Pasirinkite kelionės atributus:
 

Pasirinkite šalį:

Traukiniu iš Vilniaus į Klaipėdą: mielai kartosiu ir ne kartą

2016.06.10, traukinyje Vilnius-Klaipėda

Naujuoju “Lietuvos geležinkelių” traukiniu į Klaipėdą: įspūdžiai vienu įkvėpimu (su įžanga)

Rytas prasidėjo anksti ir keistai. Apie 6:00 jau buvau Vilniuje ir vienoje tuščioje gatvelėje Antakalnyje laukiau taksi: žinojau, kad atvažiuos Toyota Yaris. Bet dėl kalbaus vairuotojo įspėta nebuvau. Mane pamatęs laukiančią prie gatvės vos ne iš važiuojančios mašinos iššoko įkelti lagamino. Iškart sukėlė šypseną – kiek mieguista tiesiog stebėjau pasaulį ir žmones. Buvo įdomu. Taksistas išsiviepė lyg mudu (mudu?) čia kurį laiką būsime kažkokie sąmokslininkai. “Jūs šiandien pirmoji mano klientė,” – išpyškino plačiai šypsodamasis vyrukas, artėjantis prie 60-ies, bet vis dar striksintis kaip paauglys. Nieko gudresnio nesugalvodama sumurmėjau kažką panašaus į “Geras ženklas”. Jis dar labiau išsiviepė: “Moteris?” Suprask, negi moteris gali būti geras ženklas, – laimei, to nepasakė. Vaidino labai energingą, – atidarė man duris, šoko atgal į lipdukais nuklijuotą mašinytę, garsiai komentavo, ką veikia su savo išmaniojo ekranu (“o dabar paspausime “važiuoti” ar kažką panašaus…). Galiausia, pajudėjome. Nors įprastai važiavimo iki stoties tėra vos kokios 10 minučių, vis tik atsiranda žemėje apdovanotų žmonių, kurie moka ištempti laiką iki begalybės. Visai kaip Mauricijuje: ten bent egzistuoja logiškas lėtumo paaiškinimas, sala tokia maža, labai įsibėgėjus gali atsidurti vandeny. Toliau užtikrintai judėjome vėžlio greičiu…Akimis ieškojau spidometro, kad bent įsivaizduočiau, ar spaudžiam daugiau nei 20km/h, deja ar beje, – rodiklių skydelis neveikė (o gal jo ten ir nebuvo)! Aklina tamsa visuose prietaisuose. O ir kam jie? Gal tai paaiškina važiavimą lėta eiga, – patikima garantija, jog greičio neviršysi. Bumbėti nenorėjau: jei paprašysiu bent kiek labiau pasikrutinti, nemaža tikimybė, kad paspaus taip, jog ir iš trasos išlėksim. Kantriai tylėjau ir klausiau istorijų (kaip tik vakar darbe rašiau tekstą apie “data storytelling”, apie žmonių prigimtinį norą pasakoti, – ach, tie sutapimai) apie tai, kaip jo sesuo gyvena Vokietijoje, kadaise už 10.000 markių fiktyviai ištekėjusi už vokiečio, kuris ją pamilo meile nežemiška, bet, deja, jai labiau patiko kažkoks Vokietijos turkas; sužinojau, kad ji yra šokėja, apkeliavo visą pasaulį, o dabar laukia atvykstant savo broliuko, kuris ten dirbs krovininės mašinos vairuotoju. “Tai paliekat Lietuvą”, – neturėdama kitos išeities palaikau pokalbį. Lyg būčiau patempusi už virvutės, – pradėjo lietis nerišlus ir man nesuprantamas tekstas (gal dėl noro daug pasakyti per trumpą laiką) apie tai, kad jis yra buvęs imtynininkas, girdėjau kažkokias nesusijusias su sportu užuominas apie kalėjimą, apie paskutinį šansą gyvenime, apie kažkokią Martą, kurią jis ves Vokietijoje, bet vadins ją Morta ir pan. Kol žmogelis šnekėjo, vis mąsčiau, iš kur tas polinkis nuolat sutikti keistuolius, kuriems nesąmoningai ir akimirksniu kyla noras išsikalbėti? Ne tuo užsiimu gyvenime, ne tuo… Nežinau, kiek važiavome tuos kelis kilometrus, bet, prisipažinsiu, prailgo. “Na, va, – pamatęs traukinių stotį, prabilo buvęs sportininkas, – prakalbėjome su Jumis 3 eurus 4 centus. Ar sutinkate tiek mokėti?” Kaip čia nesutiksi, ypač po pasakojimo apie naktinius taksi vairuotojų nuotykius, kuomet pinigus kai kurie keleiviai moka tik pamatę dujų balionėlį…Lengviau atsikvėpusi išlipu iš mašinos, visai nesistebiu, kad iškalbingam vairuotojui, vis dar sėdinčiam prie vairo, tenka priminti, jog man vis tik bus reikalingas lagaminas, tada išgirstu kažkokį keistai ištęstą intonavimą ir žodžius “aaaaš nepaaaamiršauuuu Jūsų lagaminoooo…”, kol, galiausiai, jis kaip sulėtintam kine lipa iš automobilio ir su ta pačia ryto šypsena atneša mano daiktus, toliau suokdamas, koks tas mano “lagaminėlis lengvutis” (aš pati, tiesą sakant, sunkiai jį kėliau, lengvas jis tikrai nebuvo). Negi jau pavyks išsivaduoti? Atsisveikinant išgirstu “teisingai darot, kad išvažiuojat”, aš, žinoma, mandagiai palinkiu jam gero gyvenimo Vokietijoje ir jau šypsodamasi žygiuoju savais keliais. Būna visokių susitikimų. Apie vienus pamirštama, kiti netgi aprašomi.
Bilietų kasoje dirba senos mano pažįstamos: tiek daug važinėdavau į Minską, kad visas moterytes iš veidų gerai žinau, jos ten retai keičiasi. Kadangi litrail.lt svetainėje apie naujojo traukinio Vilnius-Klaipėda pirmos ir antros klasės vietų skirtumus informacijos neradau, nutariau pasidomėti kasoje: žmonių nebuvo, laiko turėjau…Na, ką gį. Klausimas kasininkę suglumino. “Prasideda…” – ko gero, pagalvojo ji apie pirmą savo klientę. “Kiek žinau, – sako ji, – ten duoda kavos ir valgyti”. “Ar kėdės kitokios, ar ten kažkas kitaip, dėl ko verta mokėti daugiau? – klausinėju toliau. “Na, ne. Kėdės tokios pačios, bet žmonių mažiau, 3 eurais brangesni bilietai (ach, tie trys eurai!). Gerai, galvoju, imu tą pirmą klasę. Kiek girdėjau žmones prie kitų kasų, nei vienam iš jų nebuvo pasiūlytas pasirinkimas – pirma ar antra klasė. Tiesiog visi automatiškai gaudavo pigesnius bilietus, nes mūsuose esame matuojami pagal vieną kriterijų “kuo pigiau”. Keistai dirbama, – kodėl žmonių neinformavus, kodėl neleidus jiems patiems nuspręsti? Na, tiek to. Nedirbu aš “Lietuvos geležinkeliuose” (“Nors jiems gal ir pasisektų”, – pagalvojau nekukliai). Atkeliauju į peroną, užmetu akį į milžinišką žmogystą prie baro “Peronas”, palydinčią keliautojus (beje, fantastiška idėja), pasidariau kelias naujojo traukinio foto ir, ką gi, startuojam.

Naujas traukinys Vilnius-Klaipėda
Tiesą sakant, paskaičiusi pranešimus spaudai, giriančius naujuosius “Lietuvos geležinkelių” pirkinius, buvau labai skeptiška. Gerai pamenu, kuomet pakeitė senuosius traukinius (buvusius su kupė vagonais), vykstančius į Minską. Naujieji buvo tokie nekomfortiški, kad žmonės prirašė galybę skundų. Tada juos pakeitė vėl…Šiek tiek pagerėjo, bet keliautojų poreikių jie tikrai neatitiko (nebuvo, kur padėti lagaminų, atremti bet kur ir bet kaip jie nuolat krito ir kliudė, kėdės buvo ankštos ir visiems tekdavo pasiglaustyti, norėjosi to ar nelabai, dirbti su kompiuteriu tapo tiesiog neįmanoma). Bijojau, kad istorija gali kartotis. Prie traukinio pasitiko pasitempęs uniformuotas jaunuolis nublizgintais batais ir …neišmatuojamu mandagumu. Pirma klasė yra 1-ame vagone, pačiame traukinio gale: atsidaro atskiros durys ir patenki į VIP zoną, kurioje 20 vietų su masyviais odiniais krėslais, dalis jų prie staliukų, dalis – tradicine tvarka (kodėl oda vis dar laikoma prabangos ženklu, man vis dar neaišku, – vasarą prie jos prisiklijuoji, žiemą kenti šaltį, bet taip jau yra.). Lagaminams pasidėti yra atskira vieta. Iš abiejų pusių dega ekranai su informacija apie temperatūrą vagone (ji svyravo tarp 19-21 laipsnio ir buvo kiek šaltoka: iš striukės išlįsti nesinorėjo), išpieštas maršrutas atrodė juokingai (Vilnius-Šiauliai-Klaipėda, maža ta Lietuva, o tai ilgiausias maršrutas), matėme laiką ir traukinio greitį, kuris svyravo tarp 100-120km/h, užsidegdavo ir žemėlapis, galėjome stebėti, per kurią šalies dalį lekiame:)). Įsitaisiau labai patogiai, prie staliuko ir lango. Priešais mane sėdėjusio susiraukusio vyruko paprašiau, kad užkeltų lagaminą (per visą kelionę žmogus nė karto nepakeitė rūsčios veido minos, – o gaila, po susitikimo su taksistu, man atrodė, kad visi aplink tokie kalbūs, todėl likau gerokai nustebusi). Traukinys pajudėjo tiksliai laiku: ir, ką gi! Vos už kelių minučių ateina mūsų palydovas nublizgintais batais ir atneša padėkliuką su pusryčiais: kukliais, ne vegetariškais, bet vis tiek! Pasiūlo kavos, kiekvienam padeda obuolių sulčių, “natūralių”, “vos” su keliais šaukšteliais cukraus sudėtyje (deja, kitokių ir nėra). Pasijutau kaip lėktuve, ypač lengvai ūžiant traukinio motorams. Kramsnoju Panevėžio filė su pomidoriukais ir salotų lapu, užgeriu kava a la “train style” (negaliu gi tikėtis Hurracan Coffe, Crooked Nose ar Taste Map – to jau būtų perdaug) ir dairausi per langą”: na, ne Šveicarija, bet labai žalia, tvarkinga, pievose ganosi stirnos, grakščiai tipena pilkieji garniai. Gražu.

Pusryčiai traukinyje Vilnius-Klaipėda, 1-os klasės vagonas
Už lango apniukę, birželis Lietuvoje tradiciškai šaltas, bet kraštas dailus, smagu akis žaliuose toliuose pailsinti. Kol pusryčiaujame, atneša paskaityti laikraštį “Lietuvos žinios”. Šiais laikais dar yra laikraščių?..
Internetas veikia su trikdžiais, tas, žinoma, erzina: vienas el.laiškas ateina per pusvalandį, apie svetainių naršymą išvis negali būti nei kalbos. Susierzinu, perkraunu kompiuterį (esu išmokyta, kad tai visada verta išbandyti), o kai situacija nepasikeičia, nutariu, jog verta parašyti įspūdžių rašinėlį. Kol rašau, kava ir sultys padaro savo darbą, – valio, keliauju į WC. Ten pakalnutėmis nekvepia, – piliečiai vis dar nežino, ką reiškia mygtukas su vandens ženkliuku, vis dar nesugeba pataikyti popieriaus į šiukšlių dėžę, juolab nusiplauti rankų nepaskandinus visos patalpos, o traukinys dar tik pajudėjo iš Vilniaus! Palydovų nekaltinu, tiesiog mums patiems dar reikia gerokai higienos pasimokyti viešose vietose: įdomu, ar tie piliečiai, kurie taip “savotiškai” naudojasi viešosiomis paslaugomis, taip pat elgiasi ir namie. Oj, tikrai nenorėčiau pamatyti. Tiesa, antrąkart užėjusi ten radau idealią tvarką, – bravo palydovams. Patylėti nesugebėjau, kol stovyniavau, pakalbinau mus aptarnaujantį jaunuolį, kaip jam patinka nauji traukiniai. Užsimaniau interviu, ir taškas. Jis sakė, kad reikia priprasti, dar tik antra diena, kad palydovų mažiau, darbo daugiau, bet jis mano, kad visiems tikrai smagiau keliauti naujais traukiniais. Ta pačia proga paprašiau dar puodelio kavos…

Kava su žaliu vaizdu pro langą
Pasikalbėjusi pasižvalgiau, kaip atrodo kitos vietos, tos 2-osios klasės. Ogi, ne mažiau puikiai. Nežinau, ar patogu sėdėti, bet tvarkinga, erdvu, žmonių nedaug. Kol aš vaikštinėjau ir fiksavau aplinką, palydovas, aptarnavęs visus septynis “VIP’us” iš galimų 20-ies, sustabdė mane ir pasiūlė užkandžių: riešutukų, saldainukų, sausainukų. Mandagiai atsisakiau, bet buvau maloniai nustebinta. Aptarnavimas pagirtinas, – nežinau, ar p.Užkalniui tiktų, bet man viskas patinka.
Kadangi internetas beveik neveikė, teko pasijungti asmeninį. Kuo smagiausiai skaičiau laiškus, atsakinėjau, planavausi darbus, – dirbti važiuojant tokiuose foteliuose, o dar ir prie staliuko buvo tikras smagumas. 8:59 pasiekėm Šiaulius: šiauliečiai gyvena kur kas geriau, prigužėjo beveik pilnas pirmos klasės skyrius. Vos pajudam iš Šiaulių, maisto davinį gauna ir naujieji keleiviai – žiūri iš nuostabos išpūtę akis. Laimei, žagsėjimui sustabdyti turi apelsinų sulčių, matyt, obuolių gėrimus mes jau išgėrėme. Kol aš fiksuoju aplinką, kiek numigęs kompiuterį išsitraukia ir mano kaimynas. Toliau sėkmingai nesišypso ir ignoruoja pasaulį. Laimei, turi telefoną, vadinasi, ryšys su aplinka nėra nutrūkęs. Na, ir puiku. O! Jam paskambino Miša: kaip nėra interneto, taip nėra ir normalaus telefono ryšio. Kažkaip sugeba susitarti dėl susitikimo. O tada paskambina dar kažkas ir dar kažkas…Pasirodo, veiklus žmogus, o ir kalba išmintingai. Gal tiesiog pavargęs. Sutinku ne vieną tokį penkiasdešimtmetį paskutiniu metu, ypač tarp versle besisukančių…Pakalbinu: juk turiu sužinoti, kaip nusigauti iki perkėlos. Viską man paaiškina, iškart “tujindamas”. Uždedu minusą:) Situaciją kiek pagerina jo pasiūlymas iki perkėlos mane pavežti, laimei, jo vairuotojas užtruko, o aš turėjau progą sprukti su taksi. Pasiekus tokį amžiaus tarpsnį, būtų visai neišmintinga sėsti į nepažįstamojo mašiną (tiksliau, dviejų), o pademonstruoti visišką nepasitikėjimą neleido mandagumas. Aplinkybės pačios mane lengvai išsuko. Taksistas pasirodė mieliausias žemaitis, su humoro jausmu. Klaipėda pasitiko rami ir ištuštėjusi. “Kur visi žmonės,” – klausiu vairuotojo. “Anglijoje”, – išgirstu. Na. logiška. Kaip aš ir nesusivokiau. Priveža mane prie perkėlos, rodo į automatus bilietams į keltą pirkti. “Kur žmonės, kur kasininkės, kur gyvas bendravimas, trūksta man jo,” – sakau žemaičiui. Tas šypsosi ir kuo rimčiausiai rodo man į pastatėlį su užrašu “Meat Lovers”, sakydamas, kad ten rasiu kasas ir gyvus žmones bendravimo poreikiams patenkinti. Dabar jau šypsomės abu. O aš ypač plačiai, išgirdusi kainą už kelionę, – spėkit… 3 eurai! Susimoku, gaunu gražių palinkėjimų gerai praleisti laiką, ir po keliasdešimt minučių jau siūbuoju girgždančiame kelte, kuriame žmones galiu suskaičiuoti ant pirštų. Vėjas supa masyvią metalinę dėžę ir nupučia kirus, o aš išsiviepusi vis valgau savo besiplaikstančius plaukus. Kiek nedaug žmogui reikia iki tikros palaimos.
Nors tekstas gavosi “dainuoju, ką matau”, bet laikas greičiau praėjo, susiradus tokį užsiėmimą. O mano bičiuliams jokia ne paslaptis, kad rašyti mėgstu taip pat, kaip ir kalbėti. Kelionė patiko: galutinė stotelė buvo Pervalka, papūtus jūros vėjui galvoje visos mintys akimirksniu persijungė į savaitgalio režimą. Jausmas buvo kutenančiai malonus: laukia kelios nepaprastos dienos prie Baltijos. Sutiksiu naujus žmones, keisis vaizdai. Kopsiu per kopas, ieškosiu žemuogių, įspūdžių ir ramybės. Būsiu laiminga. Esu.