Berlynas – ne tik vienas didžiausių Europos Sąjungos miestų, bet ir trečias pagal lankomumą miestas po Londono ir Paryžiaus visoje Europoje. Tai, ko gero, vienas multikultūriškiausių miestų Vokietijoje – čia gyvena žmonių net iš 184 pasaulio šalių. Mieste veikia net 175 muziejai; šiame didmiestyje yra net 1700 tiltų bei 180 kilometrų ilgio vandens kanalų; Berlynas yra vienintelis miestas pasaulyje, kuriame yra net trys veikiantys operos teatrai. Miesto teritorija tokia didelė, kad į jį sutilptų net 9 Paryžiai. Berlyne gausu restoranų, kavinių, užeigų. Veikia begalės klubų, rengiama daugybė festivalių. Berlyne privaloma paragauti garsiųjų vokiškųjų Currywurst dešrelių – patys vokiečiai jų suvalgo net 800 milijonų per metus! Mums gi Berlynas – dar ir vienas iš šešių didžiausių pasaulio maratonų. Kelionės tikslas buvo Berlynas ir maratonas, – tai, kad aplankėme dar ir Potsdamą bei Poznanę, puikią kelionę tik dar labiau pripildė įspūdžiais.
Pirma diena. Vilnius-Alytus-Lazdijai-Augustovas-Bialystokas-Varšuva-Poznanė-Berlynas
Iš Vilniaus išvykstame tiksliai 6:00 ryto, – taip išvengiame rytinių rugsėjo kamščių. Mūsų maršrutas tradicinis: Vilnius – Alytus – Lazdijai – Augustovas – Bialystokas – Varšuva – Poznanė – Berlynas. Kadangi užkandžių, vandens, kavos termose, vaisių turėjome – dažnai nestoviniavome. Tik kojas pamiklinti. Kompanija gausi nebuvo: mano geriausia draugė, kuri už dviejų dienų bėgs BMW Berlyno maratone, laimėjusi kvietimą loterijoje, ir aš, nusiteikusi palaikyti ir pasidžiaugti renginiu. Berlyne turėjome susitikti su draugų pora: V.S. irgi ruošėsi bėgimui, o jo žmona papildys gana negausią, bet energingą palaikymo komandą.
Ruošiantis keliauti į Berlyną tuo metu, kai ten vyksta, ko gero, didžiausias miesto renginys, – BMW Berlyno maratonas, priklausantis didžiausių pasaulio maratonų šešetukui, viešbučiai yra perpildyti ir apie nakvynės vietą tenka pagalvoti gerokai iš anksto. Bičiuliai baltą, jaukiai įrengtą butuką, kuriame idealiai viskas paruošta maloniam kelių dienų pasibuvimui mieste, surado ir išnuomavo prieš kelis mėnesius iki didžiojo renginio. Trijų naktų nakvynė keturiems asmenims ten kainavo 400 eur, vadinasi, naktis vienam – apie 33 eur. Kainos Berlyno maratono metu yra kur kas didesnės nei įprastai, tad nenustebkite.
Nuoširdžiai rekomenduoju šią vietą ne tik dėl to, kad butas jaukiai įrengtas, o virtuvėje rasite viską, ko gali prireikti pusryčiams ar vakarienei pasigaminti, bet ir dėl to, kad jis yra netoli parko (sportuojantys gali prasibėgti) bei vienos didžiausių Berlyno įžymybių – Hitlerio laikais statyto didžiausio Europoje oro uosto, kuris dabar neveikia, todėl kuo ramiausiai galite pasivaikščioti pakilimo taku, aplankyti pastato vidų ir taip nusikelti į senus laikus. Oro uostas man paliko milžinišką įspūdį…
Taip pat, išsukus į šalia esančią pagrindinę gatvę, galima lengvai rasti įvairiausių užkandinių, kepyklėlių su garsiosiomis vokiškomis „barankomis“ (pretzels, vok. brezel), nedidelių parduotuvėlių ar tinklinių maisto prekių parduotuvių (net „Lidl“): kadangi į Berlyną buvome atvykę automobiliu, šluote šlavėme turkišką parduotuvę, – parsitempėme į Lietuvą nepaprastai skanių alyvuogių sandariose pakuotėse, dieviškai skanaus fetos sūrio, alyvuogių aliejaus ir t.t., o kas vakarą valgėme specialiai paruoštas alyvuoges, o jų pritrūkus, vėl bėgdavome pirkti…
Vos keli žingsniai nuo namų – metro stotelė „Boddinstrase“, iš kur iki „AlexandrPlatz“ vos keletas stotelių, – centras, žodžiu, pasiekiamas lengvai, patogiai ir greitai.
Apartamentai vadinas „Stylisches Apartment im Schillerkiez“ (Selchower Straße 32, 12049 Berlin, Germany). Iš automagistralės atvykti automobiliu čia taip pat patogu, kaip atvažiuoti iš oro uosto metro.
Išvykusios 6.00 iš Lietuvos, lygiai po 12-kos valandų, 18:00, jau apkabinome laukiančius draugus ir įsikūrėme stilinguose apartamentuose.
Kadangi dar buvo laiko, skubėjome pasiimti maratono dalyvių numerių. Iki tos vietos, kur plūdo pirmieji atvykusieji bėgti maratono, buvo apie 2 km. Vietos parinkimas stulbinantis: nežinau, ar būtų įmanoma surasti tinkamesnę, žinant, kiek bėgikų teks priimti (šiemet maratone startavo 61,390 dalyvių iš 133 šalių; 40,775 kirto finišo liniją (28,443 vyrų, 12,332 moterų). Ta vieta – garsusis Hitlerio statytas oro uostas, apie kurį jau užsiminiau anksčiau. Jis gigantiškas, o interjeras likęs iš senųjų laikų, – šiandien šis pamirštas oro uostas buvo pilnutėlis džiugiai ir entuziastingai nusiteikusių žmonių iš skirtingų pasaulio šalių. Euforiška ir džiaugsminga atmosfera pranašavo, kad laukia KAŽKAS DIDELIO. Apdovanoti maratono maišeliais ant pakilimo takų sustatytose palapinėse žmonės gurkšnojo alų, šmirinėjo tarp sporto prekėmis prekiaujančių prekeivių, fotografavosi su gautais bėgimo numeriais prie maratono plakatų, susitikinėjo su draugais ir nuoširdžiai džiaugėsi artėjančiu renginiu. Supratau viena: kai tūkstančiai žmonių skleidžia geras emocijas, jos pasklinda visur ir kaip koks virusas paplinta visame mieste. Užsikrėtę juo jautėmės ir mes labai pakylėti…
Laukė dar viena diena: pasiruošimui ir poilsiui.
Antra diena. Berlynas dieną prieš maratoną
Man buvo gana keista, bet mūsų bėgikai visai nenorėjo dienos praleisti užkėlę kojas ant lovos – jie ne tik ryte prasibėgo (tas reikalas vadinasi „lengva treniruotė prieš maratoną” ir jis vyko senojo oro uosto pakilimo takais!), stebėjo „breakfast run” (pusryčių bėgimo rungtis) miesto gatvėmis, bet ir nutarė apžiūrėti starto vietą prie Brandenburgo vartų bei pasivaikščioti Berlyno centre kartu su kitais keliasdešimt tūkstančių bėgimo entuziastų…Mes, komandos sirgaliai, tuo tik džiaugėmės!
Nuo apartamentų iki maratono starto vietos nusigauti buvo paprasta: išlipome Friedrichstraße (U6) ir kokias 12 min paėjome pėsčiomis – iki pat Branderburgo vartų metro dar tik tiesiamas. Visos Reichstago, Branderburgo prieigos buvo suskirtytos zonomis, – matėme, kur galės patekti tik bėgikai, kur yra „artimųjų laukimo vieta”.
