Kadangi iš prigimties esu bailė, mano baimių (išsigalvotų ar tikrų) objektais yra galybė dalykų. Tad skraidymas (Musei!) ar kiti keliavimo būdai nėra išimtis (skraidyti bijo 25% keliautojų, todėl nesijaučiu vieniša). Ir vis tik tai nereiškia, kad kažko nedarau. Baimė dažnai yra niekuo nepagrįsta, išsigalvota, susikurta, todėl reikia ne slapstytis nuo įsibaiminto dalyko, o nerti kiaurai, – kai kada ir man pavyksta tai padaryti. Tarkim, plaukimas su jachta per kaprizingą Baltijos jūrą į Gotlando salą, – visaip bandžiau įtikinėti bičiulius, kad mums pakaks pasiplaukioti Kuršių mariose, bet sugėdinta artimiausio žmogaus dėl savo strutiško slapstymosi, nutariau pasiduoti likimui. Ir Smalsi Musė staiga tapo Super Muse. Vėliau, žinoma, buvau labai laiminga dėl šito sprendimo.
Keisčiausias dalykas yra kažkoks išankstinis įsikalbėjimas, kad viskas baigsis blogai. Dažnai pamąstau, gal reiktų daugiau suprasti apie lėktuvus ar laivus ir tada dalis baimių dingtų savaime, bet…kai labiau išmanantis pradeda pasakoti, kaip viskas veikia, vis tiek tema pabaigiama katastrofomis, istorijomis su bloga pabaiga ir priežasčių analizavimu. O tai, kaip suprantate, tik dar labiau pablogina reikalą. Neseniai perskaičiau straipsnį apie moterį-pilotę: ir ji nenuramino, nors skraido su tokiu džiaugsmu! Kai moteris pradėjo pasakoti apie audros debesis, rūkus, pavojingus nusileidimus su 150 keleivių, supratau, kad pilotės pasakojimas – ne man.
Tekste įdėsiu kelias įdomias nuorodas, kurios galbūt jums padės susitvarkyti su dažnai įsikalbėtomis baimėmis, o čia pateiksiu kelis punktus, kaip aš valdau audringą fantaziją prieš ne visai kasdienines situacijas, kokios yra, tarkime, skrydis lėktuvu:
- Bijoti pradedu prieš savaitę ar net daugiau, jei laukti reikia ilgai trunkančio skrydžio (lyg tai kažką keičia), – kad taip nebūtų, veju tas mintis tolyn ir stengiuos gyventi šia diena. Veikiu visko tiek daug, kad jokioms mintims nebėra laiko. Vyjimui nemalonių dalykų pasitelkiu sporto treniruotes, pasivaikščiojimą miške ar susitikimus su draugais.
- Nevykite į oro uostą labai anksti, tarkime, likus 2-3 h iki skrydžio (nebent didžiulis oro uostas ar nėra kito varianto), nes per tą laukimo laiką irgi galima fantaziją įsiūbuoti. Nors kiti patarėjai rašo atvirkščiai, kad reikia atvykti kuo anksčiau ir prisijaukinti naują aplinką. Pažįstate save – patys nuspręsite.
- Gali padėti žinojimas, kad šansas žūti aviakatastrofoje yra 1 iš 11 mln (0.00001%). Kur kas pavojingesnis yra važiavimas iki oro uosto (galimybė žūti katastrofoje yra 1 iš 5000) ar net nusinuodijimas maistu (1 iš 3 mln). Net ir nutrenkimas žaibu labiau tikėtinas: 1 iš 13.000 atvejų. Dabartiniais laikais avarinės situacijos nutinka kartą iš 2 mln skrydžių. Daugiau skaičių šioje nuorodoje. Kaip dėl terorizmo? Tai gali nutikti viename iš 16,5 mln skrydžių! Ir labiau tikėtina, kad jus praris ryklys, nei nukris lėktuvas.
- Praverstų bent minimalus suvokimas, kaip lėktuvai sukonstruoti ir kaip veikia. Nes tada gal mažiau baugintų tokie klausimai skrydžio metu, kaip „o kodėl taip garsiai, praeitą kartą taip nebuvo”, „o kodėl taip keistai sparnas atrodo”, „o kodėl turbulencija nesibaigia”, „kas čia dunksi” ir pan. Žinokite, kad lėktuvui pakilti reikia kaip reikiant įsibėgėti, o ausys „užkrenta” dėl pasikeitusio oro slėgio; kai kurios lėktuvo dalys skrendant juda ir tai yra visai normalu. O turbulencija vyksta dėl to, kad lėktuvas skrenda iš žemo slėgio zonos į aukštesnę, ir tai nėra pavojinga. Tai tas pats, kaip užvažiuoti ant didesnio akmens lygiame kelyje. Žinoma, pilotai bando jos išvengti, kad žmonėms, tarkime, kava ant kelnių neišsilietų. Tas purtymas nėra malonus reikalas (ypač, jei tęsiasi, kaip kartą mums skrendant iš Dalaso), bet tikrai neturėtų bauginti (beje, rinkitės skrydį rytą arba prieš saulėlydį, o vietą – ties sparnu, – tikėtina, kad bus mažiausia turbulencija). Yra netgi puslapis, kur galite pasitikrinti turbulencijos tikimybes. Dar keli žinotini dalykai: jei kas nutiktų vienam varikliui, įsijungtų kitas, – komerciniai lėktuvai gali skristi ir su vienu varikliu, o nusileisti įmanoma neveikiant nei vienam! Kiekvienai skrydžio valandai skiriama net 11 valandų aptarnavimo! Kaip lėktuvas tikrinamas prieš skrydį galite paskaityti čia (lėktuvų testavimas prieš skrydžius – informatyvus video). Kaip veikia deguonės kaukės, – žiūrėkite čia.
- Kai kam padeda atsipalaidavimo pratimai, kvėpavimas. Aš pati sąmoningai bandau atsipalaiduoti ir įtikinti save, kad reikia pabandyti mėgautis skrydžiu. Kartais padeda gilus kvėpavimas: aišku, rankos vis tiek šlapios, bet lengviau atpalaiduoti kūno raumenis, nuleisti pečius.
- Man padeda minčių nukreipimas ten, kur man labiausia patinka būti: namuose, prie jūros ar ten, kur skrendame ir kur planuojame būti. Dažnai stengiuos galvoti apie tai, ką veiksiu nuvykusi, ar grįžusi, kas pasitiks, ką gaminsiu vakarienei ir pan.
- Visada mažiau baimių skrendant su artimaisiais ar draugų kompanija: galima kalbėti kalbėti ir užsimiršti. Nebijokite pakalbinti kaimynų šalia, – jei pasitaikys kalbūs, nepastebėsite, kaip prabėgs laikas. Man taip nutiko, skrendant į Milaną, – šalia atsisėdo maloni emigrantė lietuvaitė su vyru italu. Ji buvo tokia kalbi, kad man tereikėjo tylėti ir retkarčiais užduoti klausimus. Beje, plepėjo ji įdomiai, todėl klausytis buvo malonu. O ir nauja pažintis. Kaip praėjo skrydis, nepastebėjau. Tas pats buvo, skrendant vienai iš Maltos, – su jaunu maltiečiu prakalbėjome tris valandas ir irgi nepajutome, kaip prabėgo laikas. Ir gyvas bendravimas yra neįkainojamas!
- Na, gal viešai to negalima sakyti, bet man padeda vienas mini buteliukas vyno, – kažkaip atpalaiduoja. Nors skruostai, žinoma, užkaista.
- Jei tik įmanoma, pirkite tiesioginį skrydį, – ta kova su baimėmis bus viena!
- Rinkitės vietą prie įėjimo, – niekur nepabėgsite, bet turėdami daugiau erdvės maloniau ir laisviau jausitės.
- Jei tik galite, venkite mažų lėktuvėlių: su didesniu skrydis bus tolygesnis.
- Jei tik įmanoma, stenkitės užmigti arba, jei ilgas skrydis, junkitės TV ir filmus pradėkite žiūrėti dar nepakilus!
- Pakilimo ir nusileidimo metu nėra ko žiūrėti per langą, jei jaučiate baimę, – nukreipkite dėmesį į knygą ar vartykite nuotraukas telefone. Galite piešti, rašyti, – darykite viską, kas jums malonu ir kas padeda atitrūkti. Dar padeda skaičiavimas – ties kokiu 100 jau būsite pakilę ir viskas nurims.
- Man labai patiko kažkur perskaityta mintis: kai kurių situacijų mes negalime kontroliuoti, todėl atsipalaiduokime ir jas „paleiskime”. Leiskime viskam vykti sava eiga. Nustokime kvaršinti galvą dėl to, kas nuo mūsų nepriklauso. Ir save įtikinėju kaskart! Turime pasitikėti tais, kurie, šiuo atveju, valdo lėktuvą, – juk ne po 8 klasių jie čia visi atsidūrė. Beje, rizika – gyvenimo dalis ir kitaip nebus. Niekada nežinome, kas laukia už kampo. Taigi, įsitaisome kėdėje su mintimi „bus, kas bus” ir mėgaujamės skrydžiu. Šimtai pasaulio gyventojų apie tai tegali pasvajoti…
Parengė Musė, kuri bijo skraidyti. Bet smalsi ir skraido.