norime nusileisti tuo kalno šlaitu ir pamatyti Porto Timoni paplūdimį  – apsiavėme sportiniais bateliais, patogiai apsirengėme, prigriebėme vandens, rankšluosčius ir maudymosi kostiumėlius. Per kokias 40 min nusileidome, – vaizdai akino, eiti sunku tikrai nebuvo, mėgavomės ramiu, lengvu žygiu ir vaizdais, vis sutikdavome žmonių, bet ne tiek daug, kiek, tikėtina, jų čia būna vasarą. Apačioje išsirinkome vieną iš dviejų įlankėlėse esančių paplūdimių, – nutūpėme pailsėti kartu su kokiais 8-10 kitų romantiškų keliautojų. Bet tik mes vienintelės įsidrąsinome įlisti į tikrai vėsų vandenį – paplaukioti nepavyko, kelis kartus panirusios šokome į krantą aikčiodamos iš malonumo, kad mes tai padarėme, – mus stebėjusieji net paplojo! Po mūsų dar išsirengė efektinga jaunų juodaodžių amerikiečių šeimyna su judriu berniuku, bet išdrįso tik pabraidyti. Užkrėtėme ir dar vieną porą – vyruką su pilvuku, pareiškusį, jog visai nešalta, ir jo moteriškę, kuri pasakė, kad reikia bėgti, kitaip neišdrįs ir, tardama tuos žodžius, klykdama pasileido į vandenį.

Po geros valandėlės grįžome atgal iki automobilio, – diena buvo karšta, o kol užlipome tai ir visai sušilome. Persirengėme prie automobilio padoresniais rūbais ir patraukėme Agios Stephanos paplūdimio link. Dar kartą pakvėpavome gaiviu oru ir sukome Guvios link, – ten jachtų uoste išsirinkome kavinukę ir gėrėme savuosius kapučinus, stebėdamos lengvai linguojančius elegantiškų baltų jachtų stiebus. Saulė pamažu leidosi,  lauko kavinėse buvo pilna žmonių. Čia verta atvažiuoti, – dvelkia prabangiu gyvenimu:)

Stebėjome kapsintį laiką: apie 18:00 iš Gouvia (Guvija) sukome viešbučio link, kur turėjome atiduoti mašiną (pakeliui dar papildėme kuro talpą, kad nebūtų jokių nesusipratimų).

Kerkyroje apsistojame Konstantinoupolis hotel (K. Zabitsianou 11, Kerkyra, 49100, Graikija; 2 naktys trims 137 eur plius 5 eur/pusryčiai asmeniui). Viešbutis pasakiškas – pačioje Kerkyros širdyje senoviškame pastate su senu, tik filmuose matytu dviviečiu liftu ir suktais siaurais laiptais…Visur raudoni kilimai, minkšti foteliukai, gėlytės ir… dažyti kiaušiniai. Mūsų kambario langai žvelgė į uostą, kur atplaukdavo milžiniški keltai, o vakare matėsi saulėlydis. Nakčiai užsidarydavo langines ir kūdikio miegu užmigdavome aklinoje tamsoje ir tyloje…Lovos minkštumas neišpasakytas, – kasdien taip nenorėtum miegot, bet per atostogas – tikras malonumas!

Sklandžiai grąžinusios automobilį, pasukome į miestą. Vaikščiojau ir negalėjau sustoti aikčioti, – tokia graži buvo vakarėjanti Kerkyra. Štai kur visi Korfu salos žmonės! Sostinėje, kuri buvo tokia puošni, tokia daili, tokia gyva…Po pasivaikščiojimo, kaip daro ir vietiniai, susiradome nuošalesnę taverną (kaip vėliau patvirtino patys graikai, atsitiktinai aptikome vieną geriausių maisto vietų Kerkyroje!), pavadinimu „Pergola”. Nuostabi vieta, kurioje nematėme nei vieno turisto, – staliukai lūžo nuo vietinių apgulties…Maisto skanumas neišpasakytas: vėl sofrito, vėl tadziki, vėl graikiškos salotos ir sklidinos storo stiklo taurės gero naminio vyno (tokia labai gausi ir prabangi vakarienė trims – 54 eur). Stebėjome vietinius ir stebėjomės, kaip gausiai jie vakarieniauja. Supanašėjome su jais: čepsėjome iš malonumo, su tik ką iškepta duonele gaudydamos paskutinius tadziki likučius lėkštėje…Man regis, indų plauti jiems net nereikia:)

Septinta diena. Kerkyra

03/04/2018

Dvi dienas skiriame Kerkyrai – automobilio jau neturime, bet gyvename centre: nuo ankstyvo ryto vaikštom po Unesco saugomą senamiestį,  grožimės jūra, mėgaujamės maistu, geru oru, ir, žinoma, naujais pirkiniais. Po Kerkyrą plano nereikia, – surašysiu žemiau, ką verta pamatyti, bet mes tiesiog slampinėjome.

Korfu miesto senamiestis įsikūręs labai geroje strateginėje vietoje prie Adrijos jūros.  Kerkyros (Korfu) senamiestyje veikia net 37 bažnyčios. Tikrai verta pasivaikščioti pėsčiomis po senamiestį ir pajusti jo dvasią, pasigrožėti gražiai tarpusavyje derančius renesanso, baroko bei klasicizmo architektūros stilius.
Senoji tvirtovė (Paleo Frourio) – 1546 m. pastatyta bizantiško stiliaus pilis. Tai garsiausia ir lankomiausia pilis saloje, stūksanti netoli vienos didžiausių Europoje Spaniados aikštės. Iš pradžių į vandens apsuptą statinį buvo galima patekti tik žengiant mediniu pakeliamuoju tiltu, bet XIX a. pradžioje salą valdantys britai nutiesė kelią ir pilį vėl sujungė su sala. Iš išorės tarsi susiliejusi su didžiule uola, viduje Senoji tvirtovė išsiskiria to meto karine architektūra. Čia galima apžiūrėti išlikusius tunelius, kalėjimą, karo įrangą. Viršūnėje lankytojams pasiekiama apžvalgos aikštelė ir švyturys, iš toli matomas kryžius. Tvirtovė itin mėgstama dėl nuostabaus iš viršaus atsiveriančio vaizdo. Vanduo, salos, Kerkyros miestas – iš čia viskas kaip ant delno. Rytų pusėje atsiveria nuostabi kalnuotos Albanijos pakrantė.
Esplanade (Spianada) – tarp „Old Fortress“ ir senamiesčio esanti ilga atvira erdvė, skirta pasivaikščiojimams. Tai didžiausia aikštė, kurioje gausu XIX a. Prancūzijos architektūros kūrinių.
Michael ir St. George (Palaia Anaktora) rūmai. Šiame elegantiškame XIX a. Azijos meno muziejuje eksponuojamas porcelianas iš Azijos, japonų grafika, Indijos skulptūros ir tibetiečių šventyklų puošimo raštai.
Listonas – tai 1807 m. statytų kavinių virtinė, primenanti Rue de Gvoli gatvę Paryžiuje. Čia žmonės susirenka atsigerti kavos ar imbierino alaus. Gyviausia miesto arterija su daug kavinukių, kurios tiesiog apgulte apgultos, ypač vakarais.
Viena iš labiausiai žinomų bažnyčių yra Agios Spyrídon. Ji laikoma vienu svarbiausių religinių monumentų visoje saloje. Jos varpinės raudonas kupolas dominuoja miesto panoramoje. Šis bokštas yra aukščiausias taškas mieste. Bažnyčia statyta XVI a. ir yra skirta salos globėjui Šv. Steponui. Bažnyčioje sidabro karste saugomi Korfu salos globėjo Šv. Spyridon palaikai. Anot legendos, Šv. Spyridon net keturis kartus apsaugojo salą: vieną kartą nuo bado, du kartus nuo maro, ir dar sykį nuo puolančių turkų. Iki šiol tikima stebuklingomis Šv. Spyridon galiomis, tad jo palaikams saugoti pastatyta bažnyčia kasmet pritraukia tūkstančius tikinčiųjų.
Azijos meno muziejus. Muziejus įrengtas Šv. Mykolo ir Šv. Jurgio rūmuose, kurie buvo pastatyti 1819-1824 m. Juose buvo įsikūrusi britų komisaro rezidencija.
Mon Repos Palace rūmus kaip dovaną savo žmonai pastatė britų Komisaras Adamas. Tai nedideli, bet gražus rūmai, kurie šiandien veikia kaip muziejus. Rūmus juosia nuostabus parkas, idealiai tinkantis pasivaikščiojimams.
Visas senamiestis vadinamas  Campiello ir yra įtrauktas į Unesco sąrašą.

Antra nakvynė Konstantinoupolis hotel.

Aštunta diena. Kerkyra - Vilnius

04/04/2018

Papusryčiavusios viešbutyje ir iki vakaro ten palikusios lagaminus, visą dieną leidžiame sostinėje, – pamažu įsigyvename, o jau tuoj reiks skristi namo. Jei norite mano patarimo, tai vieno vakaro ir vienos dienos pilnai pakanka Kerkyrai. Kitą laiką verta skirti salos gamtai, paplūdimiams. Būdamos antrą dieną Kerkyroje, jos senamiestį buvome ištyrinėjusios iki smulkiausių objektų.

Kerkyroje radome dar vieną skanią vietą pavalgyti – „Averto” kavinukė vienoje iš siaurų miesto gatvelių, atokiau nuo centro. Šeimininkė – maloniausia moteris. Maistas puikus, tad rekomenduoju.

Į oro uostą vykome taksi – nuo viešbučio suderėjome 12 eur. Visą kelią taksistas dainavo graikiškas dainas, – pritarėme linguodamos, ką daugiau galėjome?:)

Iki oro uosto  galima ir nueiti, – viskas čia gana arti. Dar galima vykti ir autobusu Nr. 15. Šis autobusas stoja Žaliojoje stotelėje (priemiestiniai autobusai). Įlipti reikia San Rocco aikštėje – kaina bus 1,7 eur. Autobuso tvarkaraštis čia. Kaip autobusas važiuos galite pažiūrėti čia.

Korfu oro uostas seniai nematė remonto, – nesutvarkytas, nepritaikytas srautams. Jei jaučiate, kad norėsite valgyti, geriau tuo pasirūpinti iš anksto. Išskrendame 21:20, Vilniuje būsime 00:05.

Atsisveikiname su Korfu, lydimos jausmo, kad čia dar grįšime. Atvykome mažai ką žinodamos apie šią Graikijos salą, išvykstame, kaip jos ekspertės. Korfu rinkčiausi dėl daugelio priežasčių, bet pirmiausia dėl žmonių svetingumo, maisto skanumo, vietelių su „cinkeliu”, smaragdinio vandens ir ilgų paplūdimių, dėl galimybės keliauti judriai, dėl Kerkyros. Ir tai daryčiau balandžio-gegužės ar rugsėjo-spalio mėn. Kai vis dar šilta, o žmonių mažiau.

Yra tiesioginiai skrydžiai dukart per savaitę – pirkit, skriskit. Gal tik vasarą gali būti per karšta ir per pilna, bet yra žmonių, kam tai ir patinka! Sala labai skirtinga, pilna gamtos ir besišypsančių žmonių. Mums daugiausia šypsosi ir mojuoja vyrukai, jų čia ženkliai daugiau matosi:) Svetingi ir nuoširdūs žmonės saloje – dalis geros atmosferos. Tiesa, maistas nuostabus irgi!