Mes sutarėme tikslią vietą, kur susitiksime, tada apgalvojome „palaikymo” strategiją: kur galėsime bičiulius pamatyti, kuriuose kilometruose ir kurioje kelio pusėje jų lauksime, kaip fotografuosime ir kaip perduosime kažkokių spec. miltelių pripildytą ir paprastam žmogui neįveikiamo skonio gėrimukus. Kadangi mūsų bėgikai buvo skirtingų pajėgumų ir greičių, jie abu dar ir pajudės skirtingu laiku, tad nėra paprasta viską sklandžiai sustyguoti. Žinojome tiksliai, kad abu bičiulius pamatysime 9-ame km: šią zoną patogu pasiekti metro ir, vienam prabėgus, o kito sulaukus po pusantros valandos, vis dar būtų įmanoma nuvykti iki 36-37 km ir ten pasitikti mūsų skuodiką bei jam perduoti jo buteliuką, o tada jau laukti su skaudančia koja bėgančios užsispyrusios žemaitės ir vėliau skubėti į sutartą susitikimo vietą…Planas atrodė nepriekaištingas, – rytoj pamatysime, kaip jį seksis vykdyti. Be tokio plano būtume nepamatę nieko: žmonių gausa – pasakiška, metro, nors juda greit, bet išlipus ne prie maratono gatvės, – visos pastangos gali nueiti veltui…Ir tektų moti ne saviems, o svetimiems:) Nėr blogai, bet…
Maratono trasa ėjo svarbiausiomis miesto gatvėmis, kurios buvo uždarytos jau dieną prieš ir niekas dėl to nebambėjo, – visas miestas gyveno maratono, t.y. didelės šventės, nuotaikomis. 42 km trasa tebuvo vienas didelis ratas mieste! Ne du, ne trys ratai, o vienas didelis! Man buvo naujiena ir tai, kad čia VISI DALYVIAI bėgo maratoną:) Ne 10 km, ne 21 km, – 42 km išbandymas laukė kiekvieno, startuojančio iš keletos skirtingų sektorių ir, žinoma, skirtingu laiku. Pirmieji startuos žmonės su negalia, ratukuose. Tada – maratono lyderiai, po jų – į maratoną patekę pagal geriausią savo maratono laiką (dviejų paskutinių metų; taip pateko ir mūsų bičiulis), paskutinieji startuos iš kelių sektorių, leidimą bėgti laimėję loterijoje. Kiek pamenu, šiame maratone bėgo net 21 lietuvis: mūsiškis V.S. buvo antras geriausias!!! Kiekvienas dalyvis prie sportinių batų turėjo prisisegti gautą laiko fiksatorių su BMW logo, kas leido tiksliai užfiksuoti kiekvieno bėgančiojo starto-finišo laiką. Juk prie starto stovėjo keliasdešimt tūkstančių žmonių. Suprantu, kad sunku įsivaizduoti, – ir man buvo nelengva, kol savo akimis neįsitikinau, kad tai įmanoma!
Šiandien įsiamžinome prie Reichstago (viduje nebuvome, nes internetu negavome bilietų, nors bandėme užsisakyti, likus savaitei iki kelionės) ir Branderburgo vartų, tada aplankėme Genocido memorialą ir pasukome pagrindine Rytų Berlyno arterija, „Unter den Linden” gatve, pro Branderburgo vartus Berlyno Katedros link…Pakeliui dar sustojome „Volkswagen” salone, kur su nuostaba veide apžiūrinėjome ateities automobilius. Aišku, dar buvo kava, pyragėliai ir nealkoholinis alus visai prie A.Merkel biuro. Daugiau apeiti negalėjome, nes reikėjo tausoti bėgikų jėgas. Gerokai popiet grįžome namo, ruošėme specialų maistą prieš bėgimą (žinoma, kad tai buvo makaronai su mūsų pačių paruoštu lietuviškų-šiltnaminių pomidorų padažu bei pačių pagamintu pesto). Jokio alkoholio, tik keli gabaliukai namuose kepto varškės pyrago. Aišku, kad mūsų bėgikai susiruošė viską, ko reiks rytdienai: geliukai, prie lietuviškų marškinėlių prisegti numeriai, prie sportinių batelių pritvirtinti laiko fiksatoriai, prisimatuota apranga ir dar kartą įsitikinta, kad viskas patogu (teko pabėgioti kambario zonoje, bandant, ar diržas su kabančiais geliukais patikimai laikosi, – juoktis balsu nedrįsau, šypsojausi tyliai). Žodžiu, prisižiūrėjau man visiškai nekasdieniškų vaizdų. Netikėkit, jei jums kas sakys, kad sportas nieko nekainuoja, o bėgimas – ypač pigus sportas…Aš čia akis išpūtus žiūrėjau ir supratau, kad investicija į maratoną nėra „tik” kasdienės bėgimo treniruotės. Rezultatui ne mažiau įtakos turi ir tam tikri sportiniai batai (jau nepamenu, kokie…), ir kažkokie stebuklingi, jėgos įpučiantys milteliai, ir, suprantu, šlykštoko skonio geliukai bei jų laikikliai, ir marškinėliai be siūlių (net ir jie nutrina iki kraujo!), besiūliai šortai ir kompresinės kojinės, kepuraitės-snapeliai (kad ventiliuotųsi pakaušis), ir specialūs, garsieji besvoriai „Oakley” akiniai. Aš jau nekalbu apie tai, kad kelionė iki Berlyno irgi reikalauja bent pusmetį reguliariai pažingsniuoti iki ofiso…
Pabuvusi Berlyno maratone, suprantu, kodėl bėgikai, vieną kartą nubėgę maratoną Vilniuje, daugiau čia dalyvauti nenori. Palyginimui šie du miestai net nepasiduoda: pamenu, kad Vilniaus maratone tik aplink finišą ir startą yra žmonių, pati gi trasa labai menkai žiūrovų stebima, o maratonininkai, jei jie neatbėgo pirmieji, lieka ir visai pamiršti, – muzika išjungiama, trasa tvarkoma, o žiūrovų nė su žiburiu neberasi. Tas antras ratas jau niekam neįdomus. Aš įsivaizduoju, kaip turi jaustis bėgantysis. Berlyne kitaip: šventė ir euforija tęsiasi ištisus 42 kilometrus, žmonių upės nesenka, sirgaliai ploja, šoka, dainuoja, dalina vandenį, skatina, palaiko kaip tik fantazija leidžia. Įsivaizduokite, ką reiškia nuvargusiam bėgikui pamatyti kartoninį plakatą su užrašu „Power Button”: laikantysis plakatą su triukšminga kompanija skatina maratonininkus paspausti tą „stebuklingą” mygtuką ir pasikrauti energijos! Nuotaika, kuria užsikrečia nuvargėlis, jį vėl pakelia bent keliems laukiantiems metrams! Ką jau kalbėti apie plakatus 37-ame km. Vienas tokių skambėjo taip: „John, You still look sexy!” (nors, esu tikra, jis nei taip jaučiasi, nei taip atrodo), kitame buvo parašyta: „Meghan, do it for donuts!” (man irgi padėtų toks užrašas, jei spurgytės būtų iš „Nikola” kavinės, esančios greitkelyje Vilnius-Klaipėda)…Visoje maratono trasoje buvo vandens ir bananų punktai, skambėjo muzika – nuo „gyvo” saksofono iki būgnų trenksmo ar Lotynų Amerikos ritmų. Palaikydami bėgikus, šoko net zumbos šokėjai. Kadangi oras buvo šiltas, ant bėgikų galvų tam tikrose zonose buvo purškiamas vanduo.
Atrodo, užbėgu įvykiams už akių, – tiek daug emocijų ir jos nei galvoje, nei dienose nebetelpa.
***
Aplankyti objektai Berlyne šiandien: trumpai
BRADENBURGO VARTAI
Brandenburgo vartai (vok. Brandenburger Tor) – tai senieji Berlyno miesto vartai, įsikūrę Paryžiaus aikštės pašonėje. Po 1989 m. įvykusio istorinio Berlyno sienos griovimo tapo ne tik miesto, bet ir visos Vokietijos susivienijimo simboliu. Įspūdingą klasicistinio stiliaus architektūrinį statinį dailina bareljefai su vaizdais iš graikų mitologijos. Pačiame Bradenburgo vartų viršuje įtaisyta didinga kvadriga – keturių arklių tempiamas karo vežimas (Pariser Platz 5, 10117, Berlynas, Vokietija).
REICHSTAGO KUPOLAS
Lankantis Berlyne praleisti Vokietijos parlamento rūmus dar vadinamus Reichtag dome nevalia. Jo viduje pamatysite dirbančius deputatus bei grožėsitės įspūdinga Berlyno miesto stogų panorama. Norint pasidairyti į miestą iš viršaus nemokamai – privaloma išankstinė registracija internetu (Platz der Republik 1, 11011 Berlynas, Vokietija). Darbo laikas: 08:00 – 00:00. Žmonės įleidžiami kas 15 minučių. Registracija čia.
BERLYNO KATEDRA
Tai įspūdinga neobarokinio stiliaus katedra (vok. Berliner dom) bei pati didžiausia protestantų bažnyčia visoje Vokietijoje (įėjimas yra mokamas). Visai šalia garsiosios katedros yra milžiniškas sodas pavadinimu Lustgarten – tai ne tik dažna susitikimų, bet ir poilsio, trumpų pasivaikščiojimų vieta (Am Lustgarten, Berlynas, Vokietija).
PAMINKLAS HOLOKAUSTO AUKOMS
Įspūdingas 2711 įvairaus aukščio granito luitų labirintas – tai memorialas 6 mln. nužudytų žydų atminti. Tai ne šiaip skulptūra, prie kurios reiktų nusilenkti ar padėti gėlių. Tai ir ne ta vieta, kur norėtųsi fotografuotis ar daryti asmenukes. Atmosfera šioje vietoje ypatinga: norisi pabūti ramiai. Čia rasite daugiau informacijos.
Trečia diena. Berlynas maratono dieną
Gilus miegas mums visiems keturiems šiąnakt nebuvo lemtas: visą naktį snūduriavome budėjimo režimu. Ir sirgaliai, ir bėgikai instinktyviai nerimo. Kažin, kodėl?:) Prabudome labai anksti – gerokai prieš septynias. Bėgikai pasipuošė, susikrovė savo kuprines ir gaminosi kiekvienas asmeninius pusryčius, – čia jau šiukštu nereikia kištis, dar kaltas gali likti, jei bėgant, tarkim, pilvą susuks dėl mūsų, neišmanėlių, paruoštų pusryčių. Abiems mūsiškiams tai nebuvo nei pirmas, nei antras, gal net ir ne trečias maratonas (tiksliai nepasakysiu), todėl jie puikiai žinojo, koks maistas tinkamas: kam avižų košė su razinomis, kam vokiškas kumpelis…Kažkokių magiškų ritualų sėkmei prišaukti nepastebėjau, – tik visiškai normalus susikaupimas ir kažkoks mažiukas, kirbantis, startinis jauduliukas, persidavęs ir mums, komandos nariams. Ore tvyrojo pakili šventės nuotaika. Ta diena, ta diena (tarti greitai ir vaikiškai džiugiai):) Virpa širdelė ir dabar tai rašant, nors nuo to įvykio jau praėjo daugiau kaip savaitė.
Išėjome anksti, metro traukinyje kartu su mumis jau buvo būrys bėgikų ir kiekvienoje stotelėje jų tik sparčiai dauginosi. Aukšti, žemi, liekni, pilvoti, jauni, seni, geltoni, balti, juodi, rudi, akiniuoti, ilgaplaukiai, trumpaplaukiai, garbanoti, – žodžiu, visokie visokiausi pasaulio žmonės, vienijami didelio džiaugsmo: treniruotės jau praeity, vargas irgi praeity, dabar jie sulaukė to, dėl ko kasdien, net ir nemaloniausiu oru, net ir labai tingėdami, kildavo nuo sofkučių ir bėgiodavo, – jiems visiems atėjo didelės šventės diena. Suprantama, kad tarp bėgikų buvo ir tokių, kurie atvyko su savo asmeninių rekordų tikslais (jų veiduose buvo matyti susikaupimas), bet didžioji dauguma prie Brandenburgo vartų vyko tiesiog mėgautis bėgimu, pajusti starto jaudulį kartu su bendraminčių minia, džiaugtis palaikymu ir bent kartą gyvenime pabūti didžiojo pasaulio maratono epicentre. Kažkurią akimirką net ir aš buvau užsimaniusi pradėti bėgioti, – dėl visų tų dalykų, kurie pakelia virš kasdienybės ir leidžia patirti, ką reiškia padaryti tai, kas yra už žmogaus, ne profesionalaus sportininko, galimybių ribų…Tuo metu dar nežinojau, bet jie visi juk bėgo nuo tos pačios starto linijos, kaip ir pasaulio rekordą šiame maratone pagerinęs E. Kipchonge iš Kenijos (panašu, kad pamačiusi, kaip jis skrenda virš asfalto, daugiau niekada nepamiršiu tos sudėtingos pavardės).
Su bičiuliais išsiskyrėme prie patikros vartų ir nupėdinome prie Branderburgo vartų, kur buvo parengta sirgalių zona: po rimtos kuprinių patikros, nutarėme nusifotografuoti prie milžiniškos mėlynos sienos su visų maratono dalyvių vardais ir pavardėmis, – susiradusios saviškius, džiaugiamės kaip vaikai. Žiūrovai taip anksti nesirinko, – prieš 9:00 buvo vos keli ankstyvi paukščiai. Svarstėme, ar likti starto zonoje ir išlydėti pirmuosius iš čia, o gal vis tik lėkti į 9 km vietą nieko nelaukiant. Nutarusios, kad starte mes mažai ką matysime, nuskubėjome Potsdamo aikštės link, kur sėdome į metro. Atrodė, kad tik mudvi ėjome į priešingą pusę, nei milžiniška marga žmonių jūra, judanti maratono starto link…Visi tokie entuziastingi, linksmi, džiugūs, – tikrai atrodė, kaip laimėję loterijoje:) Berlyne net oras prisitaikė ir nepagadino reikalo: ryte buvo 14 laipsnių šilumos, maloniai glostė pirmi saulės spinduliai, buvo gaivu ir malonu – iki 22-25 laipsnių užkaito tik vidudienį. Suprantama, kad pirmiesiems, dar neįdienojus, bėgti buvo lengviau.
Neįsivaiduojamas malonumas vaikščioti didmiesčio gatvėmis, kuriomis nejudėjo nei viena transporto priemonė! Priartėjus prie Potsdamo aikštės atrodė, kad miestą ištiko katastrofa, – prasilenkdavome jau tik su vos vienu kitu, išlindusiu iš metro…
Tiesa, viena akimi aš stebėjau Berlyną ir kaip smalsi turistė: Potsdamo aikštė įspūdinga tuo, kad čia esantys dangoraižiai ir šiuolaikiški stikliniai pastatai yra pastatyti visai neseniai – po Berlyno sienos griuvimo. Siena ėjo per patį Potsdamo aikštės vidurį ir į ją buvo neįmanoma patekti. Tuo metu visa aikštė buvo – po karo likusi tuščia dykynė. Mano bičiulis, keliavęs Berlyne 1994 m. pasakojo dar matęs tą dykynę, nors jau tada buvo prasidėjusios statybos. Jam dar labiau sunku patikėti, ką įmanoma padaryti ne griaunant, o kuriant. Beje, jei būsite aikštėje, užsukite į Sony centro kiemą, – nustebins!
9-ame km įsikūrėme, kad būtume gerai matomos, – neužilgo pasirodė pirmieji sportininkai, žmonės su negalia. Net negalite įsivaizduoti, kaip jie buvo palaikomi – žiūrovai šaukė, trepsėjo, plojo! Kokia valia, koks užsispyrimas, – šiais žmonėmis neįmanoma nesižavėti!
Maratono lyderiai startavo 9:15: žinant, kokiu greičiu jie skuodžia, supratome, kad vos keletas minučių ir mes juo išvysime! Net ir iš toli matėsi, kad KAŽKAS vyksta. Pirmiausia, pasipylė gausus dviratininkų būrys vienodais marškinėliais, – toks jausmas, kad jie važiavo tam, kad ištuštintų visą gatvę, kad žmonės trauktųsi ir nesugalvotų pereidinėti gatvę. Tada pasirodė naujutėlaitis maratono rėmėjų – BMW – automobilis. Po jo sekė spaudos automobilis ir dar vienas, dideliame ekrane ant stogo bėgikams rodantis laiką. Ne visiems bėgikams, o lyderiams…Pirmiausia, pamačiau tris lengvai ir greitai skuodžiančius juodaodžius, visus vienodais ryškiais dryžuotais marškinėliais, – vėliau sužinojau, kad tai vadinamieji „pacers” (mano bėgikai juokauja, kad tai „zuikiai”): jie lydi lyderį, ko gero, palaikydami tempą ir saugodami jį nuo galimų trukdymų siekti rezultato. Čia tokia mano nuomonė. Kaip vėliau sužinojau, šįkart tuo lyderiu buvo Eliad Kipchonge, bėgęs žingsniu iš paskos: suprantu, kad ši nuotrauka bus istorinė, gaila, kad neryški (norėjosi ne tik fotografuoti, bet ir gyvai šią legendą pamatyti):
Kaip žmonės bėga…- tai reikia pamatyti. Papasakoti neįmanoma. Berlyno maratoną Kipchonge baigė su nauju pasaulio rekordu – 2:01:39. Protu nesuvokiamas rezultatas!
Mums pasisekė, kad „pacerių” apsuptyje matėme ir bėgančią moterį, vėliau tapusią nugalėtoja, – Gladys Cherono (nugalėtojos laikas: 2:18:11).
Po pagrindinių lyderių nedidelėmis grupėmis bėgo kiti greitai skuodžiantys, – kai pamatėme, kad pasirodė bėgikai iš C sektoriaus, žiūrėjome akis išpūtusios, kol pamatėme saviškį, – spėjome perduoti buteliuką ir išgirdome, kad jis jaučiasi puikiai! Žmogus turėjo savo tikslą, nedrįsom daugiau trukdyti, o ir lėkė jis taip, kad vos ne vos spėjome nugaros nuotrauką padaryt:)
Tada jau galėjome atsipūsti, – nukeliavome į šalia gatvės esančią kavinukę, užsisakusios kavos ir šviežių kepinių, ramiai pro langą stebėjome bėgančiųjų srautą: tarp jų bėgo ir dalis keistuolių – su pliušiniais ananasais ant galvos, su Elvio Preslio baltuoju kostiumu, su gaisrininko uniforma, su Vokietijos ir Europos Sąjungos vėliavomis abiejose rankose, su afrikietišku sijonu, net su didžiuliu Reichstagu iš paralono ant galvos! Matėme ir labai pavargusius jau 9-ame km, – sunku buvo patikėti, kad jie įveiks visą trasą. Kai kurie bėgo lengvai ir linksmai.
Neįsivaizduojate, kokį džiaugsmą patyrėme, pamačiusios bėgančią bičiulę, – su ja jau galėjome parisnoti ir šalia, bent trumpai:) Nuotaika mūsų užsispyrusios bėgikės buvo pakili, – tikėjome, kad jai pavyks! Išsiskyrusios lėkėme į metro, turėjome spėti į tą 37 km ir perduoti antrą buteliuką mūsų komandos lyderiui:) Emocijos tame kilometre liejosi laisvai – žiūrovų čia buvo kur kas daugiau, o palaikymo decibelų išvis neįmanoma suskaičiuoti! Bėgikai atrodė kur kas labiau pavargę, dalis jau žingsniavo rankomis perkėlinėdami kojas, kiti šlubavo, bet vis tiek perkreiptais veidais yrėsi į priekį…Savo bėgiko čia nebesutikome, – supratome, kad pavėlavome kokią minutę…Vėl metro ir vėl bėgte prie Branderburgo vartų, kur jau turėjome sutartoje vietoje apkabinti medalininką. Taip ir įvyko! Neatrodė jis labai nusikamavęs, nors rezultatas buvo tiesiog fantastiškas – 2:50:08! Medalis, vidinė euforija ir pirmi nealkoholinio alaus gurkšniai vos kirtus finišo liniją atgaivino akimirksniu. Jau kartu su bėgiku nukeliavome iki 41 km laukti savo bičiulės, – žinojome, kad dar turime laiko, todėl įsispraudėmė vienoje lauko kavinėje prie pat trasos. Sirgalių tūkstančiai, pirmieji šimtai medalininkų jau irgi matėsi minioje, aplink trasą nugulę palaikytojai klykavo ir džiaugėsi ne mažiau, nei bėgikai, kurie jau matė Branderburgo vartus, o tai jiems reiškė kančių pabaigą (ne visi kankinosi, bet tikrai didelė dauguma) ir džiaugsmo pradžią…Mes maratono programėlėje sekėme savo bėgikę, – matėme, kad mažas žmogeliukas juda nuo 20 km iki 21, 22,23, 24,25… – kažkas tikrai vargo, kol mes gurkšnojome šaltą alutį…Abi su A.S. apsiverkėme apkabinusios pro šalį bėgančią I.J.!!! Toks pliūpsnis jausmų: ji tai padarė! Nors atrodė, kad šiemet tikrai nepavyks, – juk dar vasaros pradžioje dėl kojos skausmų ji ir 400 metrų nenubėgdavo! Bet pamažu, pamažu, su pavydėtinu užsispyrimu tikslas įgyvendintas! Vėl nuskuodėme iki susitikimo vietos, – ten laukėme mūsų bėgikės. Fotografavomės, klausinėjome, džiaugiamės…Kaip visi tie tūkstančiai aplink, – Berlynas tą dieną buvo pats džiugiausias pasaulio miestas. Čia jis galėjo pasimatuoti laimės indeksą ir gerokai jį pasigerinti:) Bent trumpam:)
Parkeliavome namo: gaminome fantastišką vakarienę pavargusiems bėgikams, pildėme kiekvieną jų norą ir dar ilgai vakarojome…Ech, nuostabių nuostabiausia diena, – kaip norėčiau, kad kada nors visi, čia mane skaitantys, tai patirtumėte…
Ketvirta diena. Berlynas po maratono
Rytą ilgai pusryčiavome ir trumpai pakavomės daiktus: mūsų kompanija skilo. Viena dalis ruošėsi skrydžiui namo, o mudvi su I.J. nuo 11:00 turėjome užsakytą ekskursiją po miestą su čia jau 6 metai gyvenančia rašytoja Lina Ever (jos paslaugas buvome užsisakę dar Lietuvoje, remdamiesi draugų rekomendacijomis ir parašydami tiesioginę žinutę Facebook’e). Buvo didelė nuostaba, kad mano bičiulė išvis sutiko su tokiu pasivaikščiojimu po maratoninio krūvio kojoms. Ji gana stabiliai judėjo, nors miestas buvo pilnas šlubčiojančių žmonių su ryškiais maratono marškinėliais, o kai kurie ir su medaliais ant kaklų. Įsivaizduokite, kokie jie visi buvo sąmokslininkai ir kaip juos visus iš bendros masės išskyrė tie įveikti kilometrai vakar…Mums, paprastiesiems, jokių šansų nebuvo įsisprausti į tų sąmokslininkų gretas:)
Su Lina Ever susitikome prie TV bokšto, esančio Alexander Platz, ko gero, vienintelio Europoje TV bokšto esančio miesto centre. Jokios bokšto istorijos neišgirdome, gal ją būtume ir pamiršusios, – tiesiog pabuvome užvertusios galvas. Rimti keliautojai rašo, kad kilti į jį neverta dėl neprotingos kainos. Visai šalia yra Park Inn viešbutis, kur pakilti ir pažiūrėti Berlyną galima už simbolinę kainą, – mes to nedarėme, bet Jūs tikrai galite, jei turėsite daugiau laiko. Viešbučio reklama gerai matoma.
Prie TV bokšto yra Neptunbrunnen fontanas pastatytas 1891 m. Jo centre yra romėnų dievas Neptūnas, o aplink jį – 4 Prūsijos upių skulptūros: Elbė (moteris laikanti vaisius), Reinas (žuvų tinklas ir vynuogės), Vistula (mediniai blokai – miškų simbolis) ir Oderis (antys ir gyvūnų odos). Fontanas buvo perstatytas į dabartinę vietą 1951 m.
Nuo Alexander Platz pro Raudonąją rotušę (Rotes Rathaus) ir šv. Marijos bažnyčią (St.Marienkirche), kuri yra seniausia išlikusi Berlyne, sukome iki didelės statybų aikštelės (kitoje gatvės pusėje, nei Berlyno katedra), – vokiečiai atstatinėja Vokietijos valdovų Hohenzollernų pilį, kuri buvo sugriauta per II-ąjį pasaulinį karą. Po karo jos vietoje buvo pastatyti socialistinės Rytų Vokietijos (VDR) parlamento rūmai. Vokietijai susijungus, šie parlamento rūmai buvo nugriauti, nes paaiškėjo, kad juos statant buvo naudojama daug nuodingojo asbesto. O ir laikai pasikeitė. Kurį laiką čia buvo tiesiog pieva. Galiausia buvo ryžtasi atstatyti karališkąją pilį. Turtinga šalis tai gali, juolab, kad ir istorinės medžiagos netrūksta. Prie pilies statybų, palei gatvę, yra kubas (Humboldt Box), kur galima užeiti (nemokama) ir pamatyti visą pilies istoriją, o užlipus į viršutinį kubo aukštą iš kavinukės pasigrožėti miesto vaizdais.
Kartu su Lina Ever nukeliavome iki Operos ir baleto teatro pastato, tada užsukome į šalia esantį Humboldto Universitetą, – Lina užvedė mums į biblioteką, kur tebėra senųjų laikų vitražas: vos atidarius duris į mus pažvelgė Leninas, Marksas ir Engelsas. Universiteto aikštės centre yra toks stiklinis langas, pažvelgę vidun, pamatysite tuščias knygų lentynas, – tai dar vienas originalus monumentas Hitlerio įsakymu sudegintoms universiteto knygoms atminti.
Toliau Lina vedė mus į Berlyno muziejų salą, – į ją galite patekti pro Berlyno katedrą. Tai 5 muziejų kompleksas, kuris 1999 m. buvo įtrauktas į UNESCO sąrašą. Muziejus galima aplankyti su vienu bilietu. Per metus Muziejų sala sutraukia daugiau nei 1 mln. lankytojų. Mudvi su I.J. nutarėme, kad į muziejus atvyksime žiemą, kai po miestą vaikščioti nesinorės.
Didžiausią nuostabą patyrėme, kai Lina Ever mus nuvedė iki naujai atstatomų senujų Berlyno rajonų: tai kiemeliais sujungti pakankamai aukštų pastatų kompleksai. Arčiausiai gatvės buvo turtingiausiųjų namai, itin puošnūs ir reprezentatyvūs, o einant į tolimesnius kiemelius puošnumo buvo mažiau, ten veikdavo mažos kvartalo parduotuvėlės. Man nuo grožio atėmė kvapą, – Lina sako, kad dabar čia esančias išskirtinių prekių mažas parduotuvėles palaiko miesto savivalybė, padėdama jiems išsilaikyti. Man regis, turistų čia tiek, kad joms visai negresia bankrotas.
Šalia tokių ypatingo grožio kiemelių yra visai kitokie, – mažų galerijų ir kavinukių erdvės gausiai išmargintos grafičiais. Tiek spalvų, tiek lempučių, tiek kvapų…Visai kitoks Berlynas. Tada Linos vedamos radome nuo karo vis dar apgriuvusį pastatą, kuriame kadaise, o ir dabar veikia garsi šokių aikštelė Clärchens Ballhaus, – interjeras čia išlikęs toks, kaip kadaise (duris ji atvėrė 1913 m.). Šioje vietoje pasijutau kaip filmavimo aikštelėje, – panašų įspūdį esu patyrusi keliaudama Teksase ir užsukusi į miestą-muziejų Gruene, kur irgi buvo gigantiška šokių aikštelė – kitas pasaulio kraštas, o likimas panašus. Senųjų „Clarchens Ballhaus” foto galite rasti čia.
Toje pačioje gatvėje yra daug meno galerijų, kai kurias galima lankyti nemokamai, viena tokių yra buvusioje žydų mergaičių gimnazijoje.
Po šių vietų šokome į metro ir išlipome prie Berlyno sienos memorialo, – čia nuotaika buvo visai kitokia. Būtinai ten nuvykite, nors vieta ir nėra centre. Tik pabuvus galima geriau suprasti, ką vis tik teko išgyventi suskaldytam miestui ir išskirtiems berlyniečiams. Su Lina mes čia išsiskyrėme, – ji rekomendavo ten užeiti, gaila, kad neinformavo, jog muziejus pirmadieniais uždarytas. Tad tik nuo viršutinės terasos galėjome apžvelgti išsaugotą Berlyno sienos atkarpą su visomis apsaugos zonomis bei susprogdintos bažnyčios vieta.
Pasivaikščiojimas po Berlyną su Lina Ever užtruko apie 3-3,5 h. Dėkingi už parodytas įdomias Berlyno vietas (kai kurių tikrai nebūtume pačios radusios per tokį trumpą laiką Berlyne), bet, žinoma, yra dar kur patobulėti. To nuoširdžiai ir linkime Linai, kuriai netrūksta drąsos imtis miesto gido paslaugų.
Mums dar labai norėjosi pamatyti Centrinę geležinkelio stotį (Hauptbahnhof; nuo Berlyno sienos memorialo – 10 tramvajus, stotelė tokiu pat pavadinimu) – tą įspūdingą stiklinį pastatą, kuriame traukiniai važinėja skirtinguose aukštuose, o žmonių bruzda kaip ir priklauso didmiesčiui. Iš tos stoties mes sėdome į S-bahn’ą ir nulėkėme iki dar vienos vietos: garsiosios Kaizerio Wilhelmo bažnyčios su numuštu stogu Kurfurstendamm gatvės pradžioje (Kaiser Wilhelm Memorial Church). Visai šalia ant laiptų Breitscheidplatz aikštėje vis dar išdėliotos neseniai per Kalėdinę mugę vykusio teroro akto aukų nuotraukos, vis dar dega žvakutės ir nevysta gėlės. Liūdna čia.
Šalia Kaizerio Vilhelmo bažnyčios yra naujoji bažnyčia: toks keistos formos pastatas su vitražais. Užeikite vidun, – įdomus sprendimas. Mums ten besant vakare turėjo vykti koncertas, – įdomu būtų sudalyvauti, bet…kitąkart.
Kurfurstendamm gatvė buvo Vakarų Berlyno centrinė arterija: ir dabar čia gausybė parduotuvių, veikia ir senasis „Vakarų univermagas”. Jei Jūsų tikslas apsipirkti, – galite pasivaikščioti ilgiau, mes gi čia neužtrukome.
Tiesa, jei planuojate Berlyne važinėtis miesto transportu, gerai pasiskaičiuokite, – metro yra automatai, kur galima įsigyti dienos bilietą už 7 eur (vienkartinis kainuoja 2.8 eur) – su tokiu dienos bilietu galite važinėti bet kokiu miesto transportu visą dieną: ir tramvajais, ir metro, ir autobusais, ir S-Bahn’ais (tokiais traukiniais, kurie kartais vyksta po žeme, kartais virš žemės).
Mes po visų dienos klajonių sėdome į autobusą Nr. 200 (tiek šis, tiek Nr. 100), kuris važiuoja tokiu pat maršrutu, kaip ir garsieji bei brangieji dviaukščiai turistų pamėgti autobusai, – pasinaudokite proga dar kartą pamatyti garsiąsias Berlyno vietas.
Vokiečių katedra (Deutscher Dom) dažnai maišoma su Berlyno katedra: Deucher Dom Gendarmenmarkt aikštėje kartu su Prancūzų Katedra ir Koncertų rūmais sudaro labai gražų trejetuką. Visi statiniai išsidėstę aplink aikštę ir tikrai ją padaro puošesnę (Gendarmenmarkt 1-2, Berlin).
ŠARLOTENBURGO RŪMAI
Šie rūmai yra įsikūrę kiek atokiau nuo Berlyno centro, – aplankyti juos verta. Šie rūmai labiausiai išsiskiria savo prabanga ir elegancija. Viduje išlaikyta rokoko stiliaus dvasia. Rūmuose taip pat įsikūręs ir senovės istorijos muziejus.
BERLYNO SIENA – RYTŲ GALERIJA
Berlyno siena arba bent jau tai, kas iš jos liko, geriausiai matosi Rytų Galerijoje (East Side Gallery). Ji driekiasi 1,3 km Šprė upės pakrantėje bei yra viena didžiausių galerijų pasaulyje po atviru dangumi. Sienos piešinius tapė 120 menininkų iš 21 pasaulio šalių (Muehlenstrasse 1, 14059 Berlynas, Vokietija).
PERGALĖS KOLONA (matyta ne kartą, bet šalia nebuvome)
Ši pergalės kolona stovi pagrindinėje Tiergarten parko (vienas gražiausių miesto parkų) aikštėje. Ji buvo atidengta 1873 m. ir yra vienas žymiausių monumentų Berlyne. Jos aukštis siekia net 67 metrus, o pačioje viršūnėje stovi kiek daugiau nei 8 metrų auksinė romėnų pergalės deivės statula, primenanti Prūsijos pergales prieš Daniją, Austriją bei Prancūziją. Ši vieta traukia lankytojus dėl galimybės pamatyti Berlyno miestą iš viršaus: tereikia palipti 270 laiptelius aukštyn (Grossen Stern, 10557 Berlynas, Vokietija).
NIKOLAIVIERTEL
Eidami Unter den Linden gatve dešinėje galima pamatyti seniausią Berlyno vietą – Mykolojaus kvartalą (Nikolaiviertel). Čia prasidėjo Berlynas. Per dabartines pilies statybas sunku iki jo nusigauti, bet verta pamėginti. Labai nedidelis kvartaliukas su bažnytėle. Gal ir nieko ypatingo, bet kaip seniausioje Berlyno vietoje verta „užsiregistruoti“. Čia toks savotiškas Berlyno senamiestis.
TOPOGRAPHIE DES TERRORS
ČARLIO KONTROLĖS PUNKTAS
Kai Šaltojo karo metais Berlynas buvo padalintas į dvi dalis, Čarlio kontrolės punktas buvo naudojamas kaip vienintelis perėjimo punktas tarp Rytų ir Vakarų Berlyno. Juo galėjo naudotis tik aukšto rango pareigūnai bei užsieniečiai. Gretimoje Zimmerstraße gatvėje yra įrengti stendai, kurie informuoja lankytojus apie skaudžius Čarlio kontrolės punkto gyvavimo laikus.
Dabar ši vieta yra viena labiausiai lankomų atrakcijų Berlyne, todėl čia galima ne tik gauti simbolinį antspaudą į savo pasą, kad buvote tokioje svarbioje vietoje, bet ir nusifotografuoti su rusiškomis kareiviškomis uniformomis dėvinčiais aktoriais bei nusipirkti suvenyrų (Friedrichstraße 43-45, 10117 Berlynas, Vokietija).
BERLYNO SIENOS MUZIEJUS (Mauermuseum)
Prie Charlie kontrolės punkto yra garsiausias ir seniausias muziejus, nes jis buvo Vakarų Berlyne (Rytuose nebūtų buvę leista jo įkurti). Muziejus buvo įkurtas iš karto po sienos pastatymo – 1962 m. Jame surinkta daug daiktų ir priemonių, kuriomis žmonės bandė įveikti sieną ir pabėgti į Vakarus.
WILHELMSTRASSE
Kas domisi Hitlerio laikų Vokietijos istorija, tai privalomas pamatyti objektas. Wilhelmstrassėje buvo visos pagrindinės tiek imperinės kaizerinės Vokietijos, tiek ir nacistinės Vokietijos valdžios institucijos – ministerijos, Reichskanceliarija, naujoji Reichskanceliarija , Prezidentūra, ambasados . Čia bunkeryje po Reichskanceliarija savo gyvenimą baigė Hitleris.
Šios gatvės vokiečiai – dėl savo pokarinio savigraužos sindromo – labai nereklamuoja ir turistų neveda, todėl ji nėra labai žinoma.
Per karą beveik visi pastatai buvo sugriauti arba apgriauti, nes, suprantama, sovietai stengėsi kuo labiau subombarduoti nacių valdžios kvartalą. Likusius griuvėsius dar buvo galima atstatyti, bet sovietai, norėdami ištrinti istoriją, viską nušlavė (čia buvo Rytų Berlynas). Ir, pavyzdžiui, vietoje Reichskanceliarijos pastatė daugiabučius gyvenamuosius namus!
Todėl nieko nežinant, Wilhelmstrassę galima praeiti kaip paprasčiausią gatvę, nieko nepastebint. Tačiau tvarkingieji vokiečiai prie kiekvieno buvusio garsaus valdžios pastato pastatė informacijos lentas su nuotraukomis, kas čia buvo ir pateikė trumpą tų pastatų istorija. Žiūrėkit atidžiai, jos yra abiejose Wilhelmstrassės pusėse.
Patariu atkreipti dėmesį į dabartinės Vokietijos finansų ministerijos (Finanzamt) pastatą. Jis bus kairėje. Tai milžiniškas pastatas, vienintelė hitlerinė ministerija, išlikusi iš tų laikų. Berods, tai buvo oro susisiekimo ministerija. Pamatysite, koks monumentalizmas, kokią Reicho didybę pastatas įkūnijo.
PREZIDENTŪRA (Bellevue)
Tiesiog gražus pastatas su išpuoselėtais želdinais. Arti neprieisite, nes tvora. Panašiai, kaip Baltieji rūmai Vašingtone. Bet per ją viskas puikiai matosi.
AŠARŲ RŪMAI (Tränenpalast) – prie metro stoties „Friedrichstrasse“
Tai labai garsus Berlyno sienos kirtimo punktas. Pastate viskas palikta originaliai: galima puikiai įsivaizduoti, kaip vykdavo žmonių patikra. Visos metro linijos tarp Rytų ir Vakarų Berlyno buvo nukirstos. Čia buvo palikta vienintelė prieiga. Ašarų rūmai todėl, kad čia buvo tragiškos ir skaudžios išsiskiriančių giminaičių, artimųjų, draugų atsisveikinimo scenos.
Dalis viršuje pateiktos informacijos buvo surašyta bičiulio Rolando, kuris yra istorikas ir tikras Berlyno gerbėjas. Labai ačiū! Teks aplankyti kitąkart.
Penkta diena. Berlynas-Potsdamas-Slubice (Lenkijos pasienis)
„Hotel Mati…” palikome prieš 10:00 – iki „Berlin Designer Outlet” (Alter Spandauer Weg 1, 14641 Wustermark, Vokietija) važiavome vos kelias minutes. Apsipirkimas buvo malonus, – patekome į subtiliai įrengtą žinomų prekinių vardų parduotuvių miestelį su poilsio zonomis, fontanėliais, skulptūromis, kavinukėmis. Į laikrodį nežiūrėjome, nebuvo ir kas nuolat bambėtų, tad tiesiog džiaugėmės procesu.
Išvykdamos į Potsdamą, pasižiūrėjome, ką ten galima pamatyti, – žinoma, kad sukome iškart į garsiuosius Sansusi (Sanssouci) rūmus (Maulbeerallee, 14469, Potsdamas), nors įvažiavusios į miestą, supratome, kad Potsdame reiktų praleisti kur kas daugiau laiko, – čia rūmų ir parkų tiek, Unesco paveldo tiek, kad sunkiai rastume antrą tokį miestą, ko gero, ir visoje Europoje.
Jau 1990 m. Potsdamo kultūrinis kraštovaizdis – tada dar bendru abiejų Vokietijos valstybių prašymu – paskelbtas UNESCO pasaulio paveldu. Nuo tada Sansusi (Sanssouci), „Naujojo sodo“ (Neuer Garten), Babelsbergo, Glinikės (Glienicke) parkai ir Povų sala (Pfaueninsel) su savo pilimis laikomi pasaulio kultūros paveldu, 1992 m. į šį sąrašą įtraukta Sakrovo (Sacrow) pilis ir parkas bei Kristaus Gelbėtojo bažnyčia (Heilandskirche), o 1999 m. sąrašas dar kartą papildytas 14 paminklų, tarp jų Linšteto (Linstedt) pilis ir parkas, Rusų kolonija Aleksandrovka (Russische Kolonie Alexandrowka), Pfingstbergo belvederis, Imperatoriškoji geležinkelio stotis (Kaiserbahnhof) ir Babelsbergo parko observatorija. Iš viso pasaulio paveldas apima daugiau kaip 500 ha parkų ir 150 pastatų iš 1730–1916 m trukusio laikotarpio.
Kaip rašo greitai.lt, Brandenburgo žemės sostinė Potsdamas – tai Prūsijos karalių ir didikų numylėtasis miestas, kuriame šie leido valią savo fantazijai įgyvendindami ne vieną ambicingą architektūros projektą. To palikimas šiandieną – tai 500 ha apimantys parkai ir 150 pastatų.
Kadaise Potsdamas buvo vienas prašmatniausių Europos miestų. Miesto spindesį įvertino ir žymūs ano meto Europos menininkai, kaip antai Volteras, kuris Potsdame sėmėsi įkvėpimo savo kūriniams.
Sansusi rūmų ir parko ansamblis turi baroko, rokoko ir klasicizmo bruožų. Ansamblį sudaro: Sansusi rūmai, parkas su fontanu, Paveikslų galerija, Naujieji rūmai, Komenso rūmai, Belvederis, Oranžerija. Greta Sansusi parko yra peizažinis Šarlotenhofo parkas su klasicistiniais Šarlotenhofo rūmais ir Romėniškomis pirtimis. Vadinamajame Naujajame sode yra Marmuriniai rūmai ir Cecilienhofo rūmai.
Sansusi (versti galima „be rūpesčių”) istorija tikrai pasakiška: ši vieta gavo begalinį Prūsijos karaliaus Frydricho Didžiojo (Frydrichas II) dėmesį ir beatodairišką meilę. Nepatingėkite perskaityti šią trumpą, bet ypatingą didžio žmogaus, mylėjusio meną, muziką, ramybės ieškojusio gamtoje, mokiusio tautą auginti bulves ir…sveikai gyventi, biografiją. Su audio gidu vaikščiodamos po Sansusi rūmus, negalėjome atsižavėti kai kuriais jo ilgo gyvenimo faktais (karalius mirė būdamas 74 metų tose pačiose Sansusi rūmus, kur jis visuomet jautėsi geriausia).
Frydrichas II, kilęs iš Hohenzollernų dinastijos, buvo vyriausias išgyvenęs sūnus iš karaliaus Frydricho Vilhelmo I ir Sofijos Dorotėjos Hanoverietės santuokos. Turėjo septynias seseris ir keturis brolius, iš kurių vienas mirė kūdikystėje.
Dar vaikystėje pradėjo muzikuoti, – Sansusi pilyje viename iš kambarių buvo karaliaus pianinas; jis pats parašė per 120 sonetų, keturias simfonijas, operų arijų, pasaulietinių kantatų, tris karinius maršus ir kitų kūrinių. Frydricho II ir militaristiškojo jo tėvo santykiai buvo komplikuoti. 1730 m., prieštaraudamas tėvo nuostatoms, Frydrichas II su draugu leitenantu Hansu Hermannu von Katte pabėgo į Prancūziją. Jie buvo pagauti ir teisti kaip dezertyravę Prūsijos armijos karininkai: Frydrichas II turėjo stebėti savo draugo egzekuciją, o pats buvo įkalintas. Po kelerių metų tėvas atleido, sūnui irgi teko nusileisti: 1733 m. jis buvo priverstas vesti Braunšveigo-Volfenbiutelio hercogaitę Elžbietą Kristiną. Sakoma, kad karaliui labiau patiko vyriškosios lyties atstovai, – jokio susidomėjimo savo žmona Frydrichas nerodė ir gyveno su ja atskirose pilyse (žmona gyveno Berlyne), tad vaikų pora nepaliko.
Frydrichas parašė politinių ir istorinių traktatų. Jis buvo meno mecenatas, grojo fleita, rašė eiles. Sansusi pilyje jo mylimiausias svečias buvo Volteras. Įdomu, kad vokiečių literatūros jis labai nemėgo. Rūmuose man patiko jo biblioteka, – tokias, visiškai identiškas, jis turėjo keturiose savo pilyse. Kadangi valdovas buvo mažo ūgio, tai bibliotekos lentynos buvo žemai, atrodė, kaip sukurtos lėlių pasauliui…Asmenybė buvo kontrastinga: meną puoselėjantis žmogus vis tik buvo ir bebaimis karvedys, ir net garsus šnipų tinklų kūrėjas. Frydrichas Didysis turėjo visą armiją šnipų. Jiems jis skyrė didelį dėmesį, mokėjo didelius atlyginimus už informaciją, pats asmeniškai organizavo savo sukurtą šnipų armiją. Taip pat yra žinoma, kad Frydrichas Didysis bandė užverbuoti Prancūzijos karaliaus favoritę markizę Pompadur. Jis jai siūlęs pusę milijono ekių. Tačiau markizė Pompadur atmetė Prūsijos monarcho pasiūlymą. Šis faktas rodo, kad Frydrichas Antrasis dėjo daug pastangų tam, kad galėtų pasiremti geriausiai informuotais žmonėmis kitų valdovų rūmuose.
Pasidalinsiu čia ir Frydricho II laišku iš Prūsų Lietuvos savo bičiuliui Volterui, kuris man pasirodė įdomus ir susijęs su mūsų istorija.
Būtinai pasivaikščiokite rūmų parke, skirkite laiko apžiūrėti vidines erdves su audio gidu – prireiks apytikrai 40 min – 1 h. Pasakojimai labai įdomūs, – mėgausitės ir interjeru, ir istorijomis. Visas vietas apžiūrėti didelėje rūmų teritorijoje gali prireikti ir dienos, – mes tam laiko neturėjome. Vakarėjant dar suskubome nuvažiuoti iki kitos ne mažiau garsios Potsdamo vietos: visa šalia vienas kito, dideliame parke, yra Marmuriniai rūmai (idealu būtų, jie galėtumėte paimti paklotėlį, sumuštinukų ir knygą, – pati geriausia vieta poilsiui) ir Cecilienhofo rūmai (čia vyko garsioji Potsdamo konferencija, kurioje susitiko H.S.Trumanas, W.Churchillis ir J.Stalinas).
Jau visai temstant pravažiavome Potsdamo Branderburgo vartus, – vakarėjantis miestas buvo itin gyvas: pilnos gatvės kavinukių, paskendusių lempučių girliandose ir muzikos garsuose…Potsdamas sunkiai mus paleido, bet sekėme paskui savo planą: turėjome kirsti Vokietijos-Lenkijos sieną ir likti nakvynei gražiame viešbutuke Lenkijos pusėje…Deja, prie pat sienos tie abudu gražūs viešbutukai su žmonių nusėstais restoranėliais buvo pilnutėliai, todėl mes atsidūrėme ilgoje viešbučio…„Hotel Cargo” registratūros eilėje kartu su purvinais, bet mandagiais lenkų statybininkais, krovininių automobilių vairuotojais ir jaunomis porelėmis, ieškančiomis pigios nakvynės…Lenkija rugsėjo mėn., pasirodo, yra labai populiari. Nors nieko labai blogo tame „Cargo” ir nebuvo, – gavome…dviejų kambarių butuką, švarią patalynę ir dušą su šiltu vandeniu. Naktis dviems kainavo apie 37 eur. Kadangi turėjome vyno ir vokiškų „barankų” su pelėsiniu sūriu, o kalbų mums niekada netrūko, praleidome dar vieną gerą kelionės vakarą…
Čia ir čia paskaitykite, ką dar galima pamatyti Potsdame, kurį spėjome įsižiūrėti:)
Šešta diena. Slubice-Poznanė-Varšuva
Nebuvo itin didelio noro užsibūti viešbutyje „Cargo”, tad apie 9:00 pajudėjome Poznanės link. Google nuotraukos, o ir kelionių vadovai rodė, kad tai būtent tas miestas, kur mes turime gerti rytinę kavą ir pusryčiauti. Juolab, kad ir kylantis termometro stulpelis rodė, kad mums verta paieškoti jaukios lauko kavinės pačioje miesto širdyje.
Poznanės Stary Rynek – pagrindinė miesto aikštė, pripažįstama viena gražiausių visoje Europoje. Po didelių suniokojimų Antrojo pasaulinio karo metu, atstatyta, rodant pavyzdį visai nuo panašių veiksnių nukentėjusiai Centrinei Europai. Aikštėje įsikūrė nemažai restoranų ir kavinių, vienoje kurių mes ir papusryčiavome…
XIV a. pradžioje iškilusi, o vėliau perstatyta Rotušė yra pačiame pagrindinės miesto aikštės centre. Ją perstatant vadovavo Lugano architektas Giovanni Battista di Quadro ir jo dėka Rotušė išgarsėjo kaip „gražiausias Renesanso epochos pastatas į šiaurę nuo Alpių, kuris nėra bažnyčia“. Čia yra įsikūręs Poznanės istorijos muziejus. Man Poznanės Rotušė priminė skaitytas pasakas apie balkonuose rymančias princeses ir princus, mėtančius joms raudonas rožes. Romantika, vienžo. Ir ją dar sustiprina prie Rotušės prigludę siauri ir liauni skirtingų spalvų amatininkų namai. Visas ansamblis tarytum iš atvirutės: neįmanoma akių atplėšti…O vaizduotėje tik ir sukasi filmuose matyti vaizdai, – čia ta vieta, ta vieta…
Ką dar verta pamatyti Poznanėje: Jums pravers ši nuoroda ir ši. Man dar patiko ir čia išdėstyti objektai.
Žemiau išskirsiu kelias vietas, kurių aprašymai man pasirodė įdomūs:
- Archivyskupijos rūmai atspindi miestui būdingą XVIII a. vidurio architektūrą: kadangi šis pastatas savo funkcijas atlieka iki šiol, jį apžiūrėti galima tik iš išorės.
- Vyskupo Jono Lubranskio universitetas, antra seniausia aukštoji mokykla visoje Lenkijoje, buvo įkurti vyskupo Jono Lubranskio. Čia veikia muziejus, kuriame galima susipažinti su visa Poznanės archideciezijos istorija.
- Buvusi jėzuitų mokykla (šiandien čia įsikūrusi didžioji miesto savivaldybės administracijos dalis): turistai gali apžiūrėti pagrindinę salę, holą ir koridorius, kurie tikrai verti dėmesio. XIX a. pradžioje čia savo štabą žygio į Maskvą metu buvo įkūręs Napoleonas, kiek vėliau – koncertavo Friderikas Šopenas.
- Ostrów Tumski (Katedros sala) – miesto širdis ir kartu vienas seniausių viduramžius menančių kampelių visoje šalyje. Praktiškai vieninteliai nuolatiniai salos gyventojai – kunigai ir vienuoliai. Iki šiol čia išlikusi katedra – pirmoji bažnyčia Lenkijoje, čia pastatyta dar 968 m. Iš pagrindinės senamiesčio dalies ir Poznanės centro salą galima pasiekti 4, 8 ir 17 numeriais pažymėtais tramvajais, taip pat 63, 67 ir 83 maršrutu važiuojančiais autobusais.
- Šv. Petro ir Povilo katedra – pirmoji ir iki pat 1000 m. vienintelė lenkiška katedra, pastatyta tais pačiais 968 m. Čia palaidoti 8 Lenkijos kunigaikščiai ir karaliai, priklausę Piastų dinastijai.
Poznanės nepraleiskite ir Jūs, planuodami keliones.
Mes nevykome, bet, jei važiuodami Lietuvos link, turėsite laiko, pasinaudokite mano pasiūlymu žemiau.
Nuo Poznanės tiesiog ant kelio Lietuvos link yra miestelis Nieborow, kur buvo Radvilų rūmai. Rūmuose įkurtas muziejus, ten galima pamatyti XVII – XIX a. Radvilas menančius baldus, paveikslus, grafikos darbus, porceliano, stiklo, sidabro dirbinius, laikrodžius, biblioteką. Rūmus supa angliško ir prancūziško stiliaus parkai, kuriantys gamtos ramybės oazę. Barokinis rūmų ir parko ansamblis Nieborowe dar XVII a. pabaigoje buvo sukurtas olandų kilmės lenkų baroko architekto Tylmano van Gamereno (1632–1706), o XVIII a. 8-ajame dešimtmetyje perstatytas vadovaujant architektui S. B. Zugui.
Neužsukusios į Nieborową važiuojame pro Varšuvą Vilniaus link. Prie Varšuvos yra dar vieni pasakiški-karališkieji Vilanovo rūmai ir parkas. Vilanovo rūmai kadaise buvo karaliaus Jono III Sobieskio vasaros rezidencija. Vėliau čia gyveno Augustas II ir kitos aristokratų šeimos. Tai dar vienas baroko pavyzdys ir buvusios Respublikos didybės liudininkas. Rūmus supa didžiuliai dviejų lygių itališki sodai ir romantiškas angliško stiliaus parkas. Buvusiose arklidėse įsikūręs Plakatų muziejus. Pasižymėjau sau, kad į šiuos rūmus atvyksime specialiai kartu su savo keliautojų kompanija.
Atvykusios į Varšuvą, turėjome rimtų moteriškų reikalų, po to, kaip jau tapo tradicija, apvažiavome du dailius viešbutukus ir, laimei, viename jų radome vienintelį laisvą kambarį. Labai nudžiugome, nors restoranėlis ir neveikė. 21:00 val. čia byvo tyku tyku…Paslaugus administratorius pasisiūlė užsakyti picą, bet mes mašinoje turėjome visko, ko reikia, skaniausioms pasaulyje salotoms pasigaminti…
Viešbutį galiu nuoširdžiai rekomenduoti: jis puikus! Paskyriau net atskirą tekstuką ir aprašiau, kaip gerai ten apsistoti.
Septinta diena. Varšuva-Bialystokas-Augustovas-Lazdijai-Alytus-Vilnius
Nors po skanių pusryčių didelėje viešbučio pobūvių salėje, ilgai neužsibūname, bet vis tiek dar po keletos nedidukių parduotuvėlių Varšuvoje, o vėliau ir Bialystoke, laikas tirpte tirpsta. Vilnių pasiekiame pradėjus temti, apie 20:00 vakaro. Toks gabaliukais „suskaldytas” grįžimas – tikras malonumas, jokio kelionės sunkumo nejautėme – nemalonu buvo tik tai, kad pilnai pakrautu automobiliu taip ramiai ir be garsų judėjusios per visą Lenkiją ir dalį Vokietijos, vos tik pervažiavusios Lenkijos-Lietuvos sieną, pradėjome girdėti kiekvieno pirkinio judesius, o savo šonais jausti visą armiją šulinėlių dangčių, kaip tyčia, vis ties viduriu gatvės atsiradusių, ir visus tuos vingius bei „sutaupyto” asfalto problemėles mūsų keliuose. Gal būtent tai mums ir yra tas išskirtinis ženklas, kad jau esame namie?:) Noris tikėti, kad visi tie dalykėliai išsispręs, – gal tik mums reikia daugiau laiko